Žemutinių prigimtinio ir padėtinio ilgumo balsių skirtumai Lukšių šnektoje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Rima BACEVIČIŪTĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius ŽEMUTINIŲ PRIGIMTINIO IR PADĖTINIO ILGUMO BALSIŲ SKIRTUMAI LUKŠIŲ ŠNEKTOJE 1. Lingvistinėje literatūroje dažniausiai randame įprastą nuomonę, kad balsiai [aˑ, eˑ] < *-an-, *-en ir [aˑ, eˑ] < *-à-, *-è- niekuo nesiskiria. Taip teigiama tiek apie bendrinės kalbos sistemą, kur „kirčiuotuose skiemenyse istorinio ir padėtinio ilgumo balsiai [aˑ], [eˑ] tariami vienodai“ (Pakerys 1995: 33; dar plg.: Vaitkevičiūtė 1960: 207, 217; Vaitkevičiūtė 1961: 31, 37; LKG 1: §17, §23; Mikalauskaitė 1976: 17), tiek ir apie jai artimą pietinių vakarų aukštaičių tarmę, kurioje „monoftongai aˑ, eˑ < a, e savo ilgumu nesiskiria nuo kirčiuotų pailgėjusių ā, ē“ (Zinkevičius 1966: 80). Tačiau daugelyje tarmių, neišskiriant nė pietinių vakarų aukštaičių, jau gana seniai pastebėta prigimtinio (istorinio) ir padėtinio ilgumo balsių opozicija. Apie dvejopą žemutinių balsių kiekybę jau prieš šimtmetį yra kalbėjęs A. Baranauskas (Baranovskij 1898: 15) ir ypač K. Jaunius, kuris yra aiškiai teigęs, jog dėl kirčio pailgėję balsiai „Kauno apskrityje yra vidutinio ilgumo (t.y. truputį ilgesni už trumpuosius, bet nėra lygūs su ilgaisiais)“ (Jaunius 1970: 83). Pastabų, ginančių ilgųjų ir pusilgių balsių opozicijos egzistavimą kauniškių tarmėje, randame ir vėlesniuose darbuose (Girdenis 1971: 205; Zinkevičius 1980: 98; Pakerys 1986: 33), o kai kuriuose iš jų užsimenama ir apie kokybės skirtumus: prigimtinio ilgumo balsiai gali būti atviresni ir gal net truputį nazalizuoti (Girdenis 1995: 172; dar plg.: 1971: 205; 1981: 128). Šio tipo balsiai tirti ir eksperimentiškai. B. Simanavičienės (1993: 46–53) veliuoniečių šnektos tyrimo išvados dėl [aˑ, eˑ] < *-à-, *-è- priegaidės priklausymo nuo skardaus ar duslaus konteksto1 leidžia mąstyti ir apie pozicinių bei prigimtinių balsių kiekybinius skirtumus. Kiekybinės opozicijos egzistavimas Igliaukos šnektoje įrodytas instrumentiniu ir audiciniu2 A. Kazlauskienės (1996: 128–130) tyrimu. 1 Šio tyrimo duomenimis, tikrą tvirtagalę priegaidę pozicinio ilgumo balsiai turi tik greta skardžiųjų priebalsių. Dusliojo priebalsio postpozicijoje ar prepozicijoje priegaidė panašesnė į tvirtapradę. 2 Ypač svarbu tai, kad šį skirtumą suvokia patys tarmės atstovai. Vadinasi, žodžiai turi skirtis tam tikrais fonologiškai reikšmingais požymiais. 102 Šiame darbe pabandyta eksperimentiškai patyrinėti žemutinių balsių kiekybę ir kokybę Lukšių šnektoje. Ši šnekta pagal dabartinę tarmių klasifikaciją priklauso šiaurinei vakarų aukštaičių kauniškių daliai (Zinkevičius 1994: 26), o pagal senąjį K. Jauniaus – A. Salio tarmių skirstymą tai būtų vakarų aukštaičiai veliuoniškiai, nes sistemingai trumpina atvirųjų nekirčiuotų galūnių balsius [o·, e·], pvz.: sā.ku, dā.ri, vāiku, sā.uli ir t.t. Šnektos centras – Lukšių miestelis (Šakių raj.), įsikūręs 8 km į rytus nuo Šakių ir 52 km į vakarus nuo Kauno. 2. Tyrimui pasirinktos žodžių poros grąžtas – kraštas, šąla – kãla, patręšęs – patręšęs, patręšus – patręšus, ir su jomis sudaryti trumpi sakiniai, gerai iliustruojantys tiriamųjų porų reikšmes. Tiriamieji žodžiai dažniausiai būdavo priešpaskutinėje pozicijoje: aštrùz grã:štaz bū:davų ‖ vìsas krã:šta(s) sūdėgì ‖ ilgai šā-la šì·met ‖ senėi_įėu kā.la ta._stūba ‖ biškì patrē.šes tas_mē.dis ‖ smārkei patrē.šes ta._pìeva ‖ būvù gerai patrē.šus ta:z_braš kēs ‖ ta_o·bels patrē.šus įėu_būvù. Sakiniai buvo sumaišyti atsitiktine tvarka, tarp jų dar įterpiant tiriamajam dalykui nereikšmingų sakinių. Į magnetofono juostelę medžiaga įrašyta iš diktoriaus A. Bacevičiaus, g. 1930 m., o teksto autorės – suleista tiesiai į kompiuterio atmintį. Abu diktoriai – tiriamosios šnektos atstovai. Darant įrašus, informantas, pasiklausęs raiškiai pasakyto sakinio (taip pat ir tyrimui nereikšmingų), laisvai, kuo neutralesne intonacija jį pakartodavo. Tai leido išvengti skaitant atsirandančios nenatūralios kalbėjimo intonacijos3. Sakiniai buvo pakartoti po penkis kartus. Vėliau įrašai iš magnetofono juostelės taip pat buvo perkelti į kompiuterio atmintį ir apdoroti specialia P. Kasparaičio kalbos garsų analizės programa „Kalbam44“. Programa ekrane pateikia įleisto signalo oscilogramą, pagal kurią signalą galima suskaidyti į atskirus garsus; pažymėtos garso atkarpos ilgumą automatiškai matuoja pati programa. Ta pati programa įgalina atlikti ir spektrinę garsų analizę: ekrane matoma dinaminė signalo spektrograma, formantinių trajektorijų kitimas bei segmento spektrinis pjūvis. 3. Duomenys įvertinti statistiškai. Atlikus ilgumo matavimus, buvo skaičiuojamas aritmetinis vidurkis x̄, standartinis nuokrypis s, rodantis, kaip tiriamojo požymio reikšmės nutolusios nuo vidurkio, bei 95% pasikliaujamasis intervalas. Be to, rezultatų reikšmingumas dar tikrintas Studento kriterijumi. Šie skaičiavimai atlikti kompiuteriu pagal A. Girdenio programą. 3.1. Gautus rezultatus pateikiame 1–2 lentelėse. 3 Plg. I. Mažiulienės (1996: 46–47) darbo metodiką. 103 Balsių trukmė atskiruose žodžiuose 1 lentelė Pavyzdžiai | n | x̄ (ms) | s (ms) | 95% pasikl. int | t grąžtas | 10 | 203 | 29 | 182 ÷ 224 | 5,42 > 3,92 kraštas | 10 | 151 | 8 | 145 ÷ 157 šąla | 10 | 209 | 13 | 199 ÷ 218 | 6,40 > 3,92 kala | 10 | 173 | 12 | 165 ÷ 182 patrėšęs | 10 | 203 | 23 | 185 ÷ 219 | 6,37 > 3,92 patrėšęs | 10 | 152 | 9 | 145 ÷ 159 patrašiūs | 10 | 223 | 17 | 210 ÷ 235 | 9,56 > 3,92 patrašius | 10 | 161 | 11 | 153 ÷ 169 2 lentelė Apibendrinta balsių trukmė Pavyzdžiai | n | x̄ (ms) | s (ms) | 95% pasikl. int. | t [aˑ] < *-an- | 20 | 206 | 22 | 195 ÷ 216 | 7,29 > 3,57 [aˑ] < *-ā- | 20 | 162 | 15 | 155 ÷ 169 [eˑ] < *-en- | 20 | 213 | 22 | 202 ÷ 223 | 10,18 > 3,57 [eˑ] < *-ē- | 20 | 156 | 11 | 150 ÷ 160 ilgesnieji | 40 | 209 | 9 | 194 ÷ 224 | 7,18 > 5,96 trumpesnieji | 40 | 159 | 10 | 143 ÷ 176 Matome, kad tarp istorinio ir padėtinio ilgumo balsių yra aiškiai reikšmingas trukmės skirtumas: pasikliaujamieji intervalai niekur nesusikerta, nedengia vienas kito. Studento kriterijaus reikšmės taip pat rodo, kad šis skirtumas reikšmingas, nes visais atvejais jos didesnės už kritinę 99,9% tikimybės reikšmę. Dar aiškiau kiekybinį skirtumą matome apibendrinę rezultatus (žr. 2 lentelę): pasikliaujamieji intervalai vėl niekur nesusikerta, o Studento kriterijaus reikšmės daug (užpakalinių balsių du kartus, o priešakinių – beveik tris kartus!) didesnės už kritinę reikšmę. Bendras trumpesniųjų ir ilgesniųjų balsių vidutinės trukmės santykis – 1 : 1,3. 3.2. Prigimtinio ir pozicinio ilgumo balsių kiekybinį skirtumą vaizdžiai rodo ir taškinė diagrama. Pirmojo koordinačių sistemos ketvirčio ordinačių ašyje atidėję pozicinio ilgumo balsių trukmės matmenis (ms), o abscisių ašyje – atitinkamoje poroje buvusių prigimtinio ilgumo balsių⁴, gausime grafinį vaizdą, puikiai iliustruojantį šių balsių kiekybės skirtumus (žr. 1 pav.). ⁴ Kad būtų aiškesnis vaizdas, koordinačių sistemos atskaitos tašku laikomas ne 0 ms, bet 100 ms. 104 1 pav. Balsių trukmės taškinė diagrama Visi taškai išsidėstę vienoje įstrižainės pusėje, o kai kurie net labai nutolę nuo jos – taigi abu variantai ryškiai skiriasi. 4. Band yta paanalizuoti ir šių balsių kokybinius parametrus. Programa „Kalbam44“ išanalizuoti garsų segmentų spektriniai pjūviai, po to formančių vidurkiai įvertinti specialia A. Girdenio sukurta formančių vertinimo programa, kuri pagal tam tikras formules (žr. Piotrovskij 1960: 29) apskaičiuoja kompaktiškumo (C103), bemoliškumo (b103) ir tonalumo (T) indeksus (didesnis T rodo aukštesnį balsio tembrą, mažesnis ir ypač neigiamas – žemesnį). 4.1. Kadangi balsingųjų garsų diferencines ypatybes lemia pirmosios dvi formantės, o kitos dažnai perteikia tik kalbėtojo individualias ypatybes ar ekspresyvinį turinį, todėl pirmosiomis daugiausia ir remiamasi, analizuojant garsų akustines savybes. Atskirai buvo tirti vyriško ir moteriško balso spektrai, nes vyrų ir moterų balsų akustinės charakteristikos gerokai skiriasi, nors tam tikri pastovūs santykiai išlieka. Šio tyrimo vyriško ir moteriško balsų spektrinės analizės rezultatai irgi analogiški, tik moteriško balso formantės žymiai aukštesnės dėl aukštesnio balso tembro. Todėl pateikiame aiškesnį vaizdą rodančius vyriško balso matavimus. Atskirai verta aptarti ir priešakinės bei užpakalinės artikuliacijos balsių kokybę. 3 lentelė Balsių [aː] < *-an- ir [aː] < *-ā- vyro balso formančių reikšmės5 Pvz. F₁ (Hz) F₂ (Hz) F₃ (Hz) C.10³ T gržtas 675 1326 2410 888 34 kraštas 685 1353 2320 889 61 šala 675 1320 2564 888 3 kala 703 1340 2525 893 5 5 Plg. moters balso grąžtas F₁=728 Hz, F₂=1410 Hz; kraštas F₁=785 Hz, F₂=1498 Hz; šala F₁=728 Hz, F₂=1369 Hz; kala F₁=785 Hz, F₂=1398 Hz. 105 Kaip žinome, visi užpakalinės eilės balsiai yra žemo tembro, kurį lemia platus ir didelis burnos rezonatorius, susidaręs liežuviui atsitraukus atgal. Tai rodo ir antroji formantė, esanti žemųjų dažnių srityje. Tačiau prigimtinio ilgumo [a] tipo balsių F₂ yra dar šiek tiek žemesnė už pozicinio ilgumo balsių F₂. Vadinasi, istorinio ilgumo balsiai yra žemėlesnio tembro, kurį lemia didesnis liežuvio poslinkis atgal. Prigimtinio ilgumo balsiai turi ir truputį žemesnę pirmąją formantę, taigi jie yra šiek tiek aukštesnio pakilimo, atviresni. Žemesnės, nuo F₃ labiau nutolusios abi pirmosios formantės yra ir balsių [a·] <*-an- nosinumo požymis, todėl galime teigti, kad spektrinė analizė patvirtina spėjimą apie išlikusią tam tikrą šių balsių nazalizaciją. Skiriasi ir trečiųjų formančių reikšmės: istorinio ilgumo balsių jos yra gerokai aukštesnės. Pagal spektro sklaidą žemutinio pakilimo balsiai yra kompaktiškiausi, nes abi formantės ne per daugiausiai nutolusios nuo spektro vidurio (≈ 1000 Hz). Istorinio ilgumo balsiai yra šiek tiek mažiau kompaktiški, bet žemesnio tono garsai (žr. 3 lent.). Bemoliškumo atžvilgiu šie balsiai yra neutralūs (b.10³ =168), nes lūpos artikuliacijoje nedalyvauja. Formančių santykius matome ir grafike (žr. 2 pav.). 2 pav. Balsių [a·] < *-an- (----) ir [a·] < *-a- (—) spektrai žodžiuose grąžtas ir kraštas6 4.2. Balsiai [e·] ir [æ·] yra gana nepastovios artikuliacijos, todėl kinta ir jų akustinės savybės. Ypač nepastovus balsis [æ·]: tarimo pradžioje F₁ ir F₂ yra balsio [e·] formančių ribose, o pabaigoje šis garsas tampa labai panašus į [a·] – atviras, didesnio kompaktiškumo, žemesnio tembro. Todėl šių balsių segmentinis spektras buvo matuojamas trijose vietose: garso pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Skaičiavimus matome lentelėje. 6 Panašus būtų ir žodžių šala – kala grafinis vaizdas. 106 Balsių [e·] < *-ėn/[e·] < *-ė ir [æ·] < *-æn/[æ·] < *-àè-vyro balso formančių reikšmės8 Pavyzdžiai | F₁ (Hz) | F₂ (Hz) | F₃ (Hz) | C.10³ | T patrėšęs | 576 / 605 / 626 | 1930 / 1787 / 1621 | 2580 / 2529 / 2379 | 828 / 842 / 857 | 399 / 320 / 247 patrėšęs | 587 / 615 / 610 | 1775 / 1714 / 1605 | 2471 / 2414 / 2326 | 839 / 849 / 855 | 337 / 269 / 259 patrėšus | 613 / 690 / 677 | 1627 / 1412 / 1351 | 2451 / 2349 / 2353 | 853 / 885 / 887 | 246 / 90 / 59 patrėšus | 623 / 627 / 678 | 1555 / 1448 / 1377 | 2363 / 2297 / 2249 | 860 / 869 / 886 | 216 / 163 / 95 Matome, kad visų [e] tipo balsių formantinės charakteristikos tarimo eigoje kinta. Pirmoji formantė beveik nuosekliai aukštėja, antroji – žemėja. Ypač tai matyti prieš kietąjį priebalsį (pozicijoje /—C). 5.2.1. Lyginant žemutinius balsius pozicijoje /—C’, matyti, kad istorinio ilgu-mo balsių F₂ visą tarimo laiką išlieka aukštesnė už pozicinio ilgumo – jie yra aukštesnio tembro, priešakinės artikuliacijos, įtemptesni (formantės labiau nutolusios nuo „neutraliojo“ balso spektro). Pozicinio ilgumo balsis yra mažiau įtemptas, užpakalesnis, žemėlesnio tembro.⁹ Tarimo pradžioje aukštesnę pirmąją formantę turi pozicinio ilgumo balsis, bet pabaigoje aukščiau šoktelį prigimtinio ilgumo balsio F₁; pozicinio balsio ji šiek tiek nukrinta žemyn. Gerokai aukštesnę trečiąją formantę visą tarimo laiką turi istorinio ilgumo balsis. Kintantis yra ir šių balsių kompaktiškumas. Tarimo pradžioje ir viduryje kompaktiškesnis yra pozicinio ilgumo balsis, o pabaigoje – prigimtinio ilgumo balsis. Labai nepastovūs šie balsiai tonalumo atžvilgiu, tačiau, kad ir kaip jie bekistų, išlieka istorinių ir padėtinių ilgųjų balsių skirtumai. Tarimo pradžioje ir viduryje daug aukštesnio tono yra istorinis balsis, pabaigoje šiek tiek didesnį tonalumo indeksą turi pozicinio ilgumo balsis. 5.2.2. Lyginant šiuos žemutinius balsius pozicijoje /—C, matyti dar ryškesnis jų nepastovumas. Tarimo pradžioje pirmųjų formančių skirtumas yra nedidelis, šiek tiek aukštesnė padėtinio ilgumo balsio F₁, tačiau toliau ji kyla labai nežymiai, o prigimtinio ilgumo balsio F₁ šoktelį daug aukščiau. segmento viduryje formantės skiriasi daugiau nei 60 Hz. Tačiau tarimo pabaigoje skirtumo vi- 4 lentelė: 7 7 Trys formančių skaitmenys rodo matavimus pradžioje, viduryje ir pabaigoje. 8 Moters balsas rodo tuos pačius formančių santykius. 9 Kiekybės atžvilgiu šie balsiai skiriasi labiausiai. 107 siškai nebelieka. Istorinio ilgumo balsio F2 tik pradžioje yra aukštesnė, kaip ir pozicijoje /—C’; vėliau formantės pereina į žemųjų dažnių sritį, garsai tampa žemo tembro, o formančių santykis toks pat, kaip [a] tipo balsių: aukštesnė yra padėtinio ilgumo balsio antroji formantė. Taigi segmento pabaigoje žemesnio tembro yra istorinio ilgumo balsis [æː]. Aukštesnę trečiąją formantę visą laiką turi istorinio ilgumo balsis. Pradžioje kompaktiškesnis yra pozicinio ilgumo balsis, viduryje – prigimtinio ilgumo balsis, o pabaigoje skirtumas neryškus. Tonalumo indeksas aiškiai rodo tiek garsų dinamiškumą, tiek jų skirtumus (žr. 4 lentelę). Pradžioje vėl, kaip ir pozicijoje /—C’, daug aukštesnio tono yra istorinio ilgumo balsis, o segmento viduryje ir pabaigoje aukštesnio tono yra pozicinio ilgumo balsis, panašiai kaip ir [a] tipo balsių atveju. Bemoliškumo indeksas šiuo atveju irgi nerodo kokių nors skirtumų (b.103=167), nes lūpos šių balsių artikuliacijoje irgi nedalyvauja. Atitinkamus santykius rodo ir formančių trajektorijų kitimo grafikai (žr. 3 ir 4 pav.). 3 pav. Balsių [eː] < *-eɪ- (---) ir [eː] < *-è- (—) formančių trajektorijų kitimas pozicijoje /—C. 4 pav. Balsių [æː] < *-æɪ- (---) ir [æː] < *-à- (—) formančių trajektorijų kitimas pozicijoje /—C. 108 6. Prigimtinio ir pozicinio ilgumo žemutinių balsių skirtumus rodo ir pagrindinio tono bei intensyvumo grafikai (žr. 5–10 pav.). Grafikai braižyti kompiuterine kalbos garsų analizės programa WINCECIL22. 5. pav. Balsio [aː] < *-ãi intensyvumas (sutartiniais dB) ir pagrindinis tonas (Hz logaritmais) žodyje grã.stas 6. pav. Balsio [aː] < *-à- intensyvumas ir pagrindinis tonas žodyje krā.štas 7. pav. Balsio [eː] < *-en- intensyvumas ir pagrindinis tonas žodyje patré·šęs 109 8 pav. Balsio [eː] < *-ė- intensyvumas ir pagrindinis tonas žodyje patrė.šęs 9. pav. Balsio [æː] < *-ǣn- intensyvumas ir pagrindinis tonas žodyje patrė.šus 10. pav. Balsio [æː] < *-æ̀- intensyvumas ir pagrindinis tonas žodyje patrė.šus Matome, kad tiek priešakinės eilės, tiek užpakalinės eilės istorinio ir padėtinio ilgumo balsių pagrindinio tono kreivės skiriasi: visų istorinių balsių kreivė yra kylančio pobūdžio, padėtiniu – krintančio arba kylančio–krintančio. Šiek tiek aukščiau garso pabaigoje pakyla užpakalinės eilės balsių pagrindinio tono kreivė, taigi šių balsių pagrindinio tono diapazonas platesnis (žr. 5 pav.). Iš padėtinio ilgumo balsių žemiausiai garso pabaigoje nukrinta balsio [æː] kreivė – pagrindinio tono diapazonas plačiausias. 110 Istorinio ir padėtinio ilgumo balsiai skiriasi ir pagrindinio tono viršūnės padėtimi: istorinių balsių ji yra arčiau garso pabaigos, padėtinių – arčiau garso pradžios. Panašiai kinta ir šių balsių intensyvumas: beveik visų istorinių balsių intensyvumo kreivės šiek tiek kyla, padėtinių – krinta. Padėtinių balsių intensyvumo viršūnės iškyla anksčiau nei prigimtinių balsių intensyvumo viršūnės. 6.1. Eksperimentiniai žemutinių balsių kiekybės ir kokybės tyrimai Lukšių šnektoje rodo, kad tarp jų tikrai esama reikšmingų skirtumų. Balsių trukmės matavimai aiškiai patvirtina, kad Lukšių šnektoje prigimtinio ilgumo balsiai yra ilgesni už padėtinio ilgumo balsius santykiu 1:1,3. Tai rodo ir statistiniai duomenys. 6.2. Tarp žemutinių istorinių ir pozicinių balsių esama ir kokybinių skirtumų. Užpakalinės eilės prigimtinio ilgumo balsiai yra žemėlesnio tembro, truputį mažiau kompakt iški, žemesnio tono už atitinkamus padėtinio ilgumo balsius. Žemesnės abi pirmosios jų formantės aiškiai rodo išlikusią nazalizaciją. Priešakinės eilės prigimtinio ilgumo balsiai yra aukštesnio tembro, kompaktiškesni, aukštesnio tono už pozicinius balsius, o kadangi jie yra kintamos artikuliacijos (ypač balsis [zɛː]), tai tarimo pabaigoje jų skirtumas labai panašus į [a] tipo balsių. 6.3. Žemutinių prigimtinio ilgumo ir pozicinio ilgumo balsių skirtumus rodo ir intensyvumo bei pagrindinio tono kreivės: prigimtinių balsių jos šiek tiek kyla, pozicinių – krinta. 6.4. Šios išvados leidžia patikimai teigti, kad Lukšių šnektoje tikrai egzistuoja dvejopi netrumpieji žemutiniai balsiai.10 Gauta 1998 07 02 LITERATŪRA Baranovskij 1898: Барановский А. Заметки о литовскомъ языке и словаре. Санктпетербургъ: Типогр. Имп. Акад. наукъ. Girdenis A. 1971: [Rec.] Lietuvių kalbos tarmės (chrestomatija). – Baltistica 7 (2), 201–209. Girdenis A. 1981: Fonologija, Vilnius: Mokslas. Girdenis A. 1995: Teoriniai fonologijos pagrindai, Vilnius. Jaunius K. 1970: Kauniškių tarmė. – Drotvinas V., Grinaveckis V. Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius: Mintis, 81–84. LKG 1 – Lietuvių kalbos gramatika, 1: Fonetika ir morfologija / Ats. red. K. Ulvydas, Vilnius: Mintis, 1965. Kazlauskienė A. 1996: Dve jop a žemutinių balsių kiekybė Igliaukos šnektoje. – Kalbotyra 45(1). Mažiulienė I. 1996: Centrinės šiaurės žemaičių tarmės prozodija. – Kalbotyra 45 (1), 30–115. Mikalauskaitė E. 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai, Vilnius: Mokslas. 10 Baigdama norėčiau už vertingas pastabas padėkoti prof. habil. dr. A. Girdeniui. 111 Pakerys A. 1986: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius: Mokslas. Pakerys A. 1995: Lietuvių bendrinės kalbos fonetika, Vilnius. Piotrovskij 1960 – Пиотровский Р. Г. Еще раз о дифференциальных признаках фонем. – Вопросы языкознания, №6, 24–38. Simanavičienė B. 1993: Dvejopa [ā, ē] < *-ā-, *-ē- priegaidė veliuoniečių šnektoje. – Kalbotyra 42 (1), 46–53. Vaitkevičiūtė V. 1960: Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgumas, arba kiekybė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 207–217. Vaitkevičiūtė V. 1961: Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 19–47. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. UNTERSCHIEDE DER HISTORISCH SOWIE DER POSITIONELL NIEDRIGEN LANGVOKALE IM DIALEKT VON LUKŠIAI Zusammenfassung In der linguistischen Literatur wird behauptet, daß sich in der litauischen Gemeinsprache und den Dialekten die historisch sowie positionall niedrigen Langvokale nicht unterscheiden. Der vorliegende Beitrag begründet die quantitativen und qualitativen Unterschiede dieser Vokale in der Mundart von Lukšiai. Die experimentellen Untersuchungen und statistischen Berechnungen zeigen, daß die Dauer historisch sowie positionell niedrigen Langvokale im Verhältnis 1 :1,3 steht. Auch die Qualität dieser Vokale weist Klangunterschiede auf : die historischen Langvokale der hinteren Reihe weisen einen niedrigeren Timbre auf, sind weniger kompakt, zeichnen sich durch einen niedrigeren Ton aus. Die beiden ersten niedrigeren Formanten weisen die erhaltene Nasalierung auf. Die historischen Vokale der vorderen Reihe weisen einen höheren Timbre auf, sind kompakter, zeichnen sich durch einen höheren Ton aus. Von den Unterschieden der historisch sowie positionell niedrigen Vokale zeugen auch die Kurven der Intensität sowie des Haupttones: bei den historisch niedrigen Vokalen klingen die Schwingungen ein wenig auf, während sie bei den positionsbedingten abklingen. 112