Prano Skardžiaus laiškai Williamui R. Schmalstiegui

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) PRANO SKARDŽIAUS LAIŠKAI WILLIAMUI R. SCHMALSTIEGUI* [1] Washington, D. C. 1970.I.23. Didžiai gerbiamas Tamsta, J. Mikėlos Baltisches u. Slavisches (1902/3) nėra Kongreso bibliotekoje; tos knygelės nerodo ir Union Catalog, taigi veikiausiai jos nėra ir šiame krašte; gal kur viešojoj bibliotokoj (public library) galėtų atsirasti? Prieš kelias dienas gavau Baltic Linguistics korektūrą. Ačiū. Dabar po truputį skaitinėju. Ar ką galėsiu apie tai parašyti, vėliau tegalėsiu pasakyti, kai būsiu su visu leidiniu kaip reikiant susipažinęs. Šiuo tarpu aš jau galutinai peržiūrėjau ir po truputį dar papildinėju savo parašytą kalbotyrinį darbą Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Šio darbo iš viso yra apie 100 psl. Dėl tiesioginių lietuvių kalbos šaltinių stokos aš visos šios didžiai sudėtingos ir painios problemos, žinoma, negalėjau kaip reikiant išspręsti, – nemažą dalykų palikau atvirų ateičiai spręsti, – bet, tikiuosi, visą šį klausimą būsiu kiek pirmyn pastūmėjęs. Tą darbą geriau tiktų spausdinti kuria svetima kalba, bet aš abejoju, ar tai galėsiu padaryti. Mat, aš bibliotekoj bedirbsiu paskutinius metus, po to reikės persitvarkyti, ir todėl aš ilgiau nebenoriu užtrukti; antra vertus, man tai jau didžiai nusibodo. Pagaliau lietuviai nori patys tą darbą išleisti, nors platesnei lietuvių visuomenei jis yra „pers ausas“, t. y. nepraktiškas. Šalia to jau spausdinamas mano ir kitas darbas – Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena. Tai yra jau tik aprašomasis istorinis darbas, iš dalies kiek susijęs ir su praktika. Aš noriu čia aikštėn iškelti prieškarinės ir pokarinės lietuvių bendrinės (literatūrinės) kalbos bendrumas ir skirtumus. Su didžia pagarba * Visi čia skelbiami Pr. Skardžiaus laiškai yra rašyti lietuviškai. Jie rašyti mašinėle, išskyrus 1970 05 11 laišką, rašytą ranka. Laiškų rašyba ir skyryba netaisyta. Laiškai ypač gali būti įdomūs lietuvių kalbos tyrinėtojams dėl juose aptariamų lietuvių kalbos istorinės gramatikos problemų. Jie pateikia ir tam tikros medžiagos mūsų žymiojo kalbininko biografijai. Šių laiškų kopijas Lietuvių kalbos institutui perdavė prof. W. R. Schmalstiegas, spaudai parengė A. Sabaliauskas. 27 [2] Washington, D. C. 1970.5.11. Didžiai gerb. Tamsta! Tamsta jau kartą mane klausei šito dalyko, ir aš Tamstai ką galėdamas atsakiau; dabar nieko naujo nebegaliu pridėti. Tai yra gana painus dalykas. Chr. Stangas tesinaudoja A. Bezzenbergerio BGLS., bet iš niekur kitur daugiau žinių nepateikia; tų pačių BGLS pavyzdžių kritiškai nediskutuoja; o dabartinės kalbos, tarmių, pavyzdžiai to nepatvirtina. Pagaliau, čia iškyla visa dvibalsio ie (ei):ai kilmės problema. Man atrodo, tai dar kaip reikiant neišspręsta. Aš pats tai iš dalies esu palietęs ZfslPh XXVI, 375–382(1958). Gaila, kad Kazlauskas negalės čia atvažiuoti. Jeigu Tamsta būsi Vilniuj šią vasarą, prašom pasveikinti nuo manęs Zigmą Zinkevičių, K. Ulvydą, J. Kruopą, A. Vanagą. Su didžia pagarba Pr. Skardžius. [3] Washington, D. C. 1971. III.12 Didžiai gerb. Tamsta, Gaila, kad Tamsta, kaip reikiant neperskaitęs visos mano knygelės, tuojau pasidarei išvadą, kad „nereikia perdaug apkal­tinti A. Lyberio, J. Kruopo ir kitų Lietuvoje“, nes „jie labai malonūs žmonės ir daro kaip galima daugiau paremti lietuvybę“. Tai aš gerai žinau: A. Lyberis, J. Kruopas ir K. Ulvydas yra mano seni pažįstami; šie pastarieji yra net buvę mano klausytojai. Aš nei kiek neabejoju, kad jiems didžiai rūpi lietuvybė, ir dėl to jų nei kaltinu, nei puolu. Aš su jais stengiausi knygelėj kalbėti dalykiškai, ir, kur reikėjo, vietomis net paremiu arba pateisinu pvz. V. Ambrazą, A. Sabaliauską arba K. Ulvydą. Bet ten, kur jie mus, priešk arinius kalbininkus, priskiria be jokio skirtumo prie buržuazinių kalbininkų arba tiesiog tokiais vadina, primeta mums antiliaudiškumą, liaudies kalbos paniekinimą arba primityvų nusistatymą prieš tariamą žodžių slaviškumą ir bent kelis kartus mums prikaišioja purizmą, ten aš kiek ir atviriau pasisakiau, ir tai tik kalbėdamas apie kalbinius dalykus ir visai neliesdamas jokios ideologijos ar politikos. Šiaip jau aš stengiausi būti santūrus, ir vietomis net Lietuvos kalbinin- 28 kams didžiųjų nuopelnų priskiriu. Aš manau, jei Tamsta geriau susipažinsi su visa realiąja padėtimi, su tos padėties faktine raida, gal kai ką ir kitoknesnėj šviesoj imsi vertinti, ne tik dabartiniu, bet ir prieškariniu atžvilgiu. Dėl Kazlausko mirties priežasties aš nieko tikro negaliu pasakyti. Girdžiu daug visokių gandų, bet jais negaliu patikėti; neįtikinama ir † Laisvę nuomonė. Paskutiniame Pergalės-n-je B. Savukynas labai palankiai apie J. Kazlauską kaip kalbininką rašo. Anoj pusėj galėjo visko būti: galėjo būti sudarytos tokios aplinkybės, kad J. K. pats prisigirdė Neryje, bet galėjo jis būti taip įmantriai nužudytas ir paskui Neryje panardintas, kad niekas ko nors įtartino net pagalvoti negali. O tuo tarpu anos šalies pranešimuose, atrodo, ne viskas pasakyta arba nenorėta pasakyti, ir todėl kai kas lieka neaišku, įtartina. Aš iš visos šios istorijos dar nedarau jokios galutinės išvados: reikia palaukti autentiškesnių, patikimesnių žinių. Su didžia pagarba Pr. Skardžius NB. Šiandien pabaigiau rašyti ir Aidams išsiunčiau Lietuvių kalbos tarmių (Chrestomatijos) recenziją. Gal pasirodys balandžio mėn. [4] Washington, D. C. 1971.X.17. Didžiai gerb. Tamsta, Visų pirma nuoširdžiai dėkoju už mano straipsnio santraukos puikų išvertimą į anglų kalbą. Dėkui ir už laiškų fotokopijas: kartais tie laiškai yra įdomūs, ypač kiek iš ten kartais pasireiškia kalbotyrinės nuotaikos. Paieškojęs dar suradau kelis J. Otrębskio gramatikos recenzijos atspaudus; vieną iš jų ir siunčiu Tamstai. Ta proga, perskaitęs tą savo recenziją, ir aš ėmiau daugiau domėtis ryt, aukšt. ds. vardininko formomis kaip avies ir kt. Tai yra didelė problema, dar lig šiol kaip reikiant neišspręsta. J. Kazlauskas savo gramatikoje (198 psl.) mano, kad ši galūnė -ies per -eis < ide. -eyes (plg. sen. indų avayas, gr. poleis ir kt.). Tos nuomonės yra V. Mažiulis, žr. jo Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai 297 tt. Bet nevisai aišku yra, kodėl e prieš s, kaip Chr. Stangas pastebi, būtų labai anksti išnykęs, o tuo tarpu toks pat e priebalsinių kamienų ds. vardininke iš dalies dar lig šiol tebėra išlikęs, pvz. širdes, móteres ir kt. – tai viena; antra, kaip sutrumpėjusi nekirčiuota galūnė -eis vėliau būtų galėjusi pavirsti į -ies? Iš 29 vienos pusės tam lyg analogija būtų ryt. aukšt. būdvardinė ds. vardininko galūnė -aus (pvz. gražaus „gražus“), paprastai kildinama iš -awes, bet šalia -aus yra ir galūnė -uos (pvz. gražuos „gražūs“), o šalia nom. pl. galūnės -ies dabar niekur nebevartojama -eis. Iš kitos pusės akies „akys“ ir kt. tesutinkamos tik tverečėnų tarmėje šalia ākys ir ākes, senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose ir kitose dabartinėse tarmėse tokių, bent lig šiol, nerasta. Todėl man dar ir dabar rodos, kad minėtoji galūnė -ies yra vėlyvesnių laikų padaras ir veikiausiai kontaminacijos būdu atsiradusi. Tam pradžią, kaip J. Endzelynas ir Chr. Stangas mano, galėjo sudaryti įvardžiai ānys ir anìe, pātys ir patìes ir kt. Prie to gal dar galėjo prisidėti tos pat Tverečiaus tarmės nom. pl. ānes, ākes šalia ānys, ākys ir kt.; mano kaip argumentas pavartotos formos sniẽnga iš sniẽgti (sniẽga) + sniñga tam reikalui, aišku, netinka ir todėl savaime atpuola. Kaip tyčiomis, viename savo rašomame straipsnyje paliečiu nom. pl. formas ā vies ir kt., todėl būtų man didžiai įdomu patirti, kokių išvadų Tamsta esi priėjęs šitame dalyke. Būčiau labai dėkingas, jei Tamsta man savo referato bent fotokopiją ar tos fotokopijos dalį galėtum atsiųsti susipažinti. Pastaruoju laiku aš esu parašęs Donum Balticum recenziją, kurioj aš visai kitokių išvadų priėjau, kaip E. Hampas: man visdelto atrodo, kad ryt. aukšt. priemnė, prienė yra sutrumpinta iš priemenė, panašiai kaip pvz. Dūstos iš Dūsetos, kėln[i]os iš kėlin[i]os, šulnys iš šulinys ir kt. Be to, priemenė pažįstama ne tik rytiečių, bet ir tol imųjų vakariečių aukštaičių; čia pat priklauso ir žem. preimenė (plg. priekālas ir žem. preikālas). Priemenė iš tikrųjų yra „priešinis kambarys, priešinė, Vorzimmer, vestibulis“, ir todėl, kaip K. Būga galvojo, lengvai gali būti sudarytas iš *preima- „priešinis, priešakinis“. E. Hampas visą dalyką labai dirbtinai supainioja. Tiek šiuo tarpu. Lauksiu iš Tamstos žinių. Su nuoširdžiais linkėjimais Pr. Skardžius [5] Washington, D. C 1971.IX. 9. Didžiai gerb. Tamsta, Visų pirma ačiū už Tamstos straipsnio ištraukas. Tiesa, jose stengiamasi kai ką nauja pasakyti ir, kaip Tamsta laiške rašai, pasakyti drąsiai. Bet visai naujų minčių moksle nedaugiausia yra. Tikrai daug ko nauja yra pasakęs pvz. E. Benveniste savo knygoje Origines de la formation des noms en indo européen; jo nemaža minčių kartoja ir V. Mažiulis savo paskutinėje knygoje. Juo toliau į 30 priešistorinius laikus, juo drąsiau galima spręsti įvairias kalbines problemas, ir, priešingai, juo arčiau į dabartinius laikus, juo sunkiau tai daryti. Pvz. H. Krahe buvo susidaręs labai gražų priesagos -int- vartosenos vaizdą senovinėse V. Europos kalbose, ir tam reikalui net buvo sukūręs ištisą logišką šios rūšies žodžių darybos ir reikšmės sistemą, bet, kaip vėliau pasirodė, tai įvairiose kalbose reiškėsi gana įvairiai ir nevienodu laiku. Tai labai gali būti ir su Tamstos keliama senųjų laikų visuot inė monoftongizacija: vienur ji reiškėsi, o kitur jos ir visai negalėjo būti. Arba štai J. Kazlauskas mano (ir, kiek žinau, Tamsta jam pritari), kad tokios tarminės veiksmažodžių formos, kaip dė „dėjo“, stō „stojo“ yra senovės liekanos, o dėjo, stojo – vėlyvesni naujadarai. Bet dabartinėse tarmėse randame ir didė „didžioji“ – kasgi tai: senovinė liekana ar vėlyvesnė santrumpa iš didėja (didėji)? Man antroji prielaida atrodo patikimesnė. Visų pirma reikia kaip reikiant, pagrindžiai tai ištirti dabartinėse liet. tarmėse ir senųjų raštų kalboje, o J. Kazlauskas to nepadarė, – jis taip sprendė, kad taip jam geriau atrodė. Tas pat pasilieka ir su ā́vies „avys“ ir kt.: Tamsta irgi nemėgini galūnės -ies atsiradimo visų pirma aiškinti iš pačios liet. kalbos. Formos plātāus „platus“: plā-tuos „t.p.“ atrodo, gerai dera šalia *akeis „akys“: ākies „t. p.“. Bet pagal Tverečiaus ir kitų ryt. tarmių duomenis dar visai nematyti, kad galūnė -eis būtų lengvai, be niekur nieko, pavirtus į -ies. Juk tos pačios ryt. aukšt. tarmės pažįsta ir galūnę -ys: avys ir kt. Čia, laiške, toliau negaliu leistis į kritiką, tik tiek galiu pasakyti, kad Tamstos to dalyko aiškinimas yra daugiau tariamas, hipotetiškas, ne realiai įtikinamas. Todėl, aš manau, ir mano laišku nereikia remtis Tamstos straipsnyje. Aš tikiu, kad Tamsta savo referatą, jau galutinai parašytą ar išspausdintą, kaip kitiems, ir man teiksies atsiųsti. To aš laukte lauksiu. Į Toronto konferenciją, deja, negalėsiu atvykti: pensininkui tai neįmanoma. Su didžia pagarba [6] 1972.II.21 Gerbiamasis Kolega, Didžiai ačiū už New thoughts on Indo-European phonology, už kalbotyrinių terminų žodynėlį ir atspaudą iš ZfslPh. Tamstos referatas apie pirmykštę monoftongizaciją man buvo didžiai įdomus: aš jį perskaičiau atsidėjęs. Visą šį dalyką skaitant ištisai, susidarė pilnesnis vaizdas, negu skaitant jo dalį. Visų pirma visa, ką Tamsta sakai šiame straipsnyje, yra didelė iš anksto sukurta hipotezė, kurios metmenų paskui stengiesi ieškoti atskirose indoeuropiečių kalbose ir, daugiausia deduktyviniu keliu eida- 31 mas prie atskirų faktų, jau nebesunkiai visur randi savo hipotezės atspindį. Tuo būdu kaip pvz. skr. sakh-ā <-ē<-ey, taip liet. deivē< *dei-woy, bet skr. devī < *dei-wey ir t.t. Kaip visas šias atmainas reikėtų išaiškinti fonetiškai ar fonologiškai, tuo tarpu nepaaiškinta. Galbūt, senų senovėj veikė kitokie šios rūšies dėsniai? Gal tai tik struktūriškai teaiškintina? Juk šitų labai tolimų hipotetinių dalykų nebegalime paremti vėlyvesniais argumentais. Antra vertus, įrodymas (proof) pagal Tamstą tėra kaip gražuolė (ar grožis?) stebėtojo akyse... Taigi liet. vardažodžių ē-kamieno problema, man rodos, dar tebėr kaip reikiant neišaiškinta: prie kelių ligšiolinių hipotezių dabar Tamsta pridedi dar vieną naują. Bus įdomu patirti, kokio tai ras atgarsio kitų tyrinėtojų galvojimuose. Šia proga dar noriu štai ką pastebėti. Tos pat rūšies, kaip slavų šaknys kry-ti, ply-ti, ry-ti, ir kt. yra arba galėjo būti pažįstamos ir lietuvių kalboje atitinkamos šaknys krū-, plū-, rū-. Pvz. liet. krū-snis „akmenų krūva“ arba krū-tis „t.p.“, latvių krūts „iškyla, kalva, kupstas“ ir kt. rodo šalia kráuti buvus ir *krūti, kaip šalia láužti yra lūžti arba šalia kró-snis buvo *króti „rinkti“ (=latvių krát) ir kt. Šalia liet. vē-jas, slav. vėjati ir kt. Chilinskio biblijos kalboj yra ir veiksmažodinė forma vēti; šakni vė- dar turi vē-tra, vē-tyti, skr. vá-tah „vėjas“, vá-ti ir kt. Abejotina, ar čia šaknis vė- yra atsiradus tik priešbalsinėj padėty (in pre-vocalic position), o vėj- — in pre-consonantal position; man vis dar rodos, kad -j- žodyje vėjas, slav. vėjati ir kt. veikiau yra buvęs priesaginis, ne šakninis. Terminų žodynėly pastebėjau kiek abejotinų dalykų, tam tikrų trūkumų, nevienodumų ir kt. Pvz. anonimas yra ne tik anoniminis veikalas, bet ir autorius. Garsynas apima vienos kalbos ar tarmės garsų visumą, taigi vokalizmą ir konsonantizmą. Koinē pavadinta b e n d r i n ė k a l b a, susidariusi kurios nors vyraujančios tarmės pagrindu, bet pačios lietuvių bendrinės kalbos „standard Lithuanian language“ visai nėra, nors ji jau prieš karą buvo plačiai kaip terminas vartojama Lietuvoje; iš dalies tai ten ir dabar jau pradedama vartoti; bet kaip terminas jau įsigali šis pavadinimas ir kalbotyrinėj literatūroje, pvz. ką tik pasirodžiusiame dr. P. Joniko veikale Bendrinės rašomosios kalbos kūrimasis XIX a. antrojoje pusėje. Nacionalinė literatūrinė kalba „literary language“ yra sudaryta pagal rusų nacional'nyj literaturnyj jazyk, ir pačioj Lietuvoj daugiausia tevartojama literatūrinė kalba „bendrinė kalba“, kuri iš tikrųjų ir tėra „literary language“. Ted uotas tik vienas prieveiksmis atgal, bet iš jo sudarytas būdvardis atgalinis visai praleistas, ir todėl nėra nei svarbių jau įsigalėjusių terminų su tuo būdvardžiu, pvz. atgalinė (regresyvinė) asimiliacija, atgalinis (retrogradinis) darinys „Rückbildung, retrograde Ableitung“ ir kt. Vardažodis nėra vien „substantive“; jis apima daiktavardžius ir būdvardžius, todėl vokiškai teisingai verčiamas Nomen, Nennwort. Taip pat nėra jau vartojamų lietuviškų terminų pérrašas „transkripcija“ (rodos, A. Salio sudaryta, vartojama Liet. enc-joj ir kt.), pérbalsa „Umlaut“, pérkaita „Veränderung, Wandel“ (pvz. priebalsių perkaita „Lautverschiebung“) ir kt. Kaitýba yra „fleksija, inflection“. Ir tt. Apie tai gal teks kur kitur plačiau parašyti. 32 Lituanistikos Darbų III tome pasirodys mano J. Kazlausko gramatikos recenzija, kur mudviejų nuomonės dėl nom. pl. vagies ir kt. jau beveik nebesiskiria. Visa, ką čia rašau, tėra mano pirmieji įspūdžiai, todėl to nereikėtų kur kitur panaudoti. Su nuoširdžiais linkėjimais Pr. Skardžius [7] 1973.I.8. Didžiai gerb. Tamsta, Ačiū už K. Korsako ir V. Mažiulio laiškų fotokopijas, bet aš neradau ko nors ypatingo: pirmasis pasitenkina vien bendrybėmis, o antrasis yra didžiai susidomėjęs Tamstos bendradarbiavimu Baltistikoje. Prieš kelias dienas aš gavau iš K. Korsako laišką, kuriame jis Lietuvių kalbos ir literatūros instituto vardu pažadėjo padėti mano dabar rašomam darbui dalykine informacija ir Instituto nutarimais kaikuriais dabartinės liet. bendrinės kalbos reikalais. K. Korsakas yra senas mano pažįstamas, dar nuo studentavimo laikų, ir jis Lietuvoje gerai žinomas kaip marksistinis liet. literatūros kritikas. Liet. skautų reikalą Tamsta, man rodos, gana siaurai supratai: tai yra patriotinė tikybinė jaunimo organizacija, kuriai bet kokia komunistinė propaganda yra nepriimtina, ir todėl jie jos negali toleruoti savo leidžiamuose raštuose; antra vertus, jiems kalbotyrinis darbas, kad ir populiariai parašytas, vargiai yra įmanomas, juo labiau, kad jie patys yra skurdžiai, kad galėtų leisti specialesnio turinio knygeles, ir todėl negalima iš jų reikalauti, kad jie daugiau domėtųsi lingvistiniu turiniu; jie, žinoma, nėra tiek lingvistiškai išsilavinę, kaip Tamstos studentai, ir iš jų gal tik vienas kitas iš dalies tesidomi baltistika arba tik vienu kitu baltistikos, gal daugiau lietuvių kalbos dalyku. Labai gaila, kad toks gabus ir santūrus kalbininkas kaip A. Sabaliauskas didžiai nesveikuoja. Tai yra tikra nelaimė su lituanistais: neseniai mirė J. Senkus, J. Kazlauskas, J. Lebedys, E. Mikalauskaitė, čia Z. Ivinskis, A. Salys ir kt. Taip jau lemta. A. Salys yra senas mano kolega: abu 1923 m. stojome į universitetą, ilgą laiką abu drauge dirbome, ir aš gerai mačiau, kiek jis ryžosi į konkrečius mokslinius darbus. Dar Lietuvos universitete aš jam siūliau studentams parašyti sudėtinį liet. kalbos mokslinį vadovėlį gramatiką, bet iš to nieko neišėjo: pažadai liko pažadais. Šalia savo puikios disertacijos jis paliko dar savo liet. kalbos tarmių paskaitas, bet tai surašė jo paskaitų klausytojas J. Labokas, ne jis pats. 33 Kitas svarbus darbas yra Lietuvių rašomosios kalbos žodynas, prie kurio jis prisidėjo nuo P raidės vidurio: čia jis gana daug naudinga padarė lietuvių kalbos mokslui ir bendrajai ide. kalbotyrai; bet tas darbas buvo svarbiausias pagrindas, dėl kurio jis prof. A. Senno rūpesčiu anksti galėjo į šį kraštą atvykti. Būdamas geros kalbinės orientacijos ir erudicijos, jis tenorėjo išleisti tik gerus, jau gerai apdorotus darbus, ir todėl jų jis mažai teparašė. Philadelphijos universitete jis turėjo skaityti daug kursų, kuriems reikėjo naujai ruoštis, nes jis jų nebuvo specialiai studijavęs. Šiame krašte su A. Saliu man neteko kalbėti apie jo darbus, bet iš jo interviu savo amžiaus 60 m. proga ( tai buvo paskelbta Drauge) sužinojau, kad jis buvo sumanęs parašyti savotišką etimologinį istorinį liet. kalbos žodyną, kuris gerokai turėjo skirtis nuo E. Fraenkelio žodyno. Tam iš dalies jau ruošė medžiagą, rašydamas įvairius kalbotyrinius istorinius straipsnius LE (= lesnė monografija „Lietuvių vandenvardžiai su -nt-.“ Kai gausiu korektūrą, tuojau surašysiu santrauką ir Tamstai nusiųsiu. Tiek šiuo tarpu. Pasisakiau dėl atskirų dalykų, apie kuriuos mano nuomonė Tamstai gali būti šiek tiek įdomi. Linkiu sėkmės baltistikos darbuose: Tamsta savo ryžtingumu čia gali nemaža ką padaryti. Su nuoširdžiais linkėjimais Pr. Skardžius [8] 1973.I.14 Didžiai gerb. Tamsta, Man malonu, kad aš Tamstai galiu ką padėti, nors ta mano pagalba dabartinėse aplinkybėse yra labai maža. Tamsta esi mokslo entuzijastas, atsidėjęs rūpiniesi mokslo reikalais, todėl ši mokslinė nuotaika ir mane žavi. Aš visą laiką gyvenau mokslo rūpesčiais, bet paskutiniame amžiaus ketvirtyje aš visai nedaug tegalejau dirbti tikrąjį mokslo darbą: keli mano sugalvotieji ir iš dalies pradėtieji moksliški darbai liko neįvykdyti dėl netikėtos katastrofos. Dar Vokietijoje buvau susitaręs su universitetine Goettingeno knygų leidykla, kad aš vokiškai išversiu savo Lietuvių kalbos žodžių darybą, ir beveik trečdalį to darbo jau buvau atlikęs, bet čionykštės aplinkybės man neleido jo baigti. Tačiau mano mokslo dėmesys dėl to nei kiek nesumažėjo. Ir aš labai džiaugiuos, kad kartais galiu su Tamsta pasikalbėti apie vieną kitą mokslo dalyką, nors aš ne visados galiu dėl laiko stokos į viską daugiau įsigilinti. Dabar dėl A. Sabaliausko knygelės Žodžiai atgyja. Tamsta labai gerai padarei, kad tą knygelę išvertei į anglų kalbą, ir ją reikėtų kaip nors išleisti. Šio krašto lietuvių skautai tam reikalui nelabai tinka. Prieš kelias dienas susitikęs dėl to kalbėjau su V. Trumpa, istoriku, buvusiu Lietuvos universiteto asistentu, bet dabar dirbančiu Kongreso bibliotekoje. Jis mano, šią knygelę gal galėtų išleisti „A. Mackaus Knygų Leidimo Fondas“, kurio reikalų vedėjas yra: Mr. G. Vezys (6349 So. Artesian Ave., Chicago, Ill. 60629). Šis žmogus yra geras V. Trumpos pažįstamas, nes jis (V. Trumpa) priklauso tam Fondui ir, rodos, net yra to Fondo valdybos narys. Šis Fondas yra liberalių žmonių sambūris; jei Tamsta nutartum į tą Fondą kreiptis, tai V. Trumpa suteiktų reikiamą pagalbą; tik prašom pranešti, kada nuspręsi kreiptis, jei dar nesi kur kitur užsiangažavęs. Tam žygiui ir aš pritarčiau. V. Maciūnas savo laiku yra pranešęs, kad minėto rašinio korektūros bus at- 35 siųstos dar prieš Kalėdas, bet aš jų dar lig šiol negavau, o be rankraščio, kuris turi būti atsiųstas drauge su korektūromis, aš nelabai galiu kaip reikiant parašyti ir santraukos. Kai tik tai gausiu, aš tuojau parašysiu šią santrauką ir ko greičiausiai ją Tamstai nusiųsiu išversti. Aš žinau, kad ilgi lietuviški sakiniai gana sunku angliškai versti. Ačiū už pažadėtą pagalbą. Su geriausiais linkėjimais Pr. Skardžius NN. Gal Tamsta ką daugiau žinai apie A. Sabaliausko likimą? P. S. [9] 1973.II.14 Didžiai gerb. Kolega, Pagaliau aš gavau iš V. Maciūno savo darbo rankraštį bei korektūrą, ir todėl tik dabar tegalėjau parašyti santrauką. Tai iš tikrųjų nėra santrauka tikra to žodžio prasme: aš joje trumpai surašiau įvado mintis ir pačias išvadas. Viso darbo, gana specialaus, prisipažinsiu, nemokėjau trumpiau ir glaustčiau „sutraukti“. Aš gerai žinau, kad lietuviški sakiniai, ypač manieji, yra dažnai ilgesni, negu yra įprasta anglų kalboje; tai ypač apsunkina šalutiniai dalyviniai bei pusdalyviniai sutrauktieji sakiniai. Šiaip taip mėginau rašyti trumpesniais sakiniais, bet ir šį kartą nedaug kas man geriau išėjo. Gal Tamsta juos kaip nors „suskaldysi“. Išverstą „santrauką“ prašom tiesiai nusiųsti V. Maciūnui (247 E. Albanus St., Philad. 20., Pa. 19120) Už šią pagalbą būsiu didžiai dėkingas. Su geriausiais linkėjimais Pr. Skardžius 36