Balsių derinimo polinkis galūnių vediniuose

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Gražina AKELAITIENĖ BALSIŲ DERINIMO POLINKIS GALŪNIŲ VEDINIUOSE 1938 metų leidinyje „Archivum Philologicum“ yra išspausdintas P. Skardžiaus straipsnis „Dėl balsių asimiliacijos“. Remdamasis tokiais rytų aukštaičių šnektų faktais, kaip kuma-fa., ba-ga, naša, jis teigia, kad „balsiai dažnai panašaujamai veikia vieni kitus tiek progresyviai, tiek regresyviai“ (Skardžius 1938: 40-44). Tokių asimiliacijos reiškinių jis randa ne tik tarmėse, bet ir kai kuriuose bendri- nės kalbos žodžiuose. Lietuvių kalbos žodžių vakaras, vasara, nugara, vabalas ankstesniais variantais jis laiko *vekeras, *vesera, *vebelas, *nugera ir mano, kad jų pirmykštis e veikiausiai dėl kaimyninio a įtakos yra pavirtęs į a. Minėtasis straipsnis, be to, ne vieno kalbininko aprašyta balsių asimiliacija tarmėse (žr.: Girdenis, 1962; Skirmantas, Girdenis 1972; Vitkauskas 1974; Ba- bickienė 1991) paskatino atkreipti dėmesį į morfonologinės balsių kaitos /6/>/4/ poziciją ir atitinkamai interpretuoti kaitos funkcionavimą. /e/->/a/ kaita, be abejonės, yra visos lietuvių kalbos morfonologinės sistemos branduolys. Ji, kaip žinia, yra iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtos kaitos *e:*0 atspindys. /e/~/a/ kaitos produktyvumą nesunku paaiškinti fonologiškai : visose pozicijose, išskyrus absoliučią žodžio pradžią, tarp fonemų /e/ir /a/ būna papildomoji distribucija (žr. Pakerys 1971: 18-19; Girdenis 1981: 128; 1995: 148). Tik morfonologinė /e/~/a/ kaita skiriasi nuo fonologinės opozicijos kryptimi : nežymėtuoju nariu čia laikytinas priešakinės eilės balsis /e/; nes jis priklauso pamatiniam kamienui. Taigi darybos opozicijose susiformuoja šaknies morfo- nema <e/a>. Morfonema <e/a> dažniausiai pasitaiko galūnių darybos veiksmažodiniuo- se daiktavardžiuose. Labiausiai žymėti šiuo atžvilgiu galūnės -a vediniai: jie su- daro 6596 visų morfonemą <e/a> turinčių galūnių darybos daiktavardžių. Morfonema <e/a> paprastai būna sonorinių priebalsių aplinkoje (tokios struktūros šaknys sudaro 7896)!. R tipo priebalsiai arba vieni sudaro kalbamųjų šaknų finales, arba jais prasideda dvinarė ir labai retai trinarė finalė: Sneria->is- nara, prakerpa->prakarpa, įteigė-> įtaiga, skėlia->skala, paremia->parama. Daž- 1 Sąlygiškai, remiantis fonologine skiemens struktūros interpretacija, šiai grupei skiriamos ir Kert-, /eid-tipo šaknys. Šių šaknų dvibalsiai išskaidomi, t.y. centru laikomas tik balsis /&/ dėl to, kad kef/tė->kaita tipo darybos opozicijose kaitaliojasi tik pirmieji dvibalsio sandai. Vadinasi, čia, kaip ir kitais atvejais, galima tirti, kokių fone- mų kaimynystėje yra aprašomoji morfonema <e/a>. 147 niausiai finalėje šalia jos būna sonantas /fy/, Inicialėje šalia morfonemos daž- niausiai būna 47 o pati inicialė, kaip ir finalė, paprastai esti dvinarė. Taigi api- bendrinta šaknų su morfonema <e/a> struktūrinė formulė yra šitokia: (C)RVR(C)(C). Kadangi inicialėje šalia morfonemos dažniausiai būna /v/ 0 finalėje -/n/ galima tikėtis, kad <e/a> dažnai esti tarp priebalsių /v/ir /n/. Prak- tiškai ši tikimybė beveik nerealizuota: derinys ...v <e/a>n... pasitaikė tik šakny- se (tv<e/a>nk-), (v<e/a>ng-) (ūžtvanka, atvanga). Abipus šaknies centro esan- čių priebalsių deriniai yra įvairūs, ir nė vienas dažnumu kiek labiau neišsiskiria. Tik atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė vienoje šaknyje morfonema <e/a> nepa- sitaikė tarp vienodų R tipo priebalsių. Tai visiškai suprantama. nes dviejų vie- nodų balsingųjų priebalsių deriniai (homogeninės sekos) abipus šaknies centro lietuviškuose žodžiuose iš viso reti (žr. Karosienė 1985: 27-28). Palyginus visų galūnės -a vedinių šaknies balsius, matyti, kad labai retai cen- tre fonema/e/ Ją, atrodo, teturi išgesos (<išgėso), delsa (< delsia), kerčia («ker- tasi), išpeika(<-išpeikė), nėpena(+-nesipeni), seka («séka), apsema (<+apsemia), sutema (<sutémo), nétesa (<-nėtesi). Matyt, galima įžiūrėti tam tikrą korelia- ciją tarp formanto ir šaknies centro raiškos. Formantas -a, jungdamasis prie šaknų, turinčių kitos eilės to paties pakilimo balsį /&/4 implikuoja jo kaitą: uzpa- kalinės eilės balsiu išreikšta galūnė tarsi „sukelia“ šaknies balsio kitimą eilės atžvilgiu (užpakalėjimą). Šį formanto „poveikį“ galima parodyti schema: 1 OR viv {seg-} + {a} —> {sag}-a Vike — —V Vv (lek-) + {-a} —> {lak} a Tokia implikacija tarsi rodo gretimų morfemy balsių derinimo pagal eilę po- linkį, — savotišką asimiliaciją, kuri gali būti paaiškinama balsių harmonijos sie- kimu. Šaknies balsio pakitimą galima interpretuoti ir šiek tiek kitaip. Labai dažna /e/->/a/ kaita -a galūnės vediniuose suponuoja mintį, kad šaknies finalės ir ini- cialės priebalsius linkstama derinti kietumo atžvilgiu. Vyksta lyg savotiška re- gresyvinė fonemų poveikio grandininė reakcija: nuo formanto balsio priklau- santis šaknies finalės kietumas tarsi implikuoja šaknies balsio užpakalėjimą; šaknies centre atsiradęs užpakalinės eilės balsis implikuoja inicialės kietumą (Ce~VueCe«{-a}). Tokiam interpretavimui prieštarauja tik vienas kitas vedi- nys, turintis minkštąją šaknies finalę prieš -a: kančia, aplaidžia, ūžmačia . 1 Šitaip aiškinant, žinoma, nenorima pasakyti, kad palatalizacija prieš priešakinės eilės balsius yra morfo- nologinis reiškinys, bet čia fonologinė pozicija sudaro sąlygas morfonologiniam šaknies centro kitimui. 148 Galūnės -as vedinių, šaknyje turinčių morfonemą <e/a>, yra perpus ma- žiau negu galūnės -a vedinių. Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados apie kitokį galūnės -as poveikį. Juk apskritai galūnės -as vedinių yra dvigubai mažiau negu -a vedinių (žr. Urbutis 1961: 29, 47). Darybos pamato balsis /e/ išlaikytas tik keliuose vediniuose : paveldas («pavéldi), ūžperas (+ūžperi) apkepas (+apke- pa), pénas (<péni), aptepas (<aptepa), atmenas (+ atmena). Morfonologiškai reikšminga tai, kad morfonemą <e/a> turinčių kalbamo- sios galūnės vedinių yra daug daugiau už daresnės galūnės -/s vedinius . Tai tik patvirtina anksčiau suformuluotą prielaidą apie polinkį derinti šaknies centrą prie formanto raiškos — savotišką regresyvinę balsių asimiliaciją. Galima daryti išvadą apie aiškią užpakalinius balsius turinčių formantų tendenciją jungtis prie tokios pat eilės balsius turinčių šaknų. Kai formantas prisijungia prie /e/ balsį turinčių šaknų, balsis /e/ pakinta į /a/ir susidaro harmoninga šaknies centro ir formanto balsių seka /a/../a/ Kadangi daugelis kalbamųjų vedinių remiasi ka- mienais, turinčiais fonemą /2/ dar ir priešdėlyje, susidaro homogeninė trinarė balsių /a/.. /a/.../a/ seka, pavyzdžiui: apžvalga pražanga parama, pastaba; aptvaras, pašaras,apvadas,apgamas, palankas. Turint galvoje šaknų, kurioms būdinga morfonema <e/a>,tipiškiausią struk- tūros modelį (balsis eina tarp R tipo priebalsių), polinkį derinti šaknies balsio artikuliaciją prie formanto balsio artikuliacijos galima išreikšti schema, rodan- čia gretimų morfemų ryšį: — {RVR} + {Va} —> RVRV Galima kalbėti ir apie atvirkščią ryšį: kalbamoji šaknies alomorfy raiška in- formuoja, jog labiausiai tikėtina, kad antrasis struktūrinis vedinių sandas — ga- lūnės -a arba -as. Šitaip suvokiant kaitos ryšį su formanto raiška, būtų logiška daryti išvadą, kad kaitą reikėtų laikyti formanto komponentu“. Dar vienos vedinių galūnės -jus, taip pat turinčios užpakalinės eilės balsį, koreliavimas su morfonema <e/a> ne toks aiškus, kadangi veiksmažodinių šios galūnės vedinių yra palyginti nedaug, o morfonemą <e/a> teturi kelios šaknys, pavyzdžiui, /ékia—>lakius. Galūnių darybos būdvardžiuose morfonema <e/a> dažniau funkcionuoja kartu su galūne -us negu su galūne -as: kvapūs, laidūs, landus, talpus. Bet tai rodo ne skirtingą galūnių poveikį šaknies raiškai, o priklauso nuo bendro vedi- nių skaičiaus. ! Galūnė -isimplikuoja kitokio pobūdžio, kiekybines, morfonologines kaitas. V.Urbutis kaitų nelaiko formanto komponentu (žr. Urbutis 1978: 231). 149 /e/->/a/ kaitos tikimybė, prisijungus prie kamieno būdvardžių paradigmos galūnėms, yra mažesnė. Morfonemą <e/a> turintys būdvardžiai sudaro 7596 visų vedinių, turėjusių fonemą /e/pamatiniame veiksmažodžio kamiene. Vadi- nasi, daiktavardžio galūnių morfonologinis poveikis šakniai didesnis negu tos pačios raiškos būdvardžių galūnių. Tam gali turėti įtakos šaknies finalės koky- bė. Daugelis būdvardžio linksnių, skirtingai nuo daiktavardžių, turi galūnę po minkštojo priebalsio (at/aidžiam, atlaidžiū, atlaidžiamė), todėl tikėtina, kad fi- nalė gali mažiau implikuoti balsio užpakalėjimą negu daiktavardžių šaknyse. Pastebėtasis polinkis dabartinėje kalboje, ko gero, leidžia daryti tam tikras diachronines prielaidas. Kaip žinia, lietuvių kalbos vardažodžiuose paplitęs vo- kalizmas /a/ (žr. Karosienė 1987: 45). Galbūt fonemos /2/ dažnumas vardažo- džio šaknyje rodo diachroniškai buvus tokią derinimo tendenciją ir paprastuo- siuose žodžiuose (ne vediniuose). Juk daugumas daiktavardžių turi galūnes -as arba -a, taigi ir juose dažnai susidaro harmoningas gretimų skiemenų (ir morfe- mų) balsių derinys. LITERATŪRA Babickienė Z. 1991: Regresyvinė balsių asimiliacija kretingiškių šnektose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 15-25. Girdenis A. 1962: Balsių asimiliacijos reiškiniai Tirkšlių tarmėje. — Ka/botyra 4, 141-151. Girdenis A. 1981: Fonologija. Vilnius: Mokslas. Girdenis A. 1995: Tėoriniai fonologijos pagrindai. Vilnius: Petro ofsetas. Karosienė V. 1985: Pradinių ir galinių priebalsių derinimas vienskiemenėse vardažodžio šaknyse. — Kalbotyra 36(1), 18-31. Karosienė V. 1987: Pirminių vardažodžių šaknų statistinės charakteristikos. — Ka/botyra 38(1), 44-55. Pakerys A. 1971: Psichoakustinis balsių panašumas. — Ka/botyra 23(1), 17-33. Skardžius P 1938: Dėl balsių asimiliacijos. — Archivum Philologicum 7, 40-44. Skirmantas P, Girdenis A. 1972: Progresyvinė balsių asimiliacija pietinėse „douninin- ky“ šnektose. — Kalbotyra 24(1), 91-96. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos galūnių darybos daiktavardžiai. Ka/botyra 3, 27— 60. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. Vitkauskas V. 1974: Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos veikimo faktai Kuršėnų šnek- toje. Kalbotyra 26(1), 81-85. DIE TENDENZ DER ANGLEICHUNG DER VOKALE IN DEN WORTBILDUNGSENDUNGEN Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird aus morphologischer Sicht der ProzeB des Vokalwechsels /e/ — /a/ interpretiert. Sich auf die in den Mundarten ziemlich haufig beobachtete Assimilation der Vokale stiitzend, wird behauptet, daB die Ausdrucksform des Ableitungsstammes impliziert wird 150 durch die hinzugefiigten Wortbildungsformanten, die Nominalendungen -a, -as, vgl.: ei i —> saga, tek +8) —> Jaka, {keit-}+{-a} —> kaita, {paser-}+{-as} —> pašaras, Sl aha iki dia {palenk’-}+{-as} —> palankas. t — Eine solche Angleichung der Vokale aufeinander folgender Morpheme (es ist eine Ten- denz, keinesfalls eine GesetzmaBigkeit) ist als morphonologische regressive Assimilation zu betrachten. 151