XVII a. dvarų inventoriai – Rytų Lietuvos antroponimikos ir demografijos šaltinis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Zigmas ZINKEVIČIUS XVII A. DVARŲ INVENTORIAI —- RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIKOS IR DEMOGRAFIJOS SALTINIS Straipsnio tikslas — išanalizuoti Rytų Lietuvos antroponimus, užfiksuotus K. Jablonskio ir M. Jučo sudarytame ir 1962 m. Vilniuje išleistame XVII a. Lietu- vos inventorių rinkinyje (Jablonskis, Jučas 1962) ir padaryti demografines išva- das. Imama ne visa Rytų Lietuva, bet tik tos jos vietovės, iš kurių minėtuose inventoriuose yra duomenų ir kuriose lietuvių kalba ilgainiui labiausiai apnyko, būtent šios gyvenvietės (skliaustuose nurodomas nuotolis nuo Vilniaus tiesia linija, inventoriaus numeris ir leidinio puslapiai): Ne me n ¢ in € (23 km, Nr. 18, p. 110 ir Nr. 70, p. 329-330), MaiSiagala (28 km, Nr. 19, p. 111), Z a- lavas (62 km, Nr. 28, p. 141-142; Zalavo dvare 1867 m. gimė Lenkijos marsa- las Juzefas Pilsudskis!), V 6 kė (dabar Vilniaus priemiestis, Nr. 30, p. 146— 150), Buivydžiai (35 km, Nr. 57, p. 272-273), Sužionys (40 km, Nr. 77, p. 346-349), Sudervė (18 km, Nr. 78, p. 350-352), Karvys (25 km, Nr. 83, p. 363-364), Šalčininkai (45 km, Nr. 88, p. 374), taip pat dvi vietovės už Lietuvos Respublikos ribų, Gudijoje: Kam 6jys (98 km, Nr. 9, p. 59-60) ir Lazūnai(100 km, Nr. 106, p. 416; dar žr. 1 pav.). Šių gyvenviečių inventoriai rašyti ne vienu metu: anksčiausiai Kamojų dvaro inventorius — 1611 m. (vienintelis slavų kanceliarine kalba bei kirilica, visi kiti lenkiškai), vėliausiai parašytas Lazūnų dvaro inventorius — 1696 m. Inventoriuose esamų antroponimų analizė rodo, kad tuomet dvinarė asmens įvardijimo sistema (vardas + pavardė) dar nebuvo nusistovėjusi. Asmuo galėjo būti įvardijamas, sakysim, praleidžiant krikšto vardą, bet nurodant tėvavardį, pvz., Krynelis Markuns, t.y. Krynelis Morkaus sūnus (Nemenčinė), šalia Mi- kotay Kripe, £awryn Kripe, Piotr Kripe yra ir Kripe Stanisfawonias, taigi Kripė Stanislavo sūnus (Sužionys), arba vien krikšto vardu, pvz., Urban (be antrojo įvardijimo nario; Nemenčinė). Asmuo galėjo turėti du tėvavardžius, padarytus iš tėvo vardo ir jo pravardės ar kitokio asmenvardžio, be to, dar ir savo pravar- de, pvz., Marssc Cumorosuy J/loižiMoBuųu — Motiejus Simono Laimos sūnus; Muxo/raii Cracio/reBuu J/loivsoBuu Kuruii'krke/rrncb — Mikalojus Stasiulio Lai- mos sūnus, vadinamas Kiškeliu; ffxyrr'rsix Hl'xoBusu JlomyroBrd — Jakusti- nas (greičiausiai pravardė) Jankaus (tėvo krikšto vardas) Lapūno (tėvo pravar- dė) sūnus; Tomanr a Maprux MareeBrun Mariokosuyel CBnup'r/reBe — Tamo- šius ir Martynas Motiejaus bei Matiuko sūnūs, pravarde Svirpliai (visi pavyz- džiai iš Kamojų). Vietoj antrojo įvardijimo nario (dabartinės pavardės) neretai 63 ) Kamojys Dubingiai o o- 5 oe 2 Ka | J Lentupis Dubingių 7 / e i . 8 Sužionys Švokšto ež. Eitminiškiai e eo / Nemenčinė Svyriai Riešė o. S Sudervė Varnionys Svyrių ež. % o Vyšniavo ež. < VILNIUS Gervėčiai O ~ 0 L. Smurgainys “Ze Ro / Vyšniavas . get) Valažinas| Esminis O Jurotiškės Zirmūnai O {ot d Lazūnai FJ Lyda Ų 1 pav. Straipsnyje nagrinėjama teorija (ištirtų vietovių pavadinimai pabraukti). 64 eina užsiėmimo (amato) arba socialinės padėties nurodymas, pvz., Jan bednarz (kubilius), Jan piwowar (aludaris), Jan strzelec (šaulys, medžiotojas), Jerzy trę- bacz (trimitininkas), Mikotay borarzyn (bajoras; visi iš Nemenčinės), Pawel £0- wal (kalvis), Jerzy kucharz (virėjas), Jan szwiec (siuvėjas ar batsiuvis; šie iš Su- žionių), Stephan kolesnik (račius), Kazimierz pisarz (raštininkas; iš Sudervės), Andrzey cieslia (dailidė), Andrzey Mžynarz (malūnininkas), Markowa wdowa (našlė; iš Maišiagalos), Stanistaw krawiec (siuvėjas; Karvys), Jan Czapocznik (kepurininkas; Zalavas). Iš tokių amato ir pan. nurodymų gali būti daromi tėva- vardžiai, pvz., Krzysztoph Zawnikiewiecz — Kristupas lovininko, t.y. teismo ta- rėjo (posėdininko), sūnus, Wdowa Kopaczowa- našlė duobkasio duktė ar žmona (Vokė), £otyszaniec(latvio sūnus; tautybė nurodoma panaudojus apslavintą lie- tuvišką tėvavardžių priesagą -onis; Nemenčinė), Litwinowicz (pirmykštė reiks- mé — lietuvio sūnus; Sudervė). Jie gali eiti net vieni: Wdowa (Zalavas), Rusin (tautybės nurodymas ar pravardė; Vokė). Krikštavardžių dažnai vartojamos ne kanoninės formos, bet liaudiniai jų va- riantai, paprastai lietuviški diminutyvai, pvz., Januk, Petrul, Stasiul ir pan., ne- retai su sveikomis galūnėmis: Janukas, Petrulis... Kai kurie iš jų šiandien varto- jami tik kaip pavardės, pvz., Czepas (ir be galūnės Czep, trumpinys iš Céponas < lenk. Szczepan « Stefan), Matulis(is), Tum(as), Tumuk(as), Wal(is)... Kar- tais asmuo įvardijamas dviem tokio krikStavardzio variantais, pvz., Kryniczelis Tumul Tumuk (Nemenčinė). Visa tai rodo, kad dabartinė dvinarė asmens jvar- dijimo sistema tada dar buvo nenusistovėjusi, gerokai įvairavo, tuo pačiu ir pa- vardžių formavimasis dar buvo anaiptol nepasibaigęs, taigi antrojo įvardijimo nario (šalia krikšto vardo esamo asmenvardžio) daugeliu atvejų negalima trak- tuoti kaip pavardės. Lietuviškų asmenvardžių suslavinimo laipsnis nevienodas. Tame pačiame in- ventoriuje pasitaiko tiksliai užrašytų lietuviškų antroponimų šalia gerokai iš- kraipytų, be galūnės ar pan. Matyt, daugiausia tai priklausė nuo raštininkų. Tačiau kas buvo tie raštininkai, galima tik spėlioti. Mat inventorių paprastai pasirašydavo ne vienas, bet keli asmenys, traktuojami kaip liudininkai. Galbūt tarp jų buvo ir jį rašęs asmuo, bet tai nenurodyta. Pasirašiusiųjų asmenvardžiai dažnai nelietuviški, be lietuvių kalbos elementų, pvz., Jan Odyniec, Krzysztoph Zakrzewski, Krzysztoph Podwinski, Marcyan Streczon, Jakub Bobrowski, Mi- chat Hordziewski. Bet yra ir lietuvių kilmės asmenvardžių, paprastai suslavintų, pvz., Albrycht Michat Mintowt (Mintautas), Michaf Kazimierz Kirkito (Kirki- las), Piotr Rudamina Dusiatski (Rudamina dusetiškis), Mikofay Tomasz Bil- dziukiewicz (iš Bildžiukas), Halszka Uniechowska Montowtowa (iš Mantau- tas), Aleksander Woyna (Vaina). Pasirašę asmenys daugiausia buvo ne vietiniai žmonės. Tai rodo prie jų asmenvardžių esamos pažymos, pvz., woiewoda Pofoc- ki, woiewodzic smolenski, straznik wilkomirski, starosta starodubowski, podko- morzyc brastawski, staroscina mozyrska, kasztelan nowgrodzki, woyski y sedzia grodski orszanski, skarbnik braslawski. 65 Valstiečiai inventoriuose dažnai įvardijami ne po vieną, bet šeimynomis, pvz., rašoma: Stephan Bartajcis, syny Szymon, Stasiuk y Janek; Piotr Eawrynowicz z bratem Stephanem, syny Piotrowe Baftruk y Kazimierz; Crannc/raBs JTlaiiMoBnu Zlpsrropa[H]Jr2 3 x0HoI0 Boddeecio, 3 ChIHOMB HlHOM, 3 JOYKaMH A/X00TOIO H Kar’psrroro. Tokiais atvejais šeimyna laikoma vienu įvardijimu. Iš viso įvardiji- mų (vieno asmens ar visos šeimynos) nurodytose vietovėse rasta 379. Iš jų maž- daug pusė (5196) turi prie krikšto vardo asmenvardžius su lietuvių kalbos ele- mentais. Didžioji jų dalis (31 96 iš visų įvardijimų) užrašyti ištisai lietuviški, su lietuviška galūne, mažesnioji dalis (20 96) — be galūnės, bet jų lietuviškumą rodo asmenvardžio šaknis ar priesaga. Atskirų dvarų inventoriuose tokių as- menvardžių procentas gerokai įvairuoja ir, matyt, priklausė nuo raštininko pa- sirinkto įvardijimo būdo. Didžiausias lietuvių kalbos elementus turinčių asmen- vardžių procentas yra Karvio dvaro inventoriuje — 9196, mažiausias — Sudervės, tik 36%. Kitų vietovių procentai (mažėjančia tvarka): Maišiagalos — 7996, Bui- vydžių — 7796, Nemenčinės — 7096, Kamojų — 6796, Zalavo — 61 %, Sužionių — 59%, Šalčininkų ir Lazūnų — 50%, Vokės — 38%. Procentų jvairavimas greičiau- siai nerodo didesnio ar mažesnio vietovės gyventojų lietuviškumo, nes priklau- sė, kaip minėta, nuo raštininko pasirinkto asmenų įvardijimo būdo, galbūt, kaž- kiek atspindinčio pačių žmonių ne visur vienodą antroponimų vartojimą. Asmenvardžiai, neturintys lietuvių kalbos elementų, įeina į 49% visų įvardi- jimų. Daugiausia (3496 visų įvardijimų) yra tokių, kuriais anuomet galėjo būti įvardijami lygiai vienodai lietuviai ir nelietuviai, taigi turintys krikštavardines šaknis (17%), lietuviškų pravardžių vertimai į lenkų kalbą (apie 10%) ir amatų, užsiėmimo bei socialinės padėties nurodymai (796). Pateikiami asmenvardžių su krikštavardine šaknimi pavyzdžiai: Ambrosewicz, Bartoszewicz, Bartkiewicz, Axumosny, Lawrynowicz, Macieykowicz, Maximowicz, Matuszewicz, Mickie- wicz, Mitkiewicz, Osipowicz, Pawtowicz, Sawlewicz, CewexoBru, Stankiewicz, IllacuoBHu, Szymaszko, plg. dabartines lietuvių pavardes Ambrasévicius, Bartasévicius, Bartkėvičius, Jakimavičius, Laurinavičius, Maceikėvičius, Mak- simavicius, Matusévicius, Mickévicius, Mitkévicius, Asipavicius, Paulavičius, Saulévicius, Semenavicius, Stankévicius, Cesnavicius, Simaska. Cia priklauso ir asmenvardžiai Czapowski, Iwanowski ir pan. su -sk7 tipo priesaga, plg. dab. lietuvių pavardes Cepkduskas, Ivanauskas (yra ir Ivonas iš Iwan). Kad daugu- ma ar net visi tokie asmenvardžiai žymi lietuvius, rodo pasitaikančios lietuviš- kos mažybinės vaikų vardų formos, pvz., Lawrynowicz, syn Baftruk; Romano- wicz z bratem Jokubom, syny Baftruk y Januk; Marcinkiewicz, syny Stanistaw y Januk ir t.t. Galimo pravardžių vertimo į lenkų kalbą pavyzdžiai: Baran, Baranowski (plg. dab. pavardes Avinas, Avinauskas šalia Baronas, Baranauskas), Jastrzebski (plg. Vanagas, Vanagiūkas, Vanagaitis šalia Jastrernbskis), Ky/rax (plg. Kumstys ša- lia Kulokas), Owczyna (plg. Avelis, Avelys šalia Aučyna, Aučinikas). Verstiniai gali būti ir asmenvardžiai Korowka (plg. Karvaitis), Krol (Karalius), Krzywo- 66 nos( Kreivanosis), Lupka (i§ * Liubka: lubic‘myléti’ šalia Mčilė, Meilius, Meilū- tis, Meilūnas), Obrezka (plg. Skūstas, Kirpditis, Rėžys, Raižys), gal ir Malino- wicz (plg. Avietėnas, Avietynas), Zelazewski (plg. Glėžius, Geležėlė, Geleži- nis) ir pan. Pažymėtina, kad daugumos tokių „lenkiškų, asmenvardžių (pvz., Korowka, Kyr/rak, Obrezka, Zelazewski) nėra senųjų lenkų asmenvardžių žody- ne (Taszycki 1965-1985), matyt, vartoti tik Lietuvoje. Kaip rodo to paties šimt- mečio Vilniaus šv. Jono bažnyčios krikšto ir sutuoktuvių įrašuose užfiksuotų asmenvardžių analizė, pavardžių vertimas į lenkų kalbą tada buvo labai paplitęs (Zinkevičius 1977: 105-11). Kai kurie vertalai įsigalėdavo ir juos kartais varto- davo patys lietuviškai kalbantys, pvz., Grygas Spiewakas (Nemenčinė; plg. Dai- nius, Dainys, Dainiūnas). Visų įvardijimų 596 turi asmenvardžius, kurių šaknys gali būti traktuojamos ne tik kaip slaviškos, bet ir kaip lietuviškos, pvz., Borewicz, Borowski (plg. Ba- ras, Barys, Bar-gaila), Dorkowski (: Dar-kintis), Kosina ("Kuosinis, plg. Kiiosa, Kuosaitis), San (plg. Sanys iš San-daras, San-dargas, San-galas, San-ginas, San- taras, San-tautas, San-gaila). Kad čia esama greičiausiai lietuvių kilmės susla- vintų asmenvardžių, rodo pasitaikančios jais įvardijamiems asmenims priklau- sančių vaikų vardų diminutyvinės lietuviškos formos, pvz., Borewicz, syn Januk ir pan. Čia priklauso ir galimai iš lietuviškų vietovardžių padaryti asmenvar- džiai, pvz., Lawinski (; Loviai ), Szydtowski (: Sidlava iš Šiluva). Beje, daugu- mos šios rūšies asmenvardžių (Dorkowski, San, Lawinski...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas. Tik 9% visų įvardijimų turi asmenvardžius su tikrai svetimos kilmės šakni- mis, kuriuos sunku įtarti vertalais ar šiaip perdirbiniais, tokius kaip Dzrerszko, Grzybowski, Magier, Magierba, Kroinski, Stronowski, galbūt Zwierkowski ir pan. Tačiau ir tokius asmenvardžius turinčiuose įvardijimuose pasitaiko lietu- viškų diminutyvinių vaikų ar brolių vardų formų, pvz., Mikofay nowik, syn Mar- ciuk; Sofoduszka z bratem Krysciukiem (abu iš Vokės). Ir šių asmenvardžių daugumos (Dzierszko, Magierba, Kroinski, Stronowski, Zwierkowski, Sofodus- zka...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas, taigi greičiausiai bus at- siradę čia pat Lietuvoje. Buvo nurodyta, kad asmenvardžiai be lietuvių kalbos elementų, t.y. tokie, iš kurių negalima atpažinti žmogų esant lietuvį (nors pasitaiko šeimos narių lietu- viškos vardų formos), yra beveik pusėje visų įvardijimų (4996). Jeigu procentą skaičiuotume ne nuo visų įvardijimų, bet tik nuo tokių, kurių asmenvardžiai pateikti be lietuviškų galūnių (jų rasta 262), tai gautume ne 49%, bet 71%. Taigi tuo atveju tik iš 2996 asmenvardžių galima būtų atpažinti lietuvius. Bet tai ap- gaulinga, nes lietuviai buvo tada ir dabar tebėra dažnai įvardijami asmenvar- džiais be lietuvių kalbos elementų (dabar toks elementas dažnai būna galūnė, kurią anuomet raštininkai numesdavo). Imkime dabartines Lietuvių kalbos ins- tituto darbuotojų (jie visi lietuviai) pavardes. Numetę tų pavardžių galūnes ir pakeitę lietuvišką rašybą tokia, kokia anuomet buvo vartojama, gautume apie 67 60% pavardžių, kurių turėtojų nebegalétume atpažinti esant lietuvius, ir tik 40% pavardžių toks atpažinimas būtų jmanomas'. Jeigu šį santykį pritaikytume nag- rinėjamiems dvarų inventorių įvardijimams, turintiems begalūnius asmenvar- džius, ir atsižvelgtume į tai, kad 1096 (iš visų įvardijimų 796) turi amato bei užsiėmimo nurodymus, ko dabar nebėra, tai būtume priversti daryti išvadą, jog mažų mažiausiai 8396 visų mums rūpimų įvardijimų buvo taikomi lietuviams. Sulenkėjusių vietinių gyventojų galėjo tada būti tik dvaruose ir arčiau dvarų esančiose sodybose. Asmenvardžius su lietuviškos kilmės šaknimis turi apie trečdalis visų įvardi- jimų. Tie asmenvardžiai labai įvairūs. Senųjų, dar iš prieškrikščionybės laikais kilusių dvikamienių antroponimų tarp jų visai nedaug, tik šie (įeina vos į 496 visų įvardijimų): Biwayna (= By-vaina Buivydžiai), Narbut (Nor-butas Sužio- nys, Lazūnai), Sumbar, gen. sg. Sambora (Sam-baras Nemenčinė), galbūt Mon- drygayto (iškraipyta; Nemenčinė), taip pat jie slypi suslavintuose tėvavardžiuo- se bei -ski tipo vediniuose Bbyfžiamroasunu (Bui-vydas), byrpumosny ( Būt-rimas, abu iš Kamojų), Gielmanowski ( Gil-manas Vokė). Tokių antroponimų trumpi- niai (jų kiek daugiau) matyti asmenvardžiuose: Dawszkys (Daug-šys Sužionys), gen. sg. Minety( Min-ela Maišiagala), Naruszewicz (iš Nor-ūšis Sudervė), Rym- kielis (Rim-k-elis Sužionys : Rimkus, plg. Rim-kantas), Woinius ( Vainius Mai- šiagala), galbūt, Buytalaytis (Bui-t-el-aitis Šalčininkai), Butkanelis (But-k-on- ėlis Karvys), Nargielis (Nor-g-elis Sužionys), Woyszka vytis ( Vaiš-k-aitis Šalčinin- kai), Zeim (Žeimis ar Žeimys Zalavas, plg. "Žeim-mantas). Pravardinės kilmės lietuviškų asmenvardžių nepalyginti daugiau, juos turi net 32% visų įvardijimų. Būdingesni pavyzdžiai: a) iš Nemenčinės: Bylduk (Bil- dukas : bildūkas ‘kas trankosi, bilda; kaukas, kipšiukas'), gen. sg. Bifduna (Bil- dūnas, plg. dab. pavardes Bilda, Bildditis : bildėti), gen. sg. Gaidelia (Gaidélis : gaidys), Kairelis (Kairélis : kairys), Kirynaytis (Kirinaitis : kirinti “erzinti, kibin- ti"), Klukielis (Kliukelis, plg. Kliūkas : kliūkis ‘plepys; apykvailis’), Krynelis (:krynis 'uodega'?), Kryniczelis (:?), Eapszys (Lapsys : lapsas “silpnas, nesvei- kas’), Murmulis (Murmūlis : murmėti), Sidabris (plg. Sidabras : sidabras), Swi- da (Svida, plg. Svidėnis, Svidėnas : svidėti “žvilgėti, blizgėti, spindėti'), Urde (Urdė, plg. Urdavičius : urdėti ‘verztis’); b) iš Maišiagalos: Dakanis (Dakanis : dakanoti ‘draikyti, draskyti, tąsyti varginant’), Gasranis (Gasionis, plg. Gasys, Gasiūnas :?), Giedroic (Giedraitis, plg. Giedra, Giedrys : giédras “saulėtas,, šviesus; skaidrus, tyras, švarus'), Margielis (Margėlis : margas), Narogis (Nora- gis: noragas), Rudakiszki (Rudakiskis : rūdas + kiškos ‘kinkos; kelnių pusės'), Szarka (Šarka: šarka); c) iš Zalavo: Bafa (Bala, plg. Balas : balti, bala), Kul (Kulys : kulys Slubis), Szakalis (Šakalys : šakalys), Zyrnielis (Žirnėlis : žirnis), 1 Maždaug tokią padėtį rodo ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ (Vanagas ir kt. 1985-1989) duomenys (tikrin- tos raidėmis A- ir J- prasidedančios pavardės). 68 Zemel (Zemelis, plg. Zemeliiinas : Zémas, arba Ziemélis : Ziemys, žiemiai ); d) iš Vokės: Burba (Birba : burbéti), Kiele (Kielė : kielė), Miazelis (MieZélis : miézis), Rudzis (dial. Rudzys < Rudys : rudas), Wanagiel ( Vanagélis : vanagas); e) iš Buivydžių: Jodaragis (Juodaragis : jiodas + ragas), Kirkilo (Kirkilas ar Kirkila : kirkilas ‘kas kirkia'), Machnis (Maknys : maknys ‘kas mikcioja’; gali būti ir krikštavardinės kilmės, plg. Maxxo — Dnumax), Szypiefaytisir Szypiela- ye (Šipelaitis, plg. Šipėlis : šipas “vikrus, greitas’); f) iš Sužionių: Augulis (Au- gūlis : augūs, augti), Auksztawartis (Aukstavartis : aukštas + vartai), Awkszto- raytis (Aukštaraitis : aukštas), Garnalis (Garnélis : garnys), Giedroyc (Giedrai- tis), Jaciowarys (Jaučiavarys : jautis + varyti; plg. kaimo pavadinimą Jaučiava- rial), Kierulis (Kerulis : kėras), Kirpe (Kirpė, plg. Kirp-aitis : kirpti), Kukielka (Kukélka, plg. Kukis, Kukénas : kukis “kablys, vasas’, kūkti ‘linkti, svirti, klup- ti"), Miszkinis (Miškinis : miškinis), Rugiedonis (Rugiaduonis : rugiai + diio- na), Statulanis (Stat-ul-ion-is, plg. Stat-ul-évicius, Stat-évi-cius : status), Stukie- lis (Stukélis, plg. Stūkas : stukas ‘rastgalys; storas nerangus Zzmogus’), Swilzantis (SvilZentisar Svilzandis : svilti + Zéntas, žandas), Szarka( Šarka), Wanags( Vana- gas : vanagas), Warna (Varna : varna), Wasarys (Vasaris : vasara), Wilkanis ( Vilkonis, plg. Vilkas : vilkas); g) iš Sudervės: Dzidzienis (Didienis, plg. Didas, Didonis : didis), Pilina (plg. Pilinka : pilis), Skrobel (Skrabelis, plg. Skrabas : skrabėti ‘skrebéti; daug kalbėti, plepėti"); h) iš Karvio: Bamelis (Bomelis, plg. Bomeika :?), Kanapinis (Kanapinis : kanapė); i) iš Šalčininkų: Balinik (Baliny- kas, Balininkas : bald), Raguza (RaguZza, gali būti perdirbinys iš RagoZa, Ra- gožius : ragozius‘nerangus, staciokas zmogus’); j) iš Kamojų: Kur 'kerrcs ( Kis- kėlis : kiškis), nom. pl. Csup'rvreBe (Svirplys : svirplys), Cry6esa (Stubeda : stūbeda ‘nepaslankus, tingus Zmogus’), gen. sg. //Ba/r'kyka (Švalkūnas, plg. Svalkus : švalkus ‘plepys’, švalka “kas teška"). Kai kurie pravardinės kilmės asmenvardžiai iškraipyti, su slaviška galūne, sunkiai rekonstruojami, pvz.: Berbedz (gal vietoje Kerbedz < Kėrbedis : ker- bedynas ‘iSsiskétes krūmas'; Nemenčinė), Boltuszko (Baltuška: baltuska ‘balta- odis’; Sužionys), Borckiel (: ? Zalavas), gen. g. Brackiela (: ? Maišiagala), Czu- hielis (gal Ciukelis, plg. Čiukaitis : čiūkė ‘kiaulé’, čiūkinti ‘zulintis’, čiūkti “čiau- déti’; Sužionys) Gayzaniec (Gaizonis Karvys, plg. Gaižys, Gaizidnas : gaizus), Naturgaicis ( Naturgaitis Nemenčinė: ?), Nerabalis (: ? Sužionys), Odrugim (At- rūgimas ? Buivydžiai: at-si-rūgti 7), gen. pl. (?) Slizow (plg. Sližys Vokė: sližys “tokia Zuvis’), Sfusz, g.pl. Sluzow (Sliūžas ar Šliūžas Vokė: šliūžas'kas šliaužia"), Tomoysta (: ? Nemenčinė), Uzelis ( Ūselis ? Sudervė: ūsai), Wagiel ( Vanagėlis ? Vokė). Pasitako padarytų iš skolinių, pvz., Bulkanis (Bulkonis Zalavas, plg. Bulka, Būlkius, Bulkaitis : būlka ‘bandele’; gali būti ir vertalas, plg. Bandel-iduskas), Baciulaitis (Bociulaitis Maišiagala, plg. Bociulis, Bočius: bočius < 6aųga'tėvas'), Balubaniec (Balubonis Zalavas, gal vietoj Balabonas : tot. balaban “su didele galva'), Biskupelis (Byskupėlis Karvys: byskupas ‘vyskupas’), Duda (Dida Mai- 69 šiagala: diida), Kolęda (Kalenda Sužionys: kalenda“kalėda*), Lowczus (Laucius Sužionys : /aūčas < JIroB4HĖ “vyresnysis medžioklės prievaizdas"), Przystawanis (Pristavonis Maišiagala: pristovas ‘prievaizda’, Prz- vietoj Pr- dėl lenkiškos tar- ties), Spiewakas (Spievokas Nemenčinė: spievokas < Spiewak ‘dainininkas’). Kiti slypi slaviSkuose tévavardziuose ir šiaip dariniuose su slavų priesago- mis: Bildziukiewicz, f. Bildziukowa (iš Bildžiūkas Lazūnai : bildZiukas ‘kas bil- da, trankosi’), Gielwano(w)ski( GelvanauskasVoke: Gélvonai), Kowlewicz( Kau- levicius Vokė, plg. Kaulys, Kaulditis : kaulas), /lorivopuy (iš Laimas ar Laima Kamojys : /4imé), JTomyrosn4 (iš Lapiinas Kamojys, plg. Lapas : lapas), Popie- licki (iš Papilys ar pan. Sužionys : pa + pilis), Iyriaanosuy (iš Puidelis Kamo- jys, plg. Puaida : puidyti ‘varyti, vyti su triukšmu"), gen .sg. Railowicza (iš Raila Nemenčinė : rdila ‘plepys, rėksnys, mėgstąs bartis’), Bo#Bogsrosud (iš Vaiva- dėlis Šalčininkai, plg. Vaivadas, Vaivada: vaivada). Vienu atveju pavartotas su- slavintas grupinis (šeimynos) pavadinimas: Dudefowczyzna Nemenčinė "pas Dū- delius’. Yra tokių, kuriais nusakoma profesija, kartais etninė priklausomybė: gen. sg. Doktoraycia (Daktaraitis Nemenčinė : daktaras), Gudalis (Gudėlis Zalavas, plg. Gūdas : gūdas), Gudanis (Gudonis Maišiagala, Sužionys : gūdas), Prus- zniec (Prusonis Nemenčinė, gal iš Prūsonis, plg. Prūsas : prūsas), gen. sg. Rato- dayli (Ratadailis Nemenčinė : ratadailis 'račius"), gen. sg. Zemaytena (Žemai- ténas Maišiagala, plg. Žemaitis : žemaitis), Zemoitel (Žemaitėlis Zalavas, plg. Žemaitis). Krikštavardines šaknis turintys asmenvardžiai, kaip minėta, įeina į 1796 visų įvardijimų. Tarp jų pasitaiko su išlaikyta lietuviška galūne ar lietuviškomis prie- sagomis: a) su galūne: Czapas (Cépas Sužionys < Céponas < Szzepan < Stefan; ir kaip krikšto vardas), Nakas (Nakas Sužionys : Enoch, EHOX); b) su diminutyvinémis priesagomis: Bochdanelis (Bagdonélis Sužionys, plg. Bagdonas < Bogdan, borgars — graikų Theodosios kalkė), Jaczelis (Jočelis Sužionys, plg. Jočys < Jacz + Jakub), Stanulis (Stanulis Karvys, plg. Stanys < Stari, Crans < Stanistaw, Craunc/raBe), Szymuk (Simukas Nemenčinė, plg. Si- mas < Szym + Szyman ‘Simonas’); c) su patroniminémis priesagomis: Bartajcis (Bartaitis Vokė, plg. Bartas < Bart + Bartholomeus), gen. sg. Ja- kaycia (Jakaitis Nemenčinė, plg. Jakas < Jak + Jakub), Kazoyc (Kazaitis Kar- vys, plg. Kazys + Kazimieras), Marciukaycis (Marciukaitis ar Marciukaitis Vo- kė, plg. Marcius, kuriam pradžią dave Martynas), Miszaycis (Misaitis Vokė, plg. Mišas < Misz, Mum < Michal, Muxaxn/ ), Sawulaycis (Savulaitis Nemen- činė, plg. Savūlis, Savas < CaBa<- CaBenuū), Witeyc( VitaitisKarvys, plg. Vitas); Bananis (Banonis ar Banionis Sužionys, plg. Banys, pradžią davė Benedik- tas), Jakutonis (Jakutonis Maišiagala, plg. Jakutis, Jakas + Jokūbas), Jiurgianis (Jūrgionis Maišiagala, plg. Jūrgis), gen. sg. Mircinania (Marcinonis ar Marty- 70 nonis Maišiagala, plg. Martynas), Maszanis (Mosionis Zalavas, plg. Mošius < Masz, Maszo + Matyasz), Mikofanis (Mikalonis Sužionys, plg. Mykolas), Szy- mananis (Simononis Maišiagala, plg. Simonas ‘Simonas’), Urbananis (Urbono- nis Maišiagala, plg. Urbonas), gen. sg. Wafania ( Valonis Maišiagala, plg. Vala, Valius < Valentinas), Witanis ( Vitonis Maišiagala, plg. Vitas); gen. sg. Fronckuna (Pranckūnas Maišiagala, plg. Prafckus < Pranciškus), nom. pl. Gryciuny (Griciinas Sužionys, plg. Gricius < Ipuu < Ipuropui), Markuns (Morkūnas Nemenčinė, plg. Morkus), Misiunas (Misiūnas Nemenči- nė, plg. Misius < Mis, Mucs < Michal, Maxam), gen. sg. Winciuna ( Vinciūnas Maišiagala, plg. Vincas). Su suzalotomis galūnėmis bei priesagomis: Rakuc (Rakutis Zalavas, plg. RO- kas), Bamior ( Valiūlis Kamojys, plg. Valius < Valentinas) ir dar vienas kitas. Pavyzdžiai su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis iš lietuviškų mažybi- nių ir kitokių krikštavardžių: z Žawrukowiczami (iš Laurūkas Vokė, plg. Laūras < Laurynas), Maciukiewicz (iš Maciūkas ar Mačiūkas Vokė, plg. Macys, Mačys < Motiéjus), Macroresny (iš Masiūlis Kamojys, plg. Masys — Motiėjus), Pra- niukiewicz, Proniukiewicz (iš Praniūkas Vokė, plg. Pranas), Cracio/rieBuu (iš Stasiūlis Kamojys, plg. Stasys), Walukiewicz, Wafukiewicz (iš Val(i)ukas Vokė, plg. Valius < Valentinas), £. Witkanowa (iš Vitkonis Karvys, plg. Vitkus < Wit- ko + Wit “Vitas'). Kartą pavartotas suslavintas grupinis (šeimynos) pavadini- mas: Zėrzefowczyzna Nemenčinė ‘pas Tėrz-el/-ius', plg. Tėrza, spėjamai iš 7ėre- za < Tėrėzijus. Lietuviškas diminutyvines priesagas turinčių asmenvardžių inventoriuose yra daug, jie įeina net į 22,3% visų įvardijimų (su -ukas 10%, su -elis 9%, su -ulis 3%, su -utis 0,3%). Jas turi lietuviškai su galūnėmis užrašyti asmenvardžiai (Ja- nukas, Kairelis, Augulis...), raštininkų sutrumpinti variantai (By/duk, Zemel, z Kierulem, Rakuc...), slypi slaviško tipo tėvavardžiuose (Pran-iuk-iewicz, ITyii- 25/r-oOBHu, Mac-io/r-eBuu, /ĮeB'kr-yr-eBHu...), gauna ir nelietuviškas šaknis tu- rintys arba neaiškios kilmės asmenvardžiai, pvz., Gniwt-e/-ko Nemenčinė, Ta- tarzyn (totorius!), Ciep-uk Zalavas. Matyt, senovėje lietuviai diminutyvines vardų formas labai mėgo. Nenuostabu, kad šias priesagas, ypač -uk-, skolinosi kaimy- nų kalbos. Turinéiy rytų Lietuvai būdingas lietuviškas patronimines priesagas asmen- vardžių (užrašytų lietuviškai ir suslavintų) palyginti nemažai, jie įeina į 10,3% įvardijimų (su -onis 8%, su -ūnas 2% ir su -énas 0,3%), taigi daugiau negu su -aitis (šių 6%). Tuo būdu lietuvių kilmės patronimines priesagas turi asmenvar- džiai, įeinantys net į 16,396 visų įvardijimų. Slavų kilmės patronimines priesa- gas -avičius, -evičius (-owicz, -ewicz) tarintys asmenvardžiai įeina į 1596 įvardi- jimų, o turintys -sKk- tipo priesagas — 7%. Nagrinėjamų vietovių lietuviškumą rodo ne tik inventorių asmenvardžiai, bet ir juose minimi vietovardžiai (Buivydžių dvaro inventoriuje vietovardžių nėra), kurie beveik visi lietuviški, tik paprastai apslavinti ir kiek iškraipyti. Dau- 71 gumą iš jų galima lengvai lokalizuoti ar bent susieti su dabar lietuvių vartoja- mais. Pavyzdžiai: a) Nemenčinės dvaro inventoriaus: w Bezdanach (Bezdonys), w Bildunach (Bildiinar), Dosiance (Dasionys), Jawczowory (Jaučiavariai ), W Meironach (Méironys), Piekieliski (Pikeliškės), ež. Piekieliszki (Pikeliškių eže- ras), ež. Okmena (Akmenė), Podziuny (Puodžiūnai ), w Pokirniach (Pakirniai), Wornaliszki ( Varnališkiai ); b) iš Maišiagalos: w Batkunach (Balkūnai), w Ei- ciunach ( Eiciūnai ), ieminia Moyszogotskiego (Maišiagala — slaviškas variantas rodo tokią lietuvišką formą buvus tikrai autentišką!), w Skfowsciach ( Skliaūs- čiai); c) iš Zalavo: Gricuni (Griciūnai), Guze (Gūžiai), Miciani (Micionys), Woitkuni ( Vaitkūnai); d) iš Vokės: ląka (pieva) Dzierwany (Dirvonai), w Jur- kiszkach (Jurkiškės), w Kamieniszkach, laka w Kamieniszkach (Kameniškės), w Pogirach (Pagiriai ), w Reysztelach (Raistéliar), na goscinu rudnickim (Rid- ninkų vieškelis); e) iš Sužionių: Apanasy (Ponasai), Barany (Baronai), pod Bekiepurami(Bekepiriai), Bordziuny(BarzdZiinar ), Botwinszki( Batviniskes), Czahieniszki ( Cekéniskés), ez. Ilgis (Ilgis), Jaciowory (Jauciavariai ), Miszko- nie (Miškonys), Pawlukany (Pauliukonys), Pozadniki (Pasadninkas, dial. Pa- sadnykas), ku Pokirniom (Pakirniai), Rakszany (Raksonys), Sapiezyszki (Sa- piégiskes), Suzany (Sužionys), Unguryszki (Unguriskés); f) iš Sudervės: Soy- dze (Saidziar), Suderwie (Sudervė), w Suderwie Wierszytowskiey ( Virsily ar Virsuliy Sudervė, plg. dab. Virsuliskes); g) iš Karvio: Korvi (Karvys), Zkrudan- ce (Skrudčnai ); h) iš Šalčininkų: Czuzokompia, gen. pl. Czuzokompia ( Čiūžia- kampis), graniczą ze wsią Daynowką (Daina vėlė), w Kluniach (Kloniai), do Paberzia (Pabėržė), do Swinca (Švenčius), gen. pl. Trybancow, w Trybancach ( Tribonys); 1) iš Kamojų: B srūzermio... Toayrumr’ ckom (Adutiskis), B Brėidenr'io.. Jerr ’rynckom (Lentupis), y ce/rsri Memanax (Mešonys), B mec 'TEU'KY IlToc'raB'ckxom (Pastovis), |b] Pokxar'rHiur'kax ( Rokantiškės), ce/ro Ckaiicre/m, y cere Cradicra/rax (Skaistéliar), do/r'Bap'ky Cyp Bun’ ckoro (Surviliškis), Jo... cena Caupar’nos ( Svironys), y ce/re Borimkyrax (Vaiskinar). Kai kurios formos šiek tiek skiriasi nuo dabar lietuvių vartojamų: Poruny (Pajūnėliai Nemenčinė), Pruszance, gen. pl. Pruzancow (Prušinė, Nemenčinė), ez. Niemencze (t.y. Nemenčia, dabar Nemenčėlis, Nemenčiūkas Nemenčinė), Giedroycie ( Giedraičiai, dab. Giedraitéliai Sužionys), Zawryniance (dab. Lau- ryniskes Karvys). Dalis žymėjo gyvenvietes arba vietoves, kurių dabar, atrodo, jau nebėra, bent prieinamuose žemėlapiuose nerasta. Tų pavadinimų lietuviškas formas galima spėjamai rekonstruoti, pvz., Audubiszki (" Audubiškės ar *" Audubiškiai, gal iš *Andubiškėsar'" AndudiškiaiSužionys), ež. Baltelias(" BaltelisSužionys), w Barc- kunach (" Barckūnai Maišiagala), Olkus Budwiesie (" Budviesio alkas Sužionys), B /Įoiv'munnuni'kax (| Dailidiškės ar "Dailidiškiai Kamojys), 3 cera Exynna, ezyrnakoro (" Juodupiai Kamojys), Ganiszki (" Goniškės ar " Goniškiai Vokė, plg. Gonaičiai Ylakiai), Gieydany(' GeidonysSužionys), laka w Kapfuniszkach ( Kap- lūniškės ar " Kaplūniškiai Vokė) w Kielmobrydziach (| Kelmabridžiai Nemenči- 72 nė), Klyszeliszki (| Klišeliškės ar 'Klišeliškiai Nemenčinė), 3 ce/ra JTe/refikoB (" Leleikai ar * Lileikai Kamojys, plg. Lileikėnai Šilalė), w Lekach (* Lenkai Vo- kė, plg. Lénkaiciai Plunge), Limonciszki (* Limantiskés ar *" Limantiškiai Voke, plg. Limantar Šakiai), 3 cera Mergyk( Mėgūnai Kamojys), 3 ce/ra Me/rorkoB (' Melagiai Kamojys), B blitMeH'10... Mep kar ckom ("Merklionys ar “Merkle- nai Kamojys), w Mesteliszkach (" Mesteliskés, -iai ar *" Miesteliskés, -iai Nemen- činė), y cere... Orxax JJoberikos ("Dabeiky ar" Duobeiky * Alionys Kamojys), B BIĖiMEKHB fo... Oxenr'unkax (| Alešninkai Kamojys), [B] Oxyrnxax (| Ožiūnin- kaiKamojys), ež. Perwatkas(PervalkasSuzionys), Laki Rodziewicz brodzie (" Ra- dzevičių Bradas Vokė). Kitų rekonstravimas — labai rizikingas: w Anteprowoles Nemenčinė, Dakany Maišiagala, Giernazyszki, ez. Kiersne ("Kirsné?) Nemenčinė, 3 ce/ra JIonjoca Kamojys, Odkirny Sužionys ("Atkirniai?), Sfukowsczyzna, na Stukowsczyznie Vokė, Sofubiszki Karvys, 3 cena Ta6yroB Kamojys, za lake Waslukowszczyznie Vokė, Wiczance Karvys (' Vicionys?), w Wowiszkach Vokė, ez. Zefosayne, ež. Zelsa Nemenčinė, ez. Zlawkielis Sužionys. Eitminiškių ir Šalčininkų pavadinimai jau tada buvo iškraipyti, t.y. tokie, kokius dabar vietos sulenkėję žmonės vartoja. Inventoriuose skaitome: gen. pl. Jencmeniszek (Nemenčinė) ir Soleczniki, od Solecznik (Šalčininkai). Anksčiau buvau manęs, kad Eitminiškių (pavadinimas kilęs nuo seno, dar iš prieškrikš- čionybės laikų atėjusio dvikamienio lietuviško asmenvardžio Fit-minas) lenkiš- kas pakaitalas atsirado tik XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje (Zinkevičius 1990: 86). Pasirodo, jo būta j jau 1678 m. Eitminiškės perdirbta į Jeczmieniszki dėl lenkiško žodžio jeczmien ‘mieziai’ įtakos. Šalčininkai XVI a. dokumentuose dar vadinami Szolczniki (plg. Ilo/surnxxn 1555 m. akte) iš lietuvių tarminės formos Salcnykai. Tada greta pasitaikydavo jau ir variantas So/czniki su s-, atsi- radusiu pagal šienas: siano santykį. Įterpus sunkiai tariamoje priebalsių sam- plaikoje balsį e, atsirado dabartinė lenkų vartojama forma So/eczniki, kuri jau fiksuojama 1692 m. inventoriuje. Abiejų šių pavadinimų lenkiškas formas da- bar Lietuvos lenkai laiko „autentiškomis,, lenkiškomis, nors iš tikrųjų jos tėra senesnių lietuviškų formų iškraipymo rezultatas. Zalavo dvaras tada jau turėjo dabartinį pavadinimą su žodžio pradžios Za-, lenkišku Zo-: Zofowo (inventoriuje rašoma Zolowo, Zolowo?) ir priklausė Aš- menos apskričiai“. Dabar paplitęs dvaro pavadinimo variantas su Zu-, lenkiškai Zutowo, yra antrinis, atsiradęs turbūt XIX a. pirmojoje pusėje, bent 1846 m. jis jau fiksuojamas Švenčionių apskrities gyvenamųjų vietų sąraše (Švenčionių aps. sąrašas 1846, I. 8), kur įrašyta 3yyroBs. Pavadinimas negalėjo būti pasidarytas ? Antrasis variantas suklaidino leidėjus, pavadinusius dvarą Žalavosvardu (p. 141). 31775 m. iš Ašmenos apskrities ploto tarp Dysnos ir Neries upių buvo sudaryta Užnerio apskritis, kuri 1843 m. pavadinta Švenčionių apskritimi. 73 maršalo Juzefo Pilsudskio tėvo (irgi Juozapo) iš mirusios dukters Sofijos mažy- binio vardo, kaip kartais tvirtinama“. Autentiškas lietuviškas šio dvaro pavadi- nimas, kaip rodo Lietuvių kalbos instituto vietovardžių kartoteka’, yra Zalavas (3? kirčiuotė), o ne Zulavas. 1645 m. inventorius rodo, kad pavadinimas Zala- vas turėtas jau XVII a. pirmojoje pusėje, taigi yra palyginti senas“. Stipriai sulenkintais bei suslavintais laikyti šie Kamojų dvaro inventoriaus sunkiai lokalizuojami pavadinimai: /B/ J/TrroB'mers'He, 3 ce/ra JIyH'9eBHY, 3 cena Mornrrenunu, 3 ce/ra Hap'koaBnu, 3 ce/ra Pomar kor. Panašiai traktuoti- nas ir Maišiagalos inventoriaus vietovės pavadinimas w siele Jaszewskim. Pasitaiko vietovardziy-vertaly: pod Czarnym borem, laka pod Czarnym lasem Vokė (iš Juodšiliai), Czarna Waka Vokė (Juodoji Vokė), B srimer to IlTo/rec ro, Jo aBopa IlTo/rec'a (iš " Pagirys ar pan.), [B] Bepxrxx Kamojys (: viršus). Straipsnyje nagrinėjamų rytų Lietuvos vietovių gyventojai buvo suslavinti pa- lyginti vėlai, be to, daug kur pirma sugudinti, tik po to sulenkinti. XVII amžiuje jie dar kalbėjo lietuviškai, tai matyti ne tik iš inventorių, bet ir iš kitų šaltinių (Zinkevičius 1993). Iš rytų atslenkanti gudėjimo banga Lazūnus, galbūt Zalavą ir Kamojis, pasiekė tik XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Nuo tada ėmė įsigalėti dvikalbystė. Gudų kalba, kurią suprato rusiškai kalbantys caro valdi- ninkai ir lenkiškai kalbantys kunigai, vis labiau nukonkuravo protėvių lietuvių kalbą, aukštųjų gyventojų sluoksnių visaip niekintą ir persekiotą. XIX a. pirmo- joje pusėje lietuvių kalbos kompaktinio masyvo riba dar ėjo pro Kamojis. To amžiaus viduryje gudėjimas ypač sparčiai plito iš pietryčių pusės Vilniaus ir Trakų link, priartėjo prie Sudervės, kur tada vyravo lietuvių kalba. Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiu gudėjimas prasiplėtė iki Maišiagalos, Karvio, Buivy- džių. Lazūnai tapo lietuvių kalbos sala gudiškoje apsuptyje. Daug kur nagrinė- jamose vietovėse žmonės ilgai dar buvo dvikalbiai. Lenkų laikraštis „Kraj,, 1879 m. Nr. 52 rašė, kad Nemenčinės miestelyje ir parapijoje nesą kaimo, kuriame nebūtų šnekama lietuviškai. Ir kitais duomeni- mis remiantis galima tvirtinti, kad XIX a. pabaigoje prie pat Nemenčinės lietu- vių kalba dar ištisai vyravo, bet toliau į vakarus (Riešės link) ir šiaurės rytus (Įį Pabradę) daugiau buvo kalbančių lenkiškai. Čia lenkų kalba brovėsi ir į sugudė- jusius kaimus. Apie Sudervę ilgainiui įsigalėjo gudų kalba, lietuviškai kalbantys sudarė mažumą. Maišiagalos parapijoje 1890 m. lietuviškai bekalbėjo tik 2896 4 Zr. Kulbokienė V. 1966: 131. Maršalo tėvui 1846 m. dar buvo tik 13 metų, o jo būsimai žmonai Marijai Bilevičiūtei — vos 4 metukai. Be to, šiame dvare, priklausiusiame Bilevičiams, Pilsudskiai tada dar negyveno, į jį atsikėlė tik po 1863 m. sukilimo, kada dalis Pilsudskių ir Bilevičių dvarų Žemaitijoje (Pilsudskiai iš ten kilę, jų pavardė nuo Pr/sūdų dvaro pavadinimo) buvo konfiskuoti. 3 Aleksandro Vanago 1968 m. užpildytoje kortelėje parašyta: Zalavas (neteisingai rašomas Zulavas), vi. Zalavi Švenčionių raj. ® Autorius dėkoja Vytautui Bogušiui, Vidui Garliauskui, Petrui Gaučui ir Vidui Račiui, talkinusiems nar- pliojant painią šio dvaro ir jo pavadinimo istoriją. 74 visų gyventojų. Tačiau Sužionių parapija tada dar tebebuvo bemaž ištisai lietu- viška. Žinomam Vilniaus lietuvių veikėjui Juozui Maceikai 1932 m. viena senu- tė pasakojo, kad jos jaunystėje lietuviškai kalbėję ne tik Sužionyse, bet ir Ne- menčinėje, Pabradėje. XIX-XX amžių sąvartoje gudų kalba ypač stipriai išplito Buivydžių apylin- kėse. Kamojų parapijoje tada kalbėta mišriai: lietuviškai ir gudiškai. XX a. pra- džioje Šalčininkų parapijoje lietuviškai kalbantys dar sudarė apie pusę visų gy- ventojų, daugiausia vakarinėje dalyje. Tarpukario laikotarpiu dėl lenkų okupacijos vietoj gudų kalbos visose nagri- nėjamose vietovėse ėmė įsigalėti lenkų kalba, ypač į šiaurės rytus nuo Maišia- galos, Nemenčinės, Sužionių. Tačiau tada dar tebebuvo bemaž visur išlikusios lietuvių kalbos salos ir salelės. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos duomeni- mis, lietuvių kalba ilgiausiai išliko Nemenčinės parapijoje Stripūnuose, o Sužio- nių parapijoje — Griciūnuose ir Padubiuosė. Atgavus Vilnių paaiškėjo, kad Maišiagalos ir Sužionių apylinkėse daug žmo- nių tebebuvo dvikalbiai: daugiausia kalbėjo lietuviškai ir gudiškai, rečiau len- kiškai. Dabartinio Šalčininkų rajono vakarinėje ir vidurinėje dalyse tada irgi kalbėta mišriai, kai kur lietuviškai šnekantys net tebesudarė daugumą: Mištū- nuose 90%, Dainavojė, Gilviniškėse, Užūklonyse, Vėžionysė, Naujadvaryje — apie 50-90%, Kalesninkuose, Purvėnuose — 25-50%. Mūsų dialektologai gerų vietinės tarmės mokovy apie Šalčininkus rado Mikantonyse (net 86), Azulomy- je (56), Dainiskése (47), Maz. Baušiuosė (30), Klynuose (27), Kameninke (17), Sirviuose (16), Pašalčyjė (7), Staky Utoje (6), Milvyduose ir Vinciapolyje (po 5), Pamurinéje ir Tribonyse (po 1), pačiuose Šalčininkuose net 26. Gyventojų surašymo metu lietuviais užsirašė ir nebemokantys lietuvių kalbos, būtent, Mai- šiagalos apylinkėje — 5596 visų gyventojų, Nemenčinės apyl. — 37%, Šalčininkų apyl. — 2396, o išduodant pasus lietuviais įsirašė: Maišiagalos apyl. net 8996, Nemenčinės apyl. — 8096. Vokiečių okupacijos metais (1942) Kamojų valsčiuje lietuvių rasta 1096. Beje, tada ten buvo įsteigta 12 lietuviškų pradinių mokyklų. Labai didelę žalą lietuvybei visame Vilniaus krašte padarė šovinistinis lenkų pogrindis (Armija krajova). Nepaisant visų negandų po karo net labiausiai nutautintose vietovėse dar buvo galima rasti senelių, išlaikiusių vietinę lietuvių kalbos tarmę. 1950-1952 m. šio straipsnio autoriui teko su prof. Povilu Pakarkliu važinėti po tas apylin- kes, ieškoti lietuvių kalbos likučių. Tada radome ne vieną senelį ar senutę gerai mokančius lietuviškai netoli Maišiagalos, Karvio, Nemenčinės, kur dabar lietu- viškai nebekalbama arba vartojama naujai išmokta bendrinė lietuvių kalba. 1956— 1969 m. mūsų dialektologams pavyko ištirti ir aprašyti pagrindinius Maišiaga- los, Nemenčinės, Sužionių apylinkių tradicinės lietuvių tarmės bruožus. Pokario metais bolševikų okupacijos sąlygomis lietuvių kalba Vilniaus kraš- te dar labiau sunyko. Įsigalėjo praktika nutautinamuose rajonuose skirti nelie- tuvius valdininkus, paprastai antilietuviško nusiteikimo, daugiausia lenkus. Nuo 75 1950 m. daug lietuviškų mokyklų buvo paversta lenkiškomis. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta lietuviškos nei vienos mokyklos, o vakarinėje dalyje — tik Mištūnų ir Gėlūnų. Bet 1959-1960 m. ir tos buvo uždarytos. Į Vilniją tada kėlėsi daug gyventojų iš Gudijos. Vien tik 1985-1989 m. į Šalčininkų rajoną atsikėlė net 3874 žmonės. Dėl viso to tame rajone 1988 m. duomenimis lietuviai besudarė vos 9,4%. Prasidėjus Atgimimui subruzdo ir lenkininkai, ėmė kurti visokias autonomi- jas, sukėlė galingą prieš lietuvius nukreiptą propagandą. Daug melavo. Jų spau- doje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo tvirtinama, kad Maišiagalos, Karvio, Nemenčinės apylinkėse nei patys autoriai, nei jų tėvai (po 80-95 metų amžiaus) neprisimena, kad kas nors kada nors būtų kalbėjęs lietuviškai. Neprisimena tik todėl, kad nenori prisiminti. Laikraštyje „Czerwony sztandar,, buvo rašoma, jog Buivydžių kapinėse nesą paminklų, kuriuose būtų bent viena lietuviška pavar- dė. Iš tikrųjų ten yra Baciul, Kairys, Kiežun, Lakis, Likša... Propagandinis me- las liejosi per kraštus. Sužionių klebonas Vilniaus radijo lenkiškoje laidoje net tvirtino, kad jo parapijoje lietuvių niekada nėra buvę. Žinoma, jis nutylėjo, jog jo parapijiečiai 1878 m. prašė caro valdžios grąžinti 1866 m. uždarytą Sužionių bažnyčią ir pageidavo, kad joje būtų sakomi pamokslai ir giedama lietuviškai. Deja, tada į grąžintą bažnyčią Vilniaus vyskupystės lenkiška kurija pasiuntė ku- nigus lenkus ir tie parapiją sulenkino. 1905 m. iš Sužionių bažnyčios lietuvių kalba buvo visai išstumta. Baigta nutautinti lenkų okupacijos metais. Toli nuo šių vietovių, Gudijoje iki mūsų dienų išliko lietuvių kalbos salų prie mūsų nagrinėjamų vietovių. Į šiaurę nuo Kamojų ir dabar dar yra mokančių lietuviškai. Tragiškas likimas ištiko lietuvišką Lazūnų salą. 1893 m. ją aplankęs Peterburgo universiteto privatdocentas Eduardas Volteris rado dar visai lietu- viškus Bebrėnų (506posuun), Bežėmių (Bezémny, Bexemisl), Daniūnų (Tonesuun), Gudenionių (Tynexsra), Jaskūnų (Joskuny, Sckesuun), Laziiny (JTazmynsn) ir Valdiky (Bausauku) kaimus, o Kupronii (Kynposuun), Azuba- lių (3a6ejraBIrpsi) ir Zubonių (3y60Buun) kaimai tada jau buvo kiek apslaveje. Po 13 metų (1906) ten lankęsis Jonas Jablonskis rašė, kad radęs daug mišrių šeimų, žmonės jam sakęsi nematę lietuviško laikraščio, negaudavę lietuviškų knygų, lenkiškumą labai skleidusi bažnyčia. Lietuvių laikraštis „Viltis,, 1909 m. rašė, kad Lazūnų klebonas Mackevičius (kilimo žemaitis) uždraudęs bažnyčio- je lietuvių kalbą „bo to wielki grzech przemowič w košciele po litewsku,, (nes didelė nuodėmė prakalbėti bažnyčioje lietuviškai). Visą laiką buvo žmonėms kalama į galvą mintis apie lietuvių kalbos nereikalingumą: juk jos nesą nei baž- nyčioje, nei mokykloje, nei valdžios įstaigose. Laimei, 1919-1925 m. lietuvybę Lazūnuose palaikė čia kunigavęs Karolis Gumbaragis, energingas lietuvybės skleidėjas (vėliau bolševikų ištremtas į Sibirą). Pokario metais iš Lazūnų apy- linkiy į Lenkiją emigravo apie pusę gyventojų (400-500 žmonių). Jie bėgo nuo bolševikų teroro. Nuo šeštojo dešimtmečio mokslininkai ėmė organizuoti eks- pedicijas, skirtas užrašyti svarbius mirštančios unikalios lietuvių šnektos duo- 76 menis. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1952, 1955 ir 1959 m. ekspedicijos (dalyvavo ir Maskvos kalbininkai) lietuviškai kalbančių dar rado Lazūnuose, Bebrėnuose, Bežėmiuose, Dievėrgiuose (Dervagiuosė), Jaskūnuose, Pasalyje, Uosiagiriuose ir Valdikuose, suprantančių ir šiek tiek kalbančių — Daunorių, Gudenioniū, Jančiūnų, Miegūnų, Salinių, Šeškąų, Zomasiy, Žydžiūnų ir kt. kai- muose. Lietuviškiausias tada buvo Pasalio kaimas. 1964—1968 m. lietuviškai mo- kančių rasta (mažėjančia tvarka): Pasalyje, Bebrėnuose, Dievėrgiuose, Gude- nionysė, Valdikuose, Lazūnuose, Daunoriuosė, Šeškuosė, Jaskūnuose, Zoma- šiuose, Bežėmiuose (tik suprantančių). Kažkiek lietuviškai suprantančių aptik- ta net apie Dūdą (Dūdas, Ažūbalių kaime) ir Vija (HBbe). Tačiau praėjus porai dešimtmečių, Lazūnų apylinkėse jau bebuvo likę gal 30—40 senių, šiek tiek mo- kančių lietuviškai. Visi jie ne jaunesni kaip 70 metų. Tarp savęs šnekėdami lie- tuvių kalbos paprastai jau nebevartojo, kalbėjo gudiškai. Lietuviškai „paduden- davo,, tik atvykusio iš Lietuvos asmens prakalbinti. Daugelis mokėjo nebelais- vai, kalbėdami užsikirsdavo, įmaišydavo gudiškus žodžius. Tokį įspūdį susidarė šių eilučių autorius, aplankęs Lazūnų lietuvius 1983 m. kartu su žymiuoju šio krašto kalbos tyrėju Aloyzu Vidugiriu ir Kaune tada gyvenusiu lazūniškiu Pranu Semoku. Tokia liūdna nagrinėjamų vietovių lietuvybės nykimo istorija. Tačiau invento- rių rašymo laiku, prieš pusketvirto šimtmečio, tos vietovės dar buvo ištisai lietu- viškos. Inventoriuose esama užfiksuota ir tokių lietuviškų asmenvardžių, kurių nėra „Lietuvių pavardžių zodyne,, (Vanagas ir kt. 1985-1989), taigi labai reiks- mingų lietuvių antroponimikos studijoms ir apskritai lietuvių kalbos mokslui. Štai jie (pateikiami dabartine rašyba ir bendrinės kalbos forma): Aukstaraitis, Aukš- tavartis, Bagdonélis, Bala, Balininkas, Balubonis, Banonis, Bildukas, Bildūnas, Byskupėlis, Byvaina, Bočiulaitis, Bomelis, Braziukonis, Buitelaitis, Bulkonis, But- konėlis, Čiukelis, Dasionis, Didienis, Drujus, Gaižonis, Grigeisis, Jauciavarys, Jočdelis, Juodaragis, Kamaskaitis, Kirinaitis, Kirpė, Kliukelis, Krynelis, Krinyčėlis (Kriničėlis ?), Kunca, Lupka, Marciukaitis, Minela, Mišaitis, Mosionis, Naturgai- tis, Noragis, Pilina, Pristavonis, Prušonis, Puidelis, Ratadailis, Rimkelis, Ruda- kiškis, Rugiaduonis, Sambaras, Savulaitis, Sidabris, Skrabelis, Spievokas, Statu- lionis, Stubeda, Svilžentis (Svilžandis ?), Šimononis, Šimukas, Sipelaitis, Terzelis, Urbononis, Urdė, Vaiškaitis, Vaivadėlis, Žemaitėnas. Pažymėtina, kad inventorių raštininkai vartojo nemaža lituanizmų, kurie anuo- met, matyt, buvo paplitę Lietuvos lenkų kalboje (po/szczyzna litewska). Štai dažnesni iš jų: dziakta “prievolė grūdais, pyliava, duoklė' (dziakfa zyta pul beczki; iš " dėklas : dėti), iš šio žodžio būdvardis dziakielny (becka dziakielna, owsa dziakielnego, miary dziakielney); kompie ‘kumpis’ (gen. pl. kompiow); kowsz “kaušas' (nom. pl. kowszy); pondek ‘pundelis’ (borowikow wieniec jeden, orzechow pondek); 77 punia “tvartas, peludė, gurbas' (punia iš lie. pūnė); rojst “raistas, pelkė' (w roistach); rum ‘troba, pastatas’ (rum wielki, rum tarcicami obity, za tym rumem, napr- zeciwko tego rumus iš lietuvių kalbos germanizmo rūmas) ir diminutyvine for- ma rumek (do tego rumku); rykunia, rykonia ‘dvaro gyvulius i ir gyvulininkystės produktus tvarkanti mo- teris' (dlia ciwona y rykoniey; iš rykūnia : rykauti "tvarkyti, šeimininkauti, ri- kiuoti’); siaber “draugas, bendradarbis’ (z siabrami; iš sébras); sklut “plačiaašmenis kirvis rastams tašyti, skliutas’ (sk/ut ciesielski, nom. pl. skluty); swiren, swieren, swierzen, szwieren ‘svirnas’ (do swirna, w swirnie, w swier- nie, w szwiernie, w tem swierznie, za swiernem, dwa swirny, szwierny, gen. pl. swirnow, szwiernow, za swirnami, przed szwiernami, w swiernach) ir diminuty- viné forma swirenek (w tem swirenku); trzynitny ‘trinytis’ (zupanik trzynitny ponoszony); untrynik, untrenik ‘ne pagrindinis darbininkas, padėjėjas, antrininkas’ (z un- trynikiem, nom. pl. f. untrenicy; iš dial. untrinykas, -€); wicina “senovinis plokščiadugnis prekinis upių laivas, vytiné’ (od wicin, od zamarzlych wicin). Yra reikšmės lituanizmy (kalkių), pvz., strona, stronica “kluono Saline’ (fok nowy z stronami, tok dwadziescia sazi z stronicami), trynog ‘trikojis’ (trynog miedziany). Pasitaiko lietuviškos fonetikos elementų, pvz., priebalsis Kk vietoj lenkų cf. w kacie ‘troboje’ (w chacie). Inventoriuose esama ir šiaip įdomių dalykų. Antai Buivydžių dvaro invento- riuje rašoma, kad grikių derlius prastas, nes jį sunaikino meškos (medzwiedzie popsowali). Pažymėtina, kad Rytų Lietuvoje apie Palūšę, Méironis, Gaveiké- nus meškų būta net XIX a. pradžioje. LITERATURA Jablonskis K,Ju¢as M. 1962: Lietuvos TSR Mokslų akademija. Istorijos institutas. Lietuvos inventoriai XVII a. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kulbokienė V. 1966: Lietuvių enciklopedija 35, Boston, 131. Švenčionių aps. sąrašas 1846: Vilniaus gubernijos inventorinio komiteto Švenčionių apskrities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas, esantis Lietuvos valstybės istorijos ar- chyve (buv. CVIA), f. 394. ap. 6, b. 350. Taszycki W.[red.] 1965-1985: Stownik staropolskich nazw osobowych 1-7, Wroclaw etc. Vanagas A.ir kt. 1985-1989: Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4: Lietuvių kalba XVIII-XIX a., Vilnius: Mokslas. 78 Zinkevičius Z. 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslas (žr. gyvenviečių rodyklėje nurodytus puslapius). INWENTARZE DWORSKIE XVII W. - JAKO ZRODLO ANTROPONIMII ORAZ DEMOGRAFII LITWY WSCHODNIEJ Streszczenie Artykut ma na celu przedstawienie wnioskéw wysnutych na podstawie analizy imion wias- nych znajdujacych si¢ w inwentarzach dworskich z lat 1611-1696, dotyczacych miejscowosci Nemenčinė (Niemenczyn), Maišiagala (Mejszagota), Zalavas (miejsce urodzenia marszatka J6ze- fa Pitsudskiego, Zutéw), Vokė (Waka), Buivydžiai (Bujwidze), Sužionys (Suzany), Sudervė (Su- derwa), Karvis (Korwie), Šalčininkai (Soleczniki), Kamojai (Komaje), Lazūnai (Lazduny). Naj- wazniejsze wnioski są nast¢pujace: Rozpatrywany material wykazuje, iz jescze w XVII w. miejscowosci te byly catkowicie litew- skie. Dowodza tego nie tylko imiona wtasne znajdujace si¢ w inwentarzach, ale takze toponimia oraz liczne lituanizmy w polszczyznie, kt6ra spisane zostaly inwentarze. Drzisiejszy dwuczionowy system nazywania osoby (imi¢ + nazwisko) w owych czasach nie ustalit si¢ jeszcze, proces ksztattowania si¢ nazwisk dopiero się rozwijal, dlatego drugiego cztonu nazw osobowych (obok imienia nadanego podczas chrztu) nie nalezy w zasadnie traktowac jako nazwisko. Stopiefi slawizacji litewskich imion wiasnych w inwentarzach jest rézny — przewaznie zalezat ad pisarza i od wybranego przez niego sposobu nadawania imion, co z kolei by¢ moze w jakiej$ mierze odzwierciedlato nie wszedzie przeciez jednakowe uzywanie antroponimii przez miejsco- wa ludnosé. Wsréd nazw osobowych pochodzenia litewskiego przewaza antroponimia zwigzana z przez- wiskami (w szerokim znaczeniu); mniej jest archaicznych nazw dwuczltonowych oraz ich skrétéw, odziedziczonych z okresu przedchrzescijanskiego. Wiekszošč nazw osobowych pochodzenia nielitewskiego (imion nadanych podczas chrztu, prektadéw stowianskich itp.) zawiera elementy jezyka litewskiego, zazwyczaj przyrostki oraz koncowki. Ludzie noszacy nazwy osobowe, ktére nie maja elementéw jezyka litewskiego, z reguly takze byli Litwinami, poniewaz ich rodzefistwo lub imionami zawierajacymi elementy języka litewskie- go. Przyrostki (sufiksy) stowianskie (przewazne patronimiczne) dotaczone do antroponimii po- chodzenia litewskiego, w tamtych czasach jeszcze nie przestanialy przyrostkéw litewskich, w wiekszoéci charakterystycznych dla Litwy Wschodniej i bardziej réznorodnych niz stowianskie. W inwentarzach jest wiele litewskich nazw osobowych, ktérych nie uwzglednia „Lietuvių pavardžių Zodynas,, (,,Stownik litewskich nazwisk,,, t. 1-2, Vilnius, 1985-89), wiec badanie ant- roponimii znajdujacej si¢ w inwentarzach dworskich otwiera bardzo szerokie perspektywy. OSTLITAUISCHE INVENTARE DES 17. JAHRHUNDERTS ALS QUELLE ANROPONYMISCHEN UND DEMOGRAPHISCHEN STUDIEN Zusammenfassung Das Ziel des vorliegenden Beitrags besteht darin, die Resultate darzulegen, die sich erge- ben aus der Analyse der in den Inventaren der Gutshėfe von Nemenčinė, Maišiagala, Zalavas (J. Pilsudskis Geburtsort), Vokė, Buivydžiai, Sužionys, Sudervė, Karvys, Šalčininkai, Kamojys 79 und Lazūnai (1611-1696) vorliegenden Personnamen. Die wichtigsten Ergebnisse sind fol- ende: ji Die zu untersuchenden Ortschaften trugen noch im 17. Jh. einen durchwegs litauischen Charakter. Davon zeugen nicht allein die in den Inventaren belegten Personen- und Ortsna- men sondern auch die vielen Lituanismen im Polnischen der Inventare. Damals war das System der zweiteiligen Personenbezeichnungen (Namen + Familienna- men) noch nicht eingewurzelt (die Entstehung der Familiennamen begann sich erst zu entwi- ckeln); deshalb ist der zweite Teil der Personenbezeichnungen (der Personennamen, der neben dem Tafnamen steht) in vielen Fallen nicht als Familiennamen zu betrachten. Der Grad der Slawisierung der litauischen Personennamen ist in den Belegen aus den In- ventaren nicht der gleiche. Er hing groBtenteils ab von dem Charakter des Schreibers sowie der von ihm gewihlten Art, die Personen zu bezeichnen. Andererseits spiegeln sich wohl auch in der Bezeichnungsweise die unterschiedlichen Gebrauchsformen der Anthroponyme unter der einheimischen Bevolkerung wider. Unter den Personennamen litauischer Herkunft herrschen aus Spitznamen entstandene Anth- roponyme vor; seltener belegt sind zweistammige archaische Personennamen und deren Kurz- formen, die aus der vorchristlichen Periode stammen. Die groBte Anzahl der Personennamen nichtlitauischer Herkunft (Taufnamen, slawische Entlehnungen u.a.) enthilt litauische Sprachelemente, meistens Suffixe und Endungen. Personennamen ohne litauische Sprachelemente bezogen sich auch groBtenteils auf Litau- er, denn die in den Inventaren belegten Anthroponyme, die Namen der Briider bzw. Kinder ausdriickten, trugen schon einen litauischen Charakter oder enthielten litauische Sprachele- mente. Die slawischen Suffixe (gewohnlich in Patronymen), die in den Anthroponymen litauischer Herkunft vorliegen, haben damals die litauischen Suffixe noch nicht verdréngt, von denen viele kennzeichnend fiir Ostlitauen und verschiedenartiger als die slawischen sind. Die Inventare enthalten viele litauische Anthroponyme, die in den „Lietuvių pavardžių Zo- dynas“ (,,Worterbuch der litauischen Familiennamen®) Bd. 1-2, Vilnius 1985-1989 nicht vorlie- gen. Deshalb ist die Untersuchung der in den Inventaren belegten Personennamen ein aus- sichtsreiches Forschungsobjekt. 80