F. W. Haacko „Vocabvlarivm Litthvanico–Germanicvm, et Germanico–Litthvanicvm“ (Halle, 1730)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XXXIX (1998) Vincentas DROTVINAS Vilniaus pedagoginis universitetas F.W.HAACKO „VOCABVLARIVM LITTHVANICO–GERMANICVM, ET GERMANICO–LITTHVANICVM“ (HALLE, 1730)1 1. Hallės pietizmas. XVII a. pab. Vokietijos liuteronų bažnyčioje atsirado nauja kryptis – pietizmas. Jo pradininkas vokiečių teologas Philippas Jakobas Speneris (1635–1705) programiniame veikale „Pia desideria“ siekė pagerinti bažnyčios gyvenimą per plėčiamą individualų pamaldumą ir tobulinamus reformų tikslus. Šias idėjas įgyvendinti praktiškai pradėjo Spenerio draugas kunigas Augustas Hermannas Francke (1663–1727). Studijavęs teologiją, rytų ir moderniąsias kalbas, savo pietistines idėjas skelbė Leipzige ir Erfurte, tapo vienu aktyviausių Spenerio pasekėjų Hallės (Brandenburgo) žemėje. 1692 m. Francke buvo pakviestas į Hallę kunigo ir universiteto profesoriaus pareigoms. 1694 m. įkurtas Hallės universitetas tapo pietizmo centru. Francke pradėjo savo veiklą teturėdamas 4 talerius ir 16 grašių, globojo savo parapijos namuose Hallės priemiesčio Glauchos varguolių vaikus. Jo pietizmo propagandą lydėjo energinga organizacinė pedagoginė veikla. Pirmaisiais XVIII a. dešimtmečiais Halleje pradėjo veikti kelių lygių mokyklos, buvo įsteigta prieglauda beglobiams ir neturtėliams (Waisenhaus) su gamybiniais ir ūkiniais padaliniais (duonos kepykla, skalbykla, vaistinė, spaustuvė su leidykla, botanikos sodas ir kt.). Iš viso 1730 metais buvo 3000 auklėtinių ir auklėtojų. Pietizmas kaip religinė srovė netruko išplisti Europos šalyse tiek dėl platinamos įvairiomis kalbomis pietistinės literatūros, tiek ir dėl Hallėje studijavusių daugelio kraštų moksleivių. Pietizmo misijų veikla siekė Rusiją, Indiją, Šiaurės Ameriką. 1 Šis straipsnis parengtas išplėsto pranešimo, skaityto kolokviume „Hallė kaip vertimo veiklos centras“ (Halle als Zentrum der Übersetzungstätigkeit) Hallėje 1996 m. lapkričio 14 d., pagrindu. Vokišką straipsnio variantą žr. (Drotvinas : 1998). Už sudarytą galimybę tyrinėti Hallės lituanistiką ir dirbti Hallės archyvuose ir bibliotekoje nuoširdžiai dėkoju Hallės–Wittenbergo Martyno Liuterio universiteto teologijos fakulteto Franckeschen Stiftungen direktoriui prof. dr. Pauliui Raabe’i ir minėto fakulteto Pietizmo tyrimo interdisciplininio centro direktoriui prof. dr. Udo Sträteriu, taip pat bibliotekos (Hauptbibliothek Franckeschen Stiftungen) direktoriui dr. Thomas Mülleriu. Šia proga negaliu nepadėkoti doc. dr. Gertrudai Bense’i, Hallės baltistikos tyrinėtojai ir tradicijų puoselėtojai, už nuoširdų dalykinį bendradarbiavimą. 82 Nors Karaliaučiaus universiteto teologai ilgiau laikėsi tradicinės, ortodoksinės liuteronybės, Hallės pietizmas turėjo įtakos ir čia. Po 1709–1711 m. didžiojo maro ir bado ypač išryškėjo pamokslininkų ir mokytojų stoka Mažojoje Lietuvoje. Dėl to Hallės universitetas ėmėsi rengti pietistinės pakraipos kunigus, be vokiečių, mokančius tautines kalbas, taigi pamokslininkus lietuviškoms ir lenkiškoms parapijoms. 2. Hallės lietuvių kalbos seminaras ir jo žmonės. Prūsijos valdžia dėjo nemažą pastangų liuteronybei stiprinti ir šalies švietimui plėsti. Dar 1718 m. Prūsijos karalius Friedrichas I įsakė įsteigti lietuvių kalbos seminarus Karaliaučiuje ir Hallėje. Pirmasis seminaras pradėjo veikti Karaliaučiuje 1723 m. Prie Hallės universiteto teologijos fakulteto toks seminaras (Seminarium Lithuanicum, Littauisches Seminar, Preußisch Seminar) pradėjo veikti tik 1727 m. ir dirbo iki 1740 m.2 Seminaras siekė ir germanizacinių tikslų. Rinkdamas kandidatus, Francke turėjo vadovautis karaliaus nurodymu į pamokslininkus ir mokytojus, skiriamus į Prūsus, siūlyti tokius žmones, kurie kilimo nėra prūsai (Skrupskelis 1967 : 15–16). Teologijos studentai, būsimieji lietuviškų parapijų pamokslininkai ir bažnytinių mokyklų mokytojai, išlaikymą gaudavo iš vad. Freitisch, t.y. buvo valdžios remiami. Kasmet seminarą lankydavo po keliolika žmonių, iš viso jame mokėsi apie 40 asmenų (Schiller 1994 : 195–223). Viena sėkmingo pasirengimo pastoraciniam darbui sąlygų buvo lietuvių kalbos mokėjimas. Mat visi Hallės lietuvių kalbos seminaro klausytojai turėjo pasižadėti baigę studijas vykti į lietuviškas Prūsijos parapijas. Dalis jų buvo studijavę Karaliaučiaus universitete ir lankę ten anksčiau įkurtą lietuvių kalbos seminarą. Hallės seminare dėstyta lietuvių kalba, rengtos jai mokytis priemonės, rūpintasi pietistinės literatūros lietuvių kalba leidimu. XVIII a. trečiajame–ketvirtajame dešimtmečiais Hallė tapo antruoju lituanistikos centru po Karaliaučiaus (Gineitis 1990 : 54–55; Gineitis 1995 : 63; Palionis 1995 : 126; Zinkevičius 1990 : 249–252; Drotvinas 1998 : 157–171). Akivaizdu, kad Hallės seminaras savo paskirtį atlikti galėjo tik deram ai organizuodamas lietuvių kalbos mokymą. Tam reikėjo kvalifikuotų dėstytojų ir tinkamų vadovėlių. Iš lietuvių kalbos gramatikų istorijos žinoma, kad pirmąją lietuvių kalbos gramatiką „Grammatica Litvanica“ išleido 1653 m. Karaliaučiuje Tilžės lietuvių kunigas, giesmių vertėjas Danielius Kleinas, po metų išėjo ir gramatika vokiečių kalba „Compendium Litvanico–Germanicum“. 1673 m. išėjo Kristupo Sapūno ir Teofilio Šulco gramatika „Compendium Grammaticae Lithvani 2 Kiti mano, kad Hallės seminaras veikęs iki 1765 m. (Skrupskelis 1967 : 17; Lebedys 1977 : 151), tačiau nei pirmieji seminaro istorikai (Specht 1935), nei dabartiniai tyrinėtojai (Schiller 1994) šių metų nenurodo. Galbūt šitokia nuomonė galėjo atsirasti dėl to, kad Freitisch buvo finansuojamas iki 1765 m., tačiau jo paslaugomis naudojosi įvairių specialybių studentai. 83 cae“. Nors šios gramatikos ir teikė tam tikrą lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašymų pasiūlą ir jos mokymo priemonių pasirinkimą, vis dėlto pirmasis lietuvių kalbos žodynas Mažojoje Lietuvoje skynėsi kelią kur kas sunkiau nei pirmosios gramatikos. Tiesa, žodynų rengėjų, medžiagos rinkėjų būta. Savo gramatikos pratarmėje D. Kleinas rašė drauge su gramatikomis įteikęs ir lietuvišką žodyną (grammaticam novam una cum annexo Compendio Germanico, ut et Lexico Litvanico, quae ad pedes Serenissime Vestrae Celsitud. Subiectissimi depono), tačiau ilgą laiką lietuvių kalbos žodyno Mažojoje Lietuvoje neturėta. Žodyno nebuvimas sunkino Rytų Prūsijos lietuvių raštijos norminimo darbą, pagaliau žodyno reikėjo, D. Kleino žodžiais tariant, ne tik bažnyčių ir mokslo jaunuomenės naudai, bet ir „tiems, kurie su lietuviais bendrauja arba juos valdo ir teisia“ (Compendium, p. 2). Neišleidus minėto D. Kleino ar kurio kito žodyno, jo rengimas ir išleidimas darėsi vis aktualesnis ir XVIII a. Apie lietuvių kalbos žodyno atsiradimo ar jo rengimo sąlygas Hallėje nedaug težinoma. Nors tarp Hallės ir Karaliaučiaus teologų ir universitetų vyko savotiškos varžybos dėl religinės literatūros lietuvių kalba rengimo ir leidimo, apie konkrečius žodyno rengimo sumanymus nebuvo kalbama.3 Aplinkybės lėmė, kad pirmojo spausdinto lietuvių kalbos žodyno Mažojoje Lietuvoje pribu-vėjos vaidmuo teko ne Karaliaučiaus, bet Hallės lietuvių kalbos seminarui. Žodyno atsiradimo sąlygos bent kiek paaiškėja iš dviejų Hallėje dirbusių lietuvių raštijos ir kalbotyros darbuotojų – Johanno Richterio ir Friedricho Wilhelmo Haacko – gyvenimo ir lituanistinės–pedagoginės veiklos Hallėje apžvalgos. Bene pirmoji užuomina apie žodyno rengimą randama Klaipėdos superintendento Johanno Arnoldto Pauli’o (1682–1741) 1727 m. sausio 26 d. laiške Francke’i. Jame Paulis rašė, kad du jo žmonės renka žodžius iš spausdintų protestantų raštų ir rengia žodyną. Galima spėti, kad tas žodynas turėjo tikslą atspindėti to meto religinių raštų leksiką (Winter 1954 : 44–47). Turbūt nesuklysime pasakę, kad kalbinių darbų ir, skyrium imant, žodynų rengimas XVIII a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo susijęs su tuo metu suaktyvėjusių protestantų raštų vertimu į lietuvių kalbą, jų rengimu spaudai ir leidimu. Tuo metu pasirodė lietuvių kalba Mažasis Liuterio katekizmas (1722), Naujasis Testamentas (1727), Jono Rėzos giesmyno „Pſalteras Dowido“ antrasis leidimas (1728), Biblija (1735) ir kt. leidiniai tapo leksikografinės darbuotės impulsu: vieniems jie buvo patogus šaltinis žodynams rengti, kitiems atvėrė akis, kad nedera ribotis vien knygine leksika, kad būtina rinkti gyvosios kalbos medžiagą. 3 Apie Franckes planus rengti Biblijos vertimą ir kitus Hallės lituanistinius leidinius plačiau žr. Kaunas 1996 : 120. 84 Pirmasis lietuvių kalbos seminare mokė lietuvių kalbos klaipėdiškis Jonas Richteris (Johann Richter, 1705–1754). Teologijos studijas pradėjo Karaliaučiaus universitete, greičiausiai lankė ir tenykštį lietuvių kalbos seminarą. Hallės universitete Richteris imatrikuluotas 1727 m. gegužės 12 d., universitetą baigė magister artium laipsniu ir buvo paskirtas seminaro vedėju ir dėstytoju, bet dirbo neilgai, iki 1728 m. rudens. Manoma, kad dabar Hallės Franckes fundacijos bibliotekoje (Hauptbibliothek der Franckeschen Stiftungen) laikomas 1728 m. nežinomo autoriaus rankraštinis vokiečių–lietuvių kalbos žodynas yra perrašytas Richterio. Išvykusio Richterio vieton buvo paskirtas kitas klaipėdiškis Friedrichas Wilhelmas Haackas (1705–1754), Kretingalės lietuvių parapijos kunigo Erdmano Haacko, dalyvavusio redaguojant Lysijaus 1719 m. katekizmą, sūnus. Nuo 1724 m. studijavo Karaliaučiaus, nuo 1727 m. Hallės universitete, kur klausė paskaitų Lietuvių kalbos seminare, o 1728 m., išvykus Richterui, iki 1732 m. seminare pats dėstė lietuvių kalbą ir vadovavo jam (Biržiška 1963 : 67–69). Apie Haacko gyvenimą ir veiklą naujų duomenų pastaruoju metu nepaskelbta. Tiesa, jis minimas naujausiuose Vokietijos biobibliografiniuose žodynuose, pavyzdžiui „Užsienio kalbų dėstytojų vokiečių kalbos plote biografijų ir bibliografijų žodyne“ (Schröder 1989 : 179). Kiek smulkiau Haacko gyvenimas (tačiau be naujų faktų) ir darbai aprašyti „XVIII a. kalbotyros biobibliografiniame vadovėlyje“ (Bio–bibliographisches Handbuch 1996 : 2–3).4 Nors Haacko biografija panaši į Richterio (lietuviška kilmė ar bent iš mažens mokėta lietuvių kalba, teologijos studijos Karaliaučiuje ir Hallėje, tas pat darbas platinant pietizmo idėjas lietuviškose parapijose), tačiau jo veikla truko kiek ilgiau ir dėl to buvo produktyvesnė. Pirmasis Haacko lietuviškas spaudos darbas buvo greičiausia jo ir mokinių verstas žymaus vokiečių teologo ir giesmių autoriaus, Francke’s bendražygio Anastazijaus Freylinghauseno (1670–1739) „Ordentliche Lehre des Heyls der Seele“ (1714) vertimas į lietuvių kalbą, žinomas kaip „Dawádnas Mókſlas apie Duſ́iós Iſ́gánimą […] iſ́bdútas nůg Draugů Lietuwiſ́kôs Iſ́kalôs […]“ (1729). Jo leidimas parodė, kaip sunkiai Hallėje kūrėsi lituanistinė raštų rengimo ir leidimo mokykla, parodė, kad nebuvo daug žmonių, gebančių versti pietistines giesmes į lietuvių kalbą. Mat „Dawádno Mókſlo […]“ pirmame leidime įdėtos keturios, antrame penkios ne naujos, bet seniau verstos į lietuvių kalbą giesmės (Drotvinas 1997 : 461–468). 4 1728–1732 m. Haackas buvo pasiųstas Zalcburgo kolonistų vertėju ir palydovu į Įsrutį. Apie šį laikotarpį kokių nors duomenų Zalcburgo krašto archyve (Landesarchiv) nepavyko rasti. – 1733 m. Haackas Berlyne buvo įšventintas kunigu, paskui diakonavo Gumbinėje, kunigavo Gerviškėnuose, nuo 1734 m. iki mirties buvo Pilkalnio kunigas. 85 Dėl to daroma išvada, kad Hallė stokojo reikiamos kvalifikacijos lituanistikos šviesuolių (Gineitis 1995 : 63). Haackas dirbo kiek palankesnėmis sąlygomis, tačiau jis turėjo atlikti užduotį, kurios neįvykdė Richteris. Remdamasis jau spėjusiais Karaliaučiuje išeiti Naujuoju Testamentu (1727) ir psalmynu (1728), Haackas parengė dviejų dalių žodyną „Vocavblarivm Lit–thvanico–Germanicvm, et Germanico–Lit–thvanicvm, Darin alle im Neuen Teſtament und Pſalter befindlichen Wörter nach dem Alphabet enthalten ſind, Nebſt einem Angang einer kurtzgefaßten Litthauischen Grammatic ausgefertiget von Friedrich Wilhelm Haack […]. Halle: Druckts Stephanus Orban, Univerſ. Buchdr. 1730.“ su trumpu lietuvių kalbos gramatikos priedu,5 Tai buvo pirmasis spausdintas lietuvių kalbos žodynas visai Rytų Prūsijai. Žodyno dalys nelygios: pirmoji – lietuvių–vokiečių kalbų – yra didesnė (1–151 p.) ir turi 4886 žodžius (Abąs, źo das Lager – źywa-tas, o der Leib), antroji – vokiečių–lietuvių kalbų dalis – mažesnė (152–230 p.) – turi 4361 žodį (Aaron – Aornas – Zwölffte – Dwyliktas).6 Per 100 žodžių randami tik lietuvių–vokiečių kalbų dalyje, daugiau kaip 50 abiejų dalių žodžių turi skirtingus vokiškus (resp. lietuviškus) atitikmenis, daugiau kaip 20 antraštinių žodžių skiriasi daryba, rašyba ir pan. Vokiečių–lietuvių kalbų dalyje matyti, kokį vokišką žodį atliepia vienas ar keli (2–5) lietuviški žodžiai, tačiau jų gramatinė charakteristika ar kitokie požymiai nekartojami. Tai yra greičiau savotiška vokiškų žodžių lietuviškų atitikmenų rodyklė. 3. Žodyno leksikologinė apžvalga. Haacko žodyno leksikos inventorių sąlygoja šaltiniai. Dėl to jo turinį skirstyti teminėmis grupėmis ir nustatyti jų proporcijas tiksliausia būtų žinant šaltinių inventorių. Kaip nurodo tyrinėtojai, Haackas žodžius iš minėtų šaltinių ėmė ne ištisai, bet atsirinkdamas (Palionis 1995 : 130). Iki šiol neturime detalesnių žodyno leksikos tyrinėjimų, todėl čia vienu kitu bruožu pabandysime ją aptarti. Vienas būdingesnių turinio teminių sluoksnių yra religinė bažnytinė leksika, kurią patogiau skirti į tikrinę ir bendrinę. Iš tikrinės leksikos pirmiausia pateikiami asmenvardžiai, tiksliau, Biblijos patriarchų, pranašų, apaštalų vardai: Abelas, o; Abraomas, o Abraham; Adomas, o Adam; Aaronas, no Aaron; Baltramėjus, jaus Bartholomäus; Dowidas, do der David; Jókubas, bo Jacob; Jonas, no der Johannes; Powilas, lo der Paulus ir pan., dalis jų išlaikė tarpininkės lenkų kalbos įtaką, pavyzdžiui, Alioźus, ßaus; Elioßus, ßaus der Elias; Eźaioßus, ßaus der Esaias; Malakioßus, ßaus der Malachias; Jeźus, 5 Žodyno pratarmę (Vorbericht) parašė fundacijos vadovas Gothilfas Augustas Francke ir joje apžvelgė lietuvių kalbos seminaro veikimą (Koženiauskienė 1990 : 463). 6 Nurodomas ir dvigubai didesnis žodžių skaičius (Palionis 1995 : 131). 86 zaus Jėſus; Jobas, bo der Hiob, Kristus, ſtaus Christus; Matteuſbas, šo der Matthäus; Meſſioſbus, šaus der Meſſias; Moizieſbus, šaus. Retesni moterų vardai, pavyzdžiui, Marya, ôs die Maria; Rebekka Rebecca; Žore, ês die Sarah; Zuzane, nês die Susanna. Kur kas mažiau žodyne vietovardžių, pavyzdžiui, Akaja, jôs Achaja; Egiptas, to Aegypten; Epėzas, žo Ephesus; Judėa, ôs Judea; Jėruzale, lês Jerusalem; Kenкrea, ós Cenchrea; Zodoma, môs Sodom ir kt. Pastebėtina, kad žodyne nėra nė vieno Prūsijos ar Mažosios Lietuvos asmenvardžio ar vietovardžio. Bendrinę žodyno leksiką galima iliustruoti kad ir šiomis tam tikras religines sąvokas įvardijančiomis leksemomis: dangus: Dangus, gaus Der Himmel; Dangiškas, ko himmlisch; Dangiškasis, kojo der Himmlische; Dangún’=Žengimas, mo die Himmelfahrt; dievas: Dievas, o Gott; Dieviškas, ko göttlich; Dieviškasis, kojo der Göttliche; Diewo=Niekintojis, jo ein Gottes=Verachter; Diewo=neſibijęs, jancio ein Gottloſer; Diewo=neſibijaſis, janciojo der Gottloſe; Diewo=Skryne, nês der Gottes=Kaſten; Diewyſte, ſtes die Gottheit; plg. dar Bediewis, wjo ein Gottloſer; Bediewiškas, ko gottloß, Bediewyſte, ês die Gottloſigkeit; griekas: Griekas, kô die Sünde; Griekingas, ga ſündlich; Griekininkas, ko ein Sünder; Griekininke, es eine Sünderin; Griek=Twanis, nio die Sünd-fluth; Grieku=Apiera, rós Sünd=Opffer; Grieſiti jündigen; Grieſnas, no ſündlich; Grieſnaſis, nojo ein Jündlicher; prarakas: Prárakas, ko der Prophet; Prarakauti weiſſagen, prophezeȳen; Prarakawimas, mo die Weiſſagung; Prarakiene, ês die Prophetin; Prarakifkas, ko prophetisch; Prarakyſte, ês die Weiſſagung, die Prophezeȳung; plg. dar Blužnijimas, mo die Läſterung; Blužniti läſtern; Blužnitojis, jo der Läſter. Suprantama, tai anaiptol ne visa religinė leksika, nes dalis žodžių gali turėti tiek tiesioginę („pasaulietinę“), tiek ir religinę (abstraktesnę) reikšmę, pavyzdžiui, džiaugtis (pavyzdžiai rašomi dabartine rašyba ir be vokiškų atitikmenų), keršyti, kentėti, gedinti(s); gailestis, kerštas, klasta, sąžinė, veidmainis ir pan. Toliau galime paminėti keletą dažnesnių teminių pogrupių, k.a. gyvūnų pavadinimai, iš kurių gausiausi avelė, avinas, avinėlis, avinyčia, avis, avių gardas, ėrytis, taip pat asilas, elnias, kiaulė, ožys; paukščių pavadinimai: genšė „garnys, gandras“, gaidys, karvelis, erelis, kurkėlis, kurtinys, putpela, varnas, žvirblis ir kt.; augalų pavadinimai: daržovė, eglė, erškėtis, gluosnis, kadagynas, kviečiai, mėta, miežiai, Pyga eine Feige, plg. Pygôs=Medis; verba 87 „ein Palm“ ir kt.; giminystės pavadinimai: brolis, tėvas, uošvis, vaikas, vaikaitis; duktė, marti, merga, motė, moteriškė, motina, našlė, nuotaka, sesuo, uošvė ir kt.; profesijų ir užsiėmimų pavadinimai: aukškal(is), bernas „der Knecht“, darbininkas, daržininkas, kalvis, ker džius, kūlikas, medžiotojis, muitininkas, puodžius, vartininkas, vamzdininkas, plg. dar skolinius cimerninkas, kažemėkas ir kt., plg. dar knygotyros leksikos apžvalgą (Kaunas 1996 : 141–142). Tęsiant žodyno leksikologinę apžvalgą, derėtų apsistoti prie sinonimikos. Savarankiškų leksemų sinonimų žodyne tėra mažai, pavyzdžiui, Banga, gôs eine Woge it. Welle ir – Wilnis, iês eine Welle (im Waßer), Buttas, to ir – Nammai, mû das Haus, dainoti ir giedoti – singen ir kt. Kur kas daugiau darbinių sinonimų (variantų). Jais eina tos pačios šaknies artimų, panašių reikšmių priesagos vediniai, pavyzdžiui, Atmintis, ties, Atminnimas, mo ir Paminklas, klo verčiami tuo pačiu vokiečių kalbos žodžiu das Gedächtnis; Pafekkejas, jo, Sekkejas, jo, Sekkiotojis, jo – ein Nachfolger; Sutwerejas, jo, Sutwertotojis, jo – der Schöpfer; Aukštybė, bės, Aukštummas, mo – die Höhe; Daugybė, bės, Daugummas, mo – die Menge; Gilybė, bės, Gillummas, mo – die Tiefe; Jaunystė, ės, Jaunummas, mo – die Jugend; Išganytas, Išganytingas –feelig; Waikaitis, cio – ein Kindlein (ne Enkelkind „anūkas!“) ir Waikelis, lio – ein Kindlein ir kt., plg. dar Surinkimas, mo eine Gemeine, eine Versammlung ir Sußirinkimas, mo die Versammlung; Szwieša, šôs, Szwiešybė, ės das Licht (lux) ir pan. Sinonimų su skirtingomis, bet panašios reikšmės priesagomis daromasi ir iš svetimybių (žodžių kilmė dar nebuvo suvokta ir skiriama), Miernyštė, ės, Miernumas, mo – die Mäßigkeit; Wiezlybystė, ės die Tugend, die Keuschheit; Wiezlibummas, mo die Ehrbarkeit, die Tugend. Žodyne sinonimiškai vartojami ne tik du lietuviški, bet ir skirtingos kilmės žodžiai, pavyzdžiui, Wálanda, dôs eine Weile, plg. Walandėlė, ės eine kleine Weile ir Adyna, nôs eine Stunde; Tikkejimas, mo der Glaube, Wiera, rôs der Glaube, die Religion, plg. tikketi glauben, wieriti glauben, zutrauen, bet Wiernyštė, ės, Wiernumas, mo verčiamas die Treue. Iš pavyzdžių apžvalgos galima daryti išvadą, kad nurodyti sinonimai buvo paimti iš skirtingų šaltinių, kurių vertėjai tą patį turinį lietuviškai perteikė nevienodai. Nustatyti, kas iš sinonimų priklauso tam ar kitam vertėjui ir šaltiniui, būtų specialus uždavinys. Galima nurodyti tam tikrą kiekį žodžių, vartotų XVIII a. raštuose ir tebevartojamų ta pačia reikšme dabartinėje kalboje, pavyzdžiui, Ateiwis, wio ein Fremdling; Karžygis, gio ein Held, ein Streiter; Kaukaras, ro ein Hügel; Negale, ės die Seuche, das Unmögen; Palaima, môs die Glückseeligkeit; 88 Palukana, nos der Wucher, der Zinsch; Patyrimas, mo die Erfahrung; Sielwartas, to die Angst, Trübsal. Iš naujadarų pirmiau minėtini vertiniai, pavyzdžiui, Dangaus=Jūšta, ôs die Regenbogen; Jaun=Mienū, neħio Neu Mond; Menežio=Ligga Jergas, ancio ein Mondjüchtiger; Pirmgiedoti Voržin-gen; Pirmtakunas, no der Vorläuffer; Priežkrištis, ścio der Antichrist. Leksikos archaizmus galima pailiustruoti šiais pavyzdžiais: Jūdikkis, kio ein Heller; Jcharfflein; Minau ja nicht adv. neg.; Nūtartis, ties ein Tadel; Pakalba, bos eine Affterrede, bet Pakalbetojis, jo ein Schmäh er; Pamokſlas, ló eine Lehre; Tekkumas, no ein Läuffer; Žadas, do die Sprache, die Rede; Žweja, jôs ein Fischzeug. Be leksikos, skirtini ir semantikos archaizmai. Tai žodžiai, tebevartojami dabartinėje lietuvių kalboje, bet įgavę kitoniškas reikšmes, pavyzdžiui, Apkaba, ôs der Vorhang, dabar – 1. kabė, sąvarža, 2. plokštelė šoviniams sukabinti ir įdėti į ginklą; Apſakimas, mo die Verkündigung, Bothſchafft, dabar – 1. pasakojimas, 2. trumpas grožinės prozos kūrinys, plg. dar Atſarga, ôs der Schild (Schutz); Dallykas, ko ein Stück; Narſas, so der Zorn, Griff, Ernſt, Paraſas, ßo die Handschrift, it. Überschrift; Patranka, kôs eine Raupe; Pawadinimas, mo die Berufung; Reikmene, ês die Nothdurff, plg. Reikmuo; Sawiſke, ês das Eigentum ir kt. 4. Leksikografinis metodas. Haacko žodyno lietuvių–vokiečių kalbų dalies straipsnis susideda iš lietuviškos ir vokiškos pusės. Lietuvišką pusę sudaro antraštinis žodis (arba žodžių junginys) ir kaitomųjų kalbos dalių gramatinė charakteristika, pateikiama įprastais lotyniškais sutrumpinimais. Vokišką pusę sudaro vokiškas atitikmuo (atitikmenys), kartais su vartosenos pastabomis vokiečių ar lotynų kalbomis. Apie žodyno lietuviškos ir vokiškos straipsnio pusės santykį pravartu pasakyti vieną kitą pastabą. Be vyraujančio tipo, kai antraštiniu žodžiu eina atskira leksema, tam tikra dalis antraštinių žodžių yra žodžių junginiai. Motyvacijos ir sandaros atžvilgiu jie nevienodi. Visiškai originalių lietuviškų žodžių junginių beveik nerasta, dažnesni verstiniai, pavyzdžiui: Supraſytos=Dūnos Allmoſen Gelmes=jėβkomas=Sβwinnas, no ein Bleywurff Slaptą=Ražbaju=Muſas, βancio ein Meuchel=Mörder. G.M. βanti, cios. G.F. Antraštiniu žodžiu einančio lietuviško žodžių junginio pobūdį, tiksliau, jo sandarą paprastai sąlygoja vokiškoji žodžio straipsnio pusė (dalis). Pagal tai, kas vokiškoje dalyje atliepia lietuvišką antraštinį žodį, skirtini bene trys ryškesni atvejai: a) žodžių junginys – vienas vokiečių kalbos žodis, b) žodžių junginys – vokiečių kalbos žodžių junginys ir 89 c) žodžių junginys – vokiečių kalbos sudurtinis žodis. a) Lietuviškiems antraštiniams žodžiams Haackas pateikia vieną, du ar daugiau vokiškų atitikmenų. Dažniausiai pateikiama vienas atitikmuo, pavyzdžiui, Adatą, tos eine Neh–Nadel Akis, ės das Auge Dauginti vermehren Dievystė, ftės die Gottheit Girdėti hören Laidoti begraben Paſblowinti loben Sekminnes, nû die Pfingſten ir pan., du atitikmenys, pavyzdžiui, Bažnyčia, čios der Tempel, die Kirche Gyrpelnis, nio ein Ruhmredige, Ehrgeitziger Kuningaiķbtis, cio ein Fürſt, Herzog Priangis, gio der Vorhof, die Halle Sakimas, mo die Verhündigung, die Prediger Surinkimas, mo eine Gemeine, eine Verſammlung Wotis, ties ein Drüſe, ein Geſchwür ir pan., rečiau – trys ar keturi, pavyzdžiui, Atſiſkyrimas, mo Spaltung, Rotten, Secte Wirſus, ſaus eine Spitze, die Oberhand, Vortheil, das Auswendige. Neretai antras ar trečias vokiškas atitikmuo dar aiškinamas lotynišku sutrumpinimu it. (=item). Banga, gôs eine Woge it. Welle (kartais po it. eina lotyniškas atitikmuo, Amžias, Amžio die Ewigkeit it. Seculum) Įlanda, dôs eine Grufft, it. Holle, Grube Vokiški atitikmenys neretai padeda skirti lietuviško antraštinio žodžio daugiareikšmiškumą ar reikšmių atspalvius, pavyzdžiui, Gywata, tôs das Leben Gywenimas, mo das Leben Wohnung Gywenti leben wohnen ir pan. Dalies žodžių leksinė reikšmė be vokiškų atitikmenų dar turi vokišką paaiškinimą, pavyzdžiui, Kirpti Scheeren, Schneiden (mit der Scheer) Prijirti heranrudern, anfahren (mit dem Schiff) 90 Tankus, kiaus oft, dicke (vom Getreyde) g. m. ki, kios g. f. Tekketi lauffen, quillen, freyen (auf Seiten der Weibes=Personen) Tuppeti sitzen (von Thieren) Urwas, wo ein Loch, eine Grube (der Thiere) ir kt. arba papildomą atitikmenį lotynų kalba, pavyzdžiui, Auſti wircken, (texere) Garſas, ſo ein Gerücht, (fama), taip pat Paſkalba, bôs ein Gerücht, (fama) Gimdyti zeugen, (generare) Gywas Daiktas ein Thier, (animal) Paſtoti werden, (fieri) Rodas, do der Rath, (conſilium) Reggėjimas, mo ein Geſicht, (uiſio) Szwieſybe, ės das Licht, (lux) Uźweizdeti aufſehen, acht geben (inſpicere) Weź-Ligga, gos der Krebs, (morbus) Wieźys, źio ein Krebs, (piſcis)ir kt. Yra pavyzdžių, kai lotyniškai paaiškinama kurio žodžio vartosena, pavyzdžiui, Skliddinas, no ganz voll, (de liquid.) b) Kartais lietuviškas žodžių junginys atitinka vokišką žodžių junginį ir yra tarsi antraštinio žodžio vartosenos iliustracija, pavyzdžiui, Atſkirti abſondern (verbannen) ir Atſkirti nū ſurinkimo in den Bann thun. Pasitaiko, kad lietuvišku antraštiniu žodžiu eina pastovus ir vaizdingas žodžių junginys, prilygstantis frazeologizmui, kurį atitinka panašios struktūros ir artimos semantikos vokiškas žodžių junginys, pavyzdžiui, Dėti į Sźirdį zu Hertzen nehmen Dėti į Auſis zu Ohren faſſen Naggan ką imti an einem die Hände legen. Šalia lietuviškų žodžių junginių, atliepiančių vokiškų žodžių junginį, pavyzdžiui, Kaurus auſti Teppich machen Per mierą überaus, über die maſſen adv. Perkunas grauʒa es donnert, praeter. Perkunas growe, fut. Perkunas graus, Sąźinnę paźeisti das Gewiſſen schlagen 91 Sudūtas buti šu Motərißke an einem Weibe gebunden ſeyn Waggas warryti Furchen ziehen Wargiey=pennetiſi ſich kümmerlich nähren Weik’ cze weik’ kittur hin und her ir pan. lietuvišką veiksmažodinį žodžių junginį atliepia vienas vokiškas veiksmažodis, pavyzdžiui, Akmenimis z̧uddyti ſteinigen Akrutu=begti (dėl rašybos žr. toliau) ſchiffen Botagais=plakti geiſſeln Lizdus krauti niſten Pátala kloti betten Žaibus meſti blitzen, plg. žaibauti blitzen Žinnę dūti anzeigen ir pan., plg. dar Nieku werſti — „—pawerſti } verachten, verschmähen, vernichten. Beje, vienas vokiškas žodis atitinka ir iš kitų kalbos dalių sudarytą žodžių junginį, pavyzdžiui, Motərißke=Gimdanti, cios eine Gebährerin; Seſſer’s=Waikas, ko Neffe; Wyrauſajis ant Raſtininninkų Cantzler, Žydų Wierą priemęs, muſio ein Judengenoß; Žmogus netikçro Mokſlo ein Ketzer ir kt. c) Antraštinių žodžių ir jų vokiškų atitikmenų sudurtinių žodžių tarpusavio santykis kiek įvairesnis. Kaip žinome, iki XVIII a. vokiečių kalbos sudurtiniai atributiniai daiktavardžių dėmenys buvo jungiami dviem brūkšneliais (Pavlov 1972 : 110–114). Tokios vokiškų žodžių rašybos laikomasi Haacko žodyne. Šis rašybos būdas taikomas ir lietuviškiems žodžių junginiams arba sudurtiniams žodžiams. Pavyzdžiui: Awjû=Gardas, do Schaff=Stall Kurpjû=Dirželis, lio ein Schuh=Riemen Liggos=Pátalas, lo das Krancken=Bett Marriû =Dywai, wû die Meer=Wunder Taip pat brūkšneliais jungiami ir tokio lietuviško žodžių junginio nariai, kuri atitinkančio vokiečių kalbos sudurtinio daiktavardžio (rečiau būdvardžio) nariai rašomi be brūkšnelio, pavyzdžiui, Bangôs=Žuwis, eš Der Wallfisch, Laupjes=Gieſme, eš ein Lobgesang Paſwentinimo=Sſwente, eš die Kirchenweyhe Peklon’=Nużengimmas, mo die Höllenfahrt Brūkšneliais jungiami ir lietuviškų sudurtinių žodžių, sudarytų iš daiktavardžio ir veiksmažodžio, sandai, pavyzdžiui, Barzd=Skuttys, cio ein Scheer- 92 meſſer, arba iš būdvardžio ir veiksmažodžio, pavyzdžiui, Maž=tikkis, kincio ein Schwartz3glaubiger, Kleinglaubiger G. Maſ. kinti, cios Gen. foem. (plačiau apie vertinius Drotvinas 1989 : 75–82). Žodyno straipsnių sandara įvairiopa, nelygu kuriai kalbos daliai priklauso antraštinis žodis, todėl ją smulkiau aptarsime pagal kalbos dalis. Daiktavardžiai pateikiami vienaskaitos vardininko forma, priduriant kilmininko galūnes ir nurodant linksniuotę bei giminę, pavyzdžiui, Abbejojimas, mo der 3weifel 1 Decl. gen. maſc. Dirwa, wôs der Acker 2 Decl. gen. foem. Drobe, êś der Leinwand 3 Decl. Gen. foem. Wajſus, ſaus die Frucht 4 d. g. m. ir kt. daiktavardžių nurodomos dvi kilmininko formos: Akmų, menś (menio) ein Stein Augmų, menś (menio) ein Gewächs Bubnai (nos) nû eine Paucke, Trummel Debejis, śio (śies) die Wolcke Dukte, eries (ter’s) die Tochter Eſchmų, menio (nies) die Schneide Mote, teriês (ter’s) ein Weib Podangis, gio (gies) der Luft=Himmel Priżaſtis, c’io (ſtiês) die Urſach Smaginnei, nû (nes, nû) der Marck Smertis, ties (c’zo) der Tod Wandų, den’s (denio) das Waſſer ir kt. Antraštinė būdvardžių forma eina vyriškosios giminės vardininkas su kilmininko galūnės skiemeniu, po to vokiškas atitikmuo ir giminės žymėjimo sutrumpinimas G., g. m., po kurio prirašyta moteriškosios giminės galūnės skiemuo ir giminės žymėjimo sutrumpinimas G. F., G. f., G. foem, gen. foem., pavyzdžiui, Dailus, liaus nett G. m., li, lios G. f. Diewiſkas, ko göttlich, g. m., ka, kôs. g. foem. Jaunas, no jung g. m. na, nôs gen. foem. Maloningas, go gnädig G. m. ga, gôs. G. foem. Veiksmažodžiai pateikiami keturiomis formomis, po bendraties su vokišku atitikmeniu. Lotyniškais sutrumpinimais žymimos esamojo laiko (praeſ., pr.), būtojo (praet., prt., pr.) ir būsimojo (fut., futur., F., f.) laikų formos ar jų galūnės skiemenys, pavyzdžiui, Abbejoti 3weifeln, Praef. joju, Praet. jojau, Fut. joſu 93 Alkti hungern, Praef. kſtu, Praet. alkau, Fut. alkſu Apginti beſchützen, Praef. ginna, Praet. ginniau, Fut. giſu Buti ſeyn, Praeſ. eſmi, Prt. buwau, Fut. buſu Pulti fallen, prſ. pûliu, prt. pûliau, fut. pulſu Swéikinti grüſſen, prſ. nu, prt. nau, fut. kįſu. Prieveiksmių nurodoma sutrumpintas lotyniškas kalbos dalies pavadinimas Adverbium, adverb., adv., pavyzdžiui, Drąſey freudig, kühn adv. Drauge zuſammen, in Gemeinſchaft, zugleich adv. Galiauſey endlich adv. Kantriai geduldig adverb. Lygiai gleich adverb. Maž wenig adv. Dalies prieveiksmių nurodoma dar ir rūšis, pavyzdžiui, Aukštai droben adv. loci Daug (Daugel) viel adv. quant. jau ſchon adv. temp. Katrul wohin adv. inerr. ir pan. Panašiai nurodomos ir jungtukų rūšys, pavyzdžiui, Bey und conj. copul., Bet aber conj. adverſ., Kad auf daß conj. cauf. ir pan. Prielinksnių šalia vokiško atitikmens įprastiniais sutrumpinimais nurodoma ir koks linksnis valdo, pavyzdžiui, Per durch praepof. reg. Accuſ. Su mit, praep. reg. Abl., be to, neretai dar papildoma ir lotynišku vertimu: Del wegen Deley (propter) praep. reg. Genitiv Po unter (ſub.) reg. Abl. vor (coram) reg. Gen. et Abl. nach (poſt it. juxta) reg. Gen. et Accuſ. Ties gegen (verſus) praep. reg. Genit. et Abl. Panašiai lotyniškus atitikmenis turi ir įvardžiai, pavyzdžiui, Sawęs ſeiner (ſui) pron. ſubſt. Antraštiniu žodžiu pateikiamos taip pat laipsniuojamųjų kalbos dalių laipsnių formos, k. a. šalia Brangus, gįaus theuer G. maj., gi, giôs Gen. F. 94 randame Brangiauſas, ſo der Theuerſte Gen. m. giauſa, ſôs Foem. ir Brangeſnis, nio theuer G. mas. ne, nês Gen. Foem., plg. taip pat šalia Daug (Daugel) viel adv. quant. ir Daugiaus mehr, allermeist, Daugiaufiey allermeist. Nors tokių atvejų negausu, jie tam tikra prasme mažina žodyno savarankiškų leksēmų kiekį. Žodynas atspindi būdingą senųjų lietuviškų raštų kalbos bruožą – vardažodžių kamienų kitimą. Kurie ne kurie daiktavardžiai yra buvę kito kamieno nei dabartinėje lietuvių kalboje, pavyzdžiui, Amžias, Amžio die Ewigkeit it. seculum Glūſnis, nies ein Weydenbaum Gomuras, ro der Gaumen Kempinnis, nio ein Schwamm Pakellis, lio der Orth am Weg Paſzonis, nio die Seite, plg. Sʒona, nôs die Seite Páʒada, dôs ein Gelübde Skunda, dôs eine Klage Skutta, tôs ein Barte Sopaga, gôs ein Stiefel ir kt. Iš būdvardžių kamienų skirtybių minėtina: Drumſtus, ſtaus dicke Gen. Masc. ſti, ſtôs Gen. F. Erdwas, wo weit, breit M. wa, wôs Gen. Foem. Romas, mo ſanfftmüthig G. M. ma, ôs, G. F. Skaiſtas, to helle, klahr G. M. ſta, ſtôs, G. F. Tingas, go faul g. m. ga, gôs. g. f., plg. dar Tingus, giaus träge g. m. gi, giôs, g. f. Veiksmažodžių nurodomos senesnės atematinės ir naujesnės tematinės formos: Auſti wircken (texere) pr. dmi (dʒiu) praet. dʒiau, fut. auſu Atleiſti vergeben, erlaſſen pr. dmi (dʒiu) praet. dau, fut. lêiſu Augti wachsen, pr. augu, (gmi), praet. augau, f. augſu Attadûti vergelten, wiedergeben, prs. dûmi, praet. dawjau, f. dûſu Eſti freſſen, praes. êdʒiu (edmi), praet. êdʒiau, futur. êſu Leisti laſſen praef. (leidmi) dʒiu, praet. dau, futur. leiſu Legen dėti praef. demmi (deddu) prt. dėjau fut. deſu Nuſſideti fehlen prs. deddu (demmi) praet. dejau, futur. deſu Nuſileiſti sich herablaſſen, untergehen (in aſtron.) praes. dʒiu (dmi), praet. dau (dʒiau), f. leiſu Padėti helfen, it. hinlegen, praef. demmi (deddu), praet. dėjau, dut. deſu 95 Prijidėti sich vermehren, dazu kommen. prf. deddu demmi, pr. dejau, fut. deƒu. 5. Kilminės grupės. Kaip nurodo tyrinėtojai, Haacko žodynas nepasižymi šnekamosios kalbos leksikos gausumu, jame vyrauja knyginė raštų leksika. Vis dėlto dauguma žodžių turi savo vartojimo tradiciją nuo M. Mažvydo, J. Bretkūno laikų, t.y. nuo XVI a. Tam tikra dalis žodžių yra perimta iš šnekamosios kalbos. Todėl nustatyti, kurie Haacko žodyno žodžiai būdingi XVIII a. pirmosios pusės raštų kalbai, o juoba pasakyti, kas yra originalieji, paties Haacko žodžiai, būtų galima tik specialiais Haacko žodyno šaltinių leksikos tyrimais. Pavyzdžiui, verstiniai naujadarai Draug=Karaujas, jancio ein Mitstreiter; Draug=Kallinys, no ein Mitgefangene; San=Darbininkas, ko ein Mitarbeiter; San=Kareiwis, wjo ein Mitgenoß yra būdingi XVII–XVIII a. raštų kalbai. Šiame straipsnyje apsiribosime apžvelgdami vieną kitą žodyno kilminę grupę. Iš skolintinės leksikos gausiausias ir įvairiausias sluoksnis yra slavizmai. Be senųjų slavizmų, kaip alieju̇s, muilas, muitas ir kt., pagal turinį pirmiausia skirtini slavizmai, įvardinantys: a) religines sąvokas, pavyzdžiui, balvonas (pavyzdžiai rašomi dabartine rašyba ir be vokiškų atitikmenų), kozonis, kryžius, pagonas (ir pagonis), pekla, prarakas ir kt., plg. dar krikščionių švenčių pavadinimus Gavenės, Kalėdos, Velykos; b) savaitės dienų pavadinimus, pavyzdžiui, nedelė, nedelia, četvergas, plg. dar žalias četvergas, petnyčia, sabata; c) daiktų ir prietaisų pavadinimus, pavyzdžiui, abrazas, bačka, bliūdas, botagas, lenciūgas, izbonas, kauras „Teppich“, prastynia, seidokas, sopaga, strėla, struna ir kt.; d) asmenų, profesijų pavadinimus, pavyzdžiui, gaspadinė, gaspadorius, sirata, paslas, špiegas, žalnierius ir kt.; e) savybių ir ypatybių pavadinimus, pavyzdžiui, bagotas, biednas, bloznas, čielas, davadnas, durnas, gatavas, nobážnas, noprosnas, pakarnus, smutnas, ir kt.; f) veiksmų, procesų ir būsenų pavadinimus, pavyzdžiui, balamutyti, čystyti, dūmoti, gaspadinauti, gatavyti, pasnikauti ir plg. dar veiksmažodžius su priešdėliais apčystyti, apkarūnavoti, apkrapinti ir kt. Kurią dalį Haacko žodyno leksikos sudaro skoliniai, yra bandęs apskaičiuoti Jonas Palionis. Jis nurodo, kad žodyno lietuviškoje–vokiškoje dalyje iš maždaug 400 „A“ raidės žodžių skolinių yra apie 50, o iš 143 „B“ raidės žodžių, jų esama apie 40 (Palionis 1995 : 131). Slavizmai eina ir hibridų sudaromosiomis dalimis. Bene daugiausia hibridų yra daiktavardžių, padarytų iš skolintų (bemaž perdėm iš slavų k.) veiksmažodžių, pavyzdžiui, Cзyƒtijimas (: cзyƒtiti, plg. cзyƒtas), Iƒpuƒtijimas (: iƒpuƒtiti), Pakoznijimas (: pakozniti), Paƒblūjimas (: paƒblūjiti), Suwen-cзawojimas, mo (: suwenзawoti’) ir pan. Toliau iš daiktavardžių minėtini priesagos –ininkas hibridai, pavyzdžiui, Balwonininkas (: balwonas), Grieki- 96 ninkas (: griekas), Kromininkas (: kromas), Swodbininkas (: swodba) ir kt., priesagos –ybė: Cζyſtybė (: cζyſtas), priesagos –ystė: Durnystė (: durnas), Smertelnyſtė (: smertelnas), Wieζlibyſtė (: wieζlibas), priesagos –(in)yčia: Awi-nyczia (: awis), priesagos –umas: Wieζlibummas (: wieζlibas) ir kiti hibridai. Dalis slavizmų eina sudurtinių hibridų elementais, pavyzdžiui, Griek=Twanis, nio (: griekas+tvanas), Strun=ζaiſlai (: strūna+žaislas). Būdvardžių hibridų dažnesnės priesagos yra –iſkas: Cζeſliſkas (: cζeſas), Pekliſkas (: pekla), ſmertiſkas (:ſmertis), ſwodbiſkas (:ſwodba), priesagos –ingas: Macningas (: macnus), Pakajingas (: pakajus). Iš minėtų hibridinių būdvardžių dažnai daromasi ir prieveiksmių, pavyzdžiui, Cζeſliſkay, Macningay, Pakajingay, Sylingay ir kt. Germanizmai skirtini dviejų rūšių: senieji ir naujesnieji. Be senųjų Buddelis, lio ein Büttel, Hencker; Kunnigas, go ein Prediger; Pinnigai, gū das Geld, plg. dar Pinnigelis, lio ein Pfennig, taip pat Pinnig=Mainis, nio ein Wechſler, kur kas gausiau naujesniųjų germanizmų, k.a. Dillos, lû der Till; Gwolta, tôs die Gewalt, Kalkė, ės der Kalck; Kelnore, rês Keller; Skune, ės die Scheune; Styras, ro ein Ruder; Stukkis, kio ein Stück; Skrybele, ės ein Schreiber; Sζiporus, raus der Schiffer; Sζturmas, mo der Sturm; Sζuile, lês eine Szule; ζakas, ko ein Sack ir kt. Kita skolinių grupė – tai vokiečių kalbos žodžių, gautų iš lotynų ar graikų kalbų, lietuviški variantai. Šie žodžiai paplitę ir kitose kalbose, todėl vadintini tarptautiniais. Į lietuvių kalbą jie pateko pradedant XVI a. per slavų kalbas, o vėliau ir per vokiečių kalbą. Lietuvių kalboje šie žodžiai fonetiškai ar morfologiškai aplietuvinti, pavyzdžiui, Beſtya, ôs ein Thier, Bestie; Cimbalas, lo ein Cimbel; Elementas, to das Element; Pyga, os eine Feige; Persona, nos die Perſon; Purpuras, ro der Purpur; Sceptras, ro Szepter; Smaragdas, do der Smaragd; Teſtamentas, to ein Teſtament ir kt. Tiesa, dalis šių tarptautinių žodžių Haacko žodyne nebuvo „priimti“: ne vieną jų randame išverstus į lietuvių kalbą, pavyzdžiui, Sζikſna, nos das Leder, Pergament, arba paaiškintus, plg. Skirta=Wiera, os, Skirtas=Mokslas, lo eine Secte, plg. ζodζius keiſti diſputieren; ζodζiu=Keitimas, mo eine Diſputation.7 7 Kaip Haacko žodynas buvo naudojamas lietuvių kalbos seminare žr. autoriaus straipsnį „Rankraštiniai papildymai F. W. Haacko Vocablarium Litthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm“ (Halle, po 1730 m.) papildymai“ (spausdinama „Lietuvių kalbotyros klausimų“ XL t.). 97 6. Išvados. 1. F.W.Haacko „Vocabvlarivm...“ lietuvių filologijos ir kultūros istorijoje išlieka kaip Halles lietuvių kalbos seminaro veikimo įrodymas ir XVIII a. pirmosios pusės vokiečių lietuvių kultūrinių ryšių liudininkas. 2. Haacko „Vocabvlarivm...“ – pirmasis spausdintas Prūsijoje dviejų dalių (lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų) žodynas, apimantis XVIII a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos protestantų raštijos svarbiausią leksiką ir tarnavęs bemaž du dešimtmečius kaip vienintelis publikuotas leksikografijos darbas. Parengęs dviejų dalių žodyną, Haackas tęsė XVII a. rankraštinių vokiečių–lietuvių kalbų žodynų tradiciją, tačiau pirmasis sudarė lietuvišką žodyno registrą ir pateikė jam vokiškus atitikmenis, tuo padarydamas lietuvių kalbos leksiką atvirą ir prieinamą vokiškai kalbantiems dvasininkams ir kitiems asmenims. 3. Pagal apimtį neką nusileisdamas pirmajam lietuvių kalbos žodynui – Konstantino Sirvydo „Dictionarium...“ – Haacko „Vocabvlarivm...“ sudarė pastarajam deramą atsvarą Mažojoje Lietuvoje ir sąlygojo visos lietuvių kalbos leksikos nedalomumą bei vientisumą. 4. Haacko žodynas laikytinas savotišku XVIII a. Mažosios Lietuvos leksikografijos keliastulpiu: į jo to meto protestantų raštų leksikos atrankos būdu sudarytą lietuvišką registrą orientavosi vėlesnieji XVIII a. žodynininkai, o per juos dalis leksikos perėjo į XIX a. vidurio žodynus. Kaip lietuvių kalbos informacijos šaltinis buvo naudojamas Europos istorikų darbuose ir žinomas Didžiosios Lietuvos filologams. 5. Kadangi žodynas paremtas ribotais šaltiniais ir skirtas mokymosi praktikai, jame lietuviškos liaudinės leksikos pateikta palyginti nedaug, o frazeologizmų visai mažai. Žodyno turinys atspindi ano meto raštų kalbai būdingą religinę ir abstrakčiąją leksiką, svarbiausius gamtos (augmenijos ir gyvūnijos), žmogaus socialinės būklės, giminystės, profesijų pavadinimus ir pan. Kilmės atžvilgiu, be verstinių naujadarų, yra naujesnių slavizmų ir germanizmų, taip pat vad. tarptautinių žodžių. 6. Leksikografiniam metodui būdinga tai, kad „Vocabvlarivm...“ straipsnis susideda iš: 1) antraštinio žodžio (atskiros leksemos, rečiau žodžių junginio), 2) sistemingai rašomų gramatinių pažymų (pavyzdžiui, daiktavardis pateikiamas vardininko forma su kilmininko galūne ar jos skiemeniu ir linksniuotės numeriu, giminės lotynišku sutrumpinimu ir pan.) ir 3) atitikmens (atitikmenų) vokiečių kalba (retkarčiais rašomi reikšmės atitikmenys lotynų kalba arba realijų paaiškinimai vokiečių kalba). Gauta 1998 08 26 98 LITERATŪRA Bense 1974 – B e n s e Gertrud. Lithuanica in Halle. – Zeitschrift für Slavistik 19 (2). Biržiška 1963 – B i r ž i š k a Vaclovas. Aleksandrynas 2, Chicago. Bio-bibliographisches Handbuch 1996 – Bio-bibliographisches Handbuch zur Sprachwissenschaft des 18. Jahrhunderts. Die Grammatiker, Lexikographer und Sprachtheoretiker der deutschsprachigen Raums mit Beschreibung ihrer Werke. Bd. 4. H–L: Max Niemeyer Verlag Tübingen. Drotvinas 1989 – D r o t v i n a s Vincentas. Dėl sudurtinių vertinių Mažosios Lietuvos žodynuose. – Baltistica 11 (1). Drotvinas 1997 – D r o t v i n a s Vincentas. „Hallifškos Giefmes“: Zur Frühgeschichte der Halleschen Kirchenlieder in litauischer Sprache. – Europa in der Frühen Neuzeit. Festschrift für Günter Mühlpfordt. 3. Aufbruch zur Moderne. Hrsg. von Erich Donnert. Weimar–Köln–Wien: Böhlau Verlag. Drotvinas 1998 – D r o t v i n a s Vincentas. Das Seminarium Litvanicum an der Universität Halle (1727–1740) in seinem Einfluß auf die Herausbildung der litauischen Philologie. – Hallesche Forschungen 1: Halle und Osteuropa. Zur europäischen Ausstrahlung des hallischen Pietismus. Hrsg. von Johannes Wallmann und Udo Sträter: Verlag der Franckeschen Stiftungen Halle im Max Niemeyer Verlag. Gineitis 1990 – G i n e i t i s Leonas. Kristijonas Donelaitis ir jo epocha, Vilnius: Vaga. Gineitis 1995 – G i n e i t i s Leonas. Prūsiškasis patriotizmas lietuvių literatūroje, Vilnius: Pradai. Kaunas 1996 – K a u n a s Domas. Lietuviškos knygos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Koženiauskienė 1990 – K o ž e n i a u s k i e n ė Regina. XVII–XVIII a. prakalbos ir dedikacijos, Vilnius: Mokslas. Lebedys 1977 – L e b e d y s Jurgis. Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. Palionis 1995 – P a l i o n i s Jonas. Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pavlov 1972 – P a v l o v V.M. Die substantivische Zusammensetzung im Deutschen als syntaktisches Problem, München: Max Hueber Verlag. Schiller 1994 – S c h i l l e r Christiane. Das litauische Seminar in Halle (1727–1740) und seine Mitglieder. Auf Spurensuche. – Acta Baltica 32. Schröder 1989 – Biographisches und bibliographisches Lexicon der Fremdsprachenlehrer des deutschsprachigen Raumes. Spätmittelalter bis 1800. Bd. 2. Buchstaben D bis H. Augsburger 1×1. Schriften, hrsg. von Thomas F i n k e n s t a e d t und Konrad S c h r ö d e r. Bd. 51, Augsburg. Skrupskelis 1967 – S k r u p s k e l i s Ignas. Lietuviai XVIII a. vokiečių literatūroje, Roma: Lietuvos katalikų mokslų akademijos leidinys. Specht 1935 – S p e c h t Franz. Das litauische Seminar an der Universität Halle. – Archivum Philologicum, 5, Kaunas. Winter 1954 – W i n t e r Eduard. Halle und die Pflege der litauischen Sprache. – Die Pflege der west- und südslavischen Sprachen in Halle im 18. Jahrhundert, Berlin: Academie–Verlag. Zinkevičius 1990 – Z i n k e v i č i u s Zigmas. Kalbotyros darbai: Frydrichas Vilhelmas Hakas. – Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas. 99 DAS „VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITTHVANICVM“ VON F.W.HAACK (HALLE, 1730) Zusammenfassung Das erste in Preußen gedruckte „Vocablariivm Litthvanico–Germanicvm et Germanico–Litthvanicvm“ wurde von dem Dozenten des Litauischen Seminar an der Universität Halle (1727–1740) Friedrich Wilhelm Haack (1705–1754) verfasst und als Lehrmittel der litauischen Sprache für künftige Prediger der litauischen Gemeinden in Ostpreußen vorgesehen. Für sein Inventar ist das Wortschatz der litauischen protestantischen Drucken in den ersten Jahrzehnten des 18. Jh. verwendet worden. Der litauische Teil umfaßt 4486 Lemmata mit den deutschen Entsprechungen; deutsch–litauischer Teil etwa 500 Wörter weniger. Obwohl es im „Vocablariivm“ die Illustrationen der Verwendung der litauischen Wörter, so wie die Wörter aus der litauische Umgangsprache fehlen, war es für die weitere Lexikographie im Laufe des 18. Jh. von großen Bedeutung. Das Wortschatz des „Vocablariivm“ wurde in den Wörterbüchern von Phillip Ruhig (1747), Jakob Brodowsky (vor 1744), Christian Gottlieb Mielcke (1800) benutzt. Im Beitrag ist das litauische Wortgut nach dem Inhalt und Herkunft analysiert, z.B. sind die Substantiva am meisten die Benennungen der religiösen und abstrakten Begriffe und anderer biblischen Denotaten, auch die Berufs– und Verwandtschaftsnamen, die Namen der Pflanzen und des Viehs usw. Neben den Wörtern der litauischen Herkunft sind die Lehnübersetzungen nach dem deutschen Vorbild, so wie die lexikalischen Slavismen und einige Germanismen vorhanden. Die grammatische Charakteristik der litauischen Redeteile ist mit den traditionellen lateinischen Abkürzungen dargestellt, z.B. Genus mit Gen. M., Gen. Foem. und die Deklinationstypen mit den Nummern der Deklination für Substantiva, neben dem Modus Indicativus auch die Formen des Präsens, Praeteritum und Futurum usw. Im Beitrag ist die Korrelation der litauischen und deutschen Wörter in dem Wörterbuch analysiert, und zwar die Gemeinschaften und die Unterschiede der Übereinstimmung der Semantik. 100