Edenda Curaverunt, Józef Marcinkiewicz ir Norbert Ostrowski. „Mvnera lingvistica et philologica Michaeli Hasivk dedicata“

138 | RECENZIJOS MVNERA LINGVISTICA ET PHILOLOGICA MICHAELI HASIUK DEDICATA. EDENDA CURAVERUNT JÓZEF MARCINKIEWICZ ET NORBERT OSTROWSKI Poznań: Uniwersytet im. Adama Mickiewicza w Poznaniu, Katedra Skandynawistyki i Baltologii, 2001, 273 p., ISBN 83-232-1198-1. (Poznańskie Studia Bałtystyczne, 1.) Simboliška, jog pastaraisiais metais net keli užsienio baltistams skirti jubiliejiniai straipsnių rinkiniai pradeda naujas baltistines knygų serijas. Štai 2000 metais išėjo žymų vokiečių slavistą ir baltistą Rainerį Eckertą pagerbiantis leidinys Aspekte baltistischer Forschung – serijos „Schriften des Instituts für Baltistik der Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald“ pirmoji knyga. Tokią tradiciją palaiko ir lenkų baltistikos puoselėtojui profesoriui Michałui Hasiukui dedikuotas straipsnių rinkinys: jis žymi serijos „Poznańskie Studia Bałtystyczne“ pradžią. Kita vertus, kaip matyti iš leidinio parengėjų Józefo Marcinkiewicziaus bei Norberto Ostrowskio pratarmės, tai ir savotiškas Poznanės Adomo Mickevičiaus universiteto senosios serijos „Seria Filologii Bałtyckiej“, kuriai priklausė trys svarbios baltistams knygos, išėjusios dar XX a. aštuntojo dešimtmečio antrojoje pusėje1, pratęsimas. Be sveikinančiųjų prof. Hasiuko 70-mečio proga sąrašo, be sudarytos išsamios jo darbų bibliografijos, minėtame straipsnių rinkinyje dar glaustai pristatomi svarbiausi jubilijato gyvenimo, ypač mokslinės veiklos, epizodai (p. XV–XVII, Eugeniusz Rajnik). Šiame apraše iškeltos kelios svarbiausios Hasiuko mokslinių interesų kryptys – lietuvių dialektologija, fonologija bei fonetika, baltų kalbų istorija. Savaime suprantama, parengėjų stengtasi, kad ir didžioji leidinio straipsnių dalis gvildentų būtent tokių, jubilatui artimų, sričių klausimus. Įdėta ir literatūrologinių darbų – juk Michałas Hasiukas, daug pastangų skyręs lituanistikai Lenkijoje, ypač Poznanėje, plėtoti (nuo 1987 metų jis vadovavo Poznanės universiteto Baltų kalbų katedrai), labai parėmė ir literatūriškąją jos pusę. Labiau įsigilinus į leidinyje publikuotus darbus akivaizdu, jog didžiausią vietą čia užima diachroniniai baltų kalbų tyrimai. Nemaža straipsnių skirta žodžių istorijai – etimologijai, istorinei darybai, istorinei morfologijai. Dalis etimologijos darbų plėtoja skolinių tyrimus. Lakoniško pavadinimo straipsnyje „Lie. (ž.) ābrinas“ (p. 73–79) Vincas Urbutis lietuvių kalbos žodžių istoriją papildo dar keliais išaiškintais skoliniais. Šįkart įtikinamai parodoma, kad žemaičių ābrinas ‘stačio medžio indelis su atvožu sviestui ar kt. įsidėti’, į DŽ₁₋₄ įtrauktas kaip savas žodis, iš tiesų yra vėlyvas leticizmas, pasiskolintas iš Kuršo pietvakarių kampo latvių šnektų. Beje, probėgšmiais paliesti ir kiti senovinės medinės sviestinės pavadinimai, ypač spėjamas slavizmas vogōnas. Įdomi yra ābrinas ir vogōnas semantinė raida. Abiejų žodžių reikšmė smarkokai atsiskiria nuo skolinimosi šaltinio – latvių ir slavų kalbų žodžių reikšmių; la. abra įprasta reikšmė ‘minkytuvis, duonlovis’, ji nesvetima ir daliai slavų pavyzdžių. Tyrėjo pagrįstai teigiama, jog lietuvių skolinių reikšmė nuo ‘minkytuvio, duonlovio’ prie ‘senovinės medinės sviestinės, abrino’ galėjo pereiti arba per tarpinę reikšmę ‘(medinis) dubuo (su antvožu)’, arba tiesiogiai specializuodamasi, plg. lie. dežė ‘skrynia, skrynelė’ ir ‘abrinas’, kildinamą iš br. дзяжа bei le. dzieża ‘minkytuvis’. 1 Kolbuszewski (1977), Kudzinowski (1977), Hasiuk (1978). RECENZIJOS 139 Remdamasis tam tikrais prūsų tekstų rašybos ypatumais, vieną prūsų kalbos germanizmą nustatė Pietras U. Dinis „Linguistics and Baltic Philology: On EV 469 Scrundus, EV 558 Scrundos“ (p. 131–136). Pasak jo, pr. scrundus, scrundos ‘žirklės’, pradinė reikšmė ‘*atskėlimas, atplyšimas’, atspindi pr. [[rund-] ir yra sietinas su v. v. a. schrunde ‘įtrūkis, įplyšimas odoje’, schründic ‘esantis su įtrūkiais odoje’ (plg. v. v. a. schrinden ‘plyšti, trūkti, skilti, eižėti’). Kadangi vokiečių vedinių su vadinamuoju nuliniu sufiksu veiksmo objekto, rezultato reikšmė dažniausiai yra glaudžiai susijusi su nomina actionis reikšme, toks skolinimas atrodo visai tikėtinas. Gal tik dėl prūsų germanizmo įgytos įrankio reikšmės neprošal būtų buvę pateikti kitų paralelių. Įdomias sąsajas su lietuvių kalbos žodžių istorija iškelia Lembito Vabos straipsnis „Is the Finnic lanko a Germanic or a Baltic loan?“ (p. 157–160). Nors sprendžiama suomių kalbų žodžio byla, pasiūlyta vedybų giminystės pavadinimo lanko ‘vedybų giminaičiai [ir kt.]’ etimologija tiesiogiai priklauso nuo skolinimo šaltinio – lietuvių žodžio – kilmės išaiškinimo. Kario Liukkoneno mėginimus suom. lanko sieti su lie. (ž.) nuolanka, lankà ‘nuolankumas, nusižeminimas; marčios lenktini vyro giminės’ Vaba laiko semantiškai nepagrįstais. Tiesa, straipsnyje ši atmestoji etimologija atpasakota ne visai korektiškai – prie nuolanka nenurodyta reikšmė ‘nuolankumas, nusižeminimas, pagarba’; taigi etimologinė sąsaja atrodo visiškai nesuprantama, o iš tiesų ją ypač reikėtų kritikuoti dėl pasirinktojo žemaičių vedinio naujumo ir riboto paplitimo. Paties estų mokslininko pasirinktas suomių kalbų skolinimosi šaltinis – lie. laigonas – semantiškai ir paplitimo, senumo požiūriu atrodo lyg ir labiau tinkąs. Bet, kaip pripažįsta ir darbo autorius, tokiu atveju susiduriama su fonetiniais sunkumais ir tenka spręsti jau lietuvių žodžio etimologijos, istorinės fonologijos problemas. Apgailestautina, kad Vaba nepasinaudojo Rūtos Buivydienės monografija Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai (1997), kurioje išsamiai pristatyta laigono tyrimų istorija, įvertintos pateiktos etimologijos. Buivydienė pamatuotai pirmenybę teikia siejimui su ide. *leik- ‘susieti, surišti’, ‘pris iekti, įsipareigoti’ šaknies žodžiais. Tad veikiausiai kalbininkas būtų galėjęs neskirti tiek daug vietos kitoms menkiau pagrįstoms alternatyvoms. Suomių kalbų žodžio prototipu straipsnyje laikomas lie. *langonas, kaip spėjama, galėjęs egzistuoti šalia laigonas, panašiai kaip ir variantai aldra // audra; bengti // baigti; tvankas // tvaikas; strungas // strugas. Tačiau pats sonanto ir balsio, tiksliau gal dvigarsio ir dvibalsio, kaitaliojimasis šaknyje ar priesagoje yra gana problemiškas, ne visiškai aiškus kalbos reiškinys. Iki galo nėra aiškus ir pateiktų pavyzdžių ryšys; bent jau dalis jų atspindi skirtingus kalbos dėsningumus: aldra // audra bei kiti panašūs variantai yra kai kurioms tarmėms būdingo al // au kaitaliojimosi išdava (žr. plačiau Zinkevičius 1966: 164); bengti, susiformavusio vėliau šalia baigti, beigti, šaknies n yra intarpinės kilmės (žr. Urbutis 1981: 100–104); dėl tvaikas ir tvankas ryšio vieningos nuomonės nėra (Urbutis 1981: 102, 26 išnaša) ir pan.2 Taigi pasiūlytas suom. lanko aiškinimas lieka perdėm hipotetiškas. Mariolas Walczak-Mikolaiczakowos tyrimai („Балтизмы в болгарском языке“, p. 167–173) – tai tolesnis Jūratės Laučiūtės parengto baltizmų žodyno Словарь балтизмов в славянских языках (1982) tikslinimas. Panašų darbą jau yra darę kiti mokslininkai, plg. Vinco Urbučio recenziją (Urbutis 1984: 184–191), Aleksandro Anikino pastabas (Anikin 2001: 8–10). Aptariamame straipsnyje pagrįstai abejojama Laučiūtės žodyne minimų devynių bulgarų žodžių galėjimu būti 2 Postuluojamiems fonetiniams žodžio kitimams netiktų ir Vytauto Vitkausko išsamiai ištirtas nosinių balsių keitimo dvibalsiais ar dvigarsiais dėl epentezės reiškinys (Vitkauskas 2001: 120–126). 140 | RECENZIJOS baltizmais. Tik vienas iš jų – вепер – yra neginčiamos baltiškos kilmės, tačiau bulgarų kalbos požiūriu tai rusizmas. Panašiai ir dalis kitų žodyne minimų žodžių į bulgarų kalbą yra atėję per artimesnes slavų kalbas, o likusieji – veikiausiai tiesiog giminiški, baltų ir slavų bendrą epochą siekia žodžiai. Iš savų baltų žodžių kilmės tyrimų visų pirma minėtinas Wojciecho Smoczyńskio darbas. Straipsniu „Litewskie stógas obok innych refleksów pie. pierwiatków na *h₂Te“ (p. 15–27) jis išplėtoja ankstesniuose darbuose „Indoeuropėjiškie podstawy słownictwa litewskiego“, „Komentar laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich“ (Smoczyński 2001: 131tt., 252) iškeltą mintį dėl lie. stógas, tiksliau bl. *stág-a-, kilmės. Jo manymu, šis izoliuotas žodis esąs išnykusio veiksmažodžio lie. *stógti, stóga, stógo ‘nutekėti lašais, sunktis, lašėti’ (turinčio atitikmenų graikų kalboje) vedinys3. Pirminė stógas reikšmė tuomet būtų ‘nutekamasis (stogo) latakas, stogo nuošvyra lietaus vandeniui nutekėti’, o dabartinė išsivysčiusi metonimiškai. Semantinė pateiktos hipotezės pusė kelia šiek tiek abejonių. Trūktų akivaizdesnių kitų kalbų paralelių. Štai nemažos ide. kalbų dalies pagrindinių stogą įvardijančių žodžių motyvacija vis dėlto susijusi su dengimu: vok. Dach, germ. *þaka-, lo. toga, r., br. крыша ir kt., dar plg. ir lie. trm. dangtis „stogas“ (LKŽII 259). Tad patikimesnė atrodytų straipsnyje nepaminėta Vytauto Mažiulio etimologija Prūsų kalbos etimologiniame žodyne, kuri grįžta prie ankstesnių bandymų žodį sieti su ide. *(s)teg- ‘dengti’: bl. (dial.) *stágas – fleksijos vedinys iš veiksmažodžio bl. *stīg- / stag- ‘dengti’ ← *stag-, egzistavusios šalia veiksmažodžio bl. *steg- ‘dengti’, plg. giminiška pr. steege ‘daržinė’ < pr. *stēgē ‘apdengimas’ < pr. stēg- ‘dengti’ < bl. *steg- ‘t. p.’ etc. (Mažiulis 1997: 157tt.). Be stogas etimologijos, Smoczyńskio straipsnyje aptarta keliolika lietuvių kalbos žodžių, kurie fonologine struktūra atitinka suponuotąjį *stág- < *stéh₁g-, t. y. *C(C)eh₂T. Apie dalį čia nagrinėjamų žodžių kilmės aiškinimų jau buvo užsiminta ankstesniuose autoriaus darbuose. Tačiau yra ir visai naujų etimologinių sąsajų, kurios nauja medžiaga papildo žymųjų vokiečių kalbininkų veikalą Lexikon der indogermanischen Verben (žr. Rix 1998). Gana problemiški Piotro Stalmaszczyko ir Krzysztofo T. Witczako pristatyti žodžių kilmės tyrimai („On two Baltic-Celtic terms for ‘stallion’“, p. 29–32). Kaip galima suprasti iš straipsnio, jie glaudžiai susiję su Lodzės universitete rengiamo naujo lyginamojo etimologinio indoeuropiečių kalbų žodyno projektu. Kalbininkai pateikė dvi naujas baltiškų žodžių, įvardijančių eržilą, žirgą, etimologijas. Teigiama, jog pr. sveriapis ‘turnyrinis žirgas’ bei v. sl. *swerjepъ skolinimo šaltinis yra išnykusios rytų keltų tarmės *swerihāpos ‘eržilas’, plg. s. air. serrach ‘jaunas arklys, kumeliukas’ ir kt. Vis dėlto neatmetama, kad prūsai šį spėjamą keltų žodį būtų pasiskolinę tiesiogiai ir netgi turėję bendrą žodį bl.-sl. *sweriapas. Veikiausiai, kaip mano daugelis žymiausių šių dienų prūsistų, tai prūsų polonizmas. Be to, nei slavų, tuolab baltų kalbose nėra nustatyta nė vieno patikimo skolinimo iš keltų atvejo, nė vienos visiškai įtikinamos išskirtinės baltų keltų izoglosos (plg. Dini 2000: 53t., 152t.). Tad vietoj sukurtos sudėtingos ir komplikuotos etimologijos daug priimtinesnis atrodo dar Trautmanno, Vasmerio pasiūlytas le. świerzepa ‘kumelė’, če. sveřep(ec) ‘lauko piktžolė; veislinis kumelys’ ir kt. siejimas su lenkų kalboje neišlikusiu, bet kitose slavų kalbose paliudytu būdvardžiu, plg. bžn. r. swerěpъ ‘laukinis’, slvn. srěp ‘rūstus, atšiaurus’ ir kt. Nauja spėjama baltų, keltų, indų-iranėnų etimologinė sąsaja: ryt. bl. *kumelias ‘kumelys’ (*ku- 3Beje, neaišku, kodėl atskleidžiama žodžio daryba siekia tik pralietuvių laikus, juk stogas yra bendrabaltiškas žodis. RECENZIJOS | 141 melias), s. air. meile ‘arklys’ < keltų *melyos, s. i. máryaḥ ‘eržilas’ – taip pat atrodo ginčytina. Žodis s. i. márva- reikšme ‘eržilas’, neva užfiksuotas Rigvedoje, yra nurodomas tik senuosiuose XIX amžiaus pabaigos sanskrito žodynuose. Naujuosiuose mokslininkų darbuose ši reikšmė visai nepateikiama (plg. Mayrhofer 1996: 326; Geldner 1951 a: 191.13; 1951 b: IX 97.18). Taigi žodžio tokia reikšme senojoje indų kalboje veikiausiai nėra. O spėjamo giminiško s. air. meile genetinius ryšius patikimai nustatyti kliudo ne visiškai aiški reikšmė. Ignaco R. Dankos lotynų kalba parašytas straipsnis „De Balticis ciconiae nominibus“ (p. 1–4), kuriuo parengėjai pradėjo ir tarsi reprezentavo leidinį, yra ryškus indoeuropeistinių tyrimų ideologizavimo ir etimologinės literatūros neskaitymo pavyzdys. Darbe pristatoma kai kurių baltų gandro pavadinimų kilmės tyrimų apžvalga. Dažniausiai ribojamasi vien senųjų indoeuropeisti-kos klasikų darbais, o kas baltistų parašyta XX amžiaus antrojoje pusėje – nepasidomėta. Antai nuo Pokorno laikų neva neanalizuotas lie.gužas, gužutis laikomas indoeuropietišku veldiniu, o iš tikrųjų, kaip nustatė Vincas Urbutis, yra lietuvių kalbos epochos darinys (plg. gūžinti ‘ėti susilenkus, susikūprinus’, gūžinėti ‘vaikščioti susitraukus, slankioti’, gūžtis ‘trauktis į krūvą, riestis’, gaužtis ‘kūprintis, įtraukti kaklą, tūptis’ ir kt.; žr. Urbutis 1981: 33 ir 43 išn.). Nepaminėtos ir kitos Urbučio studijoje Baltų kalbų garrnio pavadinimai išsamiai išanalizuotos lie. garnys, genė ir pan., la. trm. guoris etimologijos (Urbutis 1981: 18, 24t., 32t.), nors jos daug pagrįstesnės nei straipsnyje perpasakotos. Dar keisčiau, kad tarsi vienintelė tevarstoma germaniška žodžio gandras kilmė, apie kitas galimybes nekalbama, o pasigilinus į išnašoje (p. 2, 4 išnaša) nurodomą literatūrą, regis, patvirtinančią šį vienintelį kelią, paaiškėja, jog čia pirmenybė teikiama visai kitiems kilmės aiškinimams. Be to, straipsnyje net kelis kartus remiamasi Z. Zinkevičiaus kadaise iškeltu viešumon lenkų jotvingių žodynėliu, iš čia cituojami neva jotvingių kalbos atitikmenys (sterkas, gerwe), nors Wolfgango Schmido gana įtikinamai nustatyta, jog šiame veikalėlyje užfiksuota visai ne jotvingių kalba⁴. Net kiek vėliau išdėstyta Zinkevičiaus nuomonė, kad čia užfiksuoti jotvingių (kaip tam tikros baltų genčių sąjungos) ir lietuvių, gyvenusių Naruos upės baseine, žodžiai (Zinkevičius 1992: 99–133), neduoda pagrindo taip patikliai ir nekritiškai žvelgti į šį šaltinį. Išmintinai visų pabrėžiama, jog duomenys vertintini labai atsargiai. Leidinyje yra keletas onomastikai skirtų darbų. Józefas Marcinkiewiczius aptaria suvalkų asmenvardžių priesagos -ukas kilmę („The -uk- affix in Lithuanian personal names of the Suwałki region“, p. 55–62). Remdamasis vadinamaisiais Falko [publikuotais] grinininkijų registrų (XVII–XVIII a.) duomenimis, jis teigia, jog minėtoji suvalkų asmenvardžių priesaga yra lietuviška, o ne baltarusiška (pastarąją čia įžvelgia nemaža tyrėjų). Vis dėlto pateikti faktai neduoda galutinio atsakymo: dalis bažnytinių lotyniškų vardų į lietuvių kalbą atėjo būtent per baltarusių ar lenkų kalbas ir spręsti apie tipišką tam tikrų jų variantų sulietuvinimą esant glaudiems lenkų, lietuvių ir baltarusių ryšiams labai keblu. Kartais trūksta ir tikslumo. Štai teigiama, jog kitų lingvistų minimos lenkų tarmių baltarusybes yra „really Lithuanian origin (sic)“ (p. 56, 4 išnaša), nors dalies jų, pvz.: pacuki (plg. paciūkas), kańcuk (plg. kańčukas), kindžuk (plg. kindžiūkas), lietuviškieji atitikmenys – skoliniai. Baltų toponimų bei antroponimų adaptacija lenkų, baltarusių ir lietuvių pasienyje nagrinėta Michalo Kondratiuko straipsnyje „О славянизации балтийских топонимов и антропонимов на 4 Žodynėlyje iš tiesų užfiksuotas lietuvių, latvių ir vokiečių kalbų mišinys, kuriuo galėjo kalbėti lietuvių ir latvių kalbų gerai nemokėjęs atsikėlęs žydas (žr. Schmid 1986: 273–286). 142 | RECENZIJOS polsko-belorussko-litovskom pogranič’e“ (p. 161–166). Šie tyrimai išaugo iš ankstesnių mokslininko darbų (plg. ypač Kondratiuk 1985 ir 2000). Sukaupta Lenkijos Balstogės, Baltarusijos Gardino apylinkių vardų bazė įgalino apžvelgti nustatytų lietuviškų toponimų bei antrop onimų slavinimo būdus: fonetinę, fonetinę-darybinę, kelių hibridinio pobūdžio (žodžio šaknis baltiška, o kita – slaviška) atmainų, transliacinę ir liaudies etimologijos pobūdžio adaptaciją. Įdomus, nors kontroversiškas, yra Mykolo Leto Palmaičio darbas, analizuojantis kai kurių prūsų–rusų vietovardžių bei asmenvardžių kilmę („Old Prussian Share in Creating the First Russian State“, p. 141–153). Remdamasis istorijos bei protoistorijos (metraščių, legendų), archeologijos ir onomastikos duomenimis, lingvistas rekonstruoja (sukuria?) IX–XIII amžiaus prūsų istorijos fragmentą, kuris labai susietas su Kijevo Rusios kūrimuisi. Taip išplėtojama normaniškoji valstybės kilmės teorija. Prūsai čia – savotiški normanų, arba vikingų, variagų, sąjungininkai ir tarpininkai. Ryšium su tuo siūloma savita vardo Russia bei rusų etnonimo kilmė: tai vikingų pavadinimo Rūs < Rōs, plg. s. isl. róþs-menn ‘irkluotojai’, apibendrinimas pagal prūsų, gyvenusių Rusnės (Russ / *Rusā) upės baseine, vardą *Rus(ai), Russes. Šiap jau metraščių bei legendų medžiaga paprastai esti daugialypė, įvairiaprasmė ir nepatikrinama, čia labai sunku (o gal ir neįmanoma) išvengti spekuliatyvumo. Palmaičio sukurtosios hipotezės „prūsocentriškumas“ iš karto kelia didelių abejonių. Operavimas faktais, kalbine medžiaga atrodo per daug palenktas vienai idėjai: per prūsus į rusų kalbą atėjęs vitjaz’ (← pr. *vītingis ← s. germ. vikingr) remiasi prūsų žodžio jō kamienu, o štai prūsų kilmės laikomas kunigaikščio variago vardas Oleg ← pr. *Algis (toks prūsiškas asmenvardis, tiesa, neužfiksuotas) apibendrina spėjamą gen. *Algas ir kt. linksnių ō kamieną. Etimologiškai susiejami ir kai kurie senieji dvikamieniai šiaurės germanų, baltų bei slavų asmenvardžiai. Onomastikos sričiai priskirtinas ir Henryko Jankowskio straipsnis „The names of habitation places of Polish-Lithuanian Tatars“ (p. 189–200). Čia gilin amasi į Trakų, Vilniaus ir kai kurių Baltarusijos, Lenkijos apylinkių totorių gyvenamųjų vietų toponimų kilmę, kuri, kaip spėjama, yra turkiškos kilmės. Be vietovardžių su turkų kalbos priesaga -Lar, aptariami ir toponimai, kilę iš totorių asmenvardžių su pridėtomis slaviškomis ar lietuviškomis priesagomis. Beje, lietuviška priesaga -išk- (suslavinta forma -iški) kažkodėl netiksliai laikoma slavų ar net liet.-sl. kalbų. Įdomus ir lietuvių onomastų įvertinimo laukiantis yra mėginimas Vokės upės pavadinimą sieti su turkų tikriniu žodžiu Waq. Savitai žodžių, formų sinchronijos ir diachronijos tyrimus susieja Witoldo Mańczako darbas „Coup d’oeil sur le dictionnaire de fréquence du lituanien“ (p. 47–53). Jame toliau plėtojama ir grindžiama autoriaus mintis, kad nedėsningi garsiniai kitimai gali būti lemiami dažnos žodžio vartosenos. Remiantis Laimos Grumadienės ir Vidos Žilinskienės Dažniniu dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynu (1997) pateikiamas sąrašas ypač dažnai vartojamų žodžių, kurių kilmė nepaaiškinama fonetiniais dėsniais ar analogijos veikimu. Matyti, jog didžioji dalis tokių žodžių ar formų yra sutrumpėję, kiti suaugę iš kelių ilgesnių žodžių, treti – su pakitusiais garsais. Keistoka, kad straipsnyje visiškai nėra žodžių kilmei nustatyti naudotos literatūros nuorodų. Neaišku, ar, be keletą kartų minėto Fraenkelio (turbūt jo veikalo Litauisches etymologisches Wörterbuch?), atsižvelgta į kitus darbus. Veikiausiai to padaryta nebuvo. Tad kai kurių žodžių komentarai tikslintini: gana prieštaringų, skirtingų nuomonių esama dėl namō, žemyn kilmės – jie nebūtinai yra sutrumpėję (žr. Zinkevičius 1981: 170, 182t. su lit.). Dėl germanizmo pinigas sutrumpėjimo taip pat nėra visiško aiškumo. Pasak Kazimiero Būgos, ilgesnį variantą piningas (iš s. v. ž. penning) perėmė tik žemaičių tarmės, o pinigas kiek vėliau (apie 1200 m.) iš v. v. ž. pennig RECENZIJOS | 143 buvo perimtas aukštaĩčiu (Būga 1959: 91). Vadinasi, čia susiduriame ne su vienos formos trumpėjimu, o su kelių formų konkurencijos išdava. Tikslumo kartais trūksta pateikiant Fraenkelio žodyno duomenis. Teigiama, jog dalelytė gi yra sutrumpėjusi veiksmažodžio girdi forma. O iš tiesų ta dažniausiai vartojama pabrėžiamoji dalelytė gi laikoma archajiška ir siejama su senuosiuose tekstuose paplitusiomis -ge, -ga, -gu, taip pat su slavų ir kitų kalbų atitikmenimis (Fraenkel 1962: 126; Zinkevičius 1981: 197). Dėl pakartotos kitos Fraenkelio (remiantis Endzelynu 1939: 74, 188) hipotezės apie homonimišką gi, pasitaikančią sakinio pradžioje ir neva kilusią iš girdi, galima ir paabejoti⁵. Kad ir kaip ten būtų, į dažninį žodyną veikiausiai buvo įtraukta tik įprastinė archajiškoji dalelytė gi. Taip pat svarstytina, ar verta nedėsningu trumpinimu laikyti dūrinio pirmojo sando galūnės (arba istorinio kamiengalio su galūne) numetimą, plg. šimtmetis, viešbutis komentarus⁶. Dūrinių formavimasis iš dviejų žodžių junginio vyksta ne chaotiškai, o pagal tam tikrus dėsningumus. Autoriaus hipotezę atitinkančiu trumpėjimu nebent būtų galima laikyti dūrinio jungiamojo balsio išmetimą, tačiau naujadaras viešbutis, neturįs ilgesnių variantų, čia taip pat netiktų. Turbūt korektūros klaida laikytinas nors kildinimas iš noris, o ne iš noris. Panašų W. Mańczako darbą, skirtą prūsų kalbai, komentuoja ir tikslina kitas recenzuojamo leidinio straipsnis grakščiu ir subtiliai sąmojingu pavadinimu „A note on Old Prussian dewas, Marx and engels“ (p. 155–156). Jo autorius Williamsas Schmalstiegas taiso kelis minėtųjų žodžio dažnumo ir nedėsningų fonetinių kitimų ryšį netinkamai iliustruojančius prūsų kalbos pavyzdžius. Žodžio dewas ir kitų *ǭ kamieno žodžių sutrumpintomis formomis negalima laikyti nom. sg. formų su -is (dewis ir kt.), nes vien jos (greta nėra nė varianto dewas) vartojamos ankstyvajame prūsų tekste – Elbingo žodynėlyje. Nesutrumpėjusi yra ir gen. sg. forma sīras ‘širdies’: Mańczako gretinama s. bžn. sl. česo iš tiesų atspindi *ǭ kamieną, o prūsų forma yra priebalsinio kamieno, plg. gr. χῆρος. Su istorine morfologija susiję Norberto Ostrowskio atlikti lietuvių veiksmažodžio tyrimai („Zu den litauischen nasalinfigierenden Verben des Typs ved. punāti“, p. 69–71). Pasak autoriaus, su senuoju n intarpu lietuvių kalboje galima rasti kelis veiksmažodžius: trinti, skinti ir minti, ankstesnių tyrėjų nustatyti šio tipo atstovai žinoti ir gauti (gauna) atmestini. Istorinės darybos klausimus nagrinėja Frederikas Kortlandas („OPr. -snā, Lith. -sena, Latv. -šana“, p. 137–139). Tai dar vienas bandymas nustatyti priesagos lie. -sena, la. -šana ir pr. -snā genetinį ryšį (apie kitus mėginimus žr. Ambrazas 1993: 60tt.). Kortlandas rekonstruoja tokią bl.-sl. paradigmą: nom. sg. -sin, acc. sg. -senin, kiti linksniai – su -snā-. Karlas H. Schmidtas apžvelgia archajiškas, indoeuropietiškai veldiniais laikytinas baltų refleksyviąsias formas („Zum baltischen Reflexivum“, p. 5–14). Enklitinio įvardžio s(i) pozicija žodžiuose ir senųjų baltų tekstų sakiniuose, taip pat sangrąžinio įvardžio savybinio kilmininko savo vartosena sakinyje lyginama su senųjų ide. kalbų (indų iranėnų, tocharų, graikų ir kt.) atitikmenimis, o tipologiškai – ir su ne ide. kartvelų kalbų ergatyvinio sakinio tendencijomis. 5 Fraenkelis nurodo, jog jos reikšmė – ‘tačiau, o, bet’. Vis dėlto LKŽ tokios reikšmės nepateikia, o šnekoje pasitaikančią panašią gi vartoseną (taisomą kalbos kultūros darbuose) gretinamoji ar priešinamąjį sujungimo sakiniuose sąlygojo rusų kalbos jungtukas ir dalelytė že. Kita vertus, visiškai atmesti Endzelyno minties nereikėtų. Kitaip nei Fraenkelis, latvių kalbininkas nenurodė aiškios antrosios dalelytės gi reikšmės. Gali būti, jog vėliau jo minėtos jaugi reikšmė ‘tiesa, taip, beje’ (ji įtraukta ir LKŽ) kilmė iš tiesų susijusi su veiksmažodžio forma girdi. 6 Beje, žodžio viešbutis modeliu (prototipu) nurodomo dūrinio viešpilas pamatiniai žodžiai galėjo būti ne viešas ir pilis, o viešas ir pilti. 144 | RECENZIJOS Kelios pateiktos semantinės kaukaziečių ir baskų kalbų paralelės dėl emfatinio įvardžio *patis etimologijos paremia nemažos dalies kalbininkų, pavyzdžiui, Delbrücko, Gamkrelidzės, Ivanovo ir pastaruoju metu ypač argumentuotai išdėstytą Rosino, aiškinimą, jog ide. *pot pirminė reikšmė buvusi ‘valdovas, šeimininkas’ (žr. Rosinas 2000: 129–140). Vienintelis straipsnis, skirtas sudėtingai baltų istorinės akcentologijos temai, – Ricko Derkseno darbas „Tonal oppositions on non-initial syllables in Latvian“ (p. 81–87). Čia tikrinamas Steveno Youngo teiginys, jog vidurio Latvijos tarmių antrinė laužtinė priegaidė nepradiniuose žodžio skiemenyse beveik reguliariai atstoja pirminį cirkumfleksą. Iš atliktos analizės matyti, kad nustatytas dėsningumas nėra reguliarus: dalis Youngo pateiktų pavyzdžių gali būti interpretuojami ir visai kitaip – Latvijos ar Lietuvos tarmėse yra nemaža prieštaringos akcentuacijos variantų, be to, nepagrįstai suabsoliutintas Sosiūro-Fortunatovo dėsnio veikimas nepradiniuose skiemenyse. Toliau gvildenantiems nepradinių skiemenų laužtinės priegaidės kilmę Derksenas siūlo tam tikrus nuoseklius etapus: iš pradžių atsižvelgti į esamus latvių tarmių variantus, po to lyginti juos su lietuvių tarmių faktais, galiausiai remtis morfemos etimologija. Beje, šiuos tyrimus galbūt galėtų savitai koreguoti ir skolinių duomenys, plg. straipsnyje minėtus germanizmus sī-puōls, maguōne, slavizmą čilvēks (cilvēks). Iš senųjų tekstų istorijos tyrimų leidinyje pateikti du letonistiniai darbai. Gvidas Michelinis tiria pirmosios spausdintos latvių knygos – 1585 metų katalikiško Petro Kanizijaus katekizmo vertimo šaltinius („1585 m. latviško katekizmo šaltiniai“, p. 121–129). Didelėmis citatomis parodoma, jog aiškaus katekizmo šaltinio rasti nepavyko. Latvių tekstas panašesnis į vokiškus Kanizijaus mažuosius katekizmus, artimiausi iš jų yra 1584 metų Der kleine Katechismus ir 1581 metų Catechismus In Kurtze Frag. Tačiau, pasak autoriaus, likę dar nemaža teksto vietų, kurios neturi aiškių atitikmenų. Keliamos dvi hipotezės: arba latvių veikalas sudarytas iš kelių skirtingų, anksčiau parengtų Kanizijaus katekizmų vertimų, arba panaudotas koks nors sukompiliuotas rankraštinis (vokiškas) tekstas. Vertėtų pridurti, jog papildomos medžiagos rūpimu klausimu gal galėtų suteikti straipsnyje kažkodėl nutylėtos vertėjo autorystės versijos patikrinimas: spėjama, jog katekizmo vertėjas galėjo būti vokietis Erthmannis Tolgsdorffas. Beje, netiksli nuoroda katekizmo faksimilinio leidimo parengėjo pavardė – turėtų būti Günther, o ne Günter. Toshikazo Inouės straipsnis „Некоторые заметки к изданному Бецценбергером тексту латышского Катехизиса 1586 года“ (p. 113–119) aptaria kitą senąjį latvių katekizmą – 1586 metų Martyno Liuterio Enchiridiono vertimą. Iš tiesų čia pateiktas sąrašas neatitikimų, klaidelių, rastų kritiniame Adalberto Bezzenbergerio latviškojo Enchiridiono leidime (1875). Autoriaus siūlomas viso teksto perskaitymo variantas su komentarais japonų kalba buvo publikuotas Japonijoje. Šios tekstologinės pastabos – tai tik numatyto didelio darbo (sulyginti visus tris baltiškus Enchiridiono tekstus) pradžia. Tokį užmojį sąlygoja ir pakankamai kruopščiai mokslininkų ištirti prūsų ir latvių tekstų šaltiniai (žr. Trautmann 1909: 217–479; Mažiulis 1966: 33–40; Vanags 1995: 52–62). Tiesa, lietuviško Baltramiejaus Vilento vertimo ENCHIRIDION Catechijmas maþas santykio su šaltiniais po Trautmanno studijos, rodos, niekas nėra pakartotinai tyręs; Vilento veikalė įdėta ir viena išplėsta 1547 metų katekizmo, versto iš lenkų kalbos, dalis (turbūt tai paties Martyno Mažvydo darbas). Recenzuojamame leidinyje yra keletas dialektologijos tyrimams skirtų straipsnių. Jų galėjo būti ir daugiau, juk tarmių tyrimai – bene pagrindinė Michało Hasiuko mokslinių interesų sritis. Beveik visi dialektologiniai darbai skirti Lenkijos lietuvių tarmių analizei. Kazimieras Garšva RECENZIJOS | 145 straipsnyje apžvelgia ir pristato šių tarmių fonologijos bei kai kurias akcentologijos ypatybes („The Lithuanian dialects of the Seinai region“, p. 33–38). Ypač pabrėžiamos balsio i: variantų, a ir e fonologinės interpretacijos, pabaigos ir pokirtinių balsių kiekybės nustatymo problemos, taip pat kalbama apie ilgųjų balsių priegaidžių niveliaciją. O dėl minimo priebalsių l, r, s kietinimo galimi ir priešingi vertinimai: žr. Kardelis (2001: 141–150 su lit.). Gana studentiški yra Piotro Grabluno ir Jowitos Niewulis tarmių tyrimai. Grabluno darbe „Kai kurios (sic!) vietininko vartosenos klausimai Lenkijos dzūkų tarmėje“ (p. 39–46) į akis krinta labai nerangiai, painiai vartojami terminai vietininkui nusakyti. Iš straipsnio pradžios bei angliško reziumė aiškėja, jog pavadinimai lokatyvas / inesyvas, iliatyvas / direktyvas vartojami sinonimiškai, t. y. vietoj esamojo vidaus ir atitinkamai vietoj vidaus einamojo vietininko. Tačiau pavyzdžiai rodo ką kita: „Inesyvas gali būti vartojamas a) lokatyvui bei b) inesyvui reikšti“ (p. 40); „Iliatyvas irgi gali būti pavartotas a) inesyvui bei b) lokatyvui reikšti“ (p. 40), „Taip pat illiatyvas savo reikšme artėja prie direktyvo, o ne lokatyvo“ (p. 44)7. Šiaip jau peržiūrėjus vietininko terminės vartosenos apžvalgą, atliktą remiantis Jono Šukio linksnių reikšmių skirstymu, matyti, jog nemaža dalis aprašytų vietininko junginių yra sintaksinės slavų kalbų kalkės (straipsnyje kalbama tik apie kai kurių konstrukcijų perėmimą iš lenkų kalbos). Jowitos Niewulis straipsnyje „Punsko tarmės įvardžių savitumas“ (p. 62–67) aptariamos ypatingesnės atskirų Punsko tarmės įvardžių formos. Čia taip pat pasitaiko tam tikrų netikslumų. Štai formos jisai, jinai, tasai laikomos įvardžių įvardžiuotinėmis formomis, o iš tiesų tai postpozicinė dalelytė -ai, -nai išplėstos formos, kurios kai kuriose tarmėse tik traktuojamos kaip įvardžiuotinė forma (plg. Zinkevičius 1966: 430tt.). Visai kitos savitos tarmės, o gal net kalbos, tyrimams skirtas Friedhelmo Hinzės straipsnis-publikacija „Mehrsprachigkeit rund um das Kurische Haff im Bewusstsein meines Gewährsmannes Fritz Peleikis (1904–1984) aus Preil“ (p. 98–111). Čia publikuotas vėlyvas kuršininkų kalbos tekstas, parašytas buvusio Neringos žvejo Fritzo Peleikio. Vertinga, jog jame papildomai pažymėta pateikėjo komentuojant ištarta kylančioji priegaidė. Parengti ir išsamūs vietovardžių, tam tikrų žodžių formų komentarai su vokiečių, baltų kalbų sugretinimais. Autoriaus akcentuota, jog, kaip ir kiti vėlyvi XX amžiaus tekstai, Peleikio „Panorama“ rodo aiškius nykstančios tarmės požymius. Įdomus su latvių leksikologija bei tautosaka susijęs Rainerio Eckerto straipsnis „Satzgliedwertige und satzwertige Phraseologismen aus der Sprache der lettischen Folklore“ (p. 89–98). Lingvistas ištyrė vieną frazeologizmų lizdą, kurio pagrindas – žodžiai siets ir sijāt. Įvairių tautosakinių frazemų, patarlių lyginimas įtikinamai atskleidė posakių caur sietu sijāt kādu bei pan. reikšmę ‘niekinti, plūsti, skriausti’ ir paneigė Artūro Ozolo nuomonę, jog latvių dainuojamojoje tautosakoje tėra tik neišplėtoti frazeologizmų „daigai“. Lietuvoje bei Latvijoje dar palyginti jauni kalbotyros šakai – sociolingvistikai – atstovauja Joannos Ostaszewskos ir Tomaszo Wicherkiewicziaus straipsnis „Žemaitisch und Latgalisch als europäische Regionalsprachen“ (p. 175–188). Autoriai nustatė, jog regioninėmis kalbomis pagal jų būdingus požymius laikytinos ir žemaičių bei latgalių kalbos. Perpasakojant žemaičių istorijos faktus darbe įsivėlė šiek tiek netikslumų. Žemaičių (tarmės) kraštas supainiotas su istorine XV– 7 Pirmais dviem atvejais gali būti įsivėlusi korektūros klaida: mat iš tarmės sakinių atrodo, jog vietoj „inesyvui“ turėtų būti „iliatyvui“, plg. ind’e:j’p’uodi p’inigus; nuv’3:jo: lauk’uosna darb’u: dzi:rpcie. 146 | RECENZIJOS XVII a. Žemaičių kunigaikštija (ir vyskupija, kurios įkūrimo data bei įkūrėjas taip pat nurodyti klaidingai), apėmusia daugiausia aukštaitiškąs vietas vidurio Lietuvos žemes bei įtvirtinusią aukštaitišką rašomosios kalbos variantą. Dėl to Mikalojus Daukša, rašęs vidurio aukštaičių tarme, klaidingai minimas kaip žemaičių autorius, o šalia tikrai žemaitiško Skuodo minimas aukštaičių Jurbarkas bei Kėdainiai. Kunigai ir vienuoliai žemaičių bendrinės kalbos idėją puoselėjo ne XVIII, o XIX amžiuje. Bent keletą žodžių buvo galima pasakyti ir apie XVIII amžių – būtent tuomet (o ne XX a.) ėmė formuotis savita žemaičių rašyba. Be to, vargu ar galima sutikti su teiginiu, jog žemaičiai iki šiol atrodo kitaip nei aukštaičiai (matyt, buvo supainioti su iš tiesų tipiškos išvaizdos latgaliais). Be šio išorinės lingvistikos darbo, minėtini keli kiti tradicinės lingvistikos ribas peržengiantys straipsniai: Alfredo Majewicziaus studija „Bronisław Piłsudski and Lithuania“ (p. 201–214) apie žymiojo etnografo Piłsudskio ryšius su Lietuva ir Bernardo Piotrowskio tyrimas „W oczekiwaniu na niepodległość. Litwini amerykańscy i z Prus Wschodnich wobec spraw narodowych (1914–1915)“ (p. 215–227) apie Rytų Prūsijos ir Amerikos lietuvių politinius lūkesčius 1914–1915 metais. Kaip jau sakyta, leidinyje yra ir literatūrologinių darbų. Visi jie vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos literatūra. Tačiau lietuvių autorius bei kūryba analizuoja tik Juozo Girdzijausko straipsnis „Liudvikas Adomas Jucevičius kultūrų kryžkelėje“ (p. 241–249) ir gana studentiška Monikos Pokorskos-Iwaniuk apžvalga „Maironis – didysis lietuvių poetas“ (p. 251–263). Kiti likę du įdomūs darbai – jau iš lenkų literatūros istorijos: tai ekspresyviai parašytas Jerzo Borowczyko ir Radosławo Okulicziaus-Kozaryno straipsnis „Pasilinksminimai niūriu metu pas bazilijonus. Filomatų papročiai Vėlinių III dalyje“ (p. 229–239) ir Justynos Prusinowskos darbas „Vitolio rauda – užmiršta J. I. Kraše vskio lietuviškoji daina“ (p. 265–270). Gaila, kad Prusinowskos darbe Kraševskio originalas nelygintas su Andriaus Vištelio vertimu į lietuvių kalbą. Taigi rinkinyje, pagerbiančiame Michałą Hasiuką, įdėta labai įvairių straipsnių – ir rimtų mokslinių studijų, ir kuklių apžvalgų, kurių parengėjai gal galėjo ir atsisakyti. Aptariamąjį leidinį menkina stebėtinai nesuredaguota, pilna kalbos kultūros ir korektūros klaidų kai kurių į lietuvių kalbą išverstų (ar parašytų?) straipsnių kalba (ypač literatūrologinių darbų). Pvz.: nesąmonė (p. 66), sudominavo įvardį (p. 66), atitikmenys bendrinėje kalboje (p. 64), pagrindinė skirstymo kriterija (p. 37), veikalo užuomazga pasireiškė [...] Improvizacijos kūrybinėje eksplozijoje (p. 299), manuskriptu analize (p. 299), taip vadinamą (p. 230), provokacingoje [...] dramoj (p. 230), tris metus (p. 231), poetiniame mate įgy dav o gl esnę prasmę (p. 232), o tuo pačiu (p. 267), būt ybes be kritiškai priskiria (p. 267) etc. etc. Tad rengėjams, toliau leisiantiems įsteigtos mokslinės knygų serijos „Poznańskie Studia Bałtystyczne“ knygas, norisi palinkėti didesnio kruopštumo ir rūpestingumo. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ANIKIN, A. 2001: Заметки о балтизмах. Tarptautinė Kazimiero Būgos konferencija: Etimologija ir onomastika, 2001 m. lapkričio 9 d. Pranešimų tezės, Vilnius: VU Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra, 8–10. BŪGA, K. 1959: Rinktiniai raštai 2, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BUIVYDIENĖ, R. 1997: Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DINI, P. U. 2000: Baltų kalbos. Lyginamoji istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. RECENZIJOS 147 ENDZELĪNS, J. 1939: Sīkumi CCXV; Sīkumi CCXVIII. Filologu biedrības raksti 19, 74; 188. FRAENKEL, E. 1962–1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch I–II, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. GELDNER, K. F. 1951a: Der Rig-Veda. Aus dem Sanskrit ins Deutsche übersetzt 1, Cambridge MA: Harvard University Press. (Harvard Oriental Series, 33.) GELDNER, K. F. 1951b: Der Rig-Veda. Aus dem Sanskrit ins Deutsche übersetzt 3, Cambridge MA: Harvard University Press. (Harvard Oriental Series, 35.) GRUMADIENĖ, L., ŽILINSKIENĖ, V. 1997: Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, Lietuvių kalbos institutas. HASIUK, M. 1978: Fonologia litewskiej gwary sejneńskiej, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM. KARDELIS, V. 2001: Dar dėl junginių le, se, re raidos uteniškių ir vilniškių tarmėse. Baltistica 35 (2), 141–150. KOLBUSZEWSKI, S. F. 1977: Jana Karigera słownik polsko-łotewski na tle leksykografii b. Inflant Polskich, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM. KONDRATIUK, M. 1985: Elementy bałtyckie w toponimii i mikrotoponimii regionu białostockiego, Wrocław–Warszawa: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. KONDRATIUK, M. 2000: Nazwiska pochodzenia bałtyckiego w regionie białostockim. Acta Baltico-Slavica 25, 123–150. KUDZINOWSKI, Cz. 1977: Indeks-słownik do „Daukšos Postilė“ 1–2, Poznań: Wydawnictwo Naukowe UAM. MAYRHOFER, M. 1996: Etymologisches Wörterbuch des Altindorischen 2, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag. MAŽIULIS, V. 1966: Prūsų kalbos paminklai 1, Vilnius: Mintis. MAŽIULIS, V. 1997: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. RIX, H. 1998: Lexikon der indogermanischen Verben, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. ROSINAS, A. 2000: Dėl baltų *pat(is), *pat(n)ī pirminės reikšmės ir gramatinio statuso. Baltistica 35 (2), 129–140. SCHMID, W. 1986: Die „Germanismen“ in sogenannten polnisch-jatwingischen Glossar. Indogermanische Forschungen 91, 273–286. SMOCZYŃSKI, W. 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. TRAUTMANN, R. 1909: Die Quellen der drei altpreußischen Katechismen und des Enchiridions von Bartholo-maeus Willent. Altpreußische Monatsschrift 46, 217–479. URBUTIS, V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. URBUTIS, V. 1984: [Rec.:] Лаучюте, Ю. А. Словарь балтизмов в славянских языках, Ленинград, 1982. Baltistica 20 (2), 184–191. VANAGS, P. 1995: 1586. gada latviešu katehisma teksta izcelsme, Baltu Filoloģija 5, 52–62. VITKAUSKAS, V. 2001: Lietuvių kalbos tarmių morfofoneminiai reiškiniai, Vilnius: Žara. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 2, Vilnius: Mokslas. ZINKEVIČIUS, Z. 1992: A Polish-Yatvingian Vocabulary? Linguistic and Oriental Studies from Poznań 1, 99–133. Birutė Kabašinskaitė Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 2734 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 12 20