Apie funkcinius stilius ir registrus

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Rasuolė VLADARSKIENĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas APIE FUNKCINIUS STILIUS IR REGISTRUS Lingvistinės stilistikos šakos — funkcinės stilistikos atsiradimą lėmė Prahos lingvistinės mokyklos atstovų mintys apie kalbos funkcijų tyrimą, apie jų santy- ki su nelingvistiniais veiksniais. Šiai teorijai buvo reikšmingi B. Havraneko sam- protavimai, kad bendrinę kalbą galima suskirstyti į funkcines kalbas, kurios ski- riasi ne vien raiškos priemonėmis, bet ir struktūrine organizacija (Gavranek 1967: 435). Šios idėjos ir funkcinė stilistika buvo plėtojama Vidurio ir Rytų Eu- ropoje (rusų, slovakų, čekų, vokiečių, lenkų, bulgarų kalbininkų). Funkciniai stiliai ypač detaliai buvo tyrinėjami rusų lingvistų. Funkcinė stilistika stilių apibrėžia pagal požymius, kuriais remiantis šie kal- bos variantai skiriami iš bendrinės kalbos visumos. Dažniausiai apibrėžiant funk- cinį stilių akcentuojama bendravimo veiklos sritis (kartais ji siejama su visuo- menės sąmonės formomis) arba šnekos situacija (siejama su stereotipine socia- line situacija), kurių tikslai ir uždaviniai lemia kalbos priemonių atranką. Kiti kalbininkai, apibrėždami funkcinius stilius, svarbiausiu dalyku laiko ne bendravimo sritį ar šnekos situaciją, o pagrindines kalbos funkcijas. Funkcijų principo laikėsi ir Prahos mokyklos lingvistai (Gavranek 1967: 436), iš to atsira- do ir terminas funkcinis stilius. Rusų lingvistė I. Arnold mano, kad šis terminas labai vykęs, nes kiekvieno stiliaus specifiką lemia kalbos funkcijų ypatybės tam tikroje bendravimo srityje (Arnol'd 1990: 247). O K. Župerka pagrindinius kri- terijus, pagal kuriuos apibrėžiami ir skirstomi funkciniai stiliai, laiko komuni- kaciniais (Župerka 1985: 57). Lietuvių kalbininkai, apibrėždami funkcinius stilius, sujungė šiuos du požiū- rius, iš esmės neprieštaraujančius vienas kitam. Lietuvių stilistikoje pirmasis funkcinio stiliaus apibrėžimą suformulavo J. Pikčilingis: „Stilius — tai istoriš- kai susiformavusi bendratautinės kalbos atšaka, arba atmaina, kurios ypaty- bes ir specifiką lemia kalbos vartojimo sritis ir atliekamoji funkcija“ (Pikčilin- gis 1971 : 6). Panašiai funkcinį stilių yra apibrėžęs ir K. Župerka, tik jis prie dviejų pagrindinių funkcinį stilių lemiančių veiksnių — kalbos vartojimo srities ir funkcijų — dar pridėjo ir kalbos turinį (Župerka 1997: 78-79). Trumpas, vieną pagrindinį požymį iškeliantis apibrėžimas pateiktas „Kalbotyros terminų žo- dyne“ — „Funkcinis stilius — kalbos atmaina, vartojama tam tikroje žmonių veik- los srityje“ (Gaivenis, Keinys 1990: 67). Daug ir karštai diskutuota, kam priklauso funkcinis stilius — kalbai ar šnekai (plačiau žr. Bitinienė 1983: 5—7). Kai kurie lingvistai bandė kalboje įžvelgti funk- 132 cinę diferenciaciją, remdamiesi Ch. Bally, kuris teigė, kad kalboje yra neutralių elementų ir elementų, turinčių papildomą stilistinį atspalvį, vadinamą sociali- niu atspalviu (Bally 1921: 9). Pavyzdžiui, M. Kožina funkcinių stilių skyrimą rėmė stilistiškai žymėtais kalbos vienetais (Kožina 1973: 194). Šis požiūris kriti- kuotas, nes kalboje yra palyginti mažai stilistiškai žymėtų vienetų, be to „teks- tai, priskiriami vienam kuriam funkciniam stiliui, daugiausia susideda iš viene- tų, kurie plačiai vartojami kituose funkciniuose stiliuose ir nėra vieno kurio nors stiliaus specifinis požymis“ (Dolinin 1987: 77). Kiti kalbininkai teigia, kad funkciniai stiliai susidaro šnekos procese atrenkant raiškos priemones, ir tvirti- na, jog jie priskirtini tik šnekai. Bandyta šiuos požiūrius suartinti ir skirti kalbos stilių kaip moksliškai įprasmintą sistemos kategoriją, o šnekos stilių — kaip šios kategorijos konkrečią realizaciją komunikacijos procese (Gal'perin 1980: 13). Svarbiausi funkcinį stilių apibūdinantys požymiai yra ekstralingvistiniai veiks- niai, konkrečios komunikacijos kryptis, stilistinės ypatybės, lingvistiniai požy- miai (plačiau žr. Bitinienė 1983: 8-13). Ekstralingvistinių veiksnių visuma yra gana sudėtinga, sutariama tik dėl pa- grindinių ekstralingvistinių veiksnių. M. Kožina suskirstė juos į pagrindinius, lemiančius funkcinių stilių skiriamąsias ypatybes, ir antrinius, nuo kurių pri- klauso funkcinio stiliaus diferenciacija (Kožina 1983: 68). Stilių determinuojan- čių veiksnių visumą bandė apibrėžti A. Vasiljeva. Pagal savo sudarytą schemą kalbininkė aptarė penkis funkcinius stilius, kiekvieną iš jų apibūdindama pagal dvylika ekstralingvistinių veiksnių: kalbos vartojimo sritį, veiklos tipus, mąsty- mo tipą, komunikacijos uždavinius, adresanto statusą, adresato statusą, kon- takto būdus, šnekos turinio ir formos parengimo laipsnį, pagrindinę šnekos raiš- kos formą, bendravimo organizacijos formą, bendravimo atmosferos tipą, stan- dartinių situacijų turinio pobūdį ir svarbą (Vasil'eva 1986: 4-5). Panašius ekstralingvistinius veiksnius vardija ir kiti kalbininkai (Fleischer, Michel 1975: 238; Kožina 1983: 68). Kurie veiksniai laikomi svarbiausiais, le- mia funkcinio stiliaus reiškinio aiškinimą. Dažniausiai kalbama apie tuos pa- čius dalykus, vardijami tie patys veiksniai, tik šiek tiek kitu aspektu. Paprastai skiriami du požiūriai į ekstralingvistinius veiksnius ir jų įtaką funkciniam stiliui. Pirmasis požiūris, kuris remiasi G. Vinokuro ir V. Vinogradovo darbais — sąlygiškai vadinamas komunikaciniu-pažintiniu. Šio požiūrio atstovai mano, kad svarbiausias veiksnys, lemiantis funkcinį stilių, yra visuomenės sąmonės forma ir jos paskirtis visuomenėje (Kožina 1982: 29). Visuomenės sąmonės forma sie- jama su atitinkama bendravimo sritimi ir veiklos rūšimi. Jų uždaviniai ir tikslai lemia funkcinio stiliaus specifiką, nes nuo jų priklauso kalbos priemonių atran- kos ir vartojimo principai (Moller 1980: 14). Bendravimo srities uždavinius ir tikslus lemia ne tik visuomenės sąmonės forma, bet ir jai būdingas mąstymo tipas, perteikiamo turinio tipas bei šnekos situacija. Visi šie ekstralingvistiniai veiksniai yra glaudžiai susiję ir vienas nuo kito priklausomi. Jie sudaro ekstra- lingvistinį funkcinio stiliaus pagrindą. Kokie vienetai vartojami tam tikroje ben- 133 dravimo srityje, priklauso nuo komunikacinio tikslingumo principo: iš kalbos sistemos atrenkami tie kalbos vienetai, kurie geriausiai tinka perteikti tos sri- ties bendravimo specifiką (Kožina 1983: 48). Pavyzdžiui, svarbiausias moksli- nio stiliaus uždavinys yra tiksliai ir argumentuotai perteikti intelektualų turinį — į tai atsižvelgiama renkantis kalbos priemones. Kito požiūrio šalininkai funkcinį stilių supranta kaip socialinį psichologinį reiškinį. Jų funkcinio stiliaus aiškinimas remiasi sociologija ir socialine psicho- logija. Čia svarbi sąvoka yra socialinis vaidmuo, t. y. nusistovėję būdai, kaip kurioje nors situacijoje reikia elgtis ir veikti. Kadangi socialiniai vaidmenys ga- limi tik bendraujant, jie yra ir šnekos vaidmenys (Karaliūnas 1997: 89). Funkci- nis stilius vertinamas kaip apibendrinti šnekos žanrai, kurie susiję su apiben- drintais socialiniais vaidmenimis, tokiais kaip mokslininkas, politikas, administ- ratorius, žurnalistas (Dolinin 1987: 74). Taigi funkciniai stiliai — tai kalbos nor- mos, kurias visuomenė yra gerai įsisąmoninusi, o pats šnekos subjektas žino, kokios kalbinės elgsenos iš jo tikimasi. Jis privalo elgtis (ir kalbėti) taip, kaip reikalauja visuomenė ar konkreti socialinė grupė, jei nori, kad jo šneka pasiek- tų tikslą — t. y. padarytų reikiamą poveikį adresatui. Norint smulkiau išnagrinėti socialinių vaidmenų sąveiką, reikia telktis informacijos perdavimo teoriją, ku- rios principais pagrįstas kalbinės komunikacijos modelis (plačiau žr. Karaliū- nas 1997: 99-107). Komunikacinių aktų schemų yra įvairių. Svarbiausi jų ele- mentai: adresantas, kanalas, pranešimas, ryšio kodas, adresatas (Sanders 1973: 69-70). Šios charakteristikos yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys pranešimo raišką (t. y. kalbos priemones), taigi ir pagrindiniai stilių determinuojantys veiks- niai. Ypač svarbus socialinis komunikantų vaidmuo, nes jis apima ir kitas išorės komunikacijos koordinates (t. y. ekstralingvistinius veiksnius): bendravimo sri- ti, jos dominuojančią funkciją, bendravimo būdą, santykius tarp komunikantų (Dolinin 1982: 72-74). Vadinasi, ir vieno, ir kito požiūrio atstovai faktiškai ski- ria tuos pačius ekstralingvistinius veiksnius. Tradiciniai funkciniai stiliai skiriasi nuo šnekos žanrų tik apibendrinimo laipsniu ir traktuotini kaip šnekos žanrų klasės, turinčios veiklos srities ir pobūdžio bendrumų (Dolinin 1982: 75). Paprastai teigiama, kad funkcinio stiliaus specifiką lemia komunikaciniai uždaviniai — tekstas kuriamas tokiomis kalbos priemonėmis, kurios geriausiai atitinka norimą perduoti informaciją. Funkciniai stiliai atspindi ne vien ko- munikacinės veiklos specifiką, bet ir tradicinę sampratą apie šios rūšies veiklą, kuri yra susiklosčiusi konkrečioje visuomenėje (Dolinin 1987: 75). Kintant vi- suomenės požiūriui į tam tikrą veiklos sritį, kinta ir pasirenkamos priemonės tos srities tekstams kurti. Pavyzdžiui, lietuvių administracinio stiliaus užuo- mazgos Mažojoje Lietuvoje rodo to meto visuomenėje būtiną valdovo garbi- nimą: įsakymams būdingas „visų valdovo titulų suminėjimas, prie titulų pri- dedama įvairių pompastiškų epitetų“ (Palionis 1995: 96). Skirtingų kultūrų tos pačios srities tekstai gali skirtis kai kuriomis stilistinėmis ypatybėmis. Pa- vyzdžiui, prancūzų kalbos mokslinis stilius yra emocionalesnis ir asmeniškes- 134 nis nei lietuvių ar rusų. Šį faktą K. Dolininas aiškina ne tik tradicija. Jis mano, kad pati tradicija išsaugoma tol, kol ji atitinka kokį nors visuomenės poreikį (Dolinin 1982: 73). Dar vienas diskutuojamas funkcinės stilistikos klausimas — stilių nomenkla- tūra ir klasifikacija. Neretai diskusijų kyla dėl to, kad skirtingai traktuojami tie patys reiškiniai. Stilių klasifikacijų būta visokių (žr. Župerka 1985: 55-60; Fleis- cher, Michel 1975: 61). Funkcinio stiliaus terminas rodytų, jog klasifikaciją reikia remti kalbos funk- cijomis. Taip ir darė B. Havranekas, pagal keturias funkcijas skirdamas keturias kalbas (stilius): komunikacinė funkcija — šnekamoji kalba; praktinė specialioji funkcija — dalykinė kalba; teorinė specialioji funkcija — mokslinė kalba; estetinė funkcija — grožinės literatūros kalba. J. Mistrikas pirmas tris funkcijas vertina kaip vienos — informacijos perdavimo — funkcijos aspektus (Mistrik 1985: 25). Kritikuota ir V. Vinogradovo penkių funkcinių stilių (buitinis, dalykinis, moks- linis, publicistinis ir beletristinis) klasifikacija pagal tris kalbos funkcijas (ben- dravimo, pranešimo ir poveikio), nes funkcinių stilių skirta daugiau nei kalbos funkcijų. Snekos akto funkcijomis rėmėsi kalbininkai, taikydami K. Būbhlerio ir R. Jakobsono teorijas (žr. Bitinienė 1983: 13-14). Funkcinis klasifikacijos prin- cipas kritikuotas dėl to, kad vienam stiliui gali būti būdinga daugiau nei viena funkcija (Kožina 1982: 28; Solganik 1982: 43). Kita klasifikacijų kryptis remiasi stilių lemiančiais veiksniais. Galima skirti dvi klasifikacijų pagal ekstralingvistinius veiksnius grupes. Pirmoji grupė — funk- cinių stilių klasifikacija pagal visuomenės sąmonės formas. Šią klasifikacija pa- grindusi M. Kožina teigė, kad funkcinius stilius logiška skirti atsižvelgiant į vi- suomenės sąmonės formas (mokslas, politika, teisė, menas), kurias atitinka tam tikros veiklos rūšys ir bendravimo sritys (Kožina 1983: 67-68). Deja, buitinis stilius neturi atitinkamos visuomenės sąmonės formos. Yra klasifikacijų, suda- rytų pagal veiklos rūšis ar bendravimo sritis, nepabrėžiant jų ryšio su visuome- nės sąmonės formomis (Vasil'eva 1986: 4). Antroji grupė — kalbos atmainų sky- rimas pagal socialinius kalbėtojų vaidmenis bei socialinį kultūrinį kontekstą (Do- linin 1987: 74). K. Dolinino nuomone, funkciniai stiliai yra apibendrinti šnekos žanrai, atspindintys socialinius vaidmenis, kurių skaičius nėra tiksliai nustatytas, jų gali būti ir penki, ir septyni (kaip tradicinėse klasifikacijose), ir daugiau. Prahos lingvistinės mokyklos sekėjai mano, kad funkcinius stilius galima skirs- tyti atsižvelgiant į juos veikiančius objektyvius ir subjektyvius veiksnius. Objek- tyvių veiksnių veikiami — mokslinis ir administracinis, subjektyvių — buitinis ir meninis, objektyvių ir subjektyvių — publicistinis, retorinis ir esė stiliai (Mistrik 1985: 423). Lietuvių stilistikoje savos stilių klasifikacijos nėra. Lietuvių stilistikos tyrėjai rėmėsi kitų šalių kalbininkų patirtimi. J. Pikčilingis funkcinius stilius skyrė pa- gal visuomeninės veiklos sritis, kaip rusų lingvistai (Pikčilingis 1971,: 276—277). K. Župerka funkcinius stilius skirstė dichotomijos principu, remdamasis slova- 135 kų stilistika ir atsižvelgdamas į visuomeninės veiklos rūšis (Župerka 1983: 99; 1997: 79). Įdomu, kad remiantis skirtingais kriterijais skiriami, galima sakyti, tie patys funkciniai stiliai. Jie skiriami intuityviai, o paskui kiekvienas mokslininkas sa- vaip aiškina jų ekstralingvistinį pamatą (Vasiljeva 1986: 4). Visas funkcinių stilių klasifikacijas sukritikavo J. Skrebnevas, teigdamas, kad „tradicinių stilių“ iš tikrųjų nėra: yra tik individualios stilių klasifikacijos — V. Vi- nogradovo skiriami stiliai, I. R. Galperino, E. S. Riesel, J. S. Stepanovo postu- luojami stiliai ir t. t. (Skrebnev 1975: 48-49). Lietuvių stilistikos tyrėjas K. Žu- perka nemano susidariusią padėtį esant ydingą: „klasifikacija vienu pagrindu neleidžia išsamiai aptarti sudėtingo stiliaus reiškinio, reikalingos įvairios stilių klasifikacijos“ (Župerka 1987: 195). Prie funkcinės stilistikos siejasi anglų teksto lingvistikoje atsiradusi registrų teorija, kuri turi nemažai bendra su socialiniu psichologiniu funkcinių stilių trak- tavimu. K. Župerkos nuomone, stilistinei kalbos funkcionavimo įvairovei api- būdinti, atsižvelgiant į daugelį šnekos akto veiksnių, būtinas smulkesnis tų stilių skaidymas (Župerka 1995: 8). Terminas registras dažnai vartojamas bet kokiam kalbos variantui žymėti, to- dėl kartais kritikuojamas. D. Crystalas siūlo šiuo terminu vadinti tik tuos kal- bos (šnekos) variantus, kurie skiriami pagal socialines situacijas (pvz., mokslo, religijos registrai) (Crystal 1990: 260). Taigi anglų kalbininkai terminą registras vartoja, kalbėdami apie įvairių bendravimo sričių šneką, terminą stilius palikda- mi tik grožinei literatūrai, kuri atskiru registru nelaikoma. Skirtingose situacijose vartojama skirtinga šneka. Šnekos pasirinkimą lemia ne pats aptariamas faktas ar noras jį apibūdinti, o tai, kad tam tikru konkrečiu atveju vartojama tam tikra šneka, t. y. kalbos variantas, kuris apibrėžiamas kaip registras (Halliday ir kt. 1964: 87). Šnekos situacijoje elgiamasi, kaip reikalauja socialiniai vaidmenys, kurie irgi turi įtakos pasirenkant reikiamą registrą (daž- nai tai daroma nesąmoningai). Jei pasirinktas registras neatitinka šnekos situa- cijos, daroma stiliaus klaidų, kurios ypač dažnos kalbant ne gimtąja kalba (San- ders 1977: 139). Registrai vienas nuo kito skiriasi įvairiomis raiškos priemonėmis — sintaksi- nėmis, leksinėmis, fonologinėmis (pvz., anglų bažnytinė kalba nuo kitų registrų skiriasi tik jai būdinga balso kokybe). Priklausymą kokiam nors registrui rodo ne atskiras kalbos vienetas, o kelių vienetų derinys; kalboje yra ir tokių vienetų, kurie, būdami universalūs, vartojami įvairiuose registruose (Halliday ir kt. 1964: 88). Panašūs Rytų ir Vidurio Europos kalbininkų teiginiai apie funkcinius sti- lius: tie patys kalbos vienetai gali būti vartojami įvairiuose funkciniuose stiliuo- se, bet jų deriniai yra būdingi tik atskiriems stiliams. Skiriasi funkcinių stilių ir registrų klasifikacija, pastarieji skirstomi daug smulkiau. Yra dvi pagrindinės registrų klasifikacijos, kurios skiriasi veiksnių skaičiumi, bet iš esmės viena kitai neprieštarauja — antroji klasifikacija praplečia pirmąją. 136 Viena iš jų yra klasifikacija pagal tris veiksnius, turinčius įtakos pasirenkant registrą: 1) šnekos sritis — visuomenės veiklos sritis, kurioje vartojama šneka; pagal šį veiksnį skiriami politikos, techninių mokslų, asmeninių santykių registrai; 2) šnekos forma — šnekos veiklos būdas, visų pirma skirtumas tarp šnekamo- sios ir rašomosios kalbos; pavyzdžiui, gali būti politikos šnekamasis ir rašoma- sis registrai; 3) šnekos kokybė — šnekos akto dalyvių santykis, dažniausiai apibrėžiamas pagal familiarumo ir oficialumo priešpriešą; asmeninių santykių registrą pagal šį veiksnį galima skirstyti į draugišką, pagarbų ar familiarų (Halliday ir kt. 1964: 87; Crystal 1990: 187, 196, 260-261). Antrąją klasifikaciją sudarė R. Hasan, remdamasi M. A. K. Halliday ir kitų kalbininkų (J. Ellis, J. Ure) tyrinėjimais. Ji nurodė penkis veiksnius, pagal ku- riuos klasifikuojami registrai: 1) šnekos objektas, 2) šnekos situacijos tipas, 3) šnekos dalyvių vaidmenys, 4) šnekos pobūdis, 5) šnekos forma (Hasan 1975: 215—221). Šnekos objektas apibūdinamas kaip dalykas, apie kurį kalbama. Tai sudaro šnekos turinį. Šnekos objektas iš dalies nulemia leksikos pasirinkimą — pavyzdžiui, kalbant apie ugnikalnius būdinga leksikos dalis bus kitokia, negu kalbant apie muzikinę kompoziciją. Šnekos situacijos tipą apibūdina šnekos dalyvių sąveikos, dėl kurios vartojama šneka, tikslas. Su šnekos objektu susiję galimi situacijos tipai. Štai du pavyzdžiai, kur šnekos objektas tas pats — papuošalai, o situacijos tipai skirtingi — eksperto įvertinimas (1) ir pardavimas (2). Atitinkamai vartojami skirtingi regist- rai: 1. Žiedas padarytas iš 585° prabos aukso, aukso svoris 2 g, akmuo - III klasės brangakmenis. Žiedo vertė 300 Lt. 2. Štai puikus papuošalas. Labai dailiai padarytas žiedas. Akmuo nuostabiai žiba dieną, o dar labiau elektros šviesoje. Kuo puikiausiai derės prie vakarinės suk- nelės. Pasimatuokit. Matot, kaip tik Jūsų rankai. Šnekos dalyvių vaidmenys yra bendraujančių ir vartojančių kalbą žmonių socialiniai vaidmenys — tėvas, sūnus, mokytojas, pardavėjas ir kt. Kiek- vienu konkrečiu atveju kalbėtojas elgsis pagal vaidmenį, kurį jis atlieka, ir rink- sis tokias kalbos priemones, kurios tą vaidmenį atitiktų. Šnekos akto dalyvių vaidmenys nemažai priklauso ir nuo situacijos tipo. Pavyzdžiui, pedagoginėje situacijoje socialiniai vaidmenys yra mokytojas ir mokinys. Jei mokytoja klasėje bendrauja su mokine, kuri kartu yra ir jos duktė, jų vaidmenų santykiai bus kaip mokytojos ir mokinės, o ne kaip motinos ir dukters. Svarbu ir šnekos dalyvių tarpusavio santykių distancija, kurią išreiškia bendravimo atmosfera. Ji vertina- 137 ma pagal oficialumo ir familiarumo santykį. Ši savybė ypač ryški asmeninių santykių registruose. Šnekos dalyvių vaidmenys ir jų santykių distancija turi įta- kos pasirenkant leksines ir sintaksines registro priemones. Šnekos pobūdis gali būti susijęs su jau aptartais trimis veiksniais. Pa- vyzdžiui, pardavimo situacijoje, kur pokalbio tema yra pirkinys, o dalyvių vaid- menys — pardavėjas ir pirkėjas, bus įkalbinėjamasis šnekos pobūdis, o įsakmus — neįmanomas. Pardavėjas meilikauja, bet neįsakinėja. Hipotezės aiškinimo situ- acijoje šnekos pobūdis bus aiškinamasis, ne maldaujamasis. Įmanoma numatyti įvairių šnekos pobūdžių tekstų būdingąsias struktūrines charakteristikas, pa- vyzdžiui, jtikinamajame tekste aiškūs priežasties ryšiai. Šnekos forma yra susijusi su komunikacijos ryšio kanalu ir gali būti ra- šomoji arba šnekamoji. Tačiau ji nėra tiesiogiai priklausoma nuo materialios pranešimo perdavimo formos. Pavyzdžiui, atskirais leidiniais leidžiamos Seimo posėdžių stenogramos, nors ir pateikiamos rašomąja forma, nėra jos pavyzdys. O šnekamajai formai nepriklauso žinios, kurios skaitomos per televiziją ar radi- ją. Taigi svarbiau ne kokiu būdu perduodamas pranešimas, bet jo kalbos prie- monių ypatybės — jos yra skiriamasis registrų požymis. Pavyzdžiui, prašnekinti gatvėje gražiai lietuviškai kalbančio užsieniečio pajuntame, kad jis kalba ne taip — taisyklingai, bet vartoja rašomosios kalbos ypatybes, nes dar nemoka kalbos tiek, kad jaustų registrų skirtumus. Šnekos forma turi įtakos pasirenkant sintak- sines priemones — šnekamojoje kalboje daug elipsių, nepilnų sakinių, nes infor- macija perteikiama ne vien žodine forma, šalia vartojamos nežodinės komuni- kacijos formos — gestai, mimika, reikšmės turi kalbėjimo aplinkybės. Kiekvienas iš nurodytų penkių veiksnių turi įtakos kalbos priemonių atran- kai šnekos proceso metu (taip pasirenkamas reikiamas registras), todel pasi- keitus kuriam nors vienam iš jų, keičiasi ir registras. Registrų skaičius nenusta- tytas, nes nėra tiksliai suskaičiuotų kiekvieno atskiro veiksnio variantų, išskyrus šnekos formas, kurių yra dvi. Beje, nors teoriškai galėtų būti įvairiausių veiks- nių derinių, tačiau negalima teigti, kad jie vienas su kitu nesusiję, pavyzdžiui, jei šnekos objektas yra kalbotyra, mažai tikėtina, kad šnekos pobūdis būtų meili- kaujamasis ar provokuojamasis. Taigi svarbiausi veiksniai yra šnekos objektas ir situacijos tipas, jie iš dalies lemia kitų veiksnių poveikį. Iš pateiktų funkcinių stilių ir registrų apibūdinimų matyti, kad šios lingvisti- nės teorijos kai kuriuos šnekos reiškinius vertina panašiai, panašūs ir veiksniai, pagal kuriuos skiriami funkciniai stiliai ir registrai. Ypač registrams artimi funk- ciniai stiliai, apibrėžti K. Dolinino. Tiesa, registrų teorija remiasi teksto seman- tika, todėl jos negalima tapatinti su funkcine stilistika; jos tyrinėjimų pobūdis yra platesnis. Tačiau šias teorijas galima sėkmingai derinti tyrinėjant nemeni- nius stilius (ypač buitinį), taip būtų galima išsamiau atskleisti šnekos dėsningu- mus tam tikrose bendravimo srityse. Gauta 1999 02 24 138 LITERATŪRA Arnol'd I. 1990: Stilistika sovremennogo anglijskogo jazyka, Moskva: Prosveščenie. Bally Ch. 1921: Traitė de stylistigue frangaise 1, Heidelberg: Carl Winters Universitatsbuch- handlung. Bitinienė A. 1983: Mokslinis stilius, Vilnius: LTSR aukšt. ir spec. vid. mokslo m-ja. Crystal D. 1990: A dictionary of linguistics and phonetics, Oxford and Cambridge: Blackwell. Dolinin K. 1982: Stil’ v obščesemiotičeskoj perspektive. — Osnovnye ponjatija i kategorii ling- vostilistiki, Perm’, 71-79. Dolinin K. 1987: Stilistika francuzskogo jazyka, Leningrad: Prosveščenie. Fleischer W., Michel G. 1975: Srilistik der deutschen Gegenwartssprache, Leipzig: Bibliogr. Inst. Gaivenis K., Keinys S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. Gal'perin I. 1980: Problemy lingvostilistiki. — Novoe v zarubežnoj lingvistike 9: Lingvostilistika, Moskva, 5-34. Gavranek B. 1967: O funkcional’'nom rassloenii literaturnogo jazyka. — PraZskij lingvistiCeskij kružok, Moskva, 433-443. Halliday M. A. K. ir kt. 1964: Halliday M. A. K., Mc Intosh A., Strevens D. D. The Linguistic Sciences and Language Teaching, London: Longmans. Hasan R. 1975: Code, Register und sozialer Dialekt. — Sprachliche Kode und soziale Kontrolle, Diisseldorf: Padagogischer Verlag Schwann, 191-235. Karaliūnas S. 1997: Kalba ir visuomenė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kožina M. 1973: O rečevoj sistemnosti funkcional'nogo stilja. — Sbornik naučnych trudov Moskovskogo pedagogičeskogo instituta inostrannych jazykov 73, Moskva, 192-196. Kožina M. 1982: Jazyk i stil’ v funkcional'nom aspekte. — Osnovnye ponjatija i kategorii lingvos- tilistiki, Perm’, 15-34. Kozina M. 1983: Stilistika russkogo jazyka, Moskva: Prosveščenie. Mistrik J. 1985: Štylistika, Bratislava. Moller G. 1980: Praktische Stillehre, Leipzig: Bibliogr. Inst. Palionis J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pikčilingis J. 1971 : Kas yra stilius, Vilnius: Vaga. Pikčilingis J. 1971: Lietuvių kalbos stilistika 1, Vilnius: Mintis. Sanders W. 1973: Linguistische Stiltheorie, Gottingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Sanders W. 1977: Linguistische Stilistik, Gottingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Skrebnev J. 1975: Ocerki teorii stilistiki, Gor'kij. Slovar’ 1990: LingvistiCeskij énciklopediceskij slovar’, Moskva: Sovetskaja ¢nciklopedija. Solganik G. 1982: K probleme klassifikacii funkcional’nych stilej na intralingvisti¢eskoj osno- ve. — Osnovnye ponjatija i kategorii lingvostilistiki, Perm’, 43-52. Vasiljeva A. 1986: O celostnom komplekse stileopredeljajus¢ich faktorov na urovne mak- rostilej. — Funkcional’naja stilistika: teorija stilej i ich jazykovaja realizacija, Perm’, 4-11. Vinogradov V. 1963: Stilistika. Teorija poéticeskoj reci. Poétika, Moskva: Izdatel'stvo AN SSSR. Zuperka K. 1983: Lietuvių kalbos stilistika, Vilnius: Mokslas. Zuperka K. 1985: Kiek stilių lietuvių kalboje. — Mokymo ir auklėjimo klausimai 17, 55-60. Zuperka K. 1987: Stilių normų atspindys metakalbiniuose komentaruose. — Lietuvių kalboty- ros klausimai 26, 194-199. Župerka K. 1995: Kalbos priemonių konkurencija kaip lietuvių kalbos stilistikos objektas, Šiau- liai: Šiaulių pedagoginis institutas. Župerka K. 1997: Stilistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. 139 ON FUNCTIONAL STYLES AND REGISTERS Summary The paper reviews the main theories of functional styles and registers. On the basis of the extralinguistic factors defining a functional style, a distinction is made between two of its treat- ments. Following the first one, the main factor deciding the type of functional style is the form of social consciousness and its role in a society; it is related to the type of activities or area of communication. Adherents of the second treatment take a functional style as a social and psy- chological phenomenon. There is a variety of classifications of functional styles. Some of them are motivated on the basis of the language functions, whereas the others are based on the decisive factors of the style. Therefore, different criteria lead to the distinction of the same functional styles — scientific, administrative, publicistic, colloguial (everyday), artistic (belles-letres). The variety of styles is important for us in oder to be able to exhaustively define the complicated phenomenon of style. The register theory, which evolved in English text linguistics, like the theory of functional styles, dwells on the usage of different language varieties in different social situations. The theories of functional styles and registers could be combined when studying non-artistic styles, especially everyday, or colloguial, style. 140