Östen Dahl, Maria Koptjevskaja-Tamm, eds. “The Circum-Baltic Languages: Typology and Contact”

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 131-152 KELENZIJUŠAS Apžvalgos Osten Dahl ir Marija Koptevskaja-Tamm, EDS. CIRCUM-- BALTIC LANGUAGES: TYPOLOGY AND CONTACT. I tomas: praeitis ir dabartis. Amsterdamas ir Filadelfija: John Benjamins, pp. xx + 360 + (atskirai puslapiai) 22 psl. indeksas (Studijos kalbų draugijos serijoje, t. 54.) OSTEN DAHL AND MARIA KOPTJEVSKAJA-- TAMM, EDS. CIRCUM-- BALTIC LANGUAGES: TYPOLOGY AND CONTACT. 2 tomas: gramatika ir tipologija. Amsterdamas ir Filadelfija: John Benjamins, pp. xx + 400 + (atskirai puslapiai) 21 indeksas pp. (Studies in Language Companion Series, Vol. 55). Įžangoje teigiama, kad pirmasis dviejų tomų serijos tomas: *... apžvelgia svarbias šiuolaikinių aplinkbaltų kalbų pogrupius, įdėdamas juos į jų geografinį, istorinį ir visuomeninį kontekstą ir aptardamas konkrečias kontaktų situacijas“ (p. xvii). I dalyje nagrinėjamos lietuvių, latvių, pietryčių baltų rusų tarmių, švedų tarmių aplink Baltijos jūrą ir suomių kalbos. Antrasis tomas „...koncentruoja dėmesį į gramatikos reiškinius aplinkinėse baltų kalbose, susiedamas juos su platesne tipologine perspektyva“. Įvadas, pavadinimas ir dalykų rodyklės atspausdintos abiejuose tomuose, tačiau 2-ajame tome paskutinis dalykų rodyklės puslapis buvo praleistas. Laimute Balode ir Axel Holvoet straipsniai apie latvių kalbą (p. 3-40) ir lietuvių kalbą (p. 41-79) yra gerai organizuoti ir glausti šiuolaikinės latvių ir lietuvių kalbų bei jų tarmių aprašymai, nors apie kalbų įtaką yra palyginti mažai kalbama, išskyrus galbūt paminėjimą apie livonų įtaką tamsiosios latvių kalbai (p. 27). Viena akivaizdi klaida, kuri gali sukelti painiavą, yra lietuviško [~mjz:ta] ‘meta(s)’ transkripcija, kur [j] atrodo kontrastuoja su paprasta palatalizacija, kurią galima rasti [-m,:tat &}/[~m z:tat] ‘tu metai’. (5 psl.) Valerijaus Čekmono straipsnyje „Rusų kalbos veislės pietryčių Baltijos šalyse: XIX a. miesto rusų kalba“ (p. 81-99) aptariama rusų kalba, vartojama Vilniuje, Rygoje ir Taline. Vilniuje redaktoriai, autoriai ir korektoriai stengėsi imituoti Sankt Peterburgo ir Maskvos kalbą. Ypač įdomios lietuvių padarytos klaidos rusų kalboje įvairiose peticijose, pvz., ibo iščezli meždu nami litovskie knizki „Lietuvių knygos dingo tarp mūsų“, kur meždu nami yra Lith kalkas. tarp mūsų ‘among us’ (p. 89). Norėčiau padėkoti Martti Nyman iš Turku universiteto už patarimą dėl kai kurių šioje apžvalgoje aptariamų suomių kalbos sintaksės struktūrų. Esu ypač dėkingas Virginijai Vasiliauskienei iš Kauno universiteto už pagalbą įvairiais šios apžvalgos aspektais. Nvienas iš jų, žinoma, nėra atsakingas už bet kokias klaidas, kurias galėjau padaryti. 132 | RECENZIJOS Rusijos gyventojų ilgesnės istorijos fonologinis bruožas – ž, Čč, §, §¢ garsų sunkus tarimas, pvz., ščy „kopūstinė sriuba“. Morfologinis bruožas – daugiskaitos žodžių, tokių kaip gldzy „akys“, rogi „ragai“, uxi „ausys“, atsiradimas vietoje standartinių rusiškų glazd, roga, usi (p. 92–93). Nuo 1710 m. Talinas buvo Rusijos imperijos dalis, tačiau po to rusų kalba buvo naudojama tik kariniam garnizonui. Čekmono straipsnyje „Rusų kalbos veislės pietryčių Baltijos regione: kaimo tarmės“ (p. 101-136) teigiama, kad rusų kalba šiame regione pirmiausia kilusi iš religinės laisvės siekiančių senųjų tikinčiųjų (p. 101). Cekmonas išvardija keletą fonetinių, morfologinių ir sintaksinių bruožų, būdingų šiems tarmiams. Vienas įdomiausių sintaksinių bruožų – tokio tipo struktūrų atsiradimas: v (u) men'a tavaru vz'ata „1 paėmė kažkokias prekes“ (p. 118). Čekmonas rašo: „Priešdėlis v (u) vartojamas su daiktavardžių instrumentine (sic!) daugiskaita, kad išreikštų rusų kalbos u kogo ‘kurio, kuris turi/turi’ reikšmę: v kupcax vsegda deneg mnoga ‘pirkėjai visada turi daug pinigų’ (p. 120). Žinoma, čia žodis „instrumentinis“ turėtų būti pakeistas žodžiu „prieveiksminis“ arba „lokatyvinis“. Čekmonas praneša, kad senųjų tikinčiųjų tarmėse nėra fonetinių bruožų, kuriuos būtų galima sieti su užsienio įtaka. Vienas morfologinis bruožas, kurį galima būtų taip identifikuoti, yra lyties pasikeitimas į moteriškąją, pvz., m ēsta 'vieta', at'ėc zanimal xarošuju m 'estu *smb's father occupied a good post” (p. 125). Kitas morfologinis bruožas, būdingas Rytų Lietuvos rusų tarmėms, gali būti lietuviškos įtakos rezultatas, t. y. trečiojo veiksmažodžio vienaskaitoje su daugiskaitos veiksniu atsiradimas, pvz., ani vaz'm'6t „jie ims“ (p. 126). Daug lietuvių kalbos žodžių įsiskverbė į centrinės lietuvių kalbos rusų tarmę, pvz., uskur 'ištekėjęs vyras, gyvenantis žmonos namuose' (< lit. uzkurys). Straipsnyje gausu redakcinių nesėkmių, pvz., 85 p. dviejose eilutėse iš eilės sutinkame žodžius croun (> karūna), jidiš (> jidiš) ir apibrėžimą reach people (> turtingi žmonės). Kitos klaidos: Kazlauskas > Kulikauskas (p. 89), pleophiny > pleophony (p. 112), bye > buy, by > buy (p. 117), innter > inner (p. 118), guagmire > quagmire (p. 127). Anne-Charlotte Rendahl straipsnis „Švedų dialektai aplink Baltijos jūrą“ (p. 137-177) ir Johannos Laakso straipsnis „Suomių kalbos“ (p. 179-212) yra tvirti ir įdomūs, tačiau mažai pasako apie kalbinį kontaktą. Osten Dahl straipsnyje „Skandinavų kalbų kilmė“ (p. 215-235) daro išvadą, kad: „Germaniškai kalbančios grupės atvyko į patį vakarinį Baltijos kampelį (šiuolaikinę Vokietiją ir Daniją) šiek tiek prieš mūsų eros pradžią. Šiek tiek vėliau jie išsiplėtė į rytus iki Uplando šiaurinėje pusėje ir Vislos žiočių pietinėje Baltijos jūros pusėje. Per kitą pusę tūkstantmečio skirtingų germanų grupių kalbos pradėjo skirtis, tačiau tiksliai nežinoma, kiek“ (p. 231). Larso-Gunnaro Larsono straipsnis „Baltų įtaka suomių kalboms“ (p. 237-253) prasideda daugeliu baltų skolinių suomiškais gyvulininkystės žodžiais, pvz., suomių kalboje vuohi reiškia „ožką“, plg. Lit. ožys, kūno dalys, pvz., Suomių kaula ‘neck’, plg. Lit. kaklas, šeimos ryšiai, pvz., suomių heimo ‘gentis’, plg. Lit. šeima ‘family’ ir kt. (p. 239-240). Vienintelė įmanoma baltų kalbų fonetinė įtaka pro-finų kalbai būtų *ti sekos pasikeitimas į si, t. y. *t palatalizacija po priekinės balsės, pvz., baltų kalbose *ti yra balsis, o *si – balsis. Suom. silta ‘tiltas’ su Lith. tiltas. Tačiau, kaip teisingai pastebi Larsonas (p. 243), baltų prokalbės priebalsių palatalizacija po priekinių balsių yra mažai tikėtina. Larssonas aptaria du panašius sintaksinius reiškinius: partityvaus genityvo naudojimą tiek kaip veiksnio, tiek kaip objekto ir agento dalyvio vartojimą suomių kalboje. Pavyzdys praeityje psv. "Štai kelias, kuriuo aš einu" (LKŽ, 1069). "Štai kelias, kuriuo aš einu" (LKŽ, 1069). Nors atitikme- Pirmasis iš šių reiškinių yra Fin. Metsāssā on susia (dal. pl.) „Miške yra vilkų“ = Lietuv. Miške yra vilkų (p. 245). Antrojo reiškinio pavyzdys yra Fin. Isān (gen. sg.) ostama auto ‘tėvo nupirktas automobilis’ = Lith. Tévo (gen. sg.) perkamas automobilis (p. 247). Vis dėlto man atrodo, kad tarp šių dviejų dalyvinio veiksmažodžio konstrukcijų yra stiprumo skirtumas, kurio angliškas vertimas (teisingas abiem frazėms) neužfiksuoja. Suomiška konstrukcija išreiškia užbaigtą veiksmą, o lietuviška – vykstantį veiksmą, labiau panašų į „automobilį, kurį perka tėvas“. Taigi suomių kalbos /sčin ostama auto gali būti parafrazuojama kaip Auto, jonka (acc.) isd osti /on ostanut „Automobilis, kurį nusipirko tėvas“. Šiuo atveju Suomijos konstrukcija tikrai išreiškia užbaigtą veiksmą. Kita vertus, atitinkamos lietuviškos konstrukcijos negalima perfrazuoti kaip automobilis, kurį (acc.) tėvas pirko /nusipirko, nes perkamas turi ilgalaikę reikšmę. Larssonas taip pat pažymi, kad marių kalbos dalyviai skiriasi nuo suomių kalbos tuo, kad jie gali būti sudaryti iš nepraeitinių veiksmažodžių (p. 248), pavyzdžiui, rytų marių kalba: memnan (gen.) tolmo korno ‘kelias, kuriuo mes einame’, liet. „the by us come road“, bet panašios konstrukcijos galimi ir lietuviškai, pvz., Cia kelelis pēsči (gen. pl.) einamas (nom. sk. mas. pres. psv. part.) „čia keliu važiuoja pėstieji“ ir Cia mano (gen. sg.) eitas (nom. sk. s. g. maks. nys tarp finno-ugrų ir baltų kalbų nėra tikslūs, man atrodo stebinantis sutapimas, kad finno-ugrų kalboje yra ir dalyviai su -mand, ir dalyviai su -t, kurie turi panašias funkcijas kaip indoeuropiečių dalyviai su -mand -t-. Collinder (1964: 48, 57) šią ir daugelį kitų savybių laikė bendro paveldėjimo įrodymais. Galima būtų palyginti ir įdomią Vengrijos paralelę. Kāroly (1972: 119) rašo: „dalyvinis įvardis su formantu —/-tt randamas subjektyvioje giminės konstrukcijoje... az [demonstratyvus] én [įvardis] vállasztottam [dalyvinis įvardis] ‘tas, kurį aš išsirinkau’“. (Gramatikos apibrėžimai skliausteliuose yra mano — WRS.) Tai man atrodo labai panašu į Lith. šis mano parinktas (daiktas)- ... ‘the (thing) chosen by me...', nors baltų įtaka vengrų kalbai atrodo mažai tikėtina, jei ne neįmanoma, bent jau istoriniais laikais. Netgi tai, kad baltų ir suomių-ugrų konstrukcijos šiek tiek skiriasi reikšme, atrodo, byloja apie bendrą šaltinį, o ne išorinę įtaką, kur galima tikėtis tikslesnių atitikmenų. Galbūt užuot bandžius suomišką sintaksę interpretuoti baltų kalbų sąlygomis, reikėtų bandyti indoeuropietišką sintaksę interpretuoti suomių-ugrų kalbų sąlygomis. Man atrodo, kad tiek indoeuropiečių, tiek suomių-ugrų kalbų sintaksės raida reikalauja gilesnės analizės, kad būtų galima daryti plataus masto išvadas apie baltų įtaką suomių sintaksai. Stefan M. Pugh straipsnyje „Kalbų sąlyčio rasė karelų kalbos formavime, praeityje ir dabartyje“ (p. 257-270) aprašoma kalba, kurią, atrodo, beveik užvaldė rusų kalba. Iš Pugh straipsnyje pateiktos informacijos man atrodo, kad karelų ateitis yra labai neaiški. Kalbos praradimas, be abejo, yra apgailėtinas dalykas žmonijos kultūros istorijai, tačiau iš kitos pusės tokie praradimai yra malonė tiems amerikiečių sintaksistams, kurie savo argumentus grindžia beveik išimtinai savo gimtąja anglų kalba. Jeigu yra mažiau kalbų, tuomet akivaizdu, kad bus mažiau nemalonių priešpriešinių pavyzdžių tokių mokslininkų sukurtoms kalbos universalijoms. Iš tiesų, jei anglų kalba taps vienintele pasaulio kalba, tada kalbos universalai iš tikrųjų gali būti pagrįsti anglų kalba. Man šis svarstymas kelia klausimą ir dėl to, ar svarbu nustatyti kalbų, turinčių specifinį tipologinį bruožą, skaičių. Puslapis 134 iš 134 Egzistencijos of a kalba priklauso on nuo egzistencijos of a gyventojų kalba ta kalba, o ne gamta kalba. of Galbūt if karo panašus Indoeuropiečiai nebuvo įsiveržę Europoje, tame žemyne būtų daug daugiau ergatyvinių kalbų, pavyzdžiui, Baskų. Po skaitymo Eva. Agnes. Csat6 straipsnis „Sintaksinio kodo kopijavimas in Karaim“ (p. 271-283) I stebėjosi apie ateitį, kad kalba taip of pat, pvz. toks a sakinys as I uže bu fotografas turat dviratis Bas yanin „Ir šis fotografas jau stovi šalia is Basia“ (p. 275) in kurio Karaim žodžiai yra bu „this“, turat „is standing“ ir pavadinimas Basia, kuris čia is in (Karaim) giminės atvejis as reikalavo by Lenkų kalbos prieveiksmis kolo. Autorius teigia, kad in Karaimai *...naudoja postpozicijaof s, is nesuderinamas su kitomis sintaksės savybėmis of Karaim' ir tai “Kelio sintaksės of pasikeitimas in Tačiau Karaim yra ne prieveiksminis prieveiksmis, o daiktavardis, = panašus į prieveiksminį daiktavardį. = (p. 276). Kadangi I nežinau Karaim morphophonemics kartais samprotavimai sunku is me to Sekite. Taigi prieveiksmis nurodytas to as bila ir glossed as ‘su’ pasirodo be paskutinės skiemenų sekos: m’en’imb’a in yanasa I: Gen. su kita to ‘next to me’ In autoriai peržiūri šį puslapį "... iliustruoja a galimą gramatikalizacijos in postpozicijų eilučių galūnių raidą. of as Palyginkite šį produktą Karaim statybos to naudojimas of Lenkų kalbos prielinksnis przy 'by, at', kuris reglamentuoja instrumentinį (sic!) atvejis“ (p. 281). I Nepavyko rasti jokio šaltinio, dokumentuojantį naudojimą of Lenkų prie su instrumentiniu atveju ir faktu pagal antraštę pri in Vondrakas (1928: 312) rašė: „Kai Dar kartą. kepurė es im Slavai. tik Lokai. prie savęs...“. Tikriausiai vertėjas šis of straipsnis ką tik parašė „instrumentinis“ – 'lokatyvas' or „prieveiksminis“, keista, bet padarydamas tą pačią klaidą, kaip ir pirmiau minėtame Cekmono straipsnyje. Vis dėlto tokios redakcinės klaidos yra apgailėtinos, ypač žmonėms, kurie nėra susipažinę su medžiaga. Neilas. G. Jacobs straipsnis „Jidiš in kalba Baltijos regionas“ (p. 285-311) is a gerai organizuotas ir kompetentingas (nors būtinai trumpas) of apibūdina pagrindines savybes, kad of kalba in Aplinkybės Baltijos šalių teritorija. In jo skyrius on Lietuvos įtakos šalys in Šiaurės rytai JidišName Jacobs remiasi visų on pirma darbus of Lemkhen (Lemchenas), taip suteikiant galimybę in Anglų (tikriausiai pirmą kartą) kai kurie rezultatai, kad of išskirtinis specialisto of tyrimas of Lietuvos įtaka šiai on įvairovei of Jidiš. Didžioji dalis of Lietuvos įtaka pasaulyje on Jidiš is leksinis ir Lietuvių kalbos žodynėlis Jidiš kalba atitinka to fonologiją of Jidiš. Pavyzdžiui, skirtumas tarp sibilants ir shibilants, būdingas of LietuviųName (ir daugelio kitų kalbų) prarado ir ten gana is kažkoks tarpinis garsas. is of Lemkhen rašo, kad žodis in pasiskolino iš Lit. speigas „didelis šaltis“ he negali pasakyti, ar it is špejgspor ejg-. On šis reiškinys pamatyti Martinet (1951: 92). In jo straipsnis „The Šiaurės Rusų Romų kalbos dialektas: Trukdžiai ir Kodas Perjungimas“ (p. 313-337) Aleksandras. R. Rusakov rašo, kad šis dialektas „...yra a labai tipiškas stiprios of lingvistinės intervencijos pavyzdys“ (p. 313). Šiame rusų įtakos tarmėje atsiranda nauja žodžių sistema, kurioje senoji vietinio in dialekto priešprieša netobula vs. of aorist išnyksta, senas aorist tarnauja bendrą as a praeitį, ir senas netobulas tarnauja as a retai naudojama forma su kartotine prasme. Beveik kiekvienas veiksmažodis gali naudoti pasiskolion ntus priešdėlius Rusijos modelis (p. 315), pvz., te ot-des „atgaminti“ (Rusų k.) ot-dat‘), te vy-des „išduoti“ (Rusų k.) vy-dat‘), te roz-des „platinti“ (Rusų k.) roz-dat“). Pasak to autoriaus vienas susiduria su dialektu in *...plačiai naudojamas of RECENZIJOS | 135 gramatiškai nepritaikyti rusų kalbos leksiniai elementai“ (p. 323). Pavyzdys: Da nat, me prosto na dumind'om, so me tut date vstrechu, prie kurio pridedamas šiek tiek nevienareikšmis angliškas vertimas „Ne, aš tiesiog nemaniau, kad čia tave sutiksiu“ (p. 323). Deja, tai nėra tiekiamas su jokių gramatinių komentarų. Kažkas, išmanantis rusų kalbą, gali tai gana gerai suprasti, bet abejoju, kad žmogus, kuris nežino rusų kalbos, turėtų kokią nors idėją apie kodo perjungimo mastą. Autorė daro išvadą, kad patys romų kalba kalbantys žmonės jaučia poreikį ją išsaugoti *...kaip ypatingą, slaptą kalbą, kurios negali suprasti pašaliečiai“ (p. 334). Todėl galima daryti prielaidą, kad, kitaip nei šiame tome taip pat aptariami karelų ir karaimų dialektai, šiaurės rusų romų dialektas gali neišnykti. Valerijaus Čekmono straipsnyje „Apie kai kuriuos Pskovo-Novgorodo (Šiaurės vakarų centrinės Rusijos) tarmės aplinkbaltiškus bruožus“ (p. 339-359) keli fonologiniai reiškiniai nagrinėjami substrato teorijos požiūriu. Pasak autoriaus, cokan’e fenomenas (*¢ sujungimas su *c) „...buvo vienas iš labiausiai būdingų senųjų Pskovo... ir senųjų Novgorodo tarmių bruožų...- “. (341 psl.) ¢ ir ¢ funkcijos ir pasiskirstymo tyrimas įvairiose substrato suomių kalbose Baltijos regione rodo, kad jos gali skatinti c ir ¢ susiliejimą į c rusų tarmėse. Be to, yra du kiti reiškiniai, į kuriuos reikia atsižvelgti. Pirmasis – tai minkštųjų *s ir *z bei minkštųjų *š ir *ž susijungimas į *s”, *z" (tarpinis garsas tarp švilpiančiojo ir švilpiančiojo), o antrasis – tai laisvas (ir sporadiškas) kietųjų *s ir *z pakaitinimas su (kietaisiais) *š ir *ž (p. 346). Panašus reiškinys yra lietuviškas §lekiavimas, kurį aprašė Girdenis ir Pabréza (1978: 127-129). Kontrasto tarp /s/ ir /š/ nebuvimas suomių kalboje yra senas bruožas, ir šiuo būdu galima paaiškinti rusų kalbos reiškinius. Kitas reiškinys, kurį galima priskirti suomiškajai įtakai, yra nemotyvuotas balsio keitimas į bebalsį ir atvirkščiai, pvz., buza < puza ‘pilvas’, vybucit’ (glazd) < vypucit’ ‘plačiai atmerkti akis’“ (p. 351). Iš pradžių suomių-ugrų tautos negalėjo ištarti balsių priebalsių, bet vėliau, įsisavinusios balsius priebalsius, galėjo gaminti hiperteisingas formas su balsiais priebalsiais vietoj bebalsių. Antrojo tomo pirmame straipsnyje „Beasmenės ir pasyviosios konstrukcijos baltų ir suomių kalbose“ (p. 363—389) Axel Holvoet atkreipia dėmesį į galimus erdvinius ryšius tarp latvių ir lietuvių kalbų pasyviųjų ir beasmenių konstrukcijų ir suomių kalbos. Daugelyje kalbų beasmenės konstrukcijos yra etimologiškai kilusios iš pasyvių konstrukcijų, pvz., Pol. Zburzono šcianę „Jie sugriovė sieną“, „Siena buvo sugriauta“, priešingai nei šciana zostata zburzona (przez robotnikéw) „Siena buvo sugriauta (darbininkų)“ (p. 365). Savo straipsnyje Holvoet mano, kad naudinga apibendrinti kai kuriuos skirtumus tarp pasyvaus ir beasmenio. Jo nuomone, „pasyvusis: (a) skatina pradinį aktyvios konstrukcijos objektą į subjektą; pasyvioji veiksmažodžio forma turi sutikti su šiuo dalyku bent jau skaičiumi; jei veiksnio forma yra perifrazinė ir joje yra dalyvinis daiktavardis, tai šis dalyvinis daiktavardis sutars su veiksniu ir laipsniu, ir lytimi (su sąlyga, kad kalbame apie kalbą, kurioje egzistuoja šios sutarties formos); b) nebūtinai turi būti nurodyta agento frazė, tačiau prireikus ji gali būti nurodyta; jei nėra agento frazės, sakinys neperduoda jokios informacijos apie tai, kokio tipo agentas dalyvauja”. „Beasmenis: (a) neperkelia pradinio objekto į subjektą (todėl nebus taikomi pasyviems veiksmažodžiams minėti susitarimo bruožai) ir (b) neleidžia pridėti agento frazės, bet visada taikomas žmogaus veiksmui“ (p. 366). 136 | RECENZIJOS Suomių kalbos pasyvaus veiksmažodžio pavyzdžiai: Naapuri kutsuttiin illalliselle. Vardas. SG PRET. Praleiskite. ALLATIVE "Kaimynas buvo pakviestas vakarienės." Aš buvau pakviestas vakarienės. ACC PRET. Į vakarienę buvo pakviesti ir kaimynai, tačiau jie nebuvo kviečiami. TV laida. SG NEG PASS. „Kaimynas nebuvo pakviestas į vakarienę“ (p. 367). Turiu pripažinti, kad paskutinis pavyzdys mane suklaidino, nes tikėjausi, kad dalyvinis būdvardis bus kitoks nei vardinis. Kadangi mano suomių kalbos žinios yra minimalios, paklausiau Ilse Lehiste, kuri pasiūlė man, kad tai gali būti spausdinimo klaida naapuria. Įdomu tai, kad Holvoet rašo (p. 368), kad suomių kalboje nėra tendencijos integruoti pasyvųjį veiksmažodį be veiksnio į pasyviąją paradigmą, bet yra tendencija integruoti pasyviąsias formas į aktyviąją paradigmą. Manau, kad tai galėtų būti bendra tendencija, kurią Gotab (1975: 29) pavadino lenkų kalbos “aktyvizacija” (plg., pvz., Holvoet pirmiau minėtus pavyzdžius). Gotab lygina ir postklasikines lotyniškas konstrukcijas, tokias kaip legitur librum (acc.) „knyga skaitoma“ (plg. Plautus epityra estur insanum „alyvuogių tepalai valgomi beprotiškai“) ir Pol. czyta sie ksigžke „skaitoma knyga“. Šiuo atžvilgiu norėčiau pacituoti dar vieną pavyzdį iš Iliados (XIII, 597): TO 5 čoptāxero NOM. [ACC.?] SG. NEUT CONJ 3 SG. Vidurinė ausies dalis. ir nuvilko uelātvov žyyos Vardas. [ACC.?] SG. Netas. Vardas. [ACC.?] SG. Netas. pelenų ietis Schwyzer (1966: 237) rašo, kad sakinį galima išversti keliais būdais, (a) “der eschene Speer schleifte nach’ arba (b) ‘wurde nachgeschleift’ arba net (c) ‘er schleifte den e. Sp. hinter sich nach’. Jei priimamas vertimas (a), veiksmažodis yra tiesiog neperleidžiamasis, o jei priimamas vertimas (b), tada veiksmažodis yra pasyvus. Bet jeigu priimsime vertimą (c), tai veiksmažodis bus "aktyvuotas" ir taps tranzityviu. Mano nuomone, galimų vertimų seka tiksliai atitinka istorinę raidos eigą. Vidurinis balsis iš pradžių buvo neperleidžiamasis, o vėliau, kai praeityje atsirado aktyvusis atitikmuo, morfologinis vidurinis balsis galėjo būti interpretuojamas kaip pasyvusis. Galiausiai buvo pristatytas galimas „aktyvuotas“ senojo pasyvaus veiksmažodžio naudojimas. Kalbėdamas apie latvių agentų frazes Holvoet pateikia pavyzdžius: manis celta maja ir mana celta māja „mano pastatytas namas“ (p. 371), pažymėdamas, kad antrasis pavyzdys dabar yra pasenęs. Jis toliau rašo, kad iš pradžių *..ynana celta maja reiškė „mano namas, kurį aš pastačiau“, o vėliau tapo „mano pastatytas namas“ (agentas ir savininkas ne RECENZIJOS | 137 nebūtinai yra identiški)“ (p. 372). Žinoma, sintaksė panaši į lietuvišką pavyzdį: Namas yra mano pastatytas "The house was built by me'. Holvoet rašo (p. 377-378): „Šioje vietoje vartojamas genityvas mano yra toks pat, kaip mano tévas ‘mano tėvas’, bet skiriasi nuo genityvo manęs, vartojamo nuo manęs ‘nuo manęs’ ir laukia manęs ‘laukia manęs’ […] Tai rodo, kad ir lietuvių kalboje agentyvusis genityvas iš pradžių buvo adjektivinis savininko genityvas- ...“ Tačiau ir lietuvių kalboje žinomas manės vartojimas agento vartojime (Schmalstieg 2002a: 50-51; Zulys 1969: 170). Reikia nepamiršti, kad sintaksinės konstrukcijos gali būti prarastos, taip pat įgytos atskirų kalbų istorijoje, pvz., anglų kalbos agentive of, aptariamas žemiau. Agento giminės būdvardžio savininkinės kilmės teorija yra paprasta ir patraukli, ją puikiai gynė Holvoet (pvz., 2001 m. su literatūra). Ši teorija tikrai gerai tinka baltų kalbos pasyviajam veiksmažodžiui, kuris sutinkamas tik dalyviškose konstrukcijose. Tačiau neseniai šiame žurnale paskelbtame straipsnyje (2002a: 41—43) pateikiau pavyzdžių iš senovės persų, senovės indų, tokhariečių, graikų ir senovės bažnytinės slavų kalbų, kuriose giminė vartojama su agentyviąja prasme tiek baigtinio veiksmažodžio konstrukcijose, tiek dalyvinio veiksmažodžio konstrukcijose. Todėl, jeigu būtų daroma prielaida, kad šių kalbų dalyviškose konstrukcijose agentyvioji giminė turi savininkišką kilmę, tuomet reikėtų sukurti atskirą teoriją agentyviajai giminei baigtinėse konstrukcijose (galbūt darant prielaidą, kad reikšmė, gauta dalyviškose konstrukcijose, yra perkeliama į baigtines konstrukcijas). Tai man atrodo mažiau tikėtina nei Haudry (1977: 409) nuomonė, kad subjektyvusis giminėlis ir priklausymo giminėlis turi tą pačią kilmę, t. y. šaltinio giminėlis, kuris, vartojamas su pasyviaisiais dalyviais, reiškia veiksmo autorių. Traugott (1972: 127-128) pažymi, kad anglų kalboje prieveiksmis of tapo populiariausiu veiksmažodžiu iki maždaug 1600 m., pvz. Chaucer:... tai yra valdovas, kad būtų biloved jo citezeins ir jo peple. Nors vartojimas yra recesyvus, Šekspyre vis tiek galima rasti: „Man buvo pasakyta tiek daug“. Ji rašo: „...šis žodžio of vartojimas yra jo vartojimo išreikšti šaltinį ar kilmę pratęsimas...“ (p. 127); „Senojoje anglų kalboje of buvo naudojamas daugiausia kaip ženklas „iš, kilęs iš“ arba santykiui tarp dalies ir visumos. Tikriausiai stipriai parėmė prancūziško de įtaka, išplitusi nuo partityvaus vartojimo į nuosavybines konstrukcijas ir į daugelį kitų, kuriose buvo giminės žymuo“ (p. 128). Nors of nebenaudojamas išreikšti agentui pasyvioje konstrukcijoje (bent jau bet kurioje šiuolaikinės anglų kalbos variacijoje, su kuria esu susipažinęs), Traugott paaiškinimas suteikia gerą pavyzdį, kaip agentinės ir savybinės reikšmės gali būti išvestos iš bendro šaltinio, nedarant prielaidos, kad pirmoji reikšmė atsirado iš pastarosios. Taip pat norėčiau pridurti, kad agentyviosios giminės ergatyvinės kilmės prielaida paaiškintų Hitt vardinio ir giminio vienaskaitos tapatybę. an-tu-uh-ša-aš „žmogus“, gotai. harjis „kariuomenė“, hairdeis „piemuo“, vedų veh „paukštis- “. Mano nuomone, sigmatinis daiktavardis iš pradžių buvo būdingas tik etimologiniams *-0 arba *-jo šaknies daiktavardžiams, o galūnė *-os kilo iš senesnio priebalsinio šaknies daiktavardžio agentyvios formos, žr. Schmalstieg (2000: 386; 2001). Jau seniai Hirt (1928: 102) pripažino, kad egzistuoja morfologinis ryšys tarp graikų 3-ojo sg. Vidurinė galūnė -to (ir senovės indų -ta) ir neapibrėžtas indoeuropiečių dalyviai *-to. Atkreipkite dėmesį į šią paralelę: et TiS čriuāro ro CONJ. NOM.SG.MASC 38 psl. Psev. Neįmanoma. PARENGIMAS. jei kas nors buvo gerbiamas žmonių (Goodwin ir Gulick 1958: 261). Graikų kalboje agentyvioji giminė buvo sustiprinta prielinksniu oxo ‘by’. Aktantai būtų tose pačiose atitinkamose eilutėse (t. y., veiksnys vardiniame sakinyje ir veiksnys gimtajame sakinyje) galimame lietuviškame sintaksiniame atitikmenyje: Jéigu kas būvo tautos CONJ. Vardas. SG. Vyras. 3 PRET. GEN. SG. jei kas nors buvo žmonių pāgerb-ta, NEUT. PSV Eindhovenas. DALIS. gerbiamas Tradicija sako, kad Gk. baigiant -to yra 3-asis sg. Vidurio aoristo /netobula galūnė, o fonetiškai atitinkanti lietuviška galūnė -fa yra vidurinioji sg. praeities pasyvaus dalyvio pabaiga, bet panašumas yra stulbinantis. Ar indoeuropiečių kalbos vidurinioji veiksmažodžio galūnė *-to galėjo kilti iš ankstesnio dalyvinio žodžio? Jei taip, ar galima išsaugoti tariamai savininkišką agentyvo kilmę, ją atsekant iki indoeuropiečių laikų? Etimologinių dalyvių įtraukimas į veiksmažodžio paradigmą turi paralelių kitur, pvz., slavų praeitis -/-, kuri yra dalyvio kilmės. Horn (1898: 148) rašo, kad dvi Pahlevi praeities konstrukcijos am kart ‘von mir (ward) gethan’ ir man kart ‘mein Gethanes’ susijungė ir sudarė šiuolaikinį persų praeities žodį sg. 1 man kardam „1 did“ ir t. t. Ar Irano raida gali būti tik kartojimasis to, kas vyko indoeuropiečių laikais? Įdomu tai, kad šiuolaikinės persų kalbos žodis man ‘aš’ yra kilęs iš senovės persų kalbos žodžio mana ‘mano, mano’, ir dabar gali Puslapis 138 iš 138 Tob Šfiuov GEN. SG. GEN. SG. būti vartojamas net kaip nepraeitinių veiksmažodžių veiksnys, pvz., man doktor am ‘aš esu gydytojas’ (Schmalstieg 1995: 19-20). Nors bendrai kalbos specifiniai paaiškinimai yra labiau tikėtini nei tie, kurie siekia tolimą indoeuropiečių praeitį, bendrų sintaksinių reiškinių atsiradimas kitose indoeuropiečių kalbose neabejotinai rodo bendrą kilmę. Abejoju, ar kas nors norėtų paaiškinti, pavyzdžiui, daiktavardžio linksnio vartojimą vien tik baltų kalbų istorijos kontekste, neatsižvelgdamas į graikų, lotynų, indoiranėnų ir kt. kalbų istoriją. Panašiai ir neišraiškos daiktavardis turi savo kilmę indoeuropiečių laikais, nors jo vartojimo apimtis galėjo būti paveikta vakarų suomių kalbos (žr. žemiau). 379-386) aptaria neapibrėžtų, apibendrintų veiksmažodžių nulinių subjektų problemą. Daugiskaitos veiksmažodžio vartojimas tokiomis aplinkybėmis yra tipologiškai gana įprastas ir pasitaiko tiek latvių, tiek suomių kalbose, pvz., Latv. Manu dzīvokli kratijusi, mani meklējuši „Man buvo pasakyta, kad mano butas buvo apieškotas ir kad manęs ieško“ (su daugiskaitos dalyviais) ir suomių Siellā kuuluvat (3-oji asm. plg.) tienaavan (veiksm. dalis) hyvin „Sakoma, kad ten gerai užsidirba“ (p. 381382). Iš kitos pusės, naudojant 3-iąjį sg. veiksmažodis be subjekto yra įprastas suomių kalboje, pvz. Suomių Puheesta-- ni (elative plus possessive) voi (3 sg. pres.) kuula (inf.), ettā olen (1 sg. pres.) ulkomaalainen (nom. sg.) „Iš mano kalbos jūs galite išgirsti, kad aš esu užsienietis“ (p. 382). Į Baltijos kalbose, žinoma, skirtumas tarp 3-ojo asmens vienaskaitos ir daugiskaitos žodžių sutarties gali būti nustatomas tik tose formose, kuriose yra dalyviai. Latvijos Holvoet pateikia mums pavyzdį: RECENZIJOSE | 139 Jeigu pavasarį girdėsi gegutę kūkojančią ir jeigu nebūsi valgęs ir neturėsi pinigų, tai tais metais bus blogai "Jeigu pavasarį girdėsi gegutę verkiančią ir nebūsi valgęs ir neturėsi pinigų, tai tais metais bus blogai" (p. 383). Dalyvio ēdis apibendrinta forma čia yra vyriškosios giminės vienaskaitoje (tai rodo lyties neutralizavimą). Akcentuodamas latvių ir suomių kalbų panašumus, Holvoet rašo: *Tačiau apskritai latvių kalba, atrodo, pritaikė savo beasmenių ir pasyvių konstrukcijų sistemą sudėtingesnei ir sudėtingesnei kalbai. Suomiškas modelis“ (p. 387). Nedidelė redakcinė klaida ankstesniame straipsnyje yra ta, kad lietuviški sakiniai (40) ir (41) 308 psl. klaidingai pažymėti latviškais. Straipsnyje „Dėl vardinio daiktavardžio vystymosi rytų baltų kalbose“ (p. 391-412) Ambrazas rašo, kad yra dvi nuomonės dėl vardinio daiktavardžio su bevardės formos priesaga kilmės. Pagal tradicinę nuomonę „...vardininku laikomas ankstesnysis daiktavardis, o bevardis laikomas kaip veiksmažodžio vardininko tikslinio daiktavardžio atspindys“ (p. 391). Pagal Timberlake (1974: 220) požiūrį, vardinis daiktavardis, vartojamas su neapibrėžtuoju *...atsirado kaip sintaksinė skolinė iš kai kurių vakarų suomių kalbų“ (p. 392). Ambrazas pirmiausia atkreipia dėmesį į baltų kalbos neapibrėžtumo daiktinės kilmės pobūdį, o paskui pastebi, kad kai kuriose konstrukcijose neapibrėžtumą galima pakeisti kitu daiktavardžiu, pvz., Rugiai (mums) liko séti /séjai „Rugiai (mums) liko sėti“ (p. 393). Panašus latviškas pavyzdys: Pieniņš ēst /ēšanai nederēja „Pienas nebuvo tinkamas vartoti“ (p. 394). Tikslinė reikšmė galbūt ne tokia aiški pavyzdyje: Jam teko /patiko | rūpėjo laukas arti “It fell to him /He was pleased /concerned to plough the field” (p. 394). Vardinis su begalinės formos yra stebimas su suvokimo veiksmažodžiais, pvz., Išraiškos Lith. “Ką reikia girdėti?- ”; Latvijos. Kas jauns dzirdēt “Kokios naujienos turi būti išgirstos?” (p. 395). Veiksmažodis „būti“ gali veikti su vardininku ir beveiksniu, kad išreikštų būtinybę, pvz., (man) (yra) buvo /bus namai statyti “(man) it is /was /will be necessary to build a house”. Latvių kalboje tai, matyt, retai pasitaiko, kaip rodo vienintelis Endzelio (1951: 783) pavyzdys: Kungam ēst tei meizīte "Ponai turi valgyti šią duoną" (p. 397). Gali būti, kad latvių debityvas kilo iš tokių konstrukcijų (Holvoet 1993: 152): *man ir maize ja ést tiesiogine prasme ‘man yra duona, kurią (reikia) valgyti’, t. y. ‘aš turiu duonos valgyti’. Norminės gramatikos, žinoma, reikalauja, kad tokios konstrukcijos subjektas būtų vardinis, taigi, pvz., Lini bijuši jākaltē „Linus reikėjo džiovinti- “. 1984 m. vasario 18 d. laiške man rašė dabar jau liūdnai mirę latvių kalbininkas Valdis Zeps: „Šis reikalas, kad po debityvo nėra kaltinamojo veiksmažodžio, yra Akademijos gramatikos paskelbta nesąmonė, nors, kiek žinau, apie naujus drabužius imperatoriui niekas nepasakė“. Zeps netgi manė, kad įmanomas sakinys: Man ir jālasa grāmatu (acc.) ‘Aš turiu skaityti knygą’, žr. Schmalstieg (2002b: 153). Tuo, kad mes turime reikalų su istorinio vardinio žodžio pakeitimu inovatyviu kaltinamuoju žodžiu, kuris dabar jaučiamas kaip objektas, šis reiškinys yra šiek tiek panašus į anksčiau aptariamą “aktyvavimo” reiškinį. Šis pavyzdys taip pat paminėtas Baiba Metuzale-Kangere ir Kersti Boiko, žiūrėkite žemiau. Taip pat yra pavyzdžių, susidedančių iš būdvardžio ir veiksmažodžio, pvz., Lith. (Man) medus (yra) /buvo /bus gardus valgyti ‘Honey is /was /will be delicious (for me) to eat’ (p. 398). Kai kuriuose Rytų Lietuvos vietovių tarmėse sutinkama ir su netiesioginiais būdvardžiais: šaltinio vanduo sveikas /sveika gerti. Ambrazas rašo (p. 399): „Sėklos struktūros medus gardu [„medaus yra saldu“]; „vanduo sveika“] reprezentuoja tam tikrą raštą, 146 | RECENZIJOS ablative. Shields (2001) pateikia trumpą problemos istorijos apžvalgą ir siūlo šios pabaigos kilmę. Paprastai manoma, kad graikų kalboje ablatyvas dingo ir kad *-o šaknyse giminės forma perėmė indoeuropietiško ablatyvo funkcijas. Schwyzer (1966: 90) teigia, kad forma roixw „iš namų, savo sąskaita“ yra indoeuropietiško ablatyvo reliktas. Aš siūlau priešingai, t. y., kad naujasis *-o šaknies ablatyvas (*-ē[d/t] arba *-a[d/t]?) niekada neįsitvirtino graikų kalboje, kaip jis įsitvirtino lotynų, senovės indų, baltų ir slavų kalbose. Po antrašte Gen. der Abstammung Schwyzer (1966: 124) cituoja Iliadą (21, 109): narpēc [GEN. SG.] 8 cīņu ayadolo [GEN. SG.) pažodžiui "Aš esu gero tėvo". Goodwin ir Gulick elementarioje graikų kalbos gramatikoje (1958: 236) pažymima, kad poetai naudojo atskyrimo giminį su judesio veiksmažodžiais, pvz., Odāduroto [GEN. SG.] xatT1fADoucv ‘mes nusileidome iš Olimpo’ (Iliad 20, 125). Todėl siūlyčiau manyti, kad indoeuropiečių giminė bent jau iš pradžių turėjo atskyrimo reikšmę ir kad autoriaus vystymosi scenarijus (atrodo, priešingas jos teiginiui) galioja ir indoeuropiečių, ir suomių-ugrų kalboms. Aš pasiūliau (Schmalstieg 2000; 2001), kad indoeuropietiškos sintaksės vienkiemis turėjo tris morfologines kilmes, nulį galūnę etimologiniam absoliutyviniam daiktavardžiui (iš pradžių nepraeitinių arba antipasyvių konstrukcijų subjektas), gyvą žymeklį *-s (iš pradžių ergatyvinių konstrukcijų veiksnys) ir negyvą žymeklį *-m (iš pradžių į ergatyvines konstrukcijas panašių konstrukcijų instrumentas). Hetitų kalboje *-os išlieka kaip -aš vardininke, giminėje ir net iš dalies ablatyve (nors, kaip minėta, naujas ablatyvas -az užima senesnį -aš). Etimologinės ergatyvinės galūnės *-os reinterpretacija kaip vardinio žodžio galūnės lėmė visišką indoeuropiečių *-o šaknies morfologijos restruktūrizavimą taip, kad kai kuriose indoeuropiečių kalbose senoji giminės galūnė *-os buvo modifikuota arba pakeista kita galūne, o lotynų ir indoiranėnų kalbose buvo sukurtas naujas šaltinio žymuo (ablatyvas) senesnėms funkcijoms. Tas pats šaltinio žymuo (*-ā[t/d]?, *-ē[t/d]?) tarnavo baltų ir slavų *-o šaknies daiktavardžiams tiek giminės, tiek ablatyvo prasmėmis. Ši teorija išsamiai išplėtota Schmalstieg (2000). Galutinė *-s, kuri iš pradžių turėjo genityvą- -ablatyvą-ergatyvą reikšmę, buvo išlaikyta kaip tokia visuose, išskyrus *-o kamienus. Iš *-o šaknų *-s įgijo papildomą vienskaitinę reikšmę ir taip pat išplito į kitas šaknis. Tai, kad šis -s plitimas yra nuolatinis procesas, rodo istoriniu laikotarpiu susiformavę tokie nauji daiktavardžiai kaip Latv. akmens ‘stone’ (be Lith. akmuo) ir modernus Gk. xarēpag 'tėvas' šalia klasikinės mathe. Ši sąvoka paaiškina, kodėl morfema *-s randama giminės, ablatyvo ir vardinio vienaskaitos funkcijose senovės indoeuropiečių kalbose. Restruktūrizuojant *-o kamienus, visose indoeuropiečių kalbose, išskyrus hetitų kalbą, buvo sukurtas naujas giminės vienaskaitos daiktavardis, o kai kuriose indoeuropiečių kalbose – naujas ablatyvas. Leonas Stassenas savo straipsnyje „Nežodinis predikatas aplinkbaltų kalbose“ (p. 569-590) pažymi, kad būdvardžių ir vardų predikatai gali būti arba vardinio linksnio, arba kai kurių įstrižų linksnių, skirtumas priklauso nuo santykinio laiko stabilumo. Jis rašo (p. 569): „...kodavimas vardininku yra naudojamas nurodant situacijas, kurios yra santykinai „stabilios laikui“ ir todėl mažai tikėtina, kad laikui bėgant pasikeis, o įstrižas kodavimas pabrėžia „praeinantį“ ar laikiną situacijos pobūdį“. Autorė patvirtina, kad šis semantinis kontrastas egzistuoja daugelyje skirtingų kalbų, pradedant gerai žinomu ispanų kalbos skirtumu tarp ser ir estar ir baigiant pavyzdžiais tokiose skirtingose kalbose kaip tamilų, kanadų, telugu, avarų, čečėnų ir kitų. 147 Archi. Jis daro išvadą, kad „...dvigubas nežodinių predikatų kodavimas, pasireiškiantis kaip vardinio ir įstrižojo laipsnių priešprieša, yra arealinė Cirkum-Baltijos srities ypatybė..- .“ ir kad „...šis dvigubas kodavimas iš esmės yra neindoeuropietiškos kilmės ypatybė, kurią indoeuropiečių ekspansija „nustūmė į šalį“, tačiau kuri kai kuriose pasienio srityse gali ir toliau daryti įtaką indoeuropiečių kalboms“ (p. 588). Thomaso Stolzo straipsnis „Apie aplinkbaltų kalbų instrumentalinius ir komitacinius žodžius: nuoseklumas į priekį ir atgal“ (p. 391–612) prasideda teiginiu, kad „naujausi tyrimai... atskleidė, kad komitacinių ir instrumentalinių kategorijų sinkretizmas nėra toks paplitęs tarp pasaulio kalbų, kaip anksčiau buvo manoma“. Remiantis 323 kalbų tyrimu, kurį atliko Stolz’o tyrimų grupė, šiek tiek mažiau nei 25% jų pavyzdžių kalbų buvo panašios į vokiečių kalbą ir pasižymėjo komitatyviniu-instrumentiniu sinkretizmu (p. 593). Tos kalbos, kuriose yra sinkretizmas tarp komitacinių ir instrumentalinių daiktavardžių, vadinamos „koherentinėmis“ kalbomis, o tos, kuriose yra sinkretizmas tarp komitacinių ir instrumentalinių daiktavardžių, vadinamos „inkoherentinėmis“ kalbomis. Tos kalbos, kuriose susimaišo nuoseklios ir nenuoseklios morfemos, vadinamos „mišriomis“ kalbomis. 593 psl. (anglų k.) Taigi, pavyzdžiui, švedų kalba yra nuosekli, lietuvių kalba yra mišri, o suomių kalba yra nenuosekli. Autorius rašo: „Nė viena iš slavų kalbų, vartojamų Baltijos regione, nėra griežtai kalbant nuosekli, nors kitos tos pačios šeimos kalbos tapo nuoseklios, kai kurios iš jų, pvz. Slovėnų ir sorbų, greičiausiai dėl vokiečių įtakos...“ (601 psl.) Į šį sąrašą galima būtų pridėti serbų-kroatų kalbą, kurioje taip pat, priešingai nei mokyklinių vadovėlių nurodymams, s kartais naudojama žyminti „su, per“. Kai kurie kalbėtojai sako: Idém s vlākom (vozom) „Aš važiuoju traukiniu“ vietoj nurodytos formos be prieveiksmio (Magner 1972: 255). Nors rusų kalbos atžvilgiu autorius teisingas, Srz4 (IV 9) randame c apibrėžimą Nr. 5: „Ynotpebnsiercs MPH OGO3Ha4eHHH MpejiMėTA, JIMILA, MTOCPEICTBOM HJIH C MOMOIIBIO KOTOPOTO ocyuectsasercs aeiicrsue“ „Jis naudojamas pažymėti daiktą [ar] asmenį, kurio pagalba ar per kurį atliekamas veiksmas- “. Pavyzdžiai: omnpasums nakem co C6A3HbiM „siųsti paketą su (per?) pasiuntinį“; pacemampueamb c aynoi „nagrinėti didinamuoju stiklu“; Mbimb C MbL10M „plauti muilu“; -/Lė kak nocetiams nucemo-- mo? —C noumoū nado, —omee4a1 Hava Heanoeuus (** Ir kaip reikėtų siųsti laišką?“ – „Reikia [jį] siųsti [su?] paštu“, – atsakė Ilja Ivanovičius); X yesxcaro- ... c noezdom 6 namb namnaduamo „1 išvykstu traukiniu penkiolika penkiolika“. Linija tarp instrumentalumo (opyduūnocmv) ir priemonių (cpedcmeo) yra neaiški rusų kalba ir aš numačiau, kad (Schmalstieg 1966: 179), kad vieną dieną rusų kalba taps „mišria“ arba „koherentine“ kalba. Savo spekuliacijas pagrįsdavau Kurytowicz (1960:131-150) sąvoka, kad dvišalės morfemos linkusios pakeisti vienšales. Autorius daro išvadą, kad, nepaisant istorinių įrodymų trūkumo, tikriausiai yra taip, kad „...koherentiškumo progresą Cirkum-Baltijos regione iš esmės paskatino dalinė germanizacija šiaurinėje Skandinavijoje (samiai) ir buvusioje Vokiečių ordino valstybėje (latvų ir estų)“ (p. 609). Knyga baigiama išsamiu Maria Koptjevskaja-Tamm ir Bernhard Walchli straipsniu „The Circum-Baltic languages: An arealtypological approach“ (p. 615-750). Autorių teigimu: „Šio baigiamojo darbo tikslas – parodyti, kad aplinkinės baltų kalbos kaip visuma sudaro įdomų kalbinį kraštovaizdį tarp pasaulio kalbų apskritai ir ypač tarp Europos kalbų“ (p. 615). Šis straipsnis prasideda gana įdomiu tyrimu apie šio regiono istorinį foną. 2009 m. rugsėjo 1 d. Tačiau nustebau perskaitęs: * XV a. pabaigoje Prūsijos kunigaikštystėje pradėti spausdinti senieji prūsų ir lietuvių katechizmai...“ („Lietuvos istorija- “, 1990, Nr. 1, p. 148). 620 psl. (anglų k.) Manau, kad autoriai turėjo omenyje pirmuosius senprūsiškus ir lietuviškus liuteronų katechizmų vertimus (Pirmasis senprūsiškas katechizmas 1545; Mazvydas 1547), tad net jei tai ir yra paprasta spausdinimo klaida, reiškianti „XVI a.“, vis tiek tai neteisinga. Martynas Liuteris gimė 1483 m., mirė 1546 m., o įprasta jo Mažojo katechizmo išleidimo data yra 1529 m. Aš nežinau nė vieno katekizmo, kurį būtų parašęs paauglys ar jaunesnis Martinas Liuteris XV amžiaus pabaigoje. Toliau autoriai pereina prie ankstesnių kalbinių kontaktų tyrimų Cirkum-Baltijos regione analizės. Pirmiausia autoriai perima įnirtingą Sprachbiinde klausimą ir rašo: “Manija dėl Sprachbiinde vis dėlto nėra būtina sąlyga tam, kad kalbinė situacija CB srityje taptų jaudinančiu (sic/) tyrimo objektu” (p.624). Kaip minėta pirmiau, visada gerai rasti emocinį ryšį su savo tyrimo sritimi. Tuomet autoriai išskiria tuos arealinius tyrimus, kurie tik (p. 626) kataloguoja kalbų panašumus, ir tuos, kurie bando paaiškinti panašumus. Jie taip pat nustatė, kad stebimų bruožų pasireiškimo dažnis taip pat yra svarbus jų tyrimo aspektas. Taip pat labai sunku nustatyti, ar paveldėtos struktūros praradimas yra tik natūralus kalbos vystymasis, ar įtakotas kaimyninės kalbos. Likusioje straipsnio dalyje jie „... tikisi sujungti arealinės lingvistikos pasiekimus CB srityje ir bendrąją lingvistinę tipologiją“ (p. 629). Pirmiausia jie aptaria Pluralia tantum, kurie iš pradžių buvo labiau paplitęs indoeuropiečių kalbų nei suomių-ugrų kalbų. Kartais pluralia tantum gali būti skolinama kartu su etimologija, pvz., suomių rattaat „vežimėlis“ < baltų (liet. ratai, lat. rati), kuris yra tiesioginis žodžio „ratas“ daugiskaitinis variantas, suomių ratas „ratas“ < baltų (liet. ratas, lat. rats). Daugiskaita išplito iš šio žodžio *... į kitus žodžius, žyminčius vežimus suomių kalba, tokius kaip vaunut ir kārryt“ (p. 633). Autorių nuomone: „...bendra tendencija už arba prieš pluralia tantum yra paveldima, tačiau ji gali pasikeisti kalbų vystymosi metu“ (p. 633). Autoriai savo suprasegmentinės fonologijos apžvalgą baigia teiginiu, kad Baltijos regiono kalbose yra bent trys skirtingos sritys, pasižyminčios šiais bruožais: (1) tonų kontūrų priešprieša ilguose skiemenų branduoliuose [yra tik Baltijos kalbose]; (2) tonų kontūrų priešprieša trumpuose skiemenų branduoliuose [yra tik Baltijos kalbose]. (2) „per ilgas“, t. y. trijų ilgio laipsnių egzistavimas, kurį rodo estų ir kt. ; (3) žodžio tonas, kurio kilmė yra kažkaip susijusi su originaliu žodžio skiemenų skaičiumi ir originalaus antrinio akcento buvimu ar nebuvimu, sutinkamu daugelyje Skandinavijos dialektų (p. 645). Daugelio aplinkinių baltų kalbų pradinis akcentas ir politoniškumas gali būti susiję (p. 646). Labai įdomi šio straipsnio dalis skirta morfologiniams laipsniams, ypač giminės ir dalinės formos vartojimui baltų ir suomių kalbose, nors autoriai ne visada palankiai vertina abipusę įtaką. Pavyzdžiui, jie ginčija bendrą nuomonę, kad išvystyta antrinių lokatyvų sistema baltų kalbose yra suomiškos kilmės, pvz., todėl, kad: „Rytų baltų antriniai lokatyvų laipsniai yra daiktavardžių gramatizacijos su jų priesagais. Panašūs pokyčiai pastebimi ir indoeuropiečių kalbose – umbriškoje, tokhariškoje ir osetiškoje“ (p. 672). Tokhariečių kalboje (van Windekens 1979: 166) galima įžvelgti finno-ugrų įtaką, bet vargu ar umbriečių ar osetų kalbose. Kalbant apie turėjimo išraišką, autoriai rašo, kad lokatyvinis tipas „... yra variantas, kuris visada pasirenkamas tose indoeuropiečių kalbose, kuriose nėra *have'-veiksnių (pvz. 149 Keltų, Indijos, Anatolijos)“ (p. 676). Tačiau „lokatyvinis“ išraiškos tipas nebūtinai užkerta kelią veiksmažodžių „turėti“ egzistavimui, kaip autoriams turėtų būti akivaizdu iš jų diskusijos apie rusų umems „turėti“. Baldi tai aiškiai parodė lotynų kalbos atžvilgiu (žr. aukščiau), o aš tai minėjau lietuvių kalbos atžvilgiu. Nors hetitų (anatoliečių) kalboje įprastas būdas išreikšti valdymą yra daiktinės nuosakos forma, hetitai naudoja veiksmažodį „turėti“ (įdomu tai, kad jis taip pat naudojamas kaip pagalbinis veiksmažodis, turintis tobulojo laiko reikšmę). Taigi, pvz., iš hetitų įstatymų (Hoffner 1997: 152): tdk-ku (konj.) LU-aš (nom. sg.) MUNUS-an (acc. sg.) har-zi (3rd sg. pres.)... „Jei vyras turi žmoną...” Kalboje, kurioje yra abi valdymo išraiškos priemonės, veiksmažodžio „turėti“ funkcija skiriasi nuo tos, kurią atlieka valdymo daiktinės formos veiksmažodis. Autoriai teisingai apibrėžia „būti“ kalbose vartojamą nuosavybės sąvoką (p. 677). Peržiūrėję komitatyvą ir instrumentalą, lyginamąjį, pasyvą, desubjektyvą ir nulinio subjekto konstrukcijas, autoriai pereina prie sakinių sintaksės. Čia nagrinėjamas būdvardžių susitarimas, lyties praradimas žemutinių latvių tarmėse. ir skaičių konstrukcijų sintaksę. 702-703 psl. autoriai pateikia lentelę, iliustruojančią skaitvardžių konstrukcijų vidinę sintaksę suomių, baltų ir slavų kalbose, parodančią abiejų variantų galimybę. „skaičiais reguliuojamas nominalo atvejis“ arba susitarimo strategija „visos frazės funkcija nustatomas nominalo atvejis“. Tarp išnašų 704 psl. randame teiginį: „Senosios bažnytinės slavų kalbos žemesnieji skaitvardžiai mažėja, aukštesnieji skaičiai nesumažėja“. Nesuprantu, kodėl autoriai rašo, kad aukštesnieji skaitvardžiai yra nenukrypstantys. Diels (1932: 218) pateikia pavyzdį s» desetijo (INSTR. SG.) tysošt» (GEN. PL.) „su dešimčia tūkstančių“, kuriame žodis „tūkstantis“ gimtosios daugiskaitos pavidalu yra valdomas žodžio „dešimt- “, kuris savo ruožtu yra prieveiksmio sz reikalaujamame instrumentiniame laipsnyje. Diels taip pat pateikia pavyzdį s» dovēma desetuma tysoštama ‘su dviem tūkstančiais’, kuriame visi skaitvardžiai yra instrumentiniame dviskaitoje, kurią valdo prieveiksmis sz. Vieninteliu didesniu senosios bažnytinės slavų kalbos skaitvardžiu galėtų būti laikoma tema, kuri didžiąja dalimi verčia uvptag ir žymi neapibrėžtą ypač didelį skaičių. Šis straipsnis yra apie istorinį asmenį, rašytoją (g. 546 m.). Vienas yra paliktas įdomu, kaip bažnyčios tėvai galėjo reaguoti į gigabaitų. Autoriai nustatė, kad (p. 704) *...didelė dalis Europos lanksčių SVO kalbų randama CB zonoje. Tarp jų yra slavų, baltų, suomių, taip pat šiaurės ir rytų (bent jau Inari) samių“. Tada autoriai pateikia lentelę pavadinimu: „Nuo SOV iki SVO Europoje“ (p. 705). Tai tęsiasi nuo SOV (hetitų, nenecų) iki labai lankstaus SOV (lotynų, senovės graikų) iki SOV/SVO (vengrų) iki labai lankstaus SVO (rusų, lietuvių, komių, vepų ir kt.) iki lankstaus SVO (suomių, estų) iki V2 (švedų, vokiečių) iki SVO (anglų). (Hetitų kalba, žinoma, nors ir indoeuropietiškos kilmės, yra Anatolijos kalba, kuria kažkada tikriausiai buvo kalbama Anatolijoje, bent jau ten buvo rasta dauguma tekstų.) Vis dėlto lentelė yra įdomi klasifikuojant žodžių tvarkos tipus, dažniausiai sutinkamus Europoje. Autoriai toliau rašo: *...Baltų ir suomių kalbos, atrodo, yra vienintelės VO kalbų šeimos Europoje, kuriose visi daiktavardžių modifikatoriai, išskyrus santykinius sakinius ir prielinksnius, eina prieš galvą“ (p. 707). Atrodo, kad autoriai ginčija Vasiliauskienės teiginį, kad lietuvių kalboje iš pradžių buvo tam tikra žodžių tvarkos laisvė daiktavardžių frazėje. Rašoma: * Vasiliauskienės statistika yra problemiška ploto palyginimo tikslais, nes nežinome, kiek procentų padengtų giminių is by in (pseudo-) partitive funkcijos, tokios kaip as ‘a „Obuolių of svaras“ (jie visada seka savo galvas)“ (p. 708). 150 | RECENZIJOS Vasiliauskienė vis dėlto atsako (asmeninis pranešimas), kad Sirvydo Punktai sakymu pirmoje dalyje rasta 16 partityvų. Iš jų 13 (81,3 proc.) buvo NG, trys (18,7 proc.) – GN ir apskritai punktai sakymu 81 proc. giminių daiktavardžių vartojami postpoziciniu būdu (iš viso rasta ir ištirta 1291 seka su giminiais). A. Baranovskio surinktuose rytų lietuvių tarmių tekstuose ištirti 62 pavyzdžiai su partityvu, iš kurių 44 buvo NG (71 %) ir 18 buvo GN (29 96). Vasiliauskienė toliau rašo, kad ką tik baigė rinkti medžiagą iš pirmųjų trijų „Aušros“ (pirmojo lietuviško žurnalo, 1883 m.) numerių, kur iš kelių šimtų sekų su giminės forma ji sutiko tik 13 su partityvine prasme, iš kurių devyni buvo NG ir keturi GN. Daugumoje XVI-XIX a. tekstų susiduriame su postpozicijos dominavimu. Šiuolaikinė GN taisyklė yra daug griežtesnė nei santykinai laisva ankstyvųjų tekstų žodžių tvarka. Taip pat reikėtų pabrėžti, kad sekose su partityvu buvo kur kas didesnė išdėstymo laisvė nei šiuolaikinėje lietuvių kalboje, kur vyrauja NG tvarka. Apibendrinant galima pasakyti, kad atskirų autorių straipsniai yra gerai parašyti ir įdomūs (nors galbūt ne visada „jaudinantys“, bent jau pagal amerikietišką šio būdvardžio interpretaciją- ). Tarp gana dažnų spausdinimo klaidų yra New Mexvico (p. ii) > New Mexico, Winfried Lehmann (p. I[index]-4) > Winfred Lehmann, Allan Timberlake (p. I[index]-7) > Alan Timberlake ir kt. Nors redaktoriai ir autoriai galėjo padaryti geresnį korektūros darbą ir skirti daugiau dėmesio detalėms, šie tomai pateikia daug naujų idėjų ir dažnai reorganizuoja gerai žinomus faktus. Reikėtų pasveikinti redaktorius, kad jie sukūrė novatoriškus tomus, skirtus tiek Baltijos regiono kalbų, tiek tipologinės lingvistikos tyrimams. ABBREVIATIONS LKŽ -Lietuvių kalbos žodynas 1-20, red. J. BALČIKONIS, J. KRUOPAS, K. ULVYDAS, V. VITKAUSKAS, NT 1972: Biblijos draugijos Naujosios Testamento vertimas: Naujasis Testamentas, Vilnius, 1972. 1941-2002. SRJA —Slovar’ russkogo jazyka IV, red. S. G. BARXUDAROV et al., Moscow: Gosudarstvennoe izdatel'stvo inostrannyx i nacional’nyx slovarej, 1961. SJAST —Slovnik jazyka staroslovénského, ed. by ZOE HAUPTOVĀ et al., fasc. 44, Prague: Academia, Nakladatelstvi Československé akademie věd, 1992. Webster's Third New International Dictionary, redagavo Philip Babcock Gove ir kt., Springfildas, Masačusetsas: G. & C. Merriam Company, 1966. LITERATŪRA BALDI, P. 2002: Iš kur atsirado lotyniškas habeo? In: Cavoto, F, ed., Festschrift for Alexis Manaster-Ramer, Miunchenas: Lincom Europa, 23-32. BALDI, P, CUZZOLIN, P, to appear: Etymological, geographical and typological dimensions of “have” verbs in Indo-European languages. 1980 m. – Jonas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ žaidėjas. BRUGMANN, K., DELBRŪCK, B. 1911: Indoeuropiečių kalbų lyginamosios gramatikos pagrindai. T.XII: Vaislapėlis-- Žvorūnė, 112 psl. 2-asis leidimas, Strasbūras: Karl J. Trübner. 1964 m. – Vytautas Balčiūnas, lietuvių kalbininkas, kalbotyros mokslų daktaras (g. 1914 m.). (Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Uralica et Altaica Upsaliensia.) 1932 m. Diels, P.: Senoji bažnytinė slavų gramatika, Vol. Vikiteka Carl Winter. GIRDENIS, A., PABRĒŽA, J. 1978: Nauji šlekiavimo stebējimai Žagarčs apylinkčse. T.XII: Vaislapėlis-- Žvorūnė, 127-129 psl. 151 GOLAB, Z. 1975: Žodžių predikatų endocentriškumas ir endocentrizavimas: iliustruotas lotynų ir slavų kalbų medžiaga. Lietuvių kalbos vadovėlis, 1-5 klasei. GoopwiN, W. W., GULICK, C. B. 1958: Greek grammar, Waltham, Mass., Toronto, London: Blaisdell and Co. HAUDRY, J. 1977: L 'emploi des cas en vēdigue, Lyon: Editions LHermēs. Vilnius, 1928 m., 4 psl. Dvigubas, sudėtis, veiksmažodis, Heidelbergas: Carl Winter. HOFFNER, H. A. 1997: The laws of the Hettites: A critical edition, Leiden, New York, Cologne: Brill. 1972 m. – J. B. Hofmann, vokiečių kalbininkas, lotynų kalbos tyrinėtojas (g. 1892 m.). HOLVOET, A. 1993: Apie nominatyvinį objektą latvių kalboje, ypač atsižvelgiant į debityvą. Lingvistika Baltica 2, 151-161. HOLVOET, A. 2001: Dar kartą apie agento giminį. Baltijos kelias, 35-38. 1898 m. – Juozas Baltrušaitis, lietuvių rašytojas. In: Geiger, W., Kuhn, E., red. 1985 m. – „Lietuvių kalbos žodynas- “, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1985, t. 1, pp. 191–192. Vilnius, 1972 m., 200 psl. „Lietuvių kalbos gramatika“. In Benkd, L., Samu, I., eds., The Hungarian Language, The Hague and Paris: Mouton and Co, 85-170. 1955 m. – Karlas Winteris, vokiečių filologas, etnologas, etnologijos mokslų daktaras (g. 1905 m.). KRuoPas, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos vystymosi tyrinėjimas. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 21-30; reprinted as pp. 407-416 in Rinktiniai raštai, compiled by S. Keinys, K. Morkūnas and A. Sabaliauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998. 1960 m. – J. Kubilius, lietuvių kalbininkas. Vilnius, 1990 m. Ozo ežeras. Mažeikiai, Šv. 1972 m. – Vytautas Žukauskas, lietuvių kalbos ir literatūros mokslų daktaras, profesorius (g. 1924 m.). Martinas, Antanas. 1951: Apie kai kuriuos slavų ir arijų refleksus IE s. Žodis 7, 91-95. MAŽIULIS, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (deklinacija), Vilnius: Mintis. 1964 m. – A. Meillet, prancūzų kalbininkas, indoeuropiečių kalbų lyginamosios kalbotyros pradininkas (g. 1894 m.). (1937 m. išleista knyga) PETIT, D. 2001: Pronoms neutres et rēgle SVO en vieux prussien. Įstaigos kodas 1900317188. 1909 m. – Karlas Winteris, vokiečių rašytojas (m. 1996 m.). RUBSYS, A., transl. 1998: Senasis ir Naujasis Testamentas. Šventasis Raštas, Vilnius: Katalikų pasaulis. Vilnius, 1966 m., pp. 106. „Sąrašas:- Vilniaus miesto seniūnaičiai“. 1995 m. SCHMALSTIEG, W. R.: A Student Guide to the Genitive of Agent in the Indo-Euro178-180. pean Languages, Vašingtonas, D.C.: Institute for the Study of Man. SCHMALSTIEG, W. R. 2000: Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, Lietuvių ir indoeuropiečių kalbų paralelės, 385-398. 2001 m. – V. R. SCHMALSTIEG, vokiečių kalbininkas, indoeuropiečių kalbų tyrėjas. Baltijos kelias, 2000, Nr. 23-24. SCHMALSTIEG, W. R. 2002a: Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių ir dalyvių genityvų žodynas. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, pp. 41-45. 2002 m. – Valdas Jurgis Žėpa, Lietuvos krepšininkas (g. 1970 m.). Baltų filologija 11 (1), 151-154. 1966 m. – Egidijus Gricius, lietuvių rašytojas. 2 tomas. Sintaksė ir sintaksinė stilistika. Išleido ir redagavo Albert Debrunner, Miunchenas: C. H. Beck. SHIELDS, K. 2001: Apie baltų ir slavų o-šakos giminės vienaskaitos priesagos *-ād kilmę. Baltistica 36, Sīms-WILLIAMS, N. 1998: Irano kalbos. In: Ramat, A., Ramat, P., red. 165-171. Indoeuropiečių kalbos, Londonas ir Niujorkas: Routledge, 125-153. 1919 m. – Karlas Winteris, vokiečių rašytojas, Biblijos kritikas. STURTEVANT, E. H. 1951: A comparative grammar of the Hetite language, New Haven and London: Yale University Press. TIMBERLAKE, A. 1974: Vardinis daiktavardis slavų, baltų ir vakarų suomių kalbose, Vilnius: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. (Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1972) A. Šleževičius. Šis straipsnis yra apie anglų kalbos sakinio struktūros istoriją. Niujorkas ir kt. : Holt, Rinehart and Winston, Inc. VASILIAUSKIENĒ, V. 1997: Daiktavardžio ir įvardžio genityvo vieta senojoje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 104—121. VASILIAUSKIENE, V. 1998: Atributiniy junginių modeliai Mikalojaus Daukšos Postilēje ir Antano Baranausko tarmiy tekstuose. Baltica 33 (2), 215–232. VASILIAUSKIENE, V. 2001: Atributinč frazė su derinamuoju komponentu Kiprijono Lukausko Pamoksluose. Acta Linguistica Lituanica 45, 151-178. VASILIAUSKIENĖ, V. 2003: Senosios lietuvių kalbos žodžių sudarymas. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, 126-128 psl. 1928 m. – Vytautas Žukauskas, lietuvių rašytojas, poetas, vertėjas. 1979 m. – A. J. Van Windekensas, olandų kalbininkas, kalbininkas, etnologas, kalbų tyrinėtojas. II, 1 dalis. Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius, Tarptautinis lietuvių kalbos institutas. Woodcock, E. C. 1959: A new Latin syntax, Kembridžas, Masačusetsas. : Harvardo universiteto leidykla. Žurys, V. 1969: Vadinamyjy nekaitomuyjy įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinéje 167-177. sistemoje. Baltistica 5 (2), William R. Schmalstieg Gauta 2003 10 28 814 Cornwall Road State College, Pa. 16803 el. paštas: [email protected]