Linksnis ir jo funkcijos lietuvių kalboje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LYETUVIU KALBOTYROS KLAUSIMATI XLII (2000) Adelé VALECKIENE Lietuviy kalbos institutas, Vilnius LINKSNIS IR JO FUNKCIJOS LIETUVIU KALBOJE 0.1. Linksnio funkcija yra zyméti daiktavardZio bei jo atitikmens santyki su kitais sakinio zodziais, paprastai su veiksmazodziu arba kitu daiktavardziu. Pvz., raSo laiskq — gal. laiskq rei8kia santyki su veiksmazodZiu raso ir rodo objekta, | kurj nukreiptas veiksmas, 0 tévo namas — kilm. tévo reiskia santyki su daiktavardziu namas ir rodo daikto priklausyma kam (posesyvinis santykis). Taigi linksniai padeda jungti Zodzius j sakinj. Lietuviy, taip pat kitose fleksija iSlaikiusiose indoeuropieciy kalbose vardazodziy formos yra derinamos linksniu, taip pat gimine ir skai¢iumi, pvz., siinus buvo mylimas — siinus ir mylimas yra vyriskosios gimines vienaskaitos vardininko linksniai. Linksnio kategorija paprastai isskiriama tose kalbose, kur daiktavardziai turi linksniy morfemas (galunes). W. P. Lehmannas (1958: 185) nurodo, kad kalboje néra linksnio, jeigu jis neturi formos, kontrastuojancios tam tikroje sistemoje su kita forma. Dél to linksnis, kuris issiskiria funkciniais bei formaliosios raikos pozymiais, tradicineje kalbotyroje laikomas morfologine kategorija kaip skaiéius ir giminé. Linksnio sudétingumas yra tai, kad jis, nors ir turédamas apibrézta forma (galting), vis delto neturi pakankamo semantinio apibréztumo, t. y. tokios semantines funkcijos, pagal kuria bitu galima vieng linksnj prieSinti kitam. Galima sakyti, kiekvienas linksnis turi keleta ar keliolika neretai sunkiai viena su kita siejamu funkcijy, o atskiriems linksniams tam tikrame kontekste bidingos vienodos funkcijos. Skirtingu kalby linksniy sistemose tie patys linksniai gali turéti skirtingas funkcijas. Jau seniai pastebéta, kad tam tikry linksniy funkcijos neretai atitinka prielinksniniy konstrukcijy funkcijas arba yra joms artimos. Dél to kai kurie tyrinétojai, sakysim, J. Kurytowiczius (1960: 131-134) prielinksnj laiko nesavaranki8ka (sinsemantine) morfema, implikuojanéia linksnio galiine ir kartu su pastaraja rodanéia linksnio funkcija. Prielinksninéje konstrukcijoje jis izvelgia dviguba dichotomija, pvz., lot. extralurb|em: I dichotomija — Saknis urb: prielinksnis extra su priklausomo akuzatyvo galiine -em; II dichotomija — pagrindiné submorfema extra: papildoma submorfema akuzatyvo galiiné -em. Del linksniy funkcijy tapatumo su prielinksniniy konstrukcijy atitinkamomis funkcijomis daugelis tyrinétoju pastaruoju metu nagrineja linksniuy ir prielinksniy konstrukcijy funkcijas kartu, laikydami sintetines linksniy formas ir prielinksnines konstrukcijas tos pacios linksnio kategorijos ivirsinémis formomis (Fillmore 1968: 32 t., Eroms 1981). 66 Linksniy funkcijy specifika — reiksti Zodziy santykius — bei jy semantiné jvairové priklausomai nuo konteksto (apsupties) ir funkcinis tapatumas su prielinksninémis konstrukcijomis leido tyrinétojams padaryti isvada, kad linksnis yra sintaksés reiSkinys, t. y. kad linksnio kategorijos prigimtis sintaksiné, 0 ne (vien tik) morfologiné (Fillmore 1968: 21). Atitinkamai pakito ir tyrinejimo kryptis — nuo funkcijos prie formos. Be to, linksniy semantinés (,,gilumines*) funkcijos nagrinéjamos ir tose kalbose, kur linksniy morfologiniy rodikliy (galiniy), galima sakyti, nebera (pvz., angly kalboje). Teoriniu poZiiriu bendrojoje kalbotyroje linksnio bei linksniy funkcijy klausima nagrinéjo daugelis Zymiu pasaulio mokslininky. Pagal linksniy funkcijas pateikta ivairiy linksniy klasifikaciju. Cia bus aptariamos trijy pagrindiniy autoriu — R. Jakobsono, J. Kurytowicziaus ir Ch. J. Fillmore’o linksniy funkciju teorijos, kurios yra skirtingos ir atspindi mokslo apie linksnj bei jo funkcijas raida. 0.2. Vieno i8 zymiausiy Prahos lingvistinés mokyklos atstovy Romano Jakobsono darbe ,,Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre* (1971: 23-71) linksnis siejamas su morfologiniu lygmeniu, analogiskai kaip giminé ir skaicius. Jakobsonas, isrutuliojes gramatiniy opozicijy moksla, vaisingai pritaikyta gramatinéems kategorijoms tirti, siekia ir linksnius suklasifikuoti pagal jy diferencinius pozymius bei nustatyti jy opozicijas, 0 pastarosiose — Zymétuosius ir nezymétuosius narius. Savo darbe analizuodamas rusy kalbos duomenis, jis i8skiria kiekvieno linksnio bendraja reiksme (Gesamtbedeutung), kuri nepriklauso nuo konteksto, ir dalines, kontekstines reiksmes (Sonderbedeutungen), kurias salygoja kontekstas — linksniy apsuptys (ivairtis junginiai). Pastarasias reikSmes Jakobsonas laiko bendrosios reik8més kombinaciniais variantais. Jakobsono bendroji linksnio reik8mé yra abstrakti, i8vesta i$ daliniy reiksmiu ir neturi tiesioginio rysio su konkre¢ia vartosena. Del to ji neduoda tvirto pamato konkre¢ioms linksniy funkcijoms tirti. Ne be pagrindo ji buvo kritikuota daugelio tyrinétojy (Kypunosua 1955: 78; Kurytowicz 1960: 136; 149-150; Vcayenxo 1965: 96, 105; Helbig 1973: 158 t.; Hoxynm 1978: 97 tt. ir lit.; Fillmore 1968: 10). Antra vertus, Jakobsono linksniy teorija (dar Zr. jo 1971: 154— 183) neretai remiamasi nagrinéjant ivairiy kalby linksnius (plg. Barnetova ir kt. 1979 — rusy kalbos linksnius, JIuxayesa 1986 — lietuviy ir rusy kalbos linksnius). 0.3. J. Kurytowicziaus (1960: 131-150; 1964: 179-206) linksniy mokslas daugiau atspindi praktine linksniy vartosena ir geriau pritaikytas tirti linksniy funkcijas. Kurytowiczius kurdamas savo teorija remiasi jvairiy ide. kalby duomenimis, tarp kity ir lietuviy. Jis skiria dvejopo tipo linksniy funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinémis laikomos sistemos salygotos funkcijos, nepriklausomos nuo semantinio konteksto, neturincios jokios semantinés verteés. Jos iSry$- kéja prieSinant vieng linksni kitam pagal tam tikra diferencinj pozymi, pvz., tiesioginio papildinio galininka veiksnio vardininkui ir pan. Semantinémis laikomos funkcijos, pasizymin¢ios nuo konteksto priklausomais semantiniais at67 spalviais (vietos, laiko, tikslo ir pan.). Sintaksinés ir semantinés funkcijos gali buti pirminés ir antrines. Pirminés funkcijos yra dominuojan¢ios, svarbiausios, pagrindinés tam tikram linksniui, 0 antrinés — periferinés, Salutinés, maziau isreikStos, ribotos. Linksniai klasifikuojami pagal pirminiy funkcijy pobudi. Skiriami: 1) gramatiniai, arba sintaksiniai (vardininkas, galininkas, kilmininkas), ir 2) konkretieji, arba prieveiksminiai, linksniai (jnagininkas, vietininkas ir naudininkas su tam tikromis iSlygomis). Gramatiniy linksniy pirminés funkcijos yra sintaksinés. Pvz., galininko pirminé funkcija yra tiesioginio papildinio, t. y. veiksmo peréjimo j objekta zyméjimas su tranzityviniais veiksmazodziais. Pagal Kurylowicziu (1960: 136 t.; 1964: 181), ji yra sintaksinio pobidzio ir nepriklauso nuo semantinio konteksto. Gramatiniy linksniy antrinés funkcijos yra semantinés, priklausomos nuo konteksto, jas riboja santykiaujan¢iu Zodziy leksinés reiksmes, pvz., laiko galininkas yra tik laiko savokas Zyminéiy daiktavardziu. Konkreciujy linksniy, atvirkSciai — pirminés yra semantinés funkcijos, priklausomos nuo santykiaujanciy Zodziy leksinés reikSmés, o antrinés — sintaksinés, pagal savo pobudj atitinkan¢ios gramatiniy linksniy pirmines funkcijas. Taigi sintaksines funkcijos yra pirminés gramatiniams ir antrinés konkretiesiems linksniams, 0 semantinés funkcijos, prieSingai — pirminés konkretiesiems ir antrinés gramatiniams linksniams. Kurytowiczius kuria sintaksine linksniy teorija. Be to, jo teorijoje ryski kryptis ir | semantika. Palyginti su Jakobsono teorija, Kurylowicziaus mokslas apie linksnius yra Zingsnis j priekj. Antra vertus, Kurytowiczius taip pat neisvengia priestaravimy. Jis neivertino tokiy semantiniy linksniy funkcijy (semantiniy ,,roliu“), kurias lemia veiksmazodzio ir daiktavardzio linksnio semantinis santykis (zr. toliau Ch. Fillmore’o darbus). O tokias semantines funkcijas i8 tikruju turi ne tik konkretieji, bet ir gramatiniai linksniai. Sakysim, veiksnio vardininkas ar tiesioginio papildinio galininkas atlikdami atitinkamas sintaksines funkcijas tuo paciu metu turi ir tam tikras semantines funkcijas. Pvz.: Tévas kirto medi — tévas turi sintaksing veiksnio ir semantine agento (veiksmo atlikéjo) funkcija, o medj — sintaksing tiesioginio papildinio ir semantine patiento (kas ka patiria) funkcija. Kurylowiczius mano, kad veiksnio vardininkas ir tiesioginio papildinio galininkas, be savo sintaksiniy funkciju, kitu, t. y. semantiniu, funkcijy visai neturi. Plg. jo pastaba apie galininka: ,,Su tranzityviniais veiksmazodZiais, kai Sis linksnis (galininkas) zymi vidinj ar iSorinj veiksmo objekta, galininko galane neturi jokios semantinés vertés, o yra grynai sintaksinis daiktavardZio priklausymo veiksmazodziui rodiklis.“ (Kurytowicz 1960: 136-137). 0.4. Nauja linksniy koncepcija pateiké Ch. J. Fillmore’as (1968: 1-88; 1977: 59-81) remdamasis angly kalbos duomenimis. Angly kalboje, galima sakyti, nera linksniy zymikliy (galiiniy), isskyrus vienaskaitos kilmininka ir daugiskaitos linksnius (skiriant juos nuo vienaskaitos), ta¢iau sakinyje egzistuoja universalios linksniy savokos, suvokiamos i§ daiktavardZio ar jo atitikmens santykio su veiksmazodziu ar kitu daiktavardziu. Be to, ir tose kalbose, kur yra linksniu 68 zymikliai, linksniy skai¢ius neidentiskas ju reiskiamoms savokoms: tas pats linksnis turi ne viena funkcija, o ta pati funkcija budinga ne vienam linksniui. Todel Fillmore’as kuria ,,giluminiu“ linksniy teorija. Jo nuomone, linksniu yra tiek, kiek yra reikSmiy, salygojamy situacijos, t. y. priklausomy nuo daiktavardzio santykio su veiksmazodziu. Jis isskiria ,,propozicijos rema“, kuri sudaro veiksmazodis (V) ir jam priklausoma vardazodine grupe (NP) — paprastai daiktavardis. Cia svarbiausia veiksmazZodzio reikimés tipas. Jis lemia daiktavardzio parinkima bei linksnio semantine funkcija’. Jau L. Tesniére’as (1959: 102 t.) isskyré veiksmazodi, uzimanti centrine vieta sakinyje, ir aktantus (veiksmo dalyvius) bei sirconstantus (veiksmo aplinkybes). TaCiau jo sakinio modelis neiSejo i§ sintaksés riby. Fillmore’o ,,giluminiai* linksniai yra reliacinio pobidzio ir apibidinami semantiSkai. Jie atitinka tam tikru universaliu savoku, sprendimy tipus, kuriuos zmogus turi daryti apie ivykius, susijusius su juo ar vykstandius Salia jo, tokio tipo kaip ,,kas kazka padare™, ,,kas su kuo atsitiko“, ,,.kas pasikeite“ ir pan. Fillmore’as (1968: 24-25) skiria 6 dazniausiai vartojamus ,,giluminius* linksnius: 1) agentas [A] — veiksmo atlikéjo linksnis, 2) instrumentas [I] — veiksmo atlikimo priemonés linksnis, 3) datyvas [D] — veiksma ar busena patiriancio gyvo daikto linksnis, 4) faktityvas [F] - veiksmo ar busenos rezultato linksnis, 5) lokatyvas [L] — veiksmo vietos linksnis, 6) objektyvas [O] — suprantamas semantiSkai kaip daikto, i kurj nukreiptas veiksmas ar bisena, linksnis (perspéja, kad jo nereikia painioti su tiesioginio papildinio linksniu sintaksiniame lygmenyje). Be Siy, dar mini direktyva, beneficienta ir kitus ,,giluminius*, t. y. semantinius, linksnius. Fillmore’o ,,giluminiai* linksniai atspindi konstrukcijy semantines funkcijas sakinyje, iSrySkina linksniy semantine sistema ir yra universalis, tinka bet kuriai kalbai. Atskirose kalbose skiriasi tik ju raiskos budai, vadinami iSvirSine struktura, i$virSiniais linksniais (linksniy galtinés, prielinksniu pridéjimas ir kt.). Prielinksnines konstrukcijas Fillmore’as taip pat laiko linksniais ir tiria vienoje gretoje su ,,sintetiniais“ linksniais. Daiktavardzio linksni prie tam tikro veiksmazodzio gali atstoti ir Salutinis demuo (AS noriu, kad jis ateity). ' Fillmore’o darbuose yra ir tokiy teiginiy, kad propozicijos reme veiksmaZodzio parinkimas priklauso nuo linksnio parinkimo, pvz., veiksmaZodis bégti gali biti istatytas i rema [ A] (Vaikas béga), atidaryti — i rema [ O+A\] (Vaikas atidaré duris), kur A yra agentas (veiksmo atlikejas), o O — objektas, suprantamas ne sintaksiSkai, bet semantiskai (Zr. Fillmore 1968: 27, 31). Cia Fillmore’as siekia skirti veiksmazodziy semantines grupes pagal palydovy (daiktavardziy) semantines funkcijas. Antra vertus, ilgainiui Fillmore’o ir kity ,,linksniy gramatikos* atstovy darbuose tvirtai nusistovéjo nuomoné, kad veiksmaZodis turi centrinj vaidmeni sakinyje ir veiksmazodzio reikSmés tipas lemia daiktavardZio linksnio parinkima bei reik’me. Greit buvo suvokta, kad svarbiausia yra i8tirti veiksmaZodziy semantinius tipus, specifikuoti poZzymius, kuo skiriasi viena veiksmazodziy grupé nuo kitos, lemianti daiktavardziy linksniy semantines funkcijas (Zr. Weld 1975: 114 tt.; 190 t.; Longacre 1976: 38). 69 Fillmore’o ,,giluminiy“ linksniy teorija turejo tiesioging itaka veiksmazodziu valentingumo tyrinétojams. Buvo iSpléetota semantiniy funkciju, atitinkan¢iy Fillmore’o ,,giluminius* linksnius, samprata, nagrinéjant veiksmazodziu ir daiktavardziu konstrukcijas skiriama daugiau semantiniy funkcijy (net iki 20)’, nors ne visos jos vienodai apibréziamos. Dabar tyrineéjamas ne tik veiksmazodziu (Helbig, Schenkel 1975, Helbig 1982), bet ir budvardziu (Sommerfeldt, Schreiber 1974) semantinis valentingumas. Fillmore’as (1968: 21; 1977: 60) ne karta pabréZia ,,giluminiy“ linksniy sintaksine, o ne (tik) morfologine prigimti, t. y. ju priklausyma sakinio struktiros organizavimo lygmeniui. Jis nurodo, kad ,,giluminiai“ linksniai yra susije su sakinio struktiros semantika ir Siuose remuose nagrinéjamas ju sintagminis, 0 ne paradigminis aspektas, t. y. ,,giluminiai“ linksniai atitinka tokius semantinius santykius, kurie sieja sakinio strukturos elementus vieng su kitu kontekste, 0 ne su kontrastu ar opozicijy sistema paradigminiame plane. Kai kurie valentingumo teorijos autoriai i$ viso nepripazista linksniui gramatinés kategorijos statuso. Sakysim, Helbigas (1982: 59-62) teigia: ,,Linksnis néra jokia kategorija, bet santykis, arba funkcija. Semantiniai linksniai negali buti apibrézti semantiniais argumenty pozymiais... Semantiniai linksniai apibréziami pagal predikato semantinius pozymius, t. y. veiksmazodzio leksinius pozymius... Semantiné predikato struktira yra bazé semantiniam linksniui.“. 0.5. Lietuviu kalbotyroje daugiausia buvo tyrinéta atskiry linksniu réik’més bei vartojimo atvejai. Jonas Jablonskis (Rygiskiu Jonas 1928) savo knygoje ,,Linksniai ir prielinksniai“ pirma karta detaliai iSanalizavo bei suformulavo linksniy reikSmes bendrineje lietuviu kalboje bei tarmése nurodydamas ir klaidingus linksniy vartojimo atvejus. Jo darbas, skirtas praktikai bei mokykloms, turéjo didele reik8me ugdant lietuviy kalbos kultira. Jablonskio suformuluotomis linksniy reikSmémis bei terminais ir dabar remiamasi raSant jvairias gramatikas bei studijas apie linksnius. Antra vertus, Jablonskio linksniu bei prielinksniniy konstrukcijy nagrinéjimas nebuvo pagristas vientisa metodika. Jo knygoje vienoje plotmeje nediferencijuotai nusakomos ir sintaksinés, ir semantinés linksniu reikSmés, t. y. vienos reikSmeés apibréziamos sintaksiSkai (veiksnio, tarinio vardininkas, nederinamojo pazyminio kilmininkas), 0 kitos semanti8kai (kokybés, kiekybés kilmininkas, inagio, kelio, meto, skirtumo inagininkas). Jam svarbu buvo tik nusakyti linksniy reikSmes bei parodyti ju ivairove. Tuo laiku lietuviy kalbotyroje dar nebuvo keliami linksniy reikSmiu skyrimo metodikos klausimai. * Lietuviu kalbos veiksmazodziy semantiniam valentingumui aptarti N. Slizienés ,,Lietuviy kalbos veiksmazodziy junglumo Zodyne“ (1994: 20-25) taip pat skiriama 20 semantiniu funkciju; E. Jakaitienés knygoje ,,Leksiné semantika“ (1988: 62-63) tuo pat tikslu nurodomos 23 semantinés funkcijos. Sias funkcijas galima detalizuoti arba jungti j didesnes grupes. 70 Tuo paciu metu kaip Jablonskio knyga pasirodé ir kitas reikSmingas darbas apie lietuviu kalbos linksnius — E. Fraenkelio ,,Syntax der litauischen Kasus“ (1928). Tai daugiau istorinio pobiidZio veikalas. ParaSytas vokiSkai, jis placiau galejo pasklisti uZsienyje tarp besidomin¢iy lietuviu kalba mokslininky. Siame darbe aptariami ne tik dabartinés kalbos, tarmiu, bet ir misy senujy rastu duomenys, pateikiama sintaksiniy konstrukcijy su ivairiais linksniais istoriniu ai&kinimu, lietuviy kalbos linksniy vartojimas lyginamas su kity ide. kalby atitinkamu linksniy vartojimu. Pastaraisiais keliais deSimtmeciais yra paraSyta sinchroninio pobidzio studiju apie atskirus linksnius dabartinéje lietuviu kalboje (apgintu kaip daktaro disertacijos): A. Laigonaités (1957) apie vietininky (inesyvo, iliatyvo, aliatyvo) reiksmes bei vartosena; T. V. Bulyginos-Smeliovos apie junginius su kilmininku (zr. Bynprrmna-LImesesa 1960); A. Rasimaviciaus apie veiksmaZodinius junginius su jnagininku (Zr. Pacumasuuioc 1965), J. Kiliaus apie vietos, A. Ruzés apie laiko konstrukcijas su linksniais bei prielinksninémis konstrukcijomis (zr. Kumoc 1973; Pyxe 1977)’. Minétuosiuose darbuose aprépta plati analizuojamyjy linksniy medzZiaga. Skirtingai nuo Jablonskio, linksniy reik&més ia aptariamos atsizvelgiant j visa jungini. Pazymétini du pastarieji Kiliaus ir Ruzés darbai, kur nagrinéjimo iSeities taSkas yra vietos ar laiko reik8més, 0 ju atspalviai iSrySkinami aptariant Siy reikSmiy raiskos priemones — linksnius bei prielinksnines konstrukcijas. Kiliaus darbe linksniy reiksmés skirtumai aptariami remiantis Jakobsono opozicijy bei diferenciniy pozymiu metodika, kuri padeda atskleisti vietos reikSmiy sistema lietuviy kalboje*. Nagrinéjant junginius linksniy bei prielinksniniy konstrukcijy reiksmés plaCiausiai aptariamos mokslinése lietuviy kalbos gramatikose. ,,Lietuviu kalbos gramatikoje“ (LKG 1976: 9-275) pateikiami tik prijungiamieji junginiai. Ju klasifikacijos pagrindas yra junginiy raiska, pvz., veiksmazZodiniai junginiai su kilmininku, naudininku ir kt., o Siu skyriy viduje smulkiai iSdiferencijuotos linksniy bei prielinksniniy konstrukciju reiksmés. ,,Dabartinés lietuviy kalbos gramatikoje“ (DLKG 1994: 483-571) skiriami trijy riSiy junginiai pagal sintaksiniy rySiy tipus: tarpusavio sasajos, prijungiamieji ir sujungiamieji. Atskiri junginiy tipai smulkiau klasifikuojami pagal reiksme. Skiriamos keturios apibendrintos linksniy bei prielinksniniy konstrukcijy reik’més: subjekto, objekto, aplinkybiu, pozymio, kurios smulkiau detalizuojamos pagal raiska°. > Plg. dar darbus apie veiksmazodziu junginius su prielinksniais ir linksniais: V. JovaiSo — su naudininku (Zr. Mosaiturac 1964), E. Valiulytés — su galininku (Zr. Bamtonmte 1966), M. Caikausko — su kilmininku (Zr. Yaitkaycxac 1968). * Kiliaus darbe atsiribojama nuo Jakobsono bendrosios reiksmés, kuri analizuojant tik vietos reikSmés linksniy bei prielinksniniy konstrukcijy sistema néra aktuali. > Dél subjekto, objekto ir aplinkybiy semantiniy funkcijy skyrimo Zr. Ambrazas 1986: 27 t. 71 Reiksmingas lietuviy kalbotyrai baigiamas leisti N. Slizienes ,,Lietuviy kalbos veiksmazodziy junglumo zodynas“ (1994-1998), kur prie itrauktyju i i Zodyna veiksmazodziy pateikiamos ir jiems priklausomy linksniy bei prielinksniniy konstrukcijy semantinés funkcijos. Minétinas kalbos kultirai labai neikaliiets didokas Jono Sukio darbas ,,Linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos* (1998), kur normos poZiUriu panaSsiai kaip Jablonskio aptariamas linksniy ir prielinksniy vartojimas bendrineje kalboje pastaraisiais keliais deSimtmeciais. Apzvelgti bei ivertinti iSleistiems darbams apie lietuviy kalbos linksniy reiksmes reikalingas atskiras straipsnis. Cia nurodyti tik svarbesni Sios srities leidiniai bei aptartas ju pobuidis. Lietuviy kalbotyroje tebéra aktualis linksniy klasifikacijos bei ju funkciju skyrimo kriterijai. 0.6. Siame straipsnyje nagrinéjami daiktavardziy bei jy atitikmeny linksniai, prisijunge prie veiksmazodziu arba vardazodziy. Skiriamos sintaksinés ir semantinés linksniy funkcijos. Kiekvienas linksnis tuo pa¢iu metu atlieka sakinyje tam tikra sintaksine ir tam tikra skaiciy semantiniy funkcijy. Sintaksinés Cia suprantamos tokios funkcijos, kurias lemia zodziy sintaksiniai rySiai sakinyje, pvz., vardininkas, susijes su veiksmazodziu tarpusavio sasajos rySiu, zymi veiksmo atlikéja arba busenos patyreja ir turi veiksnio (sakinio subjekto) funkcija (vaikas béga, jis serga); galininkas, susijes su veiksmazodziu stipriuoju valdymo rySiu, t. y. bitinas veiksmazodziui, zymi veiksmo peréjima i objekta ir atlieka papildinio (sakinio objekto) funkcija (raSo laiskq); 0 galininkas, susij¢s su veiksmazodziu silpnuoju valdymo rySiu, t. y. nebutinas veiksmazodZiui, turi aplinkybés funkcija (iséjo ryta)’. Semantinémis laikomos tokios linksniy funkcijos, kurios priklauso nuo veiksmazodzio ar vardazodzio ir prie ju prisijungusio linksnio semantinio santykio, kaip Fillmore’o ,,giluminiai* linksniai bei valentingumo teorijos atstovu semantinés funkcijos (,,roles*). Veiksmazodzio ir daiktavardzio linksnio semantiniam santykiui lemiama vaidmeni turi veiksmazodzio semantinis tipas. Atskiri linksniai gali tureti ne viena, o keleta sintaksiniy ir semantiniu funkciju. Jos tarpusavy susijusios, nes iSplaukia iS ty paciu zodziu santykio. Esant ° Veiksnys, papildinys, aplinkybés Gia laikomi daiktavardziy bei jy atitikmeny sintaksinémis funkcijomis. Tarp vadinamuyjy ,,kalbos daliy“ ir ,,sakinio daliy“, skiriamy tradicinéje gramatikoje, i$ tikrujy yra toks santykis: ,,kalbos dalys* — tai zodziy, turinciu vienodus reikSminius bei gramatinius pozymius, klasés (daiktavardis, veiksmazZodis ir kt.), 0 ,,sakinio dalys“ yra ne kas kita kaip tu Zodziy klasiy funkcijos. Pirmasis pasaulinéje kalbotyroje atsisakes ,,sakinio daliu“ kategorijos yra Tesniére’as. Savo knygoje ,,Eléments de Syntaxe Structurale“ jis nurodo: .,Vaidmeni, kurj atlieka zodziai reikSdami (sakinio) minti, mes vadinsime funkeija“. Ir toliau: ,Jeigu mes isivedame savoka funkcija, tai sakinyje Alfred frappe Bernard zodis Alfred atlicka subjekto (veiksnio) funkcija, Bernard — objekto (papildinio), o frappe yra veiksmaZodinis centras (mazgas)“ (Zr. jo 1959: 39, 50). Dél to taip pat zr. Halliday 1994: 25; lietuviy kalbotyroje — Valeckiené 1998: 22, 34. 72 tam tikro linksnio vienai sintaksinei funkcijai, paprastai yra vienokios semantinés funkcijos, o esant kitai sintaksinei funkcijai — kitokios semantines funkcijos. Sintaksinés funkcijos, priklausomos nuo sintaksiniy zodziy rySiu, yra neribojamos konteksto. Semantines funkcijas riboja kontekstas. Jos priklauso nuo santykiaujanciy zodziy leksinés reikSmes bei ju semantinio santykio. Straipsnyje laikomasi Kurytowicziaus linksniy klasifikacijos — skiriami gramatiniai ir konkretieji linksniai. Taciau, skirtingai nuo Kurytowicziaus, semantinés funkcijos ¢ia aptariamos tiek konkre¢ciuju, tiek gramatiniy linksniu. Siekiama atskleisti kiekvieno linksnio pirmines ir antrines funkcijas, kurios yra linksniu klasifikacijos pagrindas. Gramatiniai linksniai 1.0. Kaip kitose ide. kalbose, taip ir lietuviy kalboje prie gramatiniy linksniu pagal ju pirmines sintaksines funkcijas priklauso vardininkas, galininkas ir kilmininkas. Vardininkas Veiksnio vardininkas 1.1.1. Vardininkas dazniausiai vartojamas veiksnio funkcija. Tai jo pirminé, dominuojanti sintaksiné funkcija. Sia funkcija vardininkas turi, kai yra sakinyje susijes su veiksmazodziu bei jo sintaksiniu atitikmeniu tarpusavio sasajos rySiu (pvz.: Sviecia saulé). Kadangi lietuviy kalboje 8io modelio sakiniai sudaro didele dali, todél veiksnio vardininkas yra labai pla¢iai vartojamas prie ivairiy veiksmazodziu, jo neriboja kontekstas. Vardininkas, atlikdamas veiksnio funkcija, kartu turi ivairiy semantiniy funkciju, kurias didele dalimi lemia veiksmazodzio semantinis tipas. 1) Agento vardininkas. Jis zymi veiksmo atlikéja, paprastai asmeni arba kita gyva butybe, kartais negyva daikta, aktyvia fizine jéga, pajégia atlikti veiksma, pvz.: Vyrai pjove lentas; Arklys pesa Zole; Véjas gena debesis. Sia funkcija turintis vardininkas jungiamas prie tranzityviniy ir intranzityviniy veiksmazodziu, reiskianciy aktyvy veiksma, pasiekianti tam tikra rezultata, reikalaujanti iS veiksmo atlikejo tam tikry pastangu. Tokie veiksmaZodziai dazniausiai Zymi: a) fizinj veiksma, susijusj su tam tikra uZduotimi, pvz.: Zmonés dirbo laukuose; Mergaité sémé vandenj; Mokiniai raské obuolius; b) mentalinj veiksma, pvz.: Mokinys sprendé uzdavinj; Profesorius skaité paskaitq; c) su kalbejimu susijusj veiksma, pvz.: Draugai kalbéjo apie praéjusius metus; Mokinys atsakinéjo j klausimus; Motina skundési savo nedalia; 73 d) su Zmoniu bendravimu, kontaktavimu susijusi veiksma (pranesima, reikalavima, prasyma, raginima, isakyma, linkéjima, kvietima, padeéka ir pan.), pvz.: Tévas pranesé apie siinaus vestuves; Jis prasé paskolinti knygos; Kaimynas kvieté uzeiti; Motina liepé vaikams mokytis; e) su judéjimu susijusj veiksma, pvz.: Jie peréjo miskq; Keliautojai kope { kalnq; Paukséiai isskrido j Siltuosius krastus; Suo léké keliu; f) momentinj veiksma, pvz.: Vyras trenke kumSciu j stalq; Svecias dave vaikui saldainj; Kas paémé mano knygq?; Jie pasikeité dovanomis; g) daikto busenos kitima, vienos daikto busenos peréjima i kita, pvz.: Ragana paverté brolius juodvarniais; Tévas atsisédo uz stalo; Ligonis atsigulé ant Sono; h) asmens uzsiémima kuo, pvz.: Jie vertési prekyba; Vaikai grybavo miske; Motina taisé valgyti. 2) Patiento vardininkas. Jis zymi asmeni, gyvina bei negyva daikta, kuri veikia veiksmas arba kuris apimtas tam tikros busenos, pvz.: Sinus pasidavé draugo jtakai; Prazydo pieva purienomis. Skirtingai nuo agento, patiento vardininkas jungiamas prie intranzityviniu veiksmazodziu, paprastai reiSkianciu ivairias nevalingas bisenas bei savaiminius veiksmus, nereikalaujancius veiksmo patyrejo pastangu. Plg. agento ir patiento vardininka prie aktyvaus ir savaiminio veiksmo veiksmazodziu: Véjas [Ag] lenké medzius ir Medis [Pat] linko nuo véjo. Veiksmazodziai, prie kuriy jungiamas patiento vardininkas, dazniausiai zymi: a) fizine asmens bei daikto biisena, ju padéti, pvz.: Vaikas serga; Zmogus neteko samonés; Batai perslapo nuo lietaus; Zydi pieniy laukas; b) psichine asmens bisena bei biivi, pvz.: Jis daznai pyksta, nirsta; Visi Zmonés klysta; Maryte ilgéjosi nami; c) su egzistavimu, buvimu susijusias asmeny bei daikty busenas, pvz.: Jie gyvena kaime; Ju sodybos sueina (gyvena greta); Jy. butas susideda is trijy kambariy; d) jutimais suvokiamas daiktu busenas, pvz.: Tolumoje lyg kazkas boluoja; Ziba ivaigidés danguje; Gélés kvepia; e) asmenu, gyvinu, daikty fizines bisenas, susijusias su ju skleidziamais nevalingais garsais, pvz.: Senelé kriokia; Medziai oSia nuo véjo; Léktuvai tzia; f) su judejimu, slinktimi susijusia asmens bisena, pvz.: Jonas vaziuoja traukiniu; Tévas joja arkliu; Sesuo skrenda léktuvu; g) savaimini fizini veiksma, kuris apima daikta, pvz.: Rugiai byra; Duona riigsta; Jam rasojo kakta prakaitu; h) proceso pradzia bei perejima i nauja fizine bisena, kuria patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Vaikas jau gyja; Zmogus anka; Gélés vysta; i) momentini veiksma, proceso baigti, kuria patiria asmuo ar daiktas, pvz.: Stinus Zuvo kautynése; Namas virto degésiy kritva. 3) Kontentyvo vardininkas. Jis zymi veiksmo ar bisenos turini. Sia funkcija vardininkas paprastai turi prie intranzityviniu veiksmazodZiu, reiskian74 b) kontentyvo kilmininkas. Jis zymi veiksmo ar bisenos turini, pvz.: paskaitos skaitymas (<skaito paskaitq), padéties Zinojimas (<=zino padefi), ze 124. Kitos kilmininko, atliekancio pazyminio sintaksine funkcija, semantinés funkcijos yra antrinés. Jos priklauso nuo konteksto, t. y. nuo Sio kilmininko ir pagrindinio daiktavardzio leksiniy reikSmiy bei jy santykio. 2) Posesyvinis kilmininkas. Jis zymi, kam kas priklauso. Sio kilmininko ir pagrindinio daiktavardzio semantinis santykis labai ivairus: a) asmens, gyvuno, daikto kaip visumos ir jo dalies santykis. Visuma zymi kilmininkas, o jo dali — pagrindinis daiktavardis, pvz.: vaiko koja,arklio karciai, gréblio dantys, kalno virstiné, obels Ziedas; b) produkto ir jo kilmes, Saltinio santykis. Kilme, Saltinj zymi kilmininkas, o pati produkta — pagrindinis daiktavardis, pvz.: berZo sula, lietaus vanduo, ozkos pienas, saulégrqzy aliejus,Zuvy taukai; Cc) ypatybés, busenos ir ju turétojo santykis. Ypatybe, bisena zymi pagrindinis daiktavardis, o jos turétoja — kilmininkas, pvz.: motinos dziaugsmas, Sirdies ramumas,Zmogaus gyvenimas, ZodzZio reiksmeé; d) giminystés, pavaldumo, nuosavybés santykiai, pvz.: dukters vyras, tévo brolis, mokytojo stinus, biéiy motinélé, grupés seniiinas, bitrio vadas, Kudirkos rastai. 3) Nusakomasis kilmininkas. Jis nusako bei apibiidina pagrindiniu daiktavardziu zymima daikta. Pagal savo funkcija Sis kilmininkas artimas biidvardziui. Jo semantinis santykis su pagrindiniu daiktavardZiu yra kitoks negu posesyvinio kilmininko. Nusakomuoju kilmininku daiktas apibidinamas: a) iSkeliant jo kokybe (kokybés, arba apibidinamasis, kilmininkas; daznai prie jo yra bitinas modifikuojamasis Zodis), pvz.: aukSto agio vyras (plg. aukStaiigis vyras),geros Sirdies moteris (plg.gerasirdé moteris),laimés kitdikis; b) nurodant panaguma i koki daikta (panaSumo kilmininkas), pvz.: akmens Sirdis (plg.akmeniné Sirdis),arklio sveikata ,,kaip arklio, stipri“, aukso mintys (plg.auksinés mintys),lino spalvos suknelé, plunksnos formos lapai (plg.plunksniniai lapai); c) zymint medzZiaga ar atskira vieneta, i8 ko padarytas bei susideda daiktas (medziagos kilmininkas), pvz.: aukso Ziedas (plg.auksinis Ziedas), bulviy kosé (plg. bulviné kosé), obuoliy vynas, sniego senis, triusio kepure ‘triu8io kailio’", rugiy laukas, vy¥niy sodas; d) nurodant, kam skiriamas daiktas (paskirties kilmininkas), pvz.: akiy lasai, grindy vaskas, parody rimai; e) pasakant daikto varda (vardo kilmininkas), pvz.: Gedimino gatvé, S. Néries viduriné mokykla, gruodzio ménuo, lietuviy kalba. 4) Kiekio kilmininkas. Sis kilmininkas pats savo leksine reikime zymi laiko, erdvés, talpos, svorio mata bei kieki ir pagal tai apibrézia pagrindiniu 81 daiktavardziu zymima daikta. Del to jis yra artimas nusakomajam kilmininkui, pvz..ménesio vaikas, penkiy kilometry kelias,keturiy kibiry statiné, dviejy kilogramy lydeka. Prie pagrindinio daiktavardzio neretai jungiami du kilmininkai, kuriy vienas (kartu su bidvardiSkuoju skaitvardziu) rodo mata, kieki, dydi, o kitas — mato, kiekio ruisi (laiko, erdves, tirio ir pan.); pastarasis ne visada butinas, pvz.: dvideSimt dvejyu mety (amZiaus) sinus, trijy metry ilgio, dvieju — plocio kilimas, dviejy coliy (storumo) lentos, SeSiy sieksniu ilgumo drobé, dvideximt penkiy kilogramy (svorio) versis. Salia dvieju daiktavardzio kilmininku bidvardiskojo skaitvardzio kilmininkas yra tre¢iasis Sioje konstrukcijoje. Jis jungiamas prie pirmojo kilmininko ir padeda jam isreikSti mata bei kieki. Kilmininku santyki rodo skliausteliai ir stréles, nukreiptos i priklausomuosius zodzius: { [(Dvidesimt dvejy) <—mety] > amziaus } < stinus. 5) Vietos kilmininkas. Sis kilmininkas pats savo leksine reikime Zymi vietos savokas — rodo vieta, plota, kur yra pagrindiniu daiktavardziu pasakytas daiktas. Kai kurie kilmininkai tik tam tikrame kontekste (su tam tikru pazymimuoju zodziu) igyja vietos reikSme. Pvz.:darzo Zolé, kaimo namas, kalnyu upée,kiemo teatras,namy darbai, pievy gélés, pilies kiemas, Silo uogos. 6) Laiko kilmininkas. Sis kilmininkas rodo laika, kada yra pagrindiniu daiktavardziu pasakytas reiSkinys, bisena ar daiktas, pvz.:ryto rasa, rudens darbai, vasaros karstis, Velyky rytmetis, Ziemos speigas. Kilmininkas pats reiSkia laiko savokas arba gauna laiko reikSme kontekste santykiaudamas su pagrindiniu daiktavardziu. Vietos ir laiko kilmininkas neturi sasajos su atitinkamos funkcijos vardininku bei galininku, nes pastarieji paprastai jungiami prie veiksmazodziu ir rodo veiksmo vieta bei laika, o kilmininkas eina prie daiktavardziu ir rodo daikto vieta bei laika. Laiko kilmininkas gali biti sinonimiSkas laiko galininkui tik tada, kai pastarasis jungiamas prie daiktavardziu, plg.: nakties darbas ir darbas nakti. Kilmininkas sintaksiskai neskaidomoje konstrukcijoje 1.3.1.2. Tam tikrais atvejais daiktavardzio kilmininkas yra valdomas kito daiktavardzio bei jo atitikmens, kartais bidvardzio ir kartu abu sudaro sintaksiskai neskaidoma konstrukcija, kuri atlieka pagrindiniam zodziui bidinga funkcija, pvz.: J troba suguzéjo birys vaiky. Cia biirys vaiky turi sintaksine veiksnio funkcija. Tokiose sintaksi8kai neskaidomose konstrukcijose prie daiktavardzio prisijunges kilmininkas paprastai eina postpozicijoje po pagrindinio daiktavardzio. Jis turi dvi semantines funkcijas. Jos apibréztos konteksto ir yra antrinés. 82 1) Kiekio turinio kilmininkas. Sio kilmininko funkcija yra priklausoma nuo pagrindinio daiktavardzio leksinés reikSmés. Pagrindinis daiktavardis rodo laiko, erdvés, trio, svorio, apimties ir pan. mata, kieki, 0 jo valdomas kilmininkas — to mato, kiekio turini, pvz.: praéjo metai laiko, penki kilometrai kelio, metras drobés, kilogramas sviesto, vezimas Sieno, statiné ko - pusty, grupé studenty. Plg. kiekio kilmininka, kurio funkcija yra priklausoma ne nuo pagrindinio daiktavardzio, 0 nuo paties kilmininko leksinés reiksmés (Zr. 1.3.1.1, 4). Kartais kiekio ir kiekio turinio kilmininko funkcijos sutampa, t. y. pasakymai su vienu ir kitu kilmininku reiSkia ta pati, plg.:penkiy kilometry kelias (kiekio kilmininkas) ir penki kilometraikelio (kiekio turinio kilmininkas); me tro (ilgumo) drobé (kiekio kilmininkas) ir metras drobés (kiekio turinio kilmininkas). Kiekio kilmininku daugiau pabréziamas matuojamasis daiktas, 0 kiekio turinio kilmininku — daikto kiekis, matas. Kiekio turinio funkcija ypaé bidinga daiktavardzio kilmininkui, prisijungusiam prie daiktavardiskuju skaitvardziy (a) arba daiktavardiskai vartojamy skaitvardiskuju ivardziy (b): a) deSimt vy ry, trejetas galvijy, penkiolika me ty, keturiasdesimt kilometru, Simtas lity, pustrecios dienos, pusantro colio; b) keletas vaiky, keletas me ty, keliolika kilogramy, keliolika motery. Prie daiktavardiskuyjy skaitvardziu bei ivardziy gali jungtis du daiktavardziu ar daiktavardiSkuju zodziy kilmininkai, kuriy vienas rodo kiekj, mata, o kitas — kiekio, mato turinj, pvz.: devyniolikakapy kvieciy, deximt pory pirstiniu, dvidesimt hektary Zemés, keliolikakilogramy medaus, plg. sustabaréjusius pasakymus: desimtys tikstanéiy Zmoniy, Simtai Simty gulbiy. Kiekio turinj zymintis daiktavardzio kilmininkas taip pat prisijungia prie budvardziy, turin¢ciy kiekio reikSmés atspalvi: kupinas, -a, pilnas, -a, sklidinas, -a, gausus, -i, turtingas, -a (a), ypaé prie kieki reiSkianéiu bei ta reikSme igyjanciu kontekste bevardés giminés formy: maza, didzia, apstu, gaju, gilu, ilga, siaura, striuka (b), pvz.: a) kupinas jégy, pilnas dziaugsmo, pintiné pilna Zuvies, duobé sklidina vandens, turtingas pinigu; b) maza duonos, didzia, siaura vietos, apstu, gaju Zolés, gilusniego, ilga, striuka dienos, Zmoniy juoda. 2) ISskirties kilmininkas. Sio kilmininko funkcija priklauso nuo pagrindinio Zodzio leksinés reikSmés. Pagrindinis Zodis reikalauja kilmininko, nurodancio, i$ ko iSskiriamas zymimasis daiktas. Isskirties kilmininko reikalauja: a) neapibreziamieji daiktavardiskieji ar daiktavardiskai vartojami ivardziai: kas, daug kas, kuris, -i, katras, -a, kazkuris, -i, vienas kitas, viena kita, né vienas, -a, tiilas, -a, vienas, -a ir kt. Prie jy jungiamas daiktavardziu daugiskaitos kilmininkas, zymintis visuma, i8 kurios iSskiriamas jvardzio nurodomas neapibréZtas daiktas — dalis visumos, pvz.: Ar cia bus kas Zmoniy? Trsk; Daug kas Uzuozeriy 83 valstieciy noreéjo ir savo sodybose turéti gandrus Vien; Ak, kaip tila mitisu Zo - leliy taip nusiredé, kad nei boba jau didziai sukrosusi kumpso Don; b) neapibréziamieji daiktavardiskieji ivardZiai: kas, kazkas, kazin kas, kas nors. Prie ju jungiamas daiktavardiskai vartojamo budvardzio vyriSkosios giminés vienaskaitos kilmininkas, turintis apibendrinamaja reikSme. Budvardzio kilmininkas zymi ypatybes visuma, 0 jvardis — neapibreZta dali tos visumos, pvz.: Dél to kai kurte netiki, kad iS to kas gero bus Myk-Put; Jaunamarte atnesé su savim ir kazka Sviesaus 18; Bugnas reiské, kad bus paskelbta kas nors svarbaus Myk-Put; C) pavieniai nelyginamojo laipsnio daiktavardzio pozicijoje esantys budvardziai, kurie savo leksine reikSme zymi tam tikra i8skyrima: paskutinis, -é, pirmutinis, -é, retas, -a ir kt. Prie ju jungiamas daiktavardziy arba daiktavardiskujy ivardziu daugiskaitos, retai vienaskaitos kilmininkas, rodantis, i$ ko iSskiriamas daiktas, pvz.: Paskutinieji juju dar tebebrazdéjo Januliy sodziuje Vien; Tik retas ju giminés susilauke zilos senatvés Vien. Kilmininkas prie veiksmazodziu Papildinio kilmininkas 1.3.2.1.1. Daiktavardzio kilmininkas turi sintaksine papildinio funkcija, kai yra jungiamas prie veiksmazodziy ir zymi objekta, i kurj pereina veiksmas. Sis kilmininkas daugeliu atveju susijes su papildinio galininku, mat konstrukcijos su kilmininku neretai yra konstrukcijy su galininku transformos. Tokie kilmininkai yra iSvestinis reiSkinys. Atlikdamas sintaksing papildinio funkcija, daiktavardzio kilmininkas turi keleta semantiniy funkcijy. Jos paprastai priklauso nuo papildomo konteksto ir yra kilmininkui antrines. 1) Neiginio kilmininkas. Papildinio galininkas yra jungiamas prie tranzityviniy teigiamyjy veiksmazodziu, neturinciy neiginio. Kai veiksmazodziui pridedamas neiginys ne, galininkas automatiskai keiciamas kilmininku, pvz.: myli suny irnemylistinaus, ravéjodarzq irneravéjodarzo, skynéobuolius ir neskyné obuoliy, suprantutave ir nesuprantu taves, Zinaukelia ir nezinau kelio. Kilmininkas, kaip ir galininkas, cia rodo veiksmo objekta, tik neigiamasis veiksmazodis (neiginiu ne) neigia veiksmo nukreipima j objekta. Neiginio kilmininkas vartojamas ir tais atvejais, kai prie neigiamojo veiksmazodzio prisisliejusi dar teigiamojo veiksmazodzio bendratis, prie kurios jungiamas kilmininkas, pvz.: galéjo pirkti nama ir negaléjo pirkti namo, padéjo nesti stalq ir nepadéjo nesti stalo. Mata, kiekj reiSkian¢iy daiktavardziy neiginio kilmininkas, prisijunges prie neigiamojo veiksmazodzio, turi pridétinj kiekio atspalvi, kei¢ianti viso pasakymo prasme, pvz.: dirbo valandq ir nedirbo (né) valandos. Pastarasis pasakymas 84 reiskia, kad dirbo maziau negu valanda, visos valandos nereikejo. Plg. dar: nuvaziavo du kilometrus ir nenuvaziavo (né) dviejy kilometry (nepasieke dar dviejy kilometry), svéré kilogramga irnesveré (né)kilogramo (triko iki kilogramo). 2) Dalies, arbaneapibrézto kiekio, kilmininkas irgi susijes su tiesioginio papildinio galininku. Prie ty pa¢iy veiksmazodzZiy galininkas rodo daikto visuma, o kilmininkas — jo dalj. Kilmininkas paprastai gauna dalies bei neapibrézto kiekio funkcija, kai zymi konkre¢ius daiktus, daznai medziagas, galimas skirstyti dalimis. Dalies kilmininkas turi ir kiekio atspalvi. Pvz.: pirko kumpi, stirj (visa) ir pirkokumpio, siirio (neapibrézta kieki, dali), ta¢iau Salia pirko namq negalima: *pirko namo. Reikia tada sakyti: pirko dali namo. Plg. dar dalies kilmininka: valgé mésos, darzoviu, géré pieno, kavos (neapibreztas kiekis) ir valgé mésq, darzoves, géré pieng, kava (be kiekio reikSmés atspalvio). Cia svarbu ir vienaskaitos ar daugiskaitos formu vartojimas. Pvz.: turim ko - pustq (sveika) ir turim kopiisto (dali); turim du kopiistus ir turim kopusty (neapibréztas kiekis, daugiau negu vienas). Neapibrezto kiekio funkcija gali turéti ir abstrakéiy daiktavardziy kilmininkas, jeigu jis reiSkia dalimis, vienetais skirstomas savokas, pvz.: furim bédu, idéjy, minciy. Dalies kilmininkui yra artima ir tokia kilmininko funkcija, kai veiksmas nukreipiamas j objekta trumpam laikui, pvz.: Duok man peilio (neilgam, trumpam paskolink). Sia funkcija kilmininkas placiau vartojamas rytu aukStaiéiy tarmeése. 3) Pilnio, arba daugio, kilmininkas. Sis kilmininkas paprastai vartojamas prie veiksmazodziy su prieSdéliu pri-, pvz.: priéjo moniy, prilijo vandens. Tie patys tranzityviniai veiksmazodZiai, neturintys prieSdélio pri-, reikalauja galininko, o turintys §j prieSdélj — kilmininko, pvz.: pylévandenj ir pripylé vandens, pjove Sienq ir pripjove Sieno. 4) Finityvo kilmininkas. Sis kilmininkas zymi veiksmo tiksla arba paskirti. Jis ribojamas tuo, kad daZniausiai vartojamas su slinkties veiksmazZodZiais, pvz.: iS€jo duonos, vaziuoja daktaro, renkasi piety. Tokiose konstrukcijose prie veiksmazodzio neretai prisijungia bendratis, kuri tada valdo kilmininka. Su bendratimi tikslo bei paskirties funkcija tySkesné ir konkretesné, pvz.: isvaziavo pievu pjauti; ixssiruosé sesers aplankyti. Siose konstrukcijose bendratis butina, jos negalima iSleisti. 5) Veiksmo atlikéjo (agento) bei bisenos patyréjo (patiento) kilmininkas. Sis kilmininkas vartojamas neveikiamosiose konstrukcijose, kurios yra atitinkamy veikiamuju konstrukcijy transformos, pvz.: Tévas raSo laiskq => Laiskas rasomas tévo; Vaikas serga > Vaiko sergama. Kai veiksmazodis reiSkia aktyvy veiksma, neveikiamosios konstrukcijos kilmininkas zymi veiksmo atlikéja. Kai veiksmaZodis reiSkia biisena, neveikiamosios 85 konstrukcijos kilmininkas rodo bisenos patyréja. Pastarojo tipo neveikiamosiose konstrukcijose vartojama neveikiamyuju dalyviu bevardés giminés forma. 1.3.2.1.2. Be minétuju papildinio kilmininko funkciju, ribojamy specialaus konteksto bei turinciy nuo konteksto priklausomy pridétiniy semantiniy atspalviy, vartojamas tam tikry veiksmazodziy valdomas papildinio kilmininkas, pagal savo pobudj atitinkantis papildinio galininka. Kaip ir minétasis galininkas, Sis kilmininkas zymi, i ka nukreiptas veiksmazodzZio reiSkiamas veiksmas, ir tam veiksmo nukreipimui j objekta zyméti kilmininkas veiksmazodziams yra bitinas. Kad tam tikri veiksmazodziai veiksmo nukreipimui i objekta realizuoti butinai reikalauja ne galininko, o kilmininko, priklauso nuo ty veiksmazZodziu leksinés reikSmés, pvz.: bijo tévo, gaili vaiko, iesko tiesos, ilgisi tévy, laukia giedros, nori pieno, praso pinigy, reikia mésos, siekia mokslo, troksta Ziniu, vengia barniu. Neveikiamosiose konstrukcijose Sie papildinio kilmininkai ne visada virsta veiksnio vardininku, pvz.: Vaikas bijo tévo negalima transformuoti => *févas bijomas vaiko, sakoma: Vaiko bijoma tévo. Vieni lietuviy kalbininkai &i kilmininka laiko tiesioginio papildinio kilmininku (DLKG 1994: 488), kiti — netiesioginio papildinio kilmininku (Labutis 1994: 54). Tai tik rodo, kad neveikiamujy konstrukcijy transformacijos kriterijus néra pakankamas skirti papildinio rusis. Veiksmazodziu, bitinai reikalaujanéiy kilmininko veiksmo nukreipimui j objekta zymeti, yra daug maZiau negu reikalaujan¢iy galininko. Dél to Kurylowiczius (1960: 138, 143, 146) toki kilmininka, kaip ir atitinkama naudininka bei inagininka, laiko tiesioginio papildinio galininko kombinaciniais variantais. Pagrindinis variantas yra papildinio galininkas. Kitiems linksniams &i funkcija yra antrine. Minimojo papildinio kilmininkas daZniausiai turi semantine kontentyvo funkcija. Jis zymi veiksmo ar bisenos turini, pvz.: Sesuo bijo griaustinio; Vaikai laukia sve iy; Mergaité ilgéjosi motinos. Kontentyvo kilmininkas kartais jungiamas prie bidvardziu, artimu savo leksine reiksme minétiesiems veiksmaZodziams. Sis kilmininkas Zymi ypatybes turinl, pvz.: godusturto (plg. geisti turto), reikalingas pinigu (plg. reikia pinigu), skolingas malky (plg. skolintis malky), vertas meilés. Toks kilmininkas taip pat vartojamas prie bevardés giminés bidvardziu, pvz.: baisu karo, Cia teisybés nepanasu. Tarinio kilmininkas 1.3.2.2. Kilmininkas atlieka sintaksine tarinio funkcija eidamas su pagalbiniu veiksmazodziu. Jam bitinas modifikuojamasis Zodis (bidvardis, dalyvis). Sis kilmininkas turi semanting apibudinamaja, arba kokybés, funkcija, pvz.: Jis 86 buvo apskrito veido; Jigeros Sirdies. Plg. tos pat semantinés funkcijos tarinio Inagininka 2.2.2. Gramatiniy linksniy santykis 1.4. Vardininkas ir galininkas pagal savo pirmines sintaksines funkcijas sudaro prieSpriesa: veiksmo nukreipimas / nenukreipimas j objekta. Zymétas Sioje priespriesoje yra galininkas, jis zymi objekta, i kurj nukreiptas veiksmas. Veiksnio vardininkas tokio pozymio neturi. Jis yra nezymétas prieSprieSos narys. Pagal savo pobidi veiksnio vardininko ir papildinio galininko prieSprieSa yra ne semantineé, bet sintaksiné. Ji remiama Siy linksniy pirmineémis sintaksinémis funkcijomis (Zr. Kurytowicz 1960: 149). Kilmininkas skiriamas prie gramatiniy linksniy dél to, kad jo pirminé subjekto arba objekto funkcija yra susijusi su pirminémis veiksnio vardininko arba papildinio galininko funkcijomis, t. y. Sie kilmininkai yra veiksmazodiniy konstrukcijy su vardininku arba galininku nominalizacijos padarinys. Tarp kilmininku, prisijungusiy prie daiktavardziu, jie yra dominuojantys. Kitos kilmininko, prisijungusio prie daiktavardziy, funkcijos yra antrinés. Kilmininkas, prisijunges prie veiksmazodziu, dazniausiai yra veiksmaZodiniu konstrukcijy su galininku transformos (Zr. neiginio, dalies, pilnio, veiksmo atlikeéjo bei busenos patyrejo kilmininkus 1.3.2.1.1.). Jo funkcijos yra antrinés, ribojamos konteksto. Dél siauros vartosenos papildinio kilmininkui taip pat antriné yra veiksmo perejimo j objekta funkcija, atitinkanti tiesioginio papildinio galininko funkcija. Vardininkas, galininkas ir kilmininkas, santykiaudami tarp saves ir vienas kita i8skirdami pagal savo pirmines sintaksines funkcijas, sudaro linksnio kategorijos branduolj. Sakinio struktiroje jie yra dominuojantys linksniai. Antra vertus, kilmininkas, kaip rodo jo transformos i§ vardininko ir ypaé is galininko, sinchroniniu poZilriu yra i8vestinis reikinys. Dél to linksniy sistemoje jis néra vienodo lygio kaip galininkas bei vardininkas, kurie sudaro pagrindines struktiras kilmininko atzvilgiu. Konkretieji linksniai 2.0. Palyginti su gramatiniais linksniais, konkre¢iuju linksniy funkcijos labai priklauso nuo konteksto. Jas daznai riboja daiktavardzio leksiné reik’mé. Be to, jiems budingos aplinkybiy sintaksinés funkcijos. Priesingai gramatiniams linksniams, kuriems aplinkybiy bei kitos nuo konteksto priklausomos funkcijos yra antrines, konkretiesiems linksniams jos yra pirminés. Prie konkre¢iuju linksniu priklauso naudininkas, inagininkas ir vietininkas. 87 Naudininkas Papildinio naudininkas 2.1.1.1. Sia sintaksine funkcija turi naudininkas, prisijunges tiek prie tranzityviniy — kartu su papildinio galininku, tiek prie intranzityviniu veiksmazodziu, kartais prie bevardes giminés budvardziu su pagalbiniu veiksmazodZiu. Jis zymi asmenj ar daikta, 1 kuriuos krypsta veiksmas, bet ne visada sakinyje bitinas, ypac prie tranzityviniy veiksmazodziuy. Verciant veikiamasias konstrukcijas neveikiamosiomis, kai papildinio galininkas virsta veiksnio vardininku, papildinio naudininkas paprastai i8licka nepakites, pvz.: Motina pasiuvo suknele mergaitei =» Suknelé motinos buvo pasiiita mergaitei. Pagal §i kriterijy minimaji naudininka galima laikyti netiesioginio papildinio naudininku. Atlikdamas sintaksine netiesioginio papildinio funkcija naudininkas kartu turi ivairiy semantiniy funkciju, kurios daug priklauso nuo to, ar naudininku pasakytas daiktavardis zymi asmeni, ar daikta. 1) Beneficiento naudininkas. Sis naudininkas rodo asmeni, kieno naudai ar nenaudai atliekamas veiksmas. Jis jungiamas prie tranzityviniu veiksmazodziy kartu su tiesioginio papildinio galininku ar dalies kilmininku. Galininkas bei dalies kilmininkas pasako, i ka nukreiptas veiksmas, o naudininkas — kieno naudai jis atliekamas, pvz.: raSo laiskq tévui, atiduoda pinigus motinai, dukterims zadéjo didelj kraitj, paaiskino berniukui uzdavinj, jai ixtiesé pagalbos rankq, paskolinokaimynei duonos, iskepévaikams pyrago, davé merginoms riesuty. Sis naudininkas kartais gali reikSti ir negyva daikta, bet kontekstiskai jis suprantamas kaip asmeny grupé, kuopa, pvz.: pjové Sieng visam kaimui (=viso kaimo zmoneéms), atliko prievole dvarui (=dvaro savininkams), skyré lésu mo - kyklai (mokyklos vadovy kompetencijai), plg. skyré lésy mokyklos remontui (tikslo funkcija). 2) Adresato naudininkas. Sis naudininkas rodo asmeni — adresata su priklausymo atspalviu. Jis taip pat jungiamas prie tranzityviniy veiksmazodziu kartu su papildinio galininku. Galininkas rodo, i ka nukreiptas veiksmas, 0 naudininkas zymi asmeni, kuriam priklauso galininku pasakytas daiktas, pvz.: pabuciavo motinai ranka, nukirpovaikui plaukus, aparékaimynams lauka, vejas jai draiké plaukus, jis man daug sveikatos atémé, jai uzémé kvapa, jam pavoge arkli. Si naudininka galima keisti kilmininku: pabuciavo motinai ranka => pabuciavo motinos ranka, taciau Sios konstrukcijos turi skirtinga reiksmés atspalvi. 3) Percipiento naudininkas. Sis naudininkas Zymi asmeni, kuriam kas nutinka, yra, kuris ka patiria ar vertina. Jis jungiamas prie bisena ar savaiminj veiksma reiSkianciy intranzityviniu veiksmazodziy, daznai su veiksnio vardininku, pvz.: nusibodo man tas darbas, vaikams pakyréjo tokia zZiema, tau 88 patinka tos gélés, seniui nelaimé atsitiko, man kyla pavydas, man jis nei smirdi, nei kvepia, jam tai j galva neatéjo, jam Zemé sukosi po kojy, kas tau yra?, Zosei be jokio darbelio be galo prailgo, nuo ty vaisty Elenai nepageréjo, vaikui pagailo Suns, mums pakanka duonos. Tokia pat funkcija turi naudininkas, jungiamas prie biseng reiSkian¢io intranzityvinio veiksmazodzio su bendratimi, pvz.: mums reikia eiti, jam sekasi dirbti (plg.: jam _ sekasi darbas), broliui teko ilgai laukti, nusibodo man megzti. Minetoji funkcija taip pat budinga naudininkui, kuris jungiamas prie bevardés gimines budvardziu su pagalbiniu veiksmazodziu (pastarasis daznai iSleidziamas). Prie ju dar gali biti kito veiksmazodzio bendratis. Naudininkas rodo asmeni, kuris patiria tam tikra busena ar ja vertina, pvz.: man litidna, man baisu, man nuobodu, mums Cia smagu, man Cia grazu gyventi, man sunku pasakyti, maza §eimynai duonos, sveikam ir botagas sveika, jam viskas aisku, man _tavo pagalbos privalu. 4) Eksperiento naudininkas. Sis naudininkas taip pat jungiamas prie bevardeés giminés bidvardziu su pagalbiniu veiksmazodziu (pastarasis daznai numanomas) ir zymi ne asmeni, o tik jo dali, kuri patiria tam tikra fizine busena, pvz.: gailu akims (grauzia akis),kojoms Siurkstu (bado per raziena einant), rankoms Salta, plg.man Salta rankoms. 5) Finityvo naudininkas. Jis zymi veiksmo paskirti arba tiksla. Paskirties funkcija turi naudininkas tokiy daiktavardziy, kurie zymi konkre¢ius daiktus. Jis jungiamas prie tranzityvinio veiksmazodzio su papildinio galininku (kilmininku) ir rodo, kokiam daiktui skiriamas galininku reiSkiamas daiktas, pvz.: pjové lentas grindims, drozé dantis grébliui, audé drobe marskiniams, pirko medziagos suknelei, kirto krimus malkoms, gavo ruginiy milty duonai. Prie Sio naudininko daznai pridedama veiksmazodzio bendratis: pirko dalgj Sienui pjauti, vezé plytasnamui statyti, taSé kuolus pomidorams. priristi, taisé grietine sviestui musti. Tikslo funkcija paprastai turi naudininkas tokiu daiktavardziu, kurie zymi abstraktu bei apibendrinta daikta. Jis jungiamas tiek prie tranzityviniu, tiek prie intranzityviniu veiksmazodziy ir rodo, kokiu tikslu atlieckamas veiksmas, pvz.: rengé darbq spaudai, pasisiiidino suknele vestuvéms, iesko vietos poilsiui, skyré lesy mokslui, neuzteko pinigy mokescéiams, vezé rqstus statyboms, taisési kelionei, rengesiegzaminams, susikaupé maldai. 2.1.1.2. Palyginti nedaug veiksmazodziy reikalauja papildinio naudininko, pagal savo pobidj atitinkanC¢io tiesioginio papildinio galininka. Jis yra butinas veiksmazodziui reikSti veiksmo nukreipimga j objekta. Taciau del ribotos vartosenos $i funkcija naudininkui yra antriné, plg. atitinkama kilmininka 1.3.2.1.2. Sis naudininkas dazniausiai vartojamas su tokiais veiksmazodZiais: atstovauti, aukotis, dékoti, grasinti, kenkti, kersyti, nusikalsti, nusilenkti, padeéti, pasiduoti, 89 pataikauti, patikti, pavydeti, pirstis, prieStarauti, prieSintis, prilygti, pritarti, tarnauti, trukdyti, vadovauti, vergauti. Papildinio naudininkas su Siais veiksmazodZiais ne visada virsta veiksnio vardininku neveikiamosiose konstrukcijose, pvz.: Jonas atstovavo firmai => Firma buvo atstovaujama Jono, bet negalima transformacija: Mokiniai dékojo mokytoJui = *Mokytojas buvo dekojamas mokiniy. Galimas pasakymas: Mokiniy buvo dékojama mokytojui. Atlikdamas sintaksine papildinio funkcija, minimasis naudininkas turi ivairiu semantiniy funkcijy, priklausomy nuo jo semantinio santykio su veiksmazodzZiu. 1) Beneficiento naudininkas. Jis zymi asmeni, Zmoniu bendruomene, gyvi, kam skiriamas, kur kreipiamas veiksmas ar busena, pvz.: Jaunuolis atstovavo firmat; Man _niekas nekenkia; Tévas pagrasino vaikams; Motina padejo vaikut spresti uzdavinj; Visi jam pavydejo; Jis pirsosi kaimyno dukte - riai; Tévas pritaré motinai; Jis vadovauja skyriui. 2) Percipiento naudininkas. Jis zymi psichinés bisenos patyréja bei suvokeéja, pvz.: Seseriai patinka Si daina; Jam riipi pelnas. 3) Kontentyvo naudininkas. Jis Zymi veiksmo turinj. Si funkcija bidinga abstrakciu daiktavardziy naudininkui, pvz.: Jis pasidavé draugo itakai; Zmonés pasipriesino tam valdzios nutarimui. 2.1.1.3. Papildinio sintaksine funkcija turi daiktavardzio naudininkas, jungiamas prie tam tikry budvardZiu su pagalbiniu veiksmazodziu. Naudininko dazniausiai reikalauja Sie budvardziai: apatiskas, -a, biidingas, -a, lygus, -i, naudingas, -a, nuobodus, -i, nuolaidus, -i, paklusnus, -i, palankus, -i, parankus, -i, patogus, -i, pavojingas, -a, prieplaikus, -i, priesingas, -a, reikalingas, -a, skolingas, -a. Naudininkas prie minimuyjy budvardziy turi atzvilgio arba ribojamaja semantine funkcija, pvz.: Man naudingas patarimas; kitam jis gali buti nenaudingas. Plg. dar: Dabar mums pavojingesni lenkai negu kryziuociai Vien; Man jie visada buvo priesingi; Jam_ btidinga tokia nuotaika. Aplinkybeés naudininkas 2.1.2.1. Be papildinio, naudininkas turi aplinkybés sintaksine funkcija. Paprastai vartojamas laiko naudininkas. Laiko funkcijq turi laiko savokas zymin- ¢iu daiktavardziu naudininkas. Priklausomai nuo konteksto laiko naudininkas yra dvejopas. a) Laiko paskirties naudininkas. Jis zymi laika, kuriam skiriamas bei numatomas daiktas bei rei$kinys, kartais asmuo, pasakytas papildinio galininku ar dalies kilmininku, pvz.: Duong taupyk rytojui, ne darba prz; Krikstynas atidejo Valainis Sekminéms Krev; Nakéiai prisitelké daugiau bobeliy Zem. b) Laiko trukmés naudininkas. Jis zymi rezultatinés bisenos trukme, apimanéia daiktavardziu Zzymima laiko tarpa ateityje ivykus veiksmui. Sia 90 5) Priezasties jnagininkas. Sia funkcija dazniausiai turi abstrakéiy daiktavardziy jnagininkas, vartojamas reiSkiant emocijas bei pojuicius prie savaiminj veiksma zymin¢iu veiksmazodziu, pvz.: akys degé neapykanta, akys Svyti laime, mirsta ba du, visas dega kar§ iu, plySta Sirdis skausmu, susigraudino palankiais jo odZiais. Siuos inagininkus galima pakeisti prielinksnio if, kartais nuo, dél konstrukcijomis su kilmininku: akys Svyti i§ laimés, mirsta i§ bado,nuo bado, susigraudino dél jopalankiy zodziy. Priezasties funkcija taip pat turi veiksmazodiniy daiktavardziu inagininkas kaip atitinkamu veiksmazodiniy konstrukcijy nominalizacija, plg.: Jis kviecia draugq = Draugas atvykojo kvietimu; Vadas isaké atvykti = Jis atvykovado jsaky mu; jis paprato > jo papratimu, jis palaimino => jo palaiminimu; jis suprato >jo supratimu. Vietininkas 2.3. Vietininkas paprastai jungiamas prie veiksmazodZiu, kartais prie budvardziy su pagalbiniu veiksmazodziu ir atlieka aplinkybes sintaksine funkcija. Jis turi semantines funkcijas: vietos, laiko, reciau bido. 1) Vietos vietininkas. Sisvietininkas daZniausias. Jis Zymi veiksmo vieta, kur kas yra, vyksta. Vietos funkcija daznai turi vietininkas tokiy daiktavardziu, kurie savo leksine reikSme rodo tam tikra plota, vietos pavirsiu arba pastata, koki konkretu daikta bei sankaupa daiktu, kuriy viduje ar tarp kuriy vyksta veiksmas, pvz.: buvau kieme, dirbo darze, laukuose, stovi saloje, suzibo Zvaigzdés danguje, matyti Sviesos viesSkely, rinko géles pievoje; sédéjo kambaryje, troboje, miegojo darzinéje, sédéjo vezime, pauksciukai cypsi lizde, motina stovejo vartuose, tarpdury, pintinése sukrauti vaisiai, mergaité sédéjo staklése, laiké saujoj, rankose, akyse Svieté viltis, Sirdyje nerimas, liko atmintyje; miske geguté kukavo, rugiuose pabaideé kiskj, miestelyje buvo, grybauja berzyne. Vietos funkcija taip pat turi vietininkas tokiu daiktavardziu, kurie konkreCiai neivardija vietos, tik rodo jos krypti (kairéj, desinéj, rytuose, vakaruose, lauko gale, knygos pradzioj, uzpakaly, kitoj puséj, Siame kraSte) arba zymi aplinka, kur kas vyksta (pasauly, bala drobé sauléje, sédéjo patamsy, slépési uZuovejoj, stovi lietuje, maciau ménesienoj), arba koki rengini, sriti, kur kas yra, dalyvauja (buvo vestuvese, Soko krikstynose, dalyvavo spaudoje, bik sveika martelése). Tokiu daiktavardziu vietininka su tam tikru veiksmazodziu neretai galima pakeisti prielinksninémis konstrukcijomis, plg.: bégioja kieme irpo kiema, grybauja berzyne it po berzyng, pasklido vaikaimisxke ir po mika; guli Zoléje ir ant Zolés, stovéjo vartuose ir tarp varty, prie vartu; Svieté viltis akyse ir if akiu; rasé lentoje ir ant lentos. 97 Vietininkas daiktavardziu, reiSkianciy vieta, sriti, aplinka, taip pat jungiamas prie bidvardziy su pagalbiniu veiksmazodziu ir zymi daikto bei ypatybés buvimo vieta, sriti, aplinka, pvz.: garsus visoje apylinkéje, naudingas tikyje, gudriausias visame kaime (zmogus), smarkus Sokyje, Siurkstus kalboje, narsus musSiuose. 2) Laiko vietininkas. Laiko funkcija turi vietininkas tokiu daiktavardziu, kurie reiSkia laiko savokas: apibendrinta laika, mety laikus, ménesius, savaites dienas, paros dalis, laiko fazes, laiko periodus, laiko mato vienetus, zmogaus gyvenimo ar istorijos tarpsnius ir pan., pvz.:senovej daugiau dainuodavo, miré pavasary, susirgo vidurziemy, sausy prasidéjo Salciai, pirmadieny - je grizonamo, pavakary pradéjo lyti, vakare susirinko daug jaunimo, vaikystéj gané gyvulius, baznycia pastatyta penkioliktame Simtmetyje. Laiko funkcija taip pat daznai turi ty paciy daiktavardZiu galininkas ir inagininkas. Kartais Siu linksniy ir vietininky vartojimas sutampa, pvz.: grizo vidurnaktyje, vidurnakty, vidurnakéiu, grizo pavasaryje, pavasari, bet nesakoma “griZo pavasariu, sakoma: grizo pavasario metu; vartojamas: griZovasarg, vasaros metu, bet nesakoma: *grizo vasaroj; sakoma: grizo s au - syjeé, sausio ménes}j, bet nesakoma: *griZo sausiu, *sausio metu; vartojama: grizo dieng, dienos metu, bet nesakoma: *grizo dienoj, nors galimas pasakymas: grizo trecioj dienoj; sakoma: grizo naktj, nakéia, bet nesakoma: *grizo naktyje, galima: nakties vidury (=vidurnakty); sakoma: grizo rytq, ryte, bet nesakoma *griZo rytu, galima: grizo pary¢iu ir pan. Vieno ar kito linksnio vartojimas laiko funkcija priklauso nuo daiktavardZio leksinés reiksmés bei jo apsupties. Tiksliau nusakant apibrézta laika vartojami laiko fazes reiSkiantys vietininkai: pradzZioje, pabaigoje, gale, vidury, pirmoje ar antroje puséje su laiko savokas reiskianciu kilmininku, pvz.: savaités pradzioje, ménesio gale, XX amziaus pirmoje puséje, vasaros vidury (=vidurvasary). Laiko funkcija turi vietininkas ir tokiu daiktavardziu, kurie zymi su tam tikrais darbais, poilsiu, apeigomis, Sventemis, veikéjo bisena ar gamtos reiSkiniais susijusj laiko tarpa, pvz.: neieskok pavésio rugiapjutéj, gimé bulviakasy; kur prisiglausi v arg e?, pazinsi draugq nelaim éje; lyjant pjauk, giedroj grébk, tokiame karStyje gyvulius gena tvartan. 3) Bido vietininkas. Jis parodo veiksmo bei biisenos biida. Sia funkcija turi abstrakCios reik’més daiktavardziu vietininkas, paprastai su veiksmazodziais gyventi, augti, pvz.: gyvena santaikoje, meiléje, baiméje, barniuose, augo varge, pulke (dideléj Seimynoj). Si funkcija artima vietos funkcijai. Konkre¢iuju ir gramatiniy linksniy santykis 3.0. Konkretieji linksniai yra susije su gramatiniais linksniais ir sudaro su jais viena gramating linksnio sistema. Konkre¢iuosius linksnius naudininka ir inagi98 ninka galima prieSinti gramatiniams linksniams galininkui ir kilmininkui pagal ju atlieckama netiesioginio / tiesioginio papildinio funkcija. Naudininkui ir inagininkui biidinga netiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmazodziui daznai nebitini, o galininkui ir kilmininkui — tiesioginio papildinio funkcija, jie veiksmazodziui bitini. Antra vertus, naudininkas ir inagininkas vartojamas ir atitinkama funkcija kaip tiesioginio papildinio galininkas. Tam tikri veiksmazodziai butinai reikalauja naudininko, inagininko ar kilmininko kaip daugelis kitu veiksmazodziu — galininko: arti lauka, bijoti vilko, abejoti gautaja Zinia, atstovauti skyriui. Tik galininkui tiesioginio papildinio funkcija yra pirmine, o kitiems linksniams — antriné. Be to, konkretieji linksniai naudininkas ir inagininkas tam tikrais atvejais yra gramatiniu linksniu galininko ir vardininko transformos. Pvz., instrumento (priemonés) inagininkas su tam tikrais veiksmazodZiais yra tiesioginio papildinio galininko arba veiksnio vardininko transformos (aveti batus > avéti batais; sumirgéjo zvaigzdés danguje => sumirgéjo dangus Zvaigzdemis, Zr. 2.2.1.1, 1). Laiko reikSmés konstrukcijos su naudininku yra sakiniy su veiksnio vardininku transformos (plg.: Saulée leidosi => Saulei leidziantis, zr. 2.1.2.2.). Tokios sasajos taip pat daugiau ar maZiau suartina konkreCiuosius linksnius su gramatiniais linksniais. Antra vertus, tarp konkre¢iuju ir gramatiniy linksniy yra nemaza skirtumu. Konkretiesiems linksniams budingos aplinkybiy sintaksines funkcijos. Vietininkas yra grynas aplinkybinis linksnis. Be aplinkybiy — vietos, laiko, budo, kitu funkciju jis neturi. Inagininkui aplinkybiu funkcijos taip pat yra pirmines. Jis turi daugiau aplinkybiu funkcijy net uz vietininka: laiko, vietos, kiekio, priezasties, bido. Maziau bidinga aplinkybiu funkcija naudininkui. Lietuviu kalboje vartojamas tik laiko naudininkas. Aplinkybiy funkcijas turi ir gramatiniai linksniai: vardininkas — laiko, vietos, kiekio, o galininkas — laiko, kiekio, bet jiems Sios funkcijos antrinés. Konkre¢iyju linksniy funkcijos labai priklauso nuo konteksto bei nuo daiktavardzio leksinés reikSmes. Gramatiniy linksniy vartosena maziau riboja kontekstas. Nuo daiktavardzio leksinés reikSmes ypa¢ priklauso aplinkybiy semantineés funkcijos. Laiko funkcija turi daiktavardziu, zymin¢iu laiko savokas, linksniai (naudininkas, inagininkas, vietininkas, vardininkas, galininkas); vietos funkcija — daiktavardziu, zymin¢iu erdvés savokas, linksniai (vietininkas, inagininkas, vardininkas); kiekio bei mato funkcijqa — daiktavardziu, zyminciy kiekio bei mato savokas, linksniai (inagininkas, galininkas, vardininkas). Budo funkcija prie tam tikry veiksmazodziy paprastai turi abstrak¢iy daiktavardziu vietininkas ir inagininkas, o priezasties funkcija — abstrak¢iy daiktavardziu inagininkas. Nuo daiktavardzio leksines reikSmés priklauso ir netiesioginio papildinio naudininko bei inagininko tam tikros semantinés funkcijos. Pvz., inagininkas paprastai turi instrumento semantine funkcija tokiu daiktavardziu, kurie reiSkia iranki, priemone arba igyja tokia reikSme kontekste, pvz.: mezgé megztin{ 99 virbalais, masina, rankomis. Beneficiento arba percipiento naudininkas vartojamas tokiy daiktavardziy, kurie reiSkia asmenis, o finityvo naudininkas — tokiy daiktavardziu, kurie reiSkia daiktus, plg.: Man privezé lenty grindims (man — beneficientas, grindims — finityvas). Sauksmininkas 4.0. Nuo kity linksniy yra atsijes Sauksmininkas. Nors pagal savo fleksija (senoji jo forma — grynas kamienas) Sauksmininkas yra vienas i§ seniausiu linksniu, bet del savo izoliuotos pozicijos sakinyje nezymi zodziy santykiu, taigi sinchroniniu poZiuriu iS tikryjy nera tikras linksnis. Sauksmininkas turi nuo sakinio izoliuota kreipinio funkcija ir vartojamas kreipiantis 1 paSnekova, kartais ir i negyva daikta, pvz.: Vyrai, rytoj mes lazo neisim Myk-Put; Jurgienéle, balandéle, duoks mieliy nors laseli Zem; Spjauk, gerkle, vandenj! LTt. Kadangi pasnekovas yra antrasis asmuo, reiSkiamas jvardZiais tu (jis), tamsta, daznai kreipinys eina po Sio ivardzio, kartais ir prieS ji, pvz.: Ar tu, A gut, dar nemiegi? Paukst; Ko tamsta, Zmogeli, duodies uz nosies vedziojamas? Zem; Ak, Doéy! Doéy! tu mits klausyt nenoréjai Don. Paprastai kreipinys yra izoliuotas nuo 2-ojo asmens jvardZio, bet kartais intonaciskai sutampa su juo ir sudaro viena kreipinio grupe, pvz.: Oi tu seseréle, balta lelijéle, kol viena buvai, vargelj nematei (d) Stan; Tu girele, tu Zalioji! Ko graudingai taip vaitoji? Mair; Al, Sirdele tu mano, kaimynéle, pasakysiu tau didele naujieng Myk-Put. Vietoj Sauksmininko kartais vartojamas daiktavardziy vardininkas, ypaé su ivardziu tu ir 2-ojo asmens veiksmazodzio formomis, pvz.: Vaiks, kq tu dabar kalbi? Simon; O kur mo¢iuté patrukai? LTt; Ponas gal Zinai? Skp; E, kur nenuliiisi Zmogus... Krév; Keliauk dabar tu. Zmogus, péscias tokj keliq Zem. Daiktavardzio vardininka, einantj po tu, galima laikyti Sio ivardzio priedéliu — jie abu suderinti linksniu: # — vardininkas ir daiktavardzio vardininkas, plg.: Kur tu, Zmogus, pasidési. Kai sakinyje tu neiSreikStas, daiktavardzio vardininkas yra nulineés fu formos priedelis, plg.: Kur (tu — @) mociuté patrukai? Kitaip bitu nepaaiskinama tariniu einanti 2-ojo asmens veiksmazodzio forma su daiktavardzio vardininku, nes daiktavardzio vardininkas reikalauja 3-iojo asmens veiksmazodzio formos: ponas, mociuté Zino. Po jvardzio tu priedélio vardininkas ir kreipinio Sauksmininkas savo pozicijomis labai artimi, plg.: Kur tu, Zmogus, pasidési; Kur tu, Zmogau, eini? Tik pastarajame sakinyje Sauksmininkas daugiau izoliuotas, nes jis neturi rySio su kitais sakinio ZodZiais. Tokia paraleliné daiktavardzio vardininko kaip priedélio ir Sauksmininko kaip iterpinio vartosena ir sudaro pagrinda suartéti Siems linksniams. Bet Sis linksniy suartéjimas yra kontekstinis, o ne gramatinis. Be abejo, 100 turi reikSmés ir tai, kad kai kurios vardininko ir Sauksmininko formos lietuviu kalboje sutampa. Taip vardininko vartojimas vietoj Sauksmininko padeda Sauksmininkui prisislieti prie linksniy sistemos. Pabréztina, kad Sis linksnis tik prisi’- lieja prie linksniy sistemos, bet j ja nejeina, yra jos paSaleje. Bendrosios iSvados 1) Lietuviu kalboje linksnio kategorijos pobiidis yra sintaksinis. Daiktavardziu linksniai reiSkia zodziu santykius ir taip padeda formuoti sakini. 2) Linksniai sakinyje tuo paciu metu atlieka dvejopas funkcijas: sintaksines ir semantines. Sintaksinés linksniy funkcijos priklauso nuo ju sintaksinio rySio su pagrindiniu Zodziu, prie kurio linksnis jungiamas — paprastai su sakinio centra sudaran¢iu veiksmazodziu bei budvardziu su pagalbiniu veiksmazodziu, taip pat vardazodinése konstrukcijose su kitu daiktavardziu bei jo atitikmeniu. Vartojami tokiy sintaksiniu funkcijy daiktavardziy linksniai: veiksnio vardininkas; papildinio galininkas, kilmininkas, naudininkas, jnagininkas; tarinio vardininkas, kilmininkas, inagininkas; predikatinio pazyminio vardininkas, galininkas, inagininkas; aplinkybiu visi linksniai, iSskyrus kilmininka. Semantines linksniy funkcijos priklauso nuo daiktavardzio linksnio ir pagrindinio zodzio semantinio santykio, taip pat nemaza dalimi nuo daiktavardzio leksines reikSmes. Vartojami tokiu semantiniy funkcijy prie veiksmazodziu jungiami daiktavardziu linksniai: agento vardininkas, kilmininkas, naudininkas; patiento galininkas, kilmininkas, naudininkas, vardininkas; kontentyvo galininkas, kilmininkas, vardininkas, naudininkas; beneficiento naudininkas, vardininkas; percipiento naudininkas, vardininkas; instrumento inagininkas, vardininkas: rezultato galininkas; adresato galininkas, naudininkas; eksperiento naudininkas; finityvo naudininkas, kilmininkas; laiko naudininkas, inagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; vietos inagininkas, vietininkas, galininkas, vardininkas; kiekio bei mato naudininkas, inagininkas, galininkas, vardininkas; budo inagininkas, vietininkas; priezasties inagininkas ir kt. 3) Pagal pirmines linksniuy funkcijas lietuviy kalboje yra gramatiniai ir konkretieji linksniai. Gramatiniu linksniy pirmineés, dominuojan¢ios yra veiksnio vardininko, tiesioginio papildinio galininko, subjekto bei objekto kilmininko funkcijos. Konkreéiy linksniy pirminés yra aplinkybiu vietininko, inagininko, naudininko bei netiesioginio papildinio naudininko, inagininko funkcijos. Tiesioginio papildinio galininka atitinkan¢ios naudininko, inagininko, kilmininko funkcijos pastariesiems linksniams yra antrines. 4) Lietuviu kalboje linksniai turi formaliuosius zymiklius (skirtingas galtnes) ir yra prieSinami pagal sintaksines funkcijas. Tiesioginio papildinio galininkas prieSinamas veiksnio vardininkui pagal veiksmo nukreipimo / nenukreipimo 1 objekta pozymi. Tiesioginio papildinio galininkas zymi objekta, i kuri nukreiptas veiksmas, 0 veiksnio vardininkas tokio pozymio neturi. Be to, gali101 ninkas (ir kilmininkas) prieSinamas naudininkui ir inagininkui kaip tiesioginio / netiesioginio papildinio linksniai. Del to linksnis lietuviy kalboje néra vien tik daiktavardzio linksniy formy funkcija, bet tam tikra formu sistema, sudaranti gramatine kategorija kaip kitos daiktavardzio kategorijos — giminé ir skaiGius. Su daiktavardziais derinami kiti vardaZodzZiai ne tik gimine ir skai¢iumi, bet ir linksniu. 5) Sauksmininkas lietuviy kalboje atsijes nuo visos linksnio sistemos, nes jis izoliuotas sakinyje ir nerodo santykio su kitais sakinio Zodziais. Sauksmininko vartosena ribojama jo funkcijos — reikSti kreipimasi i 2-aji asmenij. Dél to jis eina sakinyje tik su 2-ojo asmens, ypa¢ liepiamosios nuosakos veiksmazodziu formomis. Antra vertus, Sauksmininkas Sliejasi prie linksnio sistemos dél jo santykio su veiksnio vardininku, kuris eidamas su 2-ojo asmens veiksmazodzZiy formomis pakeicia Sauksmininka (Kur mociuté patrukai? LTt). Vardininkas ypaé artimas Sauksmininkui, kai eidamas po 2-ojo asmens jvardzio turi priedélio funkcija ir savo izoliuojamaja intonacija atitinka kreipinio Sauksmininka, plg.: Kur tu, Zmogus, pasidesi? ir Kur tu, Zmogau, pasidési? Gauta 1999 05 27 SALTINIU SUTRUMPINIMAI Al — Alytus. Balé - J. Baléikonis (1885-1969). Bt — Batakiai, Tauragés r. d — daina. Don — K. Donelaitis (1714-1780). Grl — Garliava, Kauno r. Jabl — J. Jablonskis (1860-1930). JD — Lietuviskos dainos 1-3 / Uzrasé A. Juska, Vilnius, 1954. Kn — Kauno artimoji apylinke. Kp — Kupiskis. Krév — V. Krévé-Mickevicius (1882-1954). Krtn — Kretinga. LKZ — Lietuviy kalbos Zodynas 1-18, Vilnius, 1941-1997. LTt — Lietuviy tautosaka / Uzrasyta 1944-1956, Vilnius, 1957. LzP — Lazdyny Peléda (S. PSibiliauskiené, 1867-1926, M. Lastauskiené, 18721957). Mair — Maironis (J. Maciulis, 1862-1932). Myk-Put — V. Mykolaitis-Putinas (1893-1967). Paukst — J. PaukStelis (1899-1981). prz — priezodis. rs — raStai, neturintys atskiry sutrumpinimu. Simon - I. Simonaityte (1897-1978). Skp — Skapiskis, Kupiskio r. Stan — S.Stanevi¢ius (1799-1848). Sl — Siauliai. 102 Trsk — Troskinai, Anyk&éiy r. Vaizg Vaizgantas (J. Tumas, 1869-1933). Val M. Valan¢éius (1801-1875). Vien — A. Vienuolis-Zukauskas (1882-1957). Zem Zemaité (J. BeniuSevicititée-Zymantiené, 1845-1921). | LITERATURA Ambrazas V. 1986: Lietuviu kalbos sakinio sintaksinés ir semantines struktlros vienetai. — Lietuviy kalbotyros ktausimai 25: Lietuviy kalbos sintaksés tyrinéjimai, 4-44. Barnetova V.e.a. 1979: Pycckas rpammMatuka, Academia, Praha. DLKG 1994: Dabartinés lietuviy kalbos gramatika / Red. V. Ambrazas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla. Eroms H.W. 1981: Valenz Kasus und Prapositionen, Heidelberg. Fillmore Ch. J. 1968: The Case for Case. — Universals in Linquistic Theory / Ed. by E. Bach, R. T. Harms, New York, Chicago, 1-88. Fillmore Ch. J. 1977: The Case for Case Reopend. — Syntax and Semantics 8 / Ed. by P. Cole, J. M. Sadock, New York, San Francisco, London, 59-81. Fraenkel E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas. Halliday M.A.K. 1994: An Introduction to Functional Graummar, 2 ed., London, New York etc. Helbig G. 1973: Die Funktionen der substantivischen Kasus in der deutschen Gegenwartssprache, Halle. Helbig G. 1982: Valenz—Satzglieder-Semantische Kasus — Satzmodelle, Leipzig. Helbig G., Schenkel W. 1975: Worterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Verben, Leipzig. [Jablonskis J.] 1928: Rygiskiy Jono linksniai ir prielinksniai, Kaunas. Jakaitiené E. 1988: Leksiné semantika, Vilnius: Mokslas. Jakobson R. 1971: Beitrag zur allgemeinen Kasuslehre. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 23-71. Jakobson R. 1971: Ako6cou P. Mopdorormueckne Hab MOCHA Hay CABAHCKHM CKJIOHCHHEM. — Selected Writings 2, The Hague, Paris, 154-183. Kurytowicz J. 1960: Le Probléme du Classement des Cas. — Esquisses Linguistiques: Polska Akademia Nauk, Prace Jezykoznaweze, 19, 131-150. Kurytowicz J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg. Labutis V. 1994: Lietuviy kalbos sintaksé 1-2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Laigonaité A. 1957: Vietininky reikSmeé ir vartosena dabartinéje lietuviy kalboje, Vilnius: Valstybineé politinés ir mokslinés literatiros leidykla. Lehmann W.P. 1958: On Earlier Stages of the Indo-European Nominal Inflection. — Language 34, 179-202. LKG 1965-1976: Lietuviyy kalbos gramatika 1-3 / Vyr. red. K. Ulvydas, Vilnius. Longacre R.E. 1976: An Anatomy of Speech Notions, Lisse. Sliziené N. 1994-1998: Lietuviy kalbos veiksmazodziy junglumo Zodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. Sommerfeldt K.E., Schreiber H. 1974: Wérterbuch zur Valenz und Distribution deutscher Adjektive, Leipzig. Sukys J. 1998: Lienuviy kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Sviesa. Tesniére L. 1959: Eléments de Syntaxe Structurale, Paris. Valeckiené A. 1998: Funkciné lietuviy kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopediju leidybos institutas. Valiulyté E. 1995: Vietq nusakome jvairiai. Vietininkas ir jo sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidykla. Valiulyté E. 1998: Dabartinés lietuviy kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas. Byasiruua-UIMexesa T. B. 1960: Couetranusa c poguTenbHBIM nazexom B COBpeMeHHOM JIMTOBCKOM JIMTepaTypHOM A3bIKe (aBT. WHcc.), MocKsa. Bantonurte E. 1966: 3nayenne u ynorpeOsenue nmpeznoroB C BUHMTeBHEIM MagzexKOM B COBP€MeHHOM JIMTOBCKOM A3bIKe (aBT. AHcc.), Bubuioc. Aloxyaua M. 1978: K sonpocy 0 Mopdonormyeckux MpoTHBOTOCTaBIeHHAX (KPHTHKa TeopHu OuHApHBIX KoppeALMit B MOpouOrMu YeLICKoro A3bIKa). — A3bIKO3HANHe B Yexocaopaxuu, Mocxsa, 88-118. Mcauenxo A.B. 1965: [pammatiyuecknit crpoit pyccKoro s3bIKa B COMOCTAaBIeHMI C COBAaL[KMM. ~ Mopdonorus 1; 2 u3g., Bparucnana. Mosatimac B. 1964: Mpentoxuste KOHCTPYKUHMH C TaTeIbHbIM MaexKOM B COBpeMeHHOM PYCCKOM H JIHTOBCKOM s3bIKax (aBT. AMcc.), BrustbHioc. Kuatoc UH. 1973: Cucrema npoctpancrBeHHbix Mpes0ros Ht Mayexeii BTHTOBCKOM JIMTepaTypHOM A3bIKe (aBT. WuCcc.), ButbHIOc. Kypuaosuy E. P. 1955: 3amerKu 0 3HaueHHM croBa. — Bompocsi 13bIKO3HaHHst 3, 73-81. JIuxayesa A.B. 1986: Magzexusie @opMbI pyccKoro Hf AMTOBCKOTO #3KIKOB (aBT. WMCcc.), Brorputoc. PacuMmasuyioc A. 1965: Tnarombybie cnoBOcoueTaHMst C TROPHTeTBHBIM B COBpeMeHHOM JIMTOBCKOM JIMTepaTypHOM si3bIKe (aBT. Wucc.), BurBHioc. Pyxe A. 1977: BpemeHuble KoHCTpyKUMH COBPpeMeCHHOTO JMTOBCKOLO JHTepaTypHOro A3bIKa (aBT. 2HM1cc.), Bumbutoc. YalikaycKac M. 1968: T'naroapnsie cnoBocoyeTaHua c mpeznoramn ant, be, ix, prie B COBP€MeHHOM JIMTOBCKOM A3bIKe (aBT. 1Mcc.), BubHi0c. Yeitd Y. JI. 1975: 3uauenne u crpyKrypa a3bika, Mocxsa. CASE AND ITS FUNCTIONS IN THE LITHUANIAN LANGUAGE Summary The article deals with the functions of cases in the Lithuanian language. A distinction is made between the syntactical functions, which depend on the case’s syntactic relation to other words in a sentence (subject, object, adverbial modifiers etc.), and semantic functions (roles), which are determined by the semantic relation between the noun case and the verb or nominal (Agent, Patient etc.). All the cases — concrete and grammatical — at the same time perform syntactic and semantic functions in the sentence. On the basis of the functions that have been analysed, the conclusion is drawn that case is syntactic in character: it refers to the syntactic and semantic relations of words in the sentence and thus contributes to its formation. The cases of the Lithuanian language have formal case markers (endings) and are opposed on the basis of their syntactic functions. Therefore, a case is not merely a function (as pointed out by Helbig) but also a system of forms which constitutes a grammatical category like other nominal categories — gender and number. The paper discusses a variety of treatments of the category of case (Jakobson, Kurylowicz, Fillmore), presents a review of the key works on the Lithuanian cases together with a description of their character. 104