Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 9–18 Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos* KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius In the article an attempt is made to reconstruct the main features of the phonetic development of the Panevėžiškiai dialect on the basis of place names and personal names recorded between the 16th and 18th centuries. Attention is paid to: the narrowing of long stressed /a:/; the treatment of nasal vowels and diphthongs; the broadening of unstressed /i/, /u/; stress retraction; depalatalisation of /l/ before e-type vowels; lengthening of short stressed vowels; shortening of long unstressed vowels; monophthongisation of /ie/, /uo/, change of fronted unstressed /a/, /u/ to /i/; reduction of /i/, /u/, /e/, /a/ in final syllables; vowel insertion in clusters ending with /l/, /r/, /m/, /n/, /v/. 0. ĮVADAS Latvijoje ir šiaurės Lietuvoje tarp Klaipėdos ir Biržų visuotinai atitraukiamas kirtis, redukuojami trumpieji žodžio galo balsiai. Latvijos pasienyje tarp Pāpilio ir Breslaujos kirtis paprastai nebeatitraukiamas, todėl šį reiškinį galėjo lemti ne latvių kalbos įtaka, o finų įtaka per kuršių, žiemgalių kalbas. Šiame plote kuršiai ir žiemgaliai gyveno iki XVI a. Maždaug 200 metų greta jų gyveno ir iš pietų atsikėlę lietuviai, iš vietinių gyventojų perėmę kirčio atitraukimą, galūnių redukciją ir kai kurias kitas šnektų ypatybes. Lietuvos Žiemgalos plote yra šiaurės panevėžiškių tarmė ir šiaurinės šiauliškių, telšiškių tarminių dalys. Tarmių izofonos rodo, jog tarp Šiaulių ir Žagarės buvo intensyvi vidurio aukštaičių ekspansija, pleištu atskyrusi panevėžiškių ir telšiškių tarmes. Senoji žemaičių ir aukštaičių riba galėjo eiti ties Lygumais. Parapijų archyvai rodo, kad nežymus kirčio atitraukimas ir labai reta galūnės redukcija panevėžiškių tarmėje galėjo prasidėti XVI a., kai žiemgalių įtaka jau buvo nedidelė, ir ypač suintensyvėjo XVII a. (kirčio atitraukimas), bei XIX a. (galūnių redukcija), kai žiemgaliai buvo visiškai asimiliuoti. Taigi žiemgalių įtaka plėtojosi išnykus jų kalbai. Straipsnio tikslas – pabandyti pagal rašytinius šaltinius apytiksliai nustatyti gimtosios šiaurės vakarų panevėžiškių patarmės svarbiausių fonetikos ypatybių atsiradi- * Straipsnis parengtas pagal pranešimus, skaitytus Vilniaus universiteto M. Daukšos, J. Kazlausko konferencijose. Autorius dėkoja už pastabas savo Mokytojams prof. A. Girdeniui ir akad. Z. Zinkevičiui. 10 | K A Z I M I E R A S G A R Š V A mą. Tai yra labai sudėtingas uždavinys, nes lenkų ir lotynų kalbomis rašyti šaltiniai netiksliai atspindi lietuvių kalbą. Apie šiaurės vakarų panevėžiškių fonetikos raidą mokslinių straipsnių nėra. Tarmė yra rytų aukštaičių vakarinėje dalyje ir yra tarpinė tarp žemaičių bei aukštaičių tarmių. Apie šių tarmių fonetikos raidą nėra vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, 1971 m. prof. A. Girdenis (2000: 209) rašė, kad žemaičių tarmė atsiskyrė nuo aukštaičių anksčiau negu XV a. viduryje, o 1998 m. – ne vėliau kaip VII a. (Girdenis, Pabrėža 2000: 7). A. Salys (1992: 364) šį reiškinį nukėlė 1000 metų vėliau – į XVI a. pab. – XVII a. pr. Rengiant šį straipsnį, ištudijuota apie 3000 vietovardžių ir 1000 pavardžių užrašymų XVI–XVIII a. Linkuvos, Pakruojo, Klovainių, Joniškio, Joniškėlio, Vaškų, Pušaloto bažnyčių krikšto ir sutuoktuvių knygose. Nemaža prielaidų leidžia daryti per paskutiniuosius 150 metų užrašyti tarmės tekstai (žr. Garšva 2000: 173–174). Daugiausia duomenų yra iš Linkuvos parapijos XVII a. archyvo. Sutuoktiniai įrašyti iš didelės dalies šiaurės vakarų panevėžiškių (Mūšos upyno) patarmės ploto nuo Pašvitinio iki Pašvalio, nuo Lauksodžio iki Klovainių, todėl archyvai liudija maždaug 10 gretimų parapijų šnektą. Tarpusavyje ji beveik nesiskiria. Už Lietuvos sienos liko Brūnavos, Būdbergos parapijos ir Žeimelio, Joniškio, Nemunėlio Radviliškio parapijų dalys. Bažnyčių istorinės knygos – vienintelis patarmės rašto paminklas. Jų įrašai nėra tikslūs, nes žodžiai taikyti prie slavų kalbų artikuliacijos. Kunigai dažniausiai nemokėjo lietuviškai, todėl, pavyzdžiui, užrašyta vns. vard. de Giefe ‘Degesiai’ (triskart, Lnkv KĮ Nr. 1, 2ᵇ, 87ᵃᵇ, 1677, 1711 m. – mažai reikšmingi variantai neišskiriami¹), de Wonogalie ‘iš Žvanagalos’ (83ᵃ), de Isznory ‘iš Norių’ (lietuviškas priešdėlis rašytas kartu, 1671 m., 92ᵇ). Dažniausiai lietuviškiems vietovardžiams pridėtas slavų priešdėlis s (galbūt raštininkui diktavo lenkiškai kalbantis „vertėjas“): de Skizerij 85ᵃ ‘iš Kyzerių’, de Smiciski 80ᵃ ‘iš Mičiškių’, de SNakiski 23ᵃ ‘iš Nakiškių’ (triskart, 23ᵃ, 17ᵃ, 82ᵃ), de Stitanij 74ᵇ ‘iš Titonių’, d. Sturczyn 4ᵇ ‘iš Turčinų’, z Żudek 98ᵇ ‘iš Udeku’, de Szudaki 97ᵃ ‘iš Udeku’, de Zwaldeyki 60ᵇ ‘iš Valdeikių’ ir t. t. 1. KIRČIUOTAS BALSIS o < ā Mūšos krašte XVI–XVII a. susikūrė daugelis dabartinių kaimų ir formavosi šiaurės vakarų panevėžiškių patarmė, jos šnektos, tarp jų ir centrinė Linkuvos šnekta. Kirčiuotas pralietuvių ilgasis balsis *ā tarmėje buvo susiaurėjęs į o jau XVI a.: Rimeikonis 1555, Puknioniu, Titoniu 1599 JNš (skaičiais žymimi užrašymo metai, santrumpa – parapija) KĮ Nr. 1, 5ᵃ. XVII a. balsis o daugiausia rašytas vietovardžių priesagose -oniai, -onys, -orai: Blekonie (5 kartai), Jawidony, Junelony, Juszkony, Gaylony, Kurniony, Mieguciony (6 k.), Meilony, Labory (5 k.), Mosczony, Puknioni (5 k.), Rymszony (2 k.), Titonie (30 k.), Tryszkony (3 k.), Wisgonie, Woronie (4 k.) ir t. t. 1 Lietuvos kalbos instituto istorinių vietovardžių kartoteka. Skaičiais žymimi lapai (a – pirmoji pusė, b – antroji pusė). Vietovardžius iš šaltinių rinko Rimas Garškauskas ir straipsnio autorius. Šaltinio lapai nurodomi pirmą kartą jį minint, prie kitų pavyzdžių iš to paties šaltinio jie nekartojami. Kai kurių pavyzdžių lapai ir puslapiai nenurodyti; tais atvejais nurodoma tik vietovė ir užrašymo metai. PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA 11 Vietoj priesagos -on dažnai vartota priesaga -un, pvz.: Blakuny ‘Blekoniai’, Gailunie ‘Gailioniai’ (ir Kapciony ‘Kapčiūnai’), Levszkuny ‘Laiškoniai’, Mieguny ‘Miegoniai’, Miegociuny ‘Megučioniai’, Narykuny ‘Nereikonai’ (ir Planiuny ‘Plonėnai’), Ropuny ‘Roponiai’, Sterkuny ‘Starkoniai’, Tituny ‘Titoniai’, Titkuny ‘Titkoniai’, Tryszkuny ‘Triškoniai’, Wayniekunie ‘Vainekoniai’ (apie 15 vietovardžių). Vietoj balsio o nere- tai rašytas a: Daunari ‘Daunoriai’, Jowidany ‘Javidoniai’, Labary ‘Laborai’, Mieguciany ‘Megučioniai’, Saban ‘Sabonių’, Pukniany ‘Puknioniai’, Ropanis ‘Ruponiai’, Tryszkany ‘Triškoniai’, Tytany ‘Titoniai’ (balsis ė kartais rašytas i, plg. Butynie (3 k.) 1676 ‘Butėnai’, Bininy ‘Binėnai’). Oikonimų priesagoje -(i)ūnai balsis u išlaikytas (13 vietovardžių) arba tuose pačiuose vietovardžiuose žymėtas o (10 formų): Buciuny / Buciony (3 k.) ‘Bučiūnai’, Butniuni / Butniony ‘Butniūnai’, Gayzuny / Gaiziony (17 k.) / (6 k.) ‘Gaižūnai’, Gedziony ‘Gedžiūnai’, Kapciuny / Kapciony ‘Kapčiūnai’, Katkuny ‘Katkūnai’, Pikciuny / Pikcionie ‘Pikčiūnai’, Podziuny / Podziony ‘Puodžiūnai’, Tautkuny ‘Tautkūnai’, Ziniuny ‘Ziniūnai’. Dve jopai čia galėjo būti žymimi ir 2 skirtingi to paties vietovardžio variantai su priesagomis -(i)ūnai ir -(i)oniai. Vieno kito vietovardžio priesagos galėjo būti ir painiojamos. Paralelinė priesagos forma kai kuriems vietovardžiams neužrašyta tik dėl to, kad paminėti po 1–2 kartus. Kai kurių priesagų du variantus (painiojimą) vietovardžiuose galėtų iš dalies netiesiogiai paremti XX a. vidurio linkuvių pavardės, kurios, pavyzdžiui, tartos Gasiliūnas, Pečeliūnas, o oficialiai rašytos Gasiulionis, Pečelionis. Inventoriuose užrašytos autentiškos senesnės vietovardžių formos: Linkawa 1618 (Jnš KĮ 218ᵇ) (šne ktoje taip vartojama iki šiol, ofic. Linkuva), Janiszkiey (= Janiškiai) 1669 ‘Joniškėlis’. Kai kurie vietovardžiai buvo vartojami ir su naujesne priesaga, ir be jos, plg.: Balsiai (Balsie 1677) – Balsiškiai (Bolszyszkiu), Barysai (Barys) – Barysoniai (Borysany 1676), Kalpokai (Kolpaki 1677, 1712) – Kalpokiškiai (Kolpakiszki 1672, 1676), Lumbiai (Lumbie 1673) – Lumbeliai (Lumbe le 1679), Mašniai – Mašnelės (Mesznele 1676), Plikiai (kilm. Plikiu 1675, 1678) – Plikėliai (Plikiele), Sidaugai (Sidaugie, Sydaukis 1677) – Sidaugiškis (Sydaugiszki s), Šikšniai (Szyksznie) – Šikšnioniai (Sixniany 1677), Tričiai (Trycze) – Tričiūnai (Tryciuny 1674), Turčiai (Turcze 1676) – dab. Turčinai, Žeim is – Žeimėlis. 2. DVIGARSIAI Dvigarsiai am, an, em, en šiame krašte pradėjo siaurėti, matyt, XVI a., intensyviausiai siaurėjo XVII a. ir tas procesas galėjo baigtis XVIII a., plg. Montotovič, Minkunovič 1555 (LNKV), Jankunow 1599 (Jnš KĮ Nr. 1) ir Jonk unow 1604 (53ᵃ), Krampiu 1612 / Krompiu 1600, 1617 / Krumpiu 1599 (Jnš KĮ, Pociūnai). Panašios nuomonės yra ir prof. Z. Zinkevičius (1994: 51, 65; an tipo junginių siaurėjimo izofona panevėžiškius iš rytų pusės pasiekė tik po šešių amžių). Šiauliškių šnektoje dvigarsiai am, an, em, en išlaikomi, todėl šaltiniuose kai kur šie balsiai susiaurinti dėl kitų priežasčių (slavinimo, gretimų lietuvių tarmių įtakos ir t. t.). XVII amžiaus antrojoje pusėje daugiau buvo jau susiaurėjusių dvigarsių. Pavyzdžiui, išnykusiame oikonime *Sangailiškiai 1671–1679 m. an išlaikytas 7 įrašuose, 12 | KAZIMIERAS GARŠVA o susiaurintas – 8. Šiuo atveju 5 kartus rašyta on ir 3 – un. Jomantonių vardo dvigarsis 1668–1771 m. dukart išlaikytas ir 7 kartus susiaurintas (4 k. on ir 3 k. un). Zigimantiškių an po 3 kartus žymėtas on ir un. Dar plg. Bancze 1666 ir Boncze 1678 (Klov), Domontaytys ‘Domantaitis’ 1671 (LNKV KĮ Nr. 1, 29ᵇ), Łonguenaytys ‘Lengvinaitis’ (24ᵇ), Ponkaycia ‘Pankaitė’ (27ᵃ), Wapraÿtis ‘Vanpraitis’ (1677, 87ᵇ), Punkraytys ‘Pankraitis’ 1671 (24ᵃ), Szwumbarÿs ‘Švambarys’ (28ᵃ), Walunczunas ‘Valančiūnas’ (1ᵇ). Šiauliškių ir panevėžiškių šnektose XVII–XVIII a. nyko balsio ą nosinumas ir jis siaurėjo, plg. Dranseikia 1612 / Draseikiow ‘Drąseikių’ 1616 (JnŠ), Szoszgale ‘Žasgalai’ 1673 (LNKV KĮ Nr. 1, 96ᵃ), Žaysynaytis 1672 (36ᵃ). XVIII a. gale Lygumų parapijoje dvigarsiai an, am, greičiausiai ir en, em taip pat buvo susiaurinti. Tai liudytų formos Jokontyczia, Monszaycie, Montjurgie, Narmontas, Pronckunas, Vismonty ir kitos, užrašytos 1763–1781 metais. Kad šie dvigarsiai susiaurėjo bent iki XVIII a. vidurio, rodo nebeišvirtę dvigarsiai: Jokans 1776, Preymans 1784. Tuo laiku dvigarsis an kai kur jau buvo dar labiau susiaurėjęs, plg. Tinkunas 1765. Tačiau ne visiškai aiški formų Andreszunas 1773, Antanaytis, Pranskunas 1782, Stankuns 1784, Walancius 1764, Walantyns 1780, Tamkayte 1782, Stambbras 1782 (ir Stombrayte 1781 / Stumbraite 1780) kilmė. Kai kurios šios formos galėjo būti netarmiškai ar netiksliai užrašytos (Antanas, Walantynas / Walontinas rašyta ir 1860 m.), galėjo tam turėti įtakos slavų vardai Anton ir t. t.; dar plg. Endre(a,y)szunas, Endreszuniene 1778, Wenslajunas 1772 ir t. t. Dvibalsio ei antrasis komponentas i jau XVII a. galėjo būti praleidžiamas, plg.: Nareykany 1700, Narekany 1700, 1701 (JnŠK) ‘Nereikoniai’, Benoraicių 1609, 1611 / Beinoraicziu 1614, 1616 (JnŠ) ‘Beinoraičiai’. Dvigarsiai en, in vartoti XVII–XVIII a.: Endresiunow 1605 (63ᵇ), Endruszkayciu 1601 (22ᵃ), Senkunu 1601 (JnŠ KĮ Nr. 1), Gendrotaycia 1672 (LNKV KĮ Nr. 1, 30ᵃ), Wenckunas 1671 (25ᵃ), Indrunas 1671 (28ᵃ), Swiadrozynitis 1671 (27ᵃ) ‘Šventażentis?’, Endrelunas, Endrysziunas, Endresiunas 1772. Vietovardyje Viendžindžiai XVII a. gale 9 kartus žymėtas en (< ien), 7 kartus ien (balsis i greičiausiai pridėtas tik dėl lenkiškos rašybos), 6 kartus – in. Joniškio parapijos (šiauliškių tarmė) garsai ie, uo galbūt versti e, o/u jau XVI a.: Lepaičiu 1599, Leparow ‘Lieporų’ 1613, Szlestykow 1599 / Szlostiku 1603 / Słusti(k)ow 1613, 1616 / Szluostikiu 1604 ‘Šluostikių’. Panevėžiškių tarmės tikrinių vardų su ie, uo atitikmenimis užrašyta XVII a.: Iudmisewicz, Dewaytys (bet Awizienutis). Lygumiečių nekirčiuoti dvibalsiai ie ir, matyt, uo galėjo būti išlaikyti arba vienbalsinami: Motiejuns / Motejuns 1777–1783, Urniezicia / Urnezicia, Usienis / Usenis 1767–1781, Jodpetrayte ‘Juodpetraitė’, Jozenie ‘Juozienė’, Judicie 1776 ‘Juodyčia’ (dvibalsis uo, žymėtas raide o, galėjo būti ir išlaikytas – taip žymėti ir kirčiuoti skiemenys). 3. NEKIRČIUOTI BALSIAI i, u, o Nekirčiuoti balsiai i, u nuo pirmųjų XVI a. šaltinių retkarčiais platinti ne tik panevėžiškių, bet ir šiauliškių plote: Dwilaičiu 1601 / Dwelaičiou 1600, 1606, 1611, Dwilia PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA 13 / Dweliu 1616 Jnš, Szperakų 1615, Melwidžių 1613, 1616 (Satkūnai), Juszkayciu 1599, 1612 / Joszkaiciu 1610, dar plg.: Noraiciu 1600 / Nurajczu 1613, 1615 (Jnš KĮ). XVII a. šie balsiai platinti gal kiek rečiau negu dabar. Vietovardis Girbutkai (< Gürbūčiai) Linkuvos parapijos įrašuose 25 kartus užrašytas Girbutki ir 16 kartų – G(i)erbutki, Zimbiškiai – 30 kartų Zymbiszki ir tik 8 kartus Žembiszki, Diržiai – 20 kartų Dyrze ir tik 5 kartus Derzie. Kiti reti balsio i platinimo pavyzdžiai: Katenu 1675 (102ᵃ) ‘Katinų’, Lencow 1676 (73ᵇ) ‘Linkava’, Skierеле 1675, 1678 (22ᵇ, 60ᵃ) ‘Skireliai’, Wiesiejекow 1675 (101ᵃ) ‘Višeikių’, Typiony 1672 (32ᵇ) ‘Stipinai’ (LNKV), Wėldunij 1671 (KLOV KĮ Nr. 3, 48ᵇ) ‘Vildūnų’, Andrelunas 1677 (LNKV KĮ Nr. 1, 87ᵃ) ‘Andreliūnas’, Melenaytys 1671 (27ᵃ) ‘Mėlinaitis’, Žiegaytys (25ᵇ) ‘Žigaitis’, Boteles 1671 (92ᵇ) ‘Butelis’, Garnes 1671 (28ᵃ) ‘Garnys’, (bet Pintolis (26ᵇ) ‘Pintulis’ ir t. t.). Panašiai platintas ir neįkirčiuotas balsis u: Gostanie – 1672 (95ᵇ) ‘Gustoniai’, Boywieniu 1676 (103ᵇ) ‘Buivėnų’, Trompanie 1672, 1678 (16ᵇ) ‘Trumpėnai’, Androtaycia ‘Andriulaičia’, Androtaytys (dukart), Indrotaycia ‘Indriulaičia’, Bodreonis ‘Budrionis’, Dargozianas ‘Dargužūnas’, Janotaycia ‘Janulaičia’, Jesolunas ‘Jasiuliūnas’, Matosaytys ‘Matusaitis’, Plokaycia ‘Plūkaĩčia’, Plokaytys ‘Plūkaitis’², dar plg.: Puntokany 1701 / Pontakany 1699, 1700 (Jnšk 10ᵇ, 18ᵇ, 25ᵇ) ‘Pantakonai’. Lygumų parapijos knygos rodo, kad XVIII a. pabaigoje buvo susiformavę daugelis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės (ir Lygumų bei gretimų šnektų) ypatybių. Duomenys rinkti iš 1763–1786 metų knygų. Trumpieji balsiai i, u buvo platinami į ę, ǫ, pavyzdžiui: Miszkuns / Meszkuns 1777, 1780, Sireykie / Sereikie 1776–1785, Syreikiele / Sereikiele 1765–1783, Szikszcie / Szekscie 1764–1780 (garsas ę žymėtas raide e), Kusztayte / Kosztycia 1764–1780, Jasionaycie 1764 ‘Jasiūnaičia’, Jordaycie ‘Jurdaičiai’, Lukosziuns / Lukoszaytis / Lokoszaytis 1774, Mantjurgie / Montjorgie 1764, Jorgaycie 1764 ‘Jurgaičiai’, Gutjurgaite / Godpetriene 1764, 1777, Puczayte / Poczayte 1780–1783, Stumbrayte / Stombrayte 1780 ir t. t. Buvo platinami ne tik prieškir tiniai, bet ir pokirtiniai balsiai, bet jie kalboje rečiau pasitaiko, plg. Melvelene 1776 ‘Milvilienė’. 1860 metų Lauksodžio parapijos sąraše ryškėja tos pačios šiaurės vakarų panevėžiškių patarmės ypatybės kaip ir XVIII a. Lygumų parapijos knygose. Yra vardų, pavardžių su paplatintais ir prieškir tiniais (Tamolonis, Kunegunda), ir pokirtiniais (kunegs, Narbotas, Motiejės, Marcionis, Pintolis) balsiais u, i. Kartais šių pozicijų balsiai ir neplatinti (kaip ir dabar – Ludviks, Kleryks, Nikodims, Wilips). XVI–XVII a. jau gal kiek trumpintas ir retkarčiais siaurintas prieškir tinis balsis o, plg. Beinoraiciu / Benuraicia 1616 / 1599, 1613 (Jnš KĮ), Nurgielu 1600, Petrošunu 1600, 1673 / Petrušunu 1673. Oniūnų kaimo vardas 12 kartų užrašytas su senuoju balsiu (10 k. su o ir 2 k. su a) ir triskart – su u (dar 2 k. su i), Tolminių – 14 kartų su o ir 3 kartus – su u. Ropūnių kaimo pavadinime rašytas tik o (9 k.) ir a (5 k.), dar plg.: Dowidu / Duwidu 1679, Truszkuni 1711 ir t. t., Jonaytys, Jonetaytys, Moteiunas, Powilaytys, Simonaytys 1671, Atkuciūnas ‘Atkočiūnas’, Grutaicia ‘Grotaičia’, Junaicia ‘Jonaičia’, Junaitis ‘Jonaitis’, Junitaytys, Tutoraycia ‘Totoračia’ 1671. 2 Prof. A. Girdenio nuomone, ženklais e, o galėjo būti užrašyti ir atviresni balsiai i, u. 14 KAZIMIERAS GARŠVA XVIII a. Lygumų parapijoje nekirčiuotas balsis o (greičiausiai ir ė) taip pat buvo išlaikomas arba redukuojamas į siauresnį balsį u (ė > i), plg. Juvanytė 1778 ‘Jovaišaitė’, Tamoszatyene / Tamaszayte 1782, Tomkenie 1779, Tumkickie 1765. 1860 m. Lauksodžio parapijoje buvo jau daugiau pavyzdžių su susiaurėjusiu prieš-kirtiniu balsiu o: Bajurionas, Jokubas / Jukubas, Lukusziuns, Lukuszewicze, Petruszu-nene. Ypač daug šio laikotarpio užrašymuose balsiu i virtusių supriešakėjusių ū: Bėje-wiczis, Gelažis, Izidoris, Karalis, Lukoszis, Motejis / Motejes, Monkowiczis, Narkewiczes, Tamoszis ir t. t. Daugybė tokių formų ir XIX a. pabaigoje užrašytuose A. Baranausko tekstuose. Nuo XVIII a. iki šiol tęsi supliešakėjusių balsių ă, ū po minkštojo priebalsio virtimas i, plg.: Wiejas / Wiejis ‘Vėjas’ 1763–1782, Urnezis ‘Urniežius’. Kaip ir dabar, XVII a. supriešakėjęs prieškirtinis u retkarčiais virsdavo i (Ciciuyka ‘ciuciuko’ 1674), bet dažniausiai – išlaikytas (Pažiuraitytis, Stasiulautys, Stasiulonis, Žiukaytys 1671). Tarp priebalsių žiemgalių pavyzdžiu retkarčiais buvo įterpiami ir balsiai e, i: Ianiskekiel ‘Joniškėlis’, Senureloy ‘Sniūrelį’ 1700 (Jnšk 17ᵇ, 19ᵇ, 27ᵇ), Kivedery 1671 ‘Kvedarai’, Posiwityn 1671 ‘Pašvitinys’ (plačiau apie žiemgališką anaptiksę žr. Šlavas 1996: 11–12; Zinkevičius 1999: 87; Girdenis 2000 b: 268–271). 4. PRIEBALSIŲ ATITIKMENYS. KIRTIS Priebalsis l XVII a. galėjo būti sukietintas prieš e tipo balsius: Gialažiunas 1675 (62ᵇ) ‘Geležiūnas’, Sietaykanij 1674, 1677 (53ᵃ, 86ᵇ) ‘Šileikoniai’ (Vaškų, Alksniupių apyl.), Szylaykonis 1678 (8ᵇ) ‘Šileikonis’. Antrojoje XVII a. pusėje junginiuose lbe, lde l pradėtas kietinti: vietovardyje Valdeikiai (aštuoniaskart rašyta Waldeykany) 20 kartų l žymėtas minkštas (Waldeyki) ir tik dukart – kietas (Waldaykie) (21ᵇ, 42ᵃ). Dar plg. Greycinis 1677 (85ᵃ) (dabar būtų Graitinis). Užfiksuotos formos Dewiniargie (7 k.) ir Dewinelgi (5 k.), Daunory (6 k.) ir Dalnoris (2 k.), Dalgaylicia 1677 (Pautarakas 1671 rodytų retą garsų r – l, u – l painiojimą, kuris yra išlikęs iki šiol). Viena kita forma taip galėjo būti užrašyta ir atsitiktinai. XVIII a. oikonimuose buvo kiek painiojami ir priebalsiai k – č, plg.: Mikiškių 1678 ‘Mičiškių’, Valdajcziu 1673 / Valdajkiu 1677 ‘Valdeikių’ (Lnkv KĮ, p. 20ᵃ, 42ᵃ). Kirtis XVII a. antrojoje pusėje jau galėjo būti ir atitrauktas. Tai rodytų formos Typiony < Stipione ‘Stipinai’ 1672 (32ᵇ), Garnes < Gārnes ‘Garnys’ (28ᵃ), Siuxnaytis < Šiokšnaitis (plg. š’ọkšn ‘šiokšna’) ‘Šikšnaitis’ 1672 (35ᵇ), redukuotos ilgosios galūnės (-iai žymėta y arba e ir t. t.). Tada buvo pailginti ir kirčiuoti trumpieji balsiai i, u, e, a, ir sutrumpinti nekirčiuoti ilgieji balsiai i·, u·, e·, o·, ė·, a·. 5. REDUKUOTI TRUMPIEJI GALŪNĖS BALSIAI Pagal žodžio galūnės trumpųjų balsių redukciją išsiskiria šeši rytinių baltų plotai: 1) šiaurės panevėžiškiai, išmetantys beveik visas trumpąsias galūnes, 2) latviai, išlaikantys i ir u kamienų balsius, plg.: brālis, medus (šiaurės panevėžiškių bró·l's, įterpinys brá·l' ‘broli’, mèds ‘medus’), 3) biržiškiai ir panevėžiškių pakraštinės šnektos, 4) šiaurės žemaičiai, išlaikantys galūnių likučius: a) galūnėse turėti kirtį skie PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA 15 menyse (plg. ak'ės ‘akis’), b) sutrumpėjusiu balsius, kilusius iš ilgųjų (vārnᵃ ‘varna’) ir c) balsius tarp 2–3 priebalsių, jei susidarytų sunkiau ištariami garsų junginiai (bās'əs ‘basas’, kākl'əs ‘kaklas’), 5) vakarų (vidurio) aukštaičiai, netariantys trumpųjų balsių liekanų, ir 6) uteniškiai, vilniškiai ir kiti, išmetantys trumpąjį balsį bendratyje ir t. t. (plg. dž'u·t' ‘džiūti’). 1600 metų Joniškio krikšto įrašų knygos užrašymas Petrošiuns ‘Petrošiūnas’ (p. 10ᵇ) rodytų seną tendenciją redukuoti trumpuosius galūnės balsius. Minimas Petrošiūnas susijęs su išnykusiu Užtupų kaimu ir Petrošiūnais, esančiais tarp Linkuvos ir Pakruojo. XVII a. Linkuvos parapijos archyve pavardės turi galūnes, išskyrus vienintelę pavardę Gulbinis (1678, p. 17ᵃ). 1860 metų Lauksodžio bažnyčios vardų, pavardžių užrašai (Jonas / Jons, Motiejis / Motejis ir t. t.) liudytų, jog trumpųjų uždaros galūnės balsių redukcija sustiprėjo XIX a. pirmojoje pusėje, bet tada ji apėmė tik apie trečdalį galūnių (Garšva 2000: 166). Apie 30 km į pietus esančioje Pakruojo parapijoje 1858 m. iš 200 tikrinių vardų tik 3 buvo su redukuotu balsiu a. „Murmamieji balsiai“ pradėti žymėti tik šiaurės panevėžiškiams, nors šioje tarmėje trumpųjų galūnės balsių redukcija stipriausia. „Murmamųjų balsių“ teorija remiasi trimis argumentais – priebalsių junginiais prieš galinį -s: 1) priebalsis t prieš -s neverčiamas afrikata c, plg.: bā·ts ‘batas’ (bet kā·t'es / kā·t's / kā·c's ‘katės’), 2) skardieji priebalsiai b, d, g prieš -s nesuduslėja, plg.: dgs. gal. bó·bs ‘bobas’; bā·ds ‘badas’, blō·gs ‘blogas’ (bet šiems priebalsiams išlikti padeda visa paradigma, dar plg.: bó·b ‘boba’ – bó·bos, bā·d ‘badui’ – bā·da, blō·g ‘bloga’ – blō·ga ‘blogo’, dau·g ‘daug’), 3) priebalsiai š, ž, s su -s nesusilieja į vieną tokios pat trukmės priebalsį, plg.: lā·šs ‘lašas’, lā·žs ‘lažas’, lā·ss ‘lesus’ (lā·s ‘lesa’, bet ir šiuos priešpaskutinius priebalsius palaiko kitos to paties žodžio formos, plg.: vns. kilm. lā·ša, lā·ža; lā·s'es ‘lesęs, lesusi’ ir t. t.). Tam tikras šios teorijos argumentas galėtų būti ir tai, kad tvirtagaliai balsiai su sonantais nesudaro tvirtapradžių dvigarsių, plg.: kā·l ‘kala’ (ir kā·lam ‘kalame’, kā·lns ‘kalnas’, kāl / kal ‘kalų’). Išskritus žodžio galo trumpiesiems balsiams, žemaičių skardieji priebalsiai prieš -s suduslėja (plg.: rāks ‘ragas’, bāups ‘baubas’), junginiai t + s, d + s virsta c (bāc ‘badas’), susidaro antriniai dvigarsiai (vēj / vēi ‘vėja’). Negalima reikalauti, kad taip būtų ir kitose tarmėse (pavyzdžiui, panevėžiškių), nes balsiu i, u platinimas ir kiti dalykai šiose tarmėse taip pat skiriasi (plg.: telšiškių aš lòpò ‘aš lupu’, tò lùpi ‘tu lupi’, òns lòp ‘jis lupa’; šiaurės panevėžiškių aš lòp, tò lòp', jòs lù.p). Aukščiau minėtos dvi žodžio galo ypatybės būdingos ir šiauliškiams (plg.: drau̇gs ‘draugas’, lāds ‘ledas’; daržs ‘daržas’, sau̇ss ‘sausas’, kāu̇ss ‘kaušas’), bet jiems „mur­mamasis balsis“ nesiūlomas. Tai galima aiškinti ir neįprastų priebalsių samplaikų, priebalsių skardumo išlaikymu, trumpojo ir ilgojo s opozicija. Mokslinėje hipotezėje negalima nutylėti ir jai prieštaraujančių duomenų. Pirma, daugiausia tik panevėžiškių tarmėje po minkštųjų priebalsių (dažnai – ir po priešakinės eilės balsių, plg.: kā·r'vės ‘karvės’, sidė·s ‘sėdės’, naktī.m ‘naktims’) būna minkštas galinis -s'. Porų ar·kels ‘arklas’ – ar'kels ‘arklys’, kā·lens ‘kalinsi’ – kā·lens ‘kalinys’ galinio priebalsio -s' minkštumą galima aiškinti ir tuo, kad jis yra po minkštojo priebalsio. Bet, priėmus „murmamojo balsio“ teoriją, reikėtų aiškinti -s suminkštėjus po priešakinės eilės „murmamojo balsio“ (ar prieš jį, nes pagal tarimą negalima nusta- 16 | KAZIMIERAS GARŠVA tyti, kur tas „murma­masis balsis“ turėtų būti). Pagal tartį tada sinchroniškai reikėtų transkribuoti kā·len's'b ‘kalinsi’ – kā·len's'b ‘kalinys’ (minkštas galinis priebalsis), jaū-č'os'b ‘jaučiuosi’ – jaūč'os ‘jaučiausi’, o diachroniškai (kaip dažniausiai ir daroma) – kā·len's'b – kā·len'b's, jaūč'os'b – jaūč'os ir t. t. Po minkštojo priebalsio žodžiuose gāl' ‘gal’, nòr's' ‘nors’ taip pat turėtume rašyti priešakinės eilės „mur­mamąjį balsį“, nors neaišku, kaip čia jis galėjo „atsirasti“. Tarmės galinio priebalsio -s' kietėjimas tęsiasi iki šiol. Keliose vietovėse (Linksmūčiai, Šiaudiniai, Žeimelis) šis priebalsis tebeteriamas minkščiau negu visame kitame tarmės plote, plg.: tariamosios nuosakos vns. 1 a. barč'es' / barč'os ‘barčiau’, 3 a. bartòs' / bartus ‘bartųsi’; būtojo kartinio laiko 1 a. bār'os' / bār'os ‘bariausi’ ir pan. Priešingai negu teigiama, žodžio gale priebalsiai j, v virsta į i, u, rodydami, kad po jų jokio balsio nebėra, plg.: kó·j ‘koja’, kó·is' ‘kojas’, vé·is' ‘vėjas’, ló·u ‘lova’, klā·us ‘kle­vas’, tė́us ‘tėvas’, l'ōn.kau ‘Linkava’ (kitų formų analogija reikalauja minėtus priebalsius ir čia išlaikyti). Žodžio gale sunkiai ištariamos priebalsių s, š, b, p, d, g, k ir sonantų l, r, m, n, v samplaikose įterpiamas balsis e (ə) (po kieto­jo priebalsio) ar e (po minkštojo priebalsio), plg.: gai·sers ‘gaisras’, vāps'ev ‘vap­sva’, kābel's' ‘kablys’, bàsel's' ‘baslys’, tr'ù·k-šems ‘triukšmas’, dù·gens ‘dugnas’, dògen' ‘dugne’ ir t. t. Jei čia būtų buvęs skiemenį sudarantis „murma­masis balsis“, naujo balsio nereikėtų įterpti. 1850 m. Lauksodžio apylinkėje buvo redukuota (visiškai išmesta) tik apie 30% trumpųjų balsių, 1930 m. – apie 50%, 2000 m. – 99%. Minimaliosios poros kartais įrodo ne fonologinius, o tik šiokius tokius fonetinius jų skirtumus. Šiaurės panevėžiškių murmamieji balsiai didžiojoje tarmės ploto dalyje (išskyrus pakraščius) išnyko per paskutiniuosius 300 metų ir juos reikėtų laikyti ne sinchronine, o diachro­ nine kategorija. 6. IŠVADOS Straipsnyje aptarti 3000 vietovardžių ir 1000 pavardžių užrašymai XVI–XVIII a. Linkuvos, Klovainių, Joniškio, Joniškėlio ir kitų bažnyčių knygose. Lenkiškai ir lotyniškai rašyti tekstai tarmę atspindėjo ne visai tiksliai. Išvadas iš to galima daryti tik apytiksliai ir atsargiai. Kirčiuotas ilgasis balsis *ā panevėžiškių tarmėje galėjo būti susiaurėjęs į o jau XVI a. Dvigar­siai am, an, em, en, nosiniai ą, ę siaurėjo, matyt, XVI–XVIII a. Nekirčiuoti balsiai i, u platinti jau senuosiuose XVII a. tekstuose. Balsis o (ir, matyt, ė) tada tik pradėtas siaurinti, plg. Oniuni / Uniuni ‘Oniūnai’. Tada vienbalsinti nekirčiuoti dvibalsiai ie, uo. Nekirčiuotas supriešakėjęs ū kartais verčiamas i, o tarp priebalsių retkarčiais įterpti balsiai e, i (plg.: Ianizsekiel ‘Joniškėlis’, Posiwityn ‘Pašviti­nys’), praleistas dvibalsio ei antrasis komponentas (Nareykany / Narekany ‘Nereiko­niai’). Priebalsis l tarmėje sukietintas greičiausiai XVII a. Kirtis panevėžiškių tarmėje XVII a. antrojoje pusėje buvo atitrauktas, plg.: Typiony < Stipione ‘Stipinai’, Garnes < Gañnes ‘Garnys’. Siauresnio (centrinio) tarmės arealo – Linkuvos ir gretimų šnektų – detalesnė fonetikos raida galėjo būti tokia: PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA | 17 1) a, e, an, en tipo garsų siaurėjimas apie XVI a., plg.: Montovovič, Minkunovič 1555 (remiamasi bažnyčios archyvais); 2) kirčiuoto ilgojo a· susiaurinimas į o· iki XVI–XVII a., plg.: Rimeikonis 1555, Labaris / Laboris 1679; 3) priebalsio l sukietinimas prieš e tipo balsius ir junginiuose lbe, lde apie XVII a.: *lantà < lentà, Waldeyki 1677 > Valdaikė ‘Valdeikiai’; 4) kirčio atitraukimas apie XVII a., plg. *lantà > *loǹtà > lońt(a); 5) kirčiuotų trumpųjų balsių i, u, e, a pailginimas; 6) nekirčiuotų ilgųjų balsių iː, uː, ēː, oː, eː, aː trumpinimas; 7) balsio i platinimas į ę: Zembiški 1674, Gierbutki 1676, Pezenis 1765; 8) nekirčiuotų ie, uo vienbalsinimas, e, o siaurinimas (dažniau patarmės pietinėje dalyje): Wiendzindzie / Wendzindzie 1677, Woytekunas 1738, Binkiawiczene 1793; Tolminij 1677, Tulminy 1711, Truszkany 1711; 9) supriešakėjusių nekirčiuotų ū, ā virtimas i (plg. sęrb'ala ‘siurbėlė’, vėlnis ‘velnias’). Antrasis šnektų raidos etapas tęsėsi po 1708–1711 m. maro (remiamasi ir gausiais šnektų tekstais): 1) trumpųjų i, u, e, a kokybinė redukcija galiniame skiemenyje XVIII–XX a. (1860 m. užrašytuose Lauksodžio parapijos varduose ir pavardėse trečdalis trumpųjų balsių jau buvo iškritę); 2) balsių ę, ę/ę įterpimas priebalsių junginyje prieš l, r, m, n, v XIX–XX a.; 3) balsio ę (< i) tolesnis platinimas į ọ prieš kietąjį priebalsį XIX–XX a. Šnekta susiformavo XVI–XVIII a. ir vėliau nežymiai kito. Tai yra hipotezė, kuri skatins tolesnius tyrinėjimus3. Senesniems pokyčiams visapusiškai pagrįsti trūksta duomenų. Kai kurias seniausias tarmės ypatybes galima aiškinti žiemgalių kalbos substratu. Latvijos (Kuršo) siena tradicinei šnektai turėjo nedaug įtakos. Ji tik skatino kalbų sąveiką. SUTRUMPINIMAI Jnš – Joniškis Jnšk – Joniškėlis KĮ – krikšto įrašų knyga Klov – Klovainiai Lnkv – Linkuva LITERATŪRA GARŠVA, K. 2000: Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“. Acta Linguistica Lithuanica 43, 165–175. GIRDENIS, A. 2000 a: Kalbotyros darbai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GIRDENIS, A. 2000 b: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 3 Profesoriaus A. Girdenio nuomone, šiame straipsnyje minimi kai kurie garsų pakitimai turėjo įvykti daug anksčiau. 18 KAZIMIERAS GARŠVA GIRDENIS, A., PABRĖŽA, J., 2000: Tarmių reikšmė. Žemaičių žemė 1, 6–7. SALYS, A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. ŠLIAVAS, J. 1996: Žiemgalių pėdsakais, Vilnius: „Žiemgalos“ draugija. ZINKEVIČIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVIČIUS, Z. 1999: Žiemgaliai ir jų kalba. Žiemgala. Žiemgalos krašto praeitis 2, Kaunas, 83–88. Kazimieras Garšva Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva kgar [email protected] Gauta 2002 10 01