P. Skardžiaus kirčiavimo variantai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXVIII (1997) Arvydas VIDŽIŪNAS P SKARDŽIAUS KIRČIAVIMO VARIANTAI Apie P. Skardžių, kirčiavimo normintoją, įprasta spręsti ir apie jo nuopelnus kalbėti atsivertus turbūt svarbiausią šios srities darbą, aiškiausią ir sistemiš- kiausią prieškario bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normų aprašą — „Ben- drinės lietuvių kalbos kirčiavimo“ vadovėlį (Skardžius 1936). Šiame vadovėlyje teikiamos normos buvo be jokių svyravimų. Autoriaus tikslas buvo parodyti pla- čiajai visuomenei, kaip tam tikros formos, atskiri žodžiai ir jų grupės kirčiuotini siekiamojoje bendrinėje kalboje, nesiimta probleminių aiškinimų, todėl ir ben- drinės kalbos kirčiavimo sistema čia pateikta idealiuoju jos pavidalu, be išimčių ir variantų. Ne visi kalbininkai pritarė tokiai griežtai nuostatai. P. Joniko nuo- mone, kirčiavimo nelygumus reikią šalinti naujadarus derinant prie gausesnės grupės žodžių kirčiavimo. „Arba tokiais ir panašiais svyravimo atsitikimais reiktų duoti teikiamąją ir leidžiamąją (toleruotinę) lytį. Vartosena paskui galėtų pasi- rinkti, nes tokiu būdu, iš vienos pusės, arčiau būtume siekiamosios normos, iš antros, griežtas kalbos faktų grupavimas vėl nėra įmanomas“ (Jonikas 1936: 440). Panašios nuomonės apie kirčiavimo kodifikaciją galėjo būti ir pats Skar- džius. Visa plati jo šios srities veikla rodo, kad apskritai jis nebuvo didelis griež- tų, nevariantiškų kirčiavimo normų šalininkas, be to, jo teiktos normos yra ge- rokai kitusios. Minimojo kirčiavimo vadovėlio rekomendacijos atspindi tik to laiko — ketvirtojo dešimtmečio vidurio — Skardžiaus, o veikiausia ne tiek jo pa- ties, kiek kolektyvinę kiričiavimo normintojų poziciją. Kad kolektyviniai susita- rimai tikrai yra lėmę Skardžiaus teikiamų normų pobūdį ir jų pasikeitimus, aiš- kiai matyti iš kalbininko darbuose randamų kirčiavimo variantų. Vieno Skar- džiaus nustatytos ar palaikytos kirčiavimo normos niekada nebuvo labai griež- tos, pasižymėjo tam tikru liberalumu. Tai sprendžiame iš palyginti gausių jo kirčiavimo variantų, ypač trečiojo dešimtmečio pabaigos — pirmųjų jo kirčiavi- mo norminimo metų — ir po karo užsienyje išleistuose darbuose. Net ir tada, kai pateikti dvejopą kirčiavimą buvę sunku (pvz., kirčiuojant mokyklines chresto- matijas), Skardžius stengęsis tai kaip nors daryti. Pirmuosiuose savo kirčiavimo norminamuosiuose darbuose Skardžius kir- čiavimo variantų leidžia gana daug. Ypač įdomūs pirmosios jo kirčiuotos chres- tomatijos (Kamantauskas, Skardžius 1929) duomenys, rodantys, kaip Skardžius suvokė kirčiavimo normas pirmaisiais savo veiklos metais. Jie yra tolesnio kir- čiavimo norminimo atskaitos taškas, todėl toliau bus pateikti visi toje chresto- matijoje variantiškai kirčiuojami žodžiai ar jų formos. „Kai kuriuos žodžius, 11 kitaip kirčiuojamus, bet taip pat vartotinus“, Skardžius pažymi išnašose)', taigi aiškiai atriboja pagrindinius ir šalutinius kirčiavimo variantus. Paprastai tose išnašose pateikiamas vienas šalutinis variantas, bet pasitaiko ir po du: papartis /| papartis, -čio, papartys, paparčio (p. 8); čionai|| čionai, čionai (p. 187). Kar- tais nurodoma, kurioms tarmėms tas leistinas variantas būdingas: gyvulius // „Vakarų augštaičių ir gyvulius“ (p. 260); Zmogus // „Vakarų augštaičiai vietomis pasako ir žmogaus, -aus“ (p. 23); Žydi // „Vakarų augštaičių ir Žydžiū, zZydf* (p. 182); mėnesienoje (S. Daukanto tekste) // „Paprastai žemaičiai sako mėnesie- na“ (p. 100); kalnai (A. Baranausko tekste) // „Ryt. kalnai“; tartum (A. Bara- nausko tekste) // „ryt. ir farturū“ (p. 162). Šis tarminés priklausomybės Zyméji- mas, taip apibūdinamus kirčiavimo variantus lyg ir iš karto iškeliantis už ben- drinės kalbos ribų, veikiausiai susijęs su noru parodyti autentišką tos tarmės, iš kurios kilęs ar kuria rašę kirčiuojamų tekstų autoriai, kirčiavimą. Vis dėlto toks variantų vertinimo bei pateikimo būdas gana retas, čia suminėti visi jo atvejai. Kodifikuotas ir variantiškas vienos kitos formos kirčiavimas, neperkeliantis tos formos į kitą kirčiavimo modelį: naud. jar// jai (p. 21); viet. kalné // kalne (p. 12); negardū || negardu (p. 35). Pagal kalbos dalis kirčiavimo variantų aptariamoje chrestomatijoje dar yra tokių: daiktavardžiai: kilm. as/os // aslos (p. 31); kilm. aušros // aūšros (p. 196); irklo || irklas (p. 279); laiškas || laiškas (p. 194); laumė || laūmė (p. 33); kilm. laumės, laumių || laūmės, laūmių (p. 32); plėntas || plentas (p. 344); port // „Yra pora, -0s, porą ir pora“ (p. 55); iš pradžios || iš pradžios (p. 39); ūrvas // urvas (p. 282); vilties || viltiés; virvių, su virvėms || virvių, su virvems (p. 38); aušrinę || aūšrinę (p. 20); dargana || dargana, -0s, darganą (p. 337); degėsių // degėsių (p. 213); krautūvę || krautuvę (p. 35); mokdlas || mokolas (p. 341); palūkanų || palūkanos (p. 97); tris savaites || savaitės (p. 40); tėkėlui |/ tekėlui (p. 311); vifšininku // viršininku (p. 131); su gintarais || gintarais (p. 109); kilm. nedélios (tautosakos tekste) // nedėlios (p. 18); būdvardžiai: /ygrais// lygiais (p. 12); pėsti || pėsti (p. 38); pernykščių || pernykščių (p. 251); in. artima // aftimas (p. 146); skaitvardis širūtai // šimtai (p. 6); įvardžiai: vard. kokia // kokia, -ios, kokią (p. 26); vard. tokia // tokia, -ios, tokią (p. 23); veiksmažodžiai: dekavoti /I dėkavoti (p. 337); ilsis // ilsis (p. 225); išnaikinsiu || „Naikinti ir naikinti“ (p. 57); išraižytų || išraižytų (p. 33); prisiartino || prisiartino (p. 117); pūliavo // pūliavo (p. 144); prieveiksmiai: gardžiai// gardžiai (p. 35); saldžiai || saldžiai (p. 230); ilgai // ilgai (p. 28); brangiai || brangiai (p. 69); ten // tėn (tė) (p. 10); dalelytė bent // bėnt (p. 232). Kaip matyti, Skardžius variantų nevengęs, daugeliu atvejų jo ryžtasi nesku- binti natūralios bendrinės šnekamosios kalbos raidos. Suprantama, iš vienos ! Išnašose paprastai rašoma irbei pateikiama antroji forma. Šiame straipsnyje ji rašoma po dviejų vertikalių brūkšnelių. 12 pusės veikė bendrinės kalbos pagrindo tarmė, beje, taip pat pasižyminti svyruo- jamu patarmių ir šnektų kirčiavimu (plg. Kamantauskas, Skardžius 1929: VIII), ankstesnė šio lygmens norminimo tradicija, taip ir neiškristalizavusi nevarian- tiškų normų, J. Jablonskio autoritetas, iš kitos pusės — dažnai platesnė likusių tarmių vartosena. Įdomu, kad šalutiniais, leistinaisiais variantais laikomi ir to- kio kirčiavimo žodžiai bei formos, nuo kurių atsiribota lyg ir programines Skar- džiaus kirčiavimo norminimo nuostatas apibrėžiančioje tos chrestomatijos „Pra- tarmėje“ (p. IX): kalne, jai, irklas, urvas, žmogus, -aus, gintaras, šimtas, -ai, koks, -ia. Taigi praktiškai kirčiuodamas Skardžius buvęs daug liberalesnis. Ir vėliau straipsniuose, recenzijose ir kitomis progomis kalbininkas neišsi- verčia be variantiško kirčiavimo. „Kalboje“ (1 1930: 48) mokoma kirčiuoti vyZa, kilm. vyžos // vyžos; ten pat (1 1930: 55) patariama tarti vargdiėnė, vargdiėnis arba vargdiené, vargdeinis. Kirčiavimo normų dvejybių pateikiama ir Herman- nas, Skardžius 1931. Cia dar abejojama dėl priesagos -aité priegaidės, kirčiuo- jama nenuosekliai: savžitės, tarnaitė (p. 26), bet giraitę (p. 121), kepuraitę (p. 64), nors neseniai (Kalba 1 1930: 55) paties buvo perspėta, kad taip painioti nevertėtų, kirčiuotina ne našlaitė, lietuvaite ir mergaitė, saulaitė, bet vienodai — našlaitė arba našlaitė. Šioje pasikalbėjimų knygelėje ne iki galo išlygintas ir prie- sagos -1ena vedinių kirčiavimas: paprastai kirčiuojama kiauliena, kurkiena, kiškie- jus rašoma amaty (p. 102) i ir amaty (p. 140). Kirčiavimo variantų? dar turi šie žodžiai: čerpėmis // čerpėmis (p. 117); krautūvėje || krautuvėje (p. 60); krautū- vių |/ krautuvių (p. 138); praūstuvę (p. 120), kilm. praustuvės|// praustūvės (p. 119), spaustūvėje || spaustuvėje (p. 107); traūkinį // traukinį (p. 15); vard. kal- nūota || kalnuota, nors tik kalnų (p. 128); raūdonuoja || raudonūoja (p. 122); prv. ilgai // ilgai (p. 8); saldžiai || saldžiai (p. 10). Dar keletas variantiškai lei- džiamų kirčiuoti žodžių (Skardžius 1933): šalia apvaizda siūloma kirčiuoti ap- vaizda, kuri esanti vartojama Vilkaviškyje, Sintautuose, Seredžiuje, Jurbarke, Šiauliuose, Kamajuose ir kt.; šalia apusé, epušė dar rašytina ir gyvojoje kalboje plačiai vartojama dpuse, épuse, šalia galvana — galvana, o šalia garbana — garba- na; greta Dieviep, galop patariama „rašyti ir Dievop, ne Dievop, arba abidvi tos lytys pagrečiui — Dievop ir Dievop“ (p. 162). Galima daryti išvadą, kad kalbi- ninkas norminiame žodyne toleravęs pakankamai daug kirčiavimo variantų, jeigu tik jų būta plačiai tarmėse vartojamų. Įdomus tolesnis darganos kirčiavimo svarstymas. Kaip jau matyta, 1929 m. chrestomatijoje Skardžiaus teikta dargana // dargana, -0s, darganą. Kiek vėliau (Kalba 1 1930: 48) taip pat leidžiami abu šie variantai, bet šalia (Kalba 1 1930: 52) jau tikslinama: „su pačiu R. Jonu esu kalbėjęsis dėl /avono, darganos, noriai ir kt. ir abudu, gerai viską išsiaiškinę, sutikome, jog yra sakytinas tik /avonas, 2 Šalutiniai variantai šioje knygelėje pateikiami skliausteliuose po pagrindinių. 13 dargana, noriai nebeuitinas...“. Vėliau kalbininko nuomonė keičiasi: „Dargana yra kirčiuojama Kuršaičio ir žemaičių; Didž. Lietuvos vak. augštaičiai sako dar- gana, -0s, dirganą Naum., Sint., Ser. ir kt. ; taip, man rodos, pirmiau ir reikėjo kirčiuoti“ (Skardžius 1933: 62). Taigi greZiamasi nuo Kuršaičio, atsisakoma su- sitarimų su Jablonskiu ir į pirmą vietą imamas kelti pietinių vakarų aukštaičių variantas. Šios tarmės kirčiavimo ir bendrinės šnekamosios kalbos kirčiavimo normų santykio problema buvo turbūt sunkiausiai įveikiama antrojo dešimtme- čio pabaigos — trečiojo dešimtmečio pradžios kirčiavimo normintojams. Tolimą nuo pagrindo tarmės vartosenos galima laikyti svarbiausia bendrinės kalbos kir- čiavimo normų raidos ir kirčiavimo norminimo tendencija. Vis dėlto iš pradžių šiuos polinkius buvo mėginama riboti. Ir Skardžiui pirmaisiais jo kirčiavimo norminamosios veiklos metais turbūt pats patikimiausias argumentas buvo pie- tiniy vakarų aukštaičių duomenys (plg. Vidžiūnas 1990: 91-93). Vienas iš būdų susidoroti su sudėtingais kirčiavimo norminimo uždaviniais buvo ir kirčiavimo variantai. Jie padėjo derinti bendrinės kalbos pagrindo tar- mę su kitomis tarmėmis, įgalino kiek atsižvelgti į pradėtą taikyti paplitimo kri- terijų; jie neleido labai didėti atotrūkiui tarp kodifikacijos taisyklių ir pačios bendrinės šnekamosios kalbos vartosenos, tuo laiku dar tvirtai nenusistovėju- sios ir turinčios tarmėms būdingų akcentinių požymių. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje lietuvių kalbos kultūros mokslo dar nebuvo teoriškai suformuluota svar- biausia variantų reikalingumo aksioma - išlaikyti vadinamąjį lankstųjį bendri- nės kalbos normų stabilumą, naudojantis variantais eiti prie naujo pobūdžio ir naujos kokybės rekomendacijų. Skardžiui kirčiavimo variantai buvo reikalingi legalizuoti bendrinėje kalboje autentišką, plačiai tarmėse paplitusį, su jau įsi- tvirtinusia vakarietiška bendrinės kalbos kirčiavimo sistema nesikertantį atski- rų žodžių ir jų grupių kiričiavimą, kitaip sakant, griežtose tvirtėjančios bendri- nės šnekamosios kalbos normas reguliuojančiose taisyklėse saikingai derinti tar- minio kirčiavimo įvairovę. Vis dėlto 1934 m. pasirodžiusioje Skardžiaus kirčiuotoje Z. Kuzmickio chres- tomatijoje (Kuzmickis, Skardžius 1934) jau verčiamasi be jokių kirčiavimo va- riantų. Tčiau tokios kalbininko pažiūrų metamorfozės negalima laikyti nemoty- vuotu nenuoseklumu. Apie trečiojo dešimtmečio vidurį kirčiavimas pradeda- mas norminti suvienytomis šio dalyko specialistų jėgomis, aiškiai suvokiamas viena kitai neprieštaraujančių rekomendacijų ir stabilių normų reikalas. Skar- džius garbingai laikėsi su kolegomis išdiskutuotų ir priimtų nutarimų. Iš paties Skardžiaus žodžių matyti, kad jis su A. Saliu ir J. Balčikoniu 1934 m. yra ben- drai svarstę bendrinio kirčiavimo dalykus, aptarę jo norminimo pagrindus ir stabilumo dėlei įsipareigoję tų susitarimų laikytis, „kad visuomenė, ypač stu- dentai (...), nebegalėtų sakyti, jog J. Balčikonis kirčiuoja vienaip, o A. Salys su Skardžiumi kitaip“ (GK 1936: 133). Veikiausiai kalbininkų svarstyti ir visokie kirčio dvejopumai, varijuojančios formos ir nuspręsta daugelio iki tol leistų kir- čiavimo variantų atsisakyti. Pirmoji knyga, kirčiuota remiantis tų susitarimų re- 14 zultatais, ir buvo kalbama Kuzmickio chrestomatija. Su ja, galima sakyti, prasi- deda naujas Skardžiaus kiričavimo norminamosios veiklos tarpsnis, kurio svar- biausias bruožas yra tas, kad teikiamos kirčiavimo normos remiamos ne tiek savo asmeniška nuomone, kiek autoritetingiausių kalbininkų apsvarstytomis ir priimtomis rekomendacijomis. Šios nuostatos aiškiai laikomasi ir „Lietuvių kal- bos kirčiavime“. Nevariantiškos jo normos nulemtos kito kolegialaus bendrinės šnekamosios kalbos norminimo sambūrio — Teatro kalbos komisijos — rekomen- dacijų, plg.: „dėl kirčiavimo vienodumo, ypačiai dėl dvejopųjų lyčių galutinai susitarta tik anoje minėtoje komisijoje (Teatro kalbos — A. V/)“ (GK 1936: 132). Su Kuzmickio chrestomatija iš Skardžiaus kirčiuotų tekstų bei recenzijų ir straipsnių kirčiavimo dvejopumai bemaž visai išnyksta, visą likusį prieškarį tei- kiamos iš esmės nevariantiškos kirčiavimo normos. Visai be variantų jau minė- tas vadovėlis „Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas“ (Skardžius 1936), taip pat kai kurie kiti leidiniai (Šalkauskis, Skardžius 1938). Kokia sporadiškai pasitai- kanti gretybé bendrojo principo negriauna. Jų pastebėta vos keletas: „pidymas (arba pūdymas)“ (Skardžius 1936: 266), „pūdymas (arba pūdymas)“ (GK 1939: 77); vylyčia, -ycios // vylyčia, -ios (Skardžius 1939: 266; GK 1939: 77); „aviena ar aviena, -0s, avieną“ (Skardžius 1939: 266) — taip siūloma nepritariant J. Šla- pelio kirčiavimo nelygumams: arkliena, aviena, bet kiauliena, -iénos, mediena, -iėnos ir vištiena, -0s, -iena, žąsiena, -0s, -ieną ir kt.; būklė, -ės, būklę // būklė (KP 1939: 28); vietoj ainio Skardžius yra siūlęs vartoti žodį palikuonis // pali- kuonis ir nurodęs, kad antrasis variantas paimtas iš M. Daukšos (Skardžius 1939: 268). Didesnės dalies šitų atvejų tikraisiais kirčiavimo variantais negali- ma ir laikyti, nes Skardžiaus daugiausia siūloma ne dvejaip kirčiuoti, o iš dviejų leistinų alternatyvų bendrinei kalbai rinktis vieną. Dar plg. priekaištą J. Tal- mantui dėl dvejopo kirčiavimo pakalnėje ir pakalnėje ir pastabą, kad mokykli- niame vadovėlyje reikią kirčiuoti ,,pakalné (ir pakalnė) (GK 1936: 101). Čia, be jokios abejonės, turimas galvoje reikšmės skirtumas: pakal/nė ‘vieta prie pat kalno’, pakalné ‘vieta toliau nuo kalno, lyguma’ (Skardzius 1936: 66; dar Zr. Skardžius 1935: 110-111). Žodžiu, įvairios šio laikotarpio recenzijos ir straips- niai rodo griežtas ir nekompromisines nuostatas. Tiesa, po 1938 m. išleistų kir- čiuotų Šalkauskio filosofijos terminų didesnių kirčiavimo norminamųjų darbų Skardžius ir nėra nuveikęs, bet vienur kitur, pvz.: „Kalbos patarėjuje“ (KP 1939) tikrai buvo dėkinga proga leisti daugiau kirčiavimo gretybių. Stambus Skardžiaus norminamasis veikalas — kirčiavimo skyrius ir platus kirčiuotas žodynas jo paties, S. Barzduko ir J. M. Laurinaičio parengtame „Lie- tuvių kalbos vadove“, išleistame Vokietijoje 1950 m. (Skardžius ir kt. 1950). Čia kirčio ir priegaidės dalykams skirta nuo 128 iki 156 psl., žodynas apima dar bemaž 450 psl. Šitame vadove kirčiavimo sistema kaip įprasta aprašyta be svy- ravimų, bet žodyne vėl pasirodo nemažai kirčiavimo variantų. Toks žingsnis pa- grindžiamas įvade: autorius, remdamasis gyvąja kalba, sakosi kiek galėdamas stengęsis kirčiavimą išlyginti ir suvienodinti, bet „Kur yra vienodai vienaip ir 15 kitaip kirčiuojama ir negalima dėl vienos kirčiavimo rūšies nuspręsti, ten palie- kamas dvbejopas ir kartais net trejopas kirčiavimas“ (Skardžius ir kt. 1950: 28). Pateikiamas audros pavyzdys: nors ketvirtajame dešimtmetyje ir buvę „vaidybi- nės kalbos komisijoje“ nuspręsta vartoti audra, čia „duodamos pagrečiui abidvi lytys — audra ir audra“, nes griežto žodžio tarti nenorėta. Iš viso kirčiavimo variantų turi mažiausiai 185 žodžiai. Gana gausiai pateikta dvejopo kirčiavimo priesaginių veiksmažodžių, pvz.: amséti // amsėti; baltuoti // baltūoti; bjaūrinti // bjaurinti; jodinti // jodinti ir kt. (24 žodžiai). Varianty gausina tai, kad beveik iš jų visų išvesti priesagos -imas abstraktai pagal pamatinius žodžius taip pat kirčiuojami dvejopai: amséjimas // amsėjimas; baltavimas // baltavimas; bjaūri- nimas // bjaurinimas; jodinimas // jodinimas ir t.t. Iš problematiškesnio kirčiavi- mo priesaginiy vardažodžių minėtini daržininkas 1 // daržininkas 2; kasininkas 2 // kasininkas 1; mėsiniūkas 2 // mėsininkas 1; pulkininkas 2 // pulkininkas 1; veislininkas 1 // veislininkas 2 (: veislė 2 // veislé 4); giltinė 3* // giltiné 1; liepinė 32 // liepiné 2 ‘liepinis indas, maža statinaitė'; degėsiai 2 // degėsiai 3°; gčrimas 1 // gėrimas 2 ‘géralas’; skynimas 1 // skynimas 2 “išskinta vieta'; Šautuvas 1 // šautūvas 2; maltuvė 3* // maltuvė 1; sėtuvė 3* // sėtūvė 2; truputys 2 // trūputis 2; asakotas 1 //ašakotas 1(: asaka 1); asarotas1 //ašarotas(: ašara 1) ir kt. Keletas įdomesnių dviskiemeniy vardažodžių: bifžė 2 // biržė 1 // biržė 4; driežas 4 // driežas 3; aidas3 //aidas 4; asla 4 //2; audra 4 // audra 1; pluta 2//4; pradžia 2 /| 4; krepšys 4 // krėpšis 2; laūmė?2 // laumė 4; mentė 2 // mentė 4; meska 4 // 2: skroblas 3 //skroblas 4; sodžius 2 //sodžiūs 4; svirtis 1 // svirtis 4; vaps(v)a 2 /] 4; balkšvas, -a 4 // balkšvas, -a 3; širmas, -a 3 // širmas, -a 4 ir kt. Taip pat preiveiksmiai alidi / aliai; pavieniui // paviéniui; vienbalsiai // vienbalsiai ir kt. Net ir turint galvoje tą aplinkybę, kad žodynas nemažos apimties, reikės kon- statuoti, jog variantiškai kirčiuojamų žodžių jame pateikta pakankamai gausiai; bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo normas Skardžius suvokęs pakankamai pla- čiai ir demokratiškai. Tai patvirtina ir Skardžiaus „Rašybinio lietuvių kalbos žodyno“ (apie 1974 m.) rankraščio (Skardžius 1974) duomenys. Kalbininkas sakosi antraštinius žo- džius čia kirčiuojąs taip, kaip jie dažniau kirčiuojami tarmėse arba linkstami kirčiuoti bendrinėje kalboje, ir priduriąs: „savo žodyne pateikiu nemaža ir gre- timinių lyčių, kurios pateisinamos iš žmonių kalbos, pvz.: aistra, -05 2 ir aistra, - Os 4, atkalnė ir atkalnė 1, brolénas ir brolėnas 1, kliūtis, -ies 1 ir kliūtis, -iés 4, mélynuoti ir mėlynūoti, pagieža 1 ir pagieža, -Os 3°, rdinas ir rainas ir kt. Taip pat šalia senesnių pažymiu ir naujesnes, dabar bendrinėje kalboje jau plačiau įsigalėjusias (pabr. autoriaus — A. V) lytis, pvz., audra ir audra, -0s 4, audroti ir audroti, proga ir proga, -0s 4, vérgas, -0 3 ir vergas, -0 4, Zdisti ir Žaisti ir kt.“ (Skardžius 1974: 13 d). Tokia nuostata visai išlaikoma žodyne. Čia akcentinių variantų ypač gausu — per 430: veiksmažodžių — apie 70, dviskiemenių daikta- vardžių (ir dviskiemenių priebalsinių priesagų vedinių) — per 90, balsinių prie- sagų vadinių — per 90, priesaginių būdvardžių — apie 25, dūrinių 25, priešdėlių ir 16 priešdėlinių galūnių vedinių — apie 40 ir t.t. Žodyne pateikiama ir tikrinių daik- tavardžių, kurių dalis — apie 35 — taip pat kirčiuojami variantiškai, pvz.: upv. Atmata, -Os 3? // Atmata, -0s 1; asv. Augustas 1 // Augūstas?2; ežv. Galadusys, -10 3b / Galždusis, -io 1; vtv. Girkalnis 1 // Girkalnis 1; asv. Lengvinas 1 // Leng- vinas 2; Marijampolė 1 // Marijampolė 2; Nėringa 1 // Neringa 3“, Rūmšiškės 1 // Rumšiškės 1; Vilijampolė || Vilijampolė 2; Vižainis 1 // Vizainys 3°, Ukraina 2 // Ukraina 1 ir kt. Visų šiame žodyne kodifikuotų kirčiavimo variantų straipsnyje pateikti nėra įmanoma. Tikslingiau yra mėginti iškelti motyvus, kurių vedamas kalbininkas kirčiuoja variantiškai. Galima teigti, kad kirčiavimo gretybės autoriaus leidžia- mos: a) norint suderinti bendrinės kalbos sistemai neprieštaraujančius įvairių tar- mių kirčiavimo polinkius, plg.: aūkš/ė 2 // aukšlė 4; biržė 2 // birzé 4; graižtai 1 / /graižtai 2; grįžtė 2 // grįžtė 4; iéSmas 2 //4; kregždė 4 // krėgždė 2; rūožas1 //3; sédzia 1 //sėdžia 2; skroblas 2 // skroblas 3; svirtis 1 // svirtis 4; tinkas 1 // tiūkas 4: zuikis 2 // zūikis 1; žliūgė 4 // žliūgė 2; gintaras 3? // gintaras 2; kibiras 2 // kibiras 3?; siūvena 1 // siuvena 3?; stoginė 1 // stoginė 3*; vifšininkas 1 // viršinin- kas 1; atbraila 3? // atbraila 1; atkaita 3? // atkaita 1; atlyda 3? // atlyda 1; atpjova 3? / atpjova 1; atplaisa 3? // atplaiša 1; raibas, -a 3 // raibas, -a 4; raišas, -a3 // raišas, -a 4; rainas, -a 3 // rainas, -a 4; širmas, -a 3 // širmas, -a 4; vilgsnas, -a 3 // vilgsnas, -a 4; aidéti, aidi / didi; narnéti, narna // nafna; murméti, murma // muima; slégti // slėgti; sopti // sopti; Zvangéti, Zzvanga // žvanga ir t.t.; b) siekiant pateikti senąjį, tradicinį ir jau įsigalėjusį ar bejsigalintj naująjį variantą; pastarasis paprastai rašomas antroje vietoje, plg.: črdvė 1 //erdvė4; gaida 1 // gaida 4; vaistas 1 // vaistas 4; vérgas 3 // vergas 4; žaislas 3 // žaislas 4; deguonis 3? // deguonis; grobuonis 3* // grobudnis?; palikuonis 3* // palikuonis 2: kaltiniūkas 2 // kaltininkas 1; skolininkas 2 // skolininkas 1; vairininkas 2 // vairininkas 1; šeimynykštis // šeimynykštis 1; asakotas // asakotas 1; asarotas // ašardtas 1; dugalotas // augalotas 1; saulėtas // saulėtas 1; varpingas // varpingas 1; raūdonuoti // raudonūoti; samanoti // samanėoti, vasaroti // vasaroti, Žaisti // žaisti ir t.t. Matyti, kad paskutiniuose kirčiavimo norminamuosiuose darbuose Skardžiaus mėginta labiau paisyti bendrinės kalbos kirčiavimo sistemos raidos tendencijų — derinti ne tik skirtingos geografijos, bet ir nevienodo senumo kir- čiavimo variantus; c) stengiantis palyginti ir suvienodinti kai kurių akcentinių mikrosistemų kir- čiavimą, pvz.: dūrtuvas 1 // durtūvas 2; šautuvas 1 // šautūvas 2; grūstuvė 3* // grūstūvė 2; keptuvė 3? // keptūvė 2; praustuvė 3° // praustūvė 2; semtuvė 3° // semtūvė 2; sėtuvė 3? // sėtūvė 2; sužiedūotuvės 1 // sužieduotūvės 2; glūdumas 1 // glūdūmas 2; trūkumas 1 // trūkūmas 2 ir kt.; d) norint išlaikyti akcentinius ryšius tarp pamatinio ir išvestinio žodžio, pvz.: krautuvininkas 1 // krautuvininkas 1 (: krautuvė 1 // krautave 2); skardininkas 1 // skardininikas 2 (: skarda 1 // skarda 4); teiginys 3° //3* (: teigti // téigtr); vėrgiš- 17 kas // vergiskas 1 (: vérgas 3 // vergas 4) ir kt.; e) mėginant sutaikyti du priesagos -znis būdvardžių kirčiavimo modelius — tradicinį, grindžiamą pamatinių žodžių kirčiavimu, ir naująjį, lemiamą polinkio kirčiuoti priesagą, būdingą vakarų aukštaičiams ir žemaičiams, bendrinei kal- bai Skardžiaus ypač siūlytą ketvirtajame dešimtmetyje bei vėliau (plg. Skar- džius 1936: 26; Skardžius ir kt. 1950: 142), pvz.: apliūkinis 1 // aplinkinis 2; hu- manitarinis 1 // humanitarinis 2; kojinis 1 // kojinis 2; Siemétinis 1 // šiemetinis 2; visiomeninis 1 // visuomeninis 2 ir kt.; f) derinant savo rekomendacijas prie DLKZ 1972. Kad taip buvo daroma, nėra jokių abejonių. Vienas argumentas — gausybė rankraščio taisymų, po kurių Skardžiaus teikiamos normos tampa, galima sakyti, identiškos DLKŽ 1972 ko- difikuotoms, plg. tokius taisymus, rodančius derinimąsi prie Lietuvoje išleisto kodifikacijos veikalo: griežėlė 32 — įštaisyta į (toliau =) 3% juodmargis, -ė 1 = Jjuodmaigis, -€ 2; ordinarinis 2 =ordinarinis 1; paskaitininkas 2 = paskaitinin- kas 1; pavėsinė 1 = pavėsinė 2 ir t.t. Vienas iš taisymo būdų — DLKŽ 1972 teikiamo varianto prirašymas, paprastai kaip šalutinio: kalté 4 = kalté 4 // kaltė 2; 6dal = 0da1//oda4; progal = proga1//proga4; rūožas1 = rūožas1 //3; kuitena1 = kuitena//kūitena1; raugalas 3* // raugalas3* // raugalas 3°; spjauda- las3a = spjaudalas3* //spjaūdalas3?; gėlininkas2 = gėlininkas1 // gelinifikas2; kopėčios, -iū 3* = kopėčios 1 //3% skrybėlininkas 2 =skrybėlininkas 1 // skrybė- liniūkas 2; uošvienė = ūošvienė // uošvienė 1; vaistinė 1, vaistininkas 1 (: vaistas 1) =vdistiné // vaistiné 1, vaistininkas // vaistininkas] (: vaistas 1 //vaistas 4) ir t.t. Dar viena įdomių taisymų grupė — variantų pateikimo eilės tvarkos derini- mas prie DLKŽ 1972, pvz.: audra 1// audra 4 = audra 4 // audra 1; gléivés 1 // gleivés 4 = gleivés4 // gléives 1; gurguolé 1 // gurgudlé 2 =gurguole? // gurguo- lė 1; tintuvas 1 // tintuvas 2 = tintūvas 2 // tintuvas 1 ir kt. Tokių ir panašių taisymų yra gana gausu, ir bemaž visada jais siekiama susilyginti su DLKŽ 1972 kodifikuotomis kirčiavimo normomis arba bent prie jų priartėti. Kad Skardžius savo kirčiavimo rekomendacijas yra derinęs su DLKŽ 1972, rodo ir sutampan- čių variantų gausa. Jų, sudėstytų ta pačia tvarka ar atvirkščiai, iš viso priskai- čuota per 140. Veikiausiai DLKŽ 1972, prirašęs nemažai kirčiavimo gretybių, skatino ir Skardžių žengti tuo pačiu keliu. Svarbus nekalbinis motyvas, lėmęs gana liberalias „Rašybinio lietuvių kal- bos žodyno“ kirčiavimo normas, bus buvęs palyginti atlaidus kalbininko žvilgs- nis į lietuvių kalbos vartojimą ne Lietuvoje: „Kada kyla visos lietuvių kalbos likimo klausimas svetur, bet kokios griežtesnės normalizacinės kirčiavimo di- rektyvos vargiai pasiektų savo tikslą“ (Skardžius 1968: 8). Pinantis aptartiems kalbiniams ir nekalbiniams veiksniams ir susiklostė Skardžiaus pozicija, išdės- tyta bene paskutiniame jo darbe — taip ir neišspausdintame ir dėl to labai retai minimame bendrinės šnekamosios kalbos kodifikacijos veikale — „Rašybiniame lietuvių kalbos žodyne“. Visa Skardžiaus kirčiavimo norminamoji veikla rodo, kad jam buvo aišku, 18 jog bendrinės kalbos kirčiavimo sistema turi būti savarankiška ir rutuliotis dau- giau pagal savo dėsningumus. Tačiau bendrinio kirčiavimo polinkų jis niekada dirbtinėmis taisyklėmis nesistengė atriboti nuo gyvosios kalbos, nuo tarmių ir normindamas kirčio dalykus bendrinėje kalboje kiek galėdamas siekė atspindė- ti bendrinei vartosenai žymią įtaką darančią tarmių kirčiavimo įvairovę, o vė- liau ir pačioje bendrinėje kalboje besiformuojančias naujas tendencijas. Nors pats vienos kitos akcentinės mikrosistemos (pvz., priesagos -inis būdvardžių) raidą bei norminimą ir buvo mėginęs paspartinti, bet apskritai jo kodifikuotos kiričavimo taisyklės nėjo pirma pačios kalbos raidos. Labai įvairiai kirčiuojant tarmėse, varijuojant ir gana lėtai stabilizuojantis bendrinės kalbos vartosenai, be to, su Lietuvos okupacija ir pačiai bendrinei kalbai skilus į du variantus, didesnio visuotinių bendrinės šnekamosios kalbos normų vienodumo sunku bu- vo tikėtis. Tokiame kontekste vis dėlto ryškios kalbininko pastangos kurti vieną bendrinę šnekamąją kalbą visiems lietuviams — užsienio lietuvių kalbos porei- kius ir galimybes derinti su pačioje Lietuvoje besiklostančiomis normomis ir kalbininkų rekomendacijomis. Šiuo keliu skatino žengti ir bemaž visai jo kirčia- vimo norminamajai veiklai būdingas rėmimasis kirčiavimo variantais. Į juos kal- bininkas žvelgė ne kaip į normų stabilumą griaunančius elementus, ne kaip į bendrinės kalbos balastą, bet kaip į būtiną iš įvairių tarmių papildomo ir įvairių vidinių tendencijų veikiamo bendrinės kalbos kirčiavimo sąlygą. LITERATŪRA DLKŽ 1972 : Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius : Mintis, 1972. GK: Gimtoji kalba, Kaunas 1933 — 1941. Hermanas Skardžius 1931: Lietuviškai — vokiškų pasikalbėjimų knygelė / Sudarė Eduardas Hermannas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. Jonikas P 1936 : Mūsų bendrinę kalbą ir kirčiavimą betvarkant. [Rec.] Pr. Skardžius. Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas. — Tautos mokykla 18, 439-440. Kalba - Kalba. Bendrinės kalbos žurnalas 1-3, 1930. Kamantauskas Skardžius 1929: — Kirčiuota lietuvių literatūros chrestomatija augštesniajai mokyklai / Sudarė Vikt. Kamantauskas. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kau- nas: Sakalas. KP 1939: Kalbos patarėjas | Paruošė L. Dambrauskas. Redagavo A. Salys ir Pr. Skardžius. Kaunas: Šviesa. Kuzmickis Skardžius 1934: Kuzmickis Z. Lietuvių skaitymai viduriniosioms ir aukštesniosioms mokykloms. Su iliustracijomis ir kirčiuotais tekstais / Kirčiavo dr. Pr. Skardžius. Kaunas: Sakalas. Skardžius P r. 1933: [Rec.] Worterbuch der litauischen Schriftsprache. Litauisch-deutsch/ Bearbeitet von Max Niedermann, Alfred Senn, Franz Brender. Bd. 1: A-K. Hei- delberg, 1932 — Archivum philologicum, Kaunas, 156-164. Skardžius Pr. 1935: Daukšos akcentologija, Kaunas : Spindulys. Skardžius Pr. 1936: Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimas, Kaunas: Šviesa. Skardžius P r. 1939: [Rec.] Dr. Jurgis Šlapelis. Kirčiuotas lenkiškas lietuvių kalbos žodynas. Archivum philologicum 8. Kaunas, 865-268. Skardžius Pr. 1968: Lietuvių kalbos kirčiavimas, Čikaga: Lietuvių fondas. 19 Skardžius P r. 1974: Rašybinis lietuvių kalbos žodynas 1-6 / VUB. F. 118-34. (Rankraštis). Skardžius Pr. irkt 1950: Lietuvių kalbos vadovas | Sudarė prof. dr. Pr. Skardžius, St. Barzdukas, J. M. Laurinaitis. Bielefeld. Šalkauskis,Skardžius 1938: Bendroji filosofijos terminija | Paruošė prof. St. Šalkauskis. Kirčiavo Pr. Skardžius. Kaunas: Logos. Vidžiūnas A. 1990: Pr. Skardžiaus kirčiavimo norminimo pagrindai. — Ka/botyra 41(1), Vilnius, 90-102. DIE AKZENTOLOGISCHEN VARIANTEN BEI P. SKARDŽIUS Zusammenfassung Im vorliegenden Artikel wird versucht, die akzentologischen Variante, die vom berithmten litauischen Linguisten und Sprachpfleger Pr. Skardžius vorgeschlagen wurden, zu untersuchen und die Motive, die Dynamik ihrer Wahl zu erschlieBen. Aus dieser Untersuchung ist folgende SchluBfolgerung gezogen: Skardžius hat die akzentologischen Varianten nicht als der Stabilitat der Normen Standardsprache schadende Elemente betrachtet. Diese Variante wurde von Skar- dzius als eine der unerlaBlichen Existenzbedingungen der Standardakzentuierung, die aus ver- schiedenen Dialekten vervollstindigt ist und vielen inneren Tendenzen beeinfluBt wird, gehal- ten. In seinen ersten Arbeiten fiir die Kodifizierung des akzentologischen Systems des Standard- litauischen (Ende der 20er Jahre) gestattet Skardzius mehrere Variante, mit Hilfe deren wird versucht, die frūhere Tradition der Kodifizierung dieser Ebene, die Vorschlage von J. Jablons- kis, die Eigentiimlichkeiten des Dialekts, der der gesprochenen Standardsprache zu Grunde liegt, sowie einige der Akzentuierung anderer Dialekten zu vereinigen. Etwa Mitte der 40er Jahre verschwinden diese Variante aus den Arbeiten von Skardzius. Das setze folgende Bedin- gung voraus: Zu dieser Zeit wurde begonnen, die Kodifizierung der Akzentologie des Stan- dardlitauischen aufgrund der kollegial angenommenen Empfehlungen einer Gruppe der berithmtesten Linguisten zu stiitzen. Skardžius hatte sich auf diese Empfehlungen gehalten. Fiir die Kodifizierungswerke von Skardžius, die nach dem zweiten Weltkrieg im Ausland verfasst wurden, sind wieder viele akzentologische Variante charakteristisch. Sie wurden fiir die Abstimmung der Mannigfaltigkeit der Akzentuierung der Dialekte in der gesprochenen Stan- dardsprache benutzt. Auch wurden sie gebraucht fiir die Widerspiegelung der neuesten Entwic- klungstendenzen des akzentologischen Systems der Standardsprache, sowie fiir die Verkniipfung der personlichen Empfehlungen von Skardžius mit der in der Kodifizierungswerke Litauens erstatteten akzentologischen Normen. 20