Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 11-38 Lietuvių kalbos pasyvo raidos bruožai VYTAUTAS AMBRAZAS Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The analytical passive arose in the course of the separate development of Lithuanian, though the preconditions for its rise must have existed in Proto-Baltic. Passive constructions are dialectally diffe- rentiated. In West and North Lithuanian, the passive is formed by means of agreeing participles and it is usually agentless (though agentive genitives occur as a result of reanalysis in phrases with an adnominal genitive). In East and South Lithuanian, the passive is formed by means of ancient neuter forms in *-mo and *-to often combined with agentive genitives, e.g. tėvo būvo sakoma “it was said by the father’, kiškio bégta ‘it is run by a hare’, i.e.: ‘(apparently) a hare has run’. Such constructions are based on ancient nominal sentences with neuter predicates retaining the pure *-o stem, without grammatical agreement. The neuter nominal predicates (subsequently — neuter participles) in *-mo and *-to were similar in meaning to verbal abstracts and an adnominal genitive expressing the subject/agent could be added to them in the same way as to other verbal nouns. The possessive forms of the Lithuanian pronouns used in such phrases with neuter participles as with verbal abstracts show a close relation between the subjective and possessive genitives. The wide use of the agentive (subjective) genitive with the neuter passive participles in Lithuanian is apparently founded on their ancient nominal meaning. 1. RUSIES KATEGORIJOS UZUOMAZGOS 1.1. Pasyvas, arba neveikiamoji rūšis, kaip morfologiné kategorija veikiausiai yra susiformavęs indoeuropiečių kalbų atskirų grupių savarankiškos raidos laikais. Se- nosiose anatolų, indoiranėnų, graikų, italikų kalbose pasyvui sudaryti buvo panau- dotos medialinės reikšmės asmenuojamosios veiksmažodžių formos, slavų ir iš da- lies romanų kalbose — sangrąžiniai veiksmažodžiai. Greta asmenuojamųjų formų kai kuriose kalbose (pavyzdžiui, hetitų, lotynų, romanų, germanų) buvo įtraukti ir da- lyviai". Baltų kalbose neveikiamosios rūšies asmenuojamųjų veiksmažodžių formų nėra. Neveikiamąją rūšį (pasyvą) čia sudaro perifrastinės konstrukcijos su neveikiamai- siais *-mo ir *-to dalyviais, priešinamos tiek konstrukcijoms su veikiamaisiais daly- į Yra paskelbta ir priešinga pažiūra, kad perifrastinis pasyvas esąs paveldėtas iš indoeuropiečių prokalbės (Costello 1984). Ji grindžiama tuo, kad perifrastinis pasyvas yra randamas daugelyje giminiškų kalbų, o jo sudarymas gali būti paaiškintas transformaciniu ir tagmeminiu metodu. Į indoeuropiečių prokalbę bando- ma nukelti netgi perifrastinio pasyvo agento raišką prielinksninėmis konstrukcijomis (Costello 1984: 149— 150). Tačiau šią hipotezę sunku būtų suderinti su pasyvo formų istorija indoeuropiečių kalbose, pagalbinių veiksmažodžių raida ir kitais istorinės sintaksės procesais. 12 | VYTAUTAS AMBRAZAS viais (pvz.: yra šaūktas — yra šaūkęs), tiek ir asmenuojamosioms veiksmažodžio for- moms (pvz.: yra šaūkiamas — šaūkia). Rūšies kategorijos svarbiausias skiriamasis požymis yra veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo (būsenos) subjekto, kaip semantinės kategorijos, santykis su sakinio veiks- niu (ar dalyvio pažymimuoju žodžiu)*. Neveikiamosios rūšies (pasyvo) formos lei- džia nusakyti veiksmą (būseną) neatsižvelgiant į jo subjektą (čia miėgama; taip pa- rašyta)* arba iškeliant į pirmą vietą jo objektą, kuris gauna veiksnio funkciją (Obuoliai būvo atnešti); tokiais atvejais veiksmo subjektas gali būti reiškiamas papildiniu (Obuoliai būvo tėvo atnešti). Lietuvių kalbos pasyvinėse konstrukcijose tam tikrais atvejais gali būti iškeliamas į pirmą vietą ir nusakomas veiksnio vardininku ne tik tiesioginio papildinio akuzaty- vas ar genityvas, bet ir netiesioginio papildinio datyvas su veiksmažodžiais duoti, atnėšti, liepti ir pan. (žr. Ambrazas, red. 1997a: 322, Ambrazas, red. 1997b: 278-279). To- kiais atvejais tiesioginio papildinio linksnis pasyvinėse konstrukcijose išlieka nepa- kites, pvz.: Niauzgia kaip katinas, uodegą laužomas ALS.; zuikis, galą daromas LTR; Parodytas kelią, jis keliaus toliau PN (LKZ,, 800); Lewas atimtas waikus WP 217, ir pan. (Fraenkel 1928: 13-14). 1.2. Lietuvių kalbos dalyviai, priešinami pagal rūšies reikšmę, sudaro veikiamuyjy ir neveikiamųjų dalyvių grupes. Prie veikiamųjų skiriami dalyviai su priesagomis -nt ir -us, prie neveikiamųjų — su priesagomis *-mo ir *-to. Šios dalyvių formos yra pavel- dėtos iš prabaltų ir indoeuropiečių kalbų bendrijos laikų. Dabar veikiamieji dalyviai dažniausiai reiškia požymį to asmens ar daikto, kuris veikia ar patiria tam tikrą būse- na, o jiems priešinami neveikiamieji — požymį asmens ar daikto, kuris yra kito veikia- mas. Tų reikšmių priešprieša išryškėjo formuojantis rūšies kategorijai. Vis dėlto jos užuomazgų galima įžiūrėti jau labai senuose veiksmažodinių vardažodžių, iš kurių išriedėjo ir patys dalyviai, darybos reikšmių ir vartosenos skirtumuose. Daugelyje indoeuropiečių kalbų jau nuo seniausių paminklų iš veiksmažodžių pa- daryti budvardziai (resp. dalyviai) su priesaga *-nt buvo dažniausiai vartojami reikšti požymiams, kylantiems iš paties veikėjo ar būsenos turėtojo (išskyrus hetitų kalbą ir retus reliktus indoiranėnų ir lotynų kalbose). Priesaga *-nt nuo senovės plačiai var- tota ir veikėjų pavadinimams (nomina agentis) daryti (plg. daugelio giminiškų kalbų danties pavadinimus ir tokius daiktavardžius, kaip lot. parentes ‘gimdytojai’, got. fri- Jonds ‘draugas’ ir pan.). Iš veiksmažodžių daromi vardažodžiai su priesaga *-us veikė- jų požymius arba veikėjų pavadinimus reiškė beveik visada. Suprantama, kad for- muojantis dalyvių sistemai formos su *-us- ir *-nt- gavo veikiamosios rūšies reikšmę. Antra vertus, veiksmažodinių būdvardžių formos su priesaga *-mo buvo pagal san- tyki su veiksmo subjektu nuo seno neutralios, o formos su priesaga *-fo, ypač iš tran- zityvinių veiksmažodžių, daugiausia vartotos apibūdinti inaktyviems, veiksmo ar pro- 2 Subjekto terminu čia ir toliau žymimas semantinis subjektas — veiksmažodžiu Zymimo veiksmo agentas arba būsenos patientas, percipientas ar kito požymio turėtojas. Sakinio veiksnys apibrėžiamas pagal sintak- sinius sakinio dalių tarpusavio sąsajos ryšius (žr. Ambrazas 1986: 9, 16-18, 23-28; Ambrazas, red. 1997a: 487, 493-494). Plg.: passives center around agents, and their fundamental function has to do with the defocusing of agents” (Shibatani 1985: 831); zr. dar Keenan (1986: 243-245), Foley, Van Valin (1986: 301 tt.). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 13 ceso veikiamiems daiktams®. Dėl tokios darybos reikšmės iš tranzityviniy veiksma- žodžių padarytos formos su *-fo sudarė aiškią priešpriešą formoms su *-us, virtusią pasyvo pradmenimi, plg.: vires : virtas, nėšęs : nėštas, daves : dūotas. Nuošalyje nuo tos koreliacijos liko dalis formų su *-to, padarytų iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: baltas (: balti), bingtas (: bingti), skystas (: skysti), šaltas (: šalti); kai kurios iš jų skiriasi nuo atitinkamų veiksmažodžių priegaide, plg.: šiltas : šilti, rimtas | rimtas : rimti, prastas : prasti. Tai seni veiksmažodiniai būdvardžiai, taip ir likę neįtraukti į dalyvių sistema’. Pagal darybą ir reikšmę jie sutampa su latvių, prūsų ir kitų kalbų atitikme- nimis, plg.: la. balts, salts, silts, pikts ir pr. skijstan III 127 — rein ‘skaistus’ (acc.sg.), ructan- (ructandadan E 690 — suwermilch), plg. lie. rūgtas. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga *-mo seną neutralumą rūšies atžvilgiu yra daugeliu atvejų išlaikę iki šių dienų. Tik dalis iš jų, reiškę veiksmo objekto požymius, buvo įtraukti į rūšies kategorijos formų sistemą. Vakarų aukštai- čių ir žemaičių tarmėse jų vyriškosios ir moteriškosios giminės formos sudarė peri- frastinio pasyvo konstrukcijas, priešinamas konstrukcijoms su *-fo dalyviais, plg. ten uogos buvo skinamos | nuskintos. 1.3. Reikšmės skirtumai pagal veiksmo santykį su subjektu, būdingi rūšies kategori- jai, pastebimi ir tarp kitų veiksmažodinių būdvardžių, lietuvių kalboje netapusių da- lyviais. Pavyzdžiui, daugelis veiksmažodinių būdvardžių su darybos galūne -us reiškia subjekto požymius ir tuo atžvilgiu panašūs į veikiamuosius dalyvius, plg. kalbūs ir kalbantis, sumanūs ir sumanantis, lakūs (arklys) ir lėkiantis, paslankūs (žmogus) ir paslenkantis, pajėgūs ir pajėgiantis, valgūs ir valgantis etc. Priešingai, veiksmo objekto požymius žymi veiksmažodiniai būdvardžiai su darybos galūne -as, pvz.: atviras (plg. atvėrtas), palaidas (plg. palčistas), pasklidas (plg. pasklides). Tokios „rūšinės“ réiks- mės būdingos ir kai kurioms darybos priesagoms. Iš subjekto veiksmo ar būsenos kylančius požymius reiškia veiksmažodiniai būdvardžiai su priesaga -lus (*-lu), pvz.: auglus "gerai augantis’, kiblūs ‘linkstas kibti', rėklūs, taiklūs, patrauklūs, taip pat su priesaga -las (*-lo), pvz.: aklas (: akti), dėglas (: dėgti), kūšlas (plg. la. kusls “silpnas, gleznas’ : kust ‘silpnéti’). Tokios reikšmės priesagos *-lo vediniai slavų kalbose virto paradigminiais veikiamaisiais būtojo laiko dalyviais (panašiai kaip lietuvių kalbos vediniai su priesaga *-us) ir sudarė veikiamosios rūšies perifrastinio perfekto para- digmą, vėliau rusų kalboje virtusią vientisiniu būtuoju laiku. Tuo tarpu priesagos -nas (*-no) vediniai lietuvių kalboje turi rezultatinę reikšmę ir nuo senovės reiškia veiks- mo (būsenos) objekto požymius, pvz.: pilnas : pilti, kilnas : kilti, plonas : ploti, balnas: balti. Kai kurie iš jų savo reikšme atitinka priesagos *-to vedinius, plg. piltas, plotas, baltas. Kartu su priesagos *-to vediniais jie slavų, germanų, iš dalies indoira- nėnų kalbose buvo įtraukti į dalyvių sistemą kaip neveikiamosios rūšies formos. Taigi priešprieša pagal santykį su veiksmo (būsenos) subjektu — svarbiausias rūšies kate- 4 Pasak Emilio Benveniste'o (1948: 167), jų pagrindinė funkcija buvo reikšti požymio realizavimą objekte (“I'accomplissement de la notion dans objet”). Plg. dar Brugmanno (1906: 246-248) pateiktus įvairių kalbų *-t0 formų gretinimus ir išsamiai nusviesta jų virtimą neveikiamaisiais dalyviais italikų kalbose (1895). Subūdvardėjusiais dalyviais ar pagal dalyvius padarytais analoginiais dariniais juos laikė Skardžius (1943: 319), Otrebski (1965: 235); atitinkamus latvių kalbos darinius — Bergmane (1955: 28). 5 14 | VYTAUTAS AMBRAZAS gorijos skiriamasis požymis — pagrįsta iš žilos senovės paveldėtais veiksmažodinių vardažodžių darybos reikšmių skirtumais. Ta priešprieša nepriklauso nuo veiksmažodinių vardažodžių (vėliau — dalyvių) sin- taksinės funkcijos sakinyje: ji vienodai būdinga ir pažyminiu, ir vardažodiniu tariniu einančioms formoms, plg.: žinanti moteris KB : žinomas daiktas VRN; ana y(ra) žinanti SKD, KL : visi vagys žinomi PLN; išviręs kiaušinis sukas, žalias — nesisuka ERZ : sugrūdi bulbas išvirtas ALS; tos bulbės da nelabai išvirusios JRB : manų košikė išvirta ERZ. 1.4. Santykio su veiksmo subjektu raiškos skirtumai dar nerodo susiformavusios rūšies kategorijos. Apie jos buvimą galima kalbėti tik tada, kai veiksmažodiniai būd- vardžiai su tam tikromis priesagomis (žodžių darybos vienetai) virsta veikiamaisiais ir neveikiamaisiais dalyviais (morfologijos vienetais), 0 jų junginiai su pagalbiniu veiksmažodžiu įtraukiami į veiksmažodžio sistemą kaip perifrastinės laikų formos, koreliuojamos su kitomis veiksmažodžio formomis. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose baltų kalbose, veiksmažodiniai būdvardžiai su prie- sagomis *-nt, *-us, *-mo ir *-to virto dalyviais laipsniškai ir nevienodai. Pirmiausia įsitvirtino tų formų koreliacija laiko reikšmės pagrindu (žr. Ambrazas 1979: 39). Rū- šies reikšmių gramatizacija ir jų panaudojimas perifrastiniam pasyvui — tolesnis rai- dos etapas, kuris vyko skirtingai ne tik atskirose baltų kalbose, bet ir įvairiose lietu- vių kalbos tarmėse. 2. PASYVAS SU DERINAMAIS NEVEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 2.1. Žemaičiai ir vakarų aukštaičiai seniai prieš raštijos pradžią ėmė daryti perifra- stinį pasyva su esamojo laiko (*-mo) ir būtojo laiko (*-t0) dalyviais ir pagalbiniu veiksmažodžiu biti. XVI-XVII a. raštuose, kuriuose atsispindi tų tarmių ypatybės, perifrastinio pasyvo sandara daugeliu atvejų nepriklauso nuo autorių vartotų kita- kalbių šaltinių. 2.2. Sudėtinės formos su *-mo dalyviais dažniausiai žymi nuolatos atliekamą arba kartojamą veiksmą, pvz.: Ne dūdami ira Schaudai tawa Tarnamus BRB II Moz 5,15 (Man gibt deinen Knechten kein stro LB); nesa kaip antai sekla ira beerrama ant Dirwos ing szeme | schiteipo ir szodis Pono Diewo ira kaip ir baerems schirdisna szmoniu BP, 209, „; (Wiernieghi) dide naschta biauri- biu / wargu ir beedu jra spaudczemi MT 203a, ; Teisibe ir ischganimas netiektai jra nutweremi bet jr nūg Diewa ischlaikomi MT 93a , |, (lustitia et salus non modo appraehenduntur, sed etiam a DEO conservantur); Gelaszis isch szemes ira ischkasama, ir isch akmenu wirinams (virš.: tirpams) ira waris BRB JOB 28,2 (Eisen bringt man aus der erdé / vii aus den steinen schmeltzt man ertz LB). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 15 Konkrety dabartyje trunkantį veiksmą sudėtinės formos su derinamais *-mo daly- viais senuosiuose raštuose žymi retai, pvz.: dukte mana sunkey nūgi welna esti warginama VEE 45, (Mein tochter wird vom teuffel vbel geplaget LB MT 15,22); Schitai, kaczei esch gwalto schaukiu, tacziau ne esmi ischklausams BRB JOB 19,7 (Sihe / ob ich schon schrey vber freuel | so werde ich doch nicht erhoret LB); Laukems ira atsakimas nog tawens JOB 34,33 (Man wartet der antwort von dir LB). Kiek dažniau konkretų veiksmą *-mo dalyviai žymi su būtojo laiko pagalbiniu veiks- mažodžiu, pvz.: ir uszeia (tais. kielesi) wesuls (tais. sturmas) ant eszera, ir pillami buwa BRB LK 8,23 (Vnd es kam ein windwūrbel auff den see | vnd die wellen vberfielen sie LB); bet ghis buwa tikoiams kamaroie BRB TeEi1s 16,12 (Man hielt aber auff jn jnn der kamer LB). Perifrastiniy formų su *-mo dalyviais vartosena konkrečiam trunkančiam veiks- mui reikšti palyginti reta ir dabartinėse aukštaičių bei žemaičių tarmėse (plg. Sližie- nė 1974: 86; Ambrazas 1979: 176). Tai rodo dar tvirtai neįsigalėjusią jų koreliaciją su vientisinėmis laikų formomis. 2.3. Sudėtinės formos su būtojo laiko neveikiamaisiais (*-f0) dalyviais dažniausiai žymi iš ankstesnio veiksmo kilusią rezultatinę būseną. Jos nuo pirmųjų raštų vartoja- mos tiek apibendrinta, tiek ir konkrečia reikšme, pvz.: Schiteipa buwa Midianitai paszeminti po akim waiku Israelo BRB TEs 8,28 (Also wurden die Midianiter gedemuitiget fur den kindern Israel LB); Schita wieta buwa Gilgal wadinta BRB JOZ 5,9 (dieselbe stet ward Gilgal gennennet LB); idand ir zywatas butu apireyksztas and kuna musu CHNT II Kor 4,10. Daug platesnė pasyvo su *-to- dalyviais vartosena leidžia manyti, kad jis vakariné- se Lietuvos tarmėse susidarė anksčiau negu su *-mo- dalyviais. Čia perifrastinis pa- syvas su būtojo laiko neveikiamaisiais dalyviais yra priešinamas tiek vientisinėms, tiek ir sudėtinėms atliktinėms veikiamosios rūšies formoms. Jų vartoseną žemaičių tarmėse gali pailiustruoti šie Alekso Girdenio (1996) užrašyti Tirkšlių šnektos pa- vyzdžiai: Ar teip ar teip esi nupirktas, tu turi dirbti kol nusprogsi (112); Gyva gimė, kaip reik viskas, yr ana pasmaugta, ir gavo (motina) sau dvylika metų už vaiko pasmaugimą (126); Sakiau, kad ana numei buvo krikštyta (123); Sako, pirma buvo ten padėtas tas vaiks; tą paskiau jau nunešė kapuose (125); Tos visos kvietkos buvo nupjautos, ale veizėk, mamulėle, kap anos žel(ia)! (310). Pasyvinių konstrukcijų struktūra nėra visai nusistovėjusi. Nuo XVI a. pastebimas pagalbinio veiksmažodžio įvairavimas. Greta vyraujančių biūti formų pagalbiniu veiks- mažodžiu kartais eina ir tapti, stotis, pvz.: 16 | VYTAUTAS AMBRAZAS Jaunikaitis... tampa nog pana Diewa apleistas WP 111, .; Schitaipo padaritas tapa Dangus ir Szeme BRB I Moz 2,1 (Also ward volendet Himel vnd erden LB); Ir lair numirre ir tapa pakastas TE1S 10,5 (Vad lair starb / vnd ward begraben LB); pawargele diiszia / kaip erszkeczeis izdaigita tampa DP 100,, (nędzna dusza iako cierniem vitrapiona bywa *W 101); ghissai stoiesi apchrikstitas Mz 107-108 (er... Getaufft werde Mcn 170). Retkarčiais Sie pagalbiniai veiksmažodžiai pavartojami ir su *-mo dalyviais, plg.: pag p ] yv pig lesaus prikelimas... swietui tape szinomas Mz 279; Welino mucziams stoiosi BP, 296,,. Panašiai su tapti formomis neveikiamieji dalyviai (kaip ir budvardziai) siejami ir dabartinėse Vakarų Lietuvos tarmėse, plg.: Juodu abudu tapė nuo staldo velkamu BSV 327; Langas tapė išmuštas KLp. 2.4. Rytų ir pietų aukštaičių tarmėse tikras pasyvas su derinamais vyriškosios ir moteriškosios giminės neveikiamaisiais dalyviais iki šiol nesusidarė. Perifrastinių for- mų su *-mo dalyviais čia dar nerandame, nėra jų ir latvių kalboje, o pavieniai atvejai rytų aukštaičių ypatybes atspindinčiuose senuosiuose raštuose sąlygojami naudotų šaltinių. Rezultatinės reikšmės *-t0 dalyviai, eidami su veiksmažodžiu biiti, čia suda- ro vardažodinio tipo konstrukcijas, nekoreliuojamas su asmenuojamomis veiksma- žodžio formomis. Pavyzdžiui, sakiniuose Regėjau, tavo langas buvo atdarytas KB; Svir- nas pripiltas kviečių LP dalyviai eina tarinio vardine dalimi panašiai kaip veiksmažodiniai būdvardžiai (plg. atviras, pilnas); nors ir reikšdami veiksmo objekto požymius, jie negali būti laikomi būtojo kartinio laiko vientisinių formų atidarė, pripylė neveikia- mosios rūšies atitikmenimis. 2.5. Konstrukcijose su derinamais neveikiamaisiais dalyviais veiksmo subjektas daž- niausiai esti neišreikštas. Tai atitinka pagrindinę pasyvo funkciją — nusakyti veiksmą neiškeliant į pirmą vietą jo atlikėjo. Pasyvinės konstrukcijos be išreikšto subjekto vyrauja ir kitose indoeuropiečių kalbose; jos, matyt, yra seniausios (plg. Schwyzer 1943; Kurytowicz 1964: 72-73; Shibatani 1998: 137)*. Tai patvirtina ir subjekto raiš- kos skirtumai. Lietuvių kalboje, kaip jau minėta, neveikiamojo dalyvio veiksmo sub- jektas gali būti nusakytas genityvu (vad. genitivus auctoris). Subjekto genityvas paliu- dytas Vedose, Avestoje, tocharų kalboje, retkarčiais graikų, lotynų, germanų kalbose. Antra vertus, sanskrite ir slavų kalbose vyrauja instrumentalis, Homero graikų kal- boje — datyvas, vėlesnėje graikų kalboje ir germanų kalbose — įvairios prielinksninės konstrukcijos". Pastarojo meto indoeuropeistikos tyrimuose genityva linkstama lai- kyti itin senoviška subjekto raiškos priemone (plg. Haudry 1977: 408; Schmalstieg 6 Toks pasyvas būdingas ir kitoms kalbų šeimoms ir tipologijos požiūriu laikomas baziniu, žr. Keenan (1986: 247 tt.; 263). Plačiau apie pasyvinės konstrukcijos subjekto raišką indoeuropiečių kalbose žr. Schwyzer (1943); Schmidt (1963); Jamison (1979; 1981); Luraghi (1986). 7 LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 17 1980: 176-178; 1995), o jo pėdsakų jziurima ir slavų prielinksninése konstrukcijose, pavyzdžiui, ots + GEN. (plg. 3.14). Vis dėlto nė vienoje iš indoeuropiečių kalbų sub- jekto genityvas nėra taip įsitvirtinęs kaip lietuvių kalboje. 2.6. Lietuvių kalbos duomenys yra itin reikšmingi tuo, kad įtikinamai rodo pasyvi- nės konstrukcijos subjekto genityvo ryšį su kitais senovinės šio linksnio vartosenos atvejais. Kaip žinoma, lietuvių kalbos asmeniniai ir kai kurie kiti įvardžiai turi dvejo- pas vienaskaitos genityvo formas: nesavybines: manės, tavės, savės, ko, kažko, niėko ir savybines: mano, tavo, savo, kieno, kažkieno, niėkieno (Žulys 1969; Ambrazas, red. 1997a: 261-262; Rosinas 1988: 23-24; 169-170). Tų formų vartosena aiškiai skiria- ma: kai įvardis turi objektinę reikšmę, renkamasi nesavybinė forma, o kai žymi pri- klausymą ar priskyrimą tam tikram asmeniui — savybinė forma (išskyrus retas išim- tis, žr. Žulys 1969: 170-171). Lietuvių kalbos konstrukcijose su *-to ir *-mo dalyviais vartojamos tik savybinės įvardžių genityvo formos, pvz.: Te mano visi takai išvaikščioti VST; Katrie mano bus suprašyti, tie bus svečių suole paso- dyti LBR 275; Ziūrėk, tavo didelės kojinės nusipirktos RM; Apsivilkau savo megztu megzti- niu KTK. Asmeninių įvardžių nesavybinės (objektinės) formos (*manęs išvaikščioti, *manes suprašyti, *taves nusipirktos) tokiais atvejais visai neįmanomos. Tai rodo, jog veikėjo genityvas (genitivus auctoris) yra susijęs su posesyviniu genityvu (plg. Fraenkel 1928: 95-96) ir leidžia jį įrikiuoti į adnominaliniy genityvo konstrukcijų grupę (zr. 3.12). 2.7. Tam tikrais atvejais subjekto genityvas gali būti tiesiog išriedėjęs iš posesyvi- nio. Posesyvinę genityvo prigimtį Ernstas Fraenkelis (1921: 97; 1928: 95) įžiūrėjo tais atvejais, kai jis eina su daiktavardiškai vartojamais neveikiamaisiais dalyviais, pvz.: pašlovinti tėvo mano, jos mylėtasis, jo mylimąją arba su daiktavardžio ir dalyvio junginiu, pvz.: mano išrinktasis broleli! DON LG 74. Sakinių, kuriuose greta neveikiamojo dalyvio einantis genityvas yra siejamas su daiktavardžio ir dalyvio junginiu, pasitaiko įvairiose tarmėse. Pavyzdžiui, sakinyje Mūsų valgomi burokai tai jau visai sušalo PLM genityvas mūsų pažymi visą daiktavardi- nį junginį valgomi burokai. Tokio tipo pasakymuose genityvas dėl reanalizės galėjo būti tiesiogiai susietas su neveikiamuoju dalyviu kaip jo žymimo veiksmo subjekto reiškėjas, plg.: Visą audeklą iščiupinėjau ir neradau tavo įkištos adatos KP (žr. dar Amb- razas 1990: 197). Panašiai aiškina subjekto genityvą atitinkamose latvių kalbos adnominalinėse kon- strukcijose Axelis Holvoetas (1994: 132): pasakymo mates aditi cimdi ankstesnė reikš- me buvusi “motinos (megztos pirštinės)", vėliau — “(motinos megztos) pirštinės", t. y. “pirštinės, kurias numezgė motina’. Subjekto genityvo ryšį su posesyviniu patvirtina ir ta aplinkybė, kad latvių kalbos pasyvo konstrukcijose veiksmo subjektą žymi posesyviniai įvardžiai, derinami su pa- žymimaisiais daiktavardžiais, pvz.: dziesmas manas padziedatas, nava manas darinatas ‘paz.: dainos manos padainuotos, ne manos sukurtos’ (Gaters 1993: 220). Tų posesy- vinių įvardžių subjekting (agentyving) reikšmę galima aiškinti remiantis prielaida, 18 | VYTAUTAS AMBRAZAS kad jie čia pakeitę seniau vartotas genityvo formas, atitinkančias lietuvių kalbos sa- vybinj genityvą ir retkarčiais pasitaikančias latvių kalbos tarmėse“. 2.8. Genityvas adnominalinėse konstrukcijose su neveikiamaisiais, ypač esamojo laiko, dalyviais galėjo panašiu būdu gauti ir objekto reikšmę, pvz.: tabako trinamas medelis LEX 70, šiaudų varomoji lentelė (stogui dengti) Sts, alaus daromas kubilas INS, plg. thesos mums sakamassis Szodis MT BĮ XV, gėlmės jėszkomas Szwinnas (ein Bley- wurf) MŽ, 8); rečiau su būtojo laiko (*-to) dalyviais : mėšlo vežti ratai PN. Tokia var- tosena paliudyta ir latvių kalboje, plg.: linu plūcams (raujams) laiks ME, 405 “linų raujamas laikas’, zivju duramais žebėrklis ME, 800 “žuvų duriamas žeberklas'; lika vesti kumelini BW 27495 “numirėlio vežti arkleliai' (žr. dar Ambrazas 1990: 84-85, 92). Šios konstrukcijos, kaip ir minėtos subjektinės, paaiškinamos sintaksinių ry- šių pergrupavimu (reanalize): genityvas, anksčiau priklausęs pažymimam daikta- vardžiui (vienam ar su būdvardišku dalyviu), buvo perprasmintas kaip dalyvio veiks- mo objektas. Taigi avelių (kerpamos Zirklés }— {aveliy kerpamos) žirklės, plg. avelių žirklės ir kerpamos žirklės, kaip ir la. mutes {mazgajamais ūdens) — {mutes mazgaja- mais} ūdens "burnos prausiamas vanduo’, plg. mutes ūdens "burnos vanduo’ (ME 405). Objekto, kaip ir subjekto, genityvas Cia susietas su dalyviais panašiai kaip buvo nuo seno siejamas su veiksmažodžių abstraktais, plg. avelių kirpimas ir avelių bliovimas (žr. 3.11). Tam tikrais atvejais objekto genityvas su neveikiamaisiais dalyviais gali būti pavar- totas vietoj akuzatyvo ir pagal pasyvinių konstrukcijų su subjekto genityvu pavyzdį: Lekia | bėga kaip galvos (galvą) pardaužtas KRTN, Lkv, MC; Blaškos it dantų gelams DAUKD 168. 2.9. Subjekto (kaip ir objekto) genityvas su neveikiamaisiais dalyviais dažniausiai eina junginiuose, turinčiuose atributing ar apozicing funkciją. Tai pastebėta ir latvių kalboje (Porite 1955: 153-154; Gaters 1993: 295-296). Tačiau neveikiamųjų daly- vių junginiai su subjekto genityvu gali eiti ir tariniu, plg.: Brolelių pirktu (žiedeliu) aš nesidžiaugsiu N1EM 7 — Jei žiedelis bernelio pirktas, skandinčia į dugnelį LTR; Čia mano statytas tvartas VRN — Mūs kluonas da dieduko statytas DGLS; Žento baramas eik pro duris, sūnaus baramas lipk ant pečiaus AN — Boba buvo visų bara- ma PN. Panašiai tariniu eina ir atitinkami latvių kalbos junginiai, pvz.: Įaužu pelta ta meitina “žmonių peikta ta mergina' (Mūlenbachs 1928: 209); abelite vėja lauzta ‘obelaité vėjo laužta' (Gaters 1993: 295). Tas škūnis vėl tėva taisits “ta daržinė dar tėvo statyta' (Holvoet 1997: 125). 8 Apie savybinių genityvo formų *mena, *teva, *seva baltiškos kilmės galimybę žr. Rosinas (1988: 167- 173; 1995: 26); Schmalstieg (1997: 119-120); apie jų galimą ryšį su indoiranėnų posesyviniais genityvais Euler (1998: 75). Priešingą požiūrį — apie savybinio genityvo formų susidarymą vėlesniais laikais žr. Holvoet (1995: 177); Petit (1999: 215—225) su lit. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 19 Tokio tipo junginiy pagrindu galéjo susidaryti trinaris pasyvas, paliudytas lietuviy kalbos vakarinėse tarmėse, pvz.: Gal sakysit, kad ir šitos (gėlės) jūsų sodintos? Kri; Kad jis būtų taip visų mylimas, kaip sakai Jablonskis (1957: 319); Rodos, aš didžiau esu jūsų pačių skriaudžiamas ZEMR | 350; Klebonas buvo priveiktas čigono PL’. Vis dėlto ir tose tarmėse trinaris pasyvas su derinamais neveikiamaisiais dalyviais yra daug retesnis už dvinarį. Jo pavyzdžių pasitaiko ir vakarų aukštaičių bei žemaičių tarmių ypatybes atspindinčiuose XVI-XVII a. raštuose: koszna diena ing griekus ir biauribes ibraidinami esme / kartais Welino / kartais pikto szmogaus | kartais musu pacziu kuno BP, 53,, „; szmogus... kirmiu su walgams ira BP, 511,,; kosznas ant ko kaip Diewo pawadintas ira | dirbkem BP, 97 _; Ir nusidawe | iog Vba- gas numire | ir tapa neschtas Angelu ing prieglobsti Abrahamo BP, 191, (vnd ward getragen von den Engeln LB LK 16,22); bei busit muschti iusu Neprieteliu BRB 111 Moz 26,17 (vad solt geschlagen werden fur ewren feinden 1.B). 2.10. Pasyvinése konstrukcijose su kai kuriais (ypač percepcijos veiksmažodžių) nevei- kiamaisiais dalyviais veiksmo subjektas gali būti nusakytas DATYVO linksniu, pvz.: Ar tau girdėtas toks vardas? SMN; Ten būsi visiems matomas ZG; Vyrui mažai tėra jkanda- mi grynai moteriški verslai JABL (LKZ, 391); Niekam nesuprantamas daiktas IGN. Datyvas su neveikiamaisiais dalyviais taip vartojamas nuo senųjų raštų, pvz.: Dala swieto akims regima *SD 226-227; szinom iumus ira Mz 106,, (So ist euch als Chris- ten unuerborgen McH 168-169); kas iem niig Adama priegimta ira Mz 104, (was jm von Adam angeborn ist MCH 166); tas pats Pasiuntinis buwa paszystams Wiriausemkunigui VEE 194, (linger / der dem Hohenpriester bekand war LB IN 18,15) (zr. dar Fraenkel 1928: 126). Toks subjekto datyvas skiriasi nuo genityvo tuo, kad žymi asmenį arba dalyką, ku- rio atžvilgiu vertinama ar nusakoma būsena (plg. „nutinkančio kam dalyko naudinin- ką“ Jablonskis 1957: 599). Tuo jis artimas datyvui, vartojamam su derinamais ir su bevardės giminės būdvardžiais, plg. man aiškus / aišku, visiems svarbūs / svarbū ir pan. Su tinkamumą, galėjimą ar reikiamybę žyminčiais veiksmažodiniais būdvardžiais, pvz.: tinkamas, galimas, reikiamas, kaip ir su priesagą -tinas, -a turinčiomis reikiamybės formomis, tiktai datyvas ir tevartojamas. Konstrukcijose su percepcijos veiksmažo- džių neveikiamaisiais dalyviais taip pat jausti modalinis galimybės ar reikiamybės atspalvis. Jis būdingas ir daugumai latvių kalbos *-mo dalyvių, siejamų su datyvu, plg. Sila zeme man arama BW 5220 “miško žemė man ariama (= artina)'; kas man bija ? Daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis (1957: 312-318; 586-588); Ulvydas, red. (1971: 162-167); iš bendri- nes kalbos — Sliziené (1974). 20 | VYTAUTAS AMBRAZAS nerędzama BW 95,1 “kas man buvo neregima' (Endzelins 1951: §429; Gaters 1993: 125). Galimas dalykas, kad tokiai vartosenai pamatą padėjo datyvui būdinga tikslo bei pa- skirties reikšmė (plg. Brugmann 1911: 558-559). Kitais atvejais subjekto datyvas lietuvių kalboje labiau nepaplito ir su įprastiniu subjekto genityvu nekonkuruoja. 2.11. Veikėjo (agento) ir veiksmo priemonės (instrumento) reikšmės kartais yra tarp savęs susijusios. Todėl tam tikras būsenas sukeliantys (papr. gamtos) reiškiniai kon- strukcijose su neveikiamaisiais dalyviais gali būti nusakyti ir genityvu, ir instrumenta- liu, plg. žemė esti sniegu / sniego nuklota; miestas apsuptas kalnais / kalnų ir pan. (žr. Senn 1966: 427-428; Paulauskienė 1979: 99; Schmalstieg 1987: 182-183; Sawicki 1991; Su- kys 1998: 230-231). Priemonės reikšme vartotas instrumentalis kai kuriose kalbose (indoiranėnų, slavų, plg. 2.5) buvo apibendrintas kaip pasyvinės konstrukcijos agento linksnis, tačiau lietuvių kalboje šis polinkis neįsigalėjo ir pastebimas tik metaforizuotos vartosenos atvejais, pvz.: Kol parvažiavo namo, visi arkliai ir karieta aptūpti karveliais SL 156 KZ. 66). Retkarčiais tokių konstrukcijų pasitaiko senuosiuose raštuose, pvz.: Nęsa kurie Dwasse Diewa jra wedami VEE 96, (Denn welche der geist Gottes treibt RoM 8,14); szidu wiresniss mestas daugiu tukschtancziu smaniu apsestas ira WP 98.. „|. Šiaip jau priemonės instrumentalis su neveikiamaisiais dalyviais vartojamas tais atvejais, kai jis gali būti siejamas ir su atitinkamais veikiamaisiais dalyviais arba vei- kiamosios rūšies asmenuojamosiomis formomis. 2.12. Be neprielinksninio genityvo, senuosiuose raštuose veiksmo subjektas reiškia- mas ir konstrukcija nuog(i) + GEN., pvz.: Lutheris bū nūg biskupo ordinawétas DP 204., (Luther byt od biskupa ordinowany *W 212); Aesch vschmaszausi daikta laikau | idant niig yussu bucziq suditas VEE 5, (das ich von euch gerichtet werde LB I KOR 4,3); idant tikram wiruy megtu / ir nuog io butu mileta SP, 223, (y od niego byta mylowana); buwau gunditas nuog neprietelaus — bytem kuszony od nieprzyiacieta SP, 24-25; waikelis nog kaplana ira prausamas WP 46a ; idant butu gaiwinti nig Dwasses schwentoses MT 203a,, _ (vivificentur a Spiritu sancto); kad esme sudijemi | nug wieschpaties | esme koroiemi MT 135, „(Dum judicamur, a Domino corripimur). Tokios prielinksninés konstrukcijos senuosiuose raštuose išplito veikiamos lenkų ir vokiečių kalbų; ypač jų gausu Rytų Lietuvos autorių raštuose (Palionis 1967: 179— 180). Tačiau jos turi tam tikrą pagrindą ir pačioje lietuvių kalboje. Prielinksnis nuo + GEN. kitais atvejais žymi veiksmo šaltinį, pvz.: nuo ko gavai laišką? PG; sulaukiau nuo sūnaus dovanų KTK; nuo kitų girdėjau KTK. Subjekto genityvui artima ir tarpininkavimo reikšmė, pvz.: siunstas esti angelas Gabriel nog Dewa WP 115 bernelio JD 481; +, Plg.: Yr atsiųstos dovanėlės nuo jauno LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 21 iš čia jau tik vienas žingsnis iki tokių pasakymų kaip Idant kadais ir nebutu tarti nog pana Diewa ane szadei WP 49, .. Panašiai siejasi su veikėjo žymėjimu ir veiksmo sukėlėjo reikšmė, plg.: nūg Diewa uschgime jra VEE 12,19 (JN 1,13) — von Gott geboren sind ir essi gimditas / nogi pannas Marias MZ 74, . (plg. dar Fraenkel 1929: 110). Konstrukcijų su nuo + GEN., reiškiančių neveikiamojo dalyvio veiksmo subjektą, pasitaiko tarmėse ir tautosakoje, pvz.: būsi pagerbta nuo žmonių Krk; Gal būt, čia bus žmogus nutrenktas nū perkūno KRG; mergelė ant lentelės, nuo brolių seserėlių šilkeliais aprėdyta LTR (AUK); čia tu gyvensi nuo vyro myléta KivD ir pan. (Ulvydas, red. 1971: 601; LKŽ,,, 902; plg. dar: pasilik, kaip tau nuo Dievo paskirta! DONAG 37). VIII Atitinkamos konstrukcijos latvių kalboje taip pat yra susiję su nuo + GEN. vartoji- mu veiksmo šaltiniui žymėti, plg.: piedzimu... no vęciem lautiniem BW 3002 “gimiau... nuo senų žmogelių' ir Žėli raud sėrdienite no bajara (variantas — GEN. be prielinksnio: bajarina) bildinama BW 5117 “gailiai rauda našlaitėlė nuo bajoro (bajorėlio) mergina- ma’ (Endzelins 1951: § 542; 1971: 435-436; Gaters 1993: 297). Tad gali būti, jog vo- kiečių kalbos konstrukcijos su von ir lenkų su od yra skating ir kitais atvejais lietuvių bei latvių kalbose pastebimą polinkį sustiprinti genityvo reikšmę prielinksniu (plg. Fraenkel 1928: 96; 1929: 112-113; Gaters 1993: 296-297; Schmalstieg 1999: 24—25). 2.12. Trinaris pasyvas su derinamais vyriškosios bei moteriškosios giminės daly- viais ir subjekto genityvu yra būdingiausias bendrinei rašomajai kalbai. Cia jo pasi- rinkimą veikia aktualioji sakinio sklaida, siekimas iškelti į pirmą vietą veiksmo ob- jektą kartu nurodant ir jo atlikėją, sakinio ryšiai su ankstesniu kontekstu ir kiti rišlaus teksto formavimo poreikiai. Tų faktorių vaidmuo išryškėja dėl to, kad trinarėmis pa- syvo konstrukcijomis nusakoma ta pati situacija kaip ir atitinkamomis aktyvinėmis. Tuo trinaris pasyvas skiriasi nuo dvinario, turinčio savitą subjekto eliminavimo funk- ciją ir daug platesnę vartosenos sritį. 3. PASYVAS SU BEVARDĖS GIMINĖS NEVEIKIAMAISIAIS DALYVIAIS 3.1. Pasyvo konstrukcijos su *-f0 ir *-mo priesagų bevardės giminės dalyviais, kurių paplitimo arealas apima daugumą aukštaičių tarmių", pagal subjekto genityvo varto- seną ryškiai skiriasi nuo aptartų konstrukcijų su derinamais dalyviais. Subjekto ge- 0 Šių konstrukcijų kartografinę schema pagal Lietuvių kalbos atlaso kartotekos duomenis žr. Ambrazas (1977: 37). 22 | VYTAUTAS AMBRAZAS nityvas jose dažnas ir įprastas, o pačios konstrukcijos daugeliu atvejų turi savitų mo- dalinių atspalvių. Ypač dažnai subjekto genityvas siejamas su INTRANZITYVINIAIS bevardės giminės dalyviais. Asmenis — veikėjus ar būsenos turėtojus — reiškia savybinės įvardžių geni- tyvo formos (a), kiti įvardžiai (b), daiktavardžiai (c): (a) Čia mano ganoma, o ne tavo SB; Kieno čia gyvenama? PL; Mano tarnauta daug Krč; Gal ir mano čia pripėduota RDN; Tavo anksti atsikelta RK; (b) Ir jo važiuojama turgun Krk; Čia jų valgyta IN; Kiek ten mūsų bėginėta! Ds; Sako, jų vogta DGL; (c) Po tą beržynėlį tėvo grybaujama JNš; Kur seselės nuvažiuota, rūtelėm barstyta, brolužėlių šalia jota ALVT; Apie ugnį ugnužėlę jaunimėlio šokta BsO 111. Taip pat su intranzityviniais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais siejami gyvūnus (d) arba negyvus daiktus (e) reiškiančių daiktavardžių genityvai: (d) Nemačiau, ka(d) pupose vištos tupima VŽNs; Karvės ineita kluonan VRN; Čia šunio bėgta PRN, VLK, ŠrLč, RK; Pažiūro ir žino: šokta kiškio Drs; Čia kiškio gulėta, čia lapės kasta VK; Atsigodota katino ir ateita namo DS; (e) Žemės džiūstama ir išdžiūstama Ds; Žymu buvę, kad girių čia snausta BARANAS 213; Paršelis išsižiojęs, kraujo net patekėta iš burnos Kur; Te namo dėgta Ok; Čia trobos būta Jablonskis (1957: 466); Visų turtų išnykta, ė tiktai bandelės, kurią buvo davęs ubagui, telikta BM 40 (LKŽ,,, 497)". 3.2. Genityvas, žymintis būsenos subjektą, labai dažnai eina su veiksmažodžio biiti bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais: Čia turbūt ir grybų esama Kp; Anoj pusėj gery besama ganyklų INS; Įėjo piršleliai vidun, dairos, kad čia esama dviejų mergų Ds; O tę kieno būta? DBG; Jo būta ir išeita SLM; Žirniuose vaikų būta SKP; Seniau ten būta grybų MLT. Kai su genityvu siejamas veiksmažodžio būti neveikiamasis dalyvis atlieka jungties funkciją, vardinė tarinio dalis irgi gauna suderintą genityvo formą, pvz.: Jo tebėsama gyvo BM 18; Visi sakė — geras žmogus, ė jo ésama paskutinio GMZ; Vėjaus naktį būta didelio OB. Su subjekto genityvu siejamas dalyvis būta, eidamas su kitu bevardės giminės daly- viu, atlieka pagalbinio veiksmažodžio funkciją: "1 Taigi taisytinas Masayoshi Shibatani (1998: 123-124) aiškinimas, jog lietuvių kalbos beasmenis pasyvas (t. v. pasyvas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais) esąs daromas tik su žmones reiškiančiais protagonistais (subjektais), o gyvūnus bei daiktus reiškiančios jų formos čia esančios „negramatiškos“. Iš tikrųjų jos yra tik retesnės. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI |23 Mūsų jau būta atsigulta, kai jo ateita Kr; Mano ažusnūsta būta, matai MLT; Jo būta ūogos įlėkt(a) BRZ; Jo jau būta išeita Arz, ALN, MLT, VLKV ir kt.; Būta ateita Aneliutės VZNS. Pagalbiniu veiksmažodžiu su bevardės giminės dalyviais eina ir asmenuojamosios veiksmažodžio biiti formos, plg.: Čia, matyt, žmonių y(r) kada nors gyventa SK; Kiškių va gi yr išlakstyta pri obelių VKS; O gervių te tupėta buvo SB; Neberadau, jo jau buvo išeita ALN; Aš pragaišau biskutį, o jo tuosyk ir buvo būta Ss; Mano buvo dvidešimt metų tarnauta ŽD; Mūsų jau bus nuvažiuota Ds; Nei- kit, jo jau bus išvažiuota Kp. 3.3. Gerokai rečiau subjekto genityvas siejamas su TRANZITYVINIAIS (objektiniais) bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais. Tokiais atvejais turime trinares pasyvo konstrukcijas, kuriose veiksmo objektas reiškiamas nominatyvu: Mat ir jų laikoma arklys Jablonskis (1957: 587); Vaikų buvo képama bulvės Ds; Mūs čia trys eilės apvažiūota VLK; Jos mokėta rublis Krk; Jo dar nūspirkta arkliukas Vs (LKT 381); Aš eisiu: te kilpinis mano pastatyta PS; Jo ir gūžta padaryta, ir vistukai aptupdyta RpM; Jos jaunos turėta geras balsas MRC; Mūsų svoteliy kiaulės ganyta PRNG; Šitas sodas tai mano sodinta DKK (plg.: Anos (obelys) gi mano rankom sodintos AD). Kaip ir konstrukcijose su intranzityvinėmis formomis, tranzityvinis bevardės gi- minės *-fo dalyvis gali turėti pagalbinį veiksmažodį (paprastai būtojo ar būsimojo laiko): Mano buvo insitaisyta toks kelmas OB; Mano būdavo viskas padaryta, apliūobta, išvirta, apmazgota RG; Jų čia buvo paséta javai PRN; Tas arklys bus jo vogta ir pardūota Kp. 3.4. Tranzityvinių ir intranzityvinių bevardės giminės dalyvių konstrukcijos yra se- mantiškai artimos tuo, kad abiem atvejais reiškiama būsena, kylanti iš apibendrinto (su esamojo laiko dalyviais) ar anksčiau įvykusio veiksmo (su būtojo laiko dalyviais). Tranzityvinių ir intranzityvinių dalyvių konstrukcijos neretai pavartojamos tame pa- čiame sakinyje, pvz.: Ubago in kelmo pasėdėta, ugnis kūrinta ir nūveita toliau PSL; Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta, vežiman susikrauta ir išvažiuota Jablonskis (1957: 310); Lėkta uodelio iš ąžuolėlio, nusisukta sprandelis (ibid.). Dabartyje vykstančiam ar praeityje vykusiam konkrečiam veiksmui reikšti kon- strukcijos su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais nevartojamos. Pavyzdžiui, sakinys Žmogaus buvo pasėta rugiai AUK žymi kalbėtojo pastebėtą dalykų būklę ir tuo skiriasi nuo sakinio Žmogus pasėjo rugius, žyminčio praeityje įvykusį veiksmą. Būsenos konstatavimas yra sakinių su bevardės giminės formomis turinio bran- duolys. 24 | VYTAUTAS AMBRAZAS 3.5. Bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais reiškiama būsena gali būti visai beasmenė, nesiejama su jokiu subjektu ar objektu, pvz.: Taip jau ėsama JNŠK; Žiū — jau ir čia ariama Kp; Čia visai nelyta IMB; Iš nakties buvo pasnigta GRŽ (plg.: Buvo šviežiai sniego pasnigta SLK); Pirmiau tame laike jau būdavo pa- šienauta TRG; Reikėta važiuot toli į miestus parsivežt druskos BTG; Nuveisi, ir bus atbūta Mžš. Tokios konstrukcijos plačiai vartojamos nuo seniausių raštų nepriklausomai nuo kitakalbių šaltinių įtakos, pvz.: kalbama ira BRB IV Moz 21,14 — spricht man LB (buwa BP, 169,,); žinoma ira SP, 137,,,.145,, 159, ,; buwa prisch ios karaughema BRB TEIS 5,20 — ward wider sie gestritten LB; liepta iir nuimte... rubus SP 170, ; bus kalbeta Czebuwims BRB IV Moz 14,14 — man wird sagen zu den einwonern LB; Tiiieg budu tur... darjta buti BRB II Moz 21,31 — Desselben gleichen sol man... handeln LB (zr. dar Ambrazas 1990: 198). Baltiska beasmeniy konstrukcijų su bevardės giminės dalyviais pobūdį patvirtina prūsų kalbos duomenys, plg.: bhe kai stesmu nimassi kittawidin pogalbton boūt 111 115,, „— vnnd das jhm nicht anders geholffen werden moge “ir kad jam negali kitaip padėta būti'; Beggi titet stalli peisaton 111 105,, — Denn also stehet geschrieben (plg. kaip knigase ira parašita SP, 17,,). Kad latvių kalboje atitinkamos konstrukcijos irgi buvo vartotos prieš išnykstant bevardei giminei, rodo tokie jų likučiai tarmėse kaip jai diezgan guléta “jau gana mie- gota' (Dzintars, Ozola 2000: 78), taip pat sakiniai, kur dalyvių bevardė giminė pa- keista vyriškąja, bet pats beasmenės konstrukcijos tipas ir reikšmė išlaikyta, plg.: pie visiem jau bij bats ME, 359 ‘prie visų jau buvo buta’; jau diezgan stradats “jau gana dirbta' (Endzelins 1951: 984; Mūlenbachs 1928: 156, 192); (plačiau Ambrazas 1990: 199). Panašiai kai kuriose lietuvių žemaičių šnektose bevardė giminė buvo pakeista moteriškąja, plg.: Kaip liepta, taip ir dirbk ALs, tačiau kai kur ji buvo keičia- ma ir vyriškąja gimine kaip latvių kalboje, pvz.: Nu, sako, tai man beigts (dvaras dega) TRK (Girdenis 1998). Kitų giminiškų kalbų atitikmenys aiškiai rodo, kad beasmenė nev. dalyvių (resp. veiksmažodinių būdvardžių) bevardės giminės formų vartosena yra tolimos indoeu- ropiečių senovės palikimas (plg. s. b. sl. vazęto bodets ASSEM LK 8,18 — apdnoetar “paimta bus’, rečeno ests MAR LK 4,12 —etonrau “sakyta yra’, lot. dictum est ‘pasakyta’, itum est ‘eita’, pugnatum est ‘kovota’ ir pan.), plg. Brugmann (1925: 36-41); Hart- mann (1954: 127-138; 166-170); Janke (1960: 58-62); Chodova (1980: 230-233). Prie indoeuropiečių paveldo priklauso ir dvinarės konstrukcijos, kuriose bevardės giminės veiksmažodinių būdvardžių (resp. dalyvių) formos siejamos su vardininku, reiškiančiu veiksmo patientą (rugiai sėjama / sėta). Jos taip pat turi ryškių atitikmenų giminiškose kalbose ir savo struktūra atitinka senovinio tipo nominalinius sakinius (pienas sveika, alus gardu ir pan., žr. Ambrazas 1979: 200-202; 1990: 200-204). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 25 3.6. Subjekto genityvo vartojimas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais aiškinamas įvairiai. Williamas Mathewsas (1955) ir Pavelas Trostas (1960) laikė beasmenes konstruk- cijas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais pirminėmis, seniausiomis, O sub- jekto genityvą — jų vėlesniu išplėtimu. Dėl bevardės giminės formoms būdingos beas- menės reikšmės dalyviu žymimo veiksmo subjektas čia negalėjęs būti nusakytas veiksnio nominatyvu, tad lietuvių kalboje jis gavęs genityvo, rusų kalbos tarmėse — genityvo su prielinksniu formą. Taip atsiradusi konstrukcija, panaši į ergatyvines, su- siformavusias indoiranėnų kalbose vėlesniais jų raidos laikais (Matthews 1955: 367— 371). Panašiai ir Kari Liukkonenas (1995) manė, kad subjekto genityvas čia galėjęs išplisti dėl konstrukcijos „antrinės personifikacijos“, kaip plinta nominatyvas prie beasmenio pasyvo formų suomių šnekamojoje kalboje. Tačiau tokios suomių kalbos konstrukcijos yra naujos, ryškiai skiriasi savo sandara ir įžiūrėti jų bendrą kilmę sun- ku (Christen 1998). Jifis Marvanas (1973) ir Letas Palmaitis (1977: 116-117) subjekto genityvą, sieja- ma su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, jau tiesiogiai kildino iš ergatyvo, o objekto nominatyvą — iš absoliutyvo ir manė, kad ta konstrukcija yra ankstesnio indoeuropiečių sakinio sandaros tipo liekana. 3.7. Hipotezę apie subjekto genityvo ryšį su ergatyvu labiausiai išplėtojo Williamas R. Schmalstiegas'. Genityvą konstrukcijose su tranzityviniais bevardės giminės da- lyviais jis laiko archaizmu, paveldėtu iš tų laikų, kai indoeuropiečių prokalbės sanda- ra buvusi pusiau ergatyvinio tipo, t. y. ergatyvinė sakiniuose su būtojo laiko formo- mis ir akuzatyvinė — su esamojo laiko formomis (vad. split ergativity). Subjekto genityvas čia esąs išriedėjęs iš ergatyvo, reiškusio agentą, o bevardės giminės būtojo laiko dalyvis — iš asmenuojamosios būtojo laiko formos su *-to, atitinkančios s. indų ir graikų medijaus vienaskaitos 3 asmenį (s. ind. dkrta ‘padar¢’, gr. éyéveto ‘atsitiko’ ir pan.)“. Antra vertus, sakiniai su esamuoju laiku buvę daromi pagal akuzatyvinį modelį. Vėliau akuzatyvinio tipo sandara įsitvirtinusi ir sakiniuose su būtuoju laiku. Tada trinarėse konstrukcijose senasis ergatyvas buvęs naujai įprasmintas kaip veikė- jo genityvas pasyviniame sakinyje (genitivus auctoris), o absoliutyvas — kaip objekto nominatyvas. Taigi genityvo agentyvinė (veikėjo) reikšmė laikoma pirmine, paveldėta. Pagal šią hipotezę tiesiog iš ergatyvinių kildinamos tik genityvo konstrukcijos su tranzityviniais *-t0 dalyviais, o su *-mo dalyviais laikomos naujomis, sudarytomis analogijos būdu. Taip pat manoma, kad naujos yra ir intranzityvinių *-to dalyvių be- vardės giminės konstrukcijos su genityvu, netelpančios į rekonstruojamą ergatyvinį modelį (dvinariuose ergatyvinio tipo sakiniuose reikėtų laukti absoliutyvo, resp. no- minatyvo). Daroma prielaida, jog dvinariuose sakiniuose su intranzityviniais daly- viais genityvas pakeitęs nominatyvą pagal trinarių konstrukcijų pavyzdį, t. y. tėvo gulėta < *tėvas gulėta pagal tėvo sėta rugiai. Tai nėra lengva įrodyti, nes sakinių su subjekto 2 Pirminę tos hipotezės versiją žr. Schmalstieg (1976; 1978; 1980: 177). Paskui ji patikslinta, detalizuota ir išplėtota vėlesniuose darbuose (1982; 1985; 1987: 34-39, 128-142; 185-192; 1994; 1995; 1999 ir kt.). Apie neveikiamuju dalyvių priesagos *-fo ryšį su medijaus 3 asmeniu Zr. Hirt (1928: 102); Watkins (1969: 113-114). 13 26 | VYTAUTAS AMBRAZAS nominatyvu ir bevardės giminės intranzityviniais *-to dalyviais (tokių kaip *tėvas guléta) nepaliudyta"“. Tuo tarpu konstrukcijos su subjekto genityvu ir bevardės gimi- nės *-mo ir *-to dalyviais savo sandara atitinka pasyvą, būdingą akuzatyvinio tipo kalboms (plg. Ambrazas 1990: 210—211). Kildinant subjekto genityvą su intranzityviniais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais iš nominatyvo remiamasi prielaida, jog sakiniai su tranzityvinių ir intranzi- tyvinių veiksmažodžių formomis kitados turėję skirtingą sandarą (pagal rekonstruo- jamą ergatyvinio tipo modelį). Tačiau tranzityvumo-intranzityvumo priešprieša in- doeuropiečių kalbose veikiausiai nėra pirminė. Ji išryškėjo atskirų kalbų grupių raidoje, ir tiek lietuvių, tiek kitų giminiškų kalbų duomenys leidžia įžvelgti jos laips- nišką stiprėjimą. Su tuo sutinka ir Schmalstiegas teigdamas, kad indoeuropiečių veiks- mažodžiai ir dalyviai kitados buvo iš esmės intranzityviniai (1982: 121; 1994: 13; 1999: 29). O jeigu taip, tai neturėjo būti ir principinio skirtumo tarp konstrukcijų su tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių bevardės giminės dalyviais, tokių kaip tėvo ariama / arta ir tėvo gyvėnama | gyvėnta, t. y. genityvas galėjo abiem atvejais prie bevardės giminės dalyvio jungtis panašiai kaip dabartinėse aukštaičių šnektose. 3.8. Kitaip aiškina subjekto genityvą su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais Axelis Holvoetas (1994; 1995). Remdamasis posesyvine genityvo prigimtimi, jis laiko jo subjektinę (agentyvinę) reikšmę nauja, atsiradusia formuojantis pasyvui atskirose baltų kalbose“. Pirminė, paveldėta, buvusi adnominalinė posesyvinio genityvo kon- strukcija su derinamu dalyviu, pvz.: la. mates {aditi cimdi) “motinos (megztos piršti- nės)', lie. tėvo (pastatyta troba). Kai dėl reanalizės, įvykusios atskirai lietuvių ir latvių kalbose, genityvas buvęs įprasmintas kaip veikėjo linksnis, pvz., lie. troba (buvo) tėvo pastatyta, jis buvęs perkeltas į lietuvių kalbos beasmenes pasyvines konstrukcijas su bevardės giminės dalyvių formomis'®. Manoma, kad panašiu būdu genityvas galėjęs būti susietas ir su intranzityviniy veiksmažodžių dalyviais, t. y. pagal Vagies eitas kelias galėjo būti sudaryta *Šis kelias vagies eitas ir *Šis kelias vagies eita, o vėliau pastarojo tipo konstrukcija pakeista beasmene: Šiuo keliu vagies eita (Holvoet 1995: 80). Ši interpretacija irgi susiduria su rimtais sunkumais. Subjekto genityvo perkėlimu iš trinarių pasyvo konstrukcijų su derinamais neveikiamaisiais dalyviais į konstruk- cijas su bevardės giminės formomis verčia abejoti pirmiausia tai, kad pastarosios vartojamos tame lietuvių kalbos tarmių areale, kuriam derinamos pasyvo konstruk- cijos apskritai nebūdingos. Be to, trinarės derinamos pasyvo konstrukcijos yra paly- ginti naujos ir daug retesnės negu su nederinamais bevardės giminės dalyviais ir sub- jekto genityvu. 14 Sakiniai su derinamais veiksmažodiniais *-fo priesagos būdvardžiais, padarytais iš intranzityvinių veiksmažodžių, pvz.: Oras šiltas/šaltas (juos mini Schmalstiegas 1999: 28-29), yra daromi pagal įprastinį būdvardinių sakinių modelį (plg.: Oras geras; Aš esu sveikas), o bevardės giminės formos šilta, šalta gali būti siejamos tik su subjekto genityvu, pvz.: jų ten visą naktį šalta (pasakymas *jie šalta neįmanomas). 1s Plg.: „I assume that the passive construction with an agentive complement arose from constructions with possessive adnominal genitives only in the course of the separate development of Lithuanian“ (Holvoet 1995: 181); zr. dar Holvoet (2001) su papildomais argumentais. 16 Plg. „At this stage the genetivus auctoris could also be transferred to the impersonal agentless passive constructions, which (as in Latvian) had developed independently” (Holvoet 1995: 178). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 27 3.9. Pasyvas su derinamais ir nederinamais (bevardės giminės) dalyviais, matyt, su- sidarė baltų kalbų savarankiškos raidos laikais"". Tai rodo daugelis aplinkybių, tarp jų — pagalbinio veiksmažodžio skirtumai (lie. būti, la. tikt, tapt, klūt), agento raiškos rudimentinis pobūdis latvių kalboje, skirtingos neveikiamųjų dalyvių giminės for- mos lietuvių kalbos tarmėse. Tačiau iš to dar neišplaukia išvada, jog konstrukcijose su bevardės giminės dalyviais tiktai posesyvinė genityvo reikšmė yra paveldėta. Čia pravartu atkreipti dėmesį į savitą bevardės giminės dalyvių funkciją. Išnykus daiktavardžių bevardei giminei, bevardės giminės dalyviai niekada neina daiktavardžių pažyminiais. Todėl su jais siejamą subjekto genityvą sunku būtų paaiš- kinti posesyvinės konstrukcijos reanalize. Sakinyje bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, kaip ir būdvardžiai, dažniausiai eina tarinio vardine dalimi, bet gali eiti ir veiksniu ar papildiniu, t. y. turi daiktavardžiams būdingas funkcijas, pvz.: Sūkta nedriita SB; jie rado šauniai, daug išvogta SCHG 319, plg. Esu jau ir šilta ir šalta mates ir pan. (Jablonskis 1957: 205-206; Fraenkel 1921: 35-36; Valeckienė 1984: 98-99). Arti- ma veiksmažodiniams daiktavardžiams yra ir bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių apibendrinta būsenos reikšmė (plg. Ulvydas, red. 1965: 526; 1976: 374; Ambrazas, red. 1997a: 169). Dėl to funkcinio ir semantinio artimumo neveikiamųjų dalyvių be- vardės giminės formos ir veiksmažodiniai daiktavardžiai gali būti vartojami tuose pačiuose kontekstuose, plg.: Čia dar pernai buvo gūnoma | ganiava, ganyklos; nebus jums atléista | atleidimo. Kad tų formų semantinis artimumas buvo jaučiamas ir seno- joje lietuvių kalboje, matyti iš pavyzdžių, kur bevardės giminės dalyviais išversti ori- ginalų veiksmažodiniai daiktavardžiai, plg.: nei arta nei dagiita (pjauta) nebus BRB I Moz 45,6 — kein pflūgen noch kein erndten sein wird LB; wis kas... uszkeikta ira IV Moz 18,14 — Alles verbannete. Panašiai ir prūsų kalbos bevardės giminės dalyvis billiton nepriklausomai nuo originalo vartojamas daiktavardine reikšme 'tai, kas pasakyta; iStarm¢’, plg. ka ast sta billiton? — was ist das? 111 27. Bevardės giminės dalyvių (ir būdvardžių) artimumas veiksmažodiniams daiktavar- dziams, ypač veiksmažodžių abstraktams, turi gilias istorines Saknis' ir yra pastebė- tas daugelyje giminiškų kalbų. Vedų bevardės giminės dalyviai su priesaga *-to buvo labai plačiai vartoti kaip veiksmažodžių abstraktai, pvz.: jūtaūm ‘gimimas’, jivitam “gy- venimas', mrtam ‘mirtis’, yaūtam “ėjimas, važiavimas“, gitūm “giedojimas, giesme’ (Wa- ckernagel, Debrunner 1954: 585-586), taip pat lotynų kalbos bevardės giminės daly- viai su -fum, pvz.: factum ‘kas padaryta, darbas’, dictum ‘kas pasakyta, pasakymas’, inventum “kas išrasta, iSradimas’, propositum ‘ketinimas’ ir pan. (Kūhner 1912: 230— 231). Bohuslavas Havranekas (1937: 111, 118) visus slavų kalbų bevardės giminės dalyvius su *-fo, *-no, turinčius beasmenio pasyvo reikšmę, laikė kilusiais iš predika- tyviškai vartotų bevardės giminės daiktavardžių (taip pat Janke 1960: 57). Lietuvių kalbos daiktavardiškai vartojamas bevardės giminės dalyvis biita (plg. biita ir pra- manyta) visai atitinka rusų tarm. byto ir ligi šiol turi tą pačią reikšmę kaip s. ind. 7 Plg. Ambrazas (1990: 191-197). Šiuo atžvilgiu autoriaus ir Holvoeto požiūriai sutampa, ir diskusija dėl tariamų bandymų nukelti pasyvą į baltų prokalbės laikus (Holvoet 1995: 176) neturi prasmės. '*- Plg.: „Der allgemeine Begriff einer Sache knūpft sich seit uridg. Zeit an das Neutrum“ (Brugmann 1911: 658); žr. dar Pedersen (1907: 159); Lagercrantz (1933: 20—22). 28 | VYTAUTAS AMBRAZAS bhiitam *praeitis’. Lietuvių sakyta, įsakyta, prūsų billiton visai atitinka got. gipano ‘kas pasakyta’ (usfullnoda pata gipano MT 27,9 — éxhnpwdn to gndév “išsipildė, kas pasa- kyta’), plg. dar lot. iussum “įsakymas, kas isakyta’, cénsum ‘vertinimas’, ir pan. Tipologiniu požiūriu svarbus Kari Liukkonenno (1993) pastebėjimas, kad ir vaka- ry finų kalbų veiksmazodiniai daiktavardžiai su priesaga -ma / -md, pvz.: suom. eldmd ‘gyvenimas’, kuolema ‘mirtis’, sanoma ‘zinia’, yra plačiai vartojami kaip neveikiamie- ji dalyviai ir savo funkcija atitinka rytinių baltų *-mo dalyvius. 3.10. Subjekto genityvas lietuvių kalboje siejamas su daiktavardinę reikšmę turin- čiais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais visai taip pat kaip su kitais veiks- mažodiniais daiktavardžiais. Šiuo atžvilgiu žodžių junginiai mano gyvėnama | gyvénta arba tėvo dirbama | dirbta gretintini su mano gyvėnimas ar tėvo darbas; pasakymas Ten mano gimta Sts reiškia maždaug tą pat kaip ‘ten mano gimtiné’; plg. dar šiuolai- kinės prozos ištrauką: Ką tai reiškia užgyventa? — O tą: ten gimei, ten mirei, ten vaikus užauginai, ten tavo ir užgyventa GRANGD. Daiktavardinės genityvo konstrukcijos kei- timą sinonimiška dalyvine matome Bretkūno Biblijos taisyme: Perszegnotas bus tawa Pintinys ir tawa atliekama (vietoj išbraukto atstankas) V Moz 28,6 — gesegnet wird sein dein korb vnd | dein vbriges LB. Latvių kalboje dalyvių bevardė giminė jau išnykusi, bet subjekto genityvas gali būti siejamas su daiktavardinę reikšmę turinčia vyriškosios giminės forma, pvz.: Tėva dotu, mates dotu (= devumu, davanu) to sasėju nastina (Mūlenbachs 1928: 209) “tėvo dovaną, motinos dovaną, ta suriSau į nešulėlį' (plg. duots ‘das Gegebene, die Sache’ ME, 536). Tokie subjekto genityvo junginiai su veiksmažodžių abstrakty reikšme pavartotais bevardės giminės *-to dalyviais turi tiesioginių atitikmenų Vedose (žr. Wackernagel, Debrunner 1954: 586), plg. Ved. mama yatam ‘mano ėjimas' ir lie. mano eita. Su lietuvių kalba gali būti gretinama ir panašios sandaros iranėnų konstrukcija *mana krtam ‘mano padaryta; mano darbas’", plg. lie. mano kūrta. Pasak Jamison (1981: 322— 323), Vedose subjektinis genityvas iš viso dažniausiai buvo vartojamas su daiktavar- diškais neveikiamaisiais dalyviais. 3.11. Su subjekto genityvu siejami veiksmažodiniai daiktavardžiai, kaip ir bevardės giminės neveikiamieji dalyviai, lietuvių kalboje dažniausiai esti padaryti iš intranzi- tyvinių veiksmažodžių, pvz.: baisus jos verkimas VIKV; senų žmonių šnekta VN; pereis žuvų nerštas Jz (zr. dar Ulvydas, red. 1976: 204—205); panašiai ir senuosiuose raštuo- se: ischeijmas ia WP 52,,; atsiwerimas žiemes, dungaus *SD 390,, ,,; io kerschtas kaip ugnis dega BP 213 ir t.t. Su tranzityvinių veiksmažodžių vediniais subjekto genity- vas eina rečiau, plg.: motinos meilė, draugo kvietimas, mokytojo pagyrimas. Panašiai yra ir latvių kalboje, plg.: bėrnu raudasana | raudas “vaikų verksmas / verksmai', acu “Si konstrukcija išsamiai nagrinėta daugelyje darbų, plg. Benveniste (1962: 52 tt.), Cardona (1970); Edel'man (1974); Haudry (1977: 409); Schmalstieg (1995: 19-20); Euler (1998: 75). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 29 redzéjums “akių regėjimas' ir pan. (zr. Endzelins 1951: § 400401; Lepika 1954: 66— 67; Ozols 1961: 183). Pažymėtina, kad su veiksmazodiniais daiktavardziais lietuvių kalboje vartojamos tos pačios įvardžių savybinés formos kaip ir su neveikiamaisiais dalyviais, pvz: mano verkimas nieko nepadėjo KLM; tas tavo trynimas niekam tikes SINT; koks čia tavo gailes- tis — verki be ašarų LDK. Tuo tarpu objekto genityvas turi nesavybinę formą, plg.: tavęs trynimas, tavęs atradimas (LKŽ. jį 1057); manęs ieškojimas / laukimas ir t. t. Tai rodo, kad genityvas, žymintis veiksmažodinių daiktavardžių veiksmo subjektą, yra taip pat susijęs su posesyviniu, kaip ir vartojamas su neveikiamaisiais dalyviais. 3.12. Adnominalinio genityvo subjektinės ir posesyvinės reikšmių istorinis ryšys yra seniai pastebėtas daugelyje indoeuropiečių kalbų (plg. Delbrūck 1893: 342— 352; Brugmann 1911: 599-604; Krahe 1972: 74)%, tačiau jau Brugmannas (1911: 604) pabrėžė, kad jis dar nerodo, jog subjekto genityvas su veiksmažodiniais daik- tavardžiais yra išriedėjęs iš posesyvinio. Vėlesni tyrimai leidžia manyti, kad sub- jektinė reikšmė yra senoviška ir padėjusi pamatą objektinei bei kitoms adnomi- nalinio genityvo reikšmėms*'. Matyt, subjektinis ir posesyvinis genityvas su veiksmažodiniais daiktavardžiais ir dalyviais įeina į platesnę grupę adnominalinių konstrukcijų, reiškusių veiksminio požymio priskyrimą tam tikram dalykui ar as- meniui. Iš žilos senovės paveldėta ir lietuvių kalboje labai produktyvi subjekto ge- nityvo vartosena su veiksmažodiniais daiktavardžiais turėjo būti vienas iš faktorių, skatinusių subjekto genityvą plačiau vartoti ir su bevardės giminės neveikiamai- siais dalyviais, turinčiais veiksmažodiniams daiktavardžiams artimą reikšmę bei funk- ciją. Tad suprantama, jog abiem atvejais matome tas pačias savybines įvardžių genity- vo formas. 3.13. Palankias sąlygas subjekto genityvo vartojimui su bevardės giminės neveikia- maisiais dalyviais sudarė subjektinės ir partityvinės genityvo reikšmių sutapimas sa- kiniuose, kurių tariniu eina veiksmažodžiai, reiškiantys buvimą, egzistavimą (biiti, gyvėnti) ar būsenos kitimą (dygti, augti ir pan.). Tokiais atvejais genityvas, reiškiantis neapibrėžtą kiekį, kartu nusako būsenos subjektą (patientą); jis esti priklausomas tiek nuo asmenuojamųjų veiksmažodžių formų, tiek ir nuo bevardės giminės nevei- kiamųjų dalyvių, plg.: Mūsų miške dar yra | esama ąžuolų; Čia neseniai grybų buvo / būta. Partityvinė genityvo reikšmė akivaizdi iš veikiamųjų ir neveikiamųjų bevardės gi- minės dalyvių paralelaus vartojimo, plg.: Kiek ten varnų esama! PLS — Čia vabalų esą MZ; Šiąnakt vilkų būta PLS — Labai mėlynių buvę Kp. * Apie agento (resp. subjekto) genityva posesoriaus reikšme plg. dar Keenan (1986: 264). * Plg. Benveniste (1962: 17-18) apie konstrukcijas lot. ludus pueri “vaiko zaidimas’, risus pueri "berniuko juokas' kaip vėlesnių mos pueri "berniuko įprotis", liber pueri "berniuko knyga’ pagrindą. Apie kai kur galimą objektinio genityvo kilmę iš subjektinio žr. dar Haudry (1977: 66). 30 | VYTAUTAS AMBRAZAS Būsenos subjektą (patientą) reiškiantis genityvas panašiai yra siejamas su neigia- mo veiksmažodžio nebūti asmenuojamomis formomis ir veikiamaisiais bei neveikia- maisiais bevardės giminės dalyviais, plg.: Cia nėra | nebuvo vandens; Cia nesą | nebuve vandens; Cia nesama / nebūta vandens. Jau buvo minėta, kad veiksmažodžio biiti bevardės giminės neveikiamieji dalyviai (ypač dalyvis biita) su subjekto genityvu vartojami itin dažnai (žr. 3.2). Abiejų reikš- mių susikryžiavimas turėjo prisidėti prie subjekto genityvo įsitvirtinimo konstrukci- jose su būseną reiškiančiais intranzityviniais bevardės giminės neveikiamaisiais da- lyviais. Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalboje yra labai gerai išlikusi, o neiginio genityvo vartosena apibendrinta ir sugramatinta. 3.14. Subjekto genityvas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais lietuvių kal- boje vartojamas plačiau negu kitose giminiškose kalbose, bet tai anaiptol nerodo, kad pati konstrukcija būtų nauja. Latvių kalboje išnykus bevardei giminei neliko sąlygų ir subjekto genityvui su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais. Jų vietą užėmęs vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas išlaikė tik beasmenę vartoseną, panašią kaip moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas kai kuriose lietuvių kalbos že- maičių šnektose (plg. 3.5). Tačiau latvių kalbos konstrukcijose su derinamais nevei- kiamaisiais dalyviais subjekto genityvas išliko ligi šiol, plg. kad ir šiuos Indanės (1986: 101, 107) pateiktus Dignojos tarmės pavyzdžius: burkani pelu sagrauzti ‘mor- kos pelių sugrauztos’; deki vėl mates austi ‘apklotai dar motinos austi' (plg. Mūlen- bachs 1928: 209; Endzelins 1951: § 398; Gaters 1993: 295-296), zr. dar 2.7-8. Toks subjekto genityvas veikiausiai buvo siejamas ir su latvių kalbos neveikiamaisiais be- vardės giminės dalyviais prieš jiems išnykstant. Ryškių paralelių matome rusų kalbos šiaurinėse tarmėse, kur subjektą žymintis genityvas su prielinksniu «ar of plačiai vartojamas su tranzityviniais ir intranzity- viniais *-to ir *-no neveikiamaisiais dalyviais, tarp ju ir dalyviu byto (plg. lie. būta), pvz.: u tebja vezde byto “tavo visur būta'; u dožža (=doždja) byto “lietaus buta’; u nego vypito “jo išgerta'; u menja otdochnuto “mano pasilsėta'; ot Pet'ki pisano ‘Petkos rašy- ta’ ir pan. (zr. Matveenko 1961: 121-128; 1970; Kuz'mina, Nemčenko 1971: 18-19; Kuz’mina 1984: 27; Sabenina 1983: 56; Sobolev 1998). Konstrukcija paliudyta ir se- nuosiuose rusų kalbos raštuose, pvz.: of tė zapovédano obnoviti vetschii mirs LAVR. 11 ‘tavo pažadėta atnaujinti senąjį pasauli’ (Borkovskij 1968: 172-173). Manoma, kad prielinksniné konstrukcija čia yra pakeitusi senesnį neprielinksninj genityva * pana- šiai kaip graiky bé + GEN. (apie graikų kalbos neprielinksninj subjekto genityva žr. Schwyzer 1975: 119). Atitinkama prielinksniné konstrukcija nuo + GEN. lietuvių ir latvių kalbose buvo ryškiai skatinama lenkų ir vokiečių kalbų (plg. Palionis 1967: 179- 2 Schmalstieg (1980: 177-178; 1985: 31; 1995: 7-8, 14; 1999: 25). Šiuo atžvilgiu pažymėtinas subjektą reiškiančių ux + GEN. konstrukcijų (« menja otdochnuto) ir neprielinksninio genityvo su verba finita (vol- kov zdes’ est”) arealų sutapimas šiaurės rusų tarmėse, plg. Kuz'mina (1984: 27-29). LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 31 180; Endzelins 1951: $ 542), bet tarmių ir tautosakos duomenys verčia manyti, kad ji turi ir vidinių raidos motyvų (plg. 2.11). Subjekto reikšmės prielinksninės konstrukci- jos su bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių formomis buvo siejamos ir lotynų kalbo- je, pvz.: a nobis dictum est “mūsų pasakyta yra' (Hartmann 1954: 138). Atsižvelgiant į šiuos ir anksčiau (3.5, 3.9, 3.10) minėtus atitikmenis giminiškose kalbose galima pripažinti, kad lietuvių kalbos tranzityvinių ir intranzityvinių dalyvių bevardės giminės neveikiamųjų dalyvių konstrukcijos su subjekto genityvu yra toli- mos senovės paveldas. 4. IŠVADOS 1. Pasyvas, kaip ir pati rūšies kategorija, lietuvių kalboje yra palyginti naujas kalbos reiškinys. Jis susidarė lietuvių kalbos savarankiškos raidos laikais ir skirtingose tar- mėse pasižymi savitais bruožais. Tačiau rūšies kategorijos morfologinės bei semanti- nės prielaidos — veiksmažodinių būdvardžių ir iš jų išriedėjusių dalyvių su priesago- mis *-mo ir *-to darybos reikšmių priešpriešos pagal veiksmo santykį su subjektu — yra paveldėtos iš baltų senovės. 2. Pasyvas su derinamais neveikiamaisiais dalyviais vakarinėse lietuvių kalbos tar- mėse pradėjo formuotis prieš raštijos pradžią ir yra paliudytas tų tarmių autorių teks- tuose nuo XVI a. Rytinėse ir pietinėse Lietuvos tarmėse iki šiol pastebimos tik tokio pasyvo užuomazgos. 3. Pasyvas su nederinamais bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais yra plačiai vartojamas rytinėse ir pietinėse lietuvių kalbos tarmėse, o vienanarės (beasmenės) bevardės giminės dalyvių konstrukcijos nuo seno būdingos visoms tarmėms ir ben- drinei kalbai. Šio pasyvo pagrindą sudaro indoeuropiečių senojo vardažodinio (nomi- nalinio) tipo sakiniai su nederinamomis veiksmažodžių ir būdvardžių formomis. 4. Subjekto genityvas su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais, turėjusiais veiksmažodiniams daiktavardžiams artimą reikšmę, kitados galėjo būti siejamas pa- našiai kaip su kitais veiksmažodiniais daiktavardžiais. Jis yra nuo senovės glaudžiai susijęs su posesyviniu genityvu; tą ryšį rodo lietuvių kalbos asmeninių ir kai kurių kitų įvardžių savybinės formos, vartojamos tiek su neveikiamaisiais dalyviais, tiek ir su veiksmažodiniais daiktavardžiais. 5. Subjekto genityvo konstrukcijų su bevardės giminės neveikiamaisiais dalyviais produktyvumą lietuvių kalboje gali paaiškinti šios vidinės sąlygos: (a) gerai išlikusi nederinamų bevardės giminės formų predikatinė funkcija, pagris- ta senoviniu nominalinio sakinio tipu; (b) plati subjekto genityvo vartosena su veiksmažodiniais daiktavardžiais, dauge- liu atvejų savo reikšme artimais bevardės giminės dalyviams; (c) subjektinės ir partityvinės genityvo reikšmių susikryžiavimas konstrukcijose su būsenos veiksmažodžių neveikiamaisiais dalyviais. SUTRUMPINIMAI AD — Adutiskis, Švenčionių r. A1N- Alanta, Molėtų r. 32 | VYTAUTAS AMBRAZAS Ars- Alsėdžiai, Plungės r. ALVT — Alvitas, Vilkaviškio r. A1z- Alizava, Kupiškio r. AN — Anykščiai AuK- Aukštadvaris, Trakų r. BARANAS - Baranauskas Antanas. Anykščių šilelis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949. BM - Litauische Mundarten, gesammelt von A. BARANOWsKI, 1. Texte, hrsg. von E SPECHT, Leipzig, 1920. BP,- [Jonas Bretkūnas] POSTILLA Tatai elti Trumpas ir Praftas Ifchguldimas Euangeliu / fakamuiu Bafžniczoie Kriklchcsionilchkoie | nūg Aduento ik Weeliku. Per lana Bretkuna Lietuvos Plebona Karaliaucsiuie Pruftilu. I[fpaude Karaliaucsiuie Iurgis Ofterbergeras. Mata Pono 1591. BP, — [Jonas Bretkūnas] POSTILLA tatai elti Trumpas ir Praltas Ilchguldimas Euangeliu / lakamuiu Bafinicjoie Kriklchcsionilchkoie | niig Weeliku ik Aduento. Per lana Bretkuna Lietuvos Pleboria Karaliaucsiuie Prufūfu. Iffpaufta Karaliaucziuie / Iurgio Ofterbergero. Mazta Pono 1591. BRB — Biblia, tatai efti Wifsas Schwentas Rafchtas Lietuwifchkai pergulditas per JANA BRETKUNA... Karaliacziu- ie 1579-1590. Cituojama iš rankraščio fotokopijos ir 1, 2 bei 7, 8 t. fotografuotinio leidimo (parengė J. D. Range ir E Scholz, Paderborn-Miinchen-Wien-Ziirich: E Schoningh, 1991-1998). BRZ — Biržai BsO — Ožkabalių dainos, surinko daktaras J. BAsaNaviICIUS. I-IV dalis, Chicago: 1903-1905. BsV — Iš gyvenimo vėlių bei velnių, surinko daktaras J. Basanavičius, Chicago: 1903. Brc- Betygala, Raseinių r. BW — Kr. BARONS un H. WISSENDORFS. Latwju dainas 1-6. Jelgawa un Petrograda, 1894—1915. CHNT — Czestaw KUDZINOWSsKI, Jan OTREBSKI, Biblia litewska Chyliriskiego. Nowy Testament 2, Tekst, Poznan: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich, 1958. DAUKD - [sud. SIMONAS DAUKANTAS] Dajnes Šiamajtiū pagat Zodiū Dajninikū iszraszytas... Petropilie 1846, Spaudinie pas C. KRAY. DBG — Dubingiai, Molėtų r. DGL- Daūgailiai, Utenos r. Daiš- Daugėliškis, Ignalinos r. Dkk —Duokiskis, Rokiškio r. DoN — Kr. DONELAITIS, Metai ir pasakėčios, red. V. VITKAUSKAS, Vilnius: Baltos lankos, 1994. Toliau santrumpo- mis PL, VD, RG, ZR, PP. AG, LG žymimi atskiri tekstai, o skaičiais žymimos tekstų eilutės. DP — Postilla CATHOLICKA Tdi elt: Išguldimas Ewangeliu kiekwienos Nedelos ir ffwgtes per willTūs metus, Per Kūniga MIKALOIV DAVKSZA Kanoniką Médniku | iš lėkifko pergūldita. Su wald ir dalaidimu wireufiuių. W Wilniui | Drukamioi Akadėmios SOCIETATIS IESU. A.D. 1599. Cit. iš Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas, Kaunas: Lietuvos Universiteto leidinys, 1926. DRSK— Druskininkai. Ds-Dūsetos, Zarasų r. ERŽ— Erzvilkas, Jurbarko r. Gwmz — Silvestras Gimžauskas, Žodžej isz givos kalbos letuviy Linkmeniszkiu ir kiti jo raštai: Metine Dovanele antra del Lietuvninku ir Zemaiczu parasze Mainionis del brolu ir seseru Vilniuje: spaustuvėje Juozapa Zavadskia. 1891. GRANGD - R. GRANAUSKAS. Gyvulėlių dainavimas, Vilnius: Presvika, 1998. GRzZ — Grūžiai, Pasvalio r. IGN — Ignalina IMB— Imbradas, Zarasų r. JABL - Jono Jablonskio lapeliai LKŽ kartotekoje, kuriuose nenurodytas šaltinis. JD — Lietūviškos dajnos, užrašytos par Antaną Juškėvičę. 3 tomai. Kazanės imperatorinio universiteto spaustuvė, 1880-1882. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 33 JNš — Joniškis JNšŠK — Joniškėlis JRB — Jūrbarkas JZ — Jūžintai, Rokiškio r. KB- Kabėliai, Varėnos r. KL — Kuliai, Plungės r. KriM-— Kelmė KrP-— Klaipėda Kurt - Kaltanėnai, Švenčionių r. KLvD — Prusijos Lietuvių Dainos. Surinko... Vilus Kalvaitis. Tilžė: E. Jagomasto „Lituanijos“ spaustuvė, 1905. Kp — Kūpiškis Krč — Kapčiamiestis, Lazdijų r. KRG —- Kretingalė, Klaipėdos r. KRTIN- Kairtena, Kretingos r. Krtk — Kūktiškės, Utenos r. LB —M. LUTHER, Das Newe Teltament Deut3/ch, Wittemberg, 1546. Cit. pagal Weimaro kritinį leidimą: D. Martin Luthers Werke. Knitische Gesamtausgabe 6. Die Deutsche Bibel, Weimar: Hermann Bohlaus Nachfolger, 1929. LBr — Litauische Volkslieder und Mdrchen aus dem preussischen und dem russischen Litauen, gesammelt von A. LESKIEN und K. BRUGMAN. Strassburg, 1882. Lok —Lyduokiai, Ukmergės r. LEX — Lexicon Lithuanicum. (buv. Karaliaučiaus archyvo XVII amžiaus rankraštis. Msc, 1784). LKT — Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius: Mintis, 1970. Lkv-Laiikuva, Šilalės r. LKZ — Lietuvių kalbos žodynas 1-19, Vilnius: Mintis (1, 2, 7-9), Mokslas (10-15), Valstybinė politinės ir moksli- nės literatūros leidykla (3-5, 6), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (16, 17), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institu- tas (18, 19), red. J. Kruoras (1, 2, 6-10), K. ULvyDas (3-5, 11-16), V. VITKAUSKAS (17-19), Vilnius 1968-— 1999. Lr-— Lčipalingis, Lazdijų r. LTR Lietuvių tautosakos rankraštynas, (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai). MAR — Ouattuor Evangeliorum versionis palaeoslovenicae. Codex Marianus... ed. V. JAGIC, Berolini, 1883. Mc-K. Macius (1875-1905), jo raštai ir papildymai prie Juškos žodyno. MCcH — G. MICHELINI, Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. Skaičiai žymi knygos puslapius, kur pateikti šaltinių tekstai. ME — K. MULENBACHS, J. ENDZELINS. Latviešu valodas vardnica 1-4, Riga: Izglitibas ministrija, 1923-1932. MrT -Molétai MRC —Marcinkonys, Varėnos r. MT -MARGARITA THEOLOGICA |...) perguldita per Simona Wai lchnora |...) IL fchfpaurfta Karaliaucsiuie Pru fu/ perJurgi Olterbergem/ meti fg) Chri ftaus 1600. Naudotasi G. Michelini parengtu fotografuotiniu leidimu kartu su lotyniškuoju originalu: Simono Vaisnoro 1600 metų Zemczuga Theologischka ir jos šaltiniai, Vilnius: Baltos lankos, 1997. MT BI - Lietuviška Zacharijaus Blotno pratarmė SKAITITOIOP S. Vaišnoro „Žemčiūgai teologiskai (MT). MZ — Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams, parengė Jurgis GERULLIS, Kaunas: Svieti- mo Ministerija, 1922. x MZ, —Anfangs-Griinde einer Littauischen Sprach-Lehre, worinn zwar die von dem jiingern Ruhig ehemals herausgegebene Grammatik zum Grunde gelegt, aber mit starken Zusétzen und neuen Ausarbeitungen verbessert und vermehrt worden von Christian Gottlieb Mielcke... Konigsberg, 1800. 34 | VYTAUTAS AMBRAZAS Mžš-— Miežiškiai, Panevėžio r. NiEM— Litauische Volkslieder aus dem handschriftlichen Nachlass Prof. J. J. Mikkolas. Ubersetzt und herausge- geben von Eino Nieminen. Helsinki, 1949. OB — Obéliai, Rokiškio r. PG — Pagiriai, Kėdainių r. PL- Palėvenė, Kupiškio r. PLM —Palémené, Kaišiadorių r. PiN-Plūngė Prš- Palūšė, Ignalinos r. PN-— Panevėžys PRN — Prienai PRNG — Paringys, Ignalinos r. Pš- Pašvitinys, Pakruojo r. PšL— Pūšalotas, Pasvalio r. RDM —- Rudamina, Lazdijų r. RDN — Nemunėlio Radviliškis, Biržų r. RG- Ragainė RK — Rokiskis RM- Ramygala, Panevėžio r. SB-— Subačius, Kupiškio r. ScHG — Litauische Grammatik von August SCHLEICHER. Prag, 1856. Sk — Skaisgirys, Joniškio r. SKD — Skuodas Ske — Skapiškis, Kupiškio r. SL-— Salos, Rokiškio r. SIX — Salakas, Zarasų r. SLM- Salamiestis, Kupiškio r. SINT Salantai, Kretingos r. SMN— Simnas, Alytaus r. SP — [Konstantinas Sirvydas,] PYNKTY KAZAN... PRZEZ Kšiędza KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologa Societatis IESV... W WILNIE W Drukarni Akademiey Societatis [ESV ROKU (I-1692, II - 1644; naudotasi fotografuotiniu leidimu: Franz SPECHT, Syrwids Punktay sakimu, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929). Ss—Sasnava, Marijampolės r. ŠLČ— Matas ŠALČčius, žodynėlis ir kiti raštai. Sts—Satés, Skuodor. TRG- Tauragė. TRK — Tirkšliai, Mažeikių r. VEE- [Baltramiejus Vilentas): Euangelias bei Epiftolas | Nedeliu irfchwentuju dienolu fkaitomofias... pilnai ir wiernai pergulditas ant Lietuwifchka... per Baltramieju WILLENTA... Ifchfpauftas Karalauc3ui per Jurgi Ofterber- gera/ MetuM. D. LXXIX. Vkš- Viekšniai, Akmenės r. Vik — Valkininkai, Varėnos r. VLKV — Vilkaviškis VN- Vainūtas, Šilutės r. VRNV — Varenavas, Gardino sritis. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 35 Vs- Veisiejai, Lazdijų r. VST — Vištytis, Vilkaviškio r. VžNs— Vyžuonos, Utenos r. *W — Poftilla Catholicka Mnieylza. |...) Pr3e3 D. JakvBA Wvyka |...) W KRAKOWIE, W Drukdrniey Andrseid Piotr- kowciyka/ Roku Panfkiego/ 1590. Trečiojo leidimo fotokopija. WP -ISCHGVLDIMAS || EVANGELIV PER WISVS METIJVS |...) 1573. Anoniminė Wolfenbiittelio postilė. Cituojama iš V. Gaigalaičio paskelbtų ištraukų (GAIGALAT W., Die Wolfenbiirteler litauische Postillenhandschrift aus dem Jahre 1573, Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft. Inaugural-Dissertation der Philoso- phischen Fakultat, Tilsit: Druck von Otto V. Mauderode, 1900) ir J. Karaciejaus leidimo (Wolfenbiittelio Postilė, parengė ir įvadą parašė... J. Karaciejus, Vilnius: Zara, 1995), atsižvelgiant į J. Gelumbeckaitės taisymus (Archi- vum Lithuanicum 2, 2000, 173-194). ŽD-—- Židikai, Mažeikių r. ŽEMR — ZEMAITE. Raštai, 1-6, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956-1957. ŽG- Žagarė, Joniškio r. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1977: Netiesioginės nuosakos paplitimas ir kilmės problema. Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 7-54. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalboty- ros klausimai 25, 4—44. AMBRAZAS, V. 1990: Cpaenumenbnoitū cunmakcuc npusacmui 6armuickux asvikos. Vergleichende Syntax der baltischen Partizipien, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V., red. 1997a: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 31997. AMBRAZAS, V., red. 1997b: Lithuanian Grammar. Vilnius: Baltos lankos. ANDERSEN, P. K. 1985: Die grammatische Kategorie Passiv im Altindischen: Thre Funktion. Schlerath, B., Hrsg., Grammatische Kategorien. Funktion und Geschichte, Wiesbaden: Ludwig Reichert, 47-57. BENVENISTE, E. 1948: Noms d’agent et noms d'action en indo-européen, Paris: Adrien-Maisonneuve. BENVENISTE, E. 1962: Pour I'analyse des fonctions casuelles: le génitif latin. Lingua 11, 10-18. BERGMANE, A. 1955: Par latviešu valodas divdabju adjektivésanos. Valodas un literaturas institiita raksti 5, 23-36. BORKOVSKIJ, V. I. 1968: Cpaenumenbno-ucmopuueckui cunmakxcuc 80CMoYHOCAABAHCKUX A36IK06. Tunbi npocmoeo npedaoxcenus, Mocksa: Hayka. BRUGMANN, K. 1895: Die mit dem Suffix -fo- gebildeten Partizipia im Verbalsystem des Lateinischen und des Umbrisch-Oskischen. Indogermanische Forschungen 5, 89-152. BRUGMANN, K. 1906: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2/1, Stras- sburg: Triibner. BRUGMANN, K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2/2, Stras- sburg: Triibner. BRUGMANN, K. 1925: Die Syntax des einfachen Satzes im Indogermanischen, Berlin-Leipzig: De Gruyter. CARDONA, G. 1970: The Indo-Iranian construction mana (mama) krtam. Language 46(1), 1-12. CHODOVA, K. I. 1980: IIpocmoe npedioxcerue 6 cmapocaagsrckom a3bixe, Mocksa: Hayka. CHRISTEN, S. 1998: Unpersonliche Konstruktionen und sekundére Personifizierung. Linguistica Baltica 7, 53-61. CosTELLO, J.R. 1984: The perphrastic passive construction in Proto-Indo-European. Word 35 (2), 127-161. DELBRUCK, B. 1893: Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen 1, Strassburg: Triibner. DzINTARS, N., OzoLA, I. 2000: Divdabji vidus dialekta Kurzemes izloksnés. Starptautiskais baltistu kon- 36 | VYTAUTAS AMBRAZAS gress „Baltu valodas laikmetu griežos“. Referatu tėzes, Riga: LU Latviešu valodas institūts. ĖDEL'MAN, D. I. 1974: O KOHCTDYKILMHAX TIDEJUIOXEHHS B HpaHCKHX Si3bIKax. Bonpocbi azsikosnanus 1974/1, 23-33. ENDZELINS, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Riga: Latvijas valsts izdevnieciba. ENDZELINS, J. 1971: JJamonuckue npedaoeu. | vacrb. Id., Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 303-520. EULER, W. 1998: Das AltpreuBische — Schlūsselsprache des Baltischen? Smoczynski, W., ed., Colloquium Pruthenicum Secundum. Papers from the Second International Conference on Old Prussian held in Mogilany near Krakow, October 3rd-6th, 1996, Krakow: Universitas, 69-77. FOLEY, W. A., VAN VALIN, R. D. 1986: Information packaging in the clause. Shopen, T, ed., 1986, 282-364. FRAENKEL, E. 1921: Baltoslavica. Beitrige zur balto-slavischen Grammatik und Syntax, Gottingen: Vanden- hoeck u. Ruprecht. FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė. FRAENKEL, E. 1929: Syntax der litauischen Postpositionen und Pripositionen, Heidelberg: Winter. GAIGALAT, W. 1900: Die Wolfenbiitteler litauische postillenhandschrift aus dem jahre 1573. Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft 5, 1-57; 117-165; 231-247. GATERS, A. 1993: Lettische Syntax. Die Dainas. Hrsg. von H. Radtke, Frankfurt a. M., Berlin etc.: Peter Lang. GENIUSIENE, E. 1976: Das Passiv des Litauischen und seine Verwendung. Lotzsch, R., Ruzicka, R., Hrsg., Satzstruktur und Genus verbi, Berlin: Akademie-Verlag, 139-152. GIRDENIS, A. 1996: Taip šneka tirksliskiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. HARTMANN, H. 1954: Das Passiv, Heidelberg: Winter. HAUDRY, J. 1977: L'emploi des cas en védique, Lyon: Editions 'Hermes. HAVRANEK, B. 1937: Genera verbi v slovanskych jazycich, Praha: Kralovska česka spole¢nost nauk. Hirt, H. 1928: Indogermanische Grammatik 4, Heidelberg: Winter. HOLVOET, A. 1994: Notes on the Latvian passive. Linguistica Baltica 3, 131-140. HOLVOET, A. 1995: On the evolution of the passive in Lithuanian and Latvian. Smoczynski, W., ed., Analecta Indoeuropaea Cracoviensia I. Safarewicz memoriae dicata, Cracoviae: Universitas, 173-182. HOLVOET, A. 1997: Latviešu valodas pasivas un nenoteiktas personas konstrukcijas no arealtipologiska viedokla. Linguistica Lettica 1, 117-128. HoLvOET, A. 2001: Once more the Baltic genitive of agent. Baltistica 35 (1), 45-58. INDANE, I. 1986: Dignajas izloksne, Riga: Zinatne. JABLONSKIS, J. 1957, 1959: Rinktiniai raštai 1-2. Sudarė Jonas Palionis, Vilnius: Valstybinė mokslinės ir politinės literatūros leidykla. JAMISON, S. W. 1979: The case of the agent in Indo-European. Die Sprache 25, 129-143. JAMISON, S.W. 1981: Remarks on the expression of agency with the passive in Vedic and Indo-European. Indo-European Studies 4, 280-315. JANKE, G. 1960: Der Ausdruck des Passivs im Altrussischen, Berlin. (Veroffentlichungen des Instituts fir Slawistik, Nr. 22.) KEENAN, E.L. 1986: Passive in the world’s languages. Shopen, ed., 1986, 243-281. KRAHE, H. 1972: Grundziige der vergleichenden Syntax der indogermanischen Sprachen, Innsbruck: Institut fir Vergleichende Sprachwissenschaft der Universitat Innsbruck. KUHNER, R. 1912: Ausfiihrliche Grammatik der lateinischen Sprache 2/1, Hannover: Hahn. KuURrYLOWICZ, J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Winter. Kuz’MINA, I. B. 1984: IlepBbire pe3yabTaThl H3VYeHHSI CHHTaKCHYeCKHX MaTepHaJIOB OJIA rio pycckum H 6eJIiOopyccKHM roBopaM. ABarecos, B. H., pej., Odųjeciaeanckui aunesucmuyveckuu amaac: Mamepuanbi u ucenedoeanus 1981, Mocksa: Hayka, 20-33. Kuz’MINA, I. B., NEMCENKO, E. V. 1971: Cunmakcuc npusacmnoix ghopm 6 pycckux 206opax, Mocksa. LAGERCRANTZ, O. 1933: Indogermanisches Pridicativ, Uppsala: Almqvist & Wiksell. LIETUVIŲ KALBOS PASYVO RAIDOS BRUOŽAI | 37 LEPIKA, M. 1954: Par objektu pie noliegta transitiva verba latviešu literaraja valoda. Valodas un literatūras institūta raksti 3, 5—45. LIUKKONEN, K. 1993: Pastabos dėl baltų-slavų ir vakarinių uraliečių kalbų neveikiamųjų dalyvių vartoji- mo. Baltistica 27 (2), 27—30. L1UKKONEN, K. 1995: Jo būta. Linguistica Baltica 4, 209-210. LURAGH]I, S. 1986: On the distribution of instrumental and agentive markers for human and non-human agents of passive verbs in some Indo-European languages. Indogermanische Forschungen 91, 48-66. MARVAN, I. 1973: Baltic and Indo-European ergative (based on professor P. Trost’s pioneering work). Litua- nus 19, 31-38. MATTHEWS, W. K. 1955: Lithuanian constructions with neuter passive participles. Slavonic and Eastern European Review 33 (81), 350-371. MATVEENKO, V. A. 1961: Hekoropbie 0CODEHHOCTH CTPYKTYPhI CTpaJ/IaTEJIbHO-Oe3JIHYHOTO 060poTa B pyccKHXx roBopax. Mamepuanbi u uccaedosarus no pycckou duarexkmoaozuu. Hosasi cepusi 2, Mocksa, 103-139. MATVEENKO, V. A. 1970: CrpanarenbHO-0e31HM4HBIH 000POT B TOBOpaX BOCTOYHOCIABAHCKHX SI3bIKOB. Slavia 29, 350-365. MULENBACHS, K. 1928: Sintakse jeb teikuma maciba. In: Latviešu gramatika J. Endzelina un K. Miilenbacha sarakstita, 4 iespiedums, Riga, 112-281. OTREBSKI, J. 1965: Gramatyka jezyka litewskiego 2, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe. OzoLs, A. 1961: Latviešu tautasdziesmu valoda, Riga: Latvijas valsts izdevnieciba. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. PALMAITIS, L. 1977: Dėl baltų kalbų nenominatyvinés praeities. Baltistica 2 priedas, 114-123. PAULAUSKIENĖ, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos, Vilnius: Mokslas. PEDERSEN, H. 1907: Neues und Nachtragliches. Kuhns Zeitschrift 40, 129-217. PETIT, D. 1999: *sue- en grec ancien: la famille du pronom réfléchi, Leuven: Peeters. PORITE, T. 1955: Vardu karta masdienu latviešu literatūras valodas vienkarsaja teikuma. Valodas un literatii- ras institūta raksti 5, 117-204. RoOSINAS, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. ROSINAS, A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. SABENINA, A. M. 1983: H3 HcTopHH JIBYXKOMITOHEHTHBbIX HerJIaTOJIbHbIX IIpejUIOXEHHH. BboprosBcernit, B. WN., pen., Cmpykmypa npednroxcerus 6 ucmopuu 6e0cmounocha6sHCcKux A3biK06, Mocrea, 9-101. SAWICKI, L. 1991: Genitive and instrumental in passive constructions in Lithuanian. Indogermanische Forschungen 96, 168-174. SCHMALSTIEG, W. R. 1976: Speculations on the Indo-European active and middle voices. Kuhns Zeitschrift 90, 23-36. SCHMALSTIEG, W. R. 1978: Lithuanian constructions of the type jo būta as a reflection of the Indo-European middle voice. Baltistica 14 (1), 15-19. SCHMALSTIEG, W. R. 1980: Indo-European Linguistics. A New Synthesis, University Park, London: The Pennsylvania State University Press. SCHMALSTIEG, W. R. 1982: The shift of intransitive to transitive passive in the Lituanian and Indo-European verb. Baltistica 18 (2), 119-134. SCHMALSTIEG, W. R. [[Imansurrur, V.P.] 1985: BpraTHBHOCTb B MHIOEBPONEHCKHX KOHCTPYKIIMSX CO CKa3yeMbIM B (hopme aopucta Mejiusi. Bonpocst azvikosnanus 1985/6, 25-34. SCHMALSTIEG, W. R. 1987: A Lithuanian Historical Syntax, Columbus, Ohio: Slavica Publishers. SCHMALSTIEG, W. R. 1994: Again the Baltic genitive of agent. Linguistica Baltica 3, 13-19. SCHMALSTIEG, W. R. 1995: A Student Guide to the Genitive of Agent in the Indo-European Languages. Jour- nal of Indo-European Studies, Monograph N 14, Washington. SCHMALSTIEG, W. R. 1997: Lithuanian mano, tavo and savo. Ponto-Baltica 7, 113-121. SCHMALSTIEG, W. R. 1999: Further thoughts on genitive constructions. Baltistica 34 (1), 23-36. 38 | VYTAUTAS AMBRAZAS ScHMIDT, K. N. 1963: Zum Agens beim Passiv. Indogermanische Forschungen 68, 1-12. SCHWYZER, E. 1943: Zum personlichen Agens beim Passiv. Abhandlungen der Preuflischen Akademie der Wissenschaften, Philosophisch-historische Klasse 10, 1-43. SCHWYZER, E. 1975: Griechische Grammatik 2, hrsg. von Albert Debrunner, 4. Aufl., Miinchen: Beck. SENN, A. 1966: Handbuch der litauischen Sprache 1: Grammatik, Heidelberg: Winter. SHIBATANI, M. 1985: Passives and related constructions: a prototype analysis. Language 61 (4), 821-848. SHIBATANI, M. 1998: Voice parameters. Kulikov, L., Vater, H., eds., Typology of Verbal Categories, Papers presented to Vladimir Nedjalkov, Tubingen: Niemeyer, 117-138. SHOPEN, T., ed., 1986: Language Typology and Syntactic Description 1. Clause Structure, Cambridge etc.: Cambridge University Press. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SLIŽIENĖ, N. 1974: Sudurtinių neveikiamųjų veiksmažodžio formų reikšmės ir vartojimas. Lietuvių kalboty- ros klausimai 15, 75-88. SOBOLEV, A. N. 1998: O npeaMKaTHBHOM YTIOTpeOJIEHHH TIpHYaCTHH B pycCKHX JinajIieKTaXx. Bonpocbi asbikosnanus 5/1998, 74-89. TRrROST, P. 1960: Das Priadikativum im Litauischen. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 219-222. Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. ULVYDAS, K., red., 1965, 1971, 1976: Lietuvių kalbos gramatika, 1. Fonetika, 2. Morfologija, 3. Sintaksė, Vilnius: Mintis (1—2), Mokslas (3). VALECKIENĖ, A. 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, Vilnius: Mokslas. WACKERNAGEL, J., DEBRUNNER, A. 1954: Altindische Grammatik 2/2. Die Nominalsuffixe, Gottingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. WATKINS, C. 1967: Remarks on the Genitive. 70 Honor R. Jakobson: Essays on the Occasion of His 70th Birthday. Vol. 3, The Hague—Paris: Mouton, 2191-2198. WATKINS, C. 1969: Indogermanische Grammatik 3. Formenlehre 1. Geschichte der indogermanischen Verbal- flexion, Heidelberg: Winter. Žurys, V. 1969: Vadinamujuy nekaitomuy įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinéje sandaroje. Baltistica 5 (2), 167-177. Vytautas Ambrazas Gauta 2001 09 14 Lietuviy kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]