Dėl upėvardžio „Dãnė“

PASTABOS | 187 Tai padės spręsti ir ežero b’ĭl.sas kirčiavimo problemą: vns. įn. vieno ir to paties žmogaus gali būti tariamas dvejopai – b’ĭlsu ir b’ĭlsu. 2002 m. tikrinta (plg. Savukynas 1966: 175–176; Balčiko-nis 1967: 130). Toks įvairavimas priklauso nuo kalbėtojo noro pabrėžti vns. įnagininką (girdėjau net sakinį prng’ėre. b’ĭlsu, nors sakė vns. vard. b’ĭl.sas). LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalborya 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373. BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159. LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskemienių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109. SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2002 03 20 DĖL UPĖVARDŽIO Dānė* Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej*~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange. Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preculiškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.nę || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalsį g tarusių klaipėdiškių (tęk dędlę tov’ę pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė-je t’ėp t’ārte – dā.ng’ė – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai). Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra ne­vartoje. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikinamų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių * VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98. 188 | PASTABOS mėnung „menuo“, šūng (??) „šuo“ (Vitkauskas 2001: 168), Katyčių kylė (Vitkauskas 1997: 109–111), ąsilinis „asilo“, dūžis ir t. t. Gyvoji kalba, t. y. tarmės, priešingai, negu sako V. Mažiulis, ar tik nebus išlaikiusios senesnę padėtį, nes g panašiai matyti iš F. Kuršaičio parašymų ir kitais atvejais. Rašoma F. Kuršaičio ir Minge (K156), nors tarmės turi tik mę.n’ęje (upė) žem. doun. Pln, Krt, Knt, Grg, Vž, m’ęnje || m’ęne žem. don. (upė ir kaimas) Sg, Kin, Rmč, Šlu (be kokių svyravimų), gerubė (K121) – jerubė, geyne „die Sparren“ (K118) – gegnė, žlega (iš Nesselmano?) (K526) – žlėja. Čia aiškiai matyti vokiškos rašybos įtaka (vėliau perėjusi į tartį), nes tik labiausiai suvokietėjusiose Pagėgių apylinkėse daugiau pavartojama formų su g: žlėgà, žlėga, žlėgė LKŽ K (plg. LKAI183). Ten pasitaiko ir pajė’g’aei „Pagėgiai“, net g’erub’ė „jerubė“. Maišoma g ir j tarimas apskritai, kaip ir daug kur įvairiais tokiais atvejais tarmių agonijoje. Dar prisiminkime, kad F. Kuršaičio tolimesnių nuo Tilžės vietovardžių ir vedinių formos yd­ingai šiame žodyne pateikiamos: Isrutifkis (p. 147) „Įsruties gyventojas“, Dubisa „Dubysa“ (p. 96), plg. vokiečių Dobisin, Dobyse, Podubisa (p. 96), Polanga „Palanga“ (p. 323), Varusne „Vorūsnė“ (p. 490) ir kt. Bendrinių žodžių „pakraipoma“ dar daugiau. Tas g ir j svyravimas būdingas daugeliui to meto lietuvių–vokiečių žodynų – Ruigio, Milk­aus, Nesselmano ir kitų. Tai visai nenagrinėtas klausimas, spręstinas kartu germanistams ir lituanistams. Gyvoji kalba dažnai rodo visai ką kita, negu teigia tam tikrais atvejais F. Kuršaitis. Kodėl iš visų g : j maišymo atvejų paimta nagrinėti tik F. Kuršaičio Dangė, nutylint visus kitus pavyzdžius? Mokslo žmonių veikal uose remtis reikėtų gyvąja kalba, vietinėmis nesuvokietėjusių žmonių šnektomis. Danė priimta ir bendrinės kalbos vartotojų, patvirtinta valstybės vadovų ir A. Vanago. V. Mažiulio siūlymas straipsnyje Dangė didžiai abejotinas, gal net pavėluotas, darantis tam tikrą maišatį. Įžymūs kabinetiniai mokslininkai kalbininkai ypač atidūs raštų užrašymams, o tiems „lauko“ darbininkams, pasikalbantiems su tarmių atstovais ir norintiems įsigilinti į visą kalbos sistemą, yra labai svarbūs gyvosios kalbos faktai: Dangės vartojimo atveju nepastebima tų įvairių žodynų faktų vartojimo tarmėse senesniais laikais, t. y. j : g apskritai maišymo. F. Kuršaitis – labai didis mūsų kalbininkas (lietuvių kalbos priegaides nustatė, kirčiavimo sistemą, Prūsijos lietuvių kai kurias šnektas ištyrė, vokietėjimo procesą stabdė), bet pagal to meto mokslo lygį, tarmių tyrimo pradžių pradžią, kai kur faktai nėra labai tikslūs. To nutylėti negalima, reikia tyrinėti ir viską nurodyti. Laimė, kad visai pranykstančius klaipėdiškių tarmės atstovus prašne kino A. Vanago vadovaujami toponimikos tyrinėtojai, E. Grinaveckienės paakinti tarmėtyrininkai – tai šį tą galima pasakyti ir paprieštarauti dėl vieno nepagrįstai bendrinės kalbos normą keisti norimo dalyko, tuo labiau kad etimologai mėgsta be kritikos persirašyti ir cituoti senesniuose leidiniuose pateiktuosius, dažnai trūktinus faktus. A. Salį (iš pokalbio su Saliu 1969 m.), Dangę laikiusį kuršizmu, patraukė latvių Kuršo upelė Danga. Daugiau duomenų įgavęs, A. Salys vėliau, pervažiavęs visą žem. donininkų plotą, laikėsi formos Dānė (NdŽ) ar Dānija (plg. Salys 1992, antroji įklija). 18–19 amž. lietuvių leksikografijoje j ir g tam tikrose formose labai įvairavo, todėl viską turėtų nulemti gyvosios kalbos faktai, vartojimas. Prof. K. Būgos yra skelbta tiktai bendra pastaba (Būga 1961: 234): „Danga arba Minie (upė) = Minija“. Menkai tyrinėtos to krašto tarmės kokių tvirtesnių išvadų K. Būgai neleido padaryti. Nematyti, kad K. Būga būtų tvirtai laikęsis prof. V. Mažiulio pasakytų minčių: tai tik tam tikra užuomina. Pagaliau aukščiau tame „Rinktinių raštų“ III tomo puslapyje yra kitas įrašas: „Ag- PASTABOS 189 gemine = Akmena (v. š. Akminā [= ākmēnā – įterpta mano, V. V.]) – pro Kretingą tekanti upė, kurios žemupi vokiečiai vadina Dangė“. Ar tai nerodo, kad K. Būga tiksliai ir Danės pavadinimo, ir objekto buvimo įtikinamai nebuvo nušvietęs? LITERATŪRA BŪGA, K. 1961: Rinktiniai raštai 3. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. FENZLAW, W. 1936: Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets, Halle. K = F. KURSZAT, Wörterbuch der littauischen Sprache, Halle, 1883. VITKAUSKAS, V. 1997: Kylė – naujybė. Kalbotyra 44, 109–111. VITKAUSKAS, V. 2001: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai, Vilnius: Žara. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2002 06 24 KELETAS PASTABŲ APIE PAŽIŪRAS Į SENIAUSIŲ LIETUVIŲ KALBOS PAMINKLŲ LEIDIMĄ „Acta Linguistica Lituanica“ 45-ajame tome paskelbtoje A. Judž ėnčio Naujų darbų apžvalgoje aptariama 2000 m. išleista knyga Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai (žr. p. 211–213). Deja, toji apžvalga pilna klaidų ir nesusipratimų. Kad patiklus skaitytojas neliktų suklaidintas keistų Judžėnčio samprotavimų, būtina bent kai ką paaiškinti. Iš Judžėnčio rašto aiškiai matyti, kad jam trūksta to minimalaus išprusimo, kurį privalo turėti jau magistro darbą bendrosios kalbotyros klausimais rašantys studentai: jam nėra aišku, kad alfabetinės rašybos dalykus – kaip puikiai išdėstė Saussure’as XX a. pradžioje – reikia skirti nuo kalbinės analizės, nes jie tėra konvencinis kalbinių ženklų išraiškos vaizdavimo būdas: ženklas rašyba ← → išraiška ← → reikšmė Judžėnčiui taip pat neaišku, kad nagrinėjant vertimus svarbiausias dalykas yra prasmės pagrindu nustatomas ryšys tarp šaltinio ir vertimo kalbinių ženklų: šaltinio vertimo rašyba ← → ženklai ← → prasmė ← → ženklai ← → rašyba