Mikalojaus Daukšos „Postilės“ daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija (pagal „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmas)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Audra ZAVADZKAITĖ-IVANAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius MIKALOJAUS DAUKŠOS POSTILĖS DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPŲ HIERARCHIJA (pagal „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmas) 1977 m. Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas atkreipė dėmesį į tai, kad tradicinių lietuvių kalbos linksniuočių tvarka „yra visai nemotyvuota ir sąlyginė, nes neatsižvelgia nei į daiktavardžių gimines, nei į formų panašumą“ (Girdenis, Rosinas 1977: 338). Taigi tirti daiktavardžio linksniavimą pagal linksniuotes neparanku tiek sinchroniniu, tiek diachroniniu požiūriu: neatskleidžiama skirtingų kamienų sąveika, natūrali linksniavimo tipų klasifikacija. Lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardžio linksniavimas aprašomas tradiciškai, t.y. sąlygine penkių linksniuočių tvarka (LKG 1965: 210–230). Naujausiuose leidiniuose, pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1DLKG, 2DLKG, 3DLKG), lietuvių kalbos gramatikoje anglų kalba (Lithuanian Grammar 1997: 107–125), linksniuotės vadinamos kamienų pavadinimais, atsižvelgiama į jų tarpusavio ryšius bei pasiskirstymą giminėmis. Tris linksniavimo tipus pagal daiktavardžių kamienus ir galūnių sistemų panašumą skiria Adelė Valeckienė (Valeckienė 1998: 319–327). Vadinasi, daiktavardžio linksniavimo sistemos negalima tirti neatsižvelgiant į paradigmų tarpusavio santykius, o šie tiksliai nustatomi taikant hierarchinio grupavimo metodiką. Minimo tyrimo būdo patikimumą įrodė A. Girdenis ir A. Rosinas, nustatę bendrinės kalbos, žemaičių tarmės (Tirkšlių ir Šaukėnų šnektų) daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchiją (Girdenis, Rosinas 1977: 338–348); A. Rosinas tuo pačiu būdu ištyrė Simono Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimą (Rosinas 1994: 112–117). Todėl pagal hierarchinio grupavimo metodiką tirtos ir Mikalojaus Daukšos Postilės daiktavardžio paradigmos. Tyrimo medžiaga rinkta iš Daukšos Postilės indekso-žodyno (Kudzinowski 1977), tikslinta ir lyginta su Postilės tekstu. Išrinktos ir suskaičiuotos visos Postilėje vartojamų bendrinių ir tikrinių daiktavardžių formos, bet šiame straipsnyje apsiribojama vadinamųjų „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmų lyginimu1, išsky- 1 Nekirčiuotos daiktavardžių galūnės, ypač tarmėse (žr. Girdenis, Rosinas 1977: 342; Rosinas 1994: 114), gali būti sutrumpėjusios ir turėti kitos kokybės vokalizmą negu kirčiuotos. Šios priežastys lemia įvairius morfologinius procesus, dėl kurių susipina tam tikrų kamienų „baritoninių“ daiktavardžių paradigmos. Todėl pirmiausiai aptariamos „oksitoninių“ daiktavardžių paradigmos, o „baritoniniai“ Postilės daiktavardžiai – jau kito tyrimo objektas. 11 rus tuos atvejus, kai reikiamų „oksitoninių“ formų tekste neužfiksuota. Be to, atskiriamos vyriškosios giminės ir moteriškosios giminės daiktavardžių paradigmos. „Oksitoniniai“ M. Daukšos Postilės daiktavardžiai linksniuojami šitaip2: o kamienas V. dievas namái K. dievo namų N. dievui namámus G. dievą namūs Įn. Dievù namáis Vt. Dieve namùlė io kamienas V. kėlės keléi K. kėlo kelų N. kráuiui kelámus G. kėlą kelús Įn. kelù keléis Vt. kėlė krauiùlė ijo kamienas V. fopulis fopulėi K. fópolio fopulų N. wedžiui fopulámus G. fopulį fópolus Įn. fópoliu geiduléis Vt. fopuliė fopulùlė ā kamienas V. diená dienos K. dienós dienų N. dienai dienómus G. dieną dienás Įn. diená dienómis Vt. dienóiė dienosė iā kamienas V. *marti3, wießpati káncžios K. marčziós kanczų N. káncžei kancziómus G. marčią kancziás Įn. kancžiá kancziomis Vt. kancžioiė kancziofé ē kamienas V. garbė garbes K. garbės gieſmių N. gárbei giminémus G. gárbę garbės Įn. garbė garbėmis Vt. garbeiė gieſmelia i kamienas V. wagis wágis K. wagies wagių N. krikßcžioni wagimus G. wági wagis Įn. wagimi krikßcžionimis Vt. debelliė krikßcžionifiá i kamienas V. akîs ákis K. akîes akių N. áki akimús G. ákį akís Įn. ákimi ákimis Vt. akiė akife 2 Pavyzdžiai pateikiami M. Daukšos Postilės rašyba. 3 Žvaigždute žymimos tekste neužfiksuotos, bet pagal Postilės linksniavimo sistemą rekonstruotos linksnių formos. 12 u kamienas V. šunūs K. šunaũs N. šunui G. šunų Įn. šunumi Vt. šunuje šūnūs sūnų šunūmus šunus šūnumis šunūje iu kamienas waišiūs wā́liaūs karālui wā́ilių waišiumi waišiua waišiūs wā́ilių karālūmus waišūs karālūmis waišiūse Cm kamienas V. piemū K. piemenės N. pi̇́emeni G. pi̇́emenį Įn. piemenimi Vt. piemenie pi̇́emenes piemenų piemenimus piemenis piemenimis wāndenilę Cf kamienas duktė dukterės dúkterį dúkterį dukterimi *dukterie dúkteręs dukterų dukterimus dúkტერis šėferimis móterile Natūrali linksniavimo tipų klasifikacija bei jų tarpusavio hierarchija nustatoma, atsižvelgus ne tik į daiktavardžių gimines, bet ir į linksniavimo tipų panašumą. Šiuo atveju patikimiausias kriterijus – sutampančių galūnių gretinamosiose paradigmose dažnumas. Tiriant M. Daukšos Postilės daiktavardžio paradigmas, tapačiomis laikytos tiek visai vienodos galūnės, tiek besiskiriančios fonologine kaita a : ė, ā : ē bei dėl sisteminio trumpėjimo turinčios fonetinių variantų galūnės, pavyzdžiui, Postilės (i)o, i̇́o, (i)ā, i̇f kamienų daugiskaitos naudininkas: namāmus ir alkinimams, dū̄biomus ir dūbioms, gentimus ir dėbimtimis ir kt. Galūnės nebuvo skaidomos į kamiengalį ir „tikrąją“ galūnę. Pavyzdžiui, daiktavardžių dieną ir garbę paradigmose sutampa 5 linksniai, vadinasi, šių paradigmų panašumo indikatorius (m) būtų lygus 5. Suskaičiuoti sutampančias galūnes gretinamosiose Postilės daiktavardžio paradigmose ir gautus skaičius laikyti linksniavimo tipų panašumo indeksais pasirodė netikslu: pirma, daugiskaitos kilmininko galūnė yra bendra visoms gretinamoms paradigmoms, antra, Postilės vienaskaitos šauksmininkas įvairuoja, priklauso nuo konkrečių žodžių, daugiskaitos šauksmininko forma sutampa su vardininku. Dėl šių priežasčių šauksmininko ir daugiskaitos kilmininko formos nebuvo skaičiuojamos. Atkreiptinas dėmesys į linksnių dažnio skirtumus: suskaičiavus visus M. Daukšos Postilėje vartojamų daiktavardžių linksnių atvejus, paaiškėjo, kad dažniausi yra vienaskaitos kilmininkas (29,8%), vienaskaitos vardininkas (18,9%), vienaskaitos galininkas (17,6%), o rečiausi – daugiskaitos naudininkas (1,3%) ir daugiskaitos vietininkas (1,4%). Vadinasi, linksniai nelygiaverčiai dėl vartojimo dažnio (ir svorio sistemoje) skirtumų. Todėl, nustatant linksniavimo tipų panašumą, buvo įvesta kiekvieno linksnio pataisa (pi). Vienaskaitos linksnių 13 pataisa – trupmena, apytikriai lygi dvigubam atitinkamų linksnių santykiniam dažnumui M. Daukšos Postilėje. Daugiskaitos linksnių pataisa lygi pusei atitinkamos vienaskaitos linksnių pataisos (žr. 1 lentelę). Linksnių dažnumo duomenys suapvalinti. 1 lentelė M. Daukšos Postilės linksniavimo tipų panašumo indeksų pataisos Vienaskaita Daugiskaita V. 0,50 0,25 K. 0,70 – N. 0,10 0,05 G. 0,40 0,20 Įn. 0,20 0,10 Vt. 0,10 0,05 Pataisos pridedamos prie indekso, rodančio, kad lyginamų skirtingų kamienų kurio nors linksnio galūnė yra tapati. Taigi M. Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų panašumo indeksai buvo apskaičiuojami pagal formulę I = m + ∑ᵢ₌₁ⁿ pᵢ, kur m – sutampančių linksnių galūnių skaičius, pᵢ – konkretaus linksnio pataisa. Skirtingų linksniavimo tipų buvo laikoma kiekviena paradigma, kuri nuo kitų skyrėsi bent vieno linksnio galūne. Binariškai palyginus Postilės daiktavardžio paradigmas, gauti rezultatai (žr. 2 lentelę) parodė, kad skirtini tokie linksniavimo tipai: (i)o (diėvas, kėles), i̇io (lopulis), ā (dienā), iā (*marti), ē (garbe), i (wagis, akīs), u (funūs), iu (waifīūs), Cₘ (piemū) ir Cᶠ (dukté). Pagal panašumą jie surikiuojami šitaip: u, iu, (i)o, i̇io, Cₘ, Cᶠ, i, ē, iā, ā. 2 lentelė M. Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų panašumo indeksai Tipai (i)o i̇io ā iā ē i u iu Cₘ Cᶠ (i)o – 9,6 1,4 1,4 0 0 2,3 3,3 0 0 i̇io – 0 0 0 2,5 2,3 3,3 2,5 2,5 ā – 12,1 4,9 0 0 0 0 0 iā – 4,9 0 0 0 0 0 ē – 1,5 0 0 0 0 i – 0 0 9,2 9,2 u – 12,6 0 0 iu – 0 0 Cₘ – 12,1 Cᶠ – 14 Tikslesnius linksniavimo tipų tarpusavio santykius atskleidžia hierarchinis grupavimas. Grupavimo procedūros buvo atliekamos pagal maksimumų metodą, t. y., sujungus panašiausius tipus, naujos klasės buvo sudaromos pagal didžiausią iš ankstesnių indeksų. Tokiu būdu sudaryta M. Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchinė klasifikacija (žr. 1 paveikslą) aiškiai rodo buvus tris pagrindines klases: 1) u, iu, (i)o, iio kamienu daiktavardžiai, 2) priebalsiniu (Cₘ, Cբ) bei i kamienu daiktavardžiai, 3) ē ir iā, ā kamienų daiktavardžiai. Visi pirmosios klasės žodžiai yra vyriškosios giminės, antrosios – vyriškosios ir moteriškosios giminės, trečiosios – beveik visi moteriškosios giminės, išskyrus tokias išimtis, kaip Seneka, wārgeta, lūdžiā ir pan. 1 pav. M. Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“ Vadinasi, M. Daukšos Postilės daiktavardžiai yra trijų pagrindinių linksniavimo tipų: vyriškojo, mišriojo ir moteriškojo. Pirmajame ryški u, iu (lūnus, wailius) ir (i)o, iio (diewas, kėles, lopulis) kamienų opozicija, antrajame – priebalsinių (piemū, duktė) ir (wagis, akīs) kamienų opozicija, trečiajame – ē (garbē) ir ā, iā (dienā, *marti) kamienų opozicija. Minėtina tai, kad Postilės daiktavardžio o ir io kamienai opozicijos nesudaro – nėra linksnių, kurie juos atskirtų. Dabartinėje lietuvių kalboje skiriasi šių kamienų vienaskaitos vietininko galūnės, pavyzdžiui, name, bet kelyje, o Postilėje ir šio linksnio formos sutampa, pavyzdžiui, diewē ir kele. Taigi Postilės o ir io kamienų daiktavardžiai sudaro vieną linksniavimo paradigmą. Tik daugiskaitos vietininkas skiria u ir iu kamienų linksniavimo paradigmas, plg. lynulē (senoji u kamieno forma) ir wailiusē (galūnė sutampa su (i)o paradigmos daiktavardžių daugiskaitos vietininko, pavyzdžiui, namulē, krauiulē). 15 Postilėje vartojamas daiktavardžio viešpati vienaskaitos vardininkas bei kiti linksniai, vienaskaitos kilmininkas marcžios ir vienaskaitos galininkas marcžią, todėl buvo rekonstruotas pastarojo daiktavardžio vienaskaitos vardininkas *marti. Šio linksnio forma, kaip ir dabartinėje bendrinėje kalboje, teski­ria M. Daukšos Postilės iā kamieno paradigmą nuo ā kamieno paradigmos. Palyginus su dabartinės bendrinės lietuvių kalbos atitinkamu „medžiu“, sudarytu A. Girdenio ir A. Rosino (Girdenis, Rosinas 1977: 341), M. Daukšos Postilės daiktavardžio linksniavimo tipu hierarchinio grupavimo „medis“ yra šiek tiek žemesnis. Postilės linksniavimo tipai griežčiau diferencijuoti pagal kamienus, o ne pagal gimines. Ta rodo mišriojo linksniavimo tipas: priebalsinių kamienų vyriškosios giminės daiktavardžius, pavyzdžiui, pienų, nuo moteriškosios giminės daiktavardžių, pavyzdžiui, duktė (bet felū), skiria tik vienaskaitos vardininkas, o i kamieno vyriškosios giminės, pavyzdžiui, wagis, ir moteriškosios giminės, pavyzdžiui, akīs, daiktavardžių linksniavimas visiškai sutampa. Dabartinėje bendrinėje kalboje yra kitaip, t. y. atskiriami ir priebalsinių kamienų, ir i kamieno daiktavardžių vyriškasis ir moteriškasis linksniavimo tipai. Vadinasi, linksniavimo tipų diferenciacija pagal gimines yra palyginti naujas reiškinys. LITERATŪRA 1DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, 68–81. 2DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 68–81. 3DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, 68–81. G i r d e n i s A., R o s i n a s A. 1977: Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). – Baltistica 13 (2), 338–348. K u d z i n o w s k i Cz. 1977: Indeks – słownik do „Daukšos Postilė“ 1–2, Poznań: Wydawnictwo naukowe uniwersytetu im. Adama Mickiewicza w Poznaniu. Lithuanian Grammar 1997, Vilnius: Baltos lankos, 107–125. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965, 210–230. R o s i n a s A. 1994: Simono Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 112–117. V a l e c k i e n ė A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 319–327. THE HIERARCHY OF SUBSTANTIVAL DECLENSION TYPES IN MIKALOJUS DAUKŠA’S POSTILĖ (the oxytonic paradigms) Summary The substantival declensional paradigms in Daukša’s Postilė are here classified according to the principle of hierarchical grouping. The paper focuses on the oxytonic substantival paradigms, of which a comparative analysis is given. 16 The declension types having been exhaustively classified according to the hierarchical principle, the existence of three fundamental types of substantives could be established for the language of the Postilė: (1) masculine nouns, with a clearly marked opposition between u-, iu-stems on the one hand and (i)o-, io-stems on the other; (2) masculine and feminine nouns, with a clearly marked opposition between consonantal stems and i-stems; and (3) feminine nouns, with a clearly marked opposition between ė-stems on the one hand and ią-, ą-stems on the other. The substantives in Daukša’s Postilė can thus belong to a masculine, a mixed-gender or a feminine declension type. In the Postilė, o- and io-stems are not clearly opposed to each other, as there is no case form that would differentiate them. For u- and iu-stems such a differentiating case form is the locative plural, for ā- and ią-stems it is the nominative singular. If we compare the substantival declension types attested in Mikalojus Daukša’s Postilė with those of the modern standard language, we see that they are still clearly differentiated according to their stems, not according to gender: this is shown by the existence of mixed-gender declension types. The differentiation of declension types according to gender is thus shown to be a relatively recent phenomenon. Audra ZAVADZKAITĖ-IVANAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6 LT-2055, Vilnius, Lietuva Gauta 1998 12 18 17