Kirčiuočių mišimas

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 185–192 REMARKS Remarks ACCENT PARADIGM MIXING In many Southern Aukštaitian dialects (Léipalingis, Veisiejai, Kāpčiamestis, Drūskininkai, Rāt-nyčia, Pelēša, Žirmūnai, Ródūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas), in certain cases¹ the acute and circumflex accents have merged (according to Prof. J. Balčikonis, the acute is sonorous—based on his lectures in 1953–1954). This has probably caused even accent paradigms to become unstable: gru·dù “grain,” gru·dūs “grains,” but grūdàs, k’ælmùs “stumps,” but k’æ.lmas, ža.ŋklù “sign,” žaŋklùs “signs,” but žá.ŋklas, žiedù “flower,” žiedùs “flowers,” karštù “hot,” karštùs “hot (acc. pl.),” but ká.rštas, ká.rštu; gri·nù “pure,” gri·nùs “pure (acc. pl.),” but grì·nas, nuogù “naked,” nuogùs “naked (acc. pl.)” Drsk (Švendubrė, Jaskónys); žantùs “sons-in-law,” žvèru “beast (instr. sg.),” gen. pl. žverìs “beasts,” tv’irtù “strong (gen. pl.),” p’irmù “first (instr. sg.)” Rtn² (cf. also the varying pronunciation of the lake name Bìlsas, heard and confirmed by others, b’ì.lsu and b’ìlsu (Balčikonis 1978b: 383–384; Savukynas 1966). Examples of this kind were recorded in 1958 and later in the vicinity of Ródūnia as well (in the villages of Kargaudai, Klá išiai, Naujieji Smilgai, Piliakalnis, and Leliūšiai): (tùr) du sunù, but gen. sg. súnu, marcì atè į nuogù žùpakal’u; nup’ìrkɔ. nàujùs žiedùs; rùkščùs barščùs nór k’àu.læ.m p’ìlk; su p’ìrmù, although p’ìrmas: vaì m’er.gɔ’s dar. /su p’ìrmù gùlas || Such facts have also been recorded in the Lazūnai dialect: gru.dùs, vežùs, me·šlùs (but grūdàs, véžì) Lz (Pasalys, from tales and conversations collected by Avižičius, 1959, LKI), kaulùs LzŽ112 → káulas LzŽ112; jungùs LzŽ98,102 – jùngas LzŽ98; kelmùs LzŽ114 – kélmas ibid.; lungùs – lùngas LzŽ139; storùs LzŽ245 – stóras LzŽ ibid.; rìebù Lz (Pasalys) – plural genitive rieb’ùs ibid., gru·dùs p. 151, storùs p. 150, but stóras p. 151, kaulùs p. 140, klù·n’i p. 147, unkšč’ìša, p. 151, but ù.ŋkšč’ìša plural nominative, from ù.ŋkšč’ù. plural genitive – p. 151 (the latter example is a worn-down I-stress paradigm), and so on. Panašių dalykų yra Dieveniškių (plg. Grinaveckienė 1993: 134–179) šnektoje; plg. dar Poško-nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ká.r tus / m’ėšk karcùs [obuolius] tuos žà.me.n; du sunù pripùole. /nušùvė.; vag’ėi. klė·c’is plėša /v’ìsa /v’ìenus sanùs ažadauža až’ė jì ir t. t. This was said even more frequently in the now-extinct Zietela dialect: g’ies’m’ė → gies’m’ės ZtŽ205; grì·nas, grì·nù ZtŽ219; krésla → kreslùs and krésus ZtŽ316, lángo JR74 → dù langù p’irk’on instàt’em ZtŽ341; mèšlùs ZtŽ398; mùre and murè ZtŽ418; pėdàs → piedùs and pėdus ZtŽ469; p’ìrmas → sa p’ìrmai ZtŽ487; kunodàs dá nesuràs ZtŽ643; sá.udus → šiaudùs and šaudùs ZtŽ659, vienas → vìna.i (instr. sg. viena) ZtŽ768, etc. Even g’ìema is pronounced, but g’iem’ì, g’iemù ZtŽ204, 1 Vowels e·, i·, u·, o·; diphthongs ie, uo. 2 Tas klausimas buvo jau iškeltas (žr. Lazauskaitė 1998: 27–28). 186 | PASTABOS atjùnkau and atjùnkai ZtŽ249; šìltus kal’in’us ZtŽ663, in Pagirūs Zt, but Pagiriai (3b) ZtŽ821 and so on. Professor J. Balčikonis was probably right to teach in 1953–54 that as a language deteriorates and its system becomes disordered, accentuation is the first thing to become variable. Sometimes it seems that the accentuation pattern of a common word breaks down completely (e.g. kėlinės and plural genitive kelinės ZtŽ283, k’ęp’in’im’i ‘with the kidneys’ plural instrumental and k’ęp’in’ū plural genitive ZtŽ286, šilnas (4) ZtŽ589 = (3); skėpta (1)? – ZtŽ597; šūlnis (3)? – ZtŽ675; muzikontas (1) ZtŽ420 = (2); pakutys (3) ZtŽ450 = (3b), pelýnas (1) ZtŽ470 = (2), pekórnia (1) ZtŽ470) = (2), and so on. Given the variety of recorded forms (from material recorded by different people, since variation occurs even in the speech of a single person; for example, in 1999 in Poškonys village, in the Dieveniškės area, one woman was heard to say važà.v.àm in tró.bas ~ važiuovom in Tróbas and važiuoc in tróbas nemòžna ~ važiuot in Tróbas nemòžna), it is sometimes unclear which accentuation pattern to assign to a given word. The final stress of these two case forms is often taken as evidence for a fourth accentuation pattern. Unfortunately, F. de Saussure’s law concerning the acute accent (in the dialects only k’ė.lmas, ka.rštas, ža.nyklas, p’ì.rmas, etc.) could not have operated in the penultimate syllable; there must have been some other causes. The causes may have been as follows. As a result of bilingualism or other factors, when the distinction between accent types weakened or even disappeared, dialects in certain cases retained a tendency to stress a particular case form. A greater number of nouns, adjectives, and even numerals and participles belong to the fourth accentuation pattern; this may have given rise to a generalized final stress in the singular instrumental and plural accusative of some (perhaps all?) words with an acute-accented stem. The fear among young educated speakers (especially in cities) of retracting stress from a short ending to the preceding long syllable may also have contributed. These new accentuation patterns, clearly confused through the operation of this analogy, perhaps should not be listed in dictionaries or texts (as was attempted in DrskŽ and LKŽ), since then we assert that fourth-pattern words can have an acute accent in the stem (cv’ì.rtas, cv’ìrtų, trá.uktas, trắuktų, etc.). Indeed, even speakers of the standard language seem to be eliminating the third accentuation pattern altogether, since they say griežtì, griežtùs bernùs, aukštìnius žiédus, giesmè, giesmès, ties Lietuvà, su tamsumà, tamsumàs, and so on. Many city dwellers no longer hear the fluctuation of the acute accent, and so rush to stress the singular instrumental and plural accusative on the final syllable, since stress is often retracted there from various endings: vaì.kus, sódu, sódus, mièstus. This must be an entirely recent development, one that has even begun in Lithuanian dialects. In V. Lazauskaitė-Ragaisienė’s view, these are almost entirely the result of analogies with other stems (Lazauskaitė-Ragaisienė 2001: 97–109), but analogical mixing of stems is much the same across almost all of Lithuania, whereas forms such as karštù, pirmù, pirmùs, žiédus, ties Lietuvà occur only in bilingual borderland dialects affected by accentual leveling, as well as in our largest cities (especially Vilnius, Kaunas, Klaipėda). Also worth recalling are the present- and past-tense verbs g’ìema → g’ìem’i, g’ɡvė. → gɔ.v’ėu. Lz, vé.ima → v’eim’i Dv (Poškonys village), and others. In this case, no accentuation labels should be given, since the phenomenon has not become established and remains quite unclear, as was also the case with J. Balčikonis’s recommendations for singular nouns with a circumflex-accented stem: Kaũnas, Kaunù, Kaunè (pattern 2 or 4), Smàlvas, Smalvù, Smalvè (pattern 2 or 4; as there is no plural, this cannot be checked; the singular illative might offer some evidence, but it sometimes varies in dialects, e.g. Kaunan (among many southern and eastern Aukštaitians) and Kaũnan (DSM – information from B. Stundžia), since “marking paradigms is useless guesswork” (Balčikonis 1978a: 372). The same was done in the so-called Niedermann dictionary (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache), especially in the list of place names (fascicle 49, Heidelberg, 1968). PASTABOS | 187 This will also help resolve the accentuation problem of the lake b’ĭlsas: the singular instrumental may be pronounced in two ways by one and the same person—b’ĭlsu and b’ĭlsu. This was checked in 2002 (cf. Savukynas 1966: 175–176; Balčikonis 1967: 130). Such variation depends on the speaker’s wish to emphasize the singular instrumental (I even heard the sentence prɪŋ’g’ėre. b’ĭlsu, although the singular nominative was said as b’ĭlsas). LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373. BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159. LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109. SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2002 03 20 DĖL UPĖVARDŽIO Dānė* Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej’e~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange. Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preikuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.ne || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalį g tarusių klaipėdiškių (tek dėdlė tov’e pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė je t’ėp tārte – dā.ng’e – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai). Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių * VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98.