XVII a. dvarų inventoriai – Rytų Lietuvos antroponimikos ir demografijos šaltinis

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Zigmas ZINKEVIČIUS XVII A. DVARŲ INVENTORIAI – RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIKOS IR DEMOGRAFIJOS ŠALTINIS Straipsnio tikslas – išanalizuoti Rytų Lietuvos antroponimus, užfiksuotus K. Jablonskio ir M. Jučo sudarytame ir 1962 m. Vilniuje išleistame XVII a. Lietuvos inventorių rinkinyje (Jablonskis, Jučas 1962) ir padaryti demografines išvadas. Imama ne visa Rytų Lietuva, bet tik tos jos vietovės, iš kurių minėtuose inventoriuose yra duomenų ir kuriose lietuvių kalba ilgainiui labiausiai apnyko, būtent šios gyvenvietės (skliaustuose nurodomas nuotolis nuo Vilniaus tiesia linija, inventoriaus numeris ir leidinio puslapiai): Nemenčinė (23 km, Nr. 18, p. 110 ir Nr. 70, p. 329–330), Maišiagala (28 km, Nr. 19, p. 111), Žalavas (62 km, Nr. 28, p. 141–142; Zalavo dvare 1867 m. gimė Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis!), Vókė (dabar Vilniaus priemiestis, Nr. 30, p. 146–150), Buivydžiai (35 km, Nr. 57, p. 272–273), Sužionys (40 km, Nr. 77, p. 346–349), Sudervė (18 km, Nr. 78, p. 350–352), Karvys (25 km, Nr. 83, p. 363–364), Šalčininkai (45 km, Nr. 88, p. 374), taip pat dvi vietovės už Lietuvos Respublikos ribų, Gudijoje: Kamojys (98 km, Nr. 9, p. 59–60) ir Lazūnai (100 km, Nr. 106, p. 416; dar žr. 1 pav.). Šių gyvenviečių inventoriai rašyti ne vienu metu: anksčiausiai Kamojų dvaro inventorius – 1611 m. (vienintelis slavų kanceliarine kalba bei kirilica, visi kiti lenkiškai), vėliausiai parašytas Lazūnų dvaro inventorius – 1696 m. Inventoriuose esamų antroponimų analizė rodo, kad tuomet dvinarė asmens įvardijimo sistema (vardas + pavardė) dar nebuvo nusistovėjusi. Asmuo galėjo būti įvardijamas, sakysim, praleidžiant krikšto vardą, bet nurodant tėvavardį, pvz., Krynelis Markuns, t.y. Krynelis Morkaus sūnus (Nemenčinė), šalia Mikłay Kripe, Ławryn Kripe, Piotr Kripe yra ir Kripe Stanislawonias, taigi Kripė Stanislavo sūnus (Sužionys), arba vien krikšto vardu, pvz., Urban (be antrojo įvardijimo nario; Nemenčinė). Asmuo galėjo turėti du tėvavardžius, padarytus iš tėvo vardo ir jo pravardės ar kitokio asmenvardžio, be to, dar ir savo pravardę, pvz., Матъс Симонович Лоймович – Motiejus Simono Laimos sūnus; Миколай Стасюлевич Лоймович Киш’келись – Mikalojus Stasiulio Laimos sūnus, vadinamas Kiškeliu; Якуш’тын Ян’кович Лопунович – Jakustinas (greičiausiai pravardė) Jankaus (tėvo krikšto vardas) Lapūno (tėvo pravardė) sūnus; Томаш а Мартин Матеевич Матюковичы Свир’плеве – Tamošius ir Martynas Motiejaus bei Matiuko sūnūs, pravardė Svirpliai (visi pavyzdžiai iš Kamojų). Vietoj antrojo įvardijimo nario (dabartinės pavardės) neretai 63 1 pav. Straipsnyje nagrinėjama teorija (ištirtų vietovių pavadinimai pabraukti). 64 eina užsiėmimo (amato) arba socialinės padėties nurodymas, pvz., Jan bednarz (kubilius), Jan piwowar (aludaris), Jan strzelec (šaulys, medžiotojas), Jerzy trebacz (trimitininkas), Mikołay bojarzyn (bajoras; visi iš Nemenčinės), Paweł kowal (kalvis), Jerzy kucharz (virėjas), Jan szwiec (siuvėjas ar batsiuvis; šie iš Sužioniu), Stephan kolesnik (račius), Kazimierz pisarz (raštininkas; iš Sudervės), Andrzej cieslia (dailidė), Andrzej Młynarz (malūnininkas), Markowa wdowa (našlė; iš Maišiagalos), Stanisław krawiec (siuvėjas; Karvys), Jan Czapocznik (kepurininkas; Zalavas). Iš tokių amato ir pan. nurodymų gali būti daromi tėvavardžiai, pvz., Krzyszthoph Ławn iki ew iecz – Kristupas lovininko, t.y. teismo tarėjo (posėdininko), sūnus, Wdowa Kopaczowa– našlė duobkasio duktė ar žmona (Vokė), Łotyszaniec (latvio sūnus; tautybė nurodoma panaudojus apslavintą lietuvišką tėvavardžių priesagą -onis, Nemenčinė), Litwinowicz (pirmykštė reikšmė – lietuvio sūnus; Sudervė). Jie gali eiti net vieni: Wdowa (Zalavas), Rusin (tautybės nurodymas ar pravardė; Vokė). Krikštavardžių dažnai vartojamos ne kanoninės formos, bet liaudiniai jų variantai, paprastai lietuviški diminutyvai, pvz., Januk, Petrul, Stasiul ir pan., neretai su sveikomis galūnėmis: Janukas, Petrulis... Kai kurie iš jų šiandien vartojami tik kaip pavardės, pvz., Czepas (ir be galūnės Czep, trumpinys iš Čėponas < lenk. Szczepan ← Stefan), Matulis(is), Tum(as), Tumuk(as), Wal(is)... Kartais asmuo įvardijamas dviem tokio krikštavardžio variantais, pvz., Kryniczelis Tumul Tumuk (Nemenčinė). Visa tai rodo, kad dabartinė dvinarė asmens įvardijimo sistema tada dar buvo nenusistovėjusi, gerokai įvairavo, tuo pačiu ir pavardžių formavimasis dar buvo anaiptol nepasibaigęs, taigi antrojo įvardijimo nario (šalia krikšto vardo esamo asmenvardžio) daugeliu atvejų negalima traktuoti kaip pavardės. Lietuviškų asmenvardžių suslavinimo laipsnis nevienodas. Tame pačiame inventoriuje pasitaiko tiksliai užrašytų lietuviškų antroponimų šalia gerokai iškraipytų, be galūnės ar pan. Matyt, daugiausia tai priklausė nuo raštininkų. Tačiau kas buvo tie raštininkai, galima tik spėlioti. Mat inventorių paprastai pasirašydavo ne vienas, bet keli asmenys, traktuojami kaip liudininkai. Galbūt tarp jų buvo ir jį rašęs asmuo, bet tai nenurodyta. Pasirašiusiųjų asmenvardžiai dažnai nelietuviški, be lietuvių kalbos elementų, pvz., Jan Odyniec, Krzyszthoph Zakrzewski, Krzyszthoph Podwinski, Marcyan Streczon, Jakub Bobrowski, Michał Hordziewski. Bet yra ir lietuvių kilmės asmenvardžių, paprastai suslavintų, pvz., Albrycht Michał Mintowt (Mintautas), Michał Kazimierz Kirkilo (Kirkilas), Piotr Rudamina Dusiatski (Rudamina dusetiškis), Mikołay Tomasz Bildziukiewicz (iš Bildžiukas), Halszka Uniechowska Montowtowa (iš Mantautas), Aleksander Woyna (Vaina). Pasirašę asmenys daugiausia buvo ne vietiniai žmonės. Tai rodo prie jų asmenvardžių esamos pažymos, pvz., woiewoda Połocki, woiewodzic smolenski, straznik wilkomirski, starosta starodubowski, podkomorzyc brastawski, staroscina mozyrska, kasztelan nowgrodzki, woyski y sędzia grodski orszanski, skarbnik brasławski. 65 Valstiečiai inventoriuose dažnai įvardijami ne po vieną, bet šeimynomis, pvz., rašoma: Stephan Bartajcis, syny Szymon, Stasiuk y Janek; Piotr Ławrynowicz z bratem Stephanem, syny Piotrowe Bałtruk y Kazimierz; Станиславъ Лаймович Дрыгора[н]дъ з жоною Зофеєю, з сыномъ Яном, з дочками Алжбетою и Кат’рыною. Tokiais atvejais šeimyna laikoma vienu įvardijimu. Iš viso įvardijimų (vieno asmens ar visos šeimynos) nurodytose vietovėse rasta 379. Iš jų maždaug pusė (51%) turi prie krikšto vardo asmenvardžius su lietuvių kalbos elementais. Didžioji jų dalis (31 % iš visų įvardijimų) užrašyti ištisai lietuviški, su lietuviška galūne, mažesnioji dalis (20 %) – be galūnės, bet jų lietuviškumą rodo asmenvardžio šaknis ar priesaga. Atskirų dvarų inventoriuose tokių asmenvardžių procentas gerokai įvairuoja ir, matyt, priklausė nuo raštininko pasirinkto įvardijimo būdo. Didžiausias lietuvių kalbos elementus turinčių asmenvardžių procentas yra Karvio dvaro inventoriuje – 91%, mažiausias – Sudervės, tik 36%. Kitų vietovių procentai (mažėjančia tvarka): Maišiagalos – 79%, Buivydžių – 77%, Nemenčinės – 70%, Kamojų – 67%, Zalavo – 61 %, Sužionių – 59%, Šalčininkų ir Lazūnų – 50%, Vokės – 38%. Procentų įvairavimas greičiausiai nerodo didesnio ar mažesnio vietovės gyventojų lietuviškumo, nes priklausė, kaip minėta, nuo raštininko pasirinkto asmenų įvardijimo būdo, galbūt, kažkiek atspindinčio pačių žmonių ne visur vienodą antroponimų vartojimą. Asmenvardžiai, neturintys lietuvių kalbos elementų, įeina į 49% visų įvardijimų. Daugiausia (34% visų įvardijimų) yra tokių, kuriais anuomet galėjo būti įvardijami lygiai vienodai lietuviai ir nelietuviai, taigi turintys krikštavardines šaknis (17%), lietuviškų pravardžių vertimai į lenkų kalbą (apie 10%) ir amatų, užsiėmimo bei socialinės padėties nurodymai (7%). Pateikiami asmenvardžių su krikštavardine šaknimi pavyzdžiai: Ambrosewicz, Bartoszewicz, Bartkiewicz, Якимович, Ławrynowicz, Maciejkowicz, Maximowicz, Matuszewicz, Mickiewicz, Mitkiewicz, Osipowicz, Pawłowicz, Sawlewicz, Семенович, Stankiewicz, Щаснович, Szymaszko, plg. dabartines lietuvių pavardes Ambrasēvičius, Bartaševičius, Bartkēvičius, Jakimavičius, Laurinavičius, Maceikēvičius, Maksimavičius, Matušēvičius, Mickēvičius, Mitkēvičius, Asipavičius, Paulavičius, Saulēvičius, Semenavičius, Stankevičius, Česnavičius, Šimaškà. Čia priklauso ir asmenvardžiai Czapowski, Iwanowski ir pan. su -ski tipo priesaga, plg. dab. lietuvių pavardes Čepkauskas, Ivanauskas (yra ir Ivōnas iš Iwan). Kad dauguma ar net visi tokie asmenvardžiai žymi lietuvius, rodo pasitaikančios lietuviškos mažybinės vaikų vardų formos, pvz., Ławrynowicz, syn Bałtruk; Romanowicz z bratem Jokubom, syny Bałtruk y Januk; Marcinkiewicz, syny Stanisław y Januk ir t.t. Galimo pravardžių vertimo į lenkų kalbą pavyzdžiai: Baran, Baranowski (plg. dab. pavardes Avinas, Avinėuskas šalia Barōnas, Baranāuskas), Jastrzębski (plg. Vānagas, Vanagiūkas, Vānagāitis šalia Jastrēmbskis), Kylak (plg. Kumštys šalia Kulōkas), Owczyna (plg. Āvelis, Avelys šalia Aučyna, Aučinikas). Verstiniai gali būti ir asmenvardžiai Korowka (plg. Karvaitis), Krol (Karalius), Krzywo- 66 nos (* Kreivanos(is), Lupka (iš * Liubka: lubić ‘mylėti’ šalia Méile, Meilius, Meiliūtis, Meilūnas), Obrezka (plg. Skūstas, Kirpaitis, Režys, Raižys), gal ir Malinowicz (plg. Avietėnas, Avietýnas), Zelazewski (plg. Glėžius, Geležėlė, Geležinis) ir pan. Pažymėtina, kad daugumos tokių „lenkiškų“ asmenvardžių (pvz., Korowka, Kylak, Obrezka, Zelazewski) nėra senųjų lenkų asmenvardžių žodyne (Taszycki 1965–1985), matyt, vartoti tik Lietuvoje. Kaip rodo to paties šimtmečio Vilniaus šv. Jono bažnyčios krikšto ir sutuoktuvių įrašuose užfiksuotų asmenvardžių analizė, pavardžių vertimas į lenkų kalbą tada buvo labai paplitęs (Zinkevicius 1977: 105–11). Kai kurie vertalai įsigalėdavo ir juos kartais vartodavo patys lietuviškai kalbantys, pvz., Grygas Spiewakas (Nemenčinė; plg. Dainius, Dainỹs, Dainiūnas). Visų įvardijimų 5% turi asmenvardžius, kurių šaknys gali būti traktuojamos ne tik kaip slaviškos, bet ir kaip lietuviškos, pvz., Borewicz, Borowski (plg. Bāras, Barỹs, Bar-gāila), Dorkowski (: Dar-kīntis), Kosina (* Kuosinis, plg. Kūosa, Kuosaitis), San (plg. Sanỹs iš Sán-daras, Sán-dargas, Sán-galas, Sán-ginas, Sán-taras, Sán-tautas, San-gāila). Kad čia esama greičiausiai lietuvių kilmės suslavintu asmenvardžiu, rodo pasitaikančios jais įvardijamiems asmenims priklausančių vaikų vardu diminutyvinės lietuviškos formos, pvz., Borewicz, syn Januk ir pan. Čia priklauso ir galimai iš lietuviškų vietovardžių padaryti asmenvardžiai, pvz., Lawinski (: Loviai), Szydlowski (: Šidlava iš Šiluva). Beje, daugumos šios rūšies asmenvardžių (Dorkowski, San, Lawinski...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas. Tik 9% visų įvardijimų turi asmenvardžius su tikrai svetimos kilmės šaknimis, kuriuos sunku ištarti vertalais ar šiaip perdirbiniais, tokius kaip Dzierszko, Grzybowski, Magier, Magierba, Kroinski, Stronowski, galbūt Zwierzowski ir pan. Tačiau ir tokius asmenvardžius turinčiuose įvardijimuose pasitaiko lietuviškų diminutyvinių vaikų ar brolių vardų formų, pvz., Mikolay nowik, syn Marciuk; Sołoduszka z bratem Kryściukiem (abu iš Vokės). Ir šių asmenvardžių daugumos (Dzierszko, Magierba, Kroinski, Stronowski, Zwierzowski, Sołoduszka...) nefiksuoja senųjų lenkų asmenvardžių žodynas, taigi greičiausiai bus atsiradę čia pat Lietuvoje. Buvo nurodyta, kad asmenvardžiai be lietuvių kalbos elementų, t.y. tokie, iš kurių negalima atpažinti žmogų esant lietuvį (nors pasitaiko šeimos narių lietuviškos vardų formos), yra beveik pusėje visų įvardijimų (49%). Jeigu procentą skaičiuotume ne nuo visų įvardijimų, bet tik nuo tokių, kurių asmenvardžiai pateikti be lietuviškų galūnių (jų rasta 262), tai gautume ne 49%, bet 71%. Taigi tuo atveju tik iš 29% asmenvardžių galima būtų atpažinti lietuvius. Bet tai apgaulinga, nes lietuviai buvo tada ir dabar tebėra dažnai įvardijami asmenvardžiais be lietuvių kalbos elementų (dabar toks elementas dažnai būna galūnė, kurią anuomet raštininkai numesdavo). Imkime dabartinės Lietuvių kalbos instituto darbuotojų (jie visi lietuviai) pavardes. Numetę tų pavardžių galūnes ir pakeitę lietuvišką rašybą tokia, kokia anuomet buvo vartojama, gautume apie 67 60% pavardžių, kurių turėtojų nebegalėtume atpažinti esant lietuvius, ir tik 40% pavardžių toks atpažinimas būtų įmanomas1. Jeigu šį santykį pritaikytume nagrinėjamiems dvarų inventorių įvardijimams, turintiems begalūnius asmenvardžius, ir atsižvelgtume į tai, kad 10% (iš visų įvardijimų 7%) turi amato bei užsiėmimo nurodymus, ko dabar nebėra, tai būtume priversti daryti išvadą, jog mažų mažiausiai 83% visų mums rūpimų įvardijimų buvo taikomi lietuviams. Sulenkėjusių vietinių gyventojų galėjo tada būti tik dvaruose ir arčiau dvarų esančiose sodybose. Asmenvardžius su lietuviškos kilmės šaknimis turi apie trečdalis visų įvardijimų. Tie asmenvardžiai labai įvairūs. Senųjų, dar iš prieškrikščionybės laikais kilusių dvikamienių antroponimų tarp jų visai nedaug, tik šie (įeina vos į 4% visų įvardijimų): Biwayna (= Bý-vaina Buivydžiai), Narbut (Nōr-butas Sužionys, Lazūnai), Sumbar, gen. sg. Sambora (Sam-baras Nemenčinė), galbūt Mondrygałto (iškraipyta; Nemenčinė), taip pat jie slypi suslavintuose tėvavardžiuose bei -ski tipo vediniuose Буйвидович (Bùj-vydas), Бутримович (Bùt-rimas; abu iš Kamojų), Gielmanowski (Gìl-manas Vokė). Tokių antroponimų trumpiniai (jų kiek daugiau) matyti asmenvardžiuose: Dawszkys (Daug-šys Sužionys), gen. sg. Mineły (Min-ela Maišiagala), Naruszewicz (iš Nor-ušis Sudervė), Rym-kielis (Rim-k-elis Sužionys : Rìm-kus, plg. Rìm-kantas), Woinius (Vaĩnius Maišiagala), galbūt, Buytalaitys (Bui-t-el-aitis Šalčininkai), Butkanelis (But-k-on-ėlis Karvys), Nargielis (Nor-g-elis Sužionys), Woyszkaytis (Vaiš-k-aitis Šalčininkai), Zeim (Žeimis ar Žeimỹs Zalavas, plg. Žeim-mantas). Pravardinės kilmės lietuviškų asmenvardžių nepalyginti daugiau, juos turi net 32% visų įvardijimų. Būdingesni pavyzdžiai: a) iš Nemenčinės: Bylduk (Bil-dukas : bildùkas ‘kas trankosi, bilda; kaukas, kipšiukas’), gen. sg. Bilduna (Bil-dūnas, plg. dab. pavardes Bildà, Bildáitis : bildėti), gen. sg. Gaidelia (Gaidẽlis : gaidỹs), Kairelis (Kairẽlis : kairỹs), Kirynaytis (Kirinaitis : kirinti ‘erzinti, kibinti’), Klukielis (Kliukelis, plg. Kliùkas : kliùkis ‘plepys; apykvailis’), Krynelis (:krynis ‘uodega’?), Kyniczelis (:?), Lapszys (Lapšỹs : lãpšas ‘silpnas, nesveikas’), Murmulis (Murmùlis : murmėti), Sidabris (plg. Sidãbras : sidãbras), Swida (Svida, plg. Svidėnis, Svidėnas : svidėti ‘žvilgėti, blizgėti, spindėti’), Urde (Urdė, plg. Urdavičius : urdėti ‘veržtis’); b) iš Maišiagalos: Dakanis (Dãkanis : dãkanoti ‘draikyti, draskyti, tašyti varginant’), Gasianis (Gasiõnis, plg. Gasỹs, Gasiūnas : ?), Giedroic (Giedráitis, plg. Giedrà, Giedrỹs : giẽdras ‘saulėtas, šviesus; skaidrus, tyras, švarus’), Margielis (Margẽlis : márgas), Narogis (Nora-gis : norãgas), Rudakiszki (Rudakiškis : rùdas + kiškos ‘kinkos; kelnių pusės’), Szarka (Šárka : šárka); c) iš Zalavo: Bala (Bala, plg. Bãlas : bálti, balà), Kul (Kulỹs : kulỹs ‘šlubis’), Szacalis (Šakalỹs : šakalỹs), Zyrnielis (Žirnẽlis : žirnis), 1 Maždaug tokią padėtį rodo ir „Lietuvių pavardžių žodyno“ (Vanagas ir kt. 1985–1989) duomenys (tikrintos raidėmis A- ir J- prasidedančios pavardės). 68 Zemel (Žemelis, plg. Žemeliūnas : žemas, arba Žiemelis : žiemys, žiemiai); d) iš Vokės: Burba (Bùrba : burbėti), Kiele (Kiẽle : kiẽlė), Miazĕlis (Miẽžėlis : miežis), Rudzis (dial. Rudžys < Rudýs : rùdas), Wanagiel (Vanagėlis : vãnapas); e) iš Buvydžių: Jodar agis (Juodaragis : jūodas + rāgas), Kirkilo (Kirkilas ar Kirkilà : kirkilas ‘kas kirkia’), Machnis (Maknỹs : maknỹs ‘kas mikčioja’; gali būti ir krikštavardinės kilmės, plg. Махно ← Эпимах), Szypiełaytis ir Szypiela-ys (Šipelaitis, plg. Šipėlis : šipas ‘vikrus, greitas’); f) iš Sužionių: Augulis (Augūlis : augùs, áugti), Auksztawartis (Aukštavartis : áukštas + vartai), Awksztoraytis (Aukštaraitis : áukštas), Garnalis (Garnėlis : garnỹs), Giedroyc (Giedráitis), Jaciowarys (Jaučiavarỹs : jáutis + varýti; plg. kaimo pavadinimą Jaučiavariai), Kierulis (Kerùlis : kėras), Kirpe (Kirpė, plg. Kirp-áitis : kírpti), Kukielka (Kukélka, plg. Kùkis, Kukėnas : kùkis ‘kablys, vašas’, kùkti ‘linkti, svirti, klupti’), Miszkinis (Miškinis : miškìnis), Rugiedonis (Rugiuadùonis : rugiai + dúona), Statulanis (Stat-ul-ion-is, plg. Stat-ul-ėvičius, Stat-ėvi-čius : statùs), Stukielis (Stukėlis, plg. Stùkas : stùkas ‘raštgalys; storas nerangus žmogus’), Swilzantis (Svilžentis ar Svilžandis : svilti + žéntas, žándas), Szarka (Šárka), Wanags (Vãna-gas : vãnapas), Warna (Várna : várna), Wasarys (Vasãris : vãsara), Wilkanis (Vilkonis, plg. Vílkas : vílkas); g) iš Sudervės: Dzidzienis (Didienis, plg. Dìdas, Didónis : dìdis), Pilina (plg. Pilìnka : pilìs), Skrobel (Skrabelis, plg. Skrãbas : skrabėti ‘skrebėti; daug kalbėti, plepėti’); h) iš Karvio: Bamelis (Bomelis, plg. Bomeikà : ?), Kanapinis (Kanapìnis : kanãpė); i) iš Šalčininkų: Balinik (Baliny-kas, Balininkas : balà), Raguza (Ragùžà, gali būti perdirbinys iš Ragožà, Ra-gožius : ragožius ‘nerangus, stačiokas žmogus’); j) iš Kamojų: Киш’келиц (Kiš-kėlis : kiškis), nom. pl. Свир’плеве (Svirplỹs : svirplỹs), Стубеда (Stubeda : stùbeda ‘nepaslankus, tingus žmogus’), gen. sg. Швал’куна (Švalkūnas, plg. Švalkus : švalkus ‘plepys’, šválka ‘kas teška’). Kai kurie pravardinės kilmės asmenvardžiai iškraipyti, su slaviška galūne, sunkiai rekonstruojami, pvz.: Berbedz (gal vietoje Kerbedz < Kérbedis : ker-bedýnas ‘išsišakėjęs krūmas’; Nemenčinė), Boltuszko (Baltùška: baltùška ‘baltaodis’; Sužionys), Borckiel (: ? Zalavas), gen. g. Brackiela (: ? Maišiagala), Czu-hielis (gal Čiùkelis, plg. Čiùkaitis : čiùke ‘kiaulė’, čiùkinti ‘zulinti’, čiùkti ‘čiaudėti’; Sužionys) Gayzaniec (Gaižonis Karvys, plg. Gaižys, Gaižiūnas : gaižùs), Naturgaicis (Naturgaitis Nemenčinė : ?), Nerabalis (: ? Sužionys), Odrugim (At-rūgimas ? Buivydžiai: at-si-rūgti ?), gen. pl. (?) Slizow (plg. Sližỹs Vokė: sližỹs ‘tokia žuvis’), Slusz, g.pl. Sluzow (Sliùžas ar Šliùžas Vokė: šliùžas ‘kas šliaužia’), Tomoysła (: ? Nemenčinė), Uzelis (Ūselis ? Sudervė: ūsai), Wągiel (Vanagėlis ? Vokė). Pasitaiko padarytų iš skolinių, pvz., Bulkanis (Bulkonis Zalavas, plg. Bùlka, Bùlkius, Bulkáitis : bùlka ‘bandelė’; gali būti ir vertalas, plg. Bandel-iauskas), Baciulaitis (Bočiulaitis Maišiagala, plg. Bočiulis, Bočius: bočius < баця ‘tėvas’), Balubaniec (Balubonis Zalavas, gal vietoj Balabonas : tot. balaban ‘su didele galva’), Biskupelis (Byskupėlis Karvys: býskupas ‘vyskupas’), Duda (Dūdà Mai- 69 šiagala: dūdà, Kolėda (Kalendà Sužionys: kalendà ‘kalėda’), Łowczus (Laučius Sužionys: laučas < ловчий ‘vyresnysis medžioklės prievaizdas’), Przystawąnis (Pristavonis Maišiagala: pristòvas ‘prievaizda’, Prz- vietoj Pr- dėl lenkiškos tarties), Spiewakas (Spievokas Nemenčinė: spievòkas < śpiewak ‘dainininkas’). Kiti slaviškuose tėvavardžiuose ir šiaip dariniuose su slavų priesagomis: Bildziukiewicz, f. Bildziukowa (iš Bildžiūkas Lazūnai: bildžiùkas ‘kas bilda, trankosi’), Giełwano(w)ski (Gelvanauskas Vokė: Gélvonai), Kowlewicz (Kaulèvičius Vokė, plg. Kaulỹs, Kaulãitis: káulas), Лоймович (iš Laimas ar Láima Kamojys: láimė), Лопунович (iš Lapūnas Kamojys, plg. Lãpas: lãpas), Popielicki (iš Papilys ar pan. Sužionys: pa + pilis), Пуйдэлович (iš Puidelis Kamojys, plg. Pūida: pūidyti ‘varyti, vyti su triukšmu’), gen. sg. Railowicza (iš Ráila Nemenčinė: ráila ‘plepys, rėksnys, mėgstas bartis’), Войводэлович (iš Vaivadėlis Šalčininkai, plg. Vaivadas, Vaivada: vaivadà). Vienu atveju pavartotas slavintas grupinis (šeimynos) pavadinimas: Dudelowczyzna Nemenčinė ‘pas Dūdelius’. Yra tokių, kuriais nusakoma profesija, kartais etninė priklausomybė: gen. sg. Doktoraycia (Daktaraitis Nemenčinė: dãktaras), Gudalis (Gudėlis Zalavas, plg. Gùdas: gùdas), Gudanis (Gudónis Maišiagala, Sužionys: gùdas), Prusznice (Prūšonis Nemenčinė, gal iš Prūsonis, plg. Prūsas: prūsas), gen. sg. Ratodayli (Ratadaillis Nemenčinė: ratadaĩlis ‘račius’), gen. sg. Zemaytena (Žemaitėnas Maišiagala, plg. Žemaitis: žemaitis), Žemoitel (Žemaitėlis Zalavas, plg. Žemaitis). Krikštavardines šaknis turintys asmenvardžiai, kaip minėta, įeina į 17% visų įvardijimų. Tarp jų pasitaiko su išlaikyta lietuviška galūne ar lietuviškomis priesagomis: a) su galūne: Czapas (Čėpas Sužionys ← Čėponas < Szczepan ← Stefan; ir kaip krikšto vardas), Nakas (Nãkas Sužionys: Enoch, Енох); b) su diminutyvinėmis priesagomis: Bochdanelis (Bagdonėlis Sužionys, plg. Bagdõnas < Bogdan, Богдань – graikų Theodosios kalkė), Jaczelis (Jočėlis Sužionys, plg. Jočỹs < Jacz ← Jakub), Stanulis (Stanùlis Karvys, plg. Stanỹs < Stań, Стань ← Stanisław, Станислав), Szymuk (Šimukas Nemenčinė, plg. Šìmas < Szym ← Szyman ‘Simonas’); c) su patroniminėmis priesagomis: Bartaicis (Bartáitis Vokė, plg. Bartas < Bart ← Bartholomeus), gen. sg. Jakaycia (Jakáitis Nemenčinė, plg. Jãkas < Jak ← Jakub), Kazoyc (Kazáitis Karvys, plg. Kazỹs ← Kazimieras), Marciukaycis (Marciukaitis ar Marčiukaitis Vokė, plg. Marčius, kuriam pradžią davė Martýnas), Miszaycis (Mišaitis Vokė, plg. Mišas < Misz, Миш ← Michał, Михаил), Sawulaycis (Savulaitis Nemenčinė, plg. Savùlis, Šãvas < Сава – Савелий), Witeyc (Vitáitis Karvys, plg. Vìtas); Bananis (Banonis ar Baniónis Sužionys, plg. Banỹs, pradžią davė Benediktas), Jakutonis (Jakutónis Maišiagala, plg. Jakùtis, Jãkas ← Jokūbas), Jiurgianis (Jùrgonis Maišiagala, plg. Jùrgis), gen. sg. Mircinania (Marcinónis ar Marty- 70 nónis Maišiagala, plg. Martýnas), Maszanis (Mošionis Zalavas, plg. Mõšius < Masz, Maszo ← Matyasz), Mikótanis (Mikalónis Sužionys, plg. Mýkolas), Szymananis (Šimononis Maišiagala, plg. Šímonas ‘Simonas’), Urbananis (Urbononis Maišiagala, plg. Ūrbonas), gen. sg. Watania (Valónis Maišiagala, plg. Valà, Vãlius ← Valentìnas), Witanis (Vitónis Maišiagala, plg. Vìtas); gen. sg. Fronckuna (Franckūnas Maišiagala, plg. Pranckus ← Pranciškus), nom. pl. Gryciuny (Griciūnas Sužionys, plg. Gricius < Гриц ← Григорий), Markuns (Morkūnas Nemenčinė, plg. Mõrkus), Misiunas (Misiūnas Nemenčinė, plg. Mísius < Mĩs, Мись ← Michat, Михаил), gen. sg. Winciuna (Vinčiūnas Maišiagala, plg. Vìñcas). Su sužalotomis galūnėmis bei priesagomis: Rakuc (Rakūtis Zalavas, plg. Rõkas), Валюл (Valiūlis Kamojys, plg. Vãlius ← Valentìnas) ir dar vienas kitas. Pavyzdžiai su slaviškomis tėvavardinėmis priesagomis iš lietuviškų mažybinių ir kitokių krikštavardžių: z Ławrukowiczami (iš Laurūkas Vokė, plg. Laũras ← Laurýnas), Maciukiewicz (iš Maciūkas ar Mačiūkas Vokė, plg. Macýs, Mačỹs ← Motiejus), Масюлевич (iš Masiūlis Kamojys, plg. Masỹs ← Motiejus), Praniukiewicz, Proniukiewicz (iš Praniūkas Vokė, plg. Prãnas), Стасюлевич (iš Stasiūlis Kamojys, plg. Stasỹs), Wahukiewicz, Wałukiewicz (iš Vāl(i)ūkas Vokė, plg. Vãlius ← Valentìnas), f. Witkanowa (iš Vitkónis Karvys, plg. Vìtkus < Witko ← Wit ‘Vitas’). Kartą pavartotas suslavintas grupinis (šeimynos) pavadinimas: Terezewyczizna Nemenčinė ‘pas Terz-el-ius’, plg. Teržà, spėjamai iš Terežà ← Terėžijus. Lietuviškas diminutyvines priesagas turinčių asmenvardžių inventoriuose yra daug, jie įeina net į 22,3% visų įvardijimų (su -ukas 10%, su -elis 9%, su -ulis 3%, su -utis 0,3%). Jas turi lietuviškai su galūnėmis užrašyti asmenvardžiai (Janukas, Kairelis, Augulis...), raštininkų sutrumpinti variantai (Bylduk, Zemel, z Kierulem, Rakuc...), slypi slaviško tipo tėvavardžiuose (Pran-iuk-iewicz, Пуйд-эг-ович, Мас-юл-евич, Дев-к-гут-евич...), gauna ir nelietuviškas šaknis turintys arba neaiškios kilmės asmenvardžiai, pvz., Gniwt-el-ko Nemenčinė, Tatarzyn (totorius!), Ciep-uk Zalavas. Matyt, senovėje lietuviai diminutyvines vardų formas labai mėgo. Nenuostabu, kad šias priesagas, ypač -uk-, skolinasi kaimynų kalbos. Turinčių rytų Lietuvai būdingas lietuviškas patronimines priesagas asmenvardžių (užrašytų lietuviškai ir suslavintų) palyginti nemažai, jie įeina į 10,3% įvardijimų (su -onis 8%, su -ūnas 2% ir su -ėnas 0,3%), taigi daugiau negu su -aitis (šių 6%). Tuo būdu lietuvių kilmės patronimines priesagas turi asmenvardžiai, įeinantys net į 16,3% visų įvardijimų. Slavų kilmės patronimines priesagas -avičius, -evičius (-owicz, -ewicz) turintys asmenvardžiai įeina į 15% įvardijimų, o turintys -sk- tipo priesagas – 7%. Nagrinėjamų vietovių lietuviškumą rodo ne tik inventorių asmenvardžiai, bet ir juose minimi vietovardžiai (Buivydžių dvaro inventoriuje vietovardžių nėra), kurie beveik visi lietuviški, tik paprastai apslavinti ir kiek iškraipyti. Dau- 71 gumą iš jų galima lengvai lokalizuoti ar bent susieti su dabar lietuvių vartojamais. Pavyzdžiai: a) Nemenčinės dvaro inventoriaus: w Bezdanach (Bezdónys), w Biłdunach (Bildūnai), Dosiance (Dasiõnys), Jawczowory (Jaučiavariai), w Meironach (Mėironys), Piekielski (Pikeliškės), ež. Piekieliszki (Pikeliškių ežeras), ež. Okmena (Akmenà), Podziuny (Puodžiūnai), w Pokirniach (Pakirniai), Wornaliszki (Varnališkiai); b) iš Maišiagalos: w Bakunach (Balkūnai), w Eiciunach (Eiciūnai), ieminia Moyszo golskiego (Maišiagala – slaviškas variantas rodo tokią lietuvišką formą buvus tikrai autentišką!), w Sktowsciach (Skliaũsčiai); c) iš Zalavo: Gricuni (Griciūnai), Guże (Gužiai), Miciani (Mičiõnys), Woitkuni (Vaitkūnai); d) iš Vokės: łąka (pieva) Dzierwany (Dirvónai), w Jurk iszkach (Jūrkiškės), w Kamieniszkach, łąka w Kamieniszkach (Kameniškės), w Pogirach (Pagiriai), w Reysztelach (Raisteliai), na gosčinu rudnickim (Rūd-ninkų vieškelis); e) iš Sužionių: Apanasy (Pónasai), Barany (Barónai), pod Bekiepurami (Bekepūriai), Bordziuny (Bardžiūnai), Botwinszki (Batviniškės), Czahieniszki (Čekėniškės), ež. Ilgis (Ilgis), Jaciowory (Jaučiavariai), Miszko-nie (Miškónys), Pawłukany (Pauliukónys), Pozadniki (Pasadninkas, dial. Pa-sadnykas), ku Pokirniom (Pakirniai), Rakszany (Raksónys), Sapieżyszki (Sa-pieg iškės), Suzany (Sužiónys), Unguys zki (Unguriškės); f) iš Sudervės: Soy-dzie (Saidžiai), Suderwie (Sudervė), w Suderwie Wierszyłowskiey (Viršilių ar Viršulių Sudervė, plg. dab. Viršuliškės); g) iš Karvio: Korvi (Karvys), Zkrudan-ce (Skrudėnai); h) iš Šalčininkų: Czuzokom pia, gen. pl. Czuzokom pia (Čiužia-kampis), graniczą ze wsią Daynowką (Dainavėlė), w Khuniach (Klõniai), do Paberzia (Pabėržė), do Swinca (Švenčius), gen. pl. Trybancow, w Trybancach (Tribónys); i) iš Kamojų: в ымѣню... Годутіш’ском (Adūtiškis), в ымѣн’ю... Лын’тупском (Leĩtupis), у селы Мешанах (Mešónys), в мес’теч’ку Пос’тав’ском (Paštovis), [ъ] Рокан’тиш’ках (Rókantiškės), село Скайстэли, у селе Скайстэлях (Skaistėliai), фол’вар’ку Сур’вилиш’ского (Surviliškis), до... села Свирак’нов (Svirónys), у селе Войшкунах (Vaiškūnai). Kai kurios formos šiek tiek skiriasi nuo dabar lietuvių vartojamų: Poiuny (Pajūnėliai Nemenčinėje), Pruszance, gen. pl. Pruzancow (Prušinė, Nemenčinėje), ež. Niemencze (t.y. Nemenčia, dabar Nemenčėlis, Nemenčiukas Nemenčinėje), Giedroycie (Giedraičiai, dab. Giedraitėliai Sužionys), Ławyniance (dab. Lauryniškės Karvys). Dalis žymėjo gyvenvietes arba vietoves, kurių dabar, atrodo, jau nebėra, bent prieinamuose žemėlapiuose nerasta. Tų pavadinimų lietuviškas formas galima spėjamai rekonstruoti, pvz., Audubiški (*Audubiškės ar *Audubiškiai, gal iš *Andubiškės ar *Andudiškiai Sužionys), ež. Baltelias (*Baltelis Sužionys), w Barckunach (*Barckūnai Maišiagala), Olkus Budwiesie (*Budviesio alka s Sužionys), в Дойлидиш’ках (*Dailidiškės ar *Dailidiškiai Kamojys), з села Едупи. едупского (*Juodupiai Kamojys), Ganiszki (*Goniškės ar *Goniškiai Vokė, plg. Goničiai Ylakiai), Gieydany (*Geidonys Sužionys), łąka w Kaphun iszkach (*Kap-lūniškės ar *Kaplūniškiai Vokė) w Kielmobrydziach (*Kielmabridžiai Nemenči- 72 ne), Klyszelsizki (˙Klišeliškės ar ˙Klišeliškiai Nemenčinė), 3 села Лелейков (˙Lelekai ar ˙Lileikai Kamojys, plg. Lileikėnai Šilalė), w Lękach (˙Lenkai Vokė, plg. Lenkaičiai Plungė), Limonciszki (˙Limantiškės ar ˙Limantiškiai Vokė, plg. Limantai Šakiai), 3 села Мергун (˙Mėgunai Kamojys), 3 села Мелоков (˙Melagiai Kamojys), в ыйменю... Мерклянском (˙Merklionys ar ˙Merklenai Kamojys), w Mesteliszkach (˙Mesteliškės, -iai ar ˙Miesteliškės, -iai Nemenčinė), у селе... Олянах Добейков (˙Dabeikų ar ˙Duobeikų ˙Alionys Kamojys), в ыйменю... Олешниках (˙Alešininkai Kamojys), [в] Ожунинах (˙Ožiūninkai Kamojys), ež. Perwałkas (Pervalkas Sužionys), Łąki Rodziewicz brodzie (˙Radzevičių Bradas Vokė). Kitų rekonstravimas – labai rizikingas: w Anteprowołes Nemenčinė, Dakany Maišiagala, Giernazyszki, ež. Kiersne (˙Kirsnė?) Nemenčinė, 3 села Лодоса Kamojys, Odkirny Sužionys (˙Atkirniai?), Słukowszczyzna, na Słukowszczyźnie Vokė, Sołubiszki Karvys, 3 села Тябутов Kamojys, za łąkę Waslukowszczyznie Vokė, Wiczance Karvys (˙Vičionys?), w Wowiszkach Vokė, ež. Žėtosayne, ež. Zelsa Nemenčinė, ež. Zławkielis Sužionys. Eitminiškių ir Šalčininkų pavadinimai jau tada buvo iškraipyti, t.y. tokie, kokius dabar vietos sulenkėję žmonės vartoja. Inventoriuose skaitome: gen. pl. Jencmeniszek (Nemenčinė) ir Soleczniki, od Solecznik (Šalčininkai). Anksčiau buvau manęs, kad Eitminiškių (pavadinimas kilęs nuo seno, dar iš prieškrikščionybės laiku atėjusio dvikamienio lietuviško asmenvardžio Eit-minas) lenkiškas pakaitalas atsirado tik XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje (Zinkevičius 1990: 86). Pasirodo, jo būta jau 1678 m. Eitminiškės perdirbta į Jęczmieniszki dėl lenkiško žodžio jęczmień ‘miežiai’ įtakos. Šalčininkai XVI a. dokumentuose dar vadinami Szolczniki (plg. Шольчники 1555 m. akte) iš lietuvių tarminės formos Šalčnykai. Tada greta pasitaikydavo jau ir variantas Solczniki su s-, atsiradusiu pagal šienas: siano santykį. Įterpus sunkiai tariamoje priebalsių samplaikoje balsį e, atsirado dabartinė lenkų vartojama forma Soleczniki, kuri jau fiksuojama 1692 m. inventoriuje. Abiejų šių pavadinimų lenkiškas formas dabar Lietuvos lenkai laiko „autentiškomis„ lenkiškomis, nors iš tikrųjų jos tėra senesnių lietuviškų formų iškraipymo rezultatas. Zalavo dvaras tada jau turėjo dabartinį pavadinimą su žodžio pradžios Za-, lenkišku Zo-: Zołowo (inventoriuje rašoma Zolowo, Zołowo²) ir priklausė Ašmenos apskričiai³. Dabar paplitęs dvaro pavadinimo variantas su Zu-, lenkiškai Zutowo, yra antrinis, atsiradęs turbūt XIX a. pirmojoje pusėje, bent 1846 m. jis jau fiksuojamas Švenčionių apskrities gyvenamųjų vietų sąraše (Švenčionių aps. sąrašas 1846, 1. 8), kur įrašyta Зуловъ. Pavadinimas negalėjo būti pasidarytas 2 Antrasis variantas suklaidino leidėjus, pavadinusius dvarą Žalavos vardu (p. 141). 3 1775 m. iš Ašmenos apskrities ploto tarp Dysnos ir Neries upių buvo sudaryta Užnerio apskritis, kuri 1843 m. pavadinta Švenčionių apskritimi. 73 maršalo Juzefo Pilsudskio tėvo (irgi Juozapo) iš mirusios dukters Sofijos mažybinio vardo, kaip kartais tvirtinama4. Autentiškas lietuviškas šio dvaro pavadinimas, kaip rodo Lietuvių kalbos instituto vietovardžių kartoteka5, yra Žalavas (3b kirčiuotė), o ne Žūlavas. 1645 m. inventorius rodo, kad pavadinimas Žalavas turėtas jau XVII a. pirmojoje pusėje, taigi yra palyginti senas6. Stipriai sulenkintais bei suslavintais laikyti šie Kamojų dvaro inventoriaus sunkiai lokalizuojami pavadinimai: [в] Литов'щыз'не, з села Луч'евич, з села Мол'девич, з села Нар'кович, з села Роман'кович. Panašiai traktuotinas ir Maišiagalos inventoriaus vietovės pavadinimas w siele Jaszewskim. Pasitaiko vietovardžių-vertalų: pod Czarnym borem, łąka pod Czarnym lasem Vokė (iš Juodšiliai), Czarna Waka Vokė (Juodóji Vókė), в вымѣн'ю Полес'ю, до двора Полес'я (iš Pagirys ar pan.), [в] Верх'нях Kamojys (: viršus). Straipsnyje nagrinėjamų rytų Lietuvos vietovių gyventojai buvo suslavinti palyginti vėlai, be to, daug kur pirma sugudinti, tik po to sulenkinti. XVII amžiuje jie dar kalbėjo lietuviškai, tai matyti ne tik iš inventorių, bet ir iš kitų šaltinių (Zinkevičius 1993). Iš rytų atslenkanti gudėjimo banga Lazūnus, galbūt Žalavą ir Kamojį, pasiekė tik XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Nuo tada ėmė įsigalėti dvikalbystė. Gudų kalba, kurią suprato rusiškai kalbantys caro valdininkai ir lenkiškai kalbantys kunigai, vis labiau nukonkuravo protėvių lietuvių kalbą, aukštųjų gyventojų sluoksnių visaip niekintą ir persekiotą. XIX a. pirmojoje pusėje lietuvių kalbos kompaktinio masyvo riba dar ėjo pro Kamojį. To amžiaus viduryje gudėjimas ypač sparčiai plito iš pietryčių pusės Vilniaus ir Trakų link, priartėjo prie Sudervės, kur tada vyravo lietuvių kalba. Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiu gudėjimas prasiplėtė iki Maišiagalos, Karvio, Buivydžių. Lazūnai tapo lietuvių kalbos sala gudiškoje apsuptyje. Daug kur nagrinėjamos vietovėse žmonės ilgai dar buvo dvikalbiai. Lenkų laikraštis „Kraj„ 1879 m. Nr. 52 rašė, kad Nemenčinės miestelyje ir parapijoje nesą kaimo, kuriame nebūtų šnekama lietuviškai. Ir kitais duomenimis remiantis galima tvirtinti, kad XIX a. pabaigoje prie pat Nemenčinės lietuvių kalba dar ištisai vyravo, bet toliau į vakarus (Riešės link) ir šiaurės rytus (į Pabradę) daugiau buvo kalbančių lenkiškai. Čia lenkų kalba brovėsi ir į sugudėjusius kaimus. Apie Sudervę ilgainiui įsigalėjo gudų kalba, lietuviškai kalbantys sudarė mažumą. Maišiagalos parapijoje 1890 m. lietuviškai bekalbėjo tik 28% 4 Žr. Kulbokienė V. 1966: 131. Maršalo tėvui 1846 m. dar buvo tik 13 metų, o jo būs imai žmonai Marijai Bilevičiūtei – vos 4 metukai. Be to, šiame dvare, priklausiusiame Bilevičiams, Pilsudskiai tada dar negyveno, į jį atsikėlė tik po 1863 m. sukilimo, kada dalis Pilsudskių ir Bilevičių dvarų Žemaitijoje (Pilsudskiai iš ten kilę, jų pavardė nuo Pilšūdų dvaro pavadinimo) buvo konfiskuoti. 5 Aleksandro Vanago 1968 m. užpildytoje kortelėje parašyta: Žalavas (neteisingai rašomas Zulavas), vt. Zalavi. Švenčionių raj. 6 Autorius dėkoja Vytautui Boguišiui, Vidui Garliauskui, Petrui Gaučiui ir Vidui Račiui, talkinusiems narpliojant painią šio dvaro ir jo pavadinimo istoriją. 74 visų gyventojų. Tačiau Sužionių parapija tada dar tebebuvo bemaž ištisai lietuviška. Žinomam Vilniaus lietuvių veikėjui Juozui Maceikai 1932 m. viena senutė pasakojo, kad jos jaunystėje lietuviškai kalbėję ne tik Sužionyse, bet ir Nemenčinėje, Pabradėje. XIX–XX amžių sąvartoje gudų kalba ypač stipriai išplito Buivydžių apylinkėse. Kamojų parapijoje tada kalbėta mišriai: lietuviškai ir gudiškai. XX a. pradžioje Šalčininkų parapijoje lietuviškai kalbantys dar sudarė apie pusę visų gyventojų, daugiausia vakarinėje dalyje. Tarpukario laikotarpiu dėl lenkų okupacijos vietoj gudų kalbos visose nagrinėjamos vietovėse ėmė įsigalėti lenkų kalba, ypač į šiaurės rytus nuo Maišiagalos, Nemenčinės, Sužionių. Tačiau tada dar tebebuvo bemaž visur išlikusios lietuvių kalbos salos ir salelės. Lenkų kalbininkės Halinos Turskos duomenimis, lietuvių kalba ilgiausiai išliko Nemenčinės parapijoje Strūpūnuose, o Sužionių parapijoje – Gričiūnuose ir Padubiuosė. Atgavus Vilnių paaiškėjo, kad Maišiagalos ir Sužionių apylinkėse daug žmonių tebevabuo dvikalbiai: daugiausia kalbėjo lietuviškai ir gudiškai, rečiau lenkiškai. Dabartinio Šalčininkų rajono vakarinėje ir vidurinėje dalyse tada irgi kalbėta mišriai, kai kur lietuviškai šnekantys net tebesudarė daugumą: Mištūnuose 90%, Dainavoje, Gilviniškėse, Užuklonyse, Vežionyse, Naujadvaryje – apie 50–90%, Kalesninkuose, Purvėnuose – 25–50%. Mūsų dialektologai gerų vietinės tarmės mokovų apie Šalčininkus rado Mikantonyse (net 86), Ažulomyje (56), Dainiškėse (47), Maž. Baušiuose (30), Klynuose (27), Kameninkėje (17), Širviuose (16), Pašalčyje (7), Stakų Ūtoje (6), Milvyduose ir Vinciapolyje (po 5), Pamūrinėje ir Tribonyse (po 1), pačiuose Šalčininkuose net 26. Gyventojų surašymo metu lietuviais užsirašė ir nebemokantys lietuvių kalbos, būtent, Maišiagalos apylinkėje – 55% visų gyventojų, Nemenčinės apyl. – 37%, Šalčininkų apyl. – 23%, o išduodant pasus lietuviais įsirašė: Maišiagalos apyl. net 89%, Nemenčinės apyl. – 80%. Vokiečių okupacijos metais (1942) Kamojų valsčiuje lietuvių rasta 10%. Beje, tada ten buvo įsteigta 12 lietuviškų pradinių mokyklų. Labai didelę žalą lietuvybei visame Vilniaus krašte padarė šovinistinis lenkų pogrindis (Armija krajova). Nepaisant visų negandų po karo net labiausiai nutautintose vietovėse dar buvo galima rasti senelių, išlaikiusių vietinę lietuvių kalbos tarmę. 1950–1952 m. šio straipsnio autoriui teko su prof. Povilu Pakarkliu važinėti po tas apylinkes, ieškoti lietuvių kalbos likučių. Tada radome ne vieną senelį ar senutę gerai mokančius lietuviškai netoli Maišiagalos, Karvio, Nemenčinės, kur dabar lietuviškai nebekalbama arba vartojama naujai išmokta bendrinė lietuvių kalba. 1956–1969 m. mūsų dialektologams pavyko ištirti ir aprašyti pagrindinius Maišiagalos, Nemenčinės, Sužionių apylinkių tradicinės lietuvių tarmės bruožus. Pokario metais bolševikų okupacijos sąlygomis lietuvių kalba Vilniaus krašte dar labiau sunyko. Įsigalėjo praktika nutautinamuose rajonuose skirti nelietuvius valdininkus, paprastai antilietuviško nusiteikimo, daugiausia lenkus. Nuo 75 1950 m. daug lietuviškų mokyklų buvo paversta lenkiškomis. Šalčininkų rajono vidurinėje dalyje nepalikta lietuviškos nei vienos mokyklos, o vakarinėje dalyje – tik Mištūnų ir Gelūnų. Bet 1959–1960 m. ir tos buvo uždarytos. Į Vilniją tada kėlėsi daug gyventojų iš Gudijos. Vien tik 1985–1989 m. į Šalčininkų rajoną atsikėlė net 3874 žmonės. Dėl viso to tame rajone 1988 m. duomenimis lietuviai besudarė vos 9,4%. Prasidėjus Atgimimui subruzdo ir lenkininkai, ėmė kurti visokias autonomijas, sukėlė galingą prieš lietuvius nukreiptą propagandą. Daug melavo. Jų spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose buvo tvirtinama, kad Maišiagalos, Karvio, Nemenčinės apylinkėse nei patys autoriai, nei jų tėvai (po 80–95 metų amžiaus) neprisimena, kad kas nors kada nors būtų kalbėjęs lietuviškai. Neprisimena tik todėl, kad nenori prisiminti. Laikraštyje „Czerwony sztandar„, buvo rašoma, jog Buivydžių kapinėse nėra paminklų, kuriuose būtų bent viena lietuviška pavardė. Iš tikrųjų ten yra Baciul, Kairys, Kiežun, Lakis, Likša... Propagandinis melas liejosi per kraštus. Sužionių klebonas Vilniaus radijo lenkiškoje laidoje net tvirtino, kad jo parapijoje lietuvių niekada nėra buvę. Žinoma, jis nutylėjo, jog jo parapijiečiai 1878 m. prašė caro valdžios grąžinti 1866 m. uždarytą Sužionių bažnyčią ir pageidavo, kad joje būtų sakomi pamokslai ir giedama lietuviškai. Deja, tada į grąžintą bažnyčią Vilniaus vyskupystės lenkiška kurija pasiuntė kunigus lenkus ir tie parapiją sulenkino. 1905 m. iš Sužionių bažnyčios lietuvių kalba buvo visai išstumta. Baigta nutautinti lenkų okupacijos metais. Toli nuo šių vietovių, Gudijoje iki mūsų dienų išliko lietuvių kalbos salų prie mūsų nagrinėjamų vietovių. Į šiaurę nuo Kamojų ir dabar dar yra mokančių lietuviškai. Tragiškas likimas ištiko lietuvišką Lazūnų salą. 1893 m. ją aplankęs Peterburgo universiteto privatdocentas Eduardas Volteris rado dar visai lietuviškus Bebrėnų (Бобровичи), Bežėmių (Bežėmnu, Бежемцы), Daniūnų (Доневичи), Gudenionių (Гуденята), Jaskūnų (Joskūnų, Яскевичи), Lazūnų (Лаздуны) ir Valdikų (Вальдики) kaimus, o Kupronių (Купровичи), Ažubalių (Забелавцы) ir Zubonių (Зубовичи) kaimai tada jau buvo kiek apslavėję. Po 13 metų (1906) ten lankęsis Jonas Jablonskis rašė, kad radęs daug mišrių šeimų, žmonės jam sakėsi nematę lietuviško laikraščio, negaudavę lietuviškų knygų, lenkiškumą labai skleidusi bažnyčia. Lietuvių laikraštis „Viltis„, 1909 m. rašė, kad Lazūnų klebonas Mackevičius (kilimo žemaitis) uždraudęs bažnyčioje lietuvių kalbą „bo to wielki grzech przemówić w kościele po litewsku„ (nes didelė nuodėmė prakalbėti bažnyčioje lietuviškai). Visą laiką buvo žmonėms kalama į galvą mintis apie lietuvių kalbos nereikalingumą: juk jos nėra nei bažnyčioje, nei mokykloje, nei valdžios įstaigose. Laimei, 1919–1925 m. lietuvybę Lazūnuose palaikė čia kunigavęs Karolis Gumbaragis, energingas lietuvybės skleidėjas (vėliau bolševikų ištremtas į Sibirą). Pokario metais iš Lazūnų apylinkių į Lenkiją emigravo apie pusę gyventojų (400–500 žmonių). Jie bėgo nuo bolševikų teroro. Nuo šeštojo dešimtmečio mokslininkai ėmė organizuoti ekspedicijas, skirtas užrašyti svarbius mirštančios unikalios lietuvių šnektos duo- 76 menis. Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1952, 1955 ir 1959 m. ekspedicijos (dalyvavo ir Maskvos kalbininkai) lietuviškai kalbančių dar rado Lazūnuose, Bebrėnuose, Bežėmiuose, Dievėrgiuose (Dervagiuose), Jaskūnuose, Pašalyje, Ūsiagiriuose ir Valdikuose, suprantančių ir šiek tiek kalbančių – Daunorių, Gudenionių, Jančiūnų, Miegūnų, Salinių, Šeškų, Zomāšių, Žydžiūnų ir kt. kaimuose. Lietuviškiausias tada buvo Pašalio kaimas. 1964–1968 m. lietuviškai mokančių rasta (mažėjančia tvarka): Pašalyje, Bebrėnuose, Dievėrgiuose, Gudenionyse, Valdikuose, Lazūnuose, Daunoriuose, Šeškuose, Jaskūnuose, Zomāšiuose, Bežėmiuose (tik suprantančių). Kažkiek lietuviškai suprantančių aptikta net apie Dūdą (Dūdàs, Ažubalių kaime) ir Viją (Ивье). Tačiau praėjus porai dešimtmečių, Lazūnų apylinkėse jau bebūvo likę gal 30–40 senių, šiek tiek mokančių lietuviškai. Visi jie ne jaunesni kaip 70 metų. Tarp savęs šnekėdami lietuvių kalbos paprastai jau nebevartojo, kalbėjo gudiškai. Lietuviškai „padudendavo,“ tik atvykusio iš Lietuvos asmens prakalbinti. Daugelis mokėjo nebelaisvai, kalbėdami užsikirsdavo, įmaišydavo gudiškus žodžius. Tokį įspūdį susidarė šių eilučių autorius, aplankęs Lazūnų lietuvius 1983 m. kartu su žymiuoju šio krašto kalbos tyrėju Aloyzu Vidugiriu ir Kaune tada gyvenusiu lažūniškiu Pranu Semoku. Tokia liūdna nagrinėjamų vietovių lietuvybės nykimo istorija. Tačiau inventorių rašymo laiku, prieš pusketvirto šimtmečio, tos vietovės dar buvo ištisai lietuviškos. Inventoriuose esama užfiksuota ir tokių lietuviškų asmenvardžių, kurių nėra „Lietuvių pavardžių žodyne„ (Vanagas ir kt. 1985–1989), taigi labai reikšmingų lietuvių antroponimikos studijoms ir apskritai lietuvių kalbos mokslui. Štai jie (pateikiami dabartine rašyba ir bendrinės kalbos forma): Aukštaraitis, Aukštavartis, Bagdonelis, Bala, Balininkas, Balubonis, Banonis, Bildukas, Bildūnas, Byskupėlis, Byvaina, Bočiulaitis, Bomelis, Braziukonis, Buitelaitis, Bulkonis, Butkonėlis, Čiukelis, Dasionis, Didienis, Drujus, Gaižonis, Grigeišis, Jaučiavarys, Jočelis, Juodaragiš, Kamaškaitis, Kirinaitis, Kirpė, Kliukelis, Kyvelis, Krinyčėlis (Kriničėlis ?), Kunča, Lupka, Marciukaitis, Minela, Mišaitis, Mošionis, Naturgaitis, Noragis, Pilina, Pristavonis, Prūšonis, Puidelis, Ratadailis, Rimkelis, Rudakiškis, Rugiaduonis, Sambaras, Savulaitis, Sidabris, Skrabelis, Spievokas, Statulionis, Stubeda, Švilžentis (Svilžandis ?), Šimononis, Šimukas, Šipelaitis, Terzelis, Urbononis, Urdė, Vaiškaitis, Vaivadelis, Žemaitėnas. Pažymėtina, kad inventorių raštininkai vartojo nemažą lituanizmų, kurie anuomet, matyt, buvo paplitę Lietuvos lenkų kalboje (polszczyzna litewska). Štai dažnesni iš jų: dziakła ‘prievuolė grūdais, plyiava, duoklė’ (działka żyta pul beczki, iš ‘dékłas : déti), iš šio žodžio būdvardis dziakielny (becka dziakielna, owsa dziakielnego, miary dziakielney); kompie ‘kumpis’ (gen. pl. kompiow); kowsz ‘kaušas’ (nom. pl. kowszy); pondeck ‘pundelis’ (borowikow wieniec jeden, orzechow pondeck); 77 punia ‘tvartas, peludė, gurba’ (punia iš lie. pūnē); rojst ‘raistas, pelkė’ (w roistach); rum ‘troba, pastatas’ (rum wielki, rum tarciami obity, za tym rumem; naprzečiwko tego rumu; iš lietuvių kalbos germanizmo rūmas) ir diminutyvinė forma rumek (do tego rumku); rykūnia, rykania ‘dvaro gyvulius ir gyvulininkystės produktus tvarkanti moteris’ (dla ciwona y rykoniey; iš rykūnia : rykauti ‘tvarkyti, šeimininkauti, rikiuoti’); siaber ‘draugas, bendradarbis’ (z siabrami; iš śebras); sklut ‘plačiaašmenis kirvis raštams tašyti, skliutas’ (sklut ciesielski, nom. pl. skluty); swiren, swieren, swierzen, szwieren ‘svirnas’ (do swirna, w swirnie, w swiernie, w swiernie, w tem swierźnie, za swiernem, dwa swirny, szwierny, gen. pl. swirnow, szwiernow, za swirnami, przed szwiernami, w swiernach) ir diminutyvinė forma swirenek (w tem swirenku); trzynitny ‘triny tis’ (żupanik trzynitny ponoszony); untrynik, untrenik ‘ne pagrindinis darbininkas, padėjėjas, antrinininkas’ (z untrynikiem, nom. pl. f. untrenicy; iš dial. ūntrinykas, -e); wicina ‘senovinis plokščiadugnis prekinis upių laivas, vytinė’ (od wicin, od zamarzych wicin). Yra reikšmės lituanizmų (kalkių), pvz., strona, stronica ‘kluono šalinė’ (tok nowy z stronami, tok dwadziescia sązi z stronicami), trynog ‘trikojis’ (trynog miedziany). Pasitaiko lietuviškos fonetikos elementų, pvz., priebalsis k vietoj lenkų ch: w kacie ‘troboje’ (w chacie). Inventoriuose esama ir šiaip įdomių dalykų. Antai Buivydžių dvaro inventoriuje rašoma, kad grikių derlius prastas, nes jį sunaikino meškos (medzwiedzie popsowali). Pažymėtina, kad Rytų Lietuvoje apie Palūšę, Mėironis, Gaveikėnus meškų būta net XIX a. pradžioje. LITERATŪRA J a b l o n s k i s K., J u č a s M. 1962: Lietuvos TSR Mokslų akademija. Istorijos institutas. Lietuvos inventoriai XVII a. Dokumentų rinkinys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. K u l b o k i e n ė V. 1966: Lietuvių enciklopedija 35, Boston, 131. Š v e n č i o n i ų a p s. s ą r a š a s 1846: Vilniaus gubernijos inventorinio komiteto Švenčionių apskrities gyvenamųjų vietų vardų sąrašas, esantis Lietuvos valstybės istorijos archyve (buv. CVIA), f. 394. ap. 6, b. 350. T a s z y c k i W. [red.] 1965–1985: Słownik staropolskich nazw osobowych 1–7, Wrocław etc. V a n a g a s A. ir kt. 1985–1989: Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, Vilnius: Mokslas. Z i n k e v i č i u s Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. Z i n k e v i č i u s Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4: Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas. 78 Z i n k e v i č i u s Z. 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius: Mokslas (žr. gyvenviečių rodyklėje nurodytus puslapius). INWENTARZE DWORSKIE XVII W. – JAKO ŹRÓDŁO ANTROPONIMII ORAZ DEMOGRAFII LITWY WSCHODNIEJ Streszczenie Artykuł ma na celu przedstawienie wniosków wysnutych na podstawie analizy imion własnych znajdujących się w inwentarzach dworskich z lat 1611–1696, dotyczących miejscowości Nemenčinė (Niemenczyn), Maišiagala (Mejszagoła), Zalavas (miejsce urodzenia marszałka Józefa Piłsudskiego, Zułów), Vokė (Waka), Buivydžiai (Bujwidze), Sužionys (Sużany), Sudervė (Suderva), Karvis (Korwie), Šalčininkai (Soleczniki), Kamoja (Komaje), Lazūnai (Łazduny). Najważniejsze wnioski są następujące: Rozpatrywany materiał wykazuje, iż jeszcze w XVII w. miejscowości te były całkowicie litewskie. Dowodzą tego nie tylko imiona własne znajdujące się w inwentarzach, ale także toponimia oraz liczne lituanizmy w polszczyźnie, którą spisane zostały inwentarze. Dzisiejszy dwuczłonowy system nazywania osoby (imię + nazwisko) w owych czasach nie ustalił się jeszcze, proces kształtowania się nazwisk dopiero się rozwijał, dlatego drugiego członu nazw osobowych (obok imienia nadanego podczas chrztu) nie należy w zasadzie traktować jako nazwisko. Stopień slawizacji litewskich imion własnych w inwentarzach jest różny – przeważnie zależał od pisarza i od wybranego przez niego sposobu nadawania imion, co z kolei być może w jakiejś mierze odzwierciedlało nie wszędzie przecież jednakowe używanie antroponimii przez miejscową ludność. Wśród nazw osobowych pochodzenia litewskiego przeważa antroponimia związana z przezwiskami (w szerokim znaczeniu); mniej jest archaicznych nazw dwuczłonowych oraz ich skrótów, odziedziczonych z okresu przedchrześcijańskiego. Większość nazw osobowych pochodzenia nielitewskiego (imion nadanych podczas chrztu, przekładów słowiańskich itp.) zawiera elementy języka litewskiego, zazwyczaj przyrostki oraz końcówki. Ludzie noszący nazwy osobowe, które nie mają elementów języka litewskiego, z reguły także byli Litwinami, ponieważ ich rodzeństwo lub imionami zawierającymi elementy języka litewskiego. Przyrostki (sufiksy) słowiańskie (przeważnie patronimiczne) dołączone do antroponimii pochodzenia litewskiego, w tamtych czasach jeszcze nie przesłaniały przyrostków litewskich, w większości charakterystycznych dla Litwy Wschodniej i bardziej różnorodnych niż słowiańskie. W inwentarzach jest wiele litewskich nazw osobowych, których nie uwzględnia „Lietuvių pavardžių žodynas„ („Słownik litewskich nazwisk„, t. 1–2, Vilnius, 1985–89), więc badanie antroponimii znajdującej się w inwentarzach dworskich otwiera bardzo szerokie perspektywy. OSTLITAUISCHE INVENTARE DES 17. JAHRHUNDERTS ALS QUELLE ANROPONYMISCHEN UND DEMOGRAPHISCHEN STUDIEN Zusammenfassung Das Ziel des vorliegenden Beitrags besteht darin, die Resultate darzulegen, die sich ergeben aus der Analyse der in den Inventaren der Gutshöfe von Nemenčinė, Maišiagala, Zalavas (J. Pilsudskis Geburtsort), Vokė, Buivydžiai, Sužionys, Sudervė, Karvys, Šalčininkai, Kamojys 79 und Lazūnai (1611–1696) vorliegenden Personnamen. Die wichtigsten Ergebnisse sind folgende: Die zu untersuchenden Ortschaften trugen noch im 17. Jh. einen durchwegs litauischen Charakter. Davon zeugen nicht allein die in den Inventaren belegten Personen- und Ortsnamen sondern auch die vielen Litauaismen im Polnischen der Inventare. Damals war das System der zweiteiligen Personenbezeichnungen (Namen + Familiennamen) noch nicht eingewurzelt (die Entstehung der Familiennamen begann sich erst zu entwickeln); deshalb ist der zweite Teil der Personenbezeichnungen (der Personennamen, der neben dem Tafnamen steht) in vielen Fällen nicht als Familiennamen zu betrachten. Der Grad der Slawisierung der litauischen Personennamen ist in den Belegen aus den Inventaren nicht der gleiche. Er hing größtenteils ab von dem Charakter des Schreibers sowie der von ihm gewählten Art, die Personen zu bezeichnen. Andererseits spiegeln sich wohl auch in der Bezeichnungsweise die unterschiedlichen Gebrauchsformen der Anthroponyme unter der einheimischen Bevölkerung wider. Unter den Personennamen litauischer Herkunft herrschen aus Spitznamen entstandene Anthroponyme vor; seltener belegt sind zweistämmige archaische Personennamen und deren Kurzformen, die aus der vorchristlichen Periode stammen. Die größte Anzahl der Personennamen nichtlitauischer Herkunft (Taufnamen, slawische Entlehnungen u.a.) enthält litauische Sprachelemente, meistens Suffixe und Endungen. Personennamen ohne litauische Sprachelemente bezogen sich auch größtenteils auf Litauer, denn die in den Inventaren belegten Anthroponyme, die Namen der Brüder bzw. Kinder ausdrückten, trugen schon einen litauischen Charakter oder enthielten litauische Sprachelemente. Die slawischen Suffixe (gewöhnlich in Patronymen), die in den Anthroponymen litauischer Herkunft vorliegen, haben damals die litauischen Suffixe noch nicht verdrängt, von denen viele kennzeichnend für Ostlitauen und verschiedenartiger als die slawischen sind. Die Inventare enthalten viele litauische Anthroponyme, die in den „Lietuvių pavardžių žodynas“ („Wörterbuch der litauischen Familiennamen“) Bd. 1–2, Vilnius 1985–1989 nicht vorliegen. Deshalb ist die Untersuchung der in den Inventaren belegten Personennamen ein aussichtsreiches Forschungsobjekt. 80