Akademikas Jurijus Stepanovas ir lietuvių kalba

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002),223-248 PERSONALIA AKADEMIKAS JURIJUS STEPANOVAS IR LIETUVIŲ KALBA Rusijos Mokslų Akademijos tikrasis narys, profesorius, habilituotas daktaras Jurijus Stepa- novas, kurio mokslo darbų sąraše rasime ir didelės apimties knygų, ir trumpesnių straipsnių iš bendrosios kalbotyros, semiotikos, kultūros bei indoeuropeistikos, romanistikos ir baltistikos, yra vienas žymiausių mūsų dienų Maskvos (tiksliau, matyt, būtų sakyti — rusų) lingvistinės mokyklos atstovų. Jis puikiai pažįsta XIX ir XX amžiuje įsitvirtinusias šios mokyklos kūrėjų — garsių rusų filologų — tradicijas, pats jau keli dešimtmečiai jas vaisingai plėtoja ir atnaujina, neišskiriant nė mums itin brangios — nuo Filipo Fortunatovo laikų iki šiol nenutrūkusios tradicijos savo tyrimų erdvėje skirti vietos ir lietuvių kalbai. Labai įvairūs J. Stepanovo, kaip mokslininko, interesai suformavo jo teorinių pažiūrų sistemą, kuri, grindžiama konkrečiais kalbos sandaros ir funkcionavimo stebėjimais, remiasi „idėjų filiacija (perimamumu)“ ir „idėjų metamorfizmu“. Palyginti neseniai Rusijoje aiškius kontūrus įgijusi kalbos filosofijos „naujojo realizmo“ kryptis yra kuo glaudžiausiai susijusi su jos pradininko J. Stepanovo vardu. Jurijus Stepanovas gimė 1930 m. liepos 20 d. Maskvoje. Studijuodamas Maskvos universite- te romanų filologiją (ispanų kalbos ir literatūros specialybė), papildomai mokėsi prancūzų, anglų ir vokiečių kalbų, taip pat klasikinių — lotynų, senosios graikų ir sanskrito. 1953-1956 m. Maskvos universiteto aspirantūroje parengė kandidatinę (daktaro) disertaciją iš senosios IX- XIII a. prancūzų ir ispanų kalbų sintaksės. 1957-1958 m. tobulinosi Paryžiuje — lankė E. J. Ben- veniste'o struktūrinės analizės metodų bei lotynų kalbos prielinksnių kursus, mokėsi Sorbo- nos aukštojoje vertėjų mokykloje, buvo užsirašęs į A. Martinet baskų kalbos kursą bei literatūrologo Castexo naujųjų laikų poezijos seminarą Sorbonoje. Grįžęs iš pradžių dirbo dėstytoju ir vertėju SSRS Užsienio reikalų ministerijoje. Maskvos universiteto pakviestas, 1961 m. ėmė vadovauti Prancūzų kalbos katedrai, o po metų tapo Bendrosios ir lyginamosios istorinės kalbotyros katedros vedėju. Habilitacinį darbą apgynė 1966 m. pirmųjų dviejų savo knygų pagrindu — Prancūzų stilistika ir Prancūzų kalbos struktūra (Stepanov 1965a, 1965b). Profesoriaus vardas jam buvo suteiktas 1968 m. 1971 m. J. Stepanovas perėjo dirbti į Rusijos MA Kalbotyros institutą. Iš pradžių dirbo šio instituto Bendrosios kalbotyros skyriaus vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu, o nuo 1989 m. iki šiol yra Teorinės kalbotyros skyriaus vadovas. 1984 m. buvo išrinktas Rusijos MA nariu korespondentu, 1990 m. — tikruoju nariu. Nuo 1999 m. J. Stepanovas yra Rusijos MA Pasaulio kultūros istorijos mokslinės tarybos narys, taip pat yra buvęs arba ir šiandien yra įvairių svarbių mokslo leidinių redakcinių komisijų narys, žurnalo Voprosy jazykoznanija vyriausiojo redakto- riaus pavaduotojas (1988-1994), Izvestija AN SSSR. Serija jazyka i literatury redakcinės kolegi- 224 | PERSONALIA jos narys (1973-1987). Daugelyje reikšmingų tarptautinių lingvistikos ir semiotikos kongresų bei simpoziumų skaitė pranešimus, kaip vizituojantis profesorius lankėsi Danijos, Ispanijos, JAV, Kubos, Prancūzijos ir kitų šalių universitetuose. Ne kartą yra skaitęs paskaitų ir Lietuvoje — Vilniaus universitete ir Lietuvių kalbos institute. Artėjant J. Stepanovo 70 metų sukakčiai, jam, kaip kalbos filosofijos „naujojo realizmo“ krypties pradininkui, 1999 m. buvo dedikuota monografija „Kalbos filosofija: tarp sienų ir už sienų“ (Filosofija jazyka: v granicach i vne granic 3/4. Tom posvjaščen... akad. Ju. S. Stepanovu, Char'kov: Oko). Taip pat ir Rusijos Mokslų Akademija pagerbė savo akademiką išsamiu biog- rafiniu bibliografiniu leidiniu Jurijus Sergejevičius Stepanovas (Logunov 2000), kuriame, be chro- nologinės ir abėcėlinės mokslo darbų bei kitokių rodyklių, spausdinama E. Kubriakovos pa- rengta turininga ir analitiška jo mokslinės veiklos apybraiža. Tam pačiam jubiliejui skirtas ir Rusijos MA Kalbos ir literatūros skyriaus sudarytas įspūdingas 600 puslapių straipsnių rinki- nys Kalba ir kultūra: Faktai ir vertybės (Kubrjakova, Janko 2001). Penkiuose šios knygos skyriuo- se skelbiami 47 straipsniai sudėti tokia tvarka: indoeuropiečių lyginamoji istorinė kalbotyra (9), semiotika, kalbos filosofija, filosofija (12), teorinė lingvistika (11), lietuvių kalba (6), kultū- ra ir menas (9). Lietuvių kalbai skirtas ketvirtasis skyrius pradedamas V. Rodionovo straipsniu „Lietuvių kalba akademiko J. Stepanovo mokykloje“, toliau eina Z. Zinkevičiaus „Kada ir kaip pasirodė pirmieji krikščioniški poteriai lietuvių kalba“, V. Vitkausko „Apie bendrosios giminės formų pasikeitimą žemaičių šnektose“, o kituose straipsniuose gretinamos lietuvių ir rusų kalbų fonologinės sistemos (K. Garšva), aptariamas įvardžių statusas gramatinėje kalbos siste- moje (A. Paulauskienė), baltų ir slavų kalbų prozodinės universalijos ir dėsniai (O. Poliakovas). Minėtoje J. Stepanovo biografinėje bibliografijoje (Logunov 2000) užfiksuoti 238 įvairūs 1956-1999 m. spausdinti darbai — monografijos, straipsniai, mokslo darbų recenzijos, moksli- nėse konferencijose ir suvažiavimuose skaitytų pranešimų tezės, sudarytos arba redaguotos knygos bei straipsnių rinkiniai, kuriems yra parašęs plačius, neretai atskirai studijai prilygs- tančius įvadus ar išsamius komentarus. Tarp tokių minėtinos jo iniciatyva Maskvoje 1974 ir 1995 metais išleistos buvusio jo mokytojo, garsaus prancūzų kalbininko E. Benveniste'o kny- gos Bendroji lingvistika, Indoeuropiečių socialinių terminų žodynas ir straipsnių rinkinys Semioti- ka (M., 1983), kuriame paskelbta Algirdo J. Greimo ir J. Courtė's aiškinamojo kalbos teorijos žodyno dalis. Paties J. Stepanovo darbų recenzijų ar atsiliepimų apie juos Rusijos bei kitų šalių prestižiniuose mokslo žurnaluose ši bibliografija nurodo daugiau kaip penkiasdešimt. Savarankiškos mokslinės veiklos kelią J. Stepanovas pradėjo daugiau kaip prieš keturiasde- šimt metų, kaip senosios romanų kalbų sintaksės tyrėjas, tačiau jau nuo pat pradžių ryškėjo jo siekis bet kurį savo tiriamą konkretų dalyką įjungti į tam tikrą platesnę sistemą, tad ir konkrečių kalbos reiškinių aprašymas jo darbuose natūraliai ir glaudžiai sutapo su kalbos tyrimo principų ir metodų apibendrinimu (Kubrjakova, Janko 2001: 18). Be pirmųjų prancūzų kalbai skirtų knygų (Stepanov 1965a, 1965b), konkrečiųjų tyrimų kryp- čiai atstovauja daug aktualiausias indoeuropeistikos ir konkrečias romanų, baltų, slavų kalbų gramatikos, akcentologijos ir etimologijos problemas nagrinėjančių J. Stepanovo straipsnių ir straipsnių serijų, pavyzdžiui, „Rusų linksnių teksto teorija aprašomojoje ir lyginamojoje istori- nėje kalbotyroje“ (1988), „Skaičiavimas, skaičių pavadinimai, abėcėliniai skaičių ženklai indoeu- ropiečių kalbose“ (1989 a), „Baba-Jaga, Jama, Janus, Jasonas ir kiti: Dėl „negriežto“ lyginamojo istorinio metodo“ (1995), „Neparadigminis indoeuropiečių kirčio perkėlimas: (1. Dėl Wacker- nagelio ir Leskieno dėsnių)“ (1997 b) ir kt. Neabejotina šios krypties darbų viršūne laikytina PERSONALIA | 225 itin plataus atgarsio sulaukusi monografija Indoeuropieciy sakinys (Stepanov 1989). Ji recen- zuota Maskvos žurnaluose Voprosy jazykoznanija bei Izvestija AN SSSR, Paryžiuje leidžiamame žurnale Bulletin de la Société de Linguistique de Paris bei musiskéje Baltisticoje. V. Ambrazas šią monografiją įvertino kaip „naują baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorinės sintaksės tyriné- jimų pakopą“ (Ambrazas 1994: 112). Kalbos tyrinėjimo metodologija, semiotikos ir kalbos filosofijos problemos, kalbos ir kultū- ros sąsajos nagrinėjamos apibendrinamojo teorinio pobūdžio J. Stepanovo knygose Semiotika (Stepanov 1971; išversta į japonų, vengrų ir bulgarų kalbas), Dabartinės lingvistikos metodai ir principai (Stepanov 1975a), Vardažodžiai. Predikatai. Sakiniai: Semiologinė gramatika (Stepanov 1981), Trimatėje kalbos erdvėje: Semiotinės lingvistikos, filosofijos, meno problemos (Stepanov 1985), Pasaulio kultūros konstantos: Alfabetai ir alfabetiniai tekstai dvitikystės laikotarpiu (Stepanov, Pro- skurin, 1993), Konstantos: Rusų kultūros žodynas: Tyrinėjimo bandymas (Stepanov 1997), Kalba ir metodas: Dėl dabartinės kalbos filosofijos (Stepanov 1998). Kelios buvusios Sovietų Sąjungos aukštųjų mokyklų (tarp jų — ir Vilniaus universiteto) studentų kartos mokėsi iš J. Stepanovo vadovėlių Kalbotyros pagrindai (1966) ir Bendrosios kalbotyros pagrindai (1975b), kuris, beje, po poros metų nuo pasirodymo buvo išverstas į vietnamiečių kalbą. Dešimt intensyvaus darbo metų Maskvos universitete (1961—1971) atskleidė ir subrandino pedagoginį J. Stepanovo talentą. Išraiškingos mylimo profesoriaus dėstomo bendrosios kal- botyros kurso paskaitos sutraukdavo didžiulę studentų ir anuometinių aspirantų (doktoran- tų) auditoriją. Kai kurie šį kursą išklausydavo kelis kartus, nes kiekvienais metais jo paskaitose atsirasdavo naujos informacijos ir būdavo iškeliama vis kita aktuali teorinė ar metodologinė problema, reikalaujanti kritiško jos sprendimų vertinimo. Savo vadovaujamoje katedroje J. Ste- panovas įsteigė ir globojo naują specializaciją „Kalbinių sistemų tipologija“, į kurios programą buvo įtraukta ir lietuvių kalba. Laisvai pasirenkamą jos kursą dėstė pats profesorius pakaito- mis su savo aspirantais lietuviais. Norinčių pramokti lietuviškai tada irgi netrūko. Lietuvių kalba J. Stepanovui niekada nebuvo koks laikino susižavėjimo ar mados dalykas. Išmokti ją pasiryžo 1962 m. po pirmojo savo apsilankymo Vilniuje ir Seredžiuje. Turėdamas pagavią kalbinę klausą, per kelias įvairiose Lietuvos vietose praleistas vasaras puikiai išmoko lietuviškai. Galimas dalykas, kad „prisijaukinta“ archajiška lietuvių kalba savaip paskatino gilin- tis į kalbos istoriją ir menkiau ištirtas diskutuojamas indoeuropeistikos ir baltistikos proble- mas. Akcentinė žodžio struktūra, veiksmažodžio sistemos formavimosi procesai ir istorinė sintaksė — tai tos konkrečių lyginamųjų istorinių tyrimų sritys, kuriose J. Stepanovas bene daugiausia yra pateikęs naujų, netikėtų, logiškai pagrįstų hipotezių ir argumentuotų aiškini- mų, nuosekliai grindžiamų sisteminiu požiūriu į kalbą ir aiškiai apibrėžtais teoriniais ir metodi- niais principais. Lietuvių kalba, išmokta ne kalbas pamėgusio romantiško jaunuolio, o jau subrendusio moks- lininko, J. Stepanovui neliko vien tradicinis pagalbinis istorinių indoeuropeistinių tyrimų in- strumentas. Savo teorinėse knygose pateikdamas ir interpretuodamas daug jos faktų, „mažą“ lietuvių kalbą lygiomis teisėmis su „didžiosiomis“ jis įjungė į gerokai platesnį kalbos mokslo kontekstą (kaip pavyzdį galima nurodyti knygoje „Dabartinės lingvistikos metodai ir principai“ išdėstytą hipotezę apie baltų kalbų tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių opozicijos susiformavimą). J. Stepanovas parašė apie 20 „grynajai“ lituanistikai skirtų straipsnių ir straipsnių serijų. Dalis jų išspausdinta Baltisticoje, kita dalis — Maskvoje leidžiamuose kalbos mokslo žurnaluose 226 | PERSONALIA Voprosy jazykoznanija, Izvestija AN SSSR ir kituose. Tarp baltistinių J. Stepanovo darbų ypač svarbi baltų (ir slavų) veiksmažodžio veikslo, tranzityvumo bei rūšies kategorijų istorijai skirta straipsnių serija, 1976-1978 m. paskelbta žurnale Izvestija AN SSSR ir atskira knyga išleistame VIII tarptautiniame slavistų suvažiavime Zagrebe rusų kalbininkų skaitytų pranešimų rinkiny- je Slavų kalbotyra (1978). Apibendrindamas ten išdėstytą baltų kalbų tranzityvinių ir intranzity- vinių veiksmažodžių ir slavų eigos bei įvykio veikslo opozicijų diachroninę raidą, monografijoje Indoeuropiečių sakinys J. Stepanovas daro išvadą, kad slavų eigos bei įvykio veikslo ir baltų tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių opozicijos istoriškai yra susijusios — išriedėjusios iš bendro pirminio prototipo (aktyvumo-inaktyvumo priešpriešos), tačiau baltų kalbose veiks- mą linkstama traktuoti objekto ir subjekto, o slavų — veiksmo ribotumo ir neribotumo požiūriu. Lietuvių (ir baltų) veiksmažodžio istorijos problematika J. Stepanovą domina nuo pat jo lietu- vių kalbos studijų pradžios — pirmasis spausdintas lituanistinis jo straipsnis buvo bandymas savaip paaiškinti 3 a. formos yra kilmę (Stepanov 1970). Šiame straipsnyje išdėstytą aiškinimą vėliau yra plačiai motyvavęs kitose publikacijose (Stepanov 1985b, 1989a: 225-233). Ne tik su lietuvių kalba, bet ir su Lietuva bei lietuvių kalbininkais ir kultūros žmonėmis J. Stepanovą sieja seni nuolatiniai širdingi ryšiai. Lietuvoje jis yra praleidęs ne vienerių savo atostogų mėnesį, gerai pažįsta lietuvių teatrą ir apskritai turi čia daug bičiulių, vienminčių ir mokinių. Ypač artima profesinė ir asmeninė draugystė jį siejo su profesoriumi Jonu Kazlaus- ku, kurio tragišką mirtį 1970 m. rudenį J. Stepanovas labai skaudžiai išgyveno. Matyt, galima pasakyti, kad būtent per šią dviejų bendraamžių ir bendraminčių bičiulystę užsimezgė tvirti J. Stepanovo ryšiai su lietuvių kalbotyra, nes šeštajame dešimtmetyje J. Kazlauskas buvo vienas iš pagrindinių Baltisticos žurnalo ir anuomet visasąjunginėmis vadintų tarptautinių baltistikos konferencijų organizatorių. J. Stepanovas ėmė rašyti Baltisticai, nuo pat pradžios dalyvavo beveik visose baltistų konferencijose Vilniuje ir Rygoje, buvo keturių Vilniaus universitete 1967-1984 m. apgintų habilituoto daktaro disertacijų oficialusis oponentas (J. Kazlausko, K. Musteikio, A. Paulauskienės, A. Rosino) ir 1972-1985 m. Maskvoje parengtų ir apgintų šešių lietuvių kalbininkų daktaro (anuomet — filologijos mokslų kandidato) disertacijų moksli- nis vadovas (R. Venckutės, K. Garšvos, S. Krinickaitės, G. Naktinienės, S. Valento, O. Poliako- vo). Nuo gražios, ant Nemuno krantų Seredžiuje praleistos 1962 m. vasaros, kai lietuvių kalba pirmąkart pateko į jauno kalbininko lingvistinį akiratį, ji iki šiol tebėra įsitvirtinusi šio be galo darbštaus mokslininko iš Dievo malonės tyrimų erdvėje ir užima joje anaiptol ne paskutinę vietą. Šįmet sukanka jau keturi dešimtmečiai, kaip J. Stepanovas yra nuoširdus ir ištikimas lietuvių kalbos bičiulis, o jo patraukli, išskirtinę erudiciją spinduliuojanti asmenybė visiems, ne vien iš knygų jį pažįstantiems lituanistams — didelis moralinis autoritetas, nepamirštamas mo- kytojas ir įtaigus mokslininko filologo pavyzdys. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1994: (rec.) IO. C. Crenanos, HunoeBponeiickoe npejmproxenne. Mocksa: Hayka, 1989. Baltistica 28 (1), 108-112. KUBRJAKOVA, E. S., JANKO, T. E., red. 2001: fl351x u kynomypa: ®axmor u yewwocmu: K 70-netuio Opus Cepreesnua CrenanoBa, Mocksa: SI3bIKH CNaBAHCKOH KYJIbTYDbI. LoGunov, A. A., red. 2000: /Opuū Cepzeesun Cmenanos. Poccuiickas Akanemus Hayk. Marepuansi K 6uobubnuorpaduu yuensix. Cepus nuteparypsi H sseika, 26. Cocrasurens P. H. Topsiuea, Mocksa: Hayxa. STEPANOV, Ju. S. 1965a: @panyysckas cmuaucmuxa, Mocksa: Beicmas mkona. PERSONALIA |227 STEPANOV, Ju. S. 1965b: Cmpykmypa (Gįdpanyysckozo asvixa: Mopibonozua, croeoobpazosanue, 0CHO68b! CuKmaKCuca 6 Hopme (dpanyyzekoū peyu, MockrBa: Beicinas mkona. STEPANOV, Ju. S. 1966: Ocno6bi s3biK03Kanua, Mocksa: IlpocBentenne. STEPANOV, Ju. S. 1970: JlutoBckoe yra — 3 nuno rmarona „Osrrs“. Baltistica 6 (2), 193-196. STEPANOV, Ju. S. 1971: Cewuomuxa, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1975a: Memodsht u npunyunsi cospemennoti aunzeucmuxu, MockBa: Hayxa. STEPANOV, Ju. S. 1975b: Ocnoebi obwezo a3bixoznanus, Mocksa: IlpocBemenmne. STEPANOV, Ju. S. 1981: Huena. Ilpeduxamw:. Ilpednoncenua: Cemuonozuveckan spammamuxa, Mocxsa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1985a: B mpexwepnow npocmpancmee azvika: Cemuomuyueckue npobh1eMbi Aun2e- ucmuxu, gurocogpuu, uckyccmea, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1985b: Jlut. yra, pyc. (ox) u ecms (K Bonpocy o npowcxoxkaennn). Baltistica 21 (1), 4-13. STEPANOV, JU. S. 1988: TekcToBas Teopus pycCKHMX Majexeil B ONHCATEJIbHOM H CPAaBHHUTEIBHO-HCTO- PHYECKOM A3bIKO3HAHUH. Pycucmuxa ce2oons. Asvik: cucmema u ee ghynkyuonuposanue, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989a: Hudoesponeiickoe npedaroxcenue, Mocksa: Hayka. STEPANOV, Ju. S. 1989b: Cuer, umena umcen, andaBuTHble 3HaKH YHCEN B HHIOEBPOIEHCKHX A3BIKAX. Bonpocbi azeikosnanus 4, 46-72; 5, 5-31. STEPANOV, JU. S. 1995: Baba-Aea, Sima, SAnyc, Acorn u apyrue: K Bompocy o „HecTporoM“ cpaBHH- TEJIbHO-HCTOPHYECKOM MeTone. BonpocChi azvikosnanus 5, 3-15. STEPANOV, Ju. S. 1997a: Koucmanmei: Crosaps pycckoui kyismypsi: Onsim uccaredosanus, Mocksa: SI3bIKH PYCCKO# KYJIBTYDpbiI. STEPANOV, JU. S. 1997b: Henapaaurmaruyeckue nepeIBHXEHHS YIaDEHHS B HHI0eBPOIEHCKOM: (1. Bokpyr 3akonos Bakkepuarens H Jleckuna). Bonpochi azsikosnanusn 4, 5-26. STEPANOV, Ju. S. 1998: flso:xx u memood: K cospemennoii urocogpuu azwixa, Mocksa: SI3bikn pycckoit KYJIbTYDpbI. STEPANOV, Ju. S., PROSKURIN, S. G. 1993: Koncmanmsi mupoeoii kynomypo:: Aapasumer u angha- eumHnbie meKCcmbi 6 nepuod osoesepusi, Mocksa: Hayka. Regina Venckutė Kazimieras Garšva Olegas Poliakovas RUSŲ BULGARISTIKA IR LIETUVA Su Lietuva yra susiję du žymūs rusų mokslininkai, bulgarų kalbos ir kultūros specialistai: iš Vengrijos kilęs rusų bulgaristikos pradininkas Jurijus Venelinas (gimimo — Georgis Hucas) ir iš Lietuvos nuo Obelių kilęs vienas didžiausių šių dienų Maskvos bulgaristų prof. Grigorijus Venediktovas. Lietuvių kalbininkams G. Venediktovas jau senokai žinomas iš jo publikacijų „K istorii litu- anistiki v Rossii“, konkrečiai apie kalbininko Jono Juškos lituanistinę medžiagą ir korespon- denciją, kuri išliko jį globojusio rusų kalbininko I. Sreznevskio archyve. Be to, jis ne tik aktyviai bendrauja su Maskvos lietuvių kultūros puoselėtojais, baltistais, bet ir palaiko glaudžius santy- kius su lietuvių kalbininkais, atsiunčia savo darbų ir kitokios vertingos literatūros. Kalbininko