Lietuvių kalbos leksikos gryninimo tradicija ir dabarties tendencijos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Loreta VAICEKAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LIETUVIŲ KALBOS LEKSIKOS GRYNINIMO TRADICIJA IR DABARTIES TENDENCIJOS Šiame straipsnyje ketinama patyrinėti pirmųjų ir vėlesnių leksikos normin- tojų palikimą, jų leksikos gryninimo pastangas ir požiūrį į svetimus žodžius. Istorinės apžvalgos tikslas — parodyti, kad Lietuvoje skoliniai turi savitą ir seną norminimo istoriją, kuri siejasi su šių dienų kalbos aktualijomis. Žvelgiant į praeitį, pirmiausia išryškėja vienas skolinių norminimo aspektas — sąmoningas jų keitimas lietuviškais žodžiais. Pirmieji lietuviškų raštų autoriai, vertėjai, neturėdami jokių norminimo teorijų, remdamiesi, rodos, vien intuici- ja, ėmėsi leksiką gryninti naujadarais ar gyvosios kalbos žodžiais, t. y. sąmonin- gai rinkosi sunkesnį kelią nei beatodairiškai priimti kiekvieną svetimą žodį. Sunku tiksliai nustatyti naujadaro autorių, ne visada aišku, ar žodis atsirado kaip sko- linio pakaitas, ar buvo sukurtas prireikus pavadinimo kokiai naujai sąvokai. Nors senosios literatūros tyrėjams dažnai tenka remtis spėjimais, žymiausiu XV I— XVII a. leksikos grynintoju daugumas sutartinai laiko K. Sirvydą. Sirvydas yra keitęs net tarptautinius žodžius, pavyzdžiui, filosofiją — proto- meile, pedagogiką — vaikvedžiu, teatrą — stebukline, melancholiją — paniūryste, fan- taziją — ženkladare, vaidadare, veterinariją — arkliogydžiu, architektūrą — namuda- ryste (Sabaliauskas 1994: 181-182; Pakalka 1979: 65-66; Palionis 1995: 82). Kaip ir kitų autorių, ne visi Sirvydo naujadarai prigijo, nes lietuvių kalba iki pat XIX a. pabaigos nebuvo plačiai vartojama nei mokslo reikalams, nei visuomenės gyve- nime. Tačiau jo žodynas buvęs nepaprastai populiarus (per šimtmetį — nuo 1620 iki 1713 m. — išėjo penki leidimai), su kiekvienu nauju leidimu jame vis daugėjo skolinių pakaitų, pvz.: tavoras — prekė, pekla — pragaras, slūžiju — tarnauju (Pakal- ka 1979: 72). Žodynu naudotasi daugelio kitų — leksikografų, vertėjų, rašto žmo- nių, padėjusių išplatinti ir šiandien vartojamus žodžius: ištartis, kokybė, kupra- nugaris, mąstytojas, medvilnė, pratarmė, pražanga, spaustuvė, svarstyklė, taisyklė, turgavietė, virtuvė (Balašaitis 1984: 59). Neįsigalėję naujadarai neturėtų stebinti, vėliau matysime, kad šito neišvengė nė vienas, net pats talentingiausias kūrėjas. Nors visi senosios raštijos tyrėjai pabrėžia XVIII a. pasikeitus lietuvių kal- bos padėtį, jos puoselėjimo darbas iš esmės nenutrūko, buvo tęsiamas Mažojoje Lietuvoje (gaila tik, kad iki XIX a. su Didžiąja Lietuva beveik nebuvo palaiko- ma ryšių). Gumbinės kunigas M. Merlinas iškėlė kalbos reformos idėją ir suda- rė konkretų jos gryninimo ir norminimo projektą. 1706 m. jis išleido traktatą „Principium primarium in lingua Lithvanica“. Pagrindiniai jo principai buvo 200 šnekėti su liaudimi gryna kalba, nes lietuviai nesuprantą svetimų žodžių; skoli- nius geriausia keisti tarmėse rastais atitikmenimis ir tik šių nesant diegti savus naujadarus; reikia atsisakyti net įsigalėjusių svetimybių (Palionis 1995: 125). Merlino knygelė rado šalininkų: tų pačių principų laikėsi J. Šulcas, P. Ruigys ir kt. Pavyzdžiui, Ruigio žodyne „Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon“ (1747) prie daugelio slavizmų pridėta pažyma e Polon, e pol., pvz.: arielka, klapčius, gadynė, iškada, nedėlė, pėtnyčia, šliūbas, žyvatas. Beje, germa- nizmai, matyt, buvo tiek įprasti, kad prie jų jokios pažymos nėra, nors žodyne jų apstu, pvz.: kliucis, plecius, stuba, špykėrė, šiupelė (Balašaitis 1984: 65). To paties amžiaus pabaigoje kalbos grynumo principas vėl buvo iškeltas at- skirus giesmynus parengusių ir vienas kitą norėjusių nurungti K. Milkaus ir G. Os- termejerio diskusijoje. Abu jie kėlė kalbos grynumą ir aiškumą (neigiamai ver- tino neaiškius naujadarus), pabrėžė pažodinio vertimo žalą. Nors moksliškes- nio skolinių tiriamojo darbo lietuvių kalbai dar ilgai teko laukti, svetimybių vengimo tendencija buvo suformuluota aiškiai. Iš esmės tos pačios kalbos ugdy- mo idėjos perkeliamos į XIX a. Štai vokiškai parašytoje studijoje „Filologinės kritinės pastabos dėl lietuviš- kosios Biblijos“ (1816-1824) L. Rėza sakosi siekęs kalbos grynumo, taisyklin- gumo, aiškumo, reikalavęs raštuose remtis šnekamąja žmonių kalba, rašyti vaiz- dingai, nevartoti barbarizmų (Zinkevičius 1990: 286). Didžiojoje Lietuvoje gar- saus Žemaičių vyskupo J. A. Giedraičio pastangomis Naujojo Testamento lei- dime (1816) nemažai skolinių (daugiausia tuo metu paplitusių polonizmų) pa- keista lietuviškais žodžiais: čėsas — laiku, zokonas — įstatymu, sūdas — indu ir t. t. Vienu ryškiausių XIX a. leksikos grynintoju turbūt laikytinas S. Daukantas, prikūręs naujadarų net daugiau už Sirvydą. G. Subačiaus skaičiavimais, trito- miame Daukanto lenkuy-lietuviy kalbų žodyne esama apie 3800 naujų žodžių (Subačius 1987: 152-154), tarp jų, žinoma, ir skolinių pakaitų. Tai Daukantas dziegorių pakeitė laikrodžiu, sukūrė tokius gramatikos terminus kaip būdvardis, daiktavardis (Palionis 1995: 179). Keisdamas svetimybes, Daukantas naudojosi ir tarmių duomenimis, vartojo Sirvydo naujadarų, darėsi semantinių vertinių (vietovė, plg. slavybę miestas; skersis, plg. slavybę kryžius; versti ir dalis jo grama- tikos terminų: kalbos dalys (partes orationis), laipsnis (gradus), kalbos mokslas (Sprachlehre). Nors didelė Daukanto naujadarų dalis plačiau nepaplito, tai jo- kiu būdu nemenkina jo skleisto požiūrio į kalbą reikšmės — pačios rūpinimosi kalba idėjos, svetimo ir savo žodžio supriešinimo, pakaitų ieškojimo pastangų, kalbos gryninimo principo. Kad ir daug pastangų dėjo minėtieji autoriai, XIX a. pab. — XX a. pr. lietuvių kalboje tebebuvo gausu slavybių. Kovoti su nereikalingais skoliniais ėmė kviesti „Aušra“: entuziastingi jos bendradarbiai, ypač M. Akelaitis, A. Vištelis, J. Mi- liauskas-Miglovara, patys darėsi naujadarus, skleidė kitų sukurtuosius. Kad bū- tų aiškiau, naujadaras arba skaitytojams žinomesnė svetimybė būdavo vartoja- ma greta, kurį nors iš jų pateikiant skliaustuose, pvz.: byla (prova), dirbtuvė (pa- 201 brika), kariauna (vaiskas), bravoras (degtuvė) (Palionis 1995: 312). Aušrininkai teikė atitikmenų ir tarptautiniams žodžiams, pvz.: apšvietumas „civilizacija“, sen- raštvietė „archyvas“, rašliava literatura”, juokžaislis „komedija“, šviesūnas „fi- losofas“, pradeivis „iniciatorius“, oramieris „barometras“, šiltamieris ,,termomet- ras“, savininkas „egoistas“, pirmokas „atomas“, vilkalbis „filologas“, meilraštis „lyrika“, pamėklė „ironija“ (Palionis 1995: 252—253). Kadangi aušrininkams trūko lingvistinio pasirengimo, laikraštyje būta nemažai painiavos, pavyzdžiui, kar- tais klaidingai aiškinta žodžių etimologija ir kai kurios svetimybės laikytos lie- tuviškais žodžiais. Šiandien galima įvairiai vertinti „Aušros“ reikšmę skolinių norminimo istorijai, tik būtina atsižvelgti į istorinį to meto kontekstą ir lietuvių kalbos padėtį, į būtinumą kelti lietuvių tautinę savimonę. Atėjus laikui kalbos klausimus spręsti konkrečiau ir aiškiau, „Aušros“ bendradarbių parengtoje kal- bos gryninimo dirvoje jau galėjo suskambėti „Varpo“, o vėliau ir Jono Jablons- kio balsas. Nors ir būdami nuosaikesni už aušrininkus, varpininkai neišvengė kraštuti- numų, keisdami tarptautinius žodžius, pvz.: kitavardis „pseudonimas“, sauno- rystė „egoizmas“, žinpaišys „korespondentas“, pastaruolis „konservatorius“, ant- nosiai „akulioriai“, virtuvas „samavoras“. Kad skaitytojui būtų lengviau susi- gaudyti, „Varpas“, kaip ir „Aušra“, skliaustuose kartais pateikdavo įprastąjį sko- linį arba naujadarą, pvz.: teismas (sūdas), žingūnė (pačta), učitelis (mokytojis). Tačiau svarbiausias minėtinas su „Varpu“ susijęs dalykas — tai Jono Jablonskio kalbinė veikla. Jablonskis nėra palikęs suformuluotų leksikos gryninimo principų, bet iš jo kalbos straipsnių galima susidaryti gana aiškų požiūrio į skolinius vaizdą. Jab- lonskis neteikė bendrinei kalbai aiškių svetimybių, tačiau svarstydamas ju liki- mą, atsižvelgdavo į tai, kada jos atsirado kalboje, kokiomis reikšmėmis vartoja- mos tarmėse, ar yra žinomos ir ar yra kuo jas pakeisti. Tais atvejais, kai svetima- sis žodis nepažeisdavo lietuvių leksikos sistemos, kai jį paremdavo įsisenėjimo, paplitimo ir kiti motyvai, jo nekeisdavo. Taigi Jablonskis taisė tik, jo manymu, neabejotinus barbarizmus, pvz.: abrozdas, anūkas, apieka, biskelis, bujoti, čėsas, darmai, kytras, kukorka, liekarsta, macnas, navatnas, padlagas, pečius, ponas, smer- tis, sosiedas, šmotas, šposas, veselija, viedras, viera, zabova, zerkolas ir kt. (Piroč- kinas 1977: 102-105; Palionis 1959: 19). Skirtingai nei ankstesnieji puristai, Jab- lonskis tarptautinių žodžių nevengė, aiškumo sumetimais ribojo jų vartojimą tik stilistiškai — ne mokslinėje literatūroje; svetimybes keitė naujadarais arba tar- mių ir senųjų raštų žodžiais (laikėsi principo, kad pakeitus ar apribojus reikš- mę, naujoms sąvokoms reikšti galima pritaikyti senus žodžius; štai keletas jo įdiegtų liaudies kalbos žodžių: bičiulis, grindys, gudrus, kamštis, laiptai, mirtis, suolas, šeimininkas, tvarka, vaistas, velionis). Ypač daug dėmesio Jablonskis sky- rė kuriamųjų žodžių darybos taisyklingumui (skolinį vertino labiau už prastą naujadarą) — tai rodo daugybė jo perdarytų ar atmestų naujadarų. „Jablonskis buvo tikras žodžių kūrimo meistras, kai kurie iš jo sukurtųjų naujadarų vėliau 202 buvo rasti kaip esantys tarmėse“ (Salys 1983: 168). Iš tiesų neprigijusių Jablons- kio žodžių esama nedaug, pvz.: bendravardis „sinonimas“, pinigynas „iždas“, tik- raraštis „originalas“ (Palionis 1959: 25). Jablonskio — kalbos praktiko — palikimą papildo mokslinis Būgos indėlis. Tikrąsias svetimybes ir Būga šalino iš bendrinės kalbos, bet rinko jas žodynui kaip kalbos ir kultūros istorikas, kuriam visi žodžiai lygūs, suprasdamas, kad „nesama pasaulyje tokios kalbos, kurios žodyne nebūtų svetimos kilmės žodžių“ (Būga 1922: IV). Svetimybių norminimą, pakaitų teikimą Būga grindė faktinės vartosenos, istorinės analizės ir funkcinio tikslingumo principais. Jis nurodyda- vo atsižvelgti į svetimybės vartojimo kontekstą, draudė „naujovinti“ senųjų ra- šytojų tekstus: „Tam tikrais atsitikimais ne tiktai galime, bet ir turime vartoti aiškią žodyno svetimybę. [...] Donelaitis turi likti su savo sopagais ir glūpu, o Baranauskas — su savo šiškomis, iščinto ir kapčiumi“ (Būga 1959: 37). Kalbos „susinimu“ ir „darkymu“ Būga vadino aiškių lietuviškų žodžių keitimą „nusi- kaltaisiais“ naujadarais. Įrodęs, kad kalbos švarintojų keičiamas žodis nėra joks skolinys, Būga apgynė tokius žodžius kaip skriauda, sarmata, krėslas, kūdikis, labas, marios, prašyti, vilna ir kt. „Bevengdami tariamųjų svetimybių tik kalbą nuplėšiame, padarome ją nebegyvą, — rašė jis. — Darytiniai žodžiai, tariamųjų svetimybių atstovai, šnekamojoje kalboje dar neįleidę šaknų, kalbos nedaro gy- vos, sklandžios“ (Zinkevičius, Kabelka 1958: 99). Be to, Būga piktinosi nauja- darais ir tada, kai jais būdavo bandomi keisti lietuvių kalboje nesamas sąvokas pavadinantys skoliniai. Ne vienam atrodė, kad Būga ardas pradėtą lietuvių kalbos „atlietuvinimo“ darbą, tačiau jis nesipriešino pakaitų teikimui apskritai, tik nenorėjo, kad būtų keičiama viskas be atodairos, 0 naujadarams kėlė ypač griežtus reikalavimus. Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais kalbos norminamasis darbas ėmė nusisto- vėti, darėsi vis sistemingesnis, nebeapsiribojo pavienių entuziastų diegiamais žodžiais. Jablonskio siūlymu 1921 m. buvo sudaryta Terminologijos komisija, o tais pačiais metais ir pakomisės terminams rengti. Be Jablonskio, į ją įėjo K. Būga, A. Vireliūnas, A. Dambrauskas, P. Dovydaitis, P. Mašiotas, A. Varnas ir kiti, ta- čiau į radikalų purizmą pakrypusi jos veikla — besaikis naujų žodžių kalimas — greitai papiktino kai kuriuos narius. Atsisakius bendradarbiauti ir pasitraukus Jablonskiui, mirus Būgai, komisija ėmėsi dar didesnių kraštutinumų: mėgino keisti tokius senus ir įsigalėjusius žodžius kaip elektra, teatras, direktorius, energi- ja. Galima paminėti keletą aktyvaus kūrėjo S. Dabušio naujadarų: buitpieša „biog- rafija“, saulobuolys „apelsinas“, didžturis „genijus“, trykšlys „fontanas“ ir kt. Ne- ilgai trukus sukėlusi nepasitenkinimą komisija buvo paleista, o 1925 m. įkurta nauja, jos pirmininku paskirtas J. Jablonskis, į darbą įsitraukė J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Naujosios komisijos svarstyta chirurgijos, veterinarijos, artilerijos, melioracijos, žemėtvarkos ir daug kitų sričių terminų, grąžinti tarp- tautiniai terminai vietoj sukurtųjų naujadarų. 203 Svarbus buvo Jablonskio įdiegtas principas: terminus, nesant jų šnekamojoje kalboje, turį kurti specialistai, o kalbininkai tegalį įvertinti juos taisyklingumo ir gyvosios kalbos požiūriu. Štai keletas Jablonskio atmestų senosios komisijos naujadarų: agna „energija“, džiūgautė „triumfas“, kūnojas „organas“, raštuome- nė „literatūra“, įdarbė „kultūra“, mirčioraša „nekrologas“, reikšlas „simbolis“. Pasipiktinęs Jablonskis rašė: „Naujo turėsim darbo, kol įprasim juos kaip rei- kiant vartoti, 0 įpratę turėsim vėl iš naujo mokytis radę kur tuos savo mestuo- sius dabartinius žodžius“ (Jablonskis 1935: 307-308). 1926 m. darbais užvers- tam Jablonskiui atsisakius būti pirmininku, Švietimo ministerija likvidavo ko- misiją, pavesdama jos darbą organizuoti Kauno universitetui, kur 1927 m. buvo sudaryta dar viena komisija. Į ją įėjo P. Avižonis, S. Šalkauskis ir J. Balčikonis. Tačiau naujoji komisija taip ir nepradėjo veikti. Tiktai 1933 m., pradėjus eiti „Gimtajai kalbai“, po ilgos pertraukos vėl imta svarstyti terminus, o 1935 m. prie Lietuvių kalbos draugijos sudaryta nuolatinė Terminologijos sekcija (pir- mininkas P. Skardžius, nariai: J. Balčikonis, J. M. Laurinaitis, A. Salys, S. Šal- kauskis, A. Vaičiulaitis), kurios nutarimai, nors ir neturėję juridinės galios, la- bai prisidėjo prie terminų kūrimo ir kodifikavimo. Iki karo buvo nuveiktas di- džiulis terminų norminamasis darbas: išleistas „Lietuviškas botanikos žodynas“, S. Šalkauskio „Bendroji filosofijos terminija“, svarstyta nemažai sporto, teatro, įvairių mokslo sričių terminų. Galima paminėti 1936 m. spaudoje imtus vartoti sporto terminus: baudinis (vietoj pendelio), įvartis (vietoj golo), kampinis (vietoj kornerio), kėlinys (vietoj haftaimo), pražanga (vietoj faulo), saugas (vietoj hafbe- ko), vartininkas (vietoj golkiperio) ir pan. (Piročkinas 1978: 174—178; Palionis 1995: 283; Sabaliauskas 1994: 295; Piročkinas 1986: 55; Keinys 1967: 27—28; Kusa 1938: 98). 1936 m. „Gimtosios kalbos“ bendradarbių buvo priimtos tokios norminimo nuostatos: lengvai pakeičiamų svetimybių bendrinei kalbai neteikti (vadinasi, palikti jas už normos ribų); stengtis, kad kalba būtų kaip galima grynesnė, palik- ti tik tiek skolinių, kiek yra neišvengiama (štai norminimo principas, skolinimo- si apimtis — imti tik tai, ko negalima pakeisti!); tarptautinių svetimybių neveng- ti, bet vietoj kai kurių dažnesnių rekomenduoti vartoti tinkamai sudarytus sa- vus žodžius (atitikmenis). Skolinių klausimas šiam žurnalui buvo vienas iš svar- biausių. Teko nustatyti, kurie svetimos kilmės žodžiai vartotini ir kuriuos reikė- tų keisti savais. Tai galima buvo padaryti tik ištyrus visus lietuvių kalboje varto- jamus svetimžodžius. Nemaža šioje srityje jau buvo nuveikęs Būga, jo darbą tęsė nuosaikaus gryninimo rėmėjas Skardžius, siūlęs „eiti viduriniu keliu“ ir keisti skolinius gerai apgalvojus, radus taisyklingos darybos, neišsiskiriančių iš gyvosios kalbos pakaitų (Skardžius 1997: 79-84). Daugybę svetimžodžių ikika- rinė „Gimtoji kalba“ sėkmingai pakeitė lietuviškais žodžiais, be kurių dabar neįsivaizduotume savo žodyno: abzacq — pastraipa, arkūšą — lakštu, lapu, konver- tq — voku ir kt. (Jurkynas 1938: 82-83). 204 Balčikonis taip pat buvo didelis gyvosios kalbos žodžių šalininkas. „Darantis terminą, pirmiausia reikia pasižiūrėti į gyvają kalbą, ar ten nerasime tinkamo žodžio, — rašė jis. — Gyvosios kalbos žodynas gali duoti daug pakaitų barbariz- mams... Renkant žodžius labiau atsidėjus galima iš liaudies kalbos prižvejoti gražių terminų“ (Balčikonis 1978: 164-165, 195). Naujadarus, sekdamas Bu- ga, jis vertino ypač atsargiai: mieliau vartodavo svetimą žodį, ypač jei jis buvo plačiai vartojamas liaudies kalboje, pvz.: aptieka, aficierius, materijolas, vaka- cijos. Ilgainiui nusistovėjo tarptautinių žodžių norminimas: 1937 m. „Gimtosios kalbos“ redakcijos apžvalgoje rašoma: „Mes nesame tokie kraštutiniai: tarp- tautinių svetimybių, sunkiai pakeičiamų visai tinkamais lietuviškais žodžiais, tuo tarpu griežtai nevengiame, nes aiškiai žinome, kad didelė kraštutinybė čia neduos jokių vaisių. Bet, kur galima, patys vartojame ir kitiems patariame var- toti daugiau lietuviškų žodžių, pvz.: vaidmuo, nesąmonė, pradininkas, lingynės, gaubtas, paplūdimis ir kt. vietoj rolė, absurdas, iniciatorius, lisorai, abažūras, plia- žas“ (GK 1937: 119). Taigi kraštutinio purizmo pakraipa buvo būdinga anaiptol ne visiems kalbos grynintojams. Po karo norminant leksiką ir toliau laikytasi grynumo kriterijaus. Buvo sten- giamasi vengti tik vienos kurios kalbos skolinių, jiems ir toliau ieškota pakaitų (svetimybėms keisti ir naujadarams diegti skirti specialūs leidiniai). Tarptauti- niai žodžiai buvo įsileidžiami, nors, aišku, siūlyta ir lietuviškų atitikmenų. Kalbos gryninimo veiklą tęsė ir iš Lietuvos į JAV pasitraukęs Skardžius. Sko- linių ir jų pakaitų tema jis parašė ne vieną straipsnį ir recenziją, o 1973 m. išleido žodynėlį „Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys“, daugiausia skirtą kalbos praktikai, pakaitams (ypač mažiau vartojamiems) populiarinti. Žodynė- lyje sudarytojo pateikiama 900 tarptautinių žodžių ir 1200 jų atitikmenų (Skar- dzius 1998: 427-507). Į dabartinius kalbos pokyčius kol kas sunku žvelgti iš šalies, nes skolinių vartosenai nusistovėti reikia laiko. Dar neaišku, kas įsitvirtins kaip tikras kal- bos reiškinys, o kas taip ir liks vienadienis epochos liudytojas. Tačiau apibrėžti savo požiūrį į svetimybes turime jau dabar — ar laikysimės šimtmetinės, ko gero, sąmoningai formuotos, vienų kitiems perduotos kalbos gryninimo tradicijos ir ar toliau ieškosime pakaitų. Jei ieškosime, tai kaip ir kokių? Kokias išvadas galima padaryti iš skolinių norminimo istorijos? Praeities patirtis rodo, kad pri- gyja toli gražu ne kiekvienas pasiūlytasis naujadaras, o tik maža jų dalis. Aki- vaizdu ir tai, kad diletantiškas kraštutinis purizmas bei prievarta nedavė ir ne- duos gerų rezultatų, ypač demokratiškoje visuomenėje, kokia Lietuva, atrodo, norėtų būti. Tačiau ieškoti atitikmenų, kurti pakaitus naujoms svetimybėms (nau- dojantis mūsų kalbos darybos modeliais) ir juos diegti (tik, žinoma, palaipsniui, ne vienu mostu griežtai uždraudžiant) tikrai verta pastangų: juk ir ankstesnių laikų šviesuolių įtaka neapsiribojo vien jų gyvenamuoju metu — įdiegtieji Zo- džiai, požiūris į kalbą, jos puoselėjimo ir gryninimo pavyzdys neišnyko. 205 Kad norminamasis darbas būtų dirbamas profesionaliai, pirmiausia reikia gerai ištirti dabartinius skolinius, nustatyti, kuriuos (ir kiek) iš jų įsileisti į kal- bą, o kuriems galima būtų teikti pakaitų. Čia prisimintinas paplitimo, arba sta- tistinis, kriterijus: tam tikras skolinių kiekis kalboje neišvengiamas, tačiau kie- kybinė kalbos struktūra neturi būti pažeista. Norminant svetimybes svarbus ir tikslingumo kriterijus: netikslinga vartoti svetimą žodį, jei esama lietuviškų pa- kaitų. Tačiau tikslingumas neatsiejamas nuo funkcinės sklaidos: vienaip vertin- tina viešoji kalba, kitaip — buitinės šnekamosios kalbos svetimybės, trečiaip — jų vartojimas stilistiniais sumetimais grožinėje kalboje. Aiškius atitikmenis turin- čių tarptautinių žodžių vartosena taip pat turėtų būti ribojama funkciškai. Beje, tarptautinio žodžio sampratą turbūt reikėtų peržiūrėti. Ką laikyti tikruoju tarp- tautiniu žodžiu, kuriam tradiciškai tesiūlomas atitikmuo, jei anglų kalba veikia daugelį šiuolaikinių kalbų ir tas pats jos skolinys žaibiškai išplinta visose? Ar visus juos skolinsimės? (Jablonskis kaip tarptautinius pirmiausia palikdavo kla- sikinių kalbų kilmės žodžius, dabar taip pat, atrodo, linkstama laikytis šio prin- cipo.) Apibrėžus santykį tarp savaiminės kalbos raidos ir sąmoningo normini- mo, tradicinis, šiandien suaktualėjęs kalbos grynumo kriterijus ir toliau turėtų būti taikomas, žinoma, derinant su kitais. Vienas iš skolinių skleidimo šaltinių — vertimai (yra žinoma, kad vertimuose skolinių procentas visada būna didesnis). Tai jokia naujiena, tačiau šiandien atkreiptinas dėmesys į ypač suklestėjusį vertimo amatą bei verstinių tekstų (ir rašomųjų, ir šnekamųjų) įtaką mūsų kalbai. Kaip elgtis samoningiems šių dienų vertėjams, nenorintiems vartoti svetimybių? Kalbininkai dažnai nespėja visko aprėpti ir negali skubiai pateikti visų pakaitų. Ar vertėjui kurtis naujadarą pa- čiam ir laukti skaitytojų reakcijos? O gal kaip Jablonskiui verstosios knygos pabaigoje įdėti žodynėlį skaitytojui? Be to, net jei reikalingas pakaitas jau tei- kiamas ir kalbininkų, dar nereiškia, kad jis taip pat gerai pažįstamas visai visuo- menei, kaip dažnai suspėjusi įsigalėti keičiamoji svetimybė. Ar toks pakaitų diegimas suderinamas su aiškumo kriterijumi? Kita vertus, bijoti svetimybės ir pakaito ar pačių pakaitų variantų nereikia — mūsų kalba pajėgi išsirinkti tinka- miausią, ji iš karališkojo miesto, miesto pirmutinio, vyriausiojo miesto, sostinės, sostapilio, sostapilės, sostamiesčio, sostavietės, stalyčios išsirinko sostinę, išrankiai atmetė veizdykles, veido stiklus, žiūryklę, žiūronus, žiūriklį, brilius, nosstiklius, aku- liorius ir pasirinko akinius. Svarbu spręsti, kaip įtraukti į pakaitų teikiamąjį dar- bą visuomenę, kaip suderinti įvairiuose šaltiniuose skirtingų autorių pateikia- mus naujadarus, greičiau juos platinti ir diegti. Šnekamosios ir rašomosios kalbos santykis šiandien taip pat nebėra koks buvęs, skirtumas tarp jų ima nykti. Kalbininkų susirūpinimą naujųjų skolinių antplūdžiu turbūt sukėlė būtent staigus jų paplitimas viešojoje rašomojoje kal- boje (iki šiol nematytas dalykas!). Kalbos normintojų dėmesys visais laikais buvo nukreiptas iš esmės vien į rašomąją kalbą, Jablonskis bendrinės šnekamosios, galima sakyti, netyrė. O juk iš šnekamosios kalbos svetimybes ir sunkiausia iš- 206 stumti. Pakaitų diegimas taip pat neatsiejamas nuo šios problemos: vienas daly- kas, kai svetimybę pakeičia redaktorius ar stilistas, o kitas — kai jos sąmoningai atsisako pats vartotojas. O čia vėl susiduriame su visos visuomenės sąmoningu- mu ir požiūriu į gimtąją kalbą, neatsiejamu nuo kalbininkų autoriteto ir gimto- sios kalbos prestižo. Visų minėtų kalbos grynintojų dėka šiandieninėje bendrinėje kalboje skoli- nių, atrodo, teturime vos kelis procentus ir gryną kalbą galime sieti su tautos prestižu. Tačiau šiandien svetimybių norminimas turi priklausyti ne nuo pavie- nių (nors ir autoritetingų) asmenų, o nuo juos palaikančios visuomenės bendra- darbiavimo. Šiame straipsnyje sąmoningai pabrėžiama gimtosios kalbos presti- žo ir gryninimo nuostata — kosmopolitizmo epochoje visuomenei ji nebėra sa- vaime aiški, dėl to kartais kyla prieštaravimų tarp kalbininkų ir kalbos vartoto- jų: pirmieji kalba apie tai, kokias ir kaip keisti svetimybes, o antrieji — kam jas apskritai keisti. Turime teorinius svetimybių norminimo pagrindus, šimtametę tradiciją, bet nepamirškime ne mažiau svarbių vidinių nuostatų, prisiminkime ir priminkime kitiems, kad labai norint galima daug nuveikti. Gauta 1998 12 15 LITERATŪRA Balašaitis A. 1984: Žodžiai ir žodynai, Vilnius: Mokslas. Balčikonis J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. Būga K. 1922: Kalba ir senovė 1, Kaunas. Būga K. 1959: Del Vaižganto „Pragiedrulių“ kalbos kritikos. — Raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 37—77. GK — Gimtoji kalba 11, 1937. Jablonskis J. 1935: Raštai 4, Kaunas. Jurkynas M. 1938: Iš raštinės terminų ir kirčiavimo. — Gimtoji kalba 6, 82—84. Keinys S. 1967: Lietuvių terminologijos apžvalga. — Kalbotyra 18. Kusa J. 1938: Sporto kalbos reikalu. — Gimtoji kalba 7, 97-99. Pakalka K. 1979: K. Širvydo „Dictionarum trium linguarum“. — Pirmasis lietuvių kalbos žody- nas, Vilnius: Mokslas. Palionis J. 1959: J. Jablonskio kalbiniai taisymai. — Jablonskis J. Rinktiniai raštai 2, Vil- nius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 5—54. Palionis J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla. Piročkinas A. 1977: Prie bendrinės kalbos ištakų, Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1978: J. Jablonskis — bendrinės kalbos puoselėtojas, Vilnius: Mokslas. Piročkinas A. 1986: J. Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa. Sabaliauskas A. 1994: Iš kur jie? Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Salys A. 1983: Raštai 1, Roma. Skardžius RP. 1997: Bendrinė kalba ir jos vartojimas. — Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 30-85. Skardžius P. 1997a: Kalbos mokslas ir purizmas. — Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 519-523. 207 Skardžius P. 1998: Lietuviški tarptautinių žodžių atitikmenys. — Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 427-509. Subačius G. 1987: Dėl Daukanto lenkų-lietuvių kalbų žodyno genezės. — Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 151-157. Zinkevičius Z. 1990: Lietuvių kalbos istorija 4, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Z., Kabelka J. 1958: Kazimieras Būga. - Būga K. Raštai 1, Vilnius: Valstybi- nė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. TRADITION OF PURIFICATION OF LITHUANIAN LEXIS AND TENDENCIES TODAY Summary In Lithuania, borrowings have a special and long tradition of normalisation, and it could be employed in language politics nowadays. The first the authors and translators of Lithuanian literature consciously tried either to coin Lithuanian words or to find some eguivalents in spoken language. Not all of those home-made words have been adopted in our language, however, we still have a remarkable amount of them, and they have survived through the ages and now are widely used. In the fifth decade principles of normalisation of borrowings were formulated. Linguists made efforts to maintain the purity of the Lithuanian language, to try to replace as many loan-words as possible except for the international words, though they also could have eguivalents. Today language politicians carry on the work of their predecessors — a certain amount of old loan-words has been accepted, but newcomers tend to be replaced. Some research has still to be done in this field. We have to find out which of these new loans should be replaced. More attention should be paid to spoken language, in which the home-made words are not always acceptable. The problem is related to the language attitudes and its prestige in general — a field which linguists should promote and remind our society of since it has a tradition of one hundred years. 208