Daiktavardžių morfologiniai variantai G. Mancelio „Lettische Postill“ (1654)

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Everita MILCONOKA Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos institutas, Ryga DAIKTAVARDŽIŲ MORFOLOGINIAI VARIANTAI G. MANCELIO „LETTISCHE POSTILL“ (1654) Seniesiems raštams būdingas kalbos dalių gramatinis formų varijavimas, apie kurį galima kalbėti kaip apie kalbos istorijos ir jos raidos reiškinį. Daikta- vardžių morfologiniai variantai apžvelgiami G. Mancelio Postilės fragmente (Po- stilės I, 100 psl. fragmente). Tiriant panaudota Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos instituto Dirbtinio intelekto laboratorijos senųjų tekstų duomenų bazė. G. Mancelis (1593-1654) buvo išsilavinęs XVII a. žmogus Žiemgaloje ir Kuržemėje, turėjo humanitarinį ir humanistinį išsilavinimą ir, aišku, gerai mokėjo lotynų kalbą. 1637 m. hercogas Frydrichas pakvietė G. Mancelį sugrįž- ti iš Terbatos (dabartinis Tartu), kur jis tuo metu ėjo universiteto rektoriaus pareigas, į Jelgavą. Atvykęs G. Mancelis tapo rūmų pastoriumi, o vėliau gene- raliniu superintendentu. Čia dirbdamas jis parašė Postilę, kuri buvo išspausdin- ta 1654 m. G. Mancelio gyvenimui ir darbams skirta keletas monografijų ir straipsnių. A. Ozolas monografijoje „Veclatviešu rakstu valoda“ mini G. Mancelį kaip patį svarbiausią autorių, įvedusį ortografijos normas. Jo dėka raštų kalbos pagrindu buvo pasirinktos žiemgališkos šnektos. G. Mancelio autoriteto nesugriovė ir K. Fūrekeris, kuris pasiūlė dar racionalesnę latvių kalbos ortografijos sistemą. Biblijos vertėjai savo darbo pagrindu pasirinko G. Mancelio rašybos normas. Taip susidarė G. Mancelio rašybos sistema, kuri buvo patikslinta tiktai XVIII a., kada buvo parengtas spaudai antras Biblijos leidimas. E. Lamė (1933) rašė apie G. Mancelio rašybos principus, A. Augstkal- nis (1930) nagrinėjo tekstologiją, P. Šmitas (1895) G. Mancelio kalbos lek- sikos, morfologijos ir sintaksės klausimus, o L. Berzinis šias problemas nagrinėjo stilistikos aspektu' (1944). Iš naujesnių tyrinėjimų, skirtų "Lame E.Logiskais princips Glika rakstiba. — Filologijas materiali, Riga, 1933, 104-110; Augstkalns A. Veclatviesu rakstu apskats. — RLB Zinibu Komisijas Rakstu krajums 20, 1930, 92-137; III M u a T II. OcobeHHOCTH sI3bIKa JaThinmickoro rucarenst I. Manueausi. — XKusas cmapuna. Beinyck 2. Ton nse. Cankr Ilerep6ypr, 1895, 162-170; Bėrzinš L. Valoda un izteiksme Mancela rakstos. — Izglitibas Meénesraksts 1, 1944, 8-12; 2, 1944, 29-31; Dar zrrEndzeline M. Apceréums par Jura Mancela dzivi un vina literarisko darbibu. — Rakst- 46 G. Manceliui, galima būtų paminėti J. Krėslinio veikalą „Dominus narrabit in scripturis populorum: A Study of Early Seventeeth-Century Lutheran Teaching on Preaching and the Lettische lang-gewūnschte Postill of Geor- gius Mancelius“ (1989). Jame apžvelgiama G. Mancelio biografija, remian- tis archyvo medžiaga“. Suskirsčius nagrinėjamo fragmento (100 psl.) daiktavardžius (300 vyriško- sios giminės ir 336 moteriškosios giminės daiktavardžius kartu su gramatinė- mis formomis) pagal dabartinės latvių kalbos kamienų sistemą, yra pastebimas kamienų morfologinis varijavimas. o ir a kamienų daiktavardžiai yra stabilūs, beveik neturintys morfologinių va- riantų. o kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg |3illoabr Zillmata 3illvatam Sillrodtu 3eetuma Pa=tehwis Pagaanam Maizeg=NReesini RBactar=ebden Pl |3illmati 3illwato Sillmateem 3illvatus Darrbobą Dabrtoni Pagaano=Tauteem | Jillwiteems Pagganus jo kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg | Bebrnings Berninja Koninjam Bebrninju Wahzinja Sellfch Setfa=Wiers Zellu Mubfcha' Tefuling Tezulin Pl | Bebrninji Koninjo Lautineem Kaiminus mubfchobqg Karreems Setus Senuosiuose raštuose yra akivaizdus jo kamieno daiktavardžių rašybos va- rijavimas galūnėje. Pagal tai, koks yra vartojamas priebalsis norint pažymėti palatalizacija, galima teigti, kad XVII a. latvių kalboje dar nebuvo galutinai nieku sejas. Serija skolai un jaunatnei. A. Dauges un V. Plūdona redakcija. Nr.1. Juris Mancelis, Riga, 1927; Blese E. Latviešu literatūras vėsture. Vecūkais un vidėjais posms. No XVI g.s. vidus lidz XIX g.s. vidum, Gaismas pils, 1947, 317. * J. Krėslinis savo darbe papildo Blesės teiginius, nurodydamas, kad Jelgavos Lotynų mo- kyklos direktorius buvo A. Gecelis — vienas iš žymiausių ankstesnių religinių tekstų vertėjų. K. Krėslinis rašo, jog sunku yra įrodyti, kokia buvo A. Gecelio įtaka G. Manceliui, tačiau pabrė- žia, kad G. Mancelis buvo vieno iš pirmųjų latvių rašybos pradininkų mokinys. Taip pat J. Krėslinio veikale randama istorinių įvykių panorama, leidžianti geriau suprasti G. Mancelio gyvenimo peripetijas. Čia nurodyta literatūra, daugiausia išleista ir saugoma užsienyje, yra labai naudinga, norint sužinoti kuo daugiau apie kultūrinę ir istorinę situaciją Baltijos šalyse ir Euro- poje XVII a. 47 įvykęs asimiliacijos procesas“ . Mancelis rašo vins, virins, vardins, o priešais priebalsį -§ vartojo dar nepalatizuotą priebalsį, pvz., celš, kumels*. Kaip mor- fologinis variantas galėtų būti ir daiktavardis jėzulins, turintis kitokią priesa- gą, bet tai yra vienintelis toks daiktavardis. Todėl galima manyti, kad šitas daiktavardis yra skolinys iš vokiečių kalbos su visu afiksu, bet ne sisteminis reiškinys. Galima teigti, kad išvardytos rašto ypatybės tuo pačiu metu atspindi ir mor- fologines ypatybes“ . ijo kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg | Apuftulis Baugla Bauglam Baufli Cally Apuftuls Baufles® Baulim Baulu Engels Brabla Bauplei Knebweki Cngelam Pl | Burrmwi Burrwjo Burrweem Bauplus Cullaini Apuftuteem Burrwjug DProweetes” Mirroneems * Rašybą Mancelio tekstuose nagrinėjo A. Ozolas monografijoje ,,Veclatviesu rakstu valo- da“, kur paminėta, kad Mancelis nereguliariai žymi garsą /n] [Ozols 1965: 167]. Tačiau tie Zo- džiai, kurie baigiasi su -nš, raštuose visada žymėti su -ngs. Tai galime laikyti rašybos norma. * Forma celš randama taip pat ir G. Mancelio žodyne „Lettus“ [Fennell 1988: 15]. Reikia pridurti, kad kituose linksniuose vartotas minkštasis priebalsis, tai patvirtina ir Postilės knygos fragmento medžiaga, taip pat „Lettus“ žodyne minėti pavyzdžiai Gen Sg: cela bariba, cela lapa, cela raditajs, cela virs, Acc Sg: celu griezt, Nom PI: divi celi [Fennell 1988: 16]. Taip pat Nom Sg sutinkama forma kumelš, o Acc Sg forma yra kumelu, panašiai ir minėta forma „Lettus“ žodyne: kumela pėdi [Fennell 1988: 43]. * M. Rudzytė, apibūdindama priebalsių palatalizacija tarmėse, mini, kad -s po -n- žodžio ga- le visoje kalboje yra pakitęs į -š, pvz., vinš, virinš. Toliau aiškinama, kad 1638 m. G. Mancelis dar rašo wings (=vins) ir Wierings (=virins). Pagal M. Rudzyte, „tolaik vismaz kada apgabala asimilacijas vél nav bijis“ [Rudzite 1993: 324]. Autorė aiškina, kad -s po / žodžio gale daugelyje šnektų yra pakitęs į -§, pvz., celš, zalš. Žodžio gale G. Mancelis vartoja -š po -/-: Zellfich (=celš), diwi Zetli (=celi). * Forma bausles galėtų atspindėti ankstesnę raštų tradiciją, nes nėra daugiau duomenų, lei- džiančių laikyti ja daiktavardžio morfologiniu variantu. Kadangi vokiečių kalboje daiktavardžio das Gebot ‘isakymas’ Gen Sg galūnė yra -es, galima būtų manyti apie pastarosios įtaką G. Mancelio raš- tams. Be to, daiktavardis bauslis turi kitokią Dat Sg galūnę, t.y. bauslei. Tai leidžia manyti, kad tuo metu daiktavardžio bauslis buvo ė ir ijo kamienų variantai. Manau, kad visoje Postilės knygoje gali- ma būtų rasti dar kokią formą, patvirtinančią šią hipotezę. Kadangi nei „Lettus“ žodyne, nei Miūlenbacho-Endzelyno žodyne nėra užfiksuotas ė kamieno daiktavardis bausle, tai negalima ga- lutinai paaiškinti šių Gen Sg ir Dat Sg formų. " Forma provietes būtų galima aiškinti kaip ė-kamienio daiktavardžio formą; viename kon- tekste greta sutinkamos vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnės: (..) ZTabebt mūtzatobB 20. LaitohB riffi frodbti Promweetes air allafch waizadbami maiza- 21. jufchi / [28, 19-21]; 48 Šalia ijo kamieno daiktavardžių Nom Sg formose aptinkamos taip pat ir o kamieno galūnės. Tokia ypatybė pastebima ir kituose linksniuose, pvz., Nom Sg bauslis, Gen Sg bausla, Acc Sg bausli, bauslu; Nom Sg engels, Dat Sg en- gelam. ijo kamieno Dat Sg formos rodo, kad dabartinės latvių kalbos forma -im G. Mancelio Postilėje dar nebuvo paplitusi, o vyravo formos su -am/-'am, pvz., bauslam, engelam, sulainam, vūciešam. Šalia ijo kamieno paradigmos Nom Sg aptinkami daiktavardžiai su 0 kamieno forma, pvz., apuztuls, blėds, ėzels, engels, proviets, timermans, vilizters. Galima būtų teigti, kad čia buvo paskutinio skie- mens trumpojo balsio redukcija, tačiau lieka neaišku, kodėl redukcija neveikia ir kitų žodžių. Visi išvardyti daiktavardžiai yra skoliniai, todėl ši morfologinė ypatybė gali būti susieta su skolinių adaptavimu latvių kalbos sistemoje. ū kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg | Leetus Allug (tam Kungham) | DMaddu Chriftus Chrifti Tefu Chrifto (Kungbu) Tefum Chrift Telu Chrifti (Koninju) Chriftum Telus FEfum Mancelio Postiléje nėra daug priebalsinių ir u kamieno daiktavardžių; greta paprastųjų ux kamieno daiktavardžių, pvz., medus, aptinkami ir tikriniai daikta- vardžiai, tokie kaip Jezus, Kristus ir kt., turintys lotynų kalbos linksniavimo pa- radigmą. (Tikrinių daiktavardžių linksniavimui yra panaudota lotynų kalbos sistema: Gen Sg galūnė -i; Dat Sg -0; Acc Sg -um. Taip pat reikia pripažinti, kad tikrinių daiktavardžių linksniavimas nėra visiškai reguliarus, nes Gen Sg šalia formos su -i, pvz., Kristi, yra ir forma su -u, pvz., Jezu, taip pat šalia Dat Sg su -0, pvz., Kristo, yra forma su -u, pvz., Jezu, bet Acc Sg ir Jezum, ir Kristum pavartota lotynų kalbos Acc Sg galūnė.) ė kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg Paffaule paffaules Paffaulet Paffaul Paffauleh Needra Gilli Gilly MNeedru PI Comes Drehbehm Drehbes Pabdebbeffies reifag Nabwas (..) Chis Peftitais gir Chriftus taf 26. Kungs / taf Peftitais fattru tee froabti Promweetes und Koninji 27. gbribbejufchi redfeht [561, 25-26]. 49 ė kamieno daiktavardžiai turi daugiau morfologinių variantų, palyginus su a kamieno daiktavardžiais. Keletą morfologinių variantų turi ė kamieno daik- tavardžių Acc Sg: a) vyrauja begalūnės formos, pvz., brūt, dvėsel, mut, pasaul (26 atvejai); b) retesnė yra galūnė -u , pvz., atraitnu, navu, niedru, reizu (6 atvejai); c) dabartinės kalbos forma su galūne -i yra pavartota tiktai du kartus: navi, sili. Teigiama, kad Acc Sg galūnė -u atsirado pagal a kamieno daiktavardžių pa- vyzdi, bet ši forma nelabai paplitusi G. Mancelio raštuose, nes Postilés fragmen- tas atspindi begalūnės formos įsigalėjimą. L. Berzinis veikale ,,Valoda un izteiks- me Mancela rakstos“ teigia, kad žodžių galūnės ne visur yra taisyklingos, ir begalū- nės formos sutinkamos kaip Acc Sg, taip Nom Sg (Berzinš 1944: 1, 142). i kamieno paradigma: Nom Gen Dat Acc Loc Sg | Abwig Debbef Affint Nactty Olffins Debbeffes Cngbhela-Webt Webfte Debbes Wallfta Wallfta Wallftu Pl | 2Abwig Abmweem Siwis Affinies (dimi) Durrwo-Sarrgs abrtim Webites Wallftes Daugiausia morfologinių variantų yra i kamieno paradigmoje: čia aptiktos senosios Nom Sg formos, tokios kaip žodis avis: bett / Ėa tom bubf/ 19. Deema Wabrdu Bafniza dfirrdejis / attbal Mabjabf pabr 20. ghajis ta [abba Ahmwis to Dwebffeles Barribu att-ghrammobt / 21. Deewam par Bhobdu / to Swebhdeenu nhe Slinntodbams / bett 22. Deema Wahrdu allafch apdohmadams igždfiemobt. [94 18-22] ir balksnis: Wings gir ar to Bhohdu ar Meeru / 30. to winjam Deems debwis / fackahf Affobtą / fautzama Ballpnis 31. Turneffy [46 29-31]. Dabartinės latvių kalbos i kamieno daiktavardžiai cilts ir valsts Mancelio vartojami kaip 4 kamieno daiktavardžiai, o vests kaip ė kamieno daiktavardis. Sustingusioje prieveiksmio formoje kart kartim yra užfiksuota sena daiktavar- džio Dat PI galūnė -im: 14. Ka nu / factu es / Leela Nabbadfiba by / to Kunghu ICEfu 15. Chrifto peedfammobt / jar-ahds / tad [eect Wings tomabr fcho Lee- 16. tu fatgiet teem Shanneem ar leelu Bhohdu žaur weenu Enghe- 17. li / ap tattru Deewa Spobfchums abet Labrtim fpiedeja / wif 18. Laur by fpobfch und atfpiedeja fa Vgguns. [54 14-18]. E. Blese, ištyrinėjęs J. Langijo 1685 m. latviy-vokieciu kalbų žodyną (su trumpu latvių kalbos gramatikos aprašu), teigia, kad „iš viso XVII a. auto- riams i kamieno ir priebalsinių kamienų daiktavardžiai sukeldavo didelį galvos skausmą, taip pat Mancelio raštuose šitie kamienai dar neturi jokios griežtos sistemos“.* Postilėje randama keletas daiktavardžių, kurių giminė yra pakitusi. Jie yra užfiksuoti ir „Lettus“ žodyne arba „Phraseologia Lettica“, pvz., Nom Sg balks- ne ir balksnis; Nom PI bėdas ir bėdi; Nom Sg juris ir jūre. Kai kuriuos pavyz- džius galima aiškinti Mancelio, kaip oratoriaus, bandymais surasti atitinkamą ritmą savo postilei, pvz., nolikdami tos darbus tas tumsibas un aplikdami tos brunus tas ticibas; arba: tu svėtu dienu nesvėti un neej baznica | nemacais_patarus un Dieva dziesmus; o kai kurie pavyzdžiai lieka neaiškūs: miela tapa (dkt. mie- les) arba: tiem citiem trim lieliem piliem. Taip Mancelio vartota forma actiniem (Acc Pl acis, Dat Pl acim, acims; bet actiniem). Miūlenbacho-Endzelyno žody- ne minimas deminutyvas actina (Milenbachs 1923-1925: I, 9), bet čia nėra nuorodos, kad galėtų būti ir vyriškosios giminės forma. Tokio deminutyvo né- ra nei „Lettus“ žodyne, nei ,,Phraseologia Lettica“, tačiau T. Fennelas, kalbė- damas apie moteriškosios giminės daiktavardžius su vyriškosios giminės galū- nėmis J. Langijo „Latvių-vokiečių kalbų žodyne“ (1685), mini ir tokios formos egzistavimą (Fennell 1991: 344). T. Fennelas teigia, kad tokie atvejai gali pasitaikyti dėl tamniekų šnektos įtakos. J. Endzelynas „Latvių kalbos gramati- koje“ duoda tokių pavyzdžių, nes „visose lybiškose šnektose moteriškosios gi- minės formos yra dingusios“ (Endzelins 1951: 461-464). G. Mancelio taip pat vartota įdomi Acc Pl forma pukus: Mubfcham tam labbe nbe iB-dDobffeeB / taf 6. toh PDugtus famas Jaunibas Wallam dohd obfchnabt / bett 7. tab beefas Meeles famas Weibas Deewam preetfcha get. 8. Zapehtz nhe tabwejee / d Iillwabr / no Bhrateem attitahteef. [96 5-8]. G. Manceliui buvo žinomas ijo-kamienis daiktavardis pukis. Tai leidžia ma- nyti pateiktos „Lettus“ žodyne formos Nom Sg pukis, Dat Pl no pukiem, Acc Pl pukus lasit [Fennell 1988: 74], taip pat ,,Phraseologia Lettica“ pateiktas sakinys * E. Blesė mini, kad „jau visparigi XVII gadu simtena rakstniekiem šis abas (i-celmu un lidzskanu celmu- pieb.) grupas celmu un fleksijas zina darija lielas galvas sapes, un ari Mancela rakstos šais celmos nav nekadas stingras sistėmas“ (Blese 1936: 577). 51 dievs gėrb tos pukus [Fennell 1989: 94], Miūlenbacho-Endzelyno žodyne už- fiksuota G. Mancelio vartota forma pukis (Mūlenbachs 1925-1927: II, 405). Tuo būdu yra paaiškinama tokia Postilės Acc Pl forma. Postilės fragmente sutinkamos daiktavardžio siksna 0 kamieno ir a kamieno variantinės formos: kurpes siksna ir kurpes siksnus atraisit; taip pat G. Mancelio Postiléje sutinkama jau dabartinėje kalboje nebepazistama jo kamieno daiktavar- džio solis ū kamieno forma sola, t.y. Acc Pl solas šalia Dat PI formos soliem. „Let- tus“ žodyne užfiksuota 4 kamieno forma sola [Fennell 1988: 87], „Phraseologia Lettica“ — formos: Nom Sg sola, sole, Acc Sg ne vienu solu vinš manis priekšū ne ir spėris [Fennell 1989: 94]. Miūlenbacho-Endzelyno žodyne pateikta G. Mancelio vartota daiktavardžio solis a kamieno forma suola (Mūlenbachs 1927-1929: III, 1137). G. Manceliui buvo žinomos abiejų kamienų formos ir vartojamos Postilėje. Nagrinėjamame Mancelio Postilės fragmente randamos dvi Dat PI varianti- nės galūnės: senesnė -ms ir naujesnė -m, pvz., acims, durvims ir acim, durvim, burviem, akminiem. L. Berzinis aiškina, kad -s Dat PI formose jau iki G. Man- celio laikų buvo išnykusi, tačiau raštų tradicija išlaiko senesnę Dat Pl forma. Bet ir senuosiuose raštuose ne visur išlaikyta konsekvencija, nes jau pirmame Postilės puslapyje skaitome: „...nosūtija Jėzus divi no saviem macekliem und sacija uz tiem“ (I 1), o Reminiscere — sekmadienio tekste rašoma: „neklūjas tiems bėrniems to mais jemt/ un priekš suniems mest“ ir „no drusciniems“ (I 296). L. Berzinis daro išvadą, kad galūnė -s Dat PI formose dar yra pažįstama XVII a., tačiau ji nėra privalomas dalykas, ir autorius gali pasirinkti, kokias formas vartoti (Berzinš 1944: 2, 30). Pastebima tendencija, jog vartoti naujesnę galūnę -m daugiausia būdinga vyriškosios giminės daiktavardžiams, tokių for- mų yra 82%. Statistinė medžiaga patvirtina, kad iš nagrinėtų Dat Pl formų mo- teriškoji giminė geriau negu vyriškoji išlaikė senesnę galūnę -ms, t. y. santykiu 33% ir 8%. Postilės medžiaga leidžia teikti, kad Dat PI galūnė su -m jau yra vy- raujanti XVII a., o moteriškosios giminės daiktavardžiai išlaiko dar ir senąją Dat PI galūnę su -ms. Dabartinėje latvių kalboje yra žinomas dėsnis, kad viena prepozicija valdo pastovų linksnį, o tam tikros prepozicijos du linksnius, bet tokiu atveju tai yra susiję su reikšmių skirtumu. Nagrinėjant prepozicijas caur, iekšan, no, pėc, pie, uz, virs pastebimos dvi tendencijos: 1) vyriškosios giminės daiktavardžiai po prepozicijos vienaskaitoje vartoja- mi tiktai su Acc Sg linksniu; 2) moteriškosios giminės daiktavardžiams vienaskaitoje po prepozicijos vy- raujantis yra Gen Sg linksnis, nors greta vartojamas ir Acc Sg linksnis. D. Nytinia monografijoje „Prielinksnių sistema latvių raštų kalboje“ (Nitina 1978: 207) teigia, kad pirmuosiuose latvių raštų paminkluose prielinksnių var- tojimas atspindi įvairias kuršių bei žiemgalių vidurio tarmių ypatybes. Tai paro- do prielinksnių valdymas. Būtent G. Mancelio darbams būdingas toks Acc var- 52 tojimas vienaskaitoje po visų genityvinių prielinksnių (vyr. gim. 100%). Tokio valdymo ypatybės sutinkamos ne tiktai Kuržemėje ir Žiemgaloje, bet ir Vidže- mes šiaurės vakaruose, todėl raštų kalboje jos išsilaiko iki XIX amžiaus antro- sios pusės. (Iš kitų prepozicinių konstrukcijų, kuriose galėtum laukti vyriškosios giminės daiktavardžio Gen Sg formos, užfiksuotas tiktai vienas pavyzdys — no ne- nieka. Galima galvoti, kad šita sustingusi forma buvo pažįstama jau XVII a. ir kad G. Mancelis, girdėdamas žmones vartojant tokį posakį, pavartojo jį ir savo Postilėje.) Morfologiniai variantai leidžia tyrinėti vieno iš svarbiausių XVII a. autorių kalbos ypatybes, be to, patvirtina, kad šnekamosios kalbos varijavimas atsispin- di ir raštų kalboje. Gauta 1998 04 17 LITERATŪRA Augstkalns A. Veclatviešu rakstu apskats. — RLB Zinibu Komisijas Rakstu krūjums 20, 92-137. Bėrzinš L. 1944: Valoda un izteiksme Mancela rakstos. — Izglitibas MéneSraksts 1, 8— 12; 2, 29-31. Blese E. 1936: Nicas un Bartas mūcitūja Jana Langija 1685. gada latviski-vaciska vardnica ar isu latviešu gramatiku. Péc manuskripta fotokopijas izdevis un ar apceréjumu par Langija dzivi, rakstibu un valodu papildinajis E. Blese, Dr. phil., Latvijas univer- sitates profesors, Riga, 577. Blese E. 1947: Latviešu literatūras vésture. Vecakais un vidéjais posms. No XVI g.s. vidus lidz XIX g.s. vidum, Gaismas pils, 317. Endzeline M. 1927: Apceréjums par Jura Mancela dzivi un vina literarisko darbibu. — Rakstnieku sejas. Serija skolai un jaunatnei. A. Dauges un V. Plūdona redakcija. Nr.1. Juris Mancelis, Riga. Endzelins J. 1951: Latviesu valodas gramatika, Riga, 1100. Fennell T. G. 1988: A Latvian-German Revision of G.Mancelius’ Lettus (1638), Melbourne, 110. Fennell T. G. 1989: A Latvian-German Revision of G.Mancelius’ Phraseologia Lettica (1638), Melbourne, 150. Fennell T. G. 1991: Feminine Nouns with Masculine Terminations in Johannes Langius’ Latvian-German Dictionary (1685). — Journal of Baltic Studies, Vol. 22, No. 4, 339- 346. Krėslinš J. 1989: Dominus narrabit in scripturis populorum: A Study of Early Seventeeth- Century Lutheran Teaching on Preaching and the Lettische lang-gewnschte Postill of Georgius Mancelius. — Doctoral Dissertation, Stockholm, 123-131. Lame E. 1933: Logiskais princips Glika rakstiba. — Filologijas materiali, Riga, 104-110. Mancelius G. Lang-gewnschte Lettische Postill, Das ist: Kurtze un Einfltige, jedoch Scrif- ftmssige Ausslesung un Erkldrung der Sonntglichen und vornehmsten Fest-Evangelien, so im Frstenthubm Cuhrland und Semmgallen, auch im iiberdnische Liefflande, so weit die Lettische Sprache sich erstrecket, gelehsen werden... Verfertigt Durch GEORGIUM MANCELIUM Semgallum... Erster Theil. Vom Advent biss zum Fest der Hochheiligen Drey-Einigkeit. Riga... 1654. 555 S. und 6 unpag. S. Drusckfehler; S. 1-100. — Tekstas elektronine forma laikomas Latvijos universiteto Matematikos ir informatikos instituto Dirbtinio in- telekto laboratorijoje. 53 Milenbachs K. 1923-1932: Latviešu valodas vardnica. Redigéjis, papildinajis, turpinajis J.Endzelins, Riga, I, 1923-1925; II, 1925-1927; III, 1927-1929; IV, 1929— 1932. Nitina D. 1978: Prievardu sistéma latviešu rakstu valoda, Riga, 249. Ozols A. 1965: Veclatviešu rakstu valoda, Riga, 626. Rudzite M. 1993: Latviešu valodas vėsturiska fonėtika, Riga, 382. III M u gt II. 1895: OcobeHHOCTH si3bIKa JIaTbINCKOTro rInucarejJIsi Il. Mannemus. — XKueas cmapu-Ha, bin. 20, Canxr Ilerep6ypr, 162-170. THE MORPHOLOGICAL VERSIONS OF SUBSTANTIVES OF G. MANCELIUS „LETTISCHE POSTILL“ (1654) Summary “The Morphological Versions of Substantives in the Fragment of G. Mancelius' Sermon Bo- ok Lettische Postill' (1654)' deals with the introduction to the language peculiarities of one of the most important authors of the 17" century — G.Mancelius. Some trends of Dat PI ending's development are mentioned. The fact that the modern en- ding -m was dominating in the 17“ century has been proved by examples from Sermon Book. Morphological versions covering all stems of substantives and reflecting some cases of sub- stantive transition from one gender into another provide information not only on language of G.Mancelius’ work, but they confirm that versions of spoken languages have their reflections in the written language as well. 54