Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. Rytų Prūsijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Jonas PALIONIS LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS IR TARMIŲ SANTYKIS XVIII a. RYTŲ PRŪSIJOJE l1.Įžanginės pastabos. Rašomosios kalbos ir tarmių santykis — tai viena iš svarbiausių, pagrindinių bet kurio laikotarpio rašomosios kalbos istori- jos problemų. Juk nuo to, kurios tarmės ar tarmių pagrindu kuriasi bei plėtojasi rašomoji kalba, labai daug priklauso tiek jos struktūra, tiek jos raida tam tikru istoriniu laikotarpiu. Iš ankstesnio, seniausiojo lietuvių rašomosios kalbos periodo lingvistinės ana- lizės žinoma), kad ligi XVII a. tas santykis buvo gana komplikuotas. Prūsinėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje iš pradžios dar nebuvo griežčiau laikomasi vienos kurios nors tarmės, bet vėliau (pradedant 1625 m. Jono Rėzos giesmy- nu) čia įsigalėjo prūsų vakarų aukštaičių tarmė, kuri galutinai įtvirtinta D. Klei- no gramatikose. Po šių gramatikų pasirodymo rašę Rytų Prūsijoje (toliau — RP) XVIII a. lietuviškų raštų autoriai, apskritai imant, jau nenukrypo nuo to aukš- taitiško vakarietiško kelio. Kiek kitoks lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis ligi nagrinėjamojo amžiaus buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau — LKD). Čia šio san- tykio atžvilgiu išsiskyrė dvi rašomosios kalbos atšakos: vidurietiškoji ir rytietiš- koji (tiksliau — dzūkiškoji bei rytietiškoji). Senesnes tradicijas turėjo pastaroji, tačiau tvirtesnes pozicijas XVIII a. įgijo su ja koreliuojanti vidurietiškoji atša- ka. Tos tvirtesnės pozicijos veikiausiai ir nulėmė tai, kad šio amžiaus pirmoje pusėje rytietiškąją-dzūkiškąją išstūmė vidurietiškoji, o šio amžiaus antroje pu- sėje ėmė tolydžio vis stipriau veikti, ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse, žemaičių tarmė. Vidurietiškosios lytys buvo įtvirtintos 1737 m. išspausdintoje anoniminėje gramatikoje „Universitas Linguarum Litvaniae““, o žemaitiškosios tame amžiuje dar nesusilaukė gramatinės kodifikacijos. Toliau čia, remiantis dabartinės lietuvių dialektologijos bei dialektografijos duomenimis bei lyginamąja XVIII a. raštų kalbos analize, bus mėginama deta- liau panagrinėti žymesniųjų šio amžiaus RP autorių kalbą jos tarminio pagrin- do atžvilgiu. Nagrinėjant daugiausia bus ribojamasi fonologijos ir morfologijos lygmenimis, nes juose ryškiausiai atsispindi tarmių skirtybės. ! Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 51-91. 38 $2.Danieliaus Kleino gramatikų norminės lytys. Nors XVIII a. RP lietuviškų raštų autoriai, kaip minėta ($ 1.), ėjo D. Kleino grama- tikose nužymėtomis gairėmis, t. y. rėmėsi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pa- grindu, tačiau lietuvių rašomosios kalbos istorijos požiūriu svarbu nustatyti, ko- kiu mastu tuo pagrindu tada buvo remiamasi. Ar laikytasi tiktai pagrindinių šios tarmės ypatybių, fiksuotų D. Kleino gramatikose, ar nevengta ir siaurų dia- lektizmų? Jeigu nevengta siaurų dialektizmų, tad kokiuose lygmenyse jų esam daugiausia ir kaip jie buvo ano meto rašančiųjų traktuojami? Tai klausimai, į kuriuos ir bus mėginama toliau atsakyti, panagrinėjus turimus duomenis. Kaip žinoma, prūsų vakarų aukštaičių (kaip ir apskritai vakarų aukštaičių) tarmė nebuvo vienalytė. Ji buvo susiskaldžiusi į tris patarmes (šiauriečių, ve- liuoniečių ir pietiečių), kurių kiekviena dar turėjo savo šnektų, šnektelių?*. Tu- rint galvoje tai, kad D. Kleinas buvo kilęs iš Tilžės, priklausiusios vakarų aukš- taičių šiauriečių teritorijai, būtų galima tikėtis jo gramatikose rasti nemažai til- žėnų šnektai būdingų bruožų: [uo] ir [o], [ie] ir [ė] suplakimo, nekirčiuotų galū- nių trumpinimo, judriojo [a] išmetimo, tvirtapradžių dvibalsių [Ai], [au], [či] vienabalsininimo atvejų. Tačiau taip nėra: D. Kleinas pasirinko ne savo gimtojo krašto, bet tą tarmę, kuri jam rodėsi lietuvių kalbos gramatikos dėsniams bei taisyklėms nustatyti esanti „visų geriausia“, būtent kauniečių tarmę: ,,Hanc Cau- nenfium Dialectum fegvimur in Ducatu Prufiae, utpote omnium optimam et commodipBimam“ (GL XVI). Todėl D. Kleino gramatikose buvo pateiktos ne prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių, bet pietiečių patarmės, artimos „Kauno kraš- to“ tarmei, norminės lytys, plg.: a) n. pl. f. dizbes GL 146, imper. 2 sg. Duk t. p. 61, n. sg. m. Piemū..., praes. 1 sg. bėgu GL 83, praet. 3 /edėjo t. p. 5, inf. fėti Comp. 5 ..., b) praet. 3 buwo GL 146, g. sg. /awo, tawo t. p. 147, praes. 3 f/ako t. p. 112, finno t. p. 115 .., ¢) n. sg. m. gėras Comp. 107, grajumas GL 66, jūdas, jūkas t. p. 8, d) dūdamas// dūdams t. p. 119, regėdamas/| regėdams t. p. 110... e) n. sg. m. ddiktas GL 2, Aukštas t. p. 24, inf. /čifti Comp. 55, con). jEy t. p- 35... Palyginus kleiniSkasias fonetikos ir morfologijos lytis su atitinkamomos XVIII a. RP raštų lytimis, matyti, kad pastaruosiuose anaiptol ne visada laikytasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų pietietiškų normų. Ypač tai pasakytina apie Samuelio Bitnerio 1701 m. „Naują Testamentą“, kuriame dėl jo parengėjų sa- moningo noro įtikti vertimo kalba tiek RP, tiek LDK skaitytojui daugiau negu kituose anuometiniuose to krašto raštuose yra visokio tarminio mišinio. $3.Tarmių derinimo bandymai S. Bitnerio testa- mente. S. Bitneris (apie 1632-1710), kaip rodo jau pati pavardė, nebuvo *Salys A. Raštai 4. Lietuvių kalbos tarmės, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademi- ja, 1992, 76 tt. 39 lietuvis. Lietuviškai jis išmoko eidamas reformatų (kalvinų) kunigo pareigas Biržuose, Kėdainiuose ir kitur?. Kadangi ankstesnieji (XVI-XVII a.) Lietuvos kalvinų leidiniai rėmėsi vidurio aukštaičių tarme (daugiausia Kėdainių apylin- kių šnekta)“, tad ir jis, versdamas iš graikiškojo originalo testamentą, laikėsi šios tarmės pagrindinių ypatybių. Tai rodo, iš vienos pusės, dažnai rašomas 7 prieš [e], [ė] balsius, o iš antros — reguliariai vartojamos lytys su tautosilabiniais [am], [an], [em], [en] ir nosiniais [a], [ę]: a) praet. 3 Baukiejo Pov. 1. Tim. 5, 10, iBteide Ap. d. 4,23, g. pl. fantū Ap. d. 27, 44, n. sg. fėtas Jok. 1. 1,9, pafaiftuwe I Pov. 1. rym. 7, 3, /aufe Jon. apr. 6, 12, g. pl. dfaktū t. p. 21,17 ...,b) inf. /famdit Mat. 20, 1, n. sg. wam3jdis I Pov. 1. kor. 14, 7, praep. ant Mat. 7, 26, n. sg. pafkandintas Mork. 16, 16, a. sg. f. kemping Mat. 27, 48, imper. 2 sg. perjenk Mat. 5, 27 ..., ¢) a. sg. gafwą Mat. 13, 20, miefta Ap. d. 21, 5, drobę didę t. p. 10, 11, tulijbe Mork. 9, 14... Tačiau reikia neužmiršti, kad S. Bitneriui vertimo darbe dar talkininkavo Jonas Božimovskis jaunesnysis (gyvenęs Kėdainiuose, Vilniuje ir kitur)® ir Fryd- richas Susteris (RP kunigas, dirbęs Būdviečiuose)“. Sie talkininkai, be abejo- nės, taip pat yra palikę savo pėdsakus vertimo kalboje, ypač pastarasis. Vaclo- vas Biržiška rašo, kad „Didesnę vertimo dalį atliko pats Bitneris, kiek jam pa- dėjus Jonui Bozimovskiui jaunesniajam ir Mažajai Lietuvai pritaikius P. Z. Šus- teriui“". Kiek ir kaip yra prisidėjęs prie 1701 m. „Naujo Testamento“ vertimo bei redagavimo J. BoZimovskis, tuo tarpu nieko konkretaus negalima pasakyti. Bet apie F. Susterio, kurį Liudvikas Rėza vadino „revizorium“ (Revizor)*, kal- binį redagavimą šį tą gi alima spręsti jau iš jo paties lietuviškosios pratarmės, pridėtos prie vertimo. Cia jis rašė: „O kadangi Lietuwnikai didžios LietuwiBkos žėmės nekurius daiktus tokeis 36džeis iBkalba / kokiū Liutuwninkai KaraliBko- je Pruffoje tame iBmanime newartoja / tada todeley fkijru padarem / ir žodžus Lietuwnikū KaraliBkoje Pruffoje irakinom Bitokiomis 3ijmemis ( ) kaip ant pawčikflo: Didžios Lietuwos Lietuwnikai fako: Giria [tow ore; bet KaraliBkos Pruffos Lietuwnikai kalba: Pufčia stow laukė““. Iš šios citatos išryškėja, kad F. Šusteris, norėdamas padaryti vertimo kalbą prieinamesmę RP žmonėms, prie tam tikrų vertimo žodžių lenktiniuose skliau- teliuose prirašė šiam kraštui įprastesnius atitikmenis, pvz.: g. sg. alijwos (alie- jaus) Luk. 10, 34,part. cont. elgdamasis (ubagaudamas) Mork. 9, 46, praes. 3 3Biržiška V. Aleksandrynas 1, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960, 356. *Palionis J. Ten pat, 71-79. "Biržiška V. Ten pat, 1, 357. Biržiška V. A/eksandrynas 2, Čikaga; JAV LB Kultūros fondas, 1963, 15. " Ten pat, 1, 357. 8 R hesa L. Geschichte der littauischen Bibel, Kėnigsberg, 1816, 30. Novum Testamentum lithvanicum. Naujas testamentas Lietuwifkas..., Karalauczuje, 1701, pratarme. 40 iBdergia (nečijįtą daro) Mat. 15, 11, lingūdami gatwomis (kratijdami gatwas) Mork. 27, 39, nutranke jam (apjūke jį) t.p. 27, 44, g. sg. pitwo (Įkilwio) Pov. 1. Tim. 5, 13, fafparos (kampinis akmū) Mork. 12, 10. Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad FE Šusteris nesiribojo vien leksikos atitikmenimis: kartais drauge su atskirų žodžių prirašymu jis buvo priverstas pakeisti ir sintaksinę konstrukciją, be to, vietoj vieno žodžio įrašyti sinomišką (RP būdingesnį) žodžių junginį. Taip pat yra pagrindo manyti, kad derindamas vertimo kalbą prie prūsinės vartosenos E Šusteris galėjo pakeisti ir kai kurias fonologijos, morfologijos lytis, juoba kad daugeliu atvejų prie prūsinės buvo priderinta ir 1701 m. testamento rašyba. Tačiau nustatyti, kiek ir kokių pakeitimų šiuose lygmenyse jis galėjo padaryti, o tuo pačiu prisidėti ir prie tam tikros fonologinių bei morfologinių lyčių įvairo- vės atsiradimo testamento kalboje, neturint rankraščio, neįmanoma. Galima tiktai konstatuoti tokios įvairovės egzistavimą ir hipotetiškai pasvarstyti jos at- siradimo priežastis. $4.Fonologinių ir morfologinių lyčių įvairavimas Bitnerio testamente. 1701 m. testamento fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą rodo tokie faktai: a) retkarčiais pasitaikantis [uo] ir [0] kaitaliojimasis, ypač žodžių šaknyse bei kamiengaliuose, plg. praet. 3 /aidūjo Ap. d. 8, 2, adv. namūp Mork. 5, 19, praes. 3 putūja t. p. 9, 18, Luk. 19, 29, a. pl. m. raudūjančius Mork. 5, 38 ... ir praes. 3 baltoja Jon. 4, 35, part. cont. ;:Bwašžiodamas Mat. 25, 14, d. sg. m. foBam Mork. 9, 43, n. sg. wienolika Mat. 28, 16 ...; b) palyginti dar retesnis [ie] ir [¢] kaitaliojimasis: a. sg. m. mieBfą Luk 14, 35 || i. sg. m. méBfu t. p. 13, 8, d. pl. f. padangiems t. p. 17, 24 || giminems Mat 24, 14 ...; c) palyginti retas [0] ir [a] kaitaliojimasis nekirCiuotoje žodžių galunéje: pra- et. 3 dugo Ap. d. 19, 20, buwo Mork. 6, 44, praes. 3 kfaufo Luk. 8, 8...“ ir: praes. 3 dia Mat. 26, 23, kaba t. p. 22, 40, ne Fina Mork. 13, 32...; d) daznokas sutrumpejusiy lyčių (su numestais trumpais galūniniais -¢, -7) ir atitinkamų nesutrumpejusiy kaitaliojimasis, plg.: in. sg. f. antroj' dienoj” Mork. 11, 12 wiffoj’ Bfowej' Luk. 12, 27 ... ir: girioje Mat. 3, 1, faiweje t. p. 4, 21; imper. 2 pl. dizkit Mat. 10, 8, eikit t. p. 10, 6 ... ir apfakijkite t. p. 10, 7, gijdikite t. p. 10, 8...; inf. dūt t. p. 10, 34, rugot (bart) t. p. 11, 20... ir elgetduti (ubagauti) Luk. 16, 3, tuf/kėnti Ap. d. 12, 16; e) retkarčiais pasitaikantis lyčių su ,,judriuoju® [a] ir be jo kaitaliojimasis: n. sg. m. wienas Mat. 20, 21 || ne wiens t. p. 10, 29, katbédamas t. p. 26, 42, mokjdamas t. p. 26, 55, norėdamas t. p. 1, 19 || kalbédams Mat. 26, 48, Luk. 9; 38; 22, 9... 10 Preteritinėse lytyse reguliariai rašomas -o. 41 Šitokių (ir kitokių) fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą galima vi- saip aiškinti. Visų pirma, jau minėtu noru suderinti dvi (kiek skirtingais tarmi- niais pagrindais paremtas) rašomosios kalbos atšakas. Bederinant jas galėjo likti ir nesuvienodintų tam tikrų fonologinių bei morfologinių lyčių. Antra, tam tikra dalis tokių gretybių galėjo būti paveldėtos iš ankstesnių raštų (kaip minė- ta, jų būta ir D. Kleino gramatikose). Pagaliau trečia, šiek tiek gretybių galėjo rastis ir dėl vertėjų ar redaktorių individualaus požiūrio į tam tikras lytis, spaustuvės kaltės ir kt. priežasčių. Bet, apskritai imant, 1701 m. testamento kalba tarminio pagrindo atžvilgiu daug kuo nesiskyrė nuo XVIII a. prūsinės rašomosios kalbos. Tai lėmė ne tik vidurio ir vakarų aukštaičių tarmių artumas, bet ir sąmoningos pastangos derinti šias tar- mes. $5.Grįžimas prie kleiniškųjų normų 1727m. testa- mente. Suprantama, dar artimesnis ankstesnei prūsinei rašomosios kalbos tradicijai, nuo J. Rėzos laikų besirėmusiai vien prūsų vakarų aukštaičių šnekto- mis, buvo Jono Kvanto (Quandt, 1686-1772) iniciatyva parengtas 1727 m. „Nau- jas Testamentas“. Jame atsisakyta tarmių derinimo idėjos ir grįžta prie kleiniš- kųjų normų, nes 1701 m. leidimas neįtiko RP lietuviams kalbos atžvilgiu ir buvo vadinamas „kėdainiškiu““"!. 1727 m. leidimą iš pradžios rengė Tilžės kun. Reinholdas Rozenbergas ir Gumbinės kun. Kristupas Rebentišas, o šiems mirus (1724 m.) — Ragainės kun. Hiobas Naunynas ir Valtarkiemio kun. Pilypas Ruigys". Visi jie, išskyrus pasta- rąjį, buvo ne lietuviai, bet, matyt, neblogai pramokę lietuviškai, jeigu jiems bu- vo pavestas toks darbas. Be abejonės, iš jų geriausiai lietuviškai mokėjo Pil. Ruigys, kuriam lietuvių kalba buvo gimtoji ir kuris, kaip manoma, daugiausia prisidėjo prie 1727 m. leidimo redagavimo". Dar 1930 m. Vac. Biržiška yra pažymėjęs, kad šie žmonės tiktai taisę 1701 m. vertimą, labiausiai stengdamiesi priartinti pastarąjį prie vokiško vertimo, ir tam reikalui kiek pasinaudoję J. Bretkūno rankraščiu ir 1625 m. J. Rėzos psalmy- nu’. Tokį pat tvirtinimą jis yra pakartojęs ir 1953 m."” Iš tikrųjų tų dviejų ,,Nau- jo Testamento“ leidimų palyginimas remia V. Biržiškos tvirtinimą dėl to, kad 1727 m. leidimo rengėjai ne iš naujo vertė, o tiktai taisė Bitnerio vertimą. Abe- juose leidimuose galima rasti nemaža visiškai sutampančių tekstų, nors įvairių U Rhesa L. Geschichte der littauischen Bibel, 28. 12 Tėn pat, 33. 5 Biržiška V. Aleksandrynas?2,2l. Biržiška V. Lietuviškų knygų istorijos bruožai, Kaunas: Spaudos fondas, 1929-1930, 70. Biržiška V. Senųjų raštų istorija 1, Chicago, 1953, 151. 42 kalbos skirtybių juose taip pat apstu. Nesileidžiant į detalesnę tų skirtybių analizę, čia bus iškeliamos aikštėn tik tos, kuriose atsispindi taisymų tarminis pagrindas, 1727 m. leidimo rengėjų pa- stangos suvakarietinti vidurietiškas 1701 m. leidimo lytis. Fonetikos lygmenyje bene ryškiausiai tokias pastangas rodo vidurietiškųjų lyčių su kietuoju [t] prieš [e], [ė] keitimas vakarietiškosiomis be to kietojo prie- balsio, plg.: part. cont. gaifėdams BT Mat. 27, 3 ir praet. 3 gailėjos KNT t. p., adv. Kofay BT Jon. 9, 5 ir Koley KNT t. p., iki Biofay BT Jon. 5, 17 ir ikBioley KNT t.p., praet. 3 piife BT Jon. 11, 32ir piile KNT t. p., G. pl. turkfeli BT Luk. 2, 24 ir Kurklelū KNT t.p. Apskritai grafema 7 1727 m. leidime yra retas reiš- kinys, rodantis šio leidimo rengėjų norą atsiriboti nuo Bitnerio testamento ne tik fonologija, bet ir grafika (kur ne kur pasitaikantis /galėjo atsirasti del neap- sižiūrėjimo ar spaustuvės kaltės, pvz. Karalyfte KNT Jon. 3, 5). Kitas, taip pat lengvai pastebimas fonetinio pobūdžio keitimas — lyčių su „judriuoju“ [a] trumpinimas, plg: n. sg. m. gywas BT Jon. 4, 51 > gyw's KNT t. p., part. cont. mokįdamas BT Mat. 26, 55 > mokidam's KNT t. p., n. sg. m. famdininkas Jon. 10, 13 > Samdinink's KNT t. p., fwietas BT Jon. 3, 17 > Swiet's KNT t. p., wienas BT Jon. 6, 71 > Wien's KNT t. p. ... Kaip matyti, „judriojo“ [a] išleidimas 1727 m. testamente reguliariai grafiškai žymimas apo- strofu, kuris ypač dažnai buvo vartojamas tam pačiam reikalui jau 1685 m. J. Rikovijaus giesmyne. Ar visais tokio keitimo atvejais buvo atsižvelgiama į vad. „striukiškųjų“ RP šnektų tarimą, ar čia remtasi daugiau ankstesniąja šio krašto giemynų tradicija, dabar sunku pasakyti. Morfologijos lygmenyje vakarietinimo pastangas gali rodyti tariamosios nuo- sakos 1 asmens formų su -čia keitimas formomis su -c7au (plg. gėrčia BT Mat. 26, 53 > gėrčiau KNT t. p., iBpildicia BT Jon. 4, 34 > iBpildiciau KNT t. p., trokBčia BT Jon. 4,15 > trokBčiau KNT t. p. ... Tačiau dėl tokio keitimo reikia pridurti, kad jis nėra neginčytinas vakarietinimo rodiklis. Visų pirma todėl, kad formos su -cia buvo vartojamos XVI-XVII a. ne tik vidurietiškosios atšakos (kėdainiškių), bet ir RP autorių (greta -io ir palyginti retesnių formų su -dfau). D. Kleino gramatikų paradigmose jos buvo iškeltos net į pirmą vietą (regécia || regėčiau GL 109, šinnočia || čiau t.p. 115...). Hipotetiškai skiriant -cia > -crau prie vakarietinimo atvejų, turima galvoje tai, kad formos su -c7au ypač regulia- riai buvo vartojamos iš pietinės prūsų vakarų aukštaičių srities (,,baltserme- gių““) kilusių autorių raštuose (pvz., K. Donelaičio raštuose pastebėtos tiktai su -Čiau). Sintaksės lygmenyje vakarietinimo pavyzdžiu gali eiti iliatyvo gana regulia- rus keitimas prielinksnine „į+galininkas“ konstrukcija, plg.: kuriofna tiktay namūjfna BT Luk. 9,4 > kur į kokius Nammus KNT t. p., karoblin Bt Luk. 17, 27 > į Akrutą KNT t. p., rankofna BT Jon. 3, 35 > į Rankas KNT t. p. D. Kleino GL iliatyvas ir „į + galininkas“ konstrukcija buvo apibūdinti kaip tam tikros gretybės ir net buvo suteikta pirmenybė iliatyvui, kaip „elegantiškesnei“ 43 raiškos priemonei!“. Tačiau tokios pirmenybės suteikimas gramatikoje konkre- čiau nemotyvuotas. Galimas daiktas, kad čia nemaža svėrė stilistinis požiūris: D. Kleinui, išgarsėjusiam ano meto religinių giesmių vertėjui bei kūrėjui, iliaty- vas galėjo rodytis ne tik trumpesnė, bet ir skambesnė krypties reiškimo priemo- nė. Manyti, kad pirmenybės suteikimas iliatyvui buvo nulemtas didesnio jo pa- plitimo RP vakarų aukštaičių (ypač pietiečių) tarmėje, nėra tvirto pagrindo: tam prieštarauja, be kita ko, jau nuo XVII a. pabaigos pastebima tolydinė „į + galininkas“ konstrukcijos visuotinio įsigalėjimo RP raštuose tendencija (ši kon- strukcija vyravo ir K. Donelaičio raštuose). Bene lengviausia nustatyti vakarietinimo atvejus leksikos lygmenyje, nes 1701 m. testamento tekste lenktiniuose skliautuose, kaip minėta, buvo įrašyta nema- žai vakarietiškų (tiksliau, prūsinei rašomosios kalbos atšakai būdingesnių) žo- džių, kurių didžioji dalis perkelta ir į 1727 m. leidimą, atsisakius jame „kėdai- nietiškų“ atitikmenų. Leksikos vakarietinimo pavyzdžiais šiame leidime galima laikyti tokius perkeltuosius (atskliaustuosius)žodžius, kaip drugys [a. sg f. kar- Btinę (drugį) BT Mat. 8, 14: i. sg. m. Druggiu KNT t. p.], pūsčia [in. sg. f. girioje (puBčzoje) BT Mat. 3, 1: PuBčioje KNT t. p.], skaitytinė [g. sg. f. literos (Įkaitij- tines) BT II Pov. 1. kor. 3, 6: n. sg. f. Skaitytine KNT t. p.], skūnė [a. pl. klūnus (fkunes) BT Luk. 12, 18: Skunes KNT t. p.], ubagauti [inf. elgetauti (ubagauti) BT Luk. 16, 3: ubbagauti KNT t. p.], vartai [broma (wartai) BT Mat. 7, 13: Wartai KNT t. p.] ir kt. Tačiau leksikos vakarietinimas nesiribojo vien tik skliauteliuose įrašytų Zo- dziy perkėlimu į 1727 m. leidimą: nemažai ir šiaip vakarų aukštaičiams nejpras- tų žodžių jame buvo pakeista jprastesniais šios tarmės atstovams, o ypač labiau paplitusiais ano meto prūsinės rašomosios kalbos vartosenoje. Pavyzdžiui, 1701 m. testamente pavartotas gerdas Mork. 13, 7 buvo pakeistas 1727 m. leidime į šauksmą, gydytojas Luk. 5, 31 —į liekoriy, idant Jon. 11, 57 — 1 jéib, iskala „mokykla“ Ap. d. 6,9 —i Sile, palaikis Mork. 2, 21 — | seną, veizdeti Ap. D. 3, 5—4į žiūrėti, Zuklavimas Luk. 5, 4 — | valksmas. Taigi vakarietinimo atvejų pastebima visuose 1727 m. „Naujo Testamento“ kalbos lygmenyse. Ir tai rodo šio testamento rengėjų pastangas padaryti jo kal- bą suprantamesnę RP skaitytojui, artimesnę ankstesnei kleiniškajai tradicijai. Kur ne kur pasitaikantys nukrypimai nuo tos tradicijos gali būti paaiškinami tiek rengėjų individualiomis pažiūromis į atskirus kalbos reiškinius, tiek ir jų noru respektuoti įvykusius pakitimus RP lietuvių rašomosios kalbos vartoseno- je pokleiniškuoju laikotarpiu. Dažnokai 1727 m. testamente pasitaiko taip pat [0] ir [uo], [ė] ir [ie] suplaki- mo atvejų, plg.: a) inf. diwanoti II Petr. 1. 1, 4, įwejūti Jon. 21,3ir /ingoti Pov. 16 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 257. 44 1. efez. 4, 14; g. sg. m. Giido „godumo“ Pov. l. rym. 1, 29 ir a. pl. m. LoBus „luošus“ Mat. 15, 30; in. pl. wiffu/e Daiktofe 1 Pov. 1. tes. 5, 18 ir wiffiife Wietiifa I Pov. . Tim. 2, 8 ...; b) n. sg. m. Snégas Jon. apr. 1, 14 ir g. sg. f. Giedos Jud. 1. 1,22; a. pl. f. Jawėmnas „ražienas“ I Pov. 1. kor. 3, 12 ir n. pl. m. Miene/ei Jon. 4, 35 ... Šitokie suplakimai, be abejonės, yra jau tiesioginis prūsų aukštaičių šiauriečių šnektos atspindys. $6. 1735 m. „Naujo Testamento“ kalbos ypatybės. Nuo 1727 m. leidimo mažai kuo tesiskiria ir 1735 m. „Naujo Testamento“ kalba. Tai ir suprantama: pastarąjį rengė H. Naunynas ir Pil. Ruigys, kurie daugiausia bu- vo prisidėję prie 1727 m. leidimo redagavimo. Šių dviejų leidimų skirtybės daž- niausiai ribojasi rašybos ir fonetikos lygmenimis, nors retkarčiais pasitaiko ir tam tikrų morfologijos, sintaksės, leksikos pakeitimų. Pavyzdžiui, 1727 m. leidi- me dažniau rašomi didžiosiomis raidėmis bendriniai daiktavardžiai, daugiau jame aliatyvų, adesyvų, kurie 1735 m. leidime neretai jau pakeisti prielinksni- nėmis konstrukcijomis, daugiau senoviškesnių sakinio modelių. $7. Stengimasis laikytis „grynosios“ tarmės 1735 m. biblijoje. 1735 m. buvo išleistas ir Senojo testamento vertimas, kuris drauge su „Nauju Testamentu“ apėmė visą bibliją ),,Biblia, tai efti Wiffas S3wentas RafBtas Seno ir Naujo Tėeftamento...“) Kaip matyti iš vokiškos Jono Kvanto prakalbos, pridėtos prie šio pirmojo visos biblijos leidimo, be H. Naunyno ir Fil. Ruigio, Senąjį testamentą dar vertė Kristupas Štimeris, Abraomas Liune- burgas, Fabijonas Kalau, Adomas Pilgrimas, Kristupas Šperberis ir du Adomai Šimelpenigiai (vyresnysis ir jaunesnysis), o visą vertimo darbą prižiūrėjo Jonas Berentas ir Petras Milkus(šiedu skiatė ir korektūrą). Šitokios nemažos žmonių grupės parengtas vertimo rankraštis kalbos atžvil- giu negalėjo būti visiškai vienodas, juoba kad vertėjai buvo kilę iš įvairių, tar- miškai daugiau ar mažiau skirtingų vietų (pvz., H. Naunynas buvo gimęs Ragai- nėje, P. Milkus — Tilžėje, K. Štimeris — Įsrutyje, A. Liuneburgas — Gumbinėje, bet ilgą laiką dirbęs Klaipėdoje)". Vis dėlto kokio didesnio kalbos skirtumo ne tik tarp atskirų Senojo testamento dalių, bet ir tarp Senojo ir Naujojo testamen- to nematyti 1735 m. leidime. Tai, be abejonės, daugiausia nulėmė šio leidimo rengėjų, ypač redaktorių (visų pirma įsrutiškio J. Berento) stengimasis laikytis ankstesnės — kleiniškosios tradicijos, nuo kurios buvo nukrypta S. Bitnerio te- stamente, ir tos tradicijos pagrindu suvienodinti leidimo kalbą. Kad 1735 m. leidimo redaktoriai iš tikrųjų neignoravo ankstesnės (ne tik kleiniškos, bet ir prieškleiniškos) tradicijos, galima spręsti tiek iš jau minėtos J. Kvanto prakalbos, kurioje rašoma apie J. Bretkūno ir S. Chilinskio biblijų ver- "Biržiška V. A/eksandrynas 2, 10 ir t. 45 timus, tiek ypač iš jo 1730. I. 3 pranešimo RP valdžiai apie naujojo leidimo rengimo eigą. Tame pranešime nurodyta, kad naujajam leidimui naudotasi ir J. Bretkūno biblijos vertimu (iš jo buvę perimti vėjų pavadinimai), tačiau daug naudos iš to neturėta. Neturėta dėl to, kad J. Bretkūnas savo vertime rėmęsis Labguvos tarme, kuri „gryniems“ Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių lietu- viams buvusi ir nesuprantama, ir nepriimtina: „Sie [t.y. J. Bretkūno vertimas, — J. P.) ist aber nach der Labiauschen Mundart, so mit der Curischen Sprache verbunden ist, geschrieben; dahero sie auch von den reinern Littauern ir der Insterburg-Ragnit-und Tilsitschen Aemtern, die doch die weitlauftigsten sind, weder verstanden noch angenommen werden kann und einer durchgangigen Verbesserung von Wort zu Wort bedarf.““'** §8. Pietietinimo tendencija 1755 m. biblijos leidi- me, A. Pilgrimo, K. Lovyno, V. Régés vertimuose. Tarminio pagrindo atžvilgiu nuo 1735 m. leidimo iš esmės nesiskiria Adomo Šimelpeni- gio, jaunesniojo (1699-1763), parengtas ir 1755 m. išspausdintas naujas visos biblijos leidimas. Tai ir suprantama: šis leidimas faktiškai buvo tiktai kiek pare- daguotas ano variantas. Tačiau jame vis dėlto pastebima tendencija redaguo- jant labiau supietietinti kalbą. Pavyzdžiui, kur ne kur 1735 m. leidime pasitai- kančios beafrikatės lytys čia keičiamos afrikatinėmis (plg.: adv. ap/tey B' I Moz. 3,10 > apBczey B)*; part. act. n. sg. f. pagimdufi t. p. > pagimd3uJfi; pamatufi t. p. > pamacjufi; praes. 3 uffigeid IV Moz. 14, 26 uffigeids’), „striukiškosios“ veiksmažodžių esamojo laiko 3 a. lytys — ,,nestriukiSkomis* (plg.: banda B' Job. 4,2 bando B? barfta Ps 15,7 barfto; klaufa Mork. 4,9 klaufo; walga t. p. 14, 18 walgo). Pietietinimo tendenciją gali rodyti ir kai kurių 1735 m. leidimo Zo- dziy keitimas (pvz.: adv. apfukar Sal. pam. 9, 14 > aplink, iBkiey Jon. 11, 14 > aiBkiey, fut. 1 sg. pabengfu Rut. 3, 2 > pabaigfu, g. sg. m. pakalo Iz. 30, 6 > nugaros, g. pl. pawer/fmi Job. 8, 2 > Baltinni). Sprendžiant iš didžiajame Lie- tuviy kalbos žodyne (LKZ) pateiktos šių žodžių lokalizacijos, taip pat iš K. Do- nelaičio raštų (DR), vakarų aukštaičių pietiečių šnektoms turėjo būti būdinges- ni 1755 m. leidimo pakaitai. Vakarietiškos pietietiškos lytys vyrauja ir Adomo Pilgrimo, Įsruties kunigo, išverstuose J. Hūbnerio biblinių istorijų aiškinimuose „J6/kir/tyti [...] Nuffida- wimai JB Séno bey Naujo Teftamento.. (1742). Čia daugeliu atvejų vartoja- mos pilnosios galūnės, išskyrus vardažodžių -as, kuri neretai prūsiniams raš- tams būdingu apostrofiniu būdu trumpinama: n. sg. Adom’s 15, 20, Pon's Diew's 57,5, wert's Daikt's III, 15, wiens nelab’s 15, 21... (nors pasitaiko ir: Diewas 77, 2, Welinas 12,18, Wyras 48, 18...). Esama šiame vertime šiek tiek ir zo /o, BFalkenhahn V. Der Ubersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine "Helfer, Konigsberg und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 238. 46 jie] ė maišymo atvejų, plg.: adv. Nami 66, 2; 122, 8, in. pl. Nammufe 193, 9, g. pl. ŪBkū 48, 10, praet. 3 liepe 70, 5, d. sg. mielam 103, 30... ir in.pl. Pellenofe 182, 15, n. sg. OBka 191, 15, inf. Blubboti 48, 21, n. sg. bédna 158, 2, praet. 3 kwėte 161, 11, kwéfdino 187, 2, a. sg. Karalėnę 145, 5; 160, 3... A. Pilgrimui kai kieno (pvz., A. Harnocho) priskiriamas ir Chr. Langhause- no knygos vertimas „Trumpas ir préftas IBguldimas wiffi [...] Ewangeliu“ (1750). Tačiau Vac. Biržiška, remdamasis J. Bertoleičiu ir Pil. Ruigio žodyno prakalba, manė, kad Pilgrimas vertimą tiktai taisęs, o gal ir baigęs versti“. Šiaip ar taip, vertime pateikti klausimų ir atsakymų forma evangelijų aiškinimai kalbos at- žvilgiu ryškiau nesiskiria nuo „Nusidavimų““, o evangelijų tekstai bemaž visiškai sutampa su 1735 m. biblijos tekstais (tik kai kur pastaruosiuose vartojamas jung- tukas ir pakeistas o ar šiaip koks kalbos, rašybos mažmožis pakoreguotas, pvz., neretai biblijoje mažąja raide parašyti daiktavardžiai „Išguldymuose“ rašomi didžiąja). Kiek skiriasi nuo A. Pilgrimo vertimų Kristijono Lovyno (1721-1783) verti- mo „EwangėliBkas Malonės = Dawadas“, išleisto 1768 m., kalba. Skiriasi dau- giausia tuo, kad jame dažniau vartojama „Sstriukiškų“ lyčių. Ypač dažnai čia išmetamas „judrusis“ [a], kartais ir [i] vardažodžių bei įvardžių galūnėse (pa- prastai tas išmetimas žymimas apostrofu): n. sg. m. Daikt's IV, 22, ger's 23, 25, kur’s TX, 13, kalt's 24,13, man’s 135, 2, piln's 70, 30, Stal’s 46, 32, Bok's ir tok's XII, 10-11, Wyr’s 21, 29, warging’s 64, 23 ... Neretai numetami taip pat trumpieji galūniniai [a], [e] veiksmažodžių esam. laiko 3 a. lytyse: gaun’ 44, 34, myl’ X, 23, ne nor V, 4, pawyd’ 71,18, reyk XI, 26, ne futar 63, 12, tikk’ 22, 10, bet ir: jaucza 41, 22, [aka t. p., alkfta ir trokBta 51, 10. Rodos daugiau K. Lovyno vertime pasitaiko ir [uo] / [0], [ie] / [¢] maišymo atvejų, plg.: praes. 1 sg. atbūju 121, 34, in. pl. f. dwa/iBkūfa Bédifa 57,37,n.sg. Gūdas 129, 17, Ūda 52, 13, Ūras 91, 21, inf. wartūti 50, 4... ir inf. dejoti 116, 5, didfotis 114, 9, n. sg. m. LoBas 60,2, a. pl. m. raupfotus 24,35...; g. pl. Griekū 59,2, g. sg. nieko 20, 4, tief6s 38, 14, n. sg. praliets 40, 4... ir n. sg. bédnas 44,12, Béfas 35, 26, S3ėn's „šienas“ 27, 26, a. sg. Ketummag 36, 20, fu Prifega 70, 18... Taigi K. Lovyno vertimo fonetika yra šiek tiek SiaurietiSkesné už A. Piligri- mo. Tam galbūt galėjo turėti įtakos jo darbas Klaipėdos krašte (Katyčiuose, Plaškiuose, Klaipėdoje, Kretingalėje), nors apskritai negalima sakyti, kad jo vertimo kalba remiasi vakarų aukštaičių šiauriečių šnekta (dvibalsių vienabalsi- nimo atvejų joje bemaž nepasitaiko: esu pastebėjęs tik g. sg. Awinačio 144,17, i. pl. Jaunikaczeis 124, 10-11 ir Waikac3eis 124, 10). Nuo A. Pilgrimo ir K. Lovyno raštų tarminiu pagrindu iš esmės nesiskiria ir 1788 m. pasirodę dvi Vilhelmo Rėgės (Regge) verstos knygelės: ,,Mokflas Pa- mokinnimo ant gero wartojimo Laukininkams ...“ ir ,Skaitimo Knygéles ant 9 Biržiška V. Aleksandrynas 2, 64. 47 wartojimo Laukininkams...“. Jose tiktai dažniau išleidžiamas „judrusis“ [a] var- dažodžių bei įvardžių galūnėje -as ir numetami trumpieji balsiai įvairiose veiks- mažodžių nekirčiuotose galūnėse, pvz.: a) n. sg. Darb’s RM 5, 18, Burs „bū- ras“ RS 41, 12, kalts RM 23,15, Sens t.p. 21,28, Sswents RaBts t.p. 27, 19— 20, kur’s t.p. 6,28, Jauns paprafts, sens atrafts RS 56, 9 (toks 20-jo pasako- jimo pavadinimas), budams RM 15,25, mylim’s t. p. 2,31... b) praes. 3 atliek RM 18, 8, grauden’ t.p. 18,17, yr’ t.p.1,3, meld’ RS 27, 26, werk t. p. 22, 25..., gal RM 2,22, gird’ t. p. 23,28, pen t. p. 35,26, reg RS 23,3, ftow’ RM 17, 14..., inf. but’ RM 2, 21, miflyt’ t. p. 1, 5... Tačiau didesnio nuoseklumo galūnių trumpinime nematyti: neretai pagrečiui pavartojama tokia pat lytis su sutrumpinta ir su nesutrumpinta galūne, plg.: n. sg. Diew’s RM7,13ir Diewas t.p. 7,18, jauns ar fennas t.p.161,18, gyws t.p. 9,20ir gywas t. p. 11, 28, praes. 3 myl t. p. 29,9 ir myli t. p. 29, 4. Dažnesnis galūnių trumpinimas veikiausiai atsiradęs dėl tilžėnų šnektos įta- kos, nes V. Rėgė 23 paskutiniuosius savo gyvenimo metus buvo kunigas Tilžėje (mirė 1791)?. Šios šnektos įtaka galima aiškinti ir ne visai retai pasitaikančius uo/o ir ie/ė maišymo atvejus, plg.: praes. 3 mel/loj' RM 25, 2, inf. melloti t. p. 44,3ir praet.3 wartūjo t. p. 173,13, inf. wartūti t. p. 129, 13, in. pl. wiffūfne dalykofe t. p. 82,23, wiffūfe mokflofe RS 20, 21-22, Bittofe Kudikiofe t. p. 65, 17, ušaugufofe Metofe t. p. 58, 60..., n. sg. bėdnas RS 46, 13 ir in. sg. Giedoje t. p. 38,3, n. sg. Zėws RM 12,4 ir Diew's t. p. 7, 13, in. sg. 3ede „žiede, žydėjime“ t. p. 33, 16 ir g. sg. Fiemos t. p. 18, 5*'. Tačiau sakyti, kad šitokio maišymo atsiradę tiktai dėl tilžėnų šnektos įtakos, nėra tvirto pagrindo. Kita priežastis, bene daugiausia salygojusi uo/o ir ie/ e maiSyma, — ta, kad V. Rėgei lietuvių kalba nebuvusi gimtoji ir jis gerai neskyrė ne tik /uo/, /o/ ir /ie/, /ė/ fonemų, bet ir giminių. Todėl tokiuose junginiuose, kaip Bittofe Kudikiofe, pirmūjfe dienife, daiktavardį kūdikis jis galėjo laikyti esant moteriškosios, dieną — vyriškosios giminės. O giminės kategorijos painiojimo atvejų minėtose jo knygelėse neretai pasitaiko (pvz.: wrenoje Rytoje „vieną rytą“ RM 14, 2-3, tą graBu giefme t. p. 23, 22-23, 1. pl. aBarais jerrejo t. p. 124, 32, tikrrus Sefferus t. p. 125, 24, g. sg. funkios prakaitos RS 44,5). Sporadiškai V. Rėgės knygelėse sušmėžuoja ir viena kita lytis su a vietoj ar a. pl. daktus RS 18, 1; 28, 18, n. sg. Mergate t. p. 47, 21, v. sg. mammate 48, 4; 11 (ši pastaroji visai nekelia abejonių dėl jos autentiškumo, nes ji pavartota dialoge). Tačiau ryškiau dvibalsio [ai] monoftongizacija neatsispindi tose pras- ta, gausybės nelietuviškų žodžių ir ypač sintaksinių konstrukcijų kupina kalba išverstose V. Rėgės knygelėse. "Biržiška V. A/eksandrynas 2, 99. 21 Rašmuo € V. Rėgės retai vartojamas, todėl sunku pasakyti, ar jo vietoj randamas e žymi paplatėjusį balsį, ar tai tik grafikos dalykas. 48 $9.Kleiniškosios tradicijos tęsimas giesmynuose. Kalbant apie rašomosios kalbos ir tarmių santykį RP, negalima išleisti iš akių ir giesmių, nors šis bažnytinis poezijos žanras turi savo sepcifinių ypatybių, daran- čių tą santykį ne tokį ryškų kaip prozos tekstuose. Dėl giesmių žanrui būdingos ritmikos bei intonacijos jų tekstuose tarminės ypatybės paprastai būna labiau suniveliuotos, be to, giesmių tekstuose daugiau pasitaiko inovacinių kalbinės raiškos priemonių. XVIII a. RP pasirodė nemažai giesmynų, nes giesmių giedojimas, kaip ž žino- ma, sudaro integralinę reformatų religinių apeigų dalį ir reformatų dvasininkai labai rūpinosi, kad nepritruktų ne tik lietuviškų biblinių tekstų, bet ir giesmynų. Jau 1705 m. Būdviečių kun. Frydrichas Šusteris išleido Jono Rikovijaus kiek paredaguotą bei išplėstą D. Kleino giesmyną „Naujos ... pagerintos Giesmju Knygos (1685 m.). Tačiau iš Kleino perspausdintose giesmėse didesnių kalbos pakeitimų nematyti. Kai kur Šusterio šiek tiek kitaip perredaguota viena ar kita eilutė (plg.: Jog mane iB malones RG 170,2 ir Manę jog iB malones ŠG 170, 2) ar skiriasi žodžių formos savo rašyba, ypač diakritiniais ženklais (plg. RG: g. sg. f. kitrawénes 170,4, g. sg. m. Dekawojimo 358, 2, n. sg. m. „Bėgunas 317,15, grajus 326, 15, praes. 1 pl. garbinam 336, 9, n. sg. f. iBardita 356, 3 .ir SG: kijtrawones 170,4, Dekawojimo 398,2 Begunas 356, 24, grajus 366, 5, garbinam 375,19, iBardijta 396, 3 ...). Taigi tarmės atžvilgiu E. Šusterio giesmynas labiau nenutolo nuo kleiniškųjų normų. Remdamasis E. Šusteriu, naują giesmyno leidimą parengė ir 1732 m. išspaus- dino Įsruties kun. Jonas Berentas; šis buvo dar pakartotas 1735, 1738, 1740, 1745 ir 1748 m. Kadangi pirmieji trys iš šių tėra žinomi tiktai iš bibliografinių šaltinių, todėl apie jų kalbos ypatybes tuo tarpu nieko negalima pasakyti. O pastarųjų dviejų turimų leidimų palyginimas rodo, kad jie kalbos atžvilgiu nie- kuo nesiskiria: abu, matyt, remiasi ankstesniais, po F. Šusterio pasirodžiusiais leidimais ir yra susiję su kleiniškąja tradicija. Be F. Susterio ir J. Berento, lietuviškų giemynų XVIII a. pirmoje pusėje dar rengė Didlaukių kun. Fabijonas Glazeris. Iš bibliografinių šaltinių žinomi jo 1736 ir 1738 m. giesmyno leidimai. Neabejotinai jam priklauso ir 1748 m. pasi- rodžiusios „Kittos naujos Giefmes“, kurių parengėją rodo kriptonimas E. U. G. P. D. (= Fabijonas Ulrichas Glazeris Pastorius Dovydėlių) ir kurios buvo išleis- tos jau 1745 m. Nors pastaruosiuose, t.y. 1745 ir 1748 m., leidimuose skiriasi ir giesmių numeracija, ir jų pateikimo vieta (pvz., 1745 m. leidime pirmoji giesmė yra „Ein Weter steiget auf“, o 1748 m. — „Gott sey Danck...“), tačiau patys tekstai, išskyrus tam tikrus rašybos mažmožius, sutampa. Tarminio pagrindo atžvilgiu jie taip pat remiasi kleiniškąja tradicija, t.y. juose vyrauja prūsų vakarų aukštaičių pietiečių tarmės lytys. Pavyzdžiui, juose išlaikomi žodžių gale nosi- nių balsių (tuomet turėjusių jau silpną nosinį rezonansą) ilgumai, taip pat ne- kirčiuotų balsių ilgumai galūnėse -0, -os, -€, -€s: g. sg. m. Karwélo BG 127, 14, Wėlno t. p. 77, 20, praet.3 atėjo t. p. 127, 14, mano t. p. 46, 40, fawot. p. 129, 49 24..., n. pl. f. gillos Ronos BG 53, 6, Kojos t. p. 155, 33, Rankost. p. 56, 21..., n. sg. f. Gerybe BG 217,27, Malone t. p. 137, 29, Meile t. p. 180, 34, Zeme GG?51, 5, praet. 3 Paddre GG*111,7..., n. pl. f. Giefmes BG 188, 1, Gerybes GG? 43,31, Lépfnéles t. p. 83,16... Tiesa, galūnėse -€, -ės, kaip rodo ir čia pateikti pavyzdžiai, iš kleiniškosios tradicijos siaurasis [ė] nebuvo žymimas taš- ku, bet tai dar nebūtinai atspindi sutrumpėjusį ar redukuotą balsį: čia veikiau- siai yra rašybos, o ne tarmės dalykas (giesmynuose pasitaiko kartais atvejų ir su tašku, pvz.: n. sg. f. Zolė GG? 83, 32). Tiek Berento, tiek Glazerio giesmynuose tiktai kur ne kur sporadiškai pasi- taiko dvibalsių [uo], Jie] suplakimo su [0], [ė] atvejų, būdingų tilžėnų šnektai. Nebūdingas tų giemynų kalbai taip pat „striukiškas“ tvirtapradžių [au], [ai], [či] dvibalsių vienabalsinimas. Tačiau trumpųjų galūninių balsių numetimas ir to numetimo žymėjimas apostrofu abiejų parengėjų giesmynuose yra labai dažnas reiškinys. Ir dažnas ne dėl to, kad giesmynų sudarytojai būtų rėmęsi striukių šnekta: rengdami giesmynus jie daugiau nusižiūrėjo į savo pirmtakų leidimus, be to, kartais dirbtinai trumpindavo žodžius ritmikos sumetimais. Todėl Beren- to ir Glazerio giesmynuose neretai greta sutrumpintos lyties vartojama ir nesu- trumpintoji, pvz.: Mano Jėzus gyw's yra, gywas taipojau aB bufu BG 70, 40, praet. 3 /pdud3 t. p. 92,7// Jpaudsia t.p.104,19,n.sg. m. Diew's t.p. 127, 8 /| Diewas t. p. 119,9, Kun's t. p. 53,12// Kunas t. p. 53,21, Krauj's t. p. 53, 13// Kraujas t. p. 163,32, Wėln's 53,15// Wėlnas t. p. 132,4, piln's t. p. 79, 12// pilnas t. p. 57,10, inf. paflept’ t. p. 140, 8 // padėti t. p. 58, 8 part. cont. turrėdam's GG? 9,36 // fakydamas t. p. 9, 37... Prie dirbtinai sutrumpinty lyčių skirtinos: a. sg. Dien’ ir Nakt' GG*48,6, tukftant’ kartu BG 55, 2, 18, adv. am3j'nay t. p. 55,39, tilyd’ „tolydžio“ t. p. 137, 15, n. sg. d'winta „devinta“ t. p. 60, 28 ir kt. Kaip žinoma, Papelkių kun. Adomas Frydrichas Šimelpenigis (jaunesnysis) Berento ir Glazerio giesmynus sujungė į vieną stambų giesmių rinkinį, kurį dar papildė naujomis giesmėmis ir paredagavęs išspausdino 1750 m.* Netrukus, 1752 m., pasirodė ir antras šio giesmyno leidimas, turintis (įskaitant nenume- ruotą giesmių sąrašą) 612 puslapius. Palyginus pastarąjį su Berento 1748 m. giesmynu (462 p.), matyti, kad giesmių tekstai ligi p. 406 abejuose bemaž visiš- GI Ss ...1Beinanti iB Diewo 20, 20 ...1B Diewo einanti 438, 11 Po tawo dūk Akkim’... 21, 13 Tawefp man eiti dik... 43, 840 S3io Swieto Gerybes daugiaus al my- | AB myliu Daiktus c3ėf iBkus daugiaus lu, ne Dawėjo [p. 37, 16-17] ne kaip Dawėją [p. 457, 20-21] 2 Plačiau: Lietuvos TSR bibliografija [toliau — LTB] 1, Vilnius: Mintis, 1969, 386. 50 w S Padare Kriftus wif[ gerray, dar buwo ne futwėręs jis mus ir mufu dar tad- day bit Giflas ne [utweres; ba Swiet’s ne buwo dar tadda; O jau mums Krif- tus amžiną dut’ miflijo Gywatą ir Danguje Sweikata [p. 109, 32-37] Gl Padare WieBpats wis gerray, pirm neng jis per Malonę iftate mus gy- wentinay i Swieto Budawong; mus yr pelnyt’s JBganimas, ir nuo pirm neng pamate kas Zwaig3iū Pulkus did3ofus iBfkyre per fawūjus [p. 554, 4-9] kai sutampa (išskyrus kai kuriuos nežymius kalbos ir grafikos dalykus, pvz., vietoj Berento a. pl. Grieknikus BG 57,18 Šimelpenigio vartojama Grieknin- kus 57,18, vietoj Berento Garbe buk 39,4 — Garbe t'eft 39,4; iš grafikos minėtinas kitoks nosinių [3], [¢] žymėjimas Šimelpenigio giesmyne dabartinės formos „nosinaitėmis“ vietoj Berento įkypų brūkšnelių). Nuo minėto puslapio Šimelpenigio giesmyne įvairių skirtybių pastebima dar daugiau. Čia įdėta pa- ties parengėjo verstų giesmių, taip pat perredaguotos kai kurios Glazerio ir kitų verstos giesmės. Šimelpenigio 1752 m. giesmyne atskiros giesmės daugiau ar mažiau perreda- guotos ne tik tekstologiniu, bet ir kalbos atžvilgiu, plg.: Iš palyginimo matyti, kad Šimelpenigis redaguodamas keitė kai kurių žodžių formas, žodžių tvarką, o tam tikrais atvejais (paskutiniame pavyzdyje) ir visą tekstą savaip išvertė. Tačiau nepastebėta, kad jis būtų specialiai keitęs ankstes- niųjų giesmių vertėjų tarmines lytis ar jų vengęs savo redaguotose giesmėse (paskutiniame pavyzdyje jo išleista tada apie Išdagus vartota siaura tarmybė bei senybė bit „buvo“ veikiausiai dėl skirtingo teksto varianto). Taigi tarminio pagrindo požiūriu Šimelpenigis taip pat nenutolo nuo kleiniškosios, vakarietiš- kosios pietietiškosios rašomosios kalbos tradicijos. A. E. Šimelpenigio (jaunesniojo) 1752 m. giesmynas vėliau buvo ne kartą iš naujo leidžiamas. Bibliografiniuose šaltiniuose minimi 1763, 1766 m., o bibliote- kose išlikę 1776 ir 1791 m. leidimai. Išlikusiųjų leidimų palyginimas akivaizdžiai rodo, kad vėlesnieji buvo ankstesniųjų identiški perspaudai, kuriuose galima ap- tikti tik vieną kitą (dažniausiai dėl spaustuvės kaltės atsiradusią) rašybos skirtybę, plg.:in. sg. mannij' SiG” 439, 21 // manij' SiG™ t. p. // m{a]nny’ ŠiG?! t. p.; part. n. sg. m. marinnams ŠiGS' 454, 4-5 || marinams SiG™ t. p. // marrinams SiG" t. p.; praes. 1 sg. pawarrau SiG 457,10 // pawarau SiG™ t. p. // pawarrau SiG" t. p.; a. pl. m. Dayktus SiG" 457, 20-21 // Daiktus SiG™ t. p. // Daiktus SiG; a. sg. manng SiG" 472, 35 // manę ŠiG'** t. p. // manne SiG* t. p. Taigi Šimelpenigio giesmynas buvo populiariausias RP XVIII a. lietuvių gies- mynas. Jo pagrindu buvo rengiami ir kiti to meto giesmynai tame krašte (pvz., G. Ostermejerio 1781 m.). Kadangi jo vėlesniųjų leidimų kalba nebuvo keičia- ma, tad juose nėra nė kokių naujų tarminių reiškinių. Dėl šios priežasties tuose giesmynuose buvo užkonservuota ankstesnioji (daugiausia kleiniškoji) bažnyti- nės poezinės kalbos tradicija, išlaikyta RP ir vėlesniais laikais. 51 §10. Keletas žodžių apie maldaknygių tarminį pa- grindą. Pagalkleiniškąją tradiciją XVIII a. drauge su stambesniais giesmynais buvo leidžiamos ir maldaknygės (įrišamos į vieną knygą, bet dažniausiai turinčios atskirą paginaciją). Jų pavadinimas — „Naujos labay priwalingos ir DuBoms naudingos Maldū=Knygčlos“. 1705 m. Karaliaučiuje išspausdinta bene pirmoji tokia XVIII a. maldaknygė (jos antraštiniame lape nurodyta 1704 m. data abejotina)“. Ji mažai kuo tesiskyrė nuo Jono Rikovijaus parengto ir 1685 m. išspausdinto Kleino maldaknygės antrojo leidimo. Skyrėsi tik kiek kitokiu mal- dų išdėstymu, mažesniu šriftu ir skyryba (1705 m. leidime, kurį veikiausiai pa- rengė tų metų giesmyno sudarytojas Šusteris, rečiau vartojamas polifunkcinis skyrybos ženklas — įkypas brūkšnelis / : jo vietoj retkarčiais pasitaiko dabartinės formos šauktukas, kabliataškis). Vėlesniųjų žinomų maldaknygės leidimų (1731, 1745, 1748, 1757, 1776, 1791 m.) tekstai taip pat nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito: jų skirtybės irgi daugiausia ribojasi grafikos lygmeniu, plg. maldą, skirtą Velykų šventei: 1731 1745 1748 Wiffogalifis, am3inalis ir mielaBirdingaf[is Diewe, tu Téwe muft JBganyto- jo Jezaus Kriftaus! Mes taw pakarnay deka- wojam, kad Bi [awo wien- Wiffogalifis, am3ina([is ir mielaBirdingaf[is Diewe, tu Téwe mufu JBganyto- jo Jė3aus Kriftaus! Mes taw pakarnay dėka- wojam, kad Bj fawo wien- Wiffogalifis, am3inaffis ir mielaBirdingaf[is Diewe, tu Téwe mufu JBganyto- jo Jezaus Kriftaus! Mes taw pakarnay deka- wojam, kad Bj [awo wien- gimmufi Suny, mufū gimmufj Suny, mufū gimmufj Suny, mufa Griekū déley ant Smer- Griekū dėl į Smertj nu- Griekd dėl į Smertė nu- ties nudawei... [p. 24] dawei... [p. 18-19] dawei... [p. 18-19] 1757 1776 1791 Wif[ogalifis, am3inaffis ir mielaBirdinga(fis Die- we, tu Téwe mula JBga- nytojo Jézaus Kriftaus! Mes taw pakarnay déka- wojam, kad Bi fawo wien- gimmufj Sunu, mul Griekū dėl į Smertj nu- dawei... [p. 19] 23 Žr. LTB 1, 201. 52 Wifogalifis, amžinafis ir mielaBirdingafis Diewe, tu Téwe mufu JBganyto- jo Jézaus Kriftaus! Mes taw pakarnay déka- wojam, kad Bi fawo wien- gimmufi Sunu, mufd Griekl déley į Smertj nudawei... [p. 634] Wiffogalifis, am3inaf[is ir mielaBirdinga(fis Die- we, tu Tewe mujū J3ga- nytojo Jezaus Kriftaus! Mes taw pakarnay deka- wojam, kad Bj [awo wien- gimmufi Suny, mufa Griekū del į Smertį nu- dawei... [p. 18-19] Kadangi maldaknygės , kaip minėta, buvo leidžiamos drauge su giesmynais, be to, rengiamos spaudai dažniausiai tų pačių autorių, tad jos savo tarminiu pagrindu negalėjo labiau skirtis nuo pastarųjų. Šiek tiek skirtybių giemynų kal- boje (pvz., galūnių trumpinimo dažnesnių atvejų) galėjo rastis dėl eilėdaros po- reikių. Bet tai privalo specialių tyrinėjimų, į kuriuos čia nesileisime. Žanriniu atžvilgiu maldaknygėms yra artimos ir agendos, t. y. maldų ir baž- nytinių apeigų aprašymų knygos. Bene pirmoji tokios rūšies RP pasirodžiusi knyga — Jono Berento ,,Dawadnas Pamokinnimas kaipo wiffi Lietuwoje [...] Kunnigai kaip Diewo Tarnai tur elgtis [...] Karalduczuje Mete MDCCXXX*. Kadangi Berentas buvo įsrutiškis (ir gimęs, ir ilgą laiką kunigavęs Įsrutyje), tad ir savo raštuose negalėjo labiau nutolti nuo savo gimtojo krašto tarmės, juoba kad jau nuo D. Kleino laikų ji buvo įsitvirtinusi RP rašytinėje tradicijoje. Todėl savo ,,Dawadne Pamokinnime...“, panašiai kaip ir bibliniuose bei gies- mių tekstuose, jis labiau laikėsi vakarų aukštaičių pietiečių tarminio pagrindo (vartojo lytis su nesutrumpėjusiomis vardažodžių -(r)o, -(7)os, -€, -ės galūnė- mis, kartais ir su „judriuoju“ kamiengalio balsiu galūnėje -as). Tačiau turbūt dėl to, kad Įsruties apylinkės priklausė vad. „striukių“ patarmei, Berentas savo agen- doje nevengė ir trumpinti galūnių: išleisdavo „judrųjį“ [a] (budam’s 2, 16, gyw’s 11, 36, Kuaing’s „kunigas“ 2, 23, Pon's 11,16, Salmon’s „Saliamonas“ 12, 17... // Klebonas 9,20, Powilas 11,6, Ponas Diewas 11, 27...), numesdavo -e vardažodžių vnsk. inesyve (Bédojy’ 2, 2, JBmintij' 31,8, Laiwėlij' 3,25, Malo- ney’ 31,9, tykoj’ Petnycioj’ 38, 2... /| Danguje 4,12, Pakajuje 3,26, odie 11, 9...), numesdavo -e, -7 veiksmažodžių galunese (inf. Ziept’ 10,12 // tarti 10, 13, praes. 3 nor 13,4, pen’ „peni“ 11, 16, fed’ „sėdi“ 516 // gauna 12, 18, randa t. p., imper. 2 pl. imkit 7,7, walgikit 7,8... // augkite 14,22, dekawokite 6, 26...). Pažymėtina taip pat, kad pasitaiko agendoje ir [uo]/[o], [ie]/[€] suplaki- mo atvejų, plg.: in. pl. pirmidfa Knygofa 10, 20, wiffufa S3aliffa 21, 31, adv. niekados 39,5 // nekados 27,11, d. pl. Bednems 8, 12, inf. pakwefti 9, 11... Tai jau tilzénams būdinga ypatybė, atsispindinti ir kai kuriuose kituose ano me- to RP raštuose. Nuo Berento agendos tarminio pagrindo atžvilgiu iš esmės nesiskiria ir be- maž pusšimčiu metu vėliau pasirodžiusi Gotfrydo Ostermejerio „Agenda“ (1775). Savo 1791 m. gramatikoje jis rašė, kad gryniausiomis lietuvių tarmėmis esą laikomos gana artimos Ragainės, Įsruties ir Gumbinės tarmės (,,Der Rag- nitsche, Jnsterburgische und Gumbinische Dialect stimmt ziemlich, und wird fiir den reinsten gehalten““, p. 130). Ir iš tikrųjų jo 1775 m. išleistoje ,,Agendo- je“ vyrauja vakarietiškos pietietiškos lytys su galūnėmis -(/)o, -(1)OS;, -6, -€s; -ys (g.sg. Adomo3,18, amžino 4,6, mano 43,3, tawo 2,16, fawo 3,2, Mėd3šio 34,10, didžio 6,10, didšžios 51,19...; n. sg. Garbe 8,6, Giefme 74, 12, g. sg. Garbės 3,10, Meilės 4, 20...; n. pl. Aufys 61,11, S3irdys 39, 9...) su „judriuo- ju“ [a] (n. sg. amžinas 42,14, aprūpinimas 2,26, Birdingas 15,26, Bwentas 10, 8, Bittas 20,3 (betir kitts 32,2), meldžiamas 42,11, pagarbintas 4,2...), su priesaginiu -+ (imper. 2 sg. Apripik 58, 4, atnaujik 68, 15, gaiwik 67,9, 53 Padrutik 17, 4, platik 58, 8, cond. 3 ftippritu 28, 7..., bet ir: imper. 2 sg. [tipprink 29, 21, cond. 3 padruttintu 7, 13-14, pagarbintu 25,4 [tipprintu 5, 10...) ir kt. Kur ne kur „Agendoje“ pasitaiko ir lyčių a. sg. m. waddotą 1,7, n. sg. m. pralétas 30,9, a. sg. f. Weta „vietą“ 32, 22, a. pl. m. Zedus „žiedus“ 31, 22, praet. 2 sg. leper 50, 12, a. sg. m. rg 60, 11; 66, 23, kurias galima sieti su tilzény šnekta, jeigu jos nėra autoriaus tarties atspindys ar paprasčiausi spaus- tuvės apsirikimai. Gaila, kad neturime išlikusio 1781 m. Ostermejerio giesmy- no, kūris palengvintų nustatyti tokių lyčių atsiradimo priežastis. $11. Kleiniškųjų normų vyravimas katekizmuose. XVIII a. RP dažnai buvo leidžiami ne tik bibliniai tekstai, giesmynai bei maldaknygės, bet ir katekizmai (tiek atskiromis knygelėmis šio amžiaus pradžioje, tiek pride- dami prie maldaknygių — amžiaus viduryje bei antroje pusėje). Įdomu, kad dar XVII a. čia, matyt, turint galvoje įvairiatautę to krašto gyventojų sudėtį, imta leisti keturkalbį — vokiečių, lotynų, lenkų, lietuvių kalbų — katekizmą: „D. Mar- tini Lutheri Catechismus minor, Germanico-Polonico-Lithvanico-Latinus“ (su prieš šį pavadinimą nurodytą kalbų tvarka). Bibliografų minimi šio anoniminio katekizmo 1670, 1683, 1696, 1700, 1709, 1720 ir 1751 m. leidimai (dėl paskuti- niojo pasirodymo datos abejojam)?**. Palyginus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje turimus 1709 ir 1720 m. mikrofilmus, tuoj pat galima pastebėti, kad jie nei turinio, nei kalbos atžvilgiu (išskyrus kai kuriuos rašybos mažmožius) niekuo nesiskiria, taigi vėlesnysis yra ankstesniojo pakartotinis leidimas. Lietuviškasis šių dviejų leidimų vertimas daž- nu atveju yra artimesnis lenkiškajam, tad yra pagrindo manyti, kad vertėjas la- biau laikėsi pastarojo, plg.: 1709 m. leid. (1720 m. — laužtiniuose skliaustuose) Vokiškasis Lotyniškasis Lenkiškasis Lietuviškasis tekstas tekstas tekstas tekstas 1. Unfer taglich Panemnostrūguo- Chleb nal powBed- Dūną mufu die- Brodt gib uns heu- tidianum da nobis ni day nam džišia. niBka dik mums. te. [p.20, 9-11] hodie. [p.20, 8-11] [p.21, 8-10] [p.21, 10-12] [Ding mud die- niBka dik mum’s, ib.] 24 Plačiau zr. LTB 1, 228-229; šio tomo “Papildymai”, 1990, 44. 54 2. Du Jolt keine Non habebis Deos Nie miey innych Ne-turrėk kittu andere Gėtter ha- aliėnos coram me. Bogow podle mnie Diewu pagal ma- ben neben mir. [p.30, 13-15] .[p.31, 14-16] nę. [p.31, 13-14] [p.30, 13-15] [Ne-turrėk kittu Diewu pagal ma- nę, ib.] Vokiškasis Lotyniškasis Lenkiškasis Lietuviškasis tekstas tekstas tekstas tekstas 3. Du Jolt nicht Non loquéris con- Nie mow falBywego Ne-luddik ne-tei- falfch ZeugniB re- tra proximum tu- šwiadectwa prieciw [ausluddimo prieB den wider deinen um falfum teftimo- Blisniemu twemu. artimą tawą. [p.39, Nechften. [p.38, nium [p.38, 21-23] [p.39, 26-29] 23-25] 20-23] [Ne-luddik netei- faus luddimo prieB artimą tawa, ib.] Keturkalbio (1709 ir 1720) m. katekizmo lietuviškosios dalies lytys, apskritai imant, yra vakarietiškos pietietiškos, daugeliu atvejų sutampančiomis su tomis, kurios kodifikuotos D. Kleino gramatikose, būtent: a) su nesutrumpintomis -(f)0, -6, -os, -ės galūnėmis (praes. 3 laiko K 45,18, g. sg. Diewo 7,5, lobjo'75, 12, mano 27,10, fawo 57,17// Jawa 27,3...,n.sg. NaBle 129, 11, g. sg. amžinos gywatos 83,19, TewiBkos DeiwiBkos gerybes 51, 11-12...), b) su neišleistu „judriuoju“ [a] (n. sg. DeBimtas 11,7, Diewas 11,16, gywas 9,8-9, gywenimas 99,3, kunas ir kraujias 87, 8-9...), c) su nesutrumpintomis liepiamosios nuosa- kos galūnėmis (2 pl. Eikite 23,13, Imkite ir gerkite 27,18—-19, mokinkite 23, 14-15, walgikite 27, 5...), d) su dažnai nesutrumpintomis vnsk. ir dgsk. inesyvo galūnėmis (m. sg. dūnoje 87,11, maldoje 69, 2, naktijė 25,13, Bloweje 35, 28, teifybeje 85, 9..., bet ir: Danguj 63,11, wienoj' tikroj wieroj' 59 6-7...)%. Tačiau, antra vertus, jau nukrypus nuo D. Kleino paradigmose pateiktų nor- mų, keturkalbiame katekizme dažnai vartojamos esamojo laiko lytys su numesto- mis galūnėmis: 3 a. gauBin „gausina“ 67, 2, gywen 129, 16, Jlauš „Jaužia“ 67, 2, myl 13,14, mokin 63, 12; 113, 14, perwerc3 117, 23-24...; 1 pl. atleidziam 71, 5, gywenam 65,9, tikkim 65, 8... Keturkalbis katekizmas, matyt, netenkino RP bažnytinės vyresnybės poreikių, todėl imta galvoti apie naujo, dvikalbio (vokiečių-lietuvių) katekizmo rengimą. Ypač tokio, kuris būtų standartinis to krašto lietuvių visuomenei. Rengti šitokį katekizmą ėmėsi H. Lyzijus, kurį laiką ėjęs RP mokyklų ir bažnyčių inspekto- * Kadangi 1720 m. leidimas sutampa su 1709 m. leidimu ir puslapių numeracija, čia nurodo- ma tik pastarojo puslapis ir eilutė. 55 riaus pareigas **. Tačiau jo pastangomis kolektyviniu būdu parengtas 1719 m. vertimo rankraštis nebuvo išspausdintas, 0 1722 m. pasirodė G. Engelio pako- reguotas šio rankraščio leidimas. G. Engelio koreguotame „Mažame Katgisme“ yra nemaža tiek teksto, tiek kalbos skirtybių. Vienur yra išleistos tam tikros teksto dalys, kitur — išplėstos, be to, apstu ir (a) fonetinių, (b) leksinių bei (c) sintaksinių taisymų, plg.: a) praes.3 fdko LK 12, 8 ir /aka EK 6, 8; praes. 1 sg. ¢/mi LK 12,9ir ¢/mi EK 6,9; praes. 3 patenk’ LK 36,5 ir patenka EK 56, 12; a. sg. f. Ewangelią LK 37,13 ir Wangelyd EK 58,27, imper. 1 pl. Klaufykim’ LK 54,18 ir Klaufykem’ EK 83, 13...,b) atfankas Piktenybe LK 12, 11 ir atfankas Griekus EK 6, 13— 14; AB bédnas grieBBnas žmogus LK 29,11 ir AB bédnas wargingas 3mogus EK 40, 4; adv. kodel LK 33,1 ir kam EK 51, 3..;; ¢) ... Bittoje Naktij' kurroje buwo iBdūtas LK 27,12-13 ir ... Bitoje Naktije kuroje turejo but iBditas EK 11, 5-7; Kl4ufimai, ant kurriū wiffi kriBkcionis |...) atfakyti tur. LK 30, 7-8 ir Kiti Kldufimai | kurius wifi KrikBc3onis |...) atfakyti tur. EK 48, 1-6; Argi trys Diewai ijra? LK 30,13 ir Ar trys yra Diewai? EK 48, 16... Kaip matyti jau iš čia pateiktų pavyzdžių, G. Engelis yra šiek tiek taisinėjęs ir Lyzijaus rankraščio rasy- ba (kai kur nedvigubindavęs priebalsinių rašmenų, ypač r, be to, pakeisdavęs kir- čio ženklus ir kt.). Tačiau ryškesnių tarminių skirtybių nuo LK ir ketrukalbio kate- kizmo (išskyrus vieną kitą šiaurietišką lytį) EK nematyti. Antrasis G. Engelio katekizmo leidimas, kaip manoma®, yra pasirodęs apie 1726 m. Ar jis kuo skyrėsi nuo pirmojo, sunku pasakyti, nes kol kas nesurastas. Bet trečiasis, 1730 m. leidimas yra išlikęs ir jame, palyginti su pirmuoju, esama įvairių skirtybių, plg.: Kldufimai Luteraus Pirmkarčiams ant Gero [udawaditi | fu Atfakimais EK 42,6-10ir Kldufimai Luteraus | prie Diewo Stalo einan- tiems | fu jū Atfakimais MLK 43,9-12; Ar nufimanaifi ir Finaifi Griekininku éfas? EK 42,11-13ir Ar tikki GrieBnas efas? MLK 43, 13. Tai gali rodyti, kad 1730 m. leidimas buvęs parengtas ne G. Engelio, bet kurio nors kito žmogaus; juoba kad jame yra nemaža ir teksto skirtybių (pvz., gale po katekizmo ir skyrelių „NaBlėms“ ir ,,Wiffiems iB weno“ įdėta keletas Dovydo psalmių, kurių nėra 1722 m. leidime). Tačiau tarminio pagrindo atžvilgiu 1722 ir 1730 m. leidimuose ryš- kesnių skirtumų taip pat nematyti. Bibliografijose minimi dar 1750, 1751, 1780 m. „Mažo Katgismo“ leidimai, bet jie težinomi tik iš rašytinių šaltinių, todėl apie jų tarminį pagrindą ir apskritai kalbą nieko negalima spręsti. Kas kita — katekizmai, leistieji kaip priedai prie maldaknygių („Maldų knygelių“). G. Ostermejerio liudijimu**, pirmasis toks "7 LTB 1, 96. BOstermeyer G. Erste littauische Liedergeschichte, Konigsberg, 1793, 144. 2% Plačiau apiejį žr. Heinrich Johann Lysius. Mažasis Katekizmas... (parengė Pietro U. Dini), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 8-11. 56 priedas išspausdintas 1740 m. drauge su J. Berento maldaknyge. Iš 1744, 1748 ir 1753 m. tokių katekizmų palyginimų matyti, kad jų tarminis pagrindas yra toks pat kaip ir tų maldaknygių, prie kurių jie buvo pridėti. Tai ir suprantama: kate- kizmus vertė tie patys žmonės, kurie rengdavo spaudai ir maldaknyges. Tiek dėl tarminio pagrindo, tiek apskritai dėl kalbos skyrium minėtinas Jono Joskaudo (Jaskowd), jėzuitų pamokslininko, dirbusio Tilžėje ir Karaliaučiuje, 1770 m. išleistas ,,KrikBéioniBkas KatalikiBkas Katekizmas“. Kadangi šio kate- kizmo autorius, kaip spėjama, buvo kilęs iš Palangos apylinkių, o mokėsi Kra- žiuose?, tad būtų galima laukti jo raštuose didesnio ar mažesnio žemaitybių sluoksnio. Tačiau taip nėra: matyt, norėdamas patraukti į katalikybę Tilžės krašto ir Karaliaučiaus lietuvius, jis turėjo derintis prie RP rašomosios kalbos normų, besiremiančių prūsų vakarų aukštaičių tarme ir kodifikuotų D. Kleino gramati- kose. Ir iš tikrųjų Joskaudo katekizme vyrauja vakarietiškos fonetikos bei morfo- logijos lytys, būdingos daugeliui kitų XVIII a. raštų, pvz.: a) g. sg. am3ino gy- wénimo 13,11, kraujo 40,16, liešuwjo 56,26, dūnos 56,4, funkos Iliggos 58, 12, praes.3 daro 51,15, [ako 4,3, praet. 3 buwo 7,8, kentėjo 6, 22, nuėjo 7,4...,b) n. sg. meilė 21,2, Moteryfté 35,24, walé 15, 25, praet. 3 ėmė 42,15, padarė 19,10, g. sg. Gentyf/tės 41,9, Kumyjftės 41,10, matonés 16, 12, šėmės 9, 21...,c) n. sg. griekas 37,7, praBimas 15,9, wienas daiktas 5,18, part. cont. atfimindamas 13,9, budamas 10, 10, mirdamas 49, 5..., d) in. sg. antroje pufféje 19,19, wienoje regimoje Daleleje 59,2, wietoje 41, 25, danguje 9,11,in. pl. kurrife daiktūfe 14,5, RaBtūfe 119, Tėf/tamentūfe 3,9..,€) praes.3 atléidsia 63,13, reikia 43,2, werkia 83, 4, cond. 1 sg. bučiau 53, 10 ir kt. Tačiau, antra vertus, kai kuriomis ypatybėmis, ypač „striukišku“ galūnių trumpinimu, Joskaudo katekizmas susisieja su prūsų vakarų aukštaičių šiau- riečių šnektomis, plg. dažnai išmetamą „judrųjį“ [a]: n. sg. gers 49,4// gėras 13, 13, nieks 40, 25, Pirms 15,9, wiens 4,4, vyrs 41, 3, part. cont. /iepdams 70, 2, werkdams 71, 25 ... ir gana dažną galūnių -a, -e, -/ numetimą esamaja- me laike: 7mm 3 5, 7, nenufimin ,nenusimena‘ 13, 8, wadinn 36, 19, pra- Bom 15,13, negal 12, 12... Kiek čia galėjo turėti įtakos jo gimtoji žemaičių tarmė, kiek tilžėnų šnekta, kiek ankstesnioji prūsinė rašytinė tradicija dabar, žinoma, sunku pasakyti. Galima tiktai pridurti, kad tokių trumpinimo atvejų pasitaiko ir jo 1770 m. išleistoje knygelėje ,,Praftas Pamokl|tas...““, kurią iš da- lies taip pat galima vadinti katekizmu, nes joje klausimų-atsakymų forma aiš- kinami įvairūs katechetiniai dalykai, tiktai dar pridėta maldelių, plg.: n. sg. Wiens 3, 12, neutr. wiff 5, 2, praes. 3 aptur 18,13, gal 8,25, gird 11, 19, mirSt 11,22 // mirBta 11, 26 (dažniau), ne futtar 10, 15, perm. te laupfin 9 Plačiau apie jo gyvenimą zr. Biržiška V. Aleksandrynas?2, 154. 57 23, 17. Į vėlesnius šios knygelės leidimus (1772, 1797 m.) daugelis tokių su- trumpintų lyčių taip pat buvo perkelta. Bet labiausiai išplėstame 1797 m. lei- dime sutrumpinty lyčių galūnės dažnai pažymėtos apostrofu, plg.: a. neutr. w/ff PrP™5, 2ir wiff’ PrP” 9, 12, praes. 3 mirBt PrP” 11, 22, mirBt PrP"*16, 6 ir mirBt’ PrP 22,18, g. sg. f. moters PrP” 17,17 ir moter’s PrP” 39, 12. Be to, pažymėtina, kad kai kurios ankstesniųjų leidimų sutrumpintos lytys 1797 m. leidime pakeistos nesutrumpintomis, plg.: n. sg. m. Rajums PrP” 53, 21 ir Rajzumas PrP” 105, 7, in. sg. m. Dang[u)j PrP"*,21,12ir Danguje PrP” 37, 8, praes. 3 yr PrP27,6ir yra PIP” §, 25. Apskritai 1779 m. ,,Prafto Pamokfto...” leidimas yra ne tik gerokai papil- dytas (įdėta naujų eiliuotų maldeliy, išplėsta klausimy-atsakymy dalis ir kt.), bet ir žymiai perredaguotas kalbos ir rašybos atžvilgiu (kai kur pakeisti polo- nizmai lietuviškais atitikmenimis, reguliariau negu ankstesniuose leidimuose žymimas ygreku ilgasi [i] ir kt.). Palyginti su kai kuriais kitais XVIII a. pabai- gos RP religiniais raštais (pvz. minėto Vilhelmo Rėgės verstinėmis knygo- mis) Joskaudo ,,Prafto Pamokjto...“, kaip ir jo ,„,„KrikBčioniko KatalikiBko Kateki3mo““, kalba yra gana gryna. Tai, rodos, yra pastebėjęs ir S. Daukan- tas, kuris 1846 m. balandžio 5 d. laiške M. Valančiui rašė, kad kun. Baraus- kas Peterburgo bibliotekoje radęs jėzuito lietuvišką katekizmą, spausdintą Karaliaučiuje 1770 m., kurio kalba esanti gryniausia („język naiczytszy Li- tewski)®. Žinoma, sakyti, kad Joskaudo kalba yra „gryniausia“ dabar ne- būtų tikslu (joje taip pat esama anuometinei epochai būdingų skolinių, to- kių kaip asaba, pekla, sūdyti, viera ir pan.), tačiau ji iš tikrųjų yra grynes- nė, ypač sintaksės atžvilgiu, už ne vieno kito tos epochos religinių raštų au- toriaus ar vertėjo kalbą. $12. Kristijono Donelaičio tarminis pagrindas. Jau visai vakarietiškas pietietiškas yra Donelaičio raštų tarminis pagrindas. Tai daugiausia lėmė rašytojo gimimo ir darbo vieta: kaip žinoma, jis gimė Laz- dynėlių kaime, netoli Gumbinės, o didesnę savo gyvenimo dalį dirbo Tol- minkiemyje, taigi vakarų aukštaičių pietiečių (vad. baltsermėgių) patarmės ribose. Be to, jam nemaža čia galėjo sverti ir ankstesnioji rašytinė tradicija, ypač 1755 m. biblijos kalba, redaktorių priartinta prie pietiečių šnektų. Pietietišką Donelaičio raštų kalbos pagrindą rodo: a) dėsningas lyčių su nekirčiuotomis galūnėmis -(/)0, -(i)os;, -€, -ės; -ys ir -ūs vartojimas (pvz.: praet. 3 bėgo DRr 23, 23, buwo t.p.3,11; aude t.p. 3,23, lope t.p. 4,18, g. sg. diddelio Pulko t. p. 3,27, fzalto Pajfzalio t. p. 3,13, n. pl. Kdfos irgi 30 Žr. Daukanto laiškai / paskelbė A. Janulaitis. — Mūsų senovė 1, kn. 4/5, Kaunas, 1922, 787. Kalbamojo laiško spausdintame tekste yra įsibrovusi klaida: vietoj 1770 m. išspausdinti 1740 m. Vac. Biržiškos tvirtinimu, tokios klaidos Daukanto laiške nebuvę, žr. jo A/eksandryną 2, 155. 58 Kepurrės t. p. 23, 10, skaudsos ... bėdos DR 258, 12, Akys DRr 26, 10, Wagys t. p. 30,29, riebūs t. p. 36,41, /kanūs t. p. 16, 38); b) gana dėsningas, nors ir ne be išimčių, lyčių su priesaginiais -£, -ė- (< im, en) vartojimas (pvz.: inf. augyt DRr 26, 35, buddjt t. p. 41,11, pafirupjt t. p. 15, 40, imper. 2 sg. atfimyk t. p. 9,33, 2 pl. Skubjkimes t. p. 12, 31, part. cont. n. sg. nufimjdams t. p. 15, 19, n. pl. gaiwįdami t. p. 3, 5..., bet ir: inf. gywent t. p. 30, 41, pafikdkint t. p. 6, 21,cond.3 nugabéntu t. p. 14, 38); c) lytys su iSlaikytu galūnės -(7)a veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje (pvz.: buddina DRr 5, 4, garbina t. p. 5,2, nedryfta t. p. 30,18, nufidida t. p. 5,36, /kalbja t. p. 9, 25, werpja t. p. 35, 36..., bet ir: pa/ilink/min t. p. 9,1, prifiartin’ t. p. 28, 9, Bweplén’). Pietietiškomis laikytinos taip pat K. Donelaičio raštuose pasitai- kančios lytys su vad. „judriuoju“ [a]: n. sg. m. Gandras DRr 4, 3, grybas t. p. 35,18, linkfmas t.p. 4,3, Stalas t. p. 39,24, Weikalas t. p. 22, 28... Tačiau jo eiliuotuose kūriniuose daug dažniau (daugiausia dėl hegzametrinės metri- kos reikalavimų) vartojama lyčių su išleistu tuo trumpuoju balsiu (išleidimas neretai pažymėtas apostrofu: kitt’s DRr 3, 36, Snieg's t. p. 3,4, Wyr's t. p. 4, 17...). Žinoma, negalima manyti, kad dažnas judriojo [a] išleidimas, kaip ir kai kurių kitų galūnių trumpinimas (pvz.: trumpojo -a numetimas veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje, trumpojo -/ numetimas veiksmažodžių bendratyje ar būsim. laiko 3 asmenyje ir kt.) Donelaičio raštuose susijęs vien tik su jo kūrinių eilėdaros poreikiais. Čia dar galėjo atsispindėti kaimyninės striukių šnektos ir ankstesnės rašytinės tradicijos įtaka (pvz., 1735 ir 1755 m. biblio- jos tekstuose taip pat nemaža lyčių su sutrumpintomis ir apostrofu pažymė- tomis galūnėmis: n. sg. m. nakwin's I Moz. 24, 54, Nelab’s Sal. pam. 16, 29, pien's 11 Moz. 3, 17, Tėw's wien's Jon. 10, 30..., praes 3 min’ Jon. 13, 18, pritar’ Ap. d. 15, 15..., inf. kalbét’ Mat. 11, 7, prajūt III Moz. 20, 12..., in, sg. f. dwilinkoj' 1 Moz. 25, 9, trėc30j' II Moz. 19, 1...). $13. Kanceliariniy raštų tarminės ypatybės: Apskritai imant, vakarietiškas pietietiškas yra ir XVIII a. RP kanceliarinio stiliaus raštų tarminis pagrindas. Bet juose, panašiai kaip ir kituose to kraš- to anuometiniuose rašomosios kalbos stiliuose, pasitaiko daugiau ar mažiau ir vakarų aukštaičių šiauriečių („striukių““) patarmei būdingų ypatybių. Be gana dažno „judriojo“ [a] išleidimo, bemaž visuose Prūsų valdžios įsaky- muose galima rasti ir [0] — [uo], [ė] — [ie] suplakimo, ir veiksmžaodžių nekir- čiuotų trumpųjų galūninių -a, -e, -7 numetimo atvejų, plg.: a) inf. atkartiti PVG 77, 7// atkartūt t. p. 110, 3 ir wajoti t. p. 314, 16; wartoti t. p. 97, 8 ir praet. 3 wartūjo t. p. 97,16; n. sg. m. kiem’s t. p. 198, 28, in. pl. Kiemūj/e t. p. 175, 9 ir in. sg. Kėme t. p. 109, 28, g. pl. Kemi t. p. 101, 22; d. pl. m. efantiems t. p. 299,17ir minnétéms t. p. 236, 2; wiffems piktiems t. p. 73, 8...; b)neutr. ger t. p. 105, 3, menk t. p. 253,16 wiff’ t. p. 262, 3, praes.3 apfed t.p. 222,15, yr t.p. 194,21, pabėgt.p.110, 7, pawag t.p. 153, 16 reik 59 t. p. 60, 32...; praes. 1 pl. darom t. p. 109, 10, dūdam t.p. 109, 9, norim t. p. 324, 5, Fadam t. p. 109, 22; praet. 1 pl. dawėm' t. p. 152,21, jeBkojom’ t. p. 152,19, iBtyrėm' t. p. 149,5; fut. 1 pl. gurė/im t. p. 233, 18, in. sg. ketwirtoj dienoj t. p. 66, 19, lenkiBkoj Kalboje t. p. 321,26, tam’ patim' Kampė t. p. 141, 20-21, wienam’ t. p. 250, 21, inf. but’ t. p. 158, 21, darryt t. p. 101, 3, fėt' t. p. 272,1, praes. 3 gal t.p. 70, 13, gul t.p. 237,19, nér t.p. 97,9, tur t. p. 113, 4... Tačiau daugelyje Prūsų valdžios kanceliariniy raštų tiek o/ uo, tiek é/ fe suplakimas, tiek galūnių trumpinimas buvo nereguliarus, dažnai tik sporadiškas, be to, šiaurinėms striukių šnektoms būdingo tvirtapradžių dvi- balsių [4i], [au], [éi] vienabalsinimo atvejų šio stiliaus raštuose visai nepaste- bėta. $14. Baigiamosios pastabos. Bendrais bruožais panagrinėjus lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVIII a. RP, galima atsakyti ir į šio skyriaus pradžioje iškeltuosius klausimus. Rašomosios kalbos vartosenos analizė rodo, kad kalbamuoju laikotarpiu daugelio autorių buvo laikomasi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pagrindinių ypatybių, kodifikuotų D. Kleino gramatikose. Išimtį šiuo atžvilgiu sudaro S. Bitnerio 1701 m. testamentas, ku- riame mėginta dirbtinai suderinti dvi kiek skirtingais tarminiais pagrindais paremtas rašomosios kalbos atšakas (prūsinę ir vidurietiškąją). Tačiau toks dirbtinis derinimas nebuvo perspektyvus: RP nesusilaukė platesnio pritari- mo, ir čia greit buvo grįžta prie ankstesnės, kleiniškosios, tradicijos. Nors tas grįžimas ryškiai atsispindi tiek 1727, tiek 1735 ir 1755 m. biblijos leidimuose, vis dėlto negalima tvirtinti, kad juose buvo nuosekliai laikomasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų „kauniečių“ tarmės normų. Tai ypač pasa- kytina apie 1727 m. Naująjį testamentą, kuriame apstoka lyčių su prūsų vaka- rų aukštaičių šiauriečių šnektoms būdingu [0] ir [uo], [ė] ir [ie] suplakimu, ne retai perkeltu ir į 1735, 1755 m. leidimus. Bet K. Donelaičio beletristiniuose kūriniuose tokių lyčių nepastebėta, nors jo brošiūroje apie separacijos naudą (išspausdintoje 1769 m.) šiek tiek pasitaiko. Esama jų ir Prūsų valdžios kance- liariniuose raštuose, rašytuose veikiausiai iš įvairių RP tarmių kilusių žmo- nių. Taigi XVIII a. prūsinės lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje (ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse griežtai nesilaikyta kleiniškųjų nor- mų, kartais nevengta ir tam tikrų dialektizmų, prieš kuriuos šio amžiaus pradžioje buvo pakėlęs balsą Mykolas Merlinas*'. Tačiau siauresnių fonolo- ginių ir morfologinių dialektizmų, būdingų tiktai kuriai nors šnektai (pvz., Labguvos) ir labiau nepaplitusių prūsų vakarų aukštaičių tarmėje, vis dėlto buvo vengiama. 3 Maciūnas V. Maz Lietuvos bažnytinės kalbos reformos projektas 18 a. pradžioje. — Archivum philologicum 6, Kaunas, 1937, 80. 60 Ap. d. B? BG BT Comp. DR DRr GG? MLK Mork. Moz. Petr. 1. Pov. 1. efez — Pov. I. rym. — Pov. 1. tes. — Pov. 1. Tim.— Prp"? Prp?? Prp"? Ps. PVG RG RM RS Rūt. Sal. pam. Sal. išm. SG SiGY? SiG’® šiG?! SUTRUMPINIMAI Apaštalų darbai (Biblija) Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ... 1735 Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ...1755 J. Berento Isz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmū Knygos ... 1747 S. Bitnerio Naujas Testamentas ... 1701 D. Kleino Compendium Lituanico-Germanicum ... 1747 K. Donelaičio raštai ... 1977 K. Donelaičio rankraščiai ... 1955 G. Engelio Mažas Katgismas ... 1722 E. Glazerio Kittos naujos Giesmes ...1748 D. Kleino Grammatica Litvanica ...1653 Izaijo knygos (Biblija) Jobo knygos (Biblija) Jono evangelija (Biblija) Jono apreiškimas (Biblija) D. Martini Lutheri Catechismus minor ... 1709 J. Ouandto Naujas Testamentas...1727 H. J. Lyzijaus Mažas Katgismas...1719 Lietuvos TSR bibliografija Luko evangelija (Biblija) Mato evangelija (Biblija) Mažas Katgismas D.Mertino Luterus...1730 Morkaus evangelija (Biblija) Mozės knygos (Biblija) Petro laiškas (Biblija) Povilo laiškas efeziečiams (Biblija) Povilo laiškas rymiečiams (Biblija) Povilo laiškas tesaloniečiams (Biblija) Povilo laiškas Timotiejui (Biblija) J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1770 J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1772 J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1779 Dovydo psalmės (Biblija) Prūsijos valdžios gromatos...1960 J. Rikovijaus Naujos... Giesmju Knygos... 1685 V. Rėgės Mokslas Pamokinnimo... 1788 V. Rėgės Skaitimo Knygeles... 1788 Rūtos knygos (Biblija) Saliamonas pamokslininkas (Biblija) Saliamono išminties knygos (Biblija) F. Susterio 1705 m. giesmynas A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1755 A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1776 A. Šimelpenigio Jsz naujo pėrweizdėtos ir pagerintos Giesmjū Knygos... 1791 61 BEZIEHUNGEN ZWISCHEN DER LITAUISCHEN SCHRIFTSPRACHE UND DEN MUNDARTEN IN OSTPREUBEN IM 18. JAHRHUNDERT Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird auf Grund einer eingehenden phonetischen, morphologis- chen, zum Teil auch syntaksischen und lexikologischen Analyse der Belege aus den Sprachden- kmalern des 18. Jahrhunderts (aus biblischen Texten, Gesangbiichern, Gebetbiichern, Kate- chismen wie auch den Werken von K.Donelaitis und kanzleisprachlichen Urkunden) die Mun- dartliche Basis der litauischen Schriftsprache in OstpreuBen untersucht. Diese Untersuchung hat gezeigt, daB der groBte Teil der damaligen Autoren sich an den siidwesthochlitauischen Dialekt hielt, dessen Eigenschaften in den Grammatiken von Daniel Klein kodifiziert wurden. Eine Ausnahme bildet das , Neue Testament“ von Samuel Bitner (1701), in dem ein Versuch vorliegt die preuBische sowie mittellitauische Abzweigung der Schriftsprache zu verbinden. Aber eine solche Verbindung hatte keine Perspektiven: im OstpreuBen kehrte man sehr bald zur Kleinischer Tradition zuriick. Die Kleinische Tradition blieb in der Ausgabe des ,,Neuen Testaments 1727 wie auch in den Ausgaben der ganzen Bibel 1735 und 1755 erhalten. In diesen Ausgaben werden jedoch die Normen der Grammatik von D.Klein nicht konsequent angewandt: in ihnen liegen auch man- che charakteristische Eigenschaften des nordwesthochlitauischen Dialekts (die Vermischung /0/ und /uol, /é/ und /ie/ u.a.) vor. Sie treten auch sporadisch in den damaligen kanzleisprachli- chen Urkunden auf. In den belletristischen Werken von K. Donelaitis fehlen indessen solche nordwesthochlitauische Elemente. 62