„Valdžios“ semantika ir jos reiškimas lietuvių kalboje

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Vilija SAKALAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius Valdžios SEMANTIKA IR JOS REIŠKIMAS LIETUVIŲ KALBOJE 1.0. Kiekvienas žodis priklauso kokiai nors leksinei mikrosistemai, išreiš- kiančiai realijos dalelę. Tai gali būti žodžių grupės, atspindinčios labai plačią materialinio pasaulio egzistavimo sritį. Žodis priklauso kokiai nors leksikos grupei, kuri turi tam tikrus rėmus, reguliuojančius žodžio semantinę struktūrą, reikšminį susiskirstymą. Norint nustatyti žodžio vietą leksinėje-semantinėje sistemoje, jį etimologiškai identifikuoti ir nustatyti giminiškų kalbų atitikme- nis, nagrinėjamuosius žodžius galima aprašyti semantinių laukų metodu (Ka- raliūnas 1987: 19). Leksikos klasifikavimas į semantinius laukus — labai paran- kus žodžių semantikos tyrinėjimo metodas (Jakaitienė 1980: 29). Semantinio lauko (vok. semantisches Feld, angl. semantic field, rus. cemanmuteckoe none) terminas kalbos moksle labai nevienodai suprantamas. Šiuo atveju laikomasi įprasčiausio jo apibrėžimo: semantinį lauką sudaro žodžiai, kuriuos jungia bent vienas bendras reikšmės požymis (Karaulov 1976: 23-34; Jakaitienė 1980: 29; Gudavičius 1983: 285). „Tas požymis dažniausiai ekstralingvistinis: bendra daiktinė sfera, bendra paskirtis, funkcija, kurią atlieka tais žodžiais pavadinti tikrovės dalykai“ (Jakaitienė 1980: 29). J. Karaulovas laikosi nuomonės, kad užtenka bent vieno bendro reikšmės požymio, bendros žodžiais keliamos aso- ciacijos, ir žodžius galima laikyti to paties semantinio lauko nariais (Karaulov 1976: 64). Taip suprantamą semantinį lauką sudaro žodžiai, priklausantys ne tai pačiai kalbos daliai, o skirtingoms kalbos dalims (Jakaitienė 1980: 30). Nag- rinėjamo semantinio lauko žodžiai taip pat priklauso skirtingoms kalbos da- lims, tačiau visi jie turi bendrą reikšmės požymi, bendrą žodžio struktūrinį ele- mentą — bazinę morfemą. 2.0. Semantinį požymį „valdžia, vadovavimas, valdymas“ lietuvių kalboje tu- ri šaknies vald-, veld- vediniai (plg. ide. *val- ‘stark sein’) (Pokorny 1959: 11— 12). Germanų, baltų ir slavų kalbose šios šaknies vediniai išplėsti dantiniu priebalsiu d- (-dh-) (vok. -t- walten): got. waldan, rus. enademtb, s. sl. e0o100emb, la. valdit, pr. weldisnan „veldinys“ acc. ir kt. Lietuvių kalboje šaknies vald-, veld- vedinių reiškiamos sąvokos sudaro se- mantinį modelį „valdžia — valdžios subjektas / valdžios objektas — valdžios pa- naudojimo vieta“. 79 2.1. Valdžios sąvoka reiškiama veiksmažodžiais, žyminčiais veiksmus, susi- jusius su valdžios igijimu ir turé¢jimu: valdyti „turėti valdžią, viešpatauti“, veldėti „įgyti, turėti kaip nuosavybę, užvaldyti“. Šalia iš senų senovės pavel- dėtų žodžių esama ir nesenų vedinių. Kadangi buvo daromasi nemažai naujų žodžių moralės, etikos, ekonomikos, feodalinių santykių sąvokoms reikšti, tai greta jų randama ir naujadarų socialinių santykių sąvokoms žymėti, pvz.: valdauti „valdyti, viešpatauti“, valdėti „turėti naudą, naudotis“, valdinėti iter. valdyti, valdinti „Žiūrėti tvarkos, vadovauti, tvarkyti“, valdoti „valdyti, viešpa- tauti“, veldinti „cur. veldėti“ ir kt. Naujadariniams veiksmažodžiams buvo dažnai vartojamos priesagos -auti, -oti: valdovduti „viešpatauti“, valdoti, valdzioti. Tokių naujadarų gausu XVI-XVII a. raštuose: Ir stojos paskui to, jog pamušė Dovydas filistinus ir pavaldavo juos LKŽ XVII 1026 (Ch Krn 19, 1)'; Pripildykit žemę valdokit ją, ir viešpataukit and žuvų marių LKŽ XVII 1042 (Chl Mozl, 28). Ir pavaldota yra ta žemė po veidu Viešpaties LKZ XVII 1042 (Ch1 Krn22, 18). Karaliau mačnus, mus valdžiok LKŽ XVII 1047 (Mž 274-275). Ižg tavęs išeis vadas, kuris valdžios žmonimis LKŽ XVII 1047 (DP 58). Viešpatavo ir valdžiojo kaip dvasiškuose, teip svietiškuose daiktuose LKŽ XVII 1047 (DP 26). M. Mažvydo, K. Daukšos, S. B. Chilinskio, K. Sirvydo raštuose vartojami vald- šaknies veiksmažodžiai valdyti, valdžioti, rečiau valdduti (jo priešdėlio ve- dinys pavaldduti užfiksuotas S. B. Chilinskio Biblijoje). J. Bretkūno raštuose veiksmažodžio valdyti ir jo vedinių neužfiksuota, randamas tik veldėti ir jo vedi- niai (paveldėjimas BB 1 Moz 15, 3; išveldėti BB Jer 48, 1; BB Teis 3, 13; paveldėti BB 1 Mak 1, 9). Valdyti ir veldėti yra dažni S. Daukanto, S. Stanevi- čiaus raštuose. Tarmėse daugiausia vartojamas valdyti ir jo priešdėliniai vedi- niai. Rytų aukštaičių šnektose gana dažnai pasitaiko hibridai: valdžiavoti LKŽ XVII 1046 (Cb, Žž, Ds, Trgn, Sič, Klt, Ut, Slm), valdžiūiti LKŽ XVII 1047 (Dglš, Švnč, Tvr, Str, Prng). 2. 2. Valdžios sąvoka reiškiama ir veiksmažodžio valdyti abstraktais: valdžia (Skardžius 1996: 68; Urbutis 1978: 285; PLKG 1957: 163), valdymas. M. Maž- vydo raštuose užfiksuotas veiksmažodžio abstraktas su priesaga -ymas: Vis est jo valdime LKŽ XVII 27 (Mž 270), K. Daukšos, S. B. Chilinskio raštuose — ga- lūnės -(i)a vedinys valdžia. Kiti vediniai valdystė, valdonystė „valdžia, viešpata- vimas, buvimas valdonu“ vartojami XIX a. raštuose bei spaudoje (S. Dauk, Kel 1881, 62, LT II 479), valdonybė „valdžia, viešpatavimas“ (užfiksuotas A. Kuršaičio „Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne“), valdymė „valdžia“ (užfiksuo- tas Varniuose), veldėnė „viešpatavimas, valdymas“ (užfiksuotas A. Krauzės žo- dyne). "Tliustraciniai pavyzdžiai imti iš „Lietuvių kalbos žodyno“, jo kartotekos. 80 Aptarus šios grupės žodžius, išryškėja viena valdžios semantikos ypatybė — abstraktumas. 3.0. Kitai valdžios semantinio lauko žodžių grupei priklauso tie, kurie žymi, iš vienos pusės, valdžios turėtoją (valdžios subjektą), iš kitos — pavaldų valdžios turėtojui asmenį (valdžios objektą). Valdžios subjektas (turėtojas) reiškiamas žodžiais: valdovas, valdonas, val- džionis, valdžiotojas, valdžiūnas, valdytojas, valdininkas, veldetojas ir kt. Val- džios turėtojo pavadinimai sudaryti su įvairiomis priesagomis. Šie vediniai lie- tuvių rašytinėje kalboje pasirodė skirtingu laiku. Be liaudinės lietuviškosios leksikos, tam tikrą XVI-XVII a. lietuvių rašomosios kalbos leksikos sluoksnį sudarė įvairūs ano meto autorių sukurti naujadarai. Daugiau ar mažiau nauja- darų randame ir vėlesniuose ano meto raštuose. XVI-XVII a. raštuose užfiksuoti priesagu -tojas, -onas, -onis, -ovas vedi- niai. Su priesaga -tojas daugiausia yra sudaromi daiktavardžiai iš antrinių veiksmažodžių, kurių bendraties kamienai baigiasi -0-, -ė-, -y- ir kt. (Skar- džius 1996: 87). Valdytojas (:valdyti) „kas valdo, viešpatauja, viešpats“ varto- jamas S. B. Chilinskio Biblijoje: Žinote, jog tie, kurius vertais sant išmano, kad būtų valdytojais žmonių, valdžią turi and jų LKŽ XVII 1040 (Ch Mr 10, 42); J. Bretkūno Postilėje: ...didis dangaus ir žemės valdytojas LKŽ XVII 1040 (BP I 420). Tarmėse bei tautosakoje vartojamas reikšme „kas žiūri tvarkos, vadovauja“: Tėvas buvo an savo ūkio valdytojas LKŽ XVII 1040 (Grv). Ir ate- jo gaspadorius, tų namelių valdytojus LKŽ XVII 1040 (Kpėč). XVI-XVII a. lietuviškų administracinių bei juridinių terminų apskritai buvo maža, kance- liariniai bei teisiniai raštai buvo verčiami iš vokiškų arba lenkiškų originalų, ir vertėjai palikdavo jų terminus. Tačiau kai kuriuose valdžios įsakymų verti- muose pasitaikydavo ir lietuviškų šios rūšies terminų. Pavyzdžiui, 1639. IV. 22 Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Vladislavo IV įsakyme pavartotas valdžiotojas „valdininkas“ (Palionis 1995: 97). J. Bretkūno Biblijoje užfiksuotas dar vienas vedinys veldėtojas „valdovas“: Kaip tatai kananitai ir visi veldėtojai žemės gir- dės, tada anys mus apstos LKŽ XVIII 605 (BB Joz 77, 9). Šis terminas užfik- suotas K. Sirvydo žodyne ir „Punktuose Sakymų“: Miestavaldis, miesto val- džiotojas LKŽ XVII 1047 (SD 21). Kokias yra valdžiotojas miesto, tokie ir ku- rie gyvena jampi LKŽ XVII 1047 (SP I 124). Priesagos -onas vedinių užfiksuota K. Sirvydo žodyne (valdonas „podda- ny“), „Punktuose Sakymų“, P. Ruigio, G. Milkaus, A. Krauzės žodynuose. K. Būga į šį žodį žiūri dvejopai. Jis teigia, kad valdonas: 1) galėjęs atsirasti iš indoeuropiečių prokalbės priesagos *-on-; 2) gali būti kilęs iš veiksmažodžio kamieno valda- ir priesagos -na- (vard. -nas). Be to, esąs veiksmažodis valdoti, ukr. volodati (Būga 1959: 372). Valdonas „valdytojas, savininkas“ sutinkamas tautosakoje: Mano motušė — gaspadinėlė, namelių valdonėlė LKŽ XVII 1041 (JD 275); Kelkis, kelkis, bernužėli, ūbo lauko artojėli, jautelių valdonėli LKŽ 81 XVII 1041 (BsO 270); Ai, kur dėjai brolelį, žirgelio valdonėlį? LKŽ XVII 11042 (LB 137). Priesagos -ona vedinių (valdona „valdovė“) aptinkama tautosakoje: O aš mergaitė, tų kvietkų valdona LKŽ XVII 1041 (Sin); Išejo panenkaitė, viso dvaro valdonaitė, be rūtelių vainikėlio, be aukselio žiedužėlio LKŽ XVII 1041 (Vs). Šalia priesagos -onas vedinių yra vartojamas -onis priesagos vedinys valdžionis (:valdžia, valdžioti) „valdovas, valdytojas“, pasirodęs XIX a. raštuo- se, pradėjus rūpintis Lietuvos praeitimi, jos istorija. Valdžionis yra vienas iš S. Daukanto vartojamų naujadarų. S. Daukanto raštuose randame ir daugiau priesaginių vedinių, turinčių val- džios subjekto reikšmę: valdžiūnas „valdovas“. Tautosakoje sutinkamas valdū- nas: Ko žirgelis smūtnas ir jo valdūnėlis? LKŽ XVII 1043 (Lzd), užfiksuotas M. Niedermanno žodyne. Priesagos -ūnas vedinių užfiksuota prūsų kalbos pa- minkluose, pvz., waldūns „Erbe“ (Mažiulis 1997: 217), latvių kalboje valduons „valdytojas“. Tarmėse ir tautosakoje labiau paplitę valdauninikas (-ykas) „valdytojas, val- dovas“ LKZ XVII 1026 (Ūd, Lzd, Al, Kpė), valdžiauniūikas LKZ XVII 1029 (prl), valdininkas „valstybės tarnautojas“ (Sb, Žr, Pnd, Všk, Mžš, Pns, Brt, Btg, Jrb). Pasta- rasis naujadaras atėjo kartu su J. Jablonskio kalbine veikla XIX a. pabaigoje. J. Jablonskis to meto raštų kalbos urėdninką pakeitęs valdininkū, nuo šio jis griežtai skiria valdovą „žmogų, valdantį ir suvaldantį didelį plotą žmonių apgy- ventos žemės“ (Skardžius 1996: 601). Nedaug asmenų pavadinimų yra su priesaga -ovas, tačiau, kaip pažymima „Lietuvių kalbos gramatikoje“, su ja dar ir dabar pasidaroma naujų žodžių: ieš- kovas, skaitovas, vadovas, žiūrovas (Paulauskienė 1994: 76). Valdovas „kas val- do, viešpatauja, viešpats“ veiksmažodžio valdyti ir priesagos -ovas vedinys, plg. sl. voldati > ukr. eo0n00amu (Skardžius 1996: 387). Pirmuosiuose šaltiniuose (Mažvydo, Daukšos) „valdovo“ reikšme vartojamas senas dvikamienis žodis, paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės, — viešpat(i)s „BirajibIKa, TOCYJ/Iapb“, ve- Iesnių autorių — „dievo“ reikšme. Valdévas tarmėse, tautosakoje sutinkamas „tvarkytojo“, „savininko“ reikšme, „viešpaties“ reikšme užfiksuotas „Clavis Germanico-Lithuana“, G. H. E. Nesselmano žodyne ir kituose vėlesniuose žo- dynuose. Dar vienas naujų žodžių atsiradimo būdas — žodžių skolinimas iš kitų kalbų. Nagrinėjamai žodžių grupei priklauso valdymieras „valdovas“ (skolinys iš rusų kalbos Bonodumup) užfiksuotas E. Fraenkelio, M. Niedermano žodynuose, valdimieras A. Kuršaičio žodyne, XIX a. autorių D. Poškos, S. Daukanto, S. Stanevičiaus, M. Valančiaus raštuose, daugiausia žemaičių šnektose. „Šiau- rės rytų dūnininkų žodyne“ ir A. Juškos „Dainose“ reikšmė „tvarkytojas, glo- bėjas“: Nėra mūsų ūktverio, tų namų valdimiero LKŽ XVII 1028 (JD 629). Vai- kas be valdymiero negalia būti, pasiunta DūnŽ. K. Būga teigia, kad šis lietuvių kalbos valdovo pavadinimas buvo ne kas kita, kaip Bonodumup Beaukuii. Sis 82 vardas lietuvius galėjo pasiekti per jotvingius, ir lietuviai jį galėjo sužinoti, dar esant gyvam Vladimirui (Būga 1958: 343). 3.2. Semantiniam valdžios subjekto laukui priklauso ir paveldėtojas „nau- jas savininkas, palikimo valdytojas“, veldėjas „įpėdinis“, veldėtojas. Anksčiau- siai iš jų raštuose, žodynuose užfiksuotas paveldėtojas (R, MZ, O, N, K). Da- bartinėje lietuvių kalboje, kaip ir latvių, daugiausia daromasi daiktavardžių su priesaga -ėjas iš pirminių veiksmažodžių. Iš antrinių veiksmažodžių tos reikšmės dariniai paprastai tesudaromi su priesaga -tojas. Priesagos -ėjas daiktavardžių, sudarytų iš antrinių veiksmažodžių, galime rasti dainų kalboje (Skardžius 1996: 84). Veldėjas vartojamas S. Daukanto, M. Valančiaus raš- tuose, veldėtojis užfiksuotas Fr. Kuršaičio žodyne. 4.0. Valdžios objektas reiškiamas žodžiais, žyminčiais nuosavybę (asmenį, turtą). Feodalinėje visuomenėje baudžiauninkai buvo laikomi turtu, nuosavybe ir būdavo paveldimi. Senuosiuose rašto paminkluose randame užfiksuotą so- cialinį terminą veldamas, kuris XV-XVI a. reiškė žmogų, esantį kito žmogaus valdžioje, o tokiu žmogumi buvo vadinamas nelaisvas valstietis, priklausęs di- džiajam kunigaikščiui, kurį jis už įvairius nuopelnus padovanodavo savo nusi- pelniusiems pareigūnams — bajorams ar vyskupų valdoms. Veldamu buvo ati- duodamas ne vien atskiras asmuo, individas, bet kartu ir jo naudojama žemė, jo gyvuliai ir kitoks turtas. Socialinis terminas véldamas, išnykęs iš lietuvių kal- bos jau XVII a. pabaigoje, užfiksuotas M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, K. Daukšos raštuose. M. Mažvydo Katekizme ir K. Daukšos Postilėje greta véldamo vartojamas paduonis, paduotieji (Paduotieji alba veldamai Mz 32). XVI a. lietuviškuose raštuose šie žodžiai buvo sinonimai ir turinio skirtumo tarp jų nebebuvo. Vėldamas sutinkamas tik tuose tekstuose, kuriuose kalbama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuviais apgyventas žemes. Seniau- sias aktas, kuriame minimas véldamas, yra iš XV a. antros pusės (1454-1470), iš XVIII a. tesurastas tik vienas (1719 m.) (Lingis 1970: 295). Socialinio termi- no veldamas kilmė nekelia jokių abejonių — tai veiksmažodžio veldėti neveikia- mosios rūšies esamojo laiko dalyvis (Būga 1959: 668). Pavaldiniui pavadinti XVI-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose vartojamas ir kitas tos pačios šaknies vedinys valdėnas „pavaldus asmuo, valdinys“, užfik- suotas K. Sirvydo raštuose: Nes kokie yra vyresnieji, tokie esti ir jų valdonai LKŽ XVII 1041 (SP I 124). Sutinkamas jis tautosakoje, D. Sutkevičiaus, G. H. EF. Nesselmano ir kituose vėlesniuose žodynuose. Valdžios objekto semantinei grupei priklauso naujadaras: valdinys „paval- dus asmuo“, užfiksuotas M. Valančiaus, J. Jablonskio raštuose, E. Fraenkelio, J. Ryterio, A. Kuršaičio, A. Lalio žodynuose. Valdinys — veiksmažodžio valdyti ir priesagos -inys (-inė) vedinys, pastarojo priešdėlio vedinys — pavaldinys. Kiti vediniai: valdžionis „pavaldus asmuo, valdinys“ (Valdžionys buvo palinksminti dideliai meilingu žodžiu ciesoriaus miiso (M. Valanč) LKŽ XVII 1046; valdijiétis „pilietis, valdinys“, užfiksuotas A. Kuršaičio žodyne; valdytinis „pavaldus as- 83 muo“, vartojamas J. Skvirecko biblijos vertime. Šį žodį pateikia ir LKŽ XVII 1040. Tokio tipo vediniais pasakomas dalykas paprastai charakterizuojamas pagal nukreiptą į jį pašalinį (kieno nors kito vykdomą ar dažniausiai jau įvyk- dytą) veiksmą. Tikriausiai jis pasidarytas pagal analogišką vedinį statytinis „pa- skirtas kokioms pareigoms ir nuo skyrėjo priklausantis, jo nurodymus vykdan- tis asmuo“. Dalis tokių vedinių dažniausiai pasidaroma iš būtojo laiko nevei- kiamųjų dalyvių. Tačiau dabar į visų šio tipo vedinių darybą teisingiau būtų žiūrėti kitaip, būtent išskirti priesagą -tinis, -ė, kuri dedama prie veiksmažodžio (dažniausiai tranzityvinio) bendraties kamieno (DLKG 1996: 107). Stiprėjant feodalinei santvarkai ir valstybės valdžiai, formavosi gyventojų pavadinimai pagal jų socialinę padėtį. Žmogumi imama vadinti žemdirbį su šeima, gyvenantį iš savo ūkio ir atliekantį prievoles. Šis pavadinimas atitiko dabartinę valstiečio sąvoką. Ūkiniuose ir teisiniuose aktuose žmonės skirsto- mi į valsčiaus ir dvaro (Jurginis 1962: 20). Valstiėtis „kas verčiasi žemės dar- bu, žemdirbys“, „valsčiaus, dvaro žmogus“ — aiškus naujadaras, kurį rasime tik pradedant V. Kudirkos, J. Jablonskio raštais. Valstiečiai buvo gausiausias XV-XVI a. visuomenės sluoksnis, neturintis jokių politinių teisių, valstybėje turėjęs tik pareigas, o iš jos negaudavęs nieko. Vieni valstiečiai buvo laisvi, ki- i — pririšti prie Žemės, o treti — vergai. Tačiau XVI a. jie visi suvienodėjo, visi tapo baudžiauninkais (Šapoka 1989: 239). Valstybiniuose aktuose, taip pat ir senuosiuose raštuose tam tikrą valstiečio kategoriją reiškė žmogūs (Jurginis, min. str.), kaimynas (Lingis 1970: 297). K. Daukša Postilėje kaimynu verčia lenkiškąjį poddany, o anoniminio autoriaus 1605 m. pataisytame K. Daukšos Katekizme žodis kaimynas pakeistas valstininku (Lingis 1970: 299): Ir teigi da- ryt šeimynai ir valstinykamus savo įsakysime LKŽ XVIII 68 (AK 65). Ankstyvuosiuose lenkiškuose dokumentuose buvo vartojami iš esmės tie patys lituanizmai, kurie buvo ir slaviškoje Lietuvos kanccliarijy kalboje. Valsti- ninkas resp. valstinykas „pavaldinys, valstietis“ užfiksuotas 1546 m., lenk. wol- snik (Zinkevičius 1988: 122), vartojamas ir XIX a. spaudoje („Aušroje“). Dar vienas valstiečio pavadinimas susijęs su valsčių kūrimu: valsčionis „valstietis, valsčiaus gyventojas“ (plg. lenkų wloscianin). Išnykus Lietuvoje žemių kunigaikščiams, keitėsi krašto valdymas. Laukų bendruomenės rusų žemių pavyzdžiu imamos vadinti valsčiais, o jų gyventojai — valsčionimis (Jur- ginis 1962: 17). 5.0. Valdžios objektas — turtas — reiškiamas keletu vald-, veld- šaknies žo- dziy. Visi jie yra naujadarai: valda „valdomas nejudamas turtas" — teisinis ter- minas, teisiniuose raštuose ir dabar vartojamas šia reikšme. Nesudėtinga struktūra rodo, kad valda yra veiksmažodžio valdyti ir galūnės -a vedinys; velde „palikimas, paveldas“ — veiksmažodžio veldėti ir galūnės -ė vedinys. Senas vedi- nys veldėnija „paveldėtinis dvaras, sodyba“ užfiksuotas J. Bretkūno Biblijoje. Šį faktą pateikia ir E. Fraenkelis, tačiau jo atsiradimas neaiškus. E. Fraenkelis teigia, kad veldenija (veldėti) atsirado iš valadenija, kuris užfiksuotas J. Bretkū- 84 no Biblijoje (BB 4 Moz 18, 28). Pr. Skardžius pastarąjį laiko skoliniu (plg. brus. sasadenve) (Skardžius 1931: 234). 6.0. Kita aptariamų žodžių grupė turi semą „teritorija“. Teritorija, kaip ad- ministracinis vienetas, pavadinama vediniais: valsčius, valdyba, valda, valda- mystė, valdystė, valstis,valdanija, valdonija. Pirmuosiuose valdžios įsakuose aptinkama specifinių juridinių terminų. Tarp daugelio tokių terminų yra užfiksuotas valsčius. Valsčiai minimi jau XIV a. pabaigoje kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. Valsčių sudarė ke- lios lauko bendruomenės ir bajorų kaimai. Buvo ir visai mažų valsčių, esančių aplink didžiojo kunigaikščio kaimus ir pilis. Valsčiaus bendruomenės nariai (jau anksčiau minėti valsčionys) iš pradžių buvo laisvi valstiečiai. Kai valsčio- nys virto baudžiauninkais, valsčiais imta vadinti ir didelių feodalų dvarus. Vals- čius — „administracinis teritorinis vienetas“, „valdoma teritorija, valdos“. E. Fraenkelis „Etimologiniame lietuvių kalbos žodyne“, remdamasis Pr. Skar- džiaus nuomone, kad valsčius < vald-tjus, nurodo, jog pastarasis priklauso valdyti giminingų žodžių grupei ir jokiu būdu nėra skolinys (Fraenkel 1965: 1192). Valsčius, kaip valdoma teritorija, vartojamas J. Bretkūno raštuose: Ir jų gyvenimas (valsčius) buvo nuog Meso iki Sefar kalno LKŽ XVIII 64 (BB 1 Moz 10, 30); Suprato jį iš Herodo valsčiaus esantį LKŽ XVIII 65 (BP I 378). Ta pa- čia reikšme valsčius vartojamas K. Sirvydo raštuose: Kaip tadu grūdan garsty- čios nė vienas daiktas negal indėtis didis, neinkraujas maišai pinigų, neintilpsta aukšti namai, sėnys, plačios žemės, valsčiūs, dvarai, turmės ir kiti tos žemės niekai LKŽ XVIII 65 (SP I 301); S. Daukanto raštuose: Kožnas sau ponas galėjo savo valsčiuoje žemės barą kam norint dovenoti LKŽ XVIII 65. Tarmėse valsčius iš- plito kaip „teritorinis vienetas“: Dabar vadina apylinke, 0 pirma vadinos vals- čius LKZ XVIII 65 (Tik); Aš esu tame pačiame valsčiuoje gimusi i augusi LKŽ XVIII 65 (Sts); Valsčiaus gyventojai duoda medžiagą, o tie (meistrai) ateina ir padaro tiltus LKŽ XVIII 65 (Kur); Smalvų parapija ir valsčius LKŽ XVIII 65 (Smal). Kitas administracinį vienetą nusakantis terminas — valstis „valsčius, sritis, apygarda“. K. Būga mano, kad valstis yra baltiškos kilmės ir, visiškai sutapus lietuvių kalbos žodžio formai su latvių ir slavų kalbų formomis, turėjo būti ne valsčius, o valstis, plg. la. valsts, sl. volsto, rus. gorocms (Būga 1958: 492). Tačiau valstis tarmėse nepaplito, užfiksuota XIX a. pab. — XX a. pr. raštuose, spaudo- je LKŽ XVIII 68 (G 119, Arch IV 579, M, LC 1888). Valdanija „valdomas kraštas, sritis, valda“, užfiksuotas P. Ruigio ir G. Mil- kaus žodynuose: Pilės valdžia, valdanija LKŽ XVII 1026 (R 85); Valdanijos, valsčiaus priveizdėjimas, aprūpinimas, nuvaikščiojimas LKŽ XVII 1026 (R 18). Valdoniją reikšme „valdovo buveinė, gyvenamoji vieta“ pateikia E. Fraen- kelis, Fr. Kuršaitis, J. Ryteris. Sudarytas greičiausiai iš valdonas ir priesagos -ija, tarinčios vietos reikšmę. Su šia priesaga didesnė dalis vedinių yra padaro- mi iš asmenis Žyminčių daiktavardžių ir pavadina tų asmenų valdomas ar pri- 85 žiūrimas vietas, administracinius vienetus (DLKG 1996: 135). Šios priesagos vediniai tam tikram sambūriui ar kieno valdomai teritorijai pavadinti varijuoja su priesagos -ysté vediniais valdamysté ir valdystė. Valdamysté „valdomas kraštas, sritis, valda“ užfiksuotas S. Vaišnoro išvers- toje „Margarita Theologica“: Tėvonystėp ir valdamystėp siinaus savo yra sutver- ta LKŽ XVII 1026 (MT 166). Šios priesagos vietų pavadinimai sudaromi iš as- menis žyminčių daiktavardžių ir pavadina tų asmenų valdomų kraštų teritori- jas (DLKG 1996: 136). Valdystė „valstybė, valdoma teritorija“ užfiksuotas XIX a. raštuose (S. Daukanto, V. Pietario) ir spaudoje (A 1883, 224, A 1885, 76). Valda „valdomas kraštas“ — galūnės vedinys iš veiksmažodžio valdyti, žymin- tis veiksmo vietą, vartojamas šia reikšme S. Daukanto raštuose. Valda atitinka lotynišką dominium ir iš jo išvestinį domeną. Viduramžiais šiuo vardu buvo va- dinamos feodalų teritorijos. 7.0. Apibendrinant pasakytina, kad nagrinėto semantinio lauko žodžiai su- daro keletą mikrolaukų arba leksinių-semantinių grupių: 1) veiksmai, susiję su valdžios įgijimu, turėjimu; 2) valdžios turėtojas (subjektas); 3) veikėjai, paval- dūs valdžios turėtojui (objektas); 4) valdžios panaudojimo vieta (teritorija). Iš pateiktos medžiagos matyti, kad žodžių reikšmės ir jų raida glaudžiai su- sijusios su visuomeniniu gyvenimu. Gauta 1998 05 12 LITERATŪRA Būga K.1958, 1959: Rinktiniai raštai 1, 2, Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. DLKG 1996: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Gudavičius A. 1983: Leksikos sisteminių požymių ir stilistinių kategorijų ryšys. — Mo- kinių stiliaus ugdymas, Kaunas: Sviesa. Jablonskis J. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. Jablonskis K. 1941: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje 1, Kaunas: Spindulys. Jakaitienė E. 1980: Lietuvių kalbos leksikologija, Vilnius: Mokslas. Jakaitienė E.1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Jurginis J. 1962: Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. Karaliūnas S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas. Karaulov 1976: Kapayjsios IO. H. O6was u pycckas udeoepaghus, Mocksa: Hayka. Lingis J. 1970: Išnykę ir pasikeitę socialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje. — Donum Balticum, Stockholm. LKŽ 1996: Lietuvių kalbos žodynas 17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. LKŽ 1997: Lietuvių kalbos žodynas 18, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Mažiulis V. 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 86 Palionis J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla. Paulauskienė A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PLKG 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. Pokorny J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch 1, Bern und Mūnchen: Francke Verlag. Sabaliauskas A. 1966: Lietuvių kalbos leksikos raida. — Lietuvių kalbos leksikos raida, Vilnius: Mintis. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. Skardžius Pr. 1996: Rinktiniai raštai 1: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla. Šapoka A. 1989: Lietuvos istorija, Vilnius: Mokslas. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. DIE SEMANTIK DES SUBSTANTIVS valdžia UND IHR AUSDRUCK IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Ein Wort gehėrt einer lexikalischen Gruppe an, die sich auf die semantische Struktur des Wortes auswirkt, auf die Einteilung seiner Bedeutungen EinfluB ausūbt. Die Methode des semantischen Feldes, die in der linguistischen Literatur unterschiedlich aufgefaBt wird, ist verbreitet. Aus dieser Sicht gehoren die Ableitungen mit der Wurzel vald-, veld-, die eine gemeinsame semantische Komponente haben, zu einem semantischen Feld, vgl.: valdžia, vado- vavimas, valdymas. Die von ihnen bezeichneten Begriffe bilden ein semantisches Modell, vgl.: valdžia — das regierende Subjekt/das regierte Objekt — der Ort, wo das Regieren ausgeiibt wird. Begriffe, die zur Bezeichung sozialer Beziechungen dienen, sind héufing durch Neubildungen mit verschiedenen Suffixen ausgedriickt. In verschiedenen Dialekten, in den Schriftdenkmailern des 16. — 17. Jahrhunderts, in der Presse des 19. Jahrhunderts liegen Ableitungen von der Wurzel vald-, veld- vor. Der groBte Teil der Ableitungen von vald-, veld- hat Entsprechungen in anderen baltischen Sprachen sowie in den slawischen und germanischen. Eine der wichtigesten Aufgaben der modernen Lexikologie ist die Untersuchung der Ableitungen aus der Sicht der Wortbildung und Semantik. 87