Kirčiuočių mišimas

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 185–192 PASTABOS Remarks KIRČIUOČIŲ MIŠIMAS Daugelyje pietų aukštaičių šnektų (Léipalingis, Veisiejai, Kāpčiamestis, Drūskininkai, Rāt-nyčia, Pelēša, Žirmūnai, Ródūnia, Merkinė, Seinai, Pūnskas) tam tikrais atvejais¹ yra sutapu-sios tvirtapradė ir tvirtagalė (pagal prof. J. Balčikonį, skambanti tvirtapradė – iš jo paskaitų 1953–1954 m.). Tikriausiai todėl yra sušlubavusios net kirčiuočių schemos: gru·dù „grūdu“, gru·dūs „grūdus“, bet grūdàs, k’ælmùs „kė lmus“, bet k’æ.lmas, ža.ŋklù „ženklu“, žaŋklùs „žen-klus“, bet žá.ŋklas, žiedù „žiedu“, žiedùs „žiedus“, karštù „karštu“, karštùs „karštus“, bet ká.rštas, ká.rštu; gri·nù „grynu“, gri·nùs „grynus“, bet grì·nas, nuogù „nuogu“, nuogùs „nuogus“ Drsk (Švendubrė, Jaskónys); žantùs „žentus“, žvèru „žvėriu“, dgs. gln. žverìs „žvėris“, tv’irtù „tvirtų“, p’irmù „pirmu“ Rtn² (plg. dar girdėtą ir kitų patvirtintą ežero Bìlsas įvairuojantį tarimą b’ì.lsu ir b’ìlsu (Balčikonis 1978b: 383–384; Savukynas 1966). Tokių pavyzdžių 1958 metais ir vėliau užrašyta ir Ródūnios apylinkėse (Kargaudų, Klá išių, Naujų Smilginių, Piliakalnio, Leliūšių kaimuose); (tùr) du sunù, bet vns. gln. súnu, marcì atè į nuogù žùpakal’u; nup’ìrkɔ. nàujùs žiedùs; rùkščùs barščùs nór k’àu.læ.m p’ìlk; su p’ìrmù, nors p’ìrmas: vaì m’er.gɔ’s dar. /su p’ìrmù gùlas || Tokių faktų užrašyta ir Lazūnų šnektoje: gru.dùs, vežùs, me·šlùs (bet grūdàs, véžì) Lz (Pasalys, iš Avižičiaus sektų pasakų ir pašnekesių 1959 m. LKI), kaulùs LzŽ112 → káulas LzŽ112; jungùs LzŽ98,102 – jùngas LzŽ98; kelmùs LzŽ114 – kélmas ten pat; lungùs – lùngas LzŽ139; storùs LzŽ245 – stóras LzŽ ten pat; rìebù Lz (Pasalys) – dgs. gln. rieb’ùs ten pat, gru·dùs p. 151, storùs p. 150, bet stóras p. 151, kaulùs p. 140, klù·n’i p. 147, unkšč’ìša, p. 151, bet ù.ŋkšč’ìša dgs. vard., iš ù.ŋkšč’ù. dgs. klm. – p. 151 (pastarasis pavyzdys – apirusi I-oji kirčiuotė) ir t.t. Panašių dalykų yra Dieveniškių (plg. Grinaveckienė 1993: 134–179) šnektoje; plg. dar Poško-nių kaime 1999 metais išgirstus sakinius: ká.r tus / m’ėšk karcùs [obuolius] tuos žà.me.n; du sunù pripùole. /nušùvė.; vag’ėi. klė·c’is plėša /v’ìsa /v’ìenus sanùs ažadauža až’ė jì ir t. t. Dar dažniau taip buvo sakyta jau išnykusioje Zietelos šnektoje: g’ies’m’ė → gies’m’ės ZtŽ205; grì·nas, grì·nù ZtŽ219; krésla → kreslùs ir krésus ZtŽ316, lángo JR74 → dù langù p’irk’on instàt’em ZtŽ341; mèšlùs ZtŽ398; mùre ir murè ZtŽ418; pėdàs → piedùs ir pėdus ZtŽ469; p’ìrmas → sa p’ìrmai ZtŽ487; kunodàs dá nesuràs ZtŽ643; sá.udus → šiaudùs ir šaudùs ZtŽ659, vienas → vìna.i (vns. įn. viena) ZtŽ768 ir t.t. Tariama net g’ìema, bet g’iem’ì, g’iemù ZtŽ204, 1 Balsių e·, i·, u·, o·, dvibalsių ie, uo. 2 Tas klausimas buvo jau iškeltas (žr. Lazauskaitė 1998: 27–28). 186 | PASTABOS atjùnkau ir atjùnkai ZtŽ249; šìltus kal’in’us ZtŽ663, in Pagirūs Zt, bet Pagiriai (3b) ZtŽ821 ir pan. Turbūt teisingai prof. J. Balčikonis 1953–54 metais yra mokęs, kad menkėjant kalbai, myštant jos sistemai, pirmiausia ima marguoti kirčiavimas. Kartais atrodo, kad visai suyra dažno žodžio kirčiuotės schema (pvz. kėlinės ir dgs. gal. kelinės ZtŽ283, k’ęp’in’im’i „kepenimis“ dgs. įn. ir k’ęp’in’ū dgs. kilm. ZtŽ286, šilnas (4) ZtŽ589 = (3); skėpta (1) ? – ZtŽ597; šūlnis (3) ? – ZtŽ675; muzikontas (1) ZtŽ420 = (2); pakutys (3) ZtŽ450 = (3b), pelýnas (1) ZtŽ470 = (2), pekórnia (1) ZtŽ470) = (2) ir t. t. Turint įvairių užrašymų (iš skirtingų žmonių užrašytų dalykų, nes svyruojama net vieno žmogaus šnekoje, pvz., Dievėniškių apylinkių Poškonių k. 1999 m. iš vienos moters girdėta važà.v.àm in tró.bas ~ važiuovom in Tróbas ir važiuoc in tróbas nemòžna ~ važiuot in Tróbas nemòžna), kartais nežinia kokią kirčiuotę rašyti vienam kitam žodžiui. Neretai dėl tų dviejų linksnių galūninio kirčiavimo teigiama esant ketvirtąją kirčiuotę. Deja, F. de Saussure’o dėsnis dėl tvirtapradės priegaidės (šnektose tik k’ė.lmas, ka.rštas, ža.nyklas, p’ì.rmas ir kt.) antrajame nuo galo skiemenyje įvykti negalėjo, čia turėjo būti kitos kokios priežastys. Jos galėjo būti tokios. Dėl dvikalbystės ar dėl kitų dalykų susilpnėjus ar net išnykus priegaidžių skirtumams tam tikrais atvejais šnektoms liko tendencija pabrėžti kirčiu kokį linksnį. Didesnis daiktavardžių, būdvardžių, net skaitvardžių ir dalyvių skaičius yra ketvirtosios kirčiuotės žodžiai, tai buvo lyg ir apibendrintas galūninis kai kurių (gal ir visų?) tvirtapradės šaknies žodžių vns. įnagininko ir dgs. galininko galūninis kirčiavimas. Dar bus prisidėjusi mokslo jaunuomenės (ypač miestuose) baimė atitraukinėti kirtį iš trumpos galūnės į ilgą prieš esantį skiemenį. Tos naujosios kirčiuotės, aiškiai sumaišytos dėl šios analogijos pasireiškimo, gal ir nereikėtų teikti žodynuose, tekstuose (kaip DrskŽ ir LKŽ buvo mėginta daryti), nes tada mes teigiame, kad 4 kirčiuotės žodžiai gali turėti šaknyje tvirtapradę priegaidę (cv’ì.rtas, cv’ìrtų, trá.uktas, trắuktų ir t. t.). Juk net bendrinės kalbos vartotojai lyg visai naikina trečiąją kirčiuotę, nes sako griežtì, griežtùs bernùs, aukštìnius žiédus, giesmè, giesmès, ties Lietuvà, su tamsumà, tamsumàs ir pan. Tvirtapradės priegaidės virpesio dažnas miestietis nebegirdi, todėl skuba pabrėžti vns. įnagininką ir dgs. galininką galūniniu kirčiuotu skiemeniu, nes ten dažnai yra atitraukiamas kirtis iš įvairių galūnių: vaì.kus, sódu, sódus, mièstus. Čia jau bus visai nauju laiku reiškinys, prasidėjęs net lietuvių kalbos šnektose. V. Lazauskaitės-Ragaisienės manymu, tai esą bemaž vien analogijų su kitais kamienais padariniai (Lazauskaitė-Ragaisienė 2001: 97–109), bet kamienų analoginis mišimas toks pat yra vos ne visoje Lietuvoje, o formos karštù, pirmù, pirmùs, žiédus, ties Lietuvà ir kt. būna tik dvikalbėse, priegaidžių nivelavimosi paliestose paribio šnektose, taip pat didžiuosiuose mūsų miestuose (ypač Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje). Dar prisimintini ir es. ir būt. k. laiko veiksmažodžiai g’ìema → g’ìem’i, g’ɡvė. → gɔ.v’ėu. Lz, vé.ima → v’eim’i Dv (Poškonių k.) ir kt. Šiuo atveju nereikėtų rašyti jokios kirčiuotės pažymų, nes reiškinys nesusiformavęs ir gana neaiškus, kaip ir J. Balčikonio teiktu tikrinių tvirtagalės šaknies vienaskaitinių daiktavardžių atveju: Kaũnas, Kaunù, Kaunè (2 ar 4), Smàlvas, Smalvù, Smalvè (2 ar 4, nesant daugiskaitos ir patikrinti negalima; galėtų nebent paremti vns. iliatyvas, bet jis kartais šnektose svyruoja, pvz.: Kaunan (daugelio pietų ir rytų aukštaičių) ir Kaũnan (DSM – B. Stundžios inf.), nes „paradigmų žymėjimas yra nenaudingas spėliojimas“ (Balčikonis 1978a: 372). Taip pat daryta ir vad. Niedermanno žodyne (Wörterbuch der litauischen Schriftsprache), ypač vietovardžių sąraše (sąs. 49, Heidelberg, 1968). PASTABOS | 187 Tai padės spręsti ir ežero b’ĭlsas kirčiavimo problemą: vns. įn. vieno ir to paties žmogaus gali būti tariamas dvejopai – b’ĭlsu ir b’ĭlsu. 2002 m. tikrinta (plg. Savukynas 1966: 175–176; Balčikonis 1967: 130). Toks įvairavimas priklauso nuo kalbėtojo noro pabrėžti vns. įnagininką (girdėjau net sakinį prɪŋ’g’ėre. b’ĭlsu, nors sakė vns. vard. b’ĭlsas). LITERATŪRA BALČIKONIS, J. 1978a: [Rec.] Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Kalbotyra 10, 1964. Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 371–373. BALČIKONIS, J. 1978b: Laiškas redakcijai. Baltistica 3 (1), Cituojama pagal: Id., Rinktiniai raštai I, sud. A. Pupkis, Vilnius: Mokslas, 383–384. GRINAVECKIENĖ, E. 1993: Šaltinių šnektos tekstai. Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 137–159. LAZAUSKAITĖ, V. 1998: Dėl dviskiemenių o-kamienių daiktavardžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse (tezės). Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus pedagoginis universitetas. LAZAUSKAITĖ-RAGAIŠIENĖ, V. 2001: Dviskiemenių u-kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių paribio šnektose. Paribio tarmių ir kalbų problemos. Šiauliai, 2001, 97–109. SAVUKYNAS, B. 1966: K probleme substrata v jugozapadnoj Litve. Baltistica 1 (2), 165–176. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2002 03 20 DĖL UPĖVARDŽIO Dānė* Akmenos upės (Kretingos r.) žemupys klaipėdiškių šnektoje yra (ir buvo) dānė || dānej’e~Dā-nė | Dānija. Vokiškai buvo rašoma Dange. Vokiečių žemaičių tarme išmokę kalbėti rusniškiai (M. Deivelaitis), saugiškiai (J. Užpurvio brolis ir brolienė), preikuliškiai (M. Reizgys, buv. Klaipėdos gubernatoriaus giminė), klaipėdiškiai (Kazlauskas) W. Fenzlaw (1934: 141) sakinį su žodžiu Dange visi kaip vienas 1958–1960 metais yra skaitę dā.ne || dāne ir sakę, kad niekada nebuvo sutikę čia priebalį g tarusių klaipėdiškių (tek dėdlė tov’e pamātė- vō-k’ęška parašima Dange / pradė je t’ėp tārte – dā.ng’e – J. Užpurvio sesers Kohnienės žodžiai). Prof. V. Mažiulis remiasi F. Kuršaičio žodynu (K78). Tokio tarimo lietuvininkais save vadinę žmonės net taip vėlai (apie 1959–1963 metus) yra nevartoję. Jei kas dabar iš atsitiktinai likusių klaipėdiškių gali būti „naujoviškai“ ėmę sakyti pagal kraštą užplūdusius atkėliėlius, bet seniau neteko taip išgirsti. Vargiai iš gyvosios kalbos F. Kuršaitis galėjo išgirsti Dangę – tai raštų forma būsianti. F. Kuršaičio užrašymai iš Tilžės apylinkių yra be trūkumų, bet iš kitur, iš tolesnių vietų, yra netgi didžiai neįtikimų užrašymų (iš atsitiktinių pateikėjų?), pvz.: žem. unduo, viekšniškių * VYTAUTAS MAŽIULIS. Ne Dānė, o Dangė. Baltistica 34 (1), 1999, 93–98.