A. Valeckienė. „Funkcinė lietuvių kalbos gramatika“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLTI- (2000) Apžvalgos. Recenzijos. Pastabos. Opinions. Reviews. Observations Uberblicke. Rezensionen. Anmerkungen A. Valeckienė. Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, 1998: Lietu- vių kalbos institutas, 415 p. Kalbininkus ir visus filologus nudžiugino ilgametės Lietuvių kalbos instituto vyriausiosios mokslinės bendradarbės, habilituotos daktarės Adelės Valeckie- nės leidinys „Funkcinė lietuvių kalbos gramatika“. Tai teorinis darbas, apiben- drinantis daugelio dešimtmečių lietuvių kalbos gramatikos tyrinėjimus, nauju lingvistiniu požiūriu aptariantis ir vertinantis mūsų kalbos sintaksinę ir morfo- loginę struktūrą, puikiai derinantis tradicinius ir naujus lingvistinės analizės me- todus. Be abejo, toks darbas negalėjo atsirasti tuščioje vietoje, jį galėjo parengti tik didžiulę mokslinę patirtį turinti autorė. A. Valeckienės plunksnai priklauso jau 1957 metais pasirodęs stambus tyrimas „Dabartinės lietuvių kalbos įvar- džiuotinių būdvardžių vartojimas““, originali monografija apie giminės katego- riją*, daugybė straipsnių Lietuvos ir užsienio lingvistiniuose leidiniuose. Ji yra visų keturių akademinių lietuvių kalbos gramatikų viena iš pagrindinių autorių, daugelio kalbos leidinių sudarytoja, redaktorė ar redaktorių kolegijos narė. Tad jos funkcinė gramatika — sudėtingų gramatikos problemų svarstymų ir tyrinėji- mų apibendrinimas. Funkcinę gramatiką sudaro pratarmė, įvadas ir trys stambūs skyriai: „Saki- nio rangas“, „Grupės ir žodžio rangas“ ir „Morfemos rangas“. Gali kilti klausi- mas, kodėl autorė pradeda ne nuo mažiausio reikšminio kalbos elemento — morfemos, 0 nuo pagrindinio, būtent — sakinio, kuris yra svarbiausias komuni- kacijos vienetas. Bet tai autorės valia. Skaitytojui svarbu, kad toks dalykų dėsty- mas nekelia nepatogumų, kad motyvuotas loginis ryšys tarp visų trijų pagrindi- nių kalbos sistemos rangų. | Įvade autorė labai glaustai, bet aiškiai ir suprantamai išdėsto pagrindines funkcinės gramatikos sąvokas ir svarbiausius terminus, todėl juos nesunkiai gali suvokti ir ne patį aukščiausią lingvistinį pasirengimą turintis skaitytojas. ! Žr. Literatūra ir kalba 2, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos lietuvių kalbos ir litera- tūros institutas, 1957, 161—328. ?Valeckienė A. 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema: Giminės kategorija, Vilnius: Lie- tuvos TSR mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrinė biblioteka. 209 Aptardama sakinio rangą, kalbininkė ypač daug dėmesio skiria pagrindinėms vientisinio sakinio funkcijoms — turinio, sąveikos ir tekstinei funkcijai, nuodug- niai atskleidžia gramatines formas, kurios jas realizuoja. Kadangi vienas iš svarbiausių mūsų kalbos sakinio elementų yra veiksmažo- dis, tai glaustai nagrinėjamas veiksmažodžio tranzityvumas, apibūdinami for- malieji tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių požymiai, jų reiškiami pro- cesai, susisteminamos veiksmažodžių palydovų semantinės funkcijos. Semanti- ka yra tokia sritis, kurioje ypač sunku išvengti interpretuojamų reiškinių verti- nimo subjektyvumo. Reikia pasakyti, kad gramatikos autorė, turėdama didžiu- lę gramatikos reiškinių analitikės patirtį, su šiuo uždaviniu nepriekaištingai su- sidoroja. Jos teiginiai iš esmės kokių nors didesnių abejonių nekelia. Tačiau dėl smulkios funkcijų diferenciacijos vienur kitur, atrodo, ribos tarp funkcijų pasi- daro ir ne visai aiškios. Tai būtų galima, pavyzdžiui, pasakyti apie percipiento ir eksperiento funkcijų ribas (p. 48), kai kuriuos a) ir b) skyrelių (p. 50-51) instru- mento funkcijos skirtumo aiškinimus ir iliustracijas. Antra vertus, vienur kitur tos diferenciacijos lyg ir galima pasigesti. Antai aptariant laiko funkciją (p. 60) aiškinama, kad galininkas, naudininkas, įnagininkas ir vietininkas žymi veiks- mo bei būsenos laiko tarpą, periodą, laiko atkarpą (čia irgi neaišku, koks skirtu- mas tarp tais žodžiais pasakomo laiko?). Galininkas, įnagininkas ir vietininkas — taip. Tačiau naudininko reikšmė kitokia: sakiniuose Duoną taupyk rytojui, ne darbą; Nakčiai pasitelkė daugiau bobelių naudininku pasakomas tikrai ne veiks- mo laikas, o laikas, kuriam skiriamas veiksmo rezultatas. Tą patį apie naudinin- ku žymimą laiką galima pasakyti ir dėl pavyzdžių p. 61. Tačiau, kaip minėta, panašias abejones keliančių vietų yra tikrai nedaug. Tai rodo, kad gramatikos autorė yra gerai įsigilinusi į semantikos dalykus, subtiliai juos diferencijuoja. Gramatikoje struktūriniai sakinių tipai klasifikuojami remiantis sintagmi- niais ir semantiniais Žodžių santykiais. Pagal tuos santykius aptariami du pa- grindiniai sakinių tipai: asmeniniai ir beasmeniai, kurie savo ruožtu skirstomi į potipius. Iš esmės čia nurodomi tie patys potipiai, kurie aprašyti akademinėse ir kitose sintaksėse. Tačiau autorė nesitenkina tik ankstesnių tyrinėjimų rezul- tatų išdėstymu, bet glaustai apibūdina jų struktūros ypatybes: kokie elementai juos sudaro, kokios jų funkcijos, kokia galima struktūrinių elementų tvarka. Aiškinant sąveikos funkciją, ypatingas dėmesys skiriamas sakinio nuosakai (mo- dalumui). Sakinio nuosaka čia siejama su komunikacine funkcija, todėl ji su- prantama kiek kitaip, negu įprasta, kai kalbama apie veiksmažodžio nuosakos kategoriją. Todėl, be įprastų tiesioginės, liepiamosios, tariamosios bei netiesio- ginės nuosakų, skiriama ir klausiamoji nuosaka, kuri neatsiejamai susijusi su klausiamąja intonacija ir yra pagrindinis klausiamųjų sakinių skiriamasis bruo- žas. Toks nuosakos sąvokos išplėtimas nekelia abejonių, yra pakankamai moty- vuotas ir priimtinas. Beje, klausiamoji nuosaka nuo kitų nuosakų, kurios turi aiškiai apibrėžtas morfologines formas, skiriasi tuo, kad jos raiškos priemonės yra dalelytės ir klausiamieji įvardžiai bei klausiamieji prieveiksmiai. Pagal tas 210 raiškos priemones klausiamieji sakiniai ir skirstomi į du būrius: 1) tikrinamojo klausimo ir 2) turinio klausimo. Čia nauja ir tai, jog nustatyta, kad visų turinio klausiamųjų sakinių klausiamųjų žodžių — įvardžių ir prieveiksmių — šaknį suda- ro priebalsis k arba šaknis prasideda tuo priebalsiu. Išryškinta tai, kad sakinio range nuosakų vaidmuo nevienodas: tiesioginė, liepiamoji ir klausiamoji nuo- sakos susijusios su kalbos aktu, o tariamoji ir netiesioginė nuosakos skiriasi nuo kitų nuosakų tik modaliniais atspalviais ir naujų sakinio rūšių nesudaro. Dėstydama tekstinę funkciją, autorė pirmą kartą lietuvių kalbos gramatiko- je nuodugniai aptaria temos ir remos sąvokas. Ypač plačiai aiškinama, kas yra rema, koks jos vaidmuo sakinyje, kas ją sudaro konstatuojamuosiuose ir klau- siamuosiuose sakiniuose, kokia jos morfologinė raiška, kokie pridėtiniai Zo- džiai ją padeda išreikšti. Visa tai iliustruojama išradingai parinktais sakiniais, kurie padeda akivaizdžiai suprasti problemos esmę. Labai išplėstas temas su- vokti padeda apgalvotai sudarytos schemos, kurios apima įvairių tipų sakinių sudėtines temas. Sudėtinio sakinio poskyris šioje gramatikoje yra labai kondensuotas, remiasi akademinių gramatikų sudėtinių sakinių skyriais, kurių viena iš autorių yra re- cenzuojamos gramatikos autorė. Čia iš esmės vadovaujamasi tais pačiais sudė- tinių sakinių klasifikacijos principais, kaip ir „Dabartinės lietuvių kalbos gra- matikoje“ (V., 1994, 1996, 1997) bei „Lithuanian Grammar“ (V., 1997). Nors sudėtinių sakinių tipai ir potipiai aptarti labai glaustai, vis dėlto iškeliama naujų jų sandaros bruožų, kurie nebuvo minimi ankstesnėse gramatikose. Tai rodo didelį autorės įsigilinimą į įvairių sudėtinių sakinių problemas, jos sugebėjimą atskleisti iki šiol nenagrinėtus sakinių struktūros ir semantikos bruožus. Disku- tuotinas atrodo sudėtinių sujungiamųjų penktojo pogrupio — pažymimojo su- jungimo sakinių skyrimas greta įprastinių sudedamojo, gretinamojo bei prieši- namojo, skiriamojo ir paremiamojo sujungimo sakinių. Tiesa, pažymimojo su- jungimo sakiniai pačios autorės išskirti ir aptarti ankstesnėse akademinėse lie- tuviy kalbos gramatikose.* Tačiau jų skyrimas jau remiasi ne vienu kriterijumi — jungtukais, kaip buvo įprasta skirstyti sujungiamuosius sakinius į keturis pogru- pius, bet ir papildomais sakinio dėmenų sandaros bei semantikos ypatumo kri- terijais. Naujai žvelgiama į vadinamąsias kalbos dalis ir žodžių junginius antrojoje gramatikos dalyje „Grupės ir žodžio rangas“. Šioje dalyje taip pat derinama tradicija ir naujovės. Pagal tai, kas sudaro grupės branduolį, skiriamos trijų rū- šių grupės: vardažodinė, veiksmažodinė ir prieveiksminė. Vardažodinės grupės branduolį sudaro daiktavardis, todel toliau apibūdinamos daiktavardžių sintag- minės funkcijos. * Grammatika litovskogo jazyka, Vilnius: Institut litovskogo jazyka i literatury, 1985, 715-716; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 1994, 720; Lithuanian Grammar, Vilnius: Institute of the Lithuanian Language, 1997, 768-769. 211 Ypač daug dėmesio skiriama pagrindinėms vardažodžių kategorijoms — skai- čiui, giminei ir linksniui bei specifinėms — laipsniui ir apibrėžtumui aptarti. Tai glaudžiai siejama su jų semantine funkcija bei jų atliekamomis funkcijomis sin- tagminėje sakinio struktūroje. Iki šiol nė vienoje akademinėje gramatikoje ar kokiame nors kitokiame lietuvių kalbos veikale neturėjome tokio išsamaus daik- tavardžių, skaitvardžių bei įvardžių skaičiaus kategorijos ir jos formaliosios raiš- kos ypatumų analizės ir apibendrinimo. Teoriniai teiginiai visur paremiami taik- liai parinktomis iliustracijomis. Vardažodinės grupės branduoliu laikomas daiktavardis. Nuo jo priklausomi žodžiai skirstomi į dvi grupes: modifikuojamuosius žodžius ir kvalifikatorius. Modifikuojamaisiais žodžiais laikomi būdvardžiai ir dalyviai, tam tikrais at- vejais — skaitvardžiai ir įvardžiai. Jie su daiktavardžiu derinami. Aiškiai išdėsto- mos modifikuojamųjų žodžių gramatinės ypatybės ir sintagminės funkcijos. Daug dėmesio skiriama įvardžių klasifikacijai pagal sintagminę ir semantinę funkciją. Pastarasis skirstymas yra gerokai patikslintas, palyginti su ankstesniais, ir, atro- do, yra įtikinamiausias ir priimtiniausias iš visų iki šiol buvusių skirstymų. Kvalifikatoriais vadinamos įvairios daiktavardžių linksnių formos ar jų links- niai su prielinksniais, kartais ir nekaitomi žodžiai, kurie su daiktavardžiu pa- prastai būna susiję valdymo, rečiau — šliejimo ryšiu. Apibūdinama jų pozicija pagrindinio daiktavardžio atžvilgiu. Lygiai taip pat glaustai išdėstytos veiksma- žodinės ir prieveiksminės grupės sandara ir funkcijos. Šios gramatikos žodžių grupių aprašas susintetina ankstesnius žodžių jungi- nių tyrinėjimus ir pateikia apibendrintą jų gramatinės sandaros bei funkcijų vaizdą. Daug naujų minčių ir taiklių pastebėjimų randame apie jungtukus, dale- lytes, taip pat jaustukus, kurie neina sudaromaisiais sakinio ar grupės elemen- tais, bet sakinyje atlieka svarbias semantines funkcijas ir priartėja prie morfe- mų. Įdomu tai, kad gerokai praplėsta dalelytės sąvoka: čia, be jau gramatikose išskaičiuojamų žodelių, dalelytėmis laikomi ir ištiktukai bei būdiniai. Pripratusį prie tradicinių gramatikos stereotipų skaitytoją toks požiūris iš pradžių gali šo- kiruoti, tačiau autorės argumentai yra pakankamai įtikinami naujam tų žodžių vertinimui ir skyrimui prie dalelyčių — savo funkcija ištiktukai ir būdiniai iš tik- rųjų nelabai skiriasi nuo tradicinių dalelyčių. Kas kita — jų morfeminė sandara. Tačiau turint galvoje, kad ir tradicinės dalelytės yra skirtingos sandaros bei kil- més, jų klasės papildymas ištiktukais bei būdiniais neturėtų būti rimtas kliuvi- nys — svarbu įveikti inertišką mąstymą. „Grupės ir žodžio rango“ dalyje aptariami ir vienarūšiai bei aiškinamieji, taip pat izoliuotieji sakinio elementai. Tai tradiciškai vadinamos vienarūšės sakinio dalys, įterpiniai ir kreipiniai. Mūsų gramatikose jų aptarimo vieta ne- buvo aiškiai nusistovėjusi, tad jų pateikimas kalbamos gramatikos „Grupės ir žodžio rango“ dalyje didelių abejonių neturėtų niekam kelti. Svarbi vardažodžių grupės žodžių paradigminio plano ypatybė — giminės ka- tegorija. Autorė šią problemą jau yra gvildenusi ne vienu aspektu ir ne vieną 212 dešimtmetį daugelyje savo ankstesnių darbų, todėl šioje gramatikoje, galima sakyti, pateikia šios kategorijos tyrinėjimo sintezę. Lietuvių kalbos vardažodžio kategorija yra specifiška, nes daiktavardžių yra dvi giminės, o būdvardžių, dalyvių ir dalies skaitvardžių bei įvardžių — trys giminės. Daiktavardžių vyriškoji ir moteriškoji giminė žymima pagal sintag- minį, formalųjį ir semantinį kriterijus. Šie kriterijai anksčiau nebuvo aiškiai skiriami ir taip nuodugniai aptarti, kaip tai padaryta recenzuojamojoje gra- matikoje, nors jais intuityviai ir būdavo remiamasi. Čia pirmą kartą susiste- mintos vyriškosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių, turinčių tą patį lek- sinį kamieną ir žyminčių asmenis pagal lytį, darybinės priesagos, suregistruotos tos pačios galūnės vadinamųjų bendrosios giminės asmenis žyminčių daikta- vardžių darybinės priesagos, nurodytos tokių daiktavardžių darybinės reikš- mės. Gramatikoje pagrįstai toliau įtvirtinamas ir motyvuojamas tradicinis požiū- ris į tai, kad tris giminių formas turi būdvardžiai, dalyviai ir kai kurie įvardžiai bei pavieniai skaitvardžiai. Kadangi minėtų žodžių klasės bevardės giminės for- mos jau yra atsijusios nuo vyriškosios giminės formų ne tik dabartinėje lietuvių kalboje, bet nebėra bevardės giminės daiktavardžių ir senuosiuose mūsų kalbos paminkluose, tai jos dabar jau su niekuo nebederinamos ir vartojamos tik daik- tavardiškai. Todėl kartais mūsų literatūroje linkstama joms nepripažinti ir gimi- nės kategorijos statuso, nors aiškiai ir nenurodoma, kokią vietą jos turėtų užim- ti sisteminant kalbos elementus bei kokiu terminu jas įvardyti. Funkcinės gra- matikos autorė, remdamasi daugelio metų tyrinėjimais, visiškai motyvuotai joms įtvirtina giminės kategorijos statusą. Trumpai, bet informatyviai išdėstyta linksnio kategorijos esmė. Aptardama daiktavardžių linksnių funkcijas, autorė kūrybiškai pritaiko žymaus lenkų kalbi- ninko J. Kurylovičiaus požiūrį. Vienas iš svarbiausių lietuvių kalbos sakinio struktūrinių elementų yra veiks- mažodis. Jo gramatinėms ypatybėms visose gramatikose skiriama daugiausia vietos. Recenzuojamojoje gramatikoje ši žodžių klasė, jos kategorijos nagrinė- jamos, sakytume, gana lakoniškai, bet kiekvienas teiginys labai informatyvus, turiningas, apibendrinantis ankstesnius tiek kitų kalbininkų, tiek pačios autorės veiksmažodžio tyrimus. Čia atskirai negalima nepaminėti 12-osios lentelės (p. 283—284), vaizdžiai rodančios veiksmažodžio veikiamosios ir neveikiamosios rū- šies formų funkcinius santykius, kuriuos lengvai gali suvokti ir į teorinius teigi- nius per daug neįsigilinęs skaitytojas. Trečioji knygos dalis „Morfemos rangas“ skirta lietuvių kalbos žodžio suda- romųjų elementų — morfemų problemai. Čia išsamiai apibūdinamos morfemų rūšys, pateikiamas jų skirstymas, morfemų išsidėstymas žodyje, paaiškinama kamieno sąvoka, kamienų rūšys ir t. t. Gramatikoje pirmą kartą išsamiai suregistruoti ir išsamiai išnagrinėti mor- femų poziciniai, darybiniai ir sisteminiai variantai, aptarta, kas lemia jų susida- 213 rymą, koks jų pasiskirstymas. Tai svarbus indėlis ne tik į gramatikos teoriją. Išsamus visų tų variantų aprašas labai reikalingas ir kalbos praktikai. Užvertę paskutinį „Funkcinės lietuvių kalbos gramatikos“ lapą turime pasa- kyti, kad tai kapitalinis lietuvių kalbos gramatinės sistemos aprašas, kuris api- bendrina ne tik pačios autorės, bet ir daugelio kitų kalbininkų gramatikos tyri- nėjimus ir atveria erdvę naujai iškeltoms problemoms gvildenti. Be šio darbo negalės išsiversti ne tik kalbininkai profesionalai, bet ir mokytojai lituanistai, studentai filologai bei labiau išprusę bendrinės lietuvių kalbos vartotojai. Gramatika, kurią skoningai ir patraukliai išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respubli- kos Seimo lėšomis, svariai pagausina lietuvių kalbotyros lobyną. Albertas Ružė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas NAUJI PRANCŪZŲ MOKSLININKO DARBAI APIE LIETUVIŲ KALBĄ Daniel Petit Prėsentation de la langue lituanienne. — Lalies. Actes des sessions de linguistigue et de littėrature 19, Paris, 1999, 7—22. Phonologie du Lituanien. Systėme vocaligue et accentuation. — Op. cit., 23—42. Morphologie nominale du Lituanien. Le systėme des déclinaisons et I'expression du genre grammatical. — Op. cit., 43-74. Morphologie verbale du Lituanien. Diathése et voix passive. — Op. cit., 75-111. Syntaxe lituanienne. Syntaxe des participes. — Op. cit., 113-135. A propos du lituanien Sambaris: La racine IE. *bher- en baltique oriental. — Bulletin de la Société de Linguistique de Paris 93(1998), fasc. 1, 229-288. Lietuvių kalbos tyrinėjimas Prancūzijoje nuo Ferdinando de Saussure’o, Antoine'o Meillet, Roberto Gauthiot laikų turi senas tradicijas; vėliau jas tę- sė Raymondas Schmittleinas, Paulis Garde'as, Jeanas Haudry ir kiti kalbinin- kai, rašę apie lietuvių kalbą ir naudojęsi jos duomenimis lyginamosioms bei tipologinėms studijoms. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais, kuriantis naujiems baltistikos centrams Lenkijoje, Italijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, lituanisti- kos tyrimai Prancūzijoje buvo kiek susilpnėję. Todėl didelį susidomėjimą ža- 214