Nesusipratimai dėl dažninio žodyno

PASTABOS | 129 STEPANOV, Ju. S. 1972: ViapeHue H MeTaTOHMS B IMTOBCKOM ritarojie. Baltistica, 1 priedas, 169-183. STEPANOV, Ju. S. 1997 a: HenapaaurmarHueckue repejiBHXeHHS VJIADEHHS B HHJIOeBponelicKoM. (Hexoji- HbIe MIOJIOXEeHHs.) Becmnux Mockosckoeo ynueepcumema. Cepusi 9. @uaoaoeus Ne 5, 63-80. STEPANOV, Ju. S. 1997 b: HenapaaurmariecKue TepejiBHXeHHSA VIIADEHHS B HHIOEBpOorIieiHicKOM. (I. Bokpyr 3akoHOB BakkepHaressi H Jleckuna.) Bonpocbi szbikosnanus, 1997, Ne 4, 5-26. STUNDZIA, B. 1980: Vadinamosios bendrosios giminės vieta lietuvių kalbos morfologinéje sistemoje. Kalbo- tyra 31 (1), 79-87. TRUBECKOIJ, N. S. 1960: Ocrosst horosoeuu, Mocksa: U3naTebCTBO HHOCTPAHHOM JIMTEPATYPhbI. TRUBECKOIJ, N. S. 2000: Ocrosvt ghonoroeuu, Mocksa: Acniexr Ipecc. ULvyDpas, K., red. 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija, Vilnius: Mintis. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 1961: Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinės fonemos. Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 19-47. VALECKIENE, A. 1998: Funkciné lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZALIZNJAK, A. A. 1967: Pycckoe umennoe crosousmenenue, Mocksa: Hayka. (= Zaliznjak 2002: 1-370.) ZALIZNJAK, A. A. 2002: « Pycckoe umennoe cro80u3MeHeHue» ¢ NPUIONCeHUEM U3OPAHHbLIX pabom no co6pemMen- HOMY PYCCKOMY A3bIKY U 00Uemy a3siko3nanuto, MocKBa: 513bIKH CIaBSHCKOMN KVIIbTYDbI. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Aleksejus Andronovas Gauta 2002 12 05 St. Petersburg State University Department of General Linguistics Universitetskaya nab. 11, 199034 St. Petersburg, Russia [email protected] NESUSIPRATIMAI DEL DAZNINIO ZODYNO Acta Linguistica Lithuanica XLVI tome Artūras JudzZentis, apzvelgdamas Vito Labučio moks- ling veiklą (p. 230-248), atpasakoja kai kuriuos teiginius iš jo recenzijos apie mudviejų žodynus — Dažninį dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodyną (mažėjančio dažnio tvarka) (1997) ir kitą žodyną tuo pačiu pavadinimu, tik išdėstytą abėcėlės tvarka (1998) (tiesa, supainiojęs mūsų vardus ir pavardes, žr. p. 245). Panūdome autoriui viešai replikuoti dėl dėstomų ne jo, o Labučio teiginių todėl, kad, Judžen- čiui nepasinaudojus dalyvinės kalbos galimybėmis, telieka daryti prielaidą, jog tiek apžvalgos autoriaus, tiek Labučio nuomonės sutampa: esą dažninius žodynus galima rengti nesilaikant ling- vostatistikos reikalavimų (plg. Labučio teiginį: „Remiantis statistikos principais pagrįstomis tekstų imtimis ir įsitikinus, kad pro jų tinklą nuolat išslysta koks ungurys ar žiobris, tekstų imtis turbūt reikėtų koreguoti“. (Kalbos kultūra 72, 1999, p. 113.)) Judžentis, be jokių komentarų pakarto- jęs ne vien Labučio, beje, kaip ir kitų, nepakankamai įsigilinusių į lingvostatistinių žodžių sąrašų ir žodynų sudarymo principus, priekaištą dėl kurių nors žodžių nebuvimo tame sąraše (... „pasi- gendama (...) buitinių realijų, augalų bei gyvūnų pavadinimų, kultūros srities ir su intelektine veikla susijusių žodžių...“), ir paakino priminti, kad dažniniai žodynai negali būti papildomi vienais ar kitais, kad ir labai pageidaujamais, žodžiais. Tiesiog tokia lingvostatistinių metodų prigimtis: nei pridėti, nei išmesti nieko negalima — statistiškai aprašytinas realiai egzistuojantis 130 | PASTABOS tekstas ar tokių tekstų visuma, be jokių papildymų. Gali taip atsitikti, ir, beje, atsitinka, kad ne visi tos pačios klasės ar grupės žodžiai patenka į tokį dažninį sąrašą (tarkim, giminystės terminų būryje pristingama kokios nors dėdienės), bet tokia yra lingvostatistinių darbų specifika: nepildy- ti, kad ir kaip knietėtų. Judženčio pritarimą Labučio priekaištams rodo ir stilistinės priemonės, pvz.: „Su rūpesčiu konstatuojama, kad žodyne gausu nenorminių žodžių (...)“. Regis, jau abiejų kalbininkų drauge tiesiog nesuvokiamas elementarus dalykas: kad ir kaip kalbininkams norėtųsi, vartosenos nuo- trauka negražintina, jei nenorima senu papratimu iškreipti tikrovės, siekiamybę pateikti kaip realybę. Dar dėl kai kurių kitų apžvalgoje minimų dalykų ginčytis reikėtų ne su Judženčiu, o su Labu- čiu, bet juk apžvalgos autoriui priklauso ką tik išspausdintas sakinys: „Neaiškūs kalbos dalių nustatymo kriterijai, todėl kalbos dalių statistikos lentelės nekelia pasitikėjimo“. Tai skamba kaip verdiktas, nes mūsų žodynuose prie kiekvieno žodžio pateikiama nuoroda į kalbos dalį (todėl, beje, ne lentelės svarbiausia, o tos nuorodos). Judžentis šį teiginį pakartoja, o tai reiškia, kad tvirtai tiki Labučio išvada, esą „žodynas ir jo atramos taškai, deja, dažniau nuvilia nei džiugina“. Gal ir nebūtų taip svarbu ginčytis su vienu ar kitu kalbininku, jeigu nebūtų matyti lingvostatis- tinių darbų perspektyvos. Tuo labiau, kad mūsų jau pramintas takas, turima įrankių, esama ir tam tikrų įgūdžių. Panašaus pobūdžio, kaip mūsiškiai, kai kurių kalbų dažniniai žodynai buvo parengti prieš 50 ar net 100 metų (plačiau apie tai žr. Laimos Grumadienės straipsnį tame pa- čiame ALL 46-jame tome). Dabar žengiama toliau — didieji bendrinių arba dabartinių kalbų žodynai paprastai jau turi nuorodų prie dažniausių žodžių, o tai reiškia, kad ir lietuvių kalbai (ar lietuvių leksikografijai) laikas tą spragą užpildyti. Taigi žodžių dažnumą netrukus gali tekti nusta- tinėti ne atskiromis progomis, o nuolat. Taip paaiškėtų elementari tiesa: dažniausi žodžiai kinta, nes jie priklauso nuo daugelio vis kintančių gyvenimo aplinkybių. Neabejotina, kad pačių žodžių rastųsi tiek gražių, tiek ir nelabai, nes jie būtų skaičiuojami iš tikrų tikro gyvenimo tekstų, o ne kryptingai parenkami tik iliustruojant kalbos grožį. Laima Grumadienė Gauta 2002 12 23 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Vida Žilinskienė Lietuvos teisės universitetas Ateities g. 20, 2057 Vilnius, Lietuva [email protected]