Dėl daugkartinio veiksmo raiškos pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Aloyzas VIDUGIRIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DĖL DAUGKARTINIO VEIKSMO RAIŠKOS PIETRYTINĖSE LIETUVIŲ KALBOS TARMESE Daugkartinis (pasikartojantis, kartotinis ar dažninis) veiksmas, kartais būse- na pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse kaip ir kitur gali būti nusakomas įvai- riai: žodžiais su tam tikromis priesagomis, žodžių junginiais, tų pačių žodžių kartojimu ir pan. Nėra vieningos to reiškinio raiškos sistemos. Kaip ir daugelyje kitų tarmių, taip ir pietrytinėse lietuvių kalbos tarmėse daugkartinis veiksmas ar būsena gali būti reiškiama tiek kartotiniais, iteratyvi- niais, tiek kitokios apibendrintos reikšmės veiksmažodžiais (LKG 1971: 24, 91— 107; DLKG 1994: 283-291). Cia nesirengiama nagrinėti visų tų vartojimo atve- jų, o daugiau rūpi vadinamojo būtojo dažninio laiko nykimo ir iteratyvinių veiks- mažodžių su priesagomis -inėti, -dinėti, -dyti daugėjimo tendencijos lietuvių kal- bos pietrytinio pakraščio šnektose. Vadinamasis būtasis dažninis laikas (praete- ritum frekguentativum) yra sudarytas iš bendraties kamieno ir priesagos -dav- (dėl -dav- ir apskritai formanto -d- kilmės žr. Otrebski 1956: 222; Smosczynski 1989: 5-10). Tai tam tikras būtojo kartinio laiko variantas, tik iš tradicijos laiko- mas atskiru laiku, nes kartojimasis yra ne laiko, o veiksmo pobūdžio reikšmė (DLKG 1994: 291). Būtojo dažninio laiko formos, manoma, yra vėlyvas lietuvių kalbos aukštai- čių tarmės padaras. Jų nėra nei kitose baltų kalbose, nei apskritai indoeuropie- čių kalbose (Zinkevičius 1981: 115-116). Žemaičiai vietoj jų turi junginį, su- darytą iš pagalbinio veiksmažodžio liuobėti ir asmenuojamojo veiksmažodžio formų. Net ir ne visose aukštaičių tarmėse jos vienodai paplitusios. Būtojo daž- ninio laiko formų, rodos, neturi M. Mažvydo raštai (Urbas 1996), nedažnos jos Daukšos postilės indekse (Kudzinowski 1977: 183 ir kt.) ir Kristijono Donelai- čio leksikoje (Kabelka 1964: 76 ir t.t.). A. Bezzenbergeris, tyręs XVI-XVII a. Mažosios Lietuvos rašto paminklus, būtojo dažninio laiko formų irgi užfiksavo vos keletą (Bezzenberger 1877: 208). Pietrytiniais, ypač pietiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais būtojo dažni- nio laiko formos retos arba visai nebevartojamos. Gal tik rytų aukštaičių tarmių rytiniais pakraščiais (nuo Breslaujos iki Gervėčių) jos kiek dažnesnės. Sakinyje būtasis dažninis laikas, kaip ir bet kokia kita veiksmažodžio forma, paprastai eina tariniu, t. y. atlieka predikato funkciją, pvz.: Mylėdavau ją la- biausia Vlk. Ir nuvažiūodavau, ir nueidavau Eiš., Sendvėn būdavo sveiki žmo- 183 nės Kb. Kartais būtojo dažninio laiko formos sudaromos iš jas pavaduojančių priesagos -dinėti vedinių, pvz.: Seniati jis pas mūs dažniai ateidinėdavo Rds. Miisis (mūsų) kūnigas visur atvažiuodinėdavo Lz. Pasikartojantis praeities veiksmas čia gana dažnai nusakomas sustabarėju- sia, įterptiniu žodžiu einančia forma būdavo arba j jo variantais, pvz.: Būdavo, tuo metū sudygsta būlbos Sem. Būdavo, verpi verpi, pečiūs sopa Nč. Būdavo, pjautuvais pjovė Brsl. Pietų Lietuvoje ši forma neretai sutrumpinama, pvz.: Seniaū, būdau, suveinam ir giedam Eiš. Būdau, ateina pas mūs ir sėdi Pls, Rod. Kiek plačiau vartojamas variantas būdo, pvz.: Dažnai, būdo, sudėgina Str. Būdo, eik, [bitės] ūžia Vlk. Būdo, akmuva (akmuo) stovi an vežimo Mrs. Biido, ūrėm žagrėm Kls. Kartais šie įterpiniai pavartojami greta tarinio, išreikšto būtojo daž- ninio laiko forma, pvz.: Biido, sakydavo ūnas Str. Būdo, neimdavau Ldvn. Pietvakarių Lietuvoje apie Kučiūnus, Veisiejūs, Kapčiamiestį, Lčipalingį, Liškiavą ir Drūskininkus dažniausia vartojama forma būlavo (< "būdlavo), pvz.: Seniaū biilavo kitaip LS. Būlavo, išeik, tai Sunes loja Kč. Būlavo, eina ir dainuoja DrskŽ, Rtn. Variantai būlavos, būlavoc: Biilavos, diedūkas vis porina ir porina DrskŽ. Biilavoc, Švendūbrėn būvo geriausia Rtn. Kiek plačiau pasitaiko tos formos variantai būlau arba biilo, pvz.: Biilau, pūsakoja seni Dv. Kaip ateina, būlau, tai ir sėdi Arm. Būlau, atvažiūoja anys (jie) mūsump (pas mus) Lt. Biilo, anksti ėjom Dv. Nakcimi mina linūs, būlo DrskŽ. Biilo, anas ateina manap momap (pas mano motiną) LzZ. Biilo, paliavone (medžioklę) daro Arm. Biilo, nūveit (nueina) an Pėtro (birželio 29 d.) rugiūs pjaut Zt. Būloc, nueini, gauni, ko nori DrskZ. Dėl bendrinės kalbos įtakos būtojo dazninio laiko formos dabar rodo ten- denciją plisti. Tačiau ten, kur bendrinės kalbos įtaka nebesiekia ar menka, gana ribotai bevartojamos net ir sustabarėjusios būtojo dažninio laiko formos. Susta- barėję ir sutrumpėję variantai savo ruožtu rodo, kad jų vartojimas ypač pieti- niais pakraščiais yra sunykęs. Būtojo dažninio laiko formas iš vartosenos, ma- tyt, baigia išstumti kartotinės (iteratyvinės) reikšmės veiksmažodžių su priesa- gomis -inėti, -dinėti, -dyti įsigalėjimas. Būtojo dažninio laiko formų ir kitų daž- ninės ar apibendrintos reikšmės veiksmažodžių vartosenos santykius yra nagri- nėjęs lenkų kalbininkas R. Roszko (Roszko 1996: 51-62). Veiksmažodžiai su priesagomis -(d)Jineti, -dyti nusako veiksmo kartojimasi ne tik praeityje, bet dabartyje ir ateityje. Visos šios priesagos, tiksliau jų vedi- niai yra pažįstami ir vartojami visame lietuvių kalbos plote. Tačiau pietrytinio pakraščio tarmėse, kur gyventojai yra daugiau ar mažiau dvikalbiai ar daugia- kalbiai, veiksmažodžių daryba su šiomis priesagomis ir vartojimas yra smarkiai pagausėjęs. Taip pat yra padidėjusi ir jų semantinė apimtis, t. y. gali reikšti daug- * Vietovardžių sutrumpinimai kaip akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ t. I-XVIII. 1941— 1997. 184 kartinį veiksmą, pasikartojančio veiksmo mažumą, laipsniškumą ir tęstinumą (tasa) ir kt. Nemaža priklauso ir nuo subjekto ir objekto (veikėjo ir veikėjų kiekio) ir apskritai nuo sakinio konteksto. Daugumas veiksmažodžių ypač su priesagomis -dinėti, -dyti esti padaromi dažniausiai iš priešdėlinių veiksmažo- džių. Priesagos pridėjimas keičia ir jų veikslą: iš įvykio veikslo jie virsta eigos veikslo veiksmažodžiais. Taigi tie priesagų vediniai, įgydami papildomą leksinę reikšmę, pakinta ir gramatiškai (Vidugiris 1961: 219—231). Antra vertus, tam tikra tokių priesaginių vedinių, t. y. veiksmažodžių su prie- sagomis -inėti, -dinėti, -dyti dalis gali būti naujadarai ir laikytini savotiškomis kalkėmis(?), slaviškų veiksmažodžių su priesagomis -avats, -ivato vertiniais. Jų kilmės šaltinis, matyt, yra pietrytinio lietuvių kalbos paribio gyventojų dvikal- bystė ar daugiakalbystė ir įsigalintis mąstymas slavų kalbų pagrindu. Taigi mi- nėtų priesagų vediniai (jų dalis) gali būti svetimų kalbų įtakos padaras, tik įvilk- tas į lietuvišką drabužį. Be to, dvikalbiai žmonės dažnai yra linkę pavartoti ir apibendrinti raiškos priemones. Vediniai su tomis priesagomis įsigali ten, kur tradicinės lietuvių tarmės išsiverčia pamatiniais ar kitokios darybos išplėstinės reikšmės veiksmažodžiais. Daugumas tų vedinių dabar yra įėję į pakraštinių šnektų sistemą, tapę tos kalbos savastimi, kaip normalus minčių reiškimo bū- das. Gal tik mums jie atrodo kaip tam tikri egzotizmai. Atsijoti tuos naujadarus turėtų padėti senoji, per ilgą laiką susiklosčiusi reikšmių eilė, jų seka (sistema). Beveik visų etninės Pietryčių Lietuvos pakraščiu pagrečiui gali būti vartoja- mi iteratyviniai veiksmažodžiai su visomis minėtomis priesagomis, tik ne visur yra vienodas jų tarpusavio santykis. Vienur yra labiau įsigalėję veiksmažodžiai su vienokia priesaga, kitur — su kitokia. Toliau pagal atskiras priesagas apžvelgiama tokių veiksmažodžių daryba, var- tojimas, reikšmė ir paplitimas. Priesaga -inėti kaip ir kitose, taip ir pietrytinio pakraščio lietuvių kalbos šnektose vartojama kartotinės, dažninės reikšmės veiksmažodžiams sudaryti. Vediniai su priesaga -inėti paprastai sudaromi iš būtojo kartinio laiko formų, pvz.: bėginėti : bėgo, buvinėti : būvo, darinėti : darė, davinėti : davė. Jų pagrin- dinė reikšmė, išskyrus kartojimosi pobūdį, dažniausiai nesiskiria nuo pirminių veiksmažodžių, iš kurių jie padaryti, pvz.: bėginėti 1. lakstyti, bėgioti : bėgti : Bėginėja, skraido apliūkui Dbč. Ko jūs bėginėjat, lakstote, aš jūs užlanksiū (pralenksiu) DrskZ. Reikia paskui vaiką bėginėt ir prašyt jėst (valgyti) Zt. Kap šilta, tai karvės bėginėja (gyliuoja) Zt. 2. skubiai vaikščioti, triūsti: Treci mėtai bėginėja su tom avim Vrnv. Ana penkis metūs jaunėsnė, tai dabar (dar) bėginėja kap kiškis Zt. 3. lakstytis, vaisintis (apie gyvulius): Karvė bėginėja — nuvėdz (nuvesk) veršiop (pas bulių) LzZ. Kano ca bėginėja karvė DrskŽ. Mūs karvūkė bėginėjas, reikia nuvėscie pas veršį Rod. An turgo visos karvės bėginėtos (pa- sibėgiojusios) Zt. Veiksmažodis beginėti išlaiko artimas reikšmes su įvairiais kryptį rodančiais priešdėliais, pvz.: 1. Apbėginėjam vėsę (kaimą, sodžių) ir tadaik aimam (ei- 185 nam) namo Zt. Žmonės isbéginejo pasdairyc', kur déga LzZ. Mūmi noris pabéginec po atšlaimų (kiemą) Dv. Pabėginėj kict namo DrskŽ. Kap sdulé priképins, tai vist ir pabėginės Rod. 2. Kol visa apbéginéji (apsiruosi) ir vakaras Btrm. 3. Nemateém, kadū avys apsibéginéjo Sn. Kumėtė jau pabéginéjo Dglš. Ar jūsi (jūsų) karvė jau pabėginėjo? LzŽ. Katri karvė nepasbėginės, tai jaip pieno nebūs Zt. Iš visų reikšmių tik trečioji žodžio beginėti ar béginetis reikšmė, nors ir pla- čiai vartojama Pietryčių Lietuvoje, laikoma dialektizmu (jos nėra DLKŽ 1993). Bendrinės kalbos ekvivalentai yra bégidtis, lakstytis, vaikytis ir kt. (Lyberis 1980: 202). Visos žodžio bėginėti reikšmės tarpusavyje glaudžiai susijusios, jog sunku įtarti buvus kokią nors pašalinę įtaką. Nebent kai kuriose pakraštinėse šnektose pagal gudų kalbos 6ez2ays ‘begioti’ nobezayp ‘pasibegioti’ pavyzdį pavartojama nesangrąžinė forma. Apskritai veiksmažodžiai su priesaga -inėti tiek be prieš- dėlių, tiek su priešdėliais, nežiūrint kai kurių papildomų reikšmių ar jų atspal- vių, daugiausia sutampa su pirminių veiksmažodžių reikšmių struktūra. Tai ro- do, kad veiksmažodžiai su priesaga -inėti yra vartojami dažniausiai ir yra vieni seniausių. Tačiau Lietuvoje, ypač vilniškių pakraštinėse šnektose pasitaiko gan dažnai ir lietuvių kalbai nebūdingos priesagos-inėti vartosenos atvejų, pvz.: 1oj lepioska (paplotėlis) razcirinėja "(trupa, subyra), valgyc nemozna (negalima) Ad. Nezvalija (neleidzia) jiem grafas atadavinét pjdut’ pievų Aps. Sako itai visiem itep i(š)sidavinėja (rodosi, vaidenasi) Grv. Daūgis niūkė (sakė, pasakojo), kad prisdavinėjo(vaidenosi) Aps. Prisidavinėja tį kas Brsl. Niėkas nevdikšto pircin, sako susdavinėja (vaidenas, plg. gudų ewdacauya, npeidasayya ‘vaidentis’) Pst.. Tadū atadinginėja kėšį Aps. Reikia gi, pademinėju (padedu) Ad. Viena do nebaigia (giedoti), kita pradėminėja (pradeda) Ad. Drenažūs uždėminėja (kloja) Ad. Jau ateininėja namdp Lz. Anės išeininėja ir ateininėja in naktiės Brsl. Tai išeininėja (išeina, tenka) jiem po dū gektarūs Aps. Ūpė apėjinėja ratū Ad. Anys sulaiida žėmėsin ir pavūsarį išėjinėja (išlenda) Ad. Siuvimo kūrsus praėjinė(jo) Ad. Prisėjinėja (priseina, tenka) ragutėlėm maistas timpt (tempti, traukti) Ad. Šaltu ūndeniu užgėrinėja Str. Ažiminėja gaspadorius šiėnų del sava kéltavy (galvijų) Aps. Regy (žiūrėk), ūnas i(š)sijuokinėja iš tavį Str. Tai ūnas moka ažkatbinėt rožį Aps. Lenkai norėjo šitų kalnų raskasinėt (tirti) Aps. Unsikliūdė (susipynė) arkliai, tėp va lig šiol atsikliutojinėjau (atpainiojau) tį tués arklius Grv. Ejo ponam atkrutinėt (atidirbti) ažū žėmį Nmč. Gerai ažkrucinėjom (uždirbom), rūblis kaddibinis (senovinis) dideli pinigai būvo Str. Maza uzkrutinéja Tvr. Vaikūs kap sugduna [laumės] tai ažkutinėja (užkutena) Aps. Šeimų viena išlaikinėjau Ad. Kai palyjinėja, tai būna grybų Ad. Tadū ** Nemažą dalį pavyzdžių su priesaga -inėti, užrašytų 1972 m. ekspedicijos metu, leido nusi- rašyti A. Balašaitis, I. Ermanytė, K. Pakalka. 186 susrinkinėjom (rengėmės)razmušinėti (kovoti) Aps. In karvįpriraudojinėju (vir- kauju, guodžiuosi) Pst. Apsėda žukai ir žiedus nurijinėja Ad. Aš gvéltu réke, kad duris atspyrinėtų Str. Aina pasispyrinėdama lazdū Ck. A(ž)siprašinėj (kvietė), sūko, bus vakarėlis Grv. Traukinėlis a(ž)siturinėja (stabčioja), kap aina Utenon Str. nys išvažiavinės miėstan Ad. Važiūoja išvežinėt miško Aps. Iš čia paminėtų pavyzdžių matyti, kad veiksmažodžiai su priesaga -inéti esti sudaromi ne tik iš būtojo kartinio laiko, bet ir esamojo laiko formų, plg. dėminėti: dėti, dėma (dėma), dėjo; eininėti: eiti, eina, ėjo; iminėti : imti, ima, ėmė. Veiksmažodžiai su priesaga -inėti yra ypač įsigalėję šiaurinių vilniškių pietry- tiniais pakraščiais nuo Strunaičio iki Breslaujos. Tos priesagos vedinių vartoji- mas čia yra tiek apibendrintas ir dažnas, kad jų konkurencijos nebeatlaiko veiks- mažodžiai su kitokiomis priesagomis. Toks priesagos -inéfi vartojimas, matyt, išaugęs priverstinės daugiakalbystės metais. 1956 m. ekspedicijos į Breslaujos raj. metu tokio priesagos -inėti vartojimo tendencijos dar nebuvo pastebėta. Kitur šios priesagos veiksmažodžiai daug retesni ir vartosena beveik nesiskiria nuo pagrindinių tarmių ir bendrinės kalbos. Užtat ten aktualizuojami panašios reikšmės veiksmažodžiai su priesagomis -dinéti arba -dyti. Priesaga -dinėti, manoma, yra sudėtinė, susidariusi iš priesagų -do (plg. -dyti) ir -ineti (Skardžius 1943: 529). J. Otrebskis (Otrebski 1956 : 414) tokius veiks- mažodžius traktuoja, kaip priesagos -inėti vedinius, kuriuose veiksmažodžio šaknį nuo tos priesagos atskiria elementas -d-. Jau iš XVI a. lietuvių rašto pa- minklų pažįstamų veiksmažodžių su priesaga -dinėti darybos raida būtų Si: gauti : gaudyti : gaudinėti; gyti : gydyti : gydinėti ar gydinėti; gulti : guldyti : guldinėti. Galima nurodyti kitą veiksmažodžių su priesaga -dinėti būrį, kurių daryba tarsi peršoka vidurinįjį narį su -dyti, pvz.: duoti : duodinėti; stoti : stodinėti; važiūoti: važiūodinėti ar važiuodinėti. J. Otrebskis mano -d- prieš -inėti čia at- siradus vengiant hiato (Otrebski 1956: 415), nors tas -d- gali būti atėjęs ir ana- logijos keliu. Veiksmažodžiai su priesaga -dinėti daugiausia esti sudaromi iš bendraties kamieno, pvz.: drti : ardinėti, bėgti : bėgdinėti, duoti : duodinėti, eiti : eidinėti (o ne bėgo : bėginėti, davė : davinėti, ėjo : ėjinėti). Zietelos lietuvių šnektoje veiksmažodžiai su priesaga -dinéti dažnai net išlaiko pamatinių veiksmažodžių kirtį, pvz.:dailydinėti : dailyti “dalyti', dėdinėti : dėti, važiūodinėti : važiūoti. Dažninės ar apibendrintos reikšmės veiksmažodžiai su priesaga -dinéti daž- niausiai vartojami pietinėse lietuvių kalbos tarmėse. Tie vediniai dažnai var- tojami tarsi visai be reikalo vietoj dažninės reikšmės veiksmažodžių su priesa- ga -inėti arba išplėstinės reikšmės pirminių veiksmažodžių. Jie dažniausiai su- daromi iš pirminių veiksmažodžių su priešdėliais, nes be priešdėlių priesagos - dinėti vediniai daug retesni. Be to, jie dažniausiai dubliuoja pagrindinę pirmi- nių veiksmažodžių reikšmę, rečiau žymi arba tam tikrą atskirą reikšmę ar reikš- mės atspalvį. Jų reikšmių sistema dažniausiai esti skurdesnė už pirminių ar prie- sagos -inėti veiksmažodžių reikšmes. Palyginimui imkime veiksmažodį bėgdinėti 187 1. bėgioti, lakstyti: Bėgdzinėja po sėlų (kaimą, sodžių), lygu savo namų netūri LzŽ. Bėgdinėjom ir Sen irten Zt. 2. srūti : Kraujai [iš kojų] bégdzinéjo DrskZ. Jų vaikai kasdien atbėgdzinėja Lp. Adbégdzinéja pas tų médziagy (medį) LzZ. Adbégdinéja saldotas (kareivis) milsy pirkion Zt. Adbégdzinéja daiig ca iš toli darbuic (dirbti) DrskZ. Inbégdinéja — viskas sariSta ir pagdudytos vištos Zt. Visi kap kiškiai išbėgdzinėjo Mrp. Išbėgdzinėjo an gonkų pažiūrėt Lp. Išbėgdzinėja an ūlyčios (į gatvę) pazdairyc bocios (tėvo) LzŽ. Išbėgdzinėj kas kur Zt. Buvėja ir kunoda (bulvė) išbėgdinėja (pritrūksta), poneéliau Zt. Nubégdinéja ton karčmon (i ta smuklę) Zt. Nok fronto pabégdzinejom médzian (i mišką) Rod. Sduluté šildo, jau sniégas pabégdzinéja (tirpsta) Pls. Ko, geguzete, ko. mėlynickoji sesėtės(p) padbégdzinéji (glaudiesi) LzZ. Piemeniikas parbégdzinéja namdp Lp. Neuzbégdzinek kitam už akių — dūok jam pasakyc Rod. Nors veiksmažodžiai su priesaga -dinéti savo reikšmėmis neprilygsta priesa- gos -inėti vediniams, tačiau pastariesiems jie kai kur sudaro rimtą konkurenci- ją. Jie gana dažni yra pietrytinėje lietuvių kalbos ploto dalyje iki linijos Trakai — Semeliškės — Onuškis — Drūskininkai. Neretai jie pavartojami ir apie Gervė- čius, Strūnaitį, Adūtiškį, Kamėjis, Brėslaują. Pavyzdžiai įvairiausi: Seniau neišardzinėj būlbų Dbč. Apardzinėja rugiami lūbinus, kap žydzi DrskŽ. Kur mėtais priaugdzinéja, vadzina auguliais Arm. Linai Zot uzaugdzineja Nč. Cia apsibiidzinéj (apsigyveno) anas Zrm. Jaū ménélis (mėnulis) atbidzinéja (dyla, mažėja) LzZ. Kur jūs prabūdzinėjat (gyvenate)? Dv. Kur pradėdinėjo gyvint, tai niėkas nerassakinėj Aps. Kai prasidėdzinėjom statyc, tai būvo sunkū Str. Grūžų sudėdinėja divonų Pst. Jau tėvai prizdėdzinėja (pratinasi, mokosi ben- drinės kalbos) nug vaikį Dbč. Velinai jam padėdzinėjo NE. Aš su bobom nesusdėdinėju Brsl. Ana nėmiekci, cik tep insiduodzinėja (apsimeta) Rod. Jis dažnai ataidzinėja in mūs Dsm. Kliionan ataidzinėjo merga in bémy Trak. Aš kamisijų péreidzinéjau Ad. Jauni suveidzinejom Šlčn. Vis katės razgindzinėjo (vaikė) Arm. Nuimdzinėja kortėtį (nuotrauką) Azr. Tau broliai priklegdzinėjo (prikalbėjo) krutėc (dirbti) Grv. Intėdzinėjo pasdldos, kad būt rūgštiės Vrnv. Sveciai sėsdzinėjasi ažu stūlo Dv. Dar atsispirdzinėjam, nesugudėjom Bn. Kartais šios priesagos veiksmažodžių pasitaiko ir su dviem priešdėliais, ku- rie tarsi sustiprina kartotinį veiksmo įspūdį, pvz.: Išpradėdinėja (pradeda) žydėt sodas Zt. Paatbėgdinėj iti ponai namop Zt. Čia mėtė ir paišvažinėdzinėj miėstan Arm. Dapadėdinėja išrinkdinėt kunodas (bulves) Zt. Dvaruosa žėmį išparduodzinėjo LzŽ. Anys teri parassibėgdinėj (išbėgiojo) iš pojezdo (trauki- nio) Zt. Paažsukdzinėj (užsukiok) Sriubelas (varžtelius) LzŽ. Pripamiršdzinėjau (primiršau, pamiršau) visūs mįsliūs (mįsles) Dv. Šie veiksmažodžiai, matyt, irgi sudaryti iš pirminių veiksmažodžių turinčių du priešdėlius, pvz.: Tiktai assipradėjosi (prasidėjo) vaina Zt. Man niėkas nenori dapadet Zt. Jūmi maza ką dapridėjom (papildém) Zt. Trūnon (į karstą) paindėst (įdeda) ir pakopia (palaidoja) Zt. Būvo paatvažiūvį lietuviai Dv. Vilkas painsigriové (įsibruko) 188 pirkion Dv. Pripamiršaū, neateina skaūdziai (greitai) galvon Dv. Žinoma, tai ne lietuvių kalbos ypatybė. Veiksmažodžiai su priesaga -dinėti daugkartiniam veiksmui reikšti nėra sve- timi daugeliui lietuvių kalbos šnektų. Tačiau dažniausiai jie vartojami intensyviai su slavais kontaktuojančiose pakraštinėse Pietryčių Lietuvos šnektose apie Du- bičiūs, Nočią, Pelėsą, Rodūnią, Asava, Armėniškes, Dievėniškes, Zietelą. Priesaga -dyti lietuvių kalbos tarmėse vartojama dažninių ir priežastinių veiks- mažodžių darybai, kaip antai: ardyti, gaudyti, girdyti, guldyti, spardyti. Tačiau Pietrytiniais pakraščiais daugkartiniam ar tęstiniam veiksmui reikšti daug yra privisę veiksmažodžių su priesaga -dyti, kurių pagrindinės lietuvių tarmės netu- ri. Priesagos -dyti vediniai išreiškia sudėtingesnius laiko požiūriu veiksmus ne- gu pamatiniai veiksmažodžiai (Naktinienė 1997: 159). Tai tarsi savotiški priesa- gos -dinėti trumpiniai, kurių šaknys dažniausiai esti su priešdėliais, pvz.: Bulbas apardzyc reikia Grv. Anos (šarkos) neišbėgdo niekur Grv. Aždėdo (peri) motkų (bičių motinėlę) naijy Grv. Kas tau tį padėdė? Grv. Kad regėtųs, un galvos u(ž)sidėdo Grv. Ir pradėjo prisduodzyc (vaidentis) Grv. Anas jaū i(š)sigindo (išsigina), kų par jį niėko nėra Grv. Galšia priimdo (superka) linus Dv. Pavande- niai (potvyniai) suskéldo Vrnv. Neapklodzyk jo Rod. Kacinėlis ajo žyriun (mai- tintis), o gaidélis likdé namié Grv. Aš likdiati su mažais vaikais Dv. Nuspraiisi islipdo iš vdndenio Dv. Reikia akmenūs iSrinkdzyc (iSrankioti) LzZ. Nér su kuom siūlas paslapdo (pavilgyti) Str. Visur vanduo bit (būvo), gi dar (dabar) nutekėdo Zt. Pritemdzis, tai galėsit ataic Pls. Anas davydo (veja, nori privyti) jį Pls. Veiksmažodžiai su priesaga -dyti dažnumo reikšme daugiausia vartojami pa- grečiui su priesaga -inėti arba -dinéti paprastai tik pačiais pietrytiniais pakras- čiais. Užvis dažniausiai ši priesaga yra įsigalėjusi Gervėčių šnektoje. Ji čia yra nustelbusi visus priesagy -inéti ir -dinéti vedinius. Kartais ji pridedama net prie priesaginių vedinių, pvz.: Kd neatsidarinedai dūrų? Grv.Tai tį ožys prisdavinėdė (vaidenosi) Grv. Rugidm prigamindo žėmį Grv. Nevienodai priesaga -dyti var- tojama kartais ir kitur. Pavyzdžiui apie Rodūnią, kur ta priesaga vartojama pa- grečiui su -dinėti, atskiros jaunesniojo amžiaus šeimos žymiai dažniau mėgsta vartoti priesagą -dyti. Kitur ji retesnė. Su paskirais žodžiais ši priesaga užrašyta dar apie Druskininkus, Dubičiūs, Butrimonis (Šalčininkų r.), Valkininkūs, Marijampolį (Vilniaus r.). Vietoj išvadų. Pietrytiniais lietuvių kalbos ploto pakraščiais, kur būtojo daž- ninio laiko formų vartojimas yra apsilpęs, daugiausia yra išplitusi veiksmažo- džių su priesagomis -inéti, -dineti, rečiau su -dyti vartosena. Pagrindinė jų funk- cija yra reikšti daugkartinį veiksmo pobūdį. Pagrindinėse lietuvių kalbos tarmė- se ta reikšme veiksmažodžiai su -inéti ir -dinėti paprastai tik ir tevartojami. Geriausiai tradicinę savo reikšmių sistemą visose net ir pietrytinėse šnekto- se išlaiko veiksmažodžiai su priesaga -inėti. Tik atskirose šnektose tos priesa- gos vartoseną riboja įsigalėję veiksmažodžiai su kitomis priesagomis, pvz., Zie- 189 telos ir kartais kitose pietų aukštaičių pakraščio šnektose su priesaga -dinėti, 0 Gervėčių šnektoje — su priesaga -dyti ir pan. Dėl išaugusios žmonių dvikalbystės ir daugiakalbystės pakraštinėse šnekto- se priesagų -inėti, -dinėti ar -dyti veiksmažodžiai reiškia jau ne tiek daugkartinį, kiek apibendrintą vientisinį, tęstinį veiksmą. Tokia reikšme veiksmažodžiai su priesaga -inėti pradėjo įsigalėti rytų aukštaičių, šiaurinių vilniškių pietrytiniais pakraščiais apie Apsą, Brėslaują, Vidžiūs, Adūtiškio apylinkėse, taip pat apie Ažūdievį, Kamėjis, Lentupį, Kliukščionis, mišriai gyvenamoje Strūnaičio apy- linkės pietrytinėje dalyje. Vediniai su priesaga -dinéti daugiausia paplitę Pietų Lietuvoje apie Dievėniškes, Butrimonis, kartais apie Dubičiūs, Drūskininkus ir visose apylinkėse atsidūrusiose už Lietuvos sienos apie Ašiužią , Pėrvalką (Gar- dino r.), apie Armoniškes, Asavą, Balatną arba Varenavą, Benekainis, Kau- lėliškes, Nocia, Pelėsą, Rėdunią, Žirmūnus (Varenavo r.), Lazūnus (Vijos r.) ir Zietelą (Diatlovo r.). Veiksmažodžiai su priesaga -dyti vartojami pakraštinėse pietų Lietuvos vietose ir ypač apie Gervėčius. Gauta 1998 0325 LITERATŪRA Bezzenberger A. 1877: Beitrūge zur Geschichte der Litauischen Sprache, Gottingen: Ver- lag von Robert Peppmiiller. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DLKŽ 1993: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Kabelka J. 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. Kudzinowski Cz. 1977: Indeks - stownik do „Daukšos postilė“, Poznan: Wydawnictwo nau- kowe uniwersitetu im. Adama Mickewicza w Poznaniu. Lyberis A. 1980: Sinonimų žodynas, Vilnius: Mokslas. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1, Leksika, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas. LKG 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2, Morfologija, Vilnius: Mokslas. Naktinienė G. 1997: Pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių priežastiniai veiksmažo- džiai žodynuose. — Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 154-162. Otrębski J. 1956: Gramatyka jezyka litewskiego 3, Warszawa: Panstwowe wydawnictwo nau- kowe. Roszko R. 1996: Litewskie formy krotne typu eidavo (na przyktad z gwary punskiej).— Acta baltico — stawica 23, Warszawa: Stawistyczny ošrodek wydawniczy, 51-62. Skardžius P 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Smoczynski W. 1989: Studia ballto-stowiariskie 1 (Prace komisji językoznawstwa 57), Wroclaw — Warszawa — Krakow — Gdansk — Lodz: Wydawnictwo Polskiej Akademii nauk. Urbas D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Vidugiris A. 1961: Veiksmažodžiai su priesagomis -inéti ir -dinėti Zietelos tarmėje. — Lietu- vos TSR MA darbai, Serija A, 2 (11), 219-231. Zinkevičius Z. 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2, Vilnius: Mokslas. 1996 — 1998. 02. 10. 190 ŪBER DIE AUSDRUCKSMOGLICHKEITEN DER FREOUENTATIVEN HANDLUNG IN DEN SŪDOSTLICHEN LITAUISCHEN DIALEKTEN Zusammenfassung Bei der Untersuchung der sūdėstlichen litauischen Dialekte haben wir festgestellt, daB der Gebrauch der Formen des sog. freguentativen Prateritums (būtasis dažninis laikas) zum Ausdruck der freguentativen Handlung allmahlich abnimmt. Ein wenig haufiger liegt als eingeschaltetes Wort die Form būdavo, manchmal būlavo oder ihre Kurzformen biidau, būdo, būlau, bilo vor. Indessen jedoch wachst dieZahl der Verben mit den Suffixen -inėti, -dinėti, -dyti, die eine iterativ- durative Bedeutung haben. Am besten ist das System der traditionellen Bedeutungen bei den Verben mit dem Suffix -inėti erhalten geblieben, die sich aus den Formen des Priteritums (būtasis kartinis laikas), seltener aus denen des Prisens entwickelt haben. In den eigentlichen Dialekten des Randgebietes wird der Gebrauch dieser suffigierten Ableitungen durch die aus dem Infinitiv gebildeten Verba mit dem Suffix-dinéti oder -dyti eingeschrankt, die groBtenteils von prifigierten Verben stammen. Wegen der sich verbreitenden Zwei-bzw. Mehrsprachigkeit in den Randgebieten bezeichnen die Verba mit den Suffixen -inéti, -dinéti oder -dyti haufig keine mehrmalige, sondern eine verallgemeinerte einmalige, sich fortsetzende Handlung. Verba dieser Bedeutung sind in dem Ostaukstaitischen der Vilniuser Randgebiete mit dem Suffix -inéti verbreitet, wahrend solche mit dem Suffix -dinéti in den siidlitauischen Mundarten und nicht allein in diesen letzteren, sondern vor allem in dem Dialekt von Gervėčiai (am Mittellauf der Ašmena) gebrauchlich sind. 191