Pastabos dėl lietuvių kalbėjimo tempo

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 49-57 Pastabos dėl lietuvių kalbėjimo tempo ASTA KAZLAUSKIENĖ, KRISTINA VELIČKAITĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas The article presents an investigation into the overall rate of Lithuanian speech, based on the speech of eight individuals (four men and four women, belonging to two different age groups) living in Kaunas. The average age of the younger group is 27, that of the older group is 55,5. Each respondent was asked to talk on a freely chosen topic for about 20 minutes. In each case, the investigated amount of text did not exceed 36 000 syllables. The average number of syllables per second is chosen as a speech indicator. The average rate of the respondents’ free narration was 3,8 *0,6 syll./sec., the confidence interval was 3,2+4,3 syll./sec. The average speech rate of women was 4+0,4 syll./sec. (3,4+4,5 syll./ sec.), that of men 3,6 0,9 syll./sec. (2,2+4,9 syll./sec.). Internal differences in speech rate among women and men proved statistically insignificant: the calculated value of Student’s criterion is lower than the critical value: t(6)=0,910<t(0,95)=1,943; the confidence levels overlap (2,2-+4,9 syll./sec. Jor men, 3,4+4,5 syll./sec. for women). The average speech rate of the younger age group was 4,2:+0,4 syll./sec. (3,5+4,9 syll./sec.), that of the older group 3,3*0,5 syll./sec. (2,5+4,2 syll./sec.). Such a difference is statistically significant: 1(6)=2,567>1(0,95)=1,943. Kalbėjimo tempas nėra vienareikSmis dalykas. Lingvistu požiūriu — tai žodžių, skie- menų ar garsų artikuliacijos greitis. Psichologams svarbu, ką tempas pasako apie kal- bėtojo asmenybę ir kaip klausytojas suvokia kalbos tempą. Retorikoje kalbėjimo tem- pas — svarbi intonacinė priemonė. Kalbėjimo greitis atlieka nemažai funkcijų. Jis gali būti konstitucinis, situacinis ir individualusis (Ceplytis 1974: 136). Konstitucinis tem- pas būdingas kalbai ar jos formoms, pavyzdžiui, dialektui. Situacinis tempas priklau- so nuo kalbėjimo aplinkybių: nuo klausytojų kiekio, akustinių patalpos ypatybių. In- dividualųjį tempą lemia žmogaus asmeninės savybės, pavyzdžiui, temperamentas. Skiriamas ir intonacinis tempas, kalboje turintis semantinę funkciją. Intonacinį tem- pa galima skirstyti į intelektualujį, emocinį ir vaizduojamaji. Intelektualiuoju vadina- mas toks tempas, kai sąmoningai sulėtinama ar pagreitinama kalba, norint parodyti sakomo teksto svarbą arba atvirkščiai, jo nereikšmingumą. Emociniu tempu išreiš- kiamos kalbėtojo emocijos, šiuo atveju kalbėjimo tempas gali būti sunkiai valdomas. Vaizduojamuoju tempu išreiškiamas veiksmo, apie kurį pasakoja kalbėtojas, vyksmo sparta arba mėgdžiojamas kito žmogaus kalbėjimo tempas (Ceplytis 1974: 136-139). Visas šias funkcijas atlieka ir lietuvių bendrinės kalbos kalbėjimo tempas, tačiau iki šiol jos nėra nei aprašytos, nei tirtos. Šiame darbe bandoma paanalizuoti konstitucinį lietuvių kalbėjimo tempą, nors ne- vengiama pastabų ir apie situacinį ar individualųjį tempą; bandoma nustatyti, ar gali priklausyti tempas nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo. Darbu, kuriuose būtų plačiau nagrinėjamas lietuvių kalbėjimo tempas, nėra. Minė- tinas tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje Vilniaus universiteto Fonetikos laborato- rijoje atliktas šiaurės žemaičių kalbėjimo tempo tyrimas (Girdenis, Lakienė 1975: 50 | ASTA KAZLAUSKIENĖ, KRISTINA VELIČKAITĖ 71-74). Retorikos knygose (Koženiauskienė 1999; Bielienė 2000) yra duomenų, ko- kiu greičiu kalba lietuviai, tačiau tai pačių autorių asmeniniai pastebėjimai, o ne eks- perimentų metu nustatyti duomenys. Šiame darbe tiriamas aštuonių šiuo metu Kaune gyvenančių žmonių kalbėjimo tem- pas. Penki iš jų Kaune gyvena visą gyvenimą, kiti trys atvyko čia gyventi iš Telšių (A. G. m./j. ', prieš 8 metus), Prienų rajono (A. S. v./s., prieš 20 metų), Lazdijų (A. P. m./s., prieš 31 metus). Parenkant informantus buvo kreipiamas dėmesys į jų amžių ir lytį: įrašyta keturių vyrų ir keturių moterų, keturių jaunesnių ir keturių vy- resnių žmonių kalba. Jaunesnės grupės amžiaus vidurkis — 27 metai, vyresnės — 55,5 metai. Keturi informantai turi aukštąjį išsilavinimą, du — aukštesnįjį, du — vidurinį. Visi jie kalba lietuvių bendrine šnekamąja kalba, kuri nėra tokia taisyklinga kaip lie- tuvių bendrinė rašomoji kalba, privaloma viešajame gyvenime. Eksperimento tikslų dalyviai nežinojo, buvo tik paaiškinta, kad tiriama jų kalba. Kiekvieno informanto buvo paprašyta tam tikrą laiko tarpą (apie 20 min.) kalbėti kokia nors tema, kurią jie galėjo laisvai pasirinkti. Pagrindinis reikalavimas — pasa- koti, o ne skaityti. Visi informantai šį reikalavimą įvykdė. Kadangi kalbėti reikėjo konkretų laiko tarpą, o ne tiek, kiek natūraliai nesustodami galėjo pasakoti infor- mantai, jie kalbėjimo metu galėjo daryti pertrauką. Ne visi informantai pasinaudojo šia galimybe. Pertraukos nebuvo įskaičiuotos į bendrąjį kalbėjimo laiką. Reikia pasakyti, kad informantų kalba nebuvo visiškai spontaniška, nes jie iš anks- to galėjo apgalvoti, ką kalbės. Tačiau tai vargu ar turėjo įtakos jų kalbėjimo tempui, nes ekstralingvistiniai sakytinės kalbos parametrai (šiuo atveju — pauzės, tempas) dažniausiai nėra sąmoningai kontroliuojami (Ignatova 1999: 64). Tekstai buvo įrašyti į diktofoną. Įrašai literuoti (surinkti WinWord formatu), pazy- mėtos ilgesnės pauzės. Kiekvieno informanto tiriama dvidešimt minučių kalbėjimo trukmė. Bendra visų informantų tiriamo teksto apimtis — 2 valandos 40 minučių. Tai sudaro daugiau kaip 36 000 skiemenų. Manome, kad tokios tekstų apimties turėtų pakakti pagrindinėms bendrojo kalbėjimo tempo tendencijoms nustatyti?. Be to, ilgą laiką kalbėdamas tas pats žmogus (ypač neįpratęs ir dar žinodamas, kad įrašoma) gali pavargti ir dėl to pasikeistų jo natūralaus kalbėjimo greitis. Kalbėjimo tempo indeksu buvo pasirinktas vidutinis skiemenų, ištartų per vieną sekundę, skaičius (skm./sek.). Pasirinkimą lėmė tai, kad skiemens fliuktuacija (t. y. atsitiktinis nuokrypis nuo vidurkio) yra viena iš mažiausių palyginti su sakiniu, žo- džiu, garsu, morfema ar kitu elementu (Ceplytis 1974: 127). Šiam tyrimui sudaryta kompiuterinė programėlė suskaičiavo visus kiekvieno in- formanto pavartotus balsius ir dvibalsius®. Atskirais skiemenimis nelaikyti pertarai: į Šalia informantų inicialų parašyta pirmoji raidė rodo lytį, antroji — kartą (jaunesnioji, senesnioji). 2 Turime gerokai daugiau įrašų (tarmių, dialogų, įvairių funkcinių stilių pavyzdžių), bet jų šifravimas užima daug laiko, nes stengiamasi transkribuoti kuo tiksliau, kad tiktų ir kitiems mūsų tyrimams. Todėl šio tyrimo duomenis ateityje bus galima papildyti ir pateikti ne tik pagrindines tempo charakteristikas, bet ir jų priklausomybę nuo įvairių kalbėjimo aspektų. Programą sudarė T. Kazlauskas. Ji konkrečiame WinWord formatu įrašytame tekste suranda balsius, pavartotus po minkštumo ženklo, dvibalsius ir grynuosius nesupriešakėjusius balsius (ju sumą pateikia teksto gale). PASTABOS DĖL LIETUVIŲ KALBĖJIMO TEMPO | 51 aaa, éé¢, mmm ir kiti. Tačiau buvo suskaičiuoti ir tie skiemenys, kurie nesudaro zo- džių, t. y. buvo skaičiuoti nebaigtų žodžių skiemenys, jeigu tik skiemuo buvo ištartas visiškai, pvz.: su... sutvarkyt, viena prasčiau... sparčiausiai ir pan. Pauzės tarp žodžių buvo paliktos, nes bendrą kalbėjimo tempą lemia ir pauzės, ir sustojimai, ir nutęsi- mai, o ne tik garsų, skiemenų ar žodžių artikuliacijos greitis. Gautą skaičių padalino- me iš įrašo laiko. Vėliau duomenys apdoroti matematinės statistikos metodais. Tai atlikta MS Excel programos STDEV, CONFIDENCE ir TDIST funkcijomis. Skaičiuoti tokiuose dar- buose įprasti statistiniai parametrai: aritmetinis vidurkis, standartinis nuokrypis, pa- sikliaujamasis intervalas, tempo skirtumas vertintas Studento kriterijumi. Gauti duomenys rodo, kad vidutinis mūsų informantų kalbėjimo tempas — 3,8:+0,6 skm./sek., pasikliaujamasis intervalas — 3,2+4,3 skm./sek. Girdenio ir Lakienės teigimu, šiaurės žemaičių kalbėjimo greitis yra 3,4+0,6 skm./ sek. (pasikliaujamasis intervalas 3,2+3,6 skm./sek). Jeigu palygintume šiuos duome- nis su mūsų nustatytu vidutiniu bendrinės kalbos tempu, matytume, kad Girdenio ir Lakienės spėjimas, jog šiaurės žemaičiai kalba lėčiau negu lietuvių bendrine kalba kalbantys žmonės, pasitvirtina. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į informantų amžių. Beveik visi Girdenio ir Lakienės tirti informantai buvo vyresni nei 60 metų, o šio tyrimo informantų amžiaus vidurkis — 41 metai, vadinasi, vieno ir kito eksperimento dalyvių amžiaus vidurkis skiriasi beveik dvidešimčia metų. Todėl tikslingiau būtų šiau- rės žemaičių kalbėjimo tempą lyginti su vyresniojo amžiaus žmonių kalbėjimo tem- pu. Vyresnieji mūsų eksperimento dalyviai ištarė vidutiniškai 3,3+0,5 skm./sek. (2,5 + 4,2 skm./sek.). Šiuo atveju kalbėjimo tempas tiek tarmiškai, tiek bendrine kal- ba kalbančių žmonių panašus. Ceplyčio tyrimo duomenimis (1974: 129), latviai per sekundę ištaria vidutiniškai 4,3 skiemenis. Galėtume manyti, kad latviai kalba greičiau. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog Ceplytis latvių kalbėjimo greitį tyrė kitaip: trys diktoriai pasakė vieną ir tą patį tekstą. Šiame tyrime kalba buvo spontaniška, todėl tempas priklausė ne tik nuo gebėjimo greitai ar lėtai artikuliuoti žodžius, bet ir nuo mąstymo galimy- bių, nes reikėjo patiems sugalvoti, ką pasakyti. Kai žmogus kalba spontaniškai, jis nereguliuoja savo kalbėjimo tempo, kalba palyginti natūraliu, jam patogiausiu grei- čiu. Kas kita, kai žmogui reikia pasakyti konkrečią frazę. Diktorius gali stengtis ją pasakyti aiškiai ir dėl to gali šiek tiek sutrikti natūralus kalbėjimo tempas. Žmogus, paprastai kalbantis greitai, gali sulėtinti tempą, o lėtakalbis — pagreitinti savo kalbė- jimo tempą. Taigi spontaniškos ir nespontaniškos kalbos tempas gali skirtis. me skaitymo eksperimentą. Penki diktoriai perskaitė du tuos pačius tekstus (ištrau- kas iš grožinio kūrinio ir populiariojo mokslo straipsnio). Preliminaraus bandymo rezultatai rodo, kad lietuviai per sekundę perskaito vidutiniškai 4,6 skiemenis. Va- dinasi, mūsų ir latvių skaitymo greitis panašus. Įdomu tai, kad skaitymo greitis ne- priklausė nuo skaitomo teksto pobūdžio: abu tekstus diktoriai perskaitė panašiu greičiu. Eksperimento metu atkreipėme dėmesį į dar vieną dalyką. Diktorių papra- šėme perskaityti tą patį tekstą labai lėtai ir labai greitai. Lėtai skaitydami diktoriai ištarė vidutiniškai 3,3 skm./sek. (kalbėjimo laikas pailgėjo vidutiniškai 20 sekun- 52 | ASTA KAZLAUSKIENĖ, KRISTINA VELIČKAITĖ džių), greitai skaitydami — 5,7 skm./sek. (kalbėjimo laikas sutrumpėjo vidutiniškai tik 12 sekundžių). Reikia pasakyti, kad klausytojo suvokiamas kalbos greitis nuo eksperimentu nu- statyto gali labai skirtis, nes tempo suvokimas priklauso ir nuo fonetinės, ir nuo sin- taksinės teksto struktūros, taip pat nuo pasakyto teksto semantinės reikšmės (Cep- lytis 1974: 135). Pavyzdžiui, skirtingai bus suvokiamas šių frazių tempas: „Aš kalbu greitai“ ir „Aš kalbu lėtai“, nors jos bus tariamos vienodu greičiu. Klausytoją paveiks žodžių lėtai ir greitai reikšmė. Tuo, kad realus kalbėjimo greitis skiriasi nuo suvokia- mo, galima įsitikinti klausantis informantų įrašų. Nedalyvavusios eksperimente stu- dentės lituanistės, paprašytos suskirstyti visus informantus eilės tvarka pagal kalbė- jimo greitį, lėčiausiai ir greičiausiai kalbantį informantą nustatė gana nesunkiai, tačiau kitus kalbėtojus suskirstyti pagal kalbėjimo tempą joms buvo sudėtinga, ypač tada, kai tempas skyrėsi mažiau negu 0,5 skm./sek. Kai kurie mokslininkai kalbėjimo tempą matuoja ne skiemenimis per sekundę, bet žodžiais per minutę. Koženiauskienė (1999: 357) teigia, kad lietuvis kalbėtojas išta- rias 120 — 140 žodžių per minutę, o paskaitos skaitomos kiek lėčiau — apie 90 — 100 žodžių per minutę. Mūsų tyrimo vidutinis informantų kalbėjimo greitis yra 107 žo- džiai per minutę. Neaišku, kokių žmonių kalbą tyrė Koženiauskienė. Galbūt orato- rių, kurie ne pasakojo, o skaitė. Nustatant kalbėjimo tempą, pasirinkus skirtingus tempo indeksus (skiemenis per sekundę arba žodžius per minutę), pastebėta, kad nesutampa informantų eiliškumas (žr. lent.). Du lėtai (V. V. v./s. ir A. S. v./s.) ir keturi greičiau (J. L. m./s., I. L. m./j., A. G. m./j. ir A. Ž. v./j.) kalbantys informantai lieka toje pačioje padėtyje, tačiau kal- bėtojai A. P. m./s. ir A. B. v./j. keičiasi vietomis. Tai susiję su tuo, kokio ilgumo žo- džius jie vartojo, pvz., A. P. m./s. vartojo daug vienskiemenių žodžių, kurie jos kalboje dažnai turėjo kirtį. Tai rodo, kad kalbėjimo greičio matavimas žodžiais per minutę nėra labai tikslus. Vargu ar jis būtų tikslus (ir, svarbiausia, sunkiai objektyviai palygi- namas) net ir tada, jei skaičiuotume fonologinius žodžius (t. y. vienskiemenius nesa- varankiškus prišlietume prie daugiaskiemenių), nes pačių žodžių ilgis kalboje labai skiriasi. 1 LENTELĖ. LIETUVIŲ KALBĖJIMO TEMPAS Informantai Matuojant žodžiais Mauuojant skiemenimis per minutę per sekundę V. V. v./s. 68,5 2,6 Ą. S. v./s. 78,9 3,3 A. B. v./j. 99.0 3,6 A. P. m./s. 110,3 3,5 J. L. mds. 114.,7 to oe PASTABOS DĖL LIETUVIŲ KALBĖJIMO TEMPO | 53 | LENTELES TESINYS Informantai Matuojant žodžiais Matuojant skiemenimis per minutę per sekundę I. L. m./j. 118,5 4,2 A. G. mJ. 127,5 4.3 A. Z. vj. 139.6 4,7 Vidutiniškai 107.1 3.8 Galimas ir kitas kalbėjimo greičio indeksas: kiek kalbėtojas ištaria garsų per se- kundę. Kadangi lietuvių kalboje skiemens vidurkis yra 2,4 fonemos (Karosienė, Gir- denis 1994: 34), galima daryti išvadą, kad mūsų informantai per sekundę ištarė vidu- tiniškai 9 fonemas. Buvo bandyta nustatyti, kaip kinta tempas kalbėjimo metu, todėl kiekvieno infor- manto tekstas padalytas į keturias atkarpas. Kiekvienos atkarpos trukmė — penkios minutės. Suskaičiuota, kiek skiemenų sudaro kiekvieną atkarpą ir nustatytas tos at- karpos vidutinis kalbėjimo tempas (žr. 1 pav.). Iš 1 pav. matyti, kad kalbėjimo greitis kinta. Iš pirmo žvilgsnio kokios nors akivaiz- desnės tempo kitimo tendencijos nematyti. Galimas daiktas, kad kalbėjimo greičio kitimas yra gana individualus dalykas. Tokią mintį paremia ir kiekvienos atkarpos bendrųjų vidurkių panašumas: 3,7: 3,8: 3,7: 3,8 skm./sek. Nereikia pamiršti ir to, kad kalbėjimo tempas gali priklausyti nuo pasakojimo turinio: vienus dalykus pasakoja- me greičiau, kitus lėčiau. Dėl šios priežasties ir gali atsirasti tokie dideli konkrečių diktorių tempo pokyčiai vieno pasakojimo metu. 1 PAV. KALBĖJIMO TEMPAS SKIRTINGOMIS LAIKO ATKARPOMIS 4,9 44 + —e— V. V. v/s. | p —e— A. S. v/s. | x 39 -m— A. P. m./s. ja —Ą— A. B. v./j. gs —*— J. L. m./s. 5 3,4 T —a— LL mJ. jo! —e—A. G. m./j. o 9— = E . —8—A 2 vii 3 29 | © -+ = ao a + 0 — gt 24 Pirmoji Antroji Trečioji Ketvirtoji atkarpa atkarpa atkarpa atkarpa 54 | ASTA KAZLAUSKIENĖ, KRISTINA VELIČKAITĖ Dar vienas įdomus dalykas: keturi informantai iš aštuonių panašiausiu tempu į jų vidutinį kalbėjo antrojoje atkarpoje, trys — trečiojoje ir tik vienas — pasakojimo gale. Vadinasi, žmogus natūraliausiu savo greičiu pradės kalbėti ne iš karto, o prabėgus bent penkioms minutėms nuo monologo pradžios. Egzistuoja stereotipas, jog moterys kalba daugiau negu vyrai. Iš tokios nuostatos savaime padaroma išvada, kad moterys kalba ir greičiau negu vyrai. Tai niekuo nepa- grįsti įsitikinimai. Ignatova (1999: 64), tyrusi monologinės sakytinės kalbos para- metrų ir individualių psichologinių ypatumų ryšius, pastebėjo, jog tempo galimybių skirtumai susiję su individualiais lyčių skirtumais. Šiame tyrime taip pat matyti, jog vyrų ir moterų kalbėjimo tempas skiriasi. Mūsų tyrimo duomenimis, vidutinis moterų kalbėjimo tempas yra 4+0,4 skm./ sek. (3,.4+4,5 skm./sek.), 0 vyrų — 3,6+0,9 skm./sek. (2,2+4,9 skm./sek.). Vyrų ir moterų vi- dutinis kalbėjimo tempas skiriasi beveik 0,5 skm./sek. Vis dėlto greičiausiai šiame ekspe- rimente kalbėjo ne moteris, 0 vyras. Informanto A. Ž. v./j. kalbėjimo tempas — 4,8 skm./ sek., o greičiausiai kalbėjusios moters A. G. m./j. tempas 4,3 skm./sek. Jeigu palygintume vyrų ir moterų tempo vidurkius, matytume, kad moterų grupėje (3,6: 3,8: 4,2: 4,3 skm./ sek.) tempo svyravimai nėra tokie ryškūs kaip vyrų (2,6: 3,3: 3,6: 4,8 skm./sek.). Nors vyrų ir moterų kalbėjimo tempas šiek tiek skiriasi, vis dėlto remiantis mūsų tyrimo duomenimis tvirtai teigti, kad moterys kalba greičiau už vyrus, negalima, nes statistinė analizė rodo, jog moterų ir vyrų kalbėjimo tempo skirtumas statistiškai nereikšmingas: apskaičiuota Studento kriterijaus reikšmė mažesnė už kritinę reikš- mę: t(6)=0,910<t(0,95)=1,943; pasikliaujamieji intervalai susiliečia (vyrų 2,2+4,9 skm./sek.; moterų 3,4+4,5 skm./sek.). Girdenio ir Lakienės teigimu, didžiausios reikšmės tempo svyravimui turi infor- mantų amžius (1975: 72). Panašios tendencijos pastebimos ir šiame tyrime. Jaunes- nio amžiaus grupės vidutinis kalbėjimo greitis 4,2+0,4 skm./sek. (3,5+4,9 skm./sek.), o vyresnio amžiaus — 3,3+0,5 skm./sek. (2,5+4,2 skm./sek.). Šių grupių tempas ski- riasi beveik vienu skiemeniu (žr. 2 pav.). Tai dvigubai didesnis skirtumas negu vyrų ir moterų kalbėjimo tempo. Vadinasi, amžius turi didesnę įtaką kalbėjimo tempui negu informanto lytis. Beveik visi vyresnio amžiaus informantai kalbėjo lėčiau negu jau- nesni kalbėtojai. Skirtingų amžiaus grupių kalbėjimo tempo statistinės analizės rezultatai rodo, kad tempo skirtumas statistiškai reikšmingas: apskaičiuotoji Studento kriterijaus reikš- me yra didesnė už kritinę šio kriterijaus reikšmę t(6)=2,567>1(0,95)=1,943. Sunku pasakyti, ar labai skiriasi žmogaus kalbėjimo tempas jaunystėje ir senatvė- je. Vis dėlto senėjimo proceso padariniai gali sulėtinti kalbos tempą, mat susilpnėja atmintis, orientacija, vyresnio amžiaus žmonės sunkiau prisimena vardus ar rečiau vartojamus žodžius (Neverauskas 1999: 10). Todėl, pavyzdžiui, informantas V. V. v./s. pasakodamas trisdešimties metų senumo įvykius darydavo ilgesnes pauzes, kai reikėjo atsiminti vietovių pavadinimus. Informantas J. L. m./s. kalbėjo apie tokio pat senumo įvykius ir lengvai prisimindavo vardus ar kitas smulkmenas. Informan- tas J. L. m./s. kalbėjo už informantą V. V. v./s. 1,2 skm./sek. greičiau. Nors amžius labai svarbus kalbėjimo tempui, tačiau didelę įtaką turi ir individualios žmogaus savybės. PASTABOS DĖL LIETUVIŲ KALBĖJIMO TEMPO | 55 2 PAV. JAUNESNIŲ IR VYRESNIŲ INFORMANTŲ GRUPIŲ KALBĖJIMO TEMPAS 45 4 Jaunesni informantai Vyresni informantai Duomenų, jog kalbėjimo tempas gali priklausyti nuo žmogaus išsilavinimo, atrodo, nėra. Nuo žmogaus išprusimo lygio priklauso jam žinomų žodžių kiekis. Bent kiek išprusęs žmogus išsiverčia su 2000 — 3000 žodžių. Rašytojų žodynas siekia iki 8000 — 10 000 žodžių (Bielienė 2000: 150). Tad gali egzistuoti netiesioginis ryšys tarp išsila- vinimo ir kalbėjimo tempo. Teoriškai samprotaujant, labiau išsilavinęs žmogus turė- tų daryti mažiau pauzių negu tos pačios lyties, amžiaus, temperamento neišsilavinęs žmogus, nes jo žodynas didesnis ir jam paprasčiau rasti tinkamus žodžius. Nors keturi aukštąjį išsilavinimą turintys informantai kalbėjo greičiau (4,1+0,6 skm./sek.; 3,2+5,1 skm./sek.) už vidurinį ir aukštesnįjį turinčius kalbėtojus (3,4+0,5 skm./sek.; 2,6+4,3 skm./sek.), 0 t(6)=1,804<t(0,95)=1,943, vis dėlto visiš- kai pasikliauti tokiais rezultatais negalime, nes trys greičiausiai kalbėję informantai yra jaunesnės kartos atstovai (žr. 3 pav.) ir kalbėjimo tempo skirtumą galėjo lemti amžius, O ne išsilavinimas. 3 PAV. KALBĖJIMO TEMPO IR IŠSILAVINIMO SANTYKIS Kalbėjimo tempas (skm./sek/) Informantai 2] KL} @ @ e 2] K e || r @ > < [+] [72] a | @ || z | = raj 5 = = gS | x | g | 2 2 |B | £228 1% = | | 2 > > > > > 218 I | w | © 2 © © e || | =! -| | | |] a | || V. V. | A.S. |AP.|AB | J.L. | LL. AG AZ| | vis. | vis. | mis. | vii. mis. | mA | mi | vd | | | 56 | ASTA KAZLAUSKIENĖ, KRISTINA VELIČKAITĖ Išsilavinimas, matyt, negali būti lemiamas kalbėjimo tempo veiksnys vien todėl, jog kalbėjimo tempas niekaip neatspindi kalbos, minčių kokybės. Išsilavinimas susi- jęs su kalbos kokybe. Be to, kalbėjimas daug priklauso ir nuo to, kokį išsilavinimą — humanitarinį, techninį ar kitokį — žmogus įgijo. Kiekvieno žmogaus kalbėjimo tempas yra individualus. Nėra abejonių, jog jis susi- jęs su psichofiziologinėmis žmogaus savybėmis, pavyzdžiui, su žmogaus temperamentu, neurofiziologinių procesų vyksmo greičiu ir pan. (Ceplytis 1974: 137). Dėl kokių nors priežasčių pakitus neurofiziologinių procesų vyksmo greičiui (dėl senėjimo, dep- resijos, traumų), keičiasi ir kalbėjimo tempas. Savaiminis žmogaus kalbėjimo tem- pas yra įgimtas. Tempo, pauzių pobūdžio, intonacijos ir kitų sakytinės kalbos aspektų kaita dažnai susijusi su kalbėtojo būsena (Ignatova 1999: 52). Galbūt todėl kai kurių informantų kalbėjimo greitis buvo kitoks, negu tikėtasi. Kalbėjimo greitį galėjo veik- ti tas faktas, jog ju kalba buvo įrašoma -— tai kai kuriems iš jų sukėlė stresinę būklę, vieniems pagreitinusią, kitiems sulėtinusią mąstymą. Yra manančių, jog tam tikros žmogaus nuotaikos ir emocijos turi įtakos kalbėjimo tempui. Pavyzdžiui, pyktis, nuobodulys ir džiaugsmas jį pagreitina, o liūdesys, iškil- mingumas, nustebimas jį lėtina (Ceplytis 1974: 138). Informantų nuotaikos kalbėji- mo metu išliko pastovios. Kai kuriems įrašymas kėlė įtampą, todėl jų emocijos buvo slopinamos. Džiugesys, juokas dažniausiai sulėtindavo bendrąjį tempą, nes tuo mo- mentu susidarydavo pauzės, o pats pajuokavimas skambėdavo greičiau negu neutra- liai ištarta frazė. Todėl galima spėti, kad žmogaus nuotaikos ar emocijos turi įtakos kalbėjimo tempui tik tokiu atveju, jei yra slopinamas loginis mąstymas. Tačiau tai jau tolesnių tyrimų objektas. Išanalizavus gautus preliminaraus lietuvių kalbėjimo tempo tyrimo rezultatus, ga- lima padaryti tokias pagrindines išvadas. 1. Kalbėjimo tempas labiausiai priklauso nuo amžiaus: jaunesnio amžiaus žmonės kalba greičiau negu vyresni. 2. Nuo kalbėtojo lyties, išsilavinimo kalbėjimo tempas mažai tepriklauso. Prelimi- nariai galima spėti, kad kalbėjimo greičio diapazonas didesnis vyrų grupėje negu mo- terų. 3. Daugiausia, matyt, kalbėjimo tempas priklauso nuo asmeninių žmogaus savy- bių, kurios yra pastoviausios ir lėčiausiai kinta. Žmogaus būdo bruožai lemia vadi- namąjį bendrąjį kalbėjimo tempą, pagal kurį žmones skirstome į greitakalbius ir lėtakalbius. Kalbėjimo tempas yra sudėtingas kompleksinis kalbos reiškinys. Jo parametrus lemia daugelis lingvistinių ir nelingvistinių dalykų vienu metu (temperamentas, am- žius, kalbinė situacija ir t. t.), kuriuos reikėtų dar išsamiai ištirti. LITERATŪRA BIELIENE, J. 2000: /škalbos menas, Vilnius: Dailės akademijos leidykla. CEPLYTIS, L. 1974: Anaaus peueeoiti unmonauuu, Pura: 3unarne. IGNATOVA, N. 1999: Monologinės sakytinės kalbos parametrų ir individualių psichologinių ypatumų ryšiai. Psichologija 20, 51-66. GIRDENIS, A., LAKIENE, A. 1975: Šiaurės žemaičių kalbėjimo tempas. Kalbotyra 27 (1), 71-74. PASTABOS DĖL LIETUVIŲ KALBĖJIMO TEMPO | 57 KAROSIENE, V., GIRDENIS, A. 1994: Lietuvių bendrinės kalbos skiemens tipų daznumai. Kalbotyra 43 (1), 34-42. KOZENIAUSKIENE, R. 1999: Retorika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. NEVERAUSKAS, J. 1999: Senėjimas. Medicina ir dar kai kas visiems 11, 10. Asta Kazlauskienė, Kristina Velickaite Gauta 2003 03 31 Vytauto Didziojo universitetas S. Daukanto g. 28, 3000 Kaunas, Lietuva [email protected]