Vokiškos kilmės namų apyvokos daiktų pavadinimai F. W. Haacko, P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Nijolė ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius VOKIŠKOS KILMĖS NAMŲ APYVOKOS DAIKTŲ PAVADINIMAI F. W. HAACKO, P. RUIGIO IR K. G. MILKAUS ŽODYNUOSE Rytų Prūsijos filologas Friederichas Wilhelmas Haackas1 pirmąjį lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų nedidelės apimties žodyną sudarė „Naujojo testamento“ ir psalmyno pagrindu, todėl germanizmų jame nedaug. Žymiai didesnis yra Pily po? Minėtų žodynų germanizmus suskirsčius į temines grupes, paaiškėjo, kad daugiausia esama darbo įrankių, padargų, prietaisų, įtaisų bei jų dalių, namų apyvokos daiktų, pastatų bei jų dalių5, asmenų profesijų, pareigų, užsiėmimų pavadinimų. Šiame straipsnyje aptariami 45 vokiškosios kilmės namų apyvokos daiktų pavadinimai, išrinkti iš kalbamų žodynų. Visi pateikti namų apyvokos daiktų pavadinimai yra P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose ir tik trys – F. W. Haacko žodyne (krága, lampa, žakas). Beveik visus šios grupės germanizmus randame Kazio Alminauskio knygoje „Die Germanismen des Litauischen“, išskyrus šiuos: klyderberštė, -is, pyrpanė (fyrpanė), vindas. Dauguma minėtų žodynų germanizmų pasi 1Vocabularivm Lithvanico-Germanicvm, et Germanico-Lithvanicvm… Ausgefertiget von Friederich Wilhelm Haack… zur Zeit Docente im Litthauischen Seminario zu Halle, Halle [1730]. 2Littauisch-Deutsches und Deutsch-Littauisches Lexicon… von Philipp Ru(h)ig…, Königsberg…1747. 3Weismann Ch. E. Lexicon bipartitum latino-germanicum et germanico-latinum, Stuttgart, 1741. 4Littauisch-deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch… von Christian Gottlieb Mielcke…, Königsberg, 1800. 5 Pastatų bei jų dalių pavadinimus žr. Čepienė N. Germanizmai XVII a. Mažosios Lietuvos vakarų aukštaičių tarmėje (remiantis „Lexicon Lithuanicum“). – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 1993, 37–46. 34 skolinti iš Prūsijos vokiečių (toliau Pr. v.) tarmių: bėkis „dubuo, praustuvė“ < Pr. v. bėk „t. p.“; dėršlakas „kiaurasamtis; koštuvas; įrankis skylei išmušti“ < Pr. v. dėršlax „t. p.“; krágas, -a „ąsotis; puodelis; taurė“ < Pr. v. krog „t. p.“; legerė, legėrė, legeris „maža statinaitė“ < Pr. v. lėgel „t. p.“, liktis „žvakė“ < Pr. v. licht „t. p.“; mėzeris „grūstuvė“ <Pr. v. mêser „t. p.“; purvelis „sugrūzdintas audeklas ugniai įskelti“ < Pr. v. Pulver „t. p.“; spinda, spinta „spinta“ < Pr. v. spind „t. p.“. Rytų Prūsijos žodynuose šalia daugelio skolinių iš vokiečių kalbos randama sinonimų. Vadinasi, germanizmai būdavo vartojami ne tik nežinomiems daiktams pavadinti, bet dažnai ir šalia savo žodžio atsirasdavo skolinys, sinonimas; jis kartais net pakeisdavo savą žodį. Daug tokių sinonimų užrašyta P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynuose. Čia pateikiami jų žodynuose užfiksuoti vokiškos kilmės namų apyvokos daiktų pavadinimai ir šalia jų esantys sinonimai: bėkis – praustuvė, praustuvís, mazgotuvė (R II 54, MŽ II 72); blásas – rykas, bačka, bósas (R II 134, MŽ II 176), kubilas (MŽ II 176); cápas – váģis, vóbe (R II 409; MŽ II 551); dėršlakas – káltas, koštuvis (R II 107, MŽ II 140); kárbas – rentlazdis, rentlazdė, rántas (R II 222, MŽ II 295); klyderberštė – šepetys drabužių šveičiamas (R II 225, MŽ II 300), klyderberštis (R II 221); klucus, klocus – kaladą (MŽ II 103, R II 78), kulbė (R II 226, MŽ II 302); krágas – rykas, indas (R II 162, MŽ II 215), kružikas (R II 233, MŽ II 311); kùcus – kurėlus, kurelis, strampas (R II 228), vezdas, stripinys (MŽ II 304); kùrbas – pintinis, pintinė (R II 229, MŽ II 306); liktis – žvákė, žiburys (R II 244, MŽ II 326); lódė – skrynė (R II 236, MŽ II 314); lystė, lysta – lentyna, lentynė (R II 243, MŽ II 324); lùnta – knátas (R II 248, MŽ II 331); mėzerkylis – pėstókas, tulmóčius (R II 259, MŽ II 346); páne – skauradą (R II 276, MŽ II 369); pučėrus – žnypślė (R II 90, MŽ II 118), žvákžnypślė (R II 244, 283, MŽ II 326, 379); purvelis – skiltuvnyčia (R II 139, MŽ II 183); rindà – prá kartas, édžios (R II 233, MŽ II 310), lovys (R II 293, MŽ II 392); ryyzeris – trintùvė (R II 289, MŽ II 387); riùstas – kratelis (R II 294, MŽ II 393); šùpelė, šùpelė – lápeta (R II 181, MŽ II 241), vetvklė (R II 407, MŽ II 548); šólė – blúdas dubùs (R II 301, MŽ II 404); šrópa – kastùvas, gramdyklė (R II 316, MŽ II 423); trikteris – koštuvis, varėnka (R II 355, MŽ II 475); vánė – gėlda (R II 392, MŽ II 528); vyģė – supyklė, lopšys (R II 402, MŽ II 541); žákas – karmónas, klumšė, krėpšas (R II 69, MŽ II 92). Visi aukščiau nurodyti sinonimai rasti P. Ruigio ir K. G. Milkaus žodynų vokiečių-lietuvių kalbų dalyse. Tik žvakė ir lentyna yra ir lietuvių-vokiečių kalbų 35 dalyse. Kai kuriems daiktams pavadinti pateikiami šalia net keli germanizmai, pvz.: blōsas, bōsas; klucus (klocus), kulbė; krāgas, kružikas; lōdė, skrynė. Sinonimų neturi šie skoliniai: cōberis „žemas su ąsomis medinis indas“, dėkis „užtiesalas, patiesalas“, karticė „žvakė“, lampa „lempa“, mezeris „grūstuvė“, spinda (spinta), spunta „volė, medinis kamštis statinei užkišti“, (hibr.) šėpkaūšis „kaušas, semtuvas“, širmas „širma“, trōgai „neštuvai“, vėrpelis „žaidžiamasis kaulelis, kubiukas“, vindas „verpimo ratelis, suktuvas“, vogà „svarstyklės“. F. W. Haacko žodyne sinonimų nepateikiama. Be minėtuose žodynuose nurodytų namų apyvokos daiktų pavadinimų reikšmių, tarmėse ar senuosiuose raštuose nemažai tų pačių germanizmų vartojama ir kitomis reikšmėmis, pvz.: bōsas „statinė, kubilas“ – „didelė taurė“, „stiklas alui“ NG 194; „kėglių rutulys“ B 774, N; „drūčkis, storulis“ Vrnv; dėkis „užtiesalas, patiesalas“ – „lubos“ Klp, Šlu; kurbas „krepšys, pintinė“ – šėrimo kurbas „šėrimo krepšys“ K I 481; snūkio kurbas „antsnukis“ K II 49; bičių kurbas „avilys“ N, K I 239; „narvelis“ N, Jrk 190, K I 189, PVG 437; liktis „žvakė“ – lėdo liktis „varveklis“ K I 365, ledliktis B 402, N, R II 117, Sch 67, KŽ; stogo liktis „t. p.“ K; „liknešos, grabnyčių šventė“ N, [K], KŽ II 1323; lōdė „dėžė“ – „girnalovys“ (liōdis Eičių, Trg. r.); „audžiamųjų staklių muštuva“ Iš, Vp, žr. LKA I 134; „kapojinės ar lapų pjaunamosios mašinos lovelis“ J, Rs, Mrj, Lkš, Gs, PnmA; „lapų pjaunamoji mašina“ J, Up, Btg, Čk; „prietaisas kopūstams pjaustyti“ Trg, Krkl, Ps, Grk; spinda, spinta – spindà „šulinio svirties stulpas“ Kair, Stč; vindas „verpimo ratelis, suktuvas“ – „ratelio ratas“ Rsn, Šlu; „šulinio svirtis“ Srv, Klov, Jrb, Šd; „lankelis virvėms vyti“ Lkš, Vdk; „įtaisas sunkiems daiktams pakelti“ Slv, Vdk, Ūd, Up, Vlkj, Vv, Stak; „kartis lopšiui ar šiaip kam pririšti“ Grv, Krs. Dabar bendrinėje lietuvių kalboje vartojami tik keturi šiuose žodynuose esantys namų apyvokos daiktų germanizmai: bōsas, variantas lėmpa, spinta ir variantas širma, o tarmėse jų yra žymiai daugiau. Apie 30 šios grupės germanizmų paplitę tarmėse⁶, 16 iš jų plačiau. Bōsas, dėkis (dėkis Šl, Rd, Pln, Tl, Klm), lėmpa, lempà (lėmpė Prn), šiūpelė, -is žinomi beveik visoje Lietuvoje. Tačiau daugiausia germanizmų randama žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse, pvz.: klūcas „lazda, pagalys, veždas“ Klm, Šil, Klp, Šlu, Pln, Tl, Šl, kliūcas Rs, Vrn, klūcis Akm, Krtn, Mžk, Pln, Skd, Šl; kurbas „krepšys, pintinė“ Jrb, Šlu, Trg; rindà „iš lentų sukaltos ėdžios gyvuliams šerti; 6 Germanizmo paplitimas (rajonas) dažniausia nurodomas LKŽ, jo kartotekos, LKA ir tarmių tekstų duomenimis. 36 lovys“ Jrb, Mrj, Kn, Prn, Šk, VIkv, Rs, Trg, Šil, Šlu, Tl; vygė „lopšys“ Jnš, Jrb, Mrj, Kn, Prn, Šk, VIkv, Klp, Šlu, Rs, Šil, Trg, Pln; vānė „didelis pailgas indas praustis“ Klm, Rs, Šil, Trg, Šlu, vānė Klp, Jrb, Šk; viñdas „verpimo ratelis; suktuvas“ Jon, Jrb, Mrj, Šk, VIkv, Šil, Trg, Šlu. Apie 10 kalbamos grupės skolinių iš vokiečių kalbos pateko į pietų aukštaičių tarmę: pūrvelis „sugruzdintas audeklas ugniai įskelti“; rindā, viñdas, vōga, vygē (Al, Lzd, Vrn) ir kt. Mažiausia germanizmų paplito rytų aukštaičių tarmėse: bōsas, dēkis (dēkis), lēmpa, (lempa), širma, šiūpelis, viñdas, vōga (vogà). Kai kurie iš jų galėjo ateiti čia per slavų kalbas. Tik vienoje ar keliose vietose užrašyti šie germanizmai (daugiausia jų Lietuvos pietvakarinėje dalyje): cāpas „statinės kaitis, volė“ Kp; cōberis „žemas su ąsomis medinis indas“ Mrj, VIkv, coberỹs Šk, VIkv; liktis „žvakė“ Lzd, VIkv; liōdē „dėžė“ Šk; variantas liūntas „knatas, dagtis“, lỹstē „lentyna“ Pkr, pānē „keptuvė“, ỹvyzeris „trintuvė“, hibr. šēpkaušis „didelis semi­amasis kaušas, semtuvas“ Klp; rùstas „krosnies, plytos groteliai ant kurių kepama, džiovinama“ Šlu; šriōpos „arklių šukos, kaskyklė, grandyklė“ Mrj, Kt, Jnš; trìkteris „piltuvas“ Jrb; vérpelis „žaidžiamasis kaulelis, kubiukas“ Trg. r. Tik iš Rytų Prūsijos lietuvių žodynų žinomi skoliniai: bēkis „dubuo, praustuvė“, blāsas „statinė, kubilas“, fyrpanē, pyrpanē „keptuvė“, karticē „žvakė“, kylikas „taurė“, klyderberštē, -is „šepetys drabužiams valyti“, mēzeris „grūstuvė“, mēzerkylis „įrankis kam grūsti, trinti“, pučerus „žnyplės“, spūnta „volė, medinis kamštis statinei“, šolē „indas, dubuo“, trōgai „neštuvai“ (pastarasis tarmėse vartojamas kita reikšme – „ant rogių uždedama dėžė iš kartelių atsisėsti“). Beveik visus juos, išskyrus fyrpanē, pyrpanē, klyderberštē, -is ir pučerus, -ē randame ir vėlesniuose XIX–XX a. žodynuose (Georgo Heinricho Ferdinando Nesselmanno, Friedricho Kuršaičio ir Aleksandro Kuršaičio). Be žodynų, senuosiuose raštuose paplitę šie namų apyvokos daiktų grupės skoliniai: kragas BB, Lpn, K. Donel.; kucius K. Donel.; kurbas PVG; lampa BP, DP, PK, SD, VlnE, PVG, lampē BB; legēre K. Donel. Dalis jų aptinkama tautosakoje: bosas JV, KlvD, Sim, Sln, PP; kraga, -as, liktis JV, KlvD; kurbas BsP, KlvD; vygē BsO, DvD, JD, LB; viñdas BsP, KlvD, Jrk, JD; žakas Jrk, JV, KlvD, RD. Daugelis tos pačios šaknies ir reikšmės namų apyvokos daiktų pavadinimų randama ir latvių kalboje, pvz.: bekenis < v.v.ž. becken (Sehw ers 1918: 143); laṃpa < v.v.ž. lampe (Sehw ers 1918: 116), lunte < v. Lunte (ME II 514), duršlāgs < v. Durchslag (Sehw ers 1918: 117); liste, lists < v.v.ž. liste (Sehw ers 1918: 153), legeris < v.ž. leggel (Sehw ers 1953: 70). Nemažai jų, kaip ir lietuvių kalboje, vartojama tik tarmėse, pvz.: mēzeris (Sehw ers 1918: 117), klucis „raštagalys“ (Sehw ers 1953: 187), arba jau beveik nežinomi: kūze, kūze „veždas“ < v.v.ž. kūse (Sehw ers 1918: 152), pučšēres „žnyplės (žvakėms)“ (Sehw ers 1918: 156). Kai kurie germanizmai yra bendri lietuvių, latvių ir estų kalboms, pvz.: liet. dēkis, lat. dekis, estų tekk; liet. kùrb as, lat. kurvis, estų korw, liet. pānē, lat. pānna, estų pann; liet. spūnta, lat. spuñde, estų punn; liet. vānē, lat. wānna, estų vānn. 37 Lietuviai, latviai ir estai išmoko iš vokiečių gamintis kai kuriuos indus, įrankius ir kitus daiktus iš medžio, žalvario, skardos. Anot J. Sehwerio, daugeliu atvejų vokiečiai nebuvo šių daiktų išradėjai, bet tik Vakarų Europos kultūros tarpininkai. SUTRUMPINIMAI NG – Naujoji Gadynė, LSDP žurnalas, ėjęs 1906 05 18–1907 01 10 Vilniuje. PVG – Prūsijos valdžios gramatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, sudarė P. Pakarklis, Vilnius, 1960. Kiti sutrumpinimai tokie kaip didžiajame Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA Alminauskis K. [1934]: Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen, Kaunas. Frischbier H. 1882–1883: Preussisches Wörterbuch. Ost- und Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge 1–2, Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin. ME 1923–1932: K. M ü l e n b a c h a Latviešu valodas vārdnīca, rediģējis, papildinājis, turpinājis J. E n d z e l ī n s, 1–4, Rīgā: Kultūras fonda izdevums. S e h w e r s J. 1918: Die deutschen Lehnwörter im Lettischen, Zürich. S e h w e r s J. 1953: Sprachlich – kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen, Berlin: In Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. DEUTSCHE LEHNWÖRTER IM BEREICH DER BEZEICHNUNGEN FÜR HAUSGERÄTE IN DEN WÖRTERBÜCHERN VON F.W. HAACK, P. RUHIG UND CHR. G. MIELCKE Zusammenfassung Im diesem Aufsatz werden 45 Germanismen im Bereich der Bezeichnungen für Hausgeräte besprochen, die aus den Wörterbüchern von F.W. Haack, P. Ruhig und Chr. G. Mielcke gesammelt worden sind. Deutsche Lehnwörter treten in den erwähnten Wörterbüchern nicht nur als Bezeichnungen unbekannter Gegenstände auf, sondern sie stehen oft als Synonyme neben echtlitauischen Wörtern. Einige der in den erwähnten Wörterbüchern enthaltenen Germanismen sind in den Mundarten sowie im Schrifttum in anderen Bedeutungen belegt. Zu diesen deutschen Lehnwörtern sind wurzel- und bedeutungsverwandte Entsprechungen auch im Lettischen und Estnischen belegt. Litauer, Letten und Esten haben die Herstellung einiger Arten von Geschirr sowie verschiedener Geräte aus Holz und Metall von den Deutschen gelernt. Wie J. Sehwers dargelegt hat, waren die Deutschen in vielen Fällen nicht die Erfinder der betreffenden Geräte, sondern nur Vermittler europäischen Kulturguts. Nijolė ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva El. paštas [email protected] Gauta 1999 03 22 38