Lietuvių kalbotyra 2001-aisiais metais: Lietuvoje išleisti darbai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 149-164 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVIŲ KALBOTYRA 2001-AISIAIS METAIS: LIETUVOJE ISLEISTI DARBAI 2001-ieji metai lietuvių kalbotyrai nebuvo palankūs. Prie tebesitęsiančios ekonominės krizės prisidėjo dar ir mokslo administravimo sumaištis. Lietuvių kalbos institutą čia ketinta prijungti prie Vilniaus universiteto, čia sujungti su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Per dvejus metus Institutui skiriamos lėšos darbuotojų atlyginimams sumažintos trečdaliu. Pertvarkyta Vals- tybinė lietuvių kalbos komisija, pakeistas jos statusas. Tokiomis aplinkybėmis rimto mokslinio darbo sunku tikėtis. Vis dėlto su 2001-ųjų metų data Lietuvoje išėjo kokia dešimtis naujų leidi- nių, septyni iš jų apžvelgiami šiame rašinyje. Apžvalgą sudaro trys dalys: pirmojoje aptariamos naujos monografijos, antrojoje — atskirų autorių straipsnių rinkiniai, o trečiojoje — raštijos paliki- mo perlaidos. Monografijos 2001-aisiais Lietuvoje išleistos dvi naujos monografijos: Alberto Rosino Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos ins- titutas, 2001, 164 p.) ir Vytauto Vitkausko Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai (Vil- nius: Žara, 2001, 262 p.). Patyrusio morfologo Alberto Rosino knyga yra vienas iš nedaugelio (lietuvių kalbotyroje) bandymų sistemiškai aprašyti vieno autoriaus raštų kalbos fragmentą. Be to, Mikalojaus Dauk- šos raštai — seniausieji mus pasiekę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje parašyti ir išleisti veika- lai — teikia daug vertingos medžiagos įvairių lietuvių kalbos lygmenų istorijos tyrimams. Knyga jau sulaukė kelių recenzijų (Maskuliūnas 2002; Pajėdienė 2002), tad šioje apžvalgoje tik išryški- nami keli svarbesni jos bruožai. Knygos pratarmėje autorius nurodo, kad „Tiriant Daukšos įvardžių semantiką remtasi ta pa- čia metodika, kuria naudotasi monografijoje „Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai“ (1996). Todėl siekdamas išvengti pasikartojimo šioje monografijoje sudėtingesnių teorinių klausimų neapta- riu, o tik nurodau minétaja savo monografiją“ (p. 8). Vis dėlto išvengti pasikartojimų autoriui nepavyko, nes iš minėtosios bei kitų monografijų ir straipsnių (Rosinas 1986, 1988, 1995) į nagrinėjamąją knygą perkelta ne tik išankstinė aprašymo schema ir eilės tvarka, atskiros formu- luotės, bet ir ištisi sakiniai ar pastraipos, net kelių pastraipų dydžio teksto atkarpos. Pavyzdžiui, skyrius „Įvardžių santykiai“ (p. 10) pažodžiui (su nedidelėmis kupiūromis) atitinka kiek sutrum- pintą 1996 metų monografijos tekstą (plg. Rosinas 1996: 17). Gretimame skyriuje „Daukšos tekstų įvardžių inventorius“ einančių pastabų du puslapiai (p. 11-12) pažodžiui atitinka anks- čiau paskelbto straipsnio (Rosinas 1986: 30) tekstą. Iš naujo parašytos, atrodo, tik trys šio sky- 150 | ARTŪRAS JUDŽENTIS riaus pastraipos (p. 13), o skyriaus pabaigoje vėl arba pažodžiui nurašomas, arba kiek sutraukia- mas minėtasis straipsnis. „Rodomieji įvardžiai“ (p. 37—39) yra sutrumpintas atitinkamas knygos Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai skyrius (plg. Rosinas 1988: 57-59): pakeisti pavyzdžiai ir įdėtas ekskursas apie įvardžių „bevardės giminės“ formas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (p. 37). Ankstesnių autoriaus publikacijų perrašos turbūt sudaro apie pusę monografijos teksto (neskaičiuojant pavyzdžių ir paskutinio skyriaus). Tad kažin ar galima ja laikyti visai nauja, origi- nalia monografija. Naūja knygoje yra Daukšos įvardžių paradigmos ir jų apžvalgos. Yra ir naujų teiginių. Pavyz- džiui, apie tai, kad sangrąžinis savybinis įvardis „kaip savybinių įvardžių manas, tawas netiesio- ginių linksnių formų substitutas [...] neturi vardininko formų“ (p. 32); koreliacijos wis(a) kąkąg kilmės aiškinimas (p. 105) ir kiti. Naujas ir įdomus paskutinis knygos skyrius „Po- stpoziciniai vietininkai: kilmė, funkcijų pakitimų vidiniai motyvai“ (p. 136-152). Tiesa, pusė šio skyriaus teksto ($48 ) kone tuo pačiu metu paskelbta atskiru straipsniu (plg. Rosinas 2000 a), o kai kurios mintys — konferencijos pranešimų tezėse ( plg. Rosinas 2000 b). Kaip matyti iš pava- dinimo, su monografijos tema šiame skyriuje nagrinėjami dalykai susiję tik iš dalies ir joje spaus- dinami veikiau kaip priedas. Įdomu, kad tais pačiais metais išėjusiame Ginos Kavaliūnaitės straips- nyje (plg. Kavaliūnaitė 2001) adesyvo vartosena senuosiuose lietuviškuose raštuose aiškinama dar kitaip. Didelis monografijos trūkumas yra tas, kad joje nagrinėjami pavyzdžiai nepalyginti su origina- lais. Net ir tais atvejais, kai autoriaus konstatuojama lemiama originalo įtaka lietuviškų įvardžių vartosenai, lenkiškų atitikmenų skaitytojas paprastai neranda (pvz., p. 26, 27, 37 ir toliau). Išim- ti sudaro p. 65, 66, 81 ir kai kur kitur duodami lenkiški pavyzdžiai. Tai ypač mažina pasitikėjimą Daukšos įvardžių semantikos aprašymu (plg. Jūratės Pajėdienės pastabas šiuo klausimu — Pajė- dienė 2002: 206). Reikia pritarti ir abiejų recenzentų nuomonei dėl statistinės įvardžių vartose- nos analizės stygiaus monografijoje (plg. Maskuliūnas 2002: 225; Pajėdienė 2002: 207). Kadangi autorius naudojosi (ar galėjo pasinaudoti) Jono Palionio sudaryta Katekizmo žodžių formų rodykle (Palionis 1995) ir Czestawo Kudzinowskio sudarytu Postilės žodžių indeksu (Ku- dzinowski 1977; šis leidinys nenurodytas nei literatūros, nei šaltinių sąraše), tai abejoti, kad knygoje aprašyti visi Daukšos įvardžiai ir jų formos, lyg ir nederėtų, tačiau Pajėdienė rado tokių monografijoje nepaminėtų įvardžio niekas inesyvo formų (žr. Pajėdienė 2002: 210). Grafiniai Daukšos vartojamų įvardžių formų variantai monografijoje nurodyti toli gražu ne visi. Pavyz- džiui, asmeninių participinių įvardžių paradigmose nenurodyti aš kilmininko variantai manęs DK 134,,, manės DK 136, : dažnas naudininkas mari DK 9,,, 12,, 26, ir kt.; galininkas mdné DK 69,; abejonių kelia paradigmoje įrašytas galininko variantas mania (p. 15). Įvardžio tu nenu- rodytas kilmininkas taw¢s DK 155,,; galininko variantai tawe DK 11, Tawé DK 135 ,, tūwę DK 135,; įnagininkas tawim’ DK 177, ; adesyvai tawip DK 169,, tawimp DK 182,, tawimp DK 144, 155, 174,,; aliatyvai tawelp DK 62,, tawg¢/p DK 136,,, 148,, 149,,, tawélp DK 136,, ,,, 148, 149, ir kt., taw¢lp DK 141 ; variantas tawo paradigmoje klaidingai nurodytas kaip naudininkas (p. 16). Daukšos teksty pavyzdžiai knygoje duodami originalo rašyba. Norėdamas patikrinti citatų ir atskirų formų perrašymo tikslumą su originalu palyginau skyriuje „Asmeniniai įvardžiai“ iš Ka- tekizmo duodamus participinių įvardžių aš ir tu pavyzdžius (p. 14-17). Visų pirma atkreiptinas dėmesys į pavyzdžių metriką: nurodomas ne originalo puslapis, o Katekizmo 1995 m. leidimo puslapis (Jakštienė, Palionis 1995); be to, ne visais atvejais nurodomos puslapio eilutės. Perrašy- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 151 mo netikslumų rasta tokių: mano DK 410, — t. b. mano DK 170,; paties DK 378, — t. b. patiés DK 1544; wilsūsę DK 404,, — t. b. wilsūfe DK 167,,; pritikimiife DK 404, — t. b. pritikimūfė DK 167,,; tawglp DK 404,,— t. b. taw¢lp’ DK 167, idant gatec3é pažint tawę DK 358, „,— t. b. idgni galėc3ė pažini tawę DK 144, „; Bašnicšia DK 200,,— t. b. Bažnicja DK 65,,; kasg DK 356,, — t. b. kasg DK 143,,; wéiksis DK 143, — t. b. wéiksis DK 143 ; efsi gu DK 88,, — t. b. efsigu DK 9s krikfc3ionis DK 88, — t. b. krikBezonis DK 9, : vigines DK 340, — t. b. vigines DK 135 ; Ką DK 126, — t. b. Ką DK 28 . Knygos pratarmėje teigiama, kad „Daukša rašė vidurinių aukštaičių tarme [...]. Dėl to jis kartais vadinamas „vidurinio raštų kalbos varianto“ atstovu“ (p. 7). Tačiau pagal Girdenio ir Zinkevičiaus tarmių skirstymą Daukšos tarmė priklauso vakarų aukštaičiams, o vidurinis raštų kalbos variantas taip vadinamas dėl jo vartojimo ploto geografinės padėties (plg. Zinkevičius 1972: 79, 3 išnaša). Knygos pabaigoje spausdinamas literatūros sąrašas (p. 157-158), paaiškinami šaltinių, termi- nų sutrumpinimai ir pagrindiniai simboliai bei sutartiniai ženklai (p. 159). Pagrindinės knygos mintys pakartotos angliškoje santraukoje (p. 160-163). Knyga gražiai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos lėšomis išleista. Nežiūrint čia nurodytų trūkumų ir diskusinių minčių, Rosino monografija, be abejo, yra svar- bus ir naudingas leidinys kalbos istorikams, baltistams ir indoeuropeistams. Vieno žymiausio mūsų tarmėtyrininkų ir leksikografų Vytauto Vitkausko monografijos vertę sudaro sistemingai išdėstyta gausi autentiška tarmių medžiaga, įdomios įžvalgos ir interpretaci- jos. Juos įvertinti — specialių studijų, recenzijų uždavinys. Knyga yra autoriaus prieš porą metų apgintas habilitacinis darbas (Vitkauskas 1999), todėl šioje apžvalgoje jos turinys nebus nagrinė- jamas. Nuo habilitacinio darbo knyga skiriasi pridėta vokiška santrauka (tai kiek paredaguota buvusi habilitacinio darbo santrauka; p. 195-220), dalykine rodykle (iš esmės tai knygoje mini- mų ar nagrinėjamų žodžių rodyklė; p. 221-238), sutrumpinimų sąrašu (p. 239-254) ir tuo, kad joje, žinoma, nebėra habilitaciniu darbu apibendrinamų autoriaus mokslo darbų sąrašo. Kone trečdalis knygos dėstomosios dalies (neskaičiuojant įvadinių skyrių, išvadų ir priedų) visiškai atitinka autoriaus pirmosios disertacijos (Vitkauskas 1974; naudotasi Vilniaus universiteto bib- liotekos Rankraščių skyriuje saugomu jos egzemplioriumi, signatūra E. 76 Ds 2024) tekstą arba yra jam artimas (plg. kad ir skyrius apiee:i (e,i,i);e/i:e; u“/ uo kaitas knygoje (p. 53-65; 65— 70; 96-107) ir disertacijoje (p. 90-103, 84-86, 124-136)). Dar koks trečdalis monografijos teksto yra anksčiau paskelbta įvairiuose periodiniuose leidiniuose (žr. autoriaus publikacijų są- rašą p. 261—262). Taigi nagrinėjamoji knyga artima vieno autoriaus straipsnių rinkiniui ar rinkti- niams raštams (kad ir aptariamiems šios apžvalgos antrojoje dalyje). Ankstesnių darbų tekstas, suteikiant jiems knygos pavidalą, redaguotas. Pavyzdžiui, skyrius „Regresyvinės balsių asimiliacijos reliktai?“ (p. 128-141; plg. atitinkamą habilitacinio darbo skyrių (1999: 98-109)) sudarytas iš dviejų straipsnių — „Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse“ (Vitkauskas 1963) ir „Nauji regresyvinės bal- sių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje“ (Vitkauskas 1975) (beje, nei habilitaciniu darbu api- bendrinamų mokslo darbų sąraše (1999: 158-159), nei monografijos literatūros sąraše (p. 255— 262) šių straipsnių nėra). Didžioji pastarojo straipsnio dalis atitinka dar ir pirmosios autoriaus disertacijos tekstą (plg. Vitkauskas 1974: §§55-56). Skyriaus pabaigoje pridėtos trys naujos pastraipos (p. 139-141). Straipsnių tekstus tvarkant padaryta kai kurių pakeitimų. Išnašos sudé- 152 | ARTŪRAS JUDŽENTIS tos į tekstą arba jų atsisakyta, kai kur papildytos; iš tarminių pavyzdžių visur išbraukti į bendrinę kalbą transponuoti pavyzdžiai; pridėta žodžių škrab'is, škra.b'i linksniavimo paradigma (p. 138). Būdvardžio gražėsnis vienaskaitos paradigma (1963: 272) pakeista būdvardžio g'er'ės'n'is para- digma, šio būdvardžio daugiskaitos paradigmoje duota gretiminių formų (p. 132). Sukirčiuoti vietovardžiai, keisti kai kurie terminai: literatūrinė kalba (1963: 271) į bendrinė kalba (p. 132); dūnininkų tarmės daug kur keista į dūnininkų šnektos. Tvarkyta transkripcija, pvz., nuosekliai sužymėtas priebalsių minkštumas. Yra pataisytų korektūros klaidų, pvz., duonininkų (1963: 271, 6 išnaša) — dounininkų (p. 131, 20 išnaša); priešdėlio pa dariniai (1975: 82) — priešdėlio pa- dariniai (p. 135) ir kt. Nemažai taisytas stilius, pvz.: e eina betarpiškai prieš galūninį skiemenį (1963: 269) — e eina tiesiog prieš galūninį skiemenį (p. 128); tam tikrais atvejais yra nesvetima ir kai kurioms dūnininkų tarmėms (1963: 269) — tam tikrais atvejais yra pastebėtas ir kai kuriose dūnininkų šnektose (p. 128); tarmę, pasakyčiau, energingai veikia bendrinė kalba (1963: 271) — tarmę, pasakyčiau, stipriai veikia bendrinė kalba (p. 132) ir kt. Vis dėlto ir po redagavimo skyriuje liko klaidelių. Visų pirma, korektūros: knygos 128 ir 129 puslapiuose yra dvi a) pastraipos, o 130 puslapyje po b) pastraipos eina d) pastraipa; sėni (p. 129) — t. b. sėnis; su žodžiu (p. 129) — t. b. su žodžių; *~n (p. 129) —t. b. *en ir kt. Pasitaiko ir kai kurių transkripcijos nelygumų, pvz., Č'e' (p. 133) — t. b. ¢'e. Kai kurie pavyzdžiai tekstą perren- kant praleisti: kėli (plg. 1963: 270), šimtamėti (plg. 1963: 270), ėže: (plg. 1975: 81); du kartus išspausdintas tas pats pavyzdys šal'rėn'is (p. 135); liko skyrybos klaidų. Literatūros sąraše nėra 128 puslapyje nurodytos V. Grinaveckio publikacijos (Grinaveckis 1960). Atidaus redagavimo stinga visai knygai (leidinyje niekur neaptikau redaktoriaus pavardės), ypač tiems tekstams, kurie anksčiau nebuvo publikuoti mokslinėje periodikoje. Pavyzdžiui, pir- muosiuose trijuose įvadiniuose knygos skyriuose (p. 7—20), perkeltuose iš habilitacinio darbo (plg. 1999: 3-11), knibžda skyrybos, rašybos, korektūros, logikos, stiliaus klaidelių. Pastebėtos tokios rašybos klaidos: žemaičiuose (p. 10) plg. Žemaičiuose (p. 8); Smoczynski (p. 16, 1 išnaša) — t. b. Smoczyriski; Chilinskio (p. 19) — t. b. Chylinskio. Užkliuvo šie skyrybos dalykai: pvz. LKZ III (p. 8) — t. b. pvz., LKŽ III; tiriama ar yra išlaikoma sistema (p. 9) — t. b. tiriama, ar yra išlaikoma sistema; V. Pėteraitis, 1997 462 (p. 9) — t. b. V. Pėteraitis 1997, 462 ir kt. Netaisyklingai pavartotas padalyvis sakinyje Atidžiau nagrinėjant (t. b. nagrinėdamas) kiekvieną žodį |...) pama- tai ar suvoki (p. 10). Gausu korektūros klaidų: nuolatinio garsų junginių gludinimu (p. 7.) —t. b. nuolatiniu garsų junginių gludinimu; taisi (p. 10) — t. b. tarsi; reškimosi (p. 11) — t. b. reiškimosi; tai (t. b. taip) susiformavo vad. lingvistinės geografijos principas (p. 12); morfemastam (t. b. mor- femas tam) tikrose pozicijose (p. 12); kurie [...] dažnai pasidaro visos tautos vartojamas (t. b. vartojami) (p. 12); Toliau pamatysime |...) ir kiti atvejai (p. 12—13) — t. b. Toliau pamatysime |...) ir kitus atvejus; jaunagramatikų (p. 13) — t. b. jaunagramatikiy ir kt. Daugelyje sakinių neaiškūs loginiai ryšiai, pvz.: Tai yra gal ir menka kai kam atrodanti problema, bet kiek matome iš literatū- ros gana įvairuojanti ir laikoma ne vieno tyrinėtojo artimais dėsningiems reiškiniams ir niveliuoja- mi (skyryba!; p. 8); Reikia pasakyti, kad dialektizmu (tarmybe) literatų ir net kalbininkų vartoja- ma reikšme „bendrinėje kalboje pavartojamas tarmės žodis ar forma“ (p. 8); Kalbos dėsnis ir yra iš lyginimų šitaip nustatytas pastovus, kokioje pozicijoje istoriškai tariamas garsas susidaręs, jų junginys, morfema (p. 12) ir kt. Plg. dar: rutuliojimosi eiga, plėtra (p.7); stabiliai pakito (p. 13). Kai kurių sakinių prastas stilius, plg.: ir tai yra visiškai priimtinas toks apibendrinimas (p. 8); Kas susiduria su tarmių leksika, dialektizmų nagrinėjimas būna labai aktualus ir keblus (p. 8); mes nebežinosime, bk veikiami ir niveliuojami, ir tikrosios šnektų padėties (p. 10) ir kt. Literatūros NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 153 sąraše nėra tokių tekste minimų veikalų: Grinaveckis 1978 (p. 15), Serebrennikov 1975 (p. 15), Mažiulis 1993 (p. 16), Smoczynski 1986 (p. 16). Neišvengta pasikartojimų, pvz., p. 17-18 iš dalies kartojami tie dalykai (ir pavyzdžiai), kurie jau buvo išdėstyti p. 7. Dauguma čia paminėtų nesklandumų nepataisyti į knygą pateko iš autoriaus habilitacinio darbo. Gaila, kad šios vertingos knygos leidyba negavo valstybės institucijų paramos, kuri turbūt būtų padėjusi pašalinti ¢ia suminėtus ir kitus redagavimo bei korektūros trūkumus. Rinktiniai raštai 2001-aisiais baigti leisti Alekso Girdenio Kalbotyros darbai (1: 1962—1974, 420 p.; II: 1975— 1987, 416 p.; III: 1988-2000, 476 p., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas; I-II: 2000, III: 2001; apžvelgiami visi trys tomai). Tais pačiais metais išėjo ir Prano Kniūkštos darbų rinktinė Kalbos vartosena ir tvarkyba (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 596 p.). Aleksas Girdenis yra vienas aktyviausių, novatoriškiausių ir įdomiausių lietuvių kalbininkų. Tai plataus akiračio ir interesų mokslininkas, dialektologas, fonologas, bendrosios kalbotyros ir kalbotyros istorijos specialistas. XX a. lietuvių kalbotyroje jo išvaryta ženkli vaga — vienas iš nedaugelio mūsų kalbininkų jis sukūrė savo kalbotyros mokyklą. Pranas Kniūkšta lietuvių kalbotyroje labiausiai žinomas kaip dabartinės lietuvių kalbos vartosenos tvarkytojas, kanceliarinio (arba administracinio) stiliaus puoselėtojas, Lietuvių kal- bos institute išugdęs Kalbos kultūros skyrių, Kalbos kultūros leidinio atsakomasis redaktorius. Apžvelgiamosios rinktinės sudarytos pačių autorių. Jose sudėti per tris ar keturis mokslinio darbo dešimtmečius paskelbti straipsniai, recenzijos ir kiti rašiniai. Naujų, pirmą kartą skelbia- mų, darbų šiose knygose mažai: Girdenio — du daktaro (kandidatinės) disertacijos Mažeikių tarmės fonologinė sistema skyriai ir Jono Kabelkos vadovėlio Baltų filologijos įvadas recenzija; Kniūkštos —straipsniai „Teisės kalbos taisyklingumas ir tikslumas“, „Vietininko vartojimas veik- los sričiai reikšti“, įvairių teisės dokumentų recenzijos ir atsakymai į raštu pateiktus klausimus. Girdenio nuomone, išdėstyta drauge su Rosinu parašytoje Grinaveckio Žemaičių tarmių istorijos recenzijoje (1974), „knygos pasirodymas būtų sveikintinas, net jeigu joje nerastume nė vieno visai naujo teiginio, nes tik knygoje išryškėja teorinės koncepcijos visuma, jos stipriosios bei silpnosios pusės ir tik knyga gali tvirtai įvesti tyrinėtojo faktinę medžiagą ir teorines išvadas į mokslo idėjų apytakos ratą“ (I, p. 386). Šioje apžvalgoje nesiimama nagrinėti abiejose rinktinėse išdėstytų teorinių koncepcijų, tenkinamasi jų sudarymo, dalykinio ir kalbinio redagavimo nagri- nėjimu. Girdenio publikacijos pagal žanrus sudėtos į kelis skyrius: pirmiausia skelbiami straipsniai, po to — lingvistinės pastabos, recenzijos ir pokalbiai su pačiu autoriumi. Kiekvieno skyriaus publika- cijos išdėstytos chronologine tvarka. Kniūkštos straipsniai ir rašiniai suskirstyti pagal juose nag- rinėjamas temas. Knygą sudaro penki skyriai: „Kalbos tvarkybos nuostatos ir būdai“; „Administ- racinė ir kanceliarinė kalba“, „Įstaigų ir įmonių pavadinimai“, „Priesagos -inis būdvardžiai“, „Iš kalbos praktikos įvairovės“. Teminiu, o ne chronologiniu principu remiamasi ir spausdinant pub- likacijas kiekviename skyriuje. Abiejų autorių pratarmėse išdėstyti (Girdenio — I, p. 11-12; Kniūkštos — p. 9) tekstų pateiki- mo principai panašūs. 1. Tekstai neperdirbami ir netaisomi, atitaisoma tik viena kita vieta, tik būtinais atvejais pridedamos trumpos pastabos ar nuorodos į vėlesnius darbus (Girdenis), kai kurie ilgesni straipsniai sutrumpinti (Kniūkšta). 2. Dabartinta rašyba (Girdenis; Kniūkštos apie 154 | ARTŪRAS JUDŽENTIS rašybos tvarkymą neužsiminta). 3. Iš skyrybos taisytos tik akivaizdžios klaidos, šiaip ji palikta tokia, kokia buvusi (Girdenis; Kniūkštos apie skyrybos taisymus neužsiminta). 4. Taisytos ko- rektūros klaidos, pagal reikalą — ir fonetinės transkripcijos ženklai (Girdenis), pataisytos netiku- sios formuluotės ir stiliaus nesklandumai, išbraukti netinkami pavyzdžiai (Kniūkšta). 5. Kadangi „į kiekvieną rašinį žiūrima kaip į ano meto kūdikį“ (Girdenis), tai terminai ir „Šiaip žodžiai, kuriuos šiandien visi kaip vienas peiktume“ (Girdenis) abiejų autorių nekeičiami. 6. Šaltinių nuorodos nevienodinamos (Kniūkšta). Peržiūrėjus kai kurias perspausdinamas abiejų rinkinių publikacijas' matyti, kad išdėstytų prin- cipų jose iš esmės laikomasi. 1. Girdenio taisymai visų pirma matyti straipsnių išnašose spausdinamose pastabose. Į jas savo recenzijoje atkreipė dėmesį ir Algirdas Sabaliauskas (2002). Jos trumpos, tikslios, kritiškos ir tikrai atrodo būtinos. Iš kitų taisymų pastebėta tam tikro ankstesnių teiginių švelninimo (pvz., įterpiniu rodos I, p. 193, 11 išnašoje) ir tikslinimo atvejų (pvz., straipsnyje „Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ patikslinti den- drogramų statistiniai duomenys, II, p. 55 ir 58; Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų hierarchijoje kitaip interpretuota vyriškosios giminės i ir priebalsinio kamieno vieta, II, p. 59-60, atitinkamai modifikuotas šios šnektos linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“, II, p. 60). Visi šie ir kiti paties autoriaus taisymai didina perspausdinamų publikacijų vertę ir rinktinę daro įdomes- nę: juose atsispindi autoriaus mokslinių pažiūrų kaita, iš dalies ir lietuvių kalbotyros raida. Tik pageidautina, kad tokio pobūdžio pakeitimai visais atvejais būtų pažymėti. Nuorodos į vėlesnius ar kitus apžvelgiamoje rinktinėje spausdinamus darbus skaitytojui tikrai yra patogios: jos padeda greit susirasti reikiamą tekstą. Kniūkštos knygoje pastebimiau redaguoti ankstyvieji straipsniai. Pvz.: straipsniuose „Bejung- tukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ ir „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ yra praleistų ištisų paragrafų, išmestų sakinių ir atskirų pavyzdžių, sujungtų para- grafų, pakeistų formuluočių, nedėtos net išnaša ir lentelė. 2. Girdenio rinktinės kalbą redagavo patyrusi filologinių leidinių redaktorė Agota Sriubienė. Jos darbo rezultatai matyti visuose peržiūrėtuose tekstuose. Iš rašybos šiuolaikinimo pėdsakų galima paminėti kad ir šiuos: Prūsų lietuvių pataisyta į prūsų lietuvių (1, p. 48); pataisyti riktai: šaknies vilk- rašyba (I, p. 48); galbūt (I, p. 52, 30 išnaša), turbūt (I, p. 377, 12 išnaša; I, p. 379) rašomi kartu ir nebeskiriami; kur ne kur rašomas be brūkšnelių (I, p. 190) ir kt. Nenuostabu, kad tokios apimties specialiųjų rašmenų kupiname veikale liko ir nepataisytų dalykų, pvz.: Gramma- tiche — t. b. Grammatische (1, p. 44, 4 išnaša); V. Vairkevičiutė — t. b. V. Vaitkevičiūtė (1, p. 370, 1 išnaša); Tromso — t. b. Tromso (II, p. 51, 3 išnaša). Pavardžių formos vienuose straipsniuose ! Atidžiau peržiūrėti Sie Girdenio straipsniai ir recenzijos: „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (drauge su Z. Zinkevičiumi; I, p. 44-55), „Ką turi dūnininkai vietoj literatūrinės kalbos ie, uo“ (I, p. 190— 193), Lietuvių kalbos gramatikos dviejų pirmųjų tomų recenzija (drauge su V. Zuliu; I, p. 370-386), „Lietu- vių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos“ (II, p. 50—62), „Pridėtinis h- senuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ (II, p. 315-320), „Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (drauge su P. Skirmantu; III, p. 335-351). Iš Kniūkštos knygos panagri- nėti straipsniai: „Būgos diegti kalbos norminimo principai“ (p. 13-29), straipsnio „Kanceliarinės kalbos pradmenys Jablonskio raštuose“ dalis (p. 213-219), „Dabartinė kanceliarinė kalba“ (p. 249-254), „Be- jungtukinis, bealkoholinis ir būdvardžių priesaga -inis“ (p. 407-413), „Būdvardžiai su formantais -alinis, -arinis, -yvinis, -atinis“ (p. 413—417), straipsnio „Kaip reiškiame paskirtį“ dalis (p. 465—471). NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 155 rašomos originalios, pvz.: Schmalstiego (II, p. 61), Saussure'o (III, p. 241), o kituose (taip pat moksliniuose!) — adaptuotos, pvz.: Briukneris, Mejė, Ekblūmas (I, p. 385), Sosiūras (II, p. 351). Vietomis prie pavyzdžių stinga tarmės pavadinimo arba bendrinės kalbos sutrumpinimo (plg. III, p. 342, 344, 347-348). Kniūkštos knygoje rašybos taisymų pastebėta mažai: irracionalinis>iracionalinis (p. 414); ne kaip > nekaip (p. 470); neišretinti žodžiai Funkcinis tikslingumas (p. 27); pataisyta pavardės Sirvydo rašyba (p. 18). Pataisyti kirčio ženklai Zmoniskas > Zmoniskas (p. 407), aukso > aukso (p. 408); uždėtas kirčio ženklas žodyje dekoracinis (p. 416), žodyje vienos,atvirkščiai, kirčio ženklas nuimtas (p. 28). Viena kita klaidelė įsivėlė cituojant Jablons- kio raštus: spausdintus (p. 218) — t. b. spauzdintus; reikia susirašyti (p. 218) — t. b. reikią susira- šyti. Būgos raštų citatose taip pat pasitaiko netikslumų: turi būti kula-raisas, o ne kūla-raišas (p. 19), 6bul-mušas, o ne obuol-mušas (ten pat), žodis stiklas svetimžodžių sąraše kažkodėl išvirto į žodį stalas (p. 22), sangrąžinė forma austis pakeista paprastąja austi (p. 23), vietomis nuimti buvę kirčio ženklai. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos var- tosena“ citatoje taip pat „taisytos“ kai kurios formos: nebegalime (p. 141) — t. b. nebegalima; noromis nenoromis (p. 141) — t. b. noroms nenoroms. Knygoje ne iki galo suvienodinta asmen- vardžių rašyba, plg.: Leskynas (p. 17) ir E. Sepiro (E. Sapir) (p. 74). 3. Girdenio rinktinės tekstuose, kaip teigiama ir pratarmėje, pataisytos kai kurios skyrybos klaidos, pvz.: išskirti įterpiniai iš vienos pusės (I, p. 45), Iš kitos pusės (I, p. 46); tokie pavadini- mai, kaip dzūkai, kapsai [...], neabejotinai yra odioziniai (1, p. 52); nebeskiriama padalyvinė laiko aplinkybė jomis negalima remtis klasifikuojant tarmes (I, p. 47). Viena kita nepataisyta klaidelė vis dėlto liko: paliktas nereikalingas kablelis po žodžio rodo sakinyje Tokie redukuoti balsiai kaip fonemos egzistuoja ir vad. „Mūšos upyne“ — tai rodo, ne tik kvazihomonimų |...) skyrimas, bet ir daugybė kitų ypatybių (I, p. 49, 20 išnaša); taip pat sakinio O, jy neatsisakant pradžioje (I, p. 380). Nors nusistatyta skyrybos nedabartinti, tačiau vienu kitu atveju to nesilaikyta, todėl atsira- do skyrybos nelygumų. Pavyzdžiui, lyginamieji posakiai vienais atvejais neskiriami, o kitais atve- jais — skiriami, plg.: žodžio gale visada yra daugiau balsių negu atitinkamuose negalūniniuose skiemenyse (I, p. 49) ir galūniniuose skiemenyse yra mažiau balsių, negu atitinkamuose negalūni- niuose (ten pat); Ik. ie, uo atitikmenys skamba trumpiau, negu y, ū atitikmenys (I, p. 191); ne toks puikus dialektologas, kaip K. Jaunius (I, p. 192). Iš gramatikos dalykų reikia paminėti nepataisy- tą neiginio kilmininką sakinyje tokie skaičiavimai įprastines latvių linksniuočių klasifikacijas iš esmės nepakeistų (II, p. 61, 19 išnaša). Kniūkštos tekstų skyryba taip pat tvarkyta. Pataisytos buvusios klaidos, pvz.: padėtas kablelis prieš pasikartojantį jungtuką sakinyje kilmininkas gali reikšti ir priemonės paskirtį, ir seikimąjį dalyką (p. 467); išbrauktas dvitaškis prieš pavyzdžius sakinyje vartoti neutralius barbarizmus, tokius kaip dūšia, ūlyčia, adyna, lenciūgas, Būga niekam nėra siūlęs (p. 28); išmestas kablelis po mat sakinyje Mat būdvardžiai |...) rodo daiktavardžiu žymimo daikto trūkumą (p. 411-412); panaikintas kablelis po visų pirma (p. 13); prieš išplėstinę laiko aplinkybę sakinyje principai, kuriais jis rėmėsi dirbdamas norminimo darbą (p. 14). Peržiūrėtuose tekstuose dar liko skyrybos nenuoseklumų. Pavyzdžiui, sakinyje romėniškas skaitmuo reiškia raštų tomą, arabiškas — puslapį (p. 15, 7 išnaša) įdėtas brūkšnys, tačiau panašiame sakinyje pirmąją slaviška laikė A. Leskynas [...] dvi paskutiniąsias kurį laiką pats Būga (p. 17) brūkšnio nėra. Prieš lyginamąjį posakį saki- nyje neturėjo tokios įtakos kaip Jablonskis (p. 14) kablelis neberašomas, tačiau daugeliu atvejų šioje vietoje jis paliktas, plg.: būdvardis begalinis nėra visai toks pat, kaip, sakysim, besotinis ar 156 | ARTŪRAS JUDŽENTIS beakuotinis (p. 410), Lietuvių kalboje buvusi paskirtis reiškiama tomis pačiomis formomis, kaip ir kiekviena paskirtis (p. 471). Tas pat ir skirtumo lyginamuosiuose posakiuose: sakiniuose Kažin ar galima prieštarauti, kad beverstūvis plūgas [...] patogiau negu beverstuvinis [...]? (p. 410), Daugeliu atvejų teiktinesni literatūrinei kalbai yra būdvardžiai ddogminis, problėminis [...] negu dogmatinis, problematinis [...] (p. 417) kablelis prieš jungtuka nebededamas, tačiau dauge- liu panašių atvejų jis paliktas, plg.: Tuose sakiniuose naudininkas labiau priklauso veiksmažo- džiams ar dalyviams [...), nekaip daiktavardžiams |...) (p. 470). Kablelio, atrodo, reikėtų sakinyje Kitame vėliau rašytame straipsnyje (p. 19), nes kalbama ne apie kelis vėliau rašytus straipsnius, O apie tą patį straipsnį, kuris buvo parašytas vėliau. Nereikalingi kableliai sakiniuose Toleruodamas gretimybes, Būga rūpinosi neuždaryti durų į literatūrinę kalbą tarmių lobiams (p. 28); Savo straips- niuose ir kitokiuose raštuose, kalbėdamas apie tuos dalykus, Jablonskis vartoja jiems nusakyti reikalingus žodžius ir pasakymus (p. 214). Skyryba neleistinai „Šiuolaikinta“ Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ citatoje (p. 141). 4. Pataisytų korektūros klaidų ar tiesiog riktų Girdenio tekstuose gana daug. Pavyzdžiui, pa- taisyta iškritusi eilutė lentelėje „Pagrindiniai transkripcijos rašmenų rinkinio FONTRA ženklai“ (III, p. 339); pataisytas autoriaus straipsnio pavadinimas (II, p. 56, 11 išnaša). Vienas kitas dalykėlis vis dėlto liko pražiūrėtas: klaidingai nurodytas pirmosios straipsnio „Pridėtinis h- se- nuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ publikacijos tomas (II, p. 315) — turi būti ne 22(2), o 23(2); lentelėje „Šaukėnų šnektos linksniavimo tipų panašumo indeksai“ (II, p. 59) įsivėlė klaidelės: i,ir C, indeksas nesuapvalintas, 0 i „ir C,indeksas buvo (ir turbūt turėtų būti) ne 0,7, 0 10,7. Netikslus naujas tarmių skirstymo žemėlapis, pridėtas prie straipsnio „Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ (I, p. 55): jame ne tik mažiau gyvenamųjų vietų, bet ir nebeliko tarpinių šnektų tarp vakarų aukštaičių šiauliškių ir žemaičių bei rytų aukštaičių tarmių, Vabal- ninko patarmės (ji padaryta širvintiškių tarmės dalimi). Straipsnyje „Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rašmenys“ (III, p. 335-351) autoriaus drauge su P. Skirmantu aprašytas specialiai tarminiams tekstams skirtas šriftų komplektas FONTRA, duota jo taikymo pavyzdžių. Rengiant spaudai nagrinėjamus raštus buvo graži proga pasinaudoti šio šriftų komplekto teikiamomis ga- limybėmis ir tarmių duomenų pateikimą rinkinyje suvienodinti. Pavyzdžiui, straipsnyje „Dėl lie- tuvių kalbos tarmių klasifikacijos“ priebalsių palatalizacija žymima „minutės“ ženklu, dažniau- siai rašomu virš raidės; priebalsių minkštumas žymimas ir prieš priešakinės, ir prieš užpakalinės eilės balsius, o šalia esančiame straipsnyje („Mažeikių (šiaurės vidurio dounininkų) tarmės po- kirtiniy skiemenų priegaidės“, žr. I, p. 56-75) priebalsių palatalizacija žymima lankeliu virš rai- dės; be to, žymimas tik priebalsių, einančių prieš užpakalinės eilės balsius, minkštumas. Juo labiau, kad paties autoriaus rašoma: „Palatalizaciją ir palataciją kai kas yra žymėjęs ir kitaip: t', d', b', p, €. Bet šiuos ženklus patartina vartoti tik cituojant atitinkamus senesnius darbus, taip pat kai tikslinga tam tikruose kontekstuose skirti menkesnę ir stipresnę palatalizaciją“ (III, p. 345). Net vieno straipsnio tekste ir lentelėje skirtingai transkribuojami tie patys tarminiai bendrinės kalbos žodžio gyva atitikmenys (plg. I, p. 50 ir I, p. 54). Straipsnyje „Pridėtinis 4- senuosiuose lietuvių raštuose — priegaidės ženklas?“ palyginti tiksliai perrašyti Daukšos Postilės pavyzdžiai. Vis dėlto jiems perrašyti pritrūko kai kurių rašmenų, pavyzdžiui, p (musimp 33,,, ne musimp' II, p. 316), f (efi 173,,, ne eft’ II, p. 315 ir kitur), i (giwj 521,,, ne giwj II, p. 316 ir kitur); apibendrin- tas j rašmuo net ir ten, kur aiškiai matyti 3 (įmogui 92.,, ne įmogui 11, p. 316 ir kitur). Pavyz- džiuose pasitaiko ir klaidų, pavyzdžiui, turi būti ne pafdulis horė liksminas (11, p. 319), o pafau- lis horė likfminas 214, ir kt. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 157 Kniūkštos rinktinėje nemaža stiliaus taisymų, pvz.: išbrauktas pasikartojantis įvardis jo saki- nyje Ta „nuodėmė“ labiausiai trukdo objektyviai vertinti jo indėlį į kalbos praktiką ir [jo] reikšmę literatūrinei kalbai (p. 13); siekiant išvengti žodelio pasikartojimo įvardis Bet kurio pakeistas į Viso: Viso norminamojo darbo pagrindas yra konkrečioji kalbos medžiaga, bet Būga kalbos fak- tus ypač vertino ir ypač jais rėmėsi (p. 18). Pastarajame sakinyje neįprastai pavartotas jungtukas bet: jame, atrodo, geriau tiktų o. Sakinys yra kanceliarinės kalbos terminų, kurių dalis atėjo iki mūsų dienų pataisytas yra tokių kanceliarinės kalbos terminų, kurie atėjo iki mūsų dienų (p. 215). Pakeisti atskiri žodžiai, pvz.: tyrinėtojas pakeistas žodžiu tyrėjas (p. 29), žodis baltinius pakeistas žodžiu marškinius (p. 465). Yra žodžių tvarkos pakeitimų, pvz., sakinyje skaitytojas ne tik rastų reikiamus faktus, bet ir suprastų juos >juos suprastų (p. 253). Veiksmažodžiai sukeisti vietomis pavyzdžiuose išvažiavo malkų, išvyko mokytis (buvo išvyko malkų, išvažiavo mokytis) (p. 465, 2 išnaša). 5. Terminų Girdenio rinkinio pratarmėje žadėta nekeisti. Daugeliu atvejų taip ir padaryta, pvz., palikta aksiomatiškai (1, p. 383) ir kt. Vis dėlto šios nuostatos laikytasi nenuosekliai: termi- nas maksimumų metodas pakeistas į vidurkių metodas (II, p. 55); prosodine pataisyta į prozodine (1, p. 48) ir kitur, grafemų pakeistas rašmenų (III, p. 335). Be reikalo akademinės gramatikos apibūdinimas aprašomojo-norminio tipo pataisytas į aprašomojo-norminamojo tipo (I, p. 384): būtent taip jos pobūdį nurodytame puslapyje (Ulvydas, red. 1965: 3) apibrėžė redak- torius. Atskirų žodžių vartosenos perspausdinamuose tekstuose Girdenio taip pat žadėta netai- syti. Tikrai, juose paliktas priešpriešos reikšme vartojamas jungtukas tuo tarpu kai (1, p. 53); Tuo tarpu (11, p. 51); nepakeista žodžių tvarka įterpinyje žodžiuose tipo dienélé, dienos (I, p. 52). Vietomis, nors autoriaus ir nebuvo numatyta, kalbos kultūros ir stilistikos dalykai taisyti, pvz.: sudėtingos sandaros sakinys Kalbamąsias konstrukcijas... (1, p. 378) suskaidytas į du trumpes- nius; kiekybinio lyginimo jungtukas kaip... taip ir pakeistas jungtuku tiek... tiek ir (III, p. 337); kai kur ilgosiomis pakeistos autoriui būdingos trumposios formos, pvz., nutrūkusi vietoje nutrū- kus (III, p. 350). Terminų keitimo P. Kniūkštos knygoje nepastebėta. 6. Knygos Kalbos vartosena ir tvarkyba išnašos, kaip rašoma pratarmėje, nevienodintos. Jose pasitaiko ir klaidelių, pvz., netikslus P. Skardžiaus veikalo „Ankstyvesnė ir dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena“ pavadinimas (Ankstesnė...) ir leidimo metai (1971, o ne 1968) (p. 141, 2 išnaša). Literatūros nuorodos nesuvienodintos ir Girdenio raštuose: plg., pavyzdžiui, A. Rosinas, Šaukėnų šnektos ia, € ir i kamieno daiktavardžiai, — Kalbotyra XXIII (1) (1971) 53 (1, p. 251, 54 išnaša) ir A. Ro sin as. Šaukėnų šnektos ia, € ir i kamieno daiktavardžiai. — „Kalbotyra“, 1971, t. XXIII (1), p. 49-54 (II, p. 56, 11 išnaša). Tai, kad jos gana margos, pripažįsta ir pats autorius (plg. I, p. 11), tačiau jas sutvarkyti nebūtų buvęs jau toks nenuveikiamas darbas. Abiejų rinkinių pabaigoje spausdinamos rodyklės, kurios tokio pobūdžio leidiniuose labai rei- kalingos. Kniūkštos knygoje įdėta net penkių dalių rodyklė. Iš esmės tai dvi rodyklės : dalykinė (p. 579-586) ir žodžių bei žodžių junginių (p. 586-589). Girdenio Kalbotyros darbų trečiojo tomo pabaigoje įdėta vieno puslapio teminė rodyklė (III, p. 473) ir gana ilgas bendraautorių, padėjėjų bei konsultantų sąrašas (III, p. 474-475). Teminė rodyklė tokiam leidiniui aiškiai per menka: ne ką didesnė ir informatyvesnė už bendrą visų trijų tomų turinį, kurio, beje, rinktinėje nėra. Rodyklė sudaryta iš straipsnių pavadinimų — joje nurodoma tik straipsnio pradžia (į tai 158 | ARTŪRAS JUDŽENTIS atkreiptas dėmesys tomo pratarmėje), todėl iš tiesų tai tėra teminė straipsnių rodyklė. Kai kurie rodyklės antraštiniai žodžiai klaidina, pavyzdžiui, radęs joje temą Dialogai gali pamanyti, kad nurodomuose puslapiuose Girdenio rašyta apie šią diskurso ar teksto rūšį — dabartinėje kalboty- roje tai gana populiari tema. Deja, nurodytose vietose skaitytojas ras ne mokslinius straipsnius, o dialogus su pačiu autoriumi. Beje, niekur neparašyta, kas rodyklę sudarė. Antrasis sąrašas savo- tiškai įdomus todėl, kad rodo autoriaus kolegialumą, bendro darbo pomėgį. Sąraše ir mokytojai (Jonas Kabelka, Leonas Valkūnas, Zigmas Zinkevičius), ir kolegos (daugiausia bendradarbiauta su Aldonu Pupkiu, Albertu Rosinu, Bonifacu Stundžia bei Vladu Žuliu), ir gausus mokinių būrys. Nė vienoje rinktinėje neradau jų autorių bibliografijos (nors Girdenio bibliografija sudaryta ir išleista atskira brošiūra, kurios išėjo net du leidimai (plg. Skirmantas, red., 1997), tereikėjo ją tik perkelti į raštus). Bibliografijos atspindėtų autorių mokslinės minties raidą, produktyvumą, ma- tytųsi, kurios publikacijos į rinktines nepateko. Girdenio rinktinėje kiekvienas straipsnis turi anglišką, o kai kurie — dar ir kitomis kalbomis parašytas santraukas. Kniūkštos knygoje trumpa angliška santrauka įdėta po rodyklių (p. 591— 594). Nagrinėjamus leidinius sieja ir tai, kad abu jie paremti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos. Girdenio mokslo darbų rinktinė išleista Danguolės Mikulėnienės iniciatyva, jos ir redaguota. Už skatinimą knygą parengti ir pagalbą leidžiant Danguolei Mikulėnienei pratarmėje atskirai dėkoja ir Kniūkšta. Raštijos palikimo leidimai 2001-aisiais išėjo nauja Guido Michelinio parengta knyga — Jonas Bretkūnas. Giesmes Du- chaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai (Vilnius: Baltos lankos, 2001, 301 p.). Tais pačiais metais naują knygų seriją pradėjo leisti žurnalas Archivum Lithuanicum. Ji pavadinta Bibliotheca Archivi Lithuanici ir skirta didesnės apimties straipsniams bei šaltiniams senųjų tekstų istorijos, socialinio kalbos konteksto ir tradicinės filologijos tematika. Pirmosios šioje serijoje išėjo Giedriaus Subačiaus parengta knyga Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendri- nės kalbos konjunktūra (Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 128 p.) ir Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo, parengė Vaidotas Rimša (Vilnius, Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2001, 180 p.). Visi trys leidiniai turi savitų sandaros bruožų. Michelinio knygos pagrindą sudaro Jono Bret- kūno 1589 metais išleisti veikalai, jų tekstai ir šaltiniai su komentarais. Knygos pradžioje yra trumpas įvadas lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis (p. 7-15). Kaip priedas knygoje išspausdinti „Pavyzdžiai iš vokiškų bei lotyniškų XVI a. knygų“ (p. 279-289) (tai kai kurių pirminių origina- lų atskirų vietų fotokopijos) ir „Tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes“ (p. 290—299), kuris pa- dės skaitytojui susirasti reikiamą tekstą; be to, jame apibendrintai nurodomas lietuviškų vertimų santykis su originalais. Subačiaus knygoje svarbiausia yra studija apie Kasakauskio pažiūras į bendrinę kalbą, jai ir skiriama daugiausia vietos (p. 11—66), o rankraštinės Kasakauskio pasta- bos apie Valančiaus Žemaičių vyskupystės kalbą (p. 69-124) (skelbiamos pirmą kartą!) spausdi- namos tik kaip priedas. Rimšos parengto leidinio didžiąją ir svarbiausiąją dalį sudaro Jano Ma- leckio traktato Defensio verae translationis corporis Catechismi in linguam polonicam ir jo lietuviško vertimo publikacija; nemažas skyrius „Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika: Martyno NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 159 Mažvydo aplinka“ (p. 9-33) tėra šios publikacijos įvadas. Po jo įdėtas šaltinių ir literatūros sąrašas (p. 34-37) ir įvado santraukos vokiečių (vertė Frankas Zuberis, p. 38-40) bei lietuvių (p. 41-42) kalbomis. Michelinio parengtos knygos įvade aptartas Bretkūno Kollectų — seniausios išlikusios lietuviš- kos maldaknygės, giesmynų Giesmes Duchaunas ir Kancionalas tekstų bei melodijų šaltiniai, išryškinti Bretkūno naujai skelbiami vertimai. Toliau įvade paaiškinti tekstų bei melodijų publi- kavimo ir tekstų perrašymo principai. Drauge su leidinio recenzentais (plg. Kabašinskaitė 2002: 216-217; Karaciejus 2002: 320) tenka pripažinti, kad toks įvadas mokslinei Bretkūno raštų publikacijai per menkas: jame liko neatskleisti kai kurie esminiai skelbiamų tekstų kilmės, anks- tesnių tyrimų, rankraštinių giesmių autorystės klausimai. Subačiaus studija Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra pratęsia jo ankstesnius XIX amžiaus žemaičių raštijos tyrimus, visų pirma monografiją Žemaičių bendrinės kalbos idėjos (1998): studijoje taikoma ta pati tyrimo metodika, panašūs aprašymo aspektai ir dėstymo tvarka. Išsikeltą tikslą — atskleisti Kasakauskio pažiūrų į bendrinę kalbą raidą bei kon- junktūrą, prie kurios jis taikėsi (p. 12), — autoriui pavyko pasiekti: skaitytojas susidaro pakanka- mai aiškų supratimą apie šio XIX amžiaus kultūros darbininko nuostatas bendrinės kalbos at- žvilgiu ir jų kaitą nulėmusias aplinkybes. Gerai atskleidžiama Kasakauskio kalbos tarminio pamato kaita, kalbinės strategijos teritorinė orientacija, polinkis bendrinės kalbos taisykles grįsti teori- nėmis nuostatomis, ne vien vartosena. Rašomosios ir šnekamosios kalbos santykio Kasakauskio raštuose svarstymai atrodo neturį pakankamo pagrindo: galiausiai paties autoriaus daroma išva- da, kad „Kasakauskis tebesijautė pirmojoje — tarmės parinkimo bk stadijoje, kai šbk [šnekamo- sios bendrinės kalbos — A. J.] problema dar net nėra numatoma“ (p. 61). Kai kurie studijos teiginiai ir pati tyrimo metodika kelia abejonių. Klaidingai nustatyta Kasakauskio gimtoji šnekta — ji priklauso pietų žemaičiams raseiniškiams, o ne varniškiams (žr. Vitkauskas 2002 ir ten nuro- dytą literatūrą) — vėliau neleidžia autoriui teisingai palyginti pasirinktų „Žžemaitiškųjų“ ir ,,auks- taitiškųjų“ Kasakauskio kalbos ypatybių: vakarų aukštaičių [an] atitikmenų (p. 33-34), žemaičių afrikatų dėsnio veikimo (p. 34) ir kt. Abejonių kelia žemaitiškų kalbos ypatybių „pastebimumo“ žemaičiams kriterijaus apibendrinimas, jo nustatymo būdas ir trijų pakopu skyrimas. Nagrinėja- moji studija kaip tik rodo, kad vėlesniuoju kūrybos laikotarpiu „žemaitindamas“ savo raštų kalba Kasakauskis nuosekliau nekeitė kai kurių „lengviausiai pastebimų“ aukštaitybių (dvibalsių žo- džių gale į žemaičių [a] arba [€], vienaskaitos naudininko galūnės), tačiau keitė kai kurias „vidu- tiniškai pastebimas“ ypatybes (stengėsi nuosekliai žymėti paplatėjusį žemaitišką [e], vartojo že- maitiškas vienaskaitos imperatyvo, net veiksmažodžių esamojo laiko „trečiojo asmens“ galūnes) (plg. p. 33,40ir 21). Tas pat ir su „vidutiniškai žemaičiams pastebimomis“ žemaitybėmis. Vadinasi, Kasakauskiui žemaitiškų kalbos ypatybių „pastebimumo“ hierarchija buvusi kitokia, nei tiems trims XIX a. pradžios autoriams, kurių kalbos pagrindu ši hierarchija nustatyta monografijoje Žemaičių bendrinės kalbos idėjos (Subačius 1998: 32-39). Visi žemaičiai autoriai Subačiaus ma- tuojami vienu masteliu. Tačiau nekintamų visame žemaičių plote fonologijos ar gramatikos ypa- tybių nėra daug. Ypač dažnai iš bendrų dėsnių iškrenta pietų žemaičiai raseiniškiai — tipiška pereinamoji tarmė iš vakarų aukštaičių į žemaičius (Zinkevičius 1994: 107, 109). Pavyzdžiui, tariamosios nuosakos vienaskaitos pirmojo asmens forma su -¢io Subačiaus laikoma viena iš žemaičių tarmių ypatybių sunkiausiai pastebima. Tačiau žemaičių pietryčiuose (daug kur pagre- čiui) vartojamos atitinkamos formos su -čia ir -čiau, vietomis ir su -¢ (Morkūnas, red., 1991: 103 žemėlapis; Zinkevičius 1966: 263). Formos su -čiau taip pat plačiai vartojamos ne tik aukštaičių, 160 | ARTŪRAS JUDŽENTIS betir dalies žemaičių (ten pat). Autorius pats teigia, kad „Kasakauskio gimtosiose vietose <...> šios formos pabaiga -¢iau <...> nesiskiria nuo dalies vakarų aukštaičių“ (p. 14). Taigi Kasa- kauskio gimtojoje šnektoje galėjo būti vartojamos formos ir su -čio, ir su -čia; jų kaitaliojimo nereikėtų laikyti nei aukštaitinimo (kaip teisingai daroma p. 14), nei žemaitinimo (kaip daroma p. 23) požymiu. Tad ar nebūtų geriau kiekvieno žemaičio autoriaus kalbos santykį su aukštaičių tarmėmis visų pirma nustatyti pagal individualius, atsižvelgiant į jo tarmę parinktus, kriterijus? Kaip ir ankstesnėje monografijoje, Subačius daug dėmesio skiria Kasakauskio veikalų rašybai: studijoje gerai atskleisti gramatikos ir vėlesniųjų tekstų rašybos skirtumai (p. 45), įžvalgiai ištirta Išguldymų Šventų Evanelijų kiriliškoji rašyba (įtikinamai įrodyta, kad ši knyga „buvo pirmiau parašyta lotyniškomis raidėmis, ir parašyta paties Kasakauskio“ (p. 45)), atskirai išnagrinėta citatų iš Giedraičio Naujo Testamento rašyba ir kalbos ypatybės. Remiantis Kasakauskio rašybos raida tvirtai nustatyta, kad pastabas apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę jis parašė ne 1866 metais, kaip manė Vaclovas Biržiška, o anksčiau, tarp 1848 ir 1863 metų. Studijos pabaigoje autoriaus daroma svarbi išvada, kad Kasakauskio gramatikos, kuri buvo „pirmoji ir vienintelė spausdinta originali lietuvių kalbos gramatika“ (p. 61), siūlomos normos pasekėjų nesulaukė, kitų šio autoriaus veikalų kalbos įtakos amžininkams taip pat nematyti. Rimšos parengtos knygos įvade trumpai apžvelgiami Maleckio ir Sekluciano gyvenimas bei veikla, jų katekizmų vertimo bei spausdinimo aplinkybės, sandara, nurodomi bibliografiniai duo- menys. Toliau detaliai aprašoma Maleckio ir Sekluciano polemika. Daug dėmesio skiriama jos turiniui (išrinktos ir referuotos šešios Maleckio formuluotės, kurias jis pats laikė geresnėmis nei kitų vertėjų, ir trylika Maleckio katekizmo vietų, kurias peikė Seklucianas), mažiau — argumen- tams. Kaip ir dera, atskirai aptariamos polemikos sąsajos su Mažvydo katekizmu. Rimšos ati- džiai suregistruoti poleminių veikalų ir lietuviškojo katekizmo sutapimai bei skirtumai. Daroma gana atsargi išvada: nors Mažvydo atsižvelgta „ne į visus diskutuotus ir Maleckio siūlytus verti- mo variantus“, tačiau „akivaizdu, kad jis nutolo nuo SeK būtent tose vietose, dėl kurių jau keletą metų Prūsijos kunigaikštijoje virė karšta diskusija“ (p. 31). Rimšos atliktas lyginimas rodo, kad Maleckio ir Sekluciano polemika Mažvydui buvo ne tik žinoma, bet ir padarė tam tikrą įtaką pirmosios lietuviškos knygos sandarai, kalbai bei stilistikai, todėl atitinkamu požiūriu tiriant Mažvydo katekizmą būtina į šią įtaką atsižvelgti. Įvado pabaigoje pateikiama naujų, gana įtikina- mų argumentų pirmosios lietuviškos knygos datavimo klausimu. Rimšos nuomone, Mažvydo katekizmas „turėjo pasirodyti 1547-ųjų pradžioje, o Defensio galėjo būti parašytas iki 1547 metų birželio, t. y. tarp MžK ir Sekluciano Didžiojo katekizmo“ (p. 33). Tekstų publikavimo principai visuose trijuose leidiniuose panašūs. J. Bretkūno tekstų faksimi- lė spausdinama pagrečiui su jų šaltiniais, pateikiami ir melodijų šaltiniai. Skirtingai nei serijos Bibliotheca Archivi Lithuanici knygose, pirminiai tekstai pateikiami supaprastinta rašyba — „per- rašyti dabar vartojamomis raidėmis“, o melodijos — „nekeičiant šaltinių rakto į smuiko raktą“ (p. 8). Tekstų perrašymo principai parengėjo detaliau neišdėstyti ir kelia tam tikrų abejonių (plg. Kabašinskaitė 2002: 220-222). Kadangi publikuojami Bretkūno tekstai parengėjo neaprašyti, nežinia, kiek fotokopijų dydis atitinka originalą. Rankraštinių giesmių fotokopijos beveik ne- įskaitomos, todėl jų perrašas būtų buvęs labai pageidautinas (plg. Karaciejus 2002: 323). Bret- kūno tekstus perrašant padaryta klaidelių. Be ankstesnių recenzentų nurodytų, galima paminėti dar šias iš įvado: praschom (p. 7) — t. b. prascham (plg. faksimilę p. 227); Sussimilstantis (p. 7) — t. b. Sussimilstansis (plg. p. 228); po versikulu (p. 7) — t. b. po versikuly; Tewe (p. 7) — t. b. Tlewe (plg. p. 251); dqgusu (p. 7) — t. b. dangui (plg. p. 251); nu (p. 7) — t. b. ne (plg. p. 53); NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 161 Adoma (p. 7) — t. b. Adama (plg. p. 88); vieno (p. 7) — t. b. wieno (plg. p. 94); malonus (p. 8) — t. b. Malonus (plg. p. 113); Bagotas (p. 8) — t. b. Bagots (plg. p. 127); „išskyrus Biblijos eilutę nr. 16gale“ (p. 8) —t. b. „išskyrus Biblijos eilutę giesmės nr. 16 gale“; Diewiu (p. 8) — t. b. Diewui (plg. p. 198); fenomenologija (p. 9) — t. b. fenomenologiją. Palyginus Mažvydo Gesmių chriksczoniskų perrašas duotas prie dvidešimties pirmųjų Giesmių Duchaunų rinkinio giesmiy su faksimile (nau- dotasi to paties autoriaus parengtu leidiniu, žr. Michelini 2000), rasta tokių klaidelių (be antro- sios didžiosios raidės rašymo, ligatūrų ir [u] rašybos): Chriksczoniskose (p. 21, 1 išnaša ir dauge- lyje kitų išnašų) — t. b. Chriksczoniskase (plg. Mz, p. 149); Kyrieeleison (p. 24) — t. b. Kirieeleison (plg. Mz, p. 182); Genklus (p. 25) — t. b. Geklus (plg. Mz, p. 185); tikraghi (p. 34) — t. b. tikragi (plg. Mz, p. 313); naboyne (p. 34, 2 išnaša) — t. b. nabožne (plg. p. 300); traice (p. 37) — t. b. Traice (plg. Mž, p. 365); Kyrieleison (p. 38) — t. b. Kirieleison (plg. Mž, p. 389); prisch (p. 38) — t. b. prischs (plg. p. 389); werksme paklusnuma (p. 42) — t. b. werksme | paklusnuma (plg. Mz, p. 383); zaisdu (p. 45) — t. b. Zaisdu (plg. Mz, p. 236). Daug netikslumų liko ir „Tekstų sąraše pagal pirmąsias eilutes“, pvz.: Allmechtiger (p. 290) — plg. Almechtiger (p. 234); sunus (p. 290) — t. b. Sunus (plg. faksimilę p. 166); Christe / diena (p. 290) — t. b. Christe diena (plg. p. 105); auffge- faren (p. 291) — plg. auffgefahren (p. 249); Dekawokem (p. 291) — t. b. Diekawokem (plg. p. 171)irkt. Literatūros nuorodos po įvado (p. 9) duotos nenurodant autorių vardų, leidimo metų, leidyklos. Tai gal ir būtų suprantama, jeigu šiuos duomenis būtų galima rasti knygos gale esančio- je bibliografijoje (p. 301). Tačiau joje nėra nei Gerullio Senųjų lietuvių skaitymų, nei Biržiškos Rinktinių mūsų senovės raštų, nei Koženiauskienės knygos XVI-XVII amžiaus prakalbos ir dedi- kacijos bibliografinių duomenu. Kasakauskio pastabų apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę tekstas pateikiamas fotografuotas, transkribuotas ir išverstas į lietuvių kalbą. Skelbiamas rankraštis parengėjo neaprašytas, todėl negalima spręsti, ar nuotraukos yra originalo dydžio. Palyginus kai kurias originalo ir jo perrašo bei vertimo vietas matyti, kad transkribuota ir versta parengėjo kruopščiai bei atidžiai. Didžiau- sias publikacijos trūkumas — nesudaryta lietuviškų žodžių rodyklė (knygoje yra tik „Asmenų rodyklė“), kuri padėtų greit susirasti reikiamą žodį, gramatinę formą ar teksto vietą. Be tokios rodyklės žodynininkams ir gramatikams sunku publikacija pasinaudoti. Maleckio Defensio faksimilė publikuojama pagrečiui su perrašu (transkribuotu tekstu). Atski- rai išspausdintas lietuviškas veikalo vertimas. Faksimilė skelbiama su dalykinėmis, tekstologinė- mis ir kalbinėmis pastabomis. Spaudai rengiamą perrašą su originalu sutikrino ir tekstologines pastabas parašė leidinio mokslinė redaktorė Jolanta Gelumbeckaitė. Sprendžiant pagal rankraš- čio aprašymą (p. 12) originalo faksimilė nežinia kodėl geru penktadaliu sumažinta. Teksto perra- šas parengtas kruopščiai. Atidžiau palyginus kelis faksimilės ir perrašo puslapius, abejonių sukė- lė vos viena kita smulkmena, pvz., 47 ir 57 puslapiuose pažymėtos, bet neišspausdintos atitinkamai 3 ir 16 išnašos; 210 išnašoje (p. 139) vietoje quod turėtų būti Quod. Defensio vertimas atliktas gana išradingai, nors vienas kitas dalykas jame užkliuvo (dėl teologinių sąvokų vertimo žr. Ali- Sauskas 2002). Pavyzdžiui, įvade neteisingai interpretuojama Defensio 20v,—21r,, vieta: tai, kad frazę retenta Junt Maleckis lenkiškai išvertė jadsierjane fg, Seklucianui neatrodo teisinga (kaip teigiama p. 27), priešingai, dėl tokio vertimo jis Maleckiui priekaištavo: Poftea reprehendis me...; Lo. per te adactus 2v,;: lie. tavęs verčiamas = tavo verčiamas; lo. Ablatiuo 3v,„4r.: lie. Įnaginin- kas — būtų buvę geriau palikti lotynišką linksnio pavadinimą abliatyvas (plg. p. 168, kur ablativus išversta vietininkas!); lo. paradigma declinationis 4r,, 19v , : lie. linksniavimo pavyzdys, pa- vyzdį = linksniavimo paradigma, paradigmą, kaip ir kitose vietose (pvz., p. 150); lo. preefens vel 162 | ARTŪRAS JUDŽENTIS preeteritum tempus 6r : lie. būsimąjį ir būtąjį laiką = esamąjį ir būtąjį laiką ir kt. Maleckio ir Mažvydo katekizmai įvade cituojami tiksliai, tačiau stebina vietomis netiksliai perrašytos čia pat publikuojamo Defensio citatos, pvz., vietoje ut sis longeuus super terram (p. 25 ir 31) turi būti vt Jis longeuus fuper terram (Def Šv.. ,„); vietoje 3tądže (p. 26) turi būti 3tąd3je (Def 13v,,) ir kt. Vertime ne visur pamatuotai rašomos didžiosios ir mažosios raidės (plg. „crediderit yra būsimojo laiko, o BabtiJatus — būtojo“ (p. 167)), nesuvienodinta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba (plg. Frydrichas Stafilas (p. 7) ir Jano Janowo (ten pat), Stanistawas Rospondas (ten pat); į Marien- werderį (p. 15), bet Naujajame Sonce (p. 15), Elko bažnyčios (p. 15 ir toliau)). Apibendrinant pasakytina, kad Guido Michelinio leidinys Jonas Bretkiinas. Giesmes Duchau- nas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai, nors parengtas ir ne itin kruopščiai, yra labai svarbi publikacija kalbos, kultūros istorikams, filologams ir muzikologams. Giedriaus Subačiaus knyga Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra reikšminga visų pirma lietuvių kultūros tyrėjams, raštijos ir kalbotyros, o kai kurie dalykai —ir kalbos istorikams. Savarankiška vertę turi pirmoji Kasakauskio pastabų apie Valančiaus Žemaičių vyskupystę publi- kacija. Vaidoto Rimšos Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo —vertinga, gana gerai parengta publikacija. Ji svarbi lietuvių ir lenkų kalbos bei kultūros istorikams. Apžvalgoje liko plačiau neaptartos dar 2001-aisiais išėjusios knygos. Knyga nobažnystės krikš- čioniškos (1653) — XVII a. Lietuvos kultūros paminklas (Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus, 2001, 95 p.) — tai 1998 metais Kėdainių krašto muziejaus ir Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos surengtos mokslinės konferencijos pranešimų pagrindu parašytų straipsnių rinkinys. K. Župerkos sudaryta knyga Vytautas Sirtautas, Regina Petkevičienė, Česys Grenda. Rink- tiniai kalbotyros straipsniai (Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla, 2001, 288 p.) — tai proginis trijų Šiaulių universiteto dėstytojų mokslinių straipsnių rinkinys su kolegų įvadiniais straipsniais ir bibliografijomis. Daugiau apie jį galima pasiskaityti Stasio Keinio recenzijoje (Keinys 2001). Tais pačiais metais išėjo ir Frazeologijos žodynas, kurį redagavo Jonas Paulauskas, rengė Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas, Zita Šimėnaitė ir Ange- lė Vilutytė (Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001, XVIII, 886 p.). Tai didelis patyrusių leksi- kografų (visi jie — Lietuvių kalbos žodyno autoriai) parengtas frazeologijos rinkinys. Į jį sudėti frazeologiniai junginiai, sukaupti iš daugelio Lietuvos ir už jos ribų esančių lietuvių gyvenamų vietovių, grožinės literatūros, senųjų raštų ir dvikalbių žodynų. Taip pat minėtina viena pirmųjų elektroninių lituanistikos knygų — Daivos Atkočaitytės ir Astos Leskauskaitės sudaryto, Kazio Morkūno redaguoto kompiuterinio žodyno Lietuvių tarmės pirmoji dalis (Vilnius: Lietuvių kal- bos instituto leidykla, 2001, 116 p. ir kompaktinis diskas). Žodynas parengtas pagal leidinį Lie- tuvių kalbos atlasas 1. Leksika, red. K. Morkūnas (Vilnius: Mokslas, 1977, 295 p., 120 žemėl.). Jame lietuvių ir anglų kalbomis aprašyta žmogaus gyvenamosios aplinkos objektus pavadinančių daugiau kaip 120 žodžių paplitimas, linksniavimas, kirčiavimas, trumpa etimologija ir vartojimo istorija. Apžvelgus 2001 metais Lietuvoje išėjusių lietuvių kalbotyros leidinių derlių matyti tikrai nau- jų, originalių, konceptualių tyrimų stoka. Gausėjanti kalbotyros palikimo (rinktinių raštų) ir senųjų raštijos paminklų leidyba juos atsveria tik iš dalies. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 163 LITERATŪRA ALISAUSKAS, V. 2002: [Rec.] Vaidotas Rimša. Jano Maleckio ir Jano Sekluciano polemika dėl katekizmo kanoninio vertimo, Vilnius, 2001. Knygų aidai 1, 37. BATAITYTĖ, A. 2002: Knyga apie kalbos vartoseną ir tvarkybą. Kalbos kultūra 75, 158-165. KABAŠšINSKAITĖ, B. 2002: [Rec.] Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės kny- gos: tekstai ir jų šaltiniai, parengė [...] Guido Michelini, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4,215-222. KARACIEJUS, J. 2001 [2002]: [Rec.] Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai, parengė [...] Guido Michelini, Vilnius, 2001. Baltistica 36 (2), 320-324. KAVALIŪNAITĖ, G. 2001: Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 45, 93-111. KEINYS, S. 2001: [Rec.] Vytautas Sirtautas, Regina Petkevičienė, Česys Grenda. Rinktiniai kalbotyros straipsniai, Šiauliai, 2001. Acta Linguistica Lithuanica 45, 201-205. KuDZINOWSKI, Cz. 1977: Indeks-stownik do „Daukšos Postilė“ 1 (A-N), II (O-Z), Poznan: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. MASKULIUNAS, B. 2002: [Rec.] Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos teksty įvardžių semantinė ir morfo- loginė struktūra, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 223-226. MicCHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jy šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos ins- titutas. MORKŪNASs, K., red. 1991: Lietuvių kalbos atlasas 3, Morfologija, Vilnius: Mokslas. PAJĖDIENĖ, J. 2002: [Rec.] Albertas Rosinas. Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Vilnius, 2001. Acta Linguistica Lithuanica 46, 202—212. PAKERYS, J. 2002: [Rec.] Giedrius Subačius. Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunktūra. Vilnius, 2001. www.literatura.lt/TXT/E-302/subac.htm PALIONIS, J. 1995: Žodžių formų rodyklė. Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas. Parengė Vida Jakš- tienė ir Jonas Palionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 627—748. ROSINAS, A. 1986: Dėl tiilas, -ū statuso ir kilmės. Mūsų kalba 2, 30-33. RosiwNas, A. 1988: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. ROSINAS, A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universitetas. ROSINAS, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. RosiINaAs, A. 2000 a: Inesyvo ir adesyvo formų kilmės ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173-183. RosiwNaAs, A. 2000 b: Baltų kalbų postpozicinių vietininkų kilmės ir jų raidos klausimu. Starptautiskais baltistu kongress „Baltu valodas laikmetu griežos“. Referatu tėzes, Riga: LU Latviešu valodas institūts, 272-273. SABALIAUSKAS, A. 2001 [2002]: [Rec.] Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai (I: 1962-1974, Vilnius, 2000; II: 1975-1987, Vilnius, 2000; III: 1988-2000, Vilnius, 2001). Baltistica 36 (1), 138-140. SKIRMANTAS, P, red. 1997: Aleksas Girdenis. Bibliografinė rodyklė. Antras pataisytas ir papildytas leidimas, Vilnius: Vilniaus universitetas. SuBaČčius, G. 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos. XIX amžiaus pradžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedi- jų leidybos institutas. ULvyDpas, K., red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. VITKAUSKAS, V. 1963: Dėl regresyvinės balsių asimiliacijos kai kuriose šiaurės rytų žemaičių dūnininkų tarmėse. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 269—273. VITKAUSKAS, V. 1974: Žemaičių dūnininkų šnektų morfofoneminiai dialektizmai. F ilologijos mokslų kandi- dato disertacija, Vilnius. VITKAUSKAS, V. 1975: Nauji regresyvinės balsių asimiliacijos faktai Kuršėnų šnektoje. Kalbotyra 26 (1), 81-85. 164 | ARTŪRAS JUDŽENTIS VITKAUSKAS, V. 1999: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai ir jų svyravimas. Habilitacinis darbas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. VITKAUSKAS, V. 2002: [Rec.] Giedrius Subačius. Kalikstas Kasakauskis: Lietuvių bendrinės kalbos konjunk- tūra, Vilnius, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 245—248. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1972: Rytietiškoji XVII a. lietuvių raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. Baltistica 8 (1), 79— 100. ZINKEVIČIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. 2-asis stereotipinis leidimas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Artūras Judžentis