Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Virginija VASILIAUSKIENĖ DAIKTAVARDŽIO IR ĮVARDŽIO GENITYVO VIETA SENOJOJE LIETUVIŲ KALBOJE 1. Įvadinės pastabos 1.1. Lietuvių kalboje beveik kiekvienas daiktavardis gali turėti nederinamą- jį pažyminį, reiškiamą daiktavardžio arba įvardžio genityvu (Dievo valia, mano knyga),be to, tokia pažyminio raiška čia yra įsigalėjusi daug plačiau negu gimi- niškose kaimynų kalbose (plg.: rus. 60X54 BO/IA, MOS KHHra; lenk. wola bos- ka, moja ksiąžka; vok. mein Buch, das Jūdishe Land). Taigi lietuvių kalbos ne- derinamasis pažyminys pagal poziciją kai kuriais atvejais atitinka kitų kalbų derinamąjį pažyminį. Būdvardinis pažyminys ir daiktavardžio genityvas gali bū- ti vartojami pagrečiui: aukso Ziedas/auksinis žiedas. Tai susiję su abiejų pažymi- nių kilme ir jų raida. Kai kuriose indoeuropiečių kalbose senaisiais jų raidos laikais genityvas yra pakeitęs senesnį būdvardinį pažyminį, pvz.: lot.domus pa- tria; rus. yYOxnucTBO HropesBo (Handry 1985: 54; Hcropuueckas TpaMMaTHuKa pycckoro s3bIKA 1978: 149-151). Abu šie pažyminiai savo vartosena artimi. Pasak L. Tesniėre'o, pažyminys, reiškiamas genityvu, nuo būdvardinio pažymi- nio skiriasi tik morfologiškai (Tesniėre 1969: 150; 365). 1.2. Dabartinės lietuvių kalbos nederinamasis pažyminys, reiškiamas daik- tavardžio ar įvardžio kilmininku, paprastai eina prieš pažymimąjį žodį (GenN), tokia jo pozicija yra neutrali, nežymėta. Išimtį sudaro tik kiekybės santykius nusakantis kilmininkas — bendrinės kalbos norma yra jo postpozicija (Ambra- zas 1986: 96-97; Kniūkšta 1979: 73-74; Lietuvių kalbos gramatika 1976: 420; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika 1994: 655-656; Durys 1927: 82). Postpozi- ciškai vartojamas daiktavardžio kilmininkas (NGen) yra smarkiai pabrėžiamas, o įvardžio kilmininko postpozicijos atveju paprastai pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis. Dabartinėje kalboje įsitvirtinusi genityvo prepozicija pastebimai skiriasi nuo pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose užfiksuoto polinkio dažniau vartoti jį post- poziciškai, pvz.: žwirždai mariu PS 344 , širdis iusu PS 304; giesmes Angelu BrP 87,, ,.; motinos sawa BrP 31,. Spėjama, kad dažnoka genityvo postpozicija yra atsiradusi dėl slavų ar kitų kalbų įtakos, matyt, nemaža lėmęs ir verstinis senųjų raštų pobūdis. 104 2. Genityvo pozicija senojoje lietuvių kalboje: statistiniai duomenys Tirdami genityvo poziciją senojoje lietuvių kalboje remiamės K. Sirvydo „Punktų sakymų“ pirmąja dalimi ir J. Bretkūno „Postilės“ pirmuoju šimtu pus- lapių (dėl pasirinkimo motyvų žr. Vasiliauskienė 1995: 125). Papildomai patyri- nėta nederinamojo pažyminio pozicija keletoje ištraukų iš J. Bretkūno Biblijos vertimo (Rutos knyga, Teisėjų knyga ir Kunigų knyga)! norint palyginti jo kom- piliacinį (t.y. „Postilės“) tekstą su verstiniu. Išanalizuota 3742 junginių su nede- rinamuoju pažyminiu, einančiu daiktavardžio ar įvardžio kilmininku, dėmenų tvarka (2197 — iš PS; 866 — iš BrP ir 679 — iš BrB). Abiejuose pagrindiniuose šaltiniuose vyrauja genityvo postpozicija: PS 76,496; BrP 52,596 (1 lentelė), pre- pozicijos dominavimas Biblijos ištraukose yra susijęs su santykinai dažnesniu savybinio įvardžio — o jam būdingesnė prepozicija — vartojimu pažyminio pozi- cijoje (2 lentelė). 1 lentelė. Genityvo pozicija senųjų raštų tekstuose Šaltinis Bendras Prepoziciniai Postpoziciniai skaičius sk. % sk. % PS 2197 518 23,6 1679 76,4 BrP 866 411 47.5 455 52,5 BrB 679 414 61 265 39 2 lentelė. Daiktavardzio ir įvardžio genityvo pozicija (be evangelijų ištraukų) Šaki Daiktavardžio genityvas Įvardžio genityvas is Bendras sk. Prepoziciniai | Postpoziciniai | Bendrassk. | Prepoziciniai | Postpoziciniai sk. Yo sk. To sk. vo sk. % sk. | % sk. % PS 1291 | 58,8 247 | 19,3 | 1044 | 80,7 | 906 | 41,2 | 271 | 29,9 | 635 | 70,1 BrP | 510 58,9 165 | 32,4 | 345 | 67,6 | 356 |41,1 | 246 | 69,1 | 110 | 30,9 BrB | 333 49 115 | 349 | 218 | 65,5 | 346 51 299 | 86,4 47 13,6 Palyginę nederinamojo pažyminio vietą K. Sirvydo ir J. Bretkūno veikaluo- se, pastebime nemaža skirtumų. Labiausiai nesutampa įvardžių kilmininko !Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. V., 1983. 105 pozicija: „Punktuose sakymų“ jis dažniausiai eina po pažymimojo žodžio (Po 70,1%), o „Postilėje“ ir Biblijoje atvirkščiai — dominuoja jo prepozicija (Pr: BrP 69,1%, BrB 86,4%). Be to, nors visuose šaltiniuose aiškiai vyrauja daiktavar- džio genityvo postpozicija (Po: PS 80,7%, BrP 67,6%, BrB 65,5%), tačiau varto- jimo dažnumas šių dviejų autorių tekstuose irgi skiriasi. Atskirai buvo patyrinėtos „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištrau- kos. Norėta patikrinti, ar skiriasi nederinamojo pažyminio vieta verstiniame ir originaliame ar pusiau originaliame tekste.Pasirodė, kad genityvo postpozicija šiose ištraukose daug dažnesnė negu pagrindiniuose tekstuose. J. Bretkūno „Po- stilės“ perikopėse net įvardžio genityvas dažniausiai eina po pažymimojo daik- tavardžio (Po 77,4%).Jy statistiniai duomenys pateikiami atskiroje lentelėje ir į bendrą statistiką neįtraukti (3 lentelė). 3 lentelė. Genityvo pozicija „Punktų sakymų“ ir „Postilės“ evangelijų ištraukose Daiktavardžio genityvas Įvardžio genityvas Šalti- | Prepoziciniai Postpoziciniai Prepoziciniai Postpoziciniai nis | sk. % sk. % sk. % sk. % PS 1 1,8 54 98,2 2 4,4 43 95,6 BrP 5 13,1 32 86,5 7 22,6 24 77,4 Beje, „Postilės“ evangelijų ištraukos yra verstos ne paties J. Bretkūno, o pa- imtos iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“. Palyginus genityvo poziciją šio au- toriaus verstoje Biblijoje ir bent iš dalies originalioje „Postilėje“ esminių skirtu- mų pastebėta nebuvo. K. Sirvydo raštuose daiktavardžio (GenN) ir įvardžio kilmininko (Gen N) pozicija tik šiek tiek nesutampa: postpoziciškai vartojama 80,796 daiktavardžių ir 70,196 įvardžių, o J. Bretkūno darbuose daiktavardinio ir įvardinio pažyminio vieta skiriasi iš esmės: GenN, kaip ir „Punktuose sakymų“, dažniau eina po pažymimojo žodžio (Po: BrP 67,6%, BrB 65,5%), o Gen N , atvirk$¢iai, būdinga prepozicija (Pr: BrP 69,1%; BrB 86,4%). Dėl minėtų nesutapimy daiktavardi- nio ir jvardinio nederinamojo pažyminio vietą paZzymimojo žodžio atžvilgiu tiks- linga panagrinėti atskirai, atsižvelgiant į šių sakinio dalių specifiką, aktualigjg sakinio skaidą bei galimą kitų kalbų įtaką. 3. Daiktavardžio genityvo pozicija 3.1.1. Genityvo pozicija to paties daiktavardžio atžvilgiu dažnai įvairuoja (nors postpozicija ir vyrauja). Didelę galimybę kaitalioti poziciją rodo dažniausiai var- tojamas nederinamasis pažyminys Dievo: skirtumas tarp šio pažyminio prepo- 106 zicijos ir postpozicijos yra mažesnis negu rodo bendri statistiniai duomenys — „Punktuose sakymų“ GenN 3896, NGen 6296; „Postilėje“ GenN 58,3%, NGen 41,7% (plg. su 2 lentele): Diewo iszminti PS 313,— iszminti Diewo PS 113, Diewo baymes PS 40,, — baymes Diewo PS 212, ; Diewo malone BrP 100, — malone Diewo BrP 91,, Diewo akim BrP 91,, „-— akim Diewo BrP 72,.. O jun- ginyje Diewo žodis vyrauja genityvo prepozicija (PS 21: 8; BrP 18: 6). 3.1.2. Daiktavardzio kilmininko pozicija gali įvairuoti tuose pačiuose jungi- niuose be ryškesnio reikšmės skirtumo: Schwentas Euangelista Lukoschus Schestame pagul. rascha/ iog thū cžiesu kaip Jano mokintinei ateia/tadda Kristus buwa begidas daug negalincžiu szmoniu BrP 34. Tadda Kristus roda mokintinems Janosawa darbus/ kaip kada tartu... BrP 342, „, Labai mums priwalu ira szinnoti pilna raschta ape Kristaus uszgimimm a/nesa kas to neszina/tas uszgimimma Kristaus nieku nuleidž... BrP 53,, „„Schiteiponumes Diewo stalop eidami tikekem/ iog Dina ir Wina perszegnota imdami drauge gaunam ir imam paties musu Jesaus Kristaus kuna ir kraughi... BrP 66, „. Todelei schita buda niekadai ne turrim apleisti/ Bet stalop Diewo eiti/ teip mes teip musu waikai...BrP 64,, . Turrim teipaieg dabotissi/ isch kieno isakimo Angelas pie- menims Kristaus uszgimim aapsakeBrP 82,, ... Schcze szinnok mielas Krikschczonie/ Angela piemenims uszgimima Krista us apreischkusi... BrP 82, ... Tiesa žmoniu turiwietu kurioy darosi PS 4, . Tieson žmoniu susirinka tiesadariey/ kurie ira unt to pastatiti PS 4,, ,,. Vat žm o- niu ties os/daznai reykia turet raysitoiu ir swiedku PS 5, ,. Šitoks žodžių tvarkos jvairavimas frazėje rodo, kad genityvo vieta daiktavar- džio atžvilgiu nėra apibrėžta; pozicijos kaitaliojimas, matyt, buvo tam tikra re- torinės kalbos (pamokslų) raiškos priemonė, padedanti pabrėžti norimus teks- to žodžius ar jų grupes. Ši raiškos priemonė kai kuriais atvejais galėjo būti per- imta iš kitų kalbų. 3.1.3. Paimkime „Punktuose sakymų“ dažnokai pasitaikantį daiktavardžio junginį karaliste dungaus/dungaus karaliste ir pasižiūrėkime, kaip jis vartoja- mas skirtinguose sakiniuose: (1)Karaliste dungaus/aba szwentieii/ kurie dunguy su Diewu iau karalauia PS 320, „, (2) Miegas ira mustimas szwentu ir vmžinu dayktu ape Diewu/ ape Christu/ ape karalisty dungausirape kitus PS 284, „„ (3) O tokieys turi but ir wisi kriksčionis/ kurie wilasi apturetkaralisty dungaus PS299,, (4) ... del to nupelno žmogus teysus ažu iuos karalisti dungaus/kuri praminta ira atgu/ karunu teysibes/ grašiu ažu darbu PS 321, . (5) Todrinir karalisty dungaus siula iam kayp grasi/1ey..PS 325,, .. (6) Noreio Diewas žmoguy duot karalisty dungauskaypalgu/ape... PS 325 28-30" 107 (7) ... pakotay darbimete dirbkime/ nes sawo metu piausime/ tai ira penesi- mes karalistey dunga us nupetnays gieru darbu PS 284, „„ (8) Grasis uzsimano karaliste dun ga usabavmzZinas giwenimas su Diewu... PS 323, ,,. (9) Jog turi patogiby vnt vmZinos laymibes dungaus karalistey/kuri vžguli swiesiami regeimi weydo Diewo PS 90. (10) Po kayrey oZiey/ a po desiney awis stowes dienoy paskutiney. Nes ožiey paskundon/a awis dungaus karalisten eysPS 241, „į (11) ... nes prisiartino iusump ne pragaras/ kuri buwot nupelny/ bet du n- gaus karalistePS 130,131, Pirmaisiais dviem sakiniais (1), (2) pradedamos naujos teksto pastraipos, tokiais atvejais postpozicija labai dažna (plačiau žr. 3.4.1 ), be to, (2) sakinyje nederinamąjį pažyminį turi tik viena iš vienarūšių sakinio dalių; (3) sakinyje genityvas eina paskutinėje, neemfatinėje frazės pozicijoje; (4) sakinyje postpo- zicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis eina šalutinio pažyminio sakinio atliepiamuoju žodžiu (žr. 3.3.2 ), bet galimas ir priešingas atvejis (9); (3) ir (4) sakiniuose stipriau pabrėžiamas pažymimasis daiktavardis; postpozicinis geni- tyvas, matyt, nepabrėžiamas ir (5), (6), (7) sakiniuose: (5) sakinyje dalelytė ir labiau paryškina pažymimąjį daiktavardį, (6) pavyzdyje genityvo poziciją galėjo sąlygoti viso sakinio inversija; sakiniuose, turinčiuose sudurtinį tarinį, postpozi- cinis genityvas dažniausiai eina vardinės dalies (8) arba veiksnio nederinamuo- ju pažyminiu (pavyzdžių su aptariamu junginiu nebuvo rasta): Oiog sunus Diewo ira žodis ir iszmintis Tėwo PS 22, „„ (10), (11) sakiniuose genityvas vartojamas prepoziciškai, jis eina vienos iš vienarūšių sakinio dalių, sujungtų priešinamaisiais jungtukais a, bef, pazymi- niu. Lenkiškame tekste šių kilmininkų atitikmenys yra postpoziciniai: Bo koztowie do piekia/a owce do krolestwa niebieskiego poyda PS 241,, ,„... abowiem šię pržybliža do was nie piekto/ ktorescie byli zasfužyli/ a krolestwoniebieskie PS 130,-131,. 3.2. Kai kuriais atvejais genityvo pozicijos kaitaliojimas gali būti motyvuo- tas: prepozicija — neutrali, nežymėta, o postpozicija — inversinė. Prepoziciškai vartojamas daiktavardžio genityvas dažniausiai yra nepabrė- žiamas: Wisokias Diewo žodis ira vgningas/ aba kayp vgnies skida wisiemus turintiemus wilti iumpi PS 356, „Labay pridereio idant tasay butu žmoniu mokitoias/ane kas kitas...PS 64, „Ne noreio Christaus aprinkt iž puykos aba širdies auksztibes PS 74, .. O tokiiszmintis ira žmoguy swie- to sekietoiuy smetrtis ir prapultis vmzina PS 382, . Vat žmoniu tiesos dažnai reykia turet raysitoiu ir swiedku PS 5, , . Tatai kaip ischtirra Janas kosnodieia/ apbara karaliu/ bilodams/ Ne gerai darai iog brolio mo- t e r i sawip laikai BrP 29, „Schestame pagul: rascha/ iog thū cziesu kaip Jano mokintinei Kristauspi ateija/ tadda Kristus buwa begidas daug negalincziu 108 szmoniu BrP 34,, .. Téyp sakauirant smerties pata 10 atminkem Kristu usz mus gimusi/ idant... BrP 84, „. Bet schita strowa tiktaipen szmogaus pilwa ir kuna BrP 65, .. Kaip jau minėta, daiktavardžio genityvo postpozicija vyrauja visuose tyrine- jamuose senųjų raštų tekstuose (PS 80,796; BrP 67,696; BrB 65,5%). Postpozici- nis genityvas gali būti stipriau pabrėžiamas: ...Vnt tos teypagi paseio Diewas treiokiu seklu dowanu prigimtuiu/ dowanu milistosir dowanu garbosPS 292,—293,. Tasgi mustidamas saw ape iszminti Diewo ir Zmoniu/praszuko..PS 113, . Kaypgi numanot toli baysesnes nupelno kunčias/ kuris sunu Die wo paminditu/ir krauiu te- stam ent o/ per kuri buwo paszwistas/ ažu pateptu saw iszmanitu...PS 156 ,,. Nes iu dusias tasgi/ kurios pirmay kuny giweno/ kunuosna sawo per galiby Die wo sugruzintas buwo PS 88, . Tai Danielis pranaszas aprasie toligiby mažo a k m e n el o/ kuris stulpu aba stiebu i7 tutu rudu nulietu... PS 132, . Ant trecZio turrim...tirtissi...kam mums pawarguliams Vszgimimas Jesaus Kris- taus sunaus Diewo ir Marios deraBrP 53 „Ponas Jesus Kristus/.../ mus ne isch maszu/ bet didei didžiu wargu noreia ischgelbeti/ ne isch wargu kuno tiktai/ bet kuno ir dusches..BrP 72, ... Daug SZidu/ diena Se k- miniu klausa Szodzio Diewo/Schwentam Petrui sakant kosani ir eit iemus tas szodis per schirdi BrP 95, . Ghis ira Diewo paskirtas/idant butu sudžia g i- wu ir mirusiu BrP 20, ....tas ira uszgimmes kursai galwa sZal- c Zio tur sutrinti... BrP80,. Bet anus praplatin tatai esti kalba ka anis nug to Bernelio/isch burnos Angelo buwa girdeie BrP 96,-97.. Rašytinės kalbos sakinyje nelengva nustatyti, kuris vardaZodines frazės kom- ponentas stipriau pabrėžiamas, tačiau dažnai iš konteksto paaiškėja, kad vieną ar kitą komponentą privalome ištarti stipriau dėl kontrastinio kirčio. Motyvuotai genityvo pozicija kaitaliojama šiame sakinyje: Vnt gato pakrutina ir inartina marias menuo/ kuris kad auga/ir wunduo M A R I U kietasi ir kayp butu auga/ kad mažin eyt ir gayszta/ir mariu wunduo nupuofa žiemiaus PS 2714, „. Pirmą kartą pasakytas, daiktavardžio genityvas labiau pabrėžiamas, nes per- teikia naują informaciją; pakartotas tame pačiame sakinyje antrąsyk jau nėra tokia svarbi informacija. 3.3. Kai kuriais atvejais kilmininkas nukeliamas po pažymimojo žodžio sie- kiant labiau pabrėžti kitus sakinio žodžius ar žodžių grupes. Tyrinėjant derina- mojo pažyminio vietą šnekamojoje kalboje buvo pastebėta, kad frazės pabaigo- je labai dažni nuolatiniai pažyminiai, kurie paprastai neperteikia naujos infor- macijos ir vartojami frazės intonacinei struktūrai užbaigti (Girdenienė 1981:161— 162; Kniūkšta 1979:73-74). 3.3.1. Postpozicinis genityvas (panašiai kaip ir būdvardinis pažyminys) daž- niausiai nepabrėžiamas, kai eina frazės pačioje pabaigoje, kuri, žinant pamoks- lų paskirtį, paprastai esti mažiau informatyvi. Siuo atveju labiau pabrėžiamas 109 priešpaskutinėje frazės pozicijoje esantis pažymimasis daiktavardis: Kad Zinotumey tieg dow anu D ie w o/ir kas ira/ kuris taw katba/ duok man giert PS 58 , .. Treti darbay Diewo ira garbos aba k aralistes du n- gaus PS179, ,,. Pateysey bilau iemus/ iey nopsigrisite ir stosites kayp maZin- teley ne ieysite karalis ten dungaus PS299, „Bet Dinaie ira k u- nas Kristaus/ir Wine issilatke krauias KristausBrP 66, . Nauda uszgimimo Kristaus ira schita/ fog ghis szmogumi gimmens/ mus ischgelbeia nig prakeikimo Sokan o BrP 74 .. Schoie pirmoie Aileie Angelai koszna szmogu/ moka/ idant ne wienas neuszmirschtu schos malones Die- w o/ alba ana nieku nenuleistu BrP 90,, „Tas Kristusesti awinelis Die- w o/ neschans wiso swieto griekus BrP 45, ,.. Paskutinės frazės pozicijos neinformatyvumas dar aiškiau matyti, kai joje eina abstrakčios reikšmės kalbos dalis — įvardžio genityvas (žr. 4.3.4.). Kai ku- riais atvejais postpozicinis genityvas eina frazės gale kaip tam tikras pridūri- mas; šioje pozicijoje labai dažni terminologizuotų junginių genityvai. 3.3.2. Postpozicinio kilmininko pažymimasis daiktavardis paprastai pabrė- žiamas ir tada, kai jis eina šalutinio pažyminio sakinio atraminiu žodžiu. Atra- minis žodis yra iškilus, ryškus sakinio komponentas. Postpozicija dar labiau pa- ryškina tą jo iškilumą: IZ tu ir iž kitu tumsibiu niekas negafeio patogiaus mum izgetbet/ kayp moki- toias iž dungaus atais Sunus Die wo/kuris ira pati tikra tiesa ir pati iszmintis PS 63,, „„Vntras niekas ira Zmogump iz szalies milistos Die- w o/ be kurios nieku ira PS 119, „. Ir kiti szmones ne nuleidžia nieku s z o- džius Diewo kurie iemus per piemenis sakami buwa BrP 101, ,. Winicia namay Israeloaba gimine Zid u/ape kuriu Diewas ipačiu tureio apiwayz- du... PS 320, „Atskirtas nuo jungiamojo žodžio kuris, pažymimasis daiktavardis turi būti stipriau ištariamas, kad išryškėtų jo ryšys su šalutiniu sakiniu. Ir kitais panašiais atvejais labiau akcentuojamas tas daiktavardinio junginio žodis, su kuriuo siejamas šalutinis dėmuo: Kaypgi numanot toli baysesnes nupetno kunčias/ kuris sunu Diewo pamindi- tu/ir krauiutestamento/per kuri buwo paszwistas/ ažu pateptu saw iszmanitu... PS 156,, ,,. ...tay ira apgriž Diewop paganus/ Diewo žodžiu/ kuriuo širdis daužis ir trupins... PS 356,, „„ 3.4. Visos giminiškos kaimynų kalbos genityvą dažniausiai vartoja postpozi- ciškai, taigi jos lietuvių kalbos kilmininko postpoziciją galėjo skatinti stipriau negu būdvardinio pažyminio — būdvardis tose kalbose dažniau eina prieš daik- tavardį, jo pozicija gali įvairuoti. Gerai žinome, kad K. Sirvydas ir J. Bretkūnas, rašydami savo pamokslus, plačiai rėmėsi bažnytiniais veikalais, parašytais kito- mis kalbomis. Daugelio sakralizuotų bažnytinių frazių su genityvu dėmenų tvarka tiesio- giai ar per kitas kalbas galėjo būti pasiskolinta iš pirminių šaltinių: motina Diewo (lot. Mater Dei); sakramentas gaylistos (lot. Sacramentum misericordiae); kara- 110 liste dungaus (lot. regnum coeli);, griežimas duntu (lot. stridor dentium) ir pan. 3.4.1. Greičiausiai dėl svetimų kalbų įtakos genityvas postpoziciSkai vartoja- mas antraštiniuose, pirmuosiuose atskirų skyrių sakiniuose, kurie trumpai nu- sako tolesnių komentarų esmę, arba tais atvejais, kai kokia nors mintis dėstoma papunkčiui: Kayp priderus buwo ataimas sunaus Diewo swietan iž szalies žmoniu PS 63, „Apie priežastis moteristesPS228,. Grudas garstičios ira žinklu bažničios PS 298, .. AZutaykimas gimines ir familios aba namuPS 231, „ IZ priežasčiu def kuriu karalus Ziames kariauia/ tos rundasi ir Diewiep...2. Turtes Die wo pasawinimas... 3. P a- Zieydimas Maiestoto...4. Pertraukimas sundaros...5. Tarnu Diewo ižgiedinimas PS 12-13, Koksai ira buwes uszgimimas KristausBrP 59, „Ape Cžista Vszgimima Kristaus BrP 54, Ape Gimine KristausBrP 56, Pirma dalis Kosanies Ape klausima Jano. Antra dalis.Ape atsakima Kristaus. TrecZia dalis. Ape Ii u- dima Kristaus Jano delei BrP 30, „. 3.4.2. Lietuviškame ir lenkiškame „Punktų sakymų“ tekste nesutampa dau- giau kaip ketvirtadalio prepozicinių kilmininko pažyminių pozicija. Genityvo postpozicija čia būdingesnė lenkiškai teksto daliai (žr. 4 lentelę): 22,796 lietu- viškos dalies prepozicinių pažyminių (GenN) vieta lenkiškame vertime pasikei- čia (NGen): Diewo dowanu — darow Boskich 89,, „; Diewo baymy — boiąžnią Božą 135,;, fortunos atmaynay — odmiane fortuny 184,., welino ira karieywiu — žolniercžem cžartowskim 193,; Diewo milistu — faską Božą 300,; Diewo tarnay — sfudzy Božy 308,,; ape bažnicios priespaudas — o včiskach Koščiola 225, ,,; Diewo tiesoy — sądžie Božym 6,, žmogaus buyti — byt cztowieczy 80, ,; Chris- taus smerti — smierci Chrystusowey 74, „Diewo teysibe — sprawiedliwosč Bos- ka161,, „Diewo žodis — stowo Boze 307,, „; 304,; 305, „; 139, ;; Diewo sunus — syn Božy 139,; vnt žmoniu tiesos — na sądžie ludzkim 5; Szwyntieii Diewo — sweci BoZy 18; ape Christaus smerti — o smierci Chrystusowey 74, „„ Christaus Ttybunalas — Trybunat Chrystusow 25, ,. 8-9’ 4 lentelė. Genityvo pozicija lietuviškame ir lenkiSkame „Punktų sakymų“ tekste Genityvo pozicija sutampa Genityvo pozicija skiriasi Pr-Pr Po-Po Pr-Po Po-Pr sk. % sk. % sk. % sk. % GenN 181 73,3 1044 100 66 26,7 = — Gen,N 224 82,7 629 99,1 47 17,3 6 0,9 111 5 lentelė. Genityvo pozicija J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų ištraukose ir M. Liuterio Biblijoje Genityvo pozicija sutampa Genityvo pozicija skiriasi Pr-Pr Po-Po Pr-Po Po-Pr sk. % sk. % sk. % sk. % GenN 5 83,3 26 76,5 1 16,7 8 23 Gen N 11 100 — — - — 19 100 Lietuvių kalbos nederinamąjį pažyminį lenkiškame tekste labai dažnai ati- tinka derinamasis. Abiejuose tekstuose dažniausiai nesutampa daiktavardžio kilmininko Die- wo pozicija (atitikmenys lenkų kalboje — būdvardžiai) — 6996 visų nesutapimų: Diewo milista — taska Bože (8 kartus); Diewo žodis — sfowo Bože (6 kartus); Diewo sunus — syn Božy (5 kartus) ir t.t. Taigi dažniausiai „Punktuose sakymų“ vartojamo nederinamojo pažyminio pozicija lietuviškoje ir lenkiškoje teksto dalyse skiriasi labiausiai. Postpozicinio genityvo vieta abiejose teksto dalyse visur sutampa, t.y. jei lie- tuviškame jis vartojamas postpoziciškai, tai lenkiškame tekste jo atitikmuo taip pat niekada neina prieš pažymimąjį daiktavardį. Lenkų kalbos įtaką padarytų aiškesnę tik originalių lenkiškų tekstų palygini- mas su jų vertimais į lietuvių kalbą. 3.4.3. Palyginę šio pažyminio poziciją J. Bretkūno „Postilės“ evangelijų iš- traukose ir M. Liuterio Biblijoje, matome, kad vokiško teksto prepozicinis pa- žyminys lietuviškame tekste gali eiti po daiktavardžio — 23,596 (5 lentelė), pvz.: des menschen Son (Luko ev. 21 skyr.) — Sunu szmogaus BrP 15,; inn der Konige heuser (Mato ev. 11 skyr.) - Namuosu karaliu BrP 28 .; des Herrn Engel (Luko ev. 2 skyr.) — Angelas Wieschpaties BrP 50,; inn das Jiidische land (Luko ev. 2 skyr.) — ing szeme Sžidu BrP 58 ; die menge der himelischen Heerscharen (Lu- ko ev. 2 skyr.) — daugybė pulku dangaus BrP 51, ,; Tad postpozicing genityvo vartoseną Cia galėjo skatinti lotynų kalba. 3.4.4. Anksčiau jau minėtas pabréziamojo (emfatinio) genityvo vartojimas po pazymimojo žodžio kai kur taip pat galėjo būti perimtas iš lotynų ar lenkų kalbų kartu su pasiskolintu retorinės kalbos sakinio modeliu. Tačiau neturėtu- me manyti, kad aiškiau nemotyvuota genityvo postpozicija visuomet yra atsira- dusi tik dėl svetimų kalbų poveikio — įvairavimas senojoje lietuvių kalboje, ma- tyt, buvo galimas dėl laisvesnės šio pažyminio pozicijos daiktavardžio atžvilgiu. Griežtos normos nebuvimas leido kaitalioti genityvo vietą, siekiant labiau pa- ryškinti, pabrėžti vieną ar kitą vardažodinės frazės komponentą. Dėl pozicijos 112 neapibrėžtumo senųjų raštų autoriams buvo lengviau perkelti lotynų ar lenkų kalbos žodžių tvarkos modelius į lietuvių kalbą. 4. Įvardžio genityvo pozicija 4.1. Įvardžio genityvo pozicija K. Sirvydo ir J. Bretkūno veikaluose labai ski- riasi: ,,Punktuose sakymų“ vyrauja jo postpozicija (70,1%), o „Postilėje“ ir Bib- lijoje ji daug retesnė — BrP 30,996; BrB 13,696 (žr. 2 lentelę). Įvardžio savybinio kilmininko vartojimu ( dėl termino žr. Zulys 1969: 167-177; Rosinas 1988: 23— 24) lietuvių kalba skiriasi nuo kaimynų kalbų — latvių, lenkų, vokiečių, rusų kalbose šis įvardis dažniausiai yra derinamas su daiktavardžiu (išskyrus 3 as- mens įvardį latvių ir slavų kalbose, pvz.:ero KHHra, ee KHHT2, HX KHHI24, Vina gramata, vinas gramata, vinu gramata). 4.2. J. Bretkūnas įvardžių mano, tavo, savo galūnėje rašo -a; -o pasitaiko labai retai, pvz.: mano ateijmo 82,,, sawo sunaus 42.; sawo tarno 59,,. Formos su -a savo užrašymu (grafiškai) sutampa su įvardžių manas, tavas, savas vyriško- sios giminės vienaskaitos kilmininku ir galininku ir moteriškosios giminės vie- naskaitos vardininku, galininku ir įnagininku, todėl gali pasirodyti, kad jos su daiktavardžiu derinamos linksniu: sawa sunu 88,; tawa szodi 102,; dusche ma- na 91; sawa Tiewo 7 ,; tawa akim 66 ,; tawa dusche 68,,. Tačiau tai tėra tik rašybos sutapimas, nes eidami su kitais daiktavardžių linksniais šie įvardžiai savo formos nekeičia: fawa prisakimus 93.,, sawa Gromatoie 64,; sawa giweni- me 9,; sawa Ponui 86,, mana szodžius 4., tawa pergaleghimas 75 ,„, Vadinasi, juos visiškai pagrįstai galime laikyti savybiniais kilmininkais, turinčiais išlaikytą seną ilgąjį a. 4.3.1. Įvardžio genityvo (Gen N) prepozicija paprastai yra neutrali: Per sawa paszinima/ mana T arn a s/daug teisu padaris BrP 11, .. Anis regedami kiek gero Ponas Diewas Swietul dara/ diidamas iam sawa sun u... BrP 90,, .. ... ghis nessibaida ir pacZiam Karaliu ape io newieschliba g i w e- nim a sakiti/ ir ana apbarti BrP 37, . ... kaip iau schisze ne tiktai dina bet diinoie alba su dina ta/ mana drauge ira kunas/ kursai 1usu grie ku delei nepoilgam bus SZidu ischmucZitas ir uszmuschtas BrP 65 , ,„. Tassai sakau po- nas Wissagalins/ gal padariti kaip io kunas ir krauias dūnaie ir wine issilatka mumus neregimu budu BrP 66. . Idant ir mes ieika isch Diewo szo- džio ischgirstam/ka musu protas ne ischmana/neioktumbimes to/ alba ta nepeiktumbim... BrP 101,-102,. Schitai tawa karalius ateit taw ubagas/ iodamas ant aslicZios ir ant assilaicZio darbams pripratusios asliczios BrP 9. Niekas negal iszakit kaip sunkiu tie daro gayliu azu sawo nuodemesPS 161, .. ... ir sunki butu buwus abida/ kad butu pasiliteis io moteres... PS 374, „Atsakit tur/ mano wardasirane but/wadina mani ne esmi PS 79,— 80,. A kad raszty sakos turis akis/ ausis/ runkas ir kitus sunarius žmogus; tay katbadel musu iszmanimo PS96,, „„ Tas paraliZiusira tawo ka- 113 rieywis/kuris priesz mano tarn u kariauia... PS 259, ,„, Džiaugkites iog iusu warday ira dunguy parašiti PS 152 , ,.. 4.3.2. Tais atvejais, kai įvardžio kilmininkas vartojamas postpoziciškai, la- biau pabrėžiamas ne pats įvardis, o daiktavardis: Nes Tewas ioira Wieszpats wisokiu turtu/ ir liepia... PS 378, ,.. Weyzde- kite tieg idant širdis iusu ne apsunktu apsiriimu ir girtiby PS 304. .. Dowanay dirbau tieg/ be priežasties/ ir tusciey stipriby ir Silas mano ižgayšinau/ nuterioiau/ ižtusiau PS 343, „„Pamirodik tieg wey du tawo. Nes weydas tawo gražusPS 175,-176,. Neschkite desimtina wissa S p i k e- riesna mana/idant Namuosu mana butu strowos BrP 13, „Tėipo nekentem io/iog weida musu paslepem nūg iog/ ir usz nieko laikem ghi BrP 19,, ,. Bet karaliste io prassitenka netiktai ant szmoniu bet ir ant Welino/ peklos/ Smerties BrP 10,, ,.. Irwel karaliste io netur sugaischti/ prapulti/ ischnikti/ bet amszinai issilaikiti BrP 10, ... InsigeidZ akimis s a- wa ta brangu Ponaiti Kristu ischwisti kaip Schwentas Simeonas pradzuga Kris- tu ischwidens BrP 96, .. ... idant ir tu ta szodi Diewo girdeta neuszmirschtum- bei/ nieku nenuleistumbel/ bet atmintumbei ir schirdije taw a uZturetum- bei BrP 96, .. 4.3.3. Postpozicinio įvardžio kilmininko pazymimasis daiktavardis ryškiai pa- bréziamas tada, kai eina šalutinio pažyminio sakinio atraminiu žodžiu: ... Ir teysingu ieme atpildimu ažu iuos nuog sunaus saw o/kuris ažu mus kinteio ir numire PS 61,, ,„, Bet ir čia nera paliginimosu Wieszpatim m u s u/ kuris vnt kariones sawo budu nepermanomu pergafeio wisus nepriete- Jus musu PS 185,, „-... per iszeymu tadu io ižsimano darbas io/ kuri daro vnt kurios wietos/ aba ir be wietos... PS 351, „. 4.3.4. Eidamas frazės gale savybinis kilmininkas dažniausiai reikšmingos in- formacijos neperteikia, tik padeda išbaigti sakinio intonacinį modelį, pastūmė- damas daiktavardį į stipresnę priešpaskutinę poziciją (Kniūkšta 1979: 73—74): Nes Diewas iey tuo metu degint ne liepe/ todrin ažumirsza prigimimo s a w 0/ idant klausitu Diewo sutwertoio sawo PS 264, „„Sžitai tieg neteisibese prasideiau/ ir griekuose pradeio mani motina mano PS 229,, į. Nuog tu sutwerimu mokikimes kfausit Diewo pagal prigimimo musu/tay ira ižpildidami dešimt prisakimu io/ kuris ira pagal naturos mus u.../ kuriu turime irašitu iszmonioy sawo PS 265, „„Ir def tos priežasties regisi iog ne reykie sumdit Diewuy musu vnt darbo/ idant nupelnitume graši/ tay ira te- wiksztisti/ kadung Diews ira Tewas musuPS 324, ,„„Betschitie daiktai ira penukschlas duschiu mus uBrP 65,-66,. Newalgams ira kunas Kristaus delei ischalkimo pilwo szmogaus/ Bet delei ischalkusios ir trokschtancžos malo- nes Diewo/ duscheles musu BrP 66, „ Šitoks postpozicinio įvardžio kilmininko vartojimas būdingesnis „Punktams sakymų“. 4.3.5. Konteksto poveikis arba žodžio funkcijos sakinyje pasikeitimas gali 114 pakeisti minėtą skirtumą tarp Gen N ir NGen,: Pagal žmogistes pridera Christuy ly sudas iž IO ) szalies ir Zmoniu/ kuriuos sudis. Iž szalies Io/iog wisokia wiresnibe prisieyt iam/ todryn iog ... PS 22, -23,. Idant thie wissi sawa waikus/sawa szekellus/sawa szeim i na/sawa padonus/ir klausitoius Kristauspi siustu/ idant... BrP 32, Pirmajame pavyzdyje pabrėžiamas postpoziciškai vartojamas įvardis Jo turi kontrastinį kirtį, 0 antrajame prieš išvardijamus daiktavardžius keletą kartų pa- kartotas sawo padeda juos pabrėžti (panašiai kaip dalelytė ir). 4.4.1. Atskirų įvardžių vartojimo polinkiai gali šiek tiek skirtis nuo bendro statistinio vidurkio, tačiau tekste vyraujanti pozicija visuomet išlaikoma (žr. 6 ir 7 lenteles). J. Bretkūno „Postilėje“ dažniau pasitaiko įvardžio musu postpozici- ja (Po 43,5%). Šis įvardis vartojamas postpoziciškai nuolat besikartojančiuose junginiuose su priedėliu: Ponas musu Jesus Kristus BrP 5, _; Ischgelbetoias mu- 4-5? a su Kristus BrP 59 _ 6; Ischganitoio musu Jesaus Kristaus BrP 69, . Šiais atve- jais akivaizdi kanonizuotos lotyniškos konstrukcijos įtaka, pastebima ir atitin- kamose lenkų kalbos frazėse. Priedėlį minėtuose junginiuose galime pabrėžti dviem būdais: po prepozicinio priedėlio vartodami įvardį musu arba pasakyda- mi patį priedėlį po daiktavardžio (antruoju atveju žodžių tvarka lietuviška): Tiesa Ponas musu Jesus Kristus pirma karta ant szemes labai kudu budu/ ligei kitam pawargusiam szmogui/ passirode... BrP 19, .. Tatai tei- paieg gerai atminkime/ idant szinotumbim kur Ischgelbetoias musu Kristus uszgimeBrP 59... .. dabokimes kur/ alba kokeme Mieste Kri s- tus musu Ischgelbetoias uszgimme BrP 58, Postpozicinis priedėlis pabrėžiamas labiau, jei po jo dar eina įvardžio genity- vas: Schitai szinnodami ape tha ataijma Krista us Wieschpaties mu- s u/ didžiu noru pareitis mumus laukti Sudnos dienos BrP 20, Si konstrukcija yra pažodžiui išversta iš lotynų kalbos, plg. en de adventu Christi Domini nostri... 6 lentelė. [vardziy genityvo pozicija J. Bretkūno „Postilėje“ Ivardzio ‘Prepoziciniai Postpoziciniai genityvas sk. % sk. % io (ios, iu) 46 78 13 22 usu 4 80 1 20 mana (-0) 24 85,7 4 14,3 musu 39 56,5 30 43,5 sawa (-0) 110 67,5 53 32,5 tawa (-0) 23 71,6 9 28,1 115 7 lentelė. Įvardžių genityvo pozicija K. Sirvydo „Punktuose sakymų“ Įvardžio Prepoziciniai Postpoziciniai genityvas sk. vo sk. % io (ios, iu) 118 39,9 178 60,1 usu 1 11,1 8 88,9 mana 3 4,4 65 95,6 musu 11 13,1 73 86,9 sawa 134 33,9 261 66,1 tawa 1 2,3 42 97,7 Rečiausiai J. Bretkūno pamoksluose postpoziciškai vartojami įvardžiai ma- no (Po 14,3%) ir jusu (Po 20%), bet tekste jų yra per mažai, kad būtų galima padaryti statistiškai pagrįstas išvadas. Beveik vien tik postpozicija būdinga „Punktuose sakymų“ vartojamiems ge- nityvams mano (Po 95,6%) ir tawo (Po 97,796), tačiau dažniausiai šiame K. Sirvydo veikale vartojamų įvardžių so (jos, iu) ir sawo pozicija labiau įvairuoja (Po 60,196 ir 66,1%). Atskirų įvardžių pozicija abiejuose pamokslų rinkiniuose paprastai nesutampa — K. Sirvydas beveik visada postpoziciškai vartoja įvardį mano (Po 95,6%), o „Postilėje“ šis įvardis postpoziciškai vartojamas rečiausiai (Po 14,3%); panašiai skiriasi ir įvardžio fawo vartojimas (Po: PS 97,7%; BrP 28,1%); gal tik įvardį 70 (ios, iu) linkstama vartoti prepoziciškai dažniau už kitus abiejuose šaltiniuose (Pr: PS 39,9%; BrP 78%). Beje, pirmojo ir antrojo asmens posesyviniai įvardžiai lotynų kalboje beveik visada (išskyrus emfazės atvejus) postpoziciniai, o trečiojo asmens (pvz., eius) vartojami ir prepoziciškai. Šiuo atžvilgiu J. Bretkūno „Postilė“ ryškiai skiriasi nuo lotynų kalbos. Lyginimas su B. Vilento perikopėmis, kurioms lotyniško teksto įtaka akivaizdi, tai patvirtina. 4.4.2. Jau buvo minėta anksčiau, kad verstiniame tekste — evangelijų ištrau- kose — įvardžio genityvas vartojamas postpoziciškai daug dažniau negu pačiuo- se pamoksluose (Po: PS 95,6%; BrP 77,4%). Sis skirtumas ypač ryškus ,,Postile- je“: pagrindiniame tekste vyrauja įvardžio kilmininko prepozicija (Pr 69,196), o perikopėse, paimtose iš B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ ,— postpozicija (Po 77,496). J. Bretkūno verstos M. Liuterio Biblijos ištraukose įvardžio genityvas prepoziciškai vartojamas dažniau negu kompiliacinėje „Postilėje“ (Pr: BrP 69,196; BrB 86,4%) — vokiečių kalboje savybinis įvardis eina prieš daiktavardį. Tad visus perikopių postpozicinius genityvus M. Liuterio Biblijoje atitinka pre- poziciniai (100%; žr. 5 lentelę): dein Konig (Mato ev. 21 skyr.) — karalius tawa 2,; ire kleider (Mato ev. 21 skyr.) — rubus sawa 2,,,; ewer heubter (Luko ev. 21 116 skyr.) — galwas iusu 15,, maine wort (Luko ev. 21 skyr.) — žodžei mana 15,,; meinen Engel (Mato ev. 11 skyr.) — Angela mana 28,,; inn seine stad (Luko ev. 2 skyr.) — miestana sawa 48; inn irem hertzen (Luko ev. 2 skyr.) — schirdije sawa 48,; mein leib (Laiškas korintiečiams, 11 skyr.) — kunas mana 62,; seine mutter (Luko ev. 2 skyr.) — motina io 102; ire kinder (Luko ev. 2 skyr.) — vaikus sawa 103; seines vaters (Luko ev. 2 skyr.) — Tiewo sawa 104,,. Kaip matome, vokiškas šaltinis negalėjo skatinti postpozicin€és įvardžio geni- tyvo vartosenos evangelijų ištraukose, greičiau priešingai. Matyt, savybinių įvar- džių postpoziciją skatino lotyniškų pirminių tekstų ir apskritai lotynų kalbos tradicijos įtaka. 4.4.3. Palyginę genityvo poziciją lietuviškoje ir lenkiškoje K. Sirvydo pamokslų dalyse, matome, kad nesutapimai yra kryptingi (panašūs į daiktavardžio genity- vo): 17,3% lietuviško teksto prepozicinių kilmininkų lenkiškame vertime keičia savo vietą daiktavardžio atžvilgiu (4 lentelė): sawo vmžio 135, —136, — wieku swego; sawo pagiwenimo 116, „— Zywota swego; sawo essiby 173, — istotę swoie; sawo nuodemes 161, ,, — gržechy swe; io dowanu171,, — daru iego; io gieriby 37,,— dobroč iego; io drauginikay 213, — towarZysze iego; io pedus 68, — trapow iego; musu karalistey S5,, ,, — Ww panstwie naszym; iusu warday 152,, — imiona wasze; tawo pačios dušiu 163, — duszę twa; sawo Wieszpatiemus 135, ,, — pa- nom swoim; iu iZtrinimu 111, | — zgladZenie ich; iu watdonay 124,,— poddani ich; pagal sawo noro 168, ,, — widfug woley sweiey; sawo piktu darbu 8, — zlych spraw swoich; ažusiginimas io waldžios 12,, „— niepržyžnanie wiadziey iego; wisus sawo nusideimus 237, , — wszystkie gržechy swoie; musu galiausia ir didžiau- sia taymibe 336,, „— naostatecžneysze y nawieksze blogoskawienstwo nasze. Dažniausiai nesutampa įvardžio sawo pozicija — 23,1%. Savybinių kilmininkų ;/usu, musu, sawo, tawo atitikmenys lenkų kalboje yra derinami su savo pažymimaisiais daiktavardžiais, kilmininko linksnį visuomet išlaiko tik įvardis 7o (JOS, fu). Lietuviško teksto postpozicinis įvardžio kilmininkas atitinkamose lenkiško teksto vietose eina prieš savo pažymimąjį žodį tik 6 kartus (0,9% visų lietuviško teksto postpozicinių įvardžių): nasis iu 256, — ich nozdra; apsigrizimo iu 243,, ,, — ich nawrocenia; gražibey ios 170,, |, —iey pieknošči; def szwento vžaukteimo iu 212,4,, — dla Swigtego ich wychowania; atilsi sawo 352,, — swoy odpocžynek; wiresnius sawo 126, „— swymi przetoZoniemi. „Punktuose sakymų“ kitų kalbų poveikis turėjo būti stipresnis dėl to, kad įvardžio genityvo postpoziciją skatino ir lotynų, ir lenkų kalba. Postpoziciją ga- lėjo veikti ir to meto rytinių tarmių polinkiai. Konkrečiau atsakyti į šį klausimą galėtų padėti lyginimas su senesniais rytų aukštaičių tarmių užrašymais ir fol- kloru. 4.4.4. Abiejuose tyrinėjamuose šaltiniuose pasitaiko sakinių, kur genityvas vartojamas tik prepoziciškai, kai pamokslų autoriai nutolsta nuo kanonizuotų tekstų: 117 Turi marios sawo rubeZiu./ir tinay susikula iu wilnios: teyp swietas/ aba žmones turi sawo gatu/kuriop ataii pameta saw o puyku/ pagriauia sawo širdies ausztiby/palauia siausti... PS 271, ,. ... tay ira teyp dide esti duota milista/ kayp Christus paskire pagal sawo no ro. Nes anas mumus nupelne milistu ir wisas dungaus dowanas sawo smier- Čiu: todrin kayp Wieszpats sawo nupefnu aba wisokiu dowanu/ daliia kiekwienam kayp noriPS 179, ,,. Mokinkimes ieib ir mes szmones Diewui Deka- woti neuszmirschtumbim/ aszu ta brange io dowana/musu Ischgelbe thogi Kristu BiP 89, > Sie pavyzdžiai taip pat patvirtina jau anksčiau išsakytą mintį apie kitų kalbų poveikį savybinio kilmininko postpozicijai senuosiuose raštuose. 5. Dviprasmybių atsiradimo priežastys Dėl palyginti laisvos genityvo pozicijos pažymimojo žodžio atžvilgiu ne vi- suomet būna aišku, kuriam iš dviejų daiktavardžių genityvas iš tikrųjų priklau- so, jį galima sieti tiek su vienu, tiek su kitu: Sutwerimay wadinasi kielay Diewo raszty/todrin iog iuose regime imintus kayp pedus io... PS 351, „,Pasetas buwo tasay žodis Ziamey židu/ tay ira Sunus Diewo Zmogistey priimtoy pirmiausia Zidump buwo atsiustas... PS 342,343. Iszmonia musu ku ny imerkta ir kaip purwuose nuklimpus/ ne esti patogi vnt iszmonimo Diewo... PS 210,, ,.. Tatai szmoniu gimine/ delei grieku sawa schirdije/newiena pakaiaus netureia... BrP 91,, ,.. Lenkiškoje „Punktų sakymų“ dalyje šitokio dviprasmiškumo nėra, plg.: ... dla tego zovig Sig drogi Bože wpisme/pržeto iž... PS 351, „.... toiest Syn Božy w.cžlowiecžnstwe priyietem naprzod do žydow byt poslany... PS 342,-343. Rozum nasz/ktorysię w čiele žanuržyt... PS 210, „„ Kaip matome, dėl griežtai neapibrėžtos pozicijos gali susidaryti dviprasmy- bių, ypač tada, kai tarp dviejų daiktavardžių eina įvardžio kilmininkas. Manoma, kad dažnesnė genityvo postpozicija dabartinėje lietuvių kalboje sukeltų realią dviprasmybių grėsmę (Kniūkšta 1979: 73), pvz.: /aukiau sesers vyro. Bet įvairiausių dviprasmybių pasitaiko daugelyje kalbų. Paprastai jų iš- vengti padeda semantika ir/ar kontekstas arba situacija (žr. Faarlund 1990: 53— 54). Dviprasmybių grėsmė nerodo, kad postpozicinis genityvas yra svetimas lie- tuvių kalbai (dviprasmybių išvengti padėtų ir griežtai apibrėžta postpozicija). IŠVADOS 1. Prepozicinis daiktavardžio genityvas dažniausiai nepabrėžiamas. Daikta- vardžio genityvo postpozicijos atveju gali būti pabrėžiamas (a) daiktavardžio genityvas; (b) pažymimasis daiktavardis; (c) nepabrėžiamas nė vienas daikta- 118 vardinės frazės komponentas. Rašytinės kalbos sakinyje dažnai sunku nustatyti, kurį daiktavardinio junginio dėmenį turėtume stipriau akcentuoti. Kai kuriais atvejais postpozicijos motyvai nėra labai aiškūs. Kitų kalbų įtaka negalėjo būti vienintelė galima tokios dažnos daiktavardžio genityvo postpozicijos priežastis. 2. Įvardžio genityvo vieta daiktavardžio atžvilgiu yra aiškiau motyvuota ne- gu daiktavardžio: (a) prepozicinis įvardžio genityvas nepabrėžiamas; (b) įvar- džio genityvas vartojamas postpoziciškai norint pabrėžti pažymimąjį daiktavar- dį; (c) PS dominuoja įvardžio genityvo postpozicija dėl lotynų ir lenkų kalbų įtakos; (d) BrP ir BrB dominuoja įvardžio genityvo prepozicija; BrP ir BrB ran- dama nemažai įvardžio genityvo postpozicijos atvejų, nors šie veikalai parašyti remiantis vokiškais šaltiniais; genityvo postpozicija čia iš dalies galėjo atsirasti dėl lotynų kalbos įtakos, bet dažniausiai atspindi negriežtą žodžių tvarką daik- tavardinėje frazėje. 3. Senųjų raštų kalbą, matyt, veikė lotynų ir lenkų kalboms būdingas atribu- tinio junginio modelis, kuriame būdvardis dažniau eina prieš daiktavardį, o ge- nityvas vartojamas postpoziciškai. Tai veikiausiai padėjo postpozicijai suteikti „aukštojo stiliaus“ statusą. | Lietuvių kalboje, kaip jau buvo minėta, atributinis genityvas pasitaiko daug dažniau negu kaimynų kalbose (vietoj genityvo jie dažnai vartoja derinamąjį pažyminį). Be to, savybinių įvardžių formos mano, tawo, sawo nederinamos su daiktavardžiais. Tai paaiškina labiau apibrėžtą įvardžių savybinio genityvo po- ziciją palyginti su daiktavardžio genityvu; įvardžių savybinio genityvo nutolimas nuo vyraujančios tvarkos esti aiškiau motyvuotas. Iš gretinimo matyti, kad se- nosios lietuvių kalbos atributinio junginio modelis skyrėsi nuo lietuvių ir lenkų kalbų, tačiau nebuvo griežtai apibrėžtas, todėl minėtų kalbų atributinių jungi- nių žodžių tvarkos modeliai tam tikrais atvejais galėjo būti perkeliami į seno- sios lietuvių kalbos raštų kalbą. 4. Antrojoje J. Greenbergo universalijoje sakoma, kad prielinksninėse kal- bose dominuoja genityvo postpozicija (Greenberg 1966: 78). Tad dabartinėje lietuvių kalboje taip pat lauktume GenN dominavimo, tačiau žinome, kad joje vyrauja prepozicinis genityvas. Manoma, kad lietuvių kalboje yra pasikeitusi sakinio branduolio komponentų tvarka iš SOV į SVO (Ambrazas 1982: 101— 104). Taigi prepozicinis genityvas galėjo tipologiškai derintis su SOV ir polinks- ninėmis konstrukcijomis (4 Greenbergo universalijoje teigiama, kad SOV kal- bose dažnesni polinksniai)?. Tačiau sunku paaiškinti, kodėl prepozicinis genity- vas vyrauja dabartinėje lietuvių kalboje, kai senojoje lietuvių kalboje jis labai dažnai buvo vartojamas postpoziciškai,- genityvo postpozicija turėjo dažnėti dėl prielinksnių dominavimo. M. S. Drayeris keliuose savo naujausiuose straips- niuose tvirtina , kad SOV modelio kalbas sieja labai stipri implikacija su GenN, 2 J. Hawkins mano, kad senoji lietuvių kalba buvusi prielinksninė (Hawkins 1990: 120-121). 119 tačiau SVO kalbose galima ir GenN, ir NGen (Drayer 1988: 192-193; 1991: 464-465; 1992: 91). Bet jo tyrinėjimai taip pat parodė, kad Greenbergo antroji universalija yra teisinga — prielinksninése kalbose dominuoja NGen. Vadinasi, lietuvių kalba yra išimtis iš šios Greenbergo universalijos. SUTRUMPINIMAI BrB — Biblia tatai asti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą Bretkuną... Karaliaucziuie (1579-1590). BrP - Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangeliu... Per Jana Bretkuna... Karaliaucziuie... 1591. GenN - daiktavardžio genityvas; prepozicinis daiktavardžio genityvas. Gen N - įvardžio genityvas; prepozicinis įvardžio genityvas. NGen - pospozicinis daiktavardZio genityvas. NGenp - pospozicinis jvardZio genityvas. [0] - objektas. Po - postpoziciniy. Pr - prepoziciniy. PS - Pvnkty kazan... Litewskim i¢zykiem z wytlumaczeniem na Polskie przez Kšiędza Konstantego Szyrwida... W Wilnie... 1629. S — sybjektas. V — veiksmažodis. LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Dabartinės lietuvių kalbos žodžių tvarkos modeliai. — Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai, A ser. 3(96), 92—102. Ambrazas V. 1982: Žodžių tvarka ir baltų kalbų sakinio tipo rekonstrukcija. — Baltistica, 18(2), 92-102. Dabartinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1994. Dryer M.S. 1988: Object-verb order and adjective-noun order: dispelling a myth. — Lingua 74, 77-109. Dryer M.S. 1991: SVO languages and the OV:VO typology. — Journal of Linguistics 27, 443— 482. Dryer M.S. 1992: The Greenbergian word order correlations. — Language 68(1), 81-138. Durys M. 1927: Lietuvių kalbos sintaksė, Kauna. Faarlund J. T. 1990: Syntactic change: Toward a theory of historical syntax. — Winter | W.(ed.). Trends in Linguistics. Berlin, New York: Mouton de Gruyter. Girdeniené D. 1971: Aktualioji skaida ir jos vaidmuo bei reiškimo būdai lietuvių kalboje. — Kalbotyra, 22(1), 35-47. Girdeniené D. 1981: Derinamojo pažyminio vieta tarminéje ir bendrinėje lietuvių kalboje. — Baltistica, 17(2), 1981, p. 156-169. Greenberg J.H. 1966: Some universals of grammar with particular reference to the order of meaningful elements. — Greenberg J.H.(ed.). Universals of language, 2nd edn., Cambridge, Mass.: MIT Press, 72-113. Handry J. 1985: Les Indo-Europeans, Paris. Hawkins J. A. 1990: Seeking motives for change in typological variation. — Studies in typology and Diachrony. Papers presented to Joseph H. Greenberg on his 75th 120 birthday, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. Kniūkšta P,Girdenienė D.,Girdenis A. 1979: Apie kalbos „prabangą“ ir žodžių tvarką. — Kultūros barai 1, 73-74. Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslas, 1976. Palionis J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. Rosinas A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Tesniėre L. 1969: Elements de Syntaxe Structurale, Paris. Vasiliauskienė V. 1994: On the placement of the genitive attribute in Old Lithuanian. — Dept. of General Linguistics University of Umed, Report 35, 99-115. Vasiliauskienė V. 1995: Derinamojo pažyminio vieta senojoje lietuvių kalboje. — Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 124-142. Žulys V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. — Baltistica, 5(2), 167-177. TpaMMarHuka JiuTOBCKOTO A36IKa, BuwibHioc: Mokcnac, 1985. Hcropraeckas rpammaTika pycckoro A3sika. Currakcuc. ITpocroe npewroxerue, Mocksa, 1978. THE PLACEMENT OF THE GENITIVE ATTRIBUTE IN OLD LITHUANIAN Summary 1. In most cases a preposed Gen is unstressed.In the case of postposed Gen, different constituents can be stressed: in certain cases the genitive noun and in other cases the head noun.However, sometimes no constituent seems to have stress in noun phrases with a postpo- sed Genn. In such cases the function of the postposed Gen, in Old Lithuanian is unclear.We conclude, however, that influence of other languages cannot be the only possible explanation of the so frequent postposition of Gen_ in Old Lithuanian. For such alternation of placement of Gen, to be possible at all, the language must be, in a sense, prepared for it. We therefore assume that the position of the attribute was less strictly determined in Old Lithuanian than is the case in Modern Lithuanian, and that this made it easy for the authors of the period to take over the Latin or Polish form of the noun phrase. 2. The position of the genitive pronouns is more clearly determined than that of genitive nouns, and we can explain almost all deviations from the predominant word order. The facts are as follows: (a) preposed Gen is unmarked; (b) when Gen, is postposed, its head noun is stres- sed; (c) in PS postposed Gen, ’ predominates, because of the influence of Latin and Polish; (d) in BrP and BrB preposed Gen, predominates; (e) even though the latter works are based on German, we find not a few examples of postposition in these sources, which partly could be due to the influence of Latin, but in other cases reflect a characteristic feature of Old Lithuanian, that of allowing some freedom of word order in the noun phrase. 3. We would expect Modern Lithuanian to have predominantly postposed genitive attribu- tes, since it has prepositions, not postpositions (Universal 2; Greenberg 1966:78). According to several researchers Lithuanian has undergone a change from SOV to SVO. Preposition of the genitive attribute could thus be a remnant of an earlier grammar with SOV order and postposi- tions. It is odd, however, that preposition of the genitive attributes is more predominant now than was the case in Old Lithuanian. We would expect postposition of genitive attributes to increase over time, at the expance of prepositions, not the other way around. So Modern Lithu- anian remains a counterexample. 121