Pietro U. Dini. „Baltų kalbos. Lyginamoji istorija“

254 | RECENZIJOS p. 32, 2 ap. Lietuviškoje dalyje klaidų daugiau — ne tik korektūros, pvz.: Aurelia (= Aurelija) p. 16, 10v., išn. 6; busimasis (= būsimasis) p. 25, 8 v.; lekti (= lėkti) p. 31, 8 v.; pusti, puté (= pūsti, pūtė), žadžia (= žaidžia) p. 31, 13 v.; baigiai (= baigei) p. 34, 6 ap.; p. 34, išn. 27 minimi lietuvių akcentologų darbai nepateikti literatūros sąraše; mok+eé-té-s ir mok+é-mé-s (p. 35, 2,3 ap.) reikia sukeisti vietomis; feciu (= tėčiu) p. 58, 12 ap.; biški (= biškį „truputį“) p. 92, 3 ap.; netiesa, kad forma šokinti lietuvių kalboje neegzistuoja (p. 103, išn. 64); krenta (= krinta) p. 115, 15 ap. (motinos kalbos krenta — ne bendrinės kalbos forma); MFTYTI (= METYTI) p. 117, 1 v.; (tevelis) (= tėvelis) p. 133, 13 ap.; tetis (= tetis {tétis}) p. 134, 10,13 v. Čia suminėti riktai „ištirpsta“ tarp gausybės nepriekaištingai pateiktų pavyzdžių ir akių nebado. Prasčiau yra su lietuviška santrauka — jos kalba, stilius ir skyryba gerokai redaguotini. Apgailestautina, kad daugelis lietuviško teksto klaidų yra perkeltos iš disertacijos. Tai rodytų, jog monografijos rengimą lydėjo skuba. Turbūt skubotumu reikėtų aiškinti ir knygos tekste vietoj monografi- jos prasprūdusią disertaciją, pvz., „In this dissertation, I shall refer to problems of accentu- ation“ (p. 34, išn. 27). Baigdamas šią recenziją, noriu pasakyti, kad nepaisant iškeltų trūkumų, klaidų, P. Wėjciko monografija yra rimtas darbas, praplėtęs lituanistikos horizontą vaikų kalbos tyrimais. Recen- zuojamoji knyga ir straipsniai nebūtų atsiradę be daugelio žmonių pastangų: audiojrasus darė ir transkribavo Rūtos motina lituanistė Aurelija Kaškelevičienė (šį darbą iš dalies rėmė Aust- rijos mokslų akademija — grantas išrūpintas prof. W. U. Dresslerio; taip pat Atviros Lietuvos fondas, nupirkęs kompiuterį, magnetofoną ir kasečių), duomenis kodavo ir analizavo, supran- tama, P. Wojcikas, konsultuojamas ir visokeriopai remiamas žinomos psicholingvistės prof. M. Smoczynskos, kurios iniciatyva ir pradėti lietuvių vaikų kalbos tyrimai; disertacijos rašymui ir gynimui vadovavo baltistas prof. Axelis Holvoetas. Šių ir kitų žmonių pagalbą knygoje gražiai išryškina pats autorius (p. 7), tačiau pagrindinis naujos lietuvių kalbotyros šakos herojus yra jis pats, profesionaliai pasirengęs psicholingvistas ir lituanistas, neabejoju, toliau sėkmingai tę- siantis lituanistikos tyrimus. Bonifacas Stundžia Gauta 2001 08 17 Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 2734 Vilnius, Lietuva [email protected] PIETRO U. DINI, BALTŲ KALBOS. LYGINAMOJI ISTORIJA. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas, 2000, 540 p. Pietro U. Dini'o įvadas į baltų filologiją Le lingue baltiche jau susilaukė daugelio teigiamų atsiliepimų lingvistinėje spaudoje. Vertimai į lietuvių ir latvių kalbas liudija ne tiktai apie tai, kad jis užpildo spragą baltistinėje literatūroje, bet ir apie pačios knygos teigiamas ypatybes. Tam, kad lietuviškas leidimas perimtų visas šias originalo ypatybes, nemažai pastangų yra padėjęs specialusis knygos redaktorius Bonifacas Stundžia. Jo rūpestingas darbas leido išvengti dau- RECENZIJOS | 255 gelio terminologiniy ir faktinių netikslumų, kurie verčiant galėjo lengvai jsivelti. Atskirai recen- zuoti lietuvišką leidimą, jau anksčiau šiame žurnale (39 t., 1998, 253-257) Giedriui Subačiui recenzavus itališką originalą, lyg ir nėra būtino reikalo. Tačiau vertimo pasirodymas Lietuvoje yra svarbus ir džiugus įvykis, jį paminėti skatina ir kiti sumetimai: originalas Lietuvoje grei- čiausiai liks bibliografine retenybe, o lietuviškas leidimas neabejotinai užims garbingą vietą šalia itališko, juolab kad jis (kaip rašoma lietuviško leidimo pratarmėje) patikslintas ir gerokai papildytas. Iš veiksnių, lemiančių recenzuojamos knygos vertę, ypač reikia pabrėžti tai, kad autorius yra lygia dalimi kalbininkas ir filologas, ir gvildendamas diskusijos apie de Saussure'o dėsnį esmę jaučiasi tiek pat laisvai, kaip ir apibūdindamas Renesanso laikotarpio autorių samprotavimus apie baltų tautas ir kalbas bei jų kilmę („paleokomparatyvizmas“ baltų areale yra viena iš mėgstamų autoriaus tyrimų sričių). Lingvistinių ir filologinių aspektų pusiausvyra, ypač pa- brėžtina stiprėjančios specializacijos laikais, daro Dinio knygą tiesiog pavyzdingu baltistikos studijų įvadu. Knygoje aptariama baltų priešistorė, pagrindiniai lyginamosios baltų kalbotyros bruožai, kalbų kontaktai bei arealiniai aspektai, lietuvių bei latvių kalbų raida ir jos istorinis bei kultū- rinis kontekstas, apibūdinami negausūs iki mūsų laikų išlikę duomenys apie prūsų ir kitas mirusias baltų kalbas bei tarmes. Gale randame įvairių laikotarpių baltų kalbų tekstų pavyz- džių su komentarais bei nepaprastai išsamią bibliografiją. Medžiagos išdėstymas yra kiek nevienodas ir asimetriškas, bet tai lemia jos pobūdis: lietuvių ir latvių kalbų raida apžvelgia- ma nuo priešistorės iki naujausių laikų, dėl to ir duomenys apie šias kalbas yra išmėtyti po kelis skyrius; autorius vieną po kito atskleidžia atskirus istorinius kalbos struktūros sluoks- nius. Prūsų kalbos, paliudytos vos keletu trumpų tekstų, buvo neįmanoma aprašyti tokiu pat būdu, todėl visi duomenys apie šią kalbą sukaupti viename skyriuje, kuriame, beje, duota labai gera su šios kalbos rekonstrukcija susijusios filologinės problematikos apžvalga. Kny- gos turinys šioje recenzijoje referuojamas labai neišsamiai; neperdedant galima pasakyti, kad nėra tokios baltistinių tyrimų srities, kurios autorius nebūtų nors bendrais bruožais skaitytojui pristatęs. Autoriaus kruopštumas ir platus mokslinis akiratis išryškėja tiek iš didžiulės bibliografijos, tiek ir iš knygos turinio. Dini'o knyga yra gerai parašyta ir rūpestingai suredaguota, ir net labai priekabus recenzen- tas nerastų medžiagos ilgam pastebėtų klaidų sąrašui. Įvairių kalbų formos dažniausiai cituo- jamos nepriekaištingai. Tai, kad latvių kalbos pavyzdžiai pateikti šiek tiek blogiau negu kitų kalbų, atitinka vidutinę baltų kalbotyros publikacijų normą. Turint omenyje didelį kiekį diakri- tinių ženklų, vartojamų užrašant latviškus žodžius, statistinę tikimybę, kad ne Latvijoje spaus- dintoje kalbotyros publikacijoje visos arba bent dauguma latviškų formų bus pateiktos taisyk- lingai, galima laikyti lygia nuliui. Todėl nestebina tokie netikslumai, kaip vars vietoje varš/varš (119 p.), pėrkuns vietoje pėrkūns (119 p.), mūsinam vietoje masinam saucamies (137 p.), kiselis vietoje kiselis (181 p.), nakt priekš vietoje nakt priekša (338 p.). Reikia pabrėžti, kad tokių atvejų yra visai nedaug. Šiek tiek labiau stebina transkripcija [z'in'a] (vietoje [zipa]), teikiama prie latviško žodžio zina (92 p.). Nuo skaitytojo nereikėtų slėpti, kad lietuvių ir latvių kalbų fonologinės sistemos skiria- si; kad latvių kalboje asimiliacinio minkštinimo prieš priešakinės eilės balsius nėra ir kad rašme- niu <n> pažymėtas priebalsis nėra suminkštintas dantinis-alveolinis, o palatalinis priebalsis (t. y. palatalinė artikuliacija yra ne pašalinė, o pagrindinė). Kadangi nėra kietųjų ir minkštųjų 256 | RECENZIJOS alveolinių priebalsių priešpriešos, žodžio šūt transkripcija [š'u:t] (83 p.) yra nemotyvuota ir turbūt tik atspindi lietuviško atitikmens siūti transkripciją: tose kalbose, kur nėra minkštumo koreliacijos, žvarbieji priebalsiai dažniausiai savaime būna alveoliniai-palataliniai. Latvių žo- dis blaurs taip pat transkribuojamas pagal lietuvių kalbos tarties dėsnius [bl’eurs] (80 p.). Ginčytinas atrodo autoriaus principas lietuviškas formas duoti su priegaidėmis, o latviškas — be jų: forma būt, pateikta šalia liet. būti, sudaro įspūdį, lyg priegaides skirtų tik lietuvių kalba. Kita vertus, reikia pripažinti, kad latviškos formos su priegaidžių ženklais labai nutolsta nuo įprastos spausdinto žodžio išvaizdos, ir tai mokslinės rašybos neįgudusį skaitytoją gali trikdy- ti. Ginčytinas lyginamosios baltų kalbotyros problemas autorius pristato glaustai, bet su pa- kankamu (turint omenyje vietos apribojimus) išsamumu, sumaniai išgvildendamas klausimo esmę ir visur su vienodu objektyvumu referuodamas prieštaringus tyrėjų požiūrius. Atsižvel- giama į naujausią literatūrą, todėl skaitytojas gauna, be abejo, aktualią baltistinių tyrimų ap- žvalgą. Visada galima apgailestauti, kad nebuvo referuota dar viena teorija arba nebuvo atsi- žvelgta į dar vieno tyrėjo požiūrį, bet specialiai ieškoti tokių spragų ar netobulumų būtų bergždžias darbas. Paminėsime tik vieną kitą vietą, kur autoriaus dėstomi požiūriai, mūsų nuomone, galėtų skaitytoją šiek tiek suklaidinti. Knygoje ne visai įtikinamai aptarti palatalizacijos reiškiniai (83-84 p.). Beje, bibliografijoje pasigendame Čekmono straipsnio “O jotacii v praslavjanskom i baltijskix jazykax', Baltistica 11(1), 1975, 63-76, kuriame patikslinamos palatalumo ir minkštumo koreliacijos sąvokos. Cituodamas Kurytowiczių, autorius rašo, kad „iš pradžių susiformavo skirtingos minkštųjų priebalsių fonemos, o vėliau jos buvo neutralizuotos prieš priešakinės eilės balsius; ši neutra- lizacija ir privedė prie *i išnykimo“. Įvardinant palatalizacijos apraiškas lygiagrečiai teikiami, pvz., lie. sj > s' (siūti) ir la. sj > š (šūt) atvejai. Mat Kurytowiczius baltų prokalbei postulavo minkštumo koreliaciją prieš užpakalinės eilės balsius; ji buvusi neutralizuojama prieš priešaki- nės eilės balsius, kur buvę apibendrinami nežymėti kietieji priebalsiai. Tai liudija j išnykimas tarp priebalsio ir priešakinės eilės balsio baltų prokalbėje (plg. kėdė : kėdžių, verti : verčiu), kuris rodo funkcinį C'V ir CjV sutapatinimą ir yra pagrindinis argumentas už minkštumo koreliaci- jos buvimą baltų prokalbėje. Lietuvių kalbos priebalsių sistema fonologiniu požiūriu dar arti- ma prokalbės sistemai, nors (greičiausiai dėl slavų kalbų įtakos) kietieji priebalsiai neutraliza- cijos pozicijoje (prieš priešakinės eilės balsius) buvo dideliu mastu pakeisti minkštaisiais. Jotacijos (sj, zj > š, ž, pj bj > pl, bl) sąlygotų priebalsių pakitimų gausa latvių kalboje atspindi minkštumo koreliacijos nykimą: pašaline palataline artikuliacija paremtą palatalizacijos kore- liaciją pakeitė įvairūs artikuliacijos vietos poslinkiai (pvz., dantinė-alveolinė artikuliacija pakito į palatalinę, kuri savo ruožtu galėjo keistis toliau, plg. procesą k',g' > c, dz, greičiausiai tarpinin- kaujant kokiems nors palataliniams priebalsiams). Ne vieną tyrėją yra suklaidinusi dvejopa ‘palatalizacijos’ termino reikšmė. Tiesa, kad „nesutampantis su naudininku (tiksliau: su naudininku arba su galininku — A. H.) įnagininkas latvių kalboje yra paliudytas tik sporadiškai“ (319 p.), bet autoriaus cituojamame pavyzdyje iš senosios kalbos Dewe beernes tapt “tapti Dievo vaikais’, be abejo, pavartotas ne įnagininkas (su galūne -is < *-ais) o galininkas, — tai rodo atitinkama vieta Gliuko ir Elgerio vertimuose (feem dewe winfch Wallas Deewa Behrnus tapt Gliukas, JN 1,12; Bet cek to v3ieme, dewwe tems walliu Dewa beernus tapt Elgeris, Evangelijos ir Epistolos 6r25): visa konstrukcija yra klaidinga, latvių kalbai svetima ir atsirado kopijuojant lotynų accusativus cum infinitivo (dedit eis RECENZIJOS |257 potestatem filios Dei fieri). Taisyklinga latviška konstrukcija autoriams vokiečiams sudarė sunku- mų, todėl linksnis buvo pasirinktas pagal vokišką konstrukciją Gottes Kinder zu werden. Kadangi linksnis tokiame junginyje dėl linksnių formų homonimijos buvo sunkiai nustatomas, gramati- nę jo interpretaciją primetė lotynų kalba. Klaidinga prielaida, kad šioje konstrukcijoje turėtų būti vartojamas įnagininkas, kyla iš mechaniško lietuvių kalbos gramatikos taisyklių taikymo latvių kalbai. Iš tikrųjų lietuvių įnagininkas čia yra inovacija (apskritai atrodo, kad lietuvių kalboje predikatinio įnagininko vartojimo sfera palyginti su baltų prokalbe yra gerokai išsiplė- tusi), o latvių kalboje išlaikomas baltų ir slavų kalboms būdingas naudininkas infinityvinio sakinio (išreikštam arba neišreikštam) subjektui ir vardažodiniam tariniui žymėti (plg. s. b. sl. Dastos im oblasts čedomv boZijemw [dat. pl.!] byti). Dabartinės latvių kalbos konstrukcijoje Dieva bėrniem tapt forma bėrniem yra tikras naudininkas, o ne su naudininku sutapęs įnagininkas, nes infinityvinio sakinio vardažodinio tarinio pozicijoje gali būti vartojamas ne tik daugiskaitos, bet ir vienaskaitos naudininkas (tapt Dieva bėrnam), o vienaskaitos įnagininkas nėra sutapęs su naudininku. Greičiausiai per neapsižiūrėjimą kaip senosios latvių kalbos iliatyvo pavyzdys pateikta kon- strukcija exan helles ‘pragare’, o kaip lokatyvo pavyzdžiai — tan tresschan Deenan trečiąją dieną), cenan turret "laikyti šlovėje' (320 p.). Pavyzdžiai, iliustruojantys svetimų kalbų bei visuomeninio ir kultūrinio konteksto įtaką baltų kalbų leksikai, yra labai gerai atrinkti, autoriui būtų galima prikišti tik vieną kitą netikslumą. Pavyzdžiui, latvių žodžio platizeris ‘pagyrunas’ (360 p.) daryba nėra suprantama nepaminėjus konkretaus šaltinio, žodžio pletizeris (plettiser, Plitteisen) ‘lygintuvas’, šalia kurio garsų asociaci- jos keliu (platities ‘girtis’) buvo sudaryta pajuokiamoji forma platizeris; vargu ar čia galima kalbėti apie darybos elementą -izeris, kilusį iš vid. vok. žem. iser ‘gelezis’. Tokių latvių kalbos būdvardžių kaip sniegbalts “sniego baltumo’ (370 p.) atsiradimą skatino, žinoma, ne rusų (kur šis tipas iš viso neegzistuoja), o vokiečių kalba (schneeweif ir pan.), ir tai ne sovietmečiu, o gerokai anksčiau, XIX amžiaus autorių kūriniuose (Endzelynas bandė su šiuo reiškiniu kovoti dar prieš karą). Latvių kalba du kartus, įvairiais laikotarpiais pasiskolino rusų žodį pud: žodžius lie. pūdas ir est. puud kaip „lygiagretus skolinys“ chronologiškai atitiktų senesnė latvių kalbos forma puods, o ne naujesnė puds (394 p.). Vertėjas savo nelengvą darbą atliko, be abejo, labai gerai, ir tik dėl kelių vietų būtų galima pareikšti kritinių pastabų. Nevykęs yra, pavyzdžiui, termino „modalumas“ vartojimas tokiuose sakiniuose kaip „šis modalumas [apie netiesioginę nuosaką — A. H.] atsiskleidžia vartojant veikiamųjų dalyvių formas...“, „debityvas tradiciškai yra laikomas modalumu“ (331-332 p.). Galima kalbėti apie nuosakas arba apie formas su modaline funkcija, bet terminas „modalu- mas“ (modality, Modalitūt, uodanbkocme ir pan.) apima visą modaliniy reikšmių sferą, todėl pavartotas konkrečioms formoms žymėti skamba neįprastai. Angliškas terminas evidential var- tojamas apibūdinti formoms, kuriomis kalbėtojas gali arba privalo pažymėti, kokiais duomeni- mis arba įrodymais (angl. evidence) jis remiasi, ką nors sakydamas (pvz., ar pats matęs, ar girdėjęs ir pan.); ne visai tinkamas atrodo vertimas „akivaizdžioji nuosaka“ (330 p.), nes tokia nuosaka turbūt galėtų žymėti tik tai, kas akivaizdu (evident). Prancūziška frazė tout court reiškia ne ‘gana greitai’ (250 p.), o “tiesiog, vienu žodžiu tariant, be išlygų". Visada reikia džiaugtis, kai mokslininkas, užuot apsiribojęs originaliais tyrimais, iš kurių gali tikėtis jeigu ne didesnės šlovės, tai bent jau didesnio intelektinio pasitenkinimo, skiria laiko ir pastangų savo mokslo srities sintezei rašyti: juk ji visada gali tapti pigios kritikos objektu. Pietro 258 | RECENZIJOS U. Dini į savo Baltų kalbas, be abejo, yra įdėjęs daug širdies, tokiu būdu duodamas skaitytojui ne tik sausą faktų inventorių, bet gyvą ir patrauklią knygą. Padėkokime Pietrui U. Dini'ui už puikiai atliktą darbą ir redaktoriui Bonifacui Stundžiai už pastangas darant jį prieinamą Lietuvos skaitytojams. Axel Holvoet Gauta 2001 08 24 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva axel(dktl.mii.lt