Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA IVY KALBOTYROS KLAUSIMAI LIETUYV XLIII (2000) Kazimieras GARSVA Lietuviy kalbos institutas, Vilnius ŠIAURĖS VAKARŲ PANEVĖŽIŠKIŲ „MURMAMIEJI BALSIAI“ Šiaurės panevėžiškius rės vakarų panevėžiški kraštines biržiškių, galima skirti į keturias dalis: didžiausią centrinę šiau- ų patarmę (apimančią Pakruojo, Pasvalio rajonus) ir pa- panevėžiečių, joniškiečių šnektas. Šiaurės vakarų panevė- ria trys fonetinės ypatybės: vadinamasis kirčio atitraukimas, visiška buvusių trumpųjų galūnės balsių redukcija ir balsių i, u vertimas e, 0 (išskyrus pagrindinio kirčio poziciją) bei ę, 4 —¢, o, tvirtagalių arm, an, erh, eri — om, on, em, en (plg. Garšva 1977: 76—77; Urbanavičiūtė-Markevičienė 1994: 85-86). Patarmés ribos nurodytos žemėlapyje. 2 SY A T A } Ny į Ą ~ \ L 9 1 Ri 8 Brunava oY ) . 23 rų i Zz ~N J 37 \ . 37 . 24 Kriukai “Šu A || ! > 2s to a 58 s8 / | so © Joniškis Žeimėlis Salėčiai 3 ' q | si 52 54 o Biržai . ; Pašvitinį 2 kar 5? 59.7: | a aš į 73 oye a 637 75 7 . 73 =. 29 B2 / : 76 Linkuva Joniškėlis su 81 / | 110 Mū Pasvalys ° He 106 " © y 13 7 : 8 t i | 105 107 j : į / j , Lygumai 138 140 p 131 136 Pakrdojis 142 \ o ! i 141 : Šulai 137 139 Pumpénai 7 143 i 83 X 135 Klovainiai Pūšalotas : \ © 164 187 168 | 172 3 Si ' j “5 142 171 | x \ . \ Radviliškis |144 Krikliniai \ 173 | 197 O 200 201 ; 1196 198 \ 202 203 204 , į 199 ; =) 235 . 229 Sn PANEVĖŽYS ; ; \ | Šeduva o 238 . 230 \ 231 233 \ | 228 V. 232 . 234 \ 1 pav. Siaurés vakarų panevéziskiy patarmės plotas 165 1. K. Jauniaus „trumpieji balsiai“ Lygumų parapijos archyvas rodo, kad šiaurės vakarų panevėžiškių balsiai neabejotinai redukuoti jau XVIII a. antrojoje pusėje. 1764 m. užrašytas Wiejas / Wieis, 1765 m., 1766 m. — Peledziuns ir t. t. 1777—1781m. parapijoje iš įvairių (net žymiai tolimesnių) vietovių kasmet užrašyta maždaug po 10 tikrinių vardų su redukuotais uždaros galūnės trumpaisiais balsiais (Motejuns, Jokans, Preymans, Szlondans, Stankuns, Szymkuns, Balczuns, Bajors, Maczuns, Motiejuns, Walan- tyns, Waytekuns, Zaks), 1782—1785 m. — kasmet nuo 2 iki 6, todėl negalima ma- nyti, jog šie užrašymai atsitiktiniai. 1781 m. užrašyta ir forma Reksc¢ „Regztys“, kuri liudija, kad jau tada galinį priebalsių junginį fs užrašytojas suvokė kaip priebalsį c (be skiriamojo „murmamojo balsio“). 1860 metų rugpjūčio 28 d. Lauksodyje kunigo P. Gomalevskio dailiai pareng- ta „Kniga kurioj ira surasziti wisi brolej ir seseris brostwininkaj prigulitis ir dob- rawalnaj isirasziusis ing brotswa blajwistes...“ Čia užrašyti 866 vyrų ir 906 mo- terų vardai, šeimų pavardės. Pavardžių su redukuotomis galūnėmis yra 1696, vardų — 3096, t. y. beveik dvigubai daugiau. Daugiausia yra vardų ir pavardžių su redukuotu trumpuoju balsiu a, ypač trijų, keturių skiemenų žodžiuose (Kur- liuks, Morkuns, Marcions, Nagions, Wilips, Lukusziuns ir t. t.), taip pat su balsiu i (Laszins, Nieks, Noreiks), u (Burks). Forma Ferens „Ferensas“ rodo, kad užrašy- tojas dviejų priebalsių junginį ss suvokė kaip vieną priebalsį. To paties kaimo ir kartais net tos pačios šeimos Žmonės užrašyti ir su išlaikytu, ir su redukuotu trumpuoju galūnės balsiu (vaikų — dažniau negu tėvų): Jonas / Jons, Motiejis „Motiejus“ / Motiejs ir t. t. Taigi jau tada trumpasis galūnės balsis neturėjo fono- loginės prasmės. 1929 m. Kazimieras Gasparavičius Puodžiūnų kaime (8 km į pietus nuo Lauk- sodžio) užrašė tautosakos tekstų, kuriuose buvo redukuota nebe 30 proc., 0 apie 50 proc. trumpųjų galūnių. Galima manyti, kad per 70 metų centrinėje patarmės dalyje redukuota 20 procentų trumpųjų galūnių ir tas procesas pa- spartėjo, nes per kitus 30 metų redukuota dar apie 40 procentų galūnių. 1960 m. E. Grinaveckienė Steigvilių kaime (1 km. nuo Puodžiūnų link Laūksodžio) trum- pųjų balsių rado labai mažai (bet pagal priebalsių ir balsių ypatybes pastebėjo, kad čia „žodžio galo balsių nykimas [...] yra palyginti naujas reiškinys“, Grina- veckienė 1961:168). Sprendžiant pagal nurodytus redukcijos tempus gal būt ją lietuviams perda- vė žiemgaliai XIII-XIV a., bet iki XIX a. ji mažai pasireiškė. Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamuosius“ („trumpuosius“) balsius pir- masis 1898 m. aprašė žemaitis Kazimieras Jaunius (plg. 1898 (1970): 127). Rem- damasis 1892 metais šiaurės vakarų panevėžiškių pakraštinėse Pampėnų ir Pasva- lio šnektose surinktais duomenimis ir Eduardu Volteriu, „trumpuosius“ galū- nės balsius jis apibendrino daugeliui patarmės žodžių. XIX a. pabaigoje šiaurės vakarų panevėžiškių paribyje su biržiškiais trumpųjų balsių liekanos buvo taria- 166 mos dažniau negu dabar, bet ne taip sistemingai, kaip žymėjo K. Jaunius. Apva- žiavęs nedaug šnektų ir turėdamas nedaug tikslių tekstų, jis nepastebėjo, kad tas pats žodis galėjo būti tariamas ir su „trumpuoju“ balsiu (fakultatyviniu va- riantu), ir be jo. Metais anksčiau negu K. Jauniaus užrašytas Antano Baranausko rinkinio tekstas iš Pampėnų, bet jame galūnės balsių liekanų buvo tik 2096*, o Pasvalio apylinkės tekste — 1% (Specht 1920: 162-164, 171-174). 1896 metais prie Grūžių gimęs Petras Būtėnas 1932 metais rašė: „nors kimografas dar galėtų žodžiams galūnių liekanas kartais (visur išretinta mūsų — K. G.) pažymėti, bet jos žmo- gaus ausiai beveik nebežymios“ (Būtėnas 1932: 169). 1908 metais 10 km į šiaurę nuo Linkuvos (Puodžiūnuose) gimęs minėtas kalbininkas K. Gasparavičius, kirčiuotame tautosakos rinkinyje (1929: 2—123) užrašęs dar apie pusę galūnės balsių liekanų ir šnektą apibūdinęs pagal XIX amžiaus viduryje gimusių informatorių kalbą, 1936 metais pažymėjo, kad galū- nės balsiai „pavirsta labai trumpais garseliais, o vėliau gali ir visai išnykti“ (iš praeito amžiaus antrojoje pusėje gimusių Žmonių tekstus daugiausia be „mur- mamųjų balsių yra užrašę ir vėlesni tyrinėtojai). K. Gasparavičius 1936 m. dar yra pridėjęs, kad tuos „vos girdimus šnibždimuosius garselius [...] beskirta tik senesnieji žmonės palengva tardami“. Dabar teigiama panašiai (plg. Zinkevičius 1978: 60), nors per 40 metų se- niais pavirto jaunimas, pagal K. Gasparavičių „murmamojo balsio“ neturėjęs. Nauja K. Jauniaus teorija beveik 70 metų neturėjo pasekėjų (tuo laikotarpiu trumpųjų balsių liekanų buvo daugiau negu dabar). Siu balsių nepripažino ne tik A. Baranauskas (1898: 76), savo aprašą išspausdinęs tais pačiais metais kaip ir K. Jaunius, bet ir K. Būga (1924: 82-83), K. Gasparavičius (1929), A. Salys (1931, plg. 2-rą išnašą), P. Būtėnas (1932: 168, 169), gimęs Grūžių apyl. Dovydų k. Juo, kaip gimtąją šnektą gerai mokančiu lituanistu profesionalu, rėmėsi ir K. Būga, išskyrus J. Gerulį (1930: 41, 61-65). Nepriimta ši ypatybė ir prasidėjus XXa. antrajai pusei, kai apie tarmę atsirado daugiau išsamesnių darbų (Jašins- kaitė 1957: 189-194; Grinaveckienė 1961: 167-183; 1962: 147-168; Šukys 1962: 176-183 ir t. t.). Tos pačios nuomonės laikytasi ir tuo metu raSytuose studentų diplominiuose darbuose, 1935 m. parengtame ir išeivijoje išleistame A. Salio apraše „Lietuvių kalbos tarmės“ (1992: 304-305). Maždaug 300 metų prieš K. Jaunių „trumpieji“ visai redukuoti balsiai taip pat buvo, bet niekas jų nežy- mėjo, plg. Petrošiuns (1600), Gulbins (1678)“. ! Apie pusę žodžių tos liekanos sudaro tik absoliutiniame gale po minkštojo priebalsio, pavyzdžiui, pifti, mazi ir t. t. * 1931 12 01 paskaitoje panašiai teigė ir Antanas Salys (K. .Gasparavičiaus užrašai LLTI bibliotekos rankraštyne). , 3 Joniškio krikšto įrašų knyga, p. 10"; Linkuvos krikšto įrašų knyga, p. 17°. 167 2. „Murmanmieji balsiai“ „Murmamojo balsio“ samprata (terminas) buvo atgaivintas ir išplatintas nuo 1966 m. (Girdenis, Zinkevičius 1966: 143, plg. LDS 1999: 126, 130, 142-145; Girdenis 1981: 61—62 ir t. t). Autoritetingi dialektologai, naująją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją pavadinę pagerintu A. Baranausko skirstymo variantu, at- metė jo nuomonę dėl panevėžiškių trumpųjų balsių, nors jis, kaip rytų aukštai- tis, buvo labiau įsigilinęs už žemaitį K. Jaunių (kurio tarmių klasifikaciją kalbi- ninkai atmetė). Trumpuosius balsius ir greta jų esančius priebalsius gana tiksliai jau buvo apibūdinusi E. Grinaveckienė (1961: 168). Lietuvių kalbos ir literatūros institu- to parengtoje „Lietuvių kalbos tarmių“ chrestomatijoje (LKT: 33, 35, 237—259) buvo pastebėta, kad dauguma kirtį atitraukiančių rytų aukštaičių galūnės bal- sius visiškai numeta ir tekstuose jie dirbtinai nežymėti. Bet po išėjusių recenzijų (Girdenis 1971: 206-208; Zinkevičius 1975: 85-86; 1976: 129 ir t. t.) „Lietuvių kalbos atlaso“ fonetikos tome (LKA 1982: 18, 22-26) pripažinta, kad šiaurės šnėktos galūnės trumpąjį balsį paprastai išmeta, išskyrus tris priebalsių sam- plaikų tipus, kai pasitaiko „tam tikrų murmamojo garso ar kvėptelėjimo pėdsa- kų“. „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (LKE: 459-461) jau be išimčių žymimas netariamas „murmamasis garsas“. J. Šliavas, manęs, kad „murmamieji balsiai“ praktinėje kalboje „bėra paste- bimi beveik tiktai susidūrus skardiesiems ir dusliesiems žodžio galo priebal- siams“ (1972: 399), tuos „balsius“pradėjo žymėti 1975 metais (dar plg. Zinkevi- čius 1976: 129). Daugybė painiavos dėl „murmamojo balsio“ atsirado, panevė- žiškiams primetant kitų tarmių dėsnius, vienpusišką teoriją, netariamą „balsį“ painiojant su galūnės balsių liekanomis, fonologiją — su fonetika, skirtingai su- prantant fonologiją, eksperimentinę komutaciją, remiantis skirtingomis šnek- tomis, nevienodo amžiaus pateikėjais. Kalbininkai dažniausiai dalinami į neskiriančiuosius reiškinių, susijusių su „murmamuoju balsiu“ (plg. I. Jašinskaitė, E. Grinaveckienė, J. Šukys ir kt. — žr. Zinkevičius 1975: 84*), ir skiriančiuosius. Iš tikro pastarieji suskyla dar į 3 grupes: minėtus žodžių galūnių skirtumus aiškinančius 1) fonetiškai ir fonolo- giškai (G. Kačiuškienė, I. Ručinskaitė), 2) tik fonologiškai (A. Girdenis, Z. Zinkevičius), 3) prozodiškai, tai yra nesegmentiškai ir neteikiančius tiems reiškiniams svarbesnės reikšmės, juos laikant tik potencialiai galimomis pa- galbinėmis fonologinės sistemos priemonėmis (ankstesnė interpretacija, plg. Garšva 1984: 128-137). Fonetiškai galima kalbėti apie „murmamuosius balsius“, fonologiškai — apie ,,murmamaji balsį“. Pirmoji „murmamuosius balsius“ skiriančiųjų nuomonė yra pati nepatiki- miausia, neįrodyta net eksperimentiškai. Iš 14 G. Kačiuškienės (1983: 29) tyri- nėtų žodžių porų tik 4 (29%) galėtų parodyti „murmamąjį balsį“ (10 skiriasi pagrindinis kirtis nuo atitrauktinio), bet ir tos 4 „poros“ bent vakarinėje tarmės 168 dalyje pirmiausia skiriasi priešpaskutinio priebalsio kietumu-minkštumu sam- plaikose ks” — k's’, ps“ — p's’. Taigi ir šie žodžiai minimaliųjų porų nesudaro ir jokio „murmamojo balsio“ negali įrodyti. Su 3 poromis tipo lipés — lipsi (lép’s’) atlikus žymiai platesnius audicinius eksperimentus, natūralesnėmis sąlygomis (kartojant 1 kartą, nieko nepabrė- žiant) poros skirtos 55-48% (n=191; Garšva 1984: 132-135). Dirbtinesnėmis sąlygomis (poras kartojant net 5 kartus) skirta 64-58% porų (n=305; Bielskytė 1984: 18-20). Paskutinysis rezultatas gautas ne iš karto, bet atlikus papildomą eksperimentą: ankstesni auditoriai (n=215) teskyrė 58-4896 porų. Taigi net au- diciniai eksperimentai „murmamojo balsio“ neįrodo. Žodžius pešiū — peši (pėš") natūraliomis sąlygomis mums skyrė 41% auditorių (ir 2396 apklaustųjų testais), o I. Ručinskaitės (1984: 73) eksperimente panašių homoformų skirtumas pakilo iki 77,796. Yra žinoma, kad audicinių eksperi- mentų rezultatai būna tuo „geresni“, kuo dirbtiniau eksperimentas atliekamas ir kai tyrinėtojas nori „motyvuotai priimti darbo pradžioje iškeltą hipotezę“ (užmirštant, kad tos hipotezės paneigimas mokslui tiek pat vertingas). Kol tuo- se eksperimentuose bent kai kurios poros nesiskirs (pvz.: 10 rito kas’ — tė daba kas’, vaike gėr' — vanden' gėr' — pieno gėr' ir t.t.), tol nieko svarbesnio nebus įrodyta. Pešiū — peši tipo poros „dviejų kokybinių tipų“ „murmamaisiais bal- siais“ nelabai ir galėtų skirtis, nes dar prieš galutinę redukciją tie balsiai dažnai buvo sutapę, plg.: k'ali „keliu“, doris, gaspadoris, mėlnyczi (Specht 1920: 85, 147, 164, 173), lenk’, verki“, koj's (‘<a), nor, praseker“'s', lyg's ('<u) ir t. t. (Gaspa- ravičius 1929: 25-92; dar plg. Bilevičius 1980: 6 ir kt). Aptardami nes” tipo ho- monimines formas (es. I. 2 a., bus. I. 1 a. ir 2 a.), K. Gasparavicius (1936: 2), J. Bilevicius* pagristai nurodė, kad jų skirtumą galima susekti tik sintaksiskai. Antroji (fonologin¢) interpretacija teoriškai gana įdomi, bet 1 paneveziskiu tarmę žiūrima daugiau iš šiaurės žemaičių, kitų tarmių, bendrinės kalbos pozi- cijos, remiantis istorine gramatika, fonologijos teorija. Aiškinama, kad, pavyz- džiui, žodyje blogs priebalsis g neduslėjąs dėl to, kad po jo teoriškai įsivedamas dažniausiai netariamas ir negirdimas „murmamasis balsis“, o pastarojo reikia dėl to, kad neduslėja g. Bet balts, viens, libdams, alkans,aug, duod ir pan. sako ir šiauliškiai, latviai, kauniškiai (Mažosios Lietuvos „striukiai“), pietų žemaičiai (plg. Zinkevičius 1978:34, 36, 91, 94, 100, 154), o „murmamasis balsis“ įsiveda- mas tik šiaurės panevėžiškiams. Galūnių redukcijos plotas tęsėsi nuo Rygos iki Tilžės. Šiauriniai šiauliškiai pasako ne tik sauss (kaip ir latviai), bet ir kaušs, daizZs, lėds (ar lads, Zinkevičius 1978: 38) ir t. t. Nieko keista, kad ir panevėžiškiai išlaikė galinius priebalsių junginius b, d, g, Žž, š, s+s, tuo labiau, kad galūnės balsis laipsniškai galutinai redukuotas per paskutiniuosius 100 metų. Minėtas žodžio priebalsių ypatybes *1982 06 10 ir vėlesnė informacija. 169 išsamiai paaiškina išlaikyta skardumo-duslumo opozicija, dviejų priebalsių ss junginys ir pan., todėl ta pati požymį žymėti dar antra fonema (,,murmamuoju balsiu“) netikslinga. Didžiausia tokios interpretacijos blogybė yra ta, kad praktiškai visur be išim- ties stengiamasi rodyti bendrinę kalbą — net veiksmažodžių bendratyje ir kitose formose (pvz., Kačiuškienė 1984: 15%), kur dar K. Jaunius (1898 (1970): 115— 160) jokio ,,murmamojo balsio“ negirdėjo: laister“ „laistyti“, valgem“ „valgėme“ ir pan. (per 90 metų ir buvusios redukuotų galūnės balsių liekanos beveik visai išnyko). Nėra patikimų įrodymų, kokios priebalsių samplaikos ar kamieno bal- sių ypatybės rodo, jog „murmamasis balsis“ išliko, pavyzdžiui, žodžiuose lieken „lieknui, lieknu“, rūg'on „raginu, ragina“, šark „Šarka“, taūms „tamsū“ ir pan. Z. Zinkevičius teisingai rašo, kad „jaunimas ir net vidurinė karta murmamojo garso dažnai netaria“ (1978: 60). Šiauriniai panevėžiškiai tą garsą visai sunive- liavo, daug kur jis nebegirdimas (Zinkevičius 2000: 8-9). O „negirdimos, klausa nesuvokiamos ir neskiriamos garsų ypatybės negali būti kalbos fonologiniai elementai — jos tiesiog neegzistuoja kalbos sistemoje“ (plg. Girdenis 1981: 189). Netariamų bei negirdimų garsų transkripcijoje nereikia niekaip (apostrofu ir t. t.) žymėti. Trečioji interpretacija atsirado, siekiant tinkamiau įprasminti galimus mini- maliųjų porų skirtumus (be fiktyvaus „murmamojo balsio“). Prozodinė inter- pretacija susilaukė 6 kontraargumentų (Girdenis 1981: 61—62; Kačiuškienė 1983: 33-34; Ručinskaitė 1984: 76). Vienas jų padėtų performuoti dviejų skiemenų tipų hipotezę. Pagal ją I ir II tipo skiemenys skirtųsi tuo, kad pirmiesiems atsidūrus prieš neredukuotą balsį, naujas (nebalsingas) priebalsis prie jų neprisideda nė vienoje to paties žodžio formoje, tai yra skiemens sudėtis nesikeičia. Dviejų tipų skiemenis sudaro 4 rūšių garsai: ilgieji balsiai (pvz.: I tipas voks „vokas“, plg. kilm. vé-ka ir pan. — II tipas voks „vogs“, plg. vog-dava, vok-sem’, nors ir vagem’, vo-ge), dvibalsiai (laūks „laūkas“, laū-ka — laūk, lauk-sem’; mišrieji dvigarsiai (v'olks „vilkas“, v'ol-ka — v'olks „vilks“, v'olg-dava ir pan.) ir trumpieji balsiai (/ėp“s“ „lipės (uodegas)“, Ii. pes’ -lėp's" „Jipsi“, li.p"-kėm' ir pan.). Nepriimant 2 skiemenų tipų, pagalbinių fonologinių elementų lygmenyje galima įsivesti ,murmamaji balsį“ arba dar 2 antrines ribotos distribucijos priegaides. Ilguosiuose skiemenyse jos būtų tik pagrindinio kirčio pozicijoje (plg. Garšva 1977: 122-128; Kačiuškienė 1984: 7-8), o trumpuosiuose skiemenyse — atitrauktinio kirčio pozicijoje (galiniuose skiemenyse). Kitaip tose pozicijose tektų žymėti dviejų ilgumų dvigarsius, il- guosius balsius ir trumpuosius balsius. Prozodinis skiemens tipas ir segmentiškai ištariama galūnės balsio liekana buvo ir yra nepriklausomi dalykai, jie vienas kitam neprieštarauja. Skiemens tipą sąlygojo buvęs atviras (kiek ilgesnis) ar uždaras (trumpesnis) skiemuo; bal- sio liekana ištariama nepaprastai retai ir rišliame tekste informacijos dažniau- siai taip pat nepakeičia. 170 Parengtas didelis A. Girdenio ir G. Židonytės straipsnis „Šiaurės panevėžiš- kių (Rozalimo šnektos) balsių sistema“ (Girdenis, Židonytė 1994), iliustruojan- tis balsių distribuciją, bandantis įvesti šnektą į kitų tarmių sistemą. Bandoma atgaivinti K. Jauniaus nuomonę, jog pozicinio ilgumo balsiai e, a silpnojo (ati- trauktinio arba senovinio galinio) kirčio pozicijoje „per nago juodymę“ trum- pėlesni už ilguosius. Jau anksčiau buvo nurodyta (plg. Garšva 1977, 1984, 1986 ir t. t.), kad ne tik Rozalimo, bet ir Pakrūojo, Pašvitinio, Linkuvos, Joniškėlio, Pasvalio ir kitų vie- tų gyventojai jokių trumpųjų balsių nemurma, poras di.r’s’ „dursi“ —du.r’s” „du- rys“, son.ks’ „suūksi“ —son’k’s’ „sunkiūs“, mar'gės' „Margės“ —mar'ges' „margy- si“, n’a.s „nešu“ —n'aš „neš“, kaps „kapsū“ —ka.ps „kapūs“, cėp's' „cipės“ (kalė- jimus) —cėp's' „cipsi“ retkarčiais skirdami ne pagal „murmamuosius balsius“, o pagal kirčiuoto balsio ilgumą, priebalsių kietumą — minkštumą, skiemens ribą ir t. t. Dirbtinėmis sąlygomis (eksperimentuose) retkarčiais maksimaliai galbūt priemonėmis ir variantais. Iš 100 informatorių 3 uždaroje galūnėje lyg ir dar išlaikė trumpojo balsio liekaną (son.'k*s' „sunkiūs“). Centrinėse tarmės dalyse tokių balsių liekanų ir dabar ištariama apie 1-3%, o pakraščiuose — iki 7096, todėl murmamųjų balsių nereikia ieškoti XIX a. kapų užrašuose ir pagal juos spręsti apie dabartinę fo- nologinę sistemą (Girdenis, Židonytė 1994: 115). Naujai pristatyti labai redukuoti bespalviai priešakinės ir užpakalinės eilės balsiai 5, 8 žymimi „tik tada, kai tikslinės balsio spalvos neįmanoma nustatyti“ (Skirmantas, Girdenis 1998: 113). Kai redukcija itin ryški — pasikeičia ne tik balsio kokybė, bet ir balsis nesudaro skiemens, rašmuo dar ir suskliaučiamas. Nežinia, ar kas galėtų įrodyti skirtumus tarp „murmamųjų balsių“ formose žmon'*s' „žmonės“ ir v'e:įYs' „vėjas“, ko.k™ „kokia“ ir v'ašt(* „višta“, v'er.gdam® ,vergdama“ ir apsekabi.n’s „apsikabinusi“ (Skirmantas, Girdenis 1998: 112-114, 120). Tebežymima ir fantastiška forma kakal“* „kaklū“, nors įterptinis balsis dėl to ir atsirado, kad po -/ jokio balsio nebėra. Gausybė prieštaravimų „murma- mojo balsio“ pavyzdžiuose rodo, kad, neturėdami aiškių kriterijų dėl tų „bal- sių“, susipainiojo ir jų šalininkai. 3. Apibendrinimas Bažnyčių archyvų įrašai rodo, kad šiaurės vakarų panevėžiškių patarmėje galūnės nežymiai buvo redukuojamos XVII a. Iki XX a. pradžios buvo daug trumpųjų galūnės balsių liekanų. A. Baranausko tekstuose trumpųjų balsių dau- giau išliko arčiau kirčiuoto skiemens, buvusiose kirčiuotose galūnėse, atviruose skiemenyse, po minkštojo priebalsio (Kačiuškienė 1983: 28). Kai buvo atitrau- kiamas kirtis, siaurinami dvigarsiai am, an, em, en, galūnės balsiai dar nebu- vo redukuoti ir sudarė atskirą skiemenį, plg.: alkans „alkanas“, n'agal" „nega- 171 liū, negali“ (atitrauktinis kirtis visada pabrėžia seno dvigarsio antrąjį dėmeni, plg. n 'akal.t ,nekalta®). Dalis trumpųjų balsių liekanų ištariamos ir dabar (ypač patarmės pakraš- čiuose). Jos rodo, kad pirmiau buvo redukuoti neturėję kirčio galūnės balsiai, plg.: laū.ks „Jaūkas“, lou „lova“, bet ron.k“s „rankas“, šaka „šaka“ (Norvaišiai, Mikniūnai, Lygumai). Prieš balsių redukavimą visi galūnės balsiai po minkštojo priebalsio buvo išvirtę į vieną balsį i. Toks atitikmuo likęs A. Baranausko teks- tuose, tarmės pakraščiuose, dainose, pvz.: kara-li „karalių“, vélnis’ „velnias“. Žodžio galo priebalsiai yra minkšti prieš redukuotus balsius i, e ar suprieša- kėjusius u, a(>i) ir po priešakinės eilės balsių ar minkštųjų priebalsių: gal’ „ga- liū, gali“ , kar'ves' „karvės“, sta-č's | „stačias“. Išimtis — priebalsių pozicija po užpakalinės eilės balsių a, o, > (išeinam, ži.not, gai. I's „gailiūosi“) ir po prieša- kinės eilės balsių i, e daugiskaitos naudininke, įnagininke (naktim „naktims, naktimis“), veiksmažodžių būsimojo laiko II asmenyje (sidės „sėdės“). Bent dvylika žinomesnių kalbininkų (A. Baranauskas; J. Bilevičius 1978; 1999: 95; K. Būga; P. Būtėnas; A. Butkus 1989: 56-60; K. Garšva; K. Gasparavičius; E. Grinaveckienė; I. Jašinskaitė; A. Salys; J. Šukys; S. Tumėnas 1987: 171-175, plg. LDS 1999: 328-330) trumpųjų balsių liekanas žymėjo tik ten, kur jos iš tikro buvo girdimos. Kitokios nuomonės buvo gal septyni kalbininkai (J. Gerullis, A. Girdenis, V. Grinaveckis, K. Jaunius, G. Kačiuškienė, I. Ručinskaitė, Z. Zinkevičius). Jei- gu lygintume tik panevėžiškių tarmės plote užaugusius kalbininkus, tas skirtu- mas būtų dar ryškesnis — aštuoni prieš dvi. Todėl netinka dialektologijos vado- vėliuose, enciklopedijose, paskaitose skelbti vien antrąją nuomonę, visiškai nu- tylint pirmąją, tuo labiau, kad ir antrosios grupės kalbininkai tarpusavyje ne visiškai sutaria: vieni reikalauja „murmamaisiais balsiais“ atspindėti visus ben- drinės kalbos trumpuosius galūnės balsius, o kiti pripažino ir išimtis. Pagalbinės fonologinės priemonės interpretacija skiemenims su redukuotais galūnės balsiais potencialiai palieka tam tikrą vaidmenį. Tai tarp įvairių nuo- monių kalbininkų galėtų padėti pasiekti kompromisą. Iš Kazimiero Jauniaus 1898 (1970: 127) formuluotės „kitų tarmių atstovams atrodo, kad panevėžiškių trumpiausieji balsiai visai netariami, tačiau [...] balsinio elemento egzistavimą [...], atidžiai klausantis, lengva išgirsti“ (taigi specialiai nesiklausant, garselis nelabai pastebimas) matyti, kad ir beveik prieš 100 metų daugiau negu pagalbi- nės reikšmės „murmamasis balsis“ neturėjo. Atsargiai žiūrėdami į K. Jauniaus nurodytą panevėžiškių tarmės penkeriopą balsių kiekybę, kai kurias priegaides, aklai negalime priimti ir „trumpųjų balsių“. „Murmamųjų balsių“ didesnėje šiaurės panevėžiečių tarmės dalyje dabar daž- niausiai nėra. Tuos balsius reikėtų žymėti tik tada, kai jie iš tikro ištariami. Taip buvo daroma ir užrašant bei leidžiant šnektų tekstus (plg. Bilevičius 1980; JAST; LRD). 172 SUTRUMPINIMAI APh — Archivum Philologicum 1-8, Kaunas, 1930-1939. JAŠT — Joniškėlio apylinkių šnektos tekstai, sudarė K. Garšva, Vilnius, 1981. LDS — Lietuvių dialektologijos skaitiniai 1,sudarė Z. Babickienė, B. Jasiūnaitė, Vilnius: Vilniaus universiteto bendrosios kalbotyros katedra, 1999. LKA — Lietuvių kalbos atlasas 2, Fonetika, Vilnius: Mokslas, 1982. LKE — Lietuvių kalbos enciklopedija,parengė K. Morkūnas, Vilnius. Mokslo ir enci- klopedijų leidybos institutas, 1999. LKI — Lietuvių kalbos institutas. LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, Vilnius: Mintis, 1970. LLT1 — Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. LRD — Linelius roviau, dainavau, sudarė B. Stundžienė, Z. Puteikienė, K. Garšva, Vilnius: Vaga, 1990. MB — Mokslinė biblioteka. LTR — Lietuvių tautosakos rankraštynas. ŠPU — Šiaulių pedagoginis universitetas. VU — Vilniaus universitetas. LITERATŪRA Baranauskas A. 1898: bapaHoBckuit A. 3anemku o aumogckom s35iKe u caosape, Cankrrerep6ypr. Plg. LDS: 34-57. Bielskytė J. 1984: Keletas šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės fonetikos ypatybių (homoformų audicinis nagrinėjimas) (Kursinis darbas), Šiauliai. ŠPU lietuvių kalbos katedra. Bilevičius J. 1978: Pašvitinio šnektos žodynas (rankraštis), Joniškis. LKI Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ skyrius. Bilevičius J. 1980: Pašvitinio šnektos tekstai (rankraštis), Joniškis. LKI Kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. Bilevičius J. 1999: Pašvitinio šnektos dažninis žodynas. — Žiemgala 2, Kaunas: „Žiemgalos“ leidykla, 93-95. Būga K. 1924: Kirčio ir priegaidės mokslas. — Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 19—84. Būtėnas P. 1932: Aukštaičių tarmės okuojančios pašnektės sienos. — APh3, 168-193. Butkus A. 1989: Latvių kalbos įtaka Skyronių lietuvių šnektai. — Lietuvių kalbotyros klausimai 28 (Kalbų ryšiai ir sąveikos), 55-61. Garšva K. 1973: Šiaurės vakarų panevėžiškių prozodija ir vokalizmas (Diplominis darbas), Vil- nius: VU Bendrosios kalbotyros katedra (D 434). Garšva K. 1977: Akcentuacijos ir vokalizmo sąryšis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmė- je. — Lietuvių kalbotyros klausimai 17 (Lietuvių arealinės lingvistikos klausi- mai), 76-87. Garšva K. 1982: Svarbesnės šiaurės vakarų panevėžiškių fonologijos ypatybės. — Baltistica 18 (1), 65-74. Garšva K. 1984: Šiaurės vakarų panevėžiškių fonologinės sistemos pagalbinės priemonės ir variantai. — LTSR MA darbai, A serija, 4 (89), 128-137. Garšva K. 1986: Šiaurės panevėžiškių „murmamasis balsis“ ir penkios jo interpretacijos. — Jaunųjų filologų darbai 2, 110—117. Gasparavičius K. 1929: Puodžiūnų sodžiaus tautosaka (LLTI LTR 5373). Gasparavičius K. 1936: Morfologinės linkuvių šnektos ypatybės (rankraštis) LLTI MB. 173 Gerullis G. 1930: Litauische Dialektstudien, Leipzig. Girdenis A, Zinkevičius Z. 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. — Kalbotyra 14, 139-147. LDS 125-135. Girdenis A. 1971: Lietuvių kalbos tarmės (rec.). — Baltistica 7(2), 201-209. Girdenis A, Židonytė G. 1994: Šiaurės panevėžiškių (Rozalimo šnektos) balsių sistema. — Baltistica 29 (2), 115-154. Grinaveckienė E. 1961: Priebalsių minkStéjimo ryšys su galūnių trumpéjimu Stegviliy tar- méje. — Lietuviy kalbotyros klausimai 4, 167-183 . Grinaveckienė E. 1962: Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (iš 1961 metų dialekto- loginių ekspedicijų). — Lietuvių kalbotyros klausimai 5, 147-169. Grinaveckis V. 1973: Žemaičių tarmių istorija, Vilnius: Mintis. Jaunius K. 1898 (1970): Panevėžiškių tarmė. — Drotvinas V, Grinaveckis V. Kalbi- ninkas Kazimieras Jaunius, Vilnius: Mintis, 1970. Jašinskaitė I. 1957: Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje. — Lietuvių kalbotyros klausimai 1, 189-194. Kačiuškienė G. 1983: Šiaurės panevėžiškių murmamųjų balsių fonetinės ypatybės, distribu- cija ir fonologinė interpretacija. — Kalbotyra 34 (1), 24—38. Kačiuškienė G. 1984: Šiaurės panevėžiškių tarmės balsių psichoakustinė klasifikacija. — Kal- botyra 35 (1), 42-53. Ruc¢inskaité I. 1984: „Murmamųjų“ balsių kokybiné opozicija šiaurės panevėžiškių tarméje. — Kalbotyra 35 (1), 72—76. Salys A. 1992: Raštai 4, Roma. Skirmantas P, Girdenis A. 1998: Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys. — Kalbotyra 47 (1), 107-121. Specht FE 1920: Litauische Mundarten, gesammelt von A. Baranowski 1, Leipzig. Šliavas J. 1972: Žeimelis, Žeimelis (rankraštis) VU MB. Šukys J. 1962: Rytų aukštaičių pontininky ir vakarinių pantininky tarmių budingosios ypaty- bés. — Lietuviy kalbotyros klausimai 5, 175-184. Tumėnas S. 1987: Dėl prielinksniy konstrukcijų išplitimo šiaurinėse aukštaičių tarmėse. — Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 171-175. Urbanavičiūtė- Markevičienė Ž. Dar kartą apie rytų aukštaičių tarmių ribas. — Kalbo- tyra 43 (1), 85-87. Zinkevičius Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Zinkevičius Z. 1969: Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. — LTSR MA darbai, A serija, 137-151. LDS 136-152. Zinkevičius Z. 1975: Smulkmenos. XII. — Baltistica 11 (1), 85-86. Zinkevičius Z. 1976: Smulkmenos XXX. — Balltistica 12 (2), 165-160. Zinkevičius Z. 1978: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Z. 2000: Juozas Balčikonis ir Pranas Skardžius. Pastabos apie panevėžiškių tarmę. — Panevėžio krašto kalbininkai, Panevėžys, 4-8. WHISPERED VOWELS IN THE NORTH-WESTERN PANEVEZISKIAI DIALECT Summary The loss of whispered vowels in the dialect of the North-Western PanevéZiskiai set in at the beginning of the 19th century and their reduction was completed in the early 20th century. It is suggested here that, in dialect texts, whispered vowels should be marked only in those rare instances where they can really be pronounced. 174 The interpretation of the whispered vowels as a subsidiary phonological means in those cases where reduced vowels in inflectional endings may retain a certain distinctive value could contrib- ute to a compromise among linguists advocating different interpretations of these vowels. CEBEPO-3AIIĄAJIHO IIAHEBEXCKHE “IIIEIIOTHBIE T JIACHbIE" Pe3iome Kparkue miacHele B ceBepo-3alalHOM IIaHEBEXCKOM TOBOpe Ha“uaJIH HCUe3aTb B Hayate XVII B. H TIPOLIECC MX pelryKIHH IIpaKTHYeCKH 3aBeplIIKMJICA K Hauajiy XX B. B HacTosiuee BpeMs Kak CBepXKpaTKHE, TaK H "NIeTIOTHBIe (6OpMOTAeMEIE) MIacHBIe" B TOBOpe OGELIYHO HE IIDOH3HOCATCS, a BCTpe4aIOTCSH JIMINb CIIOPAINYECKH, H, pasyMeeTcs, TOJIbKO B TAaKHX CJIytuasIX MX M CJIe/[yeT 0003HavYaTh B ĮĮMAJIEKTHEIX TEKCTAX. Kazimieras GARŠVA Gauta 2000 04 10 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas kgarsva(dtakas.lt 175