Linksnis ir jo funkcijos lietuvių kalboje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Adelė VALECKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius LINKSNIS IR JO FUNKCIJOS LIETUVIŲ KALBOJE 0.1. Links nio funkcija yra žymėti daiktavardžio bei jo atitikmens santykį su kitais sakinio žodžiais, paprastai su veiksmažodžiu arba kitu daiktavardžiu. Pvz., rašo laišką – gal. laišką reiškia santykį su veiksmažodžiu rašo ir rodo objektą, į kurį nukreiptas veiksmas, o tėvo namas – kilm. tėvo reiškia santykį su daiktavardžiu namas ir rodo daikto priklausymą kam (posesyvinis santykis). Taigi linksniai padeda jungti žodžius į sakinį. Lietuvių, taip pat kitose fleksiją išlaikiusiose indoeuropiečių kalbose vardazodžiu formos yra derinamos linksniu, taip pat gimine ir skaičiumi, pvz., sūnus buvo mylimas – sūnus ir mylimas yra vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko linksniai. Links­nio kategorija paprastai išskiriama tose kalbose, kur daiktavardžiai turi linksnių morfemas (galūnes). W. P. Lehmannas (1958: 185) nurodo, kad kalboje nėra linksnio, jeigu jis neturi formos, kontrastuojančios tam tikroje sistemoje su kita forma. Dėl to linksnis, kuris išsiskiria funkciniais bei formaliosios raiškos požymiais, tradicinėje kalbotyroje laikomas morfologine kategorija kaip skaičius ir giminė. Links nio sudėtingumas yra tai, kad jis, nors ir turėdamas apibrėžtą formą (galūnę), vis dėlto neturi pakankamo semantinio apibrėžtumo, t. y. tokios semantinės funkcijos, pagal kurią būtų galima vieną linksnį priešinti kitam. Galima sakyti, kiekvienas linksnis turi keletą ar keliolika neretai sunkiai viena su kita siejamų funkcijų, o atskiriems linksniams tam tikrame kontekste būdingos vienodos funkcijos. Skirtingų kalbų linksnių sistemose tie patys linksniai gali turėti skirtingas funkcijas. Jau seniai pastebėta, kad tam tikrų linksnių funkcijos neretai atitinka prielinksinių konstrukcijų funkcijas arba yra joms artimos. Dėl to kai kurie tyrinėtojai, sakysim, J. Kurylowiczius (1960: 131–134) prielinksnį laiko nesavarankiška (sinsemantine) morfema, implikuojančia linksnio galūnę ir kartu su pastarąja rodančia linksnio funkciją. Prielinksninėje konstrukcijoje jis įžvelgia dvigubą dichotomiją, pvz., lot. extra urbem: I dichotomija – šaknis urb: prielinksnis extra su priklausomo akuzatyvo galūne -em; II dichotomija – pagrindinė submorfema extra: papildoma submorfema akuzatyvo galūnė -em. Dėl linksnių funkcijų tapatumo su prielinksinių konstrukcijų atitinkamomis funkcijomis daugelis tyrinėtojų pastaruoju metu nagrinėja linksnių ir prielinksnių konstrukcijų funkcijas kartu, laikydami sintetinės linksnių formas ir prielinksines konstrukcijas tos pačios linksnio kategorijos išviršinėmis formomis (Fillmore 1968: 32 t., Eroms 1981). 66 Linksnių funkcijų specifika – reikšti žodžių santykius – bei jų semantinė įvairovė priklausomai nuo konteksto (apsupties) ir funkcinis tapatumas su prielinksninėmis konstrukcijomis leido tyrinėtojams padaryti išvadą, kad linksnis yra sintaksės reiškinys, t. y. kad linksnio kategorijos prigimtis sintaksinė, o ne (vien tik) morfologinė (Fillmore 1968: 21). Atitinkamai pakito ir tyrinėjimo kryptis – nuo funkcijos prie formos. Be to, linksnių semantinės („giluminės“) funkcijos nagrinėjamos ir tose kalbose, kur linksnių morfologinių rodiklių (galūnių), galima sakyti, nebėra (pvz., anglų kalboje). Teoriniu požiūriu bendrojoje kalbotyroje linksnio bei linksnių funkcijų klausimą nagrinėjo daugelis žymių pasaulio mokslininkų. Pagal linksnių funkcijas pateikta įvairių linksnių klasifikacijų. Čia bus aptariamos trijų pagrindinių autorių – R. Jakobsono, J. Kurylowicziaus ir Ch. J. Fillmore’o linksnių funkcijų teorijos, kurios yra skirtingos ir atspindi mokslo apie linksnį bei jo funkcijas raidą. 0.2. Vieno iš žymiausių Prahos lingvistinės mokyklos atstovų Romano Jakobsono darbe „Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre“ (1971: 23–71) linksnis siejamas su morfologiniu lygmeniu, analogiškai kaip giminė ir skaičius. Jakobsonas, išrutuliojęs gramatinių opozicijų mokslą, vaisingai pritaikytą gramatinėms kategorijoms tirti, siekia ir linksnius suklasifikuoti pagal jų diferencialinius požymius bei nustatyti jų opozicijas, o pastarosiose – žymėtuosius ir nežymėtuosius narius. Savo darbe analizuodamas rusų kalbos duomenis, jis išskiria kiekvieno linksnio bendrąją reikšmę (Gesamtbedeutung), kuri nepriklauso nuo konteksto, ir dalines, kontekstines reikšmes (Sonderbedeutungen), kurias sąlygoja kontekstas – linksnių apsuptys (įvairūs junginiai). Pastarąsias reikšmes Jakobsonas laiko bendrosios reikšmės kombinaciniais variantais. Jakobsono bendroji linksnio reikšmė yra abstrakti, išvesta iš dalinių reikšmių ir neturi tiesioginio ryšio su konkrečia vartosena. Dėl to ji neduoda tvirto pamato konkrečioms linksnių funkcijoms tirti. Ne be pagrindo ji buvo kritikuota daugelio tyrinėtojų (Курилович 1955: 78; Kuryłowicz 1960: 136; 149–150; Исасенко 1965: 96, 105; Helbig 1973: 158 t.; Докулил 1978: 97 tt. ir lit.; Fillmore 1968: 10). Antra vertus, Jakobsono linksnių teorija (dar žr. jo 1971: 154–183) neretai remiamasi nagrinėjant įvairių kalbų linksnius (plg. Barnetová ir kt. 1979 – rusų kalbos linksnius, Лихачева 1986 – lietuvių ir rusų kalbos linksnius). 0.3. J. Kurylowicziaus (1960: 131–150; 1964: 179–206) linksnių mokslas daugiau atspindi praktinę linksnių vartoseną ir geriau pritaikytas tirti linksnių funkcijas. Kurylowiczius kurdamas savo teoriją remiasi įvairių ide. kalbų duomenimis, tarp kitų ir lietuvių. Jis skiria dvejopo tipo linksnių funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinėmis laikomos sistemos sąlygotas funkcijos, nepriklausomos nuo semantinio konteksto, neturinčios jokios semantinės vertės. Jos išryškėja priešinant vieną linksnį kitam pagal tam tikrą diferencinį požymį, pvz., tiesioginio papildinio galininką veiksnio vardininkui ir pan. Semantinėmis laikomos funkcijos, pasižyminčios nuo konteksto priklausomais semantiniais at- 67 spalviais (vietos, laiko, tikslo ir pan.). Sintaksinės ir semantinės funkcijos gali būti pirminės ir antrinės. Pirminės funkcijos yra dominuojančios, svarbiausios, pagrindinės tam tikram linksniui, o antrinės – periferinės, šalutinės, mažiau išreikštos, ribotos. Linksniai klasifikuojami pagal pirminių funkcijų pobūdį. Skiriami: 1) gramatiniai, arba sintaksiniai (vardininkas, galininkas, kilmininkas), ir 2) konkretieji, arba prieveiksminiai, linksniai (įnagininkas, vietininkas ir naudininkas su tam tikromis išlygomis). Gramatinių linksnių pirminės funkcijos yra sintaksinės. Pvz., galininko pirminė funkcija yra tiesioginio papildinio, t. y. veiksmo perėjimo į objektą žymėjimas su tranzityviniais veiksmažodžiais. Pagal Kuryłowiczių (1960: 136 t.; 1964: 181), ji yra sintaksinio pobūdžio ir nepriklauso nuo semantinio konteksto. Gramatinių linksnių antrinės funkcijos yra semantinės, priklausomos nuo konteksto, jas riboja santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės, pvz., laiko galininkas yra tik laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių. Konkrečiųjų linksnių, atvirkščiai – pirminės yra semantinės funkcijos, priklausomos nuo santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės, o antrinės – sintaksinės, pagal savo pobūdį atitinkančios gramatinių linksnių pirmines funkcijas. Taigi sintaksinės funkcijos yra pirminės gramatiniams ir antrinės konkretiems linksniams, o semantinės funkcijos, priešingai – pirminės konkretiems ir antrinės gramatiniams linksniams. Kuryłowiczius kuria sintaksinę linksnių teoriją. Be to, jo teorijoje ryški kryptis ir į semantiką. Palyginti su Jakobsono teorija, Kuryłowicziaus mokslas apie linksnius yra žingsnis į priekį. Antra vertus, Kuryłowiczius taip pat neišvengia prieštaravimų. Jis neįvertino tokių semantinių linksnių funkcijų (semantinių „rolių“), kurias lemia veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantinis santykis (žr. toliau Ch. Fillmore’o darbus). O tokias semantines funkcijas iš tikrųjų turi ne tik konkretieji, bet ir gramatiniai linksniai. Sakysim, veiksnio vardininkas ar tiesioginio papildinio galininkas atlikdami atitinkamas sintaksines funkcijas tuo pačiu metu turi ir tam tikras semantines funkcijas. Pvz.: Tėvas kirto medį – tėvas turi sintaksinę veiksnio ir semantinę agento (veiksmo atlikėjo) funkciją, o medį – sintaksinę tiesioginio papildinio ir semantinę paciento (kas ką patiria) funkciją. Kuryłowiczius mano, kad veiksnio vardininkas ir tiesioginio papildinio galininkas, be savo sintaksinių funkcijų, kitų, t. y. semantinių, funkcijų visai neturi. Plg. jo pastabą apie galininką: „Su tranzityviniais veiksmažodžiais, kai šis linksnis (galininkas) žymi vidinį ar išorinį veiksmo objektą, galininko galūnė neturi jokios semantinės vertės, o yra grynai sintaksinis daiktavardžio priklausymo veiksmažodžiui rodiklis.“ (Kuryłowicz 1960: 136–137). 0.4. Naują linksnių koncepciją pateikė Ch. J. Fillmore’as (1968: 1–88; 1977: 59–81) remdamasis anglų kalbos duomenimis. Anglų kalboje, galima sakyti, nėra linksnių žymiklių (galūnių), išskyrus vienaskaitos kilmininką ir daugiskaitos linksnius (skiriant juos nuo vienaskaitos), tačiau sakinyje egzistuoja universalios linksnių sąvokos, suvokiamos iš daiktavardžio ar jo atitikmens santykio su veiksmažodžiu ar kitu daiktavardžiu. Be to, ir tose kalbose, kur yra linksnių 68 žymikliai, linksnių skaičius neidentiškas jų reiškiamoms sąvokoms: tas pats linksnis turi ne vieną funkciją, o ta pati funkcija būdinga ne vienam linksniui. Todėl Fillmore’as kuria „giluminių“ linksnių teoriją. Jo nuomone, linksnių yra tiek, kiek yra reikšmių, sąlygojamų situacijos, t. y. priklausomų nuo daiktavardžio santykio su veiksmažodžiu. Jis išskiria „propozicijos rėmą“, kurį sudaro veiksmažodis (V) ir jam priklausoma vardąžodinė grupė (NP) – paprastai daiktavardis. Čia svarbiausia veiksmažodžio reikšmės tipas. Jis lemia daiktavardžio parinkimą bei linksnio semantinę funkciją.1 Jau L. Tesnière’as (1959: 102 t.) išskyrė veiksmažodį, užimantį centrinę vietą sakinyje, ir aktantus (veiksmo dalyvius) bei circonstans (veiksmo aplinkybes). Tačiau jo sakinio modelis neišėjo iš sintaksės ribų. Fillmore’o „giluminiai“ linksniai yra reliacinio pobūdžio ir apibūdinami semantiškai. Jie atitinka tam tikrų universalių sąvokų, sprendimų tipus, kuriuos žmogus turi daryti apie įvykius, susijusius su juo ar vykstančius šalia jo, tokio tipo kaip „kas kažką padarė“, „kas su kuo atsitiko“, „kas pasikeitė“ ir pan. Fillmore’as (1968: 24–25) skiria 6 dažniausiai vartojamus „giluminius“ linksnius: 1) agentas [A] – veiksmo atlikėjo linksnis, 2) instrumentas [I] – veiksmo atlikimo priemonės linksnis, 3) datyvas [D] – veiksmą ar būseną patiriančio gyvo daikto linksnis, 4) faktityvas [F] – veiksmo ar būsenos rezultato linksnis, 5) lokatyvas [L] – veiksmo vietos linksnis, 6) objektyvas [O] – suprantamas semantiškai kaip daikto, į kurį nukreiptas veiksmas ar būsena, linksnis (perspėja, kad jo nereikia painioti su tiesioginio papildinio linksniu sintaksiniame lygmenyje). Be šių, dar mini direktyvą, beneficientą ir kitus „giluminius“, t. y. semantinius, linksnius. Fillmore’o „giluminiai“ linksniai atspindi konstrukcijų semantines funkcijas sakinyje, išryškina linksnių semantinę sistemą ir yra universalūs, tinka bet kuriai kalbai. Atskirose kalbose skiriasi tik jų raiškos būdai, vadinami išviršine struktūra, išviršiniais linksniais (linksnių galūnės, prielinksnių pridėjimas ir kt.). Prielinksnines konstrukcijas Fillmore’as taip pat laiko linksniais ir tiria vienoje gretoje su „sintetiniais“ linksniais. Daiktavardžio linksnį prie tam tikro veiksmažodžio gali atstoti ir šalutinis dėmuo (Aš noriu, kad jis ateitų). 1 Fillmore’o darbuose yra ir tokių teiginių, kad propozicijos rėme veiksmažodžio parinkimas priklauso nuo linksnio parinkimo, pvz., veiksmažodis bėgti gali būti įstatytas į rėmą [______ A] (Vaikas bėga), atidaryti – į rėmą [______ O+A] (Vaikas atidarė duris), kur A yra agentas (veiksmo atlikėjas), o O – objektas, suprantamas ne sintaksiškai, bet semantiškai (žr. Fillmore 1968: 27, 31). Čia Fillmore’as siekia skirti veiksmažodžių semantines grupes pagal palydovų (daiktavardžių) semantines funkcijas. Antra vertus, ilgainiui Fillmore’o ir kitų „linksnių gramatikos“ atstovų darbuose tvirtai nusistovėjo nuomonė, kad veiksmažodis turi centrinį vaidmenį sakinyje ir veiksmažodžio reikšmės tipas lemia daiktavardžio linksnio parinkimą bei reikšmę. Greit buvo suvokta, kad svarbiausia yra ištirti veiksmažodžių semantinius tipus, specifikuoti požymius, kuo skiriasi viena veiksmažodžių grupė nuo kitos, lemianti daiktavardžių linksnių semantines funkcijas (žr. Чейф 1975: 114 tt.; 190 t.; Longacre 1976: 38). 69 Fillmore’o „giluminių“ linksnių teorija turėjo tiesioginę įtaką veiksmažodžių valentingumo tyrinėtojams. Buvo išplėtota semantinių funkcijų, atitinkančių Fillmore’o „giluminius“ linksnius, samprata, nagrinėjant veiksmažodžių ir daiktavardžių konstrukcijas skiriama daugiau semantinių funkcijų (net iki 20)2, nors ne visos jos vienodai apibrėžiamos. Dabar tyrinėjamas ne tik veiksmažodžių (Helbig, Schenkel 1975, Helbig 1982), bet ir būdvardžių (Sommerfeldt, Schreiber 1974) semantinis valentingumas. Fillmore’as (1968: 21; 1977: 60) ne kartą pabrėžia „giluminių“ linksnių sintaksinę, o ne (tik) morfologinę prigimtį, t. y. jų priklausymą sakinio struktūros organizavimo lygmeniui. Jis nurodo, kad „giluminiai“ linksniai yra susiję su sakinio struktūros semantika ir šiuose rėmuose nagrinėjamas jų sintagminis, o ne paradigminis aspektas, t. y. „giluminiai“ linksniai atitinka tokius semantinius santykius, kurie sieja sakinio struktūros elementus vieną su kitu kontekste, o ne su kontrastų ar opozicijų sistema paradigminiame plane. Kai kurie valentingumo teorijos autoriai iš viso nepripažįsta linksniui gramatinės kategorijos statuso. Sakysim, Helbigas (1982: 59–62) teigia: „Linksnis nėra jokia kategorija, bet santykis, arba funkcija. Semantiniai linksniai negali būti apibrėžti semantiniais argumentų požymiais… Semantiniai linksniai apibrėžiami pagal predikato semantinius požymius, t. y. veiksmažodžio leksinius požymius… Semantinė predikato struktūra yra bazė semantiniam linksniui.“ 0.5. Lietuvių kalbotyroje daugiausia buvo tyrinėta atskirų linksnių reikšmės bei vartojimo atvejai. Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas 1928) savo knygoje „Linksniai ir prielinksniai“ pirmą kartą detaliai išanalizavo bei suformulavo linksnių reikšmes bendrinėje lietuvių kalboje bei tarmėse nurodydamas ir klaidingus linksnių vartojimo atvejus. Jo darbas, skirtas praktikai bei mokykloms, turėjo didelę reikšmę ugdant lietuvių kalbos kultūrą. Jablonskio suformuluotomis linksnių reikšmėmis bei terminais ir dabar remiamasi rašant įvairias gramatikas bei studijas apie linksnius. Antra vertus, Jablonskio linksnių bei prielinksninių konstrukcijų nagrinėjimas nebuvo pagrįstas vientisa metodika. Jo knygoje vienoje plotmėje nediferencijuotai nusakomos ir sintaksinės, ir semantinės linksnių reikšmės, t. y. vienos reikšmės apibrėžiamos sintaksiškai (veiksnio, tarinio vardininkas, nederinamojo pažyminio kilmininkas), o kitos semantiškai (kokybės, kiekybės kilmininkas, įnagio, kelio, meto, skirtumo įnagininkas). Jam svarbu buvo tik nusakyti linksnių reikšmes bei parodyti jų įvairovę. Tuo laiku lietuvių kalbotyroje dar nebuvo keliami linksnių reikšmių skyrimo metodikos klausimai. 2 Lietuvių kalbos veiksmažodžių semantiniam valentingumui aptarti N. Sl žienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne“ (1994: 20–25) taip pat skiriama 20 semantinių funkcijų; E. Jakaitienės knygoje „Leksinė semantika“ (1988: 62–63) tuo pat tikslu nurodomos 23 semantinės funkcijos. Šias funkcijas galima detalizuoti arba jungti į didesnes grupes. 70 Tuo pačiu metu kaip Jablonskio knyga pasirodė ir kitas reikšmingas darbas apie lietuvių kalbos linksnius – E. Fraenkelio „Syntax der litauischen Kasus“ (1928). Tai daugiau istorinio pobūdžio veikalas. Parašytas vokiškai, jis plačiau galėjo pasklisti užsienyje tarp besidominčių lietuvių kalba mokslininkų. Šiame darbe aptariami ne tik dabartinės kalbos, tarmių, bet ir mūsų senųjų raštų duomenys, pateikiama sintaksinių konstrukcijų su įvairiais linksniais istorinių aiškinimų, lietuvių kalbos linksnių vartojimas lyginamas su kitų ide. kalbų atitinkamų linksnių vartojimu. Pastaraisiais keliais dešimtmečiais yra parašyta sinchroninio pobūdžio studijų apie atskirus linksnius dabartinėje lietuvių kalboje (apgintų kaip daktaro disertacijos): A. Laigonaitės (1957) apie vietininkų (inesyvo, iliatyvo, aliatyvo) reikšmes bei vartoseną; T. V. Bulyginos-Šmelio-vos apie junginius su kilmininku (žr. Булыгина-Шмелева 1960); A. Rasimavičiaus apie veiksmažodinius junginius su įnagininku (žr. Расимавичюс 1965), J. Kil-iaus apie vietos, A. Ružės apie laiko konstrukcijas su linksniais bei prielinksninėmis konstrukcijomis (žr. Килюс 1973; Руже 1977) 3. Minėtuosiuose darbuose aprėpta plati analizuojamųjų linksnių medžiaga. Skirtingai nuo Jablonskio, linksnių reikšmės čia aptariamos atsižvelgiant į visą junginį. Pažymėtini du pastarieji Kil-iaus ir Ružės darbai, kur nagrinėjimo išeities taškas yra vietos ar laiko reikšmės, o jų atspalviai išryškinami aptariant šių reikšmių raiškos priemones – linksnius bei prielinksnines konstrukcijas. Kil-iaus darbe linksnių reikšmės skirtumai aptariami remiantis Jakobsono opozicijų bei diferencinių požymių metodika, kuri padeda atskleisti vietos reikšmių sistemą lietuvių kalboje4. Nagrinėjant junginius linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės plačiausiai aptariamos mokslinėse lietuvių kalbos gramatikose. „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (LKG 1976: 9–275) pateikiami tik prijungiamieji junginiai. Jų klasifikacijos pagrindas yra junginių raiška, pvz., veiksmažodiniai junginiai su kilmininku, naudininku ir kt., o šių skyrių viduje smulkiai išdiferencijuotos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės. „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje“ (DLKG 1994: 483–571) skiriami trijų rūšių junginiai pagal sintaksinių ryšių tipus: tarpusavio sąsajos, prijungiamieji ir sujungiamieji. Atskiri junginių tipai smulkiau klasifikuojami pagal reikšmę. Skiriamos keturios apibendrintos linksnių bei prielinksninių konstrukcijų reikšmės: subjekto, objekto, aplinkybių, požymio, kurios smulkiau detalizuojamos pagal raišką5. 3 Plg. dar darbus apie veiksmažodžių junginius su prielinksniais ir linksniais: V. Jovaišo – su naudininku (žr. Йовайшас 1964), E. Valiulytės – su galininku (žr. Валюлите 1966), M. Čaikausko – su kilmininku (žr. Чайкаускас 1968). 4 Kil-iaus darbe atsiribojama nuo Jakobsono bendrosios reikšmės, kuri analizuojant tik vietos reikšmės linksnių bei prielinksninių konstrukcijų sistemą nėra aktuali. 5 Dėl subjekto, objekto ir aplinkybių semantinių funkcijų skyrimo žr. Ambrazas 1986: 27 t. 71 Reikšmingas lietuvių kalbotyrai baigiamas leisti N. Sližienės „Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas“ (1994–1998), kur prie įtrauktųjų į Žodyną veiksmažodžių pateikiamos ir jiems priklausomų linksnių bei prielinksnių konstrukcijų semantinės funkcijos. Minėtinas kalbos kultūrai labai reikalingas didokas Jono Šukio darbas „Linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos“ (1998), kur normos požiūriu panašiai kaip Jablonskio aptariamas linksnių ir prielinksnių vartojimas bendrinėje kalboje pastaraisiais keliais dešimtmečiais. Apžvelgti bei įvertinti išleistiems darbams apie lietuvių kalbos linksnių reikšmes reikalingas atskiras straipsnis. Čia nurodyti tik svarbesni šios srities leidiniai bei aptartas jų pobūdis. Lietuvių kalbotyroje tebėra aktualūs linksnių klasifikacijos bei jų funkcijų skyrimo kriterijai. 0.6. Šiame straipsnyje nagrinėjami daiktavardžių bei jų atitikmenų linksniai, prisijungę prie veiksmažodžių arba vardažodžių. Skiriamos sintaksinės ir semantinės linksnių funkcijos. Kiekvienas linksnis tuo pačiu metu atlieka sakinyje tam tikrą sintaksinę ir tam tikrą skaičių semantinių funkcijų. Sintaksinėmis čia suprantamos tokios funkcijos, kurias lemia žodžių sintaksiniai ryšiai sakinyje, pvz., vardininkas, susijęs su veiksmažodžiu tarpusavio sąsajos ryšiu, žymi veiksmo atlikėją arba būsenos patyrėją ir turi veiksnio (sakinio subjekto) funkciją (vaikas bėga, jis serga); galininkas, susijęs su veiksmažodžiu stipriuoju valdymo ryšiu, t. y. būtinas veiksmažodžiui, žymi veiksmo perėjimą į objektą ir atlieka papildinio (sakinio objekto) funkciją (rašo laišką); o galininkas, susijęs su veiksmažodžiu silpnuoju valdymo ryšiu, t. y. nebūtinas veiksmažodžiui, turi aplinkybės funkciją (išėjo rytą)6. Semantinėmis laikomos tokios linksnių funkcijos, kurios priklauso nuo veiksmažodžio ar vardažodžio ir prie jų prisijungusio linksnio semantinio santykio, kaip Fillmore’o „giluminiai“ linksniai bei valentingumo teorijos atstovų semantinės funkcijos („rolės“). Veiksmažodžio ir daiktavardžio linksnio semantiniam santykiui lem iama vaidmenį turi veiksmažodžio semantinis tipas. Atskiri linksniai gali turėti ne vieną, o keletą sintaksinių ir semantinių funkcijų. Jos tarpusavy susijusios, nes išplaukia iš tų pačių žodžių santykio. Esant 6 Veiksnys, papildinys, aplinkybės čia laikomi daiktavardžių bei jų atitikmenų sintaksinėmis funkcijomis. Tarp vadinamųjų „kalbos dalių“ ir „sakinio dalių“, skiriamų tradicinėje gramatikoje, iš tikrųjų yra toks santykis: „kalbos dalys“ – tai žodžių, turinčių vienodus reikšminius bei gramatinius požymius, klasės (daiktavardis, veiksmažodis ir kt.), o „sakinio dalys“ yra ne kas kita kaip tų žodžių klasių funkcijos. Pirmasis pasaulinėje kalbotyroje atsisakęs „sakinio dalių“ kategorijos yra Tesnière’as. Savo knygoje „Éléments de Syntaxe Structurale“ jis nurodo: „Vaidmenį, kurį atlieka žodžiai reiškdami (sakinio) mintį, mes vadinsime funkcija“. Ir toliau: „Jeigu mes įsivedame sąvoką funkcija, tai sakinyje Alfred frappe Bernard žodis alfred atlieka subjekto (veiksnio) funkciją, Bernard – objekto (papildinio), o frappe yra veiksmažodinis centras (mazgas)“ (žr. jo 1959: 39, 50). Dėl to taip pat žr. Halliday 1994: 25; lietuvių kalbotyroje – Valeckienė 1998: 22, 34. 72 tam tikro linksnio vienai sintaksinei funkcijai, paprastai yra vienokios semantinės funkcijos, o esant kitai sintaksinei funkcijai – kitokios semantinės funkcijos. Sintaksinės funkcijos, priklausomos nuo sintaksinių žodžių ryšių, yra neribojamos konteksto. Semantines funkcijas riboja kontekstas. Jos priklauso nuo santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės bei jų semantinio santykio. Straipsnyje laikomasi Kuryłowicziaus linksnių klasifikacijos – skiriami gramatiniai ir konkrečieji linksniai. Tačiau, skirtingai nuo Kuryłowicziaus, semantinės funkcijos čia aptariamos tiek konkrečiųjų, tiek gramatinių linksnių. Siekiama atskleisti kiekvieno linksnio pirmines ir antrines funkcijas, kurios yra linksnių klasifikacijos pagrindas. Gramatiniai linksniai 1.0. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuvių kalboje prie gramatinių linksnių pagal jų pirmines sintaksines funkcijas priklauso vardininkas, galininkas ir kilmininkas. Vardininkas Veiksnio vardininkas 1.1.1. Vardininkas dažniausiai vartojamas veiksnio funkcija. Tai jo pirminė, dominuojanti sintaksinė funkcija. Šią funkciją vardininkas turi, kai yra sakinyje susijęs su veiksmažodžiu bei jo sintaksiniu atitikmeniu tarpusavio sąsajos ryšiu (pvz.: Šviečia saulė). Kadangi lietuvių kalboje šio modelio sakiniai sudaro didelę dalį, todėl veiksnio vardininkas yra labai plačiai vartojamas prie įvairių veiksmažodžių, jo neriboja kontekstas. Vardininkas, atlikdamas veiksnio funkciją, kartu turi įvairių semantinių funkcijų, kurias didele dalimi lemia veiksmažodžio semantinis tipas. 1) Agento vardininkas. Jis žymi veiksmo atlikėją, paprastai asmenį arba kitą gyvą būtybę, kartais negyvą daiktą, aktyvią fizinę jėgą, pajėgią atlikti veiksmą, pvz.: Vyrai pjovė lentas; Arklys peša žolę; Vėjas gena debesis. Šią funkciją turintis vardininkas jungiamas prie tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių, reiškiančių aktyvų veiksmą, pasiekiantį tam tikrą rezultatą, reikalaujantį iš veiksmo atlikėjo tam tikrų pastangų. Tokie veiksmažodžiai dažniausiai žymi: a) fizinį veiksmą, susijusį su tam tikra užduotimi, pvz.: Žmonės dirbo laukuose; Mergaitė sėmė vandenį; Mokiniai rašė obuolius; b) mentalinį veiksmą, pvz.: Mokinys sprendė uždavinį; Profesorius skaitė paskaitą; c) su kalbėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Draugai kalbėjo apie praėjusius metus; Mokinys atsakinėjo į klausimus; Motina skundėsi savo nedalia; 73 d) su žmonių bendravimu, kontaktavimu susijusį veiksmą (pranešimą, reikalavimą, prašymą, raginimą, įsakymą, linkėjimą, kvietimą, padėką ir pan.), pvz.: Tėvas pranešė apie sūnaus vestuves; Jis prašė paskolinti knygos; Kaimynas kvietė užeiti; Motina liepė vaikams mokytis; e) su judėjimu susijusį veiksmą, pvz.: Jie perėjo mišką; Keliautojai kopė į kalną; Paukščiai išskrido į šiltuosius kraštus; Šuo lėkė keliu; f) momentinį veiksmą, pvz.: Vyras trenkė kumščiu į stalą; Svečias davė vaikui saldainį; Kas paėmė mano knygą?; Jie pasikeitė dovanomis; g) daikto būsenos kitimą, vienos daikto būsenos perėjimą į kitą, pvz.: Ragana pavertė brolius juodvarniais; Tėvas atsisėdo už stalo; Ligonis atsigulė ant šono; h) asmens užsiėmimą kuo, pvz.: Jie vertėsi prekyba; Vaikai grybavo miške; Motina taisė valgyti. 2) Paciento vardininkas. Jis žymi asmenį, gyvūną bei negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas arba kuris apimtas tam tikros būsenos, pvz.: Sūnus pasidavė draugo įtakai; Pražydo pieva purienomis. Skirtingai nuo agento, paciento vardininkas jungiamas prie intranzityvinių veiksmažodžių, paprastai reiškiančių įvairias nevalingas būsenas bei savaiminius veiksmus, nereikalaujančius veiksmo patyrėjo pastangų. Plg. agento ir paciento vardininką prie aktyvaus ir savaiminio veiksmo veiksmažodžių: Vėjas [Ag] lenkė medžius ir Medis [Pat] linko nuo vėjo. Veiksmažodžiai, prie kurių jungiamas paciento vardininkas, dažniausiai žymi: a) fizinę asmens bei daikto būseną, jų padėtį, pvz.: Vaikas serga; Žmogus neteko sąmonės; Batai peršlapo nuo lietaus; Žydi pienių laukas; b) psichinę asmens būseną bei būvį, pvz.: Jis dažnai pyksta, niršta; Visi žmonės klysta; Marytė ilgėjosi namų; c) su egzistavimu, buvimu susijusias asmenų bei daiktų būsenas, pvz.: Jie gyvena kaime; Jų sodybos sueina (gyvena greta); Jų butas susideda iš trijų kambarių; d) jutimais suvokiamas daiktų būsenas, pvz.: Tolumoje lyg kažkas boluoja; Žiba žvaigždės danguje; Gėlės kvepia; e) asmenų, gyvūnų, daiktų fizines būsenas, susijusias su jų skleidžiamais nevalingais garsais, pvz.: Senelė kriokia; Medžiai ošia nuo vėjo; Lėktuvai ūžia; f) su judėjimu, slinktimis susijusią asmens būseną, pvz.: Jonas važiuoja traukiniu; Tėvas joja arkliu; Sesuo skrenda lėktuvu; g) savaiminį fizinį veiksmą, kuris apima daiktą, pvz.: Rugiai byra; Duona rūgsta; Jam rasoto kakta prakaitui; h) proceso pradžią bei perėjimą į naują fizinę būseną, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Vaikas jau gyja; Žmogus anka; Gėlės vysta; i) momentinį veiksmą, proceso baigtį, kurią patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Sūnus žuvo kautynėse; Namas virto degėsių krūva. 3) Kontentyvo vardininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį. Šią funkciją vardininkas paprastai turi prie intranzityvinių veiksmažodžių, reiškian- 74 čių nevalingus veiksmus bei būsenas, pvz.: Ugnis grėse ir kitiems pastatams; Jam nelaimė atsitiko; Seniui žemė sukosi po kojų; Jonui sekasi mokslas; Nusibodo man tas darbas. 4) Percipiento vardininkas. Jis žymi psichinės būsenos patyrėją bei suvokėją. Šią funkciją vardininkas turi prie tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių, žyminčių mentalinius veiksmus ar būsenas, susijusias su mąstymu, žmogaus patirtimi, jutimais, pvz.: Sesuo mėgsta muziką; Vaikai myli motiną; Jis susimąstė dėl ateities; Broliai susitaikė; Tėvas abejojo gautąja žinia. 5) Beneficiento vardininkas. Jis žymi ko nors turėtoją, adresatą, kieno naudai atliekamas, kam skiriamas veiksmas. Ši funkcija vardininkui reta, paprastai su veiksmažodžiais gauti, turėti, pritrūkti, pvz.: Vaikas gavo dovanų; Senis turi pinigų; Mes pritrūkom vandens; Aš sužinojau naujieną. 6) Instrumento vardininkas. Jis žymi veiksmo priemonę (paprastai negyvą daiktą bei reiškinį). Ši funkcija vardininkui taip pat nėra dažna, pvz.: Tavo peilis gerai pjausto mėsą; Daina skaidrina gyvenimą; Laikas gydo žaizdas. Be veiksnio funkcijos, daiktavardžio vardininkas turi daugiau sintaksinių funkcijų: tarinio, predikatinio pažyminio, priedėlio, aplinkybių, tačiau jos vardininkui yra antrinės. Šių funkcijų daiktavardžio vardininkas vartojamas rečiau ir priklauso nuo tam tikro konteksto. Tarinio vardininkas 1.1.2. Daiktavardžio vardininkas turi tarinio sintaksinę funkciją, kai eina prie pagalbinio veiksmažodžio būti ir yra derinamas su veiksnio vardininku linksniu bei skaičiumi, dažnai ir gimine, pvz.: Tėvas buvo mokytojas. Tarinio vardininko vartojimas yra pagrįstas jo derinimu su veiksnio vardininku. Daiktavardžio vardininkas, atliekantis tarinio sintaksinę funkciją, turi identifikuojamąją semantinę funkciją, pvz.: Aš ne poetas, ne dainius Myk-Put; Brolis buvo gydytojas. Čia nurodoma, kuriai asmenų klasei priklauso identifikuojamasis asmuo, pasakytas veiksnio vardininku7. Predikatinio pažyminio vardininkas 1.1.3. Daiktavardžio vardininkas atlieka sintaksinę predikatinio pažyminio funkciją, kai yra susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais: su savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu ir veiksnio vardininku, su kuriuo derinamas linksniu, skaičiumi ir gimine. 7 Būdvardžio bei dalyvio vardininkas toje pat pozicijoje vartojamas kur kas dažniau ir turi apibūdinamąją (kokybės) semantinę funkciją, pvz.: Vienas brolis buvo turtingas, o antras nuskūręs Balč. Čia būdvardis apibūdina veiksnio vardininku reiškiamą asmenį pagal jo ypatybę. 75 Semantinė šio vardininko funkcija yra žymėti veiksnio vardininku pasakyto asmens ar daikto būseną, būvį veiksmažodžio reiškiamo veiksmo metu, pvz.: Sūnus užaugo geras berniokas LTt; Jis įlindo į ausį, apsisuko ir išlindo puikus kareivis LTt. Predikatinio pažyminio funkciją daiktavardžio vardininkas turi retai. Šia funkcija dažniausiai vartojamas būdvardžio arba jo atitikmens vardininkas, pvz.: Gandras parlėkė linksmas. Priedėlio vardininkas 1.1.4. Daiktavardžio vardininkas turi priedėlio sintaksinę funkciją, kai jungiamas prie kito daiktavardžio vardininko ir yra su juo suderintas linksniu bei skaičiumi, dažnai ir gimine. Priedėlio vardininko (kaip ir kitų priedėlio linksnių) semantinė funkcija yra pažymimoji. Priedėlio vardininkas modifikuoja pagrindinio daiktavardžio sąvoką ir padeda apibūdinti žymimąjį asmenį, kartais ir negyvą daiktą, pvz.: Šilėnų kalvis Dundulis buvo garsus visoje apylinkėje Myk-Put. Aplinkybių vardininkas 1.1.5. Vardininkas turi aplinkybių (vietos, laiko, kiekio) sintaksinę funkciją, kai jungiamas prie veiksmažodžio. Jis yra apibrėžtas konteksto ir vartojamas retai. Prie šio vardininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai, paprastai skaitvardžiai, įvardžiai, rečiau būdvardžiai. Aplinkybių vardininko semantinės funkcijos priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. 1) Laiko vardininkas. Laiko funkciją turi laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių vardininkas. Jis rodo laiko dažnį, pasikartojančius laiko tarpus, paprastai su įvardžiais kas, kiekvienas, būdvardžiu dažnas, pvz.: Nuo tos dienos lokys pradėjo ateiti kas vakaras Balč; Ąžuolai dažni metai nušąla LKŽ; Kiekvienas pavasaris į sodybą parsk renda gand­rai; Juk aš ten rytas vakaras, žinau viską Žem. 2) Vietos vardininkas. Vietos funkciją įgyja kontekste įvairių negyvus daiktus žyminčių daiktavardžių vardininkas. Jis paprastai eina su įvardžiu kas ir žymi pasikartojančią veiksmo vietą, pvz.: Kas šakytelė – tai gegutėlė kukavo d. 3) Kiekio vardininkas. Kiekio funkciją turi kiekį bei matą žyminčių daiktavardžių vardininkas, paprastai su skaitvardžiais, pvz.: a) laiko kiekį: Jau antras mėnuo tėvas serga Grl; b) kelio, atstumo kiekį: Reikėtų dar pavažiuoti koks kilometras; Gyvenom penki kilometrai nuo miestelio; Metras nuo namo augo šimtame­tis ąžuolas; c) talpos kiekį: Į tą puodą telpa du litrai. 76 Galininkas Papildinio galininkas 1.2.1. Daiktavardžio galininkas turi papildinio funkciją, kai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių ir žymi, į ką nukreiptas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas. Tai galininko pirminė, dominuojanti sintaksinė funkcija, pvz.: nešti krepšį, rašyti laišką. Šis galininkas yra būtinas tranzityviniams veiksmažodžiams. Jis realizuoja veiksmažodžių tranzityvumo ypatybę. Papildinio galininkas vartojamas veikiamosiose konstrukcijose. Verčiant veikiamąsias konstrukcijas neveikiamosiomis, papildinio galininkas virsta veiksnio vardininku, pvz.: Brolis pjovė šieną ⇒ Šienas buvo pjaunamas brolio. Remiantis šiuo kriterijumi minimas galininkas vadinamas tiesioginio papildinio galininku (žr. DLKG 1994: 487). Kartais papildinio galininką prisijungia veiksmažodžiai, kurie paprastai yra intranzityviniai, bet tada tarp konstrukcijų yra skirtingas reikšmės atspalvis, plg.: bristi purvą, kur pabrėžiama, kad judama grimztant į purvą, ir bristi per purvą, kur nurodoma judėjimo kryptis per galininku reiškiamą daiktą. Tokie pasakymai, kaip eiti sargybą, apyvoką, yra sustabarėję. Galininkas, atlikdamas papildinio sintaksinę funkciją, turi ir semantinių funkcijų, kurios priklauso nuo veiksmažodžio semantinio tipo bei jo santykio su daiktavardžiu. 1) P a t i e n t o g a l i n i n k a s. Jis žymi gyvą arba negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas ar kuris yra apimtas tam tikros būsenos, pvz.: Tėvas riečia duoną; Arklys peša žolę; Kaimynas kinkė arklį; Mane pykina; Vaiką išbėrė spuogais. Paciento galininkas dažniausiai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių, kurie reiškia: a) fizinį veiksmą, kuris veikia paciento galininku pasakytą daiktą, pvz.: Mergaitė semia vandenį; Vėjas kedena plaukus; Tėvas piktai suraukė kaktą; b) mentalinį veiksmą, kuris susijęs su paciento galininku pasakytu daiktu, pvz.: Jis rengė darbą spaudai; Motina vertė sūnų imtis darbo; Daina skaidrina gyvenimą; c) būseną bei savaiminį veiksmą, kuris apima paciento galininku pasakytą daiktą, pvz.: Vaikas turi dviratį; Žiemą vilkiu kailinius, mūviu pirštines; Man skauda galvą; Mane išmušė prakaitas; d) momentinį veiksmą, kuris nukreiptas į paciento galininku pasakytą daiktą, pvz.: Motina pirko sūrį; Duktė atidavė pinigus motinai; Jis kvietė mane į svečius; Sesuo gavo laišką; Draugas paskolino man dviratį; Tėvai paskyrė dukteriai nemažą dalį. 2) K o n t e n t y v o g a l i n i n k a s. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, kuris paprastai suvokiamas kaip reiškinys ar gyvas bei negyvas daiktas, pvz.: Mokytojas paaiškino užduotį; Profesorius skaito paskaitą; Tėvas suprato padėtį; Žinau kelią; Matau išeitį. 77 Kontentyvo galininkas dažnai jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių, kurie žymi: a) fizinį arba mentalinį veiksmą, pvz.: Mokiniai žaidžia futbolą; Jis sprendžia uždavinį; Jie aptarė sutarties sąlygas; b) jutimais suvokiamus veiksmus bei būsenas, pvz.: Sesuo pamėgo keliones; Vaikai pamatė kiškį; Girdėjau naujieną; Jai užėmė kvapą. 3) Rezultato galininkas. Jis žymi fizinio ar mentalinio veiksmo padarinį bei rezultatą, kuo virsta veiksmo veikiamas daiktas, pvz.: Motina virė vakarienę; Ji suka sviestą; Meistras stato namą; Tėvas kapoja malkas; Mergaitė audė drobę marškiniams; Žmonės atstatė paminklą; Jis parašė knygą. 4) Adresato galininkas. Jis žymi asmenį, į kurį nukreiptas veiksmas. Adresato galininkas dažnai pasitaiko prie veiksmažodžių klausti, prašyti, pvz.: Jis klausė draugą patarimo; Jis prašė mane paskolinti pinigų. Be papildinio, galininkas turi kitų sintaksinių funkcijų: aplinkybių (kiekio, laiko), retai predikatinio pažyminio. Šios galininko funkcijos yra antrinės. Jos ribojamos konteksto, t. y. santykiaujančių žodžių leksinės reikšmės bei tam tikrų konstrukcijų. Aplinkybių galininkas 1.2.2. Daiktavardžio galininkas turi aplinkybės funkciją prisijungęs prie tranzityvinių arba intranzityvinių veiksmažodžių. Šis galininkas dažniausiai vartojamas dviem semantinėmis funkcijomis: 1) kiekio bei mato ir 2) laiko funkcija. 1) Kiekio bei mato galininkas. Šią funkciją turi galininkas tokių daiktavardžių, kurie jau savo leksine reikšme žymi kiekį bei matą arba įgyja kiekio bei mato reikšmę kontekste. Prie daiktavardžio galininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai: būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai, patikslinantys kiekį bei matą, arba daiktavardžio kilmininkas, rodantis kiekio bei mato turinį. Kiekio bei mato galininkas žymi: a) erdvės (ilgio, kelio) kiekį bei matą, pvz.: Gal tik kilometrą tebuvo nuvažiavę Bt; Vaikas jau penkius žingsniukus paėjo Kp; b) laiko kiekį bei matą (paros dalis, mėnesius ir kt.), pvz.: Laukiau dieną, laukiau antrą Krėv; Jau kelintą mėnesį niekur nedirba; Mėnesį buvau išvykęs Šl; c) svorio kiekį bei matą, pvz.: Prikūlė rugių šimtą centnerių Skp; Sumišiau kilogramą sviesto; d) talpos kiekį bei matą, pvz.: Suvalgė lėkštę sriubos; Sugirdžiau (karvei) tris kibirus vandenio Skp. Kiekio galininkas, prisijungęs prie aukštesniojo laipsnio būdvardžių (su pagalbiniu veiksmažodžiu – pasakytu ar numanomu), žymi ypatybės kiekio skirtumą, pvz.: Brolis dvejus metus jaunesnis Krtn; Ta lenta tris pėdas ilgesnė iš. 78 Pats galininkas yra laiko ar erdvės kiekį bei matą reiškiantis daiktavardis (metai – amžiaus, pėda – ilgio ir pan). 2) Laiko galininkas. Šią funkciją turi galininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko sąvokas: paros dalis (rytas, vakaras, diena, naktis), metų laikus (pavasaris, vasara, ruduo, žiema), mėnesius, savaitės, dienas, įvairias laiko fazes. Prie daiktavardžio galininko dažnai būtini modifikuojamieji žodžiai: būdvardžiai, skaitvardžiai, įvardžiai. Laiko galininkas žymi: a) momentinį ar kiek ilgiau trunkantį veiksmo laiką daiktavardžio reiškiamu laiko tarpu, pvz.: Vakar vakarą išlėkei viena gul­ti Žem; Vasarą mūsų karvę nutrenkė; Ištiesk sunkią valandą žmogui ranką Myk-Put; Rapolas tą pačią dieną išėjo iš Geišių į Saveikius Vaižg; Vieną popietę atsigulėm pailsėti; b) veiksmo trukmę, apimančią visą daiktavardžiu žymimą laiko tarpą, pvz.: Toks ir darbas naktį! Ktk; Kiauras dienas jis lakstė po gatves Balč; c) veiksmo dažnį – pasikartojančius laiko tarpus, dažniausiai su įvardžiais kiekvienas, -a, kas „kiekvienas“, būdvardžiu dažnas, -a, pvz.: Kiekvieną savaitę jis jojo į medžioklę Balč; Mažkas pavasarį reikėjo mantą į vežimus kraustytis Žem; Dažną dieną lyja; d) rezultatinės būsenos trukmę, apimančią daiktavardžiu žymimą laiko tarpą ne veiksmo metu, bet ateityje įvykus veiksmui (pobūvio galininkas), pvz.: Išvažiavo tris savaites į užsienį; Ligonis užmigo valandėlę; Kelionę buvau atidėjęs mėnesį; Malkų užteks dvi žiemas. Predikatinio pažyminio galininkas 1.2.3. Šią sintaksinę funkciją retai turi daiktavardžio bei jo atitikmens galininkas, susijęs dvigubais sintaksiniais ryšiais: su savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžiu ir papildinio galininku, su kuriuo derinamas linksniu, skaičiumi ir gimíne. Šio galininko semantinė funkcija – žymėti papildinio galininku pasakyto asmens ar daikto būseną, būvį veiksmažodžio reiškiamo veiksmo metu, pvz.: Štai čia kampe stovėjo „Šarkė“, marčios pasoginė, ją dar telyčaitę atsi­varė Krėv; Kaip šiandien jis matė save studentą. Daug dažniau būsenos bei būvio funkcija atitinkamo tipo konstrukcijose vartojamas būdvardžio bei jo atitikmens galininkas, pvz.: Lapę sugavo gyvą. Kilmininkas 1.3. Skirtingai nuo daiktavardžių vardininko ir galininko, kurie paprastai jungiami prie veiksmažodžių, kilmininkas vartojamas ne tik prie veiksmažodžių, bet labai dažnai prie kitų daiktavardžių bei jų atitikmenų. Jis neretai yra nominalizacijos ar kitokios transformacijos iš veiksmažodinių konstrukcijų su vardi- 79 ninku ar galininku padarinys. Synchroniniu požiūriu šiais atvejais kilmininkas yra išvestinis reiškinys. Kilmininkas prie daiktavardžių Pažyminio kilmininkas 1.3.1.1. Daiktavardžio kilmininkas turi sintaksinę pažyminio funkciją, kai yra valdomas kito daiktavardžio ir modifikuoja jo reikšmę. Pažyminio kilmininkas paprastai eina prieš modifikuojamąjį daiktavardį. Jis turi daug semantinių funkcijų. 1) S u b j e k t o ir o b j e k t o k i l m i n i n k a s. Šią funkciją turi kilmininkas, jungiamas prie veiksmažodinių daiktavardžių. Kilmininko su veiksmažodiniu daiktavardžiu konstrukcija yra veiksmažodinių konstrukcijų su veiksnio vardininku arba papildinio galininku nominalizacija (žr. Fillmore 1968: 49). Nominalizuojant veiksmažodinę konstrukciją prie veiksmažodžio prisijungęs vardininkas arba galininkas virsta kilmininku, pvz.: subjekto kilmininkas: miškas ošia ⇒ m i š k o o š i m a s, širdis plaka ⇒ š i r d i e s plakimas, vaikas juokiasi ⇒ v a i k o juokas; objekto kilmininkas: kerta mišką ⇒ m i š k o k i r t i m a s, rašo laišką ⇒ l a i š k o rašymas, laisto daržą ⇒ d a r ž o l a i s t y m a s. Kartais subjekto ir objekto kilmininko funkcijų raiška sutampa. Sakysim, iš veiksmažodinių konstrukcijų: tėvas neša ir tėvą neša yra ta pati nominalizacija: tėvo nešimas. Tai dviprasmybė. Skirtingą kilmininko funkciją šiuo atveju parodo platesnis kontekstas. Subjekto ir objekto kilmininkas, būdamas tiesiogiai susijęs su veiksnio vardininku ar papildinio galininku, labai plačiai vartojamas, yra dominuojantis. Iš kiekvienos veiksmažodinės konstrukcijos su vardininku ar galininku galima išvesti konstrukciją su šios rūšies kilmininku. Dėl to minimųjų konstrukcijų kilmininko funkcijos yra pirminės. Subjekto ir objekto kilmininko smulkesnės semantinės funkcijos yra tokios pat kaip atitinkamo vardininko arba galininko veiksmažodinėse konstrukcijose. Subjekto kilmininkui būdingos semantinės funkcijos: a) a g e n t o k i l m i n i n k a s. Jis žymi veiksmo atlikėją, pvz.: v a i k o ž a i d i m a s (⇐vaikas žaidžia), p a u k š č i ų č i u l b ė j i m a s (⇐paukščiai čiulba); b) p a t i e n t o k i l m i n i n k a s. Jis žymi veiksmo patyrėją ar būsenos turėtoją, pvz.: v a i k o m i e g a s (⇐vaikas miega), g ė l i ų ž y d ė j i m a s (⇐gėlės žydi), žr. 1.1.1. Objekto kilmininkui būdingos semantinės funkcijos: a) p a t i e n t o k i l m i n i n k a s. Jis žymi asmenį, gyvūną bei negyvą daiktą, kurį veikia veiksmas arba kuris yra apimtas tam tikros būsenos, pvz.: a r k l i o k i n k y m a s (⇐kinko arklį), m i š k o k i r t i m a s (⇐kerta mišką), b a t ų p i r k i m a s (⇐perka batus); 80 b) kontentyvo kilmininkas. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: paskaitos skaitymas (⇐skaito paskaitą), padėties žinojimas (⇐žino padėtį), žr. 1.2.1. Kitos kilmininko, atliekančio pažyminio sintaksinę funkciją, semantinės funkcijos yra antrinės. Jos priklauso nuo konteksto, t. y. nuo šio kilmininko ir pagrindinio daiktavardžio leksinių reikšmių bei jų santykio. 2) Posesyvinis kilmininkas. Jis žymi, kam kas priklauso. Šio kilmininko ir pagrindinio daiktavardžio semantinis santykis labai įvairus: a) asmens, gyvūno, daikto kaip visumos ir jo dalies santykis. Visumą žymi kilmininkas, o jo dalį – pagrindinis daiktavardis, pvz.: vaiko koja, arklio karčiai, grėblio dantys, kalno viršūnė, obels žiedas; b) produkto ir jo kilmės, šaltinio santykis. Kilmę, šaltinį žymi kilmininkas, o patį produktą – pagrindinis daiktavardis, pvz.: beržo sula, lietaus vanduo, ožkos pienas, saulegrąžų aliejus, žuvų taukai; c) ypatybės, būsenos ir jų turėtojo santykis. Ypatybę, būseną žymi pagrindinis daiktavardis, o jos turėtoją – kilmininkas, pvz.: motinos džiaugsmas, širdies ramumas, žmogaus gyvenimas, žodžio reikšmė; d) giminystės, pavaldumo, nuosavybės santykiai, pvz.: dukters vyras, tėvo brolis, mokytojo sūnus, bičių motinėlė, grupės seniūnas, būrio vadas, Kudirkos raštai. 3) Nusakomasis kilmininkas. Jis nusako bei apibūdina pagrindiniu daiktavardžiu žymimą daiktą. Pagal savo funkciją šis kilmininkas artimas būdvardžiui. Jo semantinis santykis su pagrindiniu daiktavardžiu yra kitoks negu posesyvinio kilmininko. Nusakomuoju kilmininku daiktas apibūdinamas: a) iškeliant jo kokybę (kokybės, arba apibūdinamasis kilmininkas; dažnai prie jo yra būtinas modifikuojamasis žodis), pvz.: aukšto ūgio vyras (plg. aukštaūgis vyras), geros širdies moteris (plg. geraširdė moteris), laimės kūdikis; b) nurodant panašumą į kokį daiktą (panašumo kilmininkas), pvz.: akmens širdis (plg. akmeninė širdis), arklio sveikata „kaip arklio, stipri“, aukso mintys (plg. auksinės mintys), lino spalvos suknelė, plunksnos formos lapai (plg. plunksniniai lapai); c) žymint medžiagą ar atskirą vienetą, iš ko padarytas bei susideda daiktas (medžiagos kilmininkas), pvz.: aukso žiedas (plg. auksinis žiedas), bulvių košė (plg. bulvinė košė), obuolių vynas, sniego senis, triušio kepurė ‘triušio kailio’, rugių laukas, vyšnių sodas; d) nurodant, kam skiriamas daiktas (paskirties kilmininkas), pvz.: akių lašai, grindų vaškas, parodų rūmai; e) pasakant daikto vardą (vardo kilmininkas), pvz.: Gedimino gatvė, S. Nėries vidurinė mokykla, gruodžio mėnuo, lietuvių kalba. 4) Kiekio kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi laiko, erdvės, talpos, svorio matą bei kiekį ir pagal tai apibrėžia pagrindiniu 81 daiktavardžiu žymimą daiktą. Dėl to jis yra artimas nusakomajam kilmininkui, pvz.: mėnesio vaikas, penkių kilometrų kelias, keturių kibirų statinė, dviejų kilogramų lydeka. Prie pagrindinio daiktavardžio neretai jungiami du kilmininkai, kurių vienas (kartu su būdvardžiu skaitvardžiu) rodo matą, kiekį, dydį, o kitas – mato, kiekio rūšį (laiko, erdvės, tūrio ir pan.); pastarasis ne visada būtinas, pvz.: dvidešimt dvejų metų (amžiaus) sūnus, trijų metrų ilgio, dviejų – pločio kilimas, dviejų colių (storumo) lentos, šešių sieksnių ilgio drobė, dvidešimt penkių kilogramų (svorio) veršis. Šalia dviejų daiktavardžio kilmininkų būdvardžio skaitvardžio kilmininkas yra trečiasis šioje konstrukcijoje. Jis jungiamas prie pirmojo kilmininko ir padeda jam išreikšti matą bei kiekį. Kilmininkų santykį rodo skliausteliai ir strėlės, nukreiptos į priklausomuosius žodžius: {[(Dvidešimt dvejų) ← metų] → amžiaus} ← sūnus. 5) Vietos kilmininkas. Šis kilmininkas pats savo leksine reikšme žymi vietos sąvokas – rodo vietą, plotą, kur yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas daiktas. Kai kurie kilmininkai tik tam tikrame kontekste (su tam tikru pažymimuoju žodžiu) įgyja vietos reikšmę. Pvz.: daržo žolė, kaimo namas, kalnų upė, kiemo teatras, namų darbai, pievų gėlės, pilies kiemas, šilo uogos. 6) Laiko kilmininkas. Šis kilmininkas rodo laiką, kada yra pagrindiniu daiktavardžiu pasakytas reiškinys, būsena ar daiktas, pvz.: ryto rasa, rudens darbai, vasaros karštis, Velykų rytmetis, žiemos speigas. Kilmininkas pats reiškia laiko sąvokas arba gauna laiko reikšmę kontekste santykiaudamas su pagrindiniu daiktavardžiu. Vietos ir laiko kilmininkas neturi sąsajos su atitinkamos funkcijos vardininku bei galininku, nes pastarieji paprastai jungiami prie veiksmažodžių ir rodo veiksmo vietą bei laiką, o kilmininkas eina prie daiktavardžių ir rodo daikto vietą bei laiką. Laiko kilmininkas gali būti sinonimiškas laiko galininkui tik tada, kai pastarasis jungiamas prie daiktavardžių, plg.: nakties darbas ir darbas naktį. Kilmininkas sintaksiškai nesk aidomoje konstrukcijoje 1.3.1.2. Tam tikrais atvejais daiktavardžio kilmininkas yra valdomas kito daiktavardžio bei jo atitikmens, kartais būdvardžio ir kartu abu sudaro sintaksiškai nesk aidomą konstrukciją, kuri atlieka pagrindiniam žodžiui būdingą funkciją, pvz.: Į trobą sugrįžo būrys vaikų. Čia būrys vaikų turi sintaksinę veiksnio funkciją. Tokiose sintaksiškai nesk aidomose konstrukcijose prie daiktavardžio prisijungęs kilmininkas paprastai eina postpozicijoje po pagrindinio daiktavardžio. Jis turi dvi semantines funkcijas. Jos apibrėžtos konteksto ir yra antrinės. 82 1) Kiekio turinio kilmininkas. Šio kilmininko funkcija yra priklausoma nuo pagrindinio daiktavardžio leksinės reikšmės. Pagrindinis daiktavardis rodo laiko, erdvės, tūrio, svorio, apimties ir pan. matą, kiekį, o jo valdomas kilmininkas – to mato, kiekio turinį, pvz.: praėjo metai laiko, penki kilometrai kelio, metras drobės, kilogramas sviesto, vežimas šieno, statinė kopūstų, grupė studentų. Plg. kiekio kilmininką, kurio funkcija yra priklausoma ne nuo pagrindinio daiktavardžio, o nuo paties kilmininko leksinės reikšmės (žr. 1.3.1.1, 4). Kartais kiekio ir kiekio turinio kilmininko funkcijos sutampa, t. y. pasakymai su vienu ir kitu kilmininku reiškia tą patį, plg.: penkių kilometrų kelias (kiekio kilmininkas) ir penki kilometrai kelio (kiekio turinio kilmininkas); metro (ilgumo) drobė (kiekio kilmininkas) ir metras drobės (kiekio turinio kilmininkas). Kiekio kilmininku daugiau pabrėžiamas matuojamasis daiktas, o kiekio turinio kilmininku – daikto kiekis, matas. Kiekio turinio funkcija ypač būdinga daiktavardžio kilmininkui, prisijungusiam prie daiktavardiškųjų skaitvardžių (a) arba daiktavardiškai vartojamų skaitvardžių įvardžių (b): a) dešimt vyrų, trejetas galvijų, penkiolika metų, keturiasdešimt kilometrų, šimtas litų, pustrečios dienos, pusan tro colio; b) keletas vaikų, keletas metų, keliolika kilogramų, keliolika moterų. Prie daiktavardiškųjų skaitvardžių bei įvardžių gali jungtis du daiktavardžių ar daiktavardiškųjų žodžių kilmininkai, kurių vienas rodo kiekį, matą, o kitas – kiekio, mato turinį, pvz.: devyniolika kapų kviečių, dešimt porų pirštinių, dvidešimt hektarų žemės, keliolika kilogramų medaus, plg. sustabarėjusius pasakymus: dešimtys tūkstančių žmonių, šimtai šimtų gulbių. Kiekio turinį žymintis daiktavardžio kilmininkas taip pat prisijungia prie būdvardžių, turinčių kiekio reikšmės atspalvį: kupinas, -a, pilnas, -a, sklidinas, -a, gausus, -i, turtingas, -a (a), ypač prie kiekį reiškiančių bei tą reikšmę įgyjančių kontekste bevardės giminės formų: maža, didžia, apsčiu, gaju, gilu, ilga, siaura, striuka (b), pvz.: a) kupinas jėgų, pilnas džiaugsmo, pintinė pilna žuvies, duobė sklidina vandens, turtingas pinigų; b) maža duonos, didžia, siaura vietos, apsčiu, gaju žolės, gilu sniego, ilga, striuka dienos, žmonių juoda. 2) Išskirties kilmininkas. Šio kilmininko funkcija priklauso nuo pagrindinio žodžio leksinės reikšmės. Pagrindinis žodis reikalauja kilmininko, nurodančio, iš ko išskiriamas žymimasis daiktas. Išskirties kilmininko reikalauja: a) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji ar daiktavardiškai vartojami įvardžiai: kas, daug kas, kuris, -i, katras, -a, kažkuris, -i, vienas kitas, viena kita, nė vienas, -a, tilas, -a, vienas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių daugiskaitos kilmininkas, žymintis visumą, iš kurios išskiriamas įvardžio nurodomas neapibrėžtas daiktas – dalis visumos, pvz.: Ar čia bus kas žmonių? Tršk; Daug kas Užuožerių 83 valstiečių norėjo ir savo sodybose turėti gandrus Vien; Ak, kaip tūla mūsų žolelių taip nusiredė, kad nei boba jau didžiai sukrušusi kum(p)so Don; b) neapibrėžiamieji daiktavardiškieji įvardžiai: kas, kažkas, kažin kas, kas nors. Prie jų jungiamas daiktavardiškai vartojamo būdvardžio vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkas, turintis apibendrinamąją reikšmę. Būdvardžio kilmininkas žymi ypatybės visumą, o įvardis – neapibrėžtą dalį tos visumos, pvz.: Dėl to kai kurie netiki, kad iš to kas gero bus Myk-Put; Jaunamartė atnešė su savim ir kažką šviesaus rš; Būgnas reiškė, kad bus paskelbta kas nors svarbaus Myk-Put; c) pavieniai nelyginamojo laipsnio daiktavardžio pozicijoje esantys būdvardžiai, kurie savo leksine reikšme žymi tam tikrą išskyrimą: paskutinis, -ė, pirmutinis, -ė, retas, -a ir kt. Prie jų jungiamas daiktavardžių arba daiktavardiškųjų įvardžių daugiskaitos, retai vienaskaitos kilmininkas, rodantis, iš ko išskiriamas daiktas, pvz.: Paskutinieji jų dar tebebrazdėjo Janulių sodžiuje Vien; Tik retas jų giminės susilaukė žilos senatvės Vien. Kilmininkas prie veiksmažodžių Papildinio kilmininkas 1.3.2.1.1. Daiktavardžio kilmininkas turi sintaksinę papildinio funkciją, kai yra jungiamas prie veiksmažodžio ir žymi objektą, į kurį pereina veiksmas. Šis kilmininkas daugeliu atvejų susijęs su papildinio galininku, mat konstrukcijos su kilmininku neretai yra konstrukcijų su galininku transformos. Tokie kilmininkai yra išvestinis reiškinys. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, daiktavardžio kilmininkas turi keletą semantinių funkcijų. Jos paprastai priklauso nuo papildomo konteksto ir yra kilmininkui antrinės. 1) Neiginio kilmininkas. Papildinio galininkas yra jungiamas prie tranzityvinių teigiamųjų veiksmažodžių, neturinčių neiginio. Kai veiksmažodžiui pridedamas neiginys ne, galininkas automatiškai keičiamas kilmininku, pvz.: myli sūnų ir nemyli sūnaus, ravėjo daržą ir neravėjo daržo, skynė obuolius ir neskynė obuolių, suprantu tave ir nesuprantu tavęs, žinau kelią ir nežinau kelio. Kilmininkas, kaip ir galininkas, čia rodo veiksmo objektą, tik neigiamasis veiksmažodis (neiginį ne) neigia veiksmo nukreipimą į objektą. Neiginio kilmininkas vartojamas ir tais atvejais, kai prie neigiamojo veiksmažodžio prisišliejusi dar teigiamojo veiksmažodžio bendratis, prie kurios jungiamas kilmininkas, pvz.: galėjo pirkti namą ir negalėjo pirkti namo, padėjo nešti stalą ir nepadėjo nešti stalo. Matą, kiekį reiškiančių daiktavardžių neiginio kilmininkas, prisijungęs prie neigiamojo veiksmažodžio, turi pridėtinį kiekio atspalvį, keičiantį viso pasakymo prasmę, pvz.: dirbo valandą ir nedirbo (nė) valandos. Pastarasis pasakymas 84 reiškia, kad dirbo mažiau negu valandą, visos valandos nereikėjo. Plg. dar: nuvažiavo du kilometrus ir nenuvažiavo (ne) dviejų kilometrų (nepasiekė dar dviejų kilometrų), svėrė kilogramą ir nesvėrė (ne) kilogramo (trūko iki kilogramo). 2) Dalies, arba neapibrėžto kiekio, kilmininkas irgi susijęs su tiesioginio papildinio galininku. Prie tų pačių veiksmažodžių galininkas rodo daikto visumą, o kilmininkas – jo dalį. Kilmininkas paprastai gauna dalies bei neapibrėžto kiekio funkciją, kai žymi konkrečius daiktus, dažnai medžiagas, galimas skirstyti dalimis. Dalies kilmininkas turi ir kiekio atspalvį. Pvz.: pirko kumpį, sūrį (visą) ir pirko kumpio, sūrio (neapibrėžtą kiekį, dalį), tačiau šalia pirko namą negalima: *pirko namo. Reikia tada sakyti: pirko dalį namo. Plg. dar dalies kilmininką: valgė mėsos, daržovių, gėrė pieno, kavos (neapibrėžtas kiekis) ir valgė mėsą, daržoves, gėrė pieną, kavą (be kiekio reikšmės atspalvio). Čia svarbu ir vienaskaitos ar daugiskaitos formų vartojimas. Pvz.: turim kopūstą (sveiką) ir turim kopūsto (dalį); turim du kopūstus ir turim kopūstų (neapibrėžtas kiekis, daugiau negu vienas). Neapibrėžto kiekio funkciją gali turėti ir abstrakčių daiktavardžių kilmininkas, jeigu jis reiškia dalimis, vienetais skirstomas sąvokas, pvz.: turim bėdų, idėjų, minčių. Dalies kilmininkui yra artima ir tokia kilmininko funkcija, kai veiksmas nukreipiamas į objektą trumpam laikui, pvz.: Duok man peilio (neilgam, trumpam paskolink). Šia funkcija kilmininkas plačiau vartojamas rytų aukštaičių tarmėse. 3) Pilnio, arba daugio, kilmininkas. Šis kilmininkas paprastai vartojamas prie veiksmažodžių su priešdėliu pri-, pvz.: prijėo žmonių, prilijo vandens. Tie patys tranzityviniai veiksmažodžiai, neturintys priešdėlio pri-, reikalauja galininko, o turintys šį priešdėlį – kilmininko, pvz.: pylė vandenį ir pripylė vandens, pjovė šieną ir pripjovė šieno. 4) Finityvo kilmininkas. Šis kilmininkas žymi veiksmo tikslą arba paskirtį. Jis ribojamas tuo, kad dažniausiai vartojamas su slinkties veiksmažodžiais, pvz.: išėjo duonos, važiuoja daktaro, renkasi pietų. Tokiose konstrukcijose prie veiksmažodžio neretai prisijungia bendratis, kuri tada valdo kilmininką. Su bendratimi tikslo bei paskirties funkcija ryškesnė ir konkretesnė, pvz.: išvažiavo pievų pjauti; išsiruošė sesers aplankyti. Šiose konstrukcijose bendratis būtina, jos negalima išleisti. 5) Veiksmo atlikėjo (agento) bei būsenos patyrėjo (paciento) kilmininkas. Šis kilmininkas vartojamas neveikiamosiose konstrukcijose, kurios yra atitinkamų veikiamųjų konstrukcijų transformos, pvz.: Tėvas rašo laišką ⇒ Laiškas rašomas tėvo; Vaikas serga ⇒ Vaiko sergama. Kai veiksmažodis reiškia aktyvų veiksmą, neveikiamosios konstrukcijos kilmininkas žymi veiksmo atlikėją. Kai veiksmažodis reiškia būseną, neveikiamosios 85 konstrukcijos kilmininkas rodo būsenos patyrėją. Pastarojo tipo neveikiamosiose konstrukcijose vartojama neveikiamųjų dalyvių bevardės giminės forma. 1.3.2.1.2. Be minėtųjų papildinio kilmininko funkcijų, ribojamų specialaus konteksto bei turinčių nuo konteksto priklausomų pridėtinių semantinių atspalvių, vartojamas tam tikrų veiksmažodžių valdomas papildinio kilmininkas, pagal savo pobūdį atitinkantis papildinio galininką. Kaip ir minėtasis galininkas, šis kilmininkas žymi, į ką nukreiptas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas, ir tam veiksmo nukreipimui į objektą žymėti kilmininkas veiksmažodžiams yra būtinas. Kad tam tikri veiksmažodžiai veiksmo nukreipimui į objektą realizuoti būtinai reikalauja ne galininko, o kilmininko, priklauso nuo tų veiksmažodžių leksinės reikšmės, pvz.: bijo tėvo, gaili vaiko, ieško tiesos, ilgisi tėvų, laukia giedros, nori pieno, prašo pinigų, reikia mėsos, siekia mokslo, trokšta žinių, vengia barnių. Neveikiamosiose konstrukcijose šie papildinio kilmininkai ne visada virsta veiksnio vardininku, pvz.: Vaikas bijo tėvo negalima transformuoti ⇒ *tėvas bijomas vaiko, sakoma: Vaiko bijoma tėvo. Vieni lietuvių kalbininkai šį kilmininką laiko tiesioginio papildinio kilmininku (DLKG 1994: 488), kiti – netiesioginio papildinio kilmininku (Labutis 1994: 54). Tai tik rodo, kad neveikiamųjų konstrukcijų transformacijos kriterijus nėra pakankamas skirti papildinio rūšis. Veiksmažodžių, būtinai reikalaujančių kilmininko veiksmo nukreipimui į objektą žymėti, yra daug mažiau negu reikalaujančių galininko. Dėl to Kurylowicz (1960: 138, 143, 146) tokį kilmininką, kaip ir atitinkamą naudininką bei įnagininką, laiko tiesioginio papildinio galininko kombinaciniais variantais. Pagrindinis variantas yra papildinio galininkas. Kitiems linksniams ši funkcija yra antrinė. Minimojo papildinio kilmininkas dažniausiai turi semantinę kontentyvo funkciją. Jis žymi veiksmo ar būsenos turinį, pvz.: Sesuo bijo griaustinio; Vaikai laukia svečių; Mergaitė ilgėjosi motinos. Kontentyvo kilmininkas kartais jungiamas prie būdvardžių, artimų savo leksine reikšme minėtiesiems veiksmažodžiams. Šis kilmininkas žymi ypatybės turinį, pvz.: godus turto (plg. geisti turto), reikalingas pinigų (plg. reikia pinigų), skolingas malkų (plg. skolintis malkų), vertas meilės. Toks kilmininkas taip pat vartojamas prie bevardės giminės būdvardžių, pvz.: baisu karo, čia teisybės nepanašu. Tarino kilmininkas 1.3.2.2. Kilmininkas atlieka sintaksinę tarinio funkciją eidamas su pagalbiniu veiksmažodžiu. Jam būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis, dalyvis). Šis kilmininkas turi semantinę apibūdinamąją, arba kokybės, funkciją, pvz.: Jis 86 buvo apskrito veido; Ji geros širdies. Plg. tos pat semantinės funkcijos tarinio įnagininką 2.2.2. Gramatinių linksnių santykis 1.4. Vardininkas ir galininkas pagal savo pirmines sintaksines funkcijas sudaro priešpriešą: veiksmo nukreipimas / nenukreipimas į objektą. Žymėtas šioje priešpriešoje yra galininkas, jis žymi objektą, į kurį nukreiptas veiksmas. Veiksnio vardininkas tokio požymio neturi. Jis yra nežymėtas priešpriešos narys. Pagal savo pobūdį veiksnio vardininko ir papildinio galininko priešprieša yra ne semantinė, bet sintaksinė. Ji remiama šių linksnių pirminėmis sintaksinėmis funkcijomis (žr. Kurylowicz 1960: 149). Kilmininkas skiriamas prie gramatinių linksnių dėl to, kad jo pirminė subjekto arba objekto funkcija yra susijusi su pirminėmis veiksnio vardininko arba papildinio galininko funkcijomis, t. y. šie kilmininkai yra veiksmažodinių konstrukcijų su vardininku arba galininku nominalizacijos padarinys. Tarp kilmininkų, prisijungusių prie daiktavardžių, jie yra dominuojantys. Kitos kilmininko, prisijungusio prie daiktavardžių, funkcijos yra antrinės. Kilmininkas, prisijungęs prie veiksmažodžių, dažniausiai yra veiksmažodinių konstrukcijų su galininku transformos (žr. neiginio, dalies, pilnio, veiksmo atlikėjo bei būsenos patyrėjo kilmininkus 1.3.2.1.1.). Jo funkcijos yra antrinės, ribojamos konteksto. Dėl siauros vartosenos papildinio kilmininkui taip pat antrinė yra veiksmo perėjimo į objektą funkcija, atitinkanti tiesioginio papildinio galininko funkciją. Vardininkas, galininkas ir kilmininkas, santykiaudami tarp savęs ir vienas kitą išskirdami pagal savo pirmines sintaksines funkcijas, sudaro linksnio kategorijos branduolį. Sakinio struktūroje jie yra dominuojantys linksniai. Antra vertus, kilmininkas, kaip rodo jo transformos iš vardininko ir ypač iš galininko, sinchroniniu požiūriu yra išvestinis reiškinys. Dėl to linksnių sistemoje jis nėra vienodo lygio kaip galininkas bei vardininkas, kurie sudaro pagrindines struktūras kilmininko atžvilgiu. Konkre tieji linksniai 2.0. Palyginti su gramatiniais linksniais, konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto. Jas dažnai riboja daiktavardžio leksinė reikšmė. Be to, jiems būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Priešingai gramatiniams linksniams, kuriems aplinkybių bei kitos nuo konteksto priklausomos funkcijos yra antrinės, konkre tiesiems linksniams jos yra pirminės. Prie konkrečiųjų linksnių priklauso naudininkas, įnagininkas ir vietininkas. 87 Naudininkas Papildinio naudininkas 2.1.1.1. Šią sintaksinę funkciją turi naudininkas, prisijungęs tiek prie tranzityvinių – kartu su papil dinio galininku, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių, kartais prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Jis žymi asmenį ar daiktą, į kuriuos krypta veiksmas, bet ne visada sakinyje būtinas, ypač prie tranzityvinių veiksmažodžių. Verčiant veikiamąsias konstrukcijas neveikiamosiomis, kai papil dinio galininkas virsta veiksnio vardininku, papildinio naudininkas paprastai išlieka nepakitęs, pvz.: Motina pasiūvo suknelę mergai- tei ⇒ Suknelė motinos buvo pasiūta mergaitei. Pagal šį kriterijų minimąjį naudininką galima laikyti netiesioginio papildinio naudininku. Atlikdamas sintaksinę netiesioginio papildinio funkciją naudininkas kartu turi įvairių semantinių funkcijų, kurios daug priklauso nuo to, ar naudininku pasakytas daiktavardis žymi asmenį, ar daiktą. 1) Beneficiento naudininkas. Šis naudininkas rodo asmenį, kieno naudai ar nenaudai atliekamas veiksmas. Jis jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių kartu su tiesioginio papildinio galininku ar dalies kilmininku. Galininkas bei dalies kilmininkas pasako, į ką nukreiptas veiksmas, o naudininkas – kieno naudai jis atliekamas, pvz.: rašo laišką tėvui, atiduoda pinigus motinai, dukterims žadėjo didelį kraitį, paaiškino berniukui uždavinį, jai ištiesė pagalbos ranką, paskolino kaimynei duonos, iškepė vaikams pyrago, davė merginoms riešutų. Šis naudininkas kartais gali reikšti ir negyvą daiktą, bet kontekstiškai jis suprantamas kaip asmenų grupė, kuopa, pvz.: pjovė šieną visam kaimui (=viso kaimo žmonėms), atliko prievolę dvarui (=dvaro savininkams), skyrė lėšų mokyklai (mokyklos vadovų kompetencijai), plg. skyrė lėšų mokyklos remontui (tikslo funkcija). 2) Adresato naudininkas. Šis naudininkas rodo asmenį – adresatą su priklausymo atspalviu. Jis taip pat jungiamas prie tranzityvinių veiksmažodžių kartu su papildinio galininku. Galininkas rodo, į ką nukreiptas veiksmas, o naudininkas žymi asmenį, kuriam priklauso galininku pasakytas daiktas, pvz.: pabučiavo motinai ranką, nukirpo vaikui plaukus, aparė kaimynams lauką, vėjas jai draikė plaukus, jis man daug sveikatos atėmė, jai užėmė kvapą, jam pavogė arklį. Šį naudininką galima keisti kilmininku: pabučiavo motinai ranką ⇒ pabučiavo motinos ranką, tačiau šios konstrukcijos turi skirtingą reikšmės atspalvį. 3) Percipiento naudininkas. Šis naudininkas žymi asmenį, kuriam kas nutinka, yra, kuris ką patiria ar vertina. Jis jungiamas prie būseną ar savaiminį veiksmą reiškiančių intranzityvinių veiksmažodžių, dažnai su veiksnio vardininku, pvz.: nusibodo man tas darbas, vaikams pakyrėjo tokia žiema, tau 88 patinka tos gėlės, seniai nelaimė atsitiko, man kyla pavydas, man jis nei smirdi, nei kvepia, jam tai į galvą neatėjo, jam žemė sukosi po kojų, kas tau yra?, Zosei be jokio darbelio be galo prailgo, nuo tų vaistų Elenai nepagėrėjo, vaikui pagailo šuns, mums pakanka duonos. Tokią pat funkciją turi naudininkas, jungiamas prie būseną reiškiančio intranzityvinio veiksmažodžio su bendratimi, pvz.: mums reikia eiti, jam sekasi dirbti (plg.: jam sekasi darbas), broliui teko ilgai laukti, nusibodo man megzti. Minėtoji funkcija taip pat būdinga naudininkui, kuris jungiamas prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai išleidžiamas). Prie jų dar gali būti kito veiksmažodžio bendratis. Naudininkas rodo asmenį, kuris patiria tam tikrą būseną ar ją vertina, pvz.: man liūdna, man baisu, man nuobodu, mums čia smagu, man čia gražu gyventi, man sunku pasakyti, maža šeimynai duonos, sveikam ir botas sveika, jam viskas aišku, man tavo pagalbos privalu. 4) Eksperiento naudininkas. Šis naudininkas taip pat jungiamas prie bevardės giminės būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu (pastarasis dažnai numanomas) ir žymi ne asmenį, o tik jo dalį, kuri patiria tam tikrą fizinę būseną, pvz.: gailu akims (graužia akis), kojoms šiurkštu (bado per raiženą einant), rankoms šalta, plg. man šalta rankoms. 5) Finityvo naudininkas. Jis žymi veiksmo paskirtį arba tikslą. Paskirties funkciją turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi konkrečius daiktus. Jis jungiamas prie tranzityvinio veiksmažodžio su papildinio galininku (kilmininku) ir rodo, kokiam daiktui skiriamas galininku reiškiamas daiktas, pvz.: pjovė lentas grindims, drožė dantis grėbliui, audė drobę marškiniams, pirko medžiagos suknelei, kirto krūmus malkoms, gavo ruginių miltų duonai. Prie šio naudininko dažnai pridedama veiksmažodžio bendratis: pirko dalgį šienui pjauti, vežė plytas namui statyti, tašė kuolus pomidorams pririšti, taisė grietinę sviestui mušti. Tikslo funkciją paprastai turi naudininkas tokių daiktavardžių, kurie žymi abstraktų bei apibendrintą daiktą. Jis jungiamas tiek prie tranzityvinių, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių ir rodo, kokiu tikslu atliekamas veiksmas, pvz.: rengė darbą spaudai, pasisiūdino suknelę vestuvėms, ieško vietos poilsiui, skyrė lėšų mokslui, neužteko pinigų mokesčiams, vežė raštus statyboms, taisėsi kelionei, rengėsi egzaminams, susikaupė maldai. 2.1.1.2. Palyginti nedaug veiksmažodžių reikalauja papildinio naudininko, pagal savo pobūdį atitinkančio tiesioginio papildinio galininką. Jis yra būtinas veiksmažodžiui reikšti veiksmo nukreipimą į objektą. Tačiau dėl ribotos vartosenos ši funkcija naudininkui yra antrinė, plg. atitinkamą kilmininką 1.3.2.1.2. Šis naudininkas dažniausiai vartojamas su tokiais veiksmažodžiais: atstovauti, aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, keršyti, nusikalsti, nusilenkti, padėti, pasiduoti, 89 pataikauti, patikti, pavydėti, pirštis, prieštarauti, priešintis, prilygti, pritarti, tarnauti, trukdyti, vadovauti, vergauti. Papildinio naudininkas su šiais veiksmažodžiais ne visada virsta veiksnio vardininku neveikiamosiose konstrukcijose, pvz.: Jonas atstovavo firmai ⇒ Firma buvo atstovaujama Jono, bet negalima transformacija: Mokiniai dėkojo mokytojui ⇒ *Mokytojas buvo dėkojamas mokinių. Galimas pasakymas: Mokinių buvo dėkojama mokytojui. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją, minimas naudininkas turi įvairių semantinių funkcijų, priklausomų nuo jo semantinio santykio su veiksmažodžiu. 1) Beneficiento naudininkas. Jis žymi asmenį, žmonių bendruomenę, gyvį, kam skiriamas, kur kreipiamas veiksmas ar būsena, pvz.: Jaunuolis atstovavo firmai; Man niekas nekenkia; Tėvas pagrasino vaikams; Motina padėjo vaikui spręsti uždavinį; Visi jam pavydėjo; Jis piršosi kaimyno dukteriai; Tėvas pritarė motinai; Jis vadovauja skyriui. 2) Percipiento naudininkas. Jis žymi psichinės būsenos patyrėją bei suvokėją, pvz.: Seseriai patinka ši daina; Jam rūpi pelnas. 3) Kontentyvo naudininkas. Jis žymi veiksmo turinį. Ši funkcija būdinga abstrakčių daiktavardžių naudininkui, pvz.: Jis pasidavė draugo įtakai; Žmonės pasipriešino tam valdžios nutarimui. 2.1.1.3. Papildinio sintaksinę funkciją turi daiktavardžio naudininkas, jungiamas prie tam tikrų būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu. Naudininko dažniausiai reikalauja šie būdvardžiai: apatiškas, -a, būdingas, -a, lygus, -i, naudingas, -a, nuobodus, -i, nuolaidus, -i, paklusnus, -i, palankus, -i, parankus, -i, patogus, -i, pavojingas, -a, prielankus, -i, priešingas, -a, reikalingas, -a, skolingas, -a. Naudininkas prie minimųjų būdvardžių turi atžvilgio arba ribojamąją semantinę funkciją, pvz.: Man naudingas patarimas; kitam jis gali būti nenaudingas. Plg. dar: Dabar mums pavojingesni lenkai negu kryžiuočiai Vien; Man jie visada buvo priešingi; Jam būdinga tokia nuotaika. Aplinkybės naudininkas 2.1.2.1. Be papildinio, naudininkas turi aplinkybės sintaksinę funkciją. Paprastai vartojamas laiko naudininkas. Laiko funkciją turi laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių naudininkas. Priklausomai nuo konteksto laiko naudininkas yra dvejopas. a) Laiko paskirties naudininkas. Jis žymi laiką, kuriam skiriamas bei numatomas daiktas bei reiškinys, kartais asmuo, pasakytas papildinio galininku ar dalies kilmininku, pvz.: Duoną taupyk rytojui, ne darbą prieš; Krikštynas atidėjo Valainis Sekminėms Krev; Nakčiai prisitelkė daugiau bobelių Žem. b) Laiko trukmės naudininkas. Jis žymi rezultatinės būsenos trukmę, apimančią daiktavardžiu žymimą laiko tarpą ateityje įvykus veiksmui. Šią 90 funkciją turi laiko mato vienetus reiškiančių daiktavardžių naudininkas, pvz.: Aš išėjau tik minutei; Atstovus rinkdavom, rodos, tik trejiems metams Jabl; Atvažiavo dviem dienoms Kn. Laiko trukmę (kiekį) taip pat žymi daiktavardiškojo skaitvardžio naudininkas su jo valdomu laiko vienetus reiškiančio daiktavardžio kilmininku, pvz.: Sudarė sutartį dvidešimčiai metų. 2.1.2.2. Naudininko reikalauja padalyvio forma ir abu kartu sudaro laiko aplinkybės konstrukcijas, reiškiančias antraeilį veiksmo laiką, pvz.: Saulei leidžiant grįžome namo. Tokios konstrukcijos su naudininku yra sakinių su veiksnio vardininku transformos: Saulei leidosi ⇒ Saulei leidžiantis. Abiejų sakinių vardininko ir naudininko semantinės funkcijos tapačios. Kaip ir veiksnio vardininkas, padalyvio valdomas naudininkas minimosiose konstrukcijose atlieka šias semantines funkcijas: a) a g e n t o – žymimas veiksmo atlikėjas, pvz.: Man besemiant vandenėlį ir atlėkė sakalėlis JD; b) p a t i e n t o – žymimas veiksmo patyrėjas, pvz.: Nužudėjus lazdynams jau galima sėti; c) k o n t e n t y v o – žymimas veiksmo turinys, pvz.: Apmaudui pašokus valdyk rankas ir liežuvį Val. Įnagininkas Papildinio įnagininkas 2.2.1.1. Šią sintaksinę funkciją turi įnagininkas, prisijungęs prie veiksmažodžių, kartais prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir žymintis konkretų daiktą ar abstraktų reiškinį, į kuriuos krypsta veiksmas. Kaip ir papildinio naudininkas, jis ne visada būtinas ir dažniausiai atitinka netiesioginį papildinį. Šis įnagininkas taip pat turi semantinių funkcijų. 1) P r i e m o n ė s, arba į n a g i o, į n a g i n i n k a s. Šia funkcija paprastai vartojamas įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie patys savo leksine reikšme žymi priemonę, įnagį, kuriuo atliekamas veiksmažodžio reiškiamas konkretus veiksmas. Jis jungiamas tiek prie tranzityvinių, tiek prie intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: pjauna rugius mašina, dalgiais, kapoja malkas kirviu, pjauna medį pjūklu, reikia duoną peiliu, aria dirvą traktorium, rašo pieštuku, važiuoja traukiniu, veža rogėmis, skrenda lėktuvu, plaukia valtimi, joja arkliu, griežia smuiku, vargonėliais; skambina varpais. Dažnai įnagininku pasakoma asmens, gyvio kūno dalis kaip įrankis, priemonė atlikti veiksmažodžio reiškiamam veiksmui, pvz.: drasko nagais, kapoja snapu, plasnoja sparnais, mezga rankomis (plg.: mezga virbalais, mašina), duoda kumštimis (mušasi), sudavė plaštaka, remiasi alkūnėmis, spiriasi kojomis, sugriežė dantimis, pliaukšėjo liežuviu, ieškojo akimis. 91 Priemonės funkciją įnagininkas gali įgyti tam tikrame kontekste. Daiktavardžių, reiškiančių konkrečius daiktus (bet ne įrankius), įnagininkas, prisijungęs prie būseną ar tam tikrą veiksmą reiškiančių veiksmažodžių, žymi daiktą kaip priemonę tai būsenai susidaryti ar reiškiamam veiksmui atlikti. Tokie pasakymai su įnagininku yra atitinkamų pasakymų su tiesioginio papildinio galininku transformos, pvz.: avėti batus ⇒ avėti batais, nešioti kailinius ⇒ nešioti kailiniais, vilkėti marškinius ⇒ vilkėti marškiniais, apsivilkti megztinį ⇒ apsivilkti megztiniu, mūvėti pirštines ⇒ mūvėti pirštinėmis, apsisegti sijoną ⇒ apsisegti sijonu, susijuosti juostą ⇒ susijuosti juosta, vizginti uodegą ⇒ vizginti uodega, barškinti puodus ⇒ barškinti puodais, švytuoti žibintą ⇒ švytuoti žibintu. Šie pasakymai pakeičiami vieni kitais, tačiau savo reikšmėmis šiek tiek skiriasi. Galininkas pasako tik daiktą, į kurį pereina veiksmas. Įnagininkas turi papildomą reikšmę. Jis vartojamas, kai pabrėžiama priemonė. Atitinkami pasakymai su galininku ir įnagininku skiriasi savo aplinka. Kartu su galininku paprastai vartojama prielinksninė konstrukcija, o su įnagininku – kito daiktavardžio galininkas, žymintis daiktą, į kurį nukreiptas veiksmas, plg.: apsigobti skarele ant galvos, apsigobti galvą skarele; apsimauti žiedus ant pirštų, apsimauti pirštus žiedais; užtiesti staltiesę ant stalo, užtiesti stalą staltiese; berti pelenus ant galvos, berti galvą pelenais. Kartais, priklausomai nuo veiksmažodžio leksinės reikšmės, prie nepriešdėlinio veiksmažodžio jungiamas galininkas, o prie priešdėlinio – priemonės įnagininkas, pvz.: džiaustosi skalbinius ant tvoros ⇒ apdžiaustė skalbiniais tvorą, krauna valgius ant stalo ⇒ nukrovė valgiais stalą. Pagal savo leksinę reikšmę tos pačios šaknies tranzityviniai veiksmažodžiai prisijungia galininką, o sangrąžiniai intranzityviniai veiksmažodžiai – priemonės įnagininką, pvz.: laistė alų ⇒ laistėsi alumi, piltė vyną ⇒ piltėsi vynu, liejo vandenį ⇒ liejosi vandeniu. Tokių pasakymų reikšmė nėra tapati. Prie tam tikrų intranzityvinių veiksmažodžių, žyminčių būseną ar momentinį veiksmą, jungiamas įnagininkas, reiškiantis tos būsenos susidarymo ar veiksmo priemonę. Tokie pasakymai su įnagininku yra atitinkamų pasakymų su veiksnio vardininku transformos. Jie vienas kitu pakeičiami, pvz.: sumirgėjo žvaigždės danguje ⇒ sumirgėjo dangus žvaigždėmis, pagelto javai laukuose ⇒ pagelto laukai javais, pražydo purienos pievoje ⇒ pražydo pieva purienomis, žvilgėjo trobos langai ⇒ žvilgėjo langais troba, rasojo prakaitas ant kaktos ⇒ rasojo prakaitu kakta. Įnagininkas vartojamas tada, kai pabrėžiama priemonė, o vardininkas tik žymi, kas patiria veiksmą ar būseną. Pasakymai tampa lygiagretūs dėl papildomo konteksto. Priemonės įnagininko semantinė sąsaja su galininku bei vardininku rodo jo ryšį su minėtaisiais linksniais, tik tas ryšys ribotas – apima nedaug konteksto veikiamų pasakymų. 92 2) Būvio įnagininkas. Šis įnagininkas žymi laikiną asmens būvį, tapimą, virsmą kuo. Jis paprastai jungiamas prie veiksmažodžių: apsimesti, atrodyti, būti, darytis, dėtis, dirbti, išrinkti, jaustis, laikyti, parsisamdyti, pasidaryti, pasirodyti, paskirti, rodytis, skelbtis, vadintis, virsti, pvz.: dirbo mokytoju, buvo ūkvėdžiu, paskyrė skyriaus vedėju, išrinko deputatu, skelbėsi aiškiaregiu, virto juodvarniais. Kartais būvio įnagininkas tampa artimas tarinio vardininkui, pvz.: buvo mokytoju // buvo mokytojas. Tačiau tarp jų yra skirtumas: vardininkas mokytojas turi semantinę identifikuojamąją funkciją – žymi nuolatinį asmens užsiėmimą, jo profesiją, tam tikros profesinės klasės atstovą (žr. 1.1.2.), o įnagininkas rodo laikiną kieno užsiėmimą, tik tam tikro meto asmens būvį. Sakinyje su įnagininku veiksmažodis būti „egzistuoti, dirbti“ yra savarankiškos leksinės reikšmės, o su vardininku tas pats veiksmažodis yra pagalbinis. Su kitais minėtais veiksmažodžiais galimas tik įnagininkas. 2.2.1.2. Yra palyginti nedaug veiksmažodžių, reikalaujančių papildinio įnagininko, kuris pagal savo pobūdį atitinka tiesioginio papildinio galininką ir laikomas, kaip tos pat rūšies kilmininkas ir naudininkas, galininko kombinaciniais variantais (žr. 1.3.2.1.2.). Minimoji funkcija įnagininkui yra antrinė. Atlikdamas sintaksinę papildinio funkciją šis įnagininkas turi veiksmo bei veikimo srities ribojimo semantinę funkciją. Įnagininku pasakomas asmuo, konkretus ar abstraktus daiktas, kuriais ribojamas veiksmažodžio reiškiamas veiksmas bei būsena, pvz.: abejoti gautąja žinia, didžiuotis kilme, domėtis menu, džiaugtis vaikais, gėrėtis, grožėtis pavasario žaluma, įkyreti skundais, įsitikinti kieno nekaltumu, pasitikėti draugu, prekiauti vaisiais, pasikliauti žmonėmis, prilygti kam mokslu, rizikuoti gyvybe, rūpintis vaikais, skųstis likimu, stebėtis puošnumu, sekti tėvais, tikėti ateitimi, verstis amatu, žavėtis kieno sugebėjimu. Ypatybės ribojimo, arba atžvilgio, semantinę funkciją taip pat turi papildinio įnagininkas, priklausomas nuo nelyginamojo ar aukštesniojo laipsnio būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu, pvz.: ne viena duona gyvas, viena koja šlubas, kuo jis kaltas?, gražumu sotus nebūsi, garsus žirgynu, kuo jis geresnis. Tarinio bei predikatinio pažyminio įnagininkas 2.2.2. Įnagininkas atlieka sintaksinę tarinio funkciją eidamas su pagalbiniu veiksmažodžiu ir predikatinio pažyminio funkciją – prisijungęs prie savarankiškos leksinės reikšmės veiksmažodžio bei susijęs su veiksnio vardininku. Šiose pozicijose įnagininkas turi tapačią semantinę apibūdinamąją, arba kokybės, funkciją. Prie jo paprastai būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis bei jo atitikmuo), pvz.: Šita karvė jau bus trečiu veršiu Jabl; Jis buvo ilgais plaukais; Išbėgo Simonaitienė raudonu veidu LzP. 93 Apibūdinamasis įnagininkas, jungiamas prie daiktavardžio, turi pažyminio sintaksinę funkciją, pvz.: Nulaužtu ragu karvė pigesnė Al; Pirkčiau žiedužėlį deimanto akelė JD. Aplinkybių įnagininkas 2.2.3. Įnagininkas dažnai vartojamas aplinkybių funkcijomis: būdo, laiko, vietos, kiekio, priežasties. Jų semantinės funkcijos ypač priklauso nuo daiktavardžių leksinės reikšmės. 1) Būdo įnagininkas. Šią funkciją paprastai turi abstrakčios reikšmės daiktavardžių, ypač veiksmažodžių ar būdvardžių abstraktų, įnagininkas, jungiamas prie būseną, momentinį veiksmą, judėjimą, kalbėjimą reiškiančių veiksmažodžių. Prie tokių daiktavardžių įnagininko formų dažniausiai yra būtinas modifikuojamasis žodis (būdvardis, dalyvis, daiktavardžio kilmininkas). Pvz.: akys degė smalsumu, lėkė vėjo greitumu, rėkė nesavu balsu, žiūrėjo piktom akim, dėbtelejo piktu žvilgsniu, ėjo dideliais žingsniais, pasisuko šonu į mane, bėgo ratu, laksto juodvarniais. Plg.: laksto motociklu – priemonės įnagininkas ir laksto juodvarniais – būdo įnagininkas: žymi veiksmo atlikimo būdą (pasivertę juodvarniais), o ne priemonę. 2) Laiko įnagininkas. Jis turi keletą atspalvių. a) Šiuo įnagininku dažnai pasakomas momentinis ar kiek ilgiau trunkantis veiksmo laikas daiktavardžio reiškiamu laiko tarpu. Šia funkcija paprastai vartojamas daiktavardžių, žyminčių paros dalis ar tam tikrus laiko tarpus, kurių metu kas vyksta, įnagininkas, jungiamas prie judėjimą, momentinį veiksmą ar būseną reiškiančių veiksmažodžių, pvz.: grįžo vidurnakčiu, priešpiečiais, paryčiu (ir paryčiais), pavakariu, apyaušriu (ir apyaušriais), sapnavo paryčiu (paryčiais), susitiko pavakariu, darbymėčiu ir akmuo juda. Tokį įnagininką dažnai galima pakeisti vietininku: grįžo vidurnakty, pavakary, apyaušry. Šią funkciją taip pat turi daiktavardžių metas, laikas vienaskaitos įnagininkai metu, laiku prijungus prie jų paros dalis ar metų laikus bei šiaip laiko tarpą reiškiančių daiktavardžių kilmininką, pvz.: įvyko, pasidarė kas nors dienos metu, audros metu, pietų metu, karo metu, pjūties metu, žydėjimo metu, vasaros laiku, atostogų laiku. Tokius pasakymus galima pakeisti laiko sąvokas žyminčių daiktavardžių galininku arba galininku su prielinksniu per: dieną, naktį, vasarą, pavasarį; per metus, per audrą, per karą, per žydėjimą ir kt. Pasakymų vartojimas priklauso nuo veiksmažodžio bei laiko sąvokas reiškiančio daiktavardžio parinkimo. Pvz., su daiktavardžiu pietūs galimi pasakymai: Atėjo pietų metu // per pietus, tačiau negalimas pasakymas su galininku: *Atėjo pietus. O su daiktavardžiu diena galimi pasakymai: Atėjo dienos metu // dieną, tačiau negalimas pasakymas: *Atėjo per dieną. (Apie laiko reikšmės linksnių bei prielinksnių konstrukcijų sinonimiką žr. Valiulytė 1998: 235 tt.). 94 Kai prie įnagininkų metu, laiku ir kt. jungiami su jais suderinti būdvardžiai ar įvardžiai, laiko įnagininką galima pakeisti prieveiksmiu, pvz.: greitu laiku = greitai; tuo metu, tuo sykiu, tuo tarpu, tuo atveju = tada; šiuo metu = dabar, tačiau pasakymams: pastaruoju metu, lietingu metu, vienu metu ir kt., atitinkamų prieveiksmių nėra. Kartais lygiagrečiai vartojamos konstrukcijos su vn. įn. metu, laiku ir dg. įn. metais, laikais, pvz.: karo metais ir karo metu, baudžiavos laikais ir baudžiavos laiku. Dg. įn. laikais, metais vartojami ir tada, kai vn. įn. laiku, metu negalimi, pvz.: mano laikais, gimnazijos laikais. b) Laiko įnagininkas rečiau žymi veiksmo trukmę, apimančią visą daiktavardžiu reiškiamą laiko tarpą. Šiuo atveju taip pat paprastai vartojamas paros dalis žyminčių daiktavardžių įnagininkas arba vn. įn. metu, laiku su tam tikrą laiko tarpą žyminčių daiktavardžių kilmininku, pvz.: dienos metu jos gulėjo urvuose pasislėpusios Balč; keliavo nakčia. Tokius įnagininkus galima pakeisti galininku arba prielinksnio per konstrukcija, plg.: dieną, per dieną gulėjo urvuose, keliavo naktį, per (visą) naktį. c) Paros dalis, savaitės dienas reiškiančių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkas vartojamas dar tada, kai žymimi pasikartojantys laiko tarpai, paprastai su būtojo dažninio laiko veiksmažodžių formomis, pvz.: dirbo, dirbdavo rytais „kiekvieną rytą“, vakarais, naktimis, šeštadieniais. Šie pasakymai artimi ir pakeičiami vienaskaitos vardininku arba galininku su įvardžiu kas: dirbo, dirbdavo kas rytas, kas rytą. 3) Vietos įnagininkas. Šią funkciją turi erdvės sąvokas žyminčių daiktavardžių įnagininkas. Jis dažnai pakeičiamas prielinksninėmis konstrukcijomis arba vietininku. Daiktavardžių, reiškiančių kokį plotą ruožą (upę, taką, vieškelį, vagą, laiptus, koridorių) arba plotą (mišką, kalną, ežerą, dangų), kartais kūno dalį (veidą), įnagininkas, prisijungęs prie linijinį judėjimą reiškiančių veiksmažodžių, žymi: kuria vieta kas eina, juda (kelio įnagininkas), pvz.: plaukia upe, važiuoja vieškeliu, lipa laiptais, eina koridoriumi, debesys slenka dangumi, kopia kalno šlaitu, važiuoja mišku, bėga laukais, brenda purvynu, ašaros rieda veidu. Šie įnagininkai neretai pakeičiami atitinkamai pagal reikšmę prielinksnių per (ką) arba išilgai (ko), skersai (ko) konstrukcijomis, plg.: važiuoja per mišką, slenka per dangų, rieda ašaros per veidą, plaukia išilgai upės, eina išilgai koridoriaus, plaukia skersai ežero. Jeigu judėjimas eina pagal kokį plotą, paprastai reiškiamą daiktavardžio su priešdėliu pa- arba sudurtinio daiktavardžio su pirmuoju sandu šalia, šali- įnagininku, šis pakeičiamas prielinksnio pagal konstrukcija; daiktavardis tada eina be priešdėlio pa-, pvz.: eina pamiške ir pagal mišką, slenka patvoriu ir pagal tvorą, važiuoja paupiu ir pagal upę (plg. plaukia upe „upės tekme“), eina šalikėlėmis ir šalia kelio, sienauja pagrioviais ir pagal griovius. Tačiau nepakeičiama šio prielinksnio konstrukcijomis: pa- 95 kampiais, pakraščiais, nes pagrindinio daiktavardžio šalis, kampas, kraštas reikšmė konkrečiai neapibrėžta. Šių daiktavardžių įnagininkas, prisijungęs prie kartotinių judėjimą arba būseną reiškiančių veiksmažodžių, pakeičiamas ne tik prielinksninėmis konstrukcijomis, bet ir vietininku, pvz.: gulėjo pasieniuos, pagal sienas ir pasienuos(e); vaikščiojo pamiške, pagal mišką ir pamiškėje; važinėjo gatvėmis, po gatves ir gatvėse; plaukiojo jūromis, po jūras ir jūrose. Prie judėjimo veiksmažodžių vartojami vietos funkciją įnagininkai linkme, kryptimi, tiesumu su prie jų prisijungusiu kilmininku ar derinamuoju modifikuojamu žodžiu, rodančiais, kur link krypsta judėjimas, pvz.: pasuko nurodyta kryptimi, šia linkme, bėga nosies tiesumu. Beje, vietoj linkme dažniau vartojamas polinksnis link su kilmininku: eina miesto link. (Apie vietos reikšmės linksnių ir prielinksninių konstrukcijų sinonimiką žr. Valiulytė 1995, 1998.) 4) Kiekio bei mato įnagininkas. Jis žymi laiko, kelio, ilgio, ūgio, aukščio, ploto, tūrio, saiko, talpos, svorio matą, daiktų skirstymo, dalijimo kiekį. Tai priklauso nuo įnagininku reiškiamo daiktavardžio leksinės reikšmės. Laiko matą žymi įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko mato vienetus, pvz.: nutilo vienu akies mirksniu, akimirksniu dingo, vieną dieną suvažinėsi į miestą, valandomis sėdėjo, šimtmečiais kovojo. Šį įnagininką galima pakeisti laiko galininku arba prielinksnio per atitinkamos reikšmės konstrukcija: ištisas valandas sėdėjo, šimtmečius kovojo, per vieną dieną suvažinėsi, per vieną akies mirksnį nutilo. Kelio, ilgio, aukščio, ūgio, tūrio, svorio, talpos, saiko matą žymi įnagininkas tokių daiktavardžių, kurie savo leksine reikšme rodo šiuos mato vienetus arba įgyja tokią reikšmę kontekste, pvz.: vanduo pakilo dviem centimetrais, užaugo sprindžiu, pūdu kviečių apsėjo lauką, atvežė šieną penkiais vežimais, minią papenėjo penkiais kepalais duonos, sušelpė puodyne pieno, užliejo sriubą stikline pieno. Tų pačių daiktavardžių daugiskaitos įnagininkas žymi mato, kiekio vienetus, pagal kuriuos daiktai skirstomi, dalijami, pvz.: daržą apmatavo žingsniais, kelią matavo kilometrais, malkas pirko sieksniais, sviestą pardavė kilogramais, pieną – litrais, saldainius dalijo saujomis, miltus sėmė rieškučiomis, malkas nešė glėbiais, duoną raiko riekėmis, pyragą pjausto gabalais, paukščiai skrido būriais, kariuomenė žygiavo kuopomis. Asmenų bei objektų kiekis žymimas skaitvardžių įnagininku, pvz.: šimtais krito kovoj, pralšdavo kortomis tūkstančiais. Mato įnagininkas, prisijungęs prie aukštesniojo laipsnio būdvardžio su pagalbiniu veiksmažodžiu, išreikštu ar numanomu, žymi ypatybės kiekio matą, kuriuo skiriasi lyginamuoju daiktų ypatybės, pvz.: jo batai vienu numeriu mažesni, jis visa galva aukštesnis, jis dvejais metais jaunesnis. 96 5) Priežasties įnagininkas. Šia funkcija dažniausiai turi abstrakčių daiktavardžių įnagininkas, vartojamas reiškiant emocijas bei pojūčius prie savaiminį veiksmą žyminčių veiksmažodžių, pvz.: akys degė neapykanta, akys švyti laime, miršta badu, visas dega karščiu, plyšta širdis skausmu, susigraudino palankiais jo žodžiais. Šiuos įnagininkus galima pakeisti prielinksnio iš, kartais nuo, dėl konstrukcijomis su kilmininku: akys švyti iš laimės, miršta iš bado, nuo bado, susigraudino dėl jo palankių žodžių. Priežasties funkciją taip pat turi veiksmažodinių daiktavardžių įnagininkas kaip atitinkamų veiksmažodinių konstrukcijų nominalizacija, plg.: Jis kviečia draugą ⇒ Draugas atvyko jo kvietimu; Vadas įsakė atvykti ⇒ Jis atvyko vado įsakymu; jis paprato ⇒ jo papratimu; jis palaimino ⇒ jo palaiminimu; jis suprato ⇒ jo supratimu. Vietininkas 2.3. Vietininkas paprastai jungiamas prie veiksmažodžių, kartais prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir atlieka aplinkybės sintaksinę funkciją. Jis turi semantines funkcijas: vietos, laiko, rečiau būdo. 1) Vietos vietininkas. Šis vietininkas dažniausias. Jis žymi veiksmo vietą, kur kas yra, vyksta. Vietos funkciją dažnai turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie savo leksine reikšme rodo tam tikrą plotą, vietos paviršių arba pastatą, kokį konkretų daiktą bei sankaupą daiktų, kurių viduje ar tarp kurių vyksta veiksmas, pvz.: buvau kieme, dirbo darže, laukuose, stovi saloje, sužibo žvaigždės danguje, matyti šviesos vieškely, rinko gėles pievoje; sėdėjo kambaryje, troboje, miegojo daržinėje, sėdėjo vežime, paukščiukai cypsi lizde, motina stovėjo vartuose, tarp durų, pintinėse sukrauti vaisiai, mergaitė sėdėjo staklėse, laikė saujoj, rankose, akyse švietė viltis, širdyje nerimas, liko atmintyje; miške gegutė kukavo, rugiuose pabaidė kiškį, miestelyje buvo, grybauja beržyne. Vietos funkciją taip pat turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie konkrečiai neįvardija vietos, tik rodo jos kryptį (kairei, dešinei, rytuose, vakaruose, lauko gale, knygos pradžioj, užpakaly, kitoj pusėj, šiame krašte) arba žymi aplinką, kur kas vyksta (pasauly, bala drobė saulėje, sėdėjo patamsy, slėpėsi užuovėjo j, stovi lietuj, mačiau mėnesienoj), arba kokį renginį, sritį, kur kas yra, dalyvauja (buvo vestuvėse, šoko krikštynose, dalyvavo spaudoje, būk sveika martelėse). Tokių daiktavardžių vietininką su tam tikru veiksmažodžiu neretai galima pakeisti prielinksninėmis konstrukcijomis, plg.: bėgioja kieme ir po kiemą, grybauja beržyne ir po beržyną, pasklido vaikai miške ir po mišką; guli žolėje ir ant žolės, stovėjo vartuose ir tarp vartų, prie vartų; švietė viltis akyse ir iš akių; rašė lentoje ir ant lentos. 97 Vietininkas daiktavardžių, reiškiančių vietą, sritį, aplinką, taip pat jungiamas prie būdvardžių su pagalbiniu veiksmažodžiu ir žymi daikto bei ypatybės buvimo vietą, sritį, aplinką, pvz.: garsus visoje apylinkėje, naudingas ūkyje, gudriausias visame kaime (žmogus), smarkus šokyje, šiurkštus kalboje, narsus miškuose. 2) Laiko vietininkas. Laiko funkciją turi vietininkas tokių daiktavardžių, kurie reiškia laiko sąvokas: apibendrintą laiką, metų laikus, mėnesius, savaitės dienas, paros dalis, laiko fazes, laiko periodus, laiko mato vienetus, žmogaus gyvenimo ar istorijos tarpsnius ir pan., pvz.: senovėj daugiau dainuodavo, mirė pavasary, susirgo viduržiemy, sausį prasidėjo šalčiai, pirmadienyje grįžo namo, pavakary pradėjo lyti, vakare susirinko daug jaunimo, vaikystėj ganė gyvulius, bažnyčia pastatyta penkioliktame šimtmetyje. Laiko funkciją taip pat dažnai turi tų pačių daiktavardžių galininkas ir įnagininkas. Kartais šių linksnių ir vietininkų vartojimas sutampa, pvz.: grįžo vidurnaktyje, vidurnaktį, vidurnakčiu, grįžo pavasaryje, pavasarį, bet nesakoma *grįžo pavasariu, sakoma: grįžo pavasario metu; vartojamas: grįžo vasarą, vasaros metu, bet nesakoma: *grįžo vasaroj; sakoma: grįžo saus yje, sausio mėnesį, bet nesakoma: *grįžo sausiu, *sausio metu; vartojama: grįžo dieną, dienos metu, bet nesakoma: *grįžo dienoj, nors galimas pasakymas: grįžo trečioj dienoj; sakoma: grįžo nakti, nakčia, bet nesakoma: *grįžo naktyje, galima: nakties vidury (=vidurnakty); sakoma: grįžo ryte, bet nesakoma *grįžo rytu, galima: grįžo paryčiu ir pan. Vieno ar kito linksnio vartojimas laiko funkcija priklauso nuo daiktavardžio leksinės reikšmės bei jo apsupties. Tiksliau nusakant apibrėžtą laiką vartojami laiko fazes reiškiantys vietininkai: pradžioje, pabaigoje, gale, vidury, pirmoje ar antroje pusėje su laiko sąvokas reiškiančiu kilmininku, pvz.: savaitės pradžioje, mėnesio gale, XX amžiaus pirmoje pusėje, vasaros vidury (=vidurvasary). Laiko funkciją turi vietininkas ir tokių daiktavardžių, kurie žymi su tam tikrais darbais, poilsiu, apeigomis, šventėmis, veikėjo būsena ar gamtos reiškiniais susijusį laiko tarpą, pvz.: neieškok pavėsio rugpjūtį, gimė bulviakasy, kur prisiglausi varge?, pažinsi draugą nelaimėje; tyjant pjauk, giedroj grėbk, tokiame karštyje gyvulius gena tvartan. 3) Būdo vietininkas. Jis parodo veiksmo bei būsenos būdą. Šią funkciją turi abstrakčios reikšmės daiktavardžių vietininkas, paprastai su veiksmažodžiais gyventi, augti, pvz.: gyvena santaikoje, meilėje, baimėje, barn iuose, augo varge, pulke (didelėj šeimynoj). Ši funkcija artima vietos funkcijai. Konkrečiųjų ir gramatinių linksnių santykis 3.0. Konkre tieji linksniai yra susiję su gramatiniais linksniais ir sudaro su jais vieną gramatinę linksnio sistemą. Konk rečiuosius linksnius naudininką ir įnagi- 98 ninką galima priešinti gramatiniams linksniams galininkui ir kilmininkui pagal jų atliekamą netiesioginio / tiesioginio papildinio funkciją. Naudininkui ir įnagininkui būdinga netiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmažodžiui dažnai nebūtini, o galininkui ir kilmininkui – tiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmažodžiui būtini. Antra vertus, naudininkas ir įnagininkas vartojamas ir atitinkama funkcija kaip tiesioginio papildinio galininkas. Tam tikri veiksmažodžiai būtinai reikalauja naudininko, įnagininko ar kilmininko kaip daugelis kitų veiksmažodžių – galininko: arti lauką, bijoti vilko, abejoti gautąja žinia, atstovauti skyriui. Tik galininkui tiesioginio papildinio funkcija yra pirminė, o kitiems linksniams – antrinė. Be to, konkre tieji linksniai naudininkas ir įnagininkas tam tikrais atvejais yra gramatinių linksnių galininko ir vardininko transformos. Pvz., instrumento (priemonės) įnagininkas su tam tikrais veiksmažodžiais yra tiesioginio papildinio galininko arba veiksnio vardininko transformos (avėti batus ⇒ avėti batais; sumirgėjo žvaigždės danguje ⇒ sumirgėjo dangus žvaigždėmis, žr. 2.2.1.1, 1). Laiko reikšmės konstrukcijos su naudininku yra sakinių su veiksnio vardininku transformos (plg.: Saulė leidosi ⇒ Saulei leidžiantis, žr. 2.1.2.2.). Tokios sąsajos taip pat daugiau ar mažiau suartina konkrečiuosius linksnius su gramatiniais linksniais. Antra vertus, tarp konkrečiųjų ir gramatinių linksnių yra nemaža skirtumų. Konkre tiesiems linksniams būdingos aplinkybių sintaksinės funkcijos. Vietininkas yra grynas aplinkybinis linksnis. Be aplinkybių – vietos, laiko, būdo, kitų funkcijų jis neturi. Įnagininkui aplinkybių funkcijos taip pat yra pirminės. Jis turi daugiau aplinkybių funkcijų net už vietininką: laiko, vietos, kiekio, priežasties, būdo. Mažiau būdinga aplinkybių funkcija naudininkui. Lietuvių kalboje vartojamas tik laiko naudininkas. Aplinkybių funkcijas turi ir gramatiniai linksniai: vardininkas – laiko, vietos, kiekio, o galininkas – laiko, kiekio, bet jiems šios funkcijos antrinės. Konkrečiųjų linksnių funkcijos labai priklauso nuo konteksto bei nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Gramatinių linksnių vartoseną mažiau riboja kontekstas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės ypač priklauso aplinkybių semantinės funkcijos. Laiko funkciją turi daiktavardžių, žyminčių laiko sąvokas, linksniai (naudininkas, įnagininkas, vietininkas, vardininkas, galininkas); vietos funkciją – daiktavardžių, žyminčių erdvės sąvokas, linksniai (vietininkas, įnagininkas, vardininkas); kiekio bei mato funkciją – daiktavardžių, žyminčių kiekio bei mato sąvokas, linksniai (įnagininkas, galininkas, vardininkas). Būdo funkciją prie tam tikrų veiksmažodžių paprastai turi abstrakčių daiktavardžių vietininkas ir įnagininkas, o priežasties funkciją – abstrakčių daiktavardžių įnagininkas. Nuo daiktavardžio leksinės reikšmės priklauso ir netiesioginio papildinio naudininko bei įnagininko tam tikros semantinės funkcijos. Pvz., įnagininkas paprastai turi instrumento semantinę funkciją tokių daiktavardžių, kurie reiškia įrankį, priemonę arba įgyja tokią reikšmę kontekste, pvz.: mezgė megztinį 99 virbalais, mašina, rankomis. Beneficiento arba percipiento naudininkas vartojamas tokių daiktavardžių, kurie reiškia asmenis, o finityvo naudininkas – tokių daiktavardžių, kurie reiškia daiktus, plg.: Man privežė lentų grindims (man – beneficientas, grindims – finityvas). Šauksmininkas 4.0. Nuo kitų linksnių yra atsijęs šauksmininkas. Nors pagal savo fleksiją (senoji jo forma – grynas kamienas) šauksmininkas yra vienas iš seniausių linksnių, bet dėl savo izoliuotos pozicijos sakinyje nežymi žodžių santykių, taigi sinchroniniu požiūriu iš tikrųjų nėra tikras linksnis. Šauksmininkas turi nuo sakinio izoliuotą kreipinio funkciją ir vartojamas kreipiantis į pašnekovą, kartais ir į negyvą daiktą, pvz.: Vyrai, rytą mes lažo neisim Myk-Put; Jurgienėle, balandėle, duokš mielių nors lašelį Žem; Spjauk, gerkle, vandenį! LTt. Kadangi pašnekovas yra antrasis asmuo, reiškiamas įvardžiais tu (jūs), tamsta, dažnai kreipinys eina po šio įvardžio, kartais ir prieš jį, pvz.: Ar tu, Agut, dar nemiegi? Paukšt; Ko tamsta, žmogeli, duodies už nosies vedžiojamas? Žem; Ak, Dočy! Dočy! tu mūsų klausyt nenorėjai Don. Paprastai kreipinys yra izoliuotas nuo 2-ojo asmens įvardžio, bet kartais intonaciškai sutampa su juo ir sudaro vieną kreipinio grupę, pvz.: Oi tu seserėle, balta lelijėle, kol viena buvai, vargelį nematei (d) Stan; Tu girele, tu žalioji! Ko graudingai taip vaitoji? Mair; Ai, širdele tu mano, kaimynele, pasakysiu tau didelę naujieną Myk-Put. Vietoj šauksmininko kartais vartojamas daiktavardžių vardininkas, ypač su įvardžiu tu ir 2-ojo asmens veiksmažodžio formomis, pvz.: Vaiks, ką tu dabar kalbi? Simon; O kur močiutė patrukai? LTt; Ponas gal žinai? Skp; E, kur nenulūši žmogus… Krèv; Keliauk dabar tu, žmogus, pėsčias tokį kelią Žem. Daiktavardžio vardininką, einantį po tu, galima laikyti šio įvardžio priedėliu – jie abu suderinti linksniu: tu – vardininkas ir daiktavardžio vardininkas, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi. Kai sakinyje tu neišreikštas, daiktavardžio vardininkas yra nulinės tu formos priedėlis, plg.: Kur (tu – Ø) močiute patrukai? Kitaip būtų nepaaiškinama tariniu einanti 2-ojo asmens veiksmažodžio forma su daiktavardžio vardininku, nes daiktavardžio vardininkas reikalauja 3-iojo asmens veiksmažodžio formos: ponas, močiutė žino. Po įvardžio tu priedėlio vardininkas ir kreipinio šauksmininkas savo pozicijomis labai artimi, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi; Kur tu, žmogau, eini? Tik pastarajame sakinyje šauksmininkas daugiau izoliuotas, nes jis neturi ryšio su kitais sakinio žodžiais. Tokia paralelinė daiktavardžio vardininko kaip priedėlio ir šauksmininko kaip įterpinio vartosena ir sudaro pagrindą suartėti šiems linksniams. Bet šis linksnių suartėjimas yra kontekstinis, o ne gramatinis. Be abejo, 100 turi reikšmės ir tai, kad kai kurios vardininko ir šauksmininko formos lietuvių kalboje sutampa. Taip vardininko vartojimas vietoj šauksmininko padeda šauksmininkui prisilieja prie linksnių sistemos. Pabrėžtina, kad šis linksnis tik prisilieja prie linksnių sistemos, bet į ją neįeina, yra jos pašalėje. Bendrosios išvados 1) Lietuvių kalboje linksnio kategorijos pobūdis yra sintaksinis. Daiktavardžių linksniai reiškia žodžių santykius ir taip padeda formuoti sakinį. 2) Linksniai sakinyje tuo pačiu metu atlieka dvejopas funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinės linksnių funkcijos priklauso nuo jų sintaksinio ryšio su pagrindiniu žodžiu, prie kurio linksnis jungiamas – paprastai su sakinio centrą sudarančiu veiksmažodžiu bei būdvardžiu su pagalbiniu veiksmažodžiu, taip pat vardažodinėse konstrukcijose su kitu daiktavardžiu bei jo atitikmeniu. Vartojami tokiu sintaksinių funkcijų daiktavardžių linksniai: veiksnio vardininkas; papildinio galininkas, kilmininkas, naudininkas, įnagininkas; tarinio vardininkas, kilmininkas, įnagininkas; predikatinio pažyminio vardininkas, galininkas, įnagininkas; aplinkybių visi linksniai, išskyrus kilmininką. Semantinės linksnių funkcijos priklauso nuo daiktavardžio linksnio ir pagrindinio žodžio semantinio santykio, taip pat nemaža dalimi nuo daiktavardžio leksinės reikšmės. Vartojami tokių semantinių funkcijų prie veiksmažodžių jungiami daiktavardžių linksniai: a g e n t o vardininkas, kilmininkas, naudininkas; p a t i e n t o galininkas, kilmininkas, naudininkas, vardininkas; k o n t e n t y v o galininkas, kilmininkas, vardininkas, naudininkas; b e n e f i c i e n t o naudininkas, vardininkas; p e r c i - p i e n t o naudininkas, vardininkas; i n s t r u m e n t o įnagininkas, vardininkas; r e z u l t a t o galininkas; a d r e s a t o galininkas, naudininkas; e k s p e r i e n t o naudininkas; f i n i t y v o naudininkas, kilmininkas; l a i k o naudininkas, įnagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; vietos įnagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; k i e k i o bei m a t o naudininkas, įnagininkas, galininkas, vardininkas; būdo įnagininkas, vietininkas; priežasties įnagininkas ir kt. 3) Pagal pirmines linksnių funkcijas lietuvių kalboje yra gramatiniai ir konkrečieji linksniai. Gramatinių linksnių pirminės, dominuojančios yra veiksnio vardininko, tiesioginio papildinio galininko, subjekto bei objekto kilmininko funkcijos. Konkrečių linksnių pirminės yra aplinkybių vietininko, įnagininko, naudininko bei netiesioginio papildinio naudininko, įnagininko funkcijos. Tiesioginio papildinio galininką atitinkančios naudininko, įnagininko, kilmininko funkcijos pastariesiems linksniams yra antrinės. 4) Lietuvių kalboje linksniai turi formaliuosius žymiklius (skirtingas galūnes) ir yra priešinami pagal sintaksines funkcijas. Tiesioginio papildinio galininkas priešinamas veiksnio vardininkui pagal veiksmo nukreipimo / nenukreipimo į objektą požymį. Tiesioginio papildinio galininkas žymi objektą, į kurį nukreiptas veiksmas, o veiksnio vardininkas tokio požymio neturi. Be to, gali- 101 ninkas (ir kilmininkas) priešinamac naudininkui ir įnagininkui kaip tiesioginio / netiesioginio papildinio linksniai. Dėl to linksnis lietuvių kalboje nėra vien tik daiktavardžio linksnių formų funkcija, bet tam tikra formų sistema, sudaranti gramatinę kategoriją kaip kitos daiktavardžio kategorijos – giminė ir skaičius. Su daiktavardžiais derinami kiti vardažodžiai ne tik gimine ir skaičiumi, bet ir linksniu. 5) Šauksmininkas lietuvių kalboje atsijęs nuo visos linksnio sistemos, nes jis izoliuotas sakinyje ir nerodo santykio su kitais sakinio žodžiais. Šauksmininko vartosena ribojama jo funkcijos – reikšti kreipimąsi į 2-ąjį asmenį. Dėl to jis eina sakinyje tik su 2-ojo asmens, ypač liepiamosios nuosakos veiksmažodžių formomis. Antra vertus, šauksmininkas šliejasi prie linksnio sistemos dėl jo santykio su veiksnio vardininku, kuris eidamas su 2-ojo asmens veiksmažodžių formomis pakeičia šauksmininką (Kur močiutė patrukai? LTt). Vardininkas ypač artimas šauksmininkui, kai eidamas po 2-ojo asmens įvardžio turi priedėlio funkciją ir savo izoliuojamąja intonacija atitinka kreipinio šauksmininką, plg.: Kur tu, žmogus, pasidėsi? ir Kur tu, žmogau, pasidėsi? Gauta 1999 05 27 ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI Al – Alytus. Balč – J. Balčikonis (1885–1969). Bt – Batakiai, Tauragės r. d – daina. Don – K. Donelaitis (1714–1780). Grl – Garliava, Kauno r. Jabl – J. Jablonskis (1860–1930). JD – Lietuviškos dainos 1–3 / Užrašė A. Juška, Vilnius, 1954. Kn – Kauno artimoji apylinkė. Kp – Kupiškis. Krėv – V. Krėvė-Mickevičius (1882–1954). Krtn – Kretingà. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–18, Vilnius, 1941–1997. LTt – Lietuvių tautosaka / Užrašyta 1944–1956, Vilnius, 1957. LzP – Lazdynų Pelėda (S. Pšibiliauskienė, 1867–1926, M. Lastauskienė, 1872–1957). Mair – Maironis (J. Mačiulis, 1862–1932). Myk-Put – V. Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Paukšt – J. Paukštelis (1899–1981). prž – priežodis. rš – raštai, neturintys atskirų sutrumpinimų. Šimon – I. Šimonaitytė (1897–1978). Skp – Skåpiškis, Kupiškio r. Stan – S. Stanevičius (1799–1848). Šl – Šiauliai. 102 Tršk – Troškūnai, Anykščių r. Vaižg – Vaižgantas (J. Tumas, 1869–1933). Val – M. Valančius (1801–1875). Vien – A. Vienuolis-Žukauskas (1882–1957). Žem – Žemaitė (J. Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845–1921). LITERATŪRA Ambrazas V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 25: Lietuvių kalbos sintaksės tyrinėjimai, 4–44. Barnetová V. e. a. 1979: Русская грамматика, Academia, Praha. DLKG 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Eroms H. W. 1981: Valenz Kasus und Präpositionen, Heidelberg. Fillmore Ch. J. 1968: The Case for Case. – Universals in Linguistic Theory / Ed. by E. Bach, R. T. Harms, New York, Chicago, 1–88. Fillmore Ch. J. 1977: The Case for Case Reopened. – Syntax and Semantics 8 / Ed. by P. Cole, J. M. Sadock, New York, San Francisco, London, 59–81. Fraenkel E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas. Halliday M. A. K. 1994: An Introduction to Functional Grammar, 2 ed., London, New York etc. Helbig G. 1973: Die Funktionen der substantivischen Kasus in der deutschen Gegenwartssprache, Halle. Helbig G. 1982: Valenz–Satzglieder–Semantische Kasus – Satzmodelle, Leipzig. Helbig G., Schenkel W. 1975: Wörterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig. [Jablonskis J.] 1928: Rygiškių Jono linksniai ir prielinksniai, Kaunas. Jakaitienė E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Jakobson R. 1971: Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre. – Selected Writings 2, The Hague, Paris, 23–71. Jakobson R. 1971: Якобсон Р. Морфологические наблюдения над славянским склонением. – Selected Writings 2, The Hague, Paris, 154–183. Kuryłowicz J. 1960: Le Problème du Classement des Cas. – Esquisses Linguistiques: Polska Akademia Nauk, Prace Językoznawcze, 19, 131–150. Kuryłowicz J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg. Labutis V. 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 1–2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Laigonaitė A. 1957: Vietininkų reikšmė ir vartosena dabartinėje lietuvių kalboje, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Lehmann W. P. 1958: On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. – Language 34, 179–202. LKG 1965–1976: Lietuvių kalbos gramatika 1–3 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius. Longacre R. E. 1976: An Anatomy of Speech Notions, Lisse. Sližienė N. 1994–1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Sommerfeldt K. E., Schreiber H. 1974: Wörterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive, Leipzig. Šukys J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. Tesnière L. 1959: Éléments de Syntaxe Structurale, Paris. Valeckienė A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 103 Valiulytė E. 1995: Vietų nusakome įvairiai. Vietininkas ir jo sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Valiulytė E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Булыгина-Шмелева Т. В. 1960: Сочетания с родительным падежом в современном литовском литературном языке (авт. дисс.), Москва. Валюлите Е. 1966: Значение и употребление предлогов с винительным падежом в современном литовском языке (авт. дисс.), Вильнюс. Докулил М. 1978: К вопросу о морфологических противопоставлениях (критика теории бинарных корреляций в морфологии чешского языка). – Языкознание в Чехословакии, Москва, 88–118. Исаченко А. В. 1965: Грамматический строй русского языка в сопоставлении со словацким. – Морфология 1; 2 изд., Братислава. Йовайшас В. 1964: Предложные конструкции с дательным падежом в современном русском и литовском языках (авт. дисс.), Вильнюс. Килюс И. 1973: Система пространственных предлогов и падежей в литовском литературном языке (авт. дисс.), Вильнюс. Курилович Е. Р. 1955: Заметки о значении слова. – Вопросы языкознания 3, 73–81. Лихачева А. Б. 1986: Падежные формы русского и литовского языков (авт. дисс.), Вильнюс. Расимавичюс А. 1965: Глагольные словосочетания с творительным в современном литовском литературном языке (авт. дисс.), Вильнюс. Руже А. 1977: Временные конструкции современного литовского литературного языка (авт. дисс.), Вильнюс. Чайкаускас М. 1968: Глагольные словосочетания с предлогами ant, be, iš, prie в современном литовском языке (авт. дисс.), Вильнюс. Чейф У. Л. 1975: Значение и структура языка, Москва. CASE AND ITS FUNCTIONS IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The article deals with the functions of cases in the Lithuanian language. A distinction is made between the syntactical functions, which depend on the case’s syntactic relation to other words in a sentence (subject, object, adverbial modifiers etc.), and semantic functions (roles), which are determined by the semantic relation between the noun case and the verb or nominal (Agent, Patient etc.). All the cases – concrete and grammatical – at the same time perform syntactic and semantic functions in the sentence. On the basis of the functions that have been analysed, the conclusion is drawn that case is syntactic in character: it refers to the syntactic and semantic relations of words in the sentence and thus contributes to its formation. The cases of the Lithuanian language have formal case markers (endings) and are opposed on the basis of their syntactic functions. Therefore, a case is not merely a function (as pointed out by Helbig) but also a system of forms which constitutes a grammatical category like other nominal categories – gender and number. The paper discusses a variety of treatments of the category of case (Jakobson, Kurylowicz, Fillmore), presents a review of the key works on the Lithuanian cases together with a description of their character. 104