Dėl tariamos nulinės jungties

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 177-184 PASTABOS Remarks MAŽMOŽIS Žemaičių tarmės būdvardžiai žiaudrus, žiudrus patraukė Baltimorės universiteto baltisto Ste- ven'o Young'o dėmesį labai įdomiame straipsnyje „Lithuanian žiaurūs : žiudrus“ (Acta Linguisti- ca Lithuanica 47, 109-115). Iš DONZ 453, 458 p. paimti sakiniai lyg ir reikalauja šiokių tokių pastabėlių: pakulines laba: 2odros a.udeklas; vi.kšręs Z0dros | pjd.usta ližūvę givuol'ūn. Antro sakinio Zodros transponuotinas ne žudrūs, bet žiudrūs: vikšris žiudrūs pjausto liežūvį gyvoliuon (dat. sing.; nom. givuolis | g'ivūolis; čia senojoje tradicinėje pietų žemaičių varniškių šnektoje prie dat. sing. galūnės -w > -uo pridėtas neetimologinis n). Ne žudrus yra, bet turbūt mano aiški korektūros klaida bus suklaidinusi autorių, nors lizdas — žiudrus, t. y. apibrėžiami žodžiu Ziudrus visi sakiniai (6 metų (1969-1975 metais trukęs) teksto rinkimas buvo labai ištįsęs su uždraudi- mais, skundimais ir t. t.). Gyvojoje kalboje šis būdvardis dabar yra primirštamas, dažniausiai senųjų kaimo žmonių var- tojamas; jo šaknys yra žiaud-, žiud-, todėl tėra žiudrūs, o neturintys to tarminio žodyno tolimų kraštų mokslininkai gali kartais susvyruoti ir imti cituoti nebūtą žodį *žudrus. Vytautas Vitkauskas Gauta 2003 05 05 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva DĖL TARIAMOS NULINĖS JUNGTIES Šis tekstas visų pirma yra skirtas aptarti tokiems sakiniams, kaip: Mano brolis neįgalus; Nuola- tinis kosulys — sunkaus susirgimo simptomas ir pan. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Vil- nius: Mokslas, 1994) jie laikomi vardažodiniais sakiniais, atitinkančiais trinarį modelį, nes Oras gražus laikomas turinčiu nulinę jungtį (p. 612). Prieš imdamasis polemikos šiuo siauru klausimu, iš pačių pradžių paminėsiu du teiginius, be kurių polemika neturi prasmės ir kurių stengsiuosi griežtai laikytis. Pirmasis teiginys: Niekas neturi požymių. Juokais aš sakau ir kitaip: Niekui plaukai neauga. Rodos, kad teiginio formulavimas priklauso Imanueliui Kantui, bet aš to gerai neatsimenu, O kadangi teiginių teisingumo neremiu autoritetu, man pakanka ir to, kad jj laikau teisingu. Logika žodžiu niekas tiesiogiai neoperuoja, bet jos klasių teorijoje priimama nulinė, arba tuščia, klasė (atkreipiu dėmesį, kad nuline ji vadinama pagal jai žymėti vartojamą ženklą, o tuščia — pagal to 178 | PASTABOS ženklo reikšmės apimtį, kurią logikai vadina vardo reikšme). Tus¢ia klasė neturi nė vieno ele- mento, o tik elementai gali turėti požymius. Intuicijai pateiksiu vieną pavyzdį: kai nugriauname pusę namo, beprasmiška klausti, kiek langų turi jau nesama namo pusė. Jeigu kas manytų, kad turi galima vartoti ir reikšme „turėjo“, vis dėlto jam reikėtų pripažinti, kad tokiu atveju turi jis vartoja netiesiogiai ir prasmingame pokalbyje jį reikia pakeisti tiesiogine forma. Iš netiesiogiai ar neapibrėžtai vartojamų žodžių galima pasidaryti tik neaiškių arba akivaizdžiai neteisingų teigi- nių, o kiekvienas mokslas turi jų vengti. Pavyzdžiui, iš teiginio, kad mintis perduodama kalba, išplaukia teiginys, kad mintys kartu su žodžiais patenka į orą ir juo skrenda. Be to, jeigu mintis perduodame, tai pasakiusiojo galvoje (tiesiogine reikšme) jų jau nelieka (ir todėl nebegalima paklausti, ką jis pasakė). Jau iš to matyti, kad beprasmiška imtis kurti ko nors vertą teoriją, jos atrama pasirinkus logiškai neapdorotus ir nenormuotai vartojamus žodžius. Kas atsitinka nesi- laikant mano minėtojo teiginio, intuicijai pailiustruosiu tokiu sakiniu: Nors undinių ir nėra (nie- kas), bet jos turi gražias krūtis (požymis). Šis sakinys logikos požiūriu yra absurdas, logiškai prieštaringas teiginys, o tokių teiginių tvirtinimas yra bergždžias dalykas. Tokiu pat teiginiu lai- kau dabar kalbininkų pamėgtą nulinės jungties termino eksplikaciją, nes Nors jungties ir nėra (niekas), bet ji turi tiesioginės nuosakos esamojo laiko reikšmę (požymis). Išsivaduoti iš loginio absurdo neįmanoma nei svariais žodžiais, nei skambia retorika, nei pasi- remiant autoritetais, nes absurdas visiems tiems veiksmams lieka atsparus. Išsivaduoti iš absur- do galima pamėginti dviem būdais. Pirmasis — tai įrodyti, kad teiginys niekas neturi požymių nėra kategoriškas ir todėl jo galima nepaisyti. Tokį būdą laikau visiškai neperspektyviu, nes tai logikos teiginys ir, jo atsikratant, reikėtų kurti naują — nieko logiką. Perspektyviu laikau tik antrą būdą: reikia kruopščiai išanalizuoti, kur mūsų mąstymas daro klaidą, dėl kurios atsiranda absurdiški sakiniai. Tai analizei man reikia antro teiginio. Jis yra toks: Psichologizmas yra klaidingų ir mąs- tymą stabdančių nuomonių konglomeratas. Jo aš nevadinu teorija, nes teorijos teiginiai yra logiš- kai apdoroti ir susisteminti. Švelniausia psichologizmo atmaina yra metodologinis psichologiz- mas. Jo adeptai pripažista, kad žodžių ir sakinių reikšmės egzistuoja objektyviai, bet vis dėlto laikosi nuomonės, kad jas reikia aprašyti psichikos faktų (minčių) atžvilgiu. Žinoma, tokiu atve- ju negali tikti bet kokia psichika. Pavyzdžiui, ji netinka, kai žmonės gerai nesuvokia, ką kalba. Kokiais kriterijais reikia remtis ieškant tinkamos psichikos? Aš iš anksto atmetu kalbininkų psichiką, nes šiuo straipsniu parodysiu, kad ir kalbininkų mintys būna skirtingos. Žinoma, atme- tu ir rėmimąsi autoritetais, šį dalyką palikdamas tik teologijai. Pastebésiu, kad ne tik mūsų kalba, bet ir nekalbinė patirtis turi dėsningus atitikmenis psichikoje — net kapodami malkas turime galvoti, ką darome. Negi ir visą mūsų veiklą reikia aprašyti psichikos terminais? Kodėl kiti moks- lai, pavyzdžiui, zoologija, savo empirinių objektų neaprašinėja kaip psichikos koreliatų? Juk galėtų pavyzdžiui, greta vilkų, briedžių, dramblių į gyvūnų klasifikaciją įtraukti ir nulinius viena- ragius, nulinius pegasus ir t. t. Dėl to man galima paprieštarauti nurodant, kad kalba yra ženklų sistema, todėl jos negalima lyginti su gyvūnais, kurie nėra ženklai. Dėl ženklo sampratos nesuta- riama, bet yra dvi skirtingos nuomonės: empirinė ir subjektyvi. Aš, kaip empirikas, renkuosi pirmąją nuomonę ir ją čia išdėstysiu logikų žodžiais, kurie neprasilenkia su įprastiniu ženklo supratimu (ir gerai dera su sveiku protu). Ženklas (jie vartoja simbolio terminą) jiems yra „em- pirinis objektas, vartojamas nurodyti kitiems empiriniams arba abstraktiems objektams“! (at- | Jlozuweckuū ci06aps: /ĮEOGOPT, Mocksa: Meicnis, 1994, 208 (sutumpinimas ĮEOOPT reiškia: /Įedyk- muenas opmaruzacus meopui. — V.Z.). PASTABOS | 179 kreipsiu dėmesį, kad apibrėžime intuityviai laikomasi empirizmo postulato). Pvz., ženklas beržas kaip empirinis, t. y. ištartas, objektas nurodo kitą empirinį objektą — lapuotą medį balta tošimi, o ištartas ženklas skaičius — abstraktų objektą „skaičius“, vieną pamatinių matematikos sąvokų. Dėl to Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (p. 5) teiginį, kad „kalbos sandaros vienetai — žen- klai yra dvipusiai“, laikau subjektyviu ir mąstymą painiojančiu teiginiu, atsiradusiu dėl aplamo ir netiesioginio kalbėjimo. Kalbant tiksliai ir žmoniškai, nėra jokios prasmės ženklą vadinti dvipu- siu. Empirinis objektas, t. y. ženklas, ir jo reikšmė (kitaip: požymis, funkcija) savo ruožtu nesu- daro dar tikresnio dvipusio ženklo. Jeigu priimsime tokį su sveiku protu prasilenkiantį kalbėjimo būdą, turėsime sakyti, kad pakelėje matome ne eismo ženklus, tik eismo ženklų puses. Kadangi pati kalbos vartosena eina drauge su sveiku protu, argi galima atplėšti nuo jo kalbos teoriją ir imti keistai kalbėti? Ferdinandas de Saussure'as pirmasis kalbos ženklą pavadino dvipusiu, ir daugelis visai nesusimąstydami įsikando šį žodį (gal dėl autoriteto?). Tokiam ženklo apibūdinimui Saus- sure'as turėjo pagrindą: jam rodėsi, kad išraiška ir reikšmė yra neatskiriamos kaip dvi popieriaus lapo pusės, nes jis buvo ankstyvasis psichologistas ir apie ženklus kalbėjo kaip apie psichikos faktus (kartu jis teigė ir visuomeninį kalbos pobūdį, bet šio pobūdžio visai nesuderino su indivi- dualia psichika). Kai pripažįstama, kad „kalbos išraiškos ir turinio planai yra tarp savęs susiję, bet vienas kito tiesiogiai nelemia“ (p. 5), nelieka nė mažiausio pagrindo vartoti ir dvipusio ženklo sąvoką tiesiogine prasme — tai tik tuščia retorika, iš praeities užsilikęs balastas. Tiesa, dvipusio ženklo sąvoką galima išgelbėti vienu atveju: ženklą iš objektyvios tikrovės reikia perkelti į psichi- kos sritį ir perkeltą ženklą laikyti svarbesniu ir tikresniu — tada bus galima sakyti, kad psichikoje išraiškos sąvoką atitinka reikšmės sąvoka. Gal gramatikos autoriai tam nė neprieštarautų, nes kalbos sandara jiems yra „sistema, egzistuojanti žmonių sąmonėje“ (p. 5). Tai jau ne metodologi- nis, bet pats tikriausias substancinis psichologizmas, tik neaišku, ar perceptualinis (kalbą siejan- tis su vaizdiniais), ar konceptualinis (ją siejantis su sąvokomis). Priėmus šią pažiūrą, senovės raštai yra iš principo neiššifruojami. Nematau nė mažiausio reikalo diskutuoti su šia, mano nuo- mone, beviltiškai pasenusia ir jokiais argumentais nebeišgelbstima pažiūra po to, kai ją griežtai sukritikavo Leonas Zawadowskis* (jo pažiūras lietuviškai referavau aš, tad su jomis galima ne- sunkiai susipažinti placiau?). Griežtai kalbant, mūsų galvose yra ne kalbos sandara su savo ženklais, o mokėjimas ja operuo- ti. Bet, kiek esame individai, operuoti galime tik tos sandaros dalimi. Visa kalbos sandara galvoje galėtų būti tik vienu atveju: turėtų egzistuoti idealus kalbos vartotojas, bet realybėje tokio kaip tik nėra. Taigi greta subjektyvaus mokėjimo kalbos sandara turi egzistuoti objektyviai. Galima klausti, kaip tą objektyvumą suprasti, ir toks klausimas yra pagrįstas. Kadangi kalba yra labai sudėtinga ir dėl to gali kilti daug pašalinių klausimų, padėtį pailiustruosiu paprastesniu — daugy- bos lentelės — pavyzdžiu. Klausimas toks: kur egzistuoja sandaugos, ypač kai niekas nedaugina (o juk sandaugos yra matematikos ženklų reikšmės)? Matematikai jau seniai yra pasmerkę psicho- loginį aiškinimą, ir tai nė kiek nestebina, nes jie įpratę mąstyti daug tiksliau ir griežčiau negu kalbininkai, kurių nereto mintys, deja, yra svetimose galvose. Dėl skaičių egzistavimo pobūdžio matematikai nesutaria, nes skaičiai, kaip ir visi abstraktūs objektai, yra universalijos, o ginčas dėl jų dar nebaigtas (tokia Bertrand'o Russell'o nuomonė). Kas domisi kalbos ontologija, turi skai- 2 ZAWADOWSKI, L. Lingwistyczna teoria jezyka, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe, 1966. Žurys, V. L. Zavadovskio pažiūros į kalbą. Kalbotyra 24 (1), 1972, 111-119. 180 | PASTABOS tyti filosofus. Bet kalbą galima tirti ir neišsprendus ontologinio klausimo. Ir fizikai iš tikrųjų nežino, kas yra gravitacija, bet ją sėkmingai tiria. Įsiterpdamas pasakysiu, kad priėmus minėtąjį ženklo apibrėžimą nelieka vietos nuliniams žen- klams (jų negali būti ir pagal Kanto nieko apibūdinimą). Kas pradėjo vartoti nulinio ženklo sąvo- ką, ją tikriausiai išprotavo taip: jeigu empirinis objektas turi reikšmę, tai ir jo nebuvimas turi reikšmę ir todėl yra ženklas. Galimas dalykas, kad mintis yra išvedama implikacijos būdu, bet pagal empirinio ženklo postulatą ji ir lieka tik mintimi, o ne ženklu — jam reikia empirinio objekto. Kai kas painiojasi dėl nulio, sako, kad nulis yra ženklas — arba stačia elipsė, arba įstrižai perbrauk- tas apskritimas. Bet tai žymėjimas rašte, o ne natūralioje kalboje. Šiaip, aišku, turime ženklų niekui ir artimoms sąvokoms, plg. žodžius niekas, tuštuma, skylė. Deja, neturime priešingo atve- jo. Nulinio ženklo sąvokos vartojimą aš laikau (gal ir neįsisąmoninta) idealizmo (greičiau subjek- tyviojo) atmaina, 0 empiriniai mokslai, prie kurių skiriu ir kalbotyrą, laikosi realizmo pozicijos. Atmetus kalbos sistemos egzistavimą subjektų galvose, reikia priimti postulatą, kad kalbą ne tik galima, bet ir reikia tirti kaip objektyvų reiškinį, kaip ir kitus empirinius objektus. Tokie objektyvūs dalykai yra pasakymai, kitaip komunikatai. Komunikatai turi reikšmę ir be komuni- kavimo, nes komunikatyvinė kalbos funkcija yra antrinė — ji remiasi reprezentatyvine funkcija — konvencionaliu kokio nors tikrovės fragmento pavaizdavimu (jeigu nebūtų šios funkcijos, kalba būtų grynas žaidimas). Komunikatas komunikuoja tik tai ir tai, ką jis reprezentuoja. Jis komuni- kuoja ne kalbančiojo subjektyvią mintį (visos mintys subjektų galvose yra subjektyvios savo bu- vimo faktu), o tam tikrą tikrovės fragmentą. Tik remiantis šiuo faktu galima meluoti, klaidinti, painioti (tokiu atveju mintys akivaizdžiai nesutampa su tuo, kas sakoma). Sakinys Juodos gulbės yra rodo ne tokios minties egzistavimą kalbančiojo galvoje (ar taip yra, ar kitaip, mums nesvarbu: be to, kaip ją patikrinsi, o argi galima aiškius dalykus grįsti nepatikrinamais?). Šitas sakinys yra tvirtinimas apie realybę ir jo tikrumą galima patikrinti nuvažiavus į Australiją ir tuo akivaizdžiai įsitikinus, bet galima pasikliauti ir vaizdine medžiaga arba pasiremti, pvz., biologų aprašymais. Remdamasis tuo, kas pasakyta, aš aiškiai skirsiu dvi sąvokas: komunikato reikšmę, kuri teikia- ma objektyviai, ir tos reikšmės interpretavimą — manipuliavimą savo mintimis (pastebėsiu, kad interpretavimas Cia suprantamas siauriau, darant prielaidą, kad komunikato reikšmė supranta- ma be interpretavimo — pagal kalbos sistemoje objektyviai egzistuojančius ryšius). Teigiu, kad tik komunikato reikšmė ir yra kalbos reikšmė. Visi interpretavimai priklauso ne kalbai, o mintims „aplink kalbą ir jos reikšmę“. Pailiustruosiu vienu pavyzdžiu: iš sakinio Kepleris mirė skurde implikacijos būdu gauname teisingą mintį, kad Kepleris gyveno (vadinamoji egzistencinė presupo- zicija). Jeigu kas sakytų, kad ji implicitiškai jau glūdi sakinio Kepleris mirė skurde reikšmėje, pagal mano aiškinimą sakytų netiesą, nes ji glūdi ne reikšmėje, o prasmėje. Prasmių ieškojimas, vis kitoks interpretavimas, galimas daiktas, yra niekada nepabaigiamas procesas, o sakinio reikš- mė prasmės atžvilgiu yra „uždara“. Pavyzdžiui, kalbininkui viena žodžio akis reikšmė yra regėji- mo organas, nors apie akį ir primąstyti, ir prikalbėti (jau kitais žodžiais) galima labai daug. Man rodos, kad ne vienas amerikiečių kalbininkas, deja, neatriboja komunikato reikšmės nuo minčių apie šią reikšmę. Dabar, kai aiškiai išdėsčiau savo poziciją dėl kalbos reikšmės, pereisiu prie konkretaus tyrinė- jimo imdamas sakinį Mano brolis neįgalus. Kad nekiltų kokių neaiškumų, iš karto atkreipsiu dėmesį, kad šis sakinys nepriklauso „šnekai“, jeigu jai reikia priskirti individualius pasakymus, kurių kiekvienas yra susietas su konkrečiu kalbos aktu (nesunku suprasti, kad šis sakinys gali būti pakartotas, ir tokiu atveju turėsime du „šnekos“ pasakymus). Bet šis sakinys nepriklauso ir PASTABOS | 181 kalbai, nes jai gali priklausyti tik abstrakti sakinio schema. Jis „pakibęs“ tarp konkretaus pasaky- mo ir abstrakčios kalbos sistemos. Vadinasi, išsiversti tik su kalbos ir „Šnekos“ sąvokomis nepa- vyksta. Leonas Zawadowskis yra gana pagrįstai pasakęs, kad tokie sakiniai priklauso trečiam dalykui — potencinei kalbos sistemai, ir aš tą jo aiškinimą priimu. Gramatikos kaip pavyzdžius pateikia ne konkrečius nuo kalbos akto neatribotus pasakymus, o potencinės kalbos sistemos faktus (nors ir nurodo jų autorius). Taip suprantamas mano nagrinėjamas sakinys yra dvejopai abstrahuotas nuo kalbos akto. Viena, į sakinį mes jau neįjungiame kalbančiųjų, konkrečios akto buvimo vietos ir kitų parametrų. Antra, pats sakinys savo žodžiais irgi nenurodo kalbėtojo (ne- pasakyta, pvz., taip: Aš, Vladas Žulys, sakau, kad...). Neretai kalbininkų teigiama, kad kiekvie- nas sakinys turi modalumą (ir gal per tai yra susijęs su kalbėtoju). Logikos požiūriu mūsų nagri- nėjamas sakinys yra asertorinis teiginys (Kanto skirstymas), o asertoriniai teiginiai neturi jokio modalumo (galimybės, būtinumo)“. Vadinasi, ir šiuo aspektu jis yra abstrahuotas nuo kalbančio- jo (su tuo nesutinkantys kalbininkai turi dvejopą pasirinkimą: arba įrodyti, kad logikai neteisūs, arba kitaip performuluoti modalumo sąvoką ir parodyti, kad ji pagrįstai gali būti vartojama ir performuluota). Sakinys Mano brolis neįgalus yra visiškai abstrahuotas nuo erdvės (čia atkreipiu dėmesį, kad aš nuosekliai naudojuosi abstrakcijos metodu). O kadangi erdvė paprastai minima kartu su laiku (Kantas abi šias sąvokas net laikė apriorinėmis mąstymo atžvilgiu, bet dabar žinome, kad jis klydo), pereinu prie man esminio dalyko: šis sakinys kaip teiginys yra abstrahuotas ir nuo laiko. Kitaip sakant, tai belaikis sakinys, ir visai suprantama, kodėl taip yra: jis neturi jokio laiką rodan- čio elemento. Savo reikšme jis egzistuoja ten, kur yra ir visos kitos abstrakcijos (belaikių sąvokų klasėje). Tai nieko ypatinga: mes esame žmonės, ir mūsų abstrahavimosi galia yra tokia didelė, kad visai lengvai sudarinėjame teiginius, atitrauktus ir nuo vietos, ir nuo laiko. Žinoma, norint laiką galima nurodyti kitais praplečiančiais žodžiais, pvz., sakyti, kad Mano brolis neįgalus nuo mažumės, bet, tiksliai kalbant, tai ne to paties sakinio praplėtimas, o jau kitas sakinys. Remda- masis abstrahavimo metodu, aš čia ir apibūdinau komunikato reikšmę (žinoma, neaiškinau žo- džių mano, brolis, neįgalus, nes man tai trivialu). Ši reikšmė ir yra kalbos reikšmė, ir joje labai svarbiu laikau tą faktą, kad čia abstrahuotasi nuo laiko. Taigi nepagrįstu laikau mėginimą bepro- cesius ir belaikius sakinius įrašyti į veiksmažodžio būti paradigmą kaip esamojo laiko sakinius (p. 291). Paradigmoje jie turėtų eiti iš šono kaip belaikiai. Bet tradicinė gramatika, kuriai priklauso ir psichologizmo neatsikračiusi Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, mano nagrinėtą sakinį aiškina kitaip. Paprastai sakoma, kad jungtis yra pra- leista, nepasakyta, numanoma. Iš nulinės jungties kaip jungties nebuvimo plaukiantį absurdą aš jau pateikiau, todėl daugiau apie tai nebekalbėsiu. Žodžius praleista, nepasakyta, numanoma mokslo kalboje aš laikau aplamais, nepakankamai aiškiais. Kad juos būtų galima griežčiau varto- ti, papildysiu žodžiais atsitiktinai ir būtinai. Jeigu jungtis „praleista“ atsitiktinai, tai galima suprasti kaip faktą, kad vienuose sakiniuose ji yra, okituose jos nėra. Vadinasi, susiduriame su stochastiniu sistemos požymiu, o tokie požymiai aiškinami ne vienareikšmiškai, bet per jų tikimybių pasiskirstymo dėsnius“. Vadinasi, galima api- būdinti tik jungties vartojimo dažnį, ir tuo viskas baigiasi. 4 Žr. R. Plečkaičio aiškinimą (Visuotinė lietuvių enciklopedija 2,2002, 69). Zr. Lietuvių tarybinė enciklopedija 10, 1983 (str. „Stochastinė sistema“), 422. 182 | PASTABOS Bet jeigu jungtis praleista būtinai, praleidimą reikia aiškinti vienareikšmiškai. Tokiu atveju praleidimas yra nepasakymas. Vadinasi, mintyje buvo turėtas sakinys su jungtimi, o realizuotas be jos. Bet to maža: dar reikia remtis prielaida, kad minties sakinys yra tikrasis, „geresnis“, pirminis, o realizuotasis turi kliaudą, yra antrinis. Štai čia ir prisikasėme prie psichologizmo esmės, kad tikroji, tobulesnė kalbos sistema yra mūsų galvose (jau minėjau, kad tai subjektyviojo idealizmo, kurio empiriniai mokslai kratosi, atmaina). Iš tikrųjų taip mąstant ir taip elgiantis nustatoma ne objektyviai komunikuojama sakinio reikšmė, bet ar sąmoningai, ar gerai neįsisą- moninus nuo komunikuojamos reikšmės pereinama prie jos perinterpretavimo (aš jau sakiau, kad perinterpretavimai, tegu ir maži, nepriklauso kalbos reikšmei). Elgiamasi taip: Mano brolis neįgalus kaip atsietas nuo laiko perinterpretuojamas kaip Mano brolis yra neįgalus, kuris dėl yra susietas su laiku. Abstraktus teiginys tuo pačiu virsta mažiau abstrakčiu. Aišku, kad yra įjungia- mas iš pašalinės minties. Taip objektyvi sakinio reikšmė suplakama su subjektyvia mintimi (kaip tik dėl to ir atsiranda absurdiški teiginiai, bet juos išnarstyti palieku skaitytojams, kurie yra įsikandę „nulines jungtis“ ir panašius dalykus). Funkcinė kalbotyra (nežinau, ar visa nuosekliai), visai neigdama psichologizmą, tokį painiojimą laiko klaida. Jai sakiniai Mano brolis neįgalus ir Mano brolis yra neįgalus yra du ir formaliai, ir reikšmės atžvilgiu skirtingi sakiniai, ir jie abu yra objektyvūs, nors ir turi daug panašumų. Pritardamas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (p. 5) minčiai, kad reikia vadovautis „dinaminės sinchronijos principu“, tokius sakinius laikau konku- ruojančiais: belaikius sakinius, labai seną indoeuropiečių tipą, ima stumti sakiniai su laiku. Kokia dabar padėtis, koks tipas vyrauja, galima nustatyti tik konkrečiu tyrimu. Logikos požiūriu nagrinėjami sakiniai skiriasi ir tuo, kad antrajame sakinyje yra pasakytas tikrasis loginis predikatas® ir predikacijos operatorius (yra), nurodantis ypatingą binarinį loginį santykį, kurio negalima paaiškinti kitais santykiais. Formaliai tai pavaizduojama kaip (x = X), kur x subjektas, «= loginis operatorius, 0 X — savybė (dabar toks aiškinimas laikomas labiau priimtinu, negu predikacijos vaizdavimas propozicine funkcija, nes joje praleistas predikacijos operatorius"). Sakinyje Mano brolis neįgalus predikacijos operatoriaus kaip linijinio ženklo nėra. Ar jo reikia ieškoti kitur — žodžių tvarkoje, intonacijoje — labai neaišku. Bet juk ir tokiame sakinyje, kaip Dirbu, predikacija yra ryškiai išreikšta ir be Aš, kurį kaip veiksnį pritempinėja sintaksininkai, aišku ir tai, kad subjektą rodo galūnė -u, bet pats predikatas nėra labai aiškus (galima tik pasakyti, kad subjektas ir predikatas išreikšti sinkretiškai). Dirbu aiškinimas kaip Aš dirbu galimas tik psichologizmo dirvoje. Didžiąja dauguma atvejų Aš vartojamas pleonastiškai, kaip antrasis subjekto rodiklis. Iš tekstų matyti, kad jis vartojamas ne būtinai, o atsitiktinai, todėl ir su veiksmažodžiu yra susijęs tik atsitiktiniais ryšiais (tai turi keisti esamą koordinacijos supra- timą, bet jį taisyti yra ne mano reikalas). Logikai teisingai nurodo, kad „tradicinėje logikoje predikacijos santykis tik labai apytikriai formalizuojamas žodžiu yra tokiuose teiginiuose, kaip (S yra P), kur $ — teiginio subjektas, 0 P — teiginio S turima savybė““*. Kada logikai, formuodami tokius teiginius, kaip (S yra P), abstrahuo- jasi nuo viso to, kas nėra mąstymo forma, jie yra, tiksliai kalbant, traktuoja (bent intuityviai ir praktiškai) ne kaip jungtį visa sąvokos apimtimi, o tik kaip jungtį, palikdami nuošalėj tai, kas 6 Dėl termino žr. Jlo2uvecxuū c106aps: JIE@OPT, Mocksa: Meicas, 1994, 191-192. 7 Žr.tenpat,171-173. 8 Tenpat,171. PASTABOS | 183 jungčiai nepriklauso. Manau, kad tradicinė kalbotyra neįsisąmonino šito abstrahavimosi proce- so ir, aprašydama kalbą, yra irgi traktavo tik kaip loginę jungtį, o iš to buvo padarytos dvi to- Iesnės išvados: 1) kad būti kaip sintaksinė jungtis neturi savarankiškos leksinės reikšmės ir todėl 2) sakinyje „vartojama tik kaip tam tikras laiko ir modalumo rodiklis, t. y. teikia vardažodžiu reiškiamam požymiui laiko ir nuosakos reikšmes“ (p. 479). Nėra reikalo tikėti šiais teiginiais, kol lieka neišsiaiškinta, nuo ko yra abstrahavęsi logikai. Protausime taip: (1) Buvo (didelis) karštis. Teiginys yra egzistencinis. Logikos požiūriu tokie teiginiai neturi predikato (jau Kantas sakė, kad būti nėra predikatas, nes nėra savybė). Dabar jie formalizuojami su egzistavimo kvantoriu- mi 3: (3 x), bet šis kvantorius iš tikrųjų žymi ne egzistavimą, o kiekį (yra bent vienas, t. y. aibė netuščia). Nagrinėjamajame sakinyje buvo turi egzistavimo, buvimo reikšmę, ir tai yra leksinė žodžio reikšmė (pavadinkime tokį būti egzistencialu, arba buviniu). Minties požiūriu egzistavi- mas yra svarbesnis už objektus ir jų požymius — jis yra objektų pamatas ta prasme, kad be buvi- mo neįmanomas joks empirinis objektas, o tik tokie objektai gali turėti požymius (dabar turi būti aišku, kuo galima pagrįsti teiginį Niekas neturi požymių). Karštis yra pilnos substantyvizacijos žodis — daiktavardis. (2) Buvo karšta. Šis sakinys taip pat turi buvinį, o kdršta nuo karštis skiriasi kaip nepilnos substantyvizacijos žodis. (3) — karšta yra savybė, nepilna ir semantiškai, ir sintaksiškai (tai pažymėta brūkšniu). Semantiškai ji nepilna dėl to, kad nėra savarankiška (kaip karštis), o kieno nors savybė. Sintaksiškai ji nepilna dėl to, kad nėra savybės turėtojo. (4) — buvo karšta turi tokį patį egzistavimą rodantį buvinį, savybės karšta loginį pamatą. Konstrukcija buvo karš- tū dar niekuo nerodo, kad buvo turėtų kokį jungties požymį. Jungties funkciją ji įgyja tik sakiny- je, pvz.: (5) Diena buvo karšta. Vadinasi, prie leksinės egzistavimo reikšmės prisidėjo sintaksinė jungties reikšmė, bet leksinė reikšmė dėl to nenublanko. Ji pati yra antrinė (čia prabėgomis pastebėtina, kad jungtis ne sujun- gia subjektą su predikatu, bet predikatą prijungia prie subjekto — tai rodo jau minėto predikaci- jos operatoriaus aptarimas). Kad buvo pačiu savo ženklu, o ne kokiais požymio rodikliais rodo egzistavimą, matyti iš sugretinimo: (6) Puodas atrodė karštas. 184 | PASTABOS (7) Puodas buvo karštas. Pirmojo sakinio atrodė reikia gretinti ne su vardažodžiui „suteiktais“ požymiais, o tiesiogiai su buvo. Pirmasis (atrodė) rodo regimybę (dėl to gal ir gali būti laikomas modalumą turinčiu žo- džiu), bet antrasis (buvo) rodo tikrų tikriausią egzistenciją (jau buvo sakyta, kad asertoriniai teiginiai neturi jokio modalumo). Šia analize buvo parodyta, kas liko natūralioje kalboje už logi- kų abstrakcijos ribų, ir to pakanka. 2003 04 20, per Velykas Vladas Žulys Gauta 2003 05 09 Tako g. 1-7 LT-4324 Akademija, Kauno raj., Lietuva