Lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis XVIII a. Rytų Prūsijoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Jonas PALIONIS LIETUVIŲ RAŠOMOSIOS KALBOS IR TARMIŲ SANTYKIS XVIII a. RYTŲ PRŪSIJOJE 1. Įžanginės pastabos. Rašomosios kalbos ir tarmių santykis – tai viena iš svarbiausių, pagrindinių bet kurio laikotarpio rašomosios kalbos istorijos problemų. Juk nuo to, kurios tarmės ar tarmių pagrindu kuriasi bei plėtojasi rašomoji kalba, labai daug priklauso tiek jos struktūra, tiek jos raida tam tikru istoriniu laikotarpiu. Iš ankstesnio, seniausiojo lietuvių rašomosios kalbos periodo lingvistinės analizės žinoma1, kad ligi XVII a. tas santykis buvo gana komplikuotas. Prūs inėje lietuvių rašomosios kalbos atšakoje iš pradžios dar nebuvo griežčiau laikomasi vienos kurios nors tarmės, bet vėliau (pradedant 1625 m. Jono Rėzos giesmynu) čia įsigalėjo prūsų vakarų aukštaičių tarmė, kuri galutinai įtvirtinta D. Kleino gramatikose. Po šių gramatikų pasirodymo rašę Rytų Prūsijoje (toliau – RP) XVIII a. lietuviškų raštų autoriai, apskritai imant, jau nenukrypo nuo to aukštaitiško vakarietiško kelio. Kiek kitoks lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykis ligi nagrinėjamojo amžiaus buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK). Čia šio santykio atžvilgiu išsiskyrė dvi rašomosios kalbos atšakos: vidurietiškoji ir rytietiškoji (tiksliau – dzūkiškoji bei rytietiškoji). Senesnes tradicijas turėjo pastaroji, tačiau tvirtesnes pozicijas XVIII a. įgijo su ja koreliuojanti vidurietiškoji atšaka. Tos tvirtesnės pozicijos veikiausiai ir nulėmė tai, kad šio amžiaus pirmoje pusėje rytietiškąją-dzūkiškąją išstūmė vidurietiškoji, o šio amžiaus antroje pusėje ėmė tolydžio vis stipriau veikti, ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse, žemaičių tarmė. Vidurietiškosios lytys buvo įtvirtintos 1737 m. išspausdintoje anoniminėje gramatikoje „Universitas Linguarum Litvaniae“, o žemaitiškosios tame amžiuje dar nesusilaukė gramatinės kodifikacijos. Toliau čia, remiantis dabartinės lietuvių dialektologijos bei dialektografijos duomenimis bei lyginamąja XVIII a. raštų kalbos analize, bus mėginama detaliau panagrinėti žymesniųjų šio amžiaus RP autorių kalbą jos tarminio pagrindo atžvilgiu. Nagrinėjant daugiausia bus ribojamasi fonologijos ir morfologijos lygmenimis, nes juose ryškiausiai atsispindi tarmių skirt ybės. 1 Palionis J. Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis, 1967, 51–91. 38 § 2. Danieliaus Kleino gramatikų norminės lytys. Nors XVIII a. RP lietuviškų raštų autoriai, kaip minėta (§ 1.), ėjo D. Kleino gramatikose nužymėtomis gairėmis, t. y. rėmėsi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pagrindu, tačiau lietuvių rašomosios kalbos istorijos požiūriu svarbu nustatyti, kokiu mastu tuo pagrindu tada buvo remiamasi. Ar laikytasi tikrai pagrindinių šios tarmės ypatybių, fiksuotų D. Kleino gramatikose, ar nevengta ir siaurų dialektizmų? Jeigu nevengta siaurų dialektizmų, tad kokiuose lygmenyse jų esama daugiausia ir kaip jie buvo ano meto rašančiųjų traktuojami? Tai klausimai, į kuriuos ir bus mėginama toliau atsakyti, panagrinėjus turimus duomenis. Kaip žinoma, prūsų vakarų aukštaičių (kaip ir apskritai vakarų aukštaičių) tarmė nebuvo vienalytė. Ji buvo susiskaldžiusi į tris patarmes (šiauriečių, veliuoniečių ir pietiečių), kurių kiekviena dar turėjo savo šnektų, šnektelių. Turint galvoje tai, kad D. Kleinas buvo kilęs iš Tilžės, priklausiusios vakarų aukštaičių šiauriečių teritorijai, būtų galima tikėtis jo gramatikose rasti nemažai tilžėnų šnektai būdingų bruožų: [uo] ir [o], [ie] ir [ė] suplakimo, nekirčiuotų galūnių trumpinimo, judriojo [a] išmetimo, tvirtagalžių dvibalsių [ái], [áu], [éi] vienabalsinimo atvejų. Tačiau taip nėra: D. Kleinas pasirinko ne savo gimtojo krašto, bet tą tarmę, kuri jam rodėsi lietuvių kalbos gramatikos dėsniams bei taisyklėms nustatyti esanti „visų geriausia“, būtent kauniečių tarmę: „Hanc Caunენijum Dialectum seવimურ in Ducatu Prufjiae, utpote omnium optimam et commodissimam“ (GL XVI). Todėl D. Kleino gramatikose buvo pateiktos ne prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių, bet pietiečių patarmės, artimos „Kauno krašto“ tarmei, norminės lytys, plg.: a) n. pl. f. dūbes GL 146, imper. 2 sg. Dūk t. p. 61, n. sg. m. Piemū ..., praes. 1 sg. bėgu GL 83, praet. 3 Jėdėjo t. p. 5, inf. Jėti Comp. 5 ..., b) praet. 3 buwo GL 146, g. sg. Jawo, tawo t. p. 147, praes. 3 Jāko t. p. 112, žinno t. p. 115 ..., c) n. sg. m. gėras Comp. 107, gražumas GL 66, jūdas, jūkas t. p. 8, d) dūdāmas|| dūdams t. p. 119, regėdamas|| regėdams t. p. 110... e) n. sg. m. dáiktas GL 2, áukštas t. p. 24, inf. lėįti Comp. 55, conj. jėy t. p. 85... Palyginus kleiniškąsias fonetikos ir morfologijos lytis su atitinkamomis XVIII a. RP raštų lytimis, matyti, kad pastaruosiuose anaiptol ne visada laikytasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų pietietiškų normų. Ypač tai pasakytina apie Samuelio Bitnerio 1701 m. „Naujų Testamentą“, kuriame dėl jo parengėjų sąmoningo noro įtikti vertimo kalba tiek RP, tiek LDK skaitytojui daugiau negu kituose anuometiniuose to krašto raštuose yra visokio tarminio mišinio. § 3. Tarmių derinimo bandymai S. Bitnerio testamente. S. Bitneris (apie 1632–1710), kaip rodo jau pati pavardė, nebuvo 2 Salys A. Raštai 4. Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1992, 76 tt. 39 lietuvis. Lietuviškai jis išmoko eidamas reformatų (kalvinų) kunigo pareigas Biržuose, Kėdainiuose ir kitur³. Kadangi ankstesnieji (XVI–XVII a.) Lietuvos kalvinų leidiniai rėmėsi vidurio aukštaičių tarme (daugiausia Kėdainių apylinkių šnekta)⁴, tad ir jis, versdamas iš graikiškojo originalo testamentą, laikėsi šios tarmės pagrindinių ypatybių. Tai rodo, iš vienos pusės, dažnai rašomas i prieš [e], [ė] balsius, o iš antros – reguliariai vartojamos lytys su tautosilabiniais [am], [an], [em], [en] ir nosiniais [ą], [ę]: a) praet. 3 ißaukbejo Pov. 1. Tim. 5, 10, ißbeide Ap. d. 4, 23, g. pl. fantů Ap. d. 27, 44, n. sg. iétas Jok. 1. 1, 9, pabaijtuwę I Pov. 1. rym. 7, 3, jaute Jon. apr. 6, 12, g. pl. ū̇aktů t. p. 21, 17 ..., b) inf. famdit Mat. 20, 1, n. sg. wamzdis I Pov. 1. kor. 14, 7, praep. ant Mat. 7, 26, n. sg. pajkandintas Mork. 16, 16, a. sg. f. kempinė Mat. 27, 48, imper. 2 sg. perženk Mat. 5, 27 ..., c) a. sg. ga[w]ą Mat. 13, 20, mießtą Ap. d. 21, 5, drobę didę t. p. 10, 11, tulijbę Mork. 9, 14... Tačiau reikia neužmiršti, kad S. Bitneriui vertimo darbe dar talkininkavo Jonas Božimovskis jaunesnysis (gyvenęs Kėdainiuose, Vilniuje ir kitur)⁵ ir Frydrichas Šusteris (RP kunigas, dirbęs Būdviečiuose)⁶. Šie talkininkai, be abejonės, taip pat yra palikę savo pėdsakus vertimo kalboje, ypač pastarasis. Vaclovas Biržiška rašo, kad „Didesnę vertimo dalį atliko pats Bitneris, kiek jam padėjus Jonui Božimovskiui jaunesniajam ir Mažajai Lietuvai pritaikius P. Z. Šusteriui“⁷. Kiek ir kaip yra prisidėjęs prie 1701 m. „Naujo Testamento“ vertimo bei redagavimo J. Božimovskis, tuo tarpu nieko konkretaus negalima pasakyti. Bet apie F. Šusterio, kurį Liudvikas Rėza vadino „revizorium“ (Revizor)⁸, kalbinį redagavimą šį tą galima spręsti jau iš jo paties lietuviškosios pratarmės, pridėtos prie vertimo. Čia jis rašė: „O kadangi Lietuwnikai didžios Lietuwiβkos žémės nekurius dáiktus tokeis žódžeis iβkalba / kokiú Lietuwninkai Karaliβkoje Pruſſoje tame iβmánime newartoja / tada todeley [k]jiru padárem / ir žódžus Lietuwnikų Karaliβkoje Pruſſoje irakinom βitokiomis žijmemis ( ) kaip ant paweikſło: Didžios Lietuvos Lietuwnikai [sako: Giria ſtow ore; bet Karaliβkos Pruſſos Lietuwnikai kalba: Puſčia ſtow laukė“⁹. Iš šios citatos išryškėja, kad F. Šusteris, norėdamas padaryti vertimo kalbą prieinamesnę RP žmonėms, prie tam tikrų vertimo žodžių lenktiniuose skliausteliuose prirašė šiam kraštui įprastesnius atitikmenis, pvz.: g. sg. aliiwos (aliejaus) Luk. 10, 34, part. cont. elgdamasis (ubagáudamas) Mork. 9, 46, praes. 3 3 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 1, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1960, 356. 4 P a l i o n i s J. Ten pat, 71–79. 5 B i r ž i š k a V. Ten pat, 1, 357. 6 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, Čikaga: JAV LB Kultūros fondas, 1963, 15. 7 Ten pat, 1, 357. 8 R h e s a L. Geschichte der littauischen Bibel, Königsberg, 1816, 30. 9 Novum Testamentum lithvanicum. Naujasis testamentas Lietuwiβkas..., Karalaucuje, 1701, pratarmė. 40 iBdergia (nečiįsta daro) Mat. 15, 11, lingūdami gálwomis (kratijdami gálwas) Mork. 27, 39, nutranke jam (apjūke jį) t.p. 27, 44, g. sg. piłwo ([kiłwio) Pov. 1. Tim. 5, 13, falparos (kampinis akmū) Mork. 12, 10. Jau iš šių pavyzdžių matyti, kad F. Šusteris nesiribojo vien leksikos atitikmenimis: kartais drauge su atskirų žodžių prirašymu jis buvo priverstas pakeisti ir sintaksinę konstrukciją, be to, vietoj vieno žodžio įrašyti sinonimišką (RP būdingesnį) žodžių junginį. Taip pat yra pagrindo manyti, kad derindamas vertimo kalbą prie prūsinės vartosenos F. Šusteris galėjo pakeisti ir kai kurias fonologijos, morfologijos lytis, juoba kad daugeliu atvejų prie prūsinės buvo priderinta ir 1701 m. testamento rašyba. Tačiau nustatyti, kiek ir kokių pakeitimų šiuose lygmenyse jis galėjo padaryti, o tuo pačiu prisidėti ir prie tam tikros fonologinių bei morfologinių lyčių įvairovės atsiradimo testamento kalboje, neturint rankraščio, neįmanoma. Galima tiktai konstatuoti tokios įvairovės egzistavimą ir hipotetiškai pasvarstyti jos atsiradimo priežastis. § 4. F o n o l o g i n i ų i r m o r f o l o g i n i ų l y č i ų į v a i r a v i m a s B i t n e r i o t e s t a m e n t e. 1701 m. testamento fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą rodo tokie faktai: a) retkarčiais pasitaikantis [uo] ir [o] kaitaliojimasis, ypač žodžių šaknyse bei kamiengaliuose, plg. praet. 3 laidūjo Ap. d. 8, 2, adv. namūp Mork. 5, 19, praes. 3 putūja t. p. 9, 18, Luk. 19, 29, a. pl. m. raudūjančius Mork. 5, 38 ... ir: praes. 3 baltoja Jon. 4, 35, part. cont. iBwažiōdamas Mat. 25, 14, d. sg. m. toßam Mork. 9, 43, n. sg. wienolika Mat. 28, 16 ...; b) palyginti dar retesnis [ie] ir [ē] kaitaliojimasis: a. sg. m. miebłą Luk 14, 35 || i. sg. m. mēßłu t. p. 13, 8, d. pl. f. padangiems t. p. 17, 24 || giminėms Mat 24, 14 ...; c) palyginti retas [o] ir [a] kaitaliojimasis nekirčiuotoje žodžių galūnėje: praet. 3 āugo Ap. d. 19, 20, buwo Mork. 6, 44, praes. 3 kłaufo Luk. 8, 8 ...¹⁰ ir: praes. 3 dáża Mat. 26, 23, kába t. p. 22, 40, ne žina Mork. 13, 32...; d) dažnokas sutrumpėjusių lyčių (su numestais trumpais galūniniais -e, -i) ir atitinkamų nesutrumpėjusių kaitaliojimasis, plg.: in. sg. f. antroį dienoį Mork. 11, 12 wiłłoį ßłoweį Luk. 12, 27 ... ir: girioje Mat. 3, 1, taiweje t. p. 4, 21; imper. 2 pl. dūkit Mat. 10, 8, eikit t. p. 10, 6 ... ir apłakjikite t. p. 10, 7, giįdikite t. p. 10, 8...; inf. dūt t. p. 10, 34, rugot (bart) t. p. 11, 20... ir elgetáuti (ubagáuti) Luk. 16, 3, tuįkėnti Ap. d. 12, 16; e) retkarčiais pasitaikantis lyčių su „judriuoju“ [a] ir be jo kaitaliojimasis: n. sg. m. wienas Mat. 20, 21 || ne wiens t. p. 10, 29, kalbėdamas t. p. 26, 42, mokįdamas t. p. 26, 55, norėdamas t. p. 1, 19 || kalbėdams Mat. 26, 48, Luk. 9, 38; 22, 9 ... 10 Preteritinėse lytyse reguliariai rašomas -o. 41 Šitokių (ir kitokių) fonologinių bei morfologinių lyčių įvairavimą galima visai aiškinti. Visų pirma, jau minėtu noru suderinti dvi (kiek skirtingais terminiais pagrindais paremtas) rašomosios kalbos atšakas. Bederinant jas galėjo likti ir nesuvienodintų tam tikrų fonologinių bei morfologinių lyčių. Antra, tam tikra dalis tokių gretybių galėjo būti paveldėtos iš ankstesnių raštų (kaip minėta, jų būta ir D. Kleino gramatikose). Pagaliau trečia, šiek tiek gretybių galėjo rastis ir dėl vertėjų ar redaktorių individualaus požiūrio į tam tikras lytis, spaustuvės kaltės ir kt. priežasčių. Bet, apskritai imant, 1701 m. testamento kalba terminio pagrindo atžvilgiu daug kuo nesiskyrė nuo XVIII a. prūsines rašomosios kalbos. Tai lėmė ne tik vidurio ir vakarų aukštaičių tarmių artumas, bet ir sąmoningos pastangos derinti šias tarmes. § 5. Grįžimas prie kleiniškųjų normų 1727 m. testamente. Suprantama, dar artimesnis ankstesnei prūsinei rašomosios kalbos tradicijai, nuo J. Rėzos laikų besirėmusiai vien prūsų vakarų aukštaičių šnektomis, buvo Jono Kvanto (Quandt, 1686–1772) iniciatyva parengtas 1727 m. „Naujas Testamentas“. Jame atsisakyta tarmių derinimo idėjos ir grįžta prie kleiniškųjų normų, nes 1701 m. leidimas neįtiko RP lietuviams kalbos atžvilgiu ir buvo vadinamas „kėdainiškiu“11. 1727 m. leidimą iš pradžios rengė Tilžės kun. Reinholdas Rozenbergas ir Gumbinės kun. Kristupas Rebentišas, o šiems mirus (1724 m.) – Ragainės kun. Hiobas Naunynas ir Valtarkiemio kun. Pilypas Ruigys12. Visi jie, išskyrus pastarąjį, buvo ne lietuviai, bet, matyt, neblogai pramokę lietuviškai, jeigu jiems buvo pavestas toks darbas. Be abejonės, iš jų geriausiai lietuviškai mokėjo Pil. Ruigys, kuriam lietuvių kalba buvo gimtoji ir kuris, kaip manoma, daugiausia prisidėjo prie 1727 m. leidimo redagavimo13. Dar 1930 m. Vac. Biržiška yra pažymėjęs, kad šie žmonės tiktai taisė 1701 m. vertimą, labiausiai stengdamiesi priartinti pastarąjį prie vokiško vertimo, ir tam reikalui kiek pasinaudoję J. Bretkūno rankraščiu ir 1625 m. J. Rėzos psalmynu14. Tokį pat tvirtinimą jis yra pakartojęs ir 1953 m.15 Iš tikrųjų tų dviejų „Naujojo Testamento“ leidimų palyginimas remia V. Biržiškos tvirtinimą dėl to, kad 1727 m. leidimo rengėjai ne iš naujo vertė, o tiktai taisė Bitnerio vertimą. Abejuose leidimuose galima rasti nemažą visiškai sutampančių tekstų, nors įvairių 11 R h e s a L. Geschichte der littauischen Bibel, 28. 12 Ten pat, 33. 13 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, 21. 14 B i r ž i š k a V. Lietuviškų knygų istorijos bruožai, Kaunas: Spaudos fondas, 1929–1930, 70. 15 B i r ž i š k a V. Senųjų raštų istorija 1, Chicago, 1953, 151. 42 kalbos skirtybių juose taip pat apstu. Nesileidžiant į detalesnę tų skirtybių analizę, čia bus iškeliamos aikštėn tik tos, kuriose atsispindi taisymų tarminis pagrindas, 1727 m. leidimo rengėjų pastangos suvakarietinti vidurietiškas 1701 m. leidimo lytis. Fonetikoje lygmenyje bene ryškiausiai tokias pastangas rodo vidurietiškųjų lyčių su kietuoju [ł] prieš [e], [ė] keitimas vakarietiškosiomis be to kietojo priebalsio, plg.: part. cont. gailėdams BT Mat. 27, 3 ir praet. 3 galėjos KNT t. p., adv. Kotay BT Jon. 9, 5 ir Koley KNT t. p., iki Biolak BT Jon. 5, 17 ir ikBioley KNT t.p., praet. 3 pūle BT Jon. 11, 32 ir pūle KNT t. p., G. pl. turkelú BT Luk. 2, 24 ir Kurkelú KNT t.p. Apskritai grafema ł 1727 m. leidime yra retas reiškinys, rodantis šio leidimo rengėjų norą atsiriboti nuo Bitnerio testamento ne tik fonologija, bet ir grafika (kur ne kur pasitaikantis ł galėjo atsirasti dėl neapsižiūrėjimo ar spaustuvės kaltės, pvz. Karalytłe KNT Jon. 3, 5). Kitas, taip pat lengvai pastebimas fonetinio pobūdžio keitimas – lyčių su „judriuoju“ [a] trumpinimas, plg: n. sg. m. gywas BT Jon. 4, 51 > gyw’s KNT t. p., part. cont. mokịdamas BT Mat. 26, 55 > mokidam’s KNT t. p., n. sg. m. famdininkas Jon. 10, 13 > Samdinink’s KNT t. p., fwietas BT Jon. 3, 17 > Swiet’s KNT t. p., wienas BT Jon. 6, 71 > Wien’s KNT t. p. ... Kaip matyti, „judriojo“ [a] išleidimas 1727 m. testamente reguliariai grafiškai žymimas apostrofu, kuris ypač dažnai buvo vartojamas tam pačiam reikalui jau 1685 m. J. Rikoviiaus giesmyne. Ar visais tokio keitimo atvejais buvo atsižvelgiama į vad. „striukiškųjų“ RP šnektų tarimą, ar čia remtasi daugiau ankstesniąja šio krašto giesmynų tradicija, dabar sunku pasakyti. Morfologijos lygmenyje vakarietinimo pastangas gali rodyti tariamosios nuosakos 1 asmens formų su -čia keitimas formomis su -čiau (plg. gérčia BT Mat. 26, 53 > gérčiau KNT t. p., iBpilďičia BT Jon. 4, 34 > iBpilďičiau KNT t. p., trokBčia BT Jon. 4, 15 > trokBčiau KNT t. p. ... Tačiau dėl tokio keitimo reikia pridurti, kad jis nėra neginčytinas vakarietinimo rodiklis. Visų pirma todėl, kad formos su -čia buvo vartojamos XVI–XVII a. ne tik vidurietiškosios atšakos (kėdainiškių), bet ir RP autorių (greta -čio ir palyginti retesnių formų su -čiau). D. Kleino gramatikų paradigmose jos buvo iškeltos net į pirmą vietą (regécia || regéciau GL 109, žinnóčia || čiau t.p. 115...). Hipotetiškai skiriant -čia > -čiau prie vakarietinimo atvejų, turima galvoje tai, kad formos su -čiau ypač reguliariai buvo vartojamos iš pietinės prūsų vakarų aukštaičių srities („baltsermėgių“) kilusių autorių raštuose (pvz., K. Donelaičio raštuose pastebėtos tiktai su -čiau). Sintaksės lygmenyje vakarietinimo pavyzdžiu gali eiti iliatyvo gana reguliarus keitimas prielinksnių „į+galininkas“ konstrukcija, plg.: kurio[na tikay namū[na BT Luk. 9, 4 > kur į kokius Nammus KNT t. p., karoblin Bt Luk. 17, 27 > į Akruta KNT t. p., ranko[na BT Jon. 3, 35 > į Rankas KNT t. p. D. Kleino GL iliatyvas ir „į + galininkas“ konstrukcija buvo apibūdinti kaip tam tikros gretybės ir net buvo suteikta pirmenybė iliatyvui, kaip „elegantiškesnei“ 43 raiškos priemonei16. Tačiau tokios pirmenybės suteikimas gramatikoje konkrečiau nemotyvuotas. Galimas daiktas, kad čia nemaža svėrė stilistinis požiūris: D. Kleinui, išgarsėjusiam ano meto religinių giesmių vertėjui bei kūrėjui, iliatyvas galėjo rodytis ne tik trumpesnė, bet ir skambesnė krypties reiškimo priemonė. Manyti, kad pirmenybės suteikimas iliatyvui buvo nulemtas didesnio jo paplitimo RP vakarų aukštaičių (ypač pietiečių) tarmėje, nėra tvirto pagrindo: tam prieštarauja, be kita ko, jau nuo XVII a. pabaigos pastebima tolydinė „į + galininkas“ konstrukcijos visuotinio įsigalėjimo RP raštuose tendencija (ši konstrukcija vyravo ir K. Donelaičio raštuose). Bene lengviausia nustatyti vakarietinimo atvejus leksikos lygmenyje, nes 1701 m. testamento tekste lenktiniuose skliaustuose, kaip minėta, buvo įrašyta nemažai vakarietiškų (tiksliau, prūsinei rašomosios kalbos atšakai būdingesnių) žodžių, kurių didžioji dalis perkelta ir į 1727 m. leidimą, atsisakius jame „kėdainietiškų“ atitikmenų. Leksikos vakarietinimo pavyzdžiais šiame leidime galima laikyti tokius perkeltuosius (atskliaustuosius)žodžius, kaip drugys [a. sg f. karštinė (drugi) BT Mat. 8, 14: i. sg. m. Druggiu KNT t. p.], puščia [in. sg. f. girioje (pubčioje) BT Mat. 3, 1: Pubčioje KNT t. p.], skaitytinė [g. sg. f. literos (įskaitij-tines) BT II Pov. 1. kor. 3, 6: n. sg. f. Skaitytine KNT t. p.], skūnė [a. pl. kūnus (kunes) BT Luk. 12, 18: Skunes KNT t. p.], ubagauti [inf. elgetáuti (ubagáuti) BT Luk. 16, 3: ubbagauti KNT t. p.], vartai [broma (wartai) BT Mat. 7, 13: Wartai KNT t. p.] ir kt. Tačiau leksikos vakarietinimas nesiribojo vien tik skliausteliuose įrašytų žodžių perkėlimu į 1727 m. leidimą: nemažai ir šiaip vakarų aukštaičiams neįprastų žodžių jame buvo pakeista įprastesniais šios tarmės atstovams, o ypač labiau paplitusiais ano meto prūsine rašomosios kalbos vartosenoje. Pavyzdžiui, 1701 m. testamente pavartotas gerdas Mork. 13, 7 buvo pakeistas 1727 m. leidime į šauksmą, gydytojas Luk. 5, 31 – į liekorį, įdant Jon. 11, 57 – į jėib, iškala „mokykla“ Ap. d. 6, 9 – į šūlę, palaikis Mork. 2, 21 – į seną, veizdėti Ap. D. 3, 5 – į žiūrėti, žūklavimas Luk. 5, 4 – į valksmas. Taigi vakarietinimo atveju pastebima visuose 1727 m. „Naujo Testamento“ kalbos lygmenyse. Ir tai rodo šio testamento rengėjų pastangas padaryti jo kalbą suprantamesnę RP skaitytojui, artimesnę ankstesnei kleiniskiąjai tradicijai. Kur ne kur pasitaikantys nukrypimai nuo tos tradicijos gali būti paaiškinami tiek rengėjų individualiomis pažiūromis į atskirus kalbos reiškinius, tiek ir jų noru respektuoti įvykusius pakitimus RP lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje pokleiniskuoju laikotarpiu. Dažnokai 1727 m. testamente pasitaiko taip pat [o] ir [uo], [ė] ir [ie] suplakimo atvejų, plg.: a) inf. dūwanoti II Petr. 1. 1, 4, žvėjuoti Jon. 21, 3 ir lingoti Pov. 16 Žr. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 257. 44 1. efez. 4, 14; g. sg. m. Gūdo „godumo“ Pov. 1. rym. 1, 29 ir a. pl. m. Loƀus „luošus“ Mat. 15, 30; in. pl. wiłłufe Daiktofe I Pov. 1. tes. 5, 18 ir wiłłufe Wietułfa I Pov. . Tim. 2, 8 ...; b) n. sg. m. Snegas Jon. apr. 1, 14 ir g. sg. f. Giedos Jud. 1, 1, 22; a. pl. f. Jawėnas „rażienas“ I Pov. 1. kor. 3, 12 ir n. pl. m. Mieneƒej Jon. 4, 35. Šitokie suplakimai, be abejonės, yra jau tiesioginis prūsų aukštaičių šiauriečių šnektos atspindys. § 6. 1735 m. „Naujo Testamento“ kalbos ypatybės. Nuo 1727 m. leidimo mažai kuo tesiskiria ir 1735 m. „Naujo Testamento“ kalba. Tai ir suprantama: pastarąjį rengė H. Naunynas ir Pil. Ruigys, kurie daugiausia buvo prisidėję prie 1727 m. leidimo redagavimo. Šių dviejų leidimų skirt ybės dažniausiai ribojasi rašybos ir fonetikos lygmenimis, nors retkarčiais pasitaiko ir tam tikrų morfologijos, sintaksės, leksikos pakeitimų. Pavyzdžiui, 1727 m. leidime dažniau rašomi didžiosiomis raidėmis bendriniai daiktavardžiai, daugiau jame aliatyvų, adesyvų, kurie 1735 m. leidime neretai jau pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis, daugiau senoviškesnių sakinio modelių. § 7. Stengimasis laikytis „grynosios“ tarmės 1735 m. biblijoje. 1735 m. buvo išleistas ir Senojo testamento vertimas, kuris drauge su „Nauju Testamentu“ apėmė visą bibliją („Biblia, tai efti Wiłłas Szwentas Raßtas Seno ir Naujo Teßtamento...“) Kaip matyti iš vokiškos Jono Kvanto prakalbos, pridėtos prie šio pirmojo visos biblijos leidimo, be H. Naunyno ir Fil. Ruigio, Senąjį testamentą dar vertė Kristupas Štimeris, Abraomas Liuneburgas, Fabijonas Kalau, Adomas Pilgrimas, Kristupas Šperberis ir du Adomai Šimelpenigiai (vyresnysis ir jaunesnysis), o visą vertimo darbą prižiūrėjo Jonas Berentas ir Petras Milkus(šiedu skaitė ir korektūrą). Šitokios nemažos žmonių grupės parengtas vertimo rankraštis kalbos atžvilgiu negalėjo būti visiškai vienodas, juoba kad vertėjai buvo kilę iš įvairių, tarmiškai daugiau ar mažiau skirtingų vietų (pvz., H. Naunynas buvo gimęs Ragainėje, P. Milkus – Tilžėje, K. Štimeris – Įsrutyje, A. Liuneburgas – Gumbinėje, bet ilgą laiką dirbęs Klaipėdoje)17. Vis dėlto kokio didesnio kalbos skirtumo ne tik tarp atskirų Senojo testamento dalių, bet ir tarp Senojo ir Naujojo testamento nematyti 1735 m. leidime. Tai, be abejonės, daugiausia nulėmė šio leidimo rengėjų, ypač redaktorių (visų pirma Įsrutiškio J. Berento) stengimasis laikytis ankstesnės – klein iškosios tradicijos, nuo kurios buvo nukrypta S. Bitnerio testamente, ir tos tradicijos pagrindu suvienodinti leidimo kalbą. Kad 1735 m. leidimo redaktoriai iš tikrųjų neignoravo ankstesnės (ne tik klein iškos, bet ir prieškleiniškos) tradicijos, galima spręsti tiek iš jau minėtos J. Kvanto prakalbos, kurioje rašoma apie J. Bretkūno ir S. Chilinskio biblijų ver- 17 Biržiška V. Aleksandrynas 2, 10 ir t. 45 timus, tiek ypač iš jo 1730. I. 3 pranešimo RP valdžiai apie naujojo leidimo rengimo eigą. Tame pranešime nurodyta, kad naujajam leidimui naudotasi ir J. Bretkūno bibljos vertimu (iš jo buvę perimti vėjų pavadinimai), tačiau daug naudos iš to neturėta. Neturėta dėl to, kad J. Bretkūnas savo vertime rėmėsi Labguvos tarme, kuri „giminiems“ Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių lietuviams buvusi ir nesuprantama, ir nepriimtina: „Sie [t.y. J. Bretkūno vertimas, – J. P.] ist aber nach der Labiauschen Mundart, so mit der Curischen Sprache verbunden ist, geschrieben; dahero sie auch von den reinern Littauern in der Insterburg-Ragnit-und Tilsitschen Aemtern, die doch die weitläufigsten sind, weder verstanden noch angenommen werden kann und einer durchgängigen Verbesserung von Wort zu Wort bedarf.“18 § 8. Pietietinimo tendencija 1755 m. biblijos leidime, A. Pilgrimo, K. Lovyno, V. Rėgės vertimuose. Tarminio pagrindo atžvilgiu nuo 1735 m. leidimo iš esmės nesiskiria Adomo Šimelpenigio, jaunesniojo (1699–1763), parengtas ir 1755 m. išspausdintas naujas visos biblijos leidimas. Tai ir suprantama: šis leidimas faktiškai buvo tiktai kiek paredaguotas ano variantas. Tačiau jame vis dėlto pastebima tendencija redaguojant labiau supietietinti kalbą. Pavyzdžiui, kur ne kur 1735 m. leidime pasitaikančios beafrikatės lytys čia keičiamos afrikatinėmis (plg.: adv. apſteyB¹ I Moz. 3, 10 > apßczeyB²; part. act. n. sg. f. pagimdųfi t. p. > pagimdƶufi; pamatufį t. p. > pamacƶufi; praes. 3 uſſigeid IV Moz. 14, 26 uſſigeidž³), „striukiškosios“ veiksmažodžių esamojo laiko 3 a. lyties – „nestriukiškomis“ (plg.: bandaB¹ Job. 4, 2 bandoB²; barſta Ps 15, 7 barſto; klaufa Mork. 4, 9 klaufo; walga t. p. 14, 18 walgo). Pietietinimo tendenciją gali rodyti ir kai kurių 1735 m. leidimo žodžių keitimas (pvz.: adv. apſukai Sal. pam. 9, 14 > aplink, ißkiey Jon. 11, 14 > áißkiey, fut. 1 sg. pabengſu Rūt. 3, 2 > pabaigſu, g. sg. m. pakalo Iz. 30, 6 > nugarós, g. pl. pawerſmû Job. 8, 2 > ßaltinnû). Sprendžiant iš didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ) pateiktos šių žodžių lokalizacijos, taip pat iš K. Donelaičio raštų (DR), vakarų aukštaičių pietiečių šnektoms turėjo būti būdingesni 1755 m. leidimo pakaitai. Vakarietiškos pietietiškos lytys vyrauja ir Adomo Pilgrimo, Įsruties kunigo, išverstuo­se J. Hübnerio biblinių istorijų aiškinimuose „Ißkirſtyti [...] Nuſſida-wimai ß Sėno bey Naujo Teſtamento...“ (1742). Čia daugeliu atvejų vartojamos pilnosios galūnės, išskyrus vardadžių -as, kuri neretai prūsiniams raštams būdingu apostrofiniu būdu trumpinama: n. sg. Adom’s 15, 20, Pon’s Diew’s 57, 5, wert’s Daikt’s III, 15, wiens nelab’s 15, 21... (nors pasitaiko ir: Diewas 77, 2, Welinas 12, 18, Wyras 48, 18...). Esama šiame vertime šiek tiek ir uo /o, 18 Falkenhahn V. Der Übersetzer der litauischen Bibel Johannes Bretke und seine Helfer, Königsberg und Berlin: Ost-Europa-Verlag, 1941, 238. 46 ie/ė maišymo atvejų, plg.: adv. Namų 66, 2; 122, 8, in. pl. Nammūje 193, 9, g. pl. Ūbkū 48, 10, praet. 3 liepe 70, 5, d. sg. mielam 103, 30... ir in. pl. Pellenoje 182, 15, n. sg. Obka 191, 15, inf. Blubboti 48, 21, n. sg. bėdna 158, 2, praet. 3 kwėte 161, 11, kwėjalino 187, 2, a. sg. Karalęnę 145, 5; 160, 3... A. Pilgrimui kai kieno (pvz., A. Harnocho) priskiriamas ir Chr. Langhauseno knygos vertimas „Trumpas ir prątas Išguldimas wįjjū [...] Ewangelijų“ (1750). Tačiau Vac. Biržiška, remdamasis J. Bertoleičiu ir Pil. Ruigio žodyno prakalba, manė, kad Pilgrimas vertimą tiktai taisęs, o gal ir baigęs versti19. Šiaip ar taip, vertime pateikti klausimų ir atsakymų forma evangelijų aiškinimai kalbos atžvilgiu ryškiau nesiskiria nuo „Nusidavimų“, o evangelijų tekstai bemaž visiškai sutampa su 1735 m. biblijos tekstais (tik kai kur pastaruosiuose vartojamas jungtukas ir pakeistas o ar šiaip koks kalbos, rašybos mažmožis pakoreguotas, pvz., neretai biblijoje mažąja raide parašyti daiktavardžiai „Išguldymuose“ rašomi didžiąja). Kiek skiriasi nuo A. Pilgrimo vertimų Kristijono Lovyno (1721–1783) vertimo „Ewangelįßkas Malonės = Dawadas“, išleisto 1768 m., kalba. Skiriasi daugiausia tuo, kad jame dažniau vartojama „striukiškų“ lyčių. Ypač dažnai čia išmetamas „judrusis“ [a], kartais ir [i] vardažodžių bei įvardžių galūnėse (paprastai tas išmetimas žymimas apostrofu): n. sg. m. Daikt’s IV, 22, ger’s 23, 25, kur’s IX, 13, kalt’s 24, 13, man’s 135, 2, piln’s 70, 30, Stal’s 46, 32, Bok’s ir tok’s XII, 10–11, Wyr’s 21, 29, warging’s 64, 23 ... Neretai numetami taip pat trumpieji galūniniai [a], [e] veiksmažodžių esam. laiko 3 a. lytyse: gaun’ 44, 34, my’ X, 23, ne nor V, 4, pavyd’ 71, 18, reyk XI, 26, ne futar 63, 12, tikk’ 22, 10, bet ir: jaucza 41, 22, faka t. p., alkta ir trokßta 51, 10. Rodos daugiau K. Lovyno vertime pasitaiko ir [uo]/[o], [ie]/[ė] maišymo atvejų, plg.: praes. 1 sg. atbūju 121, 34, in. pl. f. dwafibkūja Bėdūja 57, 37, n. sg. Gūdas 129, 17, Ūda 52, 13, Ūras 91, 21, inf. wartūti 50, 4... ir inf. dejoti 116, 5, didžotis 114, 9, n. sg. m. Lobas 60, 2, a. pl. m. raupjotus 24, 35...; g. pl. Griekų 59, 2, g. sg. nieko 20, 4, tießos 38, 14, n. sg. praliets 40, 4... ir n. sg. bėdnas 44, 12, Bėfas 35, 26, Sžen’s „šienas“ 27, 26, a. sg. Kėtumma 36, 20, [u Prifėga 70, 18... Taigi K. Lovyno vertimo fonetika yra šiek tiek šiaurietiškesnė už A. Pilgrimo. Tam galbūt galėjo turėti įtakos jo darbas Klaipėdos krašte (Katyčiuose, Plaškiuose, Klaipėdoje, Kretingalėje), nors apskritai negalima sakyti, kad jo vertimo kalba remiasi vakarų aukštaičių šiauriečių šnekta (dvibalsių vienabalsinimo atvejų joje bemaž nepasitaiko: esu pastebėjęs tik g. sg. Awinačio 144, 17, i. pl. Jaunikaczeis 124, 10–11 ir Waikaczeis 124, 10). Nuo A. Pilgrimo ir K. Lovyno raštų terminų pagrindu iš esmės nesiskiria ir 1788 m. pasirodė dvi Vilhelmo Rėgės (Regge) verstos knygelės: „Mokslas Pamokinimo ant gero wartojimo Laukininkams ...“ ir „Skaitimo Knygėlės ant 19 B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, 64. 47 vartojimo Laukininkams...“. Jose tiktai dažniau išleidžiamas „judrusis“ [a] vardaržodžių bei įvardžių galūnėje -as ir numetami trumpieji balsiai įvairiose veiksmažodžių nekirčiuotose galūnėse, pvz.: a) n. sg. Darb’s RM 5, 18, Burs „būras“ RS 41, 12, kalts RM 23, 15, Sens t. p. 21, 28, Sǵwents RaBts t.p. 27, 19–20, kur’s t.p. 6, 28, Jauns papraḟts, sens atrafts RS 56, 9 (toks 20-jo pasakojimo pavadinimas), budams RM 15, 25, mylim’s t. p. 2, 31..., b) praes. 3 atlie k RM 18, 8, grauden’ t. p. 18, 17, yr’ t. p. 1, 3, meld’ RS 27, 26, werk t. p. 22, 25..., gal RM 2, 22, gird’ t. p. 23, 28, pen t. p. 35, 26, reg RS 23, 3, ftow’ RM 17, 14..., inf. but’ RM 2, 21, miſlyt’ t. p. 1, 5... Tačiau didesnio nuoseklumo galūnių trumpinime nematyti: neretai pagrečiui pavartojama tokia pat lytis su sutrumpinta ir su nesutrumpinta galūne, plg.: n. sg. Diew’s RM 7, 13 ir Diewas t. p. 7, 18, jauns ar jennas t. p. 161, 18, gyws t. p. 9, 20 ir gywas t. p. 11, 28, praes. 3 myl t. p. 29, 9 ir myli t. p. 29, 4. Dažnesnis galūnių trumpinimas veikiausiai atsiradęs dėl tilžėnų šnektos įtakos, nes V. Rėgė 23 paskutiniuosius savo gyvenimo metus buvo kunigas Tilžėje (mirė 1791)20. Šios šnektos įtaką galima aiškinti ir ne visai retai pasitaikančius uo/o ir ie/ė maišymo atvejus, plg.: praes. 3 melloj’ RM 25, 2, inf. melloti t. p. 44, 3 ir praet. 3 wartūjo t. p. 173, 13, inf. wartūti t. p. 129, 13, in. pl. wiſſūne dalykoſe t. p. 82, 23, wiſſūſe mokſloſe RS 20, 21–22, Bittōſe Kudikioſe t. p. 65, 17, užauguf(oſe) Metoſe t. p. 58, 60..., n. sg. bėdnas RS 46, 13 ir in. sg. Giedoje t. p. 38, 3, n. sg. Tėws RM 12, 4 ir Diew’s t. p. 7, 13, in. sg. žede „žiede, žydėjime“ t. p. 33, 16 ir g. sg. žiemos t. p. 18, 521. Tačiau sakyti, kad šitokio maišymo atsiradę tiktai dėl tilžėnų šnektos įtakos, nėra tvirto pagrindo. Kita priežastis, bene daugiausia sąlygojusi uo/o ir ie/ė maišymą, – ta, kad V. Rėgei lietuvių kalba nebuvusi gimtoji ir jis gerai neskyrė ne tik /uo/, /o/ ir /ie/, /ė/ fonemų, bet ir giminių. Todėl tokiuose junginiuose, kaip Bittōſe Kudikioſe, pirmūſe dienūſe, daiktavardį kūdikis jis galėjo laikyti esant moteriškosios, dieną – vyriškosios giminės. O giminės kategorijos painiojimo atvejų minėtose jo knygelėse neretai pasitaiko (pvz.: wienoje Rytoje „vieną rytą“ RM 14, 2–3, tą grabu gieſme t. p. 23, 22–23, i. pl. abaŕais žerrejo t. p. 124, 32, tikrrus Seſſerus t. p. 125, 24, g. sg. ſunkios prakaitos RS 44, 5). Sporadiškai V. Rėgės knygelėse sušmėžuoja ir viena kita lytis su a vietoj ai: a. pl. daktus RS 18, 1; 28, 18, n. sg. Mergate t. p. 47, 21, v. sg. mammate 48, 4; 11 (ši pastaroji visai nekelia abejonių dėl jos autentiškumo, nes ji pavartota dialoge). Tačiau ryškiau dvibalsio [ai] monoftongizacija neatsispindi tose prasta, gausybės nelietuviškų žodžių ir ypač sintaksinių konstrukcijų kupina kalba išverstose V. Rėgės knygelėse. 20 Biržiška V. Aleksandrynas 2, 99. 21 Rašmuo e V. Rėgės retai vartojamas, todėl sunku pasakyti, ar jo vietoj randamas e žymi paplatėjusį balsį, ar tai tik grafikos dalykas. 48 § 9. Kleiniškosios tradicijos tęsimas giesmynuose. Kalbant apie rašomosios kalbos ir tarmių santykį RP, negalima išleisti iš akių ir giesmių, nors šis bažnytinis poezijos žanras turi savo specifinių ypatybių, darančių tą santykį ne tokį ryškų kaip prozos tekstuose. Dėl giesmių žanrui būdingos ritmikos bei intonacijos jų tekstuose tarminės ypatybės paprastai būna labiau suniveliuotos, be to, giesmių tekstuose daugiau pasitaiko inovacinių kalbinės raiškos priemonių. XVIII a. RP pasirodė nemažai giesmynų, nes giesmių giedojimas, kaip žinoma, sudaro integralinę reformatų religinių apeigų dalį ir reformatų dvasininkai labai rūpinosi, kad neprit ruktų ne tik lietuviškų biblinių tekstų, bet ir giesmynų. Jau 1705 m. Budviečių kun. Frydrichas Šusteris išleido Jono Rikovi jaus kiek paredaguotą bei išplėstą D. Kleino giesmyną „Naujos ... pagerintos Giesmju Knygos (1685 m.). Tačiau iš Kleino perspausdintose giesmėse didesnių kalbos pakeitimų nematyti. Kai kur Šusterio šiek tiek kitaip perredaguota viena ar kita eilutė (plg.: Jog mane iš malones RG 170, 2 ir Manę jog iš malones ŠG 170, 2) ar skiriasi žodžių formos savo rašyba, ypač diakritiniais ženklais (plg. RG: g. sg. f. kitrawõnes 170, 4, g. sg. m. Dekawõjimo 358, 2, n. sg. m. Bėgunas 317, 15, grãžūs 326, 15, praes. 1 pl. gárbinam 336, 9, n. sg. f. iBardita 356, 3 ... ir ŠG: kijtrawones 170, 4, Dekawojimo 398, 2 Begunas 356, 24, grãžūs 366, 5, garbinam 375, 19, iBardijta 396, 3 ...). Taigi tarmės atžvilgiu F. Šusterio giesmynas labiau nenutolo nuo kleiniškųjų normų. Remdamasis F. Šusteriu, naują giesmyno leidimą parengė ir 1732 m. išspausdino Įsruties kun. Jonas Berentas; šis buvo dar pakartotas 1735, 1738, 1740, 1745 ir 1748 m. Kadangi pirmieji trys iš šių tėra žinomi tiktai iš bibliografinių šaltinių, todėl apie jų kalbos ypatybes tuo tarpu nieko negalima pasakyti. O pastarųjų dviejų turimų leidimų palyginimas rodo, kad jie kalbos atžvilgiu niekuo nesiskiria: abu, matyt, remiasi ankstesniais, po F. Šusterio pasirodžiusiais leidimais ir yra susiję su kleiniškąja tradicija. Be F. Šusterio ir J. Berento, lietuviškų giesmynų XVIII a. pirmoje pusėje dar rengė Didlaukų kun. Fabijonas Glazeris. Iš bibliografinių šaltinių žinomi jo 1736 ir 1738 m. giesmyno leidimai. Neabejotinai jam priklauso ir 1748 m. pasirodžiusios „Kittos naujos Gies[m]es“, kurių parengėją rodo kriptonimas F. U. G. P. D. (= Fabijonas Ulrichas Glazeris Pastorius Dovydėlių) ir kurios buvo išleistos jau 1745 m. Nors pastaruosiuose, t.y. 1745 ir 1748 m., leidimuose skiriasi ir giesmių numeracija, ir jų pateikimo vieta (pvz., 1745 m. leidime pirmoji giesmė yra „Ein Weter steiget auf“, o 1748 m. – „Gott sey Danck...“), tačiau patys tekstai, išskyrus tam tikrus rašybos mažmožius, sutampa. Tarminio pagrindo atžvilgiu jie taip pat remiasi kleiniškąja tradicija, t.y. juose vyrauja prūsų vakarų aukštaičių pietiečių tarmės lyt ys. Pavyzdžiui, juose išlaikomi žodžių gale nosinių balsių (tuomet turėjusių jau silpną nosinį rezonansą) ilgumai, taip pat nekirčiuotų balsių ilgumai galūnėse -o, -os, -ė, -ės: g. sg. m. Karwėlo BG 127, 14, Wėlno t. p. 77, 20, praet. 3 atėjo t. p. 127, 14, mano t. p. 46, 40, jawot. p. 129, 49 24..., n. pl. f. gillos Ronos BG 53, 6, Kojos t. p. 155, 33, Rankos t. p. 56, 21..., n. sg. f. Gerybe BG 217, 27, Malone t. p. 137, 29, Meilė t. p. 180, 34, Zemė GG2 51, 5, praet. 3 Padāre GG2 111, 7..., n. pl. f. Gieſmės BG 188, 1, Gerybės GG2 43,31, Lepfnėlės t. p. 83,16... Tiesa, galūnėse -ė, -ės, kaip rodo ir čia pateikti pavyzdžiai, iš kleiniškosios tradicijos siaurasis [e] nebuvo žymimas tašku, bet tai dar nebūtinai atspindi sutrumpėjusį ar redukuotą balsį: čia veikiausiai yra rašybos, o ne tarmės dalykas (giesmynuose pasitaiko kartais atvejų ir su tašku, pvz.: n. sg. f. Zolė GG² 83, 32). Tiek Berento, tiek Glazerio giesmynuose tiktai kur ne kur sporadiškai pasitaiko dvibalsių [uo], [ie] suplakimo su [o], [ė] atvejų, būdingų tilžėnų šnektai. Nebūdingas tų giesmynų kalbai taip pat „striukiškas“ tvirtapradžių [áu], [ái], [éi] dvibalsių vienabalsinimas. Tačiau trumpųjų galūninių balsių numetimas ir to numetimo žymėjimas apostrofu abiejų parengėjų giesmynuose yra labai dažnas reiškinys. Ir dažnas ne dėl to, kad giesmynų sudarytojai būtų rėmęsi striukių šnekta: rengdami giesmynus jie daugiau nusižiūrėjo į savo pirmtakų leidimus, be to, kartais dirbtinai trumpindavo žodžius ritmikos sumetimais. Todėl Berento ir Glazerio giesmynuose neretai greta sutrumpintos lyties vartojama ir nesutrumpintoji, pvz.: Mano Jėzus gyw’s yra, gywas taipojau ab buſu BG 70, 40, praet. 3 ſpaūdӡ t. p. 92, 7 // ſpaudӡia t. p. 104, 19, n. sg. m. Diew’s t.p. 127, 8 // Diewas t. p. 119, 9, Kun’s t. p. 53, 12 // Kunas t. p. 53, 21, Krauj’s t. p. 53, 13 // Kraujas t. p. 163, 32, Wéln’s 53, 15 // Wélnas t. p. 132, 4, piln’s t. p. 79, 12 // pilnas t. p. 57, 10, inf. paſlēpt’ t. p. 140, 8 // padēti t. p. 58, 8 part. cont. turredam’s GG² 9,36 // ſakydamas t. p. 9, 37... Prie dirbtinai sutrumpintų lyčių skirtinos: a. sg. Dien’ ir Nakt’ GG² 48, 6, tukſtant’ kartu BG 55, 2, 18, adv. amӡ’nay t. p. 55, 39, tūlyd’ „tolydžio“ t. p. 137, 15, n. sg. d’winta „devinta“ t. p. 60, 28 ir kt. Kaip žinoma, Papelkių kun. Adomas Frydrichas Šimelpenigis (jaunesnysis) Berento ir Glazerio giesmynus sujungė į vieną stambų giesmių rinkinį, kurį dar papildė naujomis giesmėmis ir paredagavęs išspausdino 1750 m.22 Netrukus, 1752 m., pasirodė ir antras šio giesmyno leidimas, turintis (įskaitant nenumeruotą giesmių sąrašą) 612 puslapius. Palyginus pastarąjį su Berento 1748 m. giesmynu (462 p.), matyti, kad giesmių tekstai ligi p. 406 abiejuose bemaž visiš- Gl Š ...ißeinanti iß Diewo 20, 20 Po tawo dük Akkim’... 21, 13 ...iß Diewo einanti 438, 11 Tawęſp man eiti dük... 43, 840 Sӡio Swieto Gerybes daugiaus ab mylu, ne Dawėjo [p. 37, 16–17] Ab myliu Daiktus cӡėſibkus daugiaus ne kaip Dawėją [p. 457, 20–21] 22 Plačiau: Lietuvos TSR bibliografija [toliau – LTB] 1, Vilnius: Mintis,1969, 386. 50 Š Gl Padáre Kriftus wiſſ gerray, dar buvo ne ſutweres jis mus ir muſu dar tad-day bit Giſlas ne ſutweres; ba Swiet’s ne buvo dar tada; O jau mums Kriſ-tus amžiną dūt’ miſlijo Gywátą ir Danguje Sweikatą [p. 109, 32–37] Padare Wieβpats wis gerray, pirm neng jis per Malonę ſtate mus gy-wentinay i Swieto Budawonę; mus yr pelynt’s Iβganimas, ir nuo pirm neng pamate kas Zwaigźių Pulkus didźojus iβſkyre per ſawůjus [p. 554, 4–9] kai sutampa (išskyrus kai kuriuos nežymius kalbos ir grafikos dalykus, pvz., vietoj Berento a. pl. Grieknikus BG 57, 18 Šimelpenigio vartojama Grieknin-kus 57, 18, vietoj Berento Garbe buk 39, 4 – Garbe t’eſt 39,4; iš grafikos minėtinas kitoks nosinių [ą], [ę] žymėjimas Šimelpenigio giesmyne dabartinės formos „nosinaitėmis“ vietoj Berento įkyptų brūkšnelių). Nuo minėto puslapio Šimelpenigio giesmyne įvairių skirt ybių pastebima dar daugiau. Čia įdėta paties parengėjo verstų giesmių, taip pat perredaguotos kai kurios Glazerio ir kitų verstos giesmės. Šimelpenigio 1752 m. giesmyne atskiros giesmės daugiau ar mažiau perredaguotos ne tik tekstologiniu, bet ir kalbos atžvilgiu, plg.: Iš palyginimo matyti, kad Šimelpenigis redaguodamas keitė kai kurių žodžių formas, žodžių tvarką, o tam tikrais atvejais (paskutiniame pavyzdyje) ir visą tekstą savaip išvertė. Tačiau nepastebėta, kad jis būtų specialiai keitęs ankstesniųjų giesmių vertėjų tarmines lytis ar jų vengęs savo redaguotose giesmėse (paskutiniame pavyzdyje jo išleista tada apie Išdagus vartota siaura tarmybė bei senybė bit „buvo“ veikiausiai dėl skirtingo teksto varianto). Taigi tarminio pagrindo požiūriu Šimelpenigis taip pat nenutolo nuo klein iškosios, vakarietiškosios pietietiškosios rašomosios kalbos tradicijos. A. F. Šimelpenigio (jaunesniojo) 1752 m. giesmynas vėliau buvo ne kartą iš naujo leidžiamas. Bibliografiniuose šaltiniuose minimi 1763, 1766 m., o bibliotekose išlikę 1776 ir 1791 m. leidimai. Išlikusiųjų leidimų palyginimas akivaizdžiai rodo, kad vėlesnieji buvo ankstesniųjų identiški perspaudai, kuriuose galima aptikti tik vieną kitą (dažniausiai dėl spaustuvės kaltės atsiradusią) rašybos skirt ybę, plg.:in. sg. mannij57 ŠiG 439, 21 // manij76 ŠiG t. p. // m[a]nnij91 ŠiG t. p.; part. n. sg. m. marinnams57 ŠiG 454, 4–5 // marinams76 ŠiG t. p. // marrinams91 ŠiG t. p.; praes. 1 sg. pawarrau57 ŠiG 457, 10 // paw arau76 ŠiG t. p. // pawarrau91 ŠiG t. p.; a. pl. m. Dayktus57 ŠiG 457, 20–21 // Daiktus76 ŠiG t. p. // Daiktus91 ŠiG; a. sg. mannę57 ŠiG 472, 35 // manę76 ŠiG t. p. // mannę91 ŠiG t. p. Taigi Šimelpenigio giesmynas buvo populiariausias RP XVIII a. lietuvių giesmynas. Jo pagrindu buvo rengiami ir kiti to meto giesmynai tame krašte (pvz., G. Ostermejerio 1781 m.). Kadangi jo vėlesniųjų leidimų kalba nebuvo keičiama, tad juose nėra nė kokių naujų tarminių reiškinių. Dėl šios priežasties tuose giesmynuose buvo užkonservuota ankstesnioji (daugiausia klein iškoji) bažnytinės poezinės kalbos tradicija, išlaikyta RP ir vėlesniais laikais. 51 § 10. Keletas žodžių apie maldaknygių tarminį pagrindą. Pagal kleiniškąją tradiciją XVIII a. drauge su stambesniais giesmynais buvo leidžiamos ir maldaknygės (įrišamos į vieną knygą, bet dažniausiai turinčios atskirą paginaciją). Jų pavadinimas – „Naujos labay priwalingos ir Duboms naudingos Maldū=Knygėlos“. 1705 m. Karaliaučiuje išspausdinta bene pirmoji tokia XVIII a. maldaknygė (jos antraštiniame lape nurodyta 1704 m. data abejotina)23. Ji mažai kuo tesiskyrė nuo Jono Rikovijaus parengto ir 1685 m. išspausdinto Kleino maldaknygės antrojo leidimo. Skyrėsi tik kiek kitokiu maldų išdėstymu, mažesniu šriftu ir skyryba (1705 m. leidime, kurį veikiausiai parengė tų metų giesmyno sudarytojas Šusteris, rečiau vartojamas polifunkcinis skyrybos ženklas – įkypas brūkšnelis /: jo vietoj retkarčiais pasitaiko dabartinės formos šauktukas, kabliataškis). Vėlesniųjų žinomų maldaknygės leidimų (1731, 1745, 1748, 1757, 1776, 1791 m.) tekstai taip pat nedaug kuo skiriasi vienas nuo kito: jų skirtybės irgi daugiausia ribojasi grafikos lygmeniu, plg. maldą, skirtą Velykų šventei: 1731 1745 1748 Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jßganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų deley ant Smerties nudawei... [p. 24] Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jßganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų dėl į Smertį nudaw ei... [p. 18–19] Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jßganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų dėl į Smertė nudaw ei... [p. 18–19] 1757 1776 1791 Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jßganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų dėl į Smertį nudaw ei... [p. 19] Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jßganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų dėley į Smertį nudaw ei... [p. 634] Wiſſogalįjis, amžinaſſis ir mielaſirdingaſſis Diewe, tu Tėwe muſų Jźganytojo Jezaus Kriſtaus! Mes taw pakarnay dėkawojam, kad Bįſſawo wiengimmujį Sunų, muſų Griekų dėl į Smertį nudaw ei... [p. 18–19] 23 Žr. LTB 1, 201. 52 Kadangi maldaknygės, kaip minėta, buvo leidžiamos drauge su giesmynais, be to, rengiamos spaudai dažniausiai tų pačių autorių, tad jos savo tarminiu pagrindu negalėjo labiau skirtis nuo pastarųjų. Šiek tiek skirt.ybių giesmynų kalboje (pvz., galūnių trumpinimo dažnesniu atveju) galėjo rastis dėl eilėdaros poreikių. Bet tai privalo specialių tyrinėjimų, į kuriuos čia nesileisime. Žanriniu atžvilgiu maldaknygėms yra artimos ir agendos, t. y. maldų ir bažnytinių apeigų aprašymų knygos. Bene pirmoji tokios rūšies RP pasirodžiusi knyga – Jono Berento „Dawadnas Pamokinnimas kaipo wiffj Lietuwoje [...] Kunnigai kaip Diewo Tarnai tur elgtis [...] Karaláuczuje Mete MDCCXXX“. Kadangi Berentas buvo išrutiškis (ir gimęs, ir ilgą laiką kunigavęs Įsrutyje), tad ir savo raštuose negalėjo labiau nutolti nuo savo gimtojo krašto tarmės, juoba kad jau nuo D. Kleino laikų ji buvo įsitvirtinusi RP rašytinėje tradicijoje. Todėl savo „Dawádne Pamokinnime...“, panašiai kaip ir bibliniuose bei giesmių tekstuose, jis labiau laikėsi vakarų aukštaičių pietiečių tarminio pagrindo (vartojo lytys su nesutrumpėjusiomis vardažodžių -(i)o, -(i)os, -ė, -ės galūnėmis, kartais ir su „judriuoju“ kamiengalo balsiu galūnėje -as). Tačiau turbūt dėl to, kad Įsruties apylinkės priklausė vad. „striukių“ patarmei, Berentas savo agendoje nevengė ir trumpinti galūnių: išleisdavo „judrųjį“ [a] (budam’s 2, 16, gyw’s 11, 36, Kúnig’s „kunigas“ 2, 23, Pon’s 11, 16, Salmon’s „Saliamonas“ 12, 17... // Klebonas 9, 20, Pówilas 11, 6, Ponas Diewas 11, 27...), numesdavo -e vardažodžių vnsk. įnėsyve (Bedoj’ 2, 2, Jßminitj’ 31, 8, Laiwėlj’ 3, 25, Malónej’ 31, 9, tykoj’ Petnyčioj’ 38, 2... // Danguje 4, 12, Pakajuje 3, 26, žodije 11, 9...), numesdavo -e, -i veiksmažodžių galūnėse (inf. liept’ 10, 12 // tarti 10, 13, praes. 3 nór 13, 4, pen’ „peni“ 11, 16, jed’ „sėdi“ 516 // gauna 12, 18, randa t. p., imper. 2 pl. imkit 7, 7, walgikit 7, 8... // augkite 14, 22, dekawokite 6, 26...). Pažymėtina taip pat, kad pasitaiko agendoje ir [uo]/[o], [ie]/[ė] suplakimo atvejų, plg.: in. pl. pirmúf’a Knygof’a, wiffúf’a Szaļij’a 10, 20, 21, 31, adv. niekados 39, 5 // nėkados 27, 11, d. pl. Bėdnėms 8, 12, inf. pakwėfti 9, 11... Tai jau tilžėnams būdinga ypatybė, atsispindinti ir kai kuriuose kituose ano meto RP raštuose. Nuo Berento agendos tarminio pagrindo atžvilgiu iš esmės nesiskiria ir bemaž pusšimčiu metų vėliau pasirodžiusi Gotfrydo Ostermejerio „Agenda“ (1775). Savo 1791 m. gramatikoje jis rašė, kad gryniausiomis lietuvių tarmėmis esą laikomos gana artimos Ragainės, Įsruties ir Gumbinės tarmės („Der Ragnitsche, Jnsterburgische und Gumbinische Dialect stimmt ziemlich, und wird für den reinsten gehalten“, p. 130). Ir iš tikrųjų jo 1775 m. išleistoje „Agendoje“ vyrauja vakarietiškos pietietiškos lytys su galūnėmis -(i)o, -(i)os, -ė, -ės, -ys (g. sg. Adomo 3, 18, amžino 4, 6, mano 43, 3, tawo 2, 16, fawo 3, 2, Mėdžio 34, 10, didžio 6, 10, didžios 51, 19...; n. sg. Garbė 8, 6, Gie/me 74, 12, g. sg. Garbės 3, 10, Meilės 4, 20...; n. pl. Aufys 61, 11, Sßirdys 39, 9... ) su „judriuoju“ [a] (n. sg. ámžinas 42, 14, aprūpinimas 2, 26, Birdingas 15, 26, Bwentas 10, 8, Bittas 20, 3 (bet ir kitts 32, 2), meldžiamas 42, 11, pagarbintas 4, 2...), su priesaginiu -i- (imper. 2 sg. Aprūpik 58, 4, atnaujik 68, 15, gaiwik 67, 9, 53 Padrutik 17, 4, platik 58, 8, cond. 3 ƒtippritu 28, 7.... bet ir: imper. 2 sg. ƒtipprink 29, 21, cond. 3 padruttintu 7, 13–14, pagárbintu 25, 4 ƒtipprintu 5, 10...) ir kt. Kur ne kur „Agendoje“ pasitaiko ir lyčių a. sg. m. waddota 1, 7, n. sg. m. pralėtas 30, 9, a. sg. f. Wetą „vietą“ 32, 22, a. pl. m. Žėdus „žiedus“ 31, 22, praet. 2 sg. lėpei 50, 12, a. sg. m. ūrą 60, 11; 66, 23, kurias galima sieti su tilžėnų šnekta, jeigu jos nėra autoriaus tarties atspindys ar paprasčiausi spaustuvės apsirikimai. Gaila, kad neturime išlikusio 1781 m. Ostermėjerio giesmyno, kuris palengvintų nustatyti tokių lyčių atsiradimo priežastis. § 11. K l e i n i š k ų j ų n o r m ų v y r a v i m a s k a t e k i z m u o s e. XVIII a. RP dažnai buvo leidžiami ne tik bibliniai tekstai, giesmynai bei maldaknygės, bet ir katekizmai (tiek atskiromis knygelėmis šio amžiaus pradžioje, tiek pridedami prie maldaknygių – amžiaus viduryje bei antroje pusėje). Įdomu, kad dar XVII a. čia, matyt, turint galvoje įvairiatautę to krašto gyventojų sudėtį, imta leisti keturkalbį – vokiečių, lotynų, lenkų, lietuvių kalbų – katekizmą: „D. Martini Lutheri Catechismus minor, Germanico-Polonico-Lithvanico-Latinus“ (su prieš šį pavadinimą nurodytą kalbų tvarka). Bibliografų minimi šio anoniminio katekizmo 1670, 1683, 1696, 1700, 1709, 1720 ir 1751 m. leidimai (dėl paskutiniojo pasirodymo datos abejojama)24. Palyginus Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje turimus 1709 ir 1720 m. mikrofilmus, tuoj pat galima pastebėti, kad jie nei turinio, nei kalbos atžvilgiu (išskyrus kai kuriuos rašybos mažmožius) niekuo nesiskiria, taigi vėlesnysis yra ankstesniojo pakartotinis leidimas. Lietuviškasis šių dviejų leidimų vertimas dažnu atveju yra artimesnis lenkiškajam, tad yra pagrindo manyti, kad vertėjas labiau laikėsi pastarojo, plg.: 1709 m. leid. (1720 m. – laužtiniuose skliaustuose) Vokiškasis tekstas Lotyniškasis tekstas Lenkiškasis tekstas Lietuviškasis tekstas 1. Unƒer tãglich Brodt gib uns heute. [p.20, 9–11] Panem nostrū quotidianum da nobis hodie. [p.20, 8–11] Chleb náb powßedni day nam dźiśia. [p.21, 8–10] Dūną muƒu dieniβką dūk mums. [p.21, 10–12] [Dūną muƒû dieniβką dūk mum’s, ib.] 24 Plačiau žr. LTB 1, 228–229; šio tomo “Papildymai”, 1990, 44. 54 2. Du ſolt keine Non habebis Deos Nie miey innych Ne-turrėk kittu andere Götter ha- aliėnos coram me. Bogow podle mnie Dieŭw pagal ma-ben neben mir. [p.30, 13–15] .[p.31, 14–16] nė. [p.31, 13–14] [Ne-turrėk kittu Dieŭw pagal ma-nė, ib.] Vokiškasis tekstas Lotyniškasis tekstas Lenkiškasis tekstas Lietuviškasis tekstas 3. Du ſolt nicht falſch Zeugniß reden wider deinen Nechſten. [p.38, 20–23] Non loquéris contra proximum tuum falſum teſtimonium [p.38, 21–23] Nie mow fałſzywego świadectwa przeciw Bliźniemu twemu. [p.39, 26–29] Ne-lud dik ne-tei-ſaus luddimo prieß artimą tawą. [p.39, 23–25] [Ne-lud dik netei-ſaus luddimo prieß artimą tawą, ib.] Keturkalbio (1709 ir 1720) m. katekizmo lietuviškosios dalies lytys, apskritai imant, yra vakarietiškos pietietiškos, daugeliu atvejų sutampančiomis su tomis, kurios kodifikuotos D. Kleino gramatikose, būtent: a) su nesutrumpintomis -(i)o, -ė, -os, -ės galūnėmis (praes. 3 laiko K 45, 18, g. sg. Diewo 7, 5, lobio 75, 12, mano 27, 10, ſawo 57, 17 || ſawa 27, 3..., n. sg. Nablė 129, 11, g. sg. amžinos gywatõs 83, 19, Tevißkos Deiwißkos gerybes 51, 11–12...), b) su neišleistu „judriuoju“ [a] (n. sg. Deßimtas 11, 7, Diewas 11, 16, gywas 9, 8–9, gyvenimas 99, 3, kunas ir kraujas 87, 8–9...), c) su nesutrumpintomis liepiamosios nuosakos galūnėmis (2 pl. Eikite 23, 13, Imkite ir gerkite 27, 18–19, mokinkite 23, 14–15, walgykite 27, 5...), d) su dažnai nesutrumpintomis vnšk. ir dgsk. inesyvo galūnėmis (m. sg. dūnoje 87, 11, maldoje 69, 2, naktijė 25, 13, ßlowėje 35, 28, teiſybėje 85, 9..., bet ir: Danguj 63, 11, wienoj’ tikroj wieroj’ 59 6–7...25. Tačiau, antra vertus, jau nukrypus nuo D. Kleino paradigmose pateiktų normų, keturkalbiame katekizme dažnai vartojamos esamojo laiko lytys su numestomis galūnėmis: 3 a. gaubin „gausina“ 67, 2, gywen 129, 16, lauš „laužia“ 67, 2, myl 13, 14, mokin 63, 12; 113, 14, perwerg 117, 23–24...; 1 pl. atleidžiam 71, 5, gywenam 65, 9, tikkin 65, 8... Keturkalbis katekizmas, matyt, netenkino RP bažnytinės vyresnybės poreikių, todėl imta galvoti apie naujo, dvikalbio (vokiečių-lietuvių) katekizmo rengimą. Ypač tokio, kuris būtų standartinis to krašto lietuvių visuomenei. Rengti šitokį katekizmą ėmėsi H. Ly zijus, kurį laiką ėjęs RP mokyklų ir bažnyčių inspekto- 25 Kadangi 1720 m. leidimas sutampa su 1709 m. leidimu ir puslapių numeracija, čia nurodoma tik pastarojo puslapis ir eilutė. 55 riaus pareigas 26. Tačiau jo pastangomis kolektyviniu būdu parengtas 1719 m. vertimo rankraštis nebuvo išspausdintas, o 1722 m. pasirodė G. Engelio pakoreguotas šio rankraščio leidimas. G. Engelio koreguotame „Mažame Katgisme“ yra nemaža tiek teksto, tiek kalbos skirtumų. Vienur yra išleistos tam tikros teksto dalys, kitur – išplėstos, be to, apstu ir (a) fonetinių, (b) leksinių bei (c) sintaksinių taisymų, plg.: a) praes. 3 fáko LK 12, 8 ir faka EK 6, 8; praes. 1 sg. ėjmi LK 12, 9 ir ęlmi EK 6, 9; praes. 3 patenk’ LK 36, 5 ir patenka EK 56, 12; a. sg. f. Ewangeliją LK 37, 13 ir Wangelýa EK 58, 27, imper. 1 pl. Klauſykim’ LK 54, 18 ir Klauſykem’ EK 83, 13..., b) atſankas Piktenybę LK 12, 11 ir atſankas Griekus EK 6, 13–14; AB bednas griėbnas žmogus LK 29, 11 ir AB bėdnas wargingas žmogus EK 40, 4; adv. kodel LK 33, 1 ir kam EK 51, 3...; c) ... Bitoje Naktij’ kurroje buwo ibdūtas LK 27, 12–13 ir ... Bitoje Naktije kuroje turėjo but ibdūtas EK 11, 5–7; Kláuſimai, ant kurių wiſſi krikſcʒonis [...] atſakyti tur. LK 30, 7–8 ir Kiti Kláuſimai / kurius wiſſi Krikſcʒonis [...] atſakyti tur. EK 48, 1–6; Argi trys Diewai yra? LK 30, 13 ir Ar trys yra Diewai? EK 48, 16... Kaip matyti jau iš čia pateiktų pavyzdžių, G. Engel is yra šiek tiek taisinėjęs ir Lyzijaus rankraščio rašybą (kai kur nedvigubindavęs priebalsinių rašmenų, ypač r, be to, pakeisdavęs kirčio ženklus ir kt.). Tačiau ryškesnių termininių skirt ybių nuo LK ir ketrukalbio katekizmo (išskyrus vieną kitą šiaurietišką lytį) EK nematyti. Antrasis G. Engelio katekizmo leidimas, kaip manoma27, yra pasirodęs apie 1726 m. Ar jis kuo skyrėsi nuo pirmojo, sunku pasakyti, nes kol kas nesurastas. Bet trečiasis, 1730 m. leidimas yra išlikęs ir jame, palyginti su pirmuoju, esama įvairių skirt ybių, plg.: Kláuſimai Luteraus Pirmkarčiams ant Gero Judawaditi / Ju Atſakymais EK 42, 6–10 ir Kláuſimai Luteraus / prie Diewo Stalo einantiems / Ju jų Atſakymais MLK 43, 9–12; Ar nuſimanaiſi ir žinaiſi Griekìninku eſąs? EK 42, 11–13 ir Ar tikki Griebnas eſas? MLK 43, 13. Tai gali rodyti, kad 1730 m. leidimas buvęs parengtas ne G. Engelio, bet kurio nors kito žmogaus; juoba kad jame yra nemaža ir teksto skirt ybių (pvz., gale po katekizmo ir skyrelių „Naßlėms“ ir „Wiſſiems iß weno“ įdėta keletas Dovydo psalmių, kurių nėra 1722 m. leidime). Tačiau terminio pagrindo atžvilgiu 1722 ir 1730 m. leidimuose ryškesnių skirtumų taip pat nematyti. Bibliografijose minimi dar 1750, 1751, 1780 m. „Mažo Katgismo“ leidimai, bet jie težinomi tik iš rašytinių šaltinių, todėl apie jų terminį pagrindą ir apskritai kalba nieko negalima spręsti. Kas kita – katekizmai, leistieji kaip priedai prie maldaknygių („Maldų knygelių“). G. Ostermejerio liudijimu28, pirmasis toks 27 LTB 1, 96. 28 O s t e r m e y e r G. Erste littauische Liedergeschichte, Königsberg, 1793, 144. 26 Plačiau apie jį žr. H e i n r i c h J o h a n n L y s i u s. Mažasis Katekizmas ... (parengė Pietro U. Dini), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 8–11. 56 priedas išspausdintas 1740 m. drauge su J. Berento maldaknyge. Iš 1744, 1748 ir 1753 m. tokiu katekizmu palyginimu matyti, kad jų tarminis pagrindas yra toks pat kaip ir tų maldaknygių, prie kurių jie buvo pridėti. Tai ir suprantama: katekizmus vertė tie patys žmonės, kurie rengdavo spaudai ir maldaknyges. Tiek dėl tarminio pagrindo, tiek apskritai dėl kalbos skyrium minėtinas Jono Joskaudo (Jaskowd), jėzuitų pamokslininko, dirbusio Tilžėje ir Karaliaučiuje, 1770 m. išleistas „Krikščioniškas Katalikiškas Katekizmas“. Kadangi šio katekizmo autorius, kaip spėjama, buvo kilęs iš Palangos apylinkių, o mokėsi Kražiuose29, tad būtų galima laukti jo raštuose didesnio ar mažesnio žemaičių sluoksnio. Tačiau taip nėra: matyt, norėdamas patraukti į katalikybę Tilžės krašto ir Karaliaučiaus lietuvius, jis turėjo derintis prie RP rašomosios kalbos normų, besiremiančių prūsų vakarų aukštaičių tarme ir kodifikuotų D. Kleino gramatikose. Ir iš tikrųjų Joskaudo katekizme vyrauja vakarietiškos fonetikos bei morfologijos lytys, būdingos daugeliui kitų XVIII a. raštų, pvz.: a) g. sg. amžino gyvenimo 13, 11, kraujo 40, 16, liežuwjo 56, 26, dūnōs 56, 4, Junkōs liggōs 58, 12, praes. 3 daro 51, 15, jako 4, 3, praet. 3 buwo 7, 8, kentejo 6, 22, nuėjo 7, 4..., b) n. sg. meile 21, 2, Moteryftė 35, 24, wale 15, 25, praet. 3 ėmė 42, 15, padarė 19, 10, g. sg. Gentyftės 41, 9, Kumyftės 41, 10, malonės 16, 12, žėmės 9, 21..., c) n. sg. griekas 37, 7, prabimas 15, 9, wienas daiktas 5, 18, part. cont. atfimindamas 13, 9, budamas 10, 10, mirdamas 49, 5..., d) in. sg. antroje pufjeje 19, 19, wienoje regimoje Daleleje 59, 2, wjetoje 41, 25, danguje 9, 11, in. pl. kurrūje daiktūje 14, 5, RaBtūje 11 9, Tėftamentūje 3, 9 ..., e) praes. 3 atlėidžia 63, 13, reikia 43, 2, werkia 83, 4, cond. 1 sg. būciau 53, 10 ir kt. Tačiau, antra vertus, kai kuriomis ypatybėmis, ypač „striukišku“ galūnių trumpinimu, Joskaudo katekizmas susisieja su prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių šnektomis, plg. dažnai išmetamą „judrųjį“ [a]: n. sg. gers 49, 4 // géras 13, 13, niėks 40, 25, Pirms 15, 9, wiens 4, 4, vyrs 41, 3, part. cont. liepdamus 70, 2, werkdams 71, 25 ... ir gana dažną galūnių -a, -e, -i numetimą esamajame laike: imm 3 5, 7, nenufimin „nenusimena“ 13, 8, wadinn 36, 19, pra-Bom 15, 13, negal 12, 12... Kiek čia galėjo turėti įtakos jo gimtoji žemaičių tarmė, kiek tilžėnų šnekta, kiek ankstesnioji prūsinė rašytinė tradicija dabar, žinoma, sunku pasakyti. Galima tiktai pridurti, kad tokių trumpinimo atvejų pasitaiko ir jo 1770 m. išleistoje knygelėje „Praftas Pamokflas...“, kurią iš dalies taip pat galima vadinti katekizmu, nes joje klausimų-atsakymų forma aiškinami įvairūs katechetiniai dalykai, tiktai dar pridėta maldelių, plg.: n. sg. Wiens 3, 12, neutr. will 5, 2, praes. 3 aptur 18, 13, gal 8, 25, gird 11, 19, mirBt 11, 22 // mirBta 11, 26 (dažniau), ne futtar 10, 15, perm. te laupin 29 Plačiau apie jo gyvenimą žr. B i r ž i š k a V. Aleksandrynas 2, 154. 57 23, 17. Į vėlesnius šios knygelės leidimus (1772, 1797 m.) daugelis tokių sutrumpintų lyčių taip pat buvo perkelta. Bet labiausiai išplėstame 1797 m. leidime sutrumpintų lyčių galūnės dažnai pažymėtos apostrofu, plg.: a. neutr. wiff PrP⁷⁰ 5, 2 ir wiff PrP⁷⁹ 9, 12, praes. 3 mirßt PrP⁷⁰ 11, 22, mirßt PrP⁷² 16, 6 ir mirßt’ PrP⁷⁹ 22, 18, g. sg. f. moters PrP⁷⁰ 17, 17 ir moter’s PrP⁷⁹ 39, 12. Be to, pažymėtina, kad kai kurios ankstesniųjų leidimų sutrumpintos lytys 1797 m. leidime pakeistos nesutrumpintomis, plg.: n. sg. m. Ražums PrP⁷² 53, 21 ir Ražumas PrP⁷⁹ 105, 7, in. sg. m. Dang[u]i PrP⁷², 21, 12 ir Danguje PrP⁷⁹ 37, 8, praes. 3 yr PrP⁷² 7, 6 ir yra PrP⁷⁹ 8, 25. Apskritai 1779 m. „Praf to Pamokßfo...“ leidimas yra ne tik gerokai papildytas (įdėta naujų eiliuotų maldelių, išplėsta klausimų-atsakymų dalis ir kt.), bet ir žymiai perredaguotas kalbos ir rašybos atžvilgiu (kai kur pakeisti polonizmai lietuviškais atitikmenimis, reguliariau negu ankstesniuose leidimuose žymimas ygreku ilgas [i] ir kt.). Palyginti su kai kuriais kitais XVIII a. pabaigos RP religiniais raštais (pvz. minėto Vilhelmo Rėges verstinėmis knygomis) Joskaudo „Praf to Pamokßfo...“, kaip ir jo „Krikßčioniko Katalikißko Katekizmo“, kalba yra gana gryna. Tai, rodos, yra pastebėjęs ir S. Daukantas, kuris 1846 m. balandžio 5 d. laiške M. Valančiui rašė, kad kun. Barauskas Peterburgo bibliotekoje radęs jėzuito lietuvišką katekizmą, spausdintą Karaliaučiuje 1770 m., kurio kalba esanti gryniausia („język naiczystszy Litewski“)³⁰. Žinoma, sakyti, kad Joskaudo kalba yra „gryniausia“ dabar nebūtų tikslu (joje taip pat esama anuometinei epochai būdingų skolinių, tokių kaip asaba, pekla, sūdyti, viera ir pan.), tačiau ji iš tikrųjų yra grynesnė, ypač sintaksės atžvilgiu, už ne vieno kito tos epochos religinių raštų autoriaus ar vertėjo kalbą. § 12. K r i s t i j o n o D o n e l a i č i o t a r m i n i s p a g r i n d a s. Jau visai vakarietiškas pietietiškas yra Donelaičio raštų tarminis pagrindas. Tai daugiausia lėmė rašytojo gimimo ir darbo vieta: kaip žinoma, jis gimė Lazdynėlių kaime, netoli Gumbinės, o didesnę savo gyvenimo dalį dirbo Tolminkiem yje, taigi vakarų aukštaičių pietiečių (vad. baltsermegių) patarmės ribose. Be to, jam nemažą čia galėjo sverti ir ankstesnioji rašytinė tradicija, ypač 1755 m. biblijos kalba, redaktorių priartinta prie pietiečių šnektų. Pietietišką Donelaičio raštų kalbos pagrindą rodo: a) dėsningas lyčių su nekirčiuotomis galūnėmis -(i)o, -(i)os, -ė, -ės, -ys ir -ūs vartojimas (pvz.: praet. 3 bėgo DRr 23, 23, buwo t. p. 3, 11; audė t. p. 3, 23, lopė t. p. 4, 18, g. sg. diddelio Pulko t. p. 3, 27, [zalto Pá]žalio t. p. 3, 13, n. pl. Káfos irgi 30 Žr. Daukanto laiškai / paskelbė A. Janulaitis. – Mūsų senovė 1, kn. 4/5, Kaunas, 1922, 787. Kalbamojo laiško spausdintame tekste yra įsibrovusi klaida: vietoj 1770 m. išspausdinti 1740 m. Vac. Biržiškos tvirtinimu, tokios klaidos Daukanto laiške nebuvę, žr. jo Aleksandryną 2, 155. 58 Kepurrės t. p. 23, 10, skaũdžos ... bėdos DR 258, 12, Akys DRr 26, 10, Wagys t. p. 30, 29, riebùs t. p. 36, 41, (kanũs t. p. 16, 38); b) gana dėsningas, nors ir ne be išimčių, lyčių su priesaginiais -ī-, -ē- (< in, en) vartojimas (pvz.: inf. augyt DRr 26, 35, buddit t. p. 41, 11, paſirupit t. p. 15, 40, imper. 2 sg. atlimyk t. p. 9, 33, 2 pl. Skubikimes t. p. 12, 31, part. cont. n. sg. nufimīdams t. p. 15, 19, n. pl. gaiwīdami t. p. 3, 5..., bet ir: inf. gywent t. p. 30, 41, paſikákint t. p. 6, 21, cond. 3 nugabéntu t. p. 14, 38); c) lytys su išlaikytu galūnės -(i)a veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje (pvz.: buddina DRr 5, 4, gárbina t. p. 5, 2, nedryta t. p. 30, 18, nufidūda t. p. 5, 36, ſkalbja t. p. 9, 25, werpja t. p. 35, 36..., bet ir: paſilinkſmin t. p. 9, 1, prijartin’ t. p. 28, 9, βweplén’). Pietietiškomis laikytinos taip pat K. Donelaičio raštuose pasitaikančios lytys su vad. „judriuoju“ [a]: n. sg. m. Gandras DRr 4, 3, grybas t. p. 35, 18, linkſmas t. p. 4, 3, Stálas t. p. 39, 24, Weikalas t. p. 22, 28... Tačiau jo eiliuotose kūriniuose daug dažniau (daugiausia dėl hegzametrinės metrikos reikalavimų) vartojama lyčių su išleistu tuo trumpuoju balsiu (išleidimas neretai pažymėtas apostrofu: kitt’s DRr 3, 36, Snieg’s t. p. 3, 4, Wyr’s t. p. 4, 17...). Žinoma, negalima manyti, kad dažnas judriojo [a] išleidimas, kaip ir kai kurių kitų galūnių trumpinimas (pvz.: trumpojo -a numetimas veiksmažodžių esam. laiko 3 asmenyje, trumpojo -i numetimas veiksmažodžių bendratyje ar būsim. laiko 3 asmenyje ir kt.) Donelaičio raštuose susijęs vien tik su jo kūrinių eilėdaros poreikiais. Čia dar galėjo atsispindėti kaimyninės striukių šnektos ir ankstesnės rašytinės tradicijos įtaka (pvz., 1735 ir 1755 m. bibli jos tekstuose taip pat nemaža lyčių su sutrumpintomis ir apostrofu pažymėtomis galūnėmis: n. sg. m. nakwin’s I Moz. 24, 54, Nelab’s Sal. pam. 16, 29, pien’s II Moz. 3, 17, Tew’s wien’s Jon. 10, 30..., praes 3 min’ Jon. 13, 18, pritar’ Ap. d. 15, 15..., inf. kalbėt’ Mat. 11, 7, pražūt III Moz. 20, 12..., in, sg. f. dwilinkoj’ I Moz. 25, 9, tréczoj’ II Moz. 19, 1...). § 13. K a n c e l i a r i n i ų r a š t ų t a r m i n ė s y p a t y b ė s. Apskritai imant, vakarietiškas pietietiškas yra ir XVIII a. RP kanceliarinio stiliaus raštų tarminis pagrindas. Bet juose, panašiai kaip ir kituose to krašto anuometiniuose rašomosios kalbos stiliuose, pasitaiko daugiau ar mažiau ir vakarų aukštaičių šiauriečių („striukių“) patarmei būdingų ypatybių. Be gana dažno „judriojo“ [a] išleidimo, bemaž visuose Prūsų valdžios įsakymuose galima rasti ir [o] – [uo], [ė] – [ie] suplakimo, ir veiksmažodžių nekirčiuotų trumpųjų galūninių -a, -e, -i numetimo atvejų, plg.: a) inf. atkartūti PVG 77, 7 // atkartūt t. p. 110, 3 ir wažoti t. p. 314, 16; wartoti t. p. 97, 8 ir praet. 3 wartūjo t. p. 97, 16; n. sg. m. kiem’s t. p. 198, 28, in. pl. Kiemūle t. p. 175, 9 ir in. sg. Kėme t. p. 109, 28, g. pl. Kėmū t. p. 101, 22; d. pl. m. ėſantiems t. p. 299, 17 ir minnėtems t. p. 236, 2; willėms piktiems t. p. 73, 8...; b) neutr. ger t. p. 105, 3, menk t. p. 253, 16, will t. p. 262, 3, praes.3 apſed t. p. 222, 15, yr t. p. 194, 21, pabėg t. p. 110, 7, pawag t. p. 153, 16 reik 59 t. p. 60, 32...; praes. 1 pl. darom t. p. 109, 10, dūdam t. p. 109, 9, norim t. p. 324, 5, žadam t. p. 109, 22; praet. 1 pl. dawēm’ t. p. 152, 21, jēbkōjom’ t. p. 152, 19, ibtyrēm’ t. p. 149, 5; fut. 1 pl. jūrēsim t. p. 233, 18, in. sg. ketwirtoj dienoj t. p. 66, 19, lenkiškōj Kalboje t. p. 321, 26, tam’ patim’ Kampē t. p. 141, 20–21, wienam’ t. p. 250, 21, inf. but’ t. p. 158, 21, darryt t. p. 101, 3, jēt’ t. p. 272, 1, praes. 3 gal t. p. 70, 13, gul t. p. 237, 19, nōr t. p. 97, 9, tur t. p. 113, 4... Tačiau daugelyje Prūsų valdžios kanceliarinių raštų tiek o / uo, tiek ē / ie suplakimas, tiek galūnių trumpinimas buvo nereguliarus, dažnai tik sporadiškas, be to, šiauriniems striukių šnektoms būdingo tvirtapradžių dvibalsių [ãi], [áu], [éi] vienabalsinimo atvejų šio stiliaus raštuose visai nepastebėta. § 14. B a i g i a m o s i o s p a s t a b o s. Bendrais bruožais panagrinėjus lietuvių rašomosios kalbos ir tarmių santykį XVIII a. RP, galima atsakyti ir į šio skyriaus pradžioje iškeltuosius klausimus. Rašomosios kalbos vartosenos analizė rodo, kad kalbamuoju laikotarpiu daugelio autorių buvo laikomasi prūsų vakarų aukštaičių tarmės pagrindinių ypatybių, kodifikuotų D. Kleino gramatikose. Išimtį šiuo atžvilgiu sudaro S. Bitnerio 1701 m. testamentas, kuriame mėginta dirbtinai suderinti dvi kiek skirtingais tarminiais pagrindais paremtas rašomosios kalbos atšakas (prūsinę ir vidurietiškąją). Tačiau toks dirbtinis derinimas nebuvo perspektyvus: RP nesusilaukė platesnio pritarimo, ir čia greit buvo grįžta prie ankstesnės, kleiniškosios, tradicijos. Nors tas grįžimas ryškiai atsispindi tiek 1727, tiek 1735 ir 1755 m. biblijos leidimuose, vis dėlto negalima tvirtinti, kad juose buvo nuosekliai laikomasi D. Kleino gramatikose kodifikuotų „kauniečių“ tarmės normų. Tai ypač pasakytina apie 1727 m. Naująjį testamentą, kuriame apstoka lyčių su prūsų vakarų aukštaičių šiauriečių šnektoms būdingu [o] ir [uo], [ė] ir [ie] suplakimu, neretai perkeltu ir į 1735, 1755 m. leidimus. Bet K. Donelaičio beletristiniuose kūriniuose tokių lyčių nepastebėta, nors jo brošiūroje apie separacijos naudą (išspausdintoje 1769 m.) šiek tiek pasitaiko. Esama jų ir Prūsų valdžios kanceliariniuose raštuose, rašytuose veikiausiai iš įvairių RP tarmių kilusių žmonių. Taigi XVIII a. prūsinės lietuvių rašomosios kalbos vartosenoje (ypač fonologijos ir morfologijos lygmenyse griežtai nesilaikyta kleiniškųjų normų, kartais nevengta ir tam tikrų dialektizmų, prieš kuriuos šio amžiaus pradžioje buvo pakėlęs balsą Mykolas Merlinas31. Tačiau siauresnių fonologinių ir morfologinių dialektizmų, būdingų tiktai kuriai nors šnektai (pvz., Labguvos) ir labiau nepaplitusių prūsų vakarų aukštaičių tarmėje, vis dėlto buvo vengiama. 31 M a c i ū n a s V. Maž. Lietuvos bažnytinės kalbos reformos projektas 18 a. pradžioje. – Archivum philologicum 6, Kaunas, 1937, 80. 60 SUTRUMPINIMAI Ap. d. – Apaštalų darbai (Biblija) B1 – Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ... 1735 B2 – Biblia, tai esti Wissas Szwentas Rasztas ...1755 BG – J. Berento Isz naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giesmų Knygos ... 1747 BT – S. Bitnerio Naujas Testamentas ... 1701 Comp. – D. Kleino Compendium Lituanico-Germanicum ... 1747 DR – K. Donelaičio raštai ... 1977 DRr – K. Donelaičio rankraščiai ... 1955 EK – G. Engelio Mážas Katgismas ... 1722 GG2 – F. Glazerio Kittos naujos Giesmes ...1748 GL – D. Kleino Grammatica Litvanica ...1653 Iz – Izajo knygos (Biblija) Job. – Jobo knygos (Biblija) Jon. – Jono evangelija (Biblija) on. apr. – Jono apreiškimas (Biblija) K9 – D. Martini Lutheri Catechismus minor ... 1709 KNT – J. Quandto Naujas Testamentas...1727 LK – H. J. Lyzijaus Mážas Katgismas...1719 LTB – Lietuvos TSR bibliografija Luk. – Luko evangelija (Biblija) Mat. – Mato evangelija (Biblija) MLK – Mážas Katgismas D.Mertino Luterus...1730 Mork. – Morkaus evangelija (Biblija) Moz. – Mozes knygos (Biblija) Petr. 1. – Petro laiškas (Biblija) Pov. 1. efez. – Povilo laiškas efeziečiams (Biblija) Pov. 1. rym. – Povilo laiškas rymiečiams (Biblija) Pov. 1. tes. – Povilo laiškas tesaloniečiams (Biblija) Pov. 1. Tim.– Povilo laiškas Timotiejui (Biblija) PrP70 – J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1770 PrP72 – J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1772 Prp79 – J. Joskaudo Prastas Pamokslas...1779 Ps. – Dovydo psalmės (Biblija) PVG – Prūsijos valdžios gromatos...1960 RG – J. Rikovijaus Naujos... Giesmju Knygos... 1685 RM – V. Rėgės Mokslas Pamokinnimo... 1788 RS – V. Rėgės Skaitimo Knygeles... 1788 Rūt. – Rūtos knygos (Biblija) Sal. pam. – Saliamonas pamokslininkas (Biblija) Sal. išm. – Saliamono išminties knygos (Biblija) ŠG – F. Šusterio 1705 m. giesmynas ŠiG57 – A. Šimelpenigio Jsz naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giesmjų Knygos... 1755 ŠiG76 – A. Šimelpenigio Jsz naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giesmjų Knygos... 1776 ŠiG91 – A. Šimelpenigio Jsz naujo pérweizdėtos ir pagerintos Giesmjų Knygos... 1791 61 BEZIEHUNGEN ZWISCHEN DER LITAUISCHEN SCHRIFTSPRACHE UND DEN MUNDARTEN IN OSTPREUẞEN IM 18. JAHRHUNDERT Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird auf Grund einer eingehenden phonetischen, morphologischen, zum Teil auch syntaktischen und lexikologischen Analyse der Belege aus den Sprachdenkmälern des 18. Jahrhunderts (aus biblischen Texten, Gesangbüchern, Gebetbüchern, Katechismen wie auch den Werken von K. Donelaitis und kanzleisprachlichen Urkunden) die Mundartliche Basis der litauischen Schriftsprache in Ostpreußen untersucht. Diese Untersuchung hat gezeigt, daß der größte Teil der damaligen Autoren sich an den südwesthochlitauischen Dialekt hielt, dessen Eigenschaften in den Grammatiken von Daniel Klein kodifiziert wurden. Eine Ausnahme bildet das „Neue Testament“ von Samuel Bitner (1701), in dem ein Versuch vorliegt die preußische sowie mittellitauische Abzweigung der Schriftsprache zu verbinden. Aber eine solche Verbindung hatte keine Perspektiven: im Ostpreußen kehrte man sehr bald zur Kleinischen Tradition zurück. Die Kleinische Tradition blieb in der Ausgabe des „Neuen Testaments“ 1727 wie auch in den Ausgaben der ganzen Bibel 1735 und 1755 erhalten. In diesen Ausgaben werden jedoch die Normen der Grammatik von D.Klein nicht konsequent angewandt: in ihnen liegen auch manche charakteristische Eigenschaften des nordwesthochlitauischen Dialekts (die Vermischung /o/ und /uo/, /ė/ und /ie/ u.a.) vor. Sie treten auch sporadisch in den damaligen kanzleisprachlichen Urkunden auf. In den belletristischen Werken von K. Donelaitis fehlen indessen solche nordwesthochlitauische Elemente. 62