Vilius Pėteraitis. „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“

bei ruonis. Kita vertus, jeigu Irbes šaurums ir Irbite bei Ruonu sala ir Ruonitis įvardija netoli vienas kito esančius objektus, tai Irbite ir Ruonitis neabejotinai lai- kytini priesagų vediniais iš atitinkamų sudėtinių vietovardžių. Semantiniu požiūriu visi žvejybos vietų vardai skiriami į 1) nurodančius orien- tyrus (nosaukumi, kas norada orientierus: Tūjas stekis, Baznicas, Pret Vagariem ir kt.) ir 2) charakterizuojančius žvejybos vietą (nosaukumi, kas raksturo zvej- vietu: Dzelme, Mikste, Ravas bedre, Aizkraūls ir kt.). Pasirinkti klasifikavimo kriterijai yra pakankamai motyvuoti, nors kai kuriais atvejais juos atskirti gana nelengva: pvz., vietovardžiai Elksniši (p. 262), Puisinš (p. 264) laikomi nurodan- čiais orientyrus, o Akmenija (p. 280), Darzinš (p. 285) — charakterizuojančiais žvejybos vietą. Tačiau, atrodytų, ir pirmųjų dviejų funkcija gali būti charakteri- zuoti vietą (vieta, apaugusi alksniais; vieta, apaugusi pušimis). Paskutiniuose trijuose poskyriuose aiškinama kai kurių žvejybos vietų vardų kilmė, nurodoma keletas semantinių jų paralelių latvių, lietuvių, lenkų ir finų kalbose (pvz., lat. Akminaja, Akmenija : liet. Akmenė, Akmena : lenk. Kamien, W Kamienia : est. Kivismaa „akmenaina zeme“ — p. 307). Taip pat aptariama šių vietovardžių chronologija — pirmieji užrašymai istorijos šaltiniuose ir tolesnė raida. Labai svarbios yra knygos pabaigoje pateikiamos detalios bendrinių ir tikri- nių žodžių rodyklės, palengvinančios naudojimąsi šiuo vertingu darbu. Baigiant B. Laumanės knygos pristatymą pabrėžtina dar keletas dalykų, ypač svarbių lietuvių onomastikai. Kaip minėta, knygoje naudojamasi ir lietuvių to- ponimijos bei antroponimijos duomenimis, kurie analizuojami lyginant juos su kitų baltų, o kai kada — ir finų kalbų faktais. Kita vertus, pasirodžius šiam veika- lui atsirado galimybė tiriant lietuvių vietovardžius turėti prieš akis platesnį visa- pusiškai išanalizuotų latvių vietovardžių, asmenvardžių bei su jais susijusių fi- ziografinių terminų kontekstą. Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima drąsiai teigti, jog ši knyga yra tikrai nemažas indėlis į baltų leksikos (ypač toponimų) tyrimus. Ypač vertingai ji pa- pildo onimų bei apeliatyvų etimologijų sritį tiek baltų, tiek baltų-finų kalbų san- tykių kontekste. Laimutis Bilkis Vilius Pėteraitis. Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai. Vil- nius: Mažosios Lietuvos fondas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- tas, 1997, 607 p. Daugiau kaip prieš metus knygų lentynose pasirodė dar viena Mažosios Lie- tuvos fondo iniciatyva išleista labai reikšminga knyga — Mažosios Lietuvos fon- do steigėjo, germanisto ir žodynininko Viliaus Pėteraičio studija „Mažosios Lie- tuvos ir Tvankstos vietovardžiai“ (paantraštėje: Jų kilmė ir reikšmė). Tai jau 244 antroji šio autoriaus knyga, skirta dramatiško likimo kraštui, dar vienas pamin- klas užgesusiai lietuvininkų kalbai. Iki šiol išsamesnių ir sistemingų šio krašto toponimų tyrinėjimų, galima sa- kyti, ir nėra. A. Bezzenbergerio, F. Teznerio, M. Tėpeno darbai, vėliau J. En- dzelyno, J. Otrebskio ir kitų (daugiausia ne lietuvių mokslininkų) tyrimai rėmė- si atskirais faktais, pavieniais, tam tikrais šio krašto kalbos ir vietų vardų struk- tūros reiškiniais. Išsamioje J. Gerulio studijoje „Die altpreuBischen Ortsna- men“ (Berlin und Leipzig, 1922), kurioje aptariama XIII-XV a. istorinių šalti- nių medžiaga, pateikiama vietų vardų analizė daugiausia susijusi su prūsiškąja Rytprūsių dalimi. V. Pėteraitis labai nuosekliai pradeda Mažosios Lietuvos lietuviško vardyno studijas. Pirmąja knyga „Mažoji Lietuva ir Tvanksta“ (Vilnius, 1992), išnagri- nėjęs seniausiąjį šios teritorijos' vardyno sluoksnį — vandenvardžius, paneigda- mas ir atrėmęs H. ir G. Mortensenų ir kitų sukurtąją vadinamąją „dykros teori- ją“, įrodė Mažosios Lietuvos teritorijos vientisumą ir baltiškumą. Į antrosios studijos „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vigtovardžiai“ apžvalgos ir tyrimų ra- tą įtraukiamas jau kitas toponimų sluoksnis — daugiausia lietuviškos, kuršiškos ir prūsiškos kilmės gyvenamųjų vietų vardai, sudarantys per 4000 vietų vardų žodyną su tų vardų kilmės, darybos ar struktūros aiškinimais. Po palyginti trumpos pratarmės lietuvių ir vokiečių kalbomis, labai solidaus literatūros ir istorijos šaltinių sąrašo (115 pozicijų) bei estetiškai parengtų tiks- lių 20-ties apskričių žemėlapių yra trys pagrindiniai knygos skyriai: ,,Mazosios Lietuvos ir Tvankstos etimologinis žodynas“, „Priedai“ ir ,,Mazosios Lietuvos vietovardžių analizė“. Vertingiausia, svarbiausia knygos dalis — Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietų vardų žodynas, sudarytas pagal abėcėlę iš be galo kruopščiai sulasiotų faktų tiek iš gyvosios kalbos?, tiek iš rašytinių šaltinių (V. Kalvaičio, A. ir F. Kuršaičių, A. Salio, Ch. Stango, J. Užpurvio ir kt. darbų), nurodytų knygos pradžioje. Vietovardžiai knygoje rekonstruojami į bendrinę kalbą, dažnai pateikiamos ir sukirčiuotos jų lytys. Čia pat skliaustuose nurodyta suvokietintos lytys (senes- nės, tradicinės ir 1938 m. nacių primestos) bei dabartiniai rusiški vardų atitik- menys. Be to, prie vietovardžio pateikiama nemažai papildomos informacijos — gretiminių ir istorijos šaltiniuose paliudytų lyčių. Pastraipos pabaigoje duoda- mos paties autoriaus etimologinės pastabos bei struktūrinė arba darybinė vie- tos vardo charakteristika. Vietovardis labai dažnai siejamas su kitais lietuvių, latvių ar prūsų vietų vardais ir bendriniais žodžiais, patvirtinančiais baltišką | Į Mažosios Lietuvos teritorijos sampratą čia įeina visas dabartinis Kaliningrado kraštas, Geldapės apylinkės Lenkijoje ir buvęs Klaipėdos kraštas iki jo prijungimo prie Lietuvos. 2 Šį darbą autoriui lengvino tai, jog jis pats kilęs iš Klaipėdos krašto (Būdelkiemio vls.) ir yra pažinojęs nemažai gyvosios kalbos atstovų iš Mažosios Lietuvos. 245 vardo kilmę.Toks žodyno medžiagos išdėstymas ir analizė (beje, labai artimi J. Gerulio „Die altpreuBischen Ortsnamen“ medžiagos teikimo ir aiškinimo principams) galėtų būti vienas iš diachroninio tipo žodyno etalonų. Pastebėta, jog daugelis knygoje pateiktų vietovardžių lyčių iš Klaipėdos krašto neatitinka šių dienų oficialiosios vartosenos situacijos — kai kurios jų vienaip ar kitaip pakitusios, kitaip kirčiuojamos. Tai duoda medžiagos pasekti lyčių bei jų paradigmų kaitai tam tikrais laikotarpiais. Antra vertus, daugelis šio krašto vie- tovardžių knygoje likę nesukirčiuoti, nors jų kirčiavimas fiksuojamas dabarti- niuose oficialiuosiuose šaltiniuose. Be to, kai kurie Klaipėdos krašto gyvena- mųjų vietų vardai iš viso nėra patekę į V. Pėteraičio knygos vietovardžių sąrašą (Kūlberkis, Prycmai, Gaigališkiai, Daūžgiriai, Liaunai (Liaunieji) ir kt.). Vietovardžių etimologijos daugeliu atvejų pamatuotos. Čia remtasi akade- minio „Lietuvių kalbos žodyno“, lietuvių vardyno medžiaga. To negalima būtų pasakyti apie kai kuriuos vietovardžių darybos aiškinimo atvejus, kur supainio- jami žodžio morfeminės skaidos ir darybos dalykai (pvz., aiškinant tokio tipo vietovardžius: Girm-ainiai, Surt-einiai, Svir-intai, Rom-ové ir pan., jie laikomi priesagų vediniais). Paprastai knygos autorius tik nedaug kur aptarinėja ar komentuoja kitų au- torių etimologijas, kiek plačiau stabteldamas prie Klaipėdos, Priekulės, Rambyno, Gasty vardų kitų autorių etimologinių pastabų ar nuomonių. Atrodo, nedispo- nuojama ir A. Salio disertacijos ,, Die Zemaitischen Mundarten“ duomenimis, kartais pasiremiama K. Būgos ir J. Endzelyno vietovardžių kilmės aiškinimais. Nepaisant to, studijoje pateikti vardyno duomenys yra patikimi ir teikia daug naudingos informacijos istorikams, geografams, etnografams, lingvistams. Informatyvus ir kitais požiūriais svarbus yra ir antrasis, „Priedų“, skyrius. Jį sudaro du poskyriai: 1. Abėcėliniai vietų vardų atitikmenų kitomis kalbomis sąrašai: a) vokiškas (drauge ir 1938 metų naujieji pakaitalai); b) lenkiškas (su- lenkinti baltiškų (lietuviškų, prūsiškų) vietų vardų variantai Geldapės apylinkė- se); c) rusiškas (okupacinės sovietų valdžios 1946-1947 m. primesti naujieji ru- siški dabartiniai vardai) ir 2. Vietovardžių daryba. Šiame poskyryje išryškinti produktyvesnieji Mažosios Lietuvos vietų vardų darybos būdai: a) priesagų ve- diniai ir b) sudurtiniai vietovardžiai. Apie kitus darybos būdus — galūnių, prieš- dėlių vedinius, pirminius, sudėtinius vietovardžius šiame poskyryje neužsime- nama; pastarieji darybos būdai įvesti į tolesnio skyriaus ,,Mazosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžių analizė“ kontekstą. Šio skyriaus pirmąją dalį „Kilmė“ galima laikyti teoriniais samprotavimais arba teorinėmis išvadomis, nes čia pa- teikiamas detalus vietų vardų aptarimas kilmės ir darybos požiūriu. Autorius išskiria keliolika kilminių vietovardžių grupių: 1) vandenvardiniai; 2) iš fiziog- rafinių terminų; 3) augmeniniai; 4) gyvūninės kilmės; 5) sukultūrintos, kulti- vuotos aplinkos; 6) profesiniai; 7) religinės (kulto) kilmės; 8) asmenvardiniai; 9) vietovardiniai; 10) tautovardiniai; 11) kuršių kilmės; 12) prūsų kilmės; 13) vokiečių kilmės; 14) kitokios kilmės ir 15) nevykę kilmės aiškinimai. Nors 246 šis skirstymas neturi vieno pagrindo (sakysim, prūsų ar kuršių kilmės vietovar- džiai irgi gali būti ir vandenvardiniai, ir asmenvardiniai, ir profesiniai ar pan. kilmės), tačiau duoda išsamų ir apibendrintą Mažosios Lietuvos gyvenamųjų vietų vardų kilmės ir darybos vaizdą. Antrajame šio skyriaus poskyryje „Vietovės vardų kaitalai“ istoriškai nu- šviečiamas krašto vokietinimas, vėliau rusifikacija, galutinai išgujant baltų kal- bas iš šios teritorijos. Studija baigiama plačia (9 puslapių) reziume vokiečių kalba ir bažnytkaimių, kurių čia buvę 210, vardų sąrašu. Baigiant knygos apžvalgą, reikia pasakyti, jog vietovardžių tyrėjai, be auten- tiškos ir vertingos medžiagos, čia aptiks ir kritikuotinų dalykų — abejotinų eti- mologijų ar kitokių vardų analizės netikslumų, tačiau niekas negalės paneigti, jog V. Pėteraičio studija „Mažosios Lietuvos ir Tvankstos vietovardžiai“, kaip ir pirmoji šio autoriaus knyga „Mažoji Lietuva ir Tvanksta“, dar kartą paliudija baltiskaji Mažosios Lietuvos substratą ir yra svarbus įnašas į baltiškos kultūros studijų aruodą. Marija Razmukaitė IN MEMORIAM TERJE MATHIASSEN (1938-1999) Kažkokia tragiška lemtis persekioja Skandinavijos baltistus. Dar ne taip se- niai baisiosios mūsų amžiaus ligos per anksti į kapus nusinešė norvegą Helgę Rinholmą, islandą Jorundurą Hilmarssona. Ir štai vėl liūdime: po ilgos kančios vėžys 1999 m. sausio 9 dieną galutinai palaužė ir Oslo universiteto profesorių Terję Mathiasseną. O visi trys jie buvo ne tik geri draugai, baltų kalbų tyrėjai, didžiojo norvegų baltisto Christiano S. Stango mokiniai, bet ir patys nuošir- džiausi mūsų tautos bičiuliai. Mathiassenas gimė 1938 m. balandžio 12 dieną Osle. 1957 m. baigė gimnazi- ją. Iš pradžių norėjo studijuoti lotynų kalbą ir matematiką. Tačiau šiais laikais šių dalykų studijos sunkiau suderinamos, ir Mathiassenas Oslo universitete ry- žosi studijuoti rusistiką, germanistiką ir norvegų filologiją. Be Chr. S. Stango, tarp savo mokytojų jis čia turėjo ir garsųjį norvegų iranistą Georgą Morgens- tierne. 1962 m. magistro laipsniu Mathiassenas baigė bendrąsias studijas. To- lesnj jo susidomėjimą slavistika, iš dalies ir baltistika, galima sakyti, nulėmė NATO. Mat atlikdamas karinę tarnybą, Mathiassenas turėjo progą baigti NATO organizuotus labai gerus rusų kalbos kursus (juos baigė su būsimuoju Norvegi- jos gynybos ministni). Be kita ko, tokius kursus buvo baigęs ir mūsų minėtas H. Rinholmas. 1964 m. Mathiassenui penketą mėnesių teko tobulintis Lenin- grade. Velionis prisimindavo, jog pirmąją vizą į Leningradą jam išdavė SSRS ambasados Norvegijoje tarnautojas lietuvis Vytautas Burkauskas. 1965 m. Ma- thiassenas jau filologijos kandidatas. 1966—71 m. — jis Oslo universiteto stipen- 247