Hiat laryngalny w językach bałto-słowiańskich

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 55–87 Laringalinis hiatas baltų ir slavų kalbose1 WOJCIECH SMOCZYŃSKI Jogailos universitetas, Krokuva Straipsnyje nagrinėjama vadinamojo laringalinio hiato raida baltų ir slavų kalbose. Tai atvejai, kai laringalas išnyko tarp aukštojo balsio i arba u ir priesaginio balsio. Ši fonemų samplaika būdinga nuliniojo laipsnio dariniams, sudarytiems iš tokio tipo šaknų kaip *Cei̯H-/*Ci̯eH- arba *Ceu̯H-/*Cu̯eH-. Pridėjus vokalinę priesagą prie pilnojo laipsnio šaknies, tokios kaip *CeH-, laringalas nepalieka pėdsakų (jam išnykus balsiai susitraukia arba atsiranda antrinis dvibalsis), o panašioje situacijoje laringalui išnykus po i, u baltų ir slavų kalbose susidaro hiatas, vėliau panaikinamas įterpiant homorganinį slankųjį garsą i̯, u̯. ĮVADAS Terminas laringalinis hiatas (vok. Laryngalhiat) vartojamas nusakyti situacijai, kai laringalinis priebalsis (lrg.) yra po aukštųjų balsių i, u ir prieš priesaginį balsį; schemiškai: *iH-V, *uH-V. Tokia fonemų samplaika būdinga žodžių formoms, turinčioms apofoninį nulinįjį laipsnį (SZ). Čia turimi omenyje dariniai iš tokių šaknų kaip *Cei̯H-/*Ci̯eH arba *Ceu̯H-/*Cu̯eH-, t. y. šaknų, kurių sudėtyje yra dvibalsis ir lrg. Sekų *iH-V, *uH-V raida iš esmės skiriasi nuo atvejo *eH-V, kai vokalinė priesaga jungiama prie pilnojo laipsnio (SP) šaknies *CeH-. Kai sekoje *eH-V lrg. išnyksta be pėdsakų, dėl to susitraukia balsiai (dvejetas galimų padarinių: kontrakcinis ilgumas arba antrinis dvibalsis, priklausomai nuo priesaginio V² kokybės), tai sekoje *iH-V, *uH-V išnykus H susidaro hiatas. Jo ypatybė ta, kad jis panaikinamas ne balsių kontrakcija, bet po i, u įterpiant homorganinį slankųjį priebalsį, t. y. i̯, u̯. Taip susidaro sekos 1. *[ijV], istorinė [ijV] vietoj ide. *[iHV], ir 2. *[u̯V] > istorinė [uvV] vietoj ide. *[uHV]. Pavyzdžiui: [ijV]: sen. bažn. sl. bijenъ „muštas“ iš *bi̯e.no- ⇐ *bʰiH-eno-, SZ-V darinys iš *bʰe̯iH-C. Plg. SZ-C biti, bitù. [ijV]: liet. bijóti(s) „bijoti“ iš *bi̯u̯ā- < *bi.HaH- < *bʰiH-eh₂-, SZ-V darinys iš *bʰe̯iH-, ved. bháyate. Plg. SZ-C latv. bitîes „bijoti“. [uvV]: sen. bažn. sl. zabъvenъ „pamirštas“ (-en- analogiškai vietoj *-on-), iš *bu̯.ana- < *bhu.h₂.a.no- < *bhuh₂-eno-, SZ-V darinys iš *bʰu̯eh₂-. Plg. SZ-C byti, bylù. 1 Šis straipsnis yra pranešimo, kurį 2001 m. vasario 28 d. pristačiau Lenkijos mokslų akademijos Krokuvos skyriaus Kalbotyros komisijoje, išplėstinė versija. 2 Plg., viena vertus, ilgumą: lot. lēnis „švelnus“ < *leh₁-en-; mās „vyras, patinas“ < *maHōs < *meh₂-ōs; flōs „gėlė“ < *bʰloHōs < *bʰleh₁-ōs. Kita vertus, dvibalsius: gr. πλεῖστος „gausiausias“ < *pleh₁-istho-; liet. dienà „šilta“ < *dein-i̯ < *dʰeh₁-in- (ved. dhénuk „karvė“ < *dʰeh₁-inu-); lot. laevus „kairysis“, gr. λαῖ(ϝ)ός, sen. bažn. sl. lēvъ < *lāiu̯o- < *leh₂-iu̯o-; liet. sausas „sausas“ ir sen. bažn. sl. suxъ < *saHusos < *seh₂-usos (gr. (h)αῦος); liet. káulas „kaulas“ < *kau̯H.lo- < *kaHulo- < *keh₂-ulo- (lot. caulis). 56 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI [uvV]: liet. buvo ‘buvo’ iš *bu. ųą < *bhuh₂-eh₂-, SZ-V formacija prie *bʰu̯eH-. Plg. SZ-C búti, būdamas. Kaip matyti, istorinių formų skiemenų struktūra atitinka prokalbės struktūrą: bi.je.nъ kaip *bʰi.He.no-, *bu̯e.nъ kaip *bʰu.He.no- ir t. t. Istoriniai spirantai j, v iš tiesų tęsia prokalbės slydimus *i, *u, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad čia kalbama ne apie tiesiogiai iš ide. prokalbės paveldėtus fonemus, kaip, pavyzdžiui, liet. lejù < *lei̯H-e-, vejù < *u̯ei̯H-e-, s. bažn. sl. zovǫ < *gʰeu̯H-e-, liet. sravà < *sreu̯-, o apie antrinius segmentus, atsiradusius tik epochoje, kurios ribas žymi laringalinių fonemų silpnėjimas ir išnykimas. Todėl fonemus j ir v sekose ijV ir uvV laikome netiesioginiu intervokalinio laringalo buvimo liudijimu, ir šia prasme genetiškai skiriame juos nuo j, v, atsirandančių po kitų nei i, u balsių. Pagrindinis šio darbo tikslas – kuo išsamiau inventorizuoti tuos baltų ir slavų morfemus, kuriuose slydimai i, u atliepia laringalinius fonemus. Medžiaga išdėstyta taip. Kiekvienam morfemui sudaromas apofoninis lizdas, kuriame pirmiausia nurodomas allomorfas su ij, uv, būdingas SZ-V. Tada jis gretinamas su ilgabalsiu (ī, ū) allomorfu iš SZ-C pozicijos, siekiant parodyti, kad sufikso anlauto pobūdis – V ar C – lemia šių dviejų formų, atspindinčių eiH/ieH ir euH/ueH tipo šaknų nykimo laipsnius, komplementarumą. Toliau nurodomas ide. šaknies e laipsnis (SE), paprastai tokia forma, kokią pateikia LIV (1998), ir išvardijami jos baltų-slavų refleksai. Po SE kai kuriuose straipsniuose pateikiami iš ijV, uvV išvesti o laipsnio (SO) vediniai. Jie skirstomi į esančius prieš balsį (ai-V, au-V) ir prieš priebalsį (ai-C, au-C). Morfemo apofoninis lizdas taip pat parodo, kaip pirminės formos su ijV, uvV sukuria savo vedinius. Čia kalbama apie tris formų grupes: 1. įterptinius prezenso pavidalus SZ, 2. vedinius su pailgintu laipsniu ījV, ūuV (žymimus WSZ-V), 3. o laipsnio vedinius (SO). Lietuviškos įterptinės sekos, tokios kaip *Cinį, *Cunų, fonetiškai virsta Cij, Cuv (gīja, būva), paskui denazalizuojasi į Cīj, Cūv (gīja, bija, būva, klūva). Ten, kur pasitaiko proga, atkreipiamas dėmesys į egzistuojančius paralelinius „prezenso pavidalus su -na“ (gīna, lýna, būna, klūna), nes pastaruosius dėl cirkumflekso ir formanto -na reikia laikyti inovatyvaus tipo -(ȳ)ja, -(ū)va ir senesnio tipo -(ī)na, -(ū)na, kuriam atstovavo paveldėtos įterptinės formacijos, siekiančios epochą prieš intervokalinių laringalų išnykimą, pavyzdžiui, *līna iš *li-n-H-e-, *būna iš *bʰu-n-H-e-, samplaikos produktu. – WSZ-V tipo vediniai lietuvių kalboje yra, pavyzdžiui, palyjėti ⇐ lij-, papjūvėti ⇐ pjuv-, slavų kalboje, pavyzdžiui, s. bažn. sl. upijati sę ⇐ pij-, pokryvati ⇐ krīv-. – SO vediniai dažniausiai yra deverbaliniai daiktavardžiai su aiV (⇐ veiksmažodžio ijV) arba auV (⇐ veiksmažodžio uvV) formos šaknimi, pavyzdžiui, liet. bajùs iš bij-, gajùs iš gij-, sajùs iš sij- ir latv. krava, s. bažn. sl. krovъ iš *kru̯-, s. bažn. sl. rovъ iš rъv- (visos medžiagos mastu krinta į akis santykinai menkesnis auV tipo atstovavimas). Kartais pasitaiko, kad mus dominanti SZ-V forma medžiagoje nepateikta. Tuomet WSZ-V laikomas vidinės rekonstrukcijos pagrindu, plg., pavyzdžiui, straipsnius *miį-, *žį-, *liuu-. Iki šiol pasitaikydavo, pavyzdžiui, tokių analizių. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 57 yj formos palyjēti iš y (lyti) arba yj prs. lyja aiškinimo. Panašiai prie papjūvéti uv buvo siejamas su āu veiksmažodžiu pjāti (žr., pavyzdžiui, Otrębski 1965: 366). O slavų kalboje, pavyzdžiui, byvati būdavo analizuojamas pagal byti kaip by-vati (vietoj taisyklingo *bū-ā-). Tokie atvejai WSZ-V skiltyje pataisyti. Keturi straipsnio pabaigoje pridėti ekskursai nurodo kai kurias morfologines inovacijas, kurias, regis, netiesiogiai sąlygojo laringalinis hiatas. Tai: (1) įterptiniai prezenso pavidalai iš anitinių šaknų, pavyzdžiui, šlyja, srūva, (2) nominalinis sufiksas - yś kaip -ijas allomorfas, (3) infinatyvo sufiksas -yti, (4) slavų sufiksas -aviti. 1. SLYDIMAS i ŽODŽIO PRADŽIOS POZICIJOJE *I.HV 1.1. *b̑ij- I < *bʰiH- SZ-V *b̑ij-: liet. bijóti(s) „bijoti“, latv. bijât(iēs), s. prūs. biātwei³ iš *bi.ǰā- < *bi.HaH- < *bʰiH-eh₂-. SZ-C *b̑i-: latv. bitìēs „bijoti“, es. bìstuōs (⇒ iter. bìstītiēs), būt. tarm. bìduōs (variantas greta bijuōs). SE *bʰȇiH- „išsigąsti“ (LIV 58), plg. ved. bháyate „bijo, baiminasi“. Ved. bai̯-V: 1. asm. *boja-, sen. sl. bojati se „bijoti“ (es. bojiti̯u se) panašu į sangrąžinį veiksmažodį, sukurtą iš *bojati, formos, anksčiau turėjusios tranzityvinę reikšmę (kauz. „gąsdinti“) santykyje su asm. sl. bĭj-, plg. aukščiau liet. bijóti(s)⁴. – 2. s. prūs. pobaint kauz. „nubausti“. – 3. liet. baĵùs „baikštus, bailus“; bàju: Mirt nebus bajù „Mirti nebus baisu“. Ved. bai̯-C: ibajdýti kauz. „išgąsdinti, įbauginti“ (latv. baidīt „gąsdinti“), báime f. „baimė, išgąstis“, baisà „baimė“ (⇒ baisus „baisus“), bailỹs m. „baikštus, bailus žmogus“. 1.2. *b̑ij- II < *bʰiH- SZ-V *b̑ij-: 1. sen. sl. bĭjenú „muštas“ iš *bi.ǰe.no- ⇐ *bʰiH-eno-, 2. sen. sl. bijetú „muša“ (ESJS 63, Stang 1942, 46) < *bi.ǰe- ⇐ *bʰiH-e-, vėliau pakeista į sen. sl. bijetú pagal inf. bi-C analogiją (žr. toliau brijetú). SZ-C *b̑i-: 1. sen. sl. biti „mušti“, bitù „muštas“, nižùbiti „numušti žemyn“, ubiti „nužudyti“, zabiti „užmušti“, 2. latv. būt „stumti“, iter. bidīt „stumti, pastumti, stumiant stumtelėti; kimšti“, liet. tarm. býdyti „versti atsikelti, baidyti, varyti“ (žr. Urbutis 1981: 109). SE *bʰȇiH- „mušti“ (LIV 57). Ved. *bai̯-V: sen. sl., razboi m. „užpuolimas, plėšimas“, uboi m. „nužudymas“; slovak. *boji, lenk. bój (etimologinė reikšmė „mušimasis“). 3 Skaityti [bijá:tvei]. 4 Mažiau tikėtina, kad slavų kamienas boj- yra paveldėtas, būtent kaip ide. *-bʰoiH- perfekto tęsinys (plg. ved. bibhāya-), kaip paprastai teigiama literatūroje (žr. Vaillant 1966: 393) ir naujausiame ESJS 72. 58 | W O J C I E C H S M O C Z Y Ń S K I 1.3. *bii- III < *bʰih₂- SZ-V *bii-: latv. biju būt. ‘buvau’. Remiantis optatyve paliudytomis formomis bimū (1. pl.), bi (2.3. sg.) prieš priebalsį vartojamą SZ *bī-, pagal čia taikomą analitinį principą galima *bii-ā- redukuoti į *bʰiH-eh₂-, o *bi-C – į *bʰiH-C. Jei dabar, atsižvelgdami į reikšme tapačią alomorfinę formą *bʰuh₂-V (plg. liet. buvai, sen. latv. buvu, bažn. sl. ⁰būvenŭ), patikslinsime, kad šakninis H yra h₂, gausime *bʰih₂-V, t. y. SZ prie *bʰieh₂-⁵. Tai, drauge su faktu, kad *bʰih₂- / *bʰuh₂- variantai aptinkami ir germanų, keltų bei italikų kalbose (žr. LIV 83), leidžia kelti hipotezę, kad vakarų indoeuropiečių tarmėse praindoeuropiečių *bʰueh₂- ‘augti, rastis, tapti’ dėl lūpinių priebalsių disimiliacijos, bʰu > bʰi, suskilo į dvi formas ir kad abi jos baltų-slavų kalbose vartojamos komplementariai veiksmažodžio ‘būti’ paradigmoje, būtent jo silpnosiose formose. Be to, jei teisinga hipotezė, kad sen. liet. conditionalis formose -biau ‘-čiau’, -bei ‘-tum’, *-bi ‘-tų’ (pl. -bime, -bite)⁷ yra pagalbinis veiksmažodis *biiu > -biau (1 sg.), *bijai > -bei (2 sg.), o apokopė *bijā > *-bi (3 asm.), tai čia rasime įrodymą, kad tema *bijā-⁸ yra pralietuviškosios-latviškosios kilmės. 1.4. *brii- < *bʰriH- SZ-V *brii-: bažn. sl. *brĭjetŭ se ‘skutasi’ < *bri.ie- ⇐ *bʰriH-e-; bažn. sl. brijetŭ se yra vėlesnė forma; jos ilgasis i atsirado pagal analogiją su bendratimi bri-C (plg. aukščiau bijetŭ)⁹. SZ-C *brī-: bažn. sl. briti se ‘skustis’ (britva f. ‘skustuvas, skutimosi įrankis’), serbų-kroatų arch. brīti, brĭjem, vėliau brĭjati. SE *bʰreiH- ‘pjauti’ (LIV 77). Bažn. sl. reikšmė susiaurėjo iki ‘skusti barzdą’. 1.5. *gii- I < *gʷih₃- SZ-V *gii-: 1. liet. atgijo ‘atgijo’, išgijo ‘pasveiko’, latv. dziju iš *gi.ia- < *gʷih₃-eh₂-, 2. vedinys pagijelis m. ‘pasveikęs žmogus’, 3. liet. es. laiko infiksinė forma gija/gija ‘sveiksta’ iš *gi-n-i- (variantas gyna atsirado susikryžiavus senesnei formai *gina < *gʷi-n-H-e ir vėlesnei gija). ⁵ Plg. *gʷih₃- prie *gʷieh₂- ‘gyventi’ s. v. *gii-. ⁶ Kiti mano, kad disimiliacija įvyko temoje *bʰū-ī-e- ir kad ją sukėlė sufiksas -i-, > *bʰī-ī-e-; žr. Klingenschmitt (1982: 222, przyp. 72) ir LIV 84. Reikia pasakyti, kad būtent baltų-slavų kalbų atveju modelis *bʰū-ī-e- netinka, nes čia vengiama (bent jau pirminiame veiksmažodyje) jungti sufiksą -ie- su šaknimis, pasibaigiančiomis -ū- ir -i- (< *-uH-, *-iH-); plg., pavyzdžiui, kad nėra trīja prie rīti ‘ryti, ryti godžiai’, tļyja prie tļīti ‘lyti’. ⁷ Por. nusidētum biau, būtumbei, tarnāutum bime, sakōtum bime, Zinkevičius (1981: 122n). ⁸ Dokładniej o tym Smoczyński (2001:51, 224n). Tam też o wcześniejszych próbach objaśnienia łot. bij-V ⁹ Todėl mažai tikėtina kilmė brijetǫ iš ide. *bʰriH-ie- LIV 77. Dėl sekos -iH-ie- žr. pastabą 6 išnašoje. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 59 SZ-C *gi̯-: 1. liet. atgȳti „atsigauti“, latv. dzīt „sveikti“, sen. sl. ožiti „atgyti“ < *gʷih₃-C¹⁰. 2. gýdyti „gydyti“ (etimologinė reikšmė – „sukelti, kad atgytų, pasveiktų“), gȳvas „gyvas“. SE *gʷei̯h₃- ⇐ *gʷjeh₃- „gyventi“ (LIV 192), plg. gr. βέομαι „gyvensiu“, kilmės požiūriu konjunktyvas *gʷeih₃-o-. Drw. gai̯-V: 1. liet. gajùs „lengvai, greitai gyjantis, sveikstantis“, atgajùs „žvalus“. – 2. Slavų kalbose iš prieš balsį buvusio alomorfo *gii-, prasl. *ži̯j-V (plg. liet. °gijo) sudarytas SO goj-: caus. *gojiti „grąžinti į gyvenimą“, refl. *gojiti się „gyti – apie žaizdą“ (plg. pirmiau bojati się). Tik sinchroniniu požiūriu gojiti atrodo kaip kauzatyvinis vedinys iš intr. žiti „gyventi“ < *gʷih₃-C¹¹. Drw. gai̯-C: liet. gaivà f. „gyvybingumas“¹². (Tai, kad nėra baltiškų refleksų *gei̯-V/ *gei̯-C, paneigia galimybę, kad gai- būtų išvestas iš SE kamieno.) 1.6. *gii- II < *gʷiH- SZ-V * gii̯-: liet. gijà f. „siūlas audinio metmenyse“, latv. dzija „siūlas, verpalai“ iš *g̑i.Hā < *gʷiH-éh₂. Plg. ved. jyá- f. „lanko templė“, Homero gr. βίος m. „lankas“ (etimologinė reikšmė – „turintis templę“) < *bi̯i̯ó- < *gʷiH-ó-. SZ-C *gi̯-: liet. gýsla f. „gysla“, serb. žica f. „siūlas, dratva“ < *gīkā. SE *gʷi̯eH-, plg. ved. jyá f. „lanko templė“ (Mayrhofer EWAI₁, 603). 1.7. *gli̯- < *gliH- SZ-V *glii̯-: sl. *glìjь, rus. tarm. glej „molis, molinga dirva“, ukr. hlej „dumblas, molis“, baltar. hlej „povandeninis dumblas“ (pasiskolinta į lenkų kalbą: glej „pelenų spalvos dirvožemio sluoksnis“ (žr. Sławski SEJP₁ 282, Bańkowski I 430). SZ-C *gli̯-: 1. liet. glyti̯s „glotnus, lygus“, latv. glīts „glotnus, dailus, grakštus, gražus“, 2. slov. glina „molis“. SE *glei̯H- „tepti, prilipti“ (LIV 168): liet. glėjù (plg. glėju̯, būt. l. gliejau, bendr. glėti greta tarm. glėti) „tepti, lyginti tepant; lipdyti, užtaisyti skyles moliu, klijuoti“, sangr. „lipti (prie ko nors), kibti“. Drw. *glai̯-V: liet. glājus m. „klampios konsistencijos skystis“ (LKŽ). N.B. Senosios įterptinės prs. *gli-n-H-é- ⇒ liet. glinù liekana, vėliau segmentuota kaip glin-ù, yra nepowk. glin-; plg. būt. l. gliniaũ, bendr. glīnti, paprastai su priešdėliais ap-, už- „aplipinti, užlipdyti (moliu)“, žr. LKŽ. 10 SZ tipo gy-C galbūt slypi liet. dveigys „dvejų metų (apie arklį)“ vardiniame dūrinyje. Juk šį dūrinį galima aiškinti kaip „gyvenantis dvejus (metus)“, darant prielaidą, kad dėmuo -gy-s yra prieš balsį vartojamo alomorfo *gii-V, balt. prokalbės *gii̯as „gyvas“, alternantas; šis tęsia ide. nomen *gʷih₃-ó-, plg. gr. βίος „gyvenimas, gyvenimo būdas; pragyvenimo priemonės, maistas; javai“. Taip pat žr. Ekskursą III. 11 Krinta į akis, kad nėra liet. *gajyti. Slavų gojiti reikšme atitinka liet. gýdyti (žr. pirmiau). 12 Remiantis gaiv-, atsiradusiu iš naujojo skaidymo gaiv- + -a, vėliau buvo sudaryti veiksmažodis gaivinti „gaivinti“ ir daiktavardžiai gaivàlas „gaivalas“, gaivùmas m. „atgaiva“. 60 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI 1.8. *gni̯- II < *gniH- SZ-V *gni̯-: ps. *gnijetū es. ‘pūva’ iš *gnih₁-e-. SZ-C *gnī-: scs. (sū)gniti ‘(supūti)’ < *gnih₁-C. Išlyginus *gnīj- į inf. gni-C, atsirado es. gnijetū (plg. aukščiau bijetū prie biti, brijetū prie briti). SE *gne̯iH-. LIV nėra. Dėl pwk. tipo žr. aukščiau *bʰeiH- ir žemiau *leiH-, *pe̯iH-. Ved. *gnai̯-V: scs. (sū)gnojiti caus. ‘(supūdyti)’¹³ (postvb. scs. gnoi, -ja m. ‘mėšlas’). Ved. *gnai̯-C: scs. gnĕvù ‘pyktis’, Zorn¹⁴. Dėl priesagos plg. liet. gaivà s.v. gii- I. 1.9. *ki̯i- < *kʷih₁- SZ-V *ki̯i-: ps. *či̯jo < *kʷih₁-e- ‘ilsėsiuosi’, es. prie čiti. Plg. *bījǫ:: biti, *lījǫ:: liti, *vījǫ:: viti. SZ-C *kī-: scs. počiti ‘pailsėti’ (iš to naujas es. počijǫ) < *kʷih₁-C. Taip pat plg. scs. čilŭ, sch. čō, ček. čilý ‘žvalus, energingas’ (etim. reikšmė ‘pailsėjęs’). SE *kʷieh₁- ‘ilsėtis’ (LIV 352), plg. avest. ši̯iāmā ‘džiaukimės’. Sl. nėra SE *ča- iš *kē- < *kʷieh₁- arba iš *kʷi̯a- < *kʷioh₁-¹⁵. Plg. lot. quiētus ‘ramus, nurimęs; taikus; privatus’ < *kʷi̯éh₁-to- (prie sen. avest. ši̯āta- ‘laimingas’, sen. pers. ši̯āta- taip pat), perf. quiēuī < *kʷi̯ē-uai (LIV 353). Dėl pwk. tipo plg. *gʷieh₃- s.v. gii- I. Ved. *kai̯-V: scs. pokojiti ‘nuraminti, atgaivinti, sustiprinti’, pokojiti zakona ‘įvykdyti įstatymą’¹⁶, sen. lenk. koji się ‘vėsta, atšąla’, koji się choroba ‘liga rimsta’ (ps. caus. su etim. reikšme ‘sukelti, kad rastų ramybę’, plg. Sławski SEJP II 329). Iš to pokoji m. ‘ramybė, taika’ kaip postverb. 1.10. *kri̯i- < *kriH- SZ-V *kri̯-: 1. latv. krijāt (< *kriH-eh₂-) „laupīt odą; aptraukti roges liepų mediena; suvynioti siūlą ant vijimo ratelio“ (ME II 278), 2. latv. krīja f. „liepų žievė, liepų karnai, liepų tošis; sieto lankas, karnų kraštas sietui, rėtis; krepšys iš liepų karnų; liepų lentelė“ (ME II 277; prie to krijuôt „laupīti odą“ – vėlesnis denom.). SZ-C *krī-: 1. liet. krýtis, -ties f. „žuvų gaudymo tinklas; samtis žuvims“, su metatonija: krytis, -tiēs f. „ledo lytis“ (etimologinė reikšmė „atsiskyręs gabalas“). – 2. s. sl. krinǫ m. arba krina f. „medinis indas, kubilas vandeniui“, sen. sl. okrinǫ m. tas pats (apie tai kitaip ESJS 365: iš *(s)krej- ani̯tinio). SE *krejH-, tai iš ide. *kreh₁- „sijoti, skirti“ transformacijos, plg. LIV 327. Iš SZ *kriH- baltų kalbose, taikant vṛddhi techniką, buvo sudaryta nauja SP *kre̯iH-, iš čia liet. dial. 13 Taigi istoriškai tai yra vedinys iš prs. su -ī-, o ne su -i-, kaip pas Vaillantą (1966: 417). 14 Dėl semantinės raidos žr. Sławski SEJP I 304, ESJS 182. 15 Nebent šį žodį susiesime su šia šaknimi, laikydami, kad čăs „laikas“ sudarytas kaip ča-s̑ ir reiškė etimologiškai „pertrauka, atokvėpio akimirka“ (?). ESJS 98 s.v. časǫ tokios kilmės sąsajos nesvarsto. 16 Derywat od prs. na -ū-, nie zaś -ii- (inf. -i-), jak u Vaillanta (1966: 417). Zob. wyżej gojiti, gnojiti oraz niżej *krojiti, *lojiti, pojiti. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 61 krejù (krejaũ, kriẽti) „rinkti nuo paviršiaus; gaudyti skystyje“, latv. kreju (krēju, krìet/krìēt) „semti grietinėlę nuo pieno paviršiaus“. Drw. kraj-V: 1. liet. nomen krājus m. „sieto šonai, rėčio lankas“. – 2. ps. *krojiți, lenk. kroić „atskirti aštriu įrankiu“, rus. krojú, kroiť „sijoti grūdus“, slovėn. krojím, krojíti „skelti, plėšyti“17, sen. sl. okrojenije n. „apipjaustymas“. SW į kroj- matomas sen. sl. krai, -ja m. „krantas, pakraštys“. Drw. kraj-C: latv. kraistīt „rėminti, nugriebti, semti nuo pieno grietinėlę“, apskritai „nugriebti nuo viršaus; daryti paviršinį“ (MEII 256), liet. kraitis m. „krepšys, pintinė“. 1.11. *li̯- I < *liH- SZ-V *li̯-: 1. latv. lija būt. ‘lijo’, liet. įsilijo būt. ‘prasidėjo smarkiai lyti’ < *li̯.i̯ā- < *liH-eh₂-, 2. liet. es. įterptinė forma lȳja/lī́ja ‘lyja lietus’ < *li-n-i̯- (šalutinė forma lȳna iš *lina kryžminio susidarymo < *li-n-H-e ir lȳja), 3. daiktavardžiai: li̯imas vyr. ‘smarkus lietus’, li̯ùngas tarm. ‘lietingas, darganotas’, li̯ùndra mot. ‘šlapdriba (laikas, kai lyja ir šąla’). WSZ-V *li̯-: liet. palvėti ‘palaistyti (apie trumpalaikį lietų)’ ⇐ *li̯-ē-18. SZ-C *lī-: liet. lýti ‘(apie lietų) lyti, pilti’ = latv. līt (taip pat es. līst); liet. lýdyti caus. ‘laikyti lietuje, kad sušlaptų’. SE *le̯iH- ‘pilti’ (LIV 363): liet. lejù, lieti ‘pilti, lieti’, latv. leju, liet (naujas caus. liet. líedinti caus. ‘padaryti, kad būtų pilama, liejama, perpilama’). Drw. lai-V: liet. ãtlaja mot. arba ãtlajis vyr. ‘sąnaša, sekluma, sekli ežero vieta’, ãtlajus vyr. tas pats, užúolaja mot. ‘upės pakrantės užliejama vieta’. Drw. lai-C: liet. láistyti iter. ‘laistyti, drėkinti; lieti ašaras’19. N. B. Plg. pastabą apie ilajai daugiskaitos vyriškąją giminę ‘molis duobėms užtaisyti’, laitas vyr. ‘molinis grindinys’ I dalies pabaigoje. 1.12. *li̯- II < *liH- SZ-V *li̯-: 1 asm. *lijọ prs. „lieju“, rus. l’ju kartu su lat. tarm. lij „lyja“ (Endzelin 1922: §609), iš *li̯.i̯e- < *liH-ē-, 2 asm. *lijati iš *liH-éh₂-, kaip suponuoja slavų lijati buvimas (plg. aukščiau lat. lija). 17 Dviprasmiška vedinio forma: arba causativum prie *kr̥nēti se „atsiplėšti, atsiskirti, kyšoti“ (jis sudarytas iš senojo prs. su infiksu *kr̥nō < *kri-n-H-é-), arba iterativum prie slavų *krejo (plg. lat. kreju). 18 Laringalio sąlygotas nulinio laipsnio -i̯- pailgėjimas į -ī- taip pat vyksta pavijėti (s.v. *u̯ii- I). Atitinkamas -uu- ⇒ -ū- pasitaiko papijūvėti (s.v. *pi̯eu-) ir pasiūvėti (s.v. *si̯eu-). Balsis i prieš mūsų antrinį i traktuojamas taip pat kaip prieš kitus priebalsius, nepriklausomai nuo to, ar tai sonantai, plg. pagvėnti, pamny̌ti, patry̌nėti, pakylėti, ar obstruentai, plg. pabvėdti (brid- ⇐ bred-), paskrydėti, paslydėti (*slid- ⇐ *sle̯id-), pakrypėti (*krip- ⇐ kreip-), palypėti, panysėti (*niš- ⇐ neš-), palytėti (*lit- ⇐ leit-), pamygėti, pavyzdėti (*vizd- ⇐ veizd-), pavyzėti (*viz- ⇐ vež-). Išsamiau žr. Otrębskį (1965: §61nn.), tačiau reikia pažymėti, kad autoriaus nurodomi šių duratyvų pirminiai kamienai kartais kelia abejonių, plg. krypsta vietoj kypėti, liečia vietoj *lȳtėti, šlysta vietoj *shȳdėti. 19 Akūtas pagal lieti kamieną, poliarizacijai su laistyti „tepti, ištepti, apdrabstyti šlapiu moliu“ (leisti). 62 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI WSZ-V *līj-: sen. bažn. sl. lijati „pilti, pilstyti“²⁰, antrinis intens. su -vati: izlivati „išpilti“. SZ-C *li-: sen. bažn. sl. liti, serb.-chorv. lĭti (se), tarm. ljȉti, sen. lenk. *lić „pilti“. SE *lejH- „pilti“ (LIV 363): sen. bažn. sl. lęjo „lieju“ < *lejH-je- (taip pat žr. aukščiau *lii- I). Ved. * laj-V: slavų *lojiti iter. „pilti, išpilti“, iš jo sen. bažn. sl. loji, -a m. „taukai“, šiaur. lenk. łój, ček. lůj kaip postverb. (etim. reikšmė „skysti, pilami riebalai“). Slavų kalbose nėra SO *lě-C. 1.13. *mii- < *miH- SZ-V *mii-: lat. miju, būt. l. prie mīt „keisti, mainyti“, < *mi.iā- < *miH-eh₂-. WSZ-V *mii-: slavų mijati „praeiti (apie laiką)“ – suponuoja pirminį prs. *mījǫ (sę) „keičiuosi“? SZ-C *mi-: 1. lat. mīt „keisti“, sangrąž. mītēs „keistis tarpusavyje, judėti pakaitomis, keistis, pasikeisti“; iter. mistīt „dažnai keisti“ < *mi-stī-. – 2. sen. bažn. sl. minǫti „praeiti (apie laiką)“. SE *mejH-. LIV 383 nurodo tik anitovinį *mej- „keistis; mainyti, keisti“ (ved. ví mayante 3 daug. „keičiasi“). Latvių kalboje prs. *meju²¹ pakeistas forma miju dėl išlyginimo pagal būt. l. miju. Ved. *maj-C: 1. liet. atmainà f. „pasikeitimas“, mainãi m. dgs. „mėnulio fazė“²², 2. sen. bažn. sl. měna f. „mainai“. 1.14. *nĭi- < *niH- SZ-V *nii-: latv. niju būt. l. prie nīt, nīt < *ni.iā- < *niH-eh₂-. SZ-C *ni-: latv. nīt, nīt „sukti ratu“, sviestu nīt „mušti grietinėlę į sviestą“. SE *neiH- „vesti, vadovauti“, plg. ved. náyati „veda“, het. nēanzi 3pl. „vadovauja (važnyčioja), siunčia“ (LIV 406). Latvių kalboje es. l. *neju pakeista į niju dėl suvienodinimo su būt. l. niju. LIV latvių veiksmažodžio nemini. 1.15. *pii- I < *pih₃- SZ-V *pii-: sen. bažn. sl. pijetǫ es. l. „geriu“ < *pih₃-e- (alómorfas *pih₃- iš metatezės *ph₃i-), plg. rus. pju, pješь (bendratis pitь), p’jányj, ukr. pju (bendratis pytý)²³. WSZ-V *pii-: sen. bažn. sl. upijati sę „prisigerti“ (antrinis intensyvas su -vati: opivati sę taip pat²⁴, su tuo susijęs pivo v. „gėrimas“ kaip postverbalinis darinys). ²⁰ Verta patikrinti, ar lijati negalėtų būti proslavų *lъj-ē- refleksas, t. y. paralelinės darybos atitikmuo liet. patyjęti, žr. aukščiau. ²¹ Plg. latv. meju prie miet „įkalti kuolą, kuolu“. ²² Akūto nebuvimas įrodo, kad šie nomina buvo išvesti iš SZ-V *mii-, o ne iš SE-C *mej-. LIV 383 nurodo tik anitinį *mej- „keistis; mainyti, keisti“. ²³ Inaczej Stang (1942: 46), który (niesłusznie) operuje pierwiastkiem anitowym *pej-. ²⁴ Plg. slovėn. posmijati se šalia senesnio posmijati se „šaipytis“. Antrinis sufiksas -vati atsirado dėl perskaidymo, įvykusio tokio tipo formose: oplivati sen. bažn. sl. „apspjauti“ ⇒ opli-vati (pagal pli-noti „spjauti“), poči-vati „ilsėtis“ ⇒ poči-vati (pagal *poči-noti „atsigulti“). HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 63 SZ-C *pī-: s. sl. piti ‘gerti’. SE *peh₃- > *peh₃-i- (plg. žymėjimą *peh₃(i)- ‘trinken’ veikale LIV 417). Darybinis vedinys *pai-V: slov. napojiti caus. ‘duoti gerti, pagirdyti²⁵ (postverbalinis napoji, -a m. ‘gėrimas’, plg. aukščiau lojĭ ‘taukas’). 1.16. *pii- II < *piH- SZ-V *pii-: 1. liet. pijo būt. l. iš pyti (žr. žemiau), 2. es. l. infiksinė forma pīja ‘išbrinksta pienu’ < *pi-n-i-²⁶, iš *pi.ie- < *piH-é-. SZ-C *pī-: 1. liet. pyti ‘brinkti pienu (apie karvės tešmenį)’, išpyti ‘permirkti (apie dirvožemį, mieles)’; pýdyti caus. ‘masažuoti tešmenį prieš melžimą, kad į jį pritekėtų pieno’, 2. sl. *pitǫ ‘sotus, pasisotinęs’ < *piH-tó-, davęs pagrindą denom. veiksmažodžiui s. sl. pitěti sę ‘sotintis, maitintis’ (iš jo caus. pitati ‘sotinti, maitinti, šerti; auklėti’) ir daiktavardžiui s. sl. pišta f. ‘maistas’, kroat. pića, sen. lenk. pica²⁷. SE *peiH- ‘brinkti’ (LIV 419), plg. vedų pāyate ‘trykšta (apie pieną)’. Allomorfas SO gali slypėti liet. pěnas m. ‘pienas’ < *păina- < *pojH-no- (žr. šiena s.v. šii- II). Lietuvių kalboje nėra SO *pai- iš pij-. 1.17. *prii- < *priH- SZ-V *prii-: slav. *prĭjǫ „rodau draugiškumą, palankumą“ – implikuojama iteratyvo SW prijati „būti kam palankiam, būti kam palankiai nusiteikusiam“²⁸. Rekonstrukcija *pri.ie- < *priH-é-. Plg. ved. priyá- „mielas, pageidaujamas; savas, priskiriamas saviems“ (šalia prs. prináti „džiaugiasi kuo nors, yra patenkintas; mėgaujasi kuo nors“ < *pri-né-H-ti (Mayrhofer EWAI AII 189). Plg. atitinkamą SZ prie *bʰeiH-, *leiH-, *ueiH-. SZ-C *pri-: baltų slavų kalbose nepatvirtintas. Plg. ved. prītá- „draugiškai nusiteikęs“ < *priH-tó-, prīti- f. „džiaugsmas, pasitenkinimas“ < *priH-tí- (Mayrhofer EWAI AII 181). SE *preiH- „džiuginti, rodyti meilę“ (LIV 441): prs. č. přējǫ, sen. č. přěju (Trautmann 1923: 231). Baltų kalbose esama latv. priēks „džiaugsmas“ (ME III 393) < *prei-ka-. Darybos požiūriu plg. latv. spēks „jėga, galia; daugybė“, liet. spēkas „jėga, galia“ (prie spēju, spėti „turėti laisvo laiko“, suspėti „spėti“ < *speh₁-) ir sen. sl. znakъ „Kennzeichen“ < *žnō-ka- (prie znajǫ, znati ⇐ *gneh₃- „pažinti“). 25 Derywat od prs. na -ī-, nie zaś -ī- (inf. -i-), jak u Vaillanta (1966: 417). Zob. wyżej gojiti, gnojiti, *krojiti, *lojiti. 26 Rekonstrukcija pȳja kaip *piH-ié- LIV 419 abejotina. Reguliariai tęsiant šią proformą, turėtume gauti akutintą †pýja. Tokia forma būtų visiškai nereguliari, nes baltų kalbose sufiksas -i̯e/o- nejungiamas su kamienais į *-iH-, plg. 6 išn. 27 Ginčytina, ar ps. *pirъ, sen. sl. piro „vaišinimas, Gastmahl“ priklauso šiai grupei; jis taip pat gali priklausyti sen. sl. piti „gerti“. 28 Atsižvelgiant į tai, kad prijati niekuo nesiskiria nuo tokių iteratyvų kaip sen. sl. lijati ⇐ *līj- (s.v. *lii- II) ir liet. palyjėti ⇐ *līj- (s.v. *lii- I), slovėnų mijati šalia latv. miju (s.v. *mii-), sen. sl. upijati sę šalia pijętǫ (s.v. *pii- I), nematyti reikalo, sekant Vaillant’u (1966: 293), laikyti tai skoliniu iš got. fijōn „būti draugiškam“. 64 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI 1.18. *ri̯- I < *riH- SZ-V *ri̯-: 1. latv. ri̯u es. l., ri̯u būt. l. prie rīt (žr.), liet. nur̄jo būt. l. ‘praryti, ryti’, iš *rih₂-e-, -eh₂-, 2. liet. es. l. su infiksu rī̀ja/rīja < *ri-n-i- (variantinė forma rīna iš *rina < ir *ri-n-H- bei rīja kontaminacijos), 3. daiktavardžiai: liet. rījikas m. ‘rijūnas’, rījimas m. ‘rijimas, rijavimas’. SZ-C *rī-: liet. rýti ‘ryti, praryti’, latv. rīt ta pačia reikšme (intens. ristīt ‘greitai ryti’)²⁹. SE *reh₂- ⇒ *reh₂i-: baltų-slavų kalbų *rih₂- forma atspindi metatezinį pakitimą iš *rh₂i- kaip SZ į *reh₂i-, o pastarasis savo ruožtu abstrahuotas iš es. l. *reh₂-ie-; plg. latv. rāju ‘baru, plūstu’. Liet. nėra SP *ro-C²⁹. Drw. rai̯-V: liet. rajōti ‘kramtyti, atrajoti’, rajùs ‘rijus’, prarajà f. ‘bedugnė, praraja’. 1.19. *ri̯- II < *h₃riH- SZ-V *ri̯-: psl. *řijęnu < *HriH-en-, pakitęs į bažn. slav. otъ-rivenŭ ‘atstumtas, atmestas’ (Vaillant 1966: 232), su v, perimtu iš sinoniminio otъ-rinovenŭ, arba iš veiksmažodžio otъ-rūvati ‘atplėšti’. SZ-C *rī-: bažn. slav. rǫti se ‘griūti, virsti’, otъrinǫti ‘išvaryti, atmesti’, iter. otъ-rivati ‘išstumti, atstumti’, urivati ‘apsupti’. SE *h₃rejH- ‘virpėti, suktis; tekėti’ (LIV 271). SZ vedų kalboje riṇāti ‘leidžia tekėti, leidžia bėgti’, rīyate ‘teka, bėga’. Plg. WSE bažn. slav. rějǫ, rějati ‘tekėti, sruventi (apie vandenį)’ (vedinys rě-ka ‘srovė, upė’). Drw. rai̯-V: psl. *rojī m., rus. roj, lenk. rój (bičių spiečius); psl. *vǫz-rojī m., lenk. (w)zarój ‘vieta, kur trykšta vanduo, šaltinis’. 1.20. *si̯- I < *siH- SZ-V *si̯-: liet. sijóti ‘sijoti, leisti per sietą’, apsijóti ‘apsėti grūdais’ < *si̯ā- < *sih₁-eh₂-. Pabaltijo kalbų *sih₁- forma rodo metatezinę formą *sh₁i- kaip SZ prie *seh₁i- (pastaroji savo ruožtu abstrahuota iš prs. *seh₁-ie- ‘sėja’). Plg. bažn. sl. sějǫ < *seh₁-ie-, inf. sěti greta sějati31 ‘sėti, sijoti’. SZ-C *sī-: liet. sýtas m. dial. ‘didelis grūdų sijojimo sietas, rėtis’. SE *seh₁i- ‘įspausti, įdėti’ ⇒ ‘sėti’ (LIV 469). Drw. sai̯-V: liet. sajùs ‘tai, kuo galima daug pasėti’, turintis sinonimą sėjùs, sinchroniškai siejamas su sėti ‘sėti’ (prs. sėju) ir liudija šaknų, reiškiančių ‘sėti’ (*sē-) ir ‘sijoti per sietą’ (*si̯-), susimaišymą. Šaknies forma saj- santykiauja su sij- taip, kaip, pavyzdžiui, spar- su spir- (sparùs ‘vikrus, žvalus’ ⇐ spìrti, be kita ko, ‘raginti, primygtinai reikalauti’). 29 ME₃ 540, sekdami Osthoffu, siejo su ved. riṇāti ‘leidžia tekėti, leidžia bėgti’, rīyate ‘teka, bėga’. Šiandien LIV 271 vedų formas priskiria pabaltijo ide. *h₃eiH- ‘banguoti, suktis’ ⇒ ‘tekėti’, tačiau ten nemini liet. rýti. 30 O liet. rėju, jau, rieti greta rėjau, rieti ‘riaugėti, raugti’, tai lengviausia šį žodį aiškinti kaip vrddhi tipo vedinį: *rēi-C < *reih₂- iš SZ *rih₂-. Plg. pabaltijo *reh₂(i)- ‘rėkti, riaumoti’ LIV 543. 31 Dėl priesagos *-ā- plg. liet. sėjo ‘sėjo’ kaip prt., sudarytą pagal prs. sėj-a, etimologiškai sė-ja ‘sėja’ < *seh₁-ie-. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 65 – Žodžių liet. sietas ‘sito’, sch. sìto intonacija liudija baltų-slavų proformą *séi̯ta- < *séih₁-to-. Savo ruožtu ją galima interpretuoti kaip vr̥ddhi vedinį iš SZ *sih₁- (plg. liet. siena aiškinimą prie sij- II)³². 1.21. *sij- II < *siH- SZ-V *sij-: 1. liet. sijo būt. l. ‘rišo’, 2. įterptinis es. l. sȳja < *si-n-i-³³, 3. daiktavardžiai: sijā mot. ‘konstrukciją rišanti sija, jungtis’ < *si.iā- < *sih₂-eh₂-; atāsija mot. tarm. ‘strypas arba virvė, jungianti priekinių ratų ašis su grąžulu’, literatūrinė ātsija irgi. – Forma *sih₂- atsirado dėl metatezės iš *sh₂i-, t. y. SZ prie nešakninio *sh₂ei- šaknies, kuri buvo abstrahuota iš es. l. *sh₂-ei̯é- (liet. *sajù, plg. sl. tipą stojǫ iš *sth₂-ei̯é-, SE *steh₂-).³⁴ – Liet. tarm. es. l. sinù ‘rišu’ gali būti archajiškos įterptinės formacijos *si-n-h₂-e-³⁵ iš *sih₂- (bendraties °sȳti) pavyzdys; plg. vedų sināti ‘riša, supančioja kanopas’ < *si-né-h₂-ti. SZ-C *sī-: liet. sī-: užsī́ti ‘pririšti’, susyti ‘surišti su kuo’ < *sih₂-C. – Vr̥ddhi vediniu, regis, laikytinas liet. siena mot. ‘siena (pinta); riba’ < *sei-nā < *sei̯h₂-neh₂-³⁶. SE *seh₂-, plg. vedų ā́va sāt ‘atriša’ (LIV 471). Baltų kalbose antrinė forma *sei̯h₂- iš SZ *sih₂- (vr̥ddhi): liet. tarm. sejù ‘rišu’ < *sei̯h₂-e-. Iš prezentinio sej- sudaryti bendratis sieti (nėra *sieti!) ir būtasis laikas sėjau. Todėl reikia pažymėti, kad SE šaknis prarado savo setinį pobūdį³⁷. N. B. Nešakninės formos sej- buvimas neleidžia vienareikšmiškai interpretuoti lietuvių kalbos darinių su SO kaip pagrįstų SZ-V sij-. Tai taikytina veiksmažodžiui sáistyti ‘aprišinėti’ (analoginis akutinis priegaidės tipas) ir daiktavardžiams pasaitas vyr. ‘pavadys, pasaitas’, atāsaja albo atsajā mot. (tai žodžio atāsija variantas, žr. aukščiau). 1.22. *ui̯i- I < *uiH- SZ-V *ui̯i-: liet. vijo būt. l. ‘vijo; varė, ginė’ < *ui.iā- < *uih₁-eh₂-, nuvijóti iter. ‘išvynioti, išvynioti’, ī̯vijas ‘vingiuotas, susuktas, spiralinis’, vijōklis vyr. ‘vijoklis’. WSZ *ūi-: liet. pavȳjė́ti ‘pavyti, kiek pavaikyti (pvz., vištas iš daržo)’, plg. palȳjė́ti ir kitas paraleles prie *lii- I. SZ-C *ūi-: liet. nuvýti ‘nuvyti, vijant padaryti; nuvaryti, nuvyti’, įvýti ‘įvyti; įvaryti, įstumti’. SE *uei̯h₁- ‘kreipti dėmesį į, siekti’ (LIV 609), plg. liet. vejù tarm. ‘varau, ginų; vynioju’ < *uéih₁-e-. ³² Mniej prawdopodobna jest hipoteza metatezy *séh₁i-to- > *séi̯h₁-to- (Smoczyński 2001: 150f.). ³³ Taip pat dviprasmiška syjęti ‘būti surištam’: darinys arba iš es. l. syj(a), arba SW prie sij- (plg. tipą palȳjė́ti prie *lii- I). ³⁴ Mažiau tikėtina, kad čia *sh₂i- atsirado perskirsčius es. l. *sh₂-i̯é-; plg. vedų ā́va syāti ‘atriša’, hetitų ishiyanzi 3 asm. dgs. ‘riša, pančioja’. ³⁵ Iš perskaidyto sin-ù sudarytas būt. l. sin-iau̯ (nešakninė forma sin-). ³⁶ Sandara tokia pati kaip pienas ‘pienas’ atveju, plg. pūti, pija, pijo ‘pildyti pienu (apie tešmenis)’. ³⁷ Jei paveldėtas SE būtų išlikęs lietuvių kalboje, jis būtų davęs es. l. †sóju < *sá-ie- < *séh₂-ie- (plg. klóju ‘tiesiu, kloju’ < *klā-ie- < *kléh₂-ie-, stóju ‘stoviu’ < *stā-ie- < *steh₂-ie-). 66 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI Drw. uąj-V: 1. liet. vajóti iter. ‘varyti, vynioti’, latv. vajât ‘persekioti’. Daiktavardžiai: vajīs vyr. ‘pasiuntinys’, vajà mot. ‘išganykla, ganykla’ (s. prūs. wayos EV 282 ‘pievos’), įvajųs vyr. ‘vingiuotas’, 2. sen. bažn. sl. voi, -ja vyr. ‘karys; kariuomenė’. Drw. uąj-C: liet. vãiras vyr. ‘vairas, vairalazdė’, vainikas vyr. ‘vainikas’ (= slav. věnьcь), iš tarpinio vedinio *uąj-ni- ‘vijimas, pynimas’ (plg. vedų veṇíḥ ‘plaukų pynė, kasa’). 1.23. *uii- II < *uiH- SZ-V *uii-: prasl. *-vĭjetù es. l. ‘suka, pina, jungia’ < *uḭ.ie- < *uih₁-éh₂-, plg. WSZ sen. bažn. sl. °vijetù. SZ-C *uī-: 1. sen. bažn. sl. viti ‘vynioti, sukti’ (-vinǫti38), slovėn. vìti, 2. liet. výti (žr. aukščiau) < *uih₁-C. SE *ueih₁- ‘apvynioti, apgaubti’ (LIV 610). Plg. liet. vejà s.v. *uii- I. Drw. *uąi-V: sen. bažn. sl. povoi, -ja vyr. ‘drabužis, apsiaustas apsivynioti’, slovėn. ‘vijoklinis augalas, vijoklis’. 1.24. *ži- II < *ǵhiH- SZ-V *ži-: liet. žiōju, žiōti ‘žiotis’. Ši forma susidarė sinkopavus senesnę *žijāti⁳⁹ = prasl. *žijati (slovėn. žjāti, žjām) < baltų-slavų *ži.jā- < *ži.HaH- < *ǵʰih₁-eh₂⁴⁰. WSZ-V *ži-: sen. bažn. sl. zijati ‘žiotis’. SZ-C *ži-: sen. bažn. sl. zinǫti ‘pražioti burną, žiotis’, lot. hīscō < *ǵʰih₁-C. Ši SZ yra metatezinė senesnės formos *ǵʰh₁i-C forma, susijusi su nešaknine forma *ǵʰeh₁-, atsiradusia dėl peranalizavimo ie-es. l. *ǵʰeh₁-ie-, plg. sen. bažn. sl. žějǫ41. Nėra vedinių iš SO su žij- (skirtingai nei gij-, rij-, žr. aukščiau). SE *ǵʰeh₁- ⇒ *ǵʰeh₁i- ‘išsižioti, žiovauti’ (LIV 153). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra liet. *žėju, *žėti. 1.25. Laringalinė hiatas *-iHV, netiesiogiai paliudytas o laipsnio vedinyje: SZ-V *dij- SZ-C *di-: latv. dīdīt ‘priversti šokti’. SE *deih₁- ‘vyti šuoliais, skubėti’ (LIV 91, gr. διένται): latv. deju, diet ‘šokinėti, šokti’. Drw. *dai-C: liet. dainà 4 kirč. dain. ‘daina’ < *dai-nā- (etim. reikšmė ‘dainavimas šokant’?). Jei šis žodis būtų SE vedinys, jis rodytų akūtą (*dāina). SZ-V *li- (žr. aukščiau, s.v. *lii- I) 38 Plg. bažn. sl. povinǫti sę ‘pavaldyti save, pasiduoti’, povinǫti būti ‘būti pavaldžiam, priklausyti nuo ko’. 39 Dėl sinkopės prieškirčiajame skiemenyje plg. kaip paraleles: 1. niókoju ‘naikinu, niokoju’ iš *nijokōju, denom. veiksmažodžio iš nījoks ‘joks, nė vienas’, 2. nãuȳgi ‘ar ne?’ (< *ne-jau-gi). Žr. Smoczyński (2001: 139, 252). 40 Mažai tikėtina denominatyvinio kamieno *ǵʰ.(i)eh₁-,ie- rekonstrukcija, pateikta LIV 153 siekiant paaiškinti tariamai paveldėtą prabaltų kamieną *ž-ia- (> liet. žiō-). 41 Rasmussen (1989: 52) widzi nierozszerzony SE *ǵʰeh₁- w nomen gr. χήμη ‘małż’; miarka (znacz. etym. ‘Gähnen’?). HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 67 SE *h₁eiH- ‘tepti, beschmieren’ (LIV 247, lot. linō, -ere, het. halina- ‘molis’). Ved. *lai-V: liet. ilajai m. dgs. ‘molis skylėms (krosnyje, plūktoje asloje) užtaisyti’. Ved. *lai-C: liet. laitas m. ‘molinis grindinys’. N.B. Semantiškai abiem žodžiams tai geresnė lietuvių kalbos vieta negu s.v. *lii- I ‘pilti, lieti’. SZ-V *sujj- SZ-C *suj- SE *suejH- ‘nykti’ (LIV 553, s. v. a. swīnan): liet. *śvieti nėra. Ved. *suaj-V: liet. svaj-d ‘svajonė’ ⇒ svajōti, -ōju ‘svajoti; įsivaizduoti; kalbėti nesąmones; vaikštinėti be tikslo; pūsti (apie vėją)’; lat. svajāt ‘pliaukšti niekus, kalbėti nesąmones, meluoti’. Ved. *suaj-C: *svái-ta f. ⇒ denom. svāitėti ‘paistyti, kliedėti; kalbėti nesąmones; klaidžioti’. Čia galbūt ir liet. svai-gùs ‘svaiginantis, girtinantis’ (denom. svaigštù, svaigti ‘apsvaigti, girtauti, netekti sąmonės’). 2. SKLANDUSIS PRIEBALSIS W POZICIJOJE *u.HV 2.1. *blių- I vietoj *bluų- < *bʰluH- SZ-V *blių- (*liu apibendrintas iš SE): liet. bliuvóti iter. ‘baubti, riaumoti, mauroti’. Vietoj *bluvóti, tai iš *blu.uā- < *bʰluH-eh₂-. Paralelės s.v. *diųu-, *skių-. SZ-C *bliu- ⇒ *blju- (*li apibendrintas iš SE): liet. prabliūti ‘pradėti riaumoti’, subliūti ‘suurzgti; sušukti’. Vietoj *blúti, plg. gr. γλύει ‘trykšta, verda’. SE *bʰleuH-: liet. bliáuti ‘riaumoti, baubti’ < *bliąu-C, plg. gr. φλέει ‘liejasi per kraštus’ (LIV 74). 2.2. *blių- II vietoj *bluų- < *bʰluH- SZ-V *blių- (*liu apibendrintas iš SE): bažn. sl. bljīvati iter. ‘vemti’ (taip pat su priešdėliais iz-, o-). Vietoj *blūvati, kuris kildintinas iš *blu.uā- < *bʰluH-eh₂-. Plg. fonetiškai taisyklingą *lių bažn. sl. pljīvati s.v. *(s)pių-. SZ-C *bliu-: žodžių nėra. *bly- < *bʰluH- (plg. kryti, kryją s.v. *kruų-, tryti, tryją s.v. *truų-). SE *bʰleuH- ‘išsilieti’ (LIV 74). Vietoj laukiamo prasl. *blovǫ (*bljuti/*bluti)⁴² bažn. sl. įsitvirtino bljujo (bljīvati), su blju-, būdingu pozicijai prieš priebalsį; žr. aukščiau liet. bliáuti ‘riaumoti’⁴³. 2.3. *bruų- I < *h₃bʰruH- SZ-V *bruų-: 1. liet. sen., tarm. bruvìs f. ‘antakis’, gal. brùvį⁴⁴, taip pat brùvē. – 2. bažn. sl. brŭvĭ, -i f. ‘antakis; vokas; blakstiena’, lenk. brew, brwi < pbsl. *bru.uin (gal. sg.) < *h₃bʰruH-m̥. 42 Plg. rovǫ:: rjuti/ruti (pwk. *h₃reuH-), trovǫ:: truti (*treuH-) ir anįtowe plovǫ:: pluti (*pleu-), slovǫ:: sluti (*kleu-). 43 Reikšmę ‘vemti’ lietuvių kalboje išlaikė senasis veiksmažodis: vēmti (vemiu) < pie. *u̯emh₁-. 44 Nom. iš kamieno su -i- rekonstruotas pagal gal. sg. formą su *-im < *-m̥. 68 WOJCIECH SMOCZYŃSKI SZ-C *bru-, plg. ved. bhrū́h, gal. bhrū́vam, gr. ὀφρύς, ὀφρύα ‘antakis’. SE *h₃bʰreuH-. Prasl. *br̥āu-C refleksų nėra. 2.4. *bru̯- II < *bʰruH- SZ-V *bru̯-, žr. WSZ-V. WSZ-V *brū-: liet. brū́vėti, prs. -iù/-ė́ju ‘sunkiai dirbti, plušėti, vargti’ (LKŽ). SZ-C *brū-: liet. brū́dyti ‘skubiai siųsti’⁴⁵: Brūdýk, kol išbrūdysi šeimyną į pievą suimti śieną prieš lietų, t. y. ‘siųsk kuo greičiau’ (LKŽ). Ta pačia reikšme vartojamas ir kvaziprimarinis vb. brū́du, brū́dau, brū́sti (LKŽ), kuris atrodo esąs atgalinis darinys iš ankstesniojo. SE *bhreuH- ‘prasiveržti’ (LIV 81): liet. briáutis, -jasi/-nasi ‘veržtis į vidų, brautis prievarta’, greta bráutis ta pačia reikšme, su nepalataliniu r, kilusiu iš prs. bráujasi, kur prieš priesagą -i̯a- įvyko disimiliacinis i išnykimas (plg. máuju s.v. *mu̯- II). Žr. *bru̯- III. 2.5. *bru̯- III < *bʰruH- SZ-V *bru̯-: prasl. *brūvь, -i f. ‘tiltelis, iš rąsto per upelį permestas lieptas’, dėl balsių asimiliacijos (ESJS 85) pakitęs į *brǔvь: sen. rus. brū̆v greta brūvь, serb.-chorv. brv, sen. ček. břev, kilm. břvi. Plačiau paplitęs yra vedinys su -no-: sen. bažn. sl. brīvno, brūvino n. ‘rąstas, sija’, sen. ček. břevno, sen. lenk. birzwno. Etimologija neaiški, žr. ESJS 85. Galbūt tai sietina su ide. *bʰreuH- reikšme ‘trykšti (apie iš žemės gelmių trykštantį vandenį)’, plg. liet. briáutis ‘veržtis į vidų, brautis prievarta’, rus. brujá ‘stipri vandens srovė’, bruítb ‘greitai tekėti’, taip pat gr. φρέαρ, -ατος n. ‘šulinys’, got. brunna m. ta pačia reikšme. Tokiu atveju čia galėtų būti kalbama apie medieną, skirtą šulinio arba šaltinio sienoms iškloti. 2.6. *bu̯- < *bʰuh₂- SZ-V *bu̯-: liet. 1. bū́vo prt. ‘buvo’ < *bu.u̯á < *bʰuh₂-eh₂-, 2. prs. infiksuota bū́va/bū́va ‘būna, yra’ < *bu-n-u- (variantinė forma bū́va, atsiradusi susikryžminus *būna < *bʰu-n-H- ir bū́va), 3. liet. buvóti iter. ‘būti kur nors, apsistoti, viešėti’, 4. sen. bažn. sl. zabūvenŭ ‘pamirštas’⁴⁶, 5. s. pr. buwinayti 2 sg. imper. ‘gyvenkite’. WSZ-V *bu̯-: 1. bū́vis m. ‘būtis, egzistavimas’, 2. sen. bažn. sl. byvati ‘būti, tapti’, byvati sę ‘vykti’, zabývati ‘pamiršti’, pribyvati ‘būti prie ko nors, atvykti’. Ar čia reikėtų suponuoti prasl. *būvati kaip pagrindinę formą, analogiškai liet. buvóti? Plg. žyvati ⇐ žūvati, prs. zovo, *ryvati ⇐ rūvati, prs. *rovo. SZ-C *bū-: 1. liet. būti ‘būti’, 2. sen. bažn. sl. byti ‘būti’, serb.-chorv. biti. SE *bʰuh₂-, antrinis *bʰeuh₂- ‘augti, rastis, tapti’ (LIV 83). ⁴⁵ Caus. su -dyti, pvz., pū́dyti greta pū́ti ir *pūvéti, žr. s.v. *pu̯- I. ⁴⁶ Tai vietoj *zabūvonŭ, iš *bu.ana- < *bʰuh₂-eno-. Žr. toliau *krīvenŭ, *mūvenŭ, *trīvenŭ. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 69 Drw. *baų-V: slav. *bovǫ prs. „būnu, esu kur nors“ (plg. ved. bhávati „yra, tampa, vyksta“) implikuoja slav. baviti „linksminti, weilen“, s. sl. izbaviti „išgelbėti, išvaduoti“, kilmės atžvilgiu iter.-caus. iš pailginto SO, *bōų-i-. Plg. plaviti ⇐ plovǫ, traviti ⇐ trovǫ47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad lietuvių kalboje nėra SO *bav-V/*bau-C. 2.7. *dinžų- < *dŋ́h-uh₂- SZ-V *dinžų-: sen. prūs. insuwis „liežuvis“48, liet. liežùvis49. Čia turimas omenyje SZ priesagos *-ueh₂-: *dŋ́h-uh₂- iš balt. *dŋ́h-ueh₂- (Rasmussen 1989: 88). Plg. ved. juhú- f. „liežuvis; Agnio liežuvis = liepsna“ (Mayrhofer EWAIa, 591). – Slavų kalboje slav. *dęzuv-V pagrindu sudarytas nom.sg. *dęzy, iš jo *dęzy-kū, kuris vėliau dėl adideacijos prie lizati „laižyti“ (balt. *leiǵʰ-) pakeitė savo formą į *lęzykū ir galiausiai – neaiškiu būdu – į języki (plg. lot. lingua vietoj sen. lot. dingua). 2.8. *džių- vietoj *duų- < *dʰuH- SZ-V *džiu-: liet. džiuv- es. l. (nu)džiūvo būt. l. prie džiūti (LKŽ)⁵⁰, 2 asm. fiksuotas infiguotas džiūva vietoj *dūva; paveldėta forma buvo *dūna < *dʰu-n-H-), 3. džiuvinti caus. „džiovinti“ (LKŽ), 4. daiktavardžiai: džiuvėsis m. „sudžiūvusi duonos riekė; sulysęs, išdžiūvęs žmogus“, džiuvinys m. „tai, kas skirta džiovinti; džiovintas produktas“. WSZ-V *džiu-: būt. l. (nu)džiūvo „išdžiūvo“. SZ-C *džiu-: liet. džiūti „džiūti, vysti“ (es. l. džiūsta), latv. žūt. Plg. pūti s.v. *puų-. SE *dʰeuH-: 1. liet. džiáuti (džiáuju, džioviau) „kabinti džiūti, džiovinti“, latv. žāut < balt. *diāu-. – 2. Dėl eų > oų kaitos čia priskirtini slav. *dovǫ, *duti „išsipūsti; pūsti, dvelkti“: s. sl. naduti se, dujeti se „išsipūsti“, serb.-chorv. dūti, dūjem51. SW *dōų-V vietoj *dōų-V matyti s. sl. podaviti „uždusinti; prislėgti, sunaikinti“ (iš pradžių caus. „atimti kvapą“; kitaip ESJS 124, LIV 130). N.B 1. Baltų kalbose visame paradigmos pradinio dź- < *d₁- pozicijos kontekste apibendrintas SE, todėl čia nėra formų su d-: *dū-C/*duų-V (SZ) < *dʰuH- ir *dāų-C (SO) < *dʰoųH-. Atsižvelgiant į tai, ir džiuv- < *džiu- turi būti inovacija vietoj *duv-. N.B 2. Jei galimas liet. džiáu-/džiū- „džiovinti, džiūti“ ryšys su balt. *dʰeuh₂- „rūkti, dūmyti“ (žr. Smoczyński 2001: 155), tai balt. *d- lauktinas pradinis priebalsis galbūt paliudytas dviem atvejais: pirma, slovėnų veiksmažodyje diti 47 Kitaip ESJS 258, kur izbaviti kildinamas iš *jьzbyti taip pat, kaip zabaviti iš zabyti. 48 d- išnykimui paralelių teikia liet. ilgas „ilgas“ < *d’ilgas, iš balt. *dʰl̥ghó- (plg. s. sl. dlъgъ, serb.-chorv. dūg), taip pat āšara „ašara“, priklausantis kamienui *dašru < iš balt. *d(r)ak’ru, plg. gr. δάκρυ n., sen. lot. dacru-ma. 49 Šaknyje pakitusi dėl sąsajos su liežùti „laižau“ (balt. *leiǵʰ-). 50 Plg. supūvo „supuvo“ prie pūti (s.v. *puų-). 51 Taip pat kaip perfectivum s. sl. vъdnǫti „įkvėpti oro, atsidusti“; slovėn. dúniti apie vėjo pūstelėjimą, sen. lenk. dunąć „papūsti, papūsti liepsną“. 70 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI (prs. díjem) ‘kvepėti, pūsti’ < ps. *dyti < *dʰuh₂-C, plg. tipą sl. kyti, kyjǫ (s.v. *kruų-), ryti, tryjǫ (s.v. *truų-); antra, izoliuotame lietuvių kalbos daiktavardyje dūlis, -io m. ‘puvėsiai, naudojami bitėms aprūkyti’, iš būdvardžio *dūlas < *dʰuh₂-ló-⁵² (paralelinė daryba su dūmai m. pl. ‘dūmai’ < *dʰuh₂-mó-, žr. LIV 131). 2.9. *griuų- vietoj *gruų- < *gʰruH- SZ-V *griuų-: 1. liet. grìuvo ‘griūti’, būtojo laiko forma greta grìūti, vietoj *gruv-ā- < *gʰruH-eh₂-, su r’ pagal SE (žr.), 2. esamojo laiko infiksinė forma grìųva ‘virsta’ < *gʰriu-n-u-, vietoj *gru-n-u-; dar senesnė forma *grūna < *gʰru-n-H-, plg. variantą grìūna), 3. daiktavardis gr(i)uvėsiai m. pl. ‘griuvėsiai’. SZ-C *grių-: liet. grìūti ‘sugriūti, nusvirti žemyn, griūti’ (vietoj *grūti). SE *gʰreHų- ‘griūti, pulti’ (LIV 182) ⇒ *gʰreuH-, baltų prokalbės *gʰriāų-: liet. gríauti, griáunu, grióviau ‘išversti ir parblokšti, pargriauti, sugriauti’. 2.10. *guų- < *guH- SZ-V *guų-: 1. latv. guvu ‘pagavau’, būtojo laiko forma greta gūt, iš *gu.ųā- < *guH-eh₂; 2. lietuvių kalboje nėra būtojo laiko formos *guvaĩ, tačiau yra daiktavardis guvìs ‘vikrus, guvus; gyvybingas, greitas kaip kibirkštis’. SZ-C *gū-: latv. gūt ‘pagauti, sučiupti, gauti’ (prs. gūnu ir gūstu⁵³), iter. gūstīt. SE *geųH- ‘gauti’ (LIV 167): liet. gáuti ‘gauti, įgyti’ pakeitė formą *gʰiāų-. Pradžios priebalsis suderintas pagal SZ formą; o prs. forma gáunu leidžia čia atsižvelgti ir į senosios infiksinės darybos *gunū < *gu-n-H-é- poveikį (panašiai kaip atveju šáunu greta bendraties *šiáuti, žr. s.v. *šuu-). 2.11. *klių- vietoj *kluų- < *kluH- SZ-V *klių-: 1. liet. pakliùvo būt. l. dalyvis nuo kliùti. Vietoj *kluv-ā- < *kluH-eh₂-, su l’ pagal SE, 2. es. la. su infiksu kliųva „kur nors, į ką nors pakliūva; kliudo“ < *klių-n-u-, vietoj *klu-n-u- (dar senesnis *klūna < *klu-n-H-, plg. variantą kliūna). SZ-C *klių-: liet. kliùti „patekti; kliudyti“. SE *kleųH-, pabalt. *kliaų-: liet. kliáutis (kliáujuosi, klióviausi) „jungtis, turėti reikalų, bendrauti su kuo nors; kuo nors pasitikėti“. 2.12. *knių- vietoj *knuų- < *knuH- SZ-V *knių-, žr. WSZ-V. WSZ-V *kniū-: liet. kniūvynės mot. dgs. „muštynės“ (etim. reikšmė „grumtynės“). Antrinis variantas knyvynės „barniai, nesantaika“. Pradinis kn- sudarytas pagal SE (žr.). SZ-C *knū-: latv. knūdu a. knūstu, knūdu, knūst „niežėti“, āda knūd „oda niežti“. -d- kamienas apibendrintas iš prez. *knū-da < *knuH-dʰ-e-, etimologinė reikšmė „kasosi“. Greta šio trumpavokalis knūd „niežti“, knūdēt, iki šiol nepaaiškintas. 52 Plg. pastabą apie púliai prie *puų-. 53 Negalima atmesti analizės *gun-stu, kaip atnaujintos formos *gunu < *gu-n-H-e. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 71 SE *kneuH- ‘draskyti’ (LIV 326, gr. χνύω ‘drasko’), pbałt. *kni̯au-: lit. kniautis, kniąjuosi, knióviausi ‘muštis, grumtis su kuo nors’, atsikniauti ‘(apie žaizdos šašą) atsiskirti, atšokti’. Plačiau paplitęs žodis kniausiu ‘knisti ką nors, rausti, versti; ko nors ieškoti’, refl. ‘gilintis (rausiant žemę, šiaudus)’, kadaise priklausęs inf. *kniau-séti. 2.13. *kruu- I < *kruH- SZ-V *kruų-: 1. ps. *krùvenǫ ‘uždengtas’, scs. nepokrývenǫ ‘neuždengtas’⁵⁴ < *kru.ę.no- < *kruH-eno-; scs. pokrývati ‘dengti, uždengti’ < *kruH-eh₂-, 2. latv. kruva ‘krūva (malkas kruva ‘malkų krūva’); kalvelė, pakiluma’ (variantas kruva, su r, perkeltu iš SE, žr. toliau), 3. neaišku, ar latv. kruvesis m. priklauso čia; be ‘der Höcker’ (žr. aukščiau kruva), jis taip pat reiškia ‘sukietėjęs sušalęs mėšlas kelyje, lauke’, žr. ME II 291 (čia lyginama su gr. κρύος ‘šaltis’, κρύσταλλος ‘ledas’). WSZ-V *krū-V: 1. scs. pokryvati iter. ‘dengti, uždengti’, 2. lit. krūvà f. ‘krūva (akmenų, medienos, šiaudų, mėšlo); žmonių būrys’ (denom. krūvyti arba krūvóti, krūvuoti ‘krauti į krūvą’). SZ-C *krū-: 1. scs. kryti, kryją ‘dengti’ (paralelė s.v. *trų-), 2. lit. krūšnis, -ies f. ‘krūva, akmenų rietuvė’. SE *kreųH-: latv. krąūt, krąūju ‘krauti į krūvą, kaupti, pakrauti’ < *kri̯ąu-C. Antrinis pradinis kr- lit. kráuti ‘krauti, uždėti’ atsirado dėl disimiliacijos, įvykusios prs. formoje: *kriáuju > kráuju (plg. máuju vietoj *mjaúju ir 56 išn.). Drw. *krąu-V: lit. pérkravinėti ‘perkrauti, per daug apkrauti (vežimą)’, kravuš ‘talpus, daug talpinantis’ (apie vežimą, kluoną), kravažai m. pl. ‘per kraustymąsi vežami daiktai, kroviniai’, latv. krava f. ‘krūva’. — Iš slavų kalbų plg. scs. krovъ m. ‘stogas, denginys; priedanga; palapinė, lūšna; uždengta vieta’, scs. pokrovъ m. ‘dengimas, stogas; apsauga, gynyba’. 2.14. *kruų- II < *kruH- SZ-V *kruų-: pbsl. *kruųina- < *kruh₂-V, plg. 1. lit. krūvinas ‘kruvinas’, 2. slav. krūvinъ ‘kruvinas; giminingas’ (lenk. krewny), 3. scs. krŭvi, -ve f. ‘kraujas’, rus. krovь, kilmės požiūriu senasis acc. sg. prie kry, < *kru.ųin < *kruh₂-m̥. SZ-C *krū-: spol. ky, śfi. krĩ, sch. dial. krĩ f. ‘kraujas’ < pbsl. *krūs. Plg. avest. xrū- ‘žalia, kruvina mėsa’, xrūra- ‘kruvinas; žiaurus’ (lot. crūdus ‘žalias’). SP *kréu̯h₂-s-, plg. ved. kravíṣ- n. ‘krauju varvanti mėsa’, gr. hom. χρέας tas pats < *kréua-s-. Baltų-slavų kalbose neliko *kri̯ąu-C pėdsakų. Tačiau etimologinis alomorfas *kri̯ąu- matomas latv. kreve f. ‘sukrešėjęs kraujas, žaizdos šašas’, iš *krave. Drw. krevains ‘šašuotas’, krevelains tas pats. Drw. *kraų-C: lit. kraujas m. ‘kraujas’ (taip pat kraujai kaip pl. tantum) yra dviprasmiškas. Pirma, kraų- gali būti SO prie *kruų-. Kadangi tokie vediniai paprastai turi baltų-slavų -a-/-ā-⁵⁵, o ne -i̯a- priesagą, krau-ja- galėtų būti antrojo laipsnio vedinys 54 Plg. dar prikrývenije n. ‘dengimas, priedanga’, sŭkrýveno adv. ‘slapta, paslapčia’. 55 Plg. latv. kruva, scs. krovъ s.v. *kruų-I. 72 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI iš kažkokio *kravas arba *krava. Antra, kraų- gali būti vietoj *krųų-, kuris prieš priesagą -ia- prarado šaknies segmentą ir dėl disimiliacijos virto, panašiai kaip veiksmažodis kraųju < *kriaųju (plg. latv. krāju, žr. *kruu- I)⁵⁶. Taigi čia turėtume SE kamieną. Akūto nebuvimas verčia pradėti nuo antevokalinio alomorfo *kreuh₂-V- > *kriavas, *kriava. Ir šiuo atveju darinys su -ia- būtų tik antrinė daryba⁵⁷. 2.15. *kuų- I < *kuH- SZ-V *kuų-: bažn. sl. kŭvati „linkčioti galva“ < *kuH-eh₂-. WSZ-V *kuų-: bažn. sl. kyvati „linkčioti galva“, rus. kivát⁵⁸. SZ-C *kū-: 1. bažn. sl. (po)kynǫti „linktelėti, linktelėti galva“, kyznĭ, -i f. „gudrybė, machinacijos“, 2. liet. kūjis m. „kalvio kūjis“, bažn. sl. kyji m. „lazda, kūjis“. SE *keh₁u- „wackeln“ (LIV 306) ž *keuH-: bažn. sl. kovo, kovati „kalti, mušti kūju“⁵⁹. Baltų kalbose *kāu- buvo apibendrintas *kiāu- sąskaita dėl disimiliacinio išnykimo ir esamojo laiko *kiā-io formacijos⁶⁰: liet. káuti, es. l. káuju/káunu, būt. l. kóviau (sen. kavaũ), „mušti, kalti“, latv. kaût, es. l. kaûju/kaûnu, būt. l. kâvu/kavu⁶¹. 2.16. *kuų- II < *kuh₁- SZ-V *kuų-: prasl. *kųenŭ „juntamas“ < *kuh₁-V⁶². Pasak SE, jį pakeitė čuti „jausti; girdėti“ į *čivenŭ, plg. bažn. sl. učŭvenije, sen. serb. čvenije (Vaillant 1966: 288); vėliau forma buvo atnaujinta kaip *čuvenŭ, plg. serbų-kroatų čuven „žinomas, pripažintas“. – Baltų kalbose atitikmeniu peršasi veiksmažodžio tema sen. liet. kuv-ē- (arba SW kūv-ē-) refl. „saugotis (nuodėmių), išvengti (pražūties), vengti (žmonių)“, užrašyta <nusisukuvitie>, 3 asm. es. l. <kuwisi>⁶³, tačiau slaviškosios ir lietuviškosios reikšmių santykį čia sunku paaiškinti. SZ-C *kū- (refleksų nėra). SE *(s)keuh₁- „wahrnehmen, schauen“ (LIV 507): bažn. sl. čujo, čuti „jausti, suvokti“ < *kiāu-C. 56 Paralelės: naũjas „naujas“ iš *n̥iaų-ias < ide. *neu̯-io-s (plg. jonėnų gr. νεῖος, got. niujis, ved. návya-, žr. Smoczyński 2001: 122, 162); brájuos s.v. *bruu- II, máuju s.v. *muu-. 57 Darant prielaidą, kad pirminė priesaga buvo *-io-, laringalas būtų buvęs prieš priebalsį, o tai turėjo lemti akūtinį refleksą: *kráujas < *krouh₂-io- arba *kráujas < *kreuh₂-io-. Plg. aukščiau ved. kraviś ir gr. κρέ(ϝ)ας. 58 Por. Vaillant (1966: 284), gdzie też porównanie formalne ze stlit. kŭvētis. To ostatnie jest moim zdaniem bliższe *kuu- II, zob. niżej. 59 Refleksas ov yra praslaviškojo *eų virtimo *ou padarinys. Dėl to apofonijos srityje SE susilieja su SO. Plg. toliau etimologines SE formas: plovǫ s.v. *pluu-, rovǫ s.v. *ruu-II, snovǫ s.v. *snuu-, trovǫ s.v. *truu-, zovǫ s.v. žųu- I. 60 Plg. liet. kráuti ir latv. kraût (s.v. *kruu-I). 61 LIV 308 rekonstruoja prasl. formą *keh₂u- „schlagen, spalten“ ir priskiria bažn. sl. kovo struktūrą *koh₂u- (kilmės požiūriu es. l. reduplikuota forma su SO balsių laipsniu: *ḱé-koh₂u-). Pagal tą patį žodyną liet. káuju esąs antrinis es. l. su -ie- ir prasl. o balsių laipsniu: *koh₂u-ie-. Abejotina. 62 Plg. ved. ākuvátē „ketina, sumano ką nors“. 63 Zob. dokumentację z Punktay sakimu Szyrwida (1644) w Smoczyński (1989: 50). HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 73 Žr. *skuu-. 2.17. *liųu- vietoj *luų- < *luH- SZ-V *liųu-, žr. WSZ-V. WSZ-V *liųu-: liet. liūvis m. ‘ko nors atsisakymas, su kuo nors nutraukimas’. Plg. gr. hom. λύω ‘išlaisvinu’ < *lu.uō < *luH-ē-. SZ-C *lū- < *luH-. Tikriausiai čia priklauso kaip deverbalinis daiktavardis *lū-ka-, prasl. *łyko n. ‘liepų karna’, serb. kroat. līko, rus. lýko, ček. lýko, lenk. łyko⁶⁴, etimologine reikšme ‘tai, kas atskirta, nuplėšta’⁶⁵. (N. B. Kitokia yra liet. lùṅkas ‘karną’, latv. lûks kilmė. Tai veiksmažodžio *lūṅku (*lū́kau, *lū́kti) ‘lupti karną’ postverbalinis vedinys, padarytas iš daiktavardžio *lū́ka- ‘karna’⁶⁶). SE *leuH- ‘nupjauti, atskirti’ (LIV 374, ved. lunāti ‘nukerta’⁶⁷), baltų prokalbės *li̯āu-: liet. liáutis (liáujasi, lióvesi) ‘susilaikyti, liautis; ištverti, ištverti’, latv. ļauties ‘liautis’, ļaut ‘leisti, leisti’⁶⁸. 2.18. *mluų- < *mluh₂- SZ-V *mluų-: bažn. sl. mlȳva f. ‘šurmulys, sambrūzdis, triukšmas; sumaištis, nerimas, neramumai’ < *mlu.uā- < *mluh₂-eh₂- (plg. ved. bruvánti 3 pl. prs. ‘kalba’, es. d. dalyvis bruvánt- < *mluh₂-ént- ‘kalbantis’); bažn. sl. mlȳvy adv. ‘ramiai, tyliai’, mlȳvьnъ ‘triukšmingas, garsus, neramus’. – Iš mlȳva padarytas denominatyvinis veiksmažodis bažn. sl. mlȳvljo, -iti ‘triukšmauti, kelti sumaištį, kurstyti neramumus, kurstyti’⁶⁹, kitose kalbose ‘kalbėti’: sen. ček. mluviti, lenk. mówić (sen. ir tarm. mołwić), rus. mółvitь. SZ-C *mlū-. Galbūt šaknis slypi slav. młynū m. ‘kandis’ < *mlū-no- (numanoma etimologinė reikšmė ‘triukšmas, garsus besitrinančių akmenų garsas’). Slavų kalbose nėra SE-C *ml(j)u- < bsl. *mli̯āu-C < *mleuh₂-⁷⁰ (plg. avest. mraomī ‘sakau, kalbu’, ved. brávīti ‘kalba’)⁷¹. Priebalsiniu prieš balsį vartojamu alomorfu būtų prasl. *mlov-⁷², plg. rovǫ, r(j)uti, trovǫ, truti. ⁶⁴ Dėl darybos plg. sc. rykú ‘riaumojimas’, s. v. *ruu- II. ⁶⁵ Plg. lietuviškus karnos pavadinimus: máukna ⇐ maũkti, be kita ko, ‘lupti odą, žievę’, karnà ⇐ kérti ‘atsiklijuoti, atsiskirti’, plaušà arba plaušas ⇐ plýšti ‘plyšti, trūkinėti’. ⁶⁶ Cytowanemu w kółko zrównaniu lit. lùks ze słow. łyko (zob. np. Trautmann 1923: 163) sprzeciwiają się prawa głosowe: ani słowiański nie zna †lǫkъ, ani litewski †lūkas w znaczeniu ‘łyko’. ⁶⁷ Baltų kalbų medžiagos nėra. Ji pateikta LIV s. v. *leh₁- p. 358. ⁶⁸ Iki šiol problemiškas liet. liūtas ‘liūtas’ gali turėti lū- kamieną, abstrahuotą iš intr. es. l. prs. *liūva a. *liūna ‘draskosi; plėšosi’ < *liu-n-u-. Su tuo nesusijęs būdvardis liūtas ‘laukinis’, pasiskolintas iš rus. ljuty (žr. Fraenkel LEW 382). ⁶⁹ Dėl darybos plg., pvz., liet. krūvija, -yti ‘krauti į krūvą’ ⇐ daiktavardis krūva ‘krūva, rietuvė’. ⁷⁰ Plg. bažn. sl. bljǫjo prie *bhleuH-, pljǫjo prie *(s)pie̯uH. ⁷¹ ESJS 485 pirmiausia pateikia ide. *melu(H)- rekonstrukciją, tačiau ji neatrodo tiksli, nes (1) slavų kalbose nėra SZ *mūlu- < *mlu(H)-, (2) seka i̯u formoje mlȳva leidžia kildinti ją tik iš SZ, pasibaigusios *uH- (apie (u)v ryšį su laringaliniu hiatu ESJS neužsimena). ⁷² SW *mlav(iti), paralelus plaviti ⇐ plovǫ, traviti ⇐ trovǫ, galėjo duoti postverbalinį *mlava, matomą lenk. vietovardžio Mława formoje (plg. trava iš traviti). 74 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI 2.19. *muų- I < *muH- SZ-V *muų-: 1. bažn. sl. neomūvenu ‘neplauta’ < *mu.ue.no- < *muH-eno-; otūvenije n. ‘nuplovimas’; sen. rus. movī f. ‘pirtis’ < *mūvī (Vaillant 1966: 282), 2. latv. *muvu ‘plaukiau’, būt. l. prie es. l. dial. myunu (*mū-nu)⁷³. WSZ-V *mū-: bažn. sl. omyvati ‘nuplauti’, umyvati ‘nusiprausti’. SZ-C *mū-: 1. bažn. sl. izmyti sę ‘nusiprausti’, umyti ‘nuplauti’, serb.-chorv. mūti, ček. mýti, 2. sen. prūs. aumūšnan ‘nuplovimas’ (iš *aumūt ‘nuplauti, nuplauti’), 3. latv. dial. myustīs greta myunu ‘plaukiu’, 4. mūdāt ‘plukdyti’, mūdāties ‘plaukioti, maudytis’, mūdināt ‘plukdyti (arklius upėje)’. SE *meųH-: lietuvių ir latvių kalbose vietoj *mių- (plg. toliau liet. tipą pjauti) įsitvirtino *māų-: latv. maūt, mauju/maunu⁷⁴, māvu ‘panirti, plaukti’, kauz. maudāt ‘plukdyti’, liet. māudyti ‘maudyti ką’ (čia nėra pirminio veiksmažodžio⁷⁵). 2.20. *muų- II zam. *mių- < *miųh₁- SZ-V *muų-, žr. WSZ-V. WSZ-V *mū-: liet. mūvėti ‘nešioti ką užmautą, apsivilktą (drabužį, žiedą), būti apsirengusiam’ (3 asm. es. l. mūvi)⁷⁶. SZ-C *mū-: 1. liet. mūstyti ‘mojuoti, mosuoti, judėti, neramiai elgtis; linksėti galva; prieštarauti, nepaklusti’ (intensyvas su -sty-; taip pat variantas mūistyti(s), LKŽ), 2. daiktavardžiai: mū-kla ‘kilpa, paukščių gaudymo spąstai’, mū-klas ‘ant lazdos pritvirtinta ašutų kilpa lydekoms gaudyti’ (LKŽ); galbūt ir mūksnis m. ‘gurkšnis, maukas’ (Trimis mūksniais išgėrė kvartą pieno, LKŽ), jei tai iš *mū-snis⁷⁷. Iki šiol, aptariant mūti, nulinis laipsnis mū-C nebuvo minimas, žr. Trautmann (1923: 172), Pokorny IEW 743, Fraenkel LEW 421, Rasmussen 1989: 115nn., LIV 402. SE *mieųh₁- ‘(sich) bewegen’ (LIV 402⁷⁸). Baltų SE *miąų- prezento formacijoje *miąų-jō pakito dėl disimiliacinio i išnykimo, todėl liet. máuju, o ne *májuju⁷⁹. Taip nepalatalinis pradinis m- išplito į visą paradigmą (įskaitant liet. mū- SZ-C). Plg. liet. máuti, máuju/máunu, móviau ‘užmauti (žiedą, kepurę), apsimauti (kelnes); užsidėti ir nusiimti’, latv. maūt, mauju/maunu⁸⁰, māvu ‘aprengti; uždėti pakinktus’. 73 Tak Endzelin (1922: §612). Zob. wyżej łot. guvu ‘chwyciłem’ do gūnu, gūt. 74 Prezento formanto -nu buvimas verčia atsižvelgti į išnykusią infiksinio esamojo laiko formą *munū ‘apsirengiu’ < *mu-n-Hé- paveikusią formą. Plg. hipotezę apie es. l. ‘unu ‘apsiaunu’ s.v. *uų-. 75 Tai galėjo būti int. es. l. *mū-du ‘paneriu’ < *muH-dʰe-, iš kurio māud-yti yra kauzatyvas, o latv. maud-āt – iteratyvas su SO. Žr. toliau liet. pūdyti ‘sukelti puvimą’, pūdamas es. l. dalyvis ‘pūvantis’ ⇐ *pūda ‘pūva’ (bendr. pūti). Jei taip, tai sl. *mydło ‘muilas’ galima analizuoti kaip *mūd-la- ir dėl to atskirti nuo ved. mūtra-, avest. mūθra n. ‘šlapimas, urina’ < *muH-tro-. 76 Plg. tipą siuvėti s.v. *sjuų-. 77 Įterptinis k kaip alksnis, āuksnas, sen. prūs. lauxnos. 78 Plg. ved. múvati ‘plūsta, veržiasi’ < *miH₁u-e-, tai atsirado dėl metatezės laringalo SZ *miųH₁-, žr. Eichner (1988: 135). 79 Paralele 56 pastaboje. 80 Esamojo laiko formanto -nu buvimas verčia atsižvelgti į senojo infiksinio esamojo laiko formos *munū < *mu-n-H- poveikį. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 75 2.21. *pi̯u̯- < *pi̯uh₂- SZ-V *pi̯u̯-: liet. pjūvenos f. dgs. „pjuvenos“ < *pi̯u.ue.nā-⁸¹ < *pi̯uh₂-en-. WSZ-V *pi̯u̯-: liet. papjūvėti „kurį laiką pūti“ (plg. pasiūvėti s.v. *si̯u̯-); daiktavardžiai: liet. pjūvenos f. dgs. „skiedros; dalgio ašmenys“, pjūvis m. „pjovimas, pjūklavimas; pjauti subrendę javai“. SZ-C *pi̯u̯-: liet. pjūdyti „pjudyti; kurstyti, skatinti“⁸², daikt. pjūklas m. „pjūklas“. SE *pie̯uh₂-: liet. pjáuti, pjā́unu „pjauti, pjūkluoti“ (intens. pjáustyti), latv. plaũt „pjauti, kirsti; nuimti derlių“ (intens. plaũstīt). 2.22. *plu̯- < *pluH- SZ-V *plu̯-: 1. liet. plūvo, būt. la. plūti (žr.) < *plu.ǭ- < *pluH-eh₂-, 2. infiksinė esamojo laiko forma plūva < *plu-n-ų- (variantas plūna leidžia manyti, kad senesnė forma buvo *plūna < *plu-n-H-), 3. pluvėti, plūva „būti panirusiam, skęsti kuo nors; klaidžioti“, pluvénti „lėtai tekėti, plaukti“⁸³. – Slavų kalbose plg. sl. *plŭvěti, sen. ček. plvěti, plvu „tekėti, skystėti, tirpti; lydytis (apie vašką)“, plúci „tirpstantis, atlyžtantis“, sen. lenk. plwieć „svyruoti, dvejoti“ (perkeltinė vartosena), płwiących kilm. dgs. „svyruojančių“; sl. *ob-plŭv-itŭ „kuo apsiliejęs“ (lot. abundans kalkė), sen. lenk. opwity „gausus“. WSZ-V *plū-: bažn. sl. plŭvati „plaukti“. Santykis kyvati ⇐ kūvati (s.v. *kuu- I) kelia klausimą, ar nereikėtų postuluoti kamieno *plŭvati, koegzistavusio su *plŭvěti (žr. aukščiau). SZ-C *plū-: 1. liet. plūti (es. l. plūnu/plūvù, būt. la. pluvau̯) „būti pertekusiam, lietis“, paplūti „atsidurti po vandeniu, vandenyje; apsipilti ašaromis; apstai turėti“; daikt. plūtis m. „tinklo plūdė“ (LKŽ). – 2. sl. *plyti „tekėti“, serb. kroat. plīti, sen. lenk. pyć, būt. la. pyło „(apie skystį) lietis, tekėti; lyg lietui lyti“ (SStp₁₇₈), taip pat sl. *plynoti kaip imperfektyvinė forma. SP *pleuH-⁸⁴: bažn. sl. plovǫ, pluti, sen. ček. plovu, plūti „tekėti“, plg. sėt. rovo, ruti, trovǫ, truti. N.B. Šioje šaknies grupėje pasitaikančios anitinės formos, pvz., (1) latv. pluts, kilm. pluta „žolė“, (2) bažn. sl. plŭtŭ „žolė“, rus. plot, plotá (*plu-to-), sen. lenk. płet, płtu m., sen. ček. plet, plti f. (*plu-ti-) taip pat, (3) bažn. sl. plŭnije n. „srovė, vandens tėkmė, šaltinis“ (*plu-n-) gali būti susijusios su trumpuoju *plu- senojo esamojo laiko *plune- < *plu-n-H-é- (žr. aukščiau). 2.23. *pu̯u- I < *puH- SZ-V *pu̯u-: 1. liet. (su)pūvo, būt. l. forma pūti „pūti“ < *pu.ǭ- < *puH-eh₂-, 2. es. infiksinė forma pūva/pūva < *pu-n-ų- (pakeitė *pūna < *pu-n-H-, plg. pūna), 3. 81 Tai, matyt, vietoj *pi̯u.ǭnā- < *pi̯uh₂-en-eh₂. Plg. bažn. sl. zabŭvenŭ s.v. *bu̯-. 82 Greta to pjūdyti t. š. Čia dėmesį patraukiantį ū vokalizmą galima paaiškinti darant prielaidą apie naują šaknį pju-, kuri buvo abstrahuota iš senosios es. infiksinės formos *pju-nu̯ < *pi̯u-n-h₂-é. Plg. pastabą apie spjudóti s.v. *(s)pi̯u̯-. 83 Plg. snuvěti, sŕiva greta sruvénti „tekėti, sroventi“. 84 LIV 438 rekonstruoja tik *pleu- „plaukti, sklandyti“ ir neatsižvelgia į pirmiau pateiktą baltų medžiagą, kuri aiškiai liudija šaknies sętovinį pobūdį. 76 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI Daiktavardžiai: pùvenos f. dgs. „puvėsiai, supuvę daiktai“, išpuvìmas m. „išpuvimas, supuvimas“, supuvìmas m. „supuvimas, puvėsiai“, sámpuva „supuvęs daiktas“, lat. puveši m. dgs. „pūliai, pūliai“. WSZ *pūu-: liet. išpùvėti „visiškai supūti“ (LKŽ), pūvažìnai m. dgs. „sugulę pūvantys žirniai“ (LKŽ). SZ-C *pū-: 1. liet. pūti (pūsta), lat. pùt (pùstu) „pūti“, 2. pūdyti kauz. „sukelti puvimą, pūdyti“, pūdamas es. d. „pūvantis“ ⇐ *pūda „pūva“ < *puH-dʰ-e-, 3. pūliai m. dgs. „pūliai“ (išvestas iš būdvardžio *pū-la- „supuvęs“), 4. pūtra „kažkas kiek papuvusio; fiziškai silpnas padaras“. SE *peuH- „pūti“ (LIV 432), pbałt. *p̄iau-C. Tik daiktavardžiai: 1. liet. pjáulas m. „supuvusi arba sutrešusi mediena“, pjáulai m. dgs. „dūmai bitėms aprūkyti“, 2. lat. praùls m. „naujas arba apipelijęs medžio gabalas; niekinamas seno žmogaus pavadinimas“, dėl disimiliacijos iš *p̄ļāuls, kilusio iš *p̄i̯āulas (žr. MEIII 379)⁸⁵. 2.24. *puu- II < *puH- SZ-V *puu-: bažn. sl. upūvati „pasitikėti, tikėti“, rus. upovátь, ukr. upováty, šn. ūpati, kroat. ùfati se, ček. doufati, sen. lenk. pwać, nadpwać ir ufać. Šis veiksmažodis gali būti denom. nuo išnykusio būdvardžio *pūvъ < *puH-e/o-, reiškusio „vertas pasitikėjimo, patikimas“⁸⁶. Jei ši būdvardinė reikšmė išsirutuliojo iš senesnės reikšmės „švarus“⁸⁷, tai čia turime šaknies *peuH-/*puH- vedinį, plg. ved. punāti „valo“, páyate „tampa švarus“. LIV 432 šiame sąryšyje upūvati nemini. 2.25. *ruu- I < *ruH- SZ-V *ruu-: bažn. sl. rùvati „plėšti, rauti“ < *ru.ū- < *ruH-eh₂-, bažn. sl. rùvatva f. „plėšimas, draskymas“, vūzdrùvanije n. „išrovimas, išnaikinimas“, rūvenikъ m. „duobė, vandens telkinys“ (daroma prielaida apie dalyvį *rūvenъ „išrautas“)⁸⁸. WSZ-V *rū-: slov. rývati iter. (lenk. atplėšti, išrauti). Plg. °kryvati ⇐ krūvati s.v. *kruu- I. Sen. lenk. nomen rwocina f. „skardis, abruptum“ (SSTP VIII 65). SZ-C *rū-: 1. bažn. sl. ryti, rýjo „kasti, rausti“, izdyriti „iškasti“ (paralelės s.v. *kruu-, *truu-); kroat. rìlo „snukis; burna“, 2. liet. rūtis, -ties f. „duobė, rūsys“ (antrinė forma vietoj *rūtis?). SE *reuH-: pabaltių *r̄i̯āu- dėl formoje prs. *r̄i̯āu-ī̯ō įvykusios disimiliacijos buvo pakeistas *rāu-, iš čia: liet. ráuti, rãuju/rãunu (prt. róviau) „plėšti, išrauti (su šaknimis)“, latv. raũt, raũju/raũnu (prt. rāvu). Intens. liet. ráustyti. Drw. rau-V: 1. bažn. sl. rovъ m. „griovys“, p(r)ěrovъ m. „duobė, ola“, 2. sen. liet. ravalas „piktžolė“ (Dauksza), liet. ravà f. „rovimas; linų rovimo metas“, išravos f. pl. „išravėtos piktžolės“, ravùs „lengvai išraunamas“. 85 Liet. pãvalas „išvirtęs, pūvantis medis“ (LKŽ), kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip apofoninis vedinys su -alas iš puv-, iš tikrųjų yra skolinys iš lenk. pował „nuverstas medis“ (plg. walić się). 86 Sen. lenk. pwa tipo daiktavardis „pasitikėjimas, fiducia“ < *pūva veikiausiai nėra pirminis, bet yra postverb. prie pwać. Iš šio abstraktumo buvo išvestas būdvardis *pūvъ, lenk. pewny „patikimas“, ček. slk. pevný „tvirtas“. 87 Plg. šnek. lenk. on jest czysty, t. y. „be ginklo, nepavojingas“ ⇒ „nekeliantis įtarimų“ (iš čia žingsnis iki „keliantis pasitikėjimą“). 88 Nežinoma, ar čia priskirtinas liet. riuv- (vietoj *ruv-?) formoje įsiriuvėti „nutukti“ (LKŽ). Semantinis sunkumas. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 77 2.26. *ru̯u- II < *h₃ruH- SZ-V¹ *ruu-: sl. *rŭvati iter. „riaumoti“ < *ru.ā- < *h₃ruH-eh₂- (plg. ved. ruváti „riaumoja“). SZ-V² *rįu- (*ri- pagal analogiją su SE-C, žr. toliau): 1. sl. *rjŭvati > *rjívati iter. „riaumoti“ sen. lenk. rzwać, ček. řváti „riaumoti, rėkti“. – 2. sl. *rjŭv-īnŭ „riaumojantis, riaumojantis iš pykčio; įtūžęs, kivirčingas; susijaudinęs⁸⁹, plg. ček. rĭvini f. „pyktis, įniršis“, sen. bažn. sl. rĭvinivŭ „supykęs, pavydus“, lenk. rzewny, rzewliwy, ček. řevný čas „rujos metas“, rus. revnívyj „pavydus“. SZ-C *rū-: balt. *rū-ka- > ček. rykŭ m. „riaumojimas“⁹⁰ (⇒ denom. sen. bažn. sl. rykati „riaumoti, urgzti“). SE *h₃reuH- „riaumoti“ (LIV 272), baltų ir slavų prokalbės *r̥i̯au-: sen. bažn. sl. rovǫ, ruti „riaumoti, rėkti“ (vŭzdruti „suriaumoti“); rovy es. l. veik. r. dalyvis. Gretimą paradigmos variantą rev-/rju- matome ček. revǫ, rjuti, sen. rus. revu, rjuti ir sen. ček. řevu, řúti (plg. taip pat slovėn. rjóvem, rjuti, rus. revú, revéťb). Jis atsirado į esamąjį laiką perkėlus priešakinę pradinę grupę rj- iš bendraties rjuti. Dėl to fonetiškai taisyklingą rov-V pakeitė *rjov-, iš kurio atsirado *rjev- (> rev-, řev-)⁹¹, žr. Trautmann (1923: 241)⁹². 2.27. *śių- < *śiuH- SZ-V *śių-: liet. siuvì es. l., siuvaũ būt. l. formos veiksmažodžio siūti „siūti“, tot. šuvu⁹³, būt. l. šuvu. Rekonstrukcija: *śių-u-V < *śiuH-V. Plg. dar siuvėjas m. „siuvėjas“; siuvėlė f. „siūlė“; siùvena f. „galvijinė utėlė“, žr. piùvenos s.v. *pjųu-. – Slavų kalbose plg. 1. sen. bažn. sl. šivěnǫ „pasiūtas“ < *siu.ue.na- < *siuH-eno- (žr. aukščiau šivěna), 2. sen. bažn. sl. šiv-či „siuvėjas“, kuriam reikia proslavų esamojo laiko *šīvǫ (= liet. siuvù) kaip darybos pagrindo, plg. sen. liet. siuvikis m. „siuvėjas“ ⇐ siùva⁹⁴. WSZ-V *śių-: 1. liet. pasiūvėti „truputį pasiūti, retkarčiais užsiimti siuvimu“, siūvis m. „siuvimas; dygsnis“, 2. slav. °šivati, lenk. zszywać, wyszywać, kurie kaip intensyviniai veiksmažodžiai suponuoja *šŭvati „siūti“ (plg. lenk. szwacz, szwaczka „siuvėjas, siuvėja“). 89 Trautmanno (1923: 241) s.v. *rau̯ǫ nėra. 90 Plg. *lúka-, sl. *lyko s.v. *liu-. 91 Plg. latv. plevināt „padaryti plazdantį, judinti (plaukus, sparnus)“ iš *plav- greta plau-, sen. bažn. sl. plovǫ „plaukiu“, liet. pláuju „plaunu, nuplaunu“. 92 Greta rjuti galėjo egzistuoti intensyvinis veiksmažodis *rjujati. Tai rodo tokie po veiksmažodžių atsiradę vediniai kaip sen. rus. rujene, rus. rujěne m. „elnių rujos (riaumojimo) metas; rugsėjo mėnesio pavadinimas“, kroat. rujan „rugsėjis“, sen. ček. ruję f. „elnių rujos metas“, ček. rǐje taip pat, „rujen“ – spalio mėnesio pavadinimas (lenk. rują „elnių rujos metas ir vieta“ atrodo esąs antrinis vietoj *rzuja, plg. rzwać, rzwiec). Po veiksmažodžio atsiradusį *rju-va rodo sen. rus. rjuvitĭsja „coire“. 93 Greta šios formos yra naujas esamasis laikas šu-ju, suponuojantis sinchroninę resegmentaciją šu-vu. Žr. toliau škuju greta skuvu „siūti“. 94 Zaskakująca jest wypowiedź Stanga (1966: 334): „Skt. śívati: syūtáh gibt einen Fingerzeig, dass das Prās. siùva keine alte Bildung ist“. Ze stanowiska teorii laryngalnych stlit. praesens śívvati ‘szyje’ tłumaczy się jako forma innowacyjna, wynika z metatezy spółgłoski laryngalnej w sąsiedztwie u: *śiuH-jé- > *siHų-jé-, zob. Eichner (1988: 135), LIV 493. Wynika z tego, że nie można jej brać za punkt wyjścia dla analizy lit. siùva. Podobną metatezę pokazuje refleks stlit. mìvati ‘sunię, pcha, trącą’, z *mih₁-u-é-ti < *miuh₁- (p.wk. *mieuh₁-), zob. wyżej *mu-. 78 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI SZ-C *śiu-: liet. siūti ‘siūti’, latv. šūt, sen. bažn. sl. sīti⁹⁵. SE *śięuH-: baltų prokalbėje nėra *śiąu-C, liet. *śiau-, slavų prokalbėje *šu-. 2.28. *skįu- vietoj *skuu- < *skuh₁- SZ-V *skįu-: slavų prokalbės *ščivati < *ščīvati, plg. lenk. szczwać ‘liepti (šunims) ieškoti uosle’, sen. ček. ščtývati. Pradinis šč- atsirado dėl išlyginimo pagal SE (žr. toliau). Dėl įv žr. žīvati, s.v. *žiu-. Tikėtina forma yra *skūvati < *sku̯a- < *skuh₁-eh₂-⁹⁶. Etymologinė reikšmė – ‘priversti šunis užuosti (medžiojamąjį žvėrį)’. Caus. vedinys su -ā- santykyje su sen. bažn. sl. čujo, žr. s.v. *ku̯-. SZ-C *skū- (refleksų nėra). SE *(s)keuh₁- ‘jausti, suvokti’. Slavų prokalbės *ščuję ‘sufleruoju šunims’ tęsė praes. *skiąu-ie- (baltų kalbose nežinomas). Šio praes. pagrindu sudarytas naujas inf. *ščūti: slovėn. ščúti, lenk. szczuć⁹⁷. 2.29. *skuu- < *skuh₂- SZ-V *skuu-: latv. skuvu praes.⁹⁸, skuvu praet. iš skūt ‘skusti’, < *skuh₂-e-, *skuh₂-eh₂-. SZ-C *skū-: latv. skūt inf. (naujas praes. skīnu), iter. skūstīties ‘skustis; praustis’. SE *(s)keuh₂- ‘daryti ašmenimis, pjauti, durti’ ir kt., baltų prokalbės *(s)kiąu-: liet. kiáuras ‘kiauras’⁹⁹, tikriausiai taip pat: skiáutas m. ‘skiautė’, skiáutė f. ‘audinio atkarpa, nupjauta dalis’, latv. škāute ‘aštri briauna, kampas’ (galimas susimaišymas su liet. skuti, skūsti ‘skusti, lupti, krapštyti, lupti nuo žievės’, vakarų baltų prokalbės *skeut- šeima). 2.30. *snuu- < *snuH- SZ-V *snuu-: slavų prokalbės *snūvati ‘verpti’ < *snu̯ā- < *snuH-eh₂-. Tai implikuoja WSZ-V -snyv- sen. bažn. sl. osnyvati ‘dėti, nustatyti’. Žr. aukščiau °byvati iš būv-, °kryvati iš krūv-, °myvati iš mūv-, °ryvati iš rūv-. WSZ-V *snū-, žr. aukščiau. SE *sneuH- ‘sukti, vyti’ (LIV 523), baltų prokalbės *sniąu-. Plg. sen. bažn. sl. snovǫ (⇒ snovati) ‘verpti, vyti siūlą’. Galbūt vedinys *snau-V slypi sen. bažn. sl. osnova f. ‘metmenys, pagrindas’. Plg. roví iš rūv-, s.v. *ruu- I. ⁹⁵ Sen. bažn. sl. šijǫ yra naujadaras, sudarytas pagal inf. ši-ti, panašiai kaip myjo:: myti, vyjo:: vyti ir bijǫ:: biti, brijǫ:: briti, gnijǫ:: gniti. ⁹⁶ Dėl antrinės palatalizacijos SZ formose plg. bl̥jvati, s.v. *blu̯- II. ⁹⁷ LIV 507 neatsižvelgia į *ščivati, cituoja tik sen. bažn. sl. čujo. Vaillant (1966: 295) klaidingai kvalifikuoja *šču-/*ščīv- kaip „onomatopėjinę šaknį“. ⁹⁸ Naujas praes. skuju atsirado diferencijuojantis nuo praet. Plg. aukščiau šiju greta šavu ‘siuvu’. ⁹⁹ LIV 508, s.v. skeuh₂-, cituoja hetitų formas ir sen. skunāti, āskunoti, tačiau baltų duomenų nepastebi. Ryšys tarp skuvu/skūt ir gr. ἕω bei anitinio indoeuropiečių prokalbės *skeu- > MEu 908, Trautmann (1923: 268) ir Fraenkel LEW 824 (savavališka metatezės hipotezė *ks > sk, nėra paaiškinimo kaitai uv-V:: ū-C). HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 79 2.31. *(s)pịų- < *(s)piųH- SZ-V *(s)pịų-: 1. sen. sl. pljivati „spjauti, spjaudyti“ iš sen. sl. *pjuvati < *pių̯ā- < *(s)piųH-eh₂-, lenk. płwać. Panašiai živati iš sen. sl. *žjuvati (s.v. *žiu̯-). Taip pat žr. bljivati s.v. *bluų- II, *ščivati s.v. *skių-. – Slaviškas -ā- kamienas prie SZ leidžia manyti, kad lietuvių kalba kadaise galėjo turėti būt. l. *spjivau, vėliau atnaujintą į spjōviau. – 2. Lietuvių iteratyvo *spjuvóti pėdsakas gali būti spjudóti „spjaudyti, spjauti“ (LKŽ), nes jo -d- galima paaiškinti antrine sąsaja su iteratyvu spjáudyti taip pat100 WSZ-V *(s)pịų-: 1. liet. spjúvis vyr. „spjūvis“, 2. sen. sl. *-pljivati ← *pljīv-, pvz., sen. sl. oplъvati „apspjauti“, sen. ček. plivati, ček. plivat „-spjaudyti“. SZ-C *(s)pịų-: sen. sl. *plji- sen. sl. plinǫti „šauti“, perfektyvas nuo plīvati „spjauti“, žr. Vaillant (1966: 232)101. SE *(s)pięuH-: „spucken, speien“ (LIV 529), baltų ir slavų *(s)piāu-: 1. liet. spjáuti, spjáuju/ spjáunu (būt. l. spjóviau) „išspjauti, spjauti“, latv. splaut, splauju (būt. l. splāvu), 2. es. es. sen. sl. pljǫ, serbų-kroatų pljǫm, rus. pljují. 2.32. *suų- < *suH- SZ-V *suų-: latv. tarm. suvēns „paršelis“ < *su.uen- < *suH-en- (kitur disimiliuota į sivēns). SZ-C *sū-: por. avest. hūš „paršavedė“, gr. ὗς, lot. sūs. SE *seuH-: baltų ir slavų *śiau- refleksų nėra (sen. sl. *šu-C). 2.33. *šluų- < *šluH- SZ-V *šluų-: šlūvenos f. pl. „šiukšlės, tai, kas sušluota, šluotos sąšlavos“ < *šlu.uen- < *k’luH-en-. Paralelės: pūvenos s.v. *puų-, pjūvenos s.v. *pių-, šiūvena s.v. *šių-. SZ-C *šlū- nepatvirtintas. SE *k’leuH-: „valyti“ (LIV 298, lot. cluere). Literatūroje nėra *šláiuti, būt. l. *šluvau. Tačiau plg. liet. šláuti (šliáuna, šlióve) perkeltine reikšme „suduoti smūgį, tvoti, trenkti“. Tikėtina, kad allomorfas šlav- es. l. šlavù „šluoju“ (žemaičių), vns. sąšlavos, iššlavos, núošlavos f. pl. „šiukšlės“ yra *šlu- vedinys. 2.34. *šuų- < *k’uH- SZ-V *šuų-: baltų-slavų *šuų-e- < *k’uH-e- (nėra liet. *šuv-C „stumiu“). WSZ-V *šū-: liet. šūvis m. „šūvis, šaudymas“. SZ-C *šū-: liet. šūtis, -ies f. „krūva, rietuvė“, šūsnis, -ies f. „krūva, medžių ir žabų rietuvė“ (darybos požiūriu plg. krūšnis „akmenų krūva, rietuvė“ iš krū-/kráu-). 100 Kita galimybė – neopirminio šaknies spju- hipotezė; šaknis atsirado iš naujos analizės *spju-nu (plg. spjáu-nu), kurios pradinis taškas buvo senoji es. l. infiksinė forma *spjunu < *(s)pių-n-H-é-. 101 Priešingai, nei teigia ESJS 666, Vaillant l. c. kalba ne apie „redukuoto laipsnio pailginimą“, o apie redukcijos laipsnį: „Le thème pli- est issu de *pljū-, degré réduit de la racine *(s)pięu-, lit. spiáuju...“. 80 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI SE *k’əuH- „mesti, stumti“ (LIV 294), pbsl. šiąu-: 1. lat. šāuju/šāunu, šāvu, šāut „atlikti staigų judesį tam tikra kryptimi; greitai stumti arba durti; suduoti smūgį arba kirsti; šauti; sparčiai pulti, skubiai bėgti, eiti; lyti“, 2. liet. šiaut(u)vas m. „audimo šaudyklė“, šiaulỹs m. „šaulys“ (n. m. šiauliai, -iūs m.pl.) iš *šiauti. – Prūsų kalboje buvusios paradigmos *sovo, *suti buvimą, regis, lemia tokie vediniai kaip s. sl. sov-ati „slinkti, stumtelėti“ (iter. iš sov-) ir pr. sujo (iš inf. *suti), plg. rus. sovátь, sujú. – Į akis krintantis liet. šaunu:: šauti („šauti, paleisti šūvį“) santykis gali būti senesnio santykio *šunù:: *šiáuti sureguliarinimas; jame prezensas buvo sudaromas infiksuojant, būtent paveldėtąjį: *k’u-n-H-é- > *šu-n-é-, o *šiáu-C atspindėjo pbalt. SE (plg. lat. šaūt). Plg. pirmiau pastabą apie gáu(nu) vietoj *giáu-102. 2.35. *truų- < *truH- SZ-V *truu-: 1. pr. *trúvenų „nudilęs, susidėvėjęs“ < *tru.ue.no- < *truH-eno103, plg. denom. lenk. trwonić vietoj *trwionić „dilinti trinant, kramtant, graužtant“ (denom. iš dal. *trwion); serb.-chorv. trvènik m. „ištrintas, išvažinėtas kelias“; s. sl. rastrъva f. „nuostolis, pražūtis“ (Trautmann 1923: 330). – 2. Lietuvių ir latvių kalbose laringalas sąlygoja naująjį kamieną trun-: liet. trūna, trunėti104 „trūnyti, pūti“, lat. trunu, -ēju, trunēt „dūlėti, trūnyti, pūti; snausti“. Pagrindą jam davė prez. infiksinė forma *truna < *tru-n-H-, kuri buvo interpretuota kaip -a- kamienas: trun-a. Vėliau lietuvių kalboje, analogiškai pagal SZ *trū-, atsirado trūnėti ir atitinkamas prez. trūni105. – Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra WSZ-V *trųn-106. SZ-C *trū-: 1. s. sl. trъti, trъjo „trinti“ (plg. gr. τρίβω „nutrinti, išsekinti, prislėgti“). – 2. lat. trū-dêt intr. „dūlėti; trūnyti, pūti, gesti“, kilmės požiūriu, matyt, duratyvinė būsenos forma su -ē- prie prez. *trūda < *truH-dʰe- (plg. liet. pū́da-mas:: pūti s.v. *puu- I). Tolesnis vedinys yra fakt. trūd-inât „sukelti dūlėjimą, trūnijimą, puvimą“ (zeme kaulus trūdina), žr. MEiv 250. SE *treuH- „nudilinti, išeikvoti“ (LIV 593): s. sl. trovǫ, truti „eikvoti“ (inf. vietoj *trjuti < *trjāu-C, plg. rjuti s.v. *ruų- II)107. Lietuvių kalboje tikėtina SE *triáuti108. Neaiški veiksmažodžio triaũnija, -yti arba tráunija, -yti „garsiai kramtyti (obuolį),“ kilmė. 102 Plg. Laipsnis *k’ųH- pirminiame prezense yra neįtikėtinas. 103 Plg. pirmiau s. sl. *bъvenų, *krъvenų, *mъvenų ir liet. pūvenos. 104 Z wariantem sonoryzowanym drūna/drūni, drunėti albo drunija/drūni, druńyti, zob. LKŽII 763, 766. 105 Plg. taip pat ilgąjį balsį sinoniminiame veiksmažodyje dūlėti „trūnyti, pūti“. 106 Čia nepriklauso lat. trūvēt „apraudoti, gedėti“, kilęs disimiliacijos būdu iš trūrēt, veiksmažodžio, pasiskolinto iš vid. vok. ž. truren „gedėti“, žr. MEiv 252. 107 Plg. SW *trǫ- s. sl. traviti iter. „perdirbti suvalgytą maistą“, sen. lenk. trawić, be kita ko, „(apie ugnį ir kitas jėgas) naikinti ką nors, deginti, naudoti (materialines gėrybes), neapdairiai jas eikvoti“; trawny „klastingas, gudrus, netikras“ (SStpIX 181n.). 108 Čia kyla klausimas, ar triaũšėti, -ėja „trupėti (apie plaukus, avių vilną), menkti, nykti“ greta traušėti, -ėja „slinkti (apie arklio uodegos plaukus)“ iš pradžių nėra duratyvinė būsenos forma su -sēti, t. y. *triáu-sēti. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 81 „graužti (riešutą)“, kuris atrodo esąs denominatyvas. Kitaip Fraenkel LEW 1114: apofoninė alternacija su trūnēti. 2.36. *u̯u- < *h₂uH- SZ-V *u̯u-: baltų prokalbės praeities laiko forma *ùvo „apsiavė“ < baltų-slavų prokalbės *u.u̯ā- < *h₂uH-eh₂-. Plg. aukščiau bùvo, guvu (fot.), plùvo, pùvo, siùvo. Remiantis baltų priešprieša tarp praeities laiko formos su SZ ir esamojo laiko formos su SP (žr. Stang 1966: 331), galima spėti, kad praeities laiko forma *ùvo kadaise turėjo, viena vertus, greta esamojo laiko tranzityvinę formą *avù „aunu“ < *h₂euH-e-, o kita vertus, esamojo laiko intranzityvinę formą *unù „aunuosi“ < *h₂u-n-H-ē- (plg. esamojo laiko formos *munù „rengiuosi“ hipotezę prie *mu̯u-). Istorinė liet. aunù = au-nù yra kompromisinė forma, atsiradusi susikryžiavus *av-ù ir *u-nù109. WSZ-V *ū-: *ūvẽti, kurio būtų tikimasi pagal analogiją su muvéti(s) (žr. *mu̯u- II), neegzistuoja. SZ-C *ū- < *h₂uH-C, žr. toliau. SE *h₂eųH- „(apavą) apsiauti“ (LIV 245, arm. agaw „apsiaviau“): avēti „būti apsiavusiam, avėti“ (aviù, āvi). Plg. liet. auti „apsiauti arba nusiauti“, tai yra inovacija vietoj tikėtino *ūti (SZ-C). SE ir cirkumfleksas apibendrinti iš formų prieš balsį su išnykusiu laringalu, kaip es. l. *avù, duratyvas avē-, liet. āvalas, latv. apavi vyr. g. dgs. „apavas“110. 2.37. *ži̯u- < *ǵiuH- SZ-V *ži̯u-: bažn. sl. živati „kramtyti“, sen. ček. žváti, sen. lenk. żwać < prasl. *žǔvati < baltų-slavų prokalbės *ži̯u.u̯ā- < *ǵiuH-eh₂-. Paralelė yra pljīvati su prasl. *pljǔvati prie *(s)pi̯u-. SZ-C *žiū- < *ǵiuH- (baltų-slavų kalbose atitikmenų nėra). SE *ǵieuH- „kramtyti“ (LIV 148). Baltų kalbose tik daiktavardinės formos: liet. žiáunos mot. g. dgs. „žandikauliai“ < *ǵi̯āu-nā-. 2.38. *žu- I < *ǵuH- SZ-V *žu-: 1. liet. žùvo, būt. l. žūti (žr. toliau) < *žu.u̯ā- < *ǵuH-eh₂-, 2. infiksuota 2 asm. žùvù < *žu-n-u- (sen. forma žinù gali būti susijusi su senesniu tipu *žunù < *ǵu-n-H), 3. daiktav. pražùvelis ‘dingęs, prarastas’. SZ-C *žū-: liet. pražūti ‘staiga dingti iš akių, prapulti, žūti; netekti gyvybės, mirti; nueiti perniek; patekti į skurdą, nelaimę; įsitraukus dirbti, atsidėti kokiai nors veiklai’. Caus. sen. liet. žūdyti, žūdžiu ‘smerkti, bausti, pražudyti, sunaikinti, žudyti’, latv. zudīties ‘rūpestingai kuo rūpintis, nerimauti’, zūdīt ‘rūpintis, krimstis’, zudināt caus. ‘leisti pražūti, naikinti, slėpti’. 109 Tai atlikta iš naujo analizuojant infiksuotą 2 asm. Paralelės: *gunu s.v. gu̯-, *munu s.v. *mu̯u-, *šunu s.v. *šu-, truna s.v. *tru-, taip pat sinù s.v. *ši̯-. 110 Klaidinga yra inf. *áuti rekonstrukcija, taip pat aúna kildinimas iš *(h₂)au-n-ə- LIV 245, past. 7. 82 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI SE *ǵeuH- ‘pradėti greitai judėti’ (LIV 147). Nėra baltų-slavų *žiau̯-C refleksų. Ved. *žau̯: liet. žavúosi (žàvisi), žavėtis ‘žavėtis’, caus. žavinti arba žavinti ‘užburti, žavėti, kerėti’, sen. liet. ‘sunaikinti kerais’. 2.39. *žų- II < *ǵʰuH- SZ-V *žų-: bažn. sl. žъvati ‘šaukti, kviesti’, lenk. zwać < *žų̯ā- < *ǵʰuH-eh₂-. WSZ-V *žų-: slovak. *zyvati, lenk. wzywać, nazywać. SZ-C *žū-: plg. ved. hútá- ‘pašauktas’ < *ǵʰuH-tó- (nėra liet. *žūtas, slovak. *zytъ). SE *ǵʰueH- ‘šaukti’ (LIV 160), antrinė forma *ǵʰeuH-¹¹¹: bažn. sl. zovǫ (inf. zъvati) ‘šaukiu’, sen. lenk. zowę, zowiesz, zową, es. dlv. tako zowący ‘taip vadinamas’ (plg. ved. hávate ‘šaukia’). Nėra *žiau̯-C refleksų. 2.40. *žų- III < *ǵʰuH- SZ-V *žų-: pbł. *žūvin AS f. ‘žuvis’ < *ǵʰuH-m̥, liet. AS žùvi (iš čia žuvis kaip inovatyvus nom. sg.). – Iš slavų kalbos plg. ps. *žųveno, sen. lenk. zwono n. vietoj *zwiono ‘skersai kūno išpjautas žuvies gabalas’, rus. zvenó tas pats, lenk. (d)zwonka ‘žuvies gabalas’, vedinys iš būdvardžio *žuv-enǫ ‘žuvies’. Būdvardis *žūvenǫ su vns. vard. ps. *zy < *žūs ‘žuvis’ santykiauja taip, kaip *krъvenǫ (lenk. przekrwiony ‘kruvinas’) su vns. *kry < *krūs ‘kraujas’. Nėra SZ-C *žūs ‘žuvis’ < *ǵʰuH-s. Žr. s.v. *brų- ir *krų-. 3. A P I B E N D R I N I M A S Remiantis pirmiau pateiktais išvedžiojimais, segmentus (i)j, (u)v reikia laikyti tokios pat svarbos išnykusių laringalų pėdsaku kaip ir balsių ilgumą atitinkamuose alomorfuose su ī, ū¹¹². Iš fakto, kad baltų bī-C/bjū-V, bažn. sl. bi-C/bjū-V arba liet. bū-C/buv-V, bažn. sl. by-C/b’bū-V refleksų dvejopumas redukuojasi į pirminį vienalytiškumą *bʰiH- arba *bʰuH-, išplaukia, kad alternacijos i-C/ji-V ir ū-C/uų-V atsiradimas yra paprasta laringalų išnykimo prabaltiškuoju laikotarpiu pasekmė. O šios alternacijos buvimas pagal kilmę nelaringaliniuose, anitiniuose šaknyse (žr. toliau Ekskursą I) aiškinamas kaip vėlesnės epochos morfologinė inovacija. Iš to kyla reikalavimas, kad istorinių baltų arba slavų priebalsių j, v fonetikos skyriuose būtų aiškiai atskirta dvejopa kiekvieno šių fonemų kilmė, plg. 1 lentelę. ¹¹¹ Žr. paralelę s.v. *bų-. ¹¹² Ir, kita vertus: kaip ilgumą pilnojo laipsnio formose, tokiose kaip liet. dėĩ, bažn. sl. děti ‘dėti’ < ide. *dʰeh₁-C, liet. stóti, bažn. sl. stati ‘stoti’ < ide. *steh₂-C ir liet. dúoti, bažn. sl. dati < ide. *deh₃-C. HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 83 1 LENTELĖ. DVEJOPA BSL. J, V. ide. *i, *u ide. *(i)H, *(u)H latv. kreju < *krei̯H-e- latv. krija, liet. krùja < *kriH-eh₂- liet. lēju < *lēi̯H-e- bažn. sl. lijǫ < *liH-ḗ- bažn. sl. lějǫ < *lěi̯H-je- liet. lijo < *liH-eh₂- liet. vēju < *u̯ēi̯h₁-e- scs. vъjǫ < *u̯iH-ḗ- scs. zějǫ < *ǵhēh₁-je- ps. *zъjati, sch. žěti, žjám < *ǵhih₁-eh₂- scs. zovǫ < *ǵhēuh₂-e- scs. zъvati < *ǵhuH-éh₂- ps. *bovǫ < *bheu̯h₂-e- (⇒ SW scs. *baviti) scs. zabъvenǫ < *bhuh₂-eno- 4. EKSKURSAI 4.1. Ekskursas I Lietuvių infiksiniai praesens tipo šlyja „remia į ką“, srūva „teka, liejasi“ denazalizuojant kildinami iš *šli-n-ja, *sru-n-ua. Tai rodo, kad infiksacija čia buvo pritaikyta kamienams *šlī-, *sruu-. Morfologiniu požiūriu tai „silpnieji“ kamienai, palyginti su *šlēj- (plg. šlējǫ, šlējūosi), *sriau- (čia tik srav-, sen. liet. srawanczio DP „tekančio“), kurie yra „stiprieji“. Ypatumai čia yra šie: 1° *šlī- yra vietoj šli- (plg. pašlitas „įstrižas, įstrižai paremtas“), o *sruu- – vietoj sru- (plg. išsruvù/išsrūnù, -sruvaũ, -srūti „ištekėti“); ir 2° iš šli- tikėtumėmės veikiau prs. *šli-nù, o iš sru- – prs. *sru-nù. Todėl tikrąsias formas šlyja, srūva su segmentais j, v reikia laikyti sukurtomis analogijos būdu, būtent pagal atitinkamai tokius praesentia tipus kaip pyja „prisipildo pieno – apie tešmenį“ < *pi-n-ia ir būva „esu, būnu kur“ < *bu-n-ua. Pastarųjų struktūrą pateisina prieš balsį einantis SZ-V su formomis *pii-V, *bu̯-V, kurios kaitaliojosi su SZ-C kamienais ī, ū, plg. *pi-C < *piH-C (pýti „prisipildyti pieno; sudrėkti, išmirkti“, SP *pejH- „prisipildyti; trykšti“), *bū-C < *bʰuH₂- (būti, SP *bʰu̯eh₂- ir *bʰeu̯h₂- „augti; tapti“). Taigi iš to galima daryti išvadą, kad lietuvių kalboje kai kurios nelaringalizuotos (anitinės) šaknys, besibaigiančios dvibalsiu *ei̯ arba *eu̯ (*k’lei-, *sreu-), patyrė laringalizuotų šaknų su *eiH arba *euH analoginį poveikį; SZ-V aplinkoje šios šaknys sudaro tik joms būdingus alomorfus *ii-V, *uu-V, kuriuose i ir u yra laringalinio hiato refleksai. 84 | WOJCIECH SMOCZYŃSKI 4.2. Ekskursas II Retai pasitaikantis senosios lietuvių kalbos priesaga -ij-as (vienatijas, medijas/medija, prakijas/prekijas, žūklijas, treinijas/treinijā), žinomas ir kitose baltų kalbose (plg. latv. salijs, mālijs, prūs. medies), savo kilme yra būdvardžių formantas, kuris per substantyvizaciją pateko ir į daiktavardžių darybą. Priesaga -i̯a- tęsia ide. *i.h₂a- < pie. *-ih₂o- (o ne *-iio-¹¹³). Pažymėtina, kad lietuvių kalboje pagal alomorfizmą ij-V/i̯-C prie -ija- buvo analogiškai sukurtas prieš priebalsį einantis alternantas -i-s. Jis pasitaiko lietuvių kalbos daiktavardžių, kurių forma baigiasi -ỹs, serijoje, pvz., arklỹs, gaidỹs, svetỹs. Morfologinis lietuvių kalbos priesagos -ỹs aiškinimas atrodo įtikinamesnis už fonetinę hipotezę apie *-ijas kontrakciją į -ỹs. Priesagos *-ih₂o- traktavimas lietuvių kalboje yra savitas tuo, kad susidaro dvi vedinių serijos: senesnioji su -ijas (išlikusi tik kaip liekana) ir naujesnioji su -ỹs (produktyvi). Pirmoji iš šių priesagų yra tiesioginis fonetinis tęsinys, atsižvelgiant į laringalinį hiatą, o antroji yra morfonologinės analogijos rezultatas. 4.3. Ekskursas III Anksčiau, aptariant lietuvių formą dveigys (10 išn.), buvo paminėtas prieš priebalsį einančios formos -gy-s papildomumas prieš balsį einančios formos *-gii-as atžvilgiu, taip pat galimybė pagal pradinį prieš balsį einantį kamieną su ij analogiškai sukurti prieš priebalsį einantį variantą su i. Atrodo, kad morfologinės implikacijos santykiu, tokiu kaip ij-V ⇒ i̯-C, taip pat galima paaiškinti ilgojo balsio i atsiradimą lietuvių -yti ir slavų -iti infinitivo priesagoje. Kalbama apie iteratyvinių-kauzatyvinių veiksmažodžių priesagą; indoeuropiečių prokalbėje jie sudarė praesens su priesaga *-éi̯e/o-. Priesagos *-éi̯e/o- ir inovacinio infinitivo -ī- ryšį galima pagrįstai paaiškinti tarpine forma -i̯i̯a-, plg. lietuvių praesens su -i̯a denominaliniams veiksmažodžiams su -yti, pvz., dalija, dalýti od dalìs. Mano nuomone, priesagos -ija- forma vietoj indoeuropiečių prokalbės *-éio- atspindi pirminio e susiaurėjimą prieš i – anticipacinės asimiliacijos atvejį¹¹⁴. Kai antrinio veiksmažodžio asmenuojamosiose formose, būtent prieš balsines galūnes, atsirado susiaurinta seka -ii-, ji, regis, buvo įtraukta į alternacijos sistemą ii-V:: i̯-C, anksčiau susiformavusią pirminiame veiksmažodyje, plg. liet. lij(o) „liejo“, bet inf. lý(ti), gij(o) „gijo“, bet inf. gý(ti). Taip iš prezentalinio -ij- atsirado -ī- kaip alternantas, būdingas infinitivo formacijos priešpriebalsinei pozicijai. 113 Niedawno S. Ambrazas (2000:134, 205) powtórzył młodogramatyczną rekonstrukcję sufiksu w postaci *-i̯-io-. Sugeruje to, że chodzi o pewien wariant sufiksu pie. *i̯o-. W myśl naszych wywodów w sekwencji i̯a nie jest jednak fonemem odziedziczonym, lecz stanowi – jako wypełniacz hiatus laryngalnego – swego rodzaju namiastkę zanikięj spółgłoski H, w danym razie *h₂. W odniesieniu do litewskiej formacji na -ija- należy mówić o sufiksie *ih₂o-, który nie ma bezpośredniego związku z sufiksem pie. *-io- (po sylabie lekkiej) względnie z wariantem Sieversowym *-iio- (po sylabie ciężkiej). 114 Tokia asimiliacija turi paralelių, pavyzdžiui, izoliuotose formose kaip (1) bažn. sl. trьje „trys“, liet. trỹs taip pat < *tri̯iis ⇐ *tri̯es, iš ide. *trei̯es (ved. tráyah, gr. τρεῖς = [trèːs], lot. trēs, got. þreis (beje, baltų *tríes formos atsiradimui vietoj *treies tikriausiai palankus buvo alomorfas trī niekatrosios giminės formoje, plg. ved. trī, bažn. sl. tri „trys“, liet. trýlika „trylika“ < iš ide. *triH₂) arba (2) bažn. sl. gostьje „svečiai“ iš vard. dgs. *gʰostēies (lot. hostēs, gr. πόλεις). HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 85 4.4. Ekskursas IV Slavų kalboje dėl i ir ŭ pailgėjimo atsiranda iteratyvai su -ijati, -yvati, pvz., °bijati, °lijati, °vijati, °byvati, °kryvati, °myvati, °zyvati, °živati; įdomu, kad dažniausiai jie kontrastuoja su konservatyviuoju lietuvių tipu sijóti, bliuvóti (plg. vis dėlto naujesnę formą bliūvóti). Greta šių tipų yra savo forma saviti kauzatyviniai-iteratyviniai veiksmažodžiai su -aviti. Pirmiausia reikia pastebėti, kad jų komponentas v, kitaip nei -yv(ati) atveju, nėra susijęs su laringaliniu hiatu. Atsižvelgiant į -av- kaip į santykinę visumą, šį segmentą115 galima fonetiškai kildinti iš *-ōu- ir vėliau morfonologiniu požiūriu aiškinti kaip darybinio pamato segmento *-ou- pailginimą. Toks segmentas buvo būdingas tik toms praformoms su prezensu -e/-o-, kurios buvo sudarytos iš indoeuropiečių prokalbės šaknų, turinčių struktūrą *Ceu(H)-. Svarbu tai, kad indoeuropiečių prokalbės sekos *Ceu(V) fonetinis pakitimas į slavų Cou(V) (e pakeitimas o) atitinkamoje pirminių veiksmažodžių klasėje sukūrė apofoninio o laipsnio pakaitalą o. Tai savo ruožtu atvėrė kelią novatoriškam o vokalizmo pailginimui o slavų kauzatyvinių-iteratyvinių veiksmažodžių su -iti daryboje. Tai pirmiausia taikytina tokiems vediniams kaip plaviti „plukdyti“ ⇐ plovǫ, pluti „plaukti“, pš. *pleu-; slaviti „šlovinti“ ⇐ slovǫ, sluti „garsėti“, pš. *k’leu-; traviti „nuodyti“ ⇐ trovǫ, truti „vartoti maistui“, pš. *treuH-. Antra, tai taikytina tokiems iteratyviniams-kauzatyviniams veiksmažodžiams, kurie bažn. sl. jau nerodo praesens kamienų su -ovǫ, bet turi naują formaciją su -yjo, sudarytą pagal inf. -yti: naviti „kankinti“ ⇐ *novo (nvjo), unyti „įgristi“, pš. *neuH-; taviti „daryti buką“ ⇐ *tovo (tvjo), tyti „tukti“, pš. *teuH-. Taip pat plg. °baviti °„linksminti“ ⇐ *bovǫ, byti „būti, tapti“, pš. *bʰeuh₂-116. SANTRUMPOS adj. – būdvardis aor. – aoristas avest. – avestų C – bet kuris priebalsis conjunct. – konjunktyvas ček. – čekų demin. – deminutyvas 115 U Vaillanta (1966: 423–424) pozostawiony bez wyjaśnienia. 116 Vaillant (1966: 424) dodaje jeszcze scs. staviti ‘stawić; zatrzymać’, któremu przez porównanie stati przypisuje „un élargissement en -v- de la racine”. Hipoteza rozszerzenia pierwiastkowego nie ma oparcia w innych paralelnych wypadkach, jest więc ad hoc. Verbum to raczej denominatywem od sb. sta-vŭ ‘stanie, stan; zatrzymanie, wstrzymanie’ (por. denom. lit. stat-ýti ‘stawić’ od *stãtas, dziś stãčias ‘postawiony, stojący pionowo’). 86 WOJCIECH SMOCZYŃSKI denom. – denominatyvas drw. – vedinys durat. – duratyvas gr. – graikų H – bet kuri gerklinė (skirtingai nuo h1, h2, h3) inf. – bendratis intens. – intensyvas lit. – lietuvių lrg. – gerklinė łot. – latvių neopwk. – naujasis kamienas... pbałt. – pro baltų pdg. akc. – kirčiavimo paradigma pbsł. – pro baltų-slavų pers. – persų pf. – perfectum PIE. – indoeuropiečių prokalbės lenk. – lenkų postverb. – (daiktavardis) postverbalinis prs. – esamasis laikas prt. – būtasis laikas prip. – išnaša slav. – praslavų pwk. – šaknis rus. – rusų rus. – rusėnų sb. – daiktavardis sch. – serbų-kroatų scs. – senoji bažnytinė slavų kalba SE – laipsnis e serb. – serbų slov. – slovėnų SO – o laipsnis SP – pilnasis laipsnis st° – senasis- stpr. – senoji prūsų kalba SW – pailgintasis laipsnis SZ – nulinis laipsnis (SZ-C – prieš priebalsį, SZ-V – prieš balsį) V – bet kuris balsis vb. – veiksmažodis war. – variantas wed. – vedų kalba WSZ – pailgintasis nulinis laipsnis zam. – vietoj znacz. etym. – etimologinė reikšmė HIAT LARYNGALNY W JĘZYKACH BAŁTO-SŁOWIAŃSKICH | 87 BIBLIOGRAFIA Ambrazas, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bankowski, A. 2000: Etymologiczny słownik języka polskiego I-II, Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN. Eichner, H. 1988: Anatolisch und Trilaryngalismus, in: Bammesberger, A., ed., Die Laryngaltheorie und die Rekonstruktion des indogermanischen Laut- und Formensystems, Heidelberg: Carl Winter, 123–151. Endzelin, J. 1922: Lettische Grammatik, Riga: Kommissionsverlag A. Gulbis. ESJS – Etymologický slovník jazyka staroslověnského, red. E. Havlová, (od zeszytu 7) A. Erhart, Praha: Academia, 1989–. Fraenkel, LEW = Fraenkel, E. Litauisches etymologisches Wörterbuch I-II, Heidelberg: Carl Winter, 1955–1965. Klingenschmitt, G. 1982: Das altarmenische Verb, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag. LIV = Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen. Unter Leitung von Helmut Rix, unter der Mitarbeit vieler anderer bearbeitet von Martin Kümmel, Thomas Zehnder, Reiner Lipp, Brigitte Schirmer, Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 1998. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I–XX, Vilnius, 1941–2002. Mayrhofer, EWAIa = Mayrhofer, M., Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen, Heidelberg: Carl Winter, 1986–2001. ME = Mühlenbachs, K., Latviešu valodas vārdnīca / Lettisch-Deutsches Wörterbuch. Redigiert, ergänzt und fortgesetzt von J[ānis] Endzelīns. Bde. I–IV, Riga, 1923–1932. Otrębski, J. 1965: Gramatyka języka litewskiego II: Nauka o budowie wyrazów, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Pokorny IEW = Pokorny, J. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern: A. Francke AG, 1949–1969. Rasmussen, J. E. 1989: Studien zur Morphophonemik der indogermanischen Grundsprache, Innsbruck. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, 55.) Skardžius, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Lietuvių mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas. (Wznowione w reprodukcji fotograficznej jako t. I wydawnictwa Skardžius, P., Rinktiniai raštai, red. Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1996.) Sławski SEJP = Sławski, F., Słownik etymologiczny języka polskiego I–V. Kraków: Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego, 1952–1975. Smoczyński, W. 1989: Studia bałto-słowiańskie I, Wrocław–Kraków: Zakład Narodowy imienia Ossolińskich. (Polska Akademia Nauk, Oddział w Krakowie, Prace Komisji Językoznawstwa, 57.) Smoczyński, W. 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. (Baltica Varsoviensia, 3.) SStP = Słownik staropolski, red. Stanisław Urbańczyk, Kraków: Polska Akademia Nauk, 1953–. Stang, Ch. S. 1942: Das slavische und baltische Verbum. Oslo: I Kommisjon Hos Jacob Dybwad. Stang, Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen, Oslo, Bergen, Tromsø: Universitetsforlaget. Trautmann, R. 1923: Baltisch-Slavisches Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Urbutis, V. 1981: Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Vaillant, A. 1966: Grammaire comparée des langues slaves III: Le verbe, Paris: Klincksieck. Zinkevicius, Z. 1980–1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika I–II, Vilnius: Mokslas. Wojciech Smoczyński Uniwersytet Jagielloński Katedra Językoznawstwa Ogólnego i Indoeuropejskiego al. Mickiewicza 9/11, 31–120 Kraków, Polska [email protected] Gauta 2002 11 29