Lietuvių „dativus cum infinitivo“ ir latvių infinityviniai santykiniai sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIY KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Axel HOLVOET Lietuviy kalbos institutas, Vilnius LIETUVIU DATIVUS CUM INFINITIVO IR LATVIU INFINITYVINIAI SANTYKINIAI SAKINIAI Siame straipsnyje aptariama kai kuriy lietuviy ir latviy kalby infinityviniu konstrukcijy raida, ypaé atsizvelgiant i lietuviy kalbos dativus cum infinitivo konstrukcija ir jos genetinius atitikmenis latviu kalboje’. Lietuviy kalboje yra vartojami du dativus cum infinitivo konstrukcijos, reiskiancios objekto paskirti, variantai: vienu atveju daiktavardzio naudininkas atlieka objekto funkcija, pvz., nupirkau arklj laukams arti, kitu — subjekto funkcija, pvz., ipyliau pieno Suniukams uzlakti (pavyzdziai pagal Vytauta Ambraza 1995). Taciau Sie variantai yra kile i$ vienos konstrukcijos. Atrodo, kad dativus cum infinitivo atsirado tais laikais, kai bendratis dar buvo nominaline forma, greiCiausiai veiksmo pavadinimo [nomen actionis] naudininkas’, taigi ja galima apibidinti kaip ,.nuo sakinio branduolio priklausom[a] dvejybin[i] paskirties (tikslo) naudinink[a]“ (Ambrazas 1995: 79). Todel tik veliau, bendra¢iai virstant grynai veiksmazodine forma, galejo susidaryti antrinis rySys tarp bendraties ir daiktavardzio kaip tarp predikato ir nuo jo priklausomo objekto arba subjekto. Dabar, bendraciai netekus savo pirminio nominalinio pobudZio, jau galime kalbeti apie daiktavardzio atliekama objekto ar subjekto funkcija bendraties atzvilgiu. Bendraties pobidzio pasikeitimas gali sudaryti salygas tolesnei dativus cum infinitivo konstrukcijos raidai, o galu gale ir jos iSnykimui. Butent toks procesas ivyko slavy kalbose, kuriose dativus cum infinitivo yra paliudytas, bet dabar niekur nebevartojamas (paliudijimus senojoje baznytinéje slavu ir senojoje ¢eku kalbose ir literatira cituoja Ambrazas 1995: 83). Latviy kalboje yra atitikmenuy tik antrajam i§ minetuju variantu: kaip reliktinis reiSkinys paliudytas dativus cum infinitivo, kuriame naudininkas atlieka bendraties subjekto funkcija (Zr. Endzelins 1951: 990): lai paliek galotnite putniniem uzmesties ‘kad likty virSinéle paukSteliams nutupti’. ' Autorius dékingas prof. Vytautui Ambrazui, maloniai sutikusiam perskaityti ir pakomentuoti pirmaja Sio straipsnio redakcija. Uz straipsnyje likusius netikslumus ir klaidas yra atsakingas tiktai autorius. > Plg. Stang (1966: 447-448), Ambrazas (1995: 74-75). 105 Atrodo, kad bendrineje latviy kalboje ir daugumoje latviu tarmiy pirmas variantas su objekto naudininku jokio atitikmens neturi’. Minetas sakinys paliudytas ir su santykiniu ivardziu kur prieS bendraties konstrukcija (zr. Endzelins 1951: 990): lai paliek galotnite, kur putnam uzmesties ‘kad likty virSiinelé pauk&¢iui nutupti | kur paukStis galéty nutipti’. Tokiu budu susidaro infinityvinis santykinis sakinys — latviy kalbai labai bidingas, bet lietuviy kalboje beveik nezinomas sintaksinis tipas. Tiksliau sakant, lietuviy kalboje (pana8iai kaip slavy kalbose) vartojamas tik vienas jo variantas, kuriame santykinis sakinys yra priklausomas nuo egzistencinio sakinio formaliai nei8reikSto subjekto (pvz., cia yra | néra kq valgyti) arba nuo posesyvinés konstrukcijos su veiksmazodziu turéti formaliai nei8reikSto objekto (pvz., turitt | neturiu kq valgyti); apie Sias konstrukcijas Zr. Ambrazas ir kt. 1994: 670. Sio varianto atitikmeny randame jau senojoje baznytinéje bei naujosiose slavy kalbose, plg. s. b. sl. ne imate eso ésti, 1. (nie) majq co jesé ir pan. Latviy kalboje tokie santykiniai sakiniai gali pazymeti taip pat ir daiktavardZius, pvz., Es panému gramatas, ko lasit atpiitas laika ‘A& pasiémiau knygy skaityti (| kad skaityGiau) poilsio metu’. Tokie infinityviniai santykiniai sakiniai skiriasi nuo paprastu santykiniy sakiniu (kuriuose tarinio funkcija atlieka veiksmazZodzio asmeniné forma) tuo, kad jie iSrei8kia ne realiq su apibréziamo daiktavardzio zymimu objektu susijusia bukle (pvz., Grdmatas, ko es lasu ‘Knygos, kurias a8 skaitau’), o tik su tuo objektu susijusia galimybe, to objekto paskirti (Gramatas, ko lasit ‘knygos skaitymui, knygos, kurias galima skaityti’). Kadangi latviy infinityviniai santykiniai sakiniai neturi atitikmenu nei lietuviy, nei slavu kalbose, galima spéti, kad tokie sakiniai yra Sios kalbos naujadarai. Akivaizdu, kad funkcijos atzvilgiu jie labai artimi naudininkui su bendratimi. Abiem konstrukcijoms bidinga tarpiné funkcija tarp pazyminio ir tikslo aplinkybés. Vytautas Ambrazas apie naudininka su bendratimi raso, kad &i konstrukcija tik retkarCiais turi grynq pazyminio funkcija (pvz., tokiuose sakiniuose, kaip Tas kirvis malkoms kapoti visai at¥ipo), 0 paprastai ji ,,siejama su veiksmazodciu ir su jo valdomu daiktavardziu ar ivardziu“, pvz., Atveziau karciu tvorai tverti (Ambrazas 1995: 77), taigi jos funkcija artima tikslo aplinkybei. Latviy infinityviniai santykiniai sakiniai, kaip santykiniai (pazyminio) sakiniai, yra formaliai susijg su daiktavardziu, bet gali biti suprantami ir kaip aplinkybés sakiniai, plg.: panému gramatas, ko lasit atpiitas laika | panému gramatas, lai tas lasitu 3 Pagal Lidijos Leikumos pateikta informacija, dativus cum infinitivo konstrukcijy su objekto funkcijq atliekanciu naudininku esama ir latgaliy tarmése. Kol nebus publikuoti duomenys apie Sios konstrukcijos pobiidi ir paplitima latgaliy tarmése, sunku jvertinti ju reikSme dativus cum infinitivo konstrukcijos raidos latviy kalboje interpretacijai. 106 atpiitas laika. Latviy kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai priklauso prie to tipo sakiniy, kuriuos F. R. Palmeris (Palmer 1986: 178-179) vadina ,,santykiniais paskirties sakiniais“ (relative purpose clauses). Sio tipo sakiniuose, uZimanciuose tarpine pozicija tarp pazyminio (santykiniy) sakiniy ir adverbialiniu tikslo sakiniu, bina vartojamos veiksmazodzio formos, bidingos adverbialiniams tikslo sakiniams: daZnai tai buna bendratis, bet pasitaiko ir konjunktyvas arba perifrastines konstrukcijos su optatyvine reik’me’*. Tarp naudininko su bendratimi ir latviy infinityviniy santykiniy sakiniy yra ir skirtumu: pirmuoju atveju naudininkas gali reik8ti tik veiksmo veikeja ar objekta, o antruoju tokio pobudzio apribojimy néra. Kadangi nuo egzistencinés konstrukcijos neigreikSto subjekto priklausomi infinityviniai santykiniai sakiniai (yra kq valgyti tipo sakiniai) yra paliudyti lietuviu kalboje bei slavy kalbose, tai imanoma, kad tokie sakiniai latviu kalboje paplito toliau ir juos buvo imta vartoti taip pat ir daiktavardziams zymeéti. Taciau Siuo atveju infinityviniai santykiniai sakiniai turéjo uzimti kitu, senesniu konstrukciju vieta, ir atrodo visai tikétina, kad juos imta vartoti bitent vietoj infinityviniu konstrukciju. Latviy infinityviniy santykiniy sakiniy bendraties veiksmo subjektas, jeigu jis formaliai isreikStas, visada biina reiSkiamas naudininku kaip ir bet kuriame kitame infinityviniame sakinyje. Todel bendratis su naudininku keiciama infinityviniu santykiniu sakiniu be papildomy morfosintaksiniu pokyGiu: uztenka, kad prieS bendrati bitty iterptas santykinis ivardis ar prieveiksmis (galotnite putnam uzmesties — galotnite kur putnam uzmesties). Tais atvejais, kai naudininkas atlieka objekto funkcija, skirtumas tarp abieju konstrukcijy yra rySkesnis, kadangi bendraties objektas infinityviniame santykiniame sakinyje reiSkiamas ne naudininku, o galininku: Nopirku zirgu, ar ko laukus art. Latviy infinityviniai santykiniai sakiniai turi buti gana senas reiSkinys, nes jie tikriausiai slypi ir dabartinio debityvo struktiiroje. Kaip zinoma, debityvas yra kiles i§ sudétinio sakinio tipo su santykiniu sakiniu, 0 debityvo prieSdeélis jd- (kai kuriose tarmése ju-, kiles i pirmines galininko arba inagininko formos *juo) yra santykinio ivardzio pédsakas. Konstrukcija lauks ir jdar turéjo atsirasti is * Lotyny kalboje cia buvo vartojamas konjunktyvas, pvz., Scribebat ... orationes, quas alii dicerent ‘Ra’ydavo kalbas kitiems sakyti’ (Cicero, Brutus, Zr. Palmer 1986: 178). Dabartinéje latviy kalboje santykiniuose paskirties sakiniuose Salia bendraties vartojama ir tiesioginé nuosaka su dalelyte /ai, daznai laikoma liepiamosios nuosakos 3-iojo asmens pakaitalu, pvz., noléma iecelt kasieri, kas lai to naudu uzglabatu (A. Deglavas) ‘nutaré paskirti kasininka pinigams saugot’. Bendraties ir konstrukcijy su /ai distribucija latviy kalbos santykiniuose paskirties sakiniuose néra iSnagrinéta. 107 ankstesnés struktiros *ir /auks juo art, kur *juo atitinka dabartini santykini ivardi kuo. Tiesa, dabartinéje kalboje prieSdélis j@- bina pridedamas ne prie bendraties formos (iSskyrus forma jabiit ‘reikia biti’, kuri remiasi butent bendratimi), 0 prie esamojo laiko 3-iojo asmens formos. Ne visi tyrinétojai pritaria Prellwitzo ir Endzelyno iskeltai min¢iai, kad 3-iojo asmens forma Cia uzeémeé anksGiau buvusios bendraties vieta. Mtihlenbachas (Mthlenbach 1907: 322) mane, kad debityvo prieSdeélis iS pat pradziy buvo pridedamas prie beasmene reiksme vartotos 3-iojo asmens formos, ir man (ir) jubrauc aiSkino kaip ‘y MeHs ecTb, Ha yem e3gaT’. Atrodo, kad ir Fraenkelis buvo linkes 3-iojo asmens forma laikyti pirminiu debityvo pagrindu, nes jis su latviy debityvu gretina lietuviu tarmese pasitaikancias konstrukcijas su 3-iojo asmens forma bendraties vietoj, tokias kaip jam nebebus, kas éda ‘er wird nichts mehr zu fressen haben, jam nebebus ko ésti’ (Fraenkel 1928); i§ to galima spresti, kad tarp ju jis izvelgé genetini rySi. Taciau dar néra irodyta, kad minetosios lietuviy tarmiy konstrukcijos yra senos. IS Vilniaus kraSto tarmiy Fraenkelis dar cituoja konstrukcija ner kam azZtaria ruisciuos Zddeliuos ‘nicht einer ist da, der... fir mich Fursprache einlegen kénnte bei zornigen Worten’ (Fraenkel 1936), panasi konstrukcija pateikta ir ,,.Dabartines lietuviu kalbos gramatikoje“: Nér kam turgun vaziuoja (Ambrazas ir kt. 1994: 671). Naudininko vartojimas Cia suprantamas tiktai tada, jei sutiksime, kad 3-iojo asmens forma uzeme bendraties vieta: néra kam turgun vaziuoti, néra kam uZtarti. 3-iojo asmens forma Cia greiciausiai prigijo todel, kad ji buvo vartojama konstrukcijose, kur santykinis jvardis rei$ke veiksmo veikéja, pvz., néra kas dirba ‘non est, qui laboret’ (plg. Ambrazas ir kt. 1994: 671). Taigi minétosios lietuviy konstrukcijos nera pakankamas pagrindas atmesti Prellwitzo ir Endzelyno iskelta minti, kad debityvo prieSdelis jdiS pradziu buvo pridedamas prie bendraties, nors ir atrodo, kad pats Endzelynas veliau atsisaké savo ankstesnés nuomonés, tikriausiai dél Fraenkelio itakos (zr. Endzelins 1951: 885-886; autorius Cia ankstesnés nuomones nekartoja, uztat cituoja Fraenkelio is lietuviy tarmiu pateiktas konstrukcias). Latviy debityvo bendraties pakeitimo 3-iojo asmens forma priezastys ligi Siol nera paaiskintos. Imanoma, kad minéto pakeitimo priezastys buvo panasios i tas, kurios lémé 3-iojo asmens itraukima i minetasias lietuviy kalbos konstrukcijas, bet tam tikri argumentai tam prieStarauja. Kaip anksciau minéta, lietuviy kalbos konstrukcijos néra kam turgun vazZiuoja, néra kam uZtaria turéjo atsirasti dél tokiy konstrukcijy itakos, kuriose santykinis ivardis rei8ké veiksmo veikéja (pvz., néra kas dirba), 0 tokios konstrukcijos negalejo tureti itakos vélesniojo debityvo raidai, kadangi jomis néra pagristas ne vienas debityvo variantas. Pirma, kaip rodo priesdelio formos (*juo, *j@), debityvas kilo iS konstrukcijy su galininku, inagininku arba kilmininku santykiniame sakinyje; vardininko arba naudininko pédsaku (atitinkan¢iu panasgias formas lietuviu kalbos konstrukcijose néra kam uztarti / néra kas uZtaria) Cia nerandame. Antra, prie ypatingos tarminés lietuviskos konstrukcijos jam nebebus, kas éda atsiradimo galéjo prisideti lietuviy kalboje dar visai 108 gyvas objekto vardininko reikinys: vardininko kas vartojima Cia greiCiausiai reikia sugretinti su kas reikia daryti, kas buvo daryti tipo konstrukcijomis (zr. Ambrazas 1995: 91-93). Toks objekto vardininkas galéjo atsirasti santykiniuose sakiniuose su bendratimi (néra kas ésti = néra kq / ko ésti), i kuriuos paskui buvo itraukta 3-iojo asmens forma (néra kas éda ‘néra ko ésti’). Latviu kalboje tokia vardininko objekto itaka atrodo mazai tiketina. Antra vertus, tai, kad pirminis debityvo pagrindas buvo bitent santykinis sakinys su bendratimi, galima paremti keliais argumentais: 1) reliktine forma jabiit’ ; 2) tuo, kad ir dabar latviu kalboje vartojami infinityviniai santykiniai sakiniai, kurie gali biti tiesiog susije su pirminiais, reliktiniu pavidalu iSlaikytais debityvo sudetyje, tiktai santykinio ivardzio kamienas *yobuvo pakeistas ivardiniu kamienu *k’o-; 3) tuo, kad santykiniams paskirties sakiniams, prie kuriy priklauso Cia aptariami santykiniai sakiniai, budingesné ne tiesioginés nuosakos, 0 kity veiksmaZodzio formy vartosena’ ; 4) tuo, kad kai kuriais atvejais santykiniai paskirties sakiniai su bendratimi yra paliudyti ir lietuviu, ir slavu kalbose. Jeigu Prellwitzo ir Endzelyno nuomoné apie infinityvine konstrukcija kaip latviu debityvo pagrinda yra teisinga, tai galima manyti, kad latviy kalbos infinityviniai santykiniai sakiniai yra gana senas rei&kinys, siekiantis prieSistorinj Sios kalbos raidos laikotarpi. Tai rodo archajiskas, debityvo sudétyje reliktiniu budu iSlikes ivardinio kamieno *yovartojimas santykinio ivardzio reikSme vietoj velesniojo *k”o-’. Taciau balty prokalbéje ju tikriausiai dar nebita: ten bendratis > Tokiy reliktiniy formy galéty atsirasti daugiau, bet kadangi senuosiuose latviy kalbos tekstuose yra daug morfologijos klaidy, jy interpretacija liks gin¢ytina. NeaiSkios yra, pyz., Elgerio pavartotos formos daud3e man no iums iarunnat vnd iatését (Evangelia et epistolae 19r), jeigu Salia randame ir mums nenek wairak iarunna (ibid. 12r, zr. Evangelien und Episteln ins Lettische tibersetzt von Georg Elger... Bd. 1. Texte, hrsg. von Karlis Dravins, Lund 1961). ® Vv. Ambrazas dar mini konstrukcijas su esamojo laiko dalyviu, kurias jis teisingai lygina su dativus cum infinitivo ir su latviskomis konstrukcijomis, i§ kuriy kilo debityvas: nebuvo kas bedirbas, néra kas valgq (Zr. Ambrazas 1990: 115-116). Apskritai dalyviy vartosena santykiniuose sakiniuose gali biti laikoma archajisku reiSkiniu, paveldétu i§ prokalbés (plg. Ambrazas 1989; 1990: 121-122), todél a priori atrodo ne visai tikétina, kad j minétasias konstrukcijas dalyviai biitu prasiskverbe neseniai, uzimdami bendraties vieta. Greiciau galima bity tiketis dalyviu pakeitimo kitomis formomis negu jy tolesnio plitimo. Vis délto dalyvinés konstrukcijos néra kas valgq ‘néra ko valgyti’ vardininko objektas turbit yra sietinas su pirmine bendraties vartosena vietoj vélesnio dalyvio, nes sunku bity ji iSaiSkinti kitaip, negu kaip nominativus cum infinitivo pédsaka. Tais atvejais, kai santykinis jvardis atlieka subjekto funkcija (nebuvo kas bedirbqs), dalyvio vartojimas atrodo kaip archaizmas. |traukiant 3-iojo asmens forma vietoj dalyviy, tuo paciu laiku panagus procesas galéjo vykti ir infinityviniuose santykiniuose sakiniuose. 7 Nors santykinio jvardzio kamieno *ye/oir parodomojo ivardzio kamieno *itarpusavio rysys balty kalbose ne visai aiskus (zr. Brugmann 1911: 331, 347-348, Stang 1966: 233-234), néra abejotina, kad kamieno “ye/osantykiné vartosena yra paveldeta i§ prokalbes, todel ir debityvo sudétyje iSlaikyto ivardinio kamieno vartosenos archajiskumas nekelia abejonés. A. Rosinas (1975: 169) neigia ivardZio jis, ji (kurio jis neskiria nuo reliatyvinio *ye/o-) reliatyvine vartosena balty prokalbéje, bet i latviy debityvo kilme jis neatsizvelgia. 109 greiCiausiai buvo dar nominalinio pobidzio forma. Bendraties pirmini nominalini pobiidi liudija bitent lietuviy dativus cum infinitivo. Minétasis struktirinis tipas *ir lauks juo art ilgainiui jgijo modaline funkcija: dabartinéje kalboje lauks ir jdar tiesiog reiSkia ‘reikia arti lauka’. Taciau kai kuriose tarmése i§ dalies iSliko Siy konstrukcijy pirmineé reikSme; tai iliustruoja anks¢iau minétas sakinio variantas su vietoj bendraties vartojamu debityvu (Zr. Endzelins 1901: 73 = 1971: 149-150): lai stavéja virstinite putniniem jauzmetas. Labai idomis yra Mithlenbacho (1907: 316-317) i§ Vietalvos tarmés cituojami panaSaus debityvo vartojimo pavyzdiiai. Sioje tarméje ivyko dviejy debityvo variantu diferenciacija: vienas i8 ju, su prieSdélio forma jd-, turi dabartinés latviu bendrinés kalbos debityvo modaline funkcija: man natt jabratc ‘A He OsDKeH exaTb’. Antrasis variantas, su prieSdélio forma ju-, yra iSlaikes pirmine infinityvinio santykinio sakinio funkcija. Miihlenbacho cituojamuose pavyzdziuose priesdélis juatlieka inagininko funkcija: man nau jubrauc ‘MHe He Ha 4eM exaTE’; bral’am nau zirga juecé ‘y Opata HeT JOWIayu, YTOOLI OOPOHUTD’; lenas udeni jumazgdjas ‘IjpuwHecu BOD! JA MbITbA’; biitu muims bijs pulvers juSaiin ‘ecnu Obi y Hac GbuI MOpOX, YTO6EI CTPCJIATD’. Tokia funkcija atitinka ir prieSdélio forma, nes prieSdélis ju-, proklitineje pozicijoje sutrumpintas i§ *juo, gali biti laikomas arba galininku, arba inagininku (del galininko formos *juo, formaliai atitinkanCios liet. moteriSkosios gimines forma jq, zr. Stang 1966: 437, Endzelins 1951: 518). Tarp Miihlenbacho cituojamy pavyzdziy nerandame tokiu, kuriuose prieSdelis jubity suprantamas kaip galininkas — gal todeél, kad objekto galininkas buvo iSstumtas kilmininko, kuris prasiskverbé i§ neigiamuju konstrukcijy (del prieSdeélio jaformos apibendrinimo plg. Holvoet atiduota spaudai straipsni). Variantas su objekto funkcija atliekandiu santykiniu jvardziu ir tapo debityvo kaip modalinés konstrukcijos pagrindu: tai rodo ir pavyzdys i§ Vietalvos tarmés man nati jabratic ‘A He 1O1DKeH exatb’. Siame variante modaliné reik’mé ilgainiui ir i8stimeé pirmine reikSme, islikusia dar senuju latviy teksty konstrukcijoje teems ne bij ja-ehd ‘jie neturéjo ko valgyti (Gliuko Biblija, Morkaus VIII.1, zr. Mithlenbach 1907: 319). Savo pirmine reikSme iSlaiké Vietalvos tarméje paliudytas variantas su ivardzio inagininku, véliau virtusiu prieSdeliu *jwo- > ju-. Butent Si varianta galima sugretinti su lietuviu kalbos dativus cum infinitivo variantu, kurio naudininkas reiSkia 110 veiksmazodzio objekta. Kadangi prieSdélis *jwo- > juCia yra jnagininkas, o ne objekto galininkas, tai objekto pozicija prie Sio adnominalinio debityvo lieka laisva, ir ja gali uzimti daiktavardzio galininkas: panam kaé pavadu zirgu jusapin ‘BO3bMH XOTb MOBO, YTOOI MM 3allyTaTb IOWA’ liet. pasiimk nors pavadj arkliui supancioti. Panasu pavyzdi (i$ dainos teksto) cituoja Endzelynas (1901: 73 =1971: 149; 1951: 973) iS kitu tarmiy (Cia apibendrinta prieSdelio forma ja-): devu savu kumelinu ruozu darzu jdecé liet. daviau savo arklelj roziy sodui aketi; lai stav [nauda] ... guovi janopérk liet. tegu btina pinigy karvei nusipirkti. Panasgus debityvai su prieSdeliu jainagininko reikSme yra paliudyti ir senosios latviu kalbos tekstuose, kaip antai Elgerio ,,Evangelijose ir epistolose“: vnd kad tems ne by iamaklfa, abbems pedewwe ‘non habentibus illis, unde redderent, donavit utrisque’ (64v = Lk 7, 42). Atrodo visai tikétina, kad bitent konstrukcijos su santykinio jvardzio inagininku i§ pradziy buvo vienas i§ pagrindiniy infinityviniu santykiniy sakiniy varianty; tuo ir paaiskinamas jy gramatikalizavimas, t. y. ypa¢ios agliutinacinio pobudzio gramatinés formos atsiradimas suaugus ivardziui ir veiksmazodZiui. Sis tipas tikriausiai sietinas su lietuviy dativus cum infinitivo kaip jo genetinis atitikmuo. Abi konstrukcijos kilo i§ prokalbés konstrukcijy su bendratimi tikslo (paskirties) reik’me, kurios latviy kalboje buvo pakeistos jterpiant santykinio ivardzio jnagininka. Lietuviy kalbos konstrukcija su gryna tikslo bendratimi (be subjekto arba objekto) Vietalvos tarméje atitinka be objekto vartojamas debityvas su prieSdéliu ju-: brolis neturi arklio akéti = *bral’am nav zirga juo ecét > bral’am nau zirga juecé. Prokalbés infinityviné konstrukcija Gia buvo pakeista, iterpiant santykinj ivardj; kaip ir konstrukcijose su bendraties subjekto funkcija atliekan¢iu daiktavardziu, daugiau Cia keisti nereikéjo. Lietuviy bendrati su objekto funkcija atliekanciu naudininku atitinka Vietalvos judebityvo variantas su objekto galininku: pasiimk pavadj arkliui supancioti = *panem pavadu zirgu juo sapit > panem pavadu zirgu jusapin. Cia reikéjo ne tik jterpti ivardi, bet ir pakeisti linksni, nes daiktavardis tapo santykinio sakinio bendraties objektu. Akivaizdu, kad dativus cum infinitivo konstrukcijos su naudininko objektu nebuvimas latviy kalboje yra sietinas butent su Siuo procesu, neaisku tik, kurioje Sio proceso stadijoje buvo itrauktas objekto galininkas. Yra dvi galimybés: 1) objekto galininkas buvo itrauktas j infinityvinius santykinius sakinius ir tik 111 paskui infinityviniai santykiniai sakiniai i8stumé senaja dativus cum infinitivo (rygys tarp infinityviniy santykiniu sakiniy atsiradimo ir dativus cum infinitivo isnykimo Siuo atveju bity netiesioginis); arba 2) santykinis jvardis buvo itrauktas tiesiog j dativus cum infinitivo konstrukcija, 0 tik paskui naudininkas buvo pakeistas galininku. Sios paskutinés prielaidos labui liudija iterpto ivardzio vieta: jvardis suaugti su veiksmazodziu konstrukcijose su objektu greiciausiai galéjo tada, jeigu pirminé ZodZiu tvarka buvo *panem pavadu zirgu juo sapit, o ne *panem pavadu juo zirgu sapit. Jeigu auk&8Ciau minétuose pavyzdziuose paliudyta Zodziu tvarka néra atsitiktiné ir objektas (zirgu, ruozZu darzu, guovi) visada stovejo pries ivardzio ir bendraties kompleksa, tai velesnysis bendraties objektas i8 pradziy turéjo biti ne objektas, o buvo priklausomas nuo to paties daiktavardzio, su kuriuo prieS iterpiant ivardi tiesiog (kaip tikslo arba paskirties naudininkas) buvo siejama ir bendratis. Tokiu atveju savo dabartine linksnio forma (galininka) jis galéjo igyti tik véeliau, atsiradus infinityviniam santykiniam sakiniui, o pirminé jo linksnio forma turejo biti kitokia: greiCiausiai tai buvo naudininkas. Tai reiSkia, kad konstrukcija panem pavadu zirgu jusapin gali biti kilusi tiesiog i§ dativus cum infinitivo konstrukcijos. Tai, kad abu dativus cum infinitivo variantai turéjo egzistuoti jau baltu prokalbéje, o véliau latviy kalboje jie buvo pakeisti kitomis konstrukcijomis, atsizvelgiant i lietuviu ir slavy kalbu duomenis, yra a priori tikétina. Atrodo, kad ir pacios latviy kalbos duomenys leidZia atsekti Sios konstrukcijos pédsakus latviu kalbos infinityviniy konstrukcijy raidoje. Gauta 1999 05 25 LITERATURA Ambrazas_ V. 1989: Baltic languages and the reconstruction of the Indo-European complex sentence. — General Linguistics 29, 52-59. Ambrazas_ V. 1990: Sravnitel’nyj sintaksis priéastij baltijskich jazykov / Vergleichende Syntax der baltischen Sprachen, Vilnius: Mokslas. Ambrazas V. 1995: Lietuviy kalbos bendraties konstrukcijy raida. — Lietuviy kalbotyros klausimai 33, 74-109. Ambrazas V. ir kt. 1994: Dabartinés lietuviy kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopediJu leidykla. Brugmann K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen, Bd. I, 2. T., Strassburg: Karl J. Triibner. Endzelins [Endzelin] J. 1901/1971: Ursprung und Gebrauch des lettischen Debitivs. — Bezzenbergers Beitrége 26, 66-74. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 143-150.) Endzelins [Endzelin] J. 1905/1971: Zur Entstehung des lettischen Debitivs. - Bezzenbergers Beitrége 29, 320-321. (Perspausdinta: idem, Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 288— 289.) Endzelins J. 1951: Latwviesu valodas gramatika, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba. 112 Fraenkel E. 1928: Litauische Beitrage. — Indogermanische Forschungen 46, 44-57. Fraenkel E. 1936: Der Stand der Erforschung des im Wilnagebiete gesprochenen Litauischen. — Balticoslavica 2, 14-107. Holvoet A. (atiduota spaudai) On the rise and grammaticalisation of the Latvian debitive. — Linguistica Baltica. Miihlenbach [Mjulenbachs] K. 1907: O debitivé. — Izvéstija Otdélenija russkago jazyka i slovesnosti Imperatorskoj Akademii Naukv 12/3, 313-333. Palmer E.R. 1986: Mood and modality, Cambridge: University Press. Prellwitz W. 1904: Zur Entstehung des lettischen Debitivs. — Bezzenbergers Beitrige 28, 319. Rosinas A. 1975: Ar balty *i-, *ioresp. *7, *idkamienai buvo reliatyviniai? — Baltistica 11 (2), 165-170. Stang Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo etc.: Universitetsforlaget. THE LITHUANIAN DATIVUS CUM INFINITIVO AND THE LATVIAN NON-FINITE RELATIVE CLAUSES Summary The dativus cum infinitivo, an archaic infinitive construction which probably arose from a double dative of purpose (the dative being originally the dative of a verbal noun), is well retained in Lithuanian but has hardly left any traces in Latvian. Of the two varieties attested in Lithuanian, with the dative as subject of the infinitive ({pyliau pieno Suniukams uzlakti ‘I poured out some milk for the dogs to lap’) and with the dative as its object (nupirkau arklj laukams arti ‘I bought a horse to plough the fields with’) only the former is vestigially attested in Latvian. In the paper an attempt is made to bring this fact in connection with the development of non-finite relative clauses in Latvian. In Lithuanian (as in Slavonic) the occurrence of such clauses is restricted to but a few types, and in Latvian their scope was probably extended as relative pronouns were inserted in constructions with infinitives expressing purpose. In reconstructing this process, evidence may be drawn from some dialectal varieties of the debitive, which, in a fossilised shape, represents an original non-finite relative clause type with the relative pronominal stem *ye/o-. In the dialect of Vietalva an adnominal variety of the debitive with the prefix ju- (an original instrumental) is attested, in which an object may occur (pariam kaé pavadu zirgu jusapin ‘take with you a lead to shackle the horse with’). This seems to correspond exactly to the Lithuanian dativus cum infinitivo with the dative as an object (pasiimk pavadj arkliui supancioti), not only functionally, but also genetically. Though the original dative was replaced with an accusative as the original infinitival construction developed into an infinitival relative clause, a direct connection with the dativus cum infinitivo is suggested, among other things, by word order, as the incorporation of the relative pronoun into the verbal forms (*juo sapit > jusapin) suggests an original word order *panem pavadu zirgu juo sapit, where the second noun, before being reinterpreted as an object in the relative clause, must have been in adnominal position, and must therefore have been in the dative rather than in the accusative. 113