Kalbotyros pastabos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 89-103 Kalbotyros pastabos’ SIMAS KARALIŪNAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article discusses questions of etymology in connection with (1) Lith. dial. berklai “foot-bridge", (2) Lith. gintaras, Latv. dzitars, (3) Lith. dial. krontas and kronas ‘snow-drift’, (4) Latv. vins, fem. vina ‘he, she’, (5) Lith. reflexes of Baltic *Kikir- ‘pea’ in hydronyms, (6) Old Prussian rapa ‘angel’. 16. L1IET. DIAL. berklai ‘LIEPTAS’ Lietuvos šiaurės rytų kampe (Salakas) vartojamas žodis berklai (acc. plur. bérklus), kurio reikšmė nurodoma "lieptas (ppr. iš karčių) (LKŽ, 626; 2LKZ 766). Žiūrint istori- nių garsų atitikimų, pirminę formą galima rekonstruoti *bėr-tlo-. Struktūriškai ir funkcis- kai— kaip nomen instrumenti su darybine reikšme “kuriuo pernešami (perkeliami) žmonės, priemonė žmonėms perkelti' — tada šis žodis iš karto susisieja su drklas (plur. arklai) < *arH-tlo- (su priesaga -tl- iS arti), kurio etimologinis atitikmuo yra gr. žšporgov, kretiečių šparpov ‘arklas’ (< *arH-tro-). Einant šia analogija, berklai etimologinis atitikmuo būtų gr. gegetpov (Ir gégtoov) ‘nestuval’ (< *bher(H)-tro-), gšpo ‘nesti’ vedinys (plg. Frisk 1970: 1003, 1005; Chantraine 1968: 1191). Juk neštuvai taip pat daromi iš karčių. Senu priesagos -tro- (ne -tlo-, kaip kartais spėjama) vediniu laikomas ir senovės indų bharitra-, hapax legomenon Rigvedoje, reiškęs turbūt ‘ranka’ ar “pirstas’ (tai yra *‘kuo nešama, neši- mo priemonė, įrankis') (plg. Mayrhofer 1963: 478; 1996: 251). Bet žodžiui berklai galima rasti ir tikslesnį atitikmenį — tai lot. ferculum (ir fericulum)) ‘nestuvai; padėklas' <*bher(H)- tlo-m (Ernout, Meillet 1959: 226; kiek kitaip Walde, Hofmann 1938: 484), fero ‘nesti’ vedinys. Vadinasi, šaknies *bher- ‘nesti’ vedinys turi būti ir berklai, o tai reiškia, kad šitokią reikšmę turėjo ir baltų kalbų veiksmažodis befti bėria bėrė (ir dial. bėrti bėria bėrė), seniai siejamas su minėtais graikų ir lotynų kalbų veiksmažodžiais (plg. Fraenkel 1962: 40). Žodžio berklai šaknies struktūra ir akūtinė priegaidė rodo, kad jo pradinės formos būta *bėr-tlo-, bet šitokia forma kelia nemaža klausimų: ar jos ilgasis šaknies balsis atsirado dėl kiekybinės apofonijos pailginus šaknies vokalizmą e, ar tą pailgėjimą lėmė laringalo kritimas? Naujausiame „Indoeuropiečių veiksmažodžių žodyne“ nagrinėjamoji šaknis atstatyta kaip anit šaknis, tai yra be laringalo, jai su klaustuku priskirtas ir liet. berti (plg. Rix, red. 1998: 61-62). Sitokia šaknį linkęs pripažinti ir M. Mayrhoferis, tačiau jis pažymi ir tai, jog šios šaknies set varianto buvimo negalima visiškai iš tyrinėjimo eliminuoti (Mayrho- Pradžią žr. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 207-209; 29, 65-78; 31, 125-129. 90 | SIMAS KARALIŪNAS fer 1996: 249). Kad s. ind. bharitra- rodytų buvus *bherH-, jo nuomone, nėra tikra, nes bharitra- gali būti ad hoc darinys pagal caritra- ‘koja’ (Mayrhofer 1996: 251). Mūsų atveju svarbu tai, kad šios šaknies vediniai slavų kalbose taip pat turi akūtą: serbų-kroatų brėme, slovėnų brėme, čekų brimė, rusų 6epėma ‘nasta’ < sl.*brėmen- veikiau rodo buvus pailgin- tojo laipsnio šaknies variantą *bhėr- (Mayrhofer 1996: 249). Tad ir berklai pradinės for- mos *bėr-tlo- ilgasis šaknies balsis taip pat veikiausiai yra kiekybinės balsių kaitos daly- kas. Todėl jo darybos pagrindu laikytina būtojo laiko forma bėrė (bėrė cirkumfleksinė priegaidė, matyt, yra antrinė kaip metatonijos rezultatas). Priesaga -tlo-, kurią dabar linkstama rekonstruoti ir slavų prokalbei, būdinga baltų ir lotynų kalbų įrankių pavadinimų darybos priemonė (Seldeslachts-Swiggers 1995: 23-37). Išvada: berklai "lieptas (ppr. iš karčių)' bus išsaugojęs pradinę veiksmažodžio berti (bėria, bėrė) reikšmę 'nešti'. Nors liet. berklai (< *bėr-tlo-) ir lot. ferculum (ir fericulum) “neštu- vai; padėklas' < *bher(H)-tlo-m greičiausiai yra nepriklausomos raidos produktai, jų tikslus sutapimas vertas dėmesio baltų ir lotynų kalbų izoleksų prasme. 17. LIET. gintaras Gintarą Prūsijoje, ypač Samlande, vadina grynu vokišku žodžiu Bernstein. Retas vokie- čių kalbos žodis Kentner ‘gintaras’ gautas iš viduramžių lotynų gentarum; pastarasis ro- dantis į liet. gintaras, lat. dzitars ir zitars, Kurše dzintars, kurie tačiau nedarantys tikrai baltiškų žodžių įspūdžio, plg. vengrų gvanta “sakai', dial. gyantar ‘gintaras’. Gal reikėtų atsižvelgti į ilirų kalbą kaip jų šaltinį? Jeigu aisčiai, t. y., be abejo, „das Bernsteinvolk“, tikrai būtų buvę baltai, kodėl jie neturėjo baltiško žodžio svarbiausiai savo mainų prekei? — klausia E. Sittigas (Sittig 1934—1935: 20). Į E. Sittigo klausimą J. Endzelynas atsakė klausimu: Iš kur tad žinome, kad aisčiai neturėjo baltiško gintaro pavadinimo? Jeigu glesum tikrai buvo germaniškas ir baltams pradžioje svetimas žodis, aisčiai — jeigu jie buvo baltai — galėję su šiuo žodžiu susipažinti bendraudami su savo kaimynais germanais arba išgirsti iš pietinių prekeivių, kurie, vykdami į aisčių žemę, pakelyje galėję šį žodį nusiklau- syti iš germanų ir tada aisčių teirautis ‘glésumo’. Kaip to pasekmė, aisčiai, bendraudami su kitataučiais, galėję patys imti vartoti žodį g/ėsum, nepaisydami to, kad jie gintarą galėję savaip vadinti. XVI a. literatūroje yra minimas prūsiškas gintaro pavadinimas gentars, priduria J. Endzelynas (Endzelins 1943: 5-6). Kaip matome, E. Sittigo ir J. Endzelyno diskusijoje dėl Tacito aprašytų aisčių etninio priklausymo, — ar jie buvo germanai (E. Sittigas) ar baltai (J. Endzelynas), — iškilo labai svarbus klausimas: Ar prūsų, lietuvių ir latvių protėviai turėjo savą, baltišką gintaro pava- dinimą? Čia būtina prisiminti ir tą faktą, kad J. J. Mikkola, rašydamas apie gintaras kilmę, pasiklausė J. Gerulio, žinomo baltisto, nuomonės dėl šio žodžio atsiradimo. J. Gerulio atsakymas buvo toks: savo darybagiūitaras esas izoliuotas, nematyti galimybės jį etimolo- giškai susieti su baltų kalbomis; trumpai tariant, gitaras, dzintars, dzitars negalima esą laikyti baltiškais žodžiais (Mikkola 1938: 35). Nieko apie jo kilmę nepasakyta nė E. Fraenkelio „Lietuvių kalbos etimologijos žodyne“ (Fraenkel 1962: 152). Kaip matyti, klausimas, ar prūsų, lietuvių ir latvių protėviai turėjo savą, baltišką gintaro pavadinimą, keliamas labai pagrįstai. KALBOTYROS PASTABOS | 91 J.J. Mikkola teigė liet. gintaras kilus iš tiksliau neapibréziamos rytų šalies (plg. čiuvašų janDar ‘stikling; stiklas’, čeremisų jamdar ‘butelis’), plg. Mikkola (1938: 33-37). B. Lari- nas įrodinėjo, kad baltiSkasis gintaro pavadinimas drauge su vengrų gyanta kilę iš pir- mykščių Rytų Baltijos gyventojų autochtonų, gintaro rinkėjų, „pamarėnų“. Girdi, liet. gintaras, gintūras, gentaras nei morfologiskai, nei semantiškai negalima paaiškinti lietuvių kalbos dirvoje. Vengrų gvanta negalėjęs atsirasti iš gvantdr, nes žodžio galo r vengrų kalbo- je neiškrintąs. Ir morfologinė kaita -a : dr, ir būdinga reikšmė “gintaras; pušų sakai' esan- čios atėjusios iš tos kalbos, iš kurios vengrai šį pavadinimą pasiskolinę. Šio žodžio migra- cijoje į baltų kalbas vengrai buvę tarpininkai (Larin 1956: 149-162). Fantastinis, vadinasi, ir nepriimtinas yra O. Trubačiovo gintaras atsiradimo aiškinimas: jis esąs pasiskolintas iš rus. aumdpe, enmaps, O šis, tarpininkaujant čiuvašų janDar ‘stikling; stiklas', jan Dal “'bran- gus karoliai; gintaras’, paeinas iš s. ind. ydntar- ‘sulaikantis’ (girdi, jis atspindjs gintaro magnetizma) (Trubacev 1980: 7-18). Mėginta aiškinti taip pat remiantis baltų kalbų medžiaga. E. Blesse gintaro pavadinimą morfemiškai skaidė *gint-aras, siejo jį su lat. guntina “ugnelé’, jam atstatė pradinę reikšmę ‘ugnis’, stengėsi pagristi reikšmių ‘ugnis’ ir ‘gintaras’ ryšį ir abu žodžius, taip pat lat. dial. guns ‘ugnis’ skyrė ide. *g“hen- “kirsti, mušti; varyti’ Sakniai, kurios yra lat. dzit (dzenu, dzinu) ‘vyti, varyti’, liet. ginti (géna, ginė), plg. Blesse (1958: 200, isn. 1). Vertos dėmesio šio mokslininko pastangos pagrįsti reikšmių ‘ugnis’ ir ‘gintaras’ ryšį, nes tai sutinka su tipologiniais duomenimis. Lat. guntina yra mažybinė dialektinio (daugiausia augšzemnie- kų tarmių) guns ‘ugnis’ forma, o deminutyvams linkstama pridėti -f-, pvz., uguntina, ugun- tinš šalia uguns ‘ugnis’ ME, 294, todėl šaknies *gunt- čia gali ir nebūti. Šio dialektinio žodžio istoriškai negalima skirti nuo lat. uguns ir liet. ugnis. Kartu su etimologiniais atitikmenimis s. sl. ogns, lot. ignis (<*egnis) ir s. ind. agnih jie yra išriedėję iš protoide. paradigmos *Hgnei-/* H*gnei- : *Hogni- : Hegni- (Karaliūnas 1990b: 177-178). Įdomu, kad su veiksmažodžiu ginti (géna, ginė) gintaras jungiamas ir P. Anttilos, bet pirmine jo reikšme laikoma ‘sakingas varveklis, aptekas' (Anttila 1997: 112, 114). Priesagos -far- buvimas baltų kalbose yra toks neaiškus (Skardžius 1943: 303-304), kad V. Mažiulis buvo priverstas griebtis priesagos -tfr- (girdi, vėliau paveiktos priesagos -ter-), kad paaiškintų gintaro pavadinimo baltų kalbose susidarymą — iš veiksmažodžio ginti (gina, gynė) šaknies: girdi, senų senovėje pagrindinė gintaro funkcija buvusi magiškoji — ap(si)gynimo nuo tam tikrų blogybių (Mažiulis 1988: 352). Nesunku čia matyti įtaigą hipo- tezių, graikų kalbos gintaro pavadinimą #jAextgov (šaknis *eh Jek-) aiškinančių veiksma- žodžiu srw "ginti, atremti, atmusti’ (ide. *h Jek-s-) (Toporov 1979: 215), tačiau neturin- čių tvirtesnio pamato. Antai L. Deroy ir R. Halleux, turėdami galvoje, kad gintaro gabaliukai ligi atsirandant monetoms buvo vartojami skaičiavimui mainuose, jo pavadinimą susiejo su gr. ay “rūpintis kuo, galvoti apie ką, kreipti dėmesį' (Deroy, Halleux 1974: 37-52). Pirmiausia verta pasidomėti, kaip savo kalbos gintaro pavadinimą aiškina patys vengrų lingvistai. Naujausiame vengrų kalbos etimologijos žodyne gyanta “gintaras' (su variantais gyenta ir gyonta) (plačiau Voigt 1970: 575-578), kuris istoriniuose šaltiniuose fiksuoja- mas dar pačioje XVI a. pradžioje (gventha 1500, giiwnthar 1525, giantar 1539, gentharos 1542), apibūdinamas kaip baltiškos kilmės migruojantis žodis (Wanderwort), toks pat kaip ir viduramžių lotynų gentarum bei vokiečių Kentner (dabar jau išėjęs iš vartosenos). Vengrų kalboje, be to, jis reiškia “sakai' ir ‘glaziira’, bet šios reikšmės laikomos išriedėju- 92 | SIMAS KARALIŪNAS siomis iš pagrindinės reikšmės ‘gintaras’. Žodžio galo -r dėsningai nukritęs uždarame skiemenyje (Benkė, red., 1993: 492). Neturime jokio pagrindo abejoti šiais vengrų lingvis- tų teiginiais, juolab kad nagrinėjamasis žodis jų kalboje paliudytas palyginti vėlai. Kita vertus, nėra negalima, kad, kaip spėja V. Voigtas, šis migracinis žodis pateko į vengrų kalbą I tūkstantmetyje (po Kr.) ir buvo atitinkamai adaptuotas (Voigt 1970: 574-580). Vėlai gintaro pavadinimas paliudytas ir rusų kalboje. Pirmą kartą exmapo sutinkamas 1551 m., dažniausiai pasirodo XVII a. raštuose, ir nuo tada jo forma knygininkų „hiper- normalizuojama“ ir tampa aumdps panašiai kaip, pvz., endosa (skolinys iš liet. indauja) pavirsta axdoed. Priebalsio n buvimas rodo, kad exmaps į rytų slavų dialektus pateko ne anksčiau kaip X a., priešingu atveju būtų *smaps (Larin 1956: 149-151). Tai neabejotinas skolinys iš lietuvių kalbos, ir jo originalu linkstama laikyti prūsų lietuvių vartotos formos jentaras, gentūras (Vasmer 1978: 558; Stawski 1952: 501; Kiparsky 1973: 69; Laučiūtė 1982: 26). Iš rusų kalbos šis gintaro pavadinimas paplito ir į kitas slavų kalbas (Vasmer 1978: 558). K. Būgos Aistiškų Studijų (34), akademinio Lietuvių kalbos žodyno (LKŽ,, 322) duo- menimis, giūūtaras ‘suakmenej¢ sakai, išplaunami jūros arba iškasami iš žemių (glaesum)' plačiausiai vartojamas žemaičių šnektose, jų vakarų pakraštyje (Kretingos, Skuodo, Plun- gės, Šilalės raj.). Nesvetimas nė šiaurės rytų dūnininkų šnektoms (DūNŽ 486). Daugiskai- tine forma ir reikšme (gintaro) karoliai' pažįstamas ir rytiečiams (Salamiestis, Kupiškio raj., Troškūnai, Anykščių raj.). Kad seniau rytiečiuose vartotas plačiau, matyti iš jo fiksaci- jos K. Sirvydo žodyno trečiajame leidime (gintaras, gen. sing. gintaro, būdvardisgintarinis) (Pakalka e.a., 1979: 123) bei jo Punktuose sakymų (I, 183). Druskininkų apylinkių šnektų gintaris (DRSKŽ 101), spėjama, atėjęs iš bendrinės kalbos. Kirčiavimo variantą gintaras randame EF. Kuršaičio žodyne (K, 211). Kad gintaras vartotas ir gyvojoje kalboje, pvz., Tilžės apylinkėse, liudija K. Būga (Aistiški Studijai, 34). Prūsų lietuviuose anksčiausiai (XVIII a. pradžia), rodos, paliudytas J. Brodovskio žodyne. P. Ruigio ir K. Milkaus žody- nuose sutinkama reta forma gentaras (LKŽ,, 237), bet E Kuršaitis sako tokios negirdėjęs. Rankraštiniame XVII a. vidurio žodyne Lexicon Lithuanicum duodamos formos gentaras ir gintorius (Drotvinas, red., 1987: 100, 180). Negana to, prūsų lietuvių (Ruigio, Milkaus, Krauzės, Nesselmanno) žodynuose paliudyta forma jentaras (LKZ,, 340) taip pat Saknyje turi e. Tad priesagos -ar- kirčiavimas gerai paliudytas ir abejonių nekelia. O tai, kad vietoj g- Čia yra garsasj-, matyt, reikia aiškinti kalbų kontaktais. Vidurinėje vokiečių žemaičių kalboje, vartotoje Prūsijos gyventojų vokiečių, priebalsis g prieš priešakinės eilės balsius buvo tariamas kaipj (plg. jėn =gehen 'eiti', jict=Gicht ‘podagra’). Iš įvairių vokiškų dokumentų susekama prūsus vartojus gentars (Nesselman 1873: 46; Toporov 1979: 211-212). Iš Karaliaučiaus senamiesčio parapijos klebono Pollianderio laiško, lotyniškai rašyto į Leipcigą 1535 m. draugui mokytojui Kasparui Borneriui, suzi- nome, kad Semboje, kur gyvena sūduviai, „yra daugiau kaip 32 kaimai, kurių gyventojai jau nuo senų laikų visu pajūriu gaudo gintarą, kurį jie savo protėvių kalba vadina genta- rum“ (Būga 1961: 151). Forma gentarum, suprantama, yra lotynizuota. Kiek vėliau, 1551 m., tai patvirtina ir A. Aurifaberis savo veikale Succini historia pasakydamas: „Sūdu- viai gintarą savo kalba vadina Gentarn“ („Die Sudawen heissen den Bornstein in jrer sprach Gentarn“) (Būga 1961: 150-151; Toporov 1979: 211-212). Sitokia gintaro pava- dinimo forma teisingai yra paaiSkines K. Būga: „Sūdai gintarą bus tarę gentaran (nom. KALBOTYROS PASTABOS | 93 sing. n.). To Zodzio balsis e yra e iS i. Vadinasi, gentarum prūsiškai skaitytinas yra gintaran“ (Būga 1961: 150). V. Toporovas, pritardamas K. Būgai, pr. gentars laiko vėliau atsiradusiu ar netgi neteisingai atstatytu pagal Rytprūsių vokiečių Gentar, taip pat neatmeta galimy- bės, kad lotyniškųjų šaltinių gentarum yra liaudies etimologijos rezultatas, kai gintaras buvo suvoktas kaip ugnies gimdytojas ir jo pavadinimas priderintas prie lot. genitor ‘gim- dytojas' (Toporov 1979: 212). V. Maziulis irgi spėja („turbūt“) prūsų kalboje buvus gintars (Mažiulis 1988: 352). Padarius prielaidą, kad prūsų ir sūduvių (jotvingių) kalbose buvo gintar(a)s (su šaknies i), sunku paaiškinti liet. dial. gentaras ir jentaras. Kadangi šios formos paliudytos prūsų lietuvių žodynuose, galima spėti, kad jos į to krašto lietuvių šnektas atėjo iš prūsų kalbos dialektų. O Ordino šaltinių prūsiškuose vietovardžiuose, taip pat prūsų kalbos paminkluose — Elbingo žodynėlyje ir katekizmuose — dažnai vietoj etimologi- nio i randame parašytą raidę e. Iš to daroma pagrįsta išvada (Gerullis 1922: 215; Trautmann 1925: 124; Endzelins 1943: 25), kad prūsų dialektuose, bent jau ju dalyje, i galėjęs būti tartas plačiai ir atvirai, tai yrae, kaip sakė K. Būga (detaliau s. v. pr. keckirs ‘Zirnis’, žr. žemiau). Pradinę formą *gintara- (su balsiu i šaknyje) remia latvių kalbos atitikmuo dzitars, žinomas iš liaudies dainų (ME, 559, EH, 362; Gaters 1979: 283-294), taip pat dzintars liaudies dainose ir gyvojoje kalboje (pvz., Pure, Tukumo raj.) su variantais dzintars (be kirčio) Kuršių nerija (Schmid 1983: 261-262; 1989: 34, 36), dzinteris (be kirčio) liaudies dainose, dzintars Ungurmuiza (ME, 552, EH, 359). Žodis dzinitars su variantais dėl išliku- sio dvigarsio in laikomas gautu iš kuršių kalbos ir leticizuotu (Endzelins 1913-1914: 98 [=Endzelins 1974: 506]; 1940: 254 [= Endzelins 1980: 561]; ME, 552; Būga 1961: 179— 180); jis gerai paliudytas vietovardžiuose Sintere 1253, Sinter 1291, Zintere 1305, Zynthe- re 1338 kuršių teritorijoje ir upėvardžiuose Gintara Šaltuonos intakas Raseiniai, I 'uwuxmopa XVI a.(Būga 1961: 168, 175; Kiparsky 1939: 199), Gintaras upė Raseiniai, Gintaris upė Šeduva Lietuvos teritorijoje. Gyvojoje latvių kalboje plačiai vartojamaszitars su variantais zitęrs,ziteris*,ziters ME,,737,EH „810 turi žodžio pradžios z-, sporadiškai supaprastėju- si iš dz-, plg. zęguze “gegutė' : dzęguze ‘tas pat’ (plg. liet. gegužė); zeldinat “dilginti’ : dzeldinat ‘tas pat’; zelt ‘gelti’ : dzelt (plg. liet. gélti). IS duomenų apžvalgos matyti, kad gintaro pavadinimas *gintara- yra senas baltų kalbų žodis, siekiantis XIII a. Žodžio giritaras K. Būga pagrįstai skyrė priesagą -aras ir liet. gintaras,lat. dzitars priegaidžių skirtumą (cirkumfleksas : akūtas) aiškino metatonija (Bū- ga 1959: 390). Pirmine priesagos forma, atrodo, laikytina -ar- (< ide. *-or-), nes, pirma, iš jos vėliau atsirado baltų -er- (matyt, priderinus prie galūnės -is priešakinės eilės balsio, vėliau perkėlus ir į poziciją prieš galūnę -as), ir, antra, ji buvo pailginta į -ūr-, matyt, pagal modelį gaiigaras “kalno viršūnė, kauburys' : gaugora “pakili vieta dirvoje ar pievoje..." 1KZ 167; kaūkaras “kalnelis, kalva, kaubrys’ : kaitkoras ‘tas pat’, kaukoris “kauburys, kruva’ LKZ,, 420, 423, 424. Kaip jau pastebėjo W. Schmidas (Schmid 1993: 426), prie priesagos balsio pailginimo galėjo prisidėti (plg. gintorius) ir tokie semantiskai artimi slavišką priesagą -orius turintys liaudies dainose vartojami žodžiai kaip antai: Ar žiba žiborius? Ar dega degorius? LB 102 (iš A. Leskieno ir K. Brugmanno 1882 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio). Baltų kalbų gintaro pavadinimą istorine lyginamąja plotme yra išnagrinėjęs ir argumen- tuotai jo darybą bei semantiką išaiškinęs žinomas vokiečių indoeuropeistas ir baltistas Wolfgangas Schmidas (Schmid 1993: 425-430). Savo tyrimą jis pradeda nuo liet. gifūtaras, 94 | SIMAS KARALIŪNAS taigi ir jo giminaičių kitose baltų kalbose skaidymo morfemomis gint- ir -ara-. Kad šaknis *gent- su nuliniu balsių kaitos laipsnio variantu *gint- (< *gnt-) baltų kalbose yra galima, nors ir nepaliudyta, ir kad todėl substrato prielaida šio žodžio kilmės aiškinti nebūtina, matyti iš tokių pavyzdžių (Schmid 1993: 428): *kent-/*kint-: liet. Viskintas, pr. Wissekint sandas kint- yra šaknies balsių kaita susijęs su veiksmažodžiu kėsti (keičia); *ment-/ *mint- : mįsti (mincia, mintė) “užduoti spėti, minti', mintis ‘mjslé’, minitė “atmintis, protas' yra bendrašakniai su pa-mesti (-menčia, -mentė) (be kirčio) ‘patarti’ LKZ, 84,232, 245, 284; *pent-/*pint- : is-péntéti (-¢ja) “išdūlėti, iStrunyti; išdžiūti, išsausėti, sukietéti...” : pintis “tokia medžio antauga, grybas, augantis ant pūvančio medzio’ LKZ 798, 1061; *rent-/*rint- : rintis (ir rintis, rintis) ‘ijpjova, įrėža; aplink karvės raga ženklas, rodantis, kick veršių yra turéjusi...” : résti (reficia, renteé) “daryti rincius, jkarpas...’ LKZ, 471, 671. Toliau W. Schmidas remiasi R. Mucho teiginiu, kad gintaras gali buti bendrasaknis su s. skand. kynda, vid. vok. aukšt. kiinten, vok. dial. (bavarų) kenten ‘uzdegti’ (germ. *kundjan, *kandjan) (Much 1937: 405; 1967: 512). Šiuos germany kalbų veiksmažodžius ir baltis- kaji gintaro pavadinimą W. Schmidas laiko iš seno giminingais (urverwandt) ir veda iš šaknies *gnt- “degti'. Šios šaknies yra ir suomių kalbos germanizmas kynttili "žvakė". Tad gintaro pavadinimo motyvo būta ne (nuo ligos) ginamosios funkcijos, bet gintaro greito (užsi)degimo ypatybės. Šiuo motyvu yra pagrįstas ir gintaro pavadinimo atsiradimas vo- kiečių kalboje: Bernstein “gintaras' ankstyvuoju naujosios vokiečių aukštaičių kalbos peri- odu yra pasiskolintas iš vidurinės vokiečių žemaičių kalbos berm(e)stein, barnstėn,bornstėn “degantis akmuo' (paliudyto nuo XIII a.), kur pirmuoju sandu eina veiksmažodis bernen “degti', o šis laikomas su priebalsio r metateze kilusiu iš vok. aukšt. brennen ‘tas pat’ (Kluge 1989: 76). Tačiau tokiu aiškinimu W. Schmidas toli gražu nesitenkina, nes tai esanti tik šakninė etimologija ir baltiškojo žodžio darybos nepaaiškinanti. Liet. giūtaras derivacijos atžvilgiu W. Schmidas toliau lygina su s. skand. kyndill masc. “Žibintas; žvakė; šviesa' (iš čia pasiskolintas minėtas suomių kalbos žodis) ir darybos reguliarumą (baltų -r-/-ar- : germ. -I-) grindžia štai šitokių atitikmenų analogija: liet. mentūrė “įrankis košei maišyti, bulvėms grūsti ir pan.; įrankis sviestui mušti muštuvyje' : s. skand. mondull masc. “rankinių girnų milinys’; liet. vénteris “tinklas Zvejoti’ : s. skand. vondull masc. “šieno ryšulys'; liet. vingurys “(kelio, tako, upelio ir pan.) vingis' : vok. Winkel“kampas'; liet. kaugurys "neaukšta iškilumė- lė' arba kaūkaras “kalnelis, kalva’, arba kaūkuras “tas pat’ : vok. Hiigel “kalva, kalnelis'; liet. notere ‘dilgele’ : vok. Nessel ‘tas pat’; liet. ungurys : lot. anguilla “tas pat’ (Schmid 1993: 429). IS čia matyti, daro išvadą W. Schmidas, kad seniai siejami liet. gintaras ir s. skand. kynda ‘uzdegti’ yra kažkas daugiau negu tik Sakniné etimologija. Žodžio giritaras daryba yra tipiška baltiška, nors veiksmažodis ir išnykęs; šaknis išlikusi šiaurės germanų kalbose. Tad kur šis žodis atsirado, kelia klausimą W. Schmidas. Pagrindinės gintaro radimo vietos buvo Sembos pusiasalis ir Kuršių nerija (Juodkrantė), taigi tos vietos, kurios anksčiau tikrai nebuvo lietuvių ir latvių gyvenamos. Kad į šias gintaro radimvietes geriausiai patek- davo per užšalusią jūrą ar marias, rodo latvių liaudies dainos su jų dažnai minima dzintarze- me. Kaip žodis dzintars iš kuršių pajūrio prasiskverbė į Vidzemę, taip, reikia manyti, ginta- ras į pagrindinį lietuvių gyvenamą plotą pateko iš sembų pajūrio. Tai reiškia, kad Baltijos pajūris buvo ankstyvosios baltų kalbos protėvynė (,.eine Bodenstandigkeit des Frūhbalti- schen“) ir kad jos skilimas į dialektus yra vėlesnis reiškinys. Ankstyvosios baltų kalbos žodis gintaras priklauso baltų-germanų kalbų atitikmenų sąrašui (Schmid 1993: 430). KALBOTYROS PASTABOS |95 Baigiant dar galima pažymėti, kad gintaro pavadinimo variantui gentaras lietuvių kal- boje randame homonima — tai A. Juškos užfiksuotas gentaras, -ė “tinginys, slinkis' LKZ 237 ir, reikia pasakyti, neaiškios darybos bei kilmės žodis. Galimas daiktas, su priesaga -ara- (dėl jos žr. Skardžius 1943: 302) jis yra pasidarytas iš veiksmažodžio gėsti (-sta, gento) ‘giminiuotis, draugėn dėtis, bičiuliautis'. Jų darybos ir antoniminių reikšmių santy- kis būtų toks pat kaip, pvz., gaimaras ‘gaislys, delsuonis, vilkintojas; nevalgus žmogus, nudveselis’ šalia gaiminti ( -ina) “gimdyti, veisti; auginti’ LKZ, 31-32; bandziulis “draugas, bičiulis; sukcius...” LKZ 643-644, bandzius “draugas, bičiulis; kerdzius..." ar tiesiog banda ‘burys galvijų, kaimené’ vedinio (kaip didžiūlis “didelis žmogus, didziuoklis’ : didis). Taip išanalizuoti ir paaiškinti geritaras, -ė “tinginys, slinkis' bei gaimaras “gaišlys, delsuo- nis..." patvirtina priesagos -ara- buvimą baltų kalbose. 18. LIET. DIAL. krontas ‘PUSNIS’ Varėnos apylinkėse ir Rodunioje, Varenavo raj. (Baltarusija), LKZ,, 682 duomenimis, vartojamas daiktavardis krontas (be kirčio) “didelė krūva sniego, pusnis’. Šiame žodyje keista tai, kad prieš tautosilabinį r yra balsis o. Lietuvių kalbos fonotaktikos dėsniais tokioje pozicijoje tegali būti balsis a. Beje, Dubičiuose, Varėnos raj., ir Nočioje, Varenavo raj. (Baltarusija), tolygia reikšme randame vartojant kronas (LKZ,, 682). Atrodytų, tarsi į kronas būtų neseniai įspraustas priebalsis f. Latvių šnektos Vidurio Latvijos (Vidzeme) šiaurės vakaruose (Valmiera, Valka, Mazsa- laca, Vecsalaca) turi kran(t)s [krūnc, krants] (gen. sing. -s) ‘krosnis’ su aiškiai įterptu priebalsiu f [ME 266, 268 (s. v. II krūsns), EH, 645]. J. Endzelynas mano, kad šis žodis esąs disimiliaciškai atsiradęs iš krasns (liet. krosnis), priebalsis s dar išliekantis, kai pon einantis balsis, pvz., loc. sing. krasni (ME, 266). Bet šitokiam aiškinimui akivaizdžiai prieštarauja liet. krontas, leidžiantis spėti, kad žodžiams liet. kronas, lat. krūns “krosnis' Vecsalaca (ME, 266), krans “tas pat’ Ipiki, Plavinas, Valka (EH, 645) vis dėlto buvo pridėtas priebalsis f, nors jo pasirodymo priežastys ir lieka neaiškios. Saknies ilgasis balsis a Cia yra etimologinis, nes tiek lat. krūsns, liet. krosnis, tiek ir lat. krūns bei liet. kronas yra priesagu -sn- ir -n- vediniai iš veiksmažodinės šaknies, kuriai atstovauja lat. krūt (kraju) “kaupti, krauti, rinkti' (kaip, pvz., liet. plonas “asla, padas, grendymas’, lat. plans “molinė asla, grendymas’ —išploti [-oja], lat. plat [plaju] kloti, klostyti'). Šia proga būtina pabrėžti, kad esama ir daugiau paralelių, pačias pietines lietuvių šnektas jungiančių su latvių kalbos arealu, iš dalies su jų šiaurinėmis šnektomis. Antai Lazūnuose, Vijos raj. (Baltarusija), vietoj bendralietuviškojo ąžuolas vartojamas tiozZuo- las (Petrauskas, Vidugiris 1985: 275), žodžio pradžios dvibalsiu sutinkantis su lat. udzuols, bet dėl priebalsio Z jis laikytinas lietuviškos kilmės. Zieteloje, Diatlovo raj. (Baltarusija), vietoj bruvis ir žuvis vartojami brivas ‘antakis’, zivis (zivė), živis (živė) — pasakoma ir žiuvė (Vidugiris 1998: 93, 791, 811) — turi -iv-, kilusį iš -uv-, o tai yra būdingas latvių kalbos tarmių fonetinis pakitimas (plg. lat. zivs, zive). Maža to, zieteliš- kiai juos ištaria taip pat su priebalsiu z-. Dar K. Būga pastebėjo, kad kaip Ašmenos apskrityje (dabar Baltarusija) yra upė Gauja (Nemuno dešinysis intakas) su savo kai- riuoju intaku Vija, lygiai taip Latvijos teritorijoje Gaūja (įtekanti į Rygos įlanką) turi kairįjį intaką Vija (Būga 1961: 630). 96 | SIMAS KARALIŪNAS 19. LAT. vinš, vina “JIS, JI’ Bendrinėje latvių kalboje ir didesnėje tarmių dalyje — visose lejzemnieky ir augSzemnie- kų vakarų pusėje — asmeninių įvardžių trečiuoju asmeniu, kaip žinoma, vartojamas vinš, fem. vina “jis, ji’. Šis įvardis reguliariai kaitomas kaip io-kamienis (Endzelins 1951: 517), tai yra vinš, gen. sing. vina... kaipcelš,cela... (liet.kėlias,kėlio...). Bet jo senesnė reikšmė yra ‘tas, anas (vok. jener)’, gerai išlaikyta tokiuose sustabarėjusiuose posakiuose, kuriuos sudaro įvardžio vinš forma, einanti pažyminiu (!), ir daiktavardžio vietininkas su vietos ar laiko reikšme (plg. vina pusė “anoje pusėje", vina saulė ‘aname pasaulyje’) (Endzelins 1951: 517; ME,, 601), rečiau kilmininkas, naudininkas arba galininkas (plg. vinu gadu “praėjusiais metais’) (Bergmane e.a., 1959: 521). Šiose konstrukcijose vinš turi požymį ‘neartimasis (tolimasis)' kaip ir įvardis tas. Kadangi esti atvejų, kur vietoj vinš visada vartojamas fas, tarp vinš ir tas vartosenos susidaro papildomosios distribucijos santykis, ir todėl jie laikomi poziciniais variantais (Rosinas 1988: 51). Vinš, vina, be to, vartojami kalbant apie gyvas būtybes, o kalbant apie negyvus daiktus, trečiojo asmens įvardžių reikš- me šiaip jau vartojami tas, ta. Šitokią vartojimo ypatybę ir reikia turėti galvoje siekiant atskleisti įvardžio vinš ištakas: mat atributinė vartosena iškelia ir daugiau jo semantikos ypatybių, užkonservuotų sustabarėjusiuose posakiuose. Antai vinu maja savo prasme yra tolygus vinsėta ir reiškia “kitas, gretimas kiemas; kita, gretima sodyba’, daugiskaitinė forma vinsėtas — ‘kitos, gretimos sodybos; kito, gretimo kiemo gyventojai, tolimesni kaimynai' (ME, 601; Endzelins 1951: 517). Nesunku paste- bėti, kad čia įvardis vinš ne tik eina pažyminiu, bet ir turi prasmę ‘kitas’. Žodžių junginys vinu laudis suaugęs tampa vinlaudis, šnektose vietomis netgi vilaudis (nom. plur.) ir reiškia “kitos, kaimyninės sodybos, kito kiemo žmonės, kaimynai' (ME, 601). Esti netgi pasaky- mų, kur įvardžiu vini tiesiog įvardijami kaimynai, pvz., vinu rija = kaiminu rija “kaimynų sodyba' (pažodžiui “kaimynų jauja’); vinu tévs, mate = kaiminu tévs, mate “kaimynų tėvas, motina' (ME, 601); vinuos (gen. plur.) guovs “kaimynų karvė' (EH, 786; Endzelins 1951: 517). Vadinasi, tiek įvardžio vinš, fem. vina atributinė vartosena, suponuojanti jo, kaip atrodo, senąją reikšmę ‘kitas (scil. kaimynas)', tiek ir kaityba kaip reguliaraus io kamieno atstovo leidžia manyti, kad vinš, fem. vina būta savarankiško leksinio vieneto, neseniai patekusio į įvardžių sistema’. Kaip jau buvo seniai pažymėta (Endzelins 1951: 517), parodomasis įvardis vinš, fem. vina “kitas, -a’ perėmė asmeninio įvardžio funkciją ir pakei- tė lat. jis, ji tokiu pat būdu, kaip lietuvių rytiečių tarmėse jis, ji vietą užėmė parodomasis įvardis anas, ana, virsdamas anas, ana (plur. anys, anos). Rytų augšzemniekų tarmių Pildos šnektoje vartojamas įvardis veriis, fem. vertei (EH | 771). Jis pasižymi keliomis ypatybėmis. Pirmiausia kai kurios šio įvardžio formos galūnė- se turi ilguosius balsius. Antra, palatalizuotasis priebalsis -H- (-71-) visose formose rodo, kad jis atspindi *-nj-. Trečia, nuo vinš, fem. vina kalbamasis įvardis skiriasi šaknies voka- lizmu —vietoj i turie (Rosinas 1988: 211). Tardamas, kadilgi galūnių balsiai galėję išlikti tik vienskiemenėse formose, A. Rosinas kalbamąjį įvardį laiko sudėtu iš dviejų dėmenų: 4 Kilme jis tradiciškai siejamas su pr. winna adv. “laukan, oran’, wins ‘oras (Luft)': Endzelin (1922: 381; 1951: 517-518); Stang (1966: 238-239); Rosinas (1988: 211); Karulis (1992: 534-535). Bet niekas nėra argumentuotai pagrindes Ziojéjancio semantinio skirtumo tarp “laukas; oras’ ir trečiojo asmens įvardžių funkcijos (o gal negalima pagristi?). KALBOTYROS PASTABOS | 97 *vinE- (kur E kažkoks balsinis elementas) ir trečiojo asmens įvardžio *(j)is, *(j)i. Saknies balsį e jis kildina iš i. Mat kai kuriose augšzemniekų tarmėse funkcionuojanti taisyklė, pagal kurią balsis i priesj, n verčiamas balsiu e (Rosinas 1988: 211). Minėtos Pildos įvardžio veriis, fem. vertei ypatybės neturėtų labai stebinti, žinant, kad, pirma, šis įvardis su tokiu šaknies vokalizmu pasitaiko ir kitose augšzemniekų šnektose: vendien ‘anadien’ Zvirgzdine, ven junginyje ek ven “žiū! (sieh da!)' Sausnėja, Dzelzava (ME,,„538). Antra, periferinės tarmės, kokios ir yra ką tik suminėtos šnektos, dažnai turi išlaikiusios daugiau archaizmų. Antai rytinėse augšzemniekų tarmėse (Akniste, Susėja, Zvirgzdine, Karsava, Pilda, Nirza, Dignaja) vietoj arba šalia ir ‘yra’ vartojamos formos jer, jera ‘yra’ su balsiu e šaknyje“. Tad negalėtų būti atsitiktinis nė tas dalykas, kad Pildos ir Zvirgzdinės šnektose tiek parodomasis įvardis veriis, ven-, tiek veiksmažodžio „būti“ tre- čiojo asmens formos išsiskiria šaknies vokalizmu e. Negana to, vokalizmo e atsiradimą šiose formose vargu ar galima aiškinti minėta balsio i keitimo e priešįj, n tendencija, nes formose jer, jera balsis e yra prieš veliarizuotą priebalsį ir fonetiškai iš i negalėjo atsirasti. Dėl šių aplinkybių verčiau reikėtų manyti, kad formų veriis, ven- ir jer, jera šaknies vokaliz- mas e yra senų laikų padaras ir su gretiminių formų vinš, fem. vina ir ir, ira “yra' šaknies vokalizmu yra susijęs apofoniniais santykiais. Tiriant, kaip veriis, fem. vertei susidarė, didelės reikšmės nereikėtų teikti nė tam faktui, kad Pildos šnektoje kai kurios šio įvardžio formos turi nesutrumpintas galūnes, būdingas vienskiemeniams įvardžiams. Dialektologų yra pastebėta, kad ilgųjų balsių ir diftongų trumpinimas žodžio gale augšzemniekų tarmėms nėra labai būdingas (Rudzite 1964: 293). Be to, įvardžių sistemoje dviskiemenių formų žodžio galo vokalizmas, netgi kirčio vieta gali būti grindžiami vienskiemenių formų fleksija bei kirčiavimu. Tai aiškiai matyti, pvz., iš formų katras (dial. kataras), katro, katram... — kas, ké, kam... paralelizmo lietu- viy kalboje. Lygiai taip pat ir fem. veriei fleksija gali būti funduota jei ji’ galūnės. Šitas fundacijos dėsnis greta augšzemniekų tarmių tendencijos netrumpinti ilgųjų balsių ir dif- tongų galūnėse ir paaiškintų ilgųjų balsių bei diftongų išlikimą veriis, fem. veriei kai kurio- se formose. Kitaip tariant, kaip, pvz., pati, pačios, pačiai...— ji, jos, jai... paralelizmas nerodo, kad forma pati yra sudėta iš *pat ir ji, lygiai taip pat iš absoliutaus veriei — jei ji’ galūnių sutapimo vargu ar galima spręsti vertei esant samplaikinį, taigi antruoju sandu turint *(j)i, *jas... Be to, veriis kildinant iš samplaikos *vin- +*(j)is, jo galūnės ilgumą vargu ar galima paaiškinti — įvardžio lat. jis, liet. jis < *(j)is balsis trumpas. Todėl, matyt, čia vis dėlto esama formų fem. *veni/*venjas šalia masc. *venja-/*venija- (nom. sing. *venijas > *venijs (plg. loc. sing. venija) > *venis su apibendrintu -7i- < *-nj- iš *venja-), kaip kad būta fem. *pati/*patjas (> pati, pačios) gretai kamieno masc. *patis (> pats). Visa tai galvoje turint, atrodo galima pralatviy dialektams rekonstruoti alternuojancios šaknies *ven-/*vin- (<*un-) įvardį, turėjusį reikšmę ‘kitas (scil. kaimynas)’ ir funkcionavu- si dviem kamienais: (1) normaliojo laipsnio šaknies vokalizmo (i)io kamienu *uen(i)io-, fem. *ueni-/ yenia- ir (2) nykstamojo laipsnio šaknies vokalizmo io kamienu *uinio-, fem. *uinia- (<*un-io-, fem. *un-ia-). 3 Ancitis (1935: 186); Endzelins (1951: 719; 1980: 274) (balsio e atsiradimą aiškinti kontaminacija su rus. ecms ar jo tiesiogine įtaka nėra pagrįstas dalykas). 98 | SIMAS KARALIŪNAS Istorine lyginamąja plotme šitas baltų kalbų įvardis, labai galimas daiktas, yra susijęs su tokiais germanų kalbų daiktavardžiais kaip s. isl. vinr (dabartinės isl. vinur), norv. ven, Šv. vdn, s. ang., s. frizų wine, s. saksų, s. vok. aukšt. wini ‘draugas’ (< germ. *weni-). Iš kitų kalbų čia priklauso s. airių coi-bnius "giminystė", s. bretonų co-guenou “vietinis, čionykš- tis’. Ide. *uen-(i)io-/*un-io- ‘draugas’ virtimas baltų *uen(i)ia-/ *uinia- “kitas (scil. kaimy- nas)’, matyt, yra pagrįstas abipusiSkumo idėja, kuri buvo būdinga indoeuropiečių mainų ir dovanomis bei socialinėmis paslaugomis keitimosi sistemai ir, be to, savyje turėjo kito (svetimo, priešiško) konotacija, plg. tos pačios semantinės struktūros senovės slavų drugs druga kitas kita’ (: drug» ‘draugas’), hetitų araš aran kitas kita’ (: araš ‘draugas’). 20. AR PR. keckirs ‘ZIRNIS’ YRA SKOLINYS? Vokiečių-prūsų kalbų Elbingo (sudarytame, kaip manoma, XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje) ir S. Grunau (kilusiame iš 1517-1526 m.) žodynėliuose yra užfiksuoti atitinka- mai keckers (plg. dar lituc-kekers “lęšis') ir keckirs “žirnis (Erweis, Erbse)’ (Mažiulis 1981: 24,52). Opinio communis tai esąs skolinys iš vokiečių kalbos (vok. Kicher, vid. vok. aukšt. kicher iš lot. cicer neutr. “Žirnis")*. Lietuvos teritorijos šiaurės rytų kampe, remiantis vandenvardžių sambūriu, galima re- konstruoti tokią lingvoetninių kontaktų situaciją, kurios komponentai galėjo būti rytų baltų tipo ir vakarų baltų tipo kalbos. Į vakarus nuo Zarasų, netoli Latvijos sienos, yra grupė ežerų, turinčių savotiškus pavadi- nimus Čičirys (acc. sing. Čičirį) (ir Čičiris) Imbradas, Cicirditis Imbradas su į Čičirio ežerą įtekančios upės vardu Čičirė Antazavė. Dar kiek paėjus į vakarus, Antazavės apylinkėse, yra ežeras, vadinamas Zirnajys (acc. sing. Zirnajį) (ir Zirnejas). Vietoj jo rytų aukštaičių ploto pietų pusėje pasirodo Žirnaja (acc. sing. Žirnają) upė (išteka iš Žirnajų ežero) Pa- baiskas, Žirnajai (acc. plur. Žirnajus) ežeras Pabaiskas, Ukmergės raj., Žirnajis ežeras Tauragnai, Utenos raj. Lyginimas su ežero vardu Žirnis Šeduva leidžia juose skirti priesagą -aj- (Vanagas 1970: 80) ir nustatyti, kad jų etimonas yra apeliatyvas žirnis (Vanagas 1970: 404), o dėl priebalsio ž- šiuos vardus reikia laikyti lietuviškos kilmės. Kadangi Zirnajys su Zirnejas yra pagrįstai laikomi sėlių palikimu (Būga 1959: 21, 108; 1961: 278-279; Vana- gas 1970: 395), todėl ir jų tiek priesaga -aj-, tiek pats etimonaszirnis, matyt, yra ne latvių, bet sėlių kalbos reliktai, nes sėlių kalba turėjo priebalsius s ir z vietoj lietuvių § ir ž (apie sėlių kalbą žr. Būga 1961: 274—282; Kuškis 1967: 9-20; Karaliūnas 1972: 17-19; Rudzite 1980: 159-163; Rudzite 1996: 45-50; Kabelka 1982: 81-85; Breidaks 1999: 27-28). sėlių palikimu laikomi taip pat Cicirys (ir Čičiris) Čičirė, ir pradinė jų forma rekonstruoja- ma *čičir- < baltų *kikir- (Būga 1959: 22, 108; 1961: 275, 733; Vanagas 1981: 7; Kabelka 1982: 84). Įdomu, kad Čičirys su Čičiris bei Čičirė, viena, ir Zirnajys su Zirnejas, antra, areališkai yra vienas šalia antro, todėl galima prielaida, kad pirmųjų pavadinimų darybos pagrindas taip pat buvo žirnio leksema, būtent sėlių *čičir- < baltų *kikir- ‘zirnis’. Kitaip 3 Būga (1959: 219; 1961: 661, 681); Endzelins (1943: 191); Schmalstieg (1976: 264); Sabaliauskas (1957: 351); Toporov (1980: 302-304); Maziulis (1993: 153-154). R. Trautmannas pr. keckers, keckirs sulygino su lot. cicer ir arm. sisern ‘Zirnis’, tačiau neatmetė jų skolinimosi iš lenkų kalbos galimybės (lenk. cieciorka), Trautmann (1910: 355). KALBOTYROS PASTABOS | 99 tariant, Cicirys su Ciciris ir Ciciré galima traktuoti kaip Zirnajys su Zirnejas vertimo rezul- tata. Vadinasi, esama pakankamo pagrindo sėlių kalbai rekonstruoti, be *zirnis, leksema *kikir- "žirnis", kurios etimologinis atitikmuo yra pr. keckers, keckirs “žirnis'. Tiesą sakant, šių prūsų kalbos žodžių šaknies balsio kokybė nėra aiški (balsis e ar i), bet nesunku įsitikinti, kad prūsų kalboje esama balsių i ir e svyravimo atvejų, plg., pvz., vietovardžius Bliwoth ir Blewothyn, Myluken ir Meluken (Gerullis 1922: 215), atskirais atvejais netgi pastebimas balsio i praplatėjimas ligi e, plg. pr. lankenan deinan “švenčiamą diena’ I kate- kizmas : lankinan deinan ‘tas pat’ III kat.; pr. leygenton ‘teistu’ II kat. : liginton “tas pat’ III kat.; pr. kamenis : liet. kaminas; pr. warene ‘varinis (katilas)’ : liet. varinė “varinis dubuo’ (iš K. Sirvydo Punktai sakymų). Vadinasi, sėlių kalba bus turėjusi vakarų baltų kalboms būdingą leksemą *kikir- “žirnis' (Karaliūnas 1990a: 86-87). Tai neturėtų stebinti, nes yra ir daugiau leksinių izoglosų, šiaurės rytų Lietuvos kampą (Dusetos, Zarasai) jungiančių su vakarų baltų kalbų arealu — tai Vericavas ežeras Dusetos ir jotvingių Wensowa 1562 giria Olecko apskrityje, Mozūruo- se (Karaliūnas 1991: 73-77). Analogišką kontaktų situaciją V. Toporovas yra rekonstravęs Maskvos miesto teritorijo- je, prie Jauzos upės, kurios vienas intakas yra vadinamas Čečera (Yeuepa). Si upėvardį V. Toporovas sieja su Cicirys (ir Ciciris), Cicirditis, Ciciré ir laiko baltiškos kilmės. Kadangi upė Cecera teka per Maskvos rajoną, nuo senovės vadinamą J opoxosoe none (“Žirnių lau- kas’: rus. 2opox ‘zirnis’), V. Toporovas įtikinamai šį pavadinimą laiko baltų *kikir-/*kiker- ‘zirnis’ vertimu (Toporov 1982: 3-61). Su jam įprastu išsamumu V. Toporovas pateikia archeologijos, lingvistikos ir istorijos duomenų, iš kurių matyti, kad Aukštutinės Volgos ir Okos baseine gyveno baltų gentys, išlaikiusios savo kultūrą, o atskirose vietose ir savo kalbą ligi XII a. ir kad baltų-rusų bilingvizmo periodo buvimas negali būti visiškai atmestas. Išvada: baltų *kikir- “Žirnis' buvo paplitęs dideliame šiaurės rytų Europos plote, nuo Baltijos jūros vakaruose ligi Volgos aukštupio ir Okos rytuose, todėl pr. keckers, keckirs “žirnis' negali būti skolinys iš vokiečių kalbos. Pr. keckers, keckirs ‘Zzirnis’, sėlių *čičir- <baltų *kikir- “Žirnis', lot. cicer, -is ‘tas pat’ ir arm. sisern ‘tas pat’ (< ide. *KiKer-) sudaro baltų, italikų ir armėnų kalbų izoleksą. 1. KĄ REIŠKĖ PR. rapa? Vokieciy—prusy kalbų Elbingo Zodynélyje po žodžiu deywis ‘dievas’ eina rapa ‘Engel’ (Mažiulis 1981: 14). Yra paliudyta, jog šiai svarbiai religinio dvasinio gyvenimo sąvokai prūsai — kaip lietuviai ir latviai — vartojo skolinius: S. Grunau savo žodynėlyje duoda angol ‘angelas’ (žodį, greičiausiai atėjusį per lenkų kalbą), o engels (gautą iš vokiečių kalbos, plg. vok. Engel) randame trečiajame katekizme (Mažiulis 1981: 49, 165, 168. Dėl jų visų istorinio etimologinio konteksto žr. Endzelins 1943: 141, 167, 238; Mažiulis 1988: 77— 78, 265; 1997: 12; Toporov 1975: 87; 1979: 41-42). Šių faktų akivaizdoje rapa pasirodo kaip gana netikėtas ir neaiškus angelo pavadinimas, todėl darosi nesuprantama, kodėl prūsams reikėjo kurtis naujadarą, ir kyla įtarimas, kad galbūt čia kažkas ne taip. F. Nesselmannas yra užsiminęs apie tai, kad jau W. Piersonas pastebėjęs, jog, skaitant glosą Engel — rapa, buvę apsirikta: užuot skaičius vok. Eugel “'rupūžė', buvę perskaityta Engel “angelas’, ir pr.rapa“rupūžė' susiejęs su liet. raupežė, repecka, rapuzé, rupuizé, taip 100 | SIMAS KARALIŪNAS pat su lat. rapt ‘ropoti’ (Nesselmann 1873: 146). Įdomu, kad prūsų kalbos tekstuose raidės u ir n rašant taip pat kartais painiojamos (Endzelins 1935: 103 [=Endzelins 1980: 233]). „Vokiečių kalbos atlaso“ leksikai skirto tomo (Band IV, GieBen, 1955) žemėlapyje Nr. 4 yra suminėtos tokios rupūžės pavadinimo tarminės formos: Oigel, Oig(e), Oik(e), Ogel, Ockel“. Ypač svarbu, kad forma Oigel vartojama Westfalijoje, iš kur į prūsų kraštą buvo atsikėlę nemaža vokiečių kolonistų. Todėl H. Schallis visiškai teisus sakydamas, kad El- bingo žodynėlio glosoje Engel — rapa yra pr. rapa fem. “rupūžė', tikriau sakant, ‘ropojantis gyvūnas), ir ji siedamas su latvių kalbos veiksmažodžiais rapuot, rapt(ies) ‘ropoti, rėplioti, šliaužti', rapus ‘ropomis, rėplom' (Schall 1966: 28). Minėto atlaso rupūžių pavadinimų arealus žymintis žemėlapis, be to, nurodo, kad šiaurės rytų Prūsijos kampe, į rytus nuo Kuršių marių, vokiečių tarmėse buvo vartojamas ir žodis Rapetschke su variantu Repet- schke. H. Schallis mano, kad čia, skalvių plote, pr. rapa išsilaikęs ligi pat naujųjų laikų (Schall 1966: 28-29). Nors ir nėra pakankamai aiškių fonetinių kriterijų atskirti prūsiš- kos kilmės vokiečių kalbos skolinius nuo jų lietuviškos kilmės, pastarosios dvi formos vis dėlto veikiau laikytinos į vokiečių kalbos tarmes Rytų Prūsijoje atėjusiomis iš lietuvių kalbos šnektų (Bielfeldt 1970: 48). Akademinio Lietuvių kalbos žodyno ir Lietuvių kalbos atlaso duomenimis, rapėčka LKZ, 177, repecka, repécka, repécké, repėčkė “rupūžė' LKZ, , 460 vartojami pačiame piety vakarų lietuvių kalbos ploto pakraštyje (Lietuvių kalbos atlasas, I, 1977: 153, žemėl. Nr. 81), kuris ligi pat II pasaulinio karo ribojosi su vokiečių kalbos arealu. Jų darybos pamatas yra būdvardžiai rėpečkas, rėpėčkas, repėčkas “einantis visomis keturiomis, keturpėsčias' LKŽ,,, 460, plg. dar prieveiksmius rėpečka, repecka, repėčka, rėpėčka, repėčka “visomis keturiomis, ropomis’. Lietuvių kalbos tarmėse randame vartojant taip pat rupūžės pavadinimų formas su šak- nies vokalizmu o (< a): dial. ropūžė Pelesa, ropūžė A. Kuršaičio žodynas “rupūžė (Bufo)’ LKŽ,; 841,ropūžė Lazūnų tarmėje (Petrauskas, Vidugiris 1985: 225) greta rapusé, rapuzé su šaknies trumpuoju a Zietelos šnektoje (Vidugiris 1998: 530). Jų darybos pagrindu, matyt, eina veiksmažodis ropoti (-6ja) “judėti, rėplioti (ppr. apie vabzdžius, roplius)’, plg. ir prieveiksmj ropa ‘ropomis, keturpėsčia'. Formų su šaknies vokalizmu 0 (<a) buvimas lietuvių kalbos šnektose ir jų gravitacija pietinio pakraščio link, į istorinį jotvingių ir prūsų arealą, daro žodžio rapa rekonstrukciją prūsų kalboje visai galimą. Tiesa, V. Mažiulis pastebi, kad @ kamieno forma rapa (nom. sing. fem.) Elbingo Zodynélyje būtų buvusi parašyta *rapo (su žodžio galo a virtimu o kaip, pvz., galwo, mergo) ir todėl rapa jis taiso i *rapan (Mažiulis 1997: 12). Tačiau nereikėtų sumenkinti nė J. Endzelyno logisko aiski- nimo, kad rapa, jeigu tai tikras žodis, kartu su S. Grunau Zodynélio manga ‘kekse’ bei merga “merga, mergina’ gali būti atėję iš ty prūsų tarmių, kuriose balsis 4 po lūpinių ir gomurinių priebalsių nebuvo labializuotas (Endzelins 1943: 62). Tad galėjo būti ir pr. rapa (<*rapa). Tačiau svarstant alternatyvą, labiau panašu būtų į tai, kad pr. rapa atrodė *rapaz- ir pan., taigi turėjo priesagą *-az- (liet. -až-). Priesagas -ež- (/*-až-) /-ėž- galima skirti tokiuose lietuvių kalbos rupūžės pavadinimuose kaip antai: rėpežė, repėžė, rėpežis ‘rupuze’ LKŽ, „466 : repénti (-ėna)“rėplioti' (plg. dar repetoti [répetoti, répetoti] ‘réplioti; eiti repečkomis... ’); liet. bebėžė (ir bėbežė) ‘rupuze; utele’ LKŽ, 705 : bébe “utéle (vaikų + Šis šaltinis Lietuvoje neprieinamas. Cituojama pagal Schall (1966). KALBOTYROS PASTABOS |101 kalboje)'; kr(i)upéza ‘krupis, rupūžiokas (švelnus keiksmas)’ LKZ, 651,716 : kr(i)upis, kr(i)upé. Yra ir kitų priesagy, pvz., -ek-/-ék- žodžiuose repéka, repéke, rėpekė LKZ 463, ypač mėgstamos priesagos -už-/-ūž-: rapuza, rapūžė, rapuze (vartojama keikiant) LKŽ,, 180 gretarapoti (-oja) “sunkiai eiti, ropoti; šliaužioti' ; repužė (rėpužę) LKŽ,, 475: repénti (-ėna) “rėplioti'; kūkūžė (ir kukūžė)* rupūžė (švelnesnis plūdimosi žodis)' LKŽ,, 818 :kukūtė “toks varliagyvis, kiek panašus į rupūžę'. Todėl dabar kitaip aiškinti reikėtų — tai yra su pr. rapa jų nesieti — ir latvių toponi- mus Rapa, Rapas (Dambe 1972: 58). Atrodo, jie neskirtini nuo latviškų pavardžių Rapa, Raps (< *Rapas). Latviškos kilmės yra ir Rokiškio apylinkių lietuvių pavardės Rapas bei Rapis (be kirčio) (plg. Vanagas, red., 1989: 573-574). Jų darybos pagrindas gali būti veiksmažodis lat. iz-rapėt ‘puti, triušti, akyti' ME, 789, plg. liet. rapti (rampa, rapo) ‘nesveikuoti’ LKZ, 178. ISvada: skaitant vokiečių- -prūsų kalbų Elbingo žodynėlio glosą Engel — rapa, tikriausiai buvo apsirikta: užuot skaičius vok. Eugel ‘rupuze’, buvo perskaityta Engel ‘angelas’. LITERATŪRA ANcITIS, K. 1935: Par Aknistes izloksni. Filologu biedribas raksti 15, 161-196. ANTTILA, R. [AHrruna, P.] 1997: Hejnocratomne 3BeHbS B JICKCHYCCKHX LENOYKax. baimo-caaésHckue ucciedosanus 1988-1996, Mocrsa, 109-127. BENKO, L., Hrsg., 1993: Etymologisches Worterbuch des Ungarischen 1, Budapest: Akadémiai Kiadė. BERGMANE, A. e. a. 1959: Mūsdienu latviešu literūrūs valodas gramatika. I. Fonėtika un morfologija, Riga: Latvijas PSR Zinatnu Akadėmijas izdevnieciba. BIELFELDT, H. 1970: Die baltischen Lehnworter und Reliktworter im Deutschen. RUKE-DRAVINA, V., ed., Donum Balticum. To Professor Christian S. Stang on the Occasion of his Seventienth Birthday 15 March 1970, Stockholm: Almgvist & Wiksell, 44-56. BLESSE, E. 1958: Zum lett. uguns ‘Feuer’. KZ 75 (3/4), 191-206. BREIDAKS, A. 1999: levads baltu valodnieciba, 2. dala, Daugavpils. BUGA, K. 1959, 1961: Rinktiniai raštai 2-3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. CHANTRAINE, P. 1968: Dictionnaire ėtymologigue de la langue grecgue, Paris: Klincksieck. DAMBE, V. [JĮAMBE, B.] 1972: CoorBercrBHa B TonoHHMHH Jlareuiickoit CCP c jgpeBHeripyccCKHM assikoM. Baltistica I priedas, 55-62. DEROY, L., HALLEUX, R. 1974: A propos du grec ffAexrpov ‘ambre’ et ‘or blanc’. Glotta 52, 37-52. DROTVINAS, V., red. 1987: Lexicon Lithuanicum. Rankrastinis XVII a. vokieciy-lietuviy kalbų Zody- nas, Vilnius: Mokslas. ENDZELINS J. 1913-1914/1974: Zu den kurischen Bestandteilen des Lettischen. Indogermanische Forschungen 33, 96-104 [=id., Darbu izlase 11, 504-512]. ENDZELIN, J. 1922: Lettische Grammatik, Riga: Kommissionsverlag A. Gulbis. ENDZELINS, J. 1935/1980: Prūšu tekstu grafika. Filologu biedribas raksti 15, 86-103 [=id., Darbu izlase III (2), Riga, 1980, 211-233]. ENDZELINS, J. 1940/1980: [Recenzija] Die Kurenfrage von V. Kiparsky (Annales academiae scientia- rum Fennicae B XLII). Helsinki, 1939. 474. Filologu biedribas raksti XX, 248-258 [=id., Darbu izlase III (2), Riga, 1980: 553-565]. ENDZELINS, J. 1943: Senprūšu valoda, Riga: Universitates apgads. ENDZELINS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba. EH - Endzelins J. un Hauzenberga E. 1946: Papildinajumi un labojumi K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnicai , II, Riga: Kultiras fonds. 102 | SIMAS KARALIŪNAS ERNOUT, A., MEILLET, A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine, 4™ ėd., Paris: Klinck- sieck. FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg: Winter, Gottingen: Van- denhoeck & Ruprecht. Frisk, H. 1970: Griechisches etymologisches Worterbuch 11, Heidelberg: Winter. GATERS, A. 1979: Dzintarzeme (Bernsteinland) in den Dainas und die lettische Bezeichnung fiir Bern- stein. Humanitas Religiosa. Festschrift fiir Haralds Biezais, Stockholm: Almqvist & Wiksell, 283-294. GERuULLIS, G. 1922: Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig: Vereinigung Wissenschaftli- cher Verleger. KABELKA, J. 1982: Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas. KARALIUNAS, S. 1972: Sėlių kalba. Mokslas ir gyvenimas 1, 17-19. KARALIUNAS, S. 1990a: Etymological Notes on Lithuanian Hydronyms. Beitrige zur Namenforschung. Neue Folge 25(1), 85-88. KARALIUNAS, S. 1990b: Notes on Latvian Etymology. Metuzale-Kangere, B. & Rinholm, H., eds., Symposium Balticum. A Festschrift to honour Professor Velta Rike-Dravina, Hamburg: Helmut Buske, 177-180. KARALIUNAS, S. 1991: Kalbotyros pastabos. Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 65-79. KaARuLis, K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica, II, Riga: Avots. KiPARSKY, V. 1939: Die Kurenfrage, Helsinki (Annales academiae scientiarum Fennicae B XLII). KIPARSKY [Kunapckuii], V. 1973: O 6antusmax pycckoro nuteparypHoro s3sika. Baltistica 9 (1), 67— 70. KLUGE, E. 1989: Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache. 22. Auflage vollig neu bearbeitet von Elmar Seebold, Berlin-New York: De Gruyter. Kuskis, J. 1967: Dazas sėlu valodas vokalisma ipatnibas péc musdienu latviešu valodas sélisko iz- lokšnu materialiem. Latvijas Valsts universitates Zinatniskie raksti, 60. séjums, 9. A laidiens, Riga, 9-20. LARIN, B. A. 1956: O cnose sumaps. Sokols, E., red. Rakstu krajums. Veltijums akadémikim profeso- ram Dr. Janim Endzelinam vina 85 dzives un 65 darba gadu atcerei, Riga: Latvijas PSR Zinatnu Akadémijas izdevnieciba, 149-162. LAUCIUTE, J. [JlavuioTe, IO. A.] 1982: Caosaps 6aimuzmos 6 ciaeanckux asvikax, JleHuHrpan: Hayka. Lietuviy kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977. LKZ = Lietuvių kalbos žodynas 1, red. J. Balčikonis e.a., Vilnius, 1941. LKZ, = Lietuviy kalbos Zodynas 1, antras leidimas, red. J. Kruopas, Vilnius, 1968. MAYRHOFER, M. 1963: Kurzgefafites etymologisches Worterbuch des Altindischen, 11, Heidelberg: Winter. MAYRHOFER, M. 1996: Etymologisches Worterbuch des Altindoarischen, 11, Heidelberg: Winter. Mažiuris, V. 1988, 1993, 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1, Vilnius: Mokslas; II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; IV, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Mažiuris, V. 1981: Prūsų kalbos paminklai, 11, Vilnius: Mokslas. ME = K. Miilenbacha Latviešu valodas vardnica. Redigéjis, papildinajis, nobeidzis J. Endzelins. IV, Riga: Kultūras fonds, 1929-1932. MIKKOLA, J. J. 1938: Einiges ūber den eurasischen Bernsteinhandel. Senatne un maksla 1, Riga, 33-37. MucH, R. 1937: Die Germania des Tacitus, Heidelberg: Winter. MucH, R. 1967: Die „Germania“ des Tacitus. Dritte, betriachtlich erweiterte Auflage, unter Mitarbeit von Herbert Jankuhn herausgegeben von Wolfgang Lange, Heidelberg: Winter. NESSELMANN, G. H. F. 1873: Thesaurus linguae prussicae. Der preussische Vocabelvorrath, Berlin: Ferdinand Dimmler. PAKALKA, K. e. a., 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas. PETRAUSKAS, J., VIDUGIRIS, A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. KALBOTYROS PASTABOS | 103 Rix, H., Hrsg. 1998: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primdrstammbil- dungen, Wiesbaden: Ludwig Reichert Verlag. RoOSINAS, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. RUDZITE, M. 1964: Latviesu dialektologija, Riga: Latvijas Valsts izdevnieciba. RuDzITE, M. 1996: Latviešu valodas séliskas izloksnes. Latvijas Zinatnu Akadémijas Véstis, A dala, 50(4/5), 45-50. RupziTE, M. [Pvasute, M. K.] 1980: K Bonpocy o cenax Ha npasobepexkse Jlayrassi. IĮMMEPMAHHC, C., pen., Smuozpaguueckue u AUH2BUCMUYECKUE ACHEKMbl IMHUYECKOU ucmopuu OAIMCKUX Kapodo6, Pura: 3unarue, 159-163. SABALIAUSKAS, A. 1957: Dėl žirnio pavadinimo kilmės. Literatūra ir kalba 2, 346-355. ScHALL, H. 1966: Baltische Gewassernamen im FluBsystem ,,Obere Havel“. Baltistica 2(1), 7-42. SCHMALSTIEG, W. R. 1976: Studies in Old Prussian, University Park and London: Pennsylvania State University Press. Scumip, W. P. 1983: Zum baltischen Dialekt auf der Kurischen Nehrung. Indogermanische Forschun- gen 88, 257-268. ScuMID, W. P. 1989: Nehrungskurisch. Sprachhistorische und instrumentalphonetische Studien zu einem aussterbenden Dialekt, Wiesbaden: Franz Steiner Verlag. ScHMID, W. P. 1993: Bemerkungen zu litauisch gintaras ‘Bernstein’. Grinda, K. R., Wetzel, C.-D., Hrsg., Anglo-Saxonica. Beitrūge zur Vor- und Frithgeschichte der englischen Sprache und zur altengli- schen Literatur. Festschrift fiir Hans Schabram zum 65. Geburtstag, Munchen: Fink, 425-430. SELDESLACHTS, H., SWIGGERS, P. 1995: Remarks on Baltic, Slavic and Latin tool names. Linguistica Baltica 4, 23-33. SITTIG, E. 1934-1935: Die Aestier. Studi Baltici 4, 18-20. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SLAWSKI, F. 1952: Stownik etymologiczny języka polskiego 1, Krakow: Towarzystwo Mitošnikėw Języka Polskiego. STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo-Bergen-Tromso: Universitetsforlaget. ToroRov, V. N. 1975, 1979, 1980: IIpycckuu szwik. Caosape (A-D), (E-H), (I-K), Mocksa: Hayxa. ToroRov, V. N. 1982: Jlpeenss Mocksa B 6anTuiickoii NCPCTICKTHBE gbatmo-crasanckue uccredosarus 1981, Mocksa, 3-61. TRAUTMANN, R. 1910: Die altpreufischen Sprachdenkmdler, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. TRAUTMANN, R. 1925: Die altpreufischen Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. TRUBACEV, O. N. 1980: U3 6anto-craBsHCKHX aTHMOJIOTHŪ. Omunonozus 1978, Mocksa, 7-18. VANAGAS, A 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. VANAGAS, A. 1981: Lietuviy hidronimy etimologinis Zodynas, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A., red., 1989: Lietuvių pavardžių žodynas II, Vilnius: Mokslas. VASMER [GACMEP], M. 1978: 3mumonozuueckuii crosaps pycckozo s3bixa 1V, Mocksa: Ilporpecc. VIDUGIRIS, A. 1998: Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VoiGrT, V. 1970: Hungaro-Baltica. Rūke-Dravina, V., ed., Donum Balticum. To Professor Christian S. Stang on the Occasion of his Seventienth Birthday 15 March 1970, Stockholm: Almgvist & Wiksell, 574-580. WALDE, A., HOFMANN, J. B. 1938: Lateinisches etymologisches Worterbuch 1, Heidelberg: Winter. Simas Karaliunas Gauta 2001 06 18 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva