Zanavykai – sūduvių ar žemaičių palikuonys

LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XL (1998) Aloyzas VIDUGIRIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius ZANAVYKAI — SŪDUVIŲ AR ŽEMAIČIŲ PALIKUONYS Plačiau pasidomėti zanavykų šnekta paskatino prof. Juozas Pikčilingis. Šis darbas, nors ir pavėluotas, tebus velionio profesoriaus valios įvykdymas jo 70 metų ir pirmosios lietuviškos knygos 450 metų jubiliejų proga bei asmeninių autoriaus sentimentų šiam kraštui išraiška. Zanavykais paprastai vadinama pietinių vakarų aukštaičių šiaurinė pašnek- tė, t. y. viena iš kauniškių patarmės šnektų. Tai pati šiaurinė vadinamosios Uz- nemunés, arba Sūduvės, dalis, iSsitenkanti tarp Némuno, Sesupés ir Višakio upių. Bemaž visa ji telpa į dabartinį Šakių rajoną (dabar įeinantį į Marijampo- lės apskritį). Zanavykų šnekta kartu su gretimais kapsais yra viena iš svarbiau- sių lietuvių bendrinės kalbos pagrindo tarmių. Iš šio ploto yra kilęs pats lietu- vių bendrinės kalbos tėvas — Jonas Jablonskis ir daugelis kitų iškilių atgimstan- čios lietuvių tautos ir valstybės kultūros veikėjų. Pats zanavykų pavadinimas yra nelietuviškos darybos, atsiradęs iš suslavinto Nėvos upės vardo Nava (1561 m. inventoriuose užrašyta Navupe) ir slaviško priešdėlio za- 'už-', plg. analogiškos darybos vedinius zanemūnščikas, zanemūnščikai, arba zalemūnščikai (pastarosios formos priebalsis / vietoj n at- sirado dėl disimiliacijos) ir vietovardžius Zadvariškė, Zagriaužis, Zapurvė. Taigi zanavykūs lietuviškai reikėtų vadinti užnoviškiais. Pavadinimą zanavykai pa- prastai vartoja pietiniai jų kaimynai kapsai (jie vietoj žodžio kaip sako kap), norėdami pabrėžti zanavykams būdingą per abu dvibalsių ir dvigarsių dėmenis tariamą tvirtagalę priegaidę ir išlaikytą sveiką prielinksnį kaip. Skiriamąja kap- sų ir zanavykų riba paprastai laikomas dešinysis Šešūpės intakas Višakis ir Še- šūpės vidupys iki Kudirkos Naūmiesčio. Pavadinimas zanavykai yra grynai ge- ografinis ir ne visai tikslus. Tikrieji zanavykai prasideda dar prieš Nova, tuojau už Šešūpės vidupio ir Višakio intako, ir baigiasi šiek tiek už Nėvos vidupio, už Griškabūdžio, nes nuo Sintautų, Lukšių ir Lekėčių apylinkių jau nevisada gerai išlaikoma atviros galūnės nekirčiuotų ilgųjų balsių kiekybė. Tam tikrus zanavy- kų šnektos skirtumus yra nulėmusios istorinės, politinės aplinkybės. Iš istorijos žinoma, kad visoje Užnemunėje ir gerokai toliau į pietus ir piet- ryčius iki XIII a. antrosios pusės yra gyvenusi savita vakarinių baltų gentis, iš metraščių žinoma keliais sritiniais, dabar apibendrintais pavadinimais — sūdū- viai (žinomi iš Vakarų Europos ir Kryžiuočių metraščių), jotvingiai (iš slavų), dainaviai (lietuvių), palekiai arba paleksėnai (lenkų). Sūduviai, kaip viena gau- 22 siausių ir organizuočiausių vakarų baltų gentis, narsiai gynusi savo egzistenciją, manoma, kadaise užėmė nemažą dabartinės šiaurės rytų Lenkijos, vakarų Gu- dijos ir pietų Lietuvos dalį. Galingesnių kaimynų suspausti, XIII a. jie bemaž išsiteko tarp Nemuno šiaurėje ir rytuose, Bėbro upės pietuose, Ramintos gi- rios ir maždaug dabartinės sienos su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritimi va- karuose. XIII a. gale kryžiuočių jie buvo galutinai palaužti ir žiauriai nusiaubti. Didžioji Sūduvos dalis, manoma, buvo virtusi bemaž visiška dykra (Totoraitis 1938: 1-15). Sūduvių likučius dar ilgokai gyvenusius dabartinės Lietuvos užne- munėje rodo išlikęs nemažas sluoksnis senoviškų vietovardžių ir įvairių kalbos ypatybių. Kad seniau sūduvių gyventa ir pietų Lietuvoje, rodo nors ir paskiri, bet būdingi visai vakarų Lietuvai tam tikri fonetikos, morfologijos ir leksikos bruožai (žr. žemiau). Po Melno sutarties (1422 m.) šiaurinė Sūduvos dalis (vadinamieji zanavy- kai) iki Kudirkos Naūmiesčio, Šešūpės, Višakio ir Nevėžio žiočių priklausė Že- maičių seniūnijai. Dėl to kartais manoma, kad dabartiniai Užnemunės (Sūdu- vos) gyventojai — visi pietiniai vakarų aukštaičiai (pietiniai kauniškiai) yra to meto Žemaitijos aukštaičių išeiviai. Neretai net juokaujama, kad suvalkietis, ypač zanavykas, yra ne kas kitas, kaip per Nemuną persviestas žemaitis. Tą tei- ginį tarsi patvirtindami pietų aukštaičiai (arba vakarų dzūkai) šiaurinius kai- mynus — pietinius vakarų aukštaičius iki šiol dar pavadina žemaičiais. Taigi čia norėtųsi patikslinti, kiek šie teiginiai turi tiesos ir kiek išmonės, pagaliau, kaip vadinamoji dykra pasidarė lietuvių bendrinės kalbos lopšys, Lietuvos atgimimo centras. Plačiau pažvelgti į pietinių vakarų aukštaičių (kauniškių), arba vadinamųjų zanavykų, ir jų artimiausių kaimynų praeitį trim lygmenimis (fonetikos, morfo- logijos ir leksikos) leidžia „Lietuvių kalbos atlaso“ medžiaga. Vienu iš svar- biausių paprastai laikomas fonetinis lygmuo. Nemažiau svarbių papildomų duomenų gali suteikti ir kiti kalbos lygmenys — morfologinės ir leksinės ypaty- bės, jų paplitimas. Sprendžiant zanavykų praeities ir kilmės klausimą, svarbes- nės yra įvairuojančios tarminės ypatybės, kurių vienos gali būti senesnės, kitos — naujesnės, vienos atėjusios iš vienų šnektų, kitos iš kitų, vienos plačiau pa- sklidusios, kitos — siauriau. Tad nors apytikriai pabandykim nustatyti, kas za- navykų šnektoje yra bendra vakarų lietuviams ir kas atskira, kas paveldėta iš senesniųjų laikų ir kas įgyta iš gretimų šnektų. Apskritai zanavykų šnekta, kaip viena lietuvių vakarinio arealo tarmių, yra išlaikiusi daugiau archajiškų bruo- žų. Tai matyti iš daugelio žemiau pateiktų ypatybių. Pagal daugelį fonetinių ypatybių zanavykų šnekta darniai įsilieja į to krašto tarmių visumą. Čia nesistengiama nagrinėti šios originalios ir tam tikrais bruo- žais unikalios šnektos garsyno ypatybių, o telkiamas dėmesys į jų paplitimą. Iš to geriau matyti, prie kurių tarmių zanavykai daugiau šliejasi, iš kur sklido įta- ka. Pradėkime nuo didesniame plote paplitusių ypatybių ir eikime siaurėjančia jų seka. 23 1. Visus vakarų lietuvius (vakarų, pietų aukštaičius ir žemaičius ar bent ne- mažą jų dalį) jungia šie vakarietiško tipo archaizmai: a) nepailgėjęs kirčiuotas balsis a įvardžiuose mano, tavo, savo (LKA 1982: 21-22. Žemėl. nr. 2.); b) ne- pailgėję kirčiuoti balsiai a, e dviskiemenėse bendratyse ir veiksmažodžių prieš- dėliuose, pvz.: kast(i), nėšt(i), apsuku, nėnešu, padeda, praneša, tebėkalba, tėšneka (LKA 1982: 31-32. Zemél. nr. 13.); c) išlikęs trumpas kirčiuotas e aukštesniojo laipsnio būdvardžių priesagose, pvz.: aukštėsnis, -ė, gerėsnis, -ė, jaunėsnis, -ė (LKA 1982: 32-33. Žemėl. nr.14.); d) nepailgėję kamieno kirčiuo- ti trumpieji i, u, pvz.: būtas, būvo, kitas, ližė, lūbos, visas (LKA 1982: 37-38. Že- mel. nr. 19.); e) nesusiaurėję tautosilabiniai dvigarsiai am, an, em, en, pvZz.: kampas, langas, lankas, pdntis, samtis, pėmpė, péntis, penktas, šventė, tempti (LKA 1982: 83-89. Žemėl. nr. 68-72.). 2. Be pietų aukštaičių, plačiau ar siauriau tarp vakarų aukštaičių (kauniš- kių, šiauliškių ir klaipėdiškių), kartais ir nemažame žemaičių plote paplitusios šios iš senų laikų paveldėtos ypatybės: a) išlaikomi ilgieji kamieno kirčiuoti ir nekirčiuoti Ą, €, pVZ.: kąsnis, grąžtas, grėžt(i), skėst(i), sprést(i), kąsnėlis, grąžtėlis, žąsėlės, grezimas, tesimas (LKA 1982: 61-63. Zemél. nr. 44 — 45.); b) nesutrum- pėjęs atviros galūnės kirčiuotas ¢ įvardžių vienaskaitos galininko formose, pvz.: aną, ką, katrą, tą (LKA 1982: 63. Žemėl. nr. 46.); c) kartu su žemaičiais maž- daug iki linijos Zagaré-Siauliai-Kéd4iniai-Katnas-Prienai-Krosna nekie- tinamas ! prieš e, ei, ę, ė, pvz.: lėdas, leidžia, Iėkia, pelenai, kiaūlė, pėlės, saulę (LKA 1982: 33-35, 53, 66. Žemėl. nr. 15-16, 34, 49.); d) kiek plačiau išlieka il- gas y būsimojo laiko 3 a. mišriųjų veiksmažodžių galūnėje, pvz.: badys, darys, matys (LKA 1982: 60-61. Žemėl. nr. 42.); e) prielinksnis į tariamas ilgai vaka- rų aukštaičių klaipėdiškių, gretimų žemaičių ir kauniškių plote iki Vilkijos, Kaūno, Marijampolės (LKA 1982: 68. Žemėl. nr. 53.); f) ne tik didesniame že- maičių plote, bet ir mažesnėje kapsų dalyje, maždaug iki Skriaūdžių, Sasnavos, Vištyčio išlikęs nepakitęs žodžio pradžios balsis e - vienas ir junginiuose ei, el, en, er, pvz.: ėglė, eketė, ėsti, ežiū, eilė, eit(i), elnias, éngt(i), erškėtis (LKA 1982: 26-29. Zemél. nr. 9, 10.) Kartu reikėtų nurodyti zanavykų ir gretimų šnektų inovacijas: a) tikriausiai dėl analogijos e yra tariamas ir žodyje ekmué apie Efzvilka, Jurbarka, Šakiūs, Kudirkos Naūmiestį (LKA 1991: 34. Žemėl. Nr. 27.); b) susiaurėjęs e žodyje ėsū 'esu' zanavykų plote iki Kriūkų ir Barzdų, kapsų dalyje iki Vilkaviškio ir į šiaurę nuo Nemuno iki Vilkyškių, Šimkaičių ir Veliuonos (LKA 1991: 82. Že- mėl. Nr. 78.) ir kt. 3. Tik kauniškių plote (daugiausia vakarinėje jų dalyje) vartojamos šios se- nos ar naujesnės ypatybės, paprastai nueinančios į Mažąją Lietuvą: a) išlikęs nesutrumpėjęs atviros galūnės nekirčiuotas ą veikiamosios rūšies dalyvių esa- mojo laiko daugiskaitos vardininko formose, pvz.: kéikig, laukią, sūką (LKA 1982: 64. Žemėl. nr. 47.); b) išlikęs tokios pat pozicijos ilgas ę veikiamosios rū- šies būtojo kartinio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos vardininko formose, pvz.: 24 bijojęs, bijoję, būvęs, būvę, sakęs, sūkę (LKA 1982: 66-67. Žemėl. nr. 50-51.); c) sukietėjęs bendraties priebalsis f išnykus balsiui i, pvz.: dust, bijot, nėšt, pjaut (LKA 1982: 105-106. Žemėl. nr. 90.); d) kietai tariamas priebalsis / žodžiuose (skoliniuose) paltas, polka, valsas (LKA 1982: 109-103. Žemėl. nr. 86.); e) žo- dyje pėsčias, -ia įterpiamas priebalsis k — pėkščias (LKA 1982: 117. Žemėl. nr. 100.); f) metatetinių žodžių primdėlė, primgalys vietoj pirmdėlė, pirmgalys varto- jimas (LKA 1982: 121. Žemėl. nr. 104.); g) tvirtapradės šaknies būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių kirčiavimas pirmąja kirčiuote, pvz.: pagirtas, -a, nušautas, -a, prikaltas, -a (LKA 1982: 127-128. Žemėl. nr. 108.) ir kt. 4. Vien tik zanavykus su vakariniais veliuoniškiais, klaipėdiškiais, Mažąja Lietuva ir gretimais žemaičiais sieja tvirtagalės priegaidės tarimas per abu dvi- balsių ir dvigarsių dėmenis, pvz.: baigia, eina, kdukia, laukas, vaikas, balsas, dalgis, daržas, pėršti, dumblas, gult(i), kimba, linksta, pirštas, pūrvas (LKA 1982: 39-40, 125. Žemėl. nr. 21, 106.). 5. Zanavykų šnektą dalo pusiau (iki linijos, kuri nuo Sintautū eina tarp Lukšių ir Griškabūdžio, Jankų, Lekėčių ir Višakio Rūdės, Zapyškio ir Pažėrū) atviros zodzios galūnės nekirčiuotų ilgųjų balsių nevienodas tarimas: a) varda- žodžių vienaskaitos galininko formų -ą, -ę nekirčiuoti išlieka ilgi tik pietinėje kauniškių dalyje, t. y. pietinėje zanavyku dalyje ir kapsų šnektoje, o į šiaurę nuo minėtos linijos tie balsiai yra sutrumpėję, pvz.: gėra kėlia — gėrą kėlią, didele ūpe ~ didelę ūpę (LKA 1982: 64-66. Žemėl. nr. 47-49.); b) atviros žo- džio galūnės ė, 0 išlieka nepakitę į pietus nuo minėtos linijos ne tik pietinėje vakarų aukštaičių, bet ir visoje pietų aukštaičių dalyje, o į šiaurę nuo jos tie é, 0 kaip ir veliuoniškių šnektoje yra išvirtę trumpaisiais i, u, pvz.: karvi — karvė, lapi ~ lapė, liėpi ~ liėpė, mati ~ mate, broliu — brolio, laūku — laūko, būvu ~ būvo, sūku ~ sūko (LKA 1982: 49-50, 56-57. Žemėl. nr. 32, 38); c) visoje pieti- nėje Lietuvoje panašiai išlieka nesutrumpėję atviros galūnės (vns. gal.) balsiai i, ų, O zanavykų šiaurinėje dalyje iki minėtos linijos jie yra trumpi, pvz.: geležini peili ~ geležinį peilį, saldu mėdu ~ saldų mėdų (LKA 1982: 70. Žemėl. nr. 56- 57). Manoma, kad tas galūnių trumpinimas yra vykęs ne seniau, negu XVII a. (Salys 1966: 37). Matyt, tiek į šiaurinę zanavykų dalį, tiek ir į visą Mažosios Lietuvos vadinamąją striukių patarmę ta galūnių trumpinimo banga yra ėjusi kartu. Vadinasi, iki to laiko visi pietiniai vakarų aukštaičiai, kaip ir pietų aukštaičiai, tos pozicijos galūnių netrumpino. 6. Pagal uždaros galūnės nekirčiuotų nesutrumpėjusių ė, o balsių tarimą pietų aukštaičiai eina kartu beveik su visais kauniškiais (t. y. kapsais, zanavy- kais ir pietine veliuoniškių dalimi), pvz.: € ir (i)a kamienų vns. kilm. ir dgs. vard. lapés, medinės, pempės, lūpos, saujos. Iš aukščiau apžvelgtų fonetinių ypatybių nevienodo paplitimo galima many- ti, kad zanavykų šnektoje susidūrė du įtakų srautai: vienas, ėjęs iš šiaurės (ir galbūt iš šiaurės vakarų), antrasis — iš pietryčių (Zinkevičius 1987: 246). Tačiau kartu negalima nematyti, kad vakarų baltų kalbos pagrindu pietų Lietuvoje, 25 dar prieš nusiaubiant sūduvius, jau turėjo būti susidariusi ar bent pradėjusi formuotis lietuvių vakarų aukštaičių patarmė ir jos pietinis variantas. Ankstyvą vakarinių baltų lietuvėjimą (Mažiulis 1994: 4-6; 1995: 465-469) paskatino aud- ringas slavų veržimasis į baltų žemes, netrukus prasidėjęs spartus lietuvių tau- tybės formavimasis ir išeivių iš rytinių baltų žemių infiltracija. Kaip nevienodai rytietiškos kalbos ypatybės skynėsi kelią į vakarus, rodo šiaurvakarinė pietų aukštaičių dalis, arba vadinamasis priedzūkis (Morkūnas 1994: 84-92). Rytinė vakarų baltų riba kadaise, matyt, buvo artima išlaikytų tautosilabinių am, an, em, en izofonai, kuri šiaurėje bemaž sutapo su žemaičių ir Upytės žemių riba (Maksimaitienė 1986: 22), o pietuose nuo Okainių (žemiau Ramygalos) — su rytine Trakų vaivadijos siena. Pagal daugelį morfologinių kaitybos ir darybos ypatybių zanavykai nesiski- ria nuo kaimynų, ypač aukštaičių, tarmių. Vienomis ypatybėmis jie jungiasi su gretimais veliuoniškiais (šiauriniais kauniškiais) ir žemaičiais, kitomis ypatybė- mis su gretimais aukštaičiais kauniškiais ir klaipėdiškiais sudaro tarsi savitą arealą, trečiomis — tarsi stovi kryžkelėje tarp rytų ir vakarų. 1. Žemaičiai, vakarų aukštaičiai ir pietų aukštaičiai maždaug iki linijos Kriukai-Pasvitinys—Lygumai, į rytus nuo Baisėgalos-Šėta-Gegužinė-Nerimi- Voke-Rudninkai-Butrimonys—Varenavas (Balatna) eina kartu pagal būtojo kartinio laiko 3 a. veiksmažodžių kišo, kniso, rišo galūnės tarimą (LKA 1991: 102. Žemėl. nr. 97.). 2. Pagal įvairių kamienų daugiskaitos naudininko galūnę zanavykų plotą (ypač jo vakarinę dalį iki Lekėčių, Griškabūdžio, Barzdų), kaip ir veliuoniškius (iki linijos Jūrbarkas-Girkalnis-Dubysos vidupis), dengia du sluoksniai: ar- chajiškesnis, nusitęsiantis per šiaurinius kauniškius į žemaičius (pvz.: vyrams, peiliams, boboms, gražioms, akims, nosims, vagims, sūnūms, seserims) ir moder- niškesnis, supaprastintas sluoksnis, atėjęs iš aukštaičių tarmių, t.y. be galūnės -s (pvz.: vyram, peiliam, bébom, gražiom, akim, nosim, vagim, seserim, sūnūm greta veliuoniškių ir kitų rytų ir pietų aukštaičių sūndm, žemaičių sūndms) (LKA 1991: 61-65. Žemėl. nr. 56-61.). 3. Zanavykai (be Lekėčių) kartu su veliuoniškių vakarine dalimi (bet be Ve- liuonos), vakarų aukštaičiais klaipėdiškiais ir žemaičiais eina kartu pagal išlai- kytą priesagą -ininkas, pvz.: darbininkas, dafržininkas, šeiminiūkas (LKA 1991: 128-129. Žemėl. nr. 115.). Panašiai tame pačiame plote (tik jau kartu su Lekė- čiais ir Veliuonos miesteliu) turimas i kamieno žodis bitis greta retesnio bitė (LKA 1991: 33. Žemėl. nr. 23.). 4. Zanavykai kartu su dalimi veliuoniškių ir aukštaičių klaipėdiškių jungiasi prie pietų ir rytų aukštaičių pagal išlaikomus i kamieno esamojo laiko 3 a. veiksmažodžius gali, gūli, nori (LKA 1991: 97-98. Žemėl. nr. 94.). 5. Tik didesniame ar mažesniame vakarų aukštaičių kauniškių ir gretimų klaipėdiškių plote, daugiausia pagal sieną su Karaliaučiaus (Kaliningrado) sri- timi, paplitusios šios ypatybės (dalis jų yra neabejotini archaizmai): a) kirčiavi- 26 mo variantas musė (LKA 1991: 33. Zemél. nr. 24.); b) nuosekliai išlaikytas u kamieno dgs. vardininkas sūnūs, pietūs (LKA 1991: 57-58. Žemėl. nr. 49.); c) geriausiai išlaikoma visų laikų ir nuosakų veiksmažodžių daugiskaitos 1 a. for- ma su galūne -e: dirbame, gėriame, mylime, ėjome, bėgdavome (LKA 1991: 85— 86. Žemėl. nr. 82.); d) esamojo laiko 3 a. forma pjduja (LKA 1991: 95. Žemėl. nr. 91.); e) priesagos -ęti vedinys (bendratis) gyvęt(i) ‘gyventi’ (LKA 1991: 151. Žemėl. nr. 142.); f) sutrumpėję prielinksniai gery ‘geryn’, seny ‘senyn’, žemy ‘Ze- myn' (LKA 1991: 153. Zemél. nr. 144.);g) iio kamieno vns. vardininko forma zuikys (LKA 1991: 25. Žemėl. nr. 6.). Pavadinimas zuikis, zuikis, zuikys, paplitęs tik vakarų Lietuvoje, yra kartu ir leksikos klausimas, nes į rytus nuo linijos JoniSkis—Radviliskis—Kédainiai- Jonava-Jiéznas-Druskininkai jau vartojamas žodis kiškis. Pats žodis zuikis, manoma, yra kuršiškos kilmės (Kaukienė 1995: 473). Tačiau kada jis pradėjo savo kelionę į istorinę Sūduvą (į visą Užnemunę ir toliau), nėra aišku, nes sū- duviai kiškį seniau vadino kaip ir prūsai žodžiu sasnis (plg. pavadinimą Sasnava). Žodžiui zuikis taip plačiai paplisti vargu ar užteko Nemuną peržen- gusios tik XV a. Žemaičių seniūnijos įtakos. Tikriausiai šį žodį sūduviai lietu- vėdami bus pradėję vartoti dar prieš XIII a. gale juos ištikusią tragediją. Nemažiau svarbūs ir kiti leksikos duomenys, sukeliantys įvairių minčių apie paskirų žodžių kilmę, jų paplitimą ir kt. Zanavykų tarmės plotas pagal daugelį tradicinių pavadinimų daugiausia glaudžiasi prie vakarų aukštaičių. Kartais pa- skiri objektų pavadinimai (žodžiai) visus zanavykus ar zanavykų ploto atskiras dalis daugiau jungia su šiaurinėmis vakarų aukštaičių ir tolimesnėmis tarmė- mis, kartais — daugiau su pietinėmis, o ypač vakarinėmis Mažosios Lietuvos šnektomis. 1. Ištisame pietvakariniame lietuvių kalbos plote (žemaičių, vakarų ir pietų aukštaičių tarmėse) bemaž vienodai vadinasi šie dalykai: a) pelūdė “vieta ar priestatas kluono krašte pelams pilti' (LKA 1977: 54. Žemėl. nr. 15.); b) ėriūkas, ėrūkas “avių jauniklis' (LKA 1977: 148-149. Žemėl. nr. 74.); c) gluosnis “medis arba krūmas liaunomis šakomis (Galix)' (LKA 1977: 164-165. Žemėl. nr. 90.); d) lydeka "plėšri gėlųjų vandenų žuvis (esox lucius)’ (LKA 1977: 154. Žemėl. nr. 80.); e) šaltinis “iš žemės tekanti versmė' (LKA 1997: 180-181. Ze- mėl. nr. 104.); f) šiek tiek siauresniame vakarų Lietuvos plote išlikęs senovinis ančių patino pavadinimas gaigalas (LKA 1977: 145-146. Žemėl. nr. 73.); g) dalgis “įrankis javams ar žolei pjauti' (vyriškosios giminės forma vartojama va- karų aukštaičių ir žemaičių tarmėse) (LKA 1977: 111. Žemėl. nr. 50.). 2. Savitos leksikos kampas, bemaž išsitenkantis vakarų aukštaičių kauniškių (vadinamųjų kapsų, zanavykų ir veliuoniškių) plote: a) pértrauktis “kartelė, jun- gianti ratų pirmagalį su pasturgaliu, paprastai kartu su trainiju’ (LKA 1977: 90-91. Žemėl. nr. 35.); b) kdmpa “rogių skersinis, balžienas ar balžienas ir sti- pinas kartu’ (LKA 1977: 101. Zemél. nr. 44.); c) jungélis, jiingas “raištis, jun- giantis spragilo kota su buoze’ (LKA 1977: 118-119. Zemél. nr. 57.); d) skrdn- 27 da ‘kailiniai’ (LKA 1977: 144-145. Zemél. nr. 72.); e) vyturys “zvirbliniy būrio paukštis giesmininkas, vieversys (Alanda arvensis)’ (LKA 1977: 151-152. Ze- mėl. nr. 79.); f) bulvé “daržovė, kurios valgomi šakniagumbiai turi daug krak- molo (Solanum tuberosum)' (LKA 1977: 161. Žemėl. nr. 87.); g) kadugys, kadugis “sausų vietų dekoratyvinis spygliuotis krūmas ar medis juodomis uogo- mis, kadagys (Juniperus)’ (LKA 1977: 165. Žemėl. nr. 91.); h) dilgėlė, “piktžolė, vaistinis, pluoštinis augalas, kurio stiebas ir lapai turi dilginamųjų plaukelių (Urtica)’ (LKA 1977: 167-168. Žemėl. nr. 94.); i) sravaZolé, stravažolė ‘graiza- ziedziy š šeimos vaistinis augalas (Achillea)’ (LKA 1977: 168. Žemėl. nr. 95.); j) rikė “javų guba' (LKA 1977: 186-187. Žemėl. nr. 109.); k) žiaunė “kepalo pa- pentis, žiauberė' (LKA 1977: 189-190. Zemél. nr. 112.). 3. Daugiausia tik zanavyky ir kapsu (uZnemunés kauniSkiy) vartojami pava- dinimai: a) kdimas “valstiečių gyvenamoji ir darbo vieta, sodZius’ (veliuoniskiai ir gretimi žemaičiai turi variantą kdima) (LKA 1977: 45-46. Žemėl. nr. 9.); b) iSautys, įšautis ‘pertrauk¢io dalis, kartelė, jungianti ratų pirmagalį su pasturga- liv’ (LKA 1977: 90-91. Žemėl. nr. 35.); c) angis “gyvatė' (bendras sūduvių, prū- sų ir lietuvių žodis, vartojamas daugiausia kapsų ir pietinių zanavykų, dar pasi- taiko gretimose pietų aukštaičių, klaipėdiškių ir Mažosios Lietuvos šnektose) (LKA: 152. Žemėl. nr. 80.); d) statinė “didelis ritinio pavidalo iš šulų daromas medinis indas' (LKA 1977: 68-69. Žemėl. nr. 22.). 4. Tik zanavykų ir veliuoniškių (vidurio ir šiaurės kauniškių) šnektose var- tojami pavadinimai ar jų variantai: a) kūšė, kašė “krepšys, pintinė' (LKA 1977: 79-80. Žemėl. nr. 28.); b) avižė “žirgelių būrio stambus, prie vandens gyvenan- tis vabzdys, laumžirgis (Aeschna)’ (LKA 1977: 158-159. Zemél. nr. 85.). 5. Vien tik zanavykai turi žodį sklendė “įtaisas durims ar langams užsklęsti, skląstis' (LKA 1977: 40-41. Žemėl. nr. 6.). 6. Zanavykų plote susiduria (kartais jį dalydami dalimis) šie pavadinimai: a) šiaurėje iki Sintautū-Lekėčių linijos vartojamas javų kraunamojo trobesio grendymo pavadinimas asla, o pietuose iki linijos Šakiai-Lekėčiai — gréndymas “plūktinė kluono asla’ (LKA 1977: 53-54. Zemél. nr. 4.); b) pietuose iki Šakiū- Lukšių ir Lekėčių turimas javų kraunamojo trobesio pavadinimas kliionas, šiaurėje iki Šakių, Sintautų, Griškabūdžio ir Kazlų Rūdės — klojimas, o vaka- ruose iki Kidulių, Šakių, Sintautų, Žvirgždaičių — germanizmas skiinia (LKA 1977: 53. Žemėl. nr. 14.); c) pietryčiuose iki Veliuonės, Plėkščių, Lukšių ir Sin- tautų vartojamas žodis krėslas “paprastai priekinė vežimo dalis, į kurią įstatomi rungai', o šiaurvakariuose vartojamas gretimų vakarų aukštaičių veliuoniškių ir klaipėdiškių rytinės dalies hibridas gyvrungis (LKA 1977: 93-95. Žemėl. nr. 37.); d) rytuose iki Šakių ir Plėkščių vartojamas pavadinimas rdgės “pavažomis šliaužianti žiemos kelio važiuoklė", o šiaurvakariuose iki Žaliosios (į pietus nuo Kudirkos Naūmiesčio), Barzdų ir Višakio Rūdės — šlūjos (beje, apie Šakiūs, Lukšiūs, Griškabūdį, Kudirkos Naūmiestį, Barzdūs šlūjos reiškia darbines ro- ges, 0 roges — lengvesnį, išeiginį žiemos vežimą) (LKA 1977: 100-101. Žemėl. 28 nr. 43.); e) pietuose nuo Šešupės vidupio iki Barzdų, Griškabūdžio, Lekėčių, Zapyškio pailgas žemės pažemėjimas vadinasi klonis, o šiaurėje iki Kybartų, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Skriaūdžių paplitęs pavadinimas loma (LKA 1977: 178-179. Žemėl. nr. 103.). 7.Vakarų aukštaičius (kauniškius, klaipėdiškius ar jų dalį) su didesniais ar mažesniais gretimų tarmių plotais jungia prie Mažosios Lietuvos tarmių šie įvairūs pavadinimai, etnografizmai, skoliniai: a) būtas “priemenė, prieangis' (LKA 1977: 38-39. Žemėl. nr. 5.); b) stuba “valstiečių gyvenamasis namas, tro- ba, pirkia' (kauniškių plote veikiausiai išstūmęs senesnįjį žodį troba) (LKA 1977: 34. Žemėl. nr. 2.); c) dyselys, dyselis ‘vezimo rodiklis, kartelė poriniam vežimui valdyti' (LKA 1977: 93. Žemėl. nr. 36.); d) šlaūinys “vakarų aukštaičių, kauniškių porinio vežimo dalis grąžului įtvirtinti' (LKA 1977: 93. Žemėl. nr. 36..); e) skiétas “vežimo skersinis branktams kabinti, paplitęs tik ribotame va- karų Lietuvos plote’ (LKA 1977: 91-92. Žemėl. nr. 36.); f) būkšas, buks(v)a “rato įvorė' (LKA 1977: 100. Žemėl. nr. 40.); g) kripė, kripės “vežimo gardis, šo- ninė vežimo tvorelė' (LKA 1977: 99-100. Žemėl. nr. 39.); h) špykis, špykis ‘rato stipinas' (LKA 1977: 98. Žemėl. nr. 41.); i) rinkūtė, rinkėlė ‘dalgés įtvaro dalis, žiedas' (LKA 1977: 114-115. Žemėl. nr. 53.); j) pakalas, prakalas “dalgio pleiš- tas, pakala' (LKA 1977: 115-116. Žemėl. nr. 54.); k) brokstas, brokštėlis ‘medi- nis indas sviestui mušti, muštuvis' (LKA 1997: 141-142. Žemėl. nr. 71.) ir kt. 8. Prie piety aukštaičių vakarų aukštaičių pietinę dali, o kartais tik kaunis- kių užnemunę jungia šie pavadinimai: a) tvartas ‘trobesys gyvuliams laikyti' (LKA 1977: 49-50. Žemėl. nr. 13.); b) vežimas “arklių traukiama važiuoklė, ra- tai’ (LKA 1977: 89-90. Žemėl. nr. 34.); c) keltuvė ‘spragilo kotas’ (LKA 1997: 116-117. Žemėl. nr. 55.); d) mėkšras “karpinių šeimos gėlųjų vandenų ir jūrų nedidelė, plokščia žuvis, kuoja (Rutilus rutilus)’ (pavadinimas, paplitęs pietų ir šiaurvakarių, Lietuvoje, ateina tik iki Nemuno) (LKA 1977: 153-154. Žemėl. nr. 82.); e) apsiaūti (kėlines) ‘apsimauti’ (LKA 1977: 192-193. Žemėl. nr. 110.) ir kt. Čia suminėta leksika yra gan nelygiavertė. Šalia senosios, paveldėtos leksi- kos yra ir visiškai naujos — nemažas skolinių, ypač germanizmų, klodas. Todėl be atodairos ja remtis negalima. Tačiau įtakos kryptims nustatyti jos reikšmė nemažesnė negu fonetikos lygmens. Išvados. Vadinamųjų zanavykų šnektos plotas bemaž visiškai sutampa su dabartinio Šakių rajono ribomis. Nors pavadinimas zanavykai yra grynai geog- rafinis ir ne visiškai tikslus, tačiau į vartoseną tvirtai įėjęs Žodis: eina savaitinis laikraštis „Zanavykai“, veikia kraštiečių Zanavykų klubai. Zanavykai yra viena iš vakarų aukštaičių kauniškių patarmės šnektų. Ji sudaro centrinių kauniškių vakarinę dalį ir darniai įsilieja į lietuvių kalbos tarmių sistemą. Istoriškai zanavykai užima šiaurinę senosios Sūduvos dalį, kuri, manoma, anksčiausiai yra patyrusi besiformuojančios lietuvių tautybės ir kalbos įtaką. Viduramžiais čia atsiradusi dykra, apie kurią kalba Kryžiuočių metraščiai, 29 buvo nuolatinių bemaž du šimtus metų trukusių kovų ir žygių prieš Lietuvos valstybę rezultatas. Tačiau ta dykra nebuvo visiška, o daugiau santykinė. Nors zanavykų plotas XV-XVII a. priklausė Žemaičių seniūnijai, tačiau ar- timiausių tos seniūnijos kaimynų vakarų aukštaičių (vadinamųjų veliuoniškių) tarmės įtaka vargu ar buvo lemiama. Šį iš šiaurės einantį įtakos srautą į tolime- snes pietryčių sritis smarkiai stabdė toks pat iš Trakų vaivadijos gretimų tar- mių slenkantis įtakų srautas. Tačiau Trakų vaivadijos pietinė tarmė nebuvo vienalytė. Ją sudarė du sluoksniai: pirmasis senesnysis vakarietiško pobūdžio sluoksnis, susidaręs veikiausiai dar vakarinių baltų, sūduvių kalbos pagrindu, ir antrasis, daugiau ar mažiau į pirmąjį prasiskverbęs ar jį užklojęs rytietybių sluoksnis. Daugumas tų ypatybių, nepasiekusių zanavykų šnektos, yra sustoju- sios pereinamajame pietrytinio vakarų aukštaičių kauniškių ir šiaurvakarinio pietų aukštaičių pakraščio ruože. Be to, vakarų aukštaičių kauniškių vakarinį pakraštį, taigi ir zanavykų šnektą, visą laiką tiesiogiai yra veikusios ir Mažosios Lietuvos pietinės vakarų aukštaičių patarmės šnektos. Dėl to zanavykų šnektos šiaurinė dalis iš esmės yra vadinamųjų striukių šnektos tęsinys. Taigi zanavykų šnekta, susidariusi vakarinių lietuvių šnektų pagrindu, yra savitas pietinių va- karų aukštaičių tarmės darinys ir savo šaknimis dar siekia senųjų šio krašto gy- ventojų sūduvių pagrindą. Gauta 1998 04 17 LITERATURA Kaukiené A. 1995: Kaip kalbėjo kunigaikštienė Birutė. — Lietuvininkų žodis, Kaunas: Lite- rae universitatis, 469-478. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius: Mokslas. LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, Vilnius: Mokslas. LKA 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, Vilnius: Mokslas. Maksimaitienė O. Upytės senovė. — Upytė. Vilnius: Mintis, 21—30. Mažiulis V. 1994: Prūsai ir kiti baltai. — Prūsijos kultūra, Vilnius: Academia, 4-6. Mažiulis V. 1995: Dėl Prūsijos lietuvių kilmės. — Lietuvininkų žodis, Kaunas: Litterae uni- versitatis, 465—469. Morkūnas K. 1994: Dėl priedzūkio ir jo ribų. — Lietuvių kalbotyros klausimai 34, Vilnius, 84-92. Salys A. 1966: Zanavykai. — Lietuvių enciklopedija 35, Boston: Lietuvių enciklopedijų leidyk- la, 34-38. Totoraitis J. 1938: Sūduvos Suvalkijos istorija, Kaunas. Zinkevičius Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. SIND DIE ZANAVYKAI NACHKOMMEN DER SŪDUVIAI ODER DER ŽEMAIČIAI Zusammenfassung Die Grenzen des Gebietes der sog. Zanavykai stimmen beinahe ganz ūberein mit denen des heutigen Bezirkes Šakiai. Die Bezeichnung zanavykai ist eine rein geographische, nicht sehr 30 genaue: eigentlich bedeutet es das „Zanavykische“ und ist eine Mundart des Kaunaser westaukštaitischen Dialektes, die jedoch nur den zentralen Westteil des Kaunaser Dialektes umfaBt. Historisch gesehen nimmt das Zanavykische den nėrdlichen Teil der alten Sūduva ein, der — wie es angenommen wird — als erster unter den EinfluB des entstehenden litauischen Volkstums und der sich herausbildenden litauischen Sprache geriet. Das Land verėdete im Mittelalter, wohl nur relativ, infolge der beinahe zwei Jahrhunderte andauernden Kriegszūge des Ritterordens und seiner Kampfe mit dem litauischen Staat. Das Problem der Herkunft der Zanavykai wurde gelėst vor allem aufgrund des in „Lietuvių kalbos atlasas“ / „Atlas der litauischen Sprache“ (Bd. 1-3) vorliegenden Stoffes. Obwohl das Zanavykai — Gebiet im 15.—-17. Jh. zum žemaitischen Bezirk gehorte, war wohl kaum der EinfluB der Mundart, die von den nachsten Nachbarn dieses Bezirkes gesprochen wurde — das Westaukštaitische der Nordkaunaser (das sog. „Veliuonaer“) von Bedeutung. Der EinfluB anderer Dialekte — der in der Nahe von Trakai gesprochenen — verhinderte die Verbreitung der aus dem Norden ins sūdėstlische Gebiete strėmenden Mundart. Der Sūddialekt des Bezirkes von Trakai jedoch war nicht einheitlich. Er bestand aus zwei Schichten: die erste, die iltere, die westlich gestaltete, die sich wohl aufgrund der Sprache der westbaltischen Suduwen / Sūduviai entwickelte und die zweite, die Ostlich gestaltete, die die erste starker oder schwacher durchsetzte oder sie ūberlagerte. Die meisten Eigenheiten, die das Zanavykische nicht erreichten, blieben stecken am Rande des Gebietes, das den Ūbergang vom sūdėstlichen Kaunaser Westaukštaitischen zum nordwestlichen Sūdaukštaitischen bildete. AuBerdem befand sich das westliche Randgebiet des Kaunaser Westaukštaitischen, also auch das Zanavykische standig unter dem EinfluB der Mundarten des Siidwest aukstaitischen von Kleinlitauen. Deshalb wird das Nordzanavykische eigentlich als eine Fortsetzung der sog. Striukiai — Mundart betrachtet. Also ist das Zanavykische, besonders das Siidzanavykische, das sich aus den westlitauischen Mundarten entwickelt hat, ein eigenstandiger Dialekt, der zum Siidwestaukstaitischen gehort und noch Spuren des Siuiduvischen (die Suduviai sind die Ureinwohner dieses Gebietes) aufweist. 31