Kalbotyros pastabos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 89–103 Kalbotyros pastabos* SIMAS KARALIŪNAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article discusses questions of etymology in connection with (1) Lith. dial. berklai ‘foot-bridge’, (2) Lith. gintaras, Latv. dzītars, (3) Lith. dial. krontas and krōnas ‘snow-drift’, (4) Latv. viņš, fem. viņa ‘he, she’, (5) Lith. reflexes of Baltic *kikir- ‘pea’ in hydronyms, (6) Old Prussian rapa ‘angel’. 16. LIET. DIAL. berklai ‘LIEPTAS’ Lietuvos šiaurės rytų kampe (Salakas) vartojamas žodis berklai (acc. plur. bérklus), kurio reikšmė nurodoma ‘lieptas (ppr. iš karčių)’ (LKŽ₁ 626; ²LKŽ₁ 766). Žiūrint istorinių garsų atitikimų, pirmine forma galima rekonstruoti *bēr-tlo-. Struktūriškai ir funkciškai – kaip kopnomen instrumenti su darbine reikšme ‘kurio pernešami (perkeliami) žmonės, priemonė žmonėms perkelti’ – tada šis žodis iš karto susisieja su ārklas (plur. arklai) < *ārH-tlo- (su priesaga -tl- iš arti), kurio etimologinis atitikmuo yra gr. ἄροτρον, kretiečių ἄρατρον ‘arklas’ (< *arH-tro-). Einant šia analogija, berklai etimologinis atitikmuo būtų gr. φέρετρον (ir φέρτρον) ‘neštuvai’ (< *bher(H)-tro-), φέρω ‘nešti’ vedinys (plg. Frisk 1970: 1003, 1005; Chantraine 1968: 1191). Juk neštuvai taip pat daromi iš karčių. Senų priesagos -tro- (ne -tlo-, kaip kartais spėjama) vediniu laikomas ir senovės indų bharītra-, hapax legomenon Rigvedoje, reiškęs turbūt ‘ranką’ ar ‘pirštas’ (tai yra *‘kuo nešama, nešimo priemonė, įrankis’) (plg. Mayrhofer 1963: 478; 1996: 251). Bet žodžiui berklai galima rasti ir tikslesnį atitikmenį – tai lot. fērculum (ir ferculum) ‘neštuvai; padėklas’ < *bher(H)-tlo-m (Ernout, Meillet 1959: 226; kiek kitaip Walde, Hofmann 1938: 484), ferō ‘nešti’ vedinys. Vadinasi, šaknies *bher- ‘nešti’ vedinys turi būti ir berklai, o tai reiškia, kad šiokią reikšmę turėjo ir baltų kalbų veiksmažodis bērti bēria bėrė (ir dial. bérti bēria bėrė), seniai siejamas su minėtais graikų ir lotynų kalbų veiksmažodžiais (plg. Fraenkel 1962: 40). Žodžio berklai šaknies struktūra ir akūtinė priegaidė rodo, kad jo pradinės formos būta *bēr-tlo-, bet šitokia forma kelia nemažą klausimų: ar jos ilgasis šaknies balsis atsirado dėl kokybinės apofonijos pailginus šaknies vokalizmą e, ar tą pailgėjimą lėmė laringalo kritimas? Naujausiame „Indoeuropiečių veiksmažodžių žodyne“ nagrinėjamoji šaknis atstatyta kaip aniṭ šaknis, tai yra be laringalo, jai su klaustuku priskirtas ir liet. bérti (plg. Rix, red. 1998: 61–62). Šitokią šaknį linkęs pripažinti ir M. Mayrhoferis, tačiau jis pažymi ir tai, jog šios šaknies set varianto buvimo negalima visiškai iš tyrinėjimo eliminuoti (Mayrho- Pradžią žr. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 207–209; 29, 65–78; 31, 125–129. 90 | SIMAS KARALIŪNAS fer 1996: 249). Kad s. ind. bharitra- rodytų buvus *bherH-, jo nuomone, nėra tikra, nes bharitra- gali būti ad hoc darinys pagal caritra- koją’ (Mayrhofer 1996: 251). Mūsų atveju svarbu tai, kad šios šaknies vediniai slavų kalbose taip pat turi akutą: serbų-kroatų brème, slovėnų bréme, čekų břímě, rusų бе́ремя ‘našta’ < sl. *brémen- veikiausiai rodo buvus pailgintojo laipsnio šaknies variantą *bher- (Mayrhofer 1996: 249). Tad ir berklai pradinės formos *bēr-tlo- ilgasis šaknies balsis taip pat veikiausiai yra kiekybinės balsių kaitos dalykas. Todėl jo darybos pagrindu laikytina būtojo laiko forma bėrė (bėrė cirkumfleksinė priegaidė, matyt, yra antrinė kaip metatonijos rezultatas). Priesaga -tlo-, kurią dabar linkstama rekonstruoti ir slavų prokalbei, būdinga baltų ir lotynų kalbų įrankių pavadinimų darybos priemonė (Seldeslachts-Swiggers 1995: 23–37). Išvada: berklai ‘lieptas (ppr. iš karčių)’ bus išsaugojęs pradinę veiksmažodžio bérti (bėra, bėrė) reikšmę ‘nešti’. Nors liet. berklai (< *bēr-tlo-) ir lot. ferculum (ir fericulum) ‘neštuvai; padėklas’ < *bher(H)-tlo-m greičiausiai yra nepriklausomos raidos produktai, jų tikslus sutapimas vertas dėmesio baltų ir lotynų kalbų izoleksų prasme. 17. LIET. gintaras Gintarą Prūsijoje, ypač Samlande, vadina grynu vokišku žodžiu Bernstein. Retas vokiečių kalbos žodis Kentner ‘gintaras’ gautas iš viduramžių lotynų gentārum; pastarasis rodantis į liet. gintaras, lat. dzītars ir zītars. Kurš šių žodžių, kurie tačiau nedarantys tikrai baltiškų žodžių įspūdžio, plg. vengrų gyanta ‘sakai’, dial. gyantar ‘gintaras’. Gal reikėtų atsisžvelgti į lirų kalba kaip jų šaltinį? Jeigu aisčiai, t. y., be abejo, „das Bernsteinvolk“, tikrai būtų buvę baltai, kodėl jie neturėjo baltiško žodžio svarbiausiai savo mainų prekei? – klausia E. Sittigas (Sittig 1934–1935: 20). Į E. Sittigo klausimą J. Endzelynas atsakė klausimu: Iš kur tad žinome, kad aisčiai neturėjo baltiško gintaro pavadinimo? Jeigu glesum tikrai buvo germaniškas ir baltams pradžioje svetimas žodis, aisčiai – jeigu jie buvo baltai – galėję su šiuo žodžiu susipažinti bendraudami su savo kaimynais germanais arba išgirsti iš pietinių prekeivių, kurie, vykdami į aisčių žemę, pakelyje galėję šį žodį nusiklausyti iš germanų ir tada aisčių teirautis ‘glėsumo’. Kaip to pasekmė, aisčiai, bendraudami su kitataučiais, galėję patys imti vartoti žodį glėsum, nepaisydami to, kad jie gintarą galėję savaip vadinti. XVI a. literatūroje yra minimas prūsiškas gintaro pavadinimas gentars, priduria J. Endzelynas (Endzelīns 1943: 5–6). Kaip matome, E. Sittigo ir J. Endzelyno diskusijoje dėl Tacito aprašytų aisčių etninio priklausymo, – ar jie buvo germanai (E. Sittigas) ar baltai (J. Endzelynas), – iškilo labai svarbus klausimas: Ar prūsų, lietuvių ir latvių protėviai turėjo savą, baltišką gintaro pavadinimą? Čia būtina prisiminti ir tą faktą, kad J. J. Mikkola, rašydamas apie gintāras kilmę, pasisakė J. Gerulio, žinomo baltisto, nuomonės dėl šio žodžio atsiradimo. J. Gerulio atsakymas buvo toks: savo daryba gintaras esąs izoliuotas, nematyti galimybės jį etimologiškai susieti su baltų kalbomis; trumpai tariant, gintaras, dzintars, dzītars negalima esą laikyti baltiškais žodžiais (Mikkola 1938: 35). Nieko apie jo kilmę nepasakyta nė E. Fraenkelio „Lietuvių kalbos etimologijos žodyne“ (Fraenkel 1962: 152). Kaip matyti, klausimas, ar prūsų, lietuvių ir latvių protėviai turėjo savą, baltišką gintaro pavadinimą, keliamas labai pagrįstai. KALBOTYROS PASTABOS | 91 J. J. Mikkola teigė liet. gintaras kilus iš tiksliau neapibrėžiamos rytų šalies (plg. čiuv. janDar ‘stiklinė; stiklas’, čerem. jumdar ‘butelis’), plg. Mikkola (1938: 33–37). B. Lari-nas įrodinėjo, kad baltiškasis gintaro pavadinimas drauge su vengrų gyanta kilę iš pirmykščių Rytų Baltijos gyventojų autochtonų, gintaro rinkėjų, „pamarėnų“. Girdi, liet. giñtaras, gintãras, gentãras nei morfologiškai, nei semantiškai negalima paaiškinti lietuvių kalbos dirvoje. Vengrų gyanta negalėjęs atsirasti iš gyantár, nes žodžio galo r vengrų kalboje neiškrintas. Ir morfologinė kaita -a : -ár, ir būdinga reikšmė ‘gintaras; pušų sakai’ esančios atėjusios iš tos kalbos, iš kurios vengrai šį pavadinimą pasiskolinę. Šio žodžio migracijoje į baltų kalbas vengrai buvę tarpininkai (Larin 1956: 149–162). Fantastinis, vadinasi, ir nepriimtinas yra O. Trubačiovo giñtaras atsiradimo aiškinimas: jis esąs pasiskolintas iš rus. янтарь, ентарь, o šis, tarpininkaujant čiuv. janDar ‘stiklinė; stiklas’, janDal ‘brangūs karoliai; gintaras’, paeinąs iš s. ind. yántar- ‘sulaikantis’ (girdi, jis atspindįs gintaro magnetizmą) (Trubačev 1980: 7–18). Mėginta aiškinti taip pat remiantis baltų kalbų medžiaga. E. Blesse gintaro pavadinimą morfemiškai skaidė *gint-aras, siejo jį su lat. guntina ‘ugnelė’, jam atstatė pradinę reikšmę ‘ugnis’, stengėsi pagrįsti reikšmių ‘ugnis’ ir ‘gintaras’ ryšį ir abu žodžius, taip pat lat. dial. guns ‘ugnis’ skyrė ide. *gʰen- ‘kirsti, mušti; varyti’ šakniai, kurios yra lat. dzīt (dzenu, dzinu) ‘vyti, varyti’, liet. ginti (gēna, ginė), plg. Blesse (1958: 200, išn. 1). Vertos dėmesio šio mokslininko pastangos pagrįsti reikšmių ‘ugnis’ ir ‘gintaras’ ryšį, nes tai sutinka su tipologiniais duomenimis. Lat. guntina yra mažybinė dialektinio (dažniausia augšžemnie-kų tarmių) guns ‘ugnis’ forma, o diminutyvams linkstama pridėti -t-, pvz., uguntina, uguntinš šalia uguns ‘ugnis’ ME IV 294, todėl šaknies *gunt- čia gali ir nebūti. Šio dialektinio žodžio istoriškai negalima skirti nuo lat. uguns ir liet. ugnis. Kartu su etimologiniais atitikmenimis s. sl. огнь, lot. ignis (< *egnis) ir s. ind. agniḥ jie yra išriedėję iš protoide. paradigmos *Hgnei-/*Hᵒgnei- : *Hogni- : Hegni- (Karaliūnas 1990b: 177–178). Įdomu, kad su veiksmažodžiu ginti (gēna, ginė) giñtaras jungiamas ir P. Anttilos, bet pirmine jo reikšme laikoma ‘sakingas varveklis, aptekas’ (Anttila 1997: 112, 114). Priesagos -tar- buvimas baltų kalbose yra toks neaiškus (Skardžius 1943: 303–304), kad V. Mažiulis buvo priverstas griebtis priesagos -tr- (girdi, vėliau paveiktos priesagos -ter-), kad paaiškintų gintaro pavadinimo baltų kalbose susidarymą – iš veiksmažodžio ginti (gīna, gynė) šaknies: girdi, senų senovėje pagrindinė gintaro funkcija buvusi magiškoji – ap(si)gynimo nuo tam tikrų blogybių (Mažiulis 1988: 352). Nesunku čia matyti įtaigą hipotezių, graikų kalbos gintaro pavadinimą ἤλεκτρον (šaknis *eh₁lek-) aiškinančių veiksmažodžiu ἀλέγω ‘ginti, atremti, atmušti’ (ide. *h₂lek-s-) (Toporov 1979: 215), tačiau neturinčių tvirtesnio pamato. Antai L. Deroy ir R. Halleux, turėdami galvoje, kad gintaro gabaliukai ligi atsirandant monetoms buvo vartojami skaičiavimui mainuose, jo pavadinimą susiejo su gr. ἀλέγω ‘rūpintis kuo, galvoti apie ką, kreipti dėmesį’ (Deroy, Halleux 1974: 37–52). Pirmiausia verta pasidomėti, kaip savo kalbos gintaro pavadinimą aiškina patys vengrų lingvistai. Naujausiame vengrų kalbos etimologijos žodyne gyanta ‘gintaras’ (su variantais gyenta ir gyonta) (plačiau Voigt 1970: 575–578), kuris istoriniuose šaltiniuose fiksuojamas dar pačioje XVI a. pradžioje (gyentha 1500, güwnthar 1525, giantar 1539, gentharos 1542), apibūdinamas kaip baltiškos kilmės migruojantis žodis (Wanderwort), toks pat kaip ir viduramžių lotynų gentarium bei vokiečių Kentner (dabar jau išėjęs iš vartosenos). Vengrų kalboje, be to, jis reiškia ‘sakai’ ir ‘glazūra’, bet šios reikšmės laikomos išriedėju- 92 | SIMAS KARALIŪNAS siomis iš pagrindinės reikšmės ‘gintaras’. Žodžio galo -r dešiniajai nukritęs uždarame skiemenyje (Benkō, red., 1993: 492). Neturime jokio pagrindo abejoti šiais vengrų lingvistų teiginiais, juolab kad nagrinėjamasis žodis jų kalboje paliudytas palyginti vėlai. Kita vertus, nėra negalima, kad, kaip spėja V. Voigtas, šis migracinis žodis pasiskolintas į vengrų kalbą I tūkstantmetyje (po Kr.) ir buvo atitinkamai adaptuotas (Voigt 1970: 574–580). Vėlai gintaro pavadinimas paliudytas ir rusų kalboje. Pirmą kartą енping? sutinkamas 1551 m., dažniausiai pasirodo XVII a. raštuose, ir nuo tada jo forma knygininkų „hipernormalizuojama“ ir tampa янтарь panašiai kaip, pvz., ендова (skolinys iš liet. indauja) pavirsta яндова́. Priebalsio n buvimas rodo, kad енping? į rytų slavų dialektus pateko ne anksčiau kaip X a., priešingu atveju būtų *ямарь (Larin 1956: 149–151). Tai neabejotinas skolinys iš lietuvių kalbos, ir jo originalu linkstama laikyti prūsų lietuvių vartotos formos jentāras, gentāras (Vasmer 1978: 558; Sławski 1952: 501; Kiparsky 1973: 69; Laučiūtė 1982: 26). Iš rusų kalbos šis gintaro pavadinimas paplito ir į kitas slavų kalbas (Vasmer 1978: 558). K. Būgos Aistiškų Studijų (34), akademinio Lietuvių kalbos žodyno (LKŽIII 322) duomenimis, gintaras ‘suakmenėję sakai, išplaunami jūros arba iškasami iš žemių (glaesum)’ plačiausiai vartojamas žemaičių šnektose, jų vakarų pakraštyje (Kretingos, Skuodo, Plungės, Šilalės raj.). Nesvetimas nė šiaurės rytų dünininkų šnektoms (DūnŽ 486). Daugiskaitinė forma ir reikšmė ‘(gintaro) karoliai’ pažįstamas ir rytiečiams (Salamiestis, Kupiškio raj., Troškūnai, Anykščių raj.). Kad seniau rytiečiuose vartotas plačiau, matyti iš jo fiksacijos K. Sirvydo žodyno trečiajame leidime (gintaras, gen. sing. gintaro, būdvardis gintarinis) (Pakalka, e.a., 1979: 123) bei jo Punktuose sakymų (I, 183). Druskininkų apylinkių šnektų gintāris (DrskŽ 101), spėjama, atėjęs iš bendrinės kalbos. Kirčiavimo variantą gintāras randame F. Kuršaičio žodyne (K2 211). Kad gintāras vartotas ir gyvojoje kalboje, pvz., Tilžės apylinkėse, liudija K. Būga (Aistiški Studijai, 34). Prūsų lietuviuose anksčiausiai (XVIII a. pradžia), rodos, paliudytas J. Brodovskio žodyne. P. Ruigio ir K. Milk aus žodynuose sutinkama reta forma gentāras (LKŽIII 237), bet F. Kuršaitis sako tokios negirdėjęs. Rankraštiniame XVII a. vidurio žodyne Lexicon Lithuanicum duodamos formos gentāras ir gintorius (Drotvinas, red., 1987: 100, 180). Negana to, prūsų lietuvių (Ruigio, Milk aus, Krauzės, Nesselmann o) žodynuose paliudyta forma jentāras (LKŽIII 340) taip pat šaknyje turi e. Tad priesagos -ar- kirčiavimas gerai paliudytas ir abejonių nekelia. O tai, kad vietoj g- čia yra garsas j-, matyt, reikia aiškinti kalbų kontaktais. Vidurinėje vokiečių žemaičių kalboje, vartotoje Prūsijos gyventojų vokiečių, priebalsis g prieš priešakinės eilės balsius buvo tariamas kaip j (plg. jēn = gehen ‘eiti’, jīcht = Gicht ‘podagra’). Iš įvairių vokiškų dokumentų sus ekama prūsus vartojus gentars (Nesselman 1873: 46; Toporov 1979: 211–212). Iš Karaliaučiaus senamiesčio parapijos klebono Pollianderio laiško, lotyniškai rašyto į Leipcigą 1535 m. draugui mokytojui Kasparui Börneriui, sužinome, kad Semboje, kur gyvena sūduviai, „yra daugiau kaip 32 kaimai, kurių gyventojai jau nuo senų laikų visu pajūriu gaudo gintarą, kurį jie savo protėvių kalba vadina gentārum“ (Būga 1961: 151). Forma gentārum, suprantama, yra lotynizuota. Kiek vėliau, 1551 m., tai patvirtina ir A. Aurifaberis savo veikale Succini historia pasakydamas: „Sūduviai gintarą savo kalba vadina Gentarn“ („Die Sudawen heissen den Börnstein in jrer sprach Gentarn“) (Būga 1961: 150–151; Toporov 1979: 211–212). Šitokią gintaro pavadinimo formą teisingai yra paaiškinęs K. Būga: „Sūdai gintarą bus tarę gentaran (nom. KALBOTYROS PASTABOS 93 sing. n.). To žodžio balsise yra e iš i. Vadinasi, gentārum prūsiškai skaitytinas yra gintaran“ (Būga 1961: 150). V. Toporovas, pritardamas K. Būgai, pr. gentars laiko vėliau atsiradusiu ar netgi neteisingai atstatytu pagal Rytprūsių vokiečių Gentar, taip pat neatmeta galimybės, kad lotyniškųjų šaltinių gentārum yra liaudies etimologijos rezultatas, kai gintaras buvo suvoktas kaip ugnies gimdytojas ir jo pavadinimas priderintas prie lot. genitor ‘gimdytojas’ (Toporov 1979: 212). V. Mažiulis irgi spėja („turbūt“) prūsų kalboje buvus gintars (Mažiulis 1988: 352). Padarius prielaidą, kad prūsų ir sūduvių (jotvingių) kalbose buvo gintar(a)s (su šaknies i), sunku paaiškinti liet. dial. gentāras ir jentāras. Kadangi šios formos paliudytos prūsų lietuvių žodynuose, galima spėti, kad jos į to krašto lietuvių šnektas atėjo iš prūsų kalbos dialektų. O Ordino šaltinių prūsiškuose vietovardžiuose, taip pat prūsų kalbos paminkluose – Elbingo žodynėlyje ir katekizmuose – dažnai vietoj etimologinio i randame parašytą raidę e. Iš to daroma pagrįsta išvada (Gerullis 1922: 215; Trautmann 1925: 124; Endzelīns 1943: 25), kad prūsų dialektuose, bent jau jų dalyje, i galėjęs būti tartas plačiai ir atvirai, tai yra ę, kaip sakė K. Būga (detaliau s. v. pr. keckirs ‘žirnis’, žr. žemiau). Pradinę formą *gintara- (su balsiu i šaknyje) remia latvių kalbos atitikmuo dzītars, žinomas iš liaudies dainų (ME₁ 559, EH₁ 362; Gāters 1979: 283–294), taip pat dzītitars liaudies dainose ir gyvojoje kalboje (pvz., Pūre, Tukumo raj.), su variantais dzintārs (be kirčio) Kuršių nerija (Schmid 1983: 261–262; 1989: 34, 36), dzinteris (be kirčio) liaudies dainose, dzintārs Ungurmuiža (ME₁ 552, EH₁ 359). Žodis dzintārs su variantais dėl išlikusio dvigarsio in laikomas gautu iš kuršių kalbos ir leticizuotu (Endzelīns 1913–1914: 98 [=Endzelīns 1974: 506]; 1940: 254 [=Endzelīns 1980: 561]; ME₁ 552; Būga 1961: 179–180); jis gerai paliudytas vietovardžiuose Sintere 1253, Sinter 1291, Zintere 1305, Zynthere 1338 kuršių teritorijoje ir upėvardžiuose Gintarà Šaltuonos intakas Raseiniai, Гинтора XVI a. (Būga 1961: 168, 175; Kiparsky 1939: 199), Gintaras upė Raseiniai, Giñtaris upė Šeduva Lietuvos teritorijoje. Gyvojoje latvių kalboje plačiai vartojamas zītars su variantais zīters, zīteris², ziters ME₁ 737, EH₁ 810 turi žodžio pradžios z-, sporadiškai supaprastėjusį iš dz-, plg. zęguze ‘gegute’ : dzęguze ‘tas pat’ (plg. liet. gegužė); zeldināt ‘dilginti’ : dzelidnāt ‘tas pat’; zelt ‘gelti’ : dzelt (plg. liet. gėlti). Iš duomenų apžvalgos matyti, kad gintaro pavadinimas *gintara- yra senas baltų kalbų žodis, siekiantis XIII a. Žodžio giñtaras K. Būga pagrįstai skyrė priesagą -aras ir liet. giñtaras, lat. dzītars priegaidžių skirtumą (cirkumfleksas : akut as) aiškino metatonija (Būga 1959: 390). Pirmine priesagos forma, atrodo, laikytina -ar- (< ide. *-or-), nes, pirma, iš jos vėliau atsirado baltų -er- (matyt, priderinus prie galūnės -is priešakines eilės balsio, vėliau perkėlus ir į poziciją prieš galūnę -as), ir, antra, ji buvo pailginta į -ār-, matyt, pagal modelį gāugaras ‘kalno viršūnė, kauburys’ : gaugorà ‘pakili vieta dirvoje ar pievoje…’ LKŽ₃₃ 167; kaũkaras ‘kalnelis, kalva, kaubrys’ : kaũkoras ‘tas pat’, kaukoris ‘kauburys, krūva’ LKŽ₇ 420, 423, 424. Kaip jau pastebėjo W. Schmidas (Schmid 1993: 426), prie priesagos balsio pailginimo galėjo prisidėti (plg. gintorius) ir tokie semantiškai artimi slavišką priesagą -orius turintys liaudies dainose vartojami žodžiai kaip antai: Ar žiba žiborius? Ar dega degorius? LB 102 (iš A. Leskieno ir K. Brugmanno 1882 m. išleisto lietuvių liaudies dainų rinkinio). Baltų kalbų gintaro pavadinimą istorine lyginamąja plotme yra išnagrinėjęs ir argumentuotai jo darybą bei semantiką išaiškinęs žinomas vokiečių indoeuropeistas ir baltistas Wolfgangas Schmidas (Schmid 1993: 425–430). Savo tyrimą jis pradeda nuo liet. giñtaras, 94 | SIMAS KARALIŪNAS taigi ir jo giminaičių kitose baltų kalbose skaidymo morfemomis gint- ir -ara-. Kad šaknis *gent- su nuliniu balsių kaitos laipsnio variantu *gint- (< *gṇt-) baltų kalbose yra galima, nors ir ne paliudyta, ir kad todėl substrato prielaida šio žodžio kilmės aiškinimui nebūtina, matyti iš tokių pavyzdžių (Schmid 1993: 428): *kent-/*kint-: liet. Viškinas, pr. Wissekint sandas kint- yra šaknies balsių kaitą susijęs su veiksmažodžiu kęsti (kenčia); *ment-/*mint-: mįsti (minčia, mintė) ‘užduoti spėti, minti’, mintis ‘mislė’, mintė ‘atmintis, protas’ yra bendrašakniai su pa-męsti (-menčia, -mentė) (be kirčio) ‘patarti’ LKŽVIII 84, 232, 245, 284; *pent-/*pint-: iš-péntėti (-ėja) ‘išdūlėti, ištrūnyti; išdžiūti, išsausėti, sukietėti…’ : pintis ‘tokia medžio antauga, grybas, augantis ant pūvančio medžio’ LKŽIX 798, 1061; *rent-/*rint-: rintis (ir rintis, rintis) ‘įpjova, įrėža; aplink karvės ragą ženklas, rodantis, kiek veršių yra turėjusi…’ : ręsti (renčia, rentė) ‘daryti rinčius, įkarpas…’ LKŽXI 477, 671. Toliau W. Schmidas remiasi R. Mucho teiginiu, kad gintãras gali būti bendrašaknis su s. skand. kynda, vid. vok. aukšt. künden, vok. dial. (bavarų) kenten ‘uždegti’ (germ. *kundjan, *kandjan) (Much 1937: 405; 1967: 512). Šiuos germanų kalbų veiksmažodžius ir baltiškąjį gintaro pavadinimą W. Schmidas laiko iš seno giminingais (urverwandt) ir veda iš šaknies *gni- ‘degti’. Šios šaknies yra ir suomių kalbos germanizmas kynttilä ‘žvakė’. Tad gintaro pavadinimo motyvo būta ne (nuo ligos) ginamosios funkcijos, bet gintaro greito (užsi)degimo ypatybės. Šiuo motyvu yra pagrįstas ir gintaro pavadinimo atsiradimas vokiečių kalboje: Bernstein ‘gintaras’ ankstyvuoju naujosios vokiečių aukštaičių kalbos periodu yra pasiskolintas iš vidurinės vokiečių žemaičių kalbos bern(e)stein, barnstēn, bornstēn ‘degantis akmuo’ (paliudyto nuo XIII a.), kur pirmuoju sandu eina veiksmažodis bernen ‘degti’, o šis laikomas su priebalsio r metateze kilusiu iš vok. aukšt. brennen ‘tas pat’ (Kluge 1989: 76). Tačiau tokiu aiškinimu W. Schmidas toli gražu nesitenkina, nes tai esanti tik šakninė etimologija ir baltiškojo žodžio darybos nepaaiškinanti. Liet. gintãras derivacijos atžvilgiu W. Schmidas toliau lygina su s. skand. kyndill masc. ‘žibintas; žvakė; šviesa’ (iš čia pasiskolintas minėtas suomių kalbos žodis) ir darybos reguliarumą (baltų -r-/-ar- : germ. -l-) grindžia štai šitokių atitikmenų analogija: liet. mentūrė ‘įrankis košei maišyti, bulvėms grūsti ir pan.; įrankis sviestui mušti muštuvoje’ : s. skand. mǫndull masc. ‘rankinių girnų milinys’; liet. vént eris ‘tinklas žvejoti’ : s. skand. vǫndull masc. ‘šieno ryšulys’; liet. vingurys ‘(kelio, tako, upelio ir pan.) vingis’ : vok. Winkel ‘kampas’; liet. kaugurys ‘neaukšta iškilumėlė’ arba kaukaras ‘kalnelis, kalva’, arba kaukaras ‘tas pat’ : vok. Hügel ‘kalva, kalnelis’; liet. nōterė ‘dilgėlė’ : vok. Nessel ‘tas pat’; liet. ungurys : lot. anguilla ‘tas pat’ (Schmid 1993: 429). Iš čia matyti, daro išvadą W. Schmidas, kad seniai siejami liet. gintãras ir s. skand. kynda ‘uždegti’ yra kažkas daugiau negu tik šakninė etimologija. Žodžio gintãras daryba yra tipiška baltiška, nors veiksmažodis ir išnykęs; šaknis išlikusi šiaurės germanų kalbose. Tad kur šis žodis atsirado, kelia klausimą W. Schmidas. Pagrindinės gintaro radimo vietos buvo Sembos pusiasalis ir Kuršių nerija (Juodkrantė), taigi tos vietos, kurios anksčiau tikrai nebuvo lietuvių ir latvių gyvenamos. Kad į šias gintaro radimvietes geriausiai patekdavo per užšalusią jūrą ar marias, rodo latvių liaudies dainos su jų dažnai minima dzintarzemē. Kaip žodis dzintars iš kuršių pajūrio prasiskverbė į Vidzemę, taip, reikia manyti, gintaras į pagrindinį lietuvių gyvenamą plotą pateko iš sembų pajūrio. Tai reiškia, kad Baltijos pajūris buvo ankstyvosios baltų kalbos protėvynė („eine Bodenständigkeit des Frühbaltischen“) ir kad jos skilimas į dialektus yra vėlesnis reiškinys. Ankstyvosios baltų kalbos žodis gintãras priklauso baltų–germanų kalbų atitikmenų sąrašui (Schmid 1993: 430). KALBOTYROS PASTABOS 95 Baigiant dar galima pažymėti, kad gintaro pavadinimo variantui gentāras lietuvių kalboje randame homonimą – tai A. Juškos užfiksuotas gẽntaras, -ė ‘tinginys, slinkis’ LKŽIII 237 ir, reikia pasakyti, neaiškios darybos bei kilmės žodis. Galimas daiktas, su priesaga -ara- (dėl jos žr. Skardžius 1943: 302) jis yra pasidarytas iš veiksmažodžio gẽsti (-sta, gẽnto) ‘giminiuotis, draugėn dėtis, bičiuliautis’. Jų darybos ir antoniminių reikšmių santykis būtų toks pat kaip, pvz., gaĩmaras ‘gaišlys, delsūonis, vilkintojas; nevalgaus žmogus, nudvėsėlis’ šalia gaimìnti (-ina) ‘gimdyti, veisti; auginti’ LKŽIII 31–32; bandžiūlis ‘draugas, bičiulis; sukčius…’ LKŽI 643–644, bandžius ‘draugas, bičiulis; kerdžius…’ ar tiesiog bandà ‘būrys galvijų, kaimenė’ vedinio (kaip didžiūlis ‘didelis žmogus, didžiuoklis’ : didis). Taip išanalizuoti ir paaiškinti gẽntaras, -ė ‘tinginys, slinkis’ bei gaĩmaras ‘gaišlys, delsūonis…’ patvirtina priesagos -ara- buvimą baltų kalbose. 18. LIET. DIAL. krontas ‘PUSNIS’ Varėnos apylinkėse ir Rodūnioje, Varenavo raj. (Baltarusija), LKŽVI 682 duomenimis, vartojamas daiktavardis krontas (be kirčio) ‘didelė krūva sniego, pusnis’. Šiame žodyje keista tai, kad prieš tautosilabinį n yra balsis o. Lietuvių kalbos fonotaktikos dėsniais tokioje pozicijoje tegali būti balsis a. Beje, Dubičiuose, Varėnos raj., ir Nočioje, Varenavo raj. (Baltarusija), tolygia reikšme randame vartojant krõnas (LKŽVI 682). Atrodytų, tarsi į krõnas būtų neseniai įspraustas priebalsis t. Latvių šnektos Vidurio Latvijos (Vidzeme) šiaurės vakaruose (Valmiera, Valka, Mazsalaca, Vecsalaca) turi krān(t)s [krānc, krānts] (gen. sing. -s) ‘krosnis’ su aiškiai įterptu priebalsiu t [MEII 266, 268 (s. v. II krāsns), EHI 645]. J. Endzelynas mano, kad šis žodis esąs disimiliaciškai atsiradęs iš krāsns (liet. krósnis), priebalsis s dar išlie­kantis, kai po n einantis balsis, pvz., loc. sing. krāsni (MEII 266). Bet šitokiam aiškinimui akivaizdžiai prieštarauja liet. krontas, leidžiantis spėti, kad žodžiams liet. krõnas, lat. krāns ‘krosnis’ Vecsalaca (MEII 266), krāns ‘tas pat’ Ipiķi, Pļaviņas, Valka (EHI 645) vis dėlto buvo pridėtas priebalsis t, nors jo pasirodymo priežastys ir lieka neaiškios. Šaknies ilgasis balsis ā čia yra etimologinis, nes tiek lat. krāsns, liet. krósnis, tiek ir lat. krāns bei liet. krõnas yra priesagų -sn- ir -n- vediniai iš veiksmažodinės šaknies, kuriai atstovauja lat. krāt (krāju) ‘kaupti, krauti, rinkti’ (kaip, pvz., liet. plónas ‘asla, padas, grindymas’, lat. plāns ‘molinė asla, grindymas’ – iš plóti [-ója], lat. plāt [plāju] ‘kloti, klostyti’). Šią progą būtina pabrėžti, kad esama ir daugiau paralelių, pačias pietines lietuvių šnektas jungiančių su latvių kalbos arealu, iš dalies su jų šiaurinėmis šnektomis. Antai Lazūnuose, Vijos raj. (Baltarusija), vietoj bendralietuviško ąžuolas vartojamas úožuolas (Petrauskas, Vidugiris 1985: 275), žodžio pradžios dvibalsiu sutinkantis su lat. uozuõls, bet dėl priebalsio ž jis laikytinas lietuviškos kilmės. Zieteloje, Diatlovo raj. (Baltarusija), vietoj bruvìs ir žuvìs vartojami brīvas ‘antakis’, zivis (zivē), živis (žive) – pasakoma ir žiuvė (Vidugiris 1998: 93, 791, 811) – turi -iv-, kilusį iš -uv-, o tai yra būdingas latvių kalbos tarmių fonetinis pakitimas (plg. lat. zivs, zive). Maža to, zieteliškiai juos ištaria taip pat su priebalsiu z-. Dar K. Būga pastebėjo, kad kaip Ašmenos apskrityje (dabar Baltarusija) yra upė Gàuja (Nemuno dešinysis intakas) su savo kairiuoju intaku Vìja, lygiai taip Latvijos teritorijoje Gauja (įtekanti į Rygos įlanką) turi kairįjį intaką Vija (Būga 1961: 630). 96 | SIMAS KARALIŪNAS 19. LAT. viņš, viņa ‘JIS, JI’ Bendrinėje latvių kalboje ir didesnėje tarmių dalyje – visose leizmeniečių ir augšzemniekų vakarų pusėje – asmeninių įvardžių trečiuoju asmeniu, kaip žinoma, vartojamas viņš, fem. viņa ‘jis, ji’. Šis įvardis reguliariai kaitomas kaip io-kamienis (Endzelīns 1951: 517), tai yra viņš, gen. sing. viņa… kaip ceļš, ceļa… (liet. kelias, kelio…). Bet jo senesnė reikšmė yra ‘tas, anas (vok. jener)’, gerai išlaikyta tokiuose sustabarėjusiuose posakiuose, kuriuos sudaro įvardžio viņš forma, einanti pažyminiu (!), ir daiktavardžio vietininkas su vietos ar laiko reikšme (plg. viņu pusē ‘anoje pusėje’, viņā saulē ‘aname pasaulyje’) (Endzelīns 1951: 517; ME₍IV₎ 601), rečiau kilmininkas, naudininkas arba galininkas (plg. viņu gadu ‘praėjusiais metais’) (Bergmane e.a., 1959: 521). Šiose konstrukcijose viņš turi požymį ‘neartimasis (tolimasis)’ kaip ir įvardis tas. Kadangi esti atvejų, kur vietoj viņš visada vartojamas tas, tarp viņš ir tas vartosenos susidaro papildomosios distribucijos santykis, ir todėl jie laikomi poziciniais variantais (Rosinas 1988: 51). Viņš, viņa, be to, vartojami kalbant apie gyvas būtybes, o kalbant apie negyvus daiktus, trečiojo asmens įvardžių reikšmė šiaip jau vartojami tas, tā. Šitokią vartojimo ypatybę ir reikia turėti galvoje siekiant atskleisti įvardžio viņš ištakas: mat atributinė vartosena iškelia ir daugiau jo semantikos ypatybių, užkonservuotų sustabarėjusiuose posakiuose. Antai viņu māja savo prasme yra tolygus viņsēta ir reiškia ‘kitas, gretimas kiemas; kita, gretima sodyba’, daugiskaitinė forma viņsētas – ‘kitos, gretimos sodybos; kito, gretimo kiemo gyventojai, tolimesni kaimynai’ (ME₍IV₎ 601; Endzelīns 1951: 517). Nesunku pastebėti, kad čia įvardis viņš ne tik eina pažyminiu, bet ir turi prasmę ‘kitas’. Žodžių junginys viņu ļaudis suaugęs tampa viņlaudis, šnektose vietomis netgi viļaudis (nom. plur.) ir reiškia ‘kitos, kaimyninės sodybos, kito kiemo žmonės, kaimynai’ (ME₍IV₎ 601). Esti netgi pasakymų, kur įvardžiu viņi tiesiog įvardijami kaimynai, pvz., viņu rija = kaimiņu rija ‘kaimynų sodyba’ (pažodžiui ‘kaimynų jauja’); viņu tēvs, māte = kaimiņu tēvs, māte ‘kaimynų tėvas, motina’ (ME₍IV₎ 601); viņuos (gen. plur.) guovs ‘kaimynų karvė’ (EH₍II₎ 786; Endzelīns 1951: 517). Vadinasi, tiek įvardžio viņš, fem. viņa atributinė vartosena, suponuojanti jo, kaip atrodo, senąją reikšmę ‘kitas (scil. kaimynas)’, tiek ir kaita kaip reguliaraus io kamieno atstovo leidžia manyti, kad viņš, fem. viņa būta savarankiško leksinio vieneto, neseniai patekusio į įvardžių sistemą¹. Kaip jau buvo seniai pažymėta (Endzelīns 1951: 517), parodomasis įvardis viņš, fem. viņa ‘kitas, -a’ perėmė asmeninio įvardžio funkciją ir pakeitė lat. jis, ji tokiu pat būdu, kaip lietuvių rytiečių tarmėse jis, ji vietą užėmė parodomasis įvardis anàs, anà, virdamas ānas, anà (plur. āņys, ānos). Rytų augšzemniekų tarmių Pildos šnektoje vartojamas įvardis veņis, fem. veņei (EH₍II₎ 771). Jis pasižymi keliomis ypatybėmis. Pirmiausia kai kurios šio įvardžio formos galūnėse turi ilguosius balsius. Antra, palatalizuotasis priebalsis -ņ- (-ń-) visose formose rodo, kad jis atspindi *-nj-. Trečia, nuo viņš, fem. viņa kalbamasis įvardis skiriasi šakninės vokalizmu – vietoj i turi e (Rosinas 1988: 211). Tardamas, kad ilgį galūnių balsiai galėję išlikti tik vienskiemėnėse formose, A. Rosinas kalbamąjį įvardį laiko sudėtu iš dviejų dėmenų: 1 Kilme jis tradiciškai siejamas su pr. winna adv. ‘laukan, oran’, wins ‘oras (Luft)’: Endzelin (1922: 381; 1951: 517–518); Stang (1966: 238–239); Rosinas (1988: 211); Karulis (1992: 534–535). Bet niekas nėra argumentuotai pagrindęs žiojėjančio semantinio skirtumo tarp ‘laukas; oras’ ir trečiojo asmens įvardžių funkcijos (o gal negalima pagrįsti?). KALBOTYROS PASTABOS | 97 *vinE- (kur E kažkoks balsinis elementas) ir trečiojo asmens įvardžio *(j)is, *(j)ī. Šaknies balsį e jis kildina iš i. Mat kai kuriose aukžemniekų tarmėse funkcionuoja taisyklė, pagal kurią balsis i prieš j, ŋ verčiamas balsiu e (Rosinas 1988: 211). Minėtos Pildos įvardžio venīs, fem. venēi ypatybės neturėtų labai stebinti, žinant, kad, pirma, šis įvardis su tokiu šaknies vokalizmu pasitaiko ir kitose aukžemniekų šnektose: veŋdien ‘anȧdien’ Zvirgzdine, veŋ junginyje ek veŋ ‘žiū! (sieh da!)’ Sausnėja, Dzelzava (ME₁ 538). Antra, periferinės tarmės, kokios ir yra ką tik suminėtos šnektos, dažnai turi išlaikiusios daugiau archaizmų. Antai rytinėse aukžemniekų tarmėse (Aknīste, Susēja, Zvirgzdine, Kārsava, Pilda, Nirza, Dignāja) vietoj arba šalia ir ‘yra’ vartojamos formos jer, jera ‘yra’ su balsiu e šaknyje². Tad negalėtų būti atsitiktinis nė tas dalykas, kad Pildos ir Zvirgzdinės šnektose tiek parodomasis įvardis venīs, veŋ-, tiek veiksmažodžio „būti“ trečiojo asmens formos išsiskiria šaknies vokalizmu e. Negana to, vokalizmo e atsiradimą šiose formose vargu ar galima aiškinti minėta balsio i keitimo e prieš j, ŋ tendencija, nes formose jer, jera balsis e yra prieš velarizuotą priebalsį ir fonetiškai iš i negalėjo atsirasti. Dėl šių aplinkybių verčiau reikėtų manyti, kad formų venīs, veŋ- ir jer, jera šaknies vokalizmas e yra senų laikų padaras ir su gretiminių formų viņš, fem. viņa ir ir, ira ‘yra’ šaknies vokalizmu yra susijęs apofoniniais santykiais. Tiriant, kaip venīs, fem. venēi susidaro, didelės reikšmės nereikėtų teikti nė tam faktui, kad Pildos šnektoje kai kurios šio įvardžio formos turi nesutrumpintas galūnes, būdingas vienskiemeniams įvardžiams. Dialektologų yra pastebėta, kad ilgųjų balsių ir diftongų trumpinimas žodžio gale aukžemniekų tarmėms nėra labai būdingas (Rudzīte 1964: 293). Be to, įvardžių sistemoje dviskiemenių formų žodžio galo vokalizmas, netgi kirčio vieta gali būti grindžiami vienskiemenių formų fleksija bei kirčiavimu. Tai aiškiai matyti, pvz., iš formų katras (dial. kataràs), katrō, katrám… – kās, kō, kám… paralelizmo lietuvių kalboje. Lygiai taip pat ir fem. venēi fleksija gali būti funduota jei ‘ji’ galūnės. Šitas fundacijos dėsnis greta aukžemniekų tarmių tendencijos netrumpinti ilgųjų balsių ir diftongų galūnėse ir paaiškintų ilgųjų balsių bei diftongų išlikimą venīs, fem. venēi kai kuriose formose. Kitaip tariant, kaip, pvz., patī, pac̃ios, pac̃iā… – jī, jōs, jāi… paralelizmas nerodo, kad forma patī yra sudėta iš *pat ir jī, lygiai taip pat iš absoliutaus venēi – jei ‘ji’ galūnių sutapimo vargu ar galima spręsti venēi esant samplaikinį, taigi antruoju sandu turint *(j)ī, *jās… Be to, venīs kildinant iš samplaikos *vin- + *(j)is, jo galūnės ilgumą vargu ar galima paaiškinti – įvardžio lat. jis, liet. jis < *(j)is balsis trumpas. Todėl, matyt, čia vis dėlto esama formų fem. *venī/*venjās šalia masc. *venja-/*venija- (nom. sing. *venijas > *venijs (plg. loc. sing. vēnijā) > *venīs su apibendrintu -ń- < *-nj- iš *venja-), kaip kad būtų fem. *patī/*patjās (> patī, pac̃iōs) greta i kamieno masc. *patis (> pats). Visa tai galvoje turint, atrodo galima pralatyvių dialektams rekonstruoti alternuojančios šaknies *ven-/*vin- (< *un-) įvardį, turėjusį reikšmę ‘kitas (scil. kaimynas)’ ir funkcionavusį dviem kamienais: (1) normaliojo laipsnio šaknies vokalizmo (i)io kamienu *uen(i)io-, fem. *uenī-/*ueniā- ir (2) nykstamojo laipsnio šaknies vokalizmo io kamienu *uiṇio-, fem. *uiṇiā- (< *uṇ-io-, fem. *uṇ-iā-). 2 Ancītis (1935: 186); Endzelīns (1951: 719; 1980: 274) (balsio e atsiradimą aiškinti kontaminacija su rus. есть ar jo tiesioginė įtaka nėra pagrįstas dalykas). 98 | SIMAS KARALIŪNAS Istorinę lyginamąją plotmę šitas baltų kalbų įvardis, labai galimas daiktas, yra susijęs su tokiais germanų kalbų daiktavardžiais kaip s. isl. vinr (dabartinės isl. vinur), norv. ven, šv. vän, s. ang., s. fryzų wine, s. saksų, s. vok. aukšt. wini ‘draugas’ (< germ. *weni-). Iš kitų kalbų čia priklauso s. airių coi-bnius ‘giminystė’, s. bretonų co-guenou ‘vietinis, čiovnkš-tis’. Ide. *uen-(i)jo-/*uṇ-io- ‘draugas’ virtimas baltų *uen(i)ja-/*uinia- ‘kinia- kitas (s. sl. kaimy-nas)’, matyt, yra pagrįstas abipusiškumo idėja, kuri buvo būdinga indoeuropiečių mainų ir dovanojamos bei socialinėmis paslaugomis keitimosi sistemai ir, be to, savyje turėjo kito (svetimo, priešiško) konotaciją, plg. tos pačios semantinės struktūros senovės slavų drugb druga ‘kitas kitą’ (: drugb ‘draugas’), hetitų araš aran ‘kitas kitą’ (: araš ‘draugas’). 20. AR PR. keckirs ‘ŽIRNIS’ YRA SKOLINYS? Vokiečių–prūsų kalbų Elbingo (sudarytame, kaip manoma, XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje) ir S. Grunau (kilusiame iš 1517–1526 m.) žodynėliuose yra užfiksuoti atitinkamai keckers (plg. dar lituc-kekers ‘lęšis’) ir keckirs ‘žirnis (Erweis, Erbse)’ (Mažiulis 1981: 24, 52). Opinio communis tai esąs skolinys iš vokiečių kalbos (vok. Kicher, vid. vok. aukšt. kicher iš lot. cicer neutr. ‘žirnis’)³. Lietuvos teritorijos šiaurės rytų kampe, remiantis vandenvardžių sambūriu, galima rekonstruoti tokią lingvoetninių kontaktų situaciją, kurios komponentai galėjo būti rytų baltų tipo ir vakarų baltų tipo kalbos. Į vakarus nuo Zarasų, netoli Latvijos sienos, yra grupė ežerų, turinčių savotiškus pavadinimus Čičirys (acc. sing. Čičiri) (ir Čičiris) Imbradas, Čičiraitis Imbradas su į Čičirio ežerą įtekančios upės vardu Čičirė Antazavė. Dar kiek paėjus į vakarus, Antazavės apylinkėse, yra ežeras, vadinamas Zirnajys (acc. sing. Žirnajį) (ir Zirnejas). Vietoj jo rytų aukštaičių ploto pietų pusėje pasirodo Žirnaja (acc. sing. Žirnąją) upė (išteka iš Žirnajų ežero) Pabaiskas, Žirnajai (acc. plur. Žirnajus) ežeras Pabaiskas, Ukmergės raj., Žirnajys ežeras Tauragnai, Utenos raj. Lyginimas su ežero vardu Žirnis Šeduva leidžia juose skirti priesagą -aj- (Vanagas 1970: 80) ir nustatyti, kad jų etimonas yra apeliatyvas žirnis (Vanagas 1970: 404), o dėl priebalsio ž- šiuos vardus reikia laikyti lietuviškos kilmės. Kadangi Zirnajys su Zirnejas yra pagrįstai laikomi sėlių palikimu (Būga 1959: 21, 108; 1961: 278–279; Vanagas 1970: 395), todėl ir jų tiek priesaga -aj-, tiek pats etimonas žirnis, matyt, yra ne latvių, bet sėlių kalbos reliktai, nes sėlių kalba turėjo priebalsius s ir z vietoj lietuvių š ir ž (apie sėlių kalbą žr. Būga 1961: 274–282; Kuškis 1967: 9–20; Karaliūnas 1972: 17–19; Rudzīte 1980: 159–163; Rudzīte 1996: 45–50; Kabelka 1982: 81–85; Breidaks 1999: 27–28). Sėlių palikimu laikomi taip pat Čičirys (ir Čičiris) Čičirė, ir pradinė jų forma rekonstruojama *čičir- < baltų *kikir- (Būga 1959: 22, 108; 1961: 275, 733; Vanagas 1981: 7; Kabelka 1982: 84). Įdomu, kad Čičirys su Čičiris bei Čičirė, viena, ir Zirnajys su Zirnejas, antra, areališkai yra vienas šalia antro, todėl galima prielaida, kad pirmųjų pavadinimų darybos pagrindas taip pat buvo žirnio leksema, būtent sėlių *čičir- < baltų *kikir- ‘žirnis’. Kitaip 3 Būga (1959: 219; 1961: 661, 681); Endzelīns (1943: 191); Schmalstieg (1976: 264); Sabaliauskas (1957: 351); Toporov (1980: 302–304); Mažiulis (1993: 153–154). R. Trautmannas plg. keckers, keckirs sulugyino su lot. cicer ir arm. sisem ‘žirnis’, tačiau neatmetė jų skolinimosi iš lenkų kalbos galimybės (lenk. cieciorka), Trautmann (1910: 355). KALBOTYROS PASTABOS 99 tariant, Čičirys su Čičiris ir Čičirė galima traktuoti kaip Zirnajys su Zirnejus vertimo rezultatą. Vadinasi, esama pakankamo pagrindo sėlių kalbai rekonstruoti, be *kikir- ‘žirnis’ leksemą *kikir- ‘žirnis’, kurios etimologinis atitikmuo yra pr. keckers, keckirs ‘žirnis’. Tiesą sakant, šių prūsų kalbos žodžių šaknies balsio kokybė nėra aiški (balsis e ar i), bet nesunku įsitikinti, kad prūsų kalboje esama balsių i ir e svyravimo atvejų, plg., pvz., vietovardžius Bliwoth ir Blewothyn, Myluken ir Meluken (Gerullis 1922: 215), atskirais atvejais netgi pastebimas balsio i praplėtėjimas ligi e, plg. pr. lankenan deinan ‘švenčiamą dieną’ I katekizmas : länkinan deinan ‘tas pat’ III kat.; pr. leygenton ‘teistų’ II kat. : liginton ‘tas pat’ III kat.; pr. kamenis : liet. kaminas; pr. warene ‘varinis (katilas)’ : liet. varinė ‘varinis dubuo’ (iš K. Sirvydo Punktai sakymų). Vadinasi, sėlių kalba bus turėjusi vakarų baltų kalboms būdingą leksemą *kikir- ‘žirnis’ (Karaliūnas 1990a: 86–87). Tai neturėtų stebinti, nes yra ir daugiau leksinių izoglosų, šiaurės rytų Lietuvos kampą (Dusetos, Zarasai) jungiančių su vakarų baltų kalbų arealu – tai Vėnčavas ežeras Dusetos ir jotvingių Wensowa 1562 giria Olecko apskrityje, Mozūruose (Karaliūnas 1991: 73–77). Analogišką kontaktų situaciją V. Toporovas yra rekonstravęs Maskvos miesto teritorijoje, prie Jauzos upės, kurios vienas intakas yra vadinamas Čėčera (Чечера). Šį upėvardį V. Toporovas sieja su Čičirys (ir Čičris), Čičiraitis, Čičirė ir laiko baltiškos kilmės. Kadangi upė Čėčera teka per Maskvos rajoną, nuo senovės vadinamą Гопоховое поле (‘Žirnių laukas’: rus. горох ‘žirnis’), V. Toporovas įtikinamai šį pavadinimą laiko baltų *kikir-/*kiker- ‘žirnis’ vertimu (Toporov 1982: 3–61). Su jam įprastu išsamumu V. Toporovas pateikia archeologijos, lingvistikos ir istorijos duomenų, iš kurių matyti, kad Aukštutinės Volgos ir Okos baseine gyveno baltų gentys, išlaikiusios savo kultūrą, o atskirose vietose ir savo kalbą ligi XII a. ir kad baltų-rusų bilingvizmo periodo buvimas negali būti visiškai atmestas. Išvada: baltų *kikir- ‘žirnis’ buvo paplitęs dideliame šiaurės rytų Europos plote, nuo Baltijos jūros vakaruose ligi Volgos aukštupio ir Okos rytuose, todėl pr. keckers, keckirs ‘žirnis’ negali būti skolinys iš vokiečių kalbos. Pr. keckers, keckirs ‘žirnis’, sėlių *čičir-<baltų *kikir- ‘žirnis’, lot. cicer, -is ‘tas pat’ ir arm. sisern ‘tas pat’ (< ide. *kiker-) sudaro baltų, italikų ir armėnų kalbų izoleksą. 21. KĄ REIŠKĖ PR. rapa? Vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynėlyje po žodžiu dewis ‘dievas’ eina rapa ‘Engel’ (Mažiulis 1981: 14). Yra paliudyta, jog šiai svarbiai religinio dvasinio gyvenimo sąvokai prūsai – kaip lietuviai ir latviai – vartojo skolinius: S. Grunau savo žodynėlyje duoda angol ‘angelas’ (žodį, greičiausiai atėjusį per lenkų kalbą), o engels (gautą iš vokiečių kalbos, plg. vok. Engel) randame trečiajame katekizme (Mažiulis 1981: 49, 165, 168. Dėl jų visų istorinio etimologinio konteksto žr. Endzelīns 1943: 141, 167, 238; Mažiulis 1988: 77–78, 265; 1997: 12; Toporov 1975: 87; 1979: 41–42). Šių faktų akivaizdoje rapa pasirodo kaip gana netikėtas ir neaiškus angelo pavadinimas, todėl darosi nesuprantama, kodėl prūsams reikėjo kurtis naujadarą, ir kyla įtarimas, kad galbūt čia kažkas ne taip. F. Nesselmannas yra užsiminęs apie tai, kad jau W. Piersonas pastebėjęs, jog, skaitant glosą Engel – rapa, buvę apsirikta: užuot skaičius vok. Eugel ‘rupūžė’, buvę perskaityta Engel ‘angelas’, ir pr. rapa ‘rupūžė’ susiejęs su liet. raupėžė, repečkā, rapūže, rūpužė, taip 100 | SIMAS KARALIŪNAS pat su lat. ràpt ‘ropoti’ (Nesselmann 1873: 146). Įdomu, kad prūsų kalbos tekstuose raidės u ir n rašant taip pat kartais painiojamos (Endzelīns 1935: 103 [=Endzelīns 1980: 233]). „Vokiečių kalbos atlaso“ leksikai skirto tomo (Band IV, Gießen, 1955) žemėlapyje Nr. 4 yra suminėtos tokios rupūžės pavadinimo tarminės formos: Oigel, Oig(e), Oik(e), Ogel, Ockel⁴. Ypač svarbu, kad forma Oigel vartojama Westfalijoje, iš kur į prūsų kraštą buvo atsikėlę nemaža vokiečių kolonistų. Todėl H. Schallis visiškai teisus sakydamas, kad Elbingo žodynėlio glosoje Engel – rapa yra pr. ràpa ‘rupūžė’, tikriau sakant, ‘ropojantis gyvūnas’, ir jį siedamas su latvių kalbos veiksmažodžiais rāpuot, ràpt(ies) ‘ropoti, réplioti, šliaužti’, rāpus ‘ropomis, réplom’ (Schall 1966: 28). Minėto atlaso rupūžių pavadinimų arealus žymintis žemėlapis, be to, nurodo, kad šiaurės rytų Prūsijos kampe, į rytus nuo Kuršių marių, vokiečių tarmėse buvo vartojamas ir žodis Rapetschke su variantu Repetschke. H. Schallis mano, kad čia, skalvių plote, pr. ràpa išsilaikęs ligi pat naujųjų laikų (Schall 1966: 28–29). Nors ir nėra pakankamai aiškių fonetinių kriterijų atskirti prūsiškos kilmės vokiečių kalbos skolinius nuo jų lietuviškos kilmės, pastarosios dvi formos vis dėlto veikiau laikytinos į vokiečių kalbos tarmes Rytų Prūsijoje atėjusiomis iš lietuvių kalbos šnektų (Bielfeldt 1970: 48). Akademinio Lietuvių kalbos žodyno ir Lietuvių kalbos atlaso duomenimis, rapėčka LKŽₓ₁ 177, repėčka, repėčka, repėčke, repėčė ‘rupūžė’ LKŽₓ₁ 460 vartojami pačiame pietų vakarų lietuvių kalbos ploto pakraštyje (Lietuvių kalbos atlasas, I, 1977: 153, žemėl. Nr. 81), kuris ligi pat II pasaulinio karo ribojosi su vokiečių kalbos arealu. Jų darybos pamatas yra būdvardžiai repėckas, repėčkas, repėčkas ‘einantis visomis keturiomis, keturpėsčias’ LKŽₓ₁ 460, plg. dar prieveiksmius repėčka, repėčka, repėčka, repėčka ‘visomis keturiomis, ropomis’. Lietuvių kalbos tarmėse randame vartojant taip pat rupūžės pavadinimų formas su šaknies vokalizmu o (<ā): dial. ropūžė Pelesa, ropūžė A. Kuršaičio žodynas ‘rupūžė (Bufo)’ LKŽₓ₁ 841, ropūžė Lazūnų tarmėje (Petrauskas, Vidugiris 1985: 225) greta rapušė, rapužė su šaknies trumpuoju a Zietelos šnektoje (Vidugiris 1998: 530). Jų darybos pagrindu, matyt, eina veiksmažodis ropóti (-ója) ‘judėti, réplioti (ppr. apie vabzdžius, roplius)’, plg. ir prieveiksmį ropà ‘ropomis, keturpėsčia’. Formų su šaknies vokalizmu o (<ā) buvimas lietuvių kalbos šnekto­se ir jų gravitacija pietinio pakraščio link, į istorinį jotvingių ir prūsų arealą, daro žodžio rāpa rekonstrukciją prūsų kalboje visai galimą. Tiesa, V. Mažiulis pastebi, kad ā kamieno forma rapa (nom. sing. fem.) Elbingo žodynėlyje būtų buvusi parašyta *rapo (su žodžio galo ā virtimu o kaip, pvz., galwo, mergo) ir todėl rapa jis taiso į *rapan (Mažiulis 1997: 12). Tačiau nereikėtų sumenkinti nė J. Endzelyno logiško aiškinimo, kad rapa, jeigu tai tikras žodis, kartu su S. Grunau žodynėlio manga ‘kekšė’ bei merga ‘merga, mergina’ gali būti atėję iš tų prūsų tarmių, kuriose balsis ā po lūpinių ir gomurinių priebalsių nebuvo labializuotas (Endzelīns 1943: 62). Tad galėjo būti ir pr. rāpa (<*rāpā). Tačiau svarstant alternatyvą, labiau panašu būtų į tai, kad pr. ràpa atrodė *ràpaz- ir pan., taigi turėjo priesagą *-az- (liet. -až-). Priesagas -ėž- (/*-až-)/-ėž- galima skirti tokiuose lietuvių kalbos rupūžės pavadinimuose kaip antai: rėpežė, repėžė, rėpežis ‘rupūžė’ LKŽₓ₁ 466 : rėpénti (-ėna) ‘réplioti’ (plg. dar repetóti [rėpetoti, repetoti] ‘réplioti; eiti repečkomis…’); liet. bebėžė (ir bėbėžė) ‘rupūžė; utėlė’ LKŽ₁ 705 : bėbė ‘utėlė (vaikų 4 Šis šaltinis Lietuvoje neprieinamas. Cituojama pagal Schall (1966). KALBOTYROS PASTABOS 101 kalboje’); kr(i)upėža ‘krupis, rupūžiokas (švelnus keiksmas)’ LKŽVI 651, 716: kr(i)ūpis, kr(i)ūpė. Yra ir kitų priesagų, pvz., -ek-/-ėk- žodžiuose repėka, repėkė, rėpekė LKŽXI 463, ypač mėgstamos priesagos -už-/-ūž-: rāpuža, rāpužė, rapūžė (vartojama keičiant) LKŽXI 180 greta rapóti (-ója) ‘sunkiai eiti, ropoti; šliaužti’; repūžė (rėpužė) LKŽXI 475: repénti (-éna) ‘rėplioti’; kūkužė (ir kukužė) ‘rupūžė (švelnesnis plūdimosi žodis)’ LKŽVI 818: kukūtė ‘toks varliagyvis, kiek panašus į rupūžę’. Todėl dabar kitaip aiškinti reikėtų – tai yra su pr. rapa jų nesieti – ir latvių toponimus Rapa, Rapas (Dambe 1972: 58). Atrodo, jie nesiskirtini nuo latviškų pavardžių Rapa, Raps (< *Rapas). Latviškos kilmės yra ir Rokiškio apylinkių lietuvių pavardės Rapas bei Rapis (be kirčio) (plg. Vanagas, red., 1989: 573–574). Jų darybos pagrindas gali būti veiksmažodis lat. iz-rapēt ‘pūti, trūšti, akyti’ MEI 789, plg. liet. rāpti (rãmpa, rāpo) ‘nesveikuoti’ LKŽXI 178. Išvada: skaitant vokiečių-prūsų kalbų Elbingo žodynėlio glosą Engel – rapa, tikriausiai buvo apsirikta: užuot skaičius vok. Eugel ‘rupūžė’, buvo perskaityta Engel ‘angelas’. LITERATŪRA ANČITIS, K. 1935: Par Aknīstes izlok­sni. Filologu biedrības raksti 15, 161–196. ANTTILA, R. [АНТТИЛА, Р.] 1997: Недостающие звенья в лексических цепочках. Балто-славянские исследования 1988–1996, Москва, 109–127. BENKŐ, L., Hrsg., 1993: Etymologisches Wörterbuch des Ungarischen I, Budapest: Akadémiai Kiadó. BERGMANE, A. e. a. 1959: Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika. I. Fonētika un morfoloģija, Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas izdevniecība. BIELFELDT, H. 1970: Die baltischen Lehnwörter und Reliktwörter im Deutschen. RÜKE-DRAVINA, V., ed., Donum Balticum. To Professor Christian S. Stang on the Occasion of his Seventieth Birthday 15 March 1970, Stockholm: Almqvist & Wiksell, 44–56. BLESSE, E. 1958: Zum lett. uguns ‘Feuer’. KZ 75 (3/4), 191–206. BREIDAKS, A. 1999: Ievads baltu valodniecībā, 2. daļa, Daugavpils. BŪGA, K. 1959, 1961: Rinktiniai raštai 2–3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. CHANTRAINE, P. 1968: Dictionnaire étymologique de la langue grecque, Paris: Klincksieck. DAMBE, V. [ДАМБЕ, В.] 1972: Соответствия в топонимии Латвийской ССР с древнепрусским языком. Baltistica I priedas, 55–62. DEROY, L., HALLEUX, R. 1974: A propos du grec ἤλεκτρον ‘ambre’ et ‘or blanc’. Glotta 52, 37–52. DROTVINAS, V., red. 1987: Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. ENDZELĪNS J. 1913–1914/1974: Zu den kurischen Bestandteilen des Lettischen. Indogermanische Forschungen 33, 96–104 [=id., Darbu izlase II, 504–512]. ENDZELIN, J. 1922: Lettische Grammatik, Rīga: Kommissionsverlag A. Gulbis. ENDZELĪNS, J. 1935/1980: Prūšu tekstu grafika. Filologu biedrības raksti 15, 86–103 [=id., Darbu izlase III (2), Rīga, 1980, 211–233]. ENDZELĪNS, J. 1940/1980: [Recenzija] Die Kurenfrage von V. Kiparsky (Annales academiae scientiarum Fennicae B XLII). Helsinki, 1939. 474. Filologu biedrības raksti XX, 248–258 [=id., Darbu izlase III (2), Rīga, 1980: 553–565]. ENDZELĪNS, J. 1943: Senprūšu valoda, Rīga: Universitātes apgāds. ENDZELĪNS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. EH – Endzelīns J. un Hauzenberga E. 1946: Papildinājumi un labojumi K. Mīlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai, II, Rīga: Kultūras fonds. 102 SIMAS KARALIŪNAS ERNOUT, A., MEILLET, A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine, 4ᵐᵉ éd., Paris: Klinck-sieck. FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch I, Heidelberg: Winter, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. FRISK, H. 1970: Griechisches etymologisches Wörterbuch II, Heidelberg: Winter. GĀTERS, A. 1979: Dzintarzeme (Bernsteinland) in den Dainas und die lettische Bezeichnung für Bernstein. Humanitas Religiosa. Festschrift für Haralds Biezais, Stockholm: Almqvist & Wiksell, 283–294. GERULLIS, G. 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin und Leipzig: Vereinigung Wissenschaftlicher Verleger. KABELKA, J. 1982: Baltų filologijos įvadas, Vilnius: Mokslas. KARALIŪNAS, S. 1972: Sėlių kalba. Mokslas ir gyvenimas 1, 17–19. KARALIŪNAS, S. 1990a: Etymological Notes on Lithuanian Hydronyms. Beiträge zur Namenforschung. Neue Folge 25(1), 85–88. KARALIŪNAS, S. 1990b: Notes on Latvian Etymology. Metuzāle-Kangere, B. & Rinholm, H., eds., Symposium Balticum. A Festschrift to honour Professor Velta Rūķe-Draviņa, Hamburg: Helmut Buske, 177–180. KARALIŪNAS, S. 1991: Kalbotyros pastabos. Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 65–79. KARULIS, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca, II, Rīga: Avots. KIPARSKY, V. 1939: Die Kurenfrage, Helsinki (Annales academiae scientiarum Fennicae B XLII). KIPARSKY [КИПАРСКИЙ], V. 1973: О балтизмах русского литературного языка. Baltistica 9 (1), 67–70. KLUGE, F. 1989: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 22. Auflage völlig neu bearbeitet von Elmar Seebold, Berlin–New York: De Gruyter. KUŠKIS, J. 1967: Dažas sēļu valodas vokālisma īpatnības pēc mūsdienu latviešu valodas sēlisko izlokšņu materiāliem. Latvijas Valsts universitātes Zinātniskie raksti, 60. sējums, 9. A laidieņs, Rīga, 9–20. LARIN, B. A. 1956: О слове янтарь. Sokol̦s, E., ed. Rakstu krājums. Veltījums akadēmiķim profesoram Dr. Jānim Endzelīnam viņa 85 dzīves un 65 darba gadu atcerei, Rīga: Latvijas PSR Zinātņu Akadēmijas izdevniecība, 149–162. LAUČIŪTĖ, J. [ЛАУЧЮТЕ, Ю. А.] 1982: Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград: Наука. Lietuvių kalbos atlasas I. Leksika, Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I, red. J. Balčikonis e.a., Vilnius, 1941–. 2LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I, antras leidimas, red. J. Kruopas, Vilnius, 1968. MAYRHOFER, M. 1963: Kurzgefaßtes etymologisches Wörterbuch des Altindischen, II, Heidelberg: Winter. MAYRHOFER, M. 1996: Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, II, Heidelberg: Winter. MAŽIULIS, V. 1988, 1993, 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas I, Vilnius: Mokslas; II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla; IV, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MAŽIULIS, V. 1981: Prūsų kalbos paminklai, II, Vilnius: Mokslas. ME = K. Mülenbacha Latviešu valodas vārdnīca. Rediģējis, papildinājis, nobeidzis J. Endzelīns. IV, Rīga: Kultūras fonds, 1929–1932. MIKKOLA, J. J. 1938: Einiges über den eurasischen Bernsteinhandel. Senatne un māksla 1, Rīga, 33–37. MUCH, R. 1937: Die Germania des Tacitus, Heidelberg: Winter. MUCH, R. 1967: Die „Germania“ des Tacitus. Dritte, beträchtlich erweiterte Auflage, unter Mitarbeit von Herbert Jankuhn herausgegeben von Wolfgang Lange, Heidelberg: Winter. NESSELMANN, G. H. F. 1873: Thesaurus linguae prussicae. Der preussische Vocabelvorrath, Berlin: Ferdinand Dümmler. PAKALKA, K. e. a., 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas. PETRAUSKAS, J., VIDUGIRIS, A. 1985: Lazūnų tarmės žodynas, Vilnius: Mokslas. KALBOTYROS PASTABOS | 103 Rix, H., Hrsg. 1998: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, Wiesbaden: Ludwig Reichert Verlag. Rosinas, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Rudzīte, M. 1964: Latviešu dialektoloģija, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Rudzīte, M. 1996: Latviešu valodas sēliskās izloksnes. Latvijas Zinātņu Akadēmijas Vēstis, A daļa, 50(4/5), 45–50. Rudzīte, M. [Рудзите, М. К.] 1980: К вопросу о селах на правобережье Даугавы. Цимерманис, С., ред., Этнографические и лингвистические аспекты этнической истории балтских народов, Рига: Зинатне, 159–163. Sabaliauskas, A. 1957: Dėl žirnio pavadinimo kilmės. Literatūra ir kalba 2, 346–355. Schall, H. 1966: Baltische Gewässernamen im Flußsystem „Obere Havel“. Baltistica 2(1), 7–42. Schmalstieg, W. R. 1976: Studies in Old Prussian, University Park and London: Pennsylvania State University Press. Schmid, W. P. 1983: Zum baltischen Dialekt auf der Kurischen Nehrung. Indogermanische Forschungen 88, 257–268. Schmid, W. P. 1989: Nahrungskurisch. Sprachhistorische und instrumentalphonetische Studien zu einem aussterbenden Dialekt, Wiesbaden: Franz Steiner Verlag. Schmid, W. P. 1993: Bemerkungen zu litauisch gintaras ‘Bernstein’. Grinda, K. R., Wetzel, C.-D., Hrsg., Anglo-Saxonica. Beiträge zur Vor- und Frühgeschichte der englischen Sprache und zur altenglischen Literatur. Festschrift für Hans Schabram zum 65. Geburtstag, München: Fink, 425–430. Seldeslachts, H., Swiggers, P. 1995: Remarks on Baltic, Slavic and Latin tool names. Linguistica Baltica 4, 23–33. Sittig, E. 1934–1935: Die Aestier. Studi Baltici 4, 18–20. Skardžius, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Sławski, F. 1952: Słownik etymologiczny języka polskiego I, Kraków: Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego. Stang, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo–Bergen–Tromsö: Universitetsforlaget. Toporov, V. N. 1975, 1979, 1980: Прусский язык. Словарь (А–Д), (Е–Н), (I–К), Москва: Наука. Toporov, V. N. 1982: Древняя Москва в балтийской перспективе. Балто-славянские исследования 1981, Москва, 3–61. Trautmann, R. 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Trautmann, R. 1925: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Trubačev, O. N. 1980: Из балто-славянских этимологий. Этимология 1978, Москва, 7–18. Vanagas, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. Vanagas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A., red., 1989: Lietuvių pavardžių žodynas II, Vilnius: Mokslas. Vasmer [Фасмер], M. 1978: Этимологический словарь русского языка IV, Москва: Прогресс. Vidugiris, A. 1998: Zietelos šnektos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Voigt, V. 1970: Hungaro-Baltica. Rüke-Dravina, V., ed., Donum Balticum. To Professor Christian S. Stang on the Occasion of his Seventieth Birthday 15 March 1970, Stockholm: Almqvist & Wiksell, 574–580. Walde, A., Hofmann, J. B. 1938: Lateinisches etymologisches Wörterbuch I, Heidelberg: Winter. Simas Karaliūnas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2001 06 18