Dvasininkų pavadinimai ir jų istorija

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 189-200 Dvasininky pavadinimai Ir jų Istorija ALGIS RUBINAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the Lithuanian names for clergy, and their history. Among them, three layers can be distinguished: (1) older loan words, ultimately of Greek or Latin origin, but borrowed through the intermediary of other European languages (Polish, German etc.) and bearing traces of this mediation; (2) artificial loan words, created in recent times by adding Lithuanian endings to Latin stems; (3) loan translations created to replace words of foreign origin. 0. IVADAS Į Lietuva krikščionybė atėjo vėlai, kai mūsų kaimyninės tautos jau buvo krikščioniškos. Senasis lietuvių tikėjimas kilo iš amžių gilumos. Jis toks senas, kokia sena yra lietuvių tauta ir drauge kiek seni yra baltai. Baltų prokalbės metu visi baltai kalbėjo ta pačia prokalbe ir turėjo tą patį tikėjimą. Senoji lietuvių religija buvo gamtos religija. Senovės lietuviai garbino dievus, reikšdami pagarbą ugniai, žalčiams, medžiams, saulei, mėnuliui. Atėjus į Lietuvą krikščionybei reikėjo atsisakyti senųjų dievų ir apeigų, todėl turėjo keistis ir visa religinė leksika, nes senosios pagoniškos sąvokos netiko įvardinti naujos krikščioniškos religijos sąvokas. Senoji, pagoniška religija, pradėta laikyti demonų religi- ja, todėl buvo atsisakyta jos apeigų o kartu ir visų religinių sąvokų. Senoji lietuvių pagoniš- ka leksika buvo nustumta į šalį, o į jos vietą turėjo ateiti visiškai nauja krikščioniška leksika ir nauji vardai, nes nei senieji pagoniški vardai, nei senosios pagoniškos sąvokos netiko naujai religijai. Pasikrikštijęs lietuvis gaudavo naują nelietuvišką krikščionišką vardą ir turėjo dalyvauti naujose iki tol jam nepažįstamose krikščionių apeigose, kurių nežinojo nė pavadinimo. Reikėjo pavadinti svarbiausias apeigas ir tuos, kurie toms apei- goms vadovauja, todėl turėjo atsirasti krikščionių dvasininkų ir pagrindinių krikščioniškų sąvokų pavadinimai. Šiame straipsnyje bus kalbama apie tai, kaip atsirado dvasininkų pavadinimai lietuvių kalbos religinėje leksikoje, nes su dvasininkų pavadinimais naujai pakrikštytas žmogus susidūrė pirmiausia, todėl pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas gi yra dvasininkų pavadini- mai religinėje leksikoje? Kaip ir kada atsirado lietuviški dvasininkų pavadinimai? Kokiais keliais jie galėjo ateiti į Lietuvą? Kuo jie panašūs į kaimyninių krikščioniškų tautų dvasininkų pavadinimus ir kuo skiriasi? Dvasininkų pavadinimais laikysime tuos žodžius, kuriais pavadinami asmenys, turintys kokį nors ryšį su Dievu, ir turėdami ryšį su Dievu jie stengiasi, kad tą ryšį turėtų kuo daugiau žmonių. Didžiąją dalį šios leksikos 190 | ALGIS RUBINAS sudaro asmenys, turintys kokius nors šventimus arba teisėtai priimti į vienuolių luomą. Religinė leksika į Lietuvą atėjo dviem keliais. Dalis religinės leksikos atėjo per kaimy- nus, nes lietuviai vienokiu ar kitokiu būdu turėjo su tais kaimynais santykiauti, susidūrė su ju kalbomis, ir daugiau ar mažiau iš jų yra pasiskolinę įvairių žodžių. Vokiečiai pirmą kartą krikštijo, o lenkai — antrą, todėl, reikia manyti, dalis religinės leksikos atėjo per šias kalbas. Kita dalis religinės leksikos atėjo per bažnytine lotynų kalba parašytus teolo- gijos veikalus. Straipsnio tikslas — patyrinėti, kaip religinė leksika atėjo į Lietuvą. Lyginant kaimyninių krikščioniškų tautų religinę leksiką, bus bandoma nustatyti, iš kur ir kada, kokiom sąly- gom ir kaip krikščioniškoji religinė leksika pateko į lietuvių kalbą. Pagrindinis šaltinis šiam straipsniui parengti yra Lietuvių kalbos žodynas ir senieji raštai (katekizmai, biblijos, postilės ir senieji žodynai). 1. SENIEJI SKOLINIAI 1.1. Vieni dvasininkų pavadinimai į lietuvių kalbą atėjo seniai, o kiti yra nauji skoliniai ir dariniai. Pagoniški lietuvių dvasininkų pavadinimai netiko krikščionių dvasininkams pavadinti, todėl krikščioniška religinė leksika buvo skolinama iš Lietuvą krikštijusių tau- tų. Pirmą kartą lietuvius krikštijo vokiečiai, tačiau tas Lietuvos krikščioninimo darbas greitai, Mindaugui žuvus, nutrūko. Po antrojo krikšto, kuris atėjo per lenkus, buvo užbaig- tas Lietuvos krikščioninimas. Kartu su krikštu pateko į Lietuvą pirmoji skolintinė religinė leksika per lenkus. Tą senąją religinę leksiką vadiname senaisiais skoliniais. Prie jų pir- miausia priklausytų šventimų laipsnį turintys dvasininkai. Tai būtų diakonas, kunigas ir vyskupas. Pirmiausia reikėjo pavadinti dvasininką, aukštesnį už diakoną ir žemesnį už vyskupą, kuris turėjo palaikyti ryšius su žmonėmis ir gyventi prie bažnyčios. Jis vadovavo pamaldoms, sakė pamokslus, krikštijo, tuokė, laidojo, todėl žmonėms buvo reikalinga žinoti to dvasininko pavadinimą. Šiam dvasininkui pavadinti buvo pasirinktas vokiečių skolinys kūnigas, kuriam buvo suteikta antroji reikšmė. Dabar kūnigas reiškia tik dvasi- ninką, bet pirminė jo reikšmė yra buvusi “ponas, viešpats; valdovas, kunigaikštis'. Valdovo reikšme žodis vartotas seniausiuose mūsų rašto paminkluose, plg.: Su/tojofe karalus Ge- mes ir Kunigai lueiole rodon wienon prilch wielchpati | ir prifch io Chriltu MZ 506. Sia reikšme skolinys vartotas: C, 908, KLG 24, R, Mz, K. Senuosiuose raštuose kunigas vartojamas ir katalikų ar liuteronų dvasininko, aukštesnio už diakoną ir žemesnio už vyskupą, reikšme, plg.: Kunigas idant makitu manes Mz 11. TAS jra ludimas Iona | kada fiunte S3idai ifch Igrufalem Kunigus ir Leuitas / idant ghi klaultu / kas tu elli? VIN EE 7 IN 1,19. Šia reikšme pavadinimas vartojamas: BB JN 18,19, BP, 149, DK 13, 97,99, 68, 98, 101, 89, 100, PK 160, DP 17, 27, 50, 158, 67, 205, 65, 158, 67, 205, 322, 24, 49, 69, 95, 410, "SD 51, 67, 139, 172, SD 84, SP 41,73, MT 101, CHB IN 18,19, MK 1, 44, C 908, BK 22, 25, H, R, Mz, GN LK 10,31, IN 18,19, N, K, RTZ, M. Sirvydas savo žodyne kunigą lotyniškai verčia jau tik ‘sacerdos’, lenk. ‘kaptan, ksiadz’, bet kunigė jam reiškia ne tik vienuolyno viršininkę, bet ir kunigaikštienę (lot. principis uxor,lenk.księžna). Kadaise vartota ir trumpesnė forma kungas. Ši forma randama Anoniminiame katekiz- me AK 30, 32. Senuosiuose žodynuose randama forma kūningas, kuri reiškia “viešpatį, DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 191 valdovą, poną' N, “kunigaikštį' R 208, K ir ‘kuniga’ N. Valančius Žemaičių vyskupystėje vartoja formą kunegas M. VALANČ Ž 19, 24 ir i$ jo pasidarytą darinį kunegystė. Latviai turi žodį kungs ‘ponas’, bet baznickungs yra “katalikų kunigas’. Prūsų Elbingo žodynėlyje irgi randamas konagis ‘karalius’. Visi trys lietuviški kunigo pavadinimai, taip pat latvių ir prūsų atitikmenys yra vokiški skoliniai. Žodis kūnigas yra pasiskolintas iš vid. vok. aukšt. formos kunig ‘karalius’, kurią dabar atitinka vokiečių Konig ‘karalius’. Vid. vok. aukšt. kunig yra kilęs iš germ. *kuningaz ‘karalius’: sen. vok. aukšt., sen. saksų kuning, sen. anglų cyning (dabar king). Antrame ar trečiame amžiuje iš germ. *kuningaz suomiai ir estai yra pasiskolinę savo kuningas ‘kara- lius'. Iš to paties šaltinio, tik gal kiek vėliau, yra kilęs ir slavų *kunęg», *kuneęzo: rus. xua3b ‘kunigaikstis’, ček. kniez “kunigaikštis; kunigas’, lenk. ksiądz “kunigas' (reikšmė pasikeitė dėl lot. dominus įtakos). Lenkai dar XVI a. ksiądz vadino ne tik kunigą, bet ir pasaulietinį valdovą. Lietuviai su senovės germanais nebendravo, todėl kuningo negalima laikyti sko- liniu iš germanų prokalbės. Visiems baltams čia skolintojai buvo vokiečiai, besibaigiant XII a. atsikraustę į Padauguvį ir kiek vėliau į Pavyslį. Vokiečių kalavijuočių ir kryžiuo- čių ordino broliai buvo kilę iš įvairių Vokietijos vietų ir, žinoma, jų kalboje buvo nema- ža tarminių skirtumų. Tie skirtumai žymu ir ano meto kronikose bei dokumentuose. XIII ir XIV a. šaltiniuose galima išskirti net keturias atmainas: kunings, kuniges, kunges ir konigs. Iš tų rašytinių variantų galima daryti išvadą, kad s. vok. aukšt. kuning tarimas nebuvo svetimas ir XIII a., nors to amžiaus galo Eiliuotoji kronika vartoja tik vid. vok. aukšt. kunig. Rašyba taip pat liudija ir vėlesnį tarimą kung, konig. Taigi praktiškai kunigo vardas iš vokiečių galėjo būti skolinamas visomis tomis formomis. Todėl abejotina, kad ir kungas, ir lat. kungs būtų atsiradę iš kunigo, vėliau iškritus balsiuii. Kadangi lietuviai su vokiečiais visų pirma susidūrė Padauguvyje, tai galima spėti, kad iš ten apie 1200 m. pasiskolintas kūnigas. Fonetiškai kiek senoviškesnis kuningas gautas greičiau iš kry- žiuočių. Greta pavadinimo kūnigas senuosiuose raštuose šiam dvasininkui pavadinti randame ir kaplanas, todėl reikia manyti, kad žodis kūnigas dar nebuvo prigijęs ir visuotinai vartoja- mas. Tas svyravimas tarp kaplano ir kunigo labai ryškus Vilento Evangelijose ir Epistolo- se. Vienur jis vartoja kaplanas, plg.: Nūlidawe tada | iog eia tit kieliu kaplanas | ir ifchwidgs ghn aplenke EE 107 (LK 10,31); Bet eik / ir palfirodik kaplanui / VIN EE 27-28 (MT 8,4); kaplanas vardu Zacharialchus BB 1.x 1,5, BB Lk 10,31, CHB LK 10,31 , BP, 375 (LK 10,31), DP 56, SP, 81, KN 263, o kitur vartoja kunigas: Chriltus elti ateghigs / ieng ghis butu wiraulelil kunigas VLN EE 51 (HBR 9,11). Senuosiuose žodynuose vartojamos ir kitos šio skolinio formos: kaplonas N, Mz 119, kaplionas K. Forma kaplonas atėjo iš lenkų kalbos, plg. lenk. kaplan. Iš kunigo lietuviai pasidarė kunigaikštį, kuris užfiksuotas jau Mažvydo raštuose, plg.: Idant Karalems ir Kunigaiklchtems pakaiju ir [gndara dūtumbi Prafchom tawe ilch klaulik mus Mz 557 ir Vilento Evangelijose ir Epistolose: N¢fa ifch tawgs ateis man Kunigaigichtis | kurlai būs Wielchpatis ant mana ffmoniu Ifrahel EE 22 MT 2,6; Ifch Suda priegtam iog Kunigaikfchtis [chio Swieta iau apluditas jra EE 69 JN 16,11. Lietuvių kalbos žodis ku- nigaikstis pasidarytas iš žodžio kunigas su priesaga -aikstis. Iš pavadinimo kunigas kilo nemaža vedinių. Vieni šio pavadinimo dariniai priklauso vien tik katalikams arba katalikams ir protestantams, o kiti — tik protestantams. Katali- 192 | ALGIS RUBINAS kams ir protestantams priklauso dariniai: kunigauti LKZ, 893 'būti kunigu", kunigavimas LKZ,, 893 "buvimas kunigu", kunigbuvis LKŽ,„ 893 "buvęs kunigas', kunigėdra LKZ, „893 "kunigų priešas', kunigėjimas LKŽ,, 893 ‘igavimas kunigo ypatybiu’, kunigėti LKZ, 894 gauti kunigo ypatybių", kunigesnis LKZ, „894 daugiau turintis kunigo ypatybių", kunigy- ba LKZ, „894 ‘kunigyb¢’, kunigybe LKZ, 894° kunigyste’, kunigija LKZ, „894 ‘kunigai, ju visuma’. „Prie vien tik protestantams priklausančių darinių priskiriami Mažosios Lietuvos žodynuose randami dariniai: kuniginas LKZ, „894 ‘pastorius’, kunigynė "buvęs kunigo ūkis', kunigininkas LKZ,,894 “kunigo mokinys, rengiamas įžegnojimui', kuniginis LKZ,, 894 “kas kunigo pažiūrų, kunigų Salininkas’, kunigpalaikis LKZ, „895 ‘menkas kunigas", kunigužis LKŽ,, , 895 "protestantų ar liuteronų kunigas’. Kaip patys lietuviai senų senovėje, dar būdami pagonys, iš tikrųjų yra vadinę savo kuni- gus, tuo tarpu tikrai nežinome. Lietuvių liaudies dainų kalboje sutinkamas šventikas (Reiks maldyti šventikus, kad laikytų maldeles JD 1228), atrodo, turėtų būti gana senas darinys: viena, šis žodis lietuvių kalboje dar vartojamas pavarde Šventikas, kuris visiškai sutinka su prūsų asmenvardžiu Sventicke. Pirmykštė šio žodžio reikšmė galėjo būti “Šventas žmogus, šventasis, Sventuolis’. Matyt, sen. lietuviai, kaip ir kai kurios kitos senovinės indoeuropie- čių tautos, savo tikybinio kulto atstovus tarp ko kito bus vadinę ir nuo šventumo, plg. sen. graikų ispsug "kunigas, aukotojas, žynys, šventikas' (iš iepoc “stiprus, galingas, dieviškas; šventas, paSvestas’), lot. sacerdos ‘kunigas’ (iš *sacri-dot- ‘Sventadavis’: sacer ‘Sventas’ ir - dot- iš veiksmažodžio dare 'duoti' šaknies), rusų ceswennux ‘Sventikas’. Kitos krikščioniškos tautos dvasininką, aukštesnį už diakoną ir žemesnį už vyskupą, vadina įvairiai. Slavų stačiatikių kalbose, asmuo priimtas į dvasinį luomą, vadinamas popu (žodis vartojamas ir lietuvių kalboje), o lenkų katalikų kunigui rusai turi pavadinimą kcends, kuris pasiskolintas iš lenkų ksiądz. Vokiečiai turi Priester; kuris atėjo iš bažn. lot. k. presbyter ‘presbiteris, vyresnysis kunigas'. Į bažn. lot. k. jis atėjo iš graikų kalbos zpsoButepoz < tpsoBurnc “senas, garbingas, svarbus". Religijotyros ir tarptautinių žodžių žodynuose randame pavadinimą presbiteris, kuris reiškia “pirmųjų krikščionių bendruomenės vado- vas'. Kas buvo tas dvasininkas, kurį vadino presbiteriu, nėra aišku. Net ir dabar teologai negali pasakyti, nes nėra duomenų, kas buvo vadinama lotynišku žodžiu presbyter. Dabar- vertėjai lotynų presbyter į lietuvių kalbą vertė įvairiai. Bretkūno Biblijoje randame Plebo- nai (paraštėje Wirefnieij) kurie 1 Tim 5,17. Giedraitis šią vietą verčia Kunigai, kurie gierai priweizda 1 TiM 5,17. Chylinskio Biblijoje randame Teprypasyfta jog Wiraufiey kurie redi gierey. Skvireckas verčia Gerai viršininkaujantįs kunigai 1 Tim 5,17. Latviai turi mūcitėjs. Protestantiškos bendruomenės, kad atskirtų nuo katalikų, savo dvasininką vadina pasto- riumi. Nors kunigas vadovavo pamaldoms, teikė sakramentus, tačiau jis negalėjo nei įšventinti į kunigus, nei teikti Sutvirtinimo sakramento. Tą galėjo daryti tik aukščiausius šventimus turintis krikščionių dvasininkas, vyskupystės šventimais kunigystės pilnybę pasiekęs dva- sininkas — vyskupas. Vyskupas valdė vyskupiją, skyrė parapijoms kunigus, spręsdavo įvai- rius reikalus. Šia reikšme žodis randamas jau pačiuose pirmuosiuose lietuvių kalbos pa- minkluose: *SD, 400, SP, 60, 160, SP, 285-286, SP, 198, O 182, H 163, R, R75, MZ, GN 1 TrM 3,2, FIL 1,1, KLG 160, Sur, D. "Pošk, N, K, Mir VI 42, M. VALANĖ, PRL, 8, JV 1005, NS 1251 (SkKN), J, K. BUG. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 193 Pavadinimo viskupas šaltinis yra bažn. lotynų kalbos žodis episcopus, kuris yra kilęs iš buvo šiprantamas tiesiogine žodžio prasme — prižiūrėti bendruomenės gyvenimą. Į lietu- vių kalbą šis pavadinimas pateko per kalbas tarpininkes. Pirmiausia šį pavadinimą gavo vokiečiai, plg., s. vok. aukšt. biscof, vid. vok. aukšt. bischof. Iš vokiečių pasiskolino čekai, plg. biskup, o iš čekų šį pavadinimą pasiskolino ir lenkai, plg. lenk. biskup, wiskup. Per lenkų kalbą tas žodis pateko į lietuvių kalbą. Šį krikščionišką dvasininko, turinčio aukščiausius šventimus, lietuvišką pavadinimą pagal reikšmę atitinka lenkų biskup, wiskup, rusų enuckon (tiesiog iš graikų kalbos), vokiečių Bischof (per vokiečių kalbą perimta latvių forma biskaps), anglų bishop. M. Mažvydo katekizme randame dabar jau gyvojoje kalboje išnykusią formą biskupas dvasininkui, turinčiam aukščiausius šventimus, pavadinti, plg. Reik tadrin Bilkupas butu cjiltas jr nepatepta kuna MzK 29. Kiti Mažosios Lietuvos autoriai šią Biblijos vietą ver- Cia: Bllkupas tur buti benutarties VLN ENCH 39 (1 Tim 3,2); Bet Bilkupas tur buti benutar- ties BB 1 Tim 3,2. Daukšos katalikiškoje postilėje irgi randame bif/kupai DP 120, 28, 59, 61, 205, 68. Evangelikų reformatų Morkūno postilėje randame Bifkupas MP, 82. Chy- linskio Biblijoje randame vyskupo pavadinimą ujweyjdetojas CHB 1 Tim 3,2, Fir 1,1. Reikia manyti, kad tam iii atsirasti turėjo įtakos olandiško šaltinio žodis op- Iš šio pavadinimo kilo nemaza vedinių, kurių reikšmės artimai susijusios su šio žodžio reikšme: vyskupduti DZ, NDZ, LE, 275, vyskupduti N DZ ‘biti vyskupu’, išvyskupduti NDZ ‘kurj laiką būti vyskupu’, vyskupavimas NpZ, DZ!, A 1884, 96, LE,, 89, NDZ, vyskupystė S, RZ, DZ, NpZ,KZ,Q 93, H 163, D. Posk, N, M, L, ST 34, vyskūpjstė (2) K, RTR, FRNW , R 75, MZ 100, SG, 76, GN 1 PvTM 3,1 ‘vyskupo titulas ir jo užimama vieta’, vskupiskas, NpŽ, KŽ, SD 14, D. Pošk, N, L, LL 8, vyskupiškas (1) KRS, vyskūpiškas (1) K, 242, K, RTR, NDZ “vyskupo, vyskupui priklausantis, jam būdingas', 1 vyskupiškis, -ė (2) NDZ, KZ, D. PosK, vyskiipiskis, - (2) K, NDZ “gyvenantis prie vyskupo, vyskupo globoja- mas Zmogus’. Pirmąjį kunigystės sakramento šventimų laipsnį turintis dvasininkas negalėjo baznyc¢io- je atlikinėti pamaldų ir su žmonėmis diakonai nepalaikė ryšių, todėl pavadinimas diūko- nas atėjo per rašytinius šaltinius, ypač per Šventąjį Raštą. Šia reikšme žodis vartotas jau seniausiuose lietuvių kalbos paminkluose: CHB 1 Tim 3, 8-12, CHB FiL 1,1,GN 1 Tim 3, 8-12, GN FiL 1,1. Mažvydo raštuose vietoje žodžio diakonas vartojami skoliniai kaplanas (Kaplanai telta wenas moteis wirai MŽK 30 1 Tim 3, 12) ir kunigas (Kunigai [chito budu wel5liby, ne dwilel5uwei MZK 30 1 Tim 3, 8). Bretkūnas šią Biblijos vietą išvertė Teipuieg, Diakai turi buti c3eltingi BB 1 Tim 3, 12. Chylinskio Biblijos ši vieta išversta Diakoney teypag (reykia idand) butu wiesliweys CHB 1 Tim 3, 12. Giedraičio Naujajame Testamente ši vieta yra išversta Diakonay teipajeg giedingi GN 1 Tim 3, 12. Kodėl Mažvydas diakonui pavadinti vartoja kunigas ir kaplanas neaišku, nes ta Šventojo Rašto vietą Mažvydas paėmė iš loty- niškojo J. Willicho katekizmo, kuriame vartojamas žodis diaconus. Pavadinimo diakonas šaltinis yra graikų kalbos žodis dtaxovog ‘tarnas’. Iš graikų kalbos per Naująjį Testamentą jis pirmiausia pateko į lotynų kalbą, plg. diaconus. Iš lotynų kalbos pateko ir į liaudies lotynų kalba ir taip atsirado diacus. Patekęs į bažn. lot. k. 194 | ALGIS RUBINAS žodis išlaikė pirmykštę graikišką formą diaconus. Graikų kalbos žodis Štaxovos į Euro- pos kalbas ėjo dviem keliais: per bažnytinę lotynų kalbą ir per liaudies lotynų kalbą. Vokiečiai per liaudies lotynų kalbą pasiskolino diacus, plg. vok. vid. aukšt. diaken, o per bažnytinę lotynų kalbą diaconus, plg. vok. Diakon. Iš vokiečių šio pavadinimo abi for- mas diacus ir diaconus pasiskolino čekai, kur iš diacus atsirado Zdk, o iš diaconus — diakon. Iš čekų abi šio pavadinimo formos pateko į lenkų kalbą. Per lenkų kalbą pava- dinimas atėjo į lietuvių kalbą. Pavadinimas šia reikšme išplito po visus krikščioniškus kraštus: latviai vadina diakons, rusai duaxon, kuris į rusų kalbą atėjo per bažnytinę slavų kalbą iš graikų kalbos 8taxovog (Vasmer 1964: 512). Rusai turi ir kitas šio pavadinimo formas dx ir Obxaxon. Lenkai turi dyakon, diakon, vokiečiai Diakon. Vokiečiai evange- likai turi kitą žodį diakonui pavadinti Gemeindehelfer. Šis pavadinimas, matyt, siekia pirmuosius krikščionybės amžius, kai viena iš diakono pareigų buvo vargšų ir našlių šelpimas. Iš to paties šaltinio yra kilęs žodis žėkas, kuris turi dvi reikšmes: viena jų reiškia mokinį M. VALANČ:: Ei tu, žėke, žėkeli, visų žėkų mokytojau, švento rašto skaitytojau Rr. Pasakyk, žėkeli, kas danguj girdėt? LTR (ROD). Esmi žėko mokytojas, švento rašto pildytojas LMD (TVR); kita reiškia “kunigo patarnautojas per mišias' Mz 494: Kadda Ponas Dievas ira garbinams [chwentomis gielmelemis, tada ir ghie drauge fu Gekeleis tur giedoti BP II 357; Po tam Kunigas alba jžekelei tur gedoti Mz 500. Atrodo, kad Mažvydas bando sugrąžinti ankstesnę diakono reikšmę — atlikinėti pagalbinius darbus bažnyčioje. Pavadinimas žėkas randamas jau senuosiuose raštuose 'SD 208, Q 465, Sut, N, RTZ, M. Žodžio šaltinis yra liaudies lotynų kalbos žodis diacus, kuris yra gr. Štaxovos trumpinys. Skolinys žėkas į lietuvių kalbą atėjo per lenkų kalbą, plg. Zak ‘studentas’. Lenkai šį žodį pasiskolino iš čekų, plg. Zak ‘mokinys’. Iš lenkų žodį pasiskolino rusai, plg. rus. »xax “katalikiškos mokyklos mokinys' ir ukrainai, plg. ukr. ocak ‘bursokas, seminaristas, dvasinės seminarijos auklė- tinis’. 1.2. Įvedus krikščionybę reikėjo pavadinti naujai atsiradusias kunigų pareigas, todėl prie senųjų skolinių priskirtini dvasininkų pavadinimai, kurie pavadina dvasininkus pagal jų pareigas. Pirmiausia reikėjo pavadinti parapijos valdytoją, kuris privalėjo palaikyti ryšius su žmonėmis ir turėjo gyventi prie bažnyčios. Parapijos valdytojui pavadinti buvo pasi- rinktas per lenkus atėjęs skolinys plebonas, kuris buvo vartojamas iki XVII a. Šį pavadini- mą randame BB SK 31,31, BP 1, DP 388, 366, 299, "SD 123, *SD 114. Forma plebonas atėjo per lenkų kalbą, plg. pleban. Lenkai šį žodį gavo greičiausiai iš čekų kalbos, plg. ček. pleban “kaimo klebonas), o čekai iš bažn. lotynų kalbos (FRNW)!. Mažvydas parapijos valdytojui pavadinti vartoja dvi formas: plebonas Mz 11, 95, 556 ir plebanas Mz 11. Žodis plebonas randamas ir Vilento Enchiridione Catechifimas mafas | deel palpalitu Plebonu ir Koznadiju VLN ENCH 1, Margarita theologica pirmą kartą pasiro- do forma Klibonas MT XIX, kartais šalia Klibonas vartojama ir plebonas. Nuo XVII a. antrosios pusės raštuose visuotinai įsigali lytis klebonas. Kadangi XVI a. lenkų kalba šalia pleban turėjo ir lenk. dial. kleban, tai Lietuvoje vietoj žodžio plebonas d Salys (1985: 280) mano, kad lietuvių plebonas, klebonas, klibonas kirčio vieta sutinka su gudų pleban, kleban, klibūn, tai gudai bus greičiausiai tarpininkavę mums skolinantis žodį klebonas, nes jei būtų skolinta tiesiai iš lenkų, turėtų būti klébonas. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 195 įsigalėjo klebonas. Šia reikšme žodis vartotas jau seniausiuose lietuvių kalbos paminkluo- se: KLG 158, Lex 133, B, R, MZ, GN Mr 12,5. Iš vėlesniųjų šio pavadinimo šaltinių minėtini K, M, J, RTZ. Iš šio pavadinimo kilo nemaža ir kitų religinės leksikos pavadinimų. Vieni šio pavadi- nimo dariniai priklauso vien tik katalikams arba katalikams ir protestantams, kiti — tik protestantams. Katalikams ir protestantams priklauso dariniai: klebonduti LKŽ,, vi 21 būti klebonu’, paklebonduti LKZ, 21 kiek, kurį laiką klebonauti’, praklebonduti 1LKZ, 21 “išbūti kiek laiko klebonu’, klebonūvimas LKZ, , 21 “buvimas klebonu’, kleboniétis LKZ,, 22 “klebonijos gyventojas’, klebonysté LKZ, 2 “buvimas klebonu, klebono vieta’. Prie vien tik protestantams priklausančių darinių priskiriami Mažosios Lietuvos žodynuose randami dariniai: klebonditis C,, 204, N, O 396 “klebono sūnus', klebonaičia [K], N ‘klebo- no dukté’, klebonienė K, N, R “klebono žmona), klebonikė [K], N “klebono duktė", klebo- niškas "klebonui priklausantis’, klebonytis C, 204 “klebono sūnus", klebonka K, 115 ‘kle- bono Zmona’. Lenkų kalba šalia pleban dar turi proboszcz, per vokiečių kalbą (vid. vok. aukšt. brobest, vok. Propst) pasiskolintą iš lotyniško propositus. Lietuvių kalbos senuosiuose žodynuose, raštuose ir tarmėse randame iš lenkų proboszcz pasiskolintą parapijos valdytojo pavadini- mą prabaščius N, [K], S. DAUK, ŽEM, ŠLN, Ds, C: Prabaščius rašo gromatą an dzekoną, klausia rodos VOL 373; O senasis prabaštėlis dar gyvas? SKRD. Lotynų kalba parapijos valdytoją vadina žodžiu parochus, kuris anksčiau romėnams reiškė pašto stoties šeimininką. Jis už tam tikrą valstybės nustatytą mokestį turėdavo duoti butą ir išlaikymą keliaujantiems magistratams ir pasiuntiniams. Vėliau, atsiradus parapi- joms (IV amžiuje), žodis įgavo parapijos valdytojo reikšmę. Šis žodis į lotynų kalbą atėjo iš graikų kalbos wagoyoc. Parapijos valdytojas klebonas turėdavo vieną ar kelis pagalbininkus kunigus. Pavadini- mas vikaras atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. wikary ‘vikaras’. Žodžio vikaras šaltinis yra lotynų kalbos vicarius ‘pavaduotojas’. Daukšos postilėje randame šio pavadinimo formas: Wikorius DP 99, 247,612, Wikariumis DP 203. Lenkiškoje Jokūbo Vujeko postilėje toje vietoje randame Wikary. Iš to matyti, kad pavadinimas buvo tiesiog perimtas iš lenkų kalbos. Atsiradus daug parapijų, reikėjo vyresniojo kunigo, kuris prižiūrėtų parapijų grupę, būtų dekanato valdytojas. Pavadinimas dekanas atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. dziekan ‘dekanas’. Šia reikšme žodis pirmą kartą pavartotas K. Sirvydo žodyne 'SD97. Pavadinimo dekanas šaltinis yra bažn. lot. k. žodis decanus ‘deSimtininkas’, vedinys kilo iš lot. kalbos žodžio decem “dešimt'. Senovės Romoje žodžiu decanus buvo vadina- mas imperatoriaus rūmų dešimties žemesniųjų valdininkų vyresnysis. Vyresniojo kunigo reikšmę žodis bažnytinėje lotynų kalboje gavo vėliau, kai jau atsirado vyskupijų ir dešim- čiai parapijų valdyti vyskupai skyrė dekanus. Per bažnytinę lotynų kalbą šis žodis išplito ir visuose krikščioniškuose kraštuose ir dabar visur reiškia kunigą dekanato valdytoją: lat- vial turi dekans, lenkai dziekan, vokiečiai Dekan (senesnė forma Dechant), prancūzų doyen (iš jo angl. dean). Katalikų Bažnyčios vadovas yra popiežius. Pavadinimas plačiai vartotas jau seniausiuose mūsų rašto paminkluose: VLN 4, DK 39, PK 206, DP 50, MTP 38, SD 241,'SD119,0 68, R 274,Mz,K,RTZ. 196 | ALGIS RUBINAS Pavadinimo popiežius šaltinis yra bažn. lotynų kalbos žodispapa ‘tévas’. Į lietuvių kalbą šis pavadinimas pateko per kalbas tarpininkes. Pirmiausia šį pavadinimą gavo vokiečiai, plg. s. bavarų papes, s. vok. aukšt. babes. Iš vokiečių pasiskolino čekai, plg. papež, o iščekų šį pavadinimą pasiskolino lenkai, plg. lenk. papiež. Per lenkų kalbą žodis pateko į lietuvių kalbą (Būga 1959: 26; FRNW). Iš šio pavadinimo kilo nemaža ir vedinių: Popiese Anglijos protestantų bažnyčios galva moteris' DP 85 „popiežiauti būti popiežiumi NDZ „popiežiavitmas "buvimas popiežiumi" su juo susijęs' NDZ, popieiylta ‘popiezysté’ DP 19 spopiežylte“ popiežiaus valdžia' K, 104, 0.68, 'SD 119, R 274, DP 84, popiežifkas “popiežiui priklausantis, jam būdingas' DP 89, MT 75, popiežiškai K, popiežiškis "priklausantis popiežiui, su juo susijes’ MT XXV. Katalikų kunigas turėdavo darbuotis ne tik parapijose, bet atlikti liturgijos apeigas pri- vačiose koplyčiose ar vienuolyne, būti tikybos mokytoju. Šias pareigas einantis kunigas buvo vadinamas kapelionu. Tai senas žodis, užfiksuotas jau K. Sirvydo žodyne kapelonas 'SD 83, SD 96. Lietuvių kapelionas šaltinis yra bažn. lotynų kalbos capellanus. Senuosiuose raštuose vartojamos ir kitos formos: kapelionis M, M. VALANĖ, kaplionas K, kaplonas N, MŽ 119. Lietuviškos formos kapelionas minkštasis priebalsis atspindi lenkišką formą kapelan. Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. vok Kapellan, pranc. chapelain, angl. chap- lain, lat. kapelans. Iš šio pavadinimo kilo žodžių, kurių reikšmės artimai susijusios su jo reikšme: kape- lionauti "būti kapelionu’, kapelionavimas“ buvimas kapelionu". 1.3. Senuosiuose raštuose vartojami dvasininkų pavadinimai reiškiantys dvasininko gar- bės titulą. Tokių pavadinimų turime du: vienas jų yra kanauniūikas. Šia reikšme žodis vartotas jau senuosiuose lietuvių kalbos paminkluose S. DAuK, [K], M. VALANC. Senuosiuose raštuose randame ir formą kanonykas WP 199, KL 30, SD 83. Senasis pavadinimas kanonykas atėjo per lenkų kalbą, plg. lenk. kanonik iš bažn. lotynų kalbos canonicus. Į lotynų kalbą žodis atėjo iš graikų kalbos, plg. gr. xavv “norma, taisyklė". Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. lat. kanonikis, lenk. kanonik, rus. kanonux. Lenkų kalboje šalia dabar vartojamos formos kanonik dar paliudyta gretiminė forma kanownik, kuri galėtų būti (nors įrodyti to negalima) lietuviškos formos kanauninkas šaltinis. Kitas katalikų dvasininkų garbės titulą turintis kunigas yra prelatas. Senuosiuose raš- tuose vartojamas per lenkų kalbą (plg. prafat) atėjęs lotyniškas žodis pralotas, užfiksuo- tas S. DAUK, M. VALANC, VOL 104. Daukša Katekizme vartoja lenkišką skoliniį pralotas, plg. Antri tewai pagaléi Dwašią, tai yra kunigai, Pratotai ir mokitoiei DK 82. Žodžio šaltinis yra bazn. lot. k. praelatus, kuris reiškia “turintis pirmenybę, geriausias’. Iš pavadinimo pralotas M.Valančius pasidarė darinį pralotystė ‘praloto valdoma sritis". 2. NAUJADARAI 2.1. XIX a. antroje pusėje lietuvių tauta atsidūrė ant bedugnės krašto, buvo susirūpinta lietuvių tautos išlikimu. Prasidėjo tautinio atgimimo sąjūdis. Vyko atkakli kova dėl gimto- sios kalbos teisių, pirmiausia bažnyčioje. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 197 Susirūpinta visiems lietuviams reikalinga viena bendrine kalba. Stengtasi ją tobulin- ti, apvalyti nuo šimtmetinių apnašų — svetimų konstrukcijų, žodyno barbarizmų. Ta- čiau bažnytinė kalba ilgai atsiliko nuo pasaulietinės. Esama lietuvių bažnytinės kalbos būklė netenkino atgimusios inteligentijos. XIX a. baigiantis tarp kunigų ir klebonijose pradėta kalbėti lietuvių kalba. Lenkuojantys kunigai, pamoksluose darkę lietuvių kalbą, buvo netoleruojami. Supratus, kad daugumas svetimybių į lietuvių kalbą pateko per bažnyčią, stengtasi taisyti praeities klaidas. Reikėjo iš religinės leksikos pašalinti bar- barizmus, kurti naują lietuvišką leksiką. Todėl senoji skolintinė religinė leksika buvo verčiama į lietuvių kalbą. Taip atsirado lietuviški dvasininkų pavadinimai, įvestos naujos pavadinimų formos, kurios buvo priartintos prie originalių lotynų kalbos for- mų. Kaip pavyzdį galima paminėti formą prelatas, kuri buvo padaryta senesnę formą pralotas siekiant priartinti prie lotynų kalbos žodžio praelatus. Pavadinimas užfiksuo- tas LKŽ, 602. Atsirado visiškai naujas pavadinimas pastorius, kuris reiškia protestantų evangelikų kunigą. Šia reikšme žodis yra užfiksuotas LKZ 535. Randama ir kita šio pavadinimo forma pastéras JD 1084. Žodžio šaltinis lotynų kalbos žodis pastor "piemuo, ganytojas, kunigas'. Pavadinimas paplitęs ir kitose kalbose, plg. lat. pastors, lenk. pastor, rus. nacmop, vok. Pastor, angl. pastor. 2.2. Prasidėjus atgimimui, buvo atsisakoma senųjų lenkiškų skolinių ir daromi nauji lietuviški dvasininkų pavadinimai pagal kitų kalbų modelius. Atsirado būtinybė turėti visų asmenų, teisėtai priimtų į dvasinį luomą, padariusių vienuoliškus įžadus ar kokiu nors būdu priklausančių prie bažnytinės hierarchijos, bendrą pavadinimą. Dvasininkui atsirasti davė pagrindo ta aplinkybė, kad šalia kunigo pasidarė būtinai rei- kalingas naujas specialus pavadinimas tam tikrai tikybinei sąvokai reikšti, būtent — kaip anglų priest (anglų saksų préost iš vėlesniojo lot. presbyter iš gr. TosoBūrTepos ‘senesnis’) ‘kunigas’, pranc. prėtre, vok. Priester yra skiriamas nuo angl. clergyman, pranc. ecclésiasti- que (iš lot. ecclėsiasticus "bažnytinis, bažnyčiai priklausantis"), vok. Geistlicher, taip ir lietuvių kalboje ilgainiui kunigas “religinio kulto atstovas, kuris, priėmęs kunigystės sakramentą, atlieka kunigo pareigas' buvo pradėtas skirti nuo dvasininko “dvasinio luo- mo nario, pašvęsto Dievo tarnybai". Dvasininko reikšmė yra žymiai platesnė negu kuni- go: dvasininkas yra bendrinė sąvoka, kunigas tėra dvasininko porūšis. Buvo pasidarytas žodis dvasininkas. Šia reikšme žodis užfiksuotas LKZ, „942. Be ką tik minėtos reikšmės, žodis dvasininkas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kita reikšme “kas dvasias gaudo, su dvasiomis reikalų turi' (LKZ, 942). Lietuvių dvasininkas kilo iš žodžio dvasia ir priesagos -ininkas, su kuria sudaryti daikta- vardžiai dažniausiai yra asmenų pavadinimai. Pavadinimas dvasininkas atsirado neseniai, pirmą kartą randamas Jablonskio raštuose. Į dvasinį luomą priimtiems asmenims buvo vartojamos įvairios šio pavadinimo formos: Sirvydas vartoja formą dvasingystė "SD 27, SD 47, [K]; dvasiškija Š*dvasininkų luomas’, dvasiškis S, dvasionis, plg. Pusę viešųjų mokyklų dvasionys veda V AIŽG. Panašiai pasidarytas šis pavadinimas ir kitose kalbose: latviai turi žodį garidznieks, lenkų duchowieristwo "dvasininkija", rusų dyxoeexcmeo dvasininkija". Iš šio pavadinimo kilo dvasininkiškas, -a LKŽ, 943 “būdingas dvasininkui, kaip dvasi- ninko’. 198 | ALGIS RUBINAS Lietuvoje jau buvo daug vienuolynų, jie turėjo savus pavadinimus, tačiau nebuvo bendro pavadinimo visiems vienuolijų nariams pavadinti. Toks pavadinimas pirmą kartą užfik- suotas J. Jablonskio raštuose vienuėlis. Šia reikšme žodis vartotas RTR, BZ 609, Š, DZ, NDZ. Lietuvių vienuolis padarytas iš žodžio vienas ir priesagos -uolis. Galima manyti, kad lietuvių vienuoliui atsirasti turėjo įtakos lotynų kalbos žodis monachus ‘vienuolis’. Lotynų kalba monachus pasiskolino iš graikų kalbos žodžio puovayog ‘vieniSius, gyvenąs nuošaliai, atsiskyrelis’. Iš šio graikiško žodžio, tarpininkaujant lotynų kalbai, yra kilę vokiečių Monch ‘vienuolis’, anglų monk, lenkų mnich (šalia zakonnik ‘vienuolis’), latvių mūks (moteriškos giminės forma mūkene), o tiesiog iš graikų kalbos — rusų monax. Šalia formos vienuolis Kuršaičio žodyne randame vienuolys, vienuolius. Lietuvių žodis vienudlis atsirado vėlai. Kaip vienuolis buvo vadinamas po Mindaugo ar po Jogailos krikšto, mes nežinome. Nerandame šio pavadinimo ir Mažvydo raštuose. Senuosiuose raštuose vienuolių bendruomenės narys vadinamas minychas (iš lenkų mnich). Pirmą kartą jis užfiksuotas Vilento Enchiridione: ik /cholei Minilchai ir mi- nilchkas y Klol/chtoriu VLN ENCH 46, be to, dar BP, 355, WP 132, LEX 123. Daukša vartoja įvairias formas: minychas DP 89, 91, 233, 565 ir minykas DP 13, 70,84, 119irt.t. Tokią formą randame ir Sirvydo žodyne SD 153, o Mažojoje Lietuvoje ji vartojama O 349. Senuosiuose raštuose vietoj žodžio vienuolis vartojamas pavadinimas zokonykas, nes XIII a. įsikūrus elgetaujantiems ordinams, kurių nariai siekė ne tik asmeninės tobulybės, bet apaštalavo, vyko į misijas ir bendravo su žmonėmis. Dėl to Katalikų Bažnyčios kanonuose vienuolius imta vadinti Ordens Leute, zakonni, atseit religinės institucijos įstatymų lai- kąsi žmonės. Žodis į lietuvių kalbą atėjo iš lenkų kalbos zakonnik arba b. sl. zaxonxnukb. Skolinys vartojamas Daukšos postilėje zakonykas DP 612, 535, 308, 324 ir DK 131. Skolinio įvairias formas vartoja senieji raštai ir tarmės: z6kanininkas NDZ, zakoninkas (-ykas), pvz.: Kartą šėrikas, pamokytas vieno zakoninko, išėjo tvartan su grabnyčios žvake ir pamatė velnią jojant ant arklio LTs ,, 512; Anys zakonykai buvo, brolis ir sesuva Dv; zokanykas (-nykas BzF 201, KZ), NDZ, BsMT, 38, S. DAUK, M. VALANG, pvz.: Ir kaip toli majefnio Wiefspats Diewas nori nug tavės/neg ujftot kuriū 1381 tų 3kanniku/idant galėtumbei iG5wegt anos kanczios amjinos DP 11, z6kaninkas NDZ, KZ, zokauninkas, pvz.: Zokauninkas paėmė, uzudege grabnyciq ir pastatė ant stalo S, 313, zokoninirikas KZ, zokoninkas (-ykas; M), I, NDZ, KZ, Sut, DP 324, S. DAUK. Iš šio skolinio pasidary- tas darinys zokoninkiskas "būdingas zokoninkams, vienuoliams". Vienuoliui pavadinti M. Daukšos postilėje vartojamas žodis pūstelnykas DP 196 (plg. lenk. pustelnik arba s. sl. nycmenonurs) WP 192. Iš pavadinimo vienuolis kilo nemaža kitų žodžių, susijusių su vienuolių gyvenimu, plg. vienuolystė "buvimas vienuoliu, vienuolio gyvenimas), vienuoliskas, vienuoliškumas, vie- nuolinis ‘vienuoliui budingas’, vienuolyniskas “toks kaip vienuolyne, vienuolynui būdin- gas'. Yra bažnyčioje pareigų, kurias kunigas eina tik kurį laiką. Kunigas, klausantis išpažin- čių, yra nuodėmklausys. Pirmą kartą rašytiniuose šatiniuose pavadinimas užfiksuotas M. Valančiaus raštuose. A. Juškos žodyne randama forma nuodėtklausis. Lotynų kalba nuodėmklausiui pavadinti yra net du pavadinimai: paenitentiarius ir con- fessarius. DVASININKŲ PAVADINIMAI IR JŲ ISTORIJA | 199 Kitos giminingos kalbos turi skirtingus pavadinimus kunigui, išpažinčių klausytojui, pavadinti, plg. rus. dyxoexux ‘nuodémklausys’, lenk. spowiednik, vok. Beichtiger ir Beicht- vater (Beichte ‘iSpazintis’); iš pastarojo kilo lat. biktstėvs. Kunigas, kuris sako pamokslą, yra pamokslininkas. Pirmą kartą šia reikšme rašytiniuose šaltiniuose pavadinimas užfiksuotas A. Lalio “Lietuviškame ir angliškame žodyne". Tokia reikšme žodis vartotas RTR, LKZ 304. Zodis pamokslininkas lietuvių kalbos tarmėse vartojamas dar ir kitomis reikšmėmis: ‘kas mėgsta pamokomai kalbėti, mokyti kitus' KRS, “kas mokosi, ruošiasi konfirmacijai' TP 1881, 19. Lietuvių kalbos žodis pamokslininkas sudarytas iš žodžio pamokslas ir priesagos -inin- kas, su kuria sudaryti daiktavardžiai dažniausiai yra asmenų pavadinimai. Lietuvių kalbos žodyne užfiksuota Silvestro Gimžausko žodynėlyje randama forma pamokslasakys LKZ 304. Senųjų raštų autoriai pamokslų sakytojui pavadinti vartojo lenkų kalbos skolinj, plg. lenk. kaznodzieja (kazač + *dzieja ), sulietuvindami šio žodžio antrąją dalį (lie. -dėja dėl dėti). Skiriasi šio skolinio formos: koznadėja [K], VLN ENcH 1, KLG 41, koznadieja BzB 295, M. VALANĖ, koznadėjas R, MŽ, N, koznadiejus BzB 102, koznodiejus BB Iz 40,3, koznadėjienė N, [K] ‘pamokslininkeé’. Žodžiui atsirasti, matyt, turėjo įtakos kitų kalbų pamokslų sakytojo pavadinimai, plg. bažn. lot. k. praedicator <praedicare, rus. nponoeednux, lat. spredikotajs. 3. IŠVADOS 1. Visi senieji dvasininkų pavadinimai yra pasiskolinti iš kaimyninių krikščioniškų tautų. Daugiausia buvo skolinamasi iš lenkų kalbos. Pasiskolinti pavadinimai dažniausiai nebuvo lenkų kalbos žodžiai, o tik per lenkus atėję lotyniški dvasininkų pavadinimai. Didžiosios lotyniškų pavadinimų dalies nebuvo galima išversti į kurią nors kalbą, nes tai buvo lotynų kalbos žodžiai, tik bažnytinėje lotynų kalboje įgavę religinę reikšmę. Todėl tų žodžių niekas neversdavo, o palikdavo lotyniškus. Tokie pavadinimai, atėję į kurią nors kalbą, dažniausiai išlaikydavo lotynišką formą arba būdavo pakeičiami pagal tos kalbos dėsnius. Lietuviški dvasininkų pavadinimai labiausiai plito per bažnytinę literatūrą. To meto bažnytinė literatūra dažniausiai buvo verčiama iš bažnytinės literatūros lenkų kalba. O kartu su vertimais ateidavo ir krikščioniškos sąvokos. Taip atėjo pavadinimai popiežius, vyskupas ir kiti. 2.XIX a. pab. atgimimo laikotarpiu susirūpinta bažnytine kalba ir jos leksika. Senieji per lenkų kalbą atėję iš lotynų kalbos kilę pavadinimai vėl buvo lotyninami. Pavyzdžiui, forma pralotas buvo priartinta prie lotyniškos formos ir taip atsirado prelatas. Susirūpinta ir iš lenkų kalbos skolintais pavadinimais, juos imta keisti lietuviškais. Vietoj lenkiško kaznodzieja pasidarytas pamokslininkas, vietoj zakoninkas —vienuėlis. Buvo lietuvinama visa bažnytinė kalba ir religinė leksika. SUTRUMPINIMAI Šaltinių sutrumpinimai tokie pat kaip Lietuvių kalbos žodyne. 200 | ALGIS RUBINAS LITERATŪRA BUGA, K. 1958, 1959, 1961: Rinktiniai raštai 1, 2, 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės litera- tūros leidykla. DROTVINAS, V. 1987: Lexicon Lithuanicum, Vilnius: Mokslas. FRAENKEL, E. 1955-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch 1-2, Heidelberg: Carl Winter Universitatsverlag, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. GUTAUSKAS, J. 1992: Krikščionybė Lietuvoje, Kaunas: Caritas leidykla. JouGaN, A. 1958: Stownik koscielny tacinsko-polski, Poznan-Warszawa-Lublin: Ksiggarnia Sw. Woj- ciecha. KABELKA, J. 1964: Kristijono Donelaičio raštų leksika, Vilnius: Mintis. KARuLIS, J. 1992: Latviešu etimologijas vardnica 1-2, Riga: Avots. KAVALIAUSKAS, Č. 1992: Trumpas teologijos žodynas, Vilnius: Logos knyga. Kruoras, J. 1998: Rinktiniai raštai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KVIETKAUSKAS, V., red. 1985: Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. KUDZINOWSKI, Cz. 1977: Indeks-stownik do "Daukšos Postilė' 1-2, Poznan: Wydawnictwo UAM. LENZENWEGER, J., STOCKMEIER, P. 1996: Katalikų Bažnyčios istorija 1—2, Vilnius: Katalikų pasaulis. MACHEK, V. 1957: Etymologicko slovnik jazyka českėho a slovenského, Praha: Nakladatelstvi Českos- lovenskė Akademie V—d. MAYENOWA, M., red. 1966-1985: Stownik polszczyzny XVI wieku 1-16, Wroctaw—Warszawa—Krakow: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich. MaziuLis, V. 1988-1997: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 1-4, Vilnius: Mokslas (1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (3-4). MicHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. NEWMAN, B. M. 1971: A concise Greek-English dictionary of the New Testament, Stuttgart: Deutsche Bibelgesellschaft. RYBELIS, A., red. 1991: Religijotyros žodynas, Vilnius: Mintis. SABALIAUSKAS, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SALYs, A. 1985, 1992: Raštai 3, 4, Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromsė6: Universitetsforlaget. ToroRov, V. N. 1975-1990: Ilpycckuu sazeik, A-D; E-H; K-L, L, Mocksa: Hayxa. URrBAS, D. 1996: Martyno Mažvydo raštų žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. URBUTIS, V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. VASMER [®acmep], M. 1950-1973: Smumonozuueckuu cio6aps pycckozo s351xa 1-4, MockBa: Ilporpecc. ZINKEVICIUS, Z. 1987-1992: Lietuvių kalbos istorija 1-5, Vilnius: Mokslas. Algis Rubinas Gauta 2001 04 20 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva