Dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių priegaidės Eržvilko šnektoje: kiekybė ir spektrai

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Daiva ATKOČAITYTĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius DVIBALSIŲ IR MIŠRIŲJŲ DVIGARSIŲ PRIEGAIDĖS ERŽVILKO ŠNEKTOJE: KIEKYBĖ IR SPEKTRAI 1. Pietų žemaičių raseiniškių dvigarsių priegaidės, jų distribucija ir akustinė charakteristika kol kas nėra išsamiau ištirta ir aprašyta. Ypač maža duomenų iš pietinio tarmės pakraščio, kur yra tiriamoji Eržvilko šnekta. Ir monografi- nių, ir apžvalginių darbų autoriai paprastai remiasi empiriniais stebėjimais, kurie ne visada būna tikslūs ir tik apytikriai gali nusakyti akustinius priegaidės požymius. Darbų, kur būtų eksperimentiškai ištirtos atskirų šnektų ar visos tarmės priegaidės, visai nėra, be to, niekur nekalbama, kuo raseiniškių priegai- dės artimos kitų žemaičių atitinkamoms priegaidėms, o kuo panašesnės į ben- drinės kalbos priegaides. Šiame straipsnyje kaip tik ir bandoma instrumentine analize pagrįsti dviejų priegaidžių — tvirtapradės ir tęstinės — skyrimą dvigar- siuose, nustatyti svarbesnius skiriamuosius požymius ir palyginti juos su arti- mesnių žemaičių tarmių ir bendrinės kalbos atitinkamais tyrimais". 2. Nors raseiniškių tarmėje įprasta skirti tvirtapradę ir tęstinę priegaides, kartais tarmės tyrėjai vartoja ir kitus terminus. Pavyzdžiui, M. Slušinskaitė akūtinę priegaidę Lomių šnektoje vadina staiginiu akūtu, kuris esąs panašus į bendrinės kalbos tvirtapradę priegaidę, nors aiškaus nusakymo, kuo ši priegai- dė skirtųsi nuo bendrinės kalbos priegaidės, nėra (Slušinskaitė 1981: 20). Z. Zinkevičius irgi nevartoja tvirtapradės priegaidės termino. Jo nuomone, pietrytiniame žemaičių pakraštyje (taigi ir Eržvilko šnektoje) žemaičių laužtinė priegaidė pereinanti į aukštaičių stumtinę. Pabrėžiamai tariant žodį, stumtinė virstanti tikra laužtine (Zinkevičius 1966: 35). Cirkumflekso kilmės tęstinė priegaidė labiau skiriasi nuo bendrinės kalbos atitikmens: įprasta manyti, kad jos spūdis padalinamas abiem dvigarsio dėme- nims. Bet nors ši priegaidė būdinga visam raseiniškių plotui, V. Tamošaitytė- Jokubauskienė aprašinėdama Pagramančio šnektą vartoja tvirtagalės priegai- dės terminą (Tamošaitytė-Jokubauskienė 1974: 27). Lieka neaišku, ar taip čia ' Šiame darbe daugiausia bus lyginama su artimiausios pietų žemaičių varniškių tarmės (Bagvilaitė 1975; Bukantis 1984), šiaurės žemaičių (Girdenis 1974) ir bendrinės kalbos (Pakerys 1968; Pakerys ir kt. 1972; Pakerys 1974; Pakerys ir kt. 1974; Pakerys 1982) dvigarsių priegaidžių duomenimis. Remtasi ir kitų tarmių priegaidžių tyrimo metodika (Girdenis, Pupkis 1974; Ko- sienė 1982; Girdenis 1996). 88 vadinama įprasta tęstinė priegaidė (šį terminą vartojo ir P. Jonikas (Jonikas 1939: 12)), ar Pagramančio šnektoje tariama priegaidė iš tikrųjų sutampa su bendrinės kalbos tvirtagale. Kadangi aiškios motyvacijos vartoti kokius naujus terminus nėra, šiame straipsnyje laikomasi tradicinės nuomonės, kad raseiniškių tarmėje skiriamos dvi — tvirtapradė ir tęstinė — priegaidės (plg. Grinaveckis 1973: 83; Zinkevičius 1994: 108), o kitos kartais pasitaikančios priegaidės tėra šių variantai (Žr. § 3). 3. Jau empiriniai stebėjimai parodė, kad dvigarsiuose šnekta gerai skiria akūto ir cirkumflekso kilmės priegaidžių opoziciją, pvz.: ld.uk “lauk' — lū.ū.k laūk', kd.lts ‘kaltas’ — ka.Lts ‘kaltas’. Akūto kilmės priegaidė šnektoje yra tik tvirtapradė. Laužtinę priegaidę iš- girsti galima labai retai. Ji pasirodo tik sporadiškai, dažniausiai šalutiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: ta_tas_antrasis | valei ji “kit's iš juo || tas tė.i.ni: sa.u | rūsas || Ekspresyviai kalbant kartais laužtinė priegaidė gali pasi- girsti ir pagrindiniu kirčiu kirčiuotame skiemenyje, pvz.: tai — gerai padd.ri | pliešiks da: būtu plieše(s) žmūonis || kuokde būwa Zudrni || Šis gana retas ir ne- reguliarus tvirtapradės priegaidės variantas, dažniausiai priklausantis nuo fra- zės intonacijos, beveik nepasitaiko dvigarsiuose, todėl apie laužtinės priegaidės distribuciją ar akustinius požymius čia nebus kalbama. Cirkumflekso kilmės priegaidę apibūdinti sunkiau. Kartais kamiene gana aiškiai ištariama tęstinė priegaidė, kurios spūdis išsidėstęs per abu dėmenis, bet kartais sunku nustatyti, ar pabrėžiami abu dėmenys, ar kuris vienas iš jų. Kaip pozicinis variantas absoliučioje galūnėje dažniau tariama vidurinė prie- gaidė, kurios spūdį linkstama koncentruoti pirmajame dėmenyje, o antrasis dėmuo smarkiai redukuojamas, pvz.: pavd.saris | tetervindi šū.ū.k || pakrūoviem | ta višta i tupieie geerai || Tokiu atveju didžioji balso spūdžio dalis atitenka pirmajam dėmeniui, o antrasis ištariamas daug silpniau“. Dėl šios priežasties parenkant tiriamąsias žodžių poras daugiau dėmesio kreipta į priegaidžių opo- ziciją šaknyje, kur aiškiai ištariamos abi priegaidės, nors visi dvibalsiai buvo ti- riami ir absoliučiose galūnėse. Pagrindiniai tyrimo uždaviniai — nustatyti: 1) kaip viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė priklauso nuo priegai- dės, 2) kaip su priegaide susijusi dėmenų kokybė, 3) ar priklauso viso dvigarsio ir atskirų jo dėmenų trukmė nuo dėmenų ko- kybės. * Toliau straipsnyje tokia vidurinė priegaidė neskiriama ir vadinama tęstine. 89 4. Kadangi rūpėjo dvigarsių kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis, eksperimentiškai tirti tik kirčiuotieji a’, e+u, i, I, m, n, r. Visai neaptariamas dvibalsis «i, nes šnektoje jis gana retai vartojamas ir sunku rasti tinkamas eks- perimentui žodžių poras, be to, šio dvibalsio priegaidės prastai skiriamos. Ne- kalbama čia ir apie mišriuosius dvigarsius i, u-+/, m, n, r, nes jų pirmųjų deme- nų kokybės ir kiekybės santykis su priegaidėmis jau yra aptartas ankstesnėje publikacijoje (žr. Atkočaitytė 1997), o viso dvigarsio ir antrojo dėmens truk- més santykis su priegaide neturėtų skirtis nuo tendencijų, kurios būdingos ki- tiems čia ištirtiems mišriesiems dvigarsiams. Eksperimentui paimti žodžiai, kurių kirčiuoti skiemenys turi tvirtapradę arba tęstinę priegaides. Minimaliąsias žodžių poras įskaitė šios šnektos atsto- vai: du pateikėjai (vyras, g. 1932 m., ir moteris, g. 1939 m.), gyvenantys šiauri- niame šnektos plote, Varlaukio kaime, ir straipsnio autorė, irgi kalbanti šia šnekta. Iš viso ištirti 148 žodžiai, ištarti konstatuojamąja intonacija. Skaitytos šios žodžių grupės: 1) dvibalsiai: gd.uti “gauti' : ga.ū.sti ‘gausti’ — buvd.u ‘buvau’; k'd.ura “kiaurą': k'ū.ū.le “kiaūlę'— jū.ū. ‘jal’ :ajd.u ‘¢jal’; leisti “Ičisti'": sklė.Lsti ‘skleisti’ — kvi'té.i “kvietei' : kvi'tė.i. “kviečiai""; ld.ida “laido (mėto)': la.i.da ‘laido’ — sakd.i ‘vksm. sakai' :saka.i. ‘dktv. sakai'; 2) mišrieji dvigarsiai: ld.pks ‘langas’ : la.j.ks ‘lafikas’; kd.lts ‘kaltas’ : ka.lts ‘kaltas’; vaikd.ms ‘vaikams’: ka.r.(p)s® ‘kampas’; kd.rs ‘karas’: ka.F.sts ‘kafstas’; pé.rs ‘péras’ : pé.i.st ‘pefsti’; ké.lti ‘kélti’ : ke.Lti “keltį', lé.mpa ‘lémpa’ : le.m.ts ‘lemtas’, lé.nks ‘1énkas’- lė.rj.kts "lenktas". Informanty jskaitytos žodžių poros buvo įrašytos i magnetofono juostą ir suleistos į kompiuterio atmintį, o autorės pavyzdžiai skaityti tiesiai į kompiute- ri. Akustinei analizei naudota P. Kasparaičio programa “Kalbam44”. Padary- tos tiriamų dvigarsių oscilogramos, pjūvio tipo ir dinaminės spektrogramos. Išmatuota dvigarsių bendroji ir atskirų dėmenų trukmė milisekundė- mis (ms). Dvibalsių, ypatingai au, ei, abu dėmenys susilieja, be ryškesnio lūžio pereina vienas į kitą, todėl buvo sunku nustatyti šių dvibalsių dėmenų ribas ir tikslią trukmę. Mišriųjų dvigarsių duomenys patikimesni, nes jų dėmenis at- skirti lengviau — ribą rodo spektro pasikeitimas. Spektrinės dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių pirmųjų dėmenų analizės tikslas — nustatyti, koks priegaidžių poveikis balsių kokybei. Dėmenų a ir e formančių * Šaknyje au tirtas ir po kietojo, ir po minkštojo priebalsio, nes pozicijoje [C'—-] pasirodo ki- tokios kokybės balsis 'a ir susidaro dvibalsis 'au. * Nesurasta poros, kuri galūnėje skirtųsi d.u ir a.i., bet šnektoje veiksmažodžių galūnių kir- čiavimas nėra nuoseklus, todėl tie patys informantai tokį galūnės dvibalsį gali tarti dvejopai — vieną kartą kirčiuotą tvirtaprade priegaide, o kita — tęstine. * Bendrinės kalbos -iai atliepiančio dvibalsio pirmasis dėmuo 'a- žemaičių tarmėje seniai su- priešakėjo ir virto -e, niekuo nesiskiriančiu nuo senojo dvibalsio -ei pirmojo sando. 6 Tarp lūpinio m ir dusliojo s esantys lūpiniai p ir b beveik visada išmetami. 90 dažniai nustatyti trijuose taškuose: pradžioje, viduryje ir pabaigoje. Segmen- tuose u ir i atlikta po vieną pjūvį, nes šie garsai trumpesni už a, e, todėl sunku rasti jų pradžią, vidurį ir pabaigą. Ypač sunku nustatyti # formantinius daz- nius. Dėl to nebuvo tiriami ir sonantai. Matavimų duomenys statistiškai apdoroti programa “Student”. Apskaičiuo- ti šie statistiniai parametrai: a) aritmetinis vidurkis (x), b) standartinis nuokry- pis (s), c) variacijos koeficientas (v), d) 9596 patikimumo intervalas, e) Stjū- dento kriterijus (t) ir jo kritinė reikšmė (t,)“. Segmentų kompaktiškumo, be- moliškumo ir tonalumo indeksai apskaičiuoti A. Girdenio programa ,FORMANTES.PAS™. 5. Nors esama kai kurių kiekybės ir kokybės bendrybiy, dvibalsiai ir mišrieji dvigarsiai šiame straipsnyje aptariami atskirai. 5.1. Dvibalsiai. 5.1.1. Bendrosios trukmės duomenys rodo, kad konstatuojamąja intonacija ištartų dvibalsių, kurių pirmieji dėmenys a, e, bendroji trukmė yra pastovus priegaidės požymis. Tvirtapradžiai dvibalsiai ilgesni už tęstinius santykiu 1,2:1. Šis skirtumas gana patikimas, nes kiekvienas tvirtapradis dvibalsis pa- imtas atskirai yra ilgesnis už tęstinį (žr. 1 lentelę), jų patikimumo intervalai, iš- skyrus ei ir au (plg. ei — 316+ 341 ms ir 288 + 316 ms; au — 297+ 348 ms ir 228 + 322 ms)’, nesusikerta, o f kriterijaus reikšmės (išskyrus au) viršija kritinę 9596 reikšmingumo ribą. 1 lentelė. Bendroji dvibalsių trukmė (ms) * Dvibalsis | n | x | s | v(96) |patikint (95%) | tq, di 12 366 8.6 23 355 + 376 82 > 5,0** ai 12 324 7.5 23 315 = 333 di 12 328 9,9 3,0 316 + 341 3,9 >3,8* ei 12 302 1,4 3.8 288 + 316 du 12 359 8,8 24 348 +370 52 >5,0** ad. 12 317 15,8 5,0 297 + 337 du 8 322 27,9 8,6 297+ 348 23> 22 id 8 275 44,7 16,2 228 + 322 ' Plačiau apie matematinės statistikos metodiką zr. Girdenis 1974; Kosiené 1982. * Skaičiavimo formules ir metodiką žr. Piotrovskis 1960. ? Kadangi vidurkis skaičiuotas nepriklausomai nuo pozicijos, tokius rezultatus galėjo lemti dvibalsių sandara. Kadangi abu dėmenys yra tos pačios eilės, atvirose galūnėse antrieji šių dvi- garsių dėmenys labiau asimiliuojami ir yra trumpesni negu šaknyje. Kartu trumpėja ir visas dvi- balsis, todėl skaičiuojant bendrą vidurkį tokios reikšmės gerokai padidina patikimumo intervalą ir mažina skyrimo tikimybę. * Lentelése ** pažymėtos poros skiriasi 99,9%, o * — 99% tikimybe. Vidurkis x ir patiki- mumo intervalo skaičiai suapvalinti iki vieneto. 91 Skaičiuotas bendras ir kamieno, ir galūnės dvibalsių trukmės vidurkis, nors atviroje galūnėje tęstiniai ir tvirtapradžiai dvibalsiai trumpesni negu šaknyje, nes šnektoje pastebėta tendencija šiek tiek redukuoti ir kirčiuotąjį galūnės skiemenį, pvz.: tuo dvd.ra kūmetei| ten ši'na pjūovi|| kūr ten priič.i.si| miškai didž'a.usi|| Antrojo dėmens pradžia susilieja su pirmojo pabaiga ir jį paveikia tiek, kad pirmojo pabaigoje jau aišku, kokio pakilimo bus antrasis garsas, todėl šio dėmens galima iki galo neištarti, sutrumpinti. Tvirtapradžiai dvigarsiai Zo- džio gale trumpėja mažiau, nes didesnė dvibalsio trukmės dalis koncentruota pirmajame sande, kuris nepatiria redukcijos. Vis dėlto trukmės santykis tarp tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių nepriklauso nuo pozicijos: ir kamiene, ir ga- lūnėje tvirtapradžiai dvibalsiai ilgesni. Šiuo atžvilgiu Eržvilko šnekta skiriasi nuo šiauriau esančių žemaičių tarmių, kur žymiai ilgesni cirkumfleksiniai dvibalsiai (plg. Bukantis 1984a: 72; Girde- nis 1974: 175), ir panašesnė į bendrinę kalbą, kurios sudėtinių dvibalsių ilgu- mai nuo priegaidės nepriklauso: kartais būna ilgesni tvirtapradžiai, kartais — tvirtagaliai (Pakerys 1968: 107; Pakerys ir kt. 1972: 10). 5.1.2. Dar aiškesnis ir svarbesnis priegaidės požymis yra atskirų dėmenų trukmė (plg. Pakerys 1982: 158). Trukmės santykis rodo, kad tvirtapradžių dvi- balsių pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (santykiu 2,3 : 1), o tęsti- nių abiejų dėmenų trukmė skiriasi mažiau, nors pirmasis dėmuo irgi būna il- gesnis antrąjį (santykiu 1,5 : 1) (plg. 2 ir 3 lent.). Tai gana netikėtas rezultatas, nes manoma, kad tęstiniame dvigarsyje trukmė ir balso spūdis turėtų pasiskirs- tyti abiem dėmenims po lygiai. Galūnėje ir tvirtapradžių, ir tęstinių dvibalsių abiejų dėmenų trukmė yra kiek trumpesnė, bet santykis tarp jų išlieka pana- šus. 2 lentelė. Pirmųjų dėmenų trukmė (ms) Dvibalsis n | X | S | v(96) | patik. int. (95%) | tz tį d.(i) 12 255 9,6 3,8 243+ 267 13,5>5,0** ū.li.) 12 188 5,3 2,8 182 +195 €.(i) 12 237 17,4 7,3 216 + 259 5,1 >5,0** é.(i.) 12 197 2,7 1,4 194 + 200 'a.(u) 12 252 10,3 4,1 239+ 265 12,9 >5,0** 'ū.(ū.) 12 190 3,3 1,7 186 + 194 d.(u) 8 211 30,5 14.4 183 + 239 4,4 >3,6* a.(a.) 8 146 12,7 8,7 130 + 162 Ir tvirtapradziy, ir tęstinių dvibalsių pirmieji dėmenys a ir 'a ilgesni už e, nes, kaip ir bendrinėje kalboje, didesnis jų savaiminis ilgumas (plg. Pakerys 1982: 48). Matyt, tai lemia ir ilgesnę bendrą trukmę: dvibalsiai su pirmuoju dė- meniu a arba ‘a žymiai ilgesni už ei (Zr. 1 lent.). 92 3 lentelė. Antrųjų dėmenų trukmė (ms) Dvibalsis| n x s | v(96) | patik.int.(9596) | 1%q, (d.)i 12 100 3,8 3,8 96+ 105 10.1 >5,0** (a.)i. 12 126 43 3,4 121 + 131 (ė.)i 12 101 6,8 6,7 93+110 1,7 <23 OF 12 109 6,7 6,1 101 +117 (d.)u 12 103 3,6 3,5 99 + 108 5,7 >5,0** (a.)ū. 12 121 5,8 4,8 113 + 128 (d.)u 8 116 18,0 15,5 97+ 135 15 <23 (a.)ū. 8 132 16,7 12,6 112 + 153 Antrieji tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi daug mažiau ne- gu pirmieji. Geriausiai tai matyti dvibalsiuose ei ir au: antrųjų dėmenų patiki- mumo intervalai susikerta ((€.)i 93 + 110 ms — (ė.)i. 101 + 117 ms; (d.)u 97 + 135 ms — (a.)ii. 112 + 153 ms), o t mažesnis už kritinę f, reikšmę ((e)i -1,7 < 2.3, (a)u — 1,5 < 2,3). Mažesnį antrųjų dėmenų trukmės patikimumą patvirtina ir didesni, ypač tęstiniuose dvibalsiuose, variacijos koeficientai (plg. 2 ir 3 lent.). Vadinasi, bent jau ei ir au antrųjų dėmenų trukmė nėra svarbus skiria- masis priegaidės požymis. Kituose dvibalsiuose pirmųjų dėmenų skirtumas irgi didesnis negu antrųjų. Iš matavimo rezultatų matyti, kad nors trukmė tęstiniame dvigarsyje pa- skirstoma panašiai kaip šiaurinėse žemaičių šnektose, svarbesnis priegaidės in- dikatorius yra pirmasis dėmuo. Tuo Eržvilko šnekta artimesnė bendrinei kal- bai (plg. Pakerys 1968: 114) ir iš esmės skiriasi nuo varniškių, kur reikšminges- nė antrojo dėmens trukmė (žr. Bukantis 1984a: 73). 5.1.4. Jau iš klausos galima pasakyti, kad tvirtapradžių ir tęstinių dvibalsių dėmenys skiriasi ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Ryškesni pirmųjų dėmenų skir- tumai: tvirtapradžiai dėmenys panašesni į atitinkamus monoftongus, jie ma- žiau asimiliuojasi su kitu dvibalsio dėmeniu, kaip ir bendrinėje kalboje (plg. Pakerys 1974: 149), yra žemesnio pakilimo ir kiek užpakalesnės artikuliacijos, o tęstinių pirmieji dėmenys aukštesnio pakilimo, jų artikuliacija priešakesnė (pirmoji formantė F, žemesnė, o antroji F, aukštesnė) (žr. 1 pav.). Žemiausio pakilimo po dėmuo yra dvibalsyje d.u: F;=700 Hz, o auks- čiausio, kaip ir tikétasi,— č.i.: Fy = 440 Hz (žr. 1 pav. bir c). Aukštutinio pakili- mo i tęstiniame dvibalsyje paatikština ir e pakilimą. Ištariamas difuziškesnis ir aukštesnio tono garsas (Zr. 2 lent.), panašus į vidurinio pakilimo e. Panašiai i veikia ir a dvibalsyje ai: ir tęstinis, ir tvirtapradis a(i) aukštesnio pakilimo ir priešakesnės artikuliacijos už a dvibalsyje au (plg. 1 pav. bir d), nes « kiek ati- traukia atgal pirmojo dėmens artikuliaciją“" ir tik truputį paaukština jo pakili- mą. Tęstiniuose dvibalsiuose antrojo dėmens įtaka dar stipresnė negu tvirta- pradžiuose: '@.(i.) ir 4.(ū.) yra daugiau labializuoti, žemesnio tono negu atitin- kami tvirtapradžiai (žr. 4 lent.). '' Bendrinėje kalboje pirmieji dvibalsių dėmenys irgi priklauso nuo antrųjų kokybės: d.(i) priešakėja, o d.(u) — užpakalėja (Pakerys 1974: 150). 93 a) 'a.(u) —'a.(ū.) b) a.(u) — a.(ū.) Hz Hz 20005 vanai aaa, aaa. tam aaa — i 1400 T 1200 Fn a I S i i 1500 T 1000 + so 2034 0 De S —————————0 0 == — c) é.(i) — e.(i.) d) a.(i) — a.(i.) Hz Hz 2500 T 2000 T 2000 amas | | — | ta ta a ma 1500 1500 1900 | ios ae 500 E———————————— 500 + + Bae m 0 1 pav. Pirmųjų dvibalsių dėmenų spektrai“ 4 lentelė. Kokybiniai dvibalsių indeksai Dvibalsiai Formantės Kompaktiškumas Tonalumas Bemoliškumas F, F da. 740 1860 878 360 163 u 490 980 901 -521 176 'a. 650 1750 867 250 165 ū. 450 990 886 -510 177 d. 730 1350 915 -150 167 u 540 870 929 -628 176 a. 640 1250 906 -250 169 i. 440 920 892 -575 176 d. 690 1490 894 -10 166 i 330 2240 753 736 170 a. 620 1640 868 135 167 310 2250 744 755 171 é 570 2120 829 620 164 i 370 2180 770 677 169 é. 440 2150 793 650 165 i. 340 2290 754 790 170 '* Tvirtapradziy dėmenų formančių reikšmės žymimos punktyrine (---), o tvirtagalių — ištisine (—) linijomis. 94 Tęstinių dvibalsių antrieji dėmenys kiek difuziškesni ir aukštesnio tono. Jų formančių reikšmės labiau nutolusios nuo spektro centro, taigi garsai įtemp- tesni. Viso dvibalsio formančių dinamika rodo, kad tęstine priegaide kirčiuoti pir- mieji dėmenys be didesnio lūžio, tolygiau pereina į antruosius (žr. 2 pav.). Tęs- tinio ė.i. formantinių dažnių trajektorijos mažai kinta, vadinasi, abu garsai yra ne tik tos pačios eilės, bet ir panašaus pakilimo, o tvirtapradžio €.i pradžios F, daug žemesnė, tik pabaigoje, tariant i, staigiai kyla. Dvibalsyje d.i lūžis dar ryš- kesnis, nes dėmenys yra skirtingų eilių. Panašų ai formančių vaizdą varniškių tarmėje pateikia J. Bukantis (žr. Bukantis 1984b: 63, 43 pav.), nors, jo nuomo- ne, dažniai nesą pakankamas priegaidės indikatorius (Bukantis 1984a: 79). a) é..(~-) — Ei (—) b) G.i.(—) — d.i (—) Hz Hz = = S = 2500 £ 2500 = 8 2000 = —==x 8 2000 — 's 1500 + a 1500 £ 1000 + Co E 1000 | E 500 — £ —— © —— a 500 + £ Di E 0 +t —— į LL 1 2 4 ¢)a.. (---) — d.u (—) d) ‘aa. (---) — 'd.u (—) a N on N = in ‘E2000 > 2 2500 »N | = S 1500 + + X 8 2000 N 8 1000 Za, WE = 0 = £ | = 1000 NN E500 #7 me BT 500 erm ———— £ 0. — ttt E 0 41 o o LL 1 LL 1 2 pav. Dvibalsiy formančių dinamika“ Dvibalsių su antruoju dėmeniu u formančių trajektorijos ne tokios lygios: apie au pradžią, o 'au vidurį matyti didesnė ar mažesnė viršūnė, o po to abiejų formančių kreivės leidžiasi žemyn. Tačiau tvirtapradžių dvibalsių abi forman- tės, nors dažnių reikšmės ir svyruoja, išlieka aukštesnių dažnių srityje, ryškes- nis kritimas tik pačioje segmento pabaigoje. Tęstinių 'a.ū. ir a.ii. abiejų for- mančių kritimas šiek tiek lygesnis. * Formantės matuotos kamieno dvibalsiuose. Kiekviename dvibalsyje imti devyni matavimo taškai. 95 Spektrinės analizės rezultatai neprieštarauja § 5.1.2 padarytai išvadai, kad priegaidei svarbesni pirmojo dvibalsio dėmens požymiai. Nors dėl priegaidės pakinta ir antrojo dėmens spektrinė charakteristika, tai priegaidės suvokimui didelės reikšmės neturi, nes net tęstiniuose dvibalsiuose u, i yra per trumpi, kad nedideli jų skirtumai būtų pastebimi. 5.2. Mišrieji dvigarsiai. 5.2.1. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmės santykis panašus į grynųjų dvibalsių: tvirtapradžiai apie 1,2 karto ilgesni už tęstinius. Bendra viso dvigarsio trukmė priklauso ne tik nuo priegaidės, bet ir nuo atskirų dėmenų savaiminės trukmės, nes ilgiausi tie tvirtapradžiai dvigarsiai, kurių antrieji dė- menys yra nosiniai sonantai (zr. 5 lent.). Kaip ir bendrinėje kalboje, labiausiai dvigarsį pailgina n (Pakerys 1982: 51); m šiek tiek trumpesnis, todėl ir a, e+m struktūros dvigarsiai trumpesni. Trumpiausias iš sonantų yra r, bet su juo sudaryti tvirtapradžiai dvigarsiai gana ilgi. Kadangi tvirtapradžio dvigarsio didesnė balso spūdžio ir trukmės da- lis tenka pirmajam dėmeniui, šis labiau pailgėja (a — iki 259 ms, e — iki 253 ms; žr. 6 lent.) ir kompensuoja r trumpumą. 5 lentelė. Tvirtapradžių ir tęstinių mišriųjų dvigarsių trukmė Dvigarsis | n | x | s | vw | patikint (95%) | 1771, al 8 334 5.9 1,8 326 + 341 8,0 >5,0** ū.l. 8 272 16,3 6,0 251 + 292 ir 8 342 5.6 1.6 336+ 349 13,4 >5,0** af 8 265 11,8 44 250 + 279 im 8 338 3,9 1,1 333+ 342 10,9> 5,0** am. 8 279 114 4,1 265 + 293 in 8 393 4,1 1,0 388+ 398 8.4 > 5,0** if. 8 348 11,2 3,2 335 + 362 él 8 358 11,8 3,3 343+ 373 4,5 >3,8* el 8 334 1,0 0,3 333 + 335 ér 8 342 16,7 4.9 316 + 369 5,3 >4,3* či. 8 271 20,9 77 238 + 304 ém 8 363 6.6 1.8 354+ 371 6.1 >5,0** č.m. 8 340 4,7 1,4 335 + 346 én 8 397 1,9 0,5 395+ 400 11,1>5,0** č.ū. 8 358 7,6 2,1 349 + 368 5.2.2. Kaip ir dvibalsių, mišriųjų dvigarsių priegaides gana tiksliai parodo dėmenų trukmė. Tvirtapradžių dvigarsių dėmenų trukmės santykis panašus į bendrinės kalbos: pirmieji dėmenys žymiai ilgesni už antruosius (apie 1,8 kar- to). Savaiminė pirmojo dėmens trukmė nėra tokia svarbi, balsio pailgėjimas la- biau priklauso nuo sonanto: daugiausia pailgėja d.r ir €.r pirmieji dėmenys, nes 96 r yra trumpiausias sonantas. n yra iš prigimties gana ilgas ir jam tenka didesnė bendros dvigarsio trukmės dalis, todėl d.n ir én pirmieji dėmenys nedaug il- gesni už antruosius (zr. 6 lent.). 6 lentelė. Pirmųjų dvigarsiy dėmenų trukmė Dvigarsis | n | X | s | v(96) | patik. int. (9596) | tų a.(l) 8 192 11,6 6,0 178 + 207 52 >5,0* a.) 8 147 15,9 10,8 127 + 167 a.(r) 8 259 8,7 34 249+ 270 13,3 > 5,0** a.(f.) 8 192 7,3 3,8 183 + 201 4.(m) 8 229 1,9 0.8 227 + 232 12,6> 5,0** a.(m.) 8 166 11,1 6,7 152 + 180 4.(n) 8 269 5,7 2,1 262 + 276 8,6>5,0** a.(n.) 8 204 16,0 7,8 184 +224 ė.(1) 8 216 11,0 51 202 + 230 8,2 >5,0** e.(l.) 8 159 11,1 6,9 145 + 173 é.(r) 8 253 4,7 1,9 246 + 261 13,8 >6,0** &.(f.) 8 189 8,0 4,3 176 + 202 é.(m) 8 248 6,7 2,7 240 + 257 5,1 >5,0%* é.(m.) 8 215 13,0 6,0 199 + 231 é.(n) 8 283 26,6 9,4 250 + 316 4,7 >3,8* č.(n.) 8 208 23,2 11,1 179 + 237 Tęstinių dvigarsiy antrieji dėmenys beveik visada trumpesni už pirmuosius. Dvigarsių a, e+!, m, n komponentų trukmė mažiau skiriasi, tačiau a, e + r dė- menų trukmės santykis labiau primena tvirtapradę priegaidę: trukmę linksta- ma koncentruoti pirmajame dėmenyje. Nors abiejų priegaidžių spūdis ir truk- mė koncentruojama pirmuosiuose dėmenyse, tęstinių ir tvirtapradžių pirmųjų dėmenų trukmė reikšmingai skiriasi: visų porų skyrimo tikimybė viršija 99%. Antrieji dėmenys skiriasi daug mažiau, o kai kurių (ar, er ir an) skyrimo tiki- mybė neviršija 95%, kriterijaus f reikšmė mažesnė už kritinę (žr. 7 lent.). 7 lentelė. Antrųjų dvigarsių dėmenų trukmė (ms) Dvibalsis | n | x | s | v(96) | pasiklint. (95%) | 171, @)l 8 124 42 33 119 + 129 2,8 >2,3* (a.)l. 8 132 4,8 3,6 126 + 138 (a.)r 8 83 79 9.4 74 + 93 1,6 <2,3 (af. 8 94 12,9 13,7 78 + 111 (4.)m 8 111 24 2,1 100 + 114 73 >5,0** (a.)m. 8 125 34 27 120 + 129 (dn 8 123 3.1 2,5 119 + 127 23=23 (a.)ū. 8 131 7.1 54 122 + 140 97 7 lentelės tęsinys Dvibalsis | nm | x | s | v(%) [pasikkint.(9590) | 1**1, © 8 131 2,9 2,2 127 + 135 15,9>5,0** (€.)l. 8 163 3,4 2,1 158 + 167 (€.)r 8 91 11,9 13,0 72+110 0,6 < 2,5 (č)f. 8 85 17,3 20,4 57 + 113 (é)m 8 116 1,1 1,0 115 + 117 13,7 >5,0** (č.)m. 8 148 2,9 1,9 145 + 152 (én 8 130 48 3,7 124 + 136 11,1 >5,0** (EA. 8 156 23 1,5 154 + 159 5.2.3. Tvirtapradžių ir tęstinių dvigarsių kokybiniai skirtumai paprastai atsi- randa dėl pirmųjų dėmenų savybių. Įprasta manyti, kad sonantų kokybė mažai teturinti jiems įtakos (Pakerys 1982: 64), todėl ir čia tirti tik balsiai. Tvirtapradiškai kirčiuotuose dvigarsiuose abi a formantės yra aukštesnės (žr. 3 pav. c ir d). Vadinasi, šis garsas tariamas atviresne burna ir yra žemesnio pakilimo bei priešakesnės artikuliacijos negu a tęstiniame dvigarsyje. Tęstinis a uzpakalesnis, uždaresnis ir žemesnio tono (plg. d —-120, 0 a —-220). a) Er (—) - EF.(---) b) én (—)-én. (---) 2000 T 2000 T 1500 17 1500 | 1000 | 1000 + =r | = = = == r= Nr — + t— —— —" m T 300 | 500 + 0+— 0 = ¢)d.r(—)-ar.(--) d) d.n (—)-a.n.(---) Hz Hz 1000 T 1000 T 600 T 600 + 400 + 400 T 200 T 200 + 0 + | 0 3 pav. Mišriųjų dvigarsiy pirmųjų dėmenų spektrai“ * Čia pateikiami tik keli pirmųjų dėmenų spektrai. Kitokios struktūros dvigarsiuose for- mančių išsidėstymas panašus. 98 Tvirtapradžio dvigarsio e irgi žemesnio pakilimo ir atviresnis, segmento Vi- duryje net panašus į ee tipo garsą. Jo artikuliacija užpakalesnė negu atitinkamo tęstinio garso, kuris būna aukštesnio pakilimo, truputį susiaurėjęs. Kokybiniai dėmenų indeksai irgi skiriasi: tęstinių dvigarsių e difuziškesnis (plg. € kompaktiškumo indeksas 900, o 8 — 858), įtemptesnis ir aukštesnio tono (plg. € — 400, o ė — 470). Bendrinėje kalboje įtemptesni tvirtapradžiai pirmieji dėmenys, kadangi tvirtagaliuose dvigarsiuose balso spūdis ir įtempimas tenka antrajam dėmeniui (plg. Pakerys 1974: 150-151). Eržvilko šnektoje didesnė da- lis tęstinės priegaidės trukmės ir, kaip matyti, įtempimo tenka pirmajam dėme- niui, 0 antrojo kokybė nėra tokia svarbi. 6. Atliktas eksperimentas parodė, kad ir trukmė, ir garsų kokybė yra svar- būs priegaidžių skyrimo indikatoriai, papildantys vienas kitą. Be to, šių para- metrų matavimai patikslina iki šiol buvusį tęstinės priegaidės apibrėžimą rasei- niškių pietiniame pakraštyje: balso spūdis ne padalijamas abiem dvigarsio dė- menims (plg. Zinkevičius 1994: 98), o didesnė jo dalis skiriama pirmajam dė- meniui. Tą aiškiai rodo dėmenų trukmės santykis (žr. $ 5.1.2.). Žinoma, Efz- vilko tęstinės priegaidės balso spūdžio paskirstymas labai skiriasi nuo šiaurinių žemaičių tarmių cirkumflekso: pirmasis dėmuo, nors jam ir tenka didesnė dvi- garsio trukmės dalis, yra gerokai trumpesnis už atitinkamą tvirtapradį ir lieka svarbus priegaidės rodiklis. Tuo tarpu kitų žemaičių pirmųjų dėmenų trukmė nuo priegaidės beveik nepriklausanti: varniškiams geresnis priegaidės indika- torius esąs antrojo dėmens, o šiaurės žemaičiams — viso dvigarsio trukmė (Bu- kantis 1984a: 73; Girdenis 1974: 182). Ne mažiau svarbios ir kokybinės pirmųjų dėmenų charakteristikos, kurios kitiems žemaičiams irgi nėra tokios reikšmingos (plg. Bukantis 1984a: 79; Gir- denis 1974: 171). Šiuo atžvilgiu Eržvilko šnekta panašesnė į bendrinę kalbą (plg. Pakerys 1974: 151). Kokybiniai dėmenų skirtumai padidina priegaidžių atpažinimo galimybę: tęstinio dvigarsio pirmasis dėmuo ne tik trumpesnis, bet ir kiek aukštesnio pakilimo, dažniausiai priešakesnis ir labiau linkęs asimiliuo- tis su antruoju. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad Eržvilko šnektos priegaidės daug kuo panašios į bendrinės kalbos ir yra tarpinės tarp žemaičių ir aukštaičių prie- gaidžių“. Tęstinė daugiau išsaugojusi žemaitiškų ypatybių, o tvirtapradė be- veik nesiskiria nuo bendrinės kalbos. Gauta 1998 04 06 “ Įdomu būtų raseiniškių priegaides, ypač testing, palyginti su gretimų vakarų aukštaičių, nes iš klausos jos beveik nesiskiria. Gaila, bet išsamesniam gretinimui trūksta kauniškių šiauri- nės dalies priegaidžių eksperimentinio tyrimo. 99 LITERATŪRA Atkočaitytė D. 1997: Dėliir u atvirumo pietų žemaičių raseiniškių tarmėje.— Kalbotyra 46 (1), Vilnius, 5-12. Bagvilaitė R.1975: Varnių tarmės fonetika: Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus univer- sitetas. Bukantis 1984a: Bykanruc M. Goxonozus oo cnoxenatimexoz0 Bapusiickoeo 20- gopa: duc. kana. Oujoji. Hayk, T.1, BusnsHioc: BUIbHIOCCKUI TOCYIapCTBEHHUIMA VHUBEPCHUTET. Bukantis 1984b: Bykautuc M. Ponoroeus oxcromemaiimekoeo Bapusickoeo 20- gopa: uc. xan. Oužjioj. Hayk, T.2, BuiabHioc: BuIHBIOCCKMI roCy/1lapCTBEHHUIA VHUBEPCUTET. Girdenis A 1974: Prozodinés priegaidziy ypatybės šiaurės žemaičių tarmeje.— Eksperi- mentiné ir praktinė fonetika,Vilnius, 160-198. Girdenis A. 1996: Energetinė šiaurės žemaičių tarmės priegaidziy fonetinės prigimties interpretacija.— Baltistica 31(1), Vilnius, 71-84. Girdenis A, Pupkis A. 1974: Pietinių vakarų aukštaičių priegaidės: (Prozodiniai pozymiai).— Eksperimentinė ir praktinė fonetika, Vilnius, 107-125. Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija (fonetika), Vilnius: Mintis. Jonikas P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Spindulys. Kosienė O. 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės.— Kalbotyra 33 (1), Vilnius, 61-71. Pakerys A. 1968: Lietuvių literatūrinės kalbos sudėtinių dvibalsių au, ai, ei, akustiniai po- žymiai.— Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos koliokviumo medžiaga 3, Vilnius, 7-118. Pakerys irkt. 1972: Takepuc A, IInakynoBa T., Ypb6enene S. Or HOCHTEJILHASI JUIMTEJILHOCTD JIM(MTOHIOB JIMTOBCKOTO si3bIKa.— Garsai, priegaidé, in- tonacija, Vilnius, 3-36. Pakerys A. 1974: Tvirtapradziy ir tvirtagaliu dvigarsiu spektras.— Eksperimentinė ir prakti- nė fonetiką, Vilnius, 142-155. Pakerys irkt. 1974: Pakerys A., Plakunova T.,, Urbeliene¢ J. Lie- tuviy kalbos mišriųjų dvigarsiy santykinė trukme.— Eksperimentinė ir praktinė fone- tika, Vilnius, 3-47. Pakerys A 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija, Vilnius: Mokslas. Piotrovskis 1960:IIunorpokBerxunū P.TI. Errtė pas o JiuObdepeHimajibHbIX IIpH- 3Hakax GoHeMbl.— Bonpocbi A35IKOSHAaHus 6, Mocksa, 24-38. SluSinskaitée M. 1981: Lomių šnektos fonetika: Diplominis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Tamošaitytė-Jokubauskienė V. 1981: Pagramančio šnektos fonetika: Diplo- minis darbas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 100 AKZENTE DER DIPHTHONGE UND DER GEMISCHTEN ZWIELAUTE IM DIALEKT VON ERZVILKAS: DAUER UND SPEKTREN Zusammenfassung Im sūdžemaitischen Dialekt von Raseiniai konnen die betonten Zwielaute einen Gravis - oder Zirkumflexakzent haben. Im vorliegenden Beitrage sollen die Akzente der Diphtthonge ei, ai, au und der gemischten Zwielaute a, e + I, m, n, r einer Mundart erėdrtert werden: ihre Dauer und qualitative Charakteristik sowie die wichtigsten unterschiedlichen Kennzeichen der Akzente. Die Unterschiede zwischen den Akzenten wurden experimentell untersucht: es wurde die Dauer des ganzen Zwielautes und seiner einzelnen Komponenten gemessen, die Spektralanalyse angewendent, die gualitativen Kennzeichen der Komponenten (Kompaktheit, Tonalitat, u. a.) Die Resultate des Experiments beweisen, daB sowohl die Dauer als auch die Oualitat der Komponenten wichtige, einander eranzende Indikatoren zur Unterscheidung der Akzente sind. AuBerdem prizisieren die Messungen dieser Parameter die bisherige Charakteristik des Zirkumflexakzentes: der Atemdruck verteilt sich nicht gleichmaBig auf die beiden Komponenten des Zwielautes (vgl.: Zinkevičius 1994 : 98) - der groBere Teil des Druckes bestimmt die erste Komponente. Die erste Komponente jedoch, obwohl ihr der groBere Teil der Dauer des Zwiclautes zukommt ist viel kiirzer als die entsprechende Zwielautkomponente mit Gravisakrent. Das ist sehr wichtig fir die Unterscheidung der Akzente, da die Dauer und die Qualitat der zweiten Komponente von dem Akzent wenig abhdngt. Die Lange der ersten Komponente bestimmt auch die Gesamtdauer des Zwiclautes: der Zwielaut mit Gravisaktent ist 1,2-mal langer als der mit Zirkumflexakzent. Wichtig ist auch die qualitative Charakteristik der ersten Komponente Die qualitativen Unterschiede der Komponenten erlauben das Wesen der Akzente besser zu erkennen: beim Zirkumflexakzent des Zwielautes ist die erste Komponente nicht allein kiirzer, sondern auch dem Ton nach ein wenig hoher und gewohnlich als vordere geneigt sich der nachfolgenden anzugleichen. Die Resultate des Experiments zeigen, daB fiir die Akzentanalyse im Dialekt von Eržvilkas die Gesamtheit der die Dauer und Qualitat kennzeichnenden Charakteristika von Bedeutung ist. Die Akzente in diesem Dialekt nehmen cine Stellung ein zwischen dem Zemaitischen und dem Aukstaitischen: der Zirkumflexakzent hat cher Zemaitische Ziige, wahrend sich der Gravisakzent von dem entsprechenden in der Gemeinsprache beinahe iberhaupt nicht unterscheidet. 101