Velta Rūķe-Draviņa

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 197-199 IN MEMORIAM VELTA RŪKE-DRAVINA 1917 01 25 — 2003 05 07 2003 metų gegužės 7 dieną, sulaukusi 86 metų amžiaus, Švedijoje (Stokholme) mi- rė žymi latvių kalbininkė baltistė Velta Rūkė-Dravinia (Velta Rūke-Dravina). Velta Rūkė gimė 1917 m. sausio 25 d. Latvijos šiaurinėje dalyje, Valmieroje. Karo metais tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, po ketverių metų sugrįžo į Rygą. Būsimoji kal- bininkė baigė Rygos 2-ąją gimnaziją, studijavo baltų filologiją Latvijos universitete Filologijos ir filosofijos fakultete, 1940 m. dirbo profesoriaus Janio Endzelyno asis- tente. Vėliau ji vadovavo Latvių kalbos saugyklai. 1944 m. buvo priversta kartu su vyru Karliu Draviniu (Karlis Dravinš) pasitraukti iš Latvijos. Iš Kuržemės pakran- tės, kurią, kaip savo atsiminimuose pasakojo pati Rūkė, saugojo vokiečių mobilizuoti lietuvių kareiviai ir su kuriais bėgliams pavyko susitarti, motorlaiviais po dramatiš- kos kelionės pasiekė Skandinavijos krantus. Apsigyveno Švedijoje, dėstė Lundo uni- versitete baltų ir slavų kalbas (1948-1968), apgynė daktaro disertaciją Diminutive im Lettischen (1959). Vėliau darbavosi Stokholmo universitete: studijavo slavistiką, dėstė baltistikos ir slavistikos disciplinas (1969-1984). Stebėtinai daugiapusė mokslininkės veikla: svarus indėlis tyrinėjant tiek latvių ben- drinę kalbą, tiek ir tarmes, frazeologiją, kalbos kultūrą, rašytojų kalbą, stilistiką, vai- kų kalbą ir kt. Veltos Rūkės Dravinios pirmosios publikacijos skirtos tarmėms ir jų tyrinėjimo istorijai (Latvių tarmėtyra 1918-1938 / Latviešu izlokšnu pėtišanas darbs 1918-1938). Ji sudarė ir 1940 metais paskelbė ir Tarmių aprašymo programą (Programma izlok- šnu aprakstiem). Po 20 metų, rašydama apie tarmių tyrinėjimo aktualumą, ji pabrėžė dialektinių fonemų svarbą latvių kalbos garsyno archyvui. Pati Rūkė-Dravina taip 198 | IN MEMORIAM pat stengėsi įgyvendinti savo principus paskelbdama trijų skirtingų tarmių aprašus: Viškių tarmė (1939), Stendės tarmė (kartu su vyru Karliu Draviniu; 3 dalys: 1955, 1958, 1962), Galgauskos tarmė (kartu su galgauskiečiu Alvilu Klėbachu-Kalniečiu, 1996). Be šių vertingų aprašų, ji yra paskelbusi du straipsnius, kur tarmių grupės aptariamos geolingvistiniu aspektu („Latgales izlokšnu grupėjums“, 1939 ir „Kurze- mes un Vidzemes libiskais apgabals“, 1940). Paminėtinas ir autorės indėlis į toponimiką: tai monografija apie Kaugurų vals- čiaus vietovardžius — vienas iš nedaugelio pilnų vieno valsčiaus toponimikos aprašų (Place Names in Kauguri County, Latvia, 1971), kur lyginimui panaudoti ir lietuvių kalbos duomenys. Ilgamečių stebėjimų ir tyrinėjimų rezultatas — monografija Latvių kalbos normini- mo procesas (The Standardization process in Latvian. 16th Century to the Present, 1977), atspindinti latvių kalbos 400 metų raidą. Šiame darbe autorė nurodo bendrinės latvių kalbos ištakas, analizuoja pirmuosius rašytinius šaltinius ir jų kalbos bei ortografijos ypatumus, konstatuoja bei vertina kalbos raidos tendencijas, stebi kalbą ir permainas sociolingvistės žvilgsniu. Kalbininkė pripažįsta, kad latvių kalbos formavime nuo se- no dominavo istoriškumo principas, pirmenybę teikiantis archaiškumui, bet kalbos praktikoje jau atitolstama nuo šio principo. Velta Rūkė-Dravinia, nors ir gyvendama toli nuo tėvynės, pastebėjo tokias tendencijas kaip kalbos variantiškumas, gramati- nių formų pakitimai, tarptautinių žodžių ir slengo padidėjęs vartojimas literatūroje, ypač poezijoje. Nuo jaunystės ji domėjosi kalbos kultūros dalykais: 1940 metais publikavo kalbos praktikos patarimus (Valodas un rakstibas jautūjumi, redaktorius Janis Endzelynas), padedančius išvengti dažnesnių kalbos klaidų, o 1942 m. buvo išleistas jos parengtas latvių kalbos rašybos žodynas (Latviešu pareizrakstibas vardnica). Velta Rūkė-Dravinia viena iš pirmųjų baltisčių pradėjo domėtis vaikų kalba. Pla- čiai pripažinta jos knyga šia tematika Nuo penkių mėnesių iki penkerių metų (No pie- ciem mėnešiem lidz pieciem gadiem, 1982). Veltą Rūkę-Dravinią visada domino grožinės kalbos specifika bei stilistika: ji rašė apie latvių poetų ir prozininkų Rainio, Kaudzyčių, Ievinio ir kt. kalbą. Jos darbuose latvių kalbos duomenys daug kur lyginami su lietuvių kalbos medžia- ga: ypač disertacijos pagrindu išleistoje monografijoje Latvių kalbos deminutyvai bei knygoje Latvių kalbos norminimo procesas. Savo straipniuose autorė aptarė tokių lek- semų kaip kadagys, grikis pavadinimus baltų kalbose, lygino latvių ir lietuvių kalbų žodžio sandarą (Dialektgeographische Unterschiede auf dem Gebiet der Wortbildung im Baltischen), baltų ir slavų kalbų skaitvardžius. Ji sudarė ir redagavo Christiano S. Stango jubiliejui skirtą straipsnių rinkinį Donum Balticum (1970), kur pati paskel- bė vertingą tyrinėjimą apie lietuvių ir latvių žodžio pradžios priebalsių junginius (/ni- tial Consonant Combinations in Lithuanian and Latvian), kuriame konstatuoja, kad lietuvių kalboje yra daugiau priebalsinių fonemų, kurios laisviau jungiamos po 2 ir 3 žodžio pradžioje. Būdingos lietuvių priebalsių kombinacijos, kokių nėra latvių ben- drinėje kalboje, bet kurios dažnai pasitaiko lenkų kalboje: pj-, bj-, km-, gn'-, cv-, čv-, sl’-, sn’, šč-, šk-, šn-, zI’-, zm-, žl-, Zm-, žn-, fl. Kita vertus, dauguma latvių kalboje dominuojančių žodžio pradžios konsonantinių junginių (kaip pr-, kr-, tr-, sp-, st-, str-) IN MEMORIAM | 199 sutampa su analogiškais estų kalbos priebalsių junginiais. Tai, anot autorės, remia finų įtakos latvių kalbai hipotezę. Jos pastangomis buvo surasti ir paskelbti Švedijos archyvuose išsaugoti F. Fortunatovo lietuvių kalbos fonetikos paskaitų užrašai. Veltos Rūkės-Dravinios aktyvi filologinė veikla, ilgamečiai tyrinėjimai bei publi- kacijos susilaukė pripažinimo išeivijoje: ji buvo išrinkta Stokholmo universiteto ben- drosios kalbotyros profesore, kiek vėliau — baltų kalbotyros profesore, 1980 m. tapo Švedijos humanitarinių mokslų akademijos nare, 0 1990 m. — ir Latvijos mokslų aka- demijos užsienio nare. Okupacijos metais ji buvo labiausiai tituluota latvių kalbinin- kė emigracijoje, atstovavo latvių kalbotyrai tarptautiniuose kongresuose, pati ren- gė baltistikos konferencijas Stokholme. Velta Rūkė-Dravinia buvo ne tik kalbininkė, ji — filologė plačiąja šio žodžio prasme: domėjosi ir literatūra, literatūros kritika, tautosaka, redagavo žurnalus, jaunystėje pati kūrė eiles. Laimutė Baluodė Ryga-Helsinkis