Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 9-18 Panevėžiškių fonetikos raida abipus Latvijos sienos KAZIMIERAS GARŠVA Lietuvių kalbos institutas, Vilnius In the article an attempt is made to reconstruct the main features of the phonetic development of the Panevėžiškiai dialect on the basis of place names and personal names recorded between the 16th and 18th centuries. Attention is paid to: the narrowing of long stressed |a:/; the treatment of nasal vowels and diphthongs; the broadening of unstressed /i/, /u/; stress retraction; depalatalisation of /I/ before e-type vowels; lengthening of short stressed vowels; shortening of long unstressed vowels; monophthongisation of [ie], /uo/, change of fronted unstressed |a/, Ju/ to [i/; reduction of /i|, lu/, /el, /a/ in final syllables; vowel insertion in clusters ending with /l/, |r/, Im], In/, Iv/. 0. IVADAS Latvijoje ir šiaurės Lietuvoje tarp Klaipėdos ir Biržų visuotinai atitraukiamas kir- tis, redukuojami trumpieji žodžio galo balsiai. Latvijos pasienyje tarp Papilio ir Bres- laujos kirtis paprastai nebeatitraukiamas, todėl šį reiškinį galėjo lemti ne latvių kal- bos įtaka, o finų įtaka per kuršių, žiemgalių kalbas. Šiame plote kuršiai ir žiemgaliai gyveno iki XVI a. Maždaug 200 metų greta jų gyveno ir iš pietų atsikėlę lietuviai, iš vietinių gyventojų perėmę kirčio atitraukimą, galūnių redukciją ir kai kurias kitas šnektų ypatybes. Lietuvos Žiemgalos plote yra šiaurės panevėžiškių tarmė ir šiaurinės šiauliškių, telšiškių tarmių dalys. Tarmių izofonos rodo, jog tarp Šiaulių ir Žagarės buvo inten- syvi vidurio aukštaičių ekspansija, pleištu atskyrusi panevėžiškių ir telšiškių tarmes. Senoji žemaičių ir aukštaičių riba galėjo eiti ties Lygumais. Parapijų archyvai rodo, kad nežymus kirčio atitraukimas ir labai reta galūnės re- dukcija panevėžiškių tarmėje galėjo prasidėti XVI a., kai žiemgalių įtaka jau buvo nedidelė, ir ypač suintensyvėjo XVII a. (kirčio atitraukimas), bei XIX a. (galūnių redukcija), kai žiemgaliai buvo visiškai asimiliuoti. Taigi žiemgalių įtaka plėtojosi išnykus jų kalbai. Straipsnio tikslas — pabandyti pagal rašytinius šaltinius apytiksliai nustatyti gimto- sios šiaurės vakarų panevėžiškių patarmės svarbiausių fonetikos ypatybių atsiradi- Straipsnis parengtas pagal pranešimus, skaitytus Vilniaus universiteto M. Daukšos, J. Kazlausko konfe- rencijose. Autorius dėkoja už pastabas savo Mokytojams prof. A. Girdeniui ir akad. Z. Zinkevičiui. 10 | KAZIMIERAS GARŠVA mą. Tai yra labai sudėtingas uždavinys, nes lenkų ir lotynų kalbomis rašyti šaltiniai netiksliai atspindi lietuvių kalbą. Apie šiaurės vakarų panevėžiškių fonetikos raidą mokslinių straipsnių nėra. Tarmė yra rytų aukštaičių vakarinėje dalyje ir yra tarpinė tarp žemaičių bei aukštai- čių tarmių. Apie šių tarmių fonetikos raidą nėra vieningos nuomonės. Pavyzdžiui, 1971 m. prof. A. Girdenis (2000: 209) rašė, kad žemaičių tarmė atsiskyrė nuo aukš- taičių anksčiau negu XV a. viduryje, o 1998 m. — ne vėliau kaip VII a. (Girdenis, Pabrėža 2000: 7). A. Salys (1992: 364) šį reiškinį nukėlė 1000 metų vėliau — į XVI a. pab. — XVII a. pr. Rengiant šį straipsnį, išstudijuota apie 3000 vietovardžių ir 1000 pavardžių užrašy- mų XVI-XVIII a. Linkuvos, Pakrūojo, Klévainiy, Joniškio, Joniškėlio, Vaškų, Pusaloto bažnyčių krikšto ir sutuoktuvių knygose. Nemaža prielaidų leidžia daryti per paskuti- niuosius 150 metų užrašyti tarmės tekstai (žr. Garšva 2000: 173-174). Daugiausia duomenų yra iš Linkuvos parapijos XVII a. archyvo. Sutuoktiniai įrašyti iš didelės da- lies šiaurės vakarų panevėžiškių (Mūšos upyno) patarmės ploto nuo Pasvitinio iki Pa- svalio, nuo Laūksodžio iki Klovainių, todėl archyvai liudija maždaug 10 gretimų para- pijų šnektą. Tarpusavyje ji beveik nesiskiria. Už Latvijos sienos liko Brūnavos, Būdbergos parapijos ir Zeimélio, Joniškio, Nemunėlio Radviliškio parapijų dalys. Bažnyčių istorinės knygos — vienintelis patarmės rašto paminklas. Jų įrašai nėra tikslūs, nes žodžiai taikyti prie slavų kalbų artikuliacijos. Kunigai dažniausiai nemo- kėjo lietuviškai, todėl, pavyzdžiui, užrašyta vns. vard. de Giefe ‘Degesiai’ (triskart, LNKV KI Nr. 1, 2° 87*", 1677, 1711 m. — mažai reikšmingi variantai neišskiriami"), de Wonogalie “iš Zvanagalos' (83*), de Isznory “iš Norių' (lietuviškas priešdėlis rašytas kartu, 1671 m., 92°). Dažniausiai lietuviškiems vietovardžiams pridėtas slavų prieš- dėlis s (galbūt raštininkui diktavo lenkiškai kalbantis „vertėjas“): de Skizerij 85* “iš Kyzeriy’, de Smiciski 80* “iš Miciškių', de SNakiski 23* ‘is Nakiskiu’ (triskart, 23*, 17; 82*), de Stitanij 74" “iš Titonių', d. Sturczyn 4° “iš Tuiciny’, z Zudek 98" “iš Udeku’, de Szudaki 97° “iš Udeku’, de Zwaldeyki 60" “iš Valdeikiy’ ir t. t. 1. KIRCIUOTAS BALSIS 0 < a Mūšos krašte XVI-XVII a. susikūrė daugelis dabartinių kaimų ir formavosi Siau- rės vakarų panevėžiškių patarmė, jos šnektos, tarp jų ir centrinė Linkuvos šnekta. Kirčiuotas pralietuvių ilgasis balsis *a@ tarmėje buvo susiaurėjęs į 0 jau XVI a.: Rimeikonis 1555, Puknioniu, Titoniu 1599 JNš (skaičiais žymimi užrašymo metai, santrumpa — parapija) KI Nr. 1, 5*. XVII a. balsis 0 daugiausia rašytas vietovardžių priesagose -oniai, -onys, -orai: Blekonie (5 kartai), Jawidony, Junelony, Juszkony, Gay- lony, Kurniony, Mieguciony (6 k.), Meilony, Labory (5 k.), Mosczony, Puknioni (5 k.), Rymszony (2 k.), Titonie (30 k.), Tryszkony (3 k.), Wisgonie, Woronie (4 k.) ir t.t. A Lietuvių kalbos instituto istorinių vietovardžių kartoteka. Skaiciais žymimi lapai (a — pirmoji pusė, b— antroji pusė). Vietovardžius iš šaltinių rinko Rimas Garliauskas ir straipsnio autorius. Šaltinio lapai nurodomi pirmą kartą jį minint, prie kitų pavyzdžių iš to paties šaltinio jie nekartojami. Kai kurių pavyz- džių lapai ir puslapiai nenurodyti; tais atvejais nurodoma tik vietovė ir užrašymo metai. PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA | 11 Vietoj priesagos -on dažnai vartota priesaga -un, pvz.: Blakuny ‘Blekoniai’, Gailunie ‘Gailioniai’ (ir Kapciony ‘Kapcitunai’), Leyszkuny ‘LaiSkoniai’, Mieguny ‘Miegoniai’, Miegociuny ‘Megucioniai’, Narykuny ‘Nereikoniai’ (ir Planiuny ‘Plonénai’), Ropuny “Roponiai', Sterkuny ‘Starkoniai’, Tituny ‘Titoniai’, Titkuny ‘Titkoniai’, Tryszkuny “TriSkoniai’, Wayniekunie ‘Vainekoniai’ (apie 15 vietovardžių). Vietoj balsio 0 nere- tai rašytas a: Daunari ‘Daunoriai’, Jowidany ‘Javidoniai’, Labary ‘Laborai’, Miegu- ciany ‘Megucioniai’, Saban ‘Saboniy’, Pukniany ‘Puknioniai’, Ropanis ‘Ruponiai’, Tryszkany “TriSkoniai’, Tvtany “Titoniai’ (balsis ė kartais rašytas i, plg. Butynie (3 k.) 1676 “Butėnai', Bininy “Binėnai'). Oikonimų priesagoje -(i)ūnai balsis u išlaikytas (13 vietovardžių) arba tuose pa- čiuose vietovardžiuose žymėtas o (10 formų): Buciuny / Buciony (3 k.) “Bučiūnai', Butniuni / Butniony ‘Butniunai’, Gayzuny (17 k.) / Gaiziony (6 k.) ‘Gaizunai’, Ge- dziony “"Gedžiūnai', Kapciuny / Kapciony "Kapčiūnai', Katkuny ‘Katkunai’, Pikciuny / Pikcionie "Pikčiūnai", Podziuny / Podziony ‘Puodziunai’, Tautkuny “Tautkūnai', Ziniuny “Ziniūnai'. Dvejopai čia galėjo būti žymimi ir 2 skirtingi to paties vietovardžio va- riantai su priesagomis -(i)ūnai ir -(i)oniai. Vieno kito vietovardžio priesagos galėjo būti ir painiojamos. Paralelinė priesagos forma kai kuriems vietovardžiams neuž- rašyta tik dėl to, kad paminėti po 1-2 kartus. Kai kurių priesagų du variantus (pai- niojimą) vietovardžiuose galėtų iš dalies netiesiogiai paremti XX a. vidurio linku- vių pavardės, kurios, pavyzdžiui, tartos Gasiliūnas, Pečeliūnas, o oficialiai rašytos Gasiulionis, Pečelionis. Inventoriuose užrašytos autentiškos senesnės vietovardžių formos: Linkawa 1618 (JNš KĮ 218?) (šnektoje taip vartojama iki šiol, ofic. Linkuva), Janiszkiey (= Janis- kiai) 1669 ‘Joniskelis’. Kai kurie vietovardžiai buvo vartojami ir su naujesne prie- saga, ir be jos, plg.: Balsiai (Balsie 1677) — Balsiškiai (Bolszyszkiu), Barysai (Barysy) — Barysoniai (Borysany 1676), Kalpokai (Kolpaki 1677, 1712) — Kalpokiskiai (Kol- pakiszki 1672, 1676), Lumbiai (Lumbie 1673) — Lumbeliai (Lumbele 1679), Mas- niai — Masnelés (Mesznele 1676), Plikiai (kilm. Plikiu 1675, 1678) — Plikéliai (Plikie- le), Sidaugai (Sidawgie, Sydaukis 1677) — Sidaugiskis (Sydaugiszkis), Šikšniai (Szyksznie) — Siksnioniai (Sixniany 1677), Triciai (Trycze) — Tricianai (Tryciuny 1674), Turciai (Turcze 1676) — dab. Turcinai, Zeimis — Zeimélis. 2. DVIGARSIAI Dvigarsiai am, an, em, en šiame krašte pradėjo siauréti, matyt, XVI a., intensyviau- siai siaurėjo XVII a. ir tas procesas galėjo baigtis XVIII a., plg. Montovtovi¢, Minku- novi¢ 1555 (LNKV), Jankunow 1599 (INS KI Nr. 1) ir Jonkunow 1604 (53%), Krampiu 1612 / Krompiu 1600, 1617 / Krumpiu 1599 (JNS KI, Pociūnai). Panašios nuomonės yra ir prof. Z. Zinkevičius (1994: 51, 65; an tipo junginių siauré¢jimo izofona panevé- žiškius iš rytų pusės pasiekė tik po šešių amžių). Šiauliškių $nektoje dvigarsiai am, an, em, en išlaikomi, todėl šaltiniuose kai kur šie balsiai susiaurinti dėl kitų priežas- čių (slavinimo, gretimų lietuvių tarmių įtakos ir t. t.). XVII amžiaus antrojoje pusėje daugiau buvo jau susiaurėjusių dvigarsių. Pavyz- džiui, išnykusiame oikonime *Sangailiskiai 1671-1679 m. an išlaikytas 7 įrašuose, 12 || KAZIMIERAS GARŠVA o susiaurintas — 8. Šiuo atveju 5 kartus rašyta on ir 3 — un. Jomantonių vardo dvigar- sis 1668-1771 m. dukart išlaikytas ir 7 kartus susiaurintas (4 k. on ir 3 k. un). Zigmantiškių an po 3 kartus žymėtas on ir un. Dar plg. Bancze 1666 ir Boncze 1678 (KLov), Domontaytys ‘Domantaitis’ 1671 (LNKv KI Nr. 1, 29%), £onguenaytys ‘Leng- vinaitis’ (24°), Ponkaycia ‘Pankaite’ (27%), Wapraytis ‘Vanpraitis’ (1677, 87°), Pun- kraytys ‘Pankraitis’ 1671 (24%), Szwumbarys ‘Svambarys’ (28), Walunciunas “Va- lančiūnas' (1°). Siauliskiy ir panevéziskiy $nektose XVII-XVIII a. nyko balsio 4 nosinumas ir jis siaurėjo, plg. Dranseikia 1612 / Draseikiow ‘Draseikiy’ 1616 (INS), Szoszgale “Žąsga- liai' 1673 (LNKV KI Nr. 1, 96*), Zaysynaytis 1672 (36*). XVIII a. gale Lygumų parapijoje dvigarsiai an, am, greičiausiai ir en, em taip pat buvo susiaurinti. Tai liudytų formos Jokontyczia, Monszaycie, Montjurgie, Narmon- tas, Pronckunas, Vismonty ir kitos, užrašytos 1763-1781 metais. Kad šie dvigarsiai susiaurėjo bent iki XVIII a. vidurio, rodo nebeišvirtę dvigarsiai: Jokans 1776, Prey- mans 1784. Tuo laiku dvigarsis an kai kur jau buvo dar labiau susiaurėjęs, plg. Tun- kunas 1765. Tačiau ne visiškai aiški formų Andreszunas 1773, Antanaytis, Pranskunas 1782, Stankuns 1784, Walancius 1764, Walantyns 1780, Tamkayte 1782, Stambras 1782 (ir Stombrayte 1781 / Stumbraite 1780) kilmė. Kai kurios šios formos galėjo būti netarmiškai ar netiksliai užrašytos (Antanas, Walantynas / Walontinas rašyta ir 1860 m.), galėjo tam turėti įtakos slavų vardai Anton ir t. t.; dar plg. Endre(a,y)szunas, Endreszuniene 1778, Wenslajunas 1772 ir t.t. Dvibalsio ei antrasis komponentas i jau XVII a. galėjo būti praleidžiamas, plg.: Na- reykany 1700, Narekany 1700, 1701 (JNSK) ‘Nereikoniai’, Benoraicią 1609, 1611 / Beinoraicjiu 1614, 1616 (JNš) “Beinoraičiai'. Dvigarsiai en, in vartoti XVII-XVIII a.: Endresiunow 1605 (63?), Endruszkayciu 1601 (22*), Senkunu 1601 (JNš KI Nr. 1), Gendrotaycia 1672 (LNkv KĮ Nr. 1, 30*), Wenckunas 1671 (25*), Indrunas 1671 (28*), Swiadrozyntis 1671 (27*) “"Šventažen- tis?*, Endrelunas, Endrysziunas, Endresiunas 1772. Vietovardyje Viendžindžiai XVII a. gale 9 kartus žymėtas en (< ien), 7 kartus ien (balsis i greičiausiai pridėtas tik dėl lenkiškos rašybos), 6 kartus — in. Joniškio para- pijos (šiauliškių tarmė) garsai ie, uo galbūt versti e, o/u jau XVI a.: Lepaikiu 1599, Leparow ‘Liepory’ 1613, Szlestykow 1599 / Szlostiku 1603 / Stustikiow 1613, 1616 / Szluostikiu 1604 ‘Sluostikiy’. Panevėžiškių tarmės tikrinių vardų su ie, uo atitikmeni- mis užrašyta XVII a.: Iudmisewicz, Dewaytys (bet Awizienutis). Lygumiečių nekirčiuoti dvibalsiai ie ir, matyt, uo galėjo būti išlaikyti arba vien- balsinami: Motiejuns / Motejuns 1777—1783, Urniezicia / Urnezicia, Usienis / Usenis 1767-1781, Jodpetrayte ‘Juodpetraité’, Jozenie ‘Juoziené’, Judicie 1776 “Juodyčia' (dvibalsis uo, žymėtas raide o, galėjo būti ir išlaikytas — taip žymėti ir kirčiuoti skiemenys). 3. NEKIRČIUOTI BALSIAI i; u, 0 Nekirčiuoti balsiai i, u nuo pirmųjų XVI a. šaltinių retkarčiais platinti ne tik pane- vėžiškių, bet ir šiauliškių plote: Dwilaiciu 1601 / Dwelaiciou 1600, 1606, 1611, Dwilia PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA | 13 / Dweliu 1616 JNš, Szperakiu 1615, Melwidziu 1613, 1616 (Satkūnai), Juszkayciu 1599, 1612 / Joszkaiciu 1610, dar plg.: Noraiciu 1600 / Nuraiczu 1613, 1615 (JNš KI). XVII a. šie balsiai platinti gal kiek rečiau negu dabar. Vietovardis Girbutkiai (< Girbučiai) Linkuvos parapijos įrašuose 25 kartus užrašytas Girbutki ir 16 kartų — G(i)erbutki, Zimbiškiai — 30 kartų Zymbiszki ir tik 8 kartus Zembiszki, Diržiai — 20 kartų Dyrze ir tik 5 kartus Derzie. Kiti reti balsio i platinimo pavyzdžiai: Katenu 1675 (102*) “Kati- ny’, Lencow 1676 (73") ‘Linkava’, Skierele 1675, 1678 (22°, 60*) ‘Skireliai’, Wiesiejkow 1675 (101?) “Višeikių', Typiony 1672 (32°) ‘Stipinai’ (LNKV), Weldunij 1671 (KLov KI Nr. 3, 48?) “Vildūnų"', Andrelunas 1677 (LNkv KI Nr. 1, 87%) ‘Andrelitinas’, Melenaytys 1671 (27+) ‘Mélinaitis’, Ziegaytys (25°) ‘Zigaitis’, Boteles 1671 (92°) ‘Butelis’, Garnes 1671 (28) ‘Garnys’, (bet Pintolis (26°) ‘Pintulis’ ir t. t.). Panašiai platintas ir nekir- Ciuotas balsis u: Gostanie — 1672 (95°) ‘Gustoniai’, Boywieniu 1676 (103°) ‘Buivény’, Trompanie 1672, 1678 (16°) “Trumpénai’, Androtaycia ‘Andriulai¢ia’, Androtaytys (du- kart), Indrotaycia ‘Indriulai¢ia’, Bodreonis ‘Budrionis’, Dargoziunas ‘Darguzitnas’, Ja- notaycia ‘Janulaicia’, lesolunas ‘Jasiuliinas’, Matosaytys ‘Matusaitis’, Plokaycia “Plū- kaiCia’, Plokaytys ‘Plukaitis™, dar plg.: Puntokany 1701 / Pontakany 1699, 1700 (JNSK 10°, 18°, 25°) ‘Pantakoniai’. Lygumų parapijos knygos rodo, kad XVIII a. pabaigoje buvo susiformavę dauge- lis šiaurės vakarų panevėžiškių tarmės (ir Lygumų bei gretimų šnektų) ypatybių. Duomenys rinkti iš 1763-1786 metų knygų. Trumpieji balsiai i, u buvo platinami į €, 0, pavyzdžiui: Miszkuns | Meszkuns 1777, 1780, Sireykie | Sereikie 1776-1785, Sy- reikiele | Sereikiele 1765-1783, Szikszcie | Szekscie 1764—1780 (garsas e žymėtas rai- de e), Kusztayte | Kosztycia 1764-1780, Jasionaycie 1764 “Jasiūnaičia', Jordaycie “Jur- daičiai', Lukosziuns / Lukoszaytis / Lokoszaytis 1774, Mantjurgie / Montjorgie 1764, Jorgaycie 1764 ‘JurgaiCiai’, Gutjurgaite | Godpetriene 1764, 1777, Puczayte | Poczay- te 1780-1783, Stumbrayte | Stombrayte 1780 ir t. t. Buvo platinami ne tik prieskir- tiniai, bet ir pokirtiniai balsiai, bet jie kalboje rečiau pasitaiko, plg. Melvelene 1776 ‘Milviliené’. 1860 metų Lauksodžio parapijos sąraše ryškėja tos pačios šiaurės vakarų panevė- žiškių patarmės ypatybės kaip ir XVIII a. Lygumų parapijos knygose. Yra vardų, pa- vardžių su paplatintais ir prieškirtiniais (Tamolonis, Kunegunda), ir pokirtiniais (ku- negs, Narbotas, Motiejes, Marcions, Pintolis) balsiais u, i. Kartais šių pozicijų balsiai ir neplatinti (kaip ir dabar — Ludviks, Kleryks, Nikodims, Wilips). plg. Beinoraiciu 1616 / Benuraicia 1599, 1613 (INS KĮ), Nurgielu 1600, Petrošunu 1600, 1673 / Petrusunu 1673. Oniūnų kaimo vardas 12 kartų užrašytas su senuoju balsiu (10k. suo ir 2 k. su a) ir triskart — su u (dar 2 k. su i), Tolminių — 14 kartų su o ir 3 kartus — su u. Roponiy kaimo pavadinime rašytas tik o (9 k.) ir a (5 k.), dar plg.: Dowidu / Duwidu 1679, Truszkuni 1711 ir t. t., Jonaytys, Jonetaytys, Moteiunas, Powi- laytys, Simonaytys 1671, Atkuciunas "Atkočiūnas", Grutaicia “Grotaičia"', Junaicia ‘Jo- naičia', Junaitys ‘Jonaitis’, Junitaytys, Tutoraycia “Totoraičia' 1671. ? Prof. A. Girdenio nuomone, ženklais e, 0 galėjo būti užrašyti ir atviresni balsiai i, u. 14 | KAZIMIERAS GARŠVA XVIII a. Lygumų parapijoje nekirčiuotas balsis o (greičiausiai ir €) taip pat buvo išlaikomas arba redukuojamas į siauresnį balsį u (ė > i), plg. Juwayszayte 1778 ‘Jovai- šaitė', Tamoszaytiene | Tamuszayte 1782, Tomkiene 1779, Tumkicie 1765. 1860 m. Lauksodžio parapijoje buvo jau daugiau pavyzdžių su susiaurėjusiu prieš- kirtiniu balsiu o: Bajurionas, Jokubas | Jukubas, Lukusziuns, Lukuszewicze, Petruszu- nene. Ypač daug šio laikotarpio užrašymuose balsiu i virtusių supriešakėjusių u: Bėje- wiczis, Gelažis, Izidoris, Karalis, Lukoszis, Motiejis | Motiejes, Monkowiczis, Narkewiczes, Tamoszis ir t. t. Daugybė tokių formų ir XIX a. pabaigoje uzraSytuose A. Baranausko tekstuose. Nuo XVIII a. iki šiol tęsėsi supriešakėjusių balsių 4, # po minkštojo priebalsio virtimas i, plg.: Wiejas / Wiejis “Vėjas' 1763-1782, Urnezis “Urniežius'. “ciuciuko' 1674), bet dažniausiai — išlaikytas (Paziuraytis, Stasiutaytys, Stasiulonis, Ziukaytys 1671). Tarp priebalsių žiemgalių pavyzdžiu retkarčiais buvo įterpiami ir balsiai e, i: Ianiszekiel “Joniškėlis', Senurelow ‘Snitreliy’ 1700 (JNSK 17°, 19°, 27%), Kivedery 1671 ‘Kvedarai’, Posiwityn 1671 ‘Pasvitinys’ (plačiau apie ziemgaliska anap- tiksę žr. Šliavas 1996: 11-12; Zinkevičius 1999: 87; Girdenis 2000 b: 268-271). 4. PRIEBALSIU ATITIKMENYS. KIRTIS Priebalsis / XVII a. galėjo būti sukietintas prieš e tipo balsius: Gialaziunas 1675 (62°) “Geležiūnas', Siefaykanij 1674, 1677 (53%, 86°) ‘Sileikoniai’ (Vaškų, Alksniupių apyl.), Szytaykonis 1678 (8°) ‘Sileikonis’. Antrojoje XVII a. pusėje junginiuose lbe, Ide I pradėtas kietinti: vietovardyje Valdeikiai (aStuoniskart rašyta Waldeykany) 20 kartų I žymėtas minkštas (Waldeyki) ir tik dukart — kietas (Waldaykie) (21°, 42%). Dar plg. Greycinis 1677 (85%) (dabar būtų Graitinis). Uzfiksuotos formos Dewiniargie (7 k.) ir Dewinelgi (5 k.), Daunory (6 k.) ir Dalnoris (2 k.), Datgaylicia 1677 (Pautarakas 1671 rodytų retą garsų r — /, u — I painiojima, kuris yra išlikęs iki šiol). Viena kita forma taip galėjo būti užrašyta ir atsitiktinai. XVIII a. oikonimuose buvo kiek painiojami ir priebalsiai k — č, plg.: Mikiškiu 1678 “Mičiškių"', Valdajeziu 1673 / Valdajkiu 1677 “ Valdeikių" (LNKV KI, p. 20%, 42%). Kirtis XVII a. antrojoje pusėje jau galėjo būti ir atitrauktas. Tai rodytų formos Typiony < Stipione ‘Stipinai’ 1672 (32%), Garnes < Garnes ‘Garnys’ (28*), Siuxnaytis < Sioksnaitis (plg. šokšn “šikšna') “Šikšnaitis' 1672 (35), redukuotos ilgosios galūnės (-iai žymėta y arba e ir t. t.). Tada buvo pailginti ir kirčiuoti trumpieji balsiai i, u, e, a, ir sutrumpinti nekirčiuoti ilgieji balsiai i-, u, e-, 0“, e-, a". 5. REDUKUOTI TRUMPIEJI GALŪNĖS BALSIAI Pagal žodžio galūnės trumpųjų balsių redukciją išsiskiria šeši rytinių baltų plotai: 1) šiaurės panevėžiškiai, išmetantys beveik visas trumpąsias galūnes, 2) latviai, iš- laikantys i ir u kamienų balsius, plg.: bralis, medus (šiaurės panevėžiškių bro-l's', įterpinys bra-!' “broli', mėds 'medus'"), 3) biržiškiai ir panevėžiškių pakraštinės šnek- tos, 4) šiaurės žemaičiai, išlaikantys galūnių likučius: a) galinčiuose turėti kirtį skie- PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA | 15 menyse (plg. akts “akis'), b) sutrumpėjusius balsius, kilusius iš ilgųjų (varn“ ‘varna’) ir c) balsius tarp 2-3 priebalsių, jei susidarytų sunkiau ištariami garsų junginiai (bas’s ‘basas’, kakl’s ‘kaklas’), 5) vakarų (vidurio) aukštaičiai, netariantys trumpųjų balsių liekanų, ir 6) uteniškiai, vilniškiai ir kiti, išmetantys trumpąjį balsį bendra- tyje ir t. t. (plg. dZ'u-t' “džiūti'). | 1600 metų Joniškio krikšto įrašų knygos užrašymas Petrosiuns “Petrošiūnas' (p. 10°) rodytų seną tendenciją redukuoti trumpuosius galūnės balsius. Minimas Petrošiūnas susijęs su išnykusiu Užtupų kaimu ir Petrošiūnais, esančiais tarp Linkuvos ir Pakruo- jo. XVII a. Linkuvos parapijos archyve pavardės turi galūnes, išskyrus vienintelę pa- vardę Gulbins (1678, p. 17*). 1860 metų Lauksodžio bažnyčios vardų, pavardžių užra- Sai (Jonas / Jons, Motiejis | Motieis ir t. t.) liudyty, jog trumpųjų uždaros galūnės balsių redukcija sustiprėjo XIX a. pirmojoje pusėje, bet tada ji apėmė tik apie trečdalį galū- nių (Garšva 2000: 166). Apie 30 km į pietus esančioje Pakruojo parapijoje 1858 m. iš 200 tikrinių vardų tik 3 buvo su redukuotu balsiu a. „Murmanmieji balsiai“ pradėti žymėti tik šiaurės panevėžiškiams, nors šioje tarmė- je trumpųjų galūnės balsių redukcija stipriausia. „Murmamųjų balsių“ teorija remia- si trimis argumentais — priebalsių junginiais prieš galinį -s: 1) priebalsis f prieš -s neverčiamas afrikata c, plg.: bats ‘batas’ (bet ka-tes' / ka-t's' | ka-c's' ‘katés’), 2) skar- dieji priebalsiai b, d, g prieš -s nesudusléja, plg.: dgs. gal. bo-bs ‘bobas’; ba-ds ‘badas’, blo-gs ‘blogas’ (bet šiems priebalsiams išlikti padeda visa paradigma, dar plg.: bob ‘boba’ — bo-bos, ba-d "badui" — ba-da, blo-g ‘bloga’ — blo-ga ‘blogo’, daū.g ‘daug’), 3) priebalsiai š, Z, s su -s nesusilieja į vieną tokios pat trukmės priebalsį, plg.: la-Ss ‘lasas’, la*žs ‘lazas’, lass ‘lesus’ (las ‘lesa’, bet ir šiuos prieSpaskutinius priebalsius palaiko kitos to paties žodžio formos, plg.: vns. kilm. la*ša, la-Za; la-ses' ‘leses, lesusi’ ir t. t.). Tam tikras šios teorijos argumentas galėtų būti ir tai, kad tvirtagaliai balsiai su so- nantais nesudaro tvirtapradziy dvigarsiy, plg.: kal ‘kala’ (ir ka--lam ‘kalame’, kd.lns ‘kalnas’, kal / kal “kalū'). ISkritus žodžio galo trumpiesiems balsiams, žemaičių skardieji priebalsiai prieš -s suduslėja (plg.: raks ‘ragas’, baūps ‘baubas’), junginiai £ + s, d + s virsta c (bac ‘ba- das’), susidaro antriniai dvigarsiai (véi / véi ‘veja’). Negalima reikalauti, kad taip būtų ir kitose tarmėse (pavyzdžiui, panevėžiškių), nes balsių i, u platinimas ir kiti dalykai šiose tarmėse taip pat skiriasi (plg.: telšiškių aš lopo “aš lupu", tė lūpi “tu lupi', ons lop jis lupa’; šiaurės panevėžiškių as lop, to lop, jos lip). Aukščiau minėtos dvi žodžio galo ypatybės būdingos ir šiauliškiams (plg.: draūgs ‘draugas’, lads ‘ledas’; daržs ‘dar- žas', saūss ‘sausas’, kaušs “kaušas'), bet jiems „murmamasis balsis“ nesiūlomas. Tai galima aiškinti ir neįprastų priebalsių samplaikų, priebalsių skardumo išlaikymu, trum- pojo ir ilgojo s opozicija. Mokslinėje hipotezėje negalima nutylėti ir jai prieštaraujančių duomenų. Pirma, daugiausia tik panevėžiškių tarmėje po minkštųjų priebalsių (dažnai — ir po priešaki- nės eilės balsių, plg.: kd.r'ves' ‘karvés’, bet sidė-s ‘sédés’, nakti.m ‘naktims’) būna minkš- tas galinis -s'. Porų ar.kels “arklas' — ar'kel's ‘arklys’, ka-len's' ‘kalinsi’ — ka-len's' ‘kalinys’ galinio priebalsio -s' minkštumą galima aiškinti ir tuo, kad jis yra po minkštojo prie- balsio. Bet, priėmus „murmamojo balsio“ teoriją, reikėtų aiškinti -s suminkštėjus po priešakinės eilės „murmamojo balsio“ (ar prieš jį, nes pagal tarimą negalima nusta- 16 | KAZIMIERAS GARŠVA tyti, kur tas „murmamasis balsis“ turėtų būti). Pagal tartį tada sinchroniškai reikėtų transkribuoti ka-len's's ‘kalinsi’ — ka-len's's ‘kalinys’ (minkštas galinis priebalsis), jaii- Čos'o ‘jauciuosi’ — jaūč'os “jaučiausi', o diachroniškai (kaip dažniausiai ir daroma) — ka-len's's — ka-len'ss', jaiic'os's — jaūč'ose ir t. t. Po minkštojo priebalsio žodžiuose gal ‘gal’, nor's' ‘nors’ taip pat turėtume rašyti priešakinės eilės ,,murmamaji balsį“, nors neaišku, kaip čia jis galėjo „atsirasti“. Tarmės galinio priebalsio -s' kietėjimas tęsiasi iki šiol. Keliose vietovėse (Links- mūčiai, Šiaudiniai, Zeimélis) Sis priebalsis tebetariamas minkščiau negu visame kita- me tarmės plote, plg.: tariamosios nuosakos vns. 1 a. barčes' / barč'os ‘bar¢iaus’, 3 a. bartos' | bartus "bartųsi'; būtojo kartinio laiko 1 a. bar'os' / bar'os ‘bariausi’ ir pan. Priešingai negu teigiama, žodžio gale priebalsiai j, v virsta į, ų, rodydami, kad po ju jokio balsio nebėra, plg.: koi ‘koja’, ko-is' ‘kojas’, vé'is' ‘véjas’, lou ‘lova’, kl'a-us ‘kle- vas’, téus ‘tévas’, l'on.kau ‘Linkava’ (kitų formų analogija reikalauja minėtus priebal- sius ir Cia išlaikyti). Žodžio gale sunkiai ištariamose priebalsių s, š, b, p. d, g, kir sonantų l, r, m, n,v samplaikose įterpiamas balsis e (o) (po kietojo priebalsio) ar e (po minkštojo prie- balsio), plg.: gai.sers ‘gaisras’, vapsev ‘vapsva’, kabel's' ‘kablys’, basel's' ‘baslys’, tr'ū.k- Sems ‘triukSmas’, du.gens ‘dugnas’, dogen' ‘dugne’ ir t. t. Jei čia būtų buvęs skiemenį sudarantis ,,murmamasis balsis“, naujo balsio nereikėtų įterpti. 1850 m. Lauksodžio apylinkėje buvo redukuota (visiškai išmesta) tik apie 3096 trumpųjų balsių, 1930 m. — apie 50%, 2000 m. — 99%. Minimaliosios poros kartais įrodo ne fonologinius, o tik šiokius tokius fonetinius jų skirtumus. Šiaurės panevė- žiškių murmamieji balsiai didžiojoje tarmės ploto dalyje (išskyrus pakraščius) iš- nyko per paskutiniuosius 300 metų ir juos reikėtų laikyti ne sinchronine, o diachro- nine kategorija. 6. IŠVADOS Straipsnyje aptarti 3000 vietovardžių ir 1000 pavardžių užrašymai XVI-XVIII a. Linkuvos, Klovainių, Joniškio, Joniškėlio ir kitų bažnyčių knygose. Lenkiškai ir loty- niškai rašyti tekstai tarmę atspindėjo ne visai tiksliai. Išvadas iš to galima daryti tik apytiksliai ir atsargiai. Kirčiuotas ilgasis balsis *a panevėžiškių tarmėje galėjo būti susiaurėjęs į o jau XVI a. Dvigarsiai am, an, em, en, nosiniai g, ¢ siaurėjo, matyt, XVI-XVIII a. Nekirčiuoti balsiai i, platinti jau senuosiuose XVII a. tekstuose. Balsis o (ir, ma- tyt, €) tada tik pradėtas siaurinti, plg. Oniuni / Uniuni “Oniūnai'. Tada vienbalsinti nekirčiuoti dvibalsiai ie, uo. Nekirčiuotas supriešakėjęs u kartais verstas i, o tarp prie- balsių retkarčiais įterpti balsiai e, i (plg.: laniszekiel “Joniškėlis', Posiwityn “Pašviti- nys’), praleistas dvibalsio ei antrasis komponentas (Nareykany | Narekany ‘Nereiko- niai'). Priebalsis / tarmėje sukietintas greičiausiai XVII a. Kirtis panevėžiškių tarmėje XVII a. antrojoje pusėje buvo atitrauktas, plg.: Typio- ny < Stipione ‘Stipinai’, Garnes < Garnes ‘Garnys’. Siauresnio (centrinio) tarmės arealo — Linkuvos ir gretimų šnektų — detalesné fo- netikos raida galėjo būti tokia: PANEVĖŽIŠKIŲ FONETIKOS RAIDA | 17 1) 4, ¢, an, en tipo garsų siaur¢jimas apie XVI a., plg.: Montovtovi¢, Minkunovic 1555 m. (remiamasi bažnyčios archyvais); 2) kirčiuoto ilgojo a“ susiaurinimas į o- iki XVI-XVII a., plg.: Rimeikonis 1555, Labaris / Laboris 1679; 3) priebalsio / sukietinimas prieš e tipo balsius ir junginiuose lbe, Ide apie XVII a.: *lanta < lenta, Waldeyki 1677 > Valdaike “Valdeikiai'; 4) kirčio atitraukimas apie XVII a., plg. *lanta > *lonta > lont(a); 5) kirčiuotų trumpųjų balsių i, u, e, a pailginimas; 6) nekirčiuotų ilgųjų balsių i+, u-, é-, 07, e“, a- trumpinimas; 7) balsio i platinimas i e: Zembiski 1674, Gierbutki 1676, Pezenis 1765; 8) nekirciuoty ie, uo vienbalsinimas, ė, 0 siaurinimas (dažniau patarmės pietinėje dalyje): Wiendzindzie / Wendzindzie 1677, Woytekunas 1738, Binkiawiczene 1793; Tol- minij 1677, Tulminy 1711, Truszkuny 1711; 9) supriešakėjusių nekirčiuotų u, a virtimas i (plg. serb'ala ‘siurbélé’, vėlnis' ‘vel- nias’). Antrasis šnektų raidos etapas tęsėsi po 1708-1711 m. maro (remiamasi ir gausiais šnektų tekstais): 1) trumpųjų i, u, e, a kokybinė redukcija galiniame skiemenyje XVIII-XX a. (1860 m. užrašytuose Lauksodžio parapijos varduose ir pavardėse trečdalis trum- pųjų balsių jau buvo iškritę); 2) balsių e, e/o įterpimas priebalsių junginyje prieš /, r, m, n, v XIX-XX a.; 3) balsio e (< i) tolesnis platinimas į ¢ prieš kietąjį priebalsį XIX-XX a. Šnekta susiformavo XVI-XVIII a. ir vėliau nežymiai kito. Tai yra hipotezė, kuri skatins tolesnius tyrinėjimus*. Senesniems pokyčiams visa- pusiškai pagrįsti trūksta duomenų. Kai kurias seniausias tarmės ypatybes galima aiš- kinti žiemgalių kalbos substratu. Latvijos (Kuršo) siena tradicinei šnektai turėjo ne- daug įtakos. Ji tik skatino kalbų sąveiką. SUTRUMPINIMAI JNš — Joniškis JNšK — Joniškėlis KĮ — krikšto įrašų knyga KLov -Klovainiai LNKV -— Linkuva LITERATŪRA GARSVA, K. 2000: Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“. Acta Linguistica Lithuanica 43, 165-175. GIRDENIS, A. 2000 a: Kalbotyros darbai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GIRDENIS, A. 2000 b: Kalbotyros darbai 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. š Profesoriaus A. Girdenio nuomone, šiame straipsnyje minimi kai kurie garsų pakitimai turėjo įvykti daug anksčiau. 18 | KAZIMIERAS GARŠVA GIRDENIS, A., PABREZA, J., 2000: Tarmių reikšmė. Žemaičių žemė 1, 6-7. SALYS, A. 1992: Raštai 4, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. ŠLIAVAS, J. 1996: Žiemgalių pėdsakais, Vilnius: „Žiemgalos“ draugija. ZINKEVIČIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZINKEVIČIUS, Z. 1999: Žiemgaliai ir jų kalba. Žiemgala. Žiemgalos krašto praeitis 2, Kaunas, 83-88. Kazimieras Garšva Gauta 2002 10 01 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva kgarsva(dtakas.lt