Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 145-166 Lietuvių kalbos subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai STASĖ KRINICKAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The two semantic types of verbs distinguished in this paper, subject-oriented and object-oriented verbs, reflect the two main types of sentence perspective in Lithuanian. Both define a number of semantic roles which are subsumed by the hyper-roles of subject and object. The hyper-role of subject includes the semantic roles of agent, patient, percipient, result, beneficiary, content, modus, source, directive, instrument. The hyper-role of object comprises the semantic roles of patient, cau- sator, counter-agent, finitive, motive, comitative and retributive. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SAMPRATA Veiksmažodžiai pagal reikšmę kurių ne kurių tyrėjų skiriami į dvi didesnes grupes: subjektinius ir objektinius veiksmažodžius (Ufimceva 1980: 41, Jakaitienė 1988: 114, Krinickaitė 1997: 40-41). SUBJEKTINIAIS laikomi tie veiksmažodžiai, kurie žymi veiks- mus, siejamus su subjektu ir neišeinančius už jo sferos ribų. OBJEKTINIAI veiksmažodžiai žymi veiksmus, nukreiptus į objektą, bet drauge išlaikančius ryšį su subjektu. Vadinasi, subjektiniai veiksmažodžiai sakiniuose suponuoja subjektinius santykius ir nesuponuoja objektinių. Tuo tarpu objektiniai veiksmažodžiai suponuoja visų pirma objektinius, bet taip pat ir subjektinius santykius. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra pro- totipiniai (Holvoet 1991: 50-51). Apie beasmenius veiksmažodžius reikia pasakyti, kad vieni i$ jy vartojami beasmeniuo- se sakiniuose šliejasi prie subjektinių veiksmažodžių (Jam nesiseka), kiti — prie objektiniy (Man skauda galvą. Sulijo šieną. Mus išaušo kelyje). Tada, kai sakiniuose nesama subjekto (Vakarėja. Temsta), subjektas gali būti numanomas iš visos kalbančiojo patirties. Tai galė- tų būti kalbamosios situacijos aplinka, kalbančiojo regimasis laukas. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad veiksmažodžių skirstymas į subjektinius ir objekti- nius atitinka seną kalbotyros tradiciją skirstyti veiksmažodžius į tranzityvinius ir intranzi- tyvinius ir ypač į tranzityvinius ir intranzityvinius plačiąja prasme. Tokia veiksmažodžių klasifikacija pagrįsta veiksmo subjekto ir jo objekto sąvokomis. Atskyrus bendriausias veiksmažodžių reikšmes — veiksmo ir būsenos (plačiąja prasme), subjektą ir objektą galima apibrėžti semantinių funkcijų (vaidmenų) terminais. Čia vado- vaujamasi požiūriu, pagal kurį subjektu laikomas veiksmo predikatų agentas, rečiau in- strumentas, o būsenos predikatų — patientas, percipientas, beneficientas, rezultatas, kon- tentyvas. Objektu laikomas veiksmo predikatų patientas, rezultatas, beneficientas, 146 | STASĖ KRINICKAITĖ instrumentas, kontentyvas, finityvas ir būsenos predikatų kontragentas, percipientas, po- sesorius, kontentyvas, rezultatas, aspektas. Semantinės subjekto ir objekto funkcijos aiškiai skiriamos nuo sintaksinių veiksnio ir papildinio funkcijų, kurios priklauso nuo sintaksinės sakinio sandaros. Pavyzdžiui, pasy- vinės sandaros sakinyje Laiškas buvo parašytas tėvo subjekto semantinę funkciją atlieka papildinys (tėvo), 0 objekto funkciją — sakinio veiksnys (laiškas). Skiriant veiksmažodį prie subjektinių ar objektinių, reikia atsižvelgti ir į jo pavartojimą konkrečiame sakinyje tiesiogine ar perkeltine reikšme. Veiksmažodžiai dažnai esti dau- giareikšmiai, ir vienos jų reikšmės gali būti subjektinės, o kitos — objektinės. Taip pat reikia pabrėžti, kad skirtingų leksinių bei semantinių grupių veiksmažodžiai numato skir- tingas semantines funkcijas. Tačiau ir atsižvelgiant į veiksmažodžių leksines bei semanti- nes grupes dar negalima paaiškinti visų veiksmažodžių vartojimo variantų ar sinonimiš- kumo. Reikėtų prisiminti, kad kiekvieno sakinio predikatas atitinka ir tam tikras situacijos ypatybes, ir ne visas iš jų lemia vien veiksmažodžių reikšmė (Rosen 1996: 191-223). Šiame straipsnyje remiamasi artimiausia veiksmažodžių aplinka sakiniuose, užfiksuotuo- se Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (*1993), Lietuvių kalbos žodyne (1-XIX, 1956-1999) ir N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyne (1, 1994; II(1) 1998). Taip pat analizuojami subjektinių ir objektinių veiksmažodžių pavyzdžiai, šio straipsnio autorės su- rinkti iš publicistikos, mokslo ir mokslo populiarinamųjų darbų, šnekamosios kalbos, tau- tosakos ir grožinės literatūros. Įprastų šnekamosios kalbos pavyzdžių šaltiniai nenurodomi. Palyginus visus rastus subjektinių ir objektinių veiksmažodžių vartojimo atvejus, maty- ti, kad skirtingoms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupėms būdingos skirtingos semantinės funkcijos. Įvairioms leksinėms subjektinių ir objektinių veiksmažo- džių grupėms būdingi ir tam tikri artimiausios aplinkos ypatumai, o kurioms ne kurioms grupėms — ne tik tam tikri būdingieji aktantai, bet ir laisvieji nariai. Galima teigti, kad veiksmažodžių semantinės funkcijos priklauso nuo jų leksinės reikšmės (resp. leksinės semantinės grupės) ir nuo jų artimiausios aplinkos, kurioje svarbų vaidmenį atlieka ne tik aktantai, bet ir laisvieji nariai. Kai kalbama apie veiksmažodį kaip apie daugiareikšmę leksemą ir turima omeny Zo- džio reikšmių visuma, skiriamos ir SUBJEKTINIU—OBJEKTINIU bei OBJEKTINIŲ—-SUBJEKTINIŲ veiksmažodžių grupės. Subjektiniais-objektiniais laikomi tie veiksmažodžiai, kurių tie- sioginės reikšmės yra subjektinės, o perkeltinės — objektinės arba tie veiksmažodžiai, kurių dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra subjektinės, o retesnės — objektinės (pvz.: kimti, šalti, šnypšti, šviesti). Objektiniy—subjektiniy veiksmažodžių tiesioginės reikšmės yra ob- jektinės, o perkeltinės —subjektinės, taip pat dažnesnės ir įprastesnės reikšmės yra objekti- nės, o retesnės —subjektinės (pvz.: kalbėti, laikyti, laimėti). Kadangi tas pats veiksmažodis, pavartotas skirtingomis reikšmėmis, kiekvienu atveju yra arba subjektinis, arba objektinis, todėl ir pagrindinės veiksmažodžių grupės yra subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai. Subjektinių-objektinių ir objektinių-subjektinių veiksmažodžių grupes aktualu skirti tik tada, kai veiksmažodžiai klasifikuojami kaip leksemos ir tiriami bendresniais tranzityvu- mo teorijos, daugiareikšmiškumo, tipologijos ir pan. aspektais. Reikia pasakyti, kad ir subjektiniai, ir objektiniai veiksmažodžiai kaip bendresnės gru- pės ligi šiol kalbotyros darbuose nedaug yra tirtos. Taip pat ir terminai subjektiniai, objek- tiniai yra retesni negu intranzityviniai, tranzityviniai. Seną vartojimo tradiciją turintys termi- SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 147 nai franzityviniai, intranzityviniai ligi šiol vartojami ir siaurąja, ir plačiąja prasmėmis. Pla- čiąja prasme franzityviniai įvardija objektinius, o intranzityviniai — subjektinius veiksmažo- džius. Kadangi šių laikų kalbotyroje yra suvokiamas veiksmažodžio reikšmės komplek- siškumas, įvairių pasaulio kalbų aprašuose įprastos yra tranzityvinės ir intranzityvinės frazės (transitive, intransitive phrases), tranzityvinės ir intranzityvinės konstrukcijos (transitive, in- transitive construction), tranzityviniai ir intranzityviniai sakiniai (transitive, intransitive clau- ses), tranzityvines ir intranzityvines struktūros (transitive, intransitive structures). Veiksma- zodzio tranzityvumas ir intranzityvumas yra svarbus semantinis, i$ dalies ir gramatinis požymis, parankus ir tipologijai. Tos reikšmės, kurios nors vienoje iš pasaulio kalbų zymi- mos morfologijos priemonėmis, laikomos esančios reikšmingos kiekvienai kalbai (Maj- sak 2000: 10). Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių terminai, siejami su semantikos aspektu, daž- niau vartojami rusų ir lietuvių kalbotyroje (Ufimceva 1980: 44; Jakaitienė 1988: 114; Krinickaitė 1997: 39-41). Kalbant apie veiksmažodinius sakinius, kur subjektiniai ir objektiniai veiksmažodžiai dažnai eina predikatais, matyt, vartotini taip pat subjektiniai ir objektiniai predikatai (subject-oriented predicates, object-oriented predicates) (plg. Ve- enstra 2000: 882). Pastarosios predikatų grupės, matyt, lietuvių kalboje yra dvi didžiausios predikatų gru- pės — VEIKSMO ir BUSENOS (plačiausia prasme) predikatai. Tokio bendriausio predikatų skirstymo pakanka tam, kad subjekto ir objekto sąvokas būtų galima susieti su semantinė- mis funkcijomis. Atskirai paimtų veiksmo ir būsenos predikatų semantinės funkcijos įeina į bendresnes subjektinių ir objektinių santykių grupes (Ambrazas 1986: 27). Su veiksmo predikatais dažniausiai siejama agento semantinė funkcija, o su būsenos predikatais — patiento, percipiento, beneficiento semantinės funkcijos. Subjektas apibrė- žiamas kaip veiksmo predikatų agentas ir būsenos predikatų patientas, percipientas, bene- ficientas (Ambrazas 1986: 27): 1 LENTELĖ. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKVINIŲ SANTYKIŲ TIPAI Semantiniai santykiai Su veiksmo predikatais sie- Su būsenos predikatais sie- jamos semantinės funkcijos jamos semantinės funkcijos Subjektiniai A (Atvažiavo svečių. P (Stiklinė sudužo) Lietus suplakė rugius) Pce (Visi išgirdo triukšmą) B (Tėvai turėjo žemės) Objektiniai P (Mergaitė sudaužė stiklinę) CON (Aš nežinau kelio. R (Kaimynas iškasė griovį) Trūksta pinigų) B (Išsiunčiau laišką tėvams) R (Pinigai pavirto anglimis) I (Pagriežk smuiku) Vadinasi, objektą galima apibrėžti kaip veiksmo predikatų patientą, rezultatą, benefi- cientą, instrumentą ir būsenos predikatų kontentyvą ir rezultatą. Palyginti su objektiniais, subjektiniai santykiai yra prototipiniai (plg. Holvoet 1991: 50-51). 148 | STASĖ KRINICKAITĖ SUBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai dažniausiai numato AGENTO semantinę funkciją, pvz.: Jūs plušot dieną naktį. (KONDR AZL 50). Visi dirba, skuba. Motina kruopščia be paliovos. Vaikai po kiemą šėlioja. Komisija posėdžiauja. Subjektiniai veiksmažodžiai tada, kai jie reiškia ne konkrečius fizinius veiksmus (ins- tance of action), o apibendrinto pobūdžio veiklą, veiklos pobūdį (activity), savo reikšme priartėja prie objektinių veiksmažodžių, vartojamų be objekto (vadinamojo absoliučiojo vartojimo atvejais), pvz.: vaikas kalba, mama verda, tėvas smuikuoja. Agentyvumo laips- nis ne visų vienodas, nemažą vaidmenį atlieka ir vartojimo kontekstas. Kalbos vartotojai nevienodai suvokia, ar veiksmažodis žymi valingą veiksmą, ar būseną. Tai paaiškinama tuo, kad tam tikruose kontekstuose subjekto ir objekto priešprieša yra neaktuali ir neutra- lizuojama, nes kai kada subjektas ir objektas referentiniame lygmenyje atitinka vieną, o ne du daiktus (Krinickaitė 1997: 41; Ono 1999: 16). Galima sakyti, kad tai pasekmė ir kalbos sandaros, nes kalbos vienetų diskretiškumas ir semantikos kontinuumo nediskretiškumas lemia laipsniškus perėjimus nuo vienos reikšmės prie kitos (Lykova 1999: 54-55). Agento funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir gyvas būtybes, ir negyvus daiktus bei gamtos jėgas. Skiriamos dvi pagrindinės agento atmainos — agentas, [A,], bū- dingas gyvoms būtybėms, ir agentas, [A.], būdingas negyviems daiktams, stichinėms jė- goms bei kitiems gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrenginiams, mašinoms, prietaisams, kurie turi tam tikrą energiją ir dėl to gali atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturi savo iniciatyvos (Sližienė 1994: 19). Agento funkciją turintis veiksnio vardininkas sakinyje gali būti atskirai nepasakytas, suponuojamas pačios veiksmažodžio formos, pvz.: Ko liūdi? Aklinėjau tamsoje. Važiavome visą naktį. Vos žengiau per slenkstį. Meluoja per akis. Atsargiai apsilenkėme. Žiopso iš nustebimo. Agento, funkciją numato ir veiksmažodžiai, žymintys psichinę veiklą ar elgseną, plg.: Vaikas šypso. Svečiai linksmai juokėsi. Ko jis taip nertėja? Mergaitės atvirauja. Ko tu raudi — neraudok! Mokinys fantazuoja. Vaikinas savivaliauja, nesilaiko įstatymų. Motina kol kas dar kenčia, nieko nesako. Sesuo įsižeidė. Dėdė juokauja. Mergaitė gražiai pasielgė. Tai veiksmažodžiai, žymintys veiksmus, būdingus žmogui kaip gyvai būtybei ir žmogui kaip asmenybei. Sakiniuose, kuriuose veiksmažodžiai šypsoti(s), juoktis, nertėti, liūdėti, raudoti, įsižeisti ir kt. eina predikatais, kiti sakinio nariai dažnai rodo veiksmo atlikimo būdą, jo kokybinę ir kiekybinę charakteristiką, vietą ar laiką, bet jie dažniausiai yra ne aktantai (t. y. valentiniai palydovai), o laisvieji nariai. Sakiniuose su veiksmažodžiais, žyminčiais veiklos pobūdį (triūsti, plušti, kruopšti ir kt.) tam tikrais atvejais galimi aktantai, turintys objekto, instrumento semantines funkcijas. Laisvieji nariai, rodantys veiksmo erdvės ir laiko para- metrus, neskiria vieno veiksmo nuo kito ir galimi visuose veiksmažodiniuose sakiniuose. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 149 Veiksmus, laikomus būdingais žmogui kaip civilizacijos ir tam tikros kultūros atstovui, galima skirstyti pagal tikslą: (1) tvarkomieji veiksmai; (2) dorojamieji (perdirbamieji) veiksmai; (3) išgaunamieji veiksmai (padaromieji): (a) materialieji, (b) materialieji—dva- siniai veiksmai, (c) dvasiniai (mentaliniai) (Stepanov 1997: 210). Tokia klasifikacija dau- giau tinka objektiniams veiksmažodžiams, nors ne svetima ir subjektiniams. Judėjimo (slinkties) veiksmažodžiai, numatantys agento semantinę funkciją, žymi veiks- mus, būdingus ne tik žmogui ir visoms gyvoms būtybėms, bet ir negyviems daiktams, įvairiems įrenginiams, stichinėms jėgoms. Be agento, galimi kiti aktantai — lokatyvas, direktyvas (pradinis taškas, galinis taškas, kelias). Lokatyvas ir direktyvas sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais padeda skirti ir veiksmažodžių reikšmes. Pvz.: Sugrįžo visi atgal. Kas ten bėga? Toliau jis brido vandeniu. Kur jis cimpina, nosį nuleidęs? Vaikai ant ledo čiuožia. Susigėdęs dvylina lauk. Mokiniai ėjo keliu. Vaikas kabarojasi į kalną. Kur dabar visi Zioplinéja? Sakiniuose su judėjimo veiksmažodžiais (kaip ir kituose veiksmažodiniuose sakiniuo- se) svarbų vaidmenį turi semantinis įvairių sakinio komponentų derinimas (Stepanov 1989: 16-17; Krinickaitė 1989: 167-168). Sakiniuose su judėjimo veiksmazodziais daž- ni aktantai, atliekantys lokatyvo ir direktyvo semantines funkcijas, taip pat laisvieji nariai, turintys įvairias slankumo ir orientacines reikšmes (žr. Valiulytė 1998: 23-25). Bitės zuja aplink avilį. Jie plaukė nuo tolimų Nemuno kraštų (Cv). Ir aš, sėdęs į liftą, pakilau dar tris aukštus. Kur tie žmonės garma? Pelės tik knibžda po šiaudus. Paukščiai lekia į pietus. Katė sėlina prie žvirblių. Zuikis skuodžia per laukus. Vienintelis langas išėjo į niūrų, pridvisusį kiemą (BUBN K 106). Jeigu ne — drožk iš namų! (BUBN K 105). Kai agentas yra žmogus, su judėjimo veiksmažodžiais dažniau eina aktantai, turintys instrumento semantinę funkciją (plaukioja burlente), taip pat dažniau pasitaiko ir laisvųjų narių, reiškiančių antrąjį agentą (skrisime su broliu), motyvą (nuvažiuok už mane), tikslą (važiuosime malkų), atlygį (parvažiavau už du litus). Moduso, kvantitatyvo, lokatyvo, ypač direktyvo (AB, AD, VIA) funkcijas reiškiančios sakinio dalys yra įprastos sakiniuose su visais judėjimo veiksmažodžiais. Pvz.: Jis ilgai negrįžta — ėmiau nerimauti. Grįžtu namo. Kur skverbiesi, ar nematai, kad nėra vietos. Sprukau pro duris lauk. Paskui šoka ant dviračio ir pasileidžia atgal (Avyž STM 353). Važiavo- me prie marių kalnuotu raudonžemio keliu. Klajoja po platų pasaulį. Kam maknoji po purvy- ną, gali pašaliu eiti. Trejetas vyrų ir viena moteris, lydimi Balio Adamonio, pamažu šnekučiuo- dami atžingsniavo prie užvertų salės durų (BUBN K 91). Bėga paname, jpuola į kiemą |...], dusdamas lekia prieš kalvą (BuBN NRŽ 280). Iš judėjimo veiksmažodžių, žyminčių žmogaus ir kitų gyvų būtybių bei daiktų judėjimą, vartosenos matyti, kad dažnai kalbėtojui yra svarbu nurodyti tik tam tikrą slinkties atkarpą ar kitus slinkties parametrus, pvz.: 150 | STASĖ KRINICKAITĖ Vištos tupia laktoje. Traukimės po pastoge, kad nesulytų. Šarangė varangė po suolu susirangė (FLK). Kadangi veiksmažodžio reikšmė yra kompleksiška, griežtos ribos tarp veiksmažodžių leksinių grupių daugeliu atvejų nėra. Judėjimo veiksmažodžiams yra artimi padėties kei- timo veiksmažodžiai, plg.: sėsti, gulti, lipti (į antrą aukštą), taip pat padėties erdvėje veiks- mažodžiai (gulėti, sėdėti, kaboti, kyboti, suptis), kurie suponuoja agentą ir lokatyvą bei direktyvą. Pvz.: Jis pats kasdien po valandą stovėdavo ant galvos, jtikinédamas pasekti jo pavyzdžiu (SIR GIR K 20). Ant mano sprando nesėdėsi (BUBN K 105). Šioje grupėje nemažai yra sangrąžinių veiksmažodžių, kuriems yra būdinga padėties kitimo erdvėje reikšmė (kabarotis, kartis, susiriesti ir kt.). Pvz.: Vaikas susiriesdavo ant suolo ir per naktis miegodavo. Susiriesime prie eglės ant šaknies kokios, prie eglės pridėsi galvą — jau ir miegi. Pasilenk, kad neužsigautum. Subjektiniai veiksmo reikšmės veiksmažodžiai tik retai numato INSTRUMENTO seman- tinę funkciją. Pvz.: Dūduoja dūdelė. Kažkur toli griežė armonika. Ataidi trimitai. Subjektinių veiksmažodžių numatoma agento, semantinė funkcija yra būdinga negy- viems daiktams, stichinėms jėgoms, gamtos ir visuomenės reiškiniams, įvairiems įrengi- niams, mašinoms, prietaisams, pasižymintiems energetinėmis savybėmis ir galintiems atlikti ar sukelti veiksmą, bet neturintiems savo iniciatyvos, pvz.: Prie Jupiterio laivas atskriejo 1988 m. rugpjūčio mėnesį. Kosminis zondas atsiskirs nuo orbitinio bloko (SP). Vėjarodis sukasi. Raketa pakilo. Autobusas važiuoja. Laivas artėja prie kranto. Šią funkciją reiškiančius žodžius galima skirstyti į poklasius, nelygu kas — negyvas daik- tas, gamtos jėga, priežastis ar veiksmo priemonė — yra agentas,, plg.: Vanduo upeliais plūsta. Žaibas blykčioja. Vėjas pučia. Dvelkia pavasario vėjas. Šaltukas spaudžia. Vien spengia tyla. Įprasti atvejai, kai agentas yra gyva būtybė, ką nors daranti nevalingai, be iniciatyvos. Todėl galima kalbėti apie tam tikrus AGENTO AKTYVUMO LAIPSNIUS, atsižvelgiant į tai, kokiu mastu situacija yra suvokiama kaip agento kontroliuojama ar nekontroliuojama (Holvoet 1991: 164). Agento nekontroliuojamą situaciją žymi savaiminės reikšmės san- grąžiniai veiksmažodžiai. Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 151 Norėjo apmulkinti kitą, ir pats [A] apsimulkino. Visa apsitaškiau gatvėje. Apmaudžiai apsi- skaičiavau. Vaikas apsišlėkė vandeniu. Būsenos subjektiniams veiksmažodžiams būdingiausia yra numatoma PATIENTO se- mantinė funkcija, veiksmo poveikio gavėjo arba būsenos turėtojo funkcija, būdinga tiek gyviems, tiek negyviems daiktams, taip pat ir abstraktiems dalykams (Sližienė 1994: 20). Ypač tai pasakytina apie vadinamuosius savaiminius veiksmažodžius. Pvz.: Ligonis dūsta, kvapo neatgaudamas. Sūnus karščiuoja. Serga mergaitė. Kai patiento funkcija būdinga žmogui, nelygu kontekstas, ją kartais sunku būna atriboti nuo agento, funkcijos, plg.: Vaikas jau snaudžia. Jis tirta visas nuo šalčio. Ji aikčioja skausmu. Kūdikis klykia. Vaikas nurimo. Anksti nubudau. Berniukas nuobodžiauja. Žymiai apibrėžtesnė patiento funkcija būdinga negyviems daiktams. Tačiau kartais, pavyzdžiui, kalbant apie augalus, juntamas ir tam tikras agentyvumo atspalvis. Pvz.: Žolė pradėjo augti. Rugiai jau dygsta. Uosis lapoja. Ūgliai medėja. Rugiai stybsta pamiškėje. Pavėsyje netarpsta medžiai. Rugiai jau varpoja. Kopūstai čia veša. Virbsta žolės. Žolė želia. Obe- lys žydi. Agentyvumo atspalvis pastebimas ir tais atvejais, kai patiento funkciją numato kinta- mosios būsenos veiksmažodžiai, dar vadinami dinamiškos savaiminės būsenos veiks- mazodziais, pvz.: Bokštas krypsta į šoną. Nuo obuolių net šakos linksta. Dagiai ryzga į drabužius. Medžio vidus dumba. Dūmai rūksta iš kamino. Vežimas įmuko į purvyną. Akmuo skęsta. Žemė atsi- vėrė. REGIMOJO BŪVIO veiksmažodžiai taip pat suponuoja PATIENTO semantinę funkciją. Pvz.: Už sodo plytėjo laukai. Akmuo rėpso vidury kelio. Valtis ežere skendi. Tuščios šakos styro. Kalnai stūkso tolumoje. Medžio šakos svyra žemyn. Tarp tų kalvelių ežerai tyvuliuoja. Prie pat mūsų žiojėjo gili praraja. Grybai tarp medžių marguliuoja. Linai mėlynuoja. Miškas tolumoje melsvuoja. Šie veiksmažodžiai artimi savaiminiams, plg.: Jau tavo plaukai žiluoja. Tais atvejais, kai veiksmažodžiai žymi gyvūnų būsenas, patiento funkcija priartėja prie agento, funkcijos. Pvz.: 152 | STASĖ KRINICKAITĖ Trobelėje kažkas slypi. Šmėkšo kažin kas iš patamsio. Urve tūno lapė. Sakiniuose su būsenos kitimą žyminčiais savaiminiais veiksmažodžiais patiento funk- cija būdinga negyvus daiktus ar medžiagas reiškiantiems daiktavardžiams, pvz.: Upė tvinsta. Upė slūgsta. Mūsų upės seklėja. Nuo šilumos medus skystėja. Netepta mašina labai dyla. Jau jo kaulai po žemėmis dūla. Dantys genda (kiūra). Pamatai Yra. Pomidorai raus- ta. Lempos dagtis anglėja. Cukrus tirpsta. Lajus stingsta. Spaliai byra. Pienas jau gyžta. Sena lepšė glemba. Drėgni miltai greit karsta. Ledas akija nuo saulės. Gyvsidabris termometro stulpely- je nebeslinko aukštyn (Avyž STM 478). Panašiai patiento semantinė funkcija priskiriama ir žmogaus kūno dalims, pvz.: Rankos dreba. Grumba rankos. Veidas blykšta. Akys ašaroja prieš vėją. Nuo bulvių rankos juosta. Karštoje saulėje kempa lūpos. Galva plinka. Oda munka. PATIENTO semantinė funkcija suponuojama ir savaiminiams veiksmažodžiams, žymin- tiems meteorologinius ir kitus gamtos reiškinius, pvz.: Šaltis lyžta. Rimsta vėjas. Rūkas kyla. Rasa krinta. Oras šyla, bjūra. Sniego danga plonėja. Dangus ėmė šviesėti. Naktis vis labiau tamsėjo. Pamažu ėmė gesti giedros šviesa (BUBN K 94). Sakiniuose su garsų veiksmažodžiais patiento funkcija esti gana artima agento funkci- jai. Pvz.: Balsas miške aidi. Šnara lapai. Varpeliai tilindžiuoja. Ginklai žvanga. Nuo šaudymo net langai žvaga. Miškas ūžia. Ledas traškėjo. Barkši spintoje indai. Obuoliai krisdami bubsi. Vėjui pučiant, miškas ošia. Kai šnekos procese svarbu skirti agentą nuo patiento šios dvi semantinės funkcijos esti pakankamai apibrėžtos. Esama atvejų, kai situacijos šiuo atžvilgiu interpretuojamos kaip sinkretiškos, 0 agento ir patiento semantinės funkcijos skiriamos iš platesnio konteksto. Prireikus kalbantysis gali pasitelkti papildomų raiškos būdų, padedančių atriboti agentą nuo patiento. Patiento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir abstrakčius da- lykus, pvz.: Būklė blogėja. Aiškėja esmė. Nuotaikos nuolat kinta. Menksta jo sveikata. Silpsta regėjimas. O Mariaus apetitas augo proporcingai išbadautų dienų skaičiui (Avyž STM 483). Sakiniuose su egzistavimo veiksmažodžiais patiento semantinė funkcija yra akivaizdi (egzistavimo veiksmažodžiais laikomi ir atsiradimą žymintys veiksmažodžiai, plg. Valei- ka 1998: 63). Pvz.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 153 Gyveno trys broliai. Buvo buvo kalvė ir nuvirto bebūdama. Absoliučiai gryno vandens gamtoje visai nėra. Vakare atsirado uodų. Kamaroje priviso pelių. PERCIPIENTO — psichinės būsenos patyrėjo — semantinę funkciją implikuoja percepcijos veiksmažodžiai. Pvz.: Motina nudžiugo. Pasakotojas jaudinasi. Šuo pasišiaušė. Mergaitė sutriko. Tėvas sukluso. Vaikas nuliūdo. Ji tikrai susikrimto. Arklys gąsčioja. Kačiukai jau mato. Percipiento funkcija sakiniuose gali būti nusakoma ne tik vardininku, bet ir naudinin- ku, pvz.: Man nematyti. Jam patinka detektyvai. Mums lašiniai neskonėjo. Kaip tau rodosi? Būsenos reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai implikuoja ir BENEFICIENTO — veiksmo adresato, gavėjo — semantinę funkciją, kuri sakiniuose dažniausiai realizuojama naudinin- ko linksniu. Pvz.: Jam sekasi. Vaikams klojasi gerai. Kaip tau einasi? Nevyksta jam su darbais. REZULTATO semantinę funkciją subjektiniai veiksmažodžiai numato palyginti retai. Ją galima aptikti tik sakiniuose su kintamosios būsenos reikšmės veiksmazodziais, pvz.: Kilo triukšmas. Kilo karas. Užsimezgė šneka. Susisluoksniavo žemės pluta. Degant dujoms susidaro smalkės. Prasidėjo sumaištis. Dygsta grybai. Šiaip jau rezultato semantinę funkciją dažniau numato objektiniai veiksmažodžiai. Taip pat tik kintamosios būsenos reikšmės veiksmažodžiai suponuoja KONTENTYVO semantinę funkciją, kuri irgi gana reta, pvz.: Skamba daina. Išėjo nesusipratimas. Atsitiko nelaimė. Apibendrinant reikia pasakyti, kad subjektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, subjekto hiperfunkcija apima agento,, agento,, patiento, percipiento, rezultato, benefi- ciento, kontentyvo, instrumento semantines funkcijas. Kiekvieną šių funkcijų numato daugiau ar mažiau apibrėžtų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI Subjektinių ir objektinių veiksmažodžių grupės nėra lygiavertės ir simetriškos viena kitos atžvilgiu. Subjektiniai santykiai dažniau būna predikatiniai. Tačiau objektinių santy- kių raiška taip pat yra svarbi ir kiekvienos kalbos savita. Žinomiausios lingvistinės univer- salijos—sintaksiniai subjektai ir tranzityviniai sakiniai arba, tiksliau kalbant, jų konceptu- alieji ir funkciniai atitikmenys ar archetipai (Beck 2000: 277). Tačiau susisteminti visą šią 154 | STASĖ KRINICKAITĖ raiškos priemonių įvairovę vienoje kalboje ir įvairiose kalbose galima pirmiausia tik re- miantis semantikos pagrindu. Kurių ne kurių objektinių veiksmažodžių semantika jau šiek tiek yra tirta. Taip pat, kaip anksčiau minėta, yra nustatyta, kad veiksmo predikatai paprastai turi su ja siejamas patiento (Mergaitė sudaužė stiklinę), rezultato (Kaimynas iškasė griovį), beneficiento (Išsiunčiau laišką tėvams), instrumento (Pagriežk smuiku) funk- cijas (Ambrazas 1986: 27). Su būsenos predikatais siejamos semantinės funkcijos — kontentyvas (Aš nežinau kelio. Trūksta pinigų), rezultatas (Pinigai pavirto anglimis) (ten pat). Iš objektinių veiksmažodžių vartojimo pavyzdžių matyti, kad įvairuoja taip pat ir numa- tomos semantinės funkcijos, formuojančios subjekto hiperfunkciją. Semantinės funkcijos, sudarančios pagrindą tiek subjekto, tiek objekto hiperfunkcijoms, implikuojamos skirtin- gų leksinių semantinių grupių objektinių veiksmažodžių. Didžiausią objektinių veiksmažodžių dalį sudaro veiksmo reikšmės veiksmažodžiai. Šie veiksmažodžiai numato agento semantinę funkciją ir dar implikuoja PATIENTO seman- tinę funkciją. Pvz.: Seniau, kad kūlė, mindė rugius su arkliais (Sts). Vyrai šienauja pievas. Minkštink tešlą, bus neskaniis kukulaičiai (SKR). Kas pėdus nešioja, tas lobsta. Tave žalią džiovino [apie apyni] (LKŽ, 1024). Vaikai ištapė kambario sienas. Patiento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems ir daiktus, (1) eg- zistuojančius iki veikimo, ir daiktus, (2) sukuriamus veiksmo metu. Pastaruoju atveju patiento semantinę funkciją būna sunku atriboti nuo rezultato semantinės funkcijos. Kal- botyros darbuose, nagrinėjančiuose tranzityvumo problemas, pirmoji reikšmė (veiksmo objektas pakinta dėl veiksmo poveikio) vadinama efektyviąja, o antroji (veiksmo objektas yra veiksmo rezultatas) neefektyviaja (Stepanov 1975: 169). Plg.: Berniukas skaldo malkas. Darbininkai ruošia pašarus. Duobes sodinukams sodinti iškasiau rudenį. Jis pasidirbo valtį. Efektyvumo ir neefektyvumo požymis padeda skirti rezultato semantinę funkciją nuo patiento semantinės funkcijos, kuri nustatoma kad ir šiuose sakiniuose, pvz.: Aurelija gniaužė nosinę, šnirpščiojo (BUBN K 110). Užsimečiau lietpaltį. Apsivilko Adelaida Didžiulienė juodąją suknelę ir išėjo iš savo siauro kambario (RIMK). Antanina avėsi batelius (SLuck R IV 473). Sakiniuose realizuojama patiento semantinė funkcija įgauna įvairių atspalvių. Tačiau pirmiausia reikėtų skirti pagrindinius semantinės funkcijos požymius. Be to, sakinio ana- lizei yra svarbi ir paties predikato reikšmės komponentinė struktūra bei aktantų referen- cinės ypatybės (Ambrazas 1986: 28). Susisteminti veiksmo santykio su subjektu ir objektu įvairovę įmanoma ir atsižvelgiant į nevienodą šio santykio ryškumą, plg.: SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | ¥55 Automato plienas šaldė tavo rankas (BUBN NRZ 188). Štai tenai ima žybčioti ir uz (=po) kiek laiko sudrebina žemę trenksmas — sprogsta sunkios bombos, mūsiškiai daužo vokiečių pusėje esančią geležinkelio stotį (sr). Rėmas juda bėgiais išilgai sienos ir kloja keramikines (=keramines) plyteles [apie robotą] (sP). Kada nors žaibas trenks į plataną, jis virs tiesiai ant namo ir jį sugriaus. Ryškiausiai santykis manifestuojamas tada, kai nurodomas energijos šaltinis, kurio ener- gija yra kontroliuojama, valdoma ir kuri paveikia objektą, esantį už subjekto sferos ribų. Tačiau santykis gali būti ir sunkiai pastebimas, jei neaišku, ar apskritai esama jėgos ar energijos šaltinio. Vidutinio laipsnio santykis reikštų, kad energija yra nevaldoma ar nepa- veikia išorėje esančio objekto (Voorst 1996: 227-245). Todėl galima sakyti, kad ryškiausi objektiniai veiksmažodžiai yra tie, kurie suponuoja ir KAUZATORIAUS semantinę funkciją. Pvz.: Štai gaišini sau ir kitiems brangų laiką, stabdai mokslo pažangą tiems, kurie nori šviestis ir kitus šviesti (ANDR T 11). Glendeilio kapinės paminėtos visai ne tam, kad tave sugraudinčiau (SiR GIR K 162). Ryškiai veiksmo santykis su objektu manifestuojamas sakiniuose su veiksmažodžiais, numatančiais REZULTATO semantinę funkciją. Tai visų pirma veiksmo reikšmės veiksma- žodžiai, drauge implikuojantys ir agento ar kauzatoriaus semantinę funkciją. Agentas čia yra dažniausiai veiksmo iniciatorius, sąmoningai atliekantis veiksmą. Tai pasakytina pir- miausia apie vadinamuosius materialiuosius veiksmus, pvz.: Žalią vynelį samstė ir lelijėlę laistė (ELX). Tai dėdė ir subarė, girdi, lietų prišvilpsi, Mikuti (Dovyp NK 37). Kai agentas yra žmogus, neretai pasitaiko tokiuose sakiniuose ir aktantų su nusakyta instrumento funkcija. Rezultato semantinė funkcija dažniausiai būna būdinga daiktavardžiams, reiškian- tiems medžiagas, instrumentus, įvairius atributus, tikslus, galutinius produktus, būse- nas. Pvz.: Pelais duonos neatminkysi. Reikalas ir bailiuosius drąsuoliais padaro. Sveikata turtus sukrau- na. Taisyk žodžiui vietą kaip svečiui patalą. Žmonės ką kalba — iškalba. Vasarą tankūs medžių brūzgynai teikė paūksmę. Nelygu koks veiksmažodis ir kokia jo reikšmė, rezultato semantinė funkcija taip pat nėra visai vienoda — rezultatas būna tiesioginis ar netiesioginis. Dažnai netiesioginį poveikį žymi veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, implikuojantys ir kauzatoriaus semantinę funkciją, plg.: Vėjas sūkuriavo dulkes irnumestus laikraščius. 156 | STASĖ KRINICKAITĖ Rezultato semantinę funkciją implikuoja ir padaromieji, ir priežastiniai, ir parūpina- mieji veiksmažodžiai. Vis dėlto parūpinamieji veiksmažodžiai numato kauzatoriaus ir netiesioginio rezultato semantines funkcijas. Pvz.: Tėvas pasisiūdino kostiumą. Kadaise pasisiūdinęs juodo naminio, dar tetulytės austo milelio uniformą ir tapęs tikru gimnazistu, Algirdas Šaknys nejuokais kibo į darbą (MIKEL LL 546). Aš atvesdinau penkis jaunus brolelius, atvažiuodinau šešiais bėrais žirgeliais (FLK). Išėjęs tomistinės filosofijos mokyklą, įvesdino Lietuvon egzistencializmą (JUSK). Rezultato semantinę funkciją dažnai suponuoja ir veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, žymintys intelektualiuosius (mentalinius) veiksmus. Pvz.: Aktorė sukūrė didelės vidinės jėgos vaidmenį. Suvedė trisdešimt trejų metų sąskaitas. Grotus pirmasis pasaulyje sukūrė elektrolizės teoriją (Sp). Rezultato semantinė funkcija gana dažnai yra tik suponuojama veiksmo reikšmės veiks- mažodžių ir nebūna išreikšta, o tik inkorporuota paties veiksmažodžio reikšmėje, pvz.: Laukelį ariau, gražiai dainavau (FLx). Tėvas vagoja. Jis renčia trobas ir dengia. Antra vertus, taip galima sakyti tik apie atskirus sakinius. Implikuojama funkcija gali būti realizuota tolesniame tekste. Tačiau veiksmažodžių grupės, numatančios tam tikras semantines funkcijas, nėra vien darybinės grupės — tai leksinės semantinės grupės. Priežastiniai (kauzatyviniai) veiksma- žodžiai taip pat laikomi ir leksine semantine grupe, kurią sudaro ir pirminiai, ir išvestiniai veiksmažodžiai. Sakinių, kuriuose priežastiniai veiksmažodžiai eina predikatais, seman- tinėje struktūroje skiriami semantiniai komponentai: (1) kauzuojantysis agentas, (2) pro- cesas, (3) paveiktasis asmuo ar daiktas, (4) rezultatinė būsena (ar atributas) arba galutinis procesas (Valeika 1998: 22). Be agento semantinės funkcijos, būdingos visiems objekti- niams veiksmažodžiams, priežastiniai veiksmažodžiai implikuoja patiento ir rezultato semantines funkcijas. Palyginti su visais objektiniais veiksmažodžiais, priežastinių veiks- mažodžių implikuojama agento funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems veiks- mo iniciatorių, rečiau — daiktavardžiams, reiškiantiems veiksmo atlikėjus, instrumentus, kūno dalis. Patiento semantinė funkcija labiau būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems medžiagas, tikslą, būseną, galutinį produktą, kūno dalis. Nedidelė dalis objektiniy veiksmažodžių numato KAUZATYVO semantinę funkciją. Pvz.: Netveria skausmu. Jos akys spinduliavo džiaugsmu | džiaugsmą. Pirmiausia kaltink save. Dedikacija po nuotrauka rodė prieraišumą Luizai (SIR GIR K 173). Kauzatyvą sakiniuose realizuoja ne tik galininkas, bet ir įnagininkas, kilmininkas su prielinksniu dėl, pvz.: Apkaltino neūkiškumu / dėl neūkiškumo. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAZODZIAI | 157 Nuo seno buvo laikoma, kad reakciją žyminčių veiksmažodžių valdomas galininkas ar kilmininkas reiškia priežastį. Tačiau įjungus šiuos veiksmažodžius į platesnę būsenos veiksmažodžių grupę, ši reikšmė nėra akivaizdi. Plg.: Pamanykit — vilko išsigando (MIKUL). Jei Spinas serga, o aš ketinu jį slaugyti, tai gal baimi- nuosi del jo, o ne dėl savo likimo! (MART MD 77). Ji spinduliavo kažkokiu žavesiu. Šiuose sakiniuose dabarties tyrėjai yra linkę įžvelgti jau kontentyvo semantinę funkciją. KONTENTYVO semantinę funkciją aiškiai numato kalbėjimo veiksmažodžiai, pvz.: Nė vienu žodžiu neužsiminė apie tą įvykį (KoNDR AŽL 105). Apie tokius mėgo postringauti Ferdinandas, pavydėdavęs laimingiesiems garbės ir honorarų (SLuck R IV 466). Ištark nors trumpą žodelį. Kontentyvą realizuoja ne tik galininkas, bet ir galininkas su prielinksniais, vardininkas, kilmininkas, įvairiausios teksto išraiškos priemonės. Pvz.: „Tarnaitė ar karalienė?“ — taip kalbėdami apie matematiką, kadaise atvirai klausė lietuvių dokumentinės kino juostos kūrėjai (sp). Apie universalų įvairiausių garsų orkestrą kalbėjo pran- cūzų poetas Polis Valeri (sp). Viską nuoširdžiausiai išsipasakojo (Avyž STM 497). Tačiau kam teko išgyventi laimėjimų ir pralaimėjimų dramą aukštikalnėse, ši knyga atveria savo turinį, per- pildytą reikšmių ir prasmių vingiais (Sp). Tik stovint tvirtai ant žemės, galima įsibrauti į giliausius tikrovės klodus, pro regimą tikrovę įžvelgti neregimąją (IR 36). Ir kai ateisi į jos pirkelę, nesidai- ryk į visas puses, bet pirma pasakyk labas rytas (BALC). Kontentyvo semantinė funkcija yra aiškiau apibrėžta kalbėjimo veiksmažodžių, negu kitų veiksmo reikšmės veiksmažodžių. Tai lemia daugelyje pasaulio kalbų pastebima ten- dencija tapatinti veiksmo objektą su jo turiniu, plg.: Išgėriau dvi stiklines. Kalbėjimo veiks- mažodžiai jau savo leksinėmis reikšmėmis signalizuoja ir interpretuoja su turiniu siejamą veiklą, todėl juos galima laikyti geriausiai reprezentuojančiais kontentyvo semantinę funk- ciją. Pvz.: Žmonės autobuse smagiai sušneka apie žiemos šalčius ir poledinę žūklę (BuBN NRZ 283). Kalbu praeitį, kalbu ateitį, kalbu, ko nieks nepasakys, nepakartos, — kalbėjo ąžuolas senelis (Dov NK 35). Kokius niekus ji kalbėjo (BuBN NRŽ 185). Smulkesnių knygnešystės laikų atsitikusių nelaimių nerašau (Jov). O kai grius šios dorėnų kolonos |...), tai net savo dulkėmis liudys apie žmogiškosios egzistencijos nemarumą (SiR GiR K 261). Kontentyvo semantinė funkcija implikuojama ir kitų veiksmo reikšmės veiksmažodžių, nors ir reikia pripažinti, kad kontentyvo reikšmė paprastai yra sunkiai atribojama nuo patiento, rezultato, finityvo, aspekto reikšmių. Pvz.: Trypčiojai, pūkštei šilto kvapo kamuolius (BuBN NRŽ 188). Tą vėją „pučia“ ne pati Saulė, ojos vainikas — sidabriška plazmos sfera (SP). Aš išvažiuoju iš Skauduvos, — tyliai ištarė, 158 | STASĖ KRINICKAITĖ tiesiog iškvėpė tuos žodžius atsidusdama (BUBN K 262). Ko gera, tyla, o ne žodžiai tinkamiau- siai gali išreikšti grėsmę (SIR GIR K 206). Juokiasi arba aikčioja, reikšdami veidmainišką užuojautą ir gailestį (RADZ PV II 433). Nesiimant galutinai spręsti klausimo dėl Tacito mini- mos deivės, norėtųsi pareikšti tokių samprotavimų (sp). Ak, kaip puikiai visa tai mokėjo mano pirmasis mokytojas! (Sp). Studentai juokavo, krėtė pokštus (SIR GIR K 126). Besileisdamas (=leisdamasis) į Jupiterį, aparatas perdavinės (=perduos) duomenis apie jo atmosferos che- ming sudėtį (Sp). Kontentyvo semanting funkcija numato ir percepcijos veiksmazodziai, nors sakiniuose jisunkiau atskiriama nuo finityvo, kauzatyvo funkcijų, pvz.: Žiūrinėjau iskabinétas ant sienos nuotraukas (SIR GIR K 173). Aš klausiausi istorijos, kuri ne taip seniai vyko (SIR GIR K 180). Nenori tikėti savo akimis, kai pamatai analogišką itališką variantą (SP). Stebėjau pralekiančius šiaurinės Vokietijos vaizdus (SIR GIR K 116). Argi žinai žmogus, kada kokia nuotaika paima įžymesnį pažįstamą, tad jį reikia bandyti visokeriopose situacijose (ANDR T 88). Čia esama skirtumo tarp veiksmažodžių porų žiūrėti — matyti, klausyti — girdėti, nes pirmieji žymi valingus, o antrieji nevalingus veiksmus, plg: Ne veltui darbininkai skersakiuoja į tave kaip į svetimą (Jos UD 21). Žiūri, bet nemato. Pirmą kartą girdžiu. Paklausyk, ką sako senas žmogus. Veiksmažodžiai, žymintys valingus veiksmus, implikuoja kontentyvo semantinę funk- ciją, sunkiau atribojamą nuo finityvo. Tuo tarpu veiksmažodžiai, žymintys nevalingus veiks- mus, suponuoja kontentyvo semantinę funkciją su tam tikru kauzatyvo atspalviu. Pvz.: Nulaužiau | nulūžau ranką. Nunėrė | nuniro sprandą. Garsiai ir nekantriai nukaukšėjo Šiaip jau sakinys Vaikas nikstelėjo koją laikomas tipišku pavyzdžiu su realizuota kon- tentyvo semantine funkcija (Sližienė 1994: 22). Kauzatyvo atspalvis labiau apčiuopiamas sakiniuose su percepcijos veiksmažodžiais, pvz.: Rūta juto švelnų lapų kvapą, girdėjo, kaip prisilietus čežėdami svyra trapūs stiebai (BALTR Š 297). Jis spėjo pakštelėti man į ranką, ir ant jos aš tebejaučiau sausų lūpų prisilietimą (MART MD 79). Mačiau sniegą, daug sniego. Nuėjo senis į girią malkaut ir pamatė medyje lizdą (SŽ 26). Regi jį aplink save išskleistą nelyginant kokią tamsią kaimietės skarą. O vakare kilo uraganas, mudu išgirdom skambant varpus (SIR GIR K 25). Semantiniuose tyrimuose jau seniai buvo pastebėta, kad percepcijos veiksmažodžių suponuojamas kontentyvas iš tikrųjų yra veiksmo priežastis, t. y. priežastis, sukelianti suvokėjo reakciją. Dabarties tyrėjai linkę tokiuose sakiniuose įžvelgti kontentyvo seman- SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 159 ting funkciją, matyt, dėl analogijos su ypač iSaugusiu būriu veiksmažodžių, žyminčių jvai- rią intelektinę veiklą. Sakiniuose su veiksmazodziais, žyminčiais įvairią intelektinę veiklą, veiksmažodžiai numato kontentyvo semantinę funkciją, plg.: Aš, eidamas čionai, daug ką pergalvojau (Jos UD 307). Ir pagaliau nebegali prisiminti ne tik jų išvaizdos, bet ir pavardės (SIR GIR K 206). Okeaniniame laineryje nespręsi mokslinių proble- mų (SIR GIR K 46). Fizikai sėkmingai sprendžia lazerių fizikos ir technologijos problemas. Biology interesai platūs, gal tyrinėja gyvybę amžino pašalo sluoksniuose (SIR GIR K 328). Atsa- kyk į klausimą: kuo tu siūlai abejoti? (BUBN K 179). Jau nesistebéjom žydinčiais medžiais (SIR GIR K 227). Aš tada nesvaigau tais dalykais. O kaip tomis valandomis joms pavydėjo namų, kuriuose kažkas laukia... (SP). Sakiniuose kontentyvą realizuoja galininkas, įnagininkas, kilmininkas su prielinksniu dėl. Įprasti yra atvejai su tautologiniu galininku ir įnagininku, kurie nusakomoje situacijo- jejokio referento neatitinka ir veiksmažodžio reikšmė pati viena pateikia globalinį veiks- mo vaizdą (Sližienė 1994: 34). Pvz.: Žmonės, paukščiai, saulė ir vabalai dirba savo darbą (ANDRIUS T 25). Žengtelėjo jis kelis žingsnius smarkiai, paskui susvyravo (BUBN K 186). Tuos verkavimus verkėm (LKŽ.... 756). XVIII Tokie žodžių junginiai pasitelkiami ir nusakant tam tikras veiksmų ir procesų ypaty- bes, pvz.: Teatras vėl gyveno savo įprastinį gyvenimą (sp). Kai žmogus gyvena paprasčiausią, anaiptol ne herojišką gyvenimą (IR 505). Ta kova ir tiesa, kuria mes gyvename (IR 126). Šio žmogaus nepersekioja sąžinės balsas dėl to, kokį gyvenimą gyvena jo vaikai (SP). Tautologiniai žodžių junginiai su galininku ir įnagininku dažnai turi ekspresinių ir stilistinių konotacijų. Pvz.: Beveik visi tylėjo ir beveik visi savas dūmas dūmojo (MIKEL PK 247). Kaip aš gyvenau ir kokį vargą vargau (MAC). Numigau miegelį (FLK). Aš išdainavau visas daineles (FLK). Daugelis veiksmo reikšmės veiksmažodžių suponuoja INSTRUMENTO semantinę funk- ciją, pvz.: Sukasiau lysvę kastuvu. Vėl skambina varpais. Tai vadinamojo silpnojo valdymo atvejai, tačiau skirtini objektinių santykių sferai. Taip pat instrumento semantinę funkciją numato veiksmažodžiai, žymintys veiksmus, atliekamus žmogaus kūno dalimis ir artimus tam tikras būsenas signalizuojantiems ges- tams (linkčioti, linktelėti galvą | galva; mosuoti rankomis | rankas; mataruoti kojomis / kojas ir pan.). Plg.: 160 | STASĖ KRINICKAITĖ Ir vél jis nutilo; vien tik klausėsi ir kartais netgi nenorom linkčiojo galvą. Tikriausiai kažkas kitas tą jo galvą linkčiojo (MIKEL LL 385). Paskui staiga krestelėjo galvą, pastūmė sunkią marmuro rašalinę (MIKEL PK 193). Maitintoja [karvė] supūškuoja iš pasitenkinimo, giliai atsidūsta ir sujudina it tingus šuo uodegą, paskui pamuisto galvą (MIKEL LL 394). Kodėl tu taip lyg kokia kumelė mataruoji galvą, senelyte? — neiškentęs paklausė jis [vaikas] vieną sykį (MIkKEL PK 191). Galininko ir įnagininko variantiškumas leidžia perteikti semantinius veiksmo tikslin- gumo (galininkas) ir veiksmo nevalingumo (įnagininkas) atspalvius. Kai instrumento semantinė funkcija būdinga daiktavardžiams, reiškiantiems žmogaus kūno dalis, ši funk- cija gali būti apibūdinama ir kaip patientas (kai realizuojamas galininku), ir kaip instru- mentas (kai jis realizuojamas įnagininku) (plg. Sližienė 1994: 396-397): Nudrėskė kaip vėjas lapą nuo medžio, — palingavo galvą Vizgirdiené (RADZ PV, 76). Kiekvie- na siekė paglostyti jo plaukus, o apsigręžusios kažin ką čiučeno, galvom pakinkuodamos (BUBN NRŽ 266). Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai, žymintys norą, siekimą, ieškojimą ir pan., dažnai numato FINITYVO semantinę funkciją, pvz.: Tame gatvių labirinte ieškojau vieno namo (SIR GIR K 93). Siekė kompoto stiklinės (BUBN K 115). Vėliau aš ilgėsiuos tos muzikos (SIR GIR K 211). Jautri, mąstanti jaunoji karta ilgisi li- teratūroje sudėtingos, nepagražintos, ją aktyvinančios ir auklėjančios tiesos (IR 491). Taip pat finityvo semantinė funkcija suponuojama ir judėjimo, intelektinės veiklos veiks- mažodžių, pvz.: Net lapė ir mangutas audinės šalinasi (SP). O gal sąžinė ne visai gryna, kad kūmo vengi? (MIKEL LL 378). Iš pradžių purčiausi tų pareigų (IR 54). Kada pagaliau atsikratysiu tų atsitiktinai pažintų žmonių (SIR GIR K 329). Didesnio rezonanso susilaukia tokia kūryba (IR 257). Finityvo semantinė funkcija sakiniuose realizuojama dažniausiai kilmininku, rečiau — galininku, įnagininku. Įprastas tokiuose sakiniuose ir tikslo kilmininkas su bendratimi, pvz.: Pasvyravai dar ir nubridai į kitą krantą titnagų rinkti (KUNC MMP 95). Mergaitė viską pamirš- ta, skubina senelį greičiau traukinio pažiūrėti (BUBN NRŽ 283). Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai gali numatyti ir KONTRAGENTO semantinę funkci- ją, pvz.: I grupė rungiasi su II grupe. Vaikinai susigrūmė su vagimis. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAZODZIAI | 161 Sakiniuose kontragenta dažniausiai atitinka įnagininkas su prielinksniu su, galininkas su prielinksniu prieš, naudininkas. Galima skirti ir KOMPOZITYVO semantinę funkciją, kurią numato padaromieji veiksma- žodžiai, žymintys išgaunamuosius veiksmus, pvz.: (su)daryti, (su)austi, (su)megzti, (su)nerti, (su)pinti, (su)sintetinti (iš ko?). Pvz.: Išaudžiau kilimėlį iš medvilninių ir šilkinių siūlų. Pina krepšį iš vytelių (DLKZ 557). Nunė- riau pirštines iš atliekų. Iš rapsų aliejaus ir spirito susintetino etanolį. Tačiau šią semantinę funkciją galima įjungti ir į žymiai platesnę šaltinio funkciją, plg.: Jie gavo paskolą iš banko; išprašė iš dėdės arklį; perduok jam nuo mūsų linkėjimų; iš algos išskaito pajamų mokestį (Sližienė 1994: 22). Intelektinės veiklos veiksmažodžiai numato KOMPARATYVO semantinę funkciją. Kiti tyrėjai šią funkciją dar vadina aspekto semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Tai lygi- nimo standarto, gretinimo atžvilgio funkcija. Pvz.: Jų šnekta skiriasi nuo mūsų šnektos. Neskiria pelų nuo grūdų. Duktė supanašėjo su motina. Dovanų kalnas prilygo piramidei (Sp). Triūbininkas M. Andrė prilygsta nacionaliniam didvyriui (sp). Ūgiu pralenkė motiną. Tolesnis neaiškumas pranoktų jos jėgas (MIKEL LL 176). Sakiniuose komparatyvas realizuojamas naudininku, galininku, kilmininku su prie- linksniu nuo, inagininku su prielinksniu su. Kurie ne kurie veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato BENEFICIENTO semantinę funkciją. Beneficientą dažniausiai atitinka naudininkas, pvz.: Man padovanojo šratinuką. Jis man akompanuos. Kai beneficiento semantinę funkciją implikuoja būsenos reikšmės veiksmažodžiai, bene- ficientą dažniausiai realizuoja galininkas, dalies kilmininkas, kartais — naudininkas. Šiais atvejais veiksmažodžių numatoma semantinė funkcija sunkiau apibrėžiama, kitų tyrinėto- jų dar vadinama atskira posesoriaus semantine funkcija (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Ten turėjome vietas (SIR GIR K 44). Turime namą. Neturiu laiko. Stokojame ryškesnių apibendrinimų (IR 289). Atsakysiu į visus klausimus, jei tik pakaksiu žinių. Rankraštis pravers tolesniam tyrimui. Veiksmo ir būsenos reikšmės veiksmažodžiai numato ir PERCIPIENTO semantinę funk- ciją. Plg.: Negąsdink arklio, paskui nepagausi. Tolima kelionė jų nebaugino. Graudulys suspaudė jo gerklę (sp). Percipientą paprastai realizuoja galininkas. Veiksmažodžiai, implikuojantys percipien- to semantinę funkciją, paprastai būna priežastiniai, pvz.: aitrinti, baidyti, erzinti, gąsdinti, 162 | STASĖ KRINICKAITĖ graudinti, gluminti, kiršinti, keikti, kernoti, kirkinti, klaidinti, lavinti, liūdinti, mokyti, pajuok- ti, pykdyti, raminti, skaudinti, svaiginti, tvirkinti, vaikyti, varyti, vėduoti, virkdyti, žeminti, žvigdyti ir kt. Pvz.: Tie žodžiai ją sugraudino. Toks nepasitikėjimas jį siutina. Nepasirengusį skaitytoją tik iš pra- džių glumina staigūs perėjimai, šuoliai nuo vienos temos prie kitos (Sp). Judėjimo veiksmažodžiai, rečiau — veiksmo reikšmės veiksmažodžiai numato DIREK- TYVO semantinę funkciją. Pvz.: Jie perplaukė audringąjį Šiaurės Atlantą (SIR GIR K 153). Jis sekė jai pridurmu iš kambario į kambarį, kol apėjo visas patalpas (Avyž STM 500). Liaudies kūrybos rinkėjas išvaikščiojo visus kampelius. Jis visada atsikeldavo pats pirmasis ir kosčiodamas |...) apeidavo visą sodybą (MIKEL LL 185). Nugyvenau nemažą įdomaus mūsų šimtmečio gabalą (IR 141). Sakiniuose direktyvas dažniausiai realizuojamas (pradinis taškas) kilmininku su prie- linksniais iš, nuo; (galinis taškas) prieveiksmiais ir kilmininku su prielinksniais ant, iki, ligi, prie, už, galininku su prielinksniais į, pas, įnagininku su prielinksniu po; (kelias) įnagininku ir galininku su prielinksniais per, pro, apie, aplink, po. Veiksmo reikšmės veiksmažodžiai, rečiau — būsenos, numato ir KVANTITATYVO seman- tinę funkciją. Pvz.: Uzmokéjom dešimi litų. Suderėjau šimtą litų. Nukainojo dvidešimt procentų. Sakiniuose kvantitatyvą dažniausiai atitinka galininkas ir galininkas su prielinksniais. Kurie ne kurie veiksmo veiksmažodžiai suponuoja MODUSO semantinę funkciją, kartais dar vadinamą kvalitatyvu (Jakaitienė 1988: 63). Pvz.: Namą nudažė geltonai. Studentė išsamiai apibūdino eksperimento eigą. Darbo rezultatus įvertino palankiai. Stilingai apipavidalino prieangį. Modusas sakiniuose dažniausiai realizuojamas prieveiksmiais. Taip pat dar minėtina KOMITATYVO funkcija, implikuojama tarpusavio veiksmo reikš- mės veiksmažodžių, pvz.: Jis sukiršino tėvą su motina. Sukurstė vieną prieš kitą. Padalijo žemę broliui su seseria. Per- skirstė turtą visiems vaikams su vaikaičiais. Sakiniuose šią funkciją dažniausiai atitinka prielinksnio su konstrukcija su įnagininku arba prielinksnio prieš konstrukcija su galininku. Atlygio, pirkimo, derybų reikšmės veiksmažodžiai numato RETRIBUTYVO semantinę funkciją, plg.: Už pirkinį mokėjome grynais pinigais. Pirkau plytų už du tūkstančius. Atidirbau už skolą. SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAŽODŽIAI | 163 Sakiniuose ši funkcija realizuojama inagininku, prielinksniu už su galininku, taip pat prielinksniu iš su kilmininku. Vertėtų skirti ir ONOMATYVO semantinę funkciją, nors lietuvių kalbotyroje ligi šiol apie ją nebuvo kalbama. Plg.: Atsidurtų tarp mūsų [Palangos Juzė) — kaip pavadintų šiuos drabužius? Paltais, puspalčiais, švarkais? (SP). Šią semantinę funkciją numato intelektinės veiklos veiksmažodžiai įvardyti, vadinti, taip pat būsenos kaitos veiksmažodžiai tapti, pakeisti [įvardijamą daiktą), atstoti. Onomatyva dažniausiai sakiniuose atitinka įnagininkas, retai — vardininkas, galininkas, prieveiksmiai. Ligi šiol onomatyvo semantinė funkcija buvo suvokiama kaip platesnės kontentyvo se- mantinės funkcijos dalis, pvz.: Tą medį vadina ąžuolu (plg. Sližienė 1994: 22). Skiriamos platesnės apimties semantinės funkcijos atspindi galimas kalbos faktų apibendrinimo ribas, tačiau siauresnės ir konkretesnės semantinės funkcijos, numatomos mažesnių ir glaudesnių veiksmažodžių grupių yra arčiau kalbos kasdienybės, lengviau suprantamos ir atribojamos viena nuo kitos. Pvz.: Kaime moterėlės nuo mažens jį vadino vargšeliu (BUBN NRZ 266). Žmonės jį vadina išmin- čiumi. Dovydą Amerikoje vadino Davidu. Pasienio gyventojai atvykstančius iš anos pusės žemai- čius „bičiuliais“ pravardžiuoja (1. SIMON). Įvardijo šiuos reliktinius augalus. Kol įsakmiai nejvar- diji, neklauso (DLKŽ 264). Apibendrinant reikia pasakyti, kad objektiniams veiksmažodžiams einant predikatais, objekto hiperfunkcija apima patiento, rezultato, kontentyvo, beneficiento, percipiento, kontragento, instrumento, kauzatyvo, finityvo, komparatyvo, direktyvo, moduso, šaltinio (kompozityvo) semantines funkcijas, kurias numato tam tikrų leksinių semantinių grupių veiksmažodžiai. IŠVADOS 1. Subjekto hiperfunkcija apima agento,, agento, ir instrumento semantines funkcijas, kai predikatais eina veiksmo reikšmės subjektiniai veiksmažodžiai. Kai predikatais eina statinės būsenos veiksmažodžiai, subjekto hiperfunkcija apima patiento ir percipien- to semantines funkcijas, o kai predikatais eina kintamosios būsenos veiksmažodžiai — patiento, rezultato ir kontentyvo funkcijas. Taip pat į subjekto hiperfunkcijos sferą paten- ka ir beneficiento semantinė funkcija, kurią numato būsenos subjektiniai veiksmažo- džiai. 2. Objekto hiperfunkcija, einant predikatais objektiniams veiksmažodžiams, apima pa- tiento, rezultato, kontentyvo, kontragento, beneficiento, instrumento, finityvo, kompara- tyvo, direktyvo, šaltinio (kompozityvo), moduso, motyvo, komitatyvo semantines funkci- jas. Einant predikatais būsenos objektiniams veiksmažodžiams, į objekto hiperfunkcijos trauką patenka percipiento ir kauzatyvo semantinės funkcijos, o einant predikatais kinta- mosios būsenos veiksmažodžiams — kontentyvo ir rezultato semantinės funkcijos. 164 | STASĖ KRINICKAITĖ 3. Subjektinių veiksmažodžių grupėje daugiau semantinių funkcijų turi būsenos predi- katai, o objektinių veiksmažodžių grupėje — veiksmo predikatai. Ir subjektiniai, ir objekti- niai veiksmažodžiai numato agento, patiento, percipiento, rezultato, kontentyvo, benefi- ciento, šaltinio (kompozityvo), instrumento, moduso, motyvo, komitatyvo, kontragento semantines funkcijas. Be to, tik objektiniai veiksmažodžiai gali suponuoti kauzatoriaus ir finityvo semantines funkcijas. Nėra tokių semantinių funkcijų, kurias galėtų implikuoti tik subjektiniai veiksmažodžiai ir negalėtų objektiniai. Matyt, dėl to objektiniai veiksma- žodžiai žymiai dažniau vartojami subjektinėmis reikšmėmis, negu subjektiniai — objekti- nėmis. 4. Skirtingas semantines funkcijas suponuoja skirtingų leksinių semantinių grupių veiks- mazodziai, tiek subjektiniai, tiek objektiniai. Juo glaudesnę leksinę semantinę grupę suda- ro veiksmažodžiai, juo didesnė tikimybė, kad jie implikuoja tas pačias semantines funkci- jas. Pačios glaudžiausios leksinės semantinės grupės yra sinonimai, jie ir suponuoja dažniausiai tas pačias semantines funkcijas. 5. Tiek leksinių semantinių grupių, tiek semantinių funkcijų inventorius nėra griežtai apibrėžtas ir galutinis. Ir leksinės semantinės grupės, ir semantinės funkcijos gali būti skiriamos siauresnės ir platesnės, nelygu koks aspektas tyrėjo suvokiamas kaip svarbesnis. Svarbu tirti ir atskirus veiksmažodžius, kokias semantines funkcijas jie numato — ypač dėl to, kad kiekvieno veiksmažodžio reikšmėje esama komponentų, susijusių tik su tuo proce- su, kurį veiksmažodis žymi. 1 SCHEMA. SUBJEKTINIŲ IR OBJEKTINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTINĖS FUNKCIJOS sK k NR] Fl— 7 S P ps geo oon 7 (Pcp) ~ [Coy] [Dir [Caus] [0] [Mop] [M] veiksmo predikatas būsenos predikatas SAE Prat statiSkos busenos predikatas — — — kintamosios būsenos predikatas SUBJEKTINIAI IR OBJEKTINIAI VEIKSMAZODZIAI | 165 6. Tiriant, kokias semantines funkcijas suponuoja tam tikry leksiniy semantiniy grupiy ir atskiri veiksmažodžiai, galima geriau apibrėžti, kas kalboje lieka eksplicitiSkai nepasa- kyta ir kas sudaro sakinio presupoziciją. Toks aspektas ne tik gilintų kalbos pažinimą, bet ir sudarytų prielaidas labiausiai formalizuotam — kompiuteriniam — kalbos aprašui. SUTRUMPINIMAI ANDR T — Pulgis Andriušis, Tipelis, Vilnius: Vyturys, 1991. Avyž STM - Jonas Avyžius, Sodybų tuštėjimo metas, Vilnius: Vaga, 1973. BALC — Juozas Balčikonis. BALTR SG — Aleksas Baltrūnas, Šviesos gimimas, Vilnius: Vaga, 1985. BuBN K — Vytautas Bubnys, Kvietimas, Vilnius: Vaga, 1983. BuBN NRŽ — Vytautas Bubnys, Nesėtų rugių žydėjimas, Vilnius: Vaga, 1984. DLKŽ - Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, red. S. Keinys, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. Dovyp NK - Liudas Dovydėnas, Naktys Karaliskiuose, Vilnius: Vyturys, 1992. FLK — folkloras. GRAN — Romualdas Granauskas. IR — Interviu su rašytojais, Vilnius: Vaga, 1980. Jos UD - Jokūbas Josadė, Užupio drama, Vilnius: Vaga, 1981. Jov — Jovaras. JUšK — Jonas Juškaitis. KONDR AŽL - Saulius Tomas Kondrotas, Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. KUNC MMP - Jurgis Kunčinas, Menestreliai maksi paltais, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996. LKŽ - Lietuvių kalbos žodynas. Mac - Vincas Maciūnas. MART MD - Vytautas Martinkus, Medžioklė draustinyje, Vilnius: Vaga, 1983. MIKEL LL — Jonas Mikelinskas, Kur lygūs laukai, Vilnius: Vaga, 1987. MIKEL PK — Jonas Mikelinskas, Paskutinė korta, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993. MIKUL — Ema Mikulėnaitė. Myk Pur — Vincas Mykolaitis-Putinas. PP — Patarlės ir priežodžiai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. RApz PV, „,— Bronius Radzevičius, Priešaušrio vieškeliai, 1, 2, Vilnius: Vaga, 1985. RASC — Pranas Raščius. RIMK — Vytautas Rimkevičius. SIMON — Ieva Simonaitytė. SIR GIR K — Vytautas Sirijos Gira, Kanarėlės, Vilnius: Vaga, 1983. SLucK R — Mykolas Sluckis, Raštai, 4, Vilnius: Vaga, 1989. SP — spauda. STAN — Simonas Stanevičius. SŽ — Stebuklingas žodis. Lietuvių liaudies pasakos, Kaunas: Šviesa, 1985. ŠNEK — šnekamoji kalba. ŽiL — Vytautė Žilinskaitė. 166 | STASĖ KRINICKAITĖ Kiti sutrumpinimai kaip Lietuvių kalbos žodyne. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4—44. AMBRAZAS, V., red. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. Beck, D. 2000: Semantic agents, syntactic subjects and discourse topics: how to locate Lushootseed sentences in space and time. Studies in Language 24(2), 277-317. HOLVOET, A. 1991: Transitivity and clause structure in Polish. A study in case marking, Warszawa: Slawistyczny Osrodek Wydawniczny. JAKAITIENE, E. 1988: Leksiné semantika, Vilnius: Mokslas. KRINICKAITE, S. 1989: Lietuvių kalbos pirminiai veiksmažodžiai tranzityvumo atžvilgiu (bendraties homoformos). Lietuvių kalbotyros klausimai 28, 167-178. KRINICKAITĖ, S. 1997: Lietuvių kalbos veiksmažodžių tranzityvumas leksiniu ir semantiniu požiūriu. Lituanistica 4(32), 39-45. KRINICKAITĖ, S. [Kpunuukaiite C. A.] 1978: IlpoO6jieMbi nepexo0JiHOCTH B HCCJIEJ|JOBaHH3AX IO KHHJĮJOCBpONCHCKHM 43b5IKaM. Crerranos, IO. C., pea., Ilpo6Gnemor ekympenneii u enewneiū Auneeucmuxu, Mocksa: Hayxa, 11-33. LykovaA, N. A. 1999: KoHTHHYanbHOC H JHCKPETHOC B a3bIKC. Puionozuveckue navku 6, 54-62. LURAGHTI, S. 1998: On the directionality of grammaticalization. Sprachtypologie und Universalienfor- schung 51(4), 355-365. MAJSAK, T. A. 2000: I'pammaTHKanu3aumus r1aronoB ABHAeHUS: ONuIT THIONOTHH. Bonpoce azvikoznanus 2000(1), 10-32. ONo, K. 1999: Intransitive-transitive phrase pairs in Japanese. Theoretical Linguistics 25(1), 15-19. ROSEN, S. Th. 1996: Events and verb classification. Linguistics 34(2), 191-233. SLIZIENE, N. 1994-1998: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; 2(1), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. SMITH, C. S. 1999: Activities: states or events? Linguistics and Philosophy 22(5), 479-508. STEPANOV, JU. S. 1975: Memoodki u npunyune: cospemennou auneeucmurku, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989: Huooesponeiickoe npedroxcenue, Mocka: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1997: Koncmanmei. Crosape pycckou kyasmypor. Onbim uccaedoeanus, Mocksa: lllkona “S3bikH pycCKOH KYJIBLTYpHI . UFIMCEVA, A. A. 1980: Cemanmuxa crosa. Acnekmer cemanmuyeckux ucciedosanun. Mocksa: Hayka, 5-80. VALEIKA, L. 1998: An introductory course in semantic syntax, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. VALIULYTE, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VEENSTRA, T. 2000: Verb serialization and object position. Linguistics 38(5), 867—888. VOORST, J. van 1996: Some systematic differences between the Dutch, French and English transitive construction. Language sciences 18(1-2), 227-245. Stasė Krinickaitė Gauta 2001 05 25 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]. lt