Lietuvių priesaginiai deminutyviniai helonimai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLI (1999) Laimutis BILKIS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ PRIESAGINIAI DEMINUTYVINIAI HELONIMAI 1. Svarbiausi lietuvių deminutyvų darybos bruožai 1.1. Lietuvių kalba pasižymi deminutyvų gausa. Tai pabrėžiama visuose tiek sinchroniniams, tiek diachroniniams žodžių darybos tyrimams skirtuose darbuose (LKG I 254; Urbutis 1978: 280; Ambrazas 1994: 130; ir kt.). Ypač akcentuotina jų darybos įvairovė: didelis darybos afiksais galinčių būti priesagų kiekis, reali ar potenciali galimybė kone iš kiekvieno daiktavardžio ir nemažos dalies būdvardžių pasidaryti deminutyvų ir pan. Chronologiniu požiūriu išskiriami keturi lietuvių deminutyvų sluoksniai: 1) indoeuropietiškasis: vediniai su determinatyvu *-k-; 2) atskiruose ide. kalbų dialektuose bei jų grupėse pradėję rastis deminutyvai: vediniai su determinatyvais *-l-, *-g-/-g’- , *-s- bei su būdvardžių priesaga *-ino-; 3) prabaltiškasis: vediniai su determinatyvu *-t-, būdvardžių priesaga *-ino- ir ypatybės turėtojų pavadinimų priesaga *-ītio- (< *-ito- + *-io-); čia dar išskiriamas bendras lietuvių ir latvių deminutyvų sluoksnis (vediniai su priesagomis *-ēno- (< *-ēn- + *-o-), *-īnio- (< *-ino- + *-io-), *-ātio- (< *-āto- + *-io-) bei su slaviškomis priesagomis -ka, -uška); 4) lietuviškasis: vediniai su -aitis (-aitė), -eitė, -uolis (-uolė), -yklė, -uklis, taip pat su įvairiomis slaviškomis priesagomis (Ambrazas 1994: 153). 1.2. Tiriant lietuvių kalbos deminutyvų darybą gana plačiai naudojamasi toponimijos (ypač hidronimijos) duomenimis1. Vandenvardžiai, kaip mažai kintanti vietovardžių klasė, gali suteikti vertingų duomenų apie lietuvių deminutyvų raidą (chronologiją, paplitimą ir kt.). Apie deminutyvinius lietuvių upių ir ežerų vardus yra rašęs J. Senkus (Senkus 1963: 249–260), ypač detaliai jie ištirti A. Vanago hidronimų darybos studijoje (Vanagas 1970). Iš šių tyrimų matyti, jog lietuvių vandenvardžių su deminutyvinėmis priesagomis daryba yra adekvati apeliatyvinių deminutyvų darybos tendencijoms: pasižymi darybos produktyvumu (pvz., tarp priesagų vedinių daugiausia yra upių ir ežerų vardų su deminutyvų priesaga -ėlė, -elis) bei pakankamai gausiu darybos afiksų inventoriumi. Panašios tendencijos pastebimos ir latvių hidronimijoje – tarp priesaginės darybos limnonimų produktyviausios vėlgi deminutyvų darybos priesagos -īt- ir -iņ-. (Balode 1985: 61). Taigi čia pateikiama 1 Be nurodyto S. Ambrazo straipsnio, dar plg. P. Skardžiaus žodžių darybos studiją (Skardžius 1996). 51 kalbamosios kategorijos helonimų, arba pelkėtų vietų vardų2, analizė, atrodo, galėtų būti reikalinga bei nuosekli vandenvardžių tyrimų tąsa. Be to, ši analizė suteiktų galimybę palyginti diminutyvinių helonimų3 ir kitų hidronimų darybą, atskleistų jų panašumus bei skirtumus. 2. Diminutyvinių helonimų darybos analizės problemos Pradedant analizuoti priesaginius diminutyvinius helonimus, spręstinos kelios svarbiausios problemos, susijusios su 1) darybos būdo nustatymu; 2) darybos pamato leksinio statuso nustatymu; 3) darinio darybos reikšmės nustatymu, t. y. jo priskyrimu tam tikrai darybos kategorijai. 2.1. Kalbant apie darybos būdo nustatymo problemą minėtini atvejai, kai darybos pamatas yra bendrinis daiktavardis, nes greta bet kurio iš jų kalboje egzistuoja su įvairiomis priesagomis padarytų diminutyvinių variantų, todėl helonimai gali būti atsiradę tiesiog iš pastarųjų, pvz., Balėlė b. Rm < balėlė < bala; Raist-ūkas b. Dbg < raistūkas < raistas ir pan. Teigiant tokį darybos modelį, pelkėtų vietų vardus reikėtų laikyti priesagėtaisiais, t. y. turinčiais priesagą, kuri yra ne darybos afiksas, o tik tiesiog iš pamatinio apeliatyvo perimta morfema. Tačiau, rodos, tai nebūtų teisinga. Gana akivaizdu, jog absoliuti dauguma diminutyvų, teoriškai galinčių būti pamatiniais žodžiais, nėra nominaciniai nomenklatūriniai geografiniai terminai, kadangi leksine prasme jie nėra neutralūs, išreiškia ir tam tikrą vertinamąjį emocinį aspektą. Išimtis būtų nebent nominacinis terminas upėlis. Tokių apeliatyvų beafiksė toponimizacija nėra dažnas vietovardžių radimosi būdas. Žinoma, tai nereiškia, kad jis negalimas, tačiau išskirti šių atvejų beveik neįmanoma, todėl visi helonimai, turintys diminutyvų darybai būdingas priesagas, laikytini priesagų vediniais. 2.2. Lietuvių toponimikų darbuose ypač reikšmingu laikomas darybos pamato leksinis pobūdis: visų pirma jo priklausymas apeliatyvų arba onimų klasei, o toliau – tam tikriems smulkesniems poklasiams (žr. Vanagas 1970; 1973: 209–219; Razmukaitė 1981: 199–206; 1983: 146–153; 1988: 88–104; 1989: 138–147; 1991: 53–60). Pavyzdžiui, teigiama, jog oikonimų darybai greta vienos kitos universalesnės priesagos būdingi keli priesagų tipai, kurie atsirado dėl priesagų priklausymo nuo leksemos, prie kurios jos jungiamos, t. y. nuo to, koks yra darybos pamatas: apeliatyvas, asmenvardis, toponimas (Razmukaitė 1989: 139). Netgi manoma, jog šiuo pamatu atlikta visais darybos būdais padarytų vietovardžių diferenciacija galėtų būti pirmasis dar ybinės klasifikacijos žingsnis (Savu- 2 Šių terminų vartojimas yra aptartas išsamiau (žr. Bilkis 1997: 35–57). 3 Sekant nusistovėjusia apeliatyvinių diminutyvų tyrimų tradicija terminas deminutyvinis helonimas čia ir toliau straipsnyje suprantamas plačiąja prasme: diminutyvais laikomi ir amplifikatyvai, melioratyvai bei pejoratyvai, juolab kad kalbant apie helonimus (kaip ir apskritai – toponimus) tokių vedinių reikšmes atskirti kažin ar įmanoma. 52 kynas 1971: 168). Todėl šio skirstymo nevengiama analizuojant ir deminutyvinius priesaginius helonimus, nes norima išsiaiškinti priesagų santykius su atitinkamiems leksikos sluoksniams priklausančiais pamatiniais žodžiais. Tiesa, tenka pripažinti, kad tai nėra struktūrinė, o tam tikra prasme semantinė klasifikacija, todėl konstatuotinas klasifikavimo nevienarūšiškumas (plg. Toporov 1963: 228). Tačiau jis pateisinamas, kadangi, kaip minėta, nuo helonimų darybos pamato leksinio pobūdžio gali priklausyti priesaginio helonimų struktūrinės ypatybės. Be to, tai nėra helonimų, o jų pamatinių žodžių semantinis klasifikavimas. Remiantis tuo, kas pasakyta, išskiriamos dvi pagrindinės deminutyvinių helonimų grupės. Pirmajai (1.) priskiriami helonimai, padaryti iš apeliatyvų (priesaginė toponimizacija), antrajai (2.) – helonimai, padaryti iš onimų (toponimų) (priesaginė transtoponimizacija). Jos skirstomos smulkiau – pirmoji: iš fiziografinių terminų, iš augalų pavadinimų, iš gyvūnų pavadinimų, iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų ir t. t.; antroji: iš kitų helonimų, iš upių ir ežerų vardų, iš oikonimų, iš kitokių toponimų. Skirstant deminutyvinius helonimus pagal pamatinio žodžio leksinį statusą kai kada sunku nustatyti, kuriai grupei – apeliatyvų ar onimų (konkrečiau – toponimų) – pastarasis priskirtinas. Tas faktas, jog šalia helonimo su deminutyvine priesaga neužfiksuotas tos pačios šaknies vietos vardas be priesagos dar nepatvirtina, kad tokio pelkėtos vietos vardo gyvojoje kalboje nėra ar nebuvo anksčiau. Tačiau nesant konkrečios galimybės tai įrodyti transtoponimizacinei grupei priskirtini tik tie helonimai, kurių pamatiniu žodžiu esantis vietovardis yra realiai paliudytas, t. y. užrašytas iš gyvosios kalbos. Pažymėtina ir tai, jog kai kuriais atvejais pamatinis helonimas gali būti ne savarankiškas toponiminis vienetas, o gretiminė vedinio lytis, tačiau tai nustatyti taip pat labai sunku. Be to, ši galimybė neturi svarbesnės įtakos darybos pamato leksinei charakteristikai, nes abiem atvejais derivantas yra vietovardis, konkrečiau – helonimas. 2.3. Priesaginių helonimų darybos reikšmės tyrimą komplikuoja tai, kad nemažos šių vedinių dalies pamatinis žodis ne visai aiškus ar visiškai neaiškus, o priesagos išskirtinos gretinant helonimą su kitais bendrašakniais helonimais, upių ir ežerų vardais, kitokiais toponimais bei tokiais vediniais, kuriuose taip pat galima išskirti analogišką formantą (priesagą): Al-iūlė b. Šš – plg. Āliai plk. Švnč; At-aisai plk. Šlv – plg. At-uonės b. Trš, At-esys ež. Smn; dėl priesagos plg. Ilg-áis(is) rst. Krn, Juod-aisės plk. Btr, Rim-aisai k. Rm, lat. Raūnais(is) ež., Kļavaisa up., Ārais(is) ež. ir pan. Tokiais atvejais, be abejo, yra neaiški ir helonimų (tarp jų ir turinčių deminutyvų darybai būdingas priesagas) darybos reikšmė, todėl kalbant apie deminutyvinius helonimus turimi omenyje tik aiškios darybos pelkėtų vietų vardai, t. y. tokie, kurių pamatinis žodis visiškai aiškus. Helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, darybos reikšmė nevienoda, o kai kuriais atvejais kiek kitokia nei atitinkamų apeliatyvų. 53 2.3.1. Tikraisiais deminutyviniais helonimais galima laikyti tik tokius, kurių pamatinis žodis – bendrinis daiktavardis, pvz., Šak-ėlės < šaka; Ąžuolyn-ėlė < ąžuolynas; Uodeg-ikė < uodega „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“ (LKŽ XVII 460, 464); Ežer-iūkas < ežeras ir pan. Šie helonimai analizuojami pirmojoje (1.) grupėje. 2.3.2. Iš būdvardžių padaryti helonimai veikiau priskirtini ne deminutyvų, o vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) darybos kategorijai, pvz., helonimo Žal-ėlis santykis su pamatiniu būdvardžiu žalias maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio kart-ėlė „kartenė (kryžmažiedžių augalų gentis)“ (LKG I 360) su pamatiniu būdvardžiu kartus; helonimo Apskrit-utė santykis su darybos pamatu apskritas, -a maždaug toks pat, kaip ir daiktavardžio rausvūtė „pušyniuose ant gryno smėlio auganti samana“ (LKG I 352) su darybos pamatu rausvas, -a ir pan. Dėl šios priežasties apie tokio tipo priesaginius helonimus deminutyvinių helonimų analizės metu kalbėti, rodos, nereikėtų. 2.3.3. Iš veiksmažodžių su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis išvesti helonimai laikytini ne deminutyvais, o veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina agentis) darybos kategorijai priklausančiais derivatais. Helonimų Murm-ėlės, Išpūv-elė, Siūb-ūkas, Pump-utis, Kriok-uzis ir kt. santykis su atitinkamais pamatiniais veiksmažodžiais murmėti (mūrma) „marmėti, gurgeti, burgeti“ (LKŽ VIII 426), išpūti (išpūvo) „visiems supūti, išgesti; pavirsti puvenomis“ (LKŽ X 1125), siūbuoti „į šalis linguoti, svyruoti; svyruoti, linkseti paviršiu, liūleti“ (LKŽ XII 585–586), pumpėti „plėstis, pūstis“ (LKŽ X 909, IX 312), kriokti „sunkiai alsuoti, karkuoti, puškuoti; smarkiai ūžti, šniokšti“ (LKŽ VI 605–606) yra adekvatus apeliatyvų čiūpelis „čiupa, čiupna“ (LKG I 334), sugriūvelis (LKG I 319), šlamūkas „graižažiedžių šeimos augalas, šlamutis“ (LKG I 328), blizgutis „blizgalas, žibutis“ (LKG I 324) santykiui su pamatiniais veiksmažodžiais čiūpti (čiūpo), sugriūti (sugriūvo), šlamėti (šlama), blizgėti (blizga). 2.3.4. Iš kitų toponimų su deminutyvams būdingomis priesagomis padaryti helonimai taip pat pasižymi darybos reikšmės specifika. Tokie vediniai pamatinio žodžio atžvilgiu reiškia ne tik deminutyvumą (dėl to jie dar vadinami toponiminės mažybės vediniais⁴), bet ir posesyvumą. Kilmės, priklausymo santykiai tarp derivanto ir derivato čia pakankamai akivaizdūs ne tik dėl to, jog juos lemia pačių įvardijamųjų objektų santykis (Vanagas 1970: 75), bet ir dėl darybos formanto ypatybių. Pavyzdžiui, helonimų Meldutišk-aitė, Bagm-ėlis, Žydbal-ytė, Kuden-iōkas, Švendr-iūkas, kurie padaryti iš atitinkamų bendrašaknių nepriesaginių vietovardžių Meldūtiškė, Bagmas (Bagmà), Žydbalė, Kudėnis, Švendra, priesagos -ait-, -el-, -yt-, -(i)ok-, -(i)uk- gali būti ir apeliatyvinių deminutyvumą bei posesyvumą reiškiančių vedinių darybos formantas – plg. karal-aitis, ant-ėlis, kat-ytis, stim-iōkas, generol-iūkas (LKG I 411) ir pan. 4 Vanagas 1970: 75. 54 Tiesa, upių ir ežerų vardų semantikos tyrimuose iš įvairių klasių vietovardžių padarytų vedinių darybos reikšmė traktuojama nevienodai: iš kitų upių ir ežerų vardų išvesti hidronimai laikomi deminutyvais (kartu su posesyvumo išraiška), o išvesti iš visų likusių toponimų – posesyvais. Tokia diferenciacija yra paremta nevienodais pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų kiekybiniais santykiais (Vanagas 1981: 46–48; 94–97). Tačiau toks kriterijus kai kuriais atvejais galbūt kiek formalus, nes deminutyviniai toponimų (derivanto ir derivato), kaip kalbos vienetų, santykiai gali būti ir neadekvatūs jais įvardijamų objektų kiekybiniams santykiams: pvz., pieva Sidabrinė gali būti mažesnė už ežerą Sidabrinaitis, bet vedinys Sidabrinaitis pamatinio žodžio Sidabrinė atžvilgiu gali būti deminutyvas. Juolab tai pasakytina kalbant apie helonimų santykius su kitais toponimais, esančiais jų pamatiniais žodžiais, nes šiuo atveju įvardijamų objektų kiekybinių santykių (pvz., raisto ir pievos, balos ir pievos, pelkės ir ežero ir pan.) išvis neįmanoma apibrėžti. Dėl šių priežasčių visi iš kitų vietovardžių (tiek helonimų, tiek ir kitokių toponimų) padaryti helonimai darybos reikšmės požiūriu laikytini deminutyvais bei posesyvais, t. y. vediniais, pamatinio žodžio atžvilgiu reiškiančiais deminutyvumą bei posesyvumą. Tokie, t. y. iš kitų toponimų padaryti, helonimai sudaro antrąją (2.) analizuojamųjų pelkėtų vietų vardų grupę. Pabrėžtina tai, jog nustatant šios grupės pelkėtų vietų vardų darybos pamatą paisytina pamatiniu žodžiu ir vediniu įvardijamų objektų lokalizacijos duomenų, nes tik tada, kai abu objektai yra greta ar netoli vienas kito, vedinį galima laikyti transtoponimizacijos produktu5. 2.3.5. Dar kitaip suvoktina antropohelonimų darybos reikšmė. Iš asmenvardžių padaryti vediniai rodo priklausomybę pamatinio žodžio atžvilgiu, todėl tegali būti priskiriami posesyvų kategorijai, pvz., helonimo Abrom-alis plk. Slnt : Abrōmas avd. (LPŽ I 60) darybos reikšmė būtų „Abromui priklausantis“; helonimo Tamul-ianka b. Krkn : Tamùlis avd. (LPŽ II 1017) – „Tamuliui priklausantis“; helonimo Bìsl-aitė b. Jnš, kuris greičiausiai atsiradęs iš *Bìsl-aitė : Bìslis avd. (LPŽ I 266) – „Bisliui priklausantis“ ir pan. Taigi ir ši helonimų grupė nėra deminutyvinių helonimų analizės objektas. 3. Priesaginių deminutyvinių helonimų analizė 3.1. Vediniai su lietuviškomis (baltiškomis) priesagomis. Priesaga -aič- -aitė (-aitės). 1. Rūd-aitės rst. Sem < rūdà6 „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“. 5 Ši nuostata netaikytina tik metaforiniams helonimams. 6 Nustatant priesaginių deminutyvinių helonimų pamatiniais žodžiais esančius apeliatyvus, naudotas įvairiais lietuvių kalbos žodynais, kurie, siekiant išvengti dažno jų paminėjimo po kiekvieno pamatinio žodžio, nurodyti po straipsnio pateiktame literatūros sąraše. Dėl tos pačios priežasties nurodomos ne visų, o tik mažiau lietuvių kalboje paplitusių apeliatyvų reikšmės. 55 Priesaga -aič- reta ne tik helonimų, bet ir kitų vietovardžių bei apeliatyvų daryboje (dėl pastarųjų žr. LKG I 286). Ji laikytina sufikso -ait- (-aitė) variantu. Priesaga -ait- -aitė (-aitės). Pagal pamatinių žodžių leksinį statusą aiškios darybos vediniai skirtini į dvi grupes: apeliatyvinius ir oniminius (toponiminius). 1. a) iš fiziografinių terminų: Alksn-aitė b. Ply < álksna (alksnà) „bala, klonis, slėnis; alksniu priaugusi vieta, alksnynas“, dar plg. álksnis (alksnỹs) „beržinių šeimos medis“; Apydėm-aitė b. Ml < apydėmė „sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų; panamė, išvara“; Bal-aitė b. Kair, Snt, Šl; b., rst. Str; Balaità – apslavinta iš *Bal-aitė rst. Grvš; Bal-aitė b. Grl, Mrk, Švnč; plk. Bzl ir t. t. (iš viso 14); Bal-aitė⁷ b. Al, Lzd, Lg; plk. Šl; rst. KzR ir t. t. (iš viso 15); Bal-aitės b. Šl; plk. Vs; rst. Sem ir t. t. (iš viso 9); Bal-aitės b. Ml; plk. Kair, Vrn; Bal-aitės klampus alksnynas Jnk; plk. Grz, Mrc, Šl; plk. Mrs < balà; Duobur-aitė b. Kpč < duoburỹs „duburys“; Durpinÿč-aitė b. Alvt < dùrpinÿčia „vieta, kur kasamos ar iškastos durpės; duobė durpyne“; Gir-aitė b. Vs; b., rst. Kpč; plk. Rs, Ššt ir t. t. (iš viso 10); Gir-aitė b. Vs; plk. Šlv, rst. Mrk; Gir-aitė 2b. Kpč; plk. Dg, Mrk; rst. Arn; Gir-aitės b. Kuč < girià; Išdag-aitė b. Šmk < išdaga (išdaga) „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-aitė b. Erž < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kalianij-aitės b. Vs < *kalianija – plg. kaliònija „viensėdis; atskiras žemės sklypas“; Kriauš-aitė plk. Vrd < kriaušis (kriaušys) „status, skardingas krantas, staigiai pakili vieta“; Kupurn-aitė b. Kuč < kupūrna „pievos nelygumas, kemšas, kupstas; sužėlęs kurmiarausis“; Lank-aitė plk. Smln < lankà „didele lygì pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; klonis, slėnys, pakalnė“; Lauk-aitė b. Šln < laũkas „lygi, be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas“, bet gali būti ir deadjektyvas – plg. laũkas, -à „su balta kakta ar baltu snukiu“; Paker-aitė rst. Mlt < pakerė „vieta po vandens paplautomis medžio šaknimis; vandens paplautas, nusviręs upės, ežero ar duobės krantas, pakriausė“; Piev-aitė plk. Kr; Piev-aitės rst. Dg; Piev-aitės b. Vs < píeva; Pievel-aitė b. Žmt < pievėlė < píeva; Plyn-aitė b. Kbr; Plyn-aitė b., plk. Šk; Plyn-aitė b. Kbr < plýnė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Sal-aitės b. Alv, Dkšt; Sal-aitės b. Rd < salà „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste, vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Šlyn-aitė plk. Alj < šlỹnas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš augalų pavadinimų: Egl-aitė b. Krkn; Egl-aitė b. Krkn < eglė (eglė); Obel-aitė lk. Dg < obelìs; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kuis-aitė plk., tr. Rt < kuisis (kuisys) „uodas, mašalas“; 7 Iš gyvosios kalbos užrašytos, bet nesukirčiuotos helonimų lytys čia ir toliau straipsnyje nekirčiuojamos. 56 d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-aitė b. Lzd < pilìs; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Niekot-aitė b. Sltn < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; geldena“ – dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr. Toponiminiai vediniai pagal pamatinio žodžio priklausomybę tam tikroms toponimų klasėms skirstytini į keletą grupių. 2. a) iš kitų helonimų: Alksnyn-aitė b. Vs < Alksnynė b.; Ašutin-aitė b. Mrk < Ašutinė b.; Bal-aitė b. Ckn < Balà b.; Bal-aitė b. Šl < Balà plk.; Dielin-aitė b. Mrk < Dielinė b.; Girnalov-aitės b. KzR < Girnalovė b.; Gojin-aitė b. Lzd < Gojinė b.; Yvin-aitė b. Šlvn < Yvinė (Yvinė) b.; Jendrin-aitė b., rst. Vs < Jendrinė b.; Jendrin-aitė b. Vs < Jendrinė b.; Kemšin-aitė b. Mrc < Kemšinė b.; Kiaulin-aitė b. Vs < Kiaulinė b.; Krakin-aitė b. Vs < Krakinė b.; Kūdabāl-aitė (|| Kūdabālaitis) b. ŠlnL < Kūdabale b.; Kūlyn-aitė b. Lp < Kūlynas b.; Kupstin-aitė b. Vs < Kupstinė b.; Lapūkin-aitė b. Srj < Lapūkinė b.; Lašišk-aitės rst. Dg < Lašiškės rst.; Luotin-aitė b. Lzd < Luotinė b.; Nendrin-aitė b. Kuč < Nendrinė b.; Ožkabal-aitė b. Šk. < Ožkabalė plk.; Ožnugar-aitė b. Rtnk < Ožnugarė b.; Polabal-aitė b. Lp < Polabalė b.; Prūd viet-aitės plk. Rs < Prūdvietės plk.; Rūdin-aitė b. Kuč < Rūdinė b.; Širok-aitė plk. Lp. < Širokė plk.; Tunišk-aitės b. Vrn < Tuniškės b. Pora helonimų padaryti ne iš kitus netoli esančius objektus įvardijančių pelkėtų vietų vardų, o tiesiog iš gretiminių lyčių: Medušk-aitė b. Alv greičiausiai yra perdirbinys dėl metatezės iš *Medukšt-aitė < Medukštė, Medukšta; Meldutišk-aitė b. Mrk < Meldùtiškė. Kalbamasis darybos modelis dėsningai pratęsia ir reprezentuoja lietuvių upių ir ežerų vardų darybos sistemoje pastebėtą vienarūšių toponimų sąveikos rezultatą – vedinius su deminutyvų ir posesyvų darybai būdinga priesaga -ait-, reiškiančius pamatinio toponimo atžvilgiu deminutyvumą bei priklausymą (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1970: 75). Tokį darybos modelį reprezentuoja ir kiti panašūs vediniai: b) iš oikonimų: Keryv-aitė plk. Grk < Keryvai k.; c) iš kitokių toponimų: Bal-aitės b. Vrn < Bālos pv.; Bendrābal-aitė b. Lp < Bendrābolė pv., kuri greičiausiai apslavinta iš *Bendrābalė; Degus-aitė b. Lp < Dėgusė pv.; Kemsin-aitė b. Lzd < Kemsinė pv.; Kiauliabal-aitė b. Vrn < Kiauliābalis mš. dalis, pv.; Moragin-aitė b. Vrn < Morāginės pv.; Plyn-aitės plk. KzR < Plý nė ar.; Sal-aitės b. Mrc < Sālos l., pv.; Sal-aitės rst. Dg < Sālos pv.; Varnišk-aitė b. Kuč < Varniškės pv. -aitis (-aičiai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-aičiai plk. Str; rst. Dv; Bal-aičiai plk. Čk; Bal-aitis b. Švnč; Bal-aitis b. Pls; Bal-aitis b. Onš < balà; Eglyn-aičiai b. Lp; Eglyn-aitis b. Lp < eglȳnas; Ežer-aičiai 2b. Ut; plk. Žl; rst. Gr, Vyd, Vrn; Ežer-aičiai plk., rst. Žl; to paties darybos tipo yra ir apslavintas helonimas Ežeroičiai rst. Žl – iš *Ežeraičiai; Ežer-aitis b. Grz; plk. Blnk, Gr; plk., b. Grk; rst. Lel, Mrc, PžlM; Ežer-aitis b. Rod; Ežeroitis rst. Btr – apslavintas iš *Ežer-aitis < 57 ėžeras; Gir-áičiai rst. Btr < girià; Karklyn-áičiai plk. Bzl; Karklyn-ái tis b. Kpč < karklẏnas; Kelm-ái čiai plk. Mcč < kélmas; Kvajyn-aitis b. Vs < kvajýnas „pušynas“; Liglynáičiai b. Lp < *Liglyn-áičiai, matyt, yra tam tikras perdirbinys iš pirminės lyties Eglyn-áičiai (žr.); Lóv-aičiai plk. Rs < lovỹs „loma, latakas, kanalas, griovys“; Mulyn-ái tis b. Lp < *mulynas < mùlas „dumblas“; Rūd-áičiai rst. Gr < rūdà „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“; Rūd yn-aitis b. Erž < rūdýnas „pelkė su rūdu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Samanýn-aitis b. Švn < samanỹnas; Šil-áičiai b. Knv; Šil-aičiai lk. Dg < šìlas; b) iš augalų pavadinimų: Ąžuol-aitis b. Dg, Vrn < ą́žuolas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Dėl-aitis b. Sltn < dėlė „krauju mintanti gelųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė“; Gaigal-ái tis rst. Pkn < gaĩgalas „antinas“; Várn-aitis b. Vlž < várna; Vilk-aičiai rst. Blnk < vìlkas. Likusius darinius patikimai galima laikyti įvairių toponimų vediniais: 2. a) iš kitų helonimų: Bendrar aist-aitis b. Vrn < Beñdraraistis rst.; Kūdabal-aitis (|| Kūdabalaitė) < Kūdabalė b.; Skundabal-aitis b. ŠlnL < Skùndabalis b.; Švokšlin-aitis b. Onš < Švokšlinis b.; b) iš upėvardžių: Akl-aitis rst. Dbg < Áklis upl.; c) iš kitokių toponimų: Gulbin-aitis plk. Grz < Gul̃binas mš.; Veršišk-aitis rst. Dg < Veršiškis pv. Kiekybinė helonimų – priesagos -ait- vedinių – charakteristika pagal jų pamatinio žodžio leksinį statusą bei nuo jo priklausančią darybos reikšmę būtų tokia: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji diminutyvai, yra gausesni – 75%, vediniai iš toponimų (transt ponimizacija), t. y. deminutyvumą bei posesyvumą reiškiantys vediniai, sudaro 25%. Atskirai paminėtinas pelkevardis Mūtrung-ái tis plk. Grk, nes jo santykis su oikonimu Mūtrungis k. gali būti kitoks: galbūt pirminė helonimo lytis buvo *Mut-rungis, o vėliau, tuo pačiu vardu pavadinus kaimą, šių onimų santykiai transformavosi, ir helonimas, jau kaip posesyvas, įgavo priesagą -aitis. Toks reiškinys gana dažnas upių ir ežerų vardyne (žr. Vanagas 1970: 77, 126 ir kt.). Išryškėja keli gana aiškiai apibrėžti vedinių su -ait- arealai. Didžiausia jų koncentracija išskirtina pietiniame ir pietvakariniame Lietuvos pakraštyje – apie Lazdijus, Alytų, Varėną, Šakius, Vilkaviškį. Kitos kiek didesnio paplitimo vietos yra rytinė Lietuvos dalis, taip pat teritorija apie Raseinius, Tauragę. Pažymėtina, jog didele dalimi sutampa helonimų ir upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 79) su šia priesaga arealai. Tiesa, upių bei ežerų vardų šiaurinė riba (Priekulė – Jūžintai) helonimų praplečiama toliau į šiaurę iki Šiaulių, Gruzdžių. Priesaga -al- -alė (-alės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bry l-alė plk. Ms < brýlas „grumstas“; Daub-ālės plk. Pšk < daubà „slėnys, klonis, griova“; Ganykl-ālė plk. Žlb < ganyklà; Grau ž-ālės plk. Obl < gráužas (graužas) „žvyro sudėtinė dalis; žvyras, 58 žvirgždas; žemė prie graužo; graužynė; potvynio sunešta smėlio krūva, salelė; žvirgžduotas, smėlėtas upės ar ežero pakraštys; kriaušis“; Lank-ālė plk. Msd < lankà „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; slėnys, pakalnė“; Mark-ālė b., plk. Vg; Mark-ālės b. Dr; Mork-ālės b. NmŽ – perdirbinys iš *Mark-ālės < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Pelk-ālė plk. Kltn; Pelk-alė plk. NmŽ; Pelk-ālės plk. Kltn, Varn < pélkė; Piev-ālė plk. Rt; Piev-alės b. Kl < píeva; Prūd-alė (|| Prūdėlė) plk. Užv; Prūd-alės plk. Mcč < prūdas (prūdàs) „tvenkinys“; Rūd-ālė b. Klm < rūdà; Šil-ālė plk. Vyr < šìlas; Tyr-ālė plk. Tl < týras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Turpyn-ālė plk. Pkšt, Šll < turpýnas „vieta, kur yra turpių, durpynas“; b) iš augalų pavadinimų: Gurgžd-ālė plk. Lk < gurgždis „skėtinių šeimos augalas; miškinis skudutis; vaistinė šventagaršvė; vaistinis liubyst ras; paprastoji garšva; nuodingoji nuokana; dėmėtoji mauda“; Karkl-alė b. Dr < kàrklas; Kytr-ālė plk. Tv < kyt rė „žinginys (pelkinis žinginys)“; Vingrykšt-ālė b. Krž < vingrykštis „vingiarykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Gerv-alės plk. Als < gérvė (gervė); d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Pil-ālė plk. Krt < pilìs; e) iš kitokių apeliatyvų: Šak-alės plk. Plm < šakà „medžio, krūmo ar šiaip kokio augalo stiebo atauga, išauga“. Tiesa, šis helonimas gali būti ir kitokios darybos – galūnės vedinys iš apeliatyvo šakalỹs „nestoras, nedidelis pagalys, malkagalis“. Kita dalis -aitė vedinių padaryti iš įvairių toponimų: 2. a) iš kitų helonimų: Lakštin-alė plk. Plng < Lakštinė plk.; b) iš oikonimų: Lendrym-ālė plk. Dglk < Lendrýmai k. dalis; c) iš kitokių toponimų: Lank-ālė plk. Pkšt < Lankà pv.; Liekn-alės plk. Plt < Lieknà mš., pv.; Mark-alės plk. Pdv < Markos pv.; Šil-alės plk. Žib < Šilai mš.; Tyr-alės plk. Stlg < Týrai drp., gn. Helonimas Pekl-ālė plk. Paš greičiausiai išvestas iš tą patį objektą įvardijančios pirminės lyties Peklà. -alis (-aliai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Dumbur-aliai plk. Kltn < dumburys „duburys“; Ežer-alis plk. Žlb; rst. Pln < ežeras; Gyvatyn-alis rst. Varn < gyvatýnas „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Mark-aliai plk. Varn; Mark-alis b. Varn < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Paliūn-aliai (|| Paliūnėliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia drėgna, pelkėta pieva“; Paversm-ālis plk. Plt < pavérsmis, pavérsmė „pažliugusi, niekad neišdžiūstanti, žiemą neužšalanti vieta palei versmę; šaltinis, versmė“; Pjaun-alis 2plk. Šll < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Prūd-aliai plk. Jčč; Prūd-aliai b. Lk; Prūd-ālis b. Tt; plk. Pšln < prūdas (prūdàs) „tvenkinys“; Pušyn-ālis plk. Plt; rst. Varn < pušýnas; Rub-ālis plk. Žr < rubà „riba, linija“; Skynim-aliai rst. Trg < ský imas (skynìmas) „išskinta, iškirsta miško vieta“; Smuklyn-ālis plk. NmŽ < smuklýnas „smukli, klampi 59 vieta, klampynė“; Šaltin-alis b. End < šaltinis (šaltinys); Tarp-aliai plk. Krt – greičiausiai iš *tarpa, *tarpas ar pan. – plg. lenk. dial. tarfa „durpės“ (Nitsche 1964: 88), brus. mapn, mapфa „durpės“ (SBG V 91); Tyr-aliai plk. Pkšt; Týr-alis plk. Vgr, Žr; Tyr-alis plk. Pln, Tv, Žlb; rst. Rt < týras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; b) iš augalų pavadinimų: Berž-aliai plk. Brs < béržas; Kež-alis plk. Plt < kéžas „mažas, kumpas, nususes medis; kelmas; kežinių šeimos kerpė“, kiti du šio helonimo variantai Kež-alis, Kiž-alis laikytini antriniais, tam tikrais perdirbiniais iš pirmojo; c) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Ožyn-alis plk. Kv < *ožynas < ožys; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Aptvor-ális plk. Tv < aptvoras „tvora, aptvara“; Num-aliai plk. Skdv < nūmas „namas“; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Jūr-alis b. Skd < jūra. 2. a) iš kitų helonimų: Tyr-alis plk. Tl < Týrai drp.; Žaltatyr-alis tr. Kl < Žaltatyris mš.; b) iš kitokių toponimų: Liūgn-aliai plk. Kltn < Liūgnai pv.; Pākryž-alis plk. Varn < Pākryžis ar. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -al- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 84%, vediniai iš toponimų (transt toponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 16%. Helonimai Marg-aliai plk. Krt; Marg-alis b. Plt gali būti pamatuoti tiek būdvardžio márgas, -à, tiek daiktavardžio márgas „žemės matas“. Helonimų su priešaga -al- arealas šiek tiek skiriasi nuo tokio paties darybos tipo upių ir ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 90): jis truputį didesnis, labiau išplitęs į rytinę Žemaitiją – siekia Tytuvėnus, Bazilionus. Patys „kraštiniai“ arealo taškai – Žemaičių Naumiestis – Dauglaukis – Kelmė – Tytuvėnai – Micaičiai – Barstyčiai – Pašilė – Skuodas, tačiau vakarinėje ir šiaurės vakarinėje Žemaičių dalyje tokių vedinių koncentracija kur kas didesnė. Priesaga -eik- -eika (-eikos). 1. Bal-eikos rst. Btrm < balà. Plg. apeliatyvinį deminutyvą živeikà „žuvelė“ (Ambrazas 1994: 131). Kita vertus, priesaga gali būti slaviška – plg. brus vv. Батлейка, Варэйка, Рудамейка ir pan. (Lemciugova 1970: 89). Priesaga -ėk- -ėkas. 1. Berž-ėkas plk. Aln < béržas; Ežer-ėkas b. Kurn < ėžeras; Francūz-ėkas rst. Glv < *francūzas – plg. prancūzas. Priesaga -el- -elė (-elės). Išskirtini helonimai, padaryti iš apeliatyvų (toponimizacija) ir kitų toponimų (transt toponimizacija), nuo to priklauso ir jų darybos reikšmė: dari- 60 niai iš apeliatyvų laikytini deminutyvais, o vediniai iš kitų toponimų pamatinio žodžio atžvilgiu išreiškia tiek deminutyvinius, tiek priklausomybės santykius. 1. a) iš fiziografinių terminų: Ak-ėlė b. Ig, Stk; rst. Sem; Ak-ėlės plk. Vdn; rst. Vrn, Žž; rst., plk. Nmt < akys „liūne kiaura vieta; pelkių ar baigiančių užakti ežerų nedidelis vandens plotas || iš gilumos prasimušęs šaltinis, akivaras“; Alksn-ėlė rst. Būd < álksna (alksna) „bala, klonis, slėnis; alksnių priaugusi vieta, alksnynas“, bet, antra vertus, plg. álksnis „beržinių šeimos medis“; Bagn-ėlė rst. Aln; Bagn-elė b. Mlt < bagnà „pelkė, liūnas, armuo || didelis purvas, klampynė“; Bal-ėlė b. Mrc, Nj, Trgn; plk. Krkn, Rd; rst. Pnm ir kt. (iš viso apie 110); Bal-ėlė (|| Kertynė) b. Šd; Bal-ėlės b. Mšk, Sv, Šmn; rst. Žl ir kt. (iš viso apie 18) < balà; Birž-ėlė b. Alns, Tk; rst. Trgn; Birž-ėlės rst. Žl < biržė „beržų miškelis, beržynas, beržynėlis“; Brast-ėlė b. Pmp, Vs; plk. Slv; rst. Mlt ir kt. (iš viso 12); Brast-ėlės b. Kpč, Ldvn, Lkšt; rst. Msn, Saml < brastà; Bucht-ėlė b. Glv; rst. Auk – plg. lenk. buchta „įlanka, užutekis; gili vieta upėje“ (Nitsche 1964: 165); Bukt-ėlė plk. Tl < buktà „upės, ežero ar balos įlanka; užtakys; gili vandens išsukta vieta“; Daub-ėlė plk. Tl < daubà; Degsn-ėlės lk. Mšk < dėgsnė (degsnė) „degimas, išdegusi vieta“, dar plg. degsnis „degimas, išdaga“, degsnys „išdaga, degsnė“; Diegl-ėlė lk. Dj – greičiausiai iš *Degl-ėlė – plg. dėglė „gili, klampi vieta pelkėje“; Dirv-ėlės b. Ds; rst. Lkm < dirvà; Dirž-ėlė b. Rk < diržas „žemės rėžis“; Dumbl-ėlė b. Dj, Jnšk; Dumbl-ėlė b. Stč; Dumbl-ėlės b. Jnš < dūmblas; Duob-ėlė b. Jk, Vs; rst. Kvr, Lel, Pbs ir kt. (iš viso 15); Duob-ėlė rst. Prn, Vv; Duob-ėlės b. Trgn; plk. Jk, Pmp; rst. Stk < duobė; Dzern-ėlė b. Lp < dzernà „velėna, derna“; Gal-ėlė b. Rz < gãlas „kraštas; siena; riba; pabaiga“; Gemb-ėlės b. Kair < gėmbė „vingis, išsilenkimas“; Gir-ėlė b. Antz, Km; plk. Sgl; rst. Slk, Žl ir kt. (iš viso 19); Gir-ėlė b. Bsg, Sd, Vs; Gir-ėlės b. Užp; rst. Pbs < girià; Goj-ėlė b. Lzd; rst. Pbs; Goj-elė plk. Alksd < gõjus „nedidelis, gražus miškelis“; Grub-ėlė plk. Rd; rst. Šmn < grùbas „kupstas“; Grūb-ėlė b. PnmR < grūbà „baloj pakilesnė vieta, apaugusi krūmokšniais, berželiais; kalva, kauburys“; Kamš-ėlė b. Krkn, Lp; plk. Ktv, Pn; rst. Sug ir kt. (iš viso 9); Kamš-ėlė b. Brž, Kpč, Tršk; rst. Nmt; Kamš-ėlės b. Bb, Rk; plk. Grnk, Jon < kamšà „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtais yta duobė; klampi vieta“; čia minėtinas ir helonimas Kamašalė b. Rtn, kuris galbūt atsiradęs iš *Kamaš-ėlė, o pastarasis dėl anaptiksės – iš *Kamš-ėlė; Kapč-ėlė rst. Dg < kāpčius „sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti; ežiaženklis, erekys; kurmiarausis“; Kems-ėlė rst. Žl; Kems-ėlės b. Aln < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kesas“; Kin-ėlė rst. Eiš < kinė (kinė) „pakilesnė vieta pievoje, raiste ar vandenyje; padirvio galas, kur prieina į dirvą, panuovolis“, kinis „ant vandens užžėlusi pluta; liūnas; atvira vieta liūne; akis“; Kopt-ėlė plk. Mcč < koptà „brasta, perėja; prieplauka“; Kūdr-ėlė b. Ck, Ds, Grz; plk. Pkr; rst. Lbn ir kt. (iš viso 32); Kūdr-ėlė Žb. Dg, b. Ds; lk. Pp; Kūdr-ėlės b. Dnv, Mšk, Rm, Sml, Vyd; Kūdr-ėlės plk. Sk < kūdra (kūdrà); Kul-ėlė rst. Pnvž < kulys (kūlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; Kusc-ėlė b. Pklnš – plg. brus. куце „alksnynas“ (Jaškin 1971: 102); 61 Lank-ėlė b. Kri, Lks; plk. Akm; rst. Ut ir kt. (iš viso 19); Lank-elė b. Pn, Pnd, Skm; Lank-ėlės lk. Pn; rst. Btr, Mrk; Lank-elės b. Vžns; plk. Prv < lankà „didelė lygi pieva, dažniausiai prie upės, potvynio metu užliejama vandens; klonis, slėnys, pakalnė“; Liekn-ėlė b. Pbr; Liekn-ėlės b. Pn < lieknas (lieknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Liūn-ėlė b. Antz, Pknš, Vp; rst. Luok < liūnas; Mark-ėlė b. An, Pbs, 2b. Mlt, Žl; rst. Vdn; Mark-ėlės b. Aln, Dbk, Rk, Šš; plk. Šlv; Mark-elės b. An, Rgl, Rk < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Pekl-ėlė b. KzR, Nj, 3b. Pn, b. Srv; plk. Srv ir kt. (iš viso 10); Pekl-elė b. Ars, Upt; plk. Grk; rst. Krn < peklà „pragaras; labai nuošali, tolima vieta; prastas, vargingas kelias, klampynė“; Pelk-ėlė b. Kršk, Pp, Žg; lk. Pp; plk. Krp, Pp, Vgr; Pelk-elė b. Šd; plk. Yl < pélkė; Piev-ėlė b. Pls; rst. Jnn; Piev-ėlės b. Kpč, Pls, Vrn; rst. Lh, Mrc < pieva; Pleck-ėlė b. Šd – galbūt iš *plečka ar pan. – plg. plėcius „žemės gabalas, sklypas; vieta, plotas, aikštė“; Plyn-ėlės rst. Brš < pýne „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Prūd-ėlė b. Moc < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; Rag-ėlė b. Tj < rãgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; Riev-elės rst. Srj < rievà „sekluma; iškilęsne vieta pelkėje, salelė“; Rub-ėlė plk. Rd < rubà „riba, linija“; Rūd-ėlė b. Al, Kn, Njn, Tz; Rūd-ėlės plk. Stp < rūdà „gamtinė mineralinė medžiaga, iš kurios gaminami metalai; prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė“; Sal-ėlė b. Pg, Pnm, Rm, Užp; rst. Sv ir kt. (iš viso 13); Sal-elė b. Kur; rst. Skm; Sal-ėlės b. Ddsl, Km, Vb; lk. Kpr; Sal-elės plk. Krn; rst. Jz < salà „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste; vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Šil-ėlė b. Bč, Nj, Pmp, Všk; plk. Pš ir kt. (iš viso 26); Šil-elė 2b. Nj, b. Pnt; lk. Pmp; plk. Kri; Šil-ėlės b. Slč < šìlas „smėlynuose augantis aukštų, tiesių spygliuočių miškas; krūmais apaugęs laukas, ganykla; viržis, šilojas“; Tėkm-ėlė b. Luok; Tėkm-ėlės b. Mlt < tėkmė „vandens srovė upėje; upė, upelis; (upės) vaga; duburys gilesnėje upės ar pelkės vietoje“; Týr-elės plk. Nv, Sd; rst. Plt < týras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ėlės rst. Srj < trãkas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Up-ėlė rst. Gdr; Up-ėlės plk. Rd < ùpė; kita vertus, šiedu helonimai gali būti atsiradę tiesiog iš nominaciniu nomenklatūriniu geografiniu terminu laikytino apeliatyvo upėlė; Vad-ėlės b. Glv < vadà „miško aikštė, laukymė; kelias“; Valk-ėlė b. Dbk, Ob; rst. Rmš; Valk-elė 2b. Ut; plk. ŠnL; Velk-elė – greičiausiai hipernormalizmas iš *Valk-elė b. Žž < valkà „klanas“; Versm-ėlė b. Aln, Blnk, Gaid; plk. Moc; rst. Sug ir kt. (iš viso 9); Versm-ėlės 2b. Rk, b. Ut; rst. Sv; Versm-elės b. Trgn; rst. Skm; rst. Aln < versmė „šaltinis“; b) iš augalų pavadinimų: Bambl-ėlė b. Brž < bamblỹs „toks balų ir ežerų augalas“; Bart-ėlės b. Lzd < bartis „senas išpuvęs, kiauras medis (pušis, eglė); drevė“; Barzd-ėlė b. Kpč < barzdis „skėtinių šeimos augalas; miškinis skudutis“; Egl-ėlė b. Srj, Vrn; plk. Pnt < ėglė (eglė); Grūž-elės rst. Sem < grūžis „ąsiūklis, ožkabarzdis“; Iev-ėlė b. Dbg < ievà; Kirz-ėlė plk. Rs < kirza „mažas, kreivas, susi- 62 raičiosiomis šakomis medis; Liep-ėlė b. Pkn < liepa; Pūk-ėlė b. Ob < pūkai „švylis“, pūkė „tokia pelkių žolė, švylis“; Pup-elė b., rst. Ut < pupà; Puš-ėlė rst. Žl; Puš-ėlė plk. An; Puš-ėlės b. Vs; plk., rst. Mrk; Puš-ėlės b. Ar < pušis; Rož-ėlė b. Vs; plk. Knv < rožė „dekoratyvinis erškėtinių šeimos lanksvinių poseimio augalas; vandens lelija“; Rūčk-ėlės rst. Krn < rūčkà „rūgštynė“; Train-ėlės b. Brž < trainė (trainė) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas; prasta pieva, ganykla“; Uog-ėlė b. Rtnk < úoga „nedidelis, sultingas daugiasėklis augalo vaisius“; Verb-ėlė b. V; Verb-ėlės b. Lp < verbà „žilvitis, gluosnis“; Vinkšn-ėlė b. Dbk < vinkšna „aukštas medis plačia laja, svyrančiomis šakomis“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Blus-ėlės b. Pš < blusà; Bried-ėlė rst. Aln < briedis (briedys); Dėl-ėlės b. Šmn < dėlė; Gerv-ėlė b. Brž < gérvė (gervė); Krek-ėlė b. Šmnš < krėkė „karosas“; Mešk-ėlės rst. Šš < meškà; Vėž-elė b. Rim < vėžys; Žuv-ėlė rst. Gdr < žuvis; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Būd-ėlė rst. Lbn < būdà „palapinė, pastogė, namelis (sargo, piem ens ar kt.)“; Pil-ėlė b. Šmn < pilìs; Pirk-ėlės rst. Čln < pirklià „gyvenamas namas, troba, gryčia“; Pirt-ėlė b. Grk < pirtìs; Svirn-ėlės b. Trak < svir̃nas „trobesys, kur pilami grūdai; didesnė kletis“; Šuln-ėlė b. Ars; plk. Vdn < šulnis, šulnys „šulinys“; e) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Bačk-ėlė rst. Mlt < bačkà „statinė“; Geld-ėlė b. Srv, Ttr; Geld-ėlė b. Lel, Šd; Geld-ėlės b. Prnv, Sdb < gėlda „iš vieno medžio išskobtas pailgas indas, niekotė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“ – dėl semantikos plg. Niekot-ėlė b. Luok; Koj-ėlė b. Vrn; rst. Vrn < kojà; Kuž-ėlė rst. Užp < kùžas „pagrėbstų pėdas; nedailiai surištas, išdrikęs javų pėdas; kūzulas; pluoštas, kuokštas“; Pamp-elės b. Užp < pámpa „nedidelis išsipūtimas, gumbas; dumšlė, nelygumas“; f) iš kitokių apelatyvų: Čvert-ėlės b. Dg; rst. Žmt < čvértis „ketvirtadalis, ketvirtis“; Gelž-ėlė plk. Rdn < gelžis „geležis“; Rėksn-ėlė b. Kp, Všn < rėksnys „kas nuolat rėkia; kas išduoda didelį garsą, dar plg. rėksnùs „triukšmingas“ – dėl semantikos plg. Rėk-ynė rst. Zp; Šak-ėlės rst. Vp < šakà „medžio, krūmo ar šiaip kokio augalo stiebo atauga, išauga“. 2. a) iš kitų helonimų: Bal-ėlė b. Mlt < Balà b.; Bal-ėlė b. Ob < Balà b.; Bal-ėlė plk. Pnd < Balà plk.; Brast-ėlės b. Dkšt < Brastà b.; Brast-ėlės b. Plvn < Brãstos b.; Čelk-ėlės rst. Švn < Čelkės b.; Degsn-ėlė b. Kvr < Dėgsnė b.; Degšn-ėlė b. Ars < Dėgšnė b.; Dub-ėlė b. Sdk < Dubė plk.; Jaur-ėlės rst. Lel < Jáuros rst.; Kamš-ėlė b. Upt < Kamšà b.; Kamš-ėlė b. Vs < Kamšà b.; Kamš-ėlės b. Dbg < Kamšòs rst.; Kūdr-ėlės b. Lnky < Kúdros b.; Lank-ėlė b. Rk < Lankà b. Rk; Lank-ėlė plk. Krk < Lankà plk.; Lank-ėlė b. Lzd < Lankà b.; Lank-ėlė b. Pš < Lankà b.; Lygiabal-ėlė b. Mdš < Lygiabalė b.; Naid-ėlė plk., rst. Zb < Naidė rst.; Nendr-ėlė plk. Vlž < Néndrės b.; Pagubr-ėlė b. Blnk < Pagubrė b.; Pal-ėlės rst. Lkš < Palai rst.; Purv-ėlė b. Vad < Pùrvė b.; Rūd-ėlė rst. Pun < Rùdė rst.; Sal-ėlės b., plk. Vrn 63 < Salà b., rst; Sen-ėlės plk. Šlvn < Sėnės b.; Spaln-ėlės rst. Lln < Spalnios rst.; Stiepr-ėlė b. Vad < Stieprės, Stieprai b.; Stumbr-ėlė rst. Sdk < Stumbrė b.; Šarka-bal-ėlė b. Krkn < Šarkabalys, Šarkābalis b.; Šil-ėlė b. Pn < Šilė b.; Šil-ėlė b. Pšl < Šilė b.; Šil-ėlė b. Stč < Šilas, Šilė b.; Šil-ėlė plk. Sdb < Šilai plk.; Šilv-ėlė b. Krk < Šilvė b.; Valk-ėlės b. Vrn < Valkà b.; Viršn-ėlė b. Tj < Viršnė b.; Viršn-ėlė b. Sml < Viršnė b.; Žydbal-ėlė b. Pn < Žydbalė b.; b) iš upių bei ežerų vardų: Alksn-ėlės rst. Sug < Alksnas ež.; Audr-ėlė plk. Rgl < Audrà up.; Balt-ėlė rst. Trgn < Baltýs ež.; Grūd-ėlė b. Rmn < Grūdà up.; Kūdr-ėlė b. Ptr < Kūdra upl.; Kuksv-ėlė b. Pg < Kūksvė up.; Luokst-ėlė plk. Grz < Luoksta up.; Rud-ėlė b. Alksnp < Rùdė upl.; c) iš oikonimų: Babr-ėlė b. Švn < Babrai k.; Pun-ėlė b. Jk < Punià k.; d) iš kitokių toponimų: Bal-ėlė plk. Alz < Balà gn.; Bal-ėlė plk. Ppl < Balà pv.; Bal-ėlės 4b. Mrk < Bãlos pv.; Bal-ėlės b. Vrn < Bãlos pv.; Brast-ėlė b. Rm < Brastà pv.; Degsn-ėlės b. Šd < Dėgsnė drp., pv.; Dub-ėlė b. Lzd < Dùbis kln.; Dub-ėlė plk. Ds < Dùbė pv.; Dub-ėlė b. Km < Dùbė pv.; Duob-ėlė b. Žmt < Duobės pv.; Duob-ėlė rst. Btr < Duobės kln.; Duob-ėlės b. Vb < Duobės linmarkos; Juod-ėlė lk. Dj < Juodis krm.; Kamš-ėlė b. Pls < Kamšà pv.; Kamš-ėlė plk. Pn < Kamšà kl.; Kūdr-ėlė b. Nj < Kūdra d.; Kūdr-ėlė b. Dg < Kūdra ar., pv.; Laiv-ėlė b. Pnd < Laivà pv.; Lank-ėlė b. Rk < Lankà pv.; Lank-ėlės b. Pls < Láñkos pv.; Lank-ėlės b. Stp < Láñkos pv.; Lyg-ėlės b. Vlk. < Lygios pv.; Marg-ėlės lk. Rdšk < Márgės pv.; Palt-ėlė b. Srv < Páltis pv.; Pleik-ėlė b. Tj < Pleikė pv.; Sal-ėlė b. Tršk < Salà krm.; Sal-ėlės rst. Rmš < Salà ar., pv.; Šil-ėlė b. Bč < Šilė mš.; Šil-ėlė b. Jnšk < Šilė krm.; Šil-ėlė b. Nj < Šilas kln.; Šil-ėlė b. Sml < Šilià pv.; Šil-ėlė plk. Lnkv < Šilai l.; Šlyn-ėlė b. Švn < Šlynes l.; Trak-ėlė b. Srj < Trãkas mš. -ėlis (-ėliai). Helonimai su šia priesaga, kaip ir -elė vediniai, pamatinio žodžio leksinio statuso, o atitinkamai ir darybos reikšmės požiūriu skirstytini į dvi grupes bei keletą pogrupių. 1. a) iš fiziografinių terminų: Alk-ėlis rst. Pg < ãlkas „kalnelis, apaugęs medžiais; senovės lietuvių šventovė, alka“; Bogn-ėlis b. Rtn < bõgnas, bõgną „pelkė“; Boj-ėlis plk. Pšl < bo.jus „pelkė, klampynė“; panašios darybos galbūt yra ir helonimas Buj-ėlis b. Sml, galėjęs atsirasti iš *Boj-ėlis; Brad-ėliai rst. Kpč; Brad-ėlis b. Lp; rst. Dg, Jk < bradà, brãdas „didelis purvas, klampus kelias, šlapia vieta“; Buoj-ėlis b. Lnkv < buojis „bala, klampynė“; Darž-ėliai b. Ds, PnmR, Str; plk. Bkn; Darž-ėlis rst. Aln; rst. dalis Tj; Darž-ėlis rst. Žž < daržas; Degsn-ėliai b. Kri; Degsn-ėlis b. Dj, Pšl < dėgsnė (degsnė) „degimas, išdegusi vieta“, dar plg. degsnis „degimas, išdaga“, degsnys „išdaga, degsnė“; Dugn-ėliai b. Eiš, Vrn; rst. Žž; Dugn-ėliai rst. Auk; Dugn-ėlis b. Al, Kdl < dùgnas „žemės įdubimo, indo, padargo ar kokio daikto apačia, galas; giluma“; Dumbl-ėlis b. Jnšk < dùmblas; Duob-ėlis plk. Ut < duobė; Goj-ėliai b. Šd, Sn; plk. Jk, Smn; rst. Onš ir kt. (iš viso 10); Goj-ėlis b. Km; plk. Luok; rst. Mlt, Ukm, Žmt ir kt. (iš viso apie 48); Goj-ėlis b. Brž, Rd; lk. Vrn; plk. Pš; rst. Šš ir kt. (iš viso 16) < gõjus „nedidelis, gražus miškelis“; Gur-ėliai b. Arn < gùras „kauburys, išsikišimas, kalno viršūnė; atskiras 64 kalnelis kalnuose“; Kakl-ėlis plk. Jrb < kaklas „vingis, įlanka, sąsiauris; pusiasalis, iškyšulys“; Kaln-ėlis b. Pls; plk. Pmp; rst. Dglšk < kalnas; Kamp-ėlis b. Pkn; rst. Sld; Kamp-elis b., lk. Dl < kampas „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai; kertė; kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas, pakraštys, gabalas“; Kamš-elis (|| Kamš-ėliai) plk. Btg < kamša „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Kapč-ėlis b. Lp; rst. Pun < kapčius „sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti; ežiaženklis, erekys; kurmiarausis“; Kems-ėliai b. Eit; Kems-ėlis b. Blnk < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kėsas“; Klan-ėlis b. Aps < klānas „nedidelė bala, valka; neišdžiūstanti bala, šaltinis“; Klon-elis b. Pnm < klonis (klónis) „slėni vieta, slėnys, lenkė, loma, dauba“; Krant-ėliai rst. Lln < krantas; Krūm-ėliai b. Aln, Kdn; Krūm-ėliai rst. Pš; Krūm-ėlis rst. JnšM < krūmai, krūmas; Kūdr-ėlis b. Rs < kūdra (kūdrà); Kul-ėliai rst. Lkm; Kul-ėliai rst. Lbn; Kul-ėlis b. Všn; rst. Lel < kulys (kulis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; Lank-ėlis rst. Mlt < lankas „išsilenkimas iš tiesumo, vingis, lankstas“; Lauk-ėliai b. Skėm; Lauk-ėlis b. Čln, Pmp, Sb; rst. Lel, rst. Lp ir kt. (iš viso 9); Lauk-elis plk. Skm < laukas „lygi be medžių vieta; dirbama žemė, pasėlių plotas“ – kita vertus, kai kurie iš šių helonimų gali būti susiję su būdvardžiu laukas, -à „su balta kakta ar baltu snukiu“, anksčiau galėjusiu turėti bendresnę – baltumo, šviesumo – reikšmę; Lauž-ėlis rst. Zp < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Liekn-ėliai b. Jnš, 3b. Kp, b. Pklnš, Šd, Všk; plk. Rdšk; Liekn-ėliai b. Šl; Liekn-ėlis b. Ps, Pšl, Sml; lk. Pš; plk. Pnv ir kt. (iš viso apie 75); Liekn-elis b. Jnš, Sb, Slč; lk. Mšk; plk. Antš ir kt. (iš viso 20) < lieknas (lieknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Liūg-ėliai rst. Trgn; Liūg-ėlis rst. Lkš < liūgas „nedidelė bala, klanas, valka; purvynas, mulvė; liūnas, klampynė“; Liūn-ėliai b. Antz, Blnk, Gaid, Sug; Liūn-ėliai b. Jž; plk. Šmn; Liūn-ėlis b. Aln, Jž, Ktk, Ut; Liūn-ėlis b. Ob, Rgv, Tršk; plk. Vad; rst. Blnk ir kt. (iš viso apie 70); Liūn-elis b. Antz, Mlt, Vs; rst. An, Šš ir kt. (iš viso 16) < liūnas; Lob-ėliai rst. Užp; Lob-ėlis b. Ut < lõbas „dauba, slėnys, loma; pakalnė; klanas, pelkutė“; Lūg-ėliai b. Vs; Lūg-ėliai b. Kpč; Lūg-ėlis b. Eiš, Luok, Rk, Tč, Vrn; Lūg-elis b. Rim < lūgas (lūgas) „klanas, bala; liūnas, klampynė; tvenkinys, kūdra“; Mark-ėlis b., plk. Grnk < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Mišk-ėliai rst. Dg; Mišk-ėliai b. Sv; Mišk-ėlis b. Lzd, Užp, Žž; rst. Aln, Grk; Mišk-elis b. Pnd, Šd; rst. Krn < miškas; Pekl-elis plk. Sdb < peklà „pragaras; labai nuošali, tolima vieta; prastas, vargingas kelias, klampynė“; Pjaun-ėlis b. Šln; Pjaun-ėlis b. Btg < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Plot-ėlis (|| Plot-ėliai) (t. Platėlis, Platėlai) b., plk. Gd < plótas „kieno nors (ppr. žemės) paviršiaus dalis; gabalas, lopas, dėmė“; Plov-ėlis b. Smn < plovà „užžėlęs klampus, liūlantis ežero ar upės krantas; liūnas, kinis; vandenyje augančios žolės, maurai“; Prūd-ėliai b. Jž; Prūd-ėliai b. Baib, Pg, PžlM; rst. BvdžV, Lln ir kt. (iš viso 19); Prūd-ėliai b. Dl, Ds, Grz; Prūd-ėlis plk. Prnv; Prūd-ėlis b. Jdp, Pkr, Užp; 65 plk. Jnš; rst. Sug ir kt. (viso apie 75); Prūd-ėlis b. Alz, Igl, Kp, Ssk; plk. An ir kt. (iš viso 16) < prūdas (prūdas) „tvenkinys“; čia minėtinas ir helonimas Brūd-ėlis rst. Užp, kuris greičiausiai dėl tolimosios asimiliacijos atsiradęs iš *Prūd-ėlis; Purv-ėliai rst. Pvš, Sr; Purv-ėlis b. JnšM, Mlt, Všn; plk. Mrk; rst. Mrk, Sug < purvas; Rag-ėliai plk. Vnc; Rag-ėlis b. Lzd < rāgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; Raist-ėliai b. Rk, Rmn, Žl; plk. Sem; rst. Alns ir kt. (iš viso apie 36); Raist-ėliai b. Km; plk. Lp; Raist-ėliai (|| Siauručiai) b. Ktk; Raist-ėlis b. Antz, Pnm; plk. Dl, Rgv; rst. Sug ir kt. (iš viso apie 180); Raist-elis b. Al, Ant; 2rst. Sug; Raist-elis (|| Salelės) rst. Rmš < raistas; Rav-ėliai b. Lzd, Rgv; plk. Šln, Šlv; Rav-ėlis b. Jrgž, Lbn, Pn, Rtn; plk. Sn; Rav-elis b. Lp < rāvas „griovys“; Reist-ėliai plk. Šš; Reist-elis rst. Astr < reistas „raistas“; Sil-ėlis b. Vb – plg. lat. sils „šilas“ (ME III 839); Skard-ėlis b. Sdk, Vs < skardis (skardys, skardis) „status šlaitas, krantas, stati atkalnė“; Smėl-elis b. Ds < smėlis (smelỹs); Sod-ėlis b. Gdr, Str < sodas; Stauk-ėlis b. Knv – plg. lenk. staw, stawek „kūdra, mažas ežerėlis“ (SJP VI 407), brus. cmaý „vieta upėje, kur buvo užtvanka ar malūnas“ (Jaškin 1971: 178); Stok-elis b. Knv – plg. brus. cmoki „santaka“ (Jaškin 1971: 181), lenk. stok „šlaitas, skardis“ (Nitsche 1964: 39), dar plg. Stok-a-raistis rst. Dbg; Šil-ėliai b. Rk; rst. Žmt; Šil-ėliai rst. Mnd, Šr; Šil-ėlis b. Rk, Tj; lk. Vb; plk. Km; rst. Rm ir kt. (iš viso apie 47); Šil-elis b. Ar, Jnš, Kt; plk. Pn; rst. Glv ir kt. (iš viso 9) < šilas „smėlynuose augantis aukštų, tiesių spygliuočių miškas, krūmais apaugęs laukas, ganykla; viržis, šilojas“; Šlait-ėlis b. Rk < šlaitas „kalno šonas, atkalnė; krantas, skardis; nuolaidi vietovė, apaugusi medžiais, krūmais“; Šniūr-ėliai b. Jž, Rm, Skem; lk. Lč; plk. Pg; Šniūr-ėliai b. Nj < šniūras „ilgas siauras žemės rėžis“; Tašk-ėliai plk. Pp < taškas „pelkė, purvynas“; Týr-ėliai plk. Brs, Lkv, plk. Skdv; tr. Trš; Tyr-ėliai plk. Lkv; Tyr-ėliai plk. Jnš, Kltn; Týr-elis b. Lnkv, Rdšk; rst. Lnkv, Plt; tr. Sk ir kt. (iš viso 13); Tyr-elis 2b. Grz; plk. Krš, Plt, Škn < tyras „klampi pelkė, apaugusi retai mažais medžiais“; Trak-ėliai b. Všn; plk. Dgč; rst. Kvr, Moc, Pbs ir kt. (iš viso 15); Trak-ėliai b. Všn; Trak-ėlis b. Km, Mrk, Všn; plk. Krsn; rst. Rmš ir kt. (iš viso 12); Trak-elis b. Lp; rst. Dbk < trākas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retai krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Žard-ėliai b. Dj, Lnkv, Mžš, Rim; rst. JnšM, Sug < žardis „aptverta vieta gyvuliams“; b) iš augalų pavadinimų: Berž-ėliai rst. Lel; Berž-ėlis rst. Brb; Berž-elis b. Vs < béržas; Ėgl-ėlis b. Ob < ėglis (ėglis), ėglius (ėglius) „kadagys“; Gl uosn-ėliai b. Mrk < gluosnis; Grūš-elis b. Onš < grūšia „kriaušės medis ir vaisius“; Karkl-ėliai b. Trgn < karklas; Klev-elis b. APnm < klevas; Kūl-ėliai rst. Vrn; Kūl-ėlis b. Kpč – jeigu abi lytys nėra iškreiptos iš *Kul-ėliai, Kul-ėlis (< kulys „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“), tuomet gali būti iš *kūlė, *kūlys ar pan. – plg. kū́lynas „šlapia, kupstuota pieva, ppr. priaugusi asiūkliu ir viksu; švyl ys; tokia pelkėtų vietų žolė“; Liep-ėliai rst. Ktk < liepa; Rož-ėliai rst. Srj < rožė „dekoratyvinis erškėtinių šeimos lanksvinių poseimio augalas; vandens lelija“; Stuobr-ėlis b. Sug < stuobrys (stūobris) „nugenėtas, be viršūnės arba išdžiūvęs, 66 pūvantis, nykstantis medis; medžio galas, šiekštas“; Ščep-ėlis rst. Rtnk – plg. lenk. szczep „skiepas, atžala medžiui skiepyti“ (SJP VI 581); Train-ėliai b. Ppl, Ps, Slč < trainė (trainė) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas; prasta pieva, ganykla“; Uos-ėlis rst. JnšM < úosis; Virž-ėlis, Viržėliai b. Atk < viržis, viržis „erikinių šeimos visžalis labai medingas krūmokšnis šakotu stiebu, smulkiais lapeliais ir rausvais žiedeliais“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Kurm-ėliai plk. Atk < kurmis; Lyn-ėlis plk. Vs < lynas „karpinių šeimos žuvis“; Mešk-ėliai rst. Šš < meška; Ož-ėliai b., rst. Lp < ožys; Ožk-ėliai b. Vrn < ožka; Stark-elis b. Rk < starkas (stárkas) „gandras, gužas“; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Būd-ėliai b. Pn < būda „palapinė, pastogė, namelis (sargo, piemens ar kt.)“; Dvar-ėlis b. Rm < dvaras; Kap-ėliai b. Brž, Pcn, Sl; Kap-ėliai b. Lg, Žmt; rst. Mlt < kapai; Kryž-ėlis b. Dtn; plk. Mrk; rst. Dgl < kryžius; Kuol-ėlis b. Tj < kuolas „įkalamas ar įbedamas kur nors pagaliys, baslys, mietas“; Liept-ėliai b. Sv < lieptas; Stulp-ėlis rst. Blnk < stulpas „stačias į žemę įkastas rąstas“; Svirn-ėliai b. Dbč, Šiul; rst. Dg; Svirn-ėlis rst. Alv < svirnas „trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis“; Šuln-ėliai b. PnmR, 2b. Rk; rst. Vdn; Šuln-ėliai b. Čk, Grnk; Šuln-ėlis b. Kp, Lel, Svrk, Tč; rst. Pvš ir kt. (iš viso 11) < šulnis, šulnys „šulinys“; Tilt-ėliai b. Rtnk, Všt; rst. Alns, Pun; Tilt-ėlis rst. Stk; Tilt-ėlis b. Ut; rst. KzR, Žl < tiltas; Turg-ėliai b. Slk < turgus; e) iš kitokių apelatyvų: Blūd-elis b. Srj < blūdas „kliedėjimas, klajojimas; kvailiojimas“; Kroksl-ėlis b. Lp < krokslys „kriokimas“, dar plg. krokslys „žmogus, kuris kriokia, krioguoja, užkimęs“; Jiezd-ėlis b. Lzd < jiezdas „užtvaras skersai upės sulaikyti žuvims; perk al as“; Kupč-ėliai rst. Vrn < kupčius „pirklys“; Murg-ėliai b. Vs; Murg-ėliai b. Nrg, Vs; Murg-elis rst. Mrs < murgas „žemės matas“; Stuk-ėliai b. Int; Stuk-ėliai plk. Gdž < stukas „gabalas, gumulas, luitas; storas medžio gabalas, raštgalys, trinka“; Šap-ėlis b. Pšl < šāpas „šiaudgalys, šiukšliukas, krislas“; Šul-ėliai b. Dt, Pls < šulas „nukirstas ar nugenėtas storas medis, rąstas; pastato, vartų, tvoros, tilto ir pan. stačias rąstas, stulpas, ramstis“; Vaid-ėlis b. Rd < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. 2. a) iš kitų helonimų: Bagm-ėlis rst. Aln < Bāgmas, Bagmà rst.; Baronka-raist-ėlis rst. Aln < Barōnk araistis rst.; Bogn-ėliai rst. Kuč < Bognas rst.; Brad-ėliai b. Pls < Bradai b.; Dumbl-ėlis b. Glv < Dumblýs b., plk.; Gėgiaraist-ėlis rst. Lel < Gėgiaraistis rst.; Goj-ėliai b. Ttr < Gōjus b.; Goj-ėliai rst. Pun < Gōjus rst.; Goj-ėlis rst. Kuč < Gōjus rst.; Goj-ėlis rst. Pun < Gōjus rst.; Goj-elis b. Lzd < Gōjus rst.; Graužup-ėlis b. Šmn < Graužupis b.; Grūšiar aist-ėlis rst. Žmt < Grūšiar aistis rst.; Kaln-ėliai b. Krč < Kālnas b.; Kamš-ėliai (|| Kamšelės) b. Dbg < Kamšai rst.; Kuik-ėliai rst. Žl < *Kuikiai ar pan. > Kūikie – tiesa, prie pastarosios, apslavintos, lyties nenurodyta, kokį objektą ji įvardija, tačiau remiantis priesaginiu helonimu galima spėti, jog tai taip pat turėtų būti raistas; Laiv-ėlis b. Dbg < Laivas rst.; Liekn-ėliai b. Šmn < Lieknas b.; Liekn-ėliai b. Kair < Lieknas b.; Liekn-ėlis b. Rz < Lieknas b.; Liekn-ėlis b. Sb < Lieknas b.; Liekn-ėlis b. Žml < Lieknas b.; 67 Liekn-ėlis lk. Pmp < Lėknas lk.; Liekn-ėlis plk. Vb < Lėknas krm.; Liekn-ėlis plk. Jnš < Lėknas b.; Liekn-ėlis b., plk. Grz < Lėknas lk.; Liekn-ėlis b. Rm < Lėknas b.; Lüg-ėlis b. Krk < Lügas b.; Liün-ėlis b. Užp < Liünas b.; Liün-ėlis plk. Aln < Liünas plk.; Liün-ėlis rst. Aln < Liünas plk.; Liün-ėlis b. Lel < Liünas b.; Liün-ėlis b. Mlt < Liünas b.; Liün-ėlis plk. Sug < Liünas plk.; Liün-ėlis rst. Skm < Liünas rst.; Lüg-ėlai b. Lp < Lügas b.; Lüg-ėlis b. Čk < Lügai b.; Lüg-ėlis b. Kuč < Lügas b.; Lüg-ėlis b. Mrk < Lügas b.; Lüg-ėlis b. Rim < Lügas b.; Lüg-ėlis rst. Lel < Lügas plk.; Marg-ėlai b. Pls < *Margiai, *Margai ar pan. (< Margi) b.; Piktaraist-ėlis rst. Užp < Piktaraistis rst.; Pjaun-ėlis b. Grk < Pjaunys plk.; Plov-ėlis plk. Gdl < Plovas plk.; Prūd-ėliai b. Sv < Prūdai b.; Prūd-ėlai rst. Žsl < Prūdai rst.; Prūd-ėlis b. Aln < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Dbk < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Ldk < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Str < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Sv < Prūdai b.; Prūd-ėlis b. Šš < Prūdas rst.; Prūd-ėlis b. Užp < Prūdas b.; Prūd-ėlis b. Lel < Prūdas b.; Prūd-ėlis rst. Žl < Prūdas b.; Raist-ėlis b. Dmnt < Raistas rst.; Raist-ėlis b. Glv < Raistas b.; Raist-ėlis b. Km < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Kpč < Raistas b.; Raist-ėlis b. Kpč < Raistas b., rst.; Raist-ėlis b. Šmn < Raistas rst.; Raist-ėlis b. Tč < Raistas b.; Raist-ėlis b. Tj < Raistas b.; Raist-ėlis b. Vad < Raistas b.; Raist-ėlis b. Vs < Raistas b.; Raist-ėlis plk. Krn < Raistas rst.; Raist-ėlis plk. Smn < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Sug < Raistas plk.; Raist-ėlis plk. Vvs < Raistas plk.; Raist-ėlis rst. An < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Būd < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgč < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Dgl < Raistas rst.; Raist-ėlis rst. Vžns < Raistas b.; Rubėžup-ėlis b. Šd < Rubėžupis b.; Sčiūr-ėlis plk. Tvr < Sčiūrýs plk.; Sen-ėlai b. Srj < Senės b.; Smalkst-ėlis rst. Kdvr < Smalkstas rst.; Sčiūr-ėlis rst. Sdk < Sčiūrýs rst.; Šil-ėlis b. Srv < Šilas b.; Šil-ėlis b., plk. Sgl < Šilė b.; Trak-ėlai b. Lel < Trākas rst.; Vilkaraist-ėlis rst. Šš < Vilkaraistis (Vilkāraistis) rst.; Žart-ėlai b. Rm < Žarčiai rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Kerš-ėlai rst. Dbk < Keršis up.; Liün-ėlis b. Km < Liünas ež.; Sraut-ėlis plk. Btg < Srautas up.; Varl-ėlis rst. Mlt < Varlys ež.; c) iš kitų toponimų: Čiur-ėlis rst. Ktk < Čiurýs dr., pv.; Darž-ėlai rst. Dg < Daržai l.; Goj-ėlai b. Srj < Gojus mš., pv.; Goj-ėlis b. Ps. < Gojis ar.; Goj-ėlis rst. Rtnk < Gojus pv.; Goj-ėlis b. Lzd < Gojus mš.; Kamp-ėlai rst. Dg < Kampas pv.; Kliep-ėlis b. Pmp < Kliepas, Kliepis pv.; Klon-ėlis b. Mrk < Klonė l.; Kul-ėlai b. Ds < Kulys pv.; Lauž-ėlis b. KzR < Laužas mš.; Liekn-ėlis b. Kp < Lėknas pv.; Liekn-ėlis b. Kp < Lėknas b.; Liekn-ėlis b. Pbr < Lėknas pv.; Liekn-ėlis b. PnmR < Lieknas krm.; Liekn-ėlis b. Slč < Lieknas mš.; Liekn-ėlis lk. Kp < Lieknas pv.; Liekn-ėlis plk. Pmp < Lieknas mš.; Liekn-ėlis plk. Pmp < Lieknas gn., pv.; Liekn-ėlis rst. Pnv < Lieknas gn.; Liün-ėlis b. Int < Liünai pv.; Liün-ėlis b. Aln < Liünas liün.; Lüg-ėlis b. Sdk < Lügas pss.; Marg-ėlai b. Krk < Márgai dr., l.; Ožiarist-ėlis b. Sug < Ožiaraistis pv.; Pjaun-ėlis plk. Šln < Pjaunys krm.; Prūd-ėlis b. Čk < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Dkšt < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Km < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Nrg < Prūdas tv.; Prūd-ėlis b. Pbs < Prūdas dr., pv.; Prūd-ėlis b. Sdl < Prūdas tv.; Prūd-ėlis rst. Blnk < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Antz < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Blnk < Prūdas pv.; Prūd-ėlis b. Žl < Prūdas d., pv.; Raist-ėlai b. Nrg < 68 Raistai pv.; Raist-ėlis b. Gb < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Mdš < Raistas gn., krm.; Raist-ėlis b. Rk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Slk < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Tj < Raistas pv.; Raist-ėlis b. Žkl < Raistas pv.; Raist-ėlis plk. Glv < Raistas ar., gn.; Raist-ėlis rst. Ktv < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Pbs < Raistas pv., šlt.; Raist-ėlis rst. Sug < Raistas pv.; Raist-ėlis rst. Sur < Raistas krm.; Skard-ėlis rst. Vdn < Skardžius grv.; Šil-ėlis plk. Kmn < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Krk < Šilas mš.; Šil-ėlis plk. Pnm < Šilas mš.; Šil-ėlis rst. Prv < Šilai mš.; Šniūr-ėliai b. Srv < Šniūros ar.; Trak-ėliai b. Rm < Trakai mš.; Trak-ėlis plk. Srj < Trākas mš. Be abejo, reikia turėti omenyje tai, jog gali būti ir daugiau iš toponimų padarytų -elė (-elės) bei -elis (-eliai) vedinių, nes potencialiai šalia pastarųjų gyvojoje kalboje gali egzistuoti neužfiksuotų bendrašaknių nepriesaginių toponimų, tačiau neturint konkrečių duomenų apie tai, belieka apsiriboti tik čia pateiktų derivatų kiekiu. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -el- vediniai pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 86,3%, vediniai iš toponimų (transtponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 13,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -el- gausiai paplitę beveik visoje Lietuvoje. Todėl galima išskirti tik tas teritorijas, kur jų yra labai nedaug: tai Žemaičių plotas, išskyrus šiaurinę dalį bei rytinį pakraštį. Pabrėžtina, jog upių ir ežerų vardai su priesaga -el- mažiausiai paplitę taip pat Žemaičiuose (plg. Vanagas 1970: 396). Savitą grupę sudaro -el- vediniai iš daugiau nei du skiemenis turinčių pamatinių apeliatyvų ar toponimų. Tai morfologinė kai kurių lietuvių tarmių ypatybė, todėl tokie dariniai yra specifinė helonimų sufiksacijos sistemos dalis. -elė (-elės). 1. Šulin-ėlė b. Trk < šulinys; Vytin-ėlė b. Pun < vytinė „vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Asiūkl-ėlė b. Aln < Asiūklė b.; Asiūkl-ėlė b. Užp < Asiūklė b.; Juodišk-ėlės b. Mdš < Juodiškės b.; Samanyč-ėlė b. Dkšt < Samanyčia b.; b) iš kitokių toponimų: Ežeryn-ėlė plk. Lksn < Ežerynas pv. -elis (-eliai). 1. Aruod-ėliai b. Aps < aruodas „klėtyje ar kur kitur nestorų raštų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dirvon-ėliai rst. Sld < dirvonas „apleista, nedirbama, sužėlusi dirva“; Išdag-ėliai b. Brž, Pnm < išdaga (išdagà), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kemsyn-ėlis rst. Žl < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Paberž-ėliai plk. Rdnk < pabėržė (paberžė) „vieta po beržu“; Pravar-ėlis b. Slk < právaras „kiauryme pelkėse, gilus duburys, praraja“; Šaltin-ėlis rst. Pun < šaltinis (šaltinys); Šulin-ėlis plk. Rs < šulinys; Užrav-ėlis b. Lz < *užravis < rāvas „griovys“; Vertim-ėliai plk. Trg < vertimas „suarta dirva, arimas“. 2. a) iš kitų helonimų: Pempyn-ėlis plk. Lž < Pempynė plk.; 69 b) iš kitokių toponimų: Darym-ėlis b. Ad < Dãrymas pv.; Patyr-ėlis b. End < Patyris ar., pv.; Polym-ėliai b. Aps < Pólymas pv.; Tyrel-ėlis b. Grz < Týrelis gn., pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu daugiaskiemeniai helonimai – -el- vediniai – pasiskirstę taip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 55%, vediniai iš toponimų (transtponomizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 45%. Helonimai, su priesaga -el- padaryti iš daugiau nei du skiemenis turinčių žodžių, kaip ir panašios darybos apeliatyvai, paplitę rytiniame Lietuvos pakraštyje (o taip pat už jos ribų Baltarusijoje) bei Žemaitijoje. Kelia nemažą abejonių didesnės ar mažesnės jų koncentracijos vietos Pietų, Šiaurės rytų Lietuvoje ir teritorijoje apie Želvą, Alantą, Rūdininkus. Galbūt tai kitų kalbų įtakos pasekmė: slavų pietuose bei latvių šiaurės rytuose. Priesaga -ėl- Kalbamosios priesagos vediniai darybos reikšme bei pamatinių žodžių leksiniu statusu visai nesiskiria nuo -el- derivatų. -ėlė (-ėlės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Degim-ėlė b. Ps < dẽgimas (dẽgimas) „išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degėsė“; Ežer-ėlė b. Šd; plk. Stč; Ežer-ėlė b. Rd; Ežer-ėlės b. Aps < ẽžeras; Ganykl-ėlė b. Slnt < ganykla; Išdag-ėlė b. Ktk; Išdag-ėlės b. Jnš < išdaga (išdagà) „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlė b. Antz < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanav-ėlės b. Pn < kanavà „griovys, tvenkinys“; Kirtim-ėlės rst. Btr < kirtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Klampyn-ėlė, Klampyn-ėlės b. Jsv < klampynė „klampi vieta, klampynas“; Lydim-ėlė rst. Žmt < lýdimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Naujien-ėlė rst. Prn; Naujien-ėlės b. Ad, Mrk, Švnč < naujiena (naujienà) „naujai išarta žemė; plėšinys“; Paberž-ėlė b. Gaid < pabẽržė (paberžė) „vieta po beržų“; Paežer-ėlė rst. PžIM < paežerė „vieta palei ežerą“; Pagramd-ėlės b. Antz < *pagramda < pagrandà „akmenimis grįstas, šakomis klotas kelias per pelkę, kamša“; Pagrand-ėlės rst. Sdk < pagrandà; Pakaln-ėlė b. Sv < pakalnė (pakálnė, pakalnė) „žema vieta kalno papėdėje, slėnys; kalno šlaitas“; Plentauk-ėlė b. Ign, Jž < *plentauka – plg. lenk. plantówka „pelkėta pieva“ (Nitsche 1964: 83); Plentovk-ėlė b. Ds – plg. lenk. plantówka; Sėdžiuk-ėlė b. Žl < *sėdžiuka kuris yra perdirbinys iš sėdžiauka „kūdra“; Siaurum-ėlė b. Rdd < siaurumà „siauroji vieta“; Siuželk-ėlė b. Krk < *siuželka – plg. sõželka „kūdra“; Siužilk-ėlė b. Dv < *siužilka – plg. sõželka „kūdra“; Sodželk-ėlė b. Aln < sõdželka „kūdra“; Sodžiauk-ėlė b. Btr < sõdžiauka „kūdra“; Soželk-ėlė b. Rtnk < sõželka „kūdra“; Sudželk-ėlė rst. Vln < *sudželka – plg. sõdželka „kūdra“; Šėdži auk-ėlė b. Gdr; Šėdži auk-ėlė b. Mlt < *šėdžiauka – plg. šėžiauka „kūdra“; Šėžiau k-ėlė b. Ckn < šėžiauka „kūdra“; Šioželk-ėlė b. Klvr; Šioželk-ėlės b. Vs < šioželka „kūdra“; Uodeg-ėlė b. Kpč, KzR, Pšl; rst. Arn; Uodeg-ėlės rst. Šš < uodegà „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“; Vadakšn-ėlė rst. Čln, Sug < *vadakšnis – plg. vãdakšnis „upės įlanka, kuri 70 tik per potvynius susisie kia su upe; vandens užliejama vieta, užlaja“; Verden-ėlė, Verden-ėlės b. Pš < verdenė „šaltinis“; Zapašk-ėlė b. Ds – plg. brus. запушка „suarta žemė“ (Jaškin 1971: 74); b) iš augalų pavadinimų: Asiūkl-ėlė rst. Lel < asiūklis (asiūklis); Kanap-ėlės b. Knn < kanapė; Lapušel-ėlės rst. Žl < lapušėlė < lāpušė „epušė“; Obel-ėlė b. Dgč, Rk < obelis; Vytin-ėlė b. Nmn, Rtnk; Vytin-ėlė b. Lp < vytinė „vytis, rykštė“; c) iš gyvūnų pavadinimų: Vover-ėlė b. Lnkv < voverė; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Beržyn-ėlė rst. Lln < beržynė; Bruknyn-ėlė b. Ad < bruknynė; Dumblyn-ėlė rst. Kvr < dumblynė; Durpyn-ėlė b. Snt < durpynė; Gyvatyn-ėlė b. Všk < gyvatynė „vieta, kur daug gyvačių; raistas“; Kelmyn-ėlė b. Jnšk; plk. Šl, Šmn < kelmynė; Kemsyn-ėlė b. Ob; plk. Gdr; rst. Dgč, Ds; Kemsyn-ėlė (|| Kemsinka) rst. Grs; Kemsyn-ėlė b. Kp, Ob, Slk < kemsynė; Mendryn-ėlė b. Dgč; Mendryn-ėlė b. Ob < mendrynė „nendrynė“; Pū kyn-ėlė b. Nc < *pūkynė – plg. pūkai „švylus“, pūkas „lapų, stiebų, vaisių paviršiaus plaukelis“, pūkė „tokia pelkių žolė, švylus“; Skarbyn-ėlė plk. Srj < *skarbyne – plg. skárbas „turtas; pinigai, lobis“; Smilgyn-ėlė b. Lln < smilgynė „vieta, kur auga daug smilgų“; Spalgenyt-ėlė b. Šd; Spalgnyt-ėlė plk. Pnt < *Spalgenyt-ėlė < *spalgenytė < spalgena „spanguolė“; Žilvityn-ėlė, Žilvityn-ėlės b. Lzd < žilvitynė; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Bažnyt-ėlė plk. Antz < bažnyčia (bažnyčia); Kapin-ėlė b. Rdšk; Kapin-ėlės b. Rtnk < kapinės; Karčem-ėlė b. Lkš < karčemà „smuklė“; Pagar-ėlė rst. Mlt < pagarė „garinė“; Slabad-ėlė b. Alksnp – plg. brus. слабада „gatvė su dviejomis eilėmis pastatytais namais; priemiestis“ (Jaškin 1971: 176), lenk. stoboda „nedidelė kaimo gyvenvietė“ (SJP VI 209); f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Gaban-ėlė rst. Zb < gābana (gabanà) „šieno, šiaudų ar kito panašaus daikto glėbelis, kuokštas“; Niekot-ėlė b. Aln, Luok, Šš; Niekot-ėlė b. Mlt < niekōtė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“ – dėl semantikos plg. Geld-ėlė b. Ttr; Skarvad-ėlė rst. Brb < skarvadà „keptuvė“; Skavrad-ėlė rst. Brš – plg. lenk. skowroda „keptuvė“ (SJP VI 168); Torielk-ėlė b. Sem < torielkà, torielka „lėkštė“; g) iš kitokių apeliatyvų: Giltin-ėlės rst. Rm < giltinė, giltinė „mirties simbolis; mirtis“. 2. a) iš kitų helonimų: Akluś-ėlė rst. Žmt < Aklušė rst.; Akmenyč-ėlė b., plk. Vs < Akmenyčia b.; Aptek-ėlės b. Vad < Ápte kos b.; Asiūkl-ėlė rst. Vžns < Asiūklė b., rst.; Aukštoj-ėlė rst. Jž < Aukštoja rst.; Blindyn-ėlė b. Šd < Blindynė b.; Degesyn-ėlė b. Všn < Degesynė b.; Degutin-ėlė rst. PžlM < Degutinė b.; Dėlyn-ėlė b. Blnk < Dėlynė b.; Dilgin-ėlė rst. Užp < Dilginė b., rst.; Dubak-ėlė b. Šynt < Dubakà b.; Dūdbal-ėlė b. PnmR < Dūdbalė b.; Esiūkl-ėlė b. Jž < Esiūklà b.; Ežeriokšn-ėlė b. Šmn < Ežeriokšnės (Ežerókšnė) b.; Girnabal-ėlė b. Šd < Girnabalė b.; Gyvatyn-ėlė rst. Lel < Gyvatynė rst.; Goviet-ėlė lk. Kair < Góviete lk.; Jendryn-ėlė b. Mrk < Jendrynė b.; Jokumbal-ėlė b. Jnš < Jokumbalė b.; Karčem-ėlė b. Ssk < Kar- 71 čemà b.; Kelmyn-ėlė b. Vb < Kelmýnė b.; Kemsyn-ėlė b. Antz < Kemsýnė b.; Kemsyn-ėlė b. Rk < Kemsýnė b.; Kemsyn-ėlė b. Sug < Kemsýnė b.; Kemsyn-ėlė b. Užp < Kemsýnė b.; Krekin-ėlė b. Rtnk < Krekinė b.; Krinyč-ėlė b. Dv < Krinyčia b.; Kubil-nyč-ėlė b. Mrc < Kubilnyčia b.; Kulyn-ėlė b. Pbr < Kulýnė b.; Lamat-ėlė b. Grz < Lāmata (Didžioji) b.; Lašišk-ėlės rst. Dg < Lašiškės rst.; Liūdenišk-ėlės rst. Jk < Liūdeniškės plk.; Makišk-ėlė rst. JnšM – iš gretiminės lyties Makiška, kuri greičiausiai apslavinta iš *Makiškė; Mauruv-ėlė b. Šd < Máuruva (Mauruvà) b., plk.; Meškin-ėlė b. Šd < Meškinė b.; Milišk-ėlė b. Pknš < Miliškė b.; Molan-ėlė b. Rm < Mólana b.; Opstein-ėlė b. Pn – greičiausiai hipernormalizmas iš *Opstain-ėlė < Ópstainė b.; Paduob-ėlė b. Ps < Paduobė b.; Pakalnin-ėlės b. Antz < Pakálninės b.; Pakап-ėlė b. Blnk < Pakapė b.; Pempin-ėlė b. Slk < Pémpinė b.; Pempyn-ėlė b. Pmp < Pempýnė b.; Prūd bal-ėlė b. Šd < Prūdbalė b.; Puitišk-ėlė b. Šiul < Pùitiška b.; Pūkin-ėlė (Pūkyn-ėlė?) b. Ut < Pūkinė (Pūkynė?) b.; Raisbal-ėlė b. Šd < Raisbalė b.; Rūdakas-ėlė rst. Kpč < Rūdakasà b.; Sabal-ėlė rst. PžlM < Sabalà b.; Samanyn-ėlė b. Pnm < Samanỹnė b.; Spangyn-ėlė, Spangyn-ėlės plk. Sk < Spangýnė b.; Sudakišk-ėlė šlapia vt. APnm < Sudakiškė rst.; Šepet-ėlė plk. Kp < Šepetà b.; Šilin-ėlė rst. < Šilinės rst.; Tarpin-ėlė b. Jž. < Tárpinė b.; Vaidabal-ėlė b. Lnkv < Vaidabalė b.; Vaidabal-ėlė b. Sv < Vaidabalė b.; Vaidul-ėlė rst. Skm < Vaidulė b.; Žagviet-ėlė plk. Šln < Žagvietė plk.; Žydišk-ėlė rst. Sld < Žydiškė rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Dukin-ėlė b. Užp < Dūkinė up.; Kilev-ėlė b. Lel < Kilėva up.; Pijūos-ėlė rst. Dsm < Pijūosas ež.; Virčiuv-ėlės b. Pš < Virčiùvis, Virčiuvė up.; c) iš oikonimų: Margavon-ėlės b. Šd < Margavõniai k.; d) iš kitų toponimų: Asiūkl-ėlė rst. Dbg < Asiūklė pv.; Ąžuolyn-ėlė b., plk. Poc < Ąžuolynė l.; Bendrov-ėlės rst. JnšM < Bendrõvės pv.; Bubin-ėlė b. Tj < Bubinė pv.; Darym-ėlė b. Rim < Darymas pv.; Eglin-ėlė b. Brž < Egline pv.; Guobyn-ėlė plk. Krns < Guobýnė pv.; Kairabal-ėlė plk. Aukšt < Kairābalė pv.; Kelmyn-ėlė b. Lg < Kelmýnė lg.; Kelmyn-ėlė b. Slč < Kelmýnė sln.; Kemsyn-ėlė rst. Sv < Kemsýnė pv.; Krikišk-ėlė b. PnmR < Krikiškis dr., pv.; Lapyn-ėlė rst. Prv < Lapýnė vt. miške; Nočiūnišk-ėlė plk. Kpč < Nočiūniškė l.; Pabradės-ėlė b. Sdk < Pabradesai dr., pv.; Pagrand-ėlė plk. Vžns < Pagrandà pv.; Papiliakaln-ėlė b. Ds < Pāpilakalnė pv.; Patilt-ėlė b. Rim < Patiltės dr., pv.; Plentauk-ėlė b. Slk < Plentáuka pv.; Pliukazar-ėlė b. Šiul < Pliùkazarė ln.; Samanyn-ėlė b. Sb < Samanỹnė krm.; Smėlyn-ėlė b. PnmR < Smėlynė dr.; Šakaun-yč-ėlė rst. Ktk < Šakaunyčia dr., pv.; Uodeg-ėlė b. Mrk < Uodegà gn., mš.; Vilkaduob-ėlė b. Pmp < Vilkāduobė krm. Keletos helonimų morfeminė struktūra (dar vienos priesagos buvimas) leidžia manyti juos esant -ėlė vediniais iš neužfiksuotų, bet gyvojoje kalboje galinčių ar galėjusių egzistuoti vietovardžių: Ilgავ-ėlė b. Kvr – galbūt iš vv. *Ilg-ava – plg. Gal-avà rst. Varn; Ged-ava plk. Pdv; Kumpišk-ėlė b. Bč – galbūt iš vv. *Kump-iškė – plg. Kūmpis, Kumpỹs, Kumpius avd. (LPŽ I 1119); Kuž-išk-ėlė b. Trk – galbūt iš vv. *Kuž-iškė – plg. Kūž-iškės pv. Bnk : Kužas, Kužys avd. (LPŽ I 1144); 72 Mulain-ėlė b. Pn – jeigu nėra tarmybė iš *Molain-ėlė, tuomet galbūt iš vv. *Mulainė ar pan. – plg. Mul-ėlės mš., pv., rž. Nc. – ėlis (-ėliai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmen-ėliai b. Vs < akmuõ; Ataug-ėliai b. Ktk < atãugas (ãtau̇gas) „jaunas miškelis; atžalos“; Avot-ėlis lk. Sdl – plg. lat. avots „šaltinis“ (LLKŽ 101); Ažusien-ėlis rst. Aln < ažùsienis „galulaukė“; Darym-ėliai rst. Slk; Darym-ėliai rst. An; Darym-ėlis b. Gb, Mdš, Rim; rst. Int, Moc ir kt. (iš viso 8); Darym-ėlis rst. Sld < dãrymas „kemsynė, klampi bala, raistas“; Degės-ėliai b. Kp < degėsas, degėsis, degėsys „degimo liekana, apdegęs medis, nuodėgulis“, degėsė „apdegusi vieta, gaisro vieta“; Deges-ėlis b. Kp < degėsė „pelkės ar miško išdegusi vieta“, degėsys „išdegusi vieta (durpyne)“; Degilm-ėlis b. Rz – galbūt iš *degilmas „degimas“; Degim-ėlis b. Jž, Ps, Rd, Srv, Vdn; plk. Kvr ir kt. (iš viso 15); Degim-ėlis plk. Lp; rst. Mlt, Šš < degìmas (dẽgimas) „išdegusi vieta (pieva, pelkė, miškas), degėsė“; Ežer-ėliai b. Jnšk, Slč, Slk; rst. Al, Pun, Švn; Ežer-ėliai plk. Lp; Ežer-ėlis b. Skš; lk. Dj; plk. Jz; rst. Gdr, Žmt ir kt. (iš viso apie 100); Ežer-ėlis (|| Ežerūkas) b. Srj; Ežer-ėlis b. Pmp, Slč, Ut, Zb; rst. Krn ir kt. (iš viso apie 21) < ẽžeras; čia turbūt priklausytų ir Ažar-ėlis b. Krkn, kuris laikytinas perdirbiniu (apslavinant?) iš *Ežer-ėlis; Išdag-ėlis b. Lp, Ppl, Rgv, Sdk, Švn; b., rst. Prv; Išdag-ėlis b. Pnd; plk. Btr < išdaga (išdãga), išdagas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Išdeg-ėlis b. Šmn < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Kanal-ėlis b. Dbn < kanãlas; Kirtim-ėlis b. Tsk < kìrtimas „iškirstas miško plotas, skynimas“; Latak-ėlis b. Kpč < latãkas „srautas, čiurkšlė; klanas, valka, liūgas; klampi bala; raistas“; Lydym-ėlis b. Dgč, Sug, Vs; lk. Stor; plk. Šš < lýdimas (lydimas) „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Lydym-ėlis b. Kuč < lýdymas „iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas“; Liūlyn-ėlis b. Švn < liūlỹnas „liūnas“; Mežim-ėlis b. Ab – greičiausiai iš *Mežym-ėlis < mėžymas „užmėžta dirva“; Paežer-ėlis b. Ob < paẽžerė, paẽžerys (paežeris) „vieta palei ežerą“; Pagir-ėlis plk. Šmn < pagirỹs „girios pakraštys; laukas prie girios“; Pagoj-ėlis rst. Kvr < pagojis „vieta prie gojaus“; Pakaln-ėliai b. Vb < pakalnìs (pakalnis, pakalnỹs) „žema vieta kalno papėdėje, slėnys; kalno šlaitas“; Pakap-ėliai b. Blnk, Km < pakapė „vieta šalia kapinių“; Paliūn-ėliai (|| Paliūnaliai) plk. Nv < paliūnė „vieta prie liūno; liūno, pelkės kraštas; šlapia, drėgna, pelkėta pieva“; Perkal-ėlis b. Rm < pérkalas „žabų užtvara upėje su spragomis, į kurias įstatomos varžos žuvims gaudyti“; Perkul-ėlis b. Rm, Trs < *per kulas – plg. perkulìnė „dumbluota pelkė“; Polym-ėlis plk. Lkm; Polym-ėlis 3rst. Ktk, rst. Lkm < põlymas „žema drėgna, pelkėta vieta, raistas“; Pragar-ėlis b. Rk < prãgaras „praraja, bedugnė, pragarmė“; Pravor-ėlis b. Rok – greičiausiai iš *Pravar-ėlis < prãvaras „kiaurymė pelkėse, gilus duburys, praraja“; kita vertus, plg. prãvoras „spirito gamykla ar alaus darykla, bravoras“; Rūdym-ėlis b. Km; rst. Msn < rūdýmas (rūdymas) „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Rūdýn-ėlis b. Srd < rūdýnas „pelkė su rudu vandeniu, durpynas; turintis rūdžių, rūdinas vanduo; rūdos turinti žemė“; Samanykšt-ėlis b. Antz; rst. 73 Dgl, Gdr, Lel; Samanykšt-ėlis b. Ut; rst. Ds, Vžns < samanykštis, samanykščius (samanykščius) „samanų priaugusi vieta“; Skynim-ėliai b. Všn; rst. Brž; Skynim-ėliai b. Pnd; Skynim-ėlis b. Brž, Jon, Ob; Skynim-ėlis b. Lzd, Št < skynimas (skynimas) „iškinta, iškirsta miško vieta“; Šaltin-ėlis b. Krn, Krtš, Mrk, Plv, Stk; Šaltin-ėlis rst. Lkm, Šš < šaltinis (šaltinys) „iš žemės tekanti vandens versmė“; Šaltyn-ėlis b. Šd; Šaltyn-ėlis rst. Auk < šaltynas „šaltinis“; Telėtnink-ėliai (t. Telėtnyk-ėliai) rst. Aln; Telėtnink-ėlis (t. Telėtnyk-ėlis) b. Rm; rst. Mlt < telėtninkas (telėtnykas) „veršiukų aptvaras; veršiukų ganykla, pieva prie sodybos“; Ūžbal-ėliai b. Rz; Ūžbal-ėlis b. Vb < ūžbalis „vieta už balos, pelkės, užpelkis“; Užsien-ėlis rst. Rdd < užsienis „vieta už sienos; galulaukio rėžis“; Valak-ėliai b. Pš, Srv < valākas „žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo namų“; Žardien-ėlis b. Rm < žardiena „aptverta vieta prie namų; kluoniena, aptvaras“; b) iš augalų pavadinimų: Apyn-ėlis b. Švn < apynys; Ąžuol-ėlis 2b. Vs; plk. Ut; rst. Mlt < ąžuolas; Erškėt-ėlis b. Rm < erškėtis (erškėtys, érškėtis); Kanan-ėlis b. Knn < kanapė; Lazdyn-ėliai b. Km; Lazdyn-ėlis rst. JnšM; Lazdyn-ėlis b. Sv < lazdynas; Paliep-ėlis rst. Šš < paliepė „lakštabudžių šeimos valgomas grybas“, kita vertus, plg. pāliepis „vieta po liepa“; Žilvit-ėlis b. Rgv; rst. Ut < žilvitis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Katin-ėlis plk. Skm < katinas; Meškin-ėlis b. Lkč < meškinas; Vabal-ėlis lk., plk. Grz < vabalas; Vanag-ėlis b. V < vanagas; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Alksnyn-ėlis b. Kč, Ob, Švn; rst. Vlkv, Žsl ir kt. (iš viso apie 14) < alksnynas; Asyn-ėlis b. Gdr < *asynas < asys „asiūk­lis“; Beržyn-ėlis b. PnmR, Skm; rst. Brš, Lln, Mrs ir kt. (iš viso apie 17); Beržyn-ėlis b. Gdl, Švn; rst. Pn, Skrd < beržynas; Biržyn-ėlis rst. Skrm < biržynas „beržynas“; Bruknyn-ėlis b. Grz < bruknynas; Durpyn-ėlis plk. Pknš, Žlb < durpynas; Eglyn-ėliai rst. Lel; Eglyn-ėlis b. Sv; plk. JnšM, Lln; rst. Aln, Lel, Trgn, Užp; Eglyn-ėlis b. PnmR; rst. Brb < eglynas; Karklyn-ėliai b. Sltn; Karklyn-ėlis rst. Krn; Karklyn-ėlis b. Sng, Srj < karklynas „vieta, kur karklai auga; daug karklų“; Kemsyn-ėlis rst. Lel < kemsynas „šlapia kemsuota vieta“; Kupstyn-ėlis plk. Škt < kupstynas „vieta, kur daug kupstų; kemsynas“; Liepyn-ėlis rst. Akm < liepynas „liepomis apaugusi vieta; liepų miškas“; Nendryn-ėlis b. Rdm, Sn < nendrynas „nendrėmis apaugęs plotas“; Purvyn-ėliai b., rst. JnšM; Purvyn-ėlis b. Lzd, Trgn < purvynas „vieta, kur daug purvo; ištįžusi žemė, dumblynas“; Pušyn-ėliai plk. Ig; Pušyn-ėlis b. Ob; plk. Krč; rst. Jsv, Lel, Žsl ir kt. (iš viso 11); Pušyn-ėlis b. Bsg, Ob, Sml, Užp < pušynas „pušų miškas“; Samanyn-ėliai b. Lzd; Samanyn-ėlis b. Lzd; plk. Lp, Mrs; rst. Alv, Šlvn; Samanyn-ėlis b. Lzd, Žl < samanynas „samanų priaugusi vieta“; Viksvyn-ėlis Trgn < viksvynas „viksvų priaugusi vieta, viksvų pieva“; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Abaz-ėlis b. Km < abazas „pulkas, būrys, gauja; vežimas kareiviams ir jų mantai vežti; stovykla, kariuomenė“; Aboz-ėlis b. Pšl < abozas „vežimas kareiviams ar jų mantai vežti; vežimų vilkstinė“; Bravor-ėlis b. Smn < bravoras „spirito varykla ar alaus 74 darykla“; Malūn-ėlis rst. Pkln < malūnas; Šulin-ėliai b. Mrk; plk. Jrb; Šulin-ėlis b. Alksn, Plk; Šulin-ėlis b. Aln, V; rst. Sem < šulinys; f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Aruod-ėlis b. Rgv < aruodas „klėtyje ar kur kitur nestorų raštų ar lentų padarytas užtvaras grūdams pilti ar daržovėms laikyti; miega“; Dunoj-ėlis b. Srj – greičiausiai iš apeliatyvo dunojus „didelis vanduo“ – plg. Dunojus up. Europoje; Katil-ėlis rst. Kur; Katil-ėlis b. Aln, Rm < katilas „didelis metalinis indas virti“, kita vertus, plg. katilėlis „katilinių šeimos augalu gentis; vėdryninių šeimos augalas; paprastasis sinavadas; vijoklinių šeimos augalas; patvorinis vijoklis“; Nemun-ėlis b. Kpč – greičiausiai per apeliatyvą nėmunas iš Nėmunas up. (dėl panašios darybos upių ir ežerų vardų žr. Vanagas 1966: 173–182); Vainik-ėlis plk. Ktk < vainikas „gėlių ar kitokių žolių pynė; medžio šakų ir lapų visuma, laja“; Vėder-ėlis b. Vs < *vėderas – plg. vėdaras „pilvas, viduriai“; g) iš kitokių apeliatyvų: Balad-ėliai rst. Lln – plg. balada „baladojimasis, baladonė“; Baltim-ėlis rst. Vrn – greičiausiai dėl tarmės i. trumpinimo iš *Baltym-ėlis < baltymas „baltas lapas, baltas taškas“; Ketvirt-ėliai b. Rm < ketvirtis „ketvirta dalis“. Atskirai grupei priskirtini dar keli helonimai: Išdeg-ėlė 2b. Rk, b. Ukmi; plk. Šš – nežinant kirčio vietos, negalima nustatyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išdegti < degti „kaisti nuo saulės, džiūti; kaistant gesti, pūti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu); Išgruv-ėlė rst. Lkm – nežinant kirčio vietos, negalima nustatyti pamatinio žodžio, nes juo gali būti tiek *išgruva – plg. išgriova „išgriauta, išgraužta vieta“ (šiuo atveju helonimas laikytinas deminutyvu), tiek išgrūti (išgrūvo) „išvirsti“ (šiuo atveju helonimas laikytinas nomina agentis tipo dariniu). 2. a) iš kitų helonimų: Akivar-ėlis b., rst. Glv < Akivaras b.; Asiūklyn-ėlis b. Skm < Asiūklynas rst., Asiūklynė b.; Baltramišk-ėliai plk. Rgv < Baltramiškis rst.; Beržyn-ėliai rst. Lp < Beržynai rst.; Beržyn-ėlis b. Lzd < Beržynas b.; Darym-ėliai (Antrieji) b. Dgč < Darymai (Antrieji) b.; Darym-ėliai plk. Aln < Darymai b.; Darym-ėlis b. Lel < Darymas b.; Deges-ėlis b. Lel < Degėsis rst.; Degim-ėliai b. Žml < Degimai b.; Degim-ėliai rst. Šš < Degimai rst.; Degim-ėlis b. Lnkv < Degimas b.; Degim-ėlis b. Šmn < Degimas b.; Degim-ėlis b. Tč < Degimai b.; Degim-ėlis rst. Vs < Degimas plk., rst.; Dinabark-ėlis rst. Skdt < Dinabarkas rst.; Dumbrav-ėlis plk. Vb < Dumbravas plk.; Dunaj-ėlis b. Vb < Dunajus b.; Eglyn-ėlis rst. dalis Trgn < Eglynas rst. dalis; Eglyn-ėlis rst. Lln < Eglynas rst.; Eglyn-ėlis rst. Onš < Eglynas rst.; Girtuoklyn-ėlis rst. Aln < Girtuoklynas rst.; Išdag-ėliai b. Všt < Išdagas b.; Išdag-ėlis b. Rgv < Išdagas b.; Jaujabal-ėlis b. Mrc < Jaujabalis b.; Juodapurv-ėlis rst. Lkm < Juodapurviai rst.; Kapės-ėlis b. Vad < Kapėsis plk.; Kemsyn-ėlis rst. Skm < Kemsynas rst.; Kerbal-ėlis b. Rd < Kerbalys b.; Kirtim-ėliai rst. Dg < Kirtimai plk.; Klimot-ėlis rst. Aln < Klimótas rst.; Kupstyn-ėlis b. Lzd < Kupstynė b.; Kupstyn-ėlis b. Rdd < Kupstynė b.; Nendryn-ėlis plk. Brt < Nendrynė plk.; 75 Pabal-ėlis b. Alz < Pabalys plk.; Padag-ėlis b. Vb < Padagas b.; Palōkaraist-ėlis (Palokaraist-ėlis) rst. Ppr < Palōkaraistis rst.; Paversm-ėlis rst. Lel < Paversmis rst.; Pavėžiar aist-ėlis rst. Užp < Pavėžiar aistis rst.; Pelėdraist-ėlis rst. Dgl < Pelėdraistis rst.; Pylim-ėlis b. Ktk < Pylimas b.; Pylim-ėlis plk. Sug < Pylimas rst.; Pylim-ėlis b. Ktk < Pylimas b.; Pylym-ėlis b. Lel < Pylýmas b.; Plėšim-ėlis rst. Alns < Plėšimas rst.; Polym-ėlis rst. Ktk < Polymas rst.; Purvyn-ėliai b. Rm < Purvynai b.; Samanykšt-ėlis b. Ob < Samanykščius b.; Samanykšt-ėlis rst. Aln < Samanykščius rst.; Samanykšt-ėlis rst. Čln < Samanykščius rst.; Samanykšt-ėlis rst. Dgl < Samanykščius rst.; Samanykšt-ėlis rst. Lel < Samanykštis rst.; Samanykšt-ėlis rst. Sdk < Samanykščius b., rst.; Samanykšt-ėlis rst. Sdk < Samanykštis rst.; Samanykšt-ėlis b. Mlt < Samanykščius b.; Samanykšt-ėlis rst. Aln < Samanykščius rst.; Samanykšt-ėlis rst. Užp < Samanykščius rst.; Samanyn-ėliai b. Vs < Samanynas b.; Samanyn-ėliai rst. Kuč < Samanynai plk.; Samanyn-ėlis b. Lzd < Samanynas b.; Samanyn-ėlis b., rst. Lzd < Samanynas b., rst.; Samanyn-ėlis b., rst. Vs < Samanynas b.; Samanyn-ėlis b. Lzd < Samanynas b.; Samanyn-ėlis b. Lzd < Samanynas rst.; Samanyn-ėlis b. Švn < Samanynas plk., rst.; Samanyn-ėlis b., rst. Krsn < Samanynas b.; Samanraist-ėlis rst. Užp < Samanraistis rst.; Skynim-ėliai plk. Dg < Skynimai plk.; Skynim-ėlis b. Sn < Skynimas b.; Skynim-ėlis rst. Aln < Skynimas rst.; Spolišk-ėlis rst. Kvr < Spoliškis rst.; Starkalizd-ėlis b. Brž < Starkalizdis (Didžias) b.; Užaug-ėliai rst. Nmn < Užaugas rst.; Var lin-ėliai b. Pkln < Varliniai rst.; Varnaraist-ėlis rst. Čln < Varnaraistis rst.; Velniaraist-ėlis plk. Jk < Veln iaraistis (Velni araistis) plk.; Vidubal-ėlis b. Pmp < Vidūbalis b.; Vytyn-ėlis b. Zr < Vytynas b.; Zotvar-ėliai b. Lp < Zotvaras b.; Zotvar-ėlis b. ŠlnL < Zotvaras b.; Žandag-ėlis b., plk. Bč < Žandagas b.; Žiogišk-ėliai rst. Moc < Žiogiškis rst.; b) iš upių bei ežerų vardų: Gelež-ėlis b. Vad < Geležis up.; Ištak-ėlis rst. Tj < Ištakys up.; Perlraist-ėlis rst. Lkč – greičiausiai tam tikras perdirbinys (galbūt dėl liaudies etimologijos) iš *Perlaist-ėlis < Pérlaisčiai up.; Serbentin-ėlis plk. Bsg < Serbentinis upl.; c) iš kitų toponimų: Apatk-ėlis rst. Gdl < Apatkas mš.; Apidėm-ėlis b. Rz < Apidėmė pv.; Apušot-ėlis b. Vad < Apušotas pv.; Ataug-ėlis b. Kp < Ataugas pv.; Darym-ėliai rst. Šš < Darymas dr.; Darym-ėlis b. Rim < Darymas krm., pv.; Darym-ėlis b. Sdk < Darymai dr.; Darym-ėlis rst. Lkm < Dārymas krm., pv.; Degim-ėlis plk. Gdž < Degimas pv.; Drebulyn-ėlis rst. Vlkj < Drebulynė ar.; Dubur-ėlis plk. Kp < Dūbūras pv.; Gailiagir-ėlis rst. Kpč < Gailiagir is pasoda, eig uva; Gir tuoklyn-ėlis b. Užp < Girtuoklynas pv.; Išdag-ėlis b. Všn < Išdagas pv.; Karalgir-ėlis b. Čk < Karalgiris mš. dalis; Kemsyn-ėlis b. Ant < Kemsynė pv.; Lendryn-ėlis b. KzR < Lendrynas mš.; Lydim-ėliai rst. Alns < Lydimai l.; Lokinink-ėliai (t. Lokinykėliai) b. Lz < Lokininkiai (t. Lokinỹkiai) gn.; Mendryn-ėlis rst. Pkln < Mendrynė pv.; Pabal-ėliai b. Vs < Pabalai pv.; Pabal-ėlis b. Pkr < Pābalis pv.; Pailg-ėliai b. Kiel < Pailgiai mš.; Pasieksn-ėlis b. Žl < Pasieksnė pv.; Pylim-ėlis b. Ktk < Pylimas krm., pv.; Pylim-ėlis (|| Liūnėlis) b. Ktk < Pylimas pv.; Purvyn-ėlis plk. Sld < Purvynas pv.; Samanykšt-ėlis rst. Aln < Samanykščius pv.; Samanykšt- 76 -ėlis rst. Dgl < Samanykščiai drp.; Samanykšt-ėlis rst. Sug < Samanykščius pv.; Samanyn-ėlis b. Smn < Samanynas l.; Samanyn-ėlis plk. Krsn < Samanynas pv.; Telėtnink-ėliai (t. Telėtnykėliai) b. Ign < Telėtninkas (t. Telėtnykas) pv.; Uogim-ėliai rst. Sug < Uogimai pv.; Užuvalk-ėlis b. Kp < Užuv alkis krm., pv.; Zotvar-ėliai b. Lzd < Zotvarai pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -ėl- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 69,9%, vediniai iš toponimų (transt oponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 30,1%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -ėl-, kaip ir -el- vediniai, gausiai paplitę didesnėje Lietuvos teritorijos dalyje. Tik plotas, kur -ėl- derivatų neužfiksuota, yra siauresnis, t. y. vakarinė Žemaičių dalis. Priesaga -ės- Deminutyviniu galbūt galima laikyti tik vieną su šia priesaga padarytą helonimą: -ėsia. 1. Up-ėsia b. Gdr < ùpė. Plg. deminutyvinį apeliatyvą mergėsė „paaugusi mergaitė“ (Ambrazas 1994: 139). Priesaga -ėsn- -ėsnis. 1. Up-ėsniai b. Švn; Up-ėsnis b. Jnv, Lp; plk. Lp; rst. Dbk, Rtnk < ùpė; nors gali būti padaryti tiesiog iš apeliatyvo upėšnis (upėsnys) „menkas, mažas upelis; vieta, kur upelis įteka į ežerą; pievelė, per kurią bėga upelis“. P r i e s a g a -ėit- -ėtė (-ėtės). 1. Ežer-ėtės b. Ds < ėžeras. Plg. deminutyvinį apeliatyvą vaikėtis „vaikščias“ (LKG I 286). Priesaga -ik- -ikas. 1. Trein-ikas plk. Žr < treinys (treinis) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose“. -ikė (-ikės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-ikė 2plk. Kair, plk. Nmk < balà; Brastv-ikė plk. Trg; Brastv-ikės plk. Krž < brastvà „brasta“; Daub-ikė plk. Lk; Daub-ikės b. Jnp < daubà; Dumbl-ikė plk. Žgn < dùmblas; Duob-ikė plk. Klm, Šlv < duobė; Išlyn-ikės plk. Ll < išlynas „molis, ppr. balsvasis, melsvasis molis, šlynas“; Kamš-ikė plk. Psln, Skdv < kamšù „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Mark-ikė plk. Pdb < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Pekl-ikė plk. Krkl < peklà „pragaras; labai nuošali, tolima vieta; prastas, vargingas kelias, klampynė“; Pelk-ikė b. Pp; plk. Klm, Rdn, Šauk; Pelk-ikė plk. Šauk; Pelk-ikės (|| Pelkiukės) šlapia vt. Vdk < pėlkė; Pjūkl-ikė plk. Bt – manoma, jog galėjo būti apeliatyvas *pjūklė ar pan., reiškęs pjaunamą pievą (Vanagas 1981 a: 260), dėl semantikos plg. pjau­nys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė“; Plyn-ikė rst. Als < plynė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Rop-ikė plk. Žr – galbūt iš ropà, (rópa) „upės slenkstis, akmeninga sekluma, rėva“; kita vertus, pamatinis žodis galėtų būti rópė (ropė) „kryžmažiedžių šeimos pašarinė ar valgomoji daržovė pailga arba apvali, stora šaknimi“; Sal-ikė plk. 77 Pvn; Sal-ikė plk. Lk; Sal-ikės plk. Šl < salà „iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste; vienos rūšies žolių ar kitokių augalų plotelis, kupstas“; Sien-ikė plk. Klm < siéna „aukšta užtvara, per tvora; ežia, riba“; Smukl-ikė plk. Pdb < smuklė (smuklė) „smuki vieta, klampynė“; Tyrul-ikės plk. Šlv < tyrùlis „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Uodeg-ikė plk. Pdb, Pdv < uodegà „žemės, pievos, dirvos, miško siaurėjanti dalis“; b) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Torfyn-ikė plk. Klm; Torfyn-ikės plk. Klm < *torfynė < tòrfas (tòrfas) „durpės“; Turpyn-ikės plk. Skdv < turpýnė, turpýnas „vieta, kur yra turpių, durpynas“; c) iš daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Geldž-ikės plk. Šlv < gélda „iš vieno medžio išskobtas paigas indas, nieko-tė; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoj“ – dėl semantikos plg. Niekot-ėlė b. Luok; d) iš kitokių apeliatyvų: Gelž-ikė plk. Rdn; Gelž-ikė plk. Krš < gelžis „geležis“; Mied-ikė plk. Mrk < miedis „varis“. 2. a) iš kitų helonimų: Bal-ikė b. Šl < Balà b.; Drobnyč-ikė plk. Trkm – iš pirminio varianto Drobnyčia; b) iš upėvardžių: Raudž-ikė plk. Pdb < Raudà up.; c) iš oikonimų: Eimanč-ikė plk. Tt < Eimančiai k.; d) iš kitų toponimų: Tyrel-ikė plk. Rdn < Týrelė mš.; Trak-ikės plk. Mcč < Trãkos dr.; Žvyryn-ikė b. Klm < Žvyrynė drb. ž. Helonimas Lenguon-ikė b. Krkl (greičiausiai iš *Linguon-ikė) gali būti padarytas iš vv. *Linguona ar pan. – plg. Ling-uõklė lk. Ps. -ikis. 1. Laũm-ikis rst. Prn < laũmė (laumė) „mitologinė būtybė“. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu kur kas gausesni -ik- vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 88,1%, vediniai iš onimų (transtoponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 11,9%. Helonimų su -ik- (ypač su -ikė, -ikės), kaip ir atitinkamų upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 404), labai daug Žemaitijoje, į rytus nuo linijos Papilė – Žarėnai – Šilalė – Tauragė, o vakarinėje jos dalyje – visai nėra. Be to, pavieniu vediniu užfiksuota Užnemunėje. Priesaga -ykšt- -ykštis. 1. Akmen-ýkštis rst. Sug < akmuõ, ãkmenas; Ežer-ýkštis b. Sr; rst. Švnč < ẽžeras. Priesaga -yt- Dauguma helonimų – -yt- vedinių – priskirtini ne deminutyvų, o vietų arba kuopinių pavadinimų darybos kategorijai. Darybos reikšmės požiūriu išskirtini tik iš kitų toponimų padaryti -yt- vediniai, kurie pamatinių žodžių atžvilgiu reiškia tiek deminutyvumą, tiek posesyvumą: -ytė (-ytės). 2. Berž-ytės b. Rd < Beržė up.; Dubel-ytė rst. Sug < Dubėlė rst.; Kamsr-ytė b. Rm < Kamsra plk.; Žydbal-ytė b. Všn < Žydbalė b. 78 Negausūs diminutyviniai helonimai su priesaga -ytė išsidėstę Vidurio Lietuvoje. Priesaga -(i)ok- -(i)okas (-(i)okai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Dubn-iõkas rst. Ktv – plg. brus. дубня „ąžuolais apaugusi vieta“ (Jaškin 1971: 62); kita vertus, helonimas gali būti perdirbtas tiesiog iš brus. дубняк „ąžuolynas“ (Jaškin 1971: 62); Ežer-iõkas b. Rk; Ežer-iokas b. Jdp, Rk, Slk < ežeras; Gluš-õkas plk. Ant – plg. brus. глуш „gūdi vieta miške; pelkė“ (Jaškin 1971: 50); kita vertus, gali būti perdirbtas tiesiog iš slav iško atitikmens *глушак ar pan.; Liekn-iokas b. Šl < liek­nas (lieknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Polym-iõkas rst. Sld < põlymas „žema, drėgna, pelkėta vieta, raistas“; Raisč-iõkas rst. Užp < raistas; Raistel-iõkas rst. Trgn < raistélis < raistas; Šil-iõkas plk. Krk < šilas; b) iš augalų pavadinimų: Ąžuol-õkai rst. Ut < ąžuolas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Anč-iõkai b. Šš < ántis; d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Eglyn-iokas b. Imbr < eglynas; Vyksvyn-iõkas b. Šmn < viksvynas „viksų priaugusi vieta, viksų pieva“; e) iš kitokių apeliatyvų: Danč-iõkai b. Dgč < dantis „grėblio vinis; kuolelis“. 2. Eglyn-iõkas b. Rk < Eglynas mš.; Kuden-iõkas rst. Dgl < Kudėnis rst. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)ok- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji diminutyvai, – 88,9%, vediniai iš toponimų (transt toponimizacija), t. y. diminutyvai bei posesyvai, – 11,1%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)ok- sudaro pakankamai aiškiai apibrėžtą arealą – tai Šiaurės rytų ir Rytų Lietuvos plotas. Priesaga -(i)okšt- -(i)okštis (-(i)okščiai). 1. Bal-ókščiai b. Grz < balà; Ežer-iokštis b. Jdp < ežeras. Priesaga -(i)ot- -(i)otė. 1. Balel-iotė b. Antz < balėlė < balà; Kepur-õtė rst. Stor < kepùrė. Priesaga -(i)uk- -(i)ukas (-(i)ukai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Deges-iukas plk. Pdb < degėsė „pelkės ar miško išdegusi vieta“, degesys „išdegusi vieta (durpyne)“; Degim-ukai kemsynai Skdv; plk. Pkrž; Degim-ukai plk. Užv < degimas „išdegusi vieta, degesė“; Degsn-iùkai b. Bsg < dėgsnė (degsnė) „degimas, išdegusi vieta“; Dubur-ùkas b. Jrgž, Klvr < dùburas, duburys „įdubimas žemėje, duobė, dauba“; Dumbl-iùkas rst. Ktv, Vys < dùmblas; Duobel-iùkas rst. Ktv < duobėlė; Duobur-iùkas b. Lzd < duoburys „duburys“; Ežer-iùkas b. Pdb, Užp; plk. Plp, Prš, Vdk ir kt. (iš viso 13); Ežer-ukas b. Bsg, Jnš, Klm, Krž; plk. Bt, Šly; Ežer-ukai plk. Krž; Ežer-ùkas b. Dvł; rst. Išl; Ežer-ùkas (|| Ežerėlis) b. Srj < ežeras; Goj-ùkas b. Šiul < gõjus; Grauż-ùkas plk. Btg < graužas (graužas) „žvyro sudėtinė dalis; žvyras; žvirgždas; žemė prie graužo; graužynė; potvinio sunešta smėlio krūva, salelė; žvirgžduotas, smėlėtas upės ar ežero pakraštys; kriaušis“; Grėbl-iùkas rst. Ššl < grėblià 79 „supiltas ir medžiais išklotas kelias per raistą ar per klampią vietą“; Kakl-iūkas plk. Krž; Kakl-iukas plk. Pdb < kãklas „vingis, įlanka, sąsiauris; pusiasalis, iškyšulys“; Kul-iūkas rst. Čb < kulỹs (kùlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis, kampas; kraštas, gabalas“; Lauž-iūkai plk. Pšš < lãužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Lieknei-iūkas b. Rm < lieknẽlis < liẽknas (liẽknas) „šlapia, klampi pieva, pelkė, bala; liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas“; Liekn-iūkas plk. Krp, Pkp, Rd, Rdn, Žg; Liekn-iukas b. Ppl; lk. Šl < liẽknas (liẽknas); Liūn-iūkas b. Lp < liū̃nas; Lūg-iūkai plk. Btg < lū̃gas (lū̃gas) „klanas, bala; liūnas, klampynė; tvenkinys, kūdra“; Lūgn-iukas lk. Pp < lū̃gnas „liūnas“; Pjaun-iūkas plk. Grk; Pjaun-iukas b. Krž; Pjaun-ukai plk. Varn; Pjaun-iūkas plk. Lk; Pjaun-ukas b. Vg; plk. Lk < pjaunỹs „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Prūd-iūkas b. Klm; Prūd-ukas plk. Vg < prū̃das (prū̃das) „tvenkinys“; Raisč-iūkas rst. Luok, Saml, Str; Raisč-iukas b. Lkm < raistas; Raistel-iūkas b., rst. Rgv < raistẽlis < raistas; Raist-ūkas b. Dbg, Lzd, Vs; 2rst. Pun; Raist-ukas b. Jz, Krsn < raistas; Rėž-iūkai plk. Šlv < rė̃žis (rėžys) „žemės, miško ruožas“; Ryžel-iūkas b. Lp < ryžẽlis „kokia atkarpa, dryžiukas“; Samanykšč-iūkas rst. Mlt; Samanykšč-iukas b. Mlt < samanykštis, samanykščius (samanykščius) „samanų priaugusi vieta“; Skandul-iūkas b. Kpč < skanduolỹs „gylė, giluma“; Sklyp-iūkas plk. Kk < sklỹpas; Šalten-iūkas plk. Lk < šaltẽnis „šaltinis“; Šaltin-iūkas plk. Ll, Skdv; Šaltin-iūkai b. Kč, Lzd; Šaltin-ūkas rst. Krn, Mrk < šaltìnis (šaltinys); Šanč-iūkai b. Mij < šañčius „žemių pylimas; pylimas, žymintis ribą tarp laukų, miškų; išrausta duobė, griovys“; Šil-iūkas b. Gdž; plk. Skdv; Šil-iukas b. Klm, Krk; plk. Lk < šìlas; Šulin-iukas b. Vdžg; plk. Pšš < šulinỹs; Šulnel-iūkas b. Km < šulnelis < šulnis, šulnỹs „šulinys“; Tabūn-iūkas plk. Pdb < tabū̃nas „aptverta ganykla gyvuliams“; Tyrel-iukas b. Sk; plk. Žg < tỹrelis < tỹras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Tyrul-iūkas b. Rdšk; 2plk. Pdb < tỹrulis < tỹras; Up-iūkai plk. Krtv < ūpė; Užgir-iukas b. Klm < ùžgiris „vieta už girios“; Valak-iūkai plk. Krtv, Pdb < valãkas „žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo namų“; b) iš augalų pavadinimų: Alksn-iūkas b. Ml < alksnis (alksnỹs); Berž-iūkas rst. Pkln, Trgn < bẽržas; Beržuč-iūkas plk. Rs < beržùtis < bẽržas; Berž-ūkai plk. Pjs < bẽržas; Lazdyn-ūkai b. Lbv < lazdýnas; Ščiaj-ūkas rst. Plm – plg. brus. щачье „rūgštynė“ (SBG V 512); Toful-iukas plk. Klm – greičiausiai iš *To-pul-iukas < tópulis „topolis“; Trein-iūkai b. Jnš < treinỹs (treinis) „viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose; prasta, smulki žolė ar šienas“; Žilvit-ukas b. Rdm < žilvìtis; c) iš gyvūnų pavadinimų: Bacion-iūkas b. Mlt < baciõnas „ gandras“; Bebr-iūkas rst. Vvs < bẽbras (bẽbras); Geguž-iūkas plk. Krk < gegužė (gegužė) „gegutė“; Gyvač-iūkas rst. Eit; Gyvat-ūkas rst. Varn < gyvãtė; Karos-iukas b. Lln < karõsas; Karvel-iūkas rst. Onš < karvẽlis; Strazd-ukas plk. Kltn < strãzdas; Žąs-iūkas b. Jsv < žąsìs; 80 d) iš objektų kuopą reiškiančių vietų pavadinimų: Alksnyn-ūkas rst. Gdl < alksnynas; Ąžuolyn-ūkas rst. Čln < ąžuolynas; Beržyn-iiukai plk. Šauk; Beržyn-iiūkas plk. Šlv; rst. Mlt; Beržyn-iukas rst. Lel; Beržyn-ūkas rst. Pvš, Švn < beržynas; Dumblyn-iūkas b. Pkln < dumblynas; Eglyn-iukas rst. Mlt; Eglyn-ūkas rst. Gdl; Eglyn-ukas rst. Lzd < eglýnas; Karklyn-iūkas b. Lel; Karklyn-ūkas b. Sng; rst. Stk < karklýnas; Kunstyn-ūkas plk. Sn < kupstýnas; Nendryn-ukas 2b. Rdm < nendrýnas; Purvyn-iūkas plk. Gir < purvýnas; Pušyn-iiukai plk. Pkp; Pušyn-iūkas 2plk. Krš, Šln < pušýnas; Samanyn-ukai b. Stk; Samanyn-ūkas plk. Lzd; Samanyn-ukas b. Rdm < samanýnas; Torfyn-iūkas plk. Klm < *torfynas – plg. tòŕfas (tōŕfas) „durpės“; e) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Aptvor-iukas plk. Rs < aptvoras „tvora, aptvara“; Magazin-iūkas plk. Pdb < magazinas (magazīnas) „sandelis laikyti kokioms nors atsargoms“; Tilč-iūkas plk. Grnk < tiltas; Užtvar-iūkas plk. Rdn < užtvaras „tai, kuo užtverta, tvora; užtverta vieta, aptvaras, gardas“; f) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Akulior-iūkai plk. Mcč < akuliorai, akulioriai „akiniai“; Bliūd-ūkas b. Mrk; plk. Krž < bliūdas „dubuo“; kita vertus, gali būti iš *bliūdas „bliūdas“; Katil-iūkas b. Jsv, Srv; rst. Aln < katilas „didelis metalinis indas virti“; Kepeliuš-iukai b. Kpč < kepeliušas, kepeliušė, kepeliušis, kepeliušius „skrybele“; g) iš kitokių apeliatyvų: Sieksn-iūkas b. Slk < sieksnis (sieksnys) „ilgio matas, lygus 2,13 m.; šiuo matu matuojamo ko nors ilgumo, plonumo ar tūrio kiekis“; Stobr-iūkas b. Šlv – greičiausiai iš *Stuobr-iūkas < stuobrys (stūobris) „nugenėtas, be viršūnės arba išdžiūvęs, pūvantis, nykstantis medis“; Žyd-ūkai rst. Sem < žydas; kita vertus, plg. žydėti. 2. a) iš kitų helonimų: Akulior-iūkas b. Kuč < Akuliōris (Akuliōrai) b.; Ankš-lyn-iūkas rst. Vs < Ankšlýnas plk.; Asiūk lin-iūkas rst. Kuč < Asiūkline b., rst.; Čižabal-iūkas b. Kpč < Čižabalė b.; Degul-iūkas rst. Aln < Degulys rst.; Dielid-ūkai b. Pun < Dielidai b.; Giliarais t-iūkas rst. Vs < Giliāraistis b., rst.; *Girnakal-iukas (< Girnakaliuk) rst. Dbg < Girnakalis (Girnakālis) rst.; Gyvatyn-ukas b. Ds < Gyvatýnas b.; Granden-ūkai plk. Ll < Grandenà plk.; Grigarais t-iūkas rst. Lp < Grigarais tis rst.; Kaliarais t-iūkas rst. Šlvn < Kāliaraistis b.; Kiekšil-iūkas b. Btg < Kiekšilas b.; Klausin-iūkas plk. Varn < Klausinis plk.; Krakin-iūkas b. Sug < Krakìnis b., rst.; Liek n-iūkai plk. Krkl < Liėknos plk.; Nelbešč-iūkai b. Šr < Nelbeščiai b.; Pušynpelk-iukas plk. Vdk < Pušynpelkis plk.; Sakand-ūkai rst. KzR < Sakandai rst.; Samanykšč-iūkas rst. Dgl < Samanykščius rst.; Samanin-ukas rst. Brb < Samaninis rst.; Samanyn-ukas b. Kuč < Samanýnas b.; Šalten-iūkas plk. Grz < Šaltėnis plk.; Šilavain-iūkas b. Lp < Šilavainis b.; Tyrul-iūkas plk. dalis Pkp < Tyrulys (Didysis) plk.; Totoraišč-iūkas rst. Zp < Totoraištis rst.; Tremp-ūkai plk. Brt < Trempai plk.; b) iš upevardžių: Švendr-iūkas plk. Vdk < Švendra up.; Zaps-iūkas b. Lzd < Zāpsė, Zapsà up.; 81 c) iš oikonimų: Blakč-iūkai b., plk. Rd < Blakčiai vs.; d) iš kitokių toponimų: Apšak-iūkas plk. Pšln < Apšakis dr.; Alksnyn-ukas b. Graž < Alksnynas pv.; Kub-ukai plk. Bt < Kūbai mš.; Liekn-iūkas plk. Klk < Liek- nas mš.; Pasaul-iūkas rst. Zp < Pasaulis plynìa; Peč-iūkas b. Kpč < Pėčius kln.; Raistel-iūkas plk. Aln < Raistėlis pv.; Vilkasal-iūkas plk. Šln < Vilkasalis pv.; Zotvar-ukai b. Lbv < Zotvarai pv. -(i)ukė (- (i)ukės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-iūkė b. Grz, Jnš, Lg, Rd; Bal-iūkės b. Jnš; Bal-ūkė b. Lksn, Švn, Vrn; Bal-ūkės b. Lzd, 2b. Sng < balà; Brast-ūkė b. Srj < brastà; Duob-ūkė b. Grz; rst. Sem; Duob-ukė b. Dg < duobė; Girait-iukė b. Vs < giraitė (giraitė) < girìtà; Klampyn-ūkė rst. Al < klampynė „klampi vieta, klampynas“; Kūdr-ūkė b. Alv < kūdra (kūdrà); Maur-iūkė rst. Kp < maurai (maūrai), maūras; Pabal-iūkė b. Mrk < pabalė, pabalys „vieta pagal balą“; Pelk-iūkė plk. Krp; Pelk-iukės (‖ Pelkikės) šlapa vt. Vdk < pélkė; Piev-ūkė b. Krok < pievà; Šaltin-ūkė b. Lzd < šaltinis; b) iš augalų pavadinimų: Asiūk-iūkė b. Gaid < asiūklis (asiūklis); c) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Nykot-ūkė b. Vs – greičiausiai perdirbinys iš *Niekot-ūkė < niekotė „geldelė grūdams, kruopoms niekoti, siausti; gelda“; Skarvad-ūkė b. Brb, Švn < skarvadà „keptuvė“; d) iš kitokių apelatyvų: Dal-iūkės 2b. Vs < dalis „tam tikras viso daikto kiekis“; Merkykl-ūkė b. Btr < *merkykla < merk­ti „dėti, nardinti į vandenį ar kokį kitą skystį; šlapinti, drėkinti“; Mirkykl-ūkė b. Krsn < *mirkykla < mirkti „būti panardintam į vandenį ar kokį kitą skystį, tūnoti vandenyje“; Vytin-ūkė b. Vs < vytinė „vytis, rykštė“. 2. a) iš kitų helonimų: Bendr-ūkė plk. Ššt < Bendrė plk.; Gervin-ūkė b. Šlvn < Gérvinė b.; Mirtykl-ukė b. Al – dėl disimiliacijos iš *Mirkykl-ukė < Mirkyklà b.; Pal-iūkės b. Lzd < Pàlios b. Lzd; Plovin-ukė b. Ūd < Plōvinė b.; Sodželk-iūkė b. Prnv < Sōdželka b.; b) iš upėvardžių: Baravykin-ukė b. KzR < Baravykinė upl.; c) iš kitokių toponimų: Ašutin-ūkė b. Sng < Ašutinė pv.; Bal-ūkė b. Švn < Balà pv.; Dėlin-ūkė b. Lp < Dėlinė pv.; Kamš-iūkė plk. Ilgž < Kamšos pv. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)uk- vediniai pasiskirstė šitaip: vediniai iš apelatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji diminutyvai, – 79,9%, vediniai iš toponimų (transtponimizacija), t. y. diminutyvai bei posesyvai, – 20,1%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)uk- daugiau ar mažiau paplitę visoje Lietuvoje, išskyrus Žemaičių vakarinę bei šiaurinę dalį. Įdomu tai, kad beveik visos didesnės jų koncentracijos vietos – rytinė bei šiaur rytinė Žemaitija, Vidurio Lietuvos plotas apie Baisogalą, Krekenavą, rytinė Aukštaitijos dalis – sutampa su upių ir ežerų vardų ryškesniais arealais (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1970: 418). 82 Priesaga -(i)ukl- -(i)uklis. 1. Ežer-iùklis b. Slč, Všk < ėžeras. Priesaga -(i)ūkšt- -(i)ūkštė. 1. Bal-iūkštė b. Vies < balà. -(i)ūkštis. 1. Saman-iūkštis (|| Samanykštis) rst. Gdr < sàmana (samanà, sāmanos). Priesaga -(i)ul- -(i)ulė (- (i)ulės). 1. Bruzg-ulės b. Mrk < bruzgai, brūzgas „tankūs, menki krūmai, krūmokšniai“; Duob-ulė b. R; rst. Trgn; Duob-ulė rst. Žž < duobė; Išdeg-ulėlė b. Všk < išdegas „išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne; degimas“; Krak-ulės rst. Ant < krākė „karosas“; Vaid-ulė b. Sug; b., rst. Skm; rst. An, Čln; Vaid-ulės b. JnšM < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. -(i)ulis (-(i)uliai). 1. Duob-ulis b. Kž; rst. LK < duobė; Tyr-uliaí 2b. Šln; plk. Pdb; rst. Sdl; tr. Šl ir kt. (iš viso 8); Tyr-ulis b. Šl; plk. Rd < tyras „klampi pelkė, apaugusi retais mažais medžiais“; Trak-ulis b. Krn < trākas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; Vaid-uliai plk., rst. JnšM; rst. Pun < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“. Kiek daugiau deminutyvinių helonimų su priesaga -(i)ul- užfiksuota Rytų Lietuvoje. Priesaga -(i)ut- -(i)utė (- (i)utės). 1. a) iš fiziografinių terminų: Bal-utė b. Jon, Pn, Pž, V; rst. Dbg < balà; Daub-utė plk. Stn < daubà; Dirv-utės b. Prnv < dirvà; Grab-utė b. Erž < gràbė „griovys“; Kamp-utė b. Srv < kampas „vieta, kur susikerta dvi linijos, plokštumos, sienos ar daiktai; kertė; kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas; pakraštys; gabalas“; Kamš-utė plk. Vdk < kamšà „žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; klampi vieta“; Lank-utė b. Graž; plk. Všt; Lank-utė plk. Pjv < lankà; Mark-utė b. Šlv; Mark-utės plk. Skdv < markà „vieta linams merkti, linmarka“; Nuotak-utė b. Pns < nuótaka (nuotakà) „nutekėjimas, nuotakumas, nubėgimas; nuotaki pieva, kuria prabėga šlaitų vanduo“; Pelk-utė b. Grk, Šlv; plk. Čk, Rdd, Rs ir kt. (iš viso apie 25); Pelk-utė b. Grnk, Šln; 2plk. Btg, plk. Rd ir kt. (iš viso 7); Pelk-utės 2plk. Rs; šlapia vt. Šmk < pélkė; Plyn-utė plk. Br, Gž, Kt; rst. Lap, Šil ir kt. (iš viso 9); Plyn-utė b. Lbv, Pjv, Plv, Žal < plynė „plyna vieta, lyguma; pelkė, raistas“; Šil-utė b. Pkr < šilas; Šiožiau-kutė b. Kurn < šiožiau̯ka „kūdra“; Trak-utė plk. Klm < trākas „aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas“; b) iš augalų pavadinimų: Karkl-utė plk. Varn < kārklas; c) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-utės b. Lksn < krākė „karosas“; Kirk-utė b., plk. Šl < kirka „žuvėdra, kirlė“; Mešk-utė b. Ss; rst. Dg < meškà; Ožk-utės rst. Trkm < ožkà; Vilk-utė b., rst. Ašmn < vìlkas; d) iš įvairių daiktų pavadinimų pagal tam tikrą panašumą (metaforiniai vediniai): Geld-utės b. Vlkj < gėlda „iš vieno medžio išskobtas pailgas in- 83 das, niekote; gyvulių šeriamas ar girdomas lovys; lomelė, duobė dirvoje“; Pyn-ūtė rst. Rok < pynė „kas nors susiraizgę, susipynę“; e) iš kitokių apeliatyvų: Kap-utė b. Šl < kapai, kapas; Lakšt-utė rst. Nmt; Lakšt-utės rst. Knv < lakštas „augalo lapas“; Lauž-utė b. Skėm < laužas „krūva virbų, žabų, šakų, medgalių“; Pul-utė (|| Pūlka) rst. Žl < pulis „banga, vilnis“; Vaid-utė rst. Sug < vaidas „vaiduoklis, šmėkla, vaidalas“; Žab-utė rst. Dbg < žabas „virbas, žagaras“. 2. a) iš kitų helonimų: Lank-utė b. Trg < Lankà b.; Plentauk-utė b. Vs < Plentáuka b.; Plyn-utė b. Šl < Plýnė plk.; Plyn-utė plk. Mšk < Plýnė plk.; b) iš ežerų vardų: Ak-utė rst. Lln < Akis ež.; Ilg-utė b. Kpč < Ilgis ež.; c) iš kitokių toponimų: Mark-utė plk. Trg < Markos pv.; Pelk-utė plk. Šln < Pélkė pv.; Plyn-utė b. Pjv < Plynia drp.; Plyn-utė rst. Vv < Plýnė pv. Helonimas Kęšuv-utė b. Sg gali būti padarytas iš neužfiksuoto vietovardžio *Kęšuva ar pan. – plg. kėsas „kemsas, kupstas“. -utis (-učiai). 1. a) iš fiziografinių terminų: Gal-utis rst. KzR < gãlas „kraštas; siena; riba; pabaiga“; Goj-utis plk. Onš < gõjus; Kirn-utis rst. Srj < kìrna „vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante; krūmuota, šlapia vieta; vieta, kur suvirtę medžiai, laužas, lūžtvė“; Pjaun-utis plk. Vdk < pjaunys „krūmokšnių priaugusi pjaunama pelkė, loma, kur pavasarį ir rudenį laikosi vanduo“; Rag-utis b. Ldvn; plk. Lkč < rãgas „smailus žemės plotas, įsikišęs į jūrą, ežerą ar mišką, pusiasalis“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Krak-utis b. Auk < krãkė „karosas“; Mešk-učiai rst. Pvš; Mešk-utis rst. Onš < meškà; Vilk-učiai rst. Stk < vìlkas; c) iš kitokių apeliatyvų: Bačk-utis rst. Stk < bačkà „statinė“; Kūg-učiai plk. Bt < kūgis (kūgys) „didelė šieno, šiaudų ar kt. kupeta, stirta, žagas“. 2. a) iš kitų helonimų: Milk-učiai rst. Dsm < Mìlkai rst.; b) iš upėvardžių: Berž-utis plk. Aukš < Beržė up.; c) iš kitokių toponimų: Judamišk-utis rst. Pun < Jùdamiškis ar. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -(i)ut- vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 87,3%, vediniai iš toponimų (transtponomizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 12,7%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -(i)ut- ryškių arealų nesudaro. Pastebima tik didesnė jų koncentracija Užnemunėje. Į šiaurę nuo linijos Varniai – Šiauliai – Panevėžys – Želva tokių vedinių visai nepasitaiko. Priesaga -(i)ūt- -ūtai. 1. Bebr-ūtai b. Šiul < bėbras (bèbras). -(i)ūtė (-(i)ūtės). 1. Abšar-ūtė b. Grv – plg. brus. абшар „didelis žemės plotas“ (Jaškin 1971: 7); Egl-iūtė b. Jk < ẽglė (eglė); Kel-iūtė b. Čln < kẽlias. 2. a) iš kitų helonimų: Kiškiabal-iūtė b. Dg < Kiškiabalė b. Helonimai su priesaga -(i)ūt- sudaro du mikroarealus: pirmasis – rytinė Lietuvos dalis, antrasis – pietinis dzūkų pakraštys. 84 3.2. Vediniai su slaviškomis priesagomis. Visi šios grupės vediniai padaryti su priesaga -ka bei įvairiais jos variantais. Priesaga -aika 1. Bal-aika plk. Lp < balà; Gir-áika rst. Nmč < girià; Šil-áika (|| Šilėlė) b. Upt < šilas. 2. Kumpuol-aika b. Dgč < Kumpuõlė up. Plg. brus. vv. Жортайка (Lemciugova 1970: 89), rus. vv. Нерубайка (Podolskaja 1983: 91) ir pan. Priesaga -(i)anka 1. Lerm-ánka plk. Vdk < lérmas „triukšmas“. 2. Milč-iánka b. Grl < Milčiùs up. Plg. brus. vv. Уцечанка, Хвашчанка (МВ 242, 245), lenk. vv. Chrościanka (Halicka 1976: 201), Kosianka (Halicka 1978: 40) ir pan. Priesaga -atka 1. Kems-atka b. Imbr < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kėsas“. Vedinys laikytinas hibridiniu dariniu – iš lietuviško pamatinio žodžio ir slaviškos deminutyvų darybai būdingos priesagos – plg. brus. vv. Ляшчатка, Звянятка (Lemciugova 1970: 89). Priesaga -(i)auk- -(i)auka (- (i)aukos). 1. a) iš fiziografinių terminų: Daub-áukos rst. Būd < daubà „slėnys, klonis, griova“; Kems-áuka b. Rk < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kėsas“; Kul-iauka b. Trgn < kulỹs (kùlis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“; b) iš augalų pavadinimų: Kvašč-iauka plk. Skm – plg. lenk. chwaszcz „asiūklis“ (SJP I 309), brus. хвощ „t. p.“ (Jaškin 1971: 199); c) iš gyvūnų pavadinimų: Gandr-áukos plk. Dmnt < gándras; Krak-aukà rst. Nmt < krãkė „karosas“; Sakal-aukà b. Slk < sãkalas; kita vertus, pastarasis helonimas dėl metatezės gali būti atsiradęs iš *Salak-auka – tokiu atveju jis laikytinas transtoponimizacijos produktu, t. y. vediniu iš ežero vardo Sãlakas; d) iš įvairių socialinės aplinkos daiktų ar reiškinių pavadinimų: Kryž-áuka plk. Sug; Kryž-auka b. Ob < kryžius; e) iš etnonimų: Žyd-áuka b. Luok; plk. Pknš, Skp; rst. Btr, Gdr, Mlt; Žyd-auka b. Ob; rst. Mlt < žýdas; f) iš mitinių būtybių pavadinimų: Čart-aukà rst. Mrs < čartas „velnias“; Veln-iauka plk. Srj < vėln ias. -aukė (-aukės). 1. Dùmbl-aukės b. Nmk < dùmblas „nusėdusios dulkės, šlapias suplaktas purvas“. Tai greičiausiai iš baltarusių kalbos pasiskolinta priesaga, baltarusių priesagų -аўка, -ёўка, su kuriomis padaroma ypač daug vietovardžių, atitikmuo, plg. brus. vv. Алецкаўка, Вішнеўка (Lemciugova 1970: 83), Хітраўка, Ліпаўка (МВ 273) ir pan. 85 Helonimai su priesaga -auka kiek plačiau paplitę šiaurrytinėje, rytinėje ir pietinėje Lietuvoje. Jų arealai tokie patys, kaip ir šią priesagą turinčių upių bei ežerų vardų (dėl pastarųjų žr. Vanagas 1970: 98–99). Priesaga -avatka Tai sudėtinė priesaga, priesagos -atka resp. -ka atmaina. Ji išskirtina greičiausiai tik vieno helonimo struktūroje: 1. Kems-avatka b. Gaid < kėmsa, kėmsas „samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kęsas“. Priesaga -(i)avka 1. Kul-iavka b. Dgč < kulys (kulis) „įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalas“. Plg. brus. vv. Цембравка (МБ 248) ir pan. Priesaga -ka 1. a) iš fiziografinių terminų: Akmėn-ka b. Všn < akmuo, akmenas; Pabal-ka plk. Bsg < pabalė „vieta pagal balą“; Šlin-kos plk. Krk < šlỹnas „pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva; dumblas, purvynas“; b) iš gyvūnų pavadinimų: Blus-kà plk. Vdk < blusà; Kumėl-ka rst. Lln < kumelỹs, kumėlė; Paukštel-ka plk. Auk < paukštėlis < paukštis; Vover-kos b. Krn < voverė; c) iš kitokių apeliatyvų: Cigon-kà b. Vrn; rst. Dtn < cigõnas „čigonas“; Kar-čem-ka rst. Stk < karčėma; Prancūz-kà rst. Vln < prancūzas; Pūl-ka (|| Pul-iutė) rst. Žl < pulis „banga, vilnis“; Ragān-ka plk. Rs < rãgana (raganà); Tvorėl-ka b. Pbs < tvorėlė < tvora; 2. a) iš upių bei ežerų vardų: Lydekin-ka plk. Mrk < Lydekinis ež.; Mūšėl-ka plk. Tj < Mūšėlė up.; Narant-ka b. Sv < Narantis up.; Palòn-ka b. Bsg < Palõnas up.; Suraž-kà rst. Sug – greičiausiai iškreipta iš *Suraìž-kà < Suražà up.; Viršup-ka rst. Šynč – greičiausiai iš neužfiksuoto upėvardžio *Viršupė ar pan. – plg. Viršupis up. Vrn; b) iš oikonimų: Antup-ka b. Dbk < Ańtupiai k. Ši priesaga labai produktyvi slavų toponimijoje, plg. brus. vv. Глушка, Мазурка (Lemciugova 1970: 81–83), lenk. vv. Pruska (Halicka 1976: 140), rus. vv. Жоммерка, Лянка (Smolickaja 1976: 27, 128) ir pan. Darybos pamato leksinio statuso bei darybos reikšmės požiūriu -ka vediniai pasiskirstę šitaip: vediniai iš apeliatyvų (toponimizacija), t. y. tikrieji deminutyvai, – 66,7%, vediniai iš toponimų (transt toponimizacija), t. y. deminutyvai bei posesyvai, – 33,3%. Deminutyviniai helonimai su priesaga -ka užfiksuoti įvairiose tam tikru laiku apslavintose Lietuvos dalyse – Rytų, Vidurio bei Pietryčių Lietuvoje. Kitų helonimų priesaga -ka nelaikytina darybos formantu, kadangi yra ne helonimų darybos, o tiesiog jų, jau su kitokiom priemonėm padarytų, apslavinimo priemonė. Kai kuriais atvejais tai paliudija gretiminė, neapslavinta, lytis: 86 Amšarin-ka b. Dgč : Amšarinė; Kemsin-ka b. Grs : Kemsynėlė; Marciān-ka rst. Sug : Marciānas; Peklel-ka b. Ars : Peklelė; Pušel-kos b. Ar : Pušelės; Vėžel-ka b. Rim : Vėželė; Žąsėl-ka plk. Zb : Žąsėlė. Likusiųjų pelkėtų vietų vardų tiesioginių neapslavintų atitikmenų neužfiksuota, tačiau manyti juos esant ar buvus leidžia tik ką pateikti helonimai bei apskritai heloniminis resp. toponominis kontekstas: Ajerin-ka b. Dbg : *Ajerinė – plg. Ajerinė b. Dbg; plk. Mlt; Beržin-kos b. Sr : *Beržinės – plg. Beržinė b. Kč, Prn; Brastel-ka b. Imbr : *Brastelė – plg. Brastelė b. Žsl; plk. Lel ir pan. Priesaga -(i)onka 1. Kvasč-ionka b. Skm – plg. lenk. chwaszcz „asiūklis“ (SJP I 309), brus. хвощ „t. p.“ (Jaškin 1971: 199). Plg. brus. vv. Лужонка, Выгонка, Перагонка (MB 272) ir pan. Priesaga -ovka 1. Cigon-ovkà b. Smal < cigōnas „čigonas“; Čert-ovkà b. Smal < čērtas „velnias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375). Plg. rus. vv. Альховка, Березовка, Малиновка (Smolickaja 1976: 76, 33, 30) ir pan. Priesaga -(i)uvka 1. Čert-uvkà rst. Dgč < čērtas „velnias“, dar plg. lenk. czart „t. p.“ (SJP I 375); Kems-uvka b. Smal < kēmsas; Mendr-uvka b. JnšM < mēndre (mendrė) „nendrė“; Žyd-uvka b. Vvs < žydas. Tai iš lenkų kalbos atėjusi priesaga – plg. lenk. vv. Bargłówka, Bobrówka (Halicka 1978: 10, 13) ir pan. 4. Svarbiausios priesaginių deminutyvinių helonimų ypatybės 4.1. Iš viso užfiksuota 3 262 priesaginiai deminutyviniai helonimai. Remiantis turimais duomenimis apie visų priesaginės darybos helonimų kiekį (10 500), deminutyviniai priesagų vediniai sudaro 31% visų šiuo derivacijos būdu padarytų pelkėtų vietų vardų. Turint omenyje tai, kad yra nemažai helonimų, padarytų su deminutyvų darybai būdingomis priesagomis, bet negalimų patikimai kvalifikuoti kaip deminutyvų, nes neaiškus jų pamatinis žodis bei darybos reikšmė (žr. 2.3.), galima daryti prielaidą, jog potencialiai deminutyviniai helonimai gali sudaryti dar didesnę priesagų vedinių dalį. 4.2. Deminutyviniams priesaginiams helonimams sudaryti vartojamos 33 priesagos bei atitinkamai kur kas daugiau jų galūninių variantų. Pagal produktyvumą jos išdėstytos taip: -el- – 1705, t. y. 52,3% visų deminutyvinių priesaginių helonimų; -ėl- – 720, t. y. 22,1%; -(i)uk- – 244, t. y. 7,5%; -ait- – 195, t. y. 6%; -(i)ut- – 110, t. y. 3,4%; -al- – 76, t. y. 2,3%; -ik- – 52, t. y. 1,6%; -(i)ul- – 26, t. y. 0,8%; -el- (iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padarytuose helonimuose) – 25, t. y. 0,8%; -ka – 21, t. y. 0,6%; -(i)auk- 20, t. y. 0,6%; -(i)ok- – 19, t. y. 0,6%; -esn- – 6, t. y. 0,2%; -(i)ūt- – 5, t. y. 0,15%; -aika, -yt-, -(i)uvka – po 4, t. y. po 87 0,1%; -ėk-, -ykšt- – po 3, t. y. po 0,09%; -(i)anka, -(i)okšt-, -(i)ot-, -ovka, -(i)ukl-, -(i)ūkšt- – po 2, t. y. po 0,06%; -aič-, -atka, -avatka, -(i)avka, -(i)onka, -eik-, -ės-, -ėt- – po 1, t. y. 0,03%. Dėl priesagų inventoriaus bei produktyvumo dar žr. 1 lentelę. 4.2.1. Priesagų produktyvumas labai nevienodas: -el- vediniai sudaro daugiau kaip pusę visų derivatų, tik su 7 priesagomis (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) padarytų vedinių yra daugiau nei po 1% visų derivatų, t. y. likusiųjų priesagų vediniai sudaro tik nežymią deminutyvinių helonimų dalį. Produktyviausių priesagų santykis su kitomis priesagomis grafiškai (procentinė išraiška) atrodytų taip: Pastebėtina, jog produktyviausios deminutyvinių helonimų priesagos -el-, -ėl-, -(i)uk- yra dažniausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje (dėl pastarųjų plg. Vanagas 1981: 94). 4.2.2. Deminutyviniai helonimai padaryti su 23 lietuviškos (baltiškos) kilmės priesagomis ir 10 slaviškos kilmės priesagų. Tai sudaro atitinkamai 69,7% ir 30,3% visų priesagų. Grafinė išraiška (procentais): 88 4.2.3. Su 23 savos kilmės priesagomis išvesti 3 205 helonimai, t. y. 98,25% visų deminutyvinių helonimų; su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis – 57 helonimai, t. y. 1,75%. Grafinė išraiška (procentais): 4.3. Iš apeliatyvų padarytų helonimų, t. y. tikrųjų deminutyvų, užfiksuota 2660, t. y. 81,7% visų deminutyvinių helonimų; iš kitų toponimų (helonimų, upių ir ežerų vardų, oikonimų ir kt.) padarytų helonimų, t. y. deminutyvų bei posesyvų, – 597, t. y. 18,3%. Deminutyvinių helonimų procentinis santykis jų darybos reikšmės (kategorijos) požiūriu grafiškai atrodo taip: 4.3.1. Gausiausios apeliatyvinių pamatinių žodžių semantinės grupės yra šios: 1) fiziografiniai terminai – iš jų padaryti 2 279 helonimai, t. y. 85,7% visų deapeliatyvų; 2) objektų kuopą reiškiantys vietų pavadinimai – 149, t. y. 5,6%; 89 3) augalų pavadinimai – 98, t. y. 3,7%; 4) gyvūnų pavadinimai – 53, t. y. 2%. Iš kitokioms semantinėms grupėms priklausančių apeliatyvų padaryti helonimai sudaro tik 3% visų depelatyvų. 4.3.2. Trastonoponizacijos būdu padarytų helonimų dažniausi pamatai žodžiai yra kiti helonimai – iš jų išvesti 355 derivatai, t. y. 59,2% visų detoponimų. Iš kitokių toponimų (išskyrus upių ir ežerų vardus bei oikonimus) išvesta 200 helonimų, t. y. 33,4%; iš upių ir ežerų vardų – 37 helonimai, t. y. 6,2%; iš oikonimų – 7 helonimai, t. y. 1,2%. 5. Apibendrinamosios pastabos Pateikta kiekybinė priesaginių helonimų charakteristika bei kiti dar ybinės analizės metu išryškėję dėsningumai bei ypatumai suponuoja keletą išvadų, atskleidžiančių deminutyvinių priesaginių pelkėtų vietų vardų sufiksacijos specifiką. 5.1. Deminutyviniai priesaginės darybos helonimai yra viena iš gausiausių priesaginių helonimų darybos kategorijų – sudaro 31% visų priesagų vedinių. Šie darybos tipai labai produktyvūs tiek kokyatyviniu, tiek kvantitatyviniu požiūriu – pasižymi ir pačių priesagų gausa (33), ir dideliu darybos tipus reprezentuojančių vietovardžių kiekiu. 5.1.1. Deminutyvinių helonimų priesagų produktyvumas labai nevienodas. Šios darybos kategorijos pagrindą sudaro priesagų -el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik- vediniai; kitų priesagų derivatų yra mažiau nei po 1%. 5.1.2. Dariausios helonimų priesagos -el-, -ėl-, -(i)uk- yra produktyviausios ir deminutyvinių upių bei ežerų vardų daryboje. Kalbamųjų vandenvardžių priesagų produktyvumas, matyt, susijęs su beveik visuotiniu šių darybos afiksų paplitimu bei intensyviu vedinių vartojimu lietuvių tarmių apeliatyvinėje leksikoje (dėl apeliatyvų darybos bei vartojimo plg. LKA III 130–132; žemėl. Nr. 116, 117). 5.1.3. Autochtoniškosios deminutyvinių helonimų priesagos sudaro absoliučią darybos afiksų daugumą (69,7%), juolab kad slaviškos kilmės priesagos laikytinos vienos priesagos -ka įvairiais sudėtiniais variantais. Dar didesnis kiekybinis skirtumas išryškėja sugretinus vedinius su savos bei su svetimos (slaviškos) kilmės priesagomis (atitinkamai 98,25% ir 1,75%). Šios dvi priežastys leidžia teigti, kad darybos priemonių požiūriu deminutyviniai priesaginiai helonimai yra beveik vienalytis lietuvių vandenvardžių sluoksnis. 5.2. Nustačius dariausias priesagas bei leksines ir semantines grupes, kurioms priklausantys žodžiai dažniausiai esti helonimų derivantai, paaiškėja produktyviausi deminutyvinių priesaginių helonimų darybos modeliai: 1) fiziografinis terminas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 2) objektų kuopą reiškiantis vietos pavadinimas + deminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → (tikrasis) deminutyvinis helonimas; 3) augalo pavadini- 90 mas + diminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → (tikrasis) diminutyvinis helonimas; 4) gyvūno pavadinimas + diminutyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → (tikrasis) diminutyvinis helonimas; 5) helonimas + diminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → diminutyvinis bei posesyvinis helonimas; 6) toponimas (ne upės ar ežero vardas, ne oikonimas) + diminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → diminutyvinis bei posesyvinis helonimas; 7) upės ar ežero vardas + diminutyvinę ir posesyvinę funkciją atliekanti priesaga (-el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-) → diminutyvinis bei posesyvinis helonimas. 5.3. Išskirtini daugiau ar mažiau apibrėžti kai kurių priesagų vedinių paplitimo plotai. Arealai yra trejopo pobūdžio: 1) būdingi (arba daugiausia būdingi) tik kuriam nors vienam Lietuvos regionui – tokiu atveju helonimai su tam tikra priesaga laikytini išskirtine to regiono ypatybe; 2) būdingi keliems Lietuvos regionams, iš kurių viename išsidėsčiusi absoliuti dauguma tų priesagų vedinių; 3) būdingi keliems Lietuvos regionams ir daugmaž vienodai juose paplitę. 5.3.1. Deminutyviniai helonimai su priesaga -al- paplitę tik Žemaitijoje, ypač jos vakarinėje bei šiaurės vakarinėje dalyje; helonimai su priesaga -ik- – tik rytinėje Žemaitijoje; su priesaga -yt- – tik Vidurio Lietuvoje; helonimai su priesaga -(i)ok- – tik Rytų bei Šiaurės rytų Lietuvoje. 5.3.2. Didžiausia diminutyvinių helonimų su priesaga -ait- koncentracija – pietinis bei pietvakarinis Lietuvos pakraštys; kiek mažiau šių vedinių užfiksuota rytinėje Žemaitijoje ir rytinėje Aukštaitijoje. 5.3.3. Iš daugiaskiemenių pamatinių žodžių padaryti helonimai su priesaga -el- daugiausia paplitę rytiniame Lietuvos pakraštyje ir Žemaičių teritorijoje; su priesaga -(i)ut- – tik rytiniame pakraštyje bei kiek toliau į rytus už Lietuvos ribų ir Pietų Lietuvoje, pietiniame dzūkų pakraštyje. 5.3.4. Išskirtini ir tie Lietuvos regionai, kuriuose diminutyvinių helonimų su viena ar kita priesaga nėra užfiksuota: vedinių su priesaga -el- iš dviskiemenių pamatinių žodžių nėra Žemaičiuose, išskyrus jų šiaurinę ir rytinę dalį; helonimų su priesaga -ėl- neužfiksuota Vakarų Žemaičiuose; su priesaga -(i)uk- – Vakarų ir Šiaurės Žemaičiuose; su priesaga -(i)ut- – Lietuvos teritorijoje į šiaurę nuo linijos Varniai – Šiauliai – Panevėžys – Želva. Gauta 1999 03 01 91 1 lentelė Deminutyvinių helonimų priesagų produktyvumas Priesaga (abecelės tvarka) Vედinių kiekis Procentinė išraiška -aič- 1 0,03 % -aika 4 0,1 % -ait- 195 6 % -al- 76 2,3 % -(i)anka 2 0,06 % -atka 1 0,03 % -(i)auk- 20 0,6 % -avatka 1 0,03 % -(i)avka 1 0,03 % -eik- 1 0,03 % -ék- 3 0,09 % -el- 1705 52,3 % -el-(daugias kiemeniuose helonimuose) 25 0,8 % -ei- 720 22,1 % -ės- 1 0,03 % -ėsn- 6 0,2 % -ėt- 1 0,03 % -ik- 52 1,6 % -ykšt- 3 0,09 % -yt- 4 0,1 % -ka 21 0,6 % -(i)ok- 19 0,6 % -(i)okšt- 2 0,06 % -(i)onka 1 0,03 % -(i)ot- 2 0,06 % -ovka 2 0,06 % -(i)uvka 4 0,1 % -(i)uk- 244 7,5 % -(i)ukl- 2 0,06 % -(i)ūkšt- 2 0,06 % -(i)ul- 26 0,8 % -(i)ut- 110 3,4 % -(i)ūt- 5 0,15 % 33 3262 100 % 92 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Ambrazas S. 1994: Lietuvių kalbos deminutyvų darybos raida. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 130–157. Balode L. 1985: Latvijas PSR ezeru nosaukumu sufiksālā derivācija. – Latvijas PSR zinātņu akadēmijas vēstis 2(451), 46–64. Bilkis L. 1997: Lietuvių helonimai: termino teikimas, sąvoka, vieta toponiminėje sistemoje. – Lituanistica 1(29), 35–57. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Halicka I. 1976: Nazwy miejscowe środkowej i zachodniej Białostocczyzny. Dzierżawcze, patronimiczne i rodzinne, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Halicka I. 1978: Nazwy miejscowe środkowej i zachodniej Białostocczyzny. Topograficzne i kulturowe, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Jaškin 1971: Яшкин И. Я. Беларуская геаграфічныя назвы, Мінск: Навука і тэхніка. Lemciugova 1970: Лемцюгова В. П. Беларуская айканімія, Мінск: Навука і тэхніка. LKA – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, Vilnius: Mokslas, 1991. LKG 1 – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2, Vilnius: Mintis, 1968–1969; 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956–1962; 7–9, Vilnius: Mintis, 1966–1973; 10–15, Vilnius: Mokslas, 1976–1991; 16–17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1996; 18, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. LLKŽ – Balkevičius J., Kabelka J. Latvių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1977. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1, Vilnius: Mokslas, 1985; 2, Vilnius: Mokslas, 1989. MB – Мікраманімія Беларусі, Мінск: Навука і тэхніка, 1974. ME – K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns 1–4, Rīga: Kultūras fonda izdevums, 1923–1932. Naktinienė G., Paulauskienė A., Vitkauskas V. Druskininkų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1988. Nitsche P. 1964: Geographische Terminologie des Polnischen, Köln–Graz: Böhlau Verlag. Petrauskas J., Vidugiris A. Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas, 1985. Podolskaja 1983: П о д о л ь с к а я Н. В. Типовые восточнославянские топоосновы. Словообразовательный анализ, Москва: Наука. Razmukaitė M. 1981: Priesaginės darybos Lietuvos TSR gyvenamųjų vietų vardai iš hidronimų. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 199–206. Razmukaitė M. 1983: Asmenvardiniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 2(83), 146–153. Razmukaitė M. 1988: Apeliatyviniai priesaginės darybos Lietuvos TSR oikonimai. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(104), 88–104. Razmukaitė M. 1989: Būdingesnės Lietuvos TSR oikonimų darybos priesagos. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(108), 138–147. Razmukaitė M. 1991: Lietuvos oikonimai, išvesti iš kitų oikonimų. – Lituanistica 2(6), 53–60. Savukynas B. 1971: Kaip padaryti vandenų vardai. – Pergalė 12, 166–169. SBG – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5, Мінск: Навука і тэхніка, 1979–1986. Senkus J. 1963: Lietuvių kalbos mažybiniai hidronimai. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. Serija A 2(15), 249–260. SJP – Słownik języka polskiego 1, Warszawa: Nakładem prenumeratorów, 1900; 2–6, Warszawa: Nakładem prenumeratorów i Kasy im. Mianowskiego, 1902–1915; 7, Warszawa: Przez K. Króla i W. Niedźwiedzkiego, z zapomogami Kasy im. Mianowskiego, 1919; 8, Warszawa: Wydawnictwo Kasy im. Mianowskiego, 1927. Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Smolickaja 1976: Смолицкая Г. П. Гидронимия бассейна Оки, Москва: Наука. 93 Toporov 1963: Топоров В. Н. К проблеме классификации в топонимии. – Исследования по структурной типологии, Москва: Изд-во Акад. наук СССР, 226–331. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. Vanagas A. 1966: Dėl Lietuvos upių vardų Dunojus ir Dniepras kilmės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 173–182. Vanagas A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas 1973: Ванагас А. П. Структурно-словообразовательный анализ названий гор Литвы // Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3(44), 209–219. Vanagas A. 1981: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Vanagas A. 1981 a: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas, 1981. Vitkauskas V. Šiaurės rytų dzūnininkų šnektų žodynas, Vilnius: Mokslas, 1976. SUTRUMPINIMAI ar. – arimas, ariama žemė avd. – asmenvardis b. – bala brus. – baltarusių d. – duobė db. – dauba dial. – dialekto, dialektizmas dr. – dirva drb. ž. – dirbama žemė drp. – durpynas ež. – ežeras gn. – ganykla grv. – griovys k. – kaimas kdr. – kūdra kl. – kelias kln. – kalnas krm. – krūmai l. – laukas lat. – latvių lenk. – lenkų lg. – lyguma liūn. – liūnas lk. – lieknas ln. – lanka mš. – miškas plk. – pelkė, pelkėta vieta pss. – pusiasalis pv. – pievak pvd. – pavardė rst. – raistas rus. – rusų rž. – reżis sln. – slėnis šlt. – šaltinis t. – taria tr. – tyras tv. – tvenkinys up. – upė upl. – upelis vs. – viensėdis vt. – vieta vv. – vietovardis SUFFIXBILDUNGEN ALS DIMINUTIVE HELONYME IM LITAUISCHEN Zusammenfassung Durch die Suffigierung gebildete diminutive Helonyme sind ihrer Bedeutung nach in zwei Gruppen einzuteilen: 1) diminutive echte Helonyme und 2) diminutive bzw. possessive Helonyme. Als diminutive echte Helonyme sind nur solche zu betrachten, deren Grundwort ein Appellativum ist, vgl.: Šak-ėlės < šakà; Ąžuolyn-ėlė < ąžuolynas; Uodeg-ikė < uodegà „schmaler werdender Erd-, Wiesen-, Boden-, Waldstreifen“; Ežer-žiukas < ežeras. u. ä. Helonyme, von anderen Toponymen abgeleitet mit den die Diminutiva kennzeichnenden Suffixen, können nicht nur die diminutive Bedeutung vermitteln, sondern auch die possessive. Die Beziehungen der Herkunft, der Zugehörigkeit zwischen Derivans und Derivat treten in diesem Falle klar zu Tage, weil sie nicht allein von der Beziehung der zu bezeichnenden Objekte selber bestimmt werden, sondern auch von den Eigenheiten der Bildungsformanten. 94 Die diminutiven Helonyme mit einem Ableitungssuffix sind – wie die Resultate der Wortbildungsanalyse zeigen – eine der zahlreichsten Wortbildungskategorien unter den mit einem Suffix abgeleiteten Helonymen: sie besteht aus 31% aller Suffixbildungen. Diese Wortbildungstypen sind sehr produktiv sowohl aus qualitativer als auch quantitativer Sicht: sie zeichnen sich durch eine Vielzahl von Suffixen (33) und von Ortsnamen aus, die diesen Wortbildungstyp repräsentiert. Die Produktivität der Suffixe der diminutiven Helonyme ist unterschiedlich. Die Grundlage dieser Wortbildungskategorie bilden die Ableitungen mit den Suffixen -el-, -ėl-, -(i)uk-, -ait-, -(i)ut-, -al-, -ik-; Ableitungen mit anderen Suffixen bilden weniger als zu 1% der Gesamtzahl. Die für die Helonyme geeignetesten Suffixe -el-, -ėl-, -(i)uk- sind auch am gebräuchlichsten bei der Bildung von diminutiven Fluß- und Seenamen. Die Produktivität der erwähnten Ableitungssuffixe der Gewässernamen ist verbunden mit der weiten Verbreitung dieser Wortbildungsaffixe und dem intensiven Gebrauch solcher Ableitungen unter den Appellativa in den litauischen Mundarten. Die autochthonen Suffixe der diminutiven Helonyme bilden die absolute Mehrheit der Wortbildungsaffixe (69,7%). Das wird noch dadurch bedingt, daß die Suffixe slawischer Herkunft als unterschiedliche Varianten des einen Suffixes -ka zu betrachten sind. Ein noch größerer Unterschied ist zu beobachten beim Vergleich der mit eigenen bzw. mit fremden (slawischen) Suffixen abgeleiteten Helonyme (entsprechend 98,25% und 1,75%). Auf solche Weise bilden die mit Suffixen abgeleiteten Helonyme eine beinahe einheitliche Schicht der litauischen Gewässernamen. Von Appellativa abgeleitete Helonyme, d. h. echte Diminutiva bilden 81,7% aller diminutiven Helonyme; von anderen Toponymen (Helonymen, Fluß- und Seenamen, Oikonymen u. a.) abgeleitete Helonyme – diminutive und possessive – bilden 18,3%. Nachdem die gebräuchlichsten Suffixe bzw. die lexikalischen und semantischen Gruppen festgestellt worden waren – wobei die zu ihnen gehörenden Wörter am häufigsten Derivanten der Helonyme sind – wurden die produktivsten Wortbildungsmodelle der diminutiven suffigierten Helonyme erkannt: 1) physiographischer Terminus + Suffix mit diminutiver Funktion → (echtes) diminutives Helonym; 2) Lokalbezeichnung, die eine Menge von Objekten ausdrückt + Suffix mit diminutiver Funktion → (echtes) diminutives Helonym; 3) Pflanzenbezeichnung + Suffix mit diminutiver Funktion → (echtes) diminutives Helonym; 4) Lebewesenbezeichnung + Suffix mit diminutiver Funktion → (echtes) diminutives Helonym; 5) Helonym + Suffix mit diminutiver und possessiver Funktion → diminutives und possessives Helonym; 6) Toponym (weder als Name eines Flusses oder Sees noch ein Oikonym) + Suffix mit diminutiver und possessiver Funktion → diminutives und possessives Helonym; 7) Fluß- bzw. Seenamen + Suffix mit diminutiver und possessiver Funktion → diminutives und possessives Helonym. Die Verbreitungsgebiete von Ableitungen mit gewissen Suffixen sind mehr oder weniger genau festgestellt. Es gibt dreierlei Arten von Arealen: 1) Areale, die nur für eine bestimmte Region in Litauen charakteristisch (oder am charakteristischsten) sind – in diesen Fällen gelten die Helonyme mit einem bestimmten Suffix für eine exklusive Eigenheit dieser Region; 2) Areale, die für einige Regionen in Litauen charakteristisch sind, wobei in einem von ihnen die absolute Mehrzahl der Ableitungen mit den betreffenden Suffixen vorliegt; 3) Areale, die für einige Regionen Litauens charakteristisch sind und ungefähr gleich in ihnen verbreitet sind. 95