Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 63 - 102 Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje ANTANAS SMETONA Vilniaus universitetas Kazimieras Kristupas Daukša's manuscript grammar, dating from the first half of the 19th century, is the earliest Lithuanian grammar written in Lithuanian. This makes it an important source for investigations into the history of grammar and grammatical terminology, and a testimony to the theoretical achievements of the science of language in Dauksa’s times. Among other pre-Schleiche- rian grammars of Lithuanian (and other languages) it stands out by its exhaustive and theoretically sound treatment of word formation, which is given more prominence than in earlier grammars. Compounding and derivation are already distinguished and dealt with in separate sections. Dauksa’s treatment of word formation can therefore be viewed as an autonomous part of the grammar, though its place in the grammatical system is not yet clearly defined. 1. ISTORINIS KONTEKSTAS 1.1. Mazosios Lietuvos gramatikos 1.1.1. Jau pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose greta žodžių kaitybos kalbama apie darybą. Danieliaus Kleino gramatikoje Grammatica Litvanica vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose yra darybos skyreliai: De nominis specie et figura (Apie vardo pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 64-69) ir De verbi specie et figura (Apie veiks- mažodžio pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 129-131). Darybos sisteminimo nėra, tik paminimi pavieniai priesaginės darybos atvejai, vienas kitas priešdėlinis. Ten paaiškinama, kad vardažodžiai esti pirminiai ir išvestiniai, kad jie daromi iš varda- žodžių ir iš kitų kalbos dalių. Iš vardažodžių daromos keturios išvestinių vardažo- džių rūšys: savybiniai — tėvainis (: tėvas), namiškis (: namai), miesčionis (: miestas), laukininkas (: laukas), karaliaučionis (: Karaliaučius); tėvavardžiai — Adomaitis (: Adomas), klebonaitis (: klebonas); mažybiniai — ponelis (: ponas), žmogutis (: žmo- gus), silpnokas (: silpnas); išvardžiai — geležinis (: geležis), teisybė (: teisus), grožybė, gražumas (: gražus). Iš kitų kalbos dalių irgi pasidaroma vardažodžių — tai galūnės -a ir priesagos -imas vediniai iš veiksmažodžių: valdžia (: valdau)', pabaiga (: pa- baigiu); išguldymas, pamokinimas, sakymas. Kiek išsamiau aiškinami priesagos -imas variantai. Iš veiksmažodžių daromi ir būdvardžiai — šventas (: švenčiu), sveikas Lotynų kalbos gramatikų pavyzdžiu senosiose gramatikose pamatine forma laikomas esamojo laiko pirmasis asmuo. Pavyzdžių pateikimas šiame darbe kiek varijuoja, nes, siekiant išlaikyti autentiškumą, pamatiniai žodžiai nepateikiami ten, kur ir originale jų nebuvo. 64 | ANTANAS SMETONA (: sveikstu)*. Dar paminima daryba iš prieveiksmių — tolus (: toli), artimas (: arti). Veiksmažodžio darybos skyriaus struktūra irgi panaši, veiksmažodžiai yra pirminiai ir išvestiniai — klausinėju (: klausau)*. Jų yra trys rūšys: pradėtiniai (pradedu mirti — merdmi, pradedu pulti — puolinėju), dažniniai (siuntinéju, užpuolinėju, darbuliuoju, sa- kydavau, valgydavau)* ir mazybiniai (valginéju, vaikštinėju, klausinėju, mirinėju, girau- ju, girsnoju). Atkreiptinas dėmesys, kad Kleinas priesdélinius veiksmažodžius kartais priskiria prie pirminių (pasenstu), kartais prie sudurtinių (suvadinu). Veiksmažodžių darybos skyriuje paminimi ir keturių tipu sudurtiniai veiksmažodžiai: daiktavar- dis + veiksmažodis (kargvedu, juokdarau), prieveiksmis + veiksmažodis (gerdarau), prielinksnis + veiksmažodis (prieimi, sugrįžtu) ir dalelytė + veiksmažodis (beesmi). Daugiau žodžių darybos skyrių nėra. Bet apie darybos dalykus kalbama ir kaitybos ar gramatinių formų darybos skyriuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau pirmojoje gramatikoje pastebėta funkcinė daryba. Dalyvių skyriuje (Klein 1653: 133) teigia- ma, kad kai kurie dalyviai virsta vardais esant tam tikroms sąlygoms: jungiant veiks- mažodį su neigiamąja dalelyte (Kleino pavadinta prieveiksmiu) (nemokytas, negirdė- tas), kai netenka laiko reikšmės (mylėtinas, plaktinas, mokytas) ir kai esą galima lyginti bei laipsniuoti (mokytas — mokyčiausias). Funkcinės darybos dalykai yra ir jnaginin- ko bei vietininko prieveiksmėjimas (pulkais, vardu, atviromis, tylomis, viduj). Prie žo- džių darybos Kleinas skiria ir aliatyvus bei iliatyvus, kurių nelaiko linksniais, o teigia, kad su tokiais baigmenimis daromi prieveiksmiai (manimp, namuosna, jūsump)“. Klei- no Kompendiume užsiminta apie mažybinių formų darybą ir nurodyta, kad daugiau apie tai galima pasiskaityti gramatikoje. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje pa- teikiami patys bendriausi dalykai. Bet ši gramatika pirmoji ir skirta praktikai bei parodyti, kad ir „barbarų kalba“ ne tokia prasta, kaip daugelio buvo manyta (žr. Klein 1653: 14-15). 1.1.2. Sapūno ir Šulco gramatikoje Compendium grammaticae lithvanicae apie Zo- džių darybą taip pat kalbama vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose. Yra skyre- liai apie pavidalą ir figūrą — Figura 4 Species (vertėjas K. Eigminas species verčia rūšimi) (Schultz 1997: 18). Šioje gramatikoje minimi tokie patys darybos tipai — savybiniai (tėvainis, miesčionis, laukininkas), tėvavardiniai (Adomaitis, Jokubaitis), mažybiniai (ponelis, vaikelis, žmogutis, lietutis, dukteraitė) (Schultz 1997: 18—20). Kal- bama apie vardažodžių darybą iš vardažodžių (geležinis, kūniškas, teisybė, viežlibu- mas, patogumas), atskirai paminimi priesagos -imas vediniai ir vediniai iš kitų kal- bos dalių. Taip pat paminimi dalyviai, virtę vardažodžiais (mokytas, pagirtas, priprastas, 2 Sis dviskiemenių būdvardžių darybinis siejimas su veiksmažodžiu svarbus net šiuolaikinėms gramati- koms (žr. Paulauskienė 1994: 181-182). Iš tikrųjų iš klausiu. Kleinas, kaip matyti iš pavyzdžių, neskyrė gramatinio iteratyvo su -davo (būtojo dažninio laiko) nuo darybinių iteratyvų. Kad senoviniai linksniai (kurie istoriškai ir nelabai seni — žr. Zinkevičius 1966: 200-202) Kleino laikais jau nebepriklausė linksnių paradigmai, rodo ir tai, kad jų postpozicinius elementus jis laikė prie- veiksmių, 0 ne linksnių darybos priemonėmis. Nors, kaip toliau matysime, Kazimieras Kristupas Daukša, būdamas rytų aukštaičių atstovas, iliatyvą dar įtraukė į linksnių paradigmą, 0 elementus -p, -pi jau laikė tam tikrais postpoziciniais priešdėlių variantais. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 65 išganytas, turįs, regįs, tikįs) (Schultz 1997: 22). Apie sudėtinius žodžius (t. y. sudėti- nius ir priešdėlinius) tik pasakoma, kad jų yra didelė įvairovė, kurioje lengva susi- gaudyti iš praktikos (Schultz 1997: 23). Veiksmažodžių daryba taip pat nedaug tesi- skiria nuo Kleino gramatikos. Tik čia jau nustatomos keturios išvestinių veiksmažodžių rūšys (Schultz 1997: 41): dažniniai (puolinėju, siuntinėju), mažybi- niai (pataikauju, vaikštinėju, girsnoju, garbinoju), leidžiamieji (juokinu, puldinu) ir intranzityviniai (myliuos, rašydinuos, be myliu, besi myliuos). Sudurtiniai veiksmažo- džiai aptarti kiek išsamiau (Schultz 1997: 42): daromi veiksmažodžius jungiant su vardažodžiais (karavedu, juokdarau, dalytėju)*, su prieveiksmiais (gierdarau, ganda- rau), su prielinksniais (prieimi, ateimi) ir su dalelytėmis (be eimi, be esmi). Dalyvio skyriuje minimas dalyvio virtimas vardazodziu (Schultz 1997: 63-64) taip pat, kaip ir Kleino gramatikoje. Gramatikoje Sapūnas atskyrė būtąjį dažninį laiką nuo žodžių darybos ir pirmasis lietuvių kalbos gramatikos istorijoje jį įtraukė į laikų sistemą kaip antrąjį perfektą. Tik šią laiko forma daręs ne iš bendraties, o iš pirmojo perfekto, todėl nustatė dvi būtojo dažninio laiko priesagas: -davo (dirbdavo) ir -ydavo (sakydavo). Bendrati, kaip ir Kleinas, jis laikė išvestine forma (atskira nuosaka), tad jam neužteko vienos priesagos -davo išvestinei formai iš pirmojo perfekto daryti. Be to, pritrūko ir nuo- seklumo: juk bendratis turi tris balsius prieš -ti: -é-, -y-, -0-, tad ir Sapūnas, siekda- mas būti nuoseklus, turėjo skirti ne dvi, o keturias būtojo dažninio laiko formas: -davo, -ydavo, -ėdavo ir -odavo. Vis dėlto būtojo dažninio laiko atskyrimas nuo žodžių darybos yra svarbus teorinis pastebėjimas, atradimas, įsitvirtinęs daugelyje lietuvių gramatikų ir išlikęs dabarti- nėse tiek praktinėse, tiek ir mokslinėse gramatikose. 1.1.3. Daug išsamiau apie žodžių darybą rašoma Povilo Fridricho Ruigio (Paul Fried- rich Ruhig) Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick. Kleino gramatikos vėles- niems autoriams turėjo įtakos net iki Augusto Šleicherio (Schleicher), tačiau gali bū- ti, kad didesnį dėmesį darybai galėjo lemti ir vokiečių gramatikos. Iš pradžių be jokios sistemos prie kai kurių kalbos dalių aprašų paminimi atskiri darybos atvejai, ypač sudūrimo. Tačiau visas skyrius skiriamas vediniams (3 paragrafai). Jo minima nomi- na derivata — denominativa: kantrumas (: kantrybė), puodžius (: puodas), girtuoklis (: girtas), geležinis (: geležis); gentilia: pavyzdžiai stebėtinai panašūs į Ostermejerio (žr. kitą paragrafą); patronimica: Jokubaitis, Karalūnas; deminutiva: brolužis, broliukas, brolytis ir t. t. — Čia ne visai aiškiai pridedami tokie vediniai: silpnokas, graudenimas, prašimas, atpirktojis, pridėtojis, daugumas, tarpininkas, priešininkas, pirmonis; ir verba derivata — laupsinu (: laupsė), garbinu (: garbė), pasinaudoju (: nauda), attolinti (: to- li), skirti (: skiru). Be abejo, visuose šiuose pavyzdžiuose yra daug netikslumų ir tikrų- jų darybinių santykių nesuvokimo. 1.1.4. Bene išsamiausiai žodžių daryba aprašoma Gotfrido Ostermejerio (Gott- fried Ostermeyer) Neue littauische Grammatik. Darybai skirta net 12 paragrafų. Aiš- 5 Nors abiejose gramatikose ir skiriami sudurtiniai veiksmažodžiai, tačiau tokių veiksmažodžių dabar nėra. LKZ,, 96 įrašytas gandaryti, tačiau pavyzdžiai pateikti iš senųjų bažnytinių knygų ir Antano Bara- nausko raštų, o karą vedu tai jau ir tais laikais tikriausiai buvo du žodžiai. 66 | ANTANAS SMETONA kiai atskirti du darybos būdai — vedinių darymas ir sudūrimas. Vediniai jau aprašomi gana nuosekliai. Pirmiausia išvardijamos daiktavardžio priesagos (-astis, -estis, -ybe, -yčia, -ystė, -immas, -ummas, -inkas, -inne, -innis, -yne, -ykle, -ikas, -ėjas, -ėjis, -ėje, -ėna, -ojis, -oje, -onas, -onis, -one, -aikštis, -iškis, -iške, -alas, -alus, -unas, -uwas, -uwe, -gys, -lys, -wys, -orus, -žys, -ba, -džia, -kla, -we), paskui su pavyzdžiais paaiškinama, iš kokių kalbos dalių daromi daiktavardžiai: iš daiktavardžių — knygininks (: knyga), iš būdvardžių — plotis (: platus), iš įvardžių — saviškė (: saves),’ iš veiksmažodžių — val- džia (: valdau), vagis (: vagiu), šėriks (: šėriau) — yra pateikta darinių iš esamojo, būtojo ir būsimojo laiko bei bendraties; prieveiksmių — daugumas (: daug), prie- linksnių — tarpas (: tarp). Visai taip pat aprašomas būdvardis — išvardijamos būd- vardžio priesagos ir pateikiama būdvardžių darybos iš daiktavardžio, būdvardžio, įvardžio, veiksmažodžio, dalyvio, prieveiksmio, prielinksnio pavyzdžių. Veiksmažo- džių priesagų Ostermejeris nevardija, tačiau vėl pateikia darybos pavyzdžių iš daik- tavardžių, būdvardžių, skaitvardžių (suvienyt), įvardžių, veiksmažodžių, prieveiks- mių, prielinksnių, ištiktukų. Toliau kiek nusižengiama logikai ir skiriami dar keli pavieniai darybos atvejai: vardažodžių deminutyvai, patronimai (Adomaitis — Ado- mo sūnus), toliau gentivardžiai (lietuvininks, vokėtis, tilžėnas, karaliaučionis, isrutiš- kis, klaipėdiškis, darkiemujis). Asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją (arba kilmės) vietovę pakartojami tokie pat, kaip ir Ruigio gramatikoje, kai kurie kartojasi dar iš Kleino gramatikos. Kitas, mažesnis, skyrius — apie kompoziciją. Čia dūriniai su- klasifikuoti pagal antrąjį komponentą kaip ir dabartinėse gramatikose, jaučiama, kad pirmasis apibrėžia, nusako antrąjį: daiktavardis + daiktavardis, būdvardis + daiktavardis, įvardis + daiktavardis, prieveiksmis + daiktavardis (pussiaužie- mis, pussiauamžis, neganda, negalė, nežinė), prielinksnis + daiktavardis (posunis, įsu- nis, patevis, bedugnis, patvoris, pavasaris, priangis), prieveiksmis + būdvardis (ne- gyws, nelab's)*. 1.2. Didžiosios Lietuvos gramatikos 1.2.1. Didžiojoje Lietuvoje rašomose ir leidžiamose gramatikose žodžių darybai ski- riama daug mažiau dėmesio. Vienoje iš svarbesnių gramatikų Universitas Lingvarum Litvaniae (1737) apie darybą visai nieko nerašoma (minima tik formų daryba — laips- nių, būdvardžio giminių, laikų ir pan.). Matyt, šiai gramatikai jokios įtakos neturėjo Mažosios Lietuvos darbai, žr. Sabaliauskas (1979: 21), kurių autorius, reikia manyti, yra labiau paveikusios vokiečių gramatikų tendencijos. Būtent vokiečių gramatikų įtaka Mažosios Lietuvos autoriams galima paaiškinti ir tokį skirtingą požiūrį į žodžių darybos dalykus. 1.2.2. Didžiojoje Lietuvoje XVIII amžiuje daugiau gramatikų nebuvo išleista, todėl toliau aptariamos gramatikos yra Daukšos amžininkų. Deja, jose žodžių darybai ski- riama ne ką daugiau vietos negu pirmtakų. Lenkiškai parašytoje Juozo Čiuldos Krot- kie pomysty o prawidtach grammatycznych jezyka žmudzkiego apie žodžių darybą para- Ą Iš tiesų padaryta iš savas, o savas greta savo padarytas iš savęs. š Matyt, prieveiksmiu vadinama dalelytė ne. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 67 Syta visiškai nedaug. AiSkinantis vardažodžio semantika tėra pateikiami mazybiniy daiktavardžių lizdai (Čiulda 1993: 133). Kad darybos suvokimo čia nėra, rodo mažy- binių daiktavardžių sugretinimas su stilistiškai neigiamai konotuotais daiktavardžiais, kurie darybiškai gali būti ir neskaidūs (lenk. O imionach zgrubiatych i zdrobniatych), t. y. skirstoma pagal semantinius atspalvius. Toliau apie darybą prabylama tik sintak- sės (lenk. O Sktadni) skyriuje: žodžių sudūrimas, priešdėlių pridėjimas (irgi suvokia- mas kaip sudūrimas) bei priesagų pridėjimas sugretinamas su sintaksiniu žodžių jun- gimu ir derinimu. Sudurtinio vardažodžio pamatas — sintaksinė konstrukcija — gal ir pateisina tokį požiūrį, tačiau čia žodžių daryba nėra suvokiama kaip gana savarankis- kas gramatikos reiškinys. Šiame požiūryje greičiau galima įžvelgti moderniosios funk- cinės gramatikos užuomazgų, nes aiškinami tokie dalykai: laiką reiškiame galininku ir vietininku, iš tam tikros medžiagos padarytą daiktą apibūdiname priesagos -inis vediniais, visumai reikšti turime priesagą -ystė. Juk net priešdėlinių veiksmažodžių skyriaus pavadinimu pabrėžiama ne daryba, o funkcija — o slowach dokonanych “apie įvykio veikslo veiksmažodžius' (Čiulda 1993: 191-197) — per funkciją aiškinamas priešdėlinių veiksmažodžių susidarymas. Nors ir atsidūrusi sintaksės skyriuje, žodžių daryba bene geriausiai aptariama dvie- juose skyreliuose: „Apie vienų paprastųjų daiktavardžių padarymą iš kitų“ ir „Apie sudurtinius žodžius“ (lenk. O formowaniu się rzeczownikow prostych jednych od dru- gich; O wyrazach ztožonych) (Ciulda 1993: 191-193). Čia pateikiami ir trumpai api- būdinami bei suklasifikuojami tokie pavyzdžiai: 1) baltumas, aukštybė; 2) karalystė; 3) eglynas (prie jo prijungti ir kuopiniai daiktavardžiai banda, būrys, krūva, nors pir- mieji du nėra vediniai); 4) audimas; antrajame skyrelyje — 1) pusgalvis, juodbėris, balt- nugaris; 2) užtrobis, pasaulis, prieklėtis; 3) juokdarys, kaminšluostys, sandara, uždarbis; 4) girpelnys, niekdžiugys; 5) šunbajoris, puspiemenis, pusšunis. Pavyzdžiai rodo, kad vie- no klasifikavimo pagrindo ir apskritai sisteminio žodžių darybos pateikimo gerokai stinga. Ir vis dėlto šiuos skyrelius jau galima laikyti darybos mokslo apmatais. 1.2.3. Kita to meto gramatika — irgi lenkiškai parašyta Kaliksto Kasakauskio (Kalixt Kossakowski) Grammatyka języka žmudzkiego... Ši gramatika buvo išleista 1832 m., todėl tikriausiai ir Čiuldos, ir Daukšos galėjo būti skaityta. Žodžių darybos iš esmės šioje gramatikoje nėra, tik keliose vietose paminėti kai kurie atskiri darybos dalykai, bet jie pateikti padrikai ir nereikšmingai. Pavyzdžiui, apie darybą užsimenama prie- veiksmių skyrelyje, kur paaiškinama, kad iš būdvardžių daromi prieveiksmiai — giarai (: giaras), didiey (: didis), gražiey (: gražus), o iš jų prieveiksmių laipsniai — giariaus (: giarai), gražiaus (: graZiey), gražiausiey (: gražiaus). Truputį toliau skiriama dar vie- na prieveiksmių darybos grupelė, kur teigiama, kad prieveiksmiai daromi iš daikta- vardžių (o juk iš tikrųjų jie padaryti iš daiktavardinių būdvardžių) — kalbiškai (: kal- ba), bitiškai (: bitė), poniškai (: ponas); kalbingai, poningai, akmeniškai, akmeningai (Kasakauskis 1832: 13-14). Būdvardžių laipsniavimo skyriuje trumpai paaiškinta, kaip daromos įvardžiuotinės formos (Kasakauskis 1832: 57-58), o vardažodžio ir veiksmažodžio klasifikavimo skyriuose nustatytos tokios jų rūšys: žodiey nesudiety — dedu, raszau (Kasakauskis 1832: 27), sudiety — sudedu, iraszau (Kasakauskis 1832: 28), sudietiny — draugmokitinis, medutekans; pirmutiny — tiews, dirwa; iszeywy — tiewiszkas, dirwinis (Kasakauskis 1832: 15). 68 | ANTANAS SMETONA 1.2.4. Dar viena XIX a. pirmosios pusės nežinomo autoriaus rankraštinė gramatika X. D. K. P. S. Prawidta Ięzyka Litewskiego Czyli Grammatyka Litewska. Joje pamini- ma tik veiksmažodžio priešdėlinė daryba kartu su formų paradigmomis. Nuo išsa- maus darybos (ir kitų kalbos dalykų) aprašo atsiribota sąmoningai. Gramatikos au- torius teigia: ,,..nematau reikalo plėsti šią knygelę tomis mažiau reikalingomis tai- syklėmis; juk tyrinėjančiam šios mirusios (ar apleistos) kalbos literatūrą gausiai iškyla beribiai kalbos turtai ir grožis, plėtojasi ir daugumos žodžių, ypatingiau veikian- čių protą, poveikis ir sangrąža; imkime pavyzdžiui žodį bijau, bijausi: gądaw, gądaws, Jssygadaw, pargadaw, nusygądaw, parsegądaw, parsegądynaw...“ (X. D. K. P. S. 2002: 314). 2. DARYBOS PATEIKIMO DAUKŠOS GRAMATIKOJE BENDROJI APŽVALGA 2.1. Daukšos gramatikoje (toliau — DG) yra keturi specialiai žodžių darybai skirti skyriai: 1) Apie vienos kalbos dalies darymą iš kitų (Apie tajsimy vienos dal'os kalbos iš kitu,„,„-— rašoma apie priesaginę darybą (DG 209-211); 2) Apie sudėtinius žodžius (Apie iSrejSk’us sudetin'us, „,,„) — rašoma apie dūrinius ir priešdėlinius žodžius (DG 212-214); 3) Apie prielinksnį ir priešdėlį (Apie prievardi „) — rašoma apie prieš- dėlinę darybą (DG 131-135); 4) Apie prieveiksmių darymą iš būdvardžių ir dalyvių ir apie jy laipsniavimą (Apie tajsimų priežod“ u iš pripultiniku ir vardžod“'u ir apie ju žiengs- n'avimų ,,„,,,) — rašoma apie vieną prieveiksmių darybos modelį (su formantu -ai) (DG 174). 2.2. PRIESAGINĖS DARYBOS skyrius turi keturis poskyrius: 1) apie deminutyvų darybą (Apie tajsimy dajktiniku lapningu iš dajktininku abenu (paprastin'u) „„); 2) apie daik- tavardžių darybą (Apie tajsimy dajktiniku iš kitu dal’u kalbos, „,); 3) apie būdvardžių darybą (Apie tajsimu pripultiniku iš kitu dal'u kalbos. .); 4) apie veiksmažodžių dary- ba (Apie tajsimu žod“'u iš kitu dal'u kalbos,,,„). Deminutyvų darybos skyrius bene išsamiausias, jie klasifikuojami, trumpai apta- riama daryba. Tačiau tarp deminutyvų daiktavardžių įsiterpia ir viena grupelė būd- vardžių su mažybinėmis priesagomis. Tai visiškai suprantama, nes senosiose grama- tikose daiktavardis ir būdvardis dažnai apimami viena vardo sąvoka. Iš tiesų mažybinių daiktavardžių ir būdvardžių darybą sutapatinti galima tik formaliai. Ma- žybiniai būdvardžiai žymi tik silpnesnį ypatybės kiekį negu paprastieji (plg. gražus ir gražučiukas, gražutėlis), o malonumo semą įgyja tik pavartoti greta deminutyvinio daiktavardžio. Būdvardis visada derinamas su daiktavardžiu, tad iš tiesų deminuty- viniai būdvardžiai reiškia ne ypatybės, o daikto, turinčio tą ypatybę, mažumą ar ma- lonų santykį su juo. Kituose priesaginės darybos poskyriuose paprasčiausiai pateikiami atitinkamu kal- bos dalių darybos lizdų pavyzdžiai, suklasifikuoti pagal pamatines kalbos dalis. Reikš- mės aprašo nėra, pateikiami tik formalūs darybos pavyzdžiai. Priesaginės daiktavar- džio darybos skyriuje pastebimas vienas nenuoseklumas — vėl pakartojama deminutyvų daryba, kuri darybos iš kitų kalbos dalių skyriuje visiškai netinka, nes yra modifikaci- nė. Toks metodologijos nenuoseklumas neleido atskleisti išsamios darybos sistemos 210/19 ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 69 ir semantiniy ryšių tarp pamatinių žodžių ir darinių. Tačiau idėja pateikti darinius pagal darybos pamatą irgi pakankamai vertinga. Kad kalbama būtent apie priesaginę daiktavardžių darybą iš kitų kalbos dalių, galima suprasti tik iš pavyzdžių. 2.3. SUDURTINIAI ŽODŽIAI gramatikoje pateikti ne atskirame skyriuje, o pagal kalbos dalis ir vadinami ne sudurtiniais, o sudėtiniais (pagal lenk. zfožone). Gramatikoje yra trys poskyriai: 1) apie sudurtinius daiktavardžius (Apie dajktinikus sudetin'us 2) apie sudurtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin’us,,, |); 3) apie sudurtinius veiksmažodžius (Apie Zod“ us sudetin'us,,,„). Siuose poskyriuose ne tik pateikiama darybos pavyzdžių, bet ir paaiškinami kai kurie sudurtinių žodžių vartosenos dalykai bei nurodoma, kokiam kaitybos tipui priklauso dūrinys. Nevienodai išsamūs dūrinių aprašai: sudurtiniai daiktavardžiai aprašomi išsamiausiai, 0 veiksmažodžių pateikia- mi tik pavyzdžiai. Kaip ir kiti senųjų gramatikų autoriai, Daukša prie dūrinių priski- ria ir priešdėlinius žodžius, t. y. laikomasi nuostatos, kad priešdėlinis žodis yra su- durtas iš prielinksnio ir savarankiško žodžio. Tai nėra koks netikėtas ar neįprastas požiūris ir turi racionalų pagrindą, nes neabejotinai prielinksniai ir priešdėliai yra giminingi“. Todėl ir tam tikros prefiksacijos dalies sutapatinimas su kompozicija iš esmės yra priimtinas sinchroninei kalbotyrai, nes labai aišku, kad ir priešdėliniai daik- tavardžiai, ir dūriniai turi tą patį darybos formantą — galūnę (plg. prieš aušrą = prieš- aušris ir grėblio kotas = grėbliakotis). 2.4. Nepaisant to, kad priešdėliniai žodžiai laikomi dūriniais, vis dėlto galima teigti, kad apie PRIEŠDĖLINĘ DARYBĄ gramatikoje kalbama ir atskirai. Prielinksniui skirtame skyriuje Apie prievardi .,, autorius viena kalbos dalimi laiko prielinksnius ir iš jų kilusius priešdėlius, todėl čia mini ir priešdėlinę darybą. Tai lėmė gramatikos auto- riaus teorinės pažiūros į kalbos dalis: laikomasi dar antikinės tradicijos, kur prie- linksnis ir priešdėlis vadinamas vienu vardu todėl, kad jie giminingi ir dažnai prie- linksnis (ypač vardažodžių) įeina į žodžio sudėtį, pvz., po stalu — pastalė. Autoriaus buvo jaučiama, kad čia tas pat. Pagaliau ir veiksmažodžių priešdėlių atitikmenys yra prielinksniai, plg. išeiti iš..., įeiti į.... Natūraliai buvo suprantama, kad priešdėlis ir prie- linksnis — tas pats elementas, tik vienas laisvas, o kitas virtęs sudėtine žodžio dalimi. Tačiau toks gramatikos autoriaus požiūris į priešdėlio ir prielinksnio esmę gramati- koje palieka daug prieštaravimų: priešdėlis rašomas kartu su žodžiu, vadinasi, kalbos dalimi laikomas ne tik žodis, bet ir žodžio dalis; priešdėliniai žodžiai laikomi dūri- niais, bet juk įprastųjų dūrinių kuris nors vienas elementas neturėtų būti laikomas atskiru žodžiu, atskira kalbos dalimi; jei su prielinksniais sutapatinami iš jų kilę prieš- dėliai, turėtų būti koks nors paaiškinimas ir tų priešdėlių, kurie neturi prielinksninių atitikmenų. Ypač sunku suprasti, kodėl postpoziciniai elementai -p, -pi taip pat laiko- mi prielinksniais, nors ir galima istorinėje gramatikoje sujungti prepozicinius ir post- pozicinius elementus į vieną nesavarankiškų, linkusių suaugti su savarankišku žo- 2122) Urbutis (1978: 284) teigia, kad priešdėlinė daryba istorinėje kalbotyroje kartais laikoma kompozicijos rūšimi. Būtent taip yra ir Daukšos, ir daugelyje iki jo rašytų gramatikų, kur tik minimi sudurtiniai žodžiai. Netgi šiais laikais veiksmažodžių priešdėliai klasifikuojami į prielinksninius ir dalelyčių kilmės priešdėlius (be-, te-, nebe-, tebe-), o kad daiktavardžių priešdėliai yra aiškūs prielinksniai, rašo daugelis tyrinėtojų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Priešdėlinius daiktavardžius sudurtiniais žodžiais siūlo laikyti ir Paulauskie- nė (1994: 64). 70 | ANTANAS SMETONA džiu, elementų klasę. Šiame DG skyriuje surašyti prielinksniai, paaiškinta, kokie jie būna pagal valdomą linksnį (prirašytas nepilnas lapas iš penkių, skirtų šiai kalbos daliai: DG 131-135), o visa kita skirta priešdėliams. Todėl šį skyrių ir galima laikyti priešdėlinės darybos skyriumi su įžanga apie priešdėlių kilmę. Taigi minčių apie priešdėlinę darybą galima rasti prielinksnio skyriuje, kur prie- linksniai, priešdėliai ir vietininkų enklitikai (visi jie, gramatikos autoriaus terminu — prievardžiai) suskirstyti į tikruosius ir netikruosius, rašomus skyrium ir prilipėlius. Tais prilipėliais laikomi postpozicinių vietininkų baigmenys -p, -pi (tikrieji prievardžiai) ir priešdėliai (netikrieji prievardžiai). Tikriesiems prielinksniams dėmesio skirta ne- daug — paprasčiausiai suskirstoma pagal skirtingų linksnių valdymą. Gramatikos au- torius, nors ir sudėjęs į vieną skyrių prielinksnius ir priešdėlius, pabrėžia jų esminį skirtumą: prielinksniai, tapę žodžio dalimi, praranda savybę valdyti linksnį (prieva- rd aj prilipe)l'aj ne, tikriejie ne, valdo prietik'ajs, ,, ,,). Toliau pereinama prie priešdėlių (netikrųjų prievardžių prilipėlių) vartosenos ir darybos aiškinimo. Pirmiausia jie su- klasifikuojami pagal kilmę: pirma grupė — tokie pat kaip ir tikrieji, nes turi absoliu- čius atitikmenis prielinksnius: až, ažu, in, i, iš, nil, nu, po, pe,; prie, pro, su. „; antra grupė — padaryti iš tikrųjų prielinksnių, kitaip tariant, priešdėlių variantai: ap yr api — išejna iš apie; nu išejna iš ni; pa išejna iš po, par is peg; pra iš pro, pri is prie, sun iš SU 517397 trečia grupė — nepadaryti iš nieko ir vieni nieko nereiškia, t. y. dabar pasakytume, kad tai dalelyčių kilmės priešdėliai ir šiaip neturintys atitikmenų prielinksnių: at, ata, ato; už, uzu; be, tebe, nebe, <...> lienkisky prievardi do, kuri Lietuvnikas iškalba da, ... Paskui pateikiama didelė, tačiau niekaip nepavadinta priešdėlinės darybos, priešdėlių rašybos (ir vartosenos) aiškinimo dalis — tam skirta beveik keturi lapai (DG 132-135). Skyriuje Apie prievardj kalbama apie visas kalbos dalis, galinčias turėti priešdėlį: ir apie daiktavardžius, ir apie veiksmažodžius, ir apie būdvardžius. Gramatikoje aiški- nant darybą su vienais ar kitais priešdėliais daugeliu atvejų nurodoma, iš kokios kal- bos dalies daroma. Dėl tokio darybos pateikimo labai sunku atskirti, kas kokiai kal- bos daliai priklauso. Ši painiava verčia pasirinkti tokį tolesnio priešdėlinės darybos aprašo planą: pagrindinis priešdėlinės darybos aprašas bus pateikiamas priešdėlinių veiksmažodžių skyriuje (nes ir Daukša daugiausia kalba apie veiksmažodžius, ir ap- skritai šis darybos būdas būdingiausias veiksmažodžiams) (žr. 5.2.2), o priešdėlinių daiktavardžių (žr. 3.3.2) ir būdvardžių (žr. 4.3.2) darybos skyriuose tik paminimi toms kalbos dalims būdingi dalykai su nuorodomis į pagrindinį priešdėlinės darybos sky- rių (juoba kad šioje gramatikoje, kaip neseniai minėta, neatskirta dūryba nuo prieš- dėlinės darybos). 2.5. PRIEVEIKSMIŲ DARYBOS skyriaus pavadinimas Apie tajsimy priežod“ 'u iš pripulti- niku ir vardžod“'u ir apie ju žiengsn'avimų ., , rodo, kad laipsnių daryba čia dar neat- skirta nuo žodžių darybos. Daukša prieveiksmį laiko nekaitoma kalbos dalimi, o laips- niavima ne kaitybine, o darybine kategorija. Apskritai visos kalbos dalys suskirstytos į kaitomąsias ir nekaitomąsias ir pagal tai gramatikoje sudaryti du dideli skyriai: Apie nekaitomąsias kalbos dalis ir Apie kaitomąsias kalbos dalis; pirmasis tarp nekai- tomųjų kalbos dalių aprašomas prieveiksmis, o prieveiksmio darybos aprašas atsidu- ria kaitomųjų kalbos dalių skyriuje — galbūt todėl, kad pavadinime dar minimas ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 71 laipsniavimas. Prieveiksmiu darybos skyrelyje mėginama pateikti net keturis dary- bos atvejus, tačiau, įdėmiau juos patyrinėjus, paaiškėja, kad apie tikrąją prieveiksmių darybą yra tik vienas (su formantu -ai, žr. 6.1), o kitos trys pavyzdžių grupės: būdvar- džių daryba iš prieveiksmių (žr. 6.2), aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiks- mių daryba bei būdvardžio negimininė būsenos formos daryba. 2.6. Menkai DG aprašyta GALŪNINĖ ŽODŽIŲ DARYBA. Nepriešdėlinių galūnių vedinių struktūrą perkeliami į sudurtinių žodžių skyrius. Prie tikrosios galūninės darybos galima skirti gramatikos skyrelį, kuriame rašoma apie moteriškosios giminės asmen- vardžių ir tautovardžių darybą iš vyriškosios giminės, pvz., anglė (: anglas). Skyrelis pavadintas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties mo- tegriškos iš viriskos „ ,.). Jame iš tiesų daugiau parodoma kaityba giminėmis, o vienas kitas žodžių darybos dalykas bus aptartas daiktavardžio darybos skyriuje (žr. 3.4.1). 2.7. ŽODŽIŲ DARYBOS NUOTRUPŲ galima rasti ir kituose gramatikos skyriuose, t. y. ten, kur reikalauja dėstymo logika. Iš tų darybos nuotrupų pirmiausia reikėtų pami- nėti gana išsamų veiksmažodžio formų darybos aprašą asmenavimo paradigmų įžan- giniame skyrelyje (DG 176-181). Ten pateikiami trys veiksmažodžio formų darybos poskyriai pagal darybos pamatą — tris pagrindines veiksmažodžio formas. Tarp veiks- mažodžio formų patenka ir keli veiksmažodžių bei daiktavardžių priesagų vediniai. Taip yra todėl, kad senosiose gramatikose dar ne iki galo skiriama veiksmažodžio formų ir kai kurių priesagų vedinių daryba. Tai galima suprasti žinant, kaip regulia- riai, pavyzdžiui, iš veiksmažodžio daromi priesagos -imas (-ymas) vediniai. Toks da- rybos reguliarumas gramatikos autoriui, matyt, neleido kaip tik šio darybos atvejo nepaminėti ir fonetikos skyriaus poskyryje, kur išsamiai aiškinama balsio i rašyba (DG 118-119). Visi šių skyrių priesagų vediniai šiame darbe aptariami atitinkamose daiktavardžių ir veiksmažodžių priesaginės darybos dalyse. Taigi DG žodžių darybai apskritai skiriama daugiau dėmesio negu kitose Didžiojo- je Lietuvoje rašytose gramatikose. Kita vertus, didesnio dėmesio darybai vis dėlto nepakako atsiplėšti nuo pirmtakų darybos dalykų supratimo. 3. DAIKTAVARDŽIŲ DARYBA 3.1. Priesaginiai daiktavardžiai 3.1.1. VEDINIAMS IŠ DAIKTAVARDŽIŲ DG skiriama daugiausia dėmesio. Didžiausia ir išsamiausiai aprašyta tokių daiktavardžių darybos kategorija — DEMINUTYVAI (priesa- giniai mažybiniai daiktavardžiai). Tokia daiktavardžių priesaginės darybos aprašo pra- džia yra išlikusi ir iki šių dienų, nors deminutyvai stilistiškai konotuoti ir vartojami ne visuose stiliuose. Tai lemia du faktoriai: a) dažnas jų vartojimas šnekamojoje kal- boje ir b) potencinis darybos reguliarumas: iš kiekvieno daiktavardžio net su kelio- mis priesagomis galima pasidaryti deminutyvų (Ulvydas, red., 1965: 253-288). Deminutyvai DG suskirstyti į tris darybos tipus (ketvirtasis gramatikoje skiria- mas tipas yra būdvardžių darybos su mažybinėmis priesagomis ir aptariamas atitin- kamame būdvardžio darybos skyriuje, žr. 4.1.2): 72 | ANTANAS SMETONA 3.1.2. PIRMOJO DEMINUTYVŲ TIPO pateikiami tokie pavyzdžiai: darželis (: daržas), oželis (: ožis), arkle,lis (: arklis), sune,lis (: sunus), žmoge,lis (: žmogus), šune,lis (: Suva), dun- tellis (: duntis), galvejle, (: galva), dedeje, (: dede,), rikstele, (: rikste,), akele, (: akis), aveje, (: avis), avinelis (: avinas), Zilvitelis (: žilvitis), karalelis (: karal"us), akme,nelis (: akmut), mene,;selis (: meni), motinele, (: motina), geguzele, (: ge,guže,), Zibinkstele, (: Zibinkstis),, .. 1 šią grupę patenka dviejų priesagų variantų vediniai: -elis, -ėlis. Prie- sagų pasirinkimas susiejamas su skirtingu skiemenų skaičiumi pamatiniame žodyje. Teigiama, kad deminutyvai su priesaga -ėlis daromi iš žodžių, kurie turi daugiau kaip tris skiemenis (subalses,„„). Šis darybos būdas apibūdinamas išsamiai: įvardijamos pamatinių žodžių galūnės ir formos, iš kurių daroma: iš daiktavardžių vardininko, atmetant galūnes -as, -is, -us, -a, -ea, -is, O iš pamatinių Žodžių su galūnėmis -u0(-it), -va — iš kilmininko, atmetant galūnes -ies, -o. Taip atskiriami senojo priebalsinio ka- mieno vardazodziai, t. y. pasakoma, kad daiktavardžių mėnuo, akmuo, šuva priesagų vediniai daromi iš kilmininko, o ne iš vardininko. Pirmieji du daiktavardžiai priski- riami prie triskiemenių"". Į šį darybos tipą buvo įtrauktas ir pavyzdys davganora — davganorele,,,,,,, taciau jis išbrauktas motyvuojant, kad tai sudurtinis žodis. Daukša dar neskyrė tiesioginės ir tarpinės motyvacijos bei morfeminės analizės nuo darybinės, neįžvelgė, kad darybos pamatas gali būti ir paprastasis žodis, ir darinys (ir priesagos bei priešdėlio vedinys, ir dūrinys). Daukša iš pradžių aiškiai matė, kad daugnorėlė — mažybinis daiktavardis ir dėsningai jis turėtų būti padarytas iš daugnora, tačiau kamieno struktūroje buvo dvi šaknys, todėl daugnorėlę išbraukė iš deminutyvų sąrašo ir priskyrė prie sudurti- nių žodžių. Pati priesagų forma dėl rašybos ypatumų neišryškinta: galvele, — ge,guželę,. Raš- muo ¢, yra polifonetinis, t. y. rašomas ten, kur garsas, autoriaus nuomone, tarmėse varijuoja. Priesagos priebalsis / gramatikos autoriaus tikriausiai kietinamas, tačiau rašybos ypatumai to neatskleidžia, nes kietasis ? žymimas nesistemingai: ge,guželę,, Zibinkstete,. O gal paprasčiausiai nebuvo surasta kokio vieno žymėjimo, atspindinčio padėtį skirtingose tarmėse. Žodžio gale, ten, kur dabar bendrinėje kalboje yra é, sis- temingai rašoma raidė ¢,. Taip parašius, ė variantai po ! (ir kietojo, ir minkštojo) lieka nebeatpazistami. Tai tik patvirtina Z. Zinkevičiaus teiginį, kad po kietojo / balsis ė varijuoja (Zinkevičius 1966: 162-163), tačiau variantų kokybės patikrinti nėra gali- mybių. Taip pat negalima patikrinti ir priesagos -elė (originalas -ejJe,) abiejų balsių kokybės. Nors gramatikos autorius priesagų -elis ir -ėlis netapatino, gramatikos rašy- bos specifika kai kuriais atvejais skaitytojui neleidžia jų atskirti; kartais šios priesa- gos galėjo būti visiškai vienodos. 3.1.3. ANTRASIS IR TRECIASIS DEMINUTYVU TIPAI: avin'ukas, brol'ukas, šun'ukas, sun'u- kas, dunt®ukas, gajd 'ukas „„„; runkite, (: runka), dedite, (: dede,), karvite, (: karve,), avite, (: avis), duktite,, dukte,rite,, duk rite, (: dukte,), sesite,, sežčsegrite, (: sesū, SEU p00icr Šiuos tipus sujungti į vieną leido autoriaus paaiškinimas, kad iš vyriškosios giminės pamatinių žodžių, turinčių galūnes -as, -is, -U5,,,,,„daroma su priesaga -iukas, o turin- 10° Priebalsinio kamieno paradigma nėra atskirai įvardyta: pagal kilmininką sujungta su i- kamieno varda- žodžiais — taip, kaip dabar Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997). ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 73 čių galūnes -a, -¢, (-ea), -is, -1 (-U0)45549 — Su priesaga -yté. Ir iš pavyzdžių, ir iš galūnių matyti, kad šie tipai aiškiai atskirti pagal giminę, o jais pavadinami gyvi daiktai, tu- rintys motyvuotą giminę. Pateikiami tos pačios šaknies pamatiniai žodžiai — avinas ir avis — aviniukas ir avytė; arba kitame daiktavardžių darybos poskyryje — brol'ukas, brolite,,,,, Tai rodo, kad gramatikos autorius į darybos tipus žodžius skiria ne tik pagal darybos formantus, bet ir pagal semantinius giminės formų santykius. Nors abejotina, ar toks priesagų susiejimas su giminės diferenciniu požymiu atspindi rea- lią vartoseną, nes su ta pačia priesaga ir iš skirtingų giminių pamatinių žodžių iš tiesų gali būti daromi abiejų giminių deminutyvai, plg.: brolytis, brolytė. Tvirtinti, kad toks griežtas priesagų atskyrimas pagal giminę yra tarmės ypatybė, stinga duomenų. Nors autorius to nenurodo, tai gali būti ir vienas iš norminamųjų gramatikos faktų. Kalbėdamas apie pamatinių žodžių formas (vardininką ar kilmininką), vyriškosios giminės grupėje gramatikos autorius paaiškina priebalsinio kamieno darybos ypatu- mus ir šuniuką daro iš kilmininko. Tačiau moteriškosios giminės grupėje tokių smul- kių darybos paaiškinimų nėra, nors pateikiama daugiau daiktavardžių darybos iš prie- balsinio kamieno pavyzdžių: iš duktė ir sesuo — duktytė, dukterytė, dukrytė, seserytė, sesytė. Jokių paaiškinimų nepateikta, tačiau taip tikriausiai išsamiai perteikiama ir reali autoriaus tarmės, ir autoriui pažįstamų tarmių vartosena. Priesaga -ukas sistemingai rašoma su apostrofu -'ukas ir primygtinai pabrėžiama, kad balsis -u- esąs visada supriešakėjęs (Daukšos terminu — minkštas), o pamatinio žodžio kamiengalis visada minkštas. Dėl to, kaip autorius nurodo, priebalsiai d ir ¢, atsidūrę prieš supriešakėjusį u, neišvengiamai virstą minkštosiomis afrikatomis dž ir č: dančiukas, gaidžiukas. Apie neminkštinamą priebalsį prieš priesagą neužsimenama, nors tarmėse ir bendrinėje kalboje tariama labai įvairiai (Ambrazas, red., 1997: 91). 3.1.4. KITIEMS VEDINIŲ IŠ DAIKTAVARDŽIŲ DARYBOS MODELIAMS iliustruoti gramatikos autorius pasitelkia tėvo ir brolio lizdus: iš tevo — tevajnis, tevajniste,; tevikšt“'a, tevine,, teviske,; teve,lis, tevutis, tevuta arba tavta; is brol'o — brolenas, bralajt“'a, brol'ukas, bro- leis, brolite, broliste,, „Taigi prie kitų darybos tipų prišlieti ir deminutyvai. Šiedu darybos lizdai nekelia kokių didesnių neaiškumų. Brolio lizde esantys brolénas, bro- liukas, brolelis ir brolystė yra reguliarūs vediniai, kiek neįprastesni du moteriškosios giminės pavyzdžiai — brolaičia ir brolytė. Tai giminystės ryšių arba vestuvių veikėjų pavadinimai, nors į LKŽ pirmąjį tomą ir nepatekę. Neturint sakinių, galima tik spėti, kad jie yra tos pačios vertės kaip ir brolaitė (LKŽ, 1068). Brolaičia yra ė ir iū kamienų mišimo rytų aukštaičių tarmėse rezultatas, panašiai kaip Bronia, Teklia, eilia, špūlia, kandžia (Zinkevičius 1966: 226, 247) — priesaga -aitė virsta į -aičia. Kiek sudėtingesnis tėvo lizdas. Čia pavyzdžiai suskirstyti į tris grupes (atskirtas kabliataškiais): pirmoji — tėvainis ir jo vedinys abstraktas tėvainystė; antroji — tėvynė, jos vedinys tėvykščia ir tėviškė; trečioji — deminutyvai tévelis, tėvutis, tėvuta ir jo sino- nimas favta. Pastarieji du sinonimai sunkiausiai suvokiami. Gramatikoje dvigarsis au rašomas av — tavtin'aj,,. .., Vitavtas, . ... Tačiau tavta tapatinti su dabartine tauta neleidžia trys dalykai: pirma, priskyrimas prie deminutyvų; antra, sinonimiškumas su révuta; trečia, tauta iš tikrųjų ne vedinys iš tėvas (Fraenkel 1965: 1069). Pagaliau čia gali būti paprasčiausia rašybos klaida: ne tavta, o *tavuta — tevuta variantas. Patį tevuta greičiausiai galima tapatinti su fėvutis (LKZ,., 157). Beje, kai kurių tėvo vedi- 74 | ANTANAS SMETONA nių reikšmės paaiškintos vardažodžio kamieno klasifikacijos skyriuje: Tėvikšr“'a, Te- vine, Teviške, — (Ojczyzna), Tevajniste, (dziedzictwo), Tevajnis (dziedzic) .,,. Lenky— lietuvių kalbų žodyne (Vaitkevičiūtė 1994) ojczyzna išversta tėvynė, gimtinė ir psn. tė- viškė; dziedzictwo — paveldėjimas, paveldimas dvaras; dziedzic — įpėdinis, dvarininkas. Vadinasi, kai kuriuos vedinius semantiškai galima susieti su žodynuose jau užfiksuo- tais dariniais: tévajnysté — tėvonystė "paveldėjimas, paveldas'; tėvajnis — tėvonis “2. tėvo turto paveldėtojas, ipédinis’ (Keinys 2000: 842). 3.1.5. DAIKTAVARDŽIŲ DARYBAI IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ parodyti pasitelkta veiksmažodis rašyti ir trys šaknies mok- veiksmažodžiai — mokyti, mokti, mokėti: rasiti — rašalas, rašiklas, rašiklis, rašilas, rasimas, rašitojas, rašituvas, rasituve,, raštas, raštinikas; moki- ti", mokti, moketi — mokitojas, mokitinis, mokituve,, mokstas, mokimas, mokejimas. (Vedinių iš daiktavardžių ir veiksmažodžių pateikimas rodo, kad Daukša suvokė, jog darant naujus žodžius susiformuoja bendrašaknių žodžių lizdas, kurio žodžiai skiriasi savo struktūra, bet yra jungiami tos pačios šaknies formos ir semantikos.) Rašyti liz- das išsamus ir aiškus. Visi vediniai padaryti iš veiksmažodžio, bet nenurodyta iš ku- rių jo formų. Truputį neįprastai pateikiamas mokti lizdas, nes pateikiami net trys pamatiniai veiksmažodžiai, kurie irgi tarpusavyje susiję darybiniais ryšiais: mokyti ir mokėti yra vediniai iš mokti. Autorius darybos lizde neparodo, kokie vediniai iš kokio veiksmažodžio padaryti. Veiksmažodis mokti be priešdėlio dabartinėje kalboje ne- vartojamas, bet Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas iš Aušros, Antano Juškos ir Baro- no žodynų: Kūdikis moksta mylėti artimą. Temoksti jis visa, ja nor pramokti išmokti. Baigti atmintinai mokti (LKZ,,, 333). Dabar tesakome išmokti, pramokti, Daukšos laikais jo tarmėje mokti galėjo būti vartojamas ir be priešdėlio. Todėl racionaliausia būtų buvę mokti laikyti šaknies mok- lizdo pagrindiniu žodžiu ir nebūtų reikėję šiam lizdui trijų pamatinių žodžių: mokti, mokyti ir mokėti. Pastarasias dvi formas dabar priskirtume mišriosios darybos tipui, kur ne visos pagrindinės formos išlaiko priesa- gą (mokyti, moko, mokė; mokėti, moka, mokėjo). Gali būti, kad esamasis laikas be priesagos lėmė tai, kad Daukša visas formas darybiniu atžvilgiu laikė lygiavertėmis (plg.: moksta, moko, moka; nė viena esamojo laiko forma neturi priesagos). 3.1.6. Kaip jau minėta 2.7, apie daiktavardžių priesaginę darybą dar kalbama ir veiks- mažodžio kaitybos skyriuose. Veiksmažodžio asmenavimo skyriaus įžangoje pirmiau- sia nustatomi keturi veiksmažodžio kaitymo tipai ir paaiškinama, kad, žinant juos, iš pagrindinių veiksmažodžio formų esą galima atrasti visus būdus, laikus, skaičius, as- menis, dalyvius, taip pat ir vardus iš veiksmažodžių daromus „„„„.. Štai kodėl į šį skyrių patenka ir kai kurie reguliaresni priesaginės veiksmažodžių darybos atvejai. Toliau autorius pateikia tris skyrelius, kuriuose šalia veiksmažodžio formų darybos patei- kiama ir kai kurių priesaginių veiksmažodžių ir daiktavardžių daryba iš esamojo lai- ko pirmojo asmens, būtojo kartinio laiko pirmojo asmens ir bendraties. 3.1.7. DG teigiama, kad iš būtojo kartinio laiko pirmojo asmens daromi daiktavar- džiai su priesagomis -imas ir -ėjas/-ėjus. Išsamiausiai (ir painiausiai) aprašyti priesa- gos -imas vediniai. Iš teksto aišku, kad gramatikos autorius priesagos variantų -imas ir -ymas neskyrė. Tai rytiečių tarmėms būdinga: nekirčiuotus ilguosius balsius f ir y "1 Rankraštyje pabraukta brūkšnine linija. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 75 žodžio viduryje panevėžiškiai trumpina ir taria kaip trumpuosius x, i, be to, nereikia pamiršti ir trumpųjų kirčiuotų u, i ilginimo (Zinkevičius 1994: 62). Nekirčiuotame tekste sunku dabar nustatyti, kur kokie kirčiai buvo, tačiau iš gausių taisymų ir pai- naus aiškinimo matyti, kad ir pats gramatikos autorius abejojo dėl priesagos -imas tarimo ir rašybos. Štai keletas pavyzdžių iš viso gramatikos teksto: darimų , , dari- mo, grasimy ..., isguldimo . . , iSskajtimu ,, , paliginimo, , _, parasimas ,_.,, pataj- Simo...» pegskirimas , ., rasimas, . ., skajtimo, ,, .., sugrizimu ,, ,., Savkymu . .. iSkal- bejymas,, ., iSmeymas, ,. . pegskirymas , ., suminkstinymas ,, .., iSradimas .. iSradymas ,, ... Iš šių pavyzdžių labai aiški išvada — raidės y ir i skirtos ne garso ilgu- mui žymėti. Pats Daukša šių raidžių skirtumą aiškina skyriuje apie raidžių tarimą bei rašymą ir pasitelkia tuos pačius pavyzdžius su priesaga -imas. Tačiau ir ten aiškinimas labai painus (DG 117-121). Kad priesagos -imas vediniai pateko į morfologiją ir kitus gramatikos skyrius, yra dėsninga, nes šie vediniai reguliarūs kaip ir kaitybos formos. Žodynuose jie paprastai nerašomi kaip antraštiniai žodžiai, o pateikiami ati- tinkamų veiksmažodžių lizduose. Visi gramatikos autoriaus aiškinimai, atrodo, yra pamatinio žodžio kamiengalio priebalsių, atsidūrusių prieš -imas, palatalizacijos problemos sprendimas. Daukša tei- gia, kad šioje pozicijoje galima rašyti du balsio [i] variantus: i minkštąjį (minkštumas žymimas arba taškeliu virš i, arba lankeliu šalia priešais esančio suminkštėjusio prie- balsio, arba abiem iš karto) ir i kietąjį (kietumas žymimas arba taškelio virš i nebuvi- mu, arba rašoma raidė y): šal'imas — Salys “šalęs',„„„vadin'imas, sodin'ymas, pažin'i- mas — pažin'is, va/so-din'is "pažinęs, vadinęs, sodings’ „Kaip išimtys, kur neminkštėja kamiengalio priebalsiai, nurodomos veiksmažodžių bendratys su priesaga i (y) ir prie- balsiais prieš ją: -biti, -piti, -giti, -kiti, -riti, «šiti, -siti „Tai gali būti ir įrodymas, kad Daukša vis dėlto skyrė priesagos variantus -imas ir -ymas, nes būtent variantas su ilguoju balsiu daugiausia pateko į išimtis: mokimas, plikimas, kinkimas, minkimas, mirkimas, n'urkimas, rukimas, dulkimas, spirgimas, skubimas, vilbimas, kusimas „„„„“ 3.1.8. Gramatikoje teigiama, kad iš būtojo kartinio laiko pirmojo asmens formos esą daromi daiktavardžiai su priesagomis -ėjas ir -ėjus, tiksliau — su viena priesaga -ėj-, bet dariniai būna skirtingų kaitymo paradigmų: pirkejas, pirkejus — pirkeja, pirkeji (: pirkav); kasejas, -jus, kaseja, -ji (: kas'av),„„„Iš bendraties daromi daiktavardžiai su priesagomis -tojas, -tojus, -smas. Priesagos -tojas ir -tojus pagal linksniavimo para- digmų mišimą panašios į -ėjas ir -ėjus. Gramatikoje pateikiami tokie šių priesagų vedinių pavyzdžiai: garbintojas, garbintojus, garbintoja, garbintoji (: garbinti); artojas, artojus, artoja, artoji (: arti),,,.. Svarbu, kad Daukša jau matė, jog daiktavardžiai da- romi ne vien iš bendraties. Iš pavyzdžių galima teigti, kad šių priesagų ia ir iu kamienų vediniai XIX amžiaus viduryje šiaurės panevėžiškių ir gramatikos autoriui žinomose tarmėse buvo vartojami pramaišiui. Kad priesagų -ėjas ir -tojas vediniams ypač būdingas kamienų mišimas, teigia ir Zigmas Zinkevičius (1966: 255). Beje, ten pat teigiama, kad panevėžiškių tarmėje ia ir iu kamienai „praktiškai susiliejo į vieną paradigmą“ (1966: 244). Rankraštinės '* Apskritai, visa tai daugiau yra rašybos ir fonetikos, o ne darybos problemos, todėl jos išsamiau aprašo- mos rašybos ir fonetikos skyriuje. 76 | ANTANAS SMETONA gramatikos duomenys rodo, kad XIX amžiaus viduryje kamienai dar nebuvo susilieję į vieną, tačiau painiojami jau gerokai. Neįprasčiausios moteriškosios giminės formos pirkėji, kasėji, garbintoji ir artoji. Zinkevičius šalia marti ir pati pamini žemaičių poni ir viešni, žr. Zinkevičius (1966: 223-224), tačiau gramatikoje pateikiami asmenvardžiai, kurie gali būti abiejų giminių, tiksliau — moteriškosios giminės forma daroma iš vy- riškosios. To paties daiktavardžio giminių skirtingos formos priderintos prie būdvar- džio u ir io kamienų, plg. gražus, graži; smalsus, smalsi — pirkėjus, pirkėji. Nors netoly- gumų irgi yra: šalia gražus, graži gramatikoje vartojama ir giedrus, giedra (o ne giedri"). Abu vedinių tipai (-tojas, -tojus; -ėjas, -ėjus) gramatikos autoriui yra gretutiniai ir abu vartotini. Daugiau šių priesagų vedinių pateikta sudurtinių daiktavardžių darybos skyriuje (žr. 3.2.3), kur jie pateikiami kaip dūrinių darybos pamatas, pvz., mėsėdis (: mėsos ėdėjas, ėstojas). Reguliariai pateikiami abiejų priesagų vediniai gramatikos autoriaus tikriausiai vertinami kaip lygiaverčiai, tačiau iu kamieno formos ten nemi- nimos. Tai asmenų pavadinimai pagal pamatiniu žodžiu pasakytą veiksmą. Darybos reguliarumas rodo, kad šio tipo priesaginiai asmenų pavadinimai buvo pasidaromi vienodai su abiem priesagomis iš bendraties arba būtojo kartinio laiko: kirtėjas — kirs- tojas, ėdėjas — ėstojas, davėjas — duotojas, pjovėjas — pjautojas. Tik vienintelis žudytojas be darybinės poros — tai, reikia manyti, atspindi realią šiaurės panevėžiškių vartose- ną. DG darinių iš bendraties skyriuje dar minima daiktavardžių su priesaga -smas da- ryba. Teigiama, kad iš kai kurių veiksmažodžių daromi daiktavardžiai apmainant -ti ant -smas: šavksmas (: šavkti), reksmas (: rekti), d 'avgsmas (: d 'avgtiesi), gr'avsmas (: gr'avsti),,, ... Dauksa pastebėjo, kad daiktavardžių su priesaga -smas daroma ne tiek jau daug ir tik iš kai kurių veiksmažodžių (ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jų pa- teikiama tik apie 50). Gramatikoje darybos iš esamojo laiko kamieno skyrelyje kalbama tik apie veiks- mažodžio formų darybą ir jokių naujų veiksmažodžių darybos pavyzdžių nepateikta. 3.1.9. Toliau priesaginių daiktavardžių skyriuje pateikiama DAIKTAVARDŽIŲ DARYBA IS BŪDVARDŽIŲ su priesagomis -ybė, -umas, -uomenė, -ulis: didibe,, didumas, didume,, didumegne,, did“ 'unas, did“ ulis (: iš did“'0),„,„„„Du vediniai kiek neįprasti — didumené ir didžiulis. Zodyje didumenė rašoma ne dvigarsis uo, o tiesiog u. Daukša dvigarsiui uo žymėti nuosekliai vartojo rašmenį 44, o gramatikoje nemaža korektūros klaidų, ypač tokių, kaip neparašytas diakritikas, tačiau, antra vertus, tai gali būti ir gretutinė for- ma, pavyzdžiui, LKŽ pateikiami žodžiai didumenė ir didūmenė (LKZ, 486). Neaisku, ar formos didumenė negalima laikyti Zemaitybe, plg. Zinkevičius (1966: 85). Kitas vedinys — didžiulis. Jis mums šiandien suprantamas tik kaip būdvardis, bet Daukšos įrašytas prie daiktavardžių. Jei tai ne apsirikimas, galbūt turėta šio žodžio daiktavar- dinės vartosenos pavyzdžių, bet apie tai plačiau neaiškinama. 3.1.10. Gramatikos autorius teigia esant atskirą PRIESAGOS VEDINIŲ IŠ ĮVARDŽIŲ gru- pę: iš manies, tavies, savies, musu, jusu — maniškis, taviškis, saviškis, musiškis, jusiškis; savibe,, savitnumas, nūsaviste,, „Dabar priesagos -iškis vediniai maniškis, taviškis, saviškis, mūsiškis, jūsiškis vertinami trejopai: a) kaip išvestiniai savybiniai įvardžiai (pvz., maniškis berniukas — taip vertina daugelis gramatikų); b) kaip daiktavardiškai vartojami jvardiniai būdvardžiai (pvz., Maniškis jau parvažiavo) (Keinys 2000: 381); ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 77 ¢) kaip iš įvardžių padaryti budvardziai (Paulauskienė 1994: 187). IS tiesų tai yra jvar- diniai budvardziai, bet del įvardžio kamieno specifikos jie, ir gave būdvardžio priesa- ga, pasilieka įvardžio klasėje. Labai dažnai jie vartojami kaip daiktavardžiai, pvz.: Mūsiškiai šikart pralaimėjo. O ar taviškis dar nesugrįžo? (galvoje turima žmonos vy- ras). Taigi Daukšai daiktavardinė vartosena pirmiausia krito į akis ir todėl šiuos įvar- dinės kilmės būdvardžius jis tiesiog vadino daiktavardžiais. Daukša pats gramatikos tekste pavartojo tik vieną šios priesagos vedinį: Vardaj savišk'aj arba tikri Lietuviški (imiona swojskie albo prawdziwe litewskie) „„„— ir ne daik- tavardžio, o būdvardžio pozicijoje. Taigi nors autorius šio tipo žodžius (maniškis, ta- viškis ir kt.) priskyrė prie daiktavardžių, tačiau nepateikė įtikinamų pavyzdžių. Teisus Daukša, atskyręs maniškį nuo maniško, aiškiai reiškiančio ypatybę (apie priesagą -iš- kas žr. 4.1.3). Savybė, savitnumas, nuosavystė yra abstrakčios reikšmės daiktavardžiai. Savybė su priesaga -ybė padaryta iš savas, kuris taip pat gramatiškai gali būti interpretuojamas kaip būdvardis. Todėl savybė priklauso tam pačiam darybos tipui kaip ir aukštybė, didybė, galybė, tolybė (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tokių darinių yra pateikta apie 200). Daukšos naujadaras savitnumas nėra tiesioginis vedinys iš savęs, tai vedinys iš būd- vardžio savitnas. Į vedinių iš savęs grupelę patenka ir vienintelis šio skyriaus priešdė- linis daiktavardis nuosavystė. Jis turi savo vietą šiame darybos lizde, tačiau neatsklei- džiama visa darybos grandinė, be to, prieštaraujama kai kurioms rankraštinės gramatikos teorinėms nuostatoms: pirma — nors priešdėlių vediniai laikomi dūri- niais, šis priešdėlinis žodis įrašytas į vedinių sąrašą, antra — nepaaiškinama būdvar- diška šio priesagos vedinio kilmė, trečia — vis dėlto nenustatoma tikroji šio žodžio daryba ir jis antrakart įrašomas į sudurtinių daiktavardžių skyrių (žr. 3.3.1). 3.1.11. DG teigiama, kad DAIKTAVARDŽIAI SU PRIESAGOMIS DAR DAROMI IŠ PRIEVEIKS- MIŲ, JAUSTUKŲ IR JUNGTUKŲ. Gramatikos autoriaus teigimu, iš prieveiksmių daromi abstraktai su priesaga -umas: ynkstumas (: unksti), tolumas (: toli), davgumas, davgi- be, (: davg),,,,,, Paprastai dabar abejonių nekelia daugumas ir daugybė daryba iš prie- veiksmio — bent gramatikose tuo neabejojama. Tolumas ir ankstumas irgi gali būti daromi iš atitinkamų prieveiksmių, tačiau negalima pamiršti ir darybos galimybės iš atitinkamų būdvardžių tolus, ankstus (Ambrazas, red., 1997: 412). Abstrakčios reiks- mės daiktavardžių su priesaga -umas iš laipsniuojamų būdvardžių daryba tokia pat reguliari, kaip ir daryba su priesaga -imas iš veiksmažodžių, todėl negalėtų būti išim- tys ankstumas ir tolumas. Be to, ir pats gramatikos autorius vartoja būdvardžius ankstus ir tolus, tiesa, juos irgi kildina iš prieveiksmių — žr. 6.2. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje nieko nerašoma apie tai, kad ir daugumą bei daugybę taip pat galima susieti su būdvardžiu arba daiktavardžiu daugus, daugis (LKZ,, 326, 322). Be to, šalia anksti, toli tarmėse vartojama ir prieveiksmio forma daugi (Zinkevičius 1966: 392). 3.1.12. Daukša teigia, kad galima pasidaryti daiktavardžių ir iš jungtuky. Jungtuko reikšmė visiškai nedera su savarankiško žodžio reikšme, todėl jungtukas negali būti daiktavardžio darybos pamatas. Tai yra DG teorijos klaida, bet šioje monografijoje analizuojama tai, kas parašyta. Autoriaus pateikiami tokie pavyzdžiai: kadaj, kad“'a (: kad), .. Zodzio kadaj laikyti daiktavardžiu niekaip negalima. Tai laiko prieveiks- 210/17 78 | ANTANAS SMETONA mis, kurio darybos pamatas tikriausiai ir yra kad: „gal būt, čia esama priaugusios dalelytės -ai“ (Zinkevičius 1966: 408). Dar neaiškesnis pateikiamas pavyzdys kadžia. Jis vis dėlto gali būti suvokiamas kaip daiktavardis. Daukšos amžininko Ambrazie- jaus Kašarausko rankraštyje pateikiamas toks pavyzdys: Kuri tat kadė! (LKZ, 44) — kade ‘laikas, valanda’. O kadės virtimas kadžia rytų aukštaičių tarmėse dėl ė ir ia kamienų mišimo visiškai dėsningas (Zinkevičius 1966: 226, 247) (taip pat ir 3.1.4). Tačiau daiktavardžio kadžia “laikas, valanda' darybinis siejimas su jungtuku kad iš tiesų yra klaidingas. Jungtuko semantika neleidžia prisijungti daiktavardžio darybos priemonių (priesagų), todėl iš jungtukų daiktavardžių padaryti negalima: priesaga turi keisti leksinę reikšmę, o jungtukas leksinės reikšmės neturi. Jo funkcija — grama- tinė. Tai sakinio morfema. 3.2. Sudurtiniai daiktavardžiai 3.2.1. Gramatikos sudurtinių daiktavardžių darybos skyriuje pateikiami pavyzdžiai autoriaus bene daugiausia komentuojami. Pirmiausia aptariami sudurtiniai daikta- vardžiai, padaryti iš dviejų daiktavardžių. Gramatikos autoriaus teigiama, kad tokios darybos pamatas — vieno daiktavardžio daugiskaitos kilmininkas ir kitas laisvai kai- tomas daiktavardis. Nežinia, kodėl pirmojo sudurtinio daiktavardžio dėmens pama- tinė forma laikoma daugiskaitos kilmininkas — teigiama, kad esą reikia pakeisti dau- giskaitos kilmininko galūnę -u į -a arba visai numesti. Aišku viena, kad taip išvengiama priebalsinio kamieno pakitimų aiškinimo, pvz., šun-pėdis. Antrojo sudurtinio daikta- vardžio dėmens pakitimai ir sudurtinio žodžio galūnės pasirinkimas nėra taip sklan- džiai išaiškinti: vyriškosios giminės galūnės keičiamos į -is, o priebalsinio kamieno daiktavardžių galūnė keičiama į -enis. Morfeminės skaidos požiūriu tai nėra visiškai tikslu, tačiau praktiniais mokymo tikslais gana patogu: ryt-met-is, mišk-a-žmog-is, gal- vij-piem-enis. Apie jungiamuosius balsius nerašoma. Autorius teigia, kad moteriško- sios giminės daiktavardžio galūnė keičiama į -ė: bal-puš-ė. Tokį galūnių pasikeitimą autoriaus mato tik dūriniuose iš dviejų daiktavardžių, ir tai ne visada, nes, kaip maty- ti toliau, galūnės pasirinkimas nesutampa su pamatinio žodžio gimine, pvz., ritme,- is, ,,, it darbimege,, , ., — abiejų dūrinių antrasis sandas metas. Taip pat gana abejoti- nas teiginys, kad jei atitinkamos giminės pamatinis žodis turi galūnę -is arba -ė, jis ir dūrinyje išlieka nepakitęs: vilka-žolė. Tai tik formaliai teisinga, nes iš tiesų juk čia susiduriama su lietuvių kalbai įprasta morfemų homonimija'. Beveik prie visų dūri- nių nurodoma, kokioms linksniuotéms jie priklauso. Po darybos būdo ir dūrinio kaitybos paradigmos apibūdinimo paaiškinamos ir kai kurių dūrinių bei jų pamatinių žodžių junginių reikšmės. Remiamasi tokiais pavyz- džiais: Ritme,tis (: Rito metas), Miškažmogis (: Miško žmogus), Galvijpieme,nis (: Gal'- 13 Šis teorinis nenuoseklumas net ir šiuolaikinėje kalbotyroje ne visada iki galo suvokiamas, todėl jį verta paaiškinti atskirai. Juk klaidinga būtų tvirtinti, kad žodžiuose ož-k-a, ei-k ir Graž-k-a yra ta pati priesaga — tai trys skirtingos priesagos, tik jų forma sutampa. Taip pat turimos visiškai skirtingos galūnės al-us (nom. sg. u kamienas) ir vaik-us (acc. pl. a kamienas). Iš to seka išvada: žol-ė ir vilkžol-ė galūnės visiškai taip pat skiriasi kaip puš-is ir balpuš-ė. Todėl ir negalima teigti, kad žodyje vilkžolė galūnė yra nepakitusi. Zodzio žolė galūnė reiškia nom. sg.; žodžio vilkžolė — nom. sg. + darybos formantas. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 79 viju piemuo), Vilkazole,, vilkZole, (: Vilko Zole,), Šilaže;me,, šilžeme, (: Silo Zemey,), Sun- pedis, Suntakis (: Sunies pedas, Sunies takas), Balpuse, (: Balos pušis) ir tajp tol avs... Matyti, kad autorius parenka pavyzdžius taip, kad galima būtų iliustruoti sudurtinio daiktavardžio ir pamatinės sintaksinės konstrukcijos santykį, t. y. pastebima, kad da- rybos pamatu eina ne šiaip atsitiktiniai daiktavardžiai, o tik sudarantys prasmingą žodžių junginį. (Aišku, ne visada galima išskaidyti dūrinį ir gauti tos pačios reikšmės žodžių junginį: dviratis — tai ne du ratai; kupranugaris — tai ne kupra ir nugara; dūrinys dažnai semantiškai atsiplėšia nuo pamato, funkcionuoja kalboje kaip savarankiškas žodis, įgyja naujų ir perkeltinių reikšmių.) Daukšos pavyzdžiai pateikiami ne šiaip, Oo aiškinama, kaip reikia išskaidyti sudurtinį žodį arba kokia sintaksinė konstrukcija turi atitikti dūrinį. Čia verta pacituoti patį gramatikos autorių: Dažnai sudėtiniai var- dai išreiškiami dviem vardais: pirmas vartojamas vienaskaitos kilmininko linksnio, o antras kaitomas linksniais ir skaičiais pagal savo linksniuote,,,... Tokia interpretacija verčia manyti, gal kartais Daukša neskyrė darybos krypties. Be to, pamatinė sintaksi- nė konstrukcija ir dūrinys nelaikomi visiškais sinonimais, įžvelgiamas semantinis skir- tumas: sudurtinis žodis yra labiau neigiamos konotacijos, o sintaksinė konstrukcija — labiau teigiamos konotacijos: visi vardaj, sakomi dviemi vardais, reiškia šiek tiek poše- navonės (plg. lenk. poszanowač ‘pagerbti’), o jei sakomi vienu vardu sudetiniu, tada reiškia daugiau papeikos,, ,.. 3.2.2. Toliau Daukša nustato dar kelis dūrinių modelius, pakomentuoja jų darybą ir kaitybą: šienapjutis, rug'apjutis, vasarojpjutis, mežlaveįžtis, „„kaitomi kaip nesudėti- niai pagal septintą gramatikoje nustatytą paradigmą — ji yra moteriška. Apie dūrinius naktigone,, darbime,te,, naktidavža ,. pasakyta, kad pirmųjų dėmenų pamatas — su- trumpėjęs vienaskaitos inesyvas, nors ką tik buvo teigta, kad pirmojo dūrinio dėmens pagrindas — daugiskaitos kilmininkas (žr. 3.2.1). Bet toks sprendimas, matyt, vienin- telis įmanomas tuo atveju, kai neįvardijami jungiamieji balsiai. Neaiški kai kurių šių grupių dūrinių giminė. Daiktavardžių, reiškiančių negyvus daiktus, giminė nėra mo- tyvuota, todėl net iki dabar kai kurių iš jų giminė nėra nusistovėjusi ir tarmėse vari- juoja. Gramatikoje teigiama, kad dūrinio giminę lemianti antrojo pamatinio žodžio giminė (žr. 3.2.1). Pavyzdžių, žinoma, mažoka, bet jei moteriškosios giminės dūriniai šienapjutis, rug'apjutis, vasarojpjutis, mežlave,žtis yra padaryti iš dviejų daiktavardžių, išeina, kad nesilaikoma nustatytos taisyklės moteriškosios giminės dūrinių galūnę pasirinkti -ė. Pamatiniai daiktavardžiai tikriausiai buvo pjutis, vežtis arba važtis“* — giminė neaiški. Jei laikysimės nuostatos, kad šie dūriniai padaryti iš daiktavardžio ir veiksmažodžio, giminės pasirinkimas nebus motyvuotas, tačiau tada pasidaro neaiš- kus priesagos -t- atsiradimas. Apskritai tokia giminių (tiksliau — kamienų) pasirinki- mo įvairovė visiškai dėsninga ir šiandieninėse tarmėse (Zinkevičius 1966: 219), va- dinasi, šis reiškinys buvo gyvas ir XIX a. vidurio rytų aukštaičių tarmėse. 3.2.3. Atskirai aprašomi dūriniai, reiškiantys asmenų pavadinimus: šienapjuvis, šien- pjuvis (: šieno pjovejas, pjavtojas); žmogažudis, žmogžudis (: žmogavs arba žmon'u '*— Beje, daiktavardžiai vasarojpjūtis ir vežtis / važtis Lietuvių kalbos žodyne neužfiksuoti. Su važta neleidžia sieti laiko tarpo reikšmės neturėjimas (kaip pjūties). Todėl meslaveztis | mėšlavažtis gali būti ir analoginės darybos dalykas. 80 | ANTANAS SMETONA žuditojas); dūnadavis, dūndavis (: dūnos davejas, dutojas); malkakirtis (: malku kirte- jas, kirstojas); mesedis (: mesos edejas, estojas), ,,,. Pateiktos tik vyriškosios giminės formos. Gramatikoje teigiama, kad šio tipo dūriniai jungiami taip pat, kaip ir du pa- prasti daiktavardžiai, tik nuo veiksmažodinio daiktavardžio esą numetama daugiau komponentų: kokių ir kaip — nepaaiškinta. Iš tiesų tai gali būti dūriniai su antruoju veiksmažodiniu komponentu: šienapjuvis "kuris šieną pjauna’, žmogažudis “kuris žmo- gu žudo', duonadavis “kuris duoną duoda’ ir t. t. Šienapjuvis, žmogažudis, duonadavis gali turėti sukeistus vietomis pamatinius komponentus: žmogžudys (: žudyti žmogų), bet galima manyti, kad tuo metu, kai buvo daromi tokio tipo dūriniai, buvusi kitokia žodžių tvarka sakinyje: duondavis (: duoną duoti), o gal jau padaryta iš kitokios kon- strukcijos: duonadavis (: duonos davėjas; nusakomasis kilmininkas + veiksmažodi- nis daiktavardis) ‘tas, kuris duoda duonos’. Pastaroji mintis atrodo įtikinamesnė — antras žingsnis nuo veiksmažodžio, t. y. iš veiksmažodžio padarytas veikėjo pavadini- mas davėjas (: duoti), toliau susiaurinama jo reikšmė nusakomuoju kilmininku duo- nos davėjas, darant dūrinį, atmetama priesaga su galūne ir gaunama duondavis. Tokių žodžių yra nemažai ir būtent tokią jų darybą mato Daukša. Kai kurių dūrinių pateikiami variantai su jungiamuoju balsiu ir be jo — toks patei- kimas greičiausiai atspindi realius vartosenos polinkius. Iš konkrečių pavyzdžių mi- nėtinas šienpjuvis — su veiksmažodžio šaknies balsiu u (tikriausiai tai ilgasis arba pus- ilgis balsis). LKZ,,, 750 pateikiami pavyzdžiai tik iš raštų bei vakarų ir piety aukštaičių tarmių, 0 iš rytų aukštaičių pavyzdžių nėra. Kitas pavyzdys — mésédis ‘kas valgo mėsą'. Jo sandara įprasta, bet tame pačiame lape paminimas dar vienas iš tų pačių pamatinių žodžių padarytas dūrinys — mesiedas,,,,. Reikia manyti, kad turimas galvoje laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Siaurės panevėžiškių tarmėje (apie Biržus) toks ė virti- mas ie yra dėsningas (LKŽ,,, 44). Skirtinga galūnė leidžia jį atskirti nuo asmens pa- vadinimo meésédis. Šios dūrinių grupės pamatiniai žodžiai yra priesagų -tojas ir -ėjas vediniai. Jie DG pateikiami darybos iš pagrindinių veiksmažodžio formų skyriuje, o šiame darbe apta- riami priesaginių daiktavardžių skyriuje (žr. 3.1.8.). 3.2.4. Gramatikoje atskirai aprašomi dūriniai su dabar vadinamaisiais prefiksoidais ir sufiksoidais — sudurtinių žodžių elementais, dėl darybos reguliarumo jau panašė- jančiais į priešdėlius arba priesagas, pvz.: pusrytis arba laibgalis. Šių reiškinių pastebė- jimas ir grupavimas rodo nemenką gramatikos autoriaus kalbinę įžvalgą. Atskirai aptariami dūriniai su pus-, vid- ir -gal-: pusritis, pusbe,rnis, pusbrolis, pusdienis, pus'žu- SIS 4,3,» PUS @vnaktis, pus'avžiemis, pus'avgave,nis, pus'avdienis, . . vidudienis, vidunaktis, viduvasaris, viduzZiemis, vidupievis (vidulavkis arba vidulavke,"),, . ,, drutgalis, lajbga- lis.» tvoragalis, tvorugalis,, , ., sienojgalis, . . . Su démenimis pus- ir pusiau- pateikiami pavyzdžiai rodo (ir gramatikos autoriaus tai konstatuojama), kad darybos pamatas gali būti ne tik daiktavardis pusė, bet ir prieveiksmis pusiau. Taip pat gramatikoje pasakoma šio darybos tipo darybinė reikš- me: žymi pusę antruoju dėmeniu įvardijamo daikto — puse, rito, puse; bemno, „„„Be abejo, tai nelabai tikslus apibendrinimas, pusbernio tikroji darybinė reikšmė ‘dar ne- VIII Žodžiai vidulavkis ir vidulavke, rankraštyje nubraukti. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 81 priaugęs iki tam tikro amziaus’, puszgsio — "maždaug pusė antruoju démeniu pasakyto daikto", pusbrolio — "tėvo arba motinos sesers ar brolio vaikas’ ir t. t. Dar galima pa- minėti du pavyzdžius, pirmiau įrašytus į sudurtinių būdvardžių skyrių, bet vėliau iš- brauktus: pus'žmogis, pus'ponis, , . (sudurtiniai būdvardžiai su dėmeniu pus- aptaria- mi 4.2.3). Jų darybinė reikšmė yra daug labiau apibendrinta, mažiau varijuoja, gal todėl ir atitinkamų sudurtinių daiktavardžių reikšmių įvairovė nebuvo pastebėta. Dar atkreiptinas dėmesys į būdvardžius, padarytus iš pus- ir daiktavardžio, nes šiandien jie labai sudaiktavardėję — apie tai plačiau žr. 4.2.3. DG jau įžvelgiama dūrinių su vid- skirtinga darybinė reikšmė: vidudienis, vidunak- tis, viduvasaris, vidužiemis reiškia „vidurį dienos, nakties, vasaros, žiemos“, t. y. ‘ant- ruoju dūrinio dėmeniu pasakyto laiko tarpo vidurys'. Į šią semantinę grupę nepaten- ka vidupievis — jis reiškia pievų tarp dirvu e„sųnt“"ų,,.„„Panašiai reikšmė apibūdinta ir žodyne: „tarp laukų ar dirvų esanti pieva“ (LKZ, 96). Atkreiptinas dėmesys, kad iš šios dūrinių grupės gramatikos autoriaus išbraukti vidulaukis ir vidulaukė. Ir iš tiesų — vidulaukis neturi "buvimo tarp ko nors' reikšmės. Dūriniai su šaknimi -gal- sudaro dvi grupes, atskirtas pagal pirmąjį dūrinio dėmenį — būdvardį arba daiktavardį. Iš būdvardžių padarytų dūrinių pateikiami tokie pavyz- džiai: drūtgalis ir laibgalis. Gramatikoje teigiama, kad ne iš kiekvieno būdvardžio gali- ma pasidaryti tokius dūrinius, o tik iš būdvardžio aržvalgingo? (wzglednego), „Iš vos dviejų pavyzdžių sunku dabar pasakyti, ką turėjo galvoje autorius, nes matyti, kad ir pats abejojo dėl termino artžvalgingas, todėl net ir lenkišką atitikmenį pateikė. Sian- dien šį lenkišką terminą suvokiame kaip santykinis (Vaitkevičiūtė 1994: 924). Vadi- nasi, Daukša teigė, kad tik iš santykinių būdvardžių daromi dūriniai su galas. Žino- ma, iš visų santykinių nedaroma (pvz., nejungiama gražus + galas, greitas + galas), bet pateikti pavyzdžiai to neneigia. Be to, pateikiami ir pamatiniai junginiai drutasaj ga- las, lajbasaj galas, ,., iS kurių matyti, kad pamatiniai būdvardžiai yra įvardžiuotiniai. Kita grupė dūrinių su pirmuoju dėmeniu daiktavardžiu: tvoragalis, tvorugalis, sie- nojgalis. Pateikiamų pavyzdžių darybinės reikšmės gerokai skiriasi: tvoragalis reiškia tvoros galas arba Smotas,,, ,,, 0 tvorugalis reiškia tvoros galų, kur tvora bajg asi, ., sienojgalis reiškia sienojos galų arba šmotu ir mažu sienoji, „„.Reikšmių apibendrini- mą rodo ir autoriaus teiginys: visi „jiems tolygūs“ turi tą pačią reikšmę. Taigi, Dauk- Sa mano, kad rvoragalio | tvorugalio atveju reikšmės skirtumą lemia būtent jungiama- sis balsis. Nežinia, ar čia tik tarmės ypatybė, nes daugiau apie tokius atvejus medžiagos rasti nepavyko. 3.3. Priešdėliniai daiktavardžiai 3.3.1. Priešdėliniai veiksmažodiniai daiktavardžiai minimi sudurtinių daiktavardžių skyriuje. Jie, autoriaus nuomone, sudurti iš priešdėlio ir veiksmažodžio: priedas, apira- Sas, atarašas, ažurašas, irašas, išrašas, parašas; pejrasas, prirašas, surašas, užrašas, „„. Kaip jau kalbėta 2.3, čia priešdėlinių veiksmažodžių galūnių vediniai sutapatinami su priešdėliniais daiktavardžiais, kuriuos iš tiesų galima laikyti dūriniais. Tokį klasifika- vimą lėmė ir tai, kad apskritai visoje gramatikoje apie galūnių vedinius nė neužsimin- ta. Tiksliau sakant, autorius čia darybos neaptarinėja. Jis tiesiog konstatuoja faktą, 82 | ANTANAS SMETONA kad „dariniai iš priešdėlinių veiksmažodžių“ kaitomi kaip atitinkamų linksniuočių nepriešdėliniai daiktavardžiai (iSejnyntie nit žod“'u sudetin'u |...) atsimajno kajp n'e, sudeti, . ). Todėl šių pavyzdžių atsiradimas dūrinių skyriuje rodytų, kad gramatikos autorius neskyrė darybos tipų apirašas ir apyrankė. Tame pačiame skyriuje šios abe- jones išsklaidomos — atskirai paminimi ir priešdėliniai daiktavardžiai, sudaryti iš prielinksnio ir daiktavardžio: pamiske,, palavke, paupe,; apinaktis, apižiemis; priesie- nis, Šalia pateikiama ir šių darinių darybiné reikšmė: Zinklina artumy sudetin’o prie n'ežsudetin'uj e;synt€o, , ., — darinys rodo artumą prie pamatiniu žodžiu pasakyto daikto. Sudurtiniy daiktavardžių skyriuje minimas ir priešdėlinis daiktavardis niisaviste,,, „L. Teigiama, kad jis padarytas iš prielinksnio ir įvardžio. Savybinio įvardžio darybos liz- de šis darinys, be abejo, turi savo vietą, bet dėl sudėtingos darybos grandinės grama- tikos autorius nesugebėjo jos mustatyti: šis darinys minimas ir priesaginių daiktavar- džių skyriuje (žr. 3.1.10). 3.3.2. Daugiau apie priešdėlinių daiktavardžių darybą kalbama rankraštinės grama- tikos prielinksnių skyriuje (žr. 2.4). Nors didžioji jo dalis skirta priešdėliniams veiks- mažodžiams, nemažai pateikiama kitų kalbos dalių pavyzdžių, tarp jų ir priešdėlinių daiktavardžių. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIEŠDĖLIU AT- ir visais jo variantais yra nedaug. Su šiuo prieš- dėliu dažniausiai daromi veiksmažodžiai (žr. 5.2.7) ir aiškinama priešdėlio variantų vartosena. Autorius teigia, kad priešdėlis ato- vartojamas su daiktavardžiais, išves- tais iš veiksmažodžių, ir pačioje daiktavardžio klasėje, kartais su būdvardžiais: ato- ž'ura, atotvanas,.,,, Pavyzdžių daugiau nepateikta, tačiau pats dar kelis kartus pavar- toja atožvalga,.,., ir vieną kartą atomajna , , (tai gali būti ir korektūros klaida, nes šiaip visur kitur vartojama atamaina). Gramatikos autoriaus kalboje vartojamas tik vienas daiktavardis su priešdėliu at-: atmaina “paradigma, linksniuotė, asmenuotė, galūnė' — atamajnos, atmajnas, atomajna. PRIEŠDĖLIAI P4- IR PO- taip pat minimi prielinksnių skyriuje. Ten paaiškinama, kad dažniausiai šie priešdėliai (gramatikos terminais prielinksniai) pridedami prie veiks- mažodžių ir gerokai rečiau prie daiktavardžių ir būdvardžių. Veiksmažodžių pavyz- džių visiškai nepateikiama, o pailiustruojama tik retesnė vartosena. Pateikiami tokie daiktavardžiai: poil'sis, posunis, povajkis, podukra „„. Šių priešdėlių vartosena labai susijusi ir su daiktavardžiais, ir su būdvardžiais, ir su sistemingiausiai daromais veiks- mažodžiais, nors jų pavyzdžių ir mažiausia. XIX a. gramatikoje priešdėlių vediniai dar nesisteminami pagal kalbos dalis, be to, gal ir neįmanoma buvo to padaryti, nes, pavyzdžiui, būdvardžiai irgi pateikiami su tokiais pačiais priešdėlio variantais: padi- dis, pabaltis ir pan. Todėl, kad vaizdas būtų išsamesnis, visus priešdėlio pa- vedinius tikslingiau aptarti viename skyriuje. Tai daroma veiksmažodžių priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.3. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIEŠDĖLIAIS UZ-, AZ- yra tik pora (ažurašas, užrašas, .„.), ir tie padaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių, todėl jų ypatumai ir skirtumai išsamiai apta- riami veiksmažodžio priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.8. Daiktavardžių su priešdėliu į- irgi yra tik pora: islenis,„„„, (: slėnis), irašas, „„(: įra- šyti). Gramatikos autorius šio priešdėlio vedinius retai vartoja ir gana trumpai apta- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 83 ria. Šio priešdėlio vedinių problematika labiau atskleidžiama per priešdėlinius veiks- mažodžių vedinius, todėl jis aptariamas veiksmažodžio darybos skyriuje 5.2.4. Iš pirmo žvilgsnio tame prielinksnių skyriuje visiškai nepagrįstai sudaryta PRIE- LINKSNIO IR PRIEŠDĖLIO PORA SU IR SAN- (SĄ-). Tai, matyt, lėmė ir pakitęs priešdėlio są-, san- vokalizmas (šiaurės panevėžiškių tariama su-, sun-), ir gramatikos autoriui zino- mi prielinksnio su variantai (dalies vakarų aukštaičių ir latvių sa) — vadinasi, dėl gry- nai fonetinio panašumo galėjo ir sutapatinti šį prielinksnį su priešdėliu. Priešdėlio są- vediniai gramatikoje: syntarme,, sundara, synzine,,.,, suzine,,,, .. sunkalbinis „„„, surasas,. .; priešdėlio su- vediniai: sustatimas, , .., subal’ses , , ir du veiksmažodžiai — sudetas „„„„„sudūti, , .. (apie veiksmažodžių darybą su sg- ir su- zr. 5.2.5). Du vedi- niai kelia abejonių. Surasas gali būti galūnės vedinys iš prieSdélinio veiksmažodžio surašyti (plg. aprašas iš aprašyti), nors gramatikos rašyba netrukdo surašas interpre- tuoti kaip sąrašas. Subalsę galima suprasti tik kaip są- vedini — sąbalsė, nes šalia nėra to paties veiksmažodžio su priešdėliu su-. Visi šie pavyzdžiai vis dėlto leidžia daryti prielaidą, kad šiaurės panevėžiškiai dėl priešdėlių sg- ir su- vokalizmo sutapimo galė- jo šiuos priešdėlius ir tapatinti. 3.4. Daiktavardžiai — galūnių vediniai 3.4.1. DG galūninė daryba neįvardijama, tačiau apskritai apie galūnių vedinius Dauk- ša vis tiek neišvengiamai turi kalbėti aiškindamas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties moteriškos iš viriskos „„„). Čia pateikiamos dvi žo- džių grupės. Apie pirmąją grupę pasakyta, kad iš vyriškosios giminės daiktavardžių, padarytų iš kitų kalbos dalių, daromos moteriškosios giminės formos keičiant galūnę -us į -ė: yndegne, (: undegn'us), tikne, (: tikn'us), kitre, (: kitrus),„„„„Tai jau yra galūni- nės žodžių darybos pristatymas. Nors žodžiai tiknius ir kitrus gali būti vartojami ir kaip būdvardžiai, tenka pasitikėti gramatikos autoriaus teigimu, kad tai daiktavar- džiai, nes be pavyzdžių ne ką tegalima spręsti. Antroji grupė apibūdinama dar trum- piau — iš vyriškosios giminės tautovardžių moteriškosios giminės tautovardis daro- mas keičiant galūnę -as į -ė: Lietuv'nike, (: Lietuv'nikas), Ruse, (: Rusas), Linke, (: Lienkas), tFegkea (: tFeskas), Latve, (: Latvis), Ingle, (: Inglis), ,,, .. Kazin ar galėjo bū- ti XIX a. viduryje kitaip suvokiama. Juk čia iš tiesų pakeičiama tik galūnė. Dar ir šiandien neaišku, ar tai yra aiški darybos opozicija, ar lygiavertės substantiva mobilia formos, tarpusavyje nesaistomos darybinių ryšių. Juditos Džežulskienės disertacijoje teigiama, kad šios poros laikytinos „atskira (veiksmo atlikėjų ir ypatybės turėtojų pavadinimus apimančia) darybine asmenų (gyvūnų) kategorija“ (Džežulskie- nė 2001: 5). Vadinasi, apie poros narių darybinius santykius kalbėti vargu ar galima. Šis darybos modelis, atrodo, tarmėje nebuvo įprastas ir išplėtotas taip, kaip šian- dien. Jis tiko tik žmonių vardams. Pateikęs septynias vardažodžių linksniavimo para- digmas, autorius išvardija ir keturiolika grupių žodžių, vienaip ar kitaip netelpančių į tas paradigmas: vieniems stinga daugiskaitos, kitiems vienaskaitos, vienų vienaskai- ta linksniuojama pagal vieną paradigmą, daugiskaita — pagal kitą ir pan. Į tokių nere- guliarumų sąrašą pateko žvėrių ir paukščių vardai, kurie yra kurios nors vienos gimi- nės, bet gali žymėti ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę (pvz., meška, kiškis). Autorius 84 | ANTANAS SMETONA nesiūlo plėsti kalbamo darybinio modelio arba naudotis kokiomis nors priesagomis abiejų giminių formoms pasidaryti (pvz., meškinas, kiškė), o ima pagalbinius žodžius patinas ir patytė ir net nederina su jais daiktavardžių: bajkstus kiškis patinas, bajkštus kiškis patite,; ke,bli meSka patinas, kebli meįška patite,; pilkas žvirblis patinas, pilkas žvirblis patite,; marga kregzde, patinas, marga kregzde, patite, „L. 3.4.2. Daiktavardžių darybos skyriuje dar pateikiama darybos iš jaustukų pavyzdžių: ajmana, ajman'a (: ajman’),, ... Lietuviy kalbos žodyne teigiama, kad jaustukas ai- man kilęs iš sutapusių ai ir man (LKZ, 38), todėl visiškai įmanoma, kad tokie žodžiai DG būtų priskiriami prie dūrinių. Tačiau aimana įrašyta į priesaginių daiktavardžių skyrių, nors priesagos šis žodis neturi. Šio tipo daiktavardžiai iš tiesų yra galūnių vediniai iš veiksmažodžių, plg. rauda (: raudoti), malda (: maldauti) ir kt. Veiksmažo- džių ir būdvardžių darybos skyriuose jaustukas aiman vėl kaip darybos pamatas (žr. 5.1.4) — aimanuoti ir aimaningas. Iš tiesų darybos lizdo pagrindinis žodis yra jaustu- kas, tačiau pirmiausia iš jaustuko darome veiksmažodį, o paskui iš jo ir visus kitus įmanomus vedinius, pvz., priesagos -ingas vediniai daromi iš daiktavardžio: aimaningas (: aimana). Gramatikoje pateikiami du daiktavardžio aimana variantai — a ir ia kamie- nų: aimana ir aimania. Tai tikriausiai atspindi realią to meto rytų aukštaičių vartoseną. 4. BŪDVARDŽIŲ DARYBA Daukša savo gramatikoje būdvardžių darybai, kaip ir daiktavardžių, paskyrė du skyrius: apie priesaginius būdvardžius ir apie sudurtinius būdvardžius. Priešdėliniai būdvardžiai pateko į du skyrius — sudurtinių būdvardžių ir prielinksnių. Būdvardžių darybos pateikimas nesiskiria nei nuo veiksmažodžių, nei nuo daiktavardžių dary- bos pateikimo. 4.1. Priesaginiai būdvardžiai 4.1.1. Atskirai aprašoma priesaginių būdvardžių daryba iš kitų kalbos dalių: Apie tajsimu pripultininku iš kitu dal'u kalbos,, , ,. Teigiama, kad būdvardžiai daromi iš daik- tavardžių, būdvardžių, įvardžių, dalyvių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių, jaustukų, ir be komentarų pateikiama šios darybos pavyzdžių. Taip pat dalis priesagi- nių būdvardžių paminima daiktavardžių priesaginės darybos skyriuje (žr. 3.1.1) ir sudaro ketvirtąjį deminutyvų tipą. Tai visiškai suprantama, nes net kalbos dalių sara- Se daiktavardis nuo būdvardžio neatskirtas, o abu įvardijami kaip vardai — tai lotynų kalbos gramatikos tradicija. 4.1.2. Kaip ir daiktavardžių darybos skyriuje, priesaginės būdvardžių darybos apta- rimas pradedamas nuo būdvardžių, turinčių mažybines priesagas: baltutis, baltute, baltutelis, baltutele, (: baltas, balta), nedidutis, nedidute,, nedidutelis, nedidutele, (: ne, didis, nedide,), grazutis, grazute,, grazutelis, grazutele, (: gražus, graži), Sis darybos tipas pateiktas labai glaustai, be komentarų. Pasakoma, kad būdvardžių galūnės -as, -iS, -US5, -4, -i, -€34,„,keičiamos į priesagas -utis ir -utėlis (-utis, -ute,, -utelis, -utete,,, .,). Dariniai visiškai sistemingi ir aiškūs. Priesaga -utėlis laikoma viena savarankiška prie- saga, Oo ne dviejų priesagų samplaika. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 85 4.1.3. Toliau išvardijamos kalbos dalys, iš kurių daromi būdvardžiai. Iš daiktavar- džių: iš brol’o — broliskas, brolinis,, , : iš būdvardžių: iš balto — balsganas, balsvas ir visi susmulkinti — baltutis, baltutelis itt, „„; iš įvardžių: iš manies, tavies, savies, musu, jusu ejna: maniškas, taviskas, saviškas, musiškas, jusiškas, ..; iS dalyvių: iš pirkto — pirkti- nis, rašito — rašitinis, ,.'°; iš veiksmažodžių: iš dūti — davingas, davus, dūslingas, dūslus, dūsningas, dusnus,, „„; iš prieveiksmių: iš toli — totus, tol'imas; iš unksti — unkstus, unks- tivas; iš dabar — dabarikšt“'as, dabarikstis,, .; iš prielinksnių: iš prieš — priešingas; iš lig — ligus,, y, iš jaustukų: iš ajman — ajmaningas, ajįmanus . . Iš pateiktų pavyzdžių galima susidaryti nuomonę ir apie autoriaus teorinę mintį. Žinoma, dariniai, pateikiami be sakinių arba žodžių junginių, neleidžia tiksliai suvok- ti jų reikšmės. Jokių abejonių ar problemų nekelia būdvardžių daryba iš daiktavar- džių, būdvardžių, įvardžių. Darybos iš būdvardžių pavyzdžiai atskirti į dvi dalis: įpras- tieji dariniai (balzganas, balsvas) ir deminutyvai (baltutis, baltutélis). Daukša darinius maniškas, taviškas, saviškas, broliškas ir kt. laiko būdvardžiais. Tai visai dėsninga, nes priesagą -iškas teturi būdvardžiai (plg. žemiškas, žmoniškas, pieniš- kas ir kt.). Labai panašūs vediniai maniškis, taviškis, saviškis ir kt. gramatikoje laiko- mi daiktavardžiais (žr. 3.1.10). Nors iš tiesų vediniai su priesaga -iškis galėtų būti ir būdvardžiai (plg. vilniškis laikraštis), o maniškis, taviškis dažniausiai vartojami daikta- vardiškai arba net jau ir sudaiktavardėję. Būdvardžių darybai iš jaustukų pasirinkti netinkami pavyzdžiai — aišku, kad aima- nus ir aimaningas yra autentiški bendro darybos lizdo iš jaustuko aiman nariai, tačiau jie daromi ne tiesiogiai iš jaustuko, o yra jau antriniai dariniai iš atitinkamo daikta- vardžio — žr. 3.4.2 ir 5.1.4. 4.1.4. Daukša yra apibūdinęs būdvardžių darybą iš dalyvių — pateikti priesagos -inis vediniai pirktinis, rašytinis. Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 571) pa- teikiama prielaida, kad tokius vedinius galima sieti su bendratimi ir išskirti priesagą -tinis. Vis dėto čia atsiskleidžia Daukšos įžvalgumas, leidęs jam įžiūrėti darinyje ir santykinę būdvardžio reikšmę, ir neveikiamosios rūšies dalyvio reikšmę: ir dabar yra autorių, manančių, kad pirktinis, austinis, dirbtinis ir panašūs būdvardžiai yra daromi iš atitinkamų neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviu (pirktas, austas, dirbtas) su priesaga -inis (Paulauskienė 1994: 183). Gramatikos autorius čia dar buvo įrašęs po- rą rastas — rastinis, bet nežinia kodėl ją išbraukė. 4.1.5. Gana painus darybos lizdas iš duoti. Šiaip būdvardžių daryba iš veiksmažodžių įprasta, bet darybos lizdo pavyzdžiai pateikiami kaip lygiaverčiai, neatsižvelgiant į darinių hierarchiją: davingas, davus, dūslingas, dūslus, dūsningas, dūsnus (: dūūti ) ,.. Vediniai iš duoti čia gali būti tik du: dūsnus ir dūslus. Iš būtojo kartinio laiko gali būti tik davus — be to, tai ne priesagos, o galūnės vedinys. Šiame lizde nenustatinėjamos pamatinės veiksmažodžio formos, nors šiaip Daukša gerai skiria darybą iš skirtingų veiksmažodžio pagrindinių formų — žr. 2.7. Priesagos -ingas vediniai daromi iš atitin- kamų būdvardžių. Labai neaiški kai kurių vedinių reikšmė, todėl net yra pagrindo abejoti jų realumu. Davus, dūsnus ir dūslus yra sinonimai (LKZ, 343). Dėl dūsnus ir dūslus sinonimiškumo, priesagų variantų ir reikšmių abejonių nekyla, nes žodyne pa- 16 Cia išbraukta: iš rasto — rastinis. 86 | ANTANAS SMETONA teikiama pakankamai pavyzdžių (LKŽ, 614). Tačiau šalia davus nėra jokio pavyzdė- lio, tik nurodyti šaltiniai — Jurgis Slapelis ir Ambraziejus Kašarauskas. O šių šaltinių patikimumu verčia abejoti vienas faktas: abu rankose laikė DG bei žodyną ir iš jų nurašinėjo pavyzdžius (žr. Būga 1923: 344—345; Balčikonis 1955), vadinasi, tai ne du skirtingi šaltiniai, 0 remiamasi iš esmės vienu nepatikrintu šaltiniu, kuriame gali būti ir nerealių formų. Dėl tos pačios priežasties abejonių kyla ir dėl daiktavardžio ka- džia, kadė ‘laikas, valanda’ (zr. 3.1.12). Kitas gana painus dalykas — šaknies balsio (dvibalsio?) rašyba: dir, dislingas, diis- lus, diisningas, diisnus. Sis polifonetinis rašmuo galėtų būti suvokiamas net trejopai. Pirma — tai iš tiesų polifonetinis raSmuo, reiškiantis, kad gramatikos autorius įvairiose tarmėse girdėjo įvairius garsus, pvz.: duoti, duti, douti (plg. Zinkevičius 1966: 84-88); tai paremia ir gramatikos teiginys: aukštaičiai kai kuriose vietose taria sveiką dvigarsį, o žemaičiai tiktai pirmą balsį arba abu garsus sukeičia vietomis ir vietoj uo taria ou (ov), , ... Beje, matome, kad dvibalsio uo kaitaliojimas Daukšos vertinamas kaip aukštaičių ir žemaičių skirtumas, tačiau ir pačių rytų aukštaičių šis dvibalsis monoftongizuojamas. Antra — tai gali būti ne polifonetinės, 0 morfologinės rašybos dalykas: jokių tarties variantų gramatikos autorius negirdėjo, o rašė pagal pamatinį žodį; reikalaujama ra- šyti avti, gavti, mavti, nes ave,, gavo, Move... Trečia — autorius girdėjo žemaičius diftongizuojant ilgąjį šaknies balsį žodžiuose dosnus, doslus, dosningas, doslingas ir todėl rašė polifonetinį rašmenį :t, tačiau tai ma- žiausiai tikėtina, nes autorius kalbėdamas apie balsio o tarimą apie jo diftongizaciją nieko nesako. 4.1.6. Būdvardžių daryba iš prieveiksmių: tofus, tol'imas (: toli), unkstus, unkstivas (: unksti), dabarikšt“'as, dabarikštis (: dabar), ,. Daryba iš prieveiksmių vėl iliust- ruojama prieveiksmiais toli, anksti. Daugiau apie tai kalbama 3.1.11 ir 6.2. Jeigu ne- svarstoma toli — tolus ir anksti — ankstus darybos kryptis, čia viskas suprantama. Prie- sagų vediniai tolimas ir ankstyvas, be abejo, daromi ne iš prieveiksmių, 0 iš atitinkamų būdvardžių. Vedinių dabarykščias ir dabarykštis daryba iš prieveiksmio nekelia abe- jonių. Pateikiami pramaišiui vartojami vediniai su skirtingomis nom. sg. galūnėmis. Atrodo, kad vedinys su daiktavardine galūne rytų aukštaičių bus vartotas dažniau, nes pateikiamas pirmas. 4.1.7. Būdvardžių daryba iš prielinksnių: priešingas (: prieš), ligus (: lig), ,- IS prie- linksnių, kaip ir iš jungtukų (žr. 3.1.12), vardažodžių negalima padaryti. Prielinksniai neturi šaknies, prie kurios galėtų jungtis darybos formantai. Vadinasi, tokios darybos pavyzdžiai yra neteisingi. Priešingas galėtų būti padarytas iš prieveiksmio priešais (bū- ta ir būdvardžio priešus) arba daiktavardžio priešas, kaip ir daugelis priesagos -ingas vedinių (Ambrazas, red., 1997: 198), o lygus apskritai reikėtų laikyti paprastu žodžiu. Taigi būdvardžių darybos iš prielinksnių modelis lieka be pavyzdžių ir laikytinas gra- matikos autoriaus paklydimu. 4.2. Sudurtiniai būdvardžiai 4.2.1. Sudurtinių būdvardžių skyrelis nepalyginti glaustesnis už sudurtinių daikta- vardžių skyrelį. Jis kartu su sudurtinių veiksmažodžių skyreliu sutilpo į vieną lapą ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 87 pavadintas Apie sudėtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin’us, , ). Sudurtiniai budvardziai klasifikuojami pagal darybos pamata, prie kai kuriy yra trumpi paaiski- nimai: budvardziai, padaryti i$ dviejų daiktavardžių — linaZiedis, Sunasirdis,, , ,; iš bud- vardzio ir daiktavardžio — žmogus baltaplavkis arba baltaplukis,, , ; iš įvardžio ir daik- tavardzio — kasdienis, kasdieninis, kasmetinis, ins iš daiktavardžio ir veiksmažodžio — šalnakundis,,,,,; iš dviejų būdvardžių — jūdmargis, jūdberis, Zal’'margis,,,, ; i$ būdvar- džio ir dalyvio — Visogalis,, , , ; iš prieveiksmio ir dalyvio — davggalis, , ,,. Kaip atskiras sudūrimo komponentas paminėtas daiktavardis pusė, su kuriuo gali būti jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: pus'ymzis, ,,., pus'baltis, , .. 4.2.2. Daugelis dūrinių nekelia jokių abejonių ir klausimų. Mėginama aiškinti kai kurių dūrinių, kaip ir sudurtinių daiktavardžių, darybinė reikšmė: jūdmargis, jūdberis, Zal’'marygis žienklina dvi pripulti vienon vieton sumajšitas, kajp šitūsie išre;jšk'uosie — dvi "mostis,,, As; baltaplavkis arba baltaplaukis žinklina taj: žmogus, tur'untis baltus plavkus arba žmogus su baltajs plavkajs arba žmogus baltu plavku, ,,. Tačiau čia išaiškinta ne darybinė, o individuali leksinė reikšmė, be to, pateikiami sinonimiški sintaksiniai atitikmenys — linksnis, prielinksninė konstrukcija ir išskirtinio dalyvinio pažyminio grupė; linažiedis, šunaširdis — žinklina pripultinikų [būdvardį], tur'unti, nusavisti, tu daj- ktiniku,,,„ Kitų sudurtinių būdvardžių grupių reikšmė neaiškinama, o tik pasakoma, iš kokių kalbos dalių jie padaryti. Gramatikoje teigiama, kad dūriniai judmargis, jūdberis, žal margis padaryti iš dviejų būdvardžių. Iš tiesų abiejų šaknys yra būdvardinės. Jei Daukša būtų mėginęs surasti sintaksinį atitikmenį (kaip sudurtinių daiktavardžių atveju), gal būtų paaiškėję, kad tai būdvardinio prieveiksmio ir būdvardžio dūrinys — juodai margas, juodai bėras, ža- liai! margas (me žalai — tai rodo minkštumo ženklas prie /). Akademinė Lietuvių kalbos gramatika nemato pirmojo dėmens prieveiksmio, o teigia esant du būdvardžio ka- mienus (Ulvydas, red., 1965: 600). Kai kurie kiti šaltiniai (Paulauskienė 1994: 197; Ambrazas, red., 1997: 234) laikosi tokio paties požiūrio kaip ir Daukša, nors iš tiesų čia gali būti įvairiai: juodmargis, juodbėris, žalmargis tikrai yra iš prieveiksmio ir būd- vardžio, bet famsžalis gali būti ir iš tamsus žalias, nes kalboje visiškai įmanomas toks junginys: Nusipirkau tamsų žalią kostiumą. 4.2.3. Dar vienas sudurtinių būdvardžių darybos tipas — su daiktavardinės kilmės komponentu pus-. Su šiuo prefiksoidu daromi ir sudurtiniai daiktavardžiai (žr. 3.2.4.). Gramatikoje aiškiai atskirti du darybos tipai pagal antrą pamatinį dėmenį (būdvardį arba daiktavardį). Pirmoji vedinių grupė labai primena sudurtinius daiktavardžius: pus'umžis, pus'gal'vis, pus'begrnis, pus’kvortis,, ,„,.. Ypač pusbernis ir puskvortis. Pusber- nis net į sudurtinių daiktavardžių skyrių pateko. Daukša paaiškina šių dūrinių reikš- me ir įtikinamai parodo, kad jie gali būti suvokiami kaip būdvardžiai: tur'gntis pusi, to viso: umž'o, galvos ir pripulties be;rno,,,,., t.y. turtintis pusę amžiaus, pusę galvos ir pusę berno ypatybių. Tam tikromis aplinkybėmis visi šie dūriniai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir net visiškai sudaiktavardėti. Deja, senosiose gramatikose labai maža pavyzdžių, ypač sakinių arba žodžių junginių. O būtent apie šių dūrinių klases galima kalbėti tik aiškiame žodžių junginių kontekste (pvz.: praėjęs pusamžis buvo ramus — daiktavardis; pusamžis vyras buvo ramus — būdvardis; tik pusamžis gali tai suprasti ir padaryti — daiktavardiškai vartojamas būdvardis; arba pavyzdys su žodžiu, 88 | ANTANAS SMETONA paimtu iš DG — kopūsto pusgalvis; pusgalvis žmogus; ko tas pusgalvis nori). Vadinasi, teoriškai visiškai įmanoma, kad čia minimi dūriniai gali būti ir daiktavardžiai, ir būd- vardžiai, ir daiktavardiškai vartojami būdvardžiai, tačiau skaitytojui belieka tik pasi- kliauti gramatikos autoriumi ir tikėti, kad jam žinomi čia minimi būdvardžiai — gra- matikos medžiaga neleidžia to patikrinti. Beje, į šią grupę įrašyti, bet vėliau išbraukti pusžmogis ir pusponis rodo gramatikos autorių taip pat svyravus ir sunkiai galėjus nustatyti kalbos dalį, nes iš tikrųjų daugelis šios darybos būdvardžių kalboje dažniau vartojami kaip daiktavardžiai negu kaip būdvardžiai. Visi šioje pastraipoje minimi priešdėliniams būdvardžiams, sudurtiems iš tarnybinio žodžio be ir daiktavardžio: beprotis, begalvis, be,pirštis, ,,,(apie juos rašoma priešdėlinių būdvardžių skyriuje). Kita dūrinių su pus- grupė — dūriniai su antruoju pamatiniu dėmeniu būdvardžiu: pus'baltis, pus'jūdis, pus'grajtis, pus'girtis, pus'žabalis, pus'kurtis — tur'untis pusi, pripul- ties: baltumo, jūdumo, grajtumo,,,,,. Reikšmę gramatikos autorius apibūdina lakoniš- kai ir tiksliai: turintis pusę antruoju pamatiniu žodžiu pasakomos ypatybės. Cia gali- ma tik atkreipti dėmesį į tai, kad labai sistemingai žymimas pirmojo dėmens paskutinio šaknies priebalsio minkštumas — nepaisoma po jo einančio balsio kokybės: pus'greitis, pus'girtis — iš tiesų s gali būti minkštas", bet pus'baltis, pus'žabalis, pus'kurtis — neturė- tų būti minkšto s prieš užpakalinės eilės balsius. Turint omenyje Daukšos polinkį į morfologinę, o ne fonetinę rašybą, visiškai galimas dalykas, kad jis čia paprasčiausiai rašo minkštumo ženklą pagal pamatinio žodžio minkštumą: puse, pus'av (o gal ir iš tikrųjų tas minkštumas čia randasi iš pamatinio žodžio). Taip pat gali būti, kad tuo apostrofu dar žymimas ne visiškas sudurtų komponentų suaugimas. Šiame skyriuje neminimas pamatinis prieveiksmis pusiau, nors sudūrimas šio prieveiksmio ir kokio kito žodžio visiškai įmanomas kaip būdvardinis dūrinys. 4.3. Priešdėliniai būdvardžiai 43.1. DG būdvardžiai su priešdėliais pateikiami sudurtinių būdvardžių skyriuje, nes remiamasi (kaip buvo minėta 2.3) teorine nuostata, kad įvairias kalbos dalis galima sudurti su tarnybiniu žodžiu ir gauti dūrinį. Mėginama apibūdinti darybinę reikšmę: beprotis, begalvis, be pirštis, t. y. neturintis proto, galvos, piršto, , arba ‘ne- turintis pamatiniu žodžiu pasakyto daikto’ (dar zr. 5.2.10); apigrajtis, pagrajtis, apidi- dis, apisal'dis, padidis, pasal'dis it.t. rodo truputį tos ypatybės, , ,. — t.y. rodo dalį, tru- putį pamatiniu žodžiu pasakytos ypatybės; pailgas, pe,rg'aras, „„ir nūsavis, ,„„ — reikšmė nepaaiškinta. Iš tiesų būdvardžiai beprotis, begalvis gali būti laikomi sudur- tiniais žodžiais, nes turi aiškų darybos pamatą prielinksninę konstrukciją — be proto, be galvos. Tačiau apygeris ir šiandien kelia abejonių: galūnė pakitusi, priešdėlis yra, bet darybos pamatas sunkiai nustatomas. Gal jis tik mąstomas, nepasakytas (apyge- ris — maždaug geras, apie gerą), bet gramatikos nuosekliai laikosi nuostatos, kad šio tipo būdvardžiai reguliariai daromi iš visų kokybinių būdvardžių: apygeris (: geras). Beje, čia matyti kalbos fonetinių dėsningumų nepaisymas: priešakinės eilės balsio minkštinamoje priebalsių grupėje esantys priebalsiai k, g blokuoja s minkštinima. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 89 Tačiau Daukša ir nesuplaka ju visu į vieną vietą. Nors skyrius pavadintas Apie sude- tinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin'us, ,,), jame pavyzdžiai sugrupuoti pa- gal skirtingą darybos pamatą: būdvardis + būdvardis (žalmargis), daiktavardis + daiktavardis (linažiedis), prielinksnis + daiktavardis (begalvis), prielinksnis + būd- vardis (apygeris) ir t. t. Kai kuriuos būdvardžius su priešdėliais reikėtų paminėti atskirai. Pirmiausia pa- grajtis, padidis ir pasal'dis — su priešdėliu pa-. Būdvardis pailgas pateikiamas atskirai, nes aiškiai atskiriama kiek kitokia daryba ir reikšmė. Dabartinės lietuvių kalbos gra- matika būdvardžio pailgas dabartinės kalbos požiūriu apskritai nelaiko vediniu (Amb- razas, red., 1997: 226), tačiau sugretintas su padidis galėtų būti ir priešdėlio vedinys — bent taip galėjo mąstyti Daukša. PRIEŠDĖLIAI PA- IR PO- dar minimi prielinksnių skyriuje. Ten paaiškinama, kad dažniausiai jie pridedami prie veiksmažodžių ir gero- kai rečiau prie daiktavardžių ir būdvardžių. Šiame skyriuje veiksmažodžių pavyzdžių visiškai nepateikta, būdvardis pateikiamas tik vienas: pabaltis Išsamiau šių prieš- dėlių vartosena ir santykiai parodomi 5.2.3. Iš pirmo žvilgsnio nepagrįstai dariniams priskirtas pergeras. Dabar per geras laiko- mas dviem žodžiais. Bet galima suprasti ir Daukšos argumentą laikyti vienu žodžiu. Jeigu turime geras, gerutis, apygeris (įvairus gerumo kiekis), tai ir gerumo perviršis gali būti pažymėtas priešdėliu, juolab kad priešdėlis DG laikomas tuo pačiu kalbos elementu, tik vienais atvejais rašomu atskirai, kitais kartu. Šiuo atveju pergeras suvo- kiamas taip kaip pogeris, t. y. kaip tos pačios darybinės ir semantinės klasės elemen- tas. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių: potre;t©aj, .., — po tregt“'aj,,,.. Prielinksnių sky- riuje autorius tos pačios klasės elementus pripažįsta vienus esant tikraisiais prielinksniais, o kitus prilipėliais. Šiuolaikinės kalbotyros požiūriu, tai nėra labai toli nuo tiesos — reikia nepamiršti, kad į šią gretą dar įrašyti ir postpozicinių vietininkų baigmenys -p, -pi, todėl visa tai gali apimti klitikų sąvoka. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad toks rašymas yra ne priešdėlio ir prielinksnio neskyrimo klausimas, o paprasčiausiai nenusistovėjusi rašyba drauge ir skyrium. 4.3.2. Dar apie priešdėlinius būdvardžius kalbama rankraštinės gramatikos prielinks- nių skyriuje (jis aptartas 2.4). Vėl aiškinamos žodžių su priešdėliu be- reikšmės. Pir- moji reikšmė aiškiai susijusi su priešdėliniais veiksmažodžiais (besidžiaugiantis), O antrojoje vėl kartojama ir rašoma apie be,kojis,.„, tipo būdvardžius arba daiktavar- džius. Dar visa tai susiejama su priešdėliais nebe- ir tebe-. Daukša žodžių su priešdė- liu be- problematikos neišskaidė į kalbos dalis, o atskirus darybos atvejus taip susie- jo, jog dabar suskaidyti juos į skirtingas kalbos dalis ir aptarti skirtinguose skyriuose netikslinga ir vargu ar įmanoma. Todėl išsamesnė žodžių su priešdėliu be- analizė pateikiama 5.2.10. Dėl tų pačių priežasčių PRIEŠDĖLIŲ AP- IR API- (APY-) variantai aptariami 5.2.6. Daukša nevartojo ir ilgojo y, ir iš esmės rašto ženklais neskyrė ilgumo. Todėl aptariami tik du variantai: ap- ir api-. Gramatikos autoriaus teiginys, kad su būdvardžiais vartojama tik api-, tikriausiai reiškia priešdėlį apy-: apibaltis, apibalte,, apididis, apidide,, apig'a- ris, apig are,, apijūdis, apijude,, „„„. Daukša teigia, kad SU PRIEŠDĖLIU AT- dažniausiai daromi veiksmažodžiai, bet esą galima padaryti ir daiktavardžių bei būdvardžių (žr. 5.2.7). Tačiau būdvardžių pavyz- 132/15* 90 | ANTANAS SMETONA džių jis nepateikia, nors pats vieną kartą pavartoja būdvardinės kilmės reguliarios darybos prieveiksmį atžagar'aj,,,., (: atžagarias). 5, VEIKSMAŽODŽIŲ DARYBA Veiksmažodžių darybos skyriai ne tokie aiškūs kaip daiktavardžių ir būdvardžių, be to, jie daug trumpesni. Dabartinės gramatikos nustato du veiksmažodžių darybos bū- dus — priešdėlinį ir priesaginį. Priešdėlinė daryba kur kas lankstesnė už priesaginę. Kiekvienas veiksmažodis turi daug reikšmių, priešdėliai jungiami prie kiekviena reikš- me vartojamo veiksmažodžio (ir ne po vieną, o po kelis, dažnai prie tos pačios šaknies prisijungia visi priešdėliai). Daukša visur priešdėlį laikė prielinksniu, o jo pridėjimą — sudūrimu, todėl jo gramatikoje atsirado sudurtinių veiksmažodžių. Kiek aiškesnė priesaginė veiksmažodžių daryba. Dažnai painiojama veiksmažodžio formų ir naujų žodžių daryba. Dėl viso to veiksmažodžių darybos aprašas gana pakrikas ir priešta- ringas. Nors, jei nekreipsime dėmesio į terminų ir darybos reiškinių painiavą, dūry- bos ir prefiksacijos savitą interpretaciją, atskirsime grynuosius žodžių darybos daly- kus, galima susidaryti gana aiškų veiksmažodžių darybos vaizdą. 5.1. Priesaginiai veiksmažodžiai 5.1.1. Priesaginė veiksmažodžių daryba aprašoma tuo pačiu metodu kaip ir vardažo- džių, t. y. atkreipiamas dėmesys į priesagos kategorinę reikšmę ir žiūrima, iš kurių kalbos dalių padaromas veiksmažodis, nors veiksmažodžių priesaginę darybą galima aprašyti ir pagal priesagas, nes ta pati priesaga, pvz., -auti, tinka veiksmažodžiams daryti ir iš būdvardžių — gudrauti (: gudrus), ir iš veiksmažodžių — šūkauti (: šaukti), bet Daukšą galima suprasti kaip nuoseklumo siekiantį gramatikos autorių: 1) prie- saga rodo, kuriai kalbos daliai priklauso žodis; 2) priesaga — pagrindinė priemonė vienos kalbos dalies žodžiams iš kitų kalbos dalių pasidaryti. Todėl gramatikoje tei- giama, kad veiksmažodžiai daromi iš įvairių kalbos dalių: daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių ir jaustukų. 5.1.2. DG priesagų vedinių skyriuje pateikiama gerokai daugiau DARYBOS IŠ DAIKTA- VARDŽIŲ pavyzdžių negu iš kitų kalbos dalių, o daugiausia dėmesio skiriama priesagai -auti. Gramatikoje pateikiamais pavyzdžiais iliustruojami trys darybos modeliai (pats autorius jų neklasifikuoja): 1) “rinkti pamatiniu žodžiu pasakytus daiktus': gribavti (: gribe,, gribe,s), ūgavti (: tiga -os), kupolavti (: kupolaj), ,: 2) “atlikti pamatiniu žo- džiu nusakomos būsenos veiksmą': kęJ'avti (: ked'as),, .; 3) “'apsirūpinti pamatiniu žo- džiu sakomu daiktu, ruošti pamatiniu žodžių sakomą daiktą': šienavti (: šienas -no) pastarasis gali būti laikomas grybauti tipo variantu. Su kitomis iš daiktavardžių daromų veiksmažodžių priesagomis pavyzdžių patei- kiama daug mažiau. Su priesaga -oti yra tik vienas pavyzdys: med“ oti (: megd“'as),,,, ‘ka nors daryti pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje'. Pora pavyzdžių su priesaga -inti: sidabrinti (: sidabras),,, , ‘dengti ką nors pamatiniu žodžiu pasakytu daiktu'; garbinti (: garbe,, garba), .‘atlikti veiksmus siekiant sukelti pamatiniu žodžiu sakoma būse- ną'. Kiek kitaip pateikiamos kai kurios pamatinės priesaginių veiksmažodžių formos 21173 ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 91 — ne tik vardininko, bet ir kilmininko. Šalia tokių formų atsidūręs daugiskaitos vardi- ninkas kūpoliai leidžia daryti prielaidą, kad rytų aukštaičiams įprastesnė daugiskaiti- nė forma, o gal ir pats daiktavardis seniau buvo daugiskaitinis (LKŽ daugiskaitinės formos nepateikia). Daiktavardžio garbė irgi pateikiami du variantai — garbė ir garba. Tai gali būti skirtingų kamienų mišimo išraiška. Iš Daukšos pavyzdžių galima spręsti, kad šiaurės panevėžiškiai XIX a. viduryje abi formas vartojo lygiagrečiai. Sudurtinių veiksmažodžių darybos skyriuje pateikiama pora pavyzdžių su gana da- ria priesaga -(i)uoti. Žinoma, sudūrimo būdu veiksmažodžiai nedaromi. Abu Dauk- šos pateikiami priesagos -iuoti vediniai yra padaryti iš sudurtinio ir priešdėlinio daik- tavardžių: piktazoduoti,,, , ir pravard“ 'uoti, ,. . Gramatikos autorius, priskirdamas juos prie sudurtinių veiksmažodžių, klasifikavo ne pagal darybą, o pagal morfologinę darinio sandarą. 5.1.3. Priesaginių veiksmažodžių skyriuje pateikiamas tik vienas DARYBOS IŠ VEIKS- MAŽODŽIŲ lizdas: rekavti, rekditi, rekdinti, rekinti, rektereti (: rekti), „Komentarų nė- ra, bet iš pavyzdžių matyti, kad čia yra net trys reikšmės: iteratyvinė (rėkauti), kauza- tyvinė (rėkdyti, rėkdinti, rėkinti) ir momentinė (rėkterėti). Be to, iš pavyzdžių galima matyti, kad -yti, -dyti, -inti turi tą pačią reikšmę ir gali būti laikomi vienos priesagos variantais. Žinoma, kalbant apie be konteksto pateiktų žodžių reikšmę, galima ir ap- sirikti. Bet čia sprendžiama, kad tai vienos priesagos variantai pagal dabartinę jų reikš- mę ir pagal žodynų medžiagą. Kita priesaginių veiksmažodžių grupė aptariama veiksmažodžių asmenavimo sky- riaus įžangoje, kurioje paaiškinama visa veiksmažodžio sistema, tačiau patenka ir ke- letas priesaginių daiktavardžių (apie juos žr. 3.1.7 ir 3.1.8) bei veiksmažodžių, turin- čių veiksmažodžio kamieną. Priesaginių veiksmažodžių darybos pavyzdžių pateikiama bendraties ir būtojo kartinio laiko kamienų skyreliuose. Priesagos -terėti vediniai: šavkteyeti ir Suktegeti (: šavkti), skusteyeti (: skusti), beg- tegreti (: begti), lavktegreti ir luktegreti (: lavkti), travkte,reti ir truktegreti (: travktie), spav- stegreti ir spustegreti (: spavsti), stavgtegreli ir stugtegreti (: stavgti) „,,,„ Gramatikos auto- rius atkreipia dėmesį į dvi veiksmažodžių grupes: šaknyje su dvigarsiu au (šaukti, laukti) ir kiti (skusti, bėgti). Pagal tai skiriami ir du darybos modeliai. Iš skusti ir bėgti pateikta tik po vieną pavyzdį, o iš veiksmažodžių, turinčių šaknyje au, pateikiama po du (su šaknies balsių kaita ir be jos): šaukterėti ir šukterėti. Pačiame tekste iš devynių šios priesagos variantų vartojama tik -ferėti. Parūpinamieji ir priežastiniai veiksmažodžiai su priesaga -dinti (priesagos -inti va- riantu): dirbdinti ir dirbditi (: dirbti), s'udinti ir s'uditi (: s'uti), valgidinti ir valgiditi (: val- giti), migdinti ir migditi (: migti), rikdinti ir rikditi (: rikti),, ... Pavyzdziai rodo, kad sis- temingai vartojamos abi priesagos formos: -dinti ir -dyti. Sioje grupéje pakartojamos ir veiksmažodžio rikdyti formos iš priesaginiy veiksmažodžių darybos skyriaus. Reikiamybės dalyviai: vardžod“'aj jiemingi n'apžinklinto lajko, pride,dunt -nas, -na k.š.: dirbtinas, dirbtina „Apskritai dėl reikiamybės dalyvio priklausymo veiksma- žodžio ar būdvardžio gramatinei kategorijai dar ir dabar kyla diskusijų (Paulauskie- nė 1994: 184), todėl ir Daukšos pozicija šiuo klausimu irgi turėtų būti svarbi. Kaip matyti iš ką tik pacituoto sakinio, reikiamybės dalyvis priskirtas neveikiamųjų daly- vių klasei kaip nežymėtasis narys laiko kategorijos atžvilgiu. Tokia teorinė nuostata 92 | ANTANAS SMETONA leidžia ir pusdalyvi priskirti prie veikiamųjų dalyvių, irgi kaip neturintį laiko katego- rijos narį. Gramatikos autoriaus matoma priesaga -nas, -na, nors iš tikrųjų tai yra priesaga -tinas, -tina. Jam atrodė, kad tiesiai prie bendraties (neatmetus -ti) pridėta -nas. Autorius sutapatina bendraties formantą ir priesagos pirmąjį skiemenį. Iš to galima daryti prielaidą, jog teoriniu požiūriu dar nebuvo apsispręsta, kad dariniai iš bendraties pirmiausia praranda bendraties formantą, o tik paskui pridedamos prie- sagos ir galūnės. Kita vertus, galima ir pagrįsti tokį autoriaus požiūrį: juk bendraties formantas — ne galūnė, jis savo funkcija ir forma artimesnis priesagai, o dviejų ar net trijų priesagų sudūrimas yra įprastas reiškinys. Tokio formalaus požiūrio laikomasi gana sistemingai. Štai priesagos -inėti vediniai: pirmiausia parodoma, kad būtojo laiko galūnė su kamiengaliu (-au) keičiama į prie- sagą -inėti — arinėjau (: ariau)“. Kai prieš kamiengalį atsiranda -in-, iš karto pataiso- ma taisyklė — -au keičiama ne į -inėti, o į -ėti: veiksmažodžių, kurie turi baigmenj -inav, keičiama -av į -ejav k.š. Vadinav — vadinejav „„Kiti šios priesagos vedinių pavyz- džiai (be jokių priesagos variantų): dirbinejav (: dirbav), davinejav (: dav’av), arinejav (: ar'av), valginejav (: valg'av), kalbinejav (: kalbejav), vajkštinejav (: vajkšt“'ojav)), ieš- kinejav (: ieskojav),,,.. Jokiy komentarų nepateikta, todėl kelia abejonių tik darybos pamato pasirinkimas — juk matyti, kad kalb-inėjau (: kalb-a, kalbėj-o), vaikšt-inėjau (: vaikšt-o, vaikščioj-o), iešk-inėjau (: iešk-o, ieskoj-o) nėra padaryti iš būtojo kartinio laiko formos. Kita vertus, kalbinėti darybą iš būtojo kartinio laiko galima ir suprasti, nes gramatikoje yra bendratis kalbti , ,. 5.1.4. Dar priesaginių veiksmažodžių skyriuje pateikiama VEDINIŲ IŠ BŪDVARDŽIŲ, ĮVARDŽIŲ, PRIEVEIKSMIŲ, PRIELINKSNIŲ IR JAUSTUKŲ: bal ti, bal'kti, bal'diti, baltinti, balti- ti (:iš balto),,,,; savinti, prisavinti (: iš savies),,,,; davginti (: davg), tolinti (: toli) priešintis“ (: prieš), ligti, liginti, ligintis“ (: lig), , .; aįmanūti, ajman’oti (: ajman’),,, .. Iš pateikiamų pavyzdžių galima spręsti tik apie teikiamus darybos modelius. Pavyz- džiams imami tie patys pamatiniai zodziai visais darybos atvejais, nors tai dažnai bū- na ir neteisinga, pvz., iš jaustuko daromas daiktavardis — aimana (iš tiesų iš veiksma- žodžio aimanuoti), iš jaustuko būdvardis — aimanus (iš tiesų iš daiktavardžio aimana, dar žr. 3.4.2), iš jaustuko veiksmažodis — aimanuoti (tai jau teisinga). Visai taip pat aiškinama daryba iš prieveiksmių (veiksmažodžiai — dauginti, tolinti; būdvardis — to- lus; daiktavardžiai — tolumas, daugumas, daugybė) arba prielinksnių (priešingas, prie- šintis), net jei tai ne visada teisinga darybos požiūriu. Toks skirtingų kalbos dalių da- rybos pateikimas tikriausiai patogesnis ir aiškesnis mokymo metodikos požiūriu — nereikia pamiršti, kad Daukša buvo parapijos mokyklos mokytojas. Tačiau tai neat- spindi tikrųjų hierarchinių darinių ryšių. Nei būdvardžio, nei veiksmažodžio darybos skyriuose jau nebeminima daryba iš jungtukų (ji buvo paminėta tik daiktavardžio darybos skyriuje, zr. 3.1.12). Daugelis priesagų vedinių iš būdvardžių įprastiniai: bal'ti, bal'kti, bal'diti, baltinti, baltiti„,,; savinti,,,„. Daukša dviskiemenį veiksmažodį balti kildina iš būdvardžio bal- tas. Abu šie žodžiai paprastos struktūros. Todėl gramatikos autoriaus darybinio ryšio suvokimą tarp šių žodžių reikia didžiai vertinti teoriniu požiūriu. Juk gretinant baltas 211/10* '*“— Pirmasis asmuo imamas kaip pagrindinė forma lotynų kalbos gramatikų pavyzdžiu. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 93 ir balti nematyti jokios priesagos: abu žodžiai vienodos sudėties. Bet Daukša įžvelgė vidinį darybinį ryšį — motyvaciją: balti “darytis baltam’. Dar dabar tokių žodžių ryšiai ne visai aiškūs (Paulauskienė 1994: 190), nes čia galima ir dvipusė motyvacija: baltas “išbalęs' ir balti “darytis baltam'. Tad baltas gali būti suvokiamas kaip balimo rezulta- tas. Labai svarbu, kad jau XIX a. vidurio gramatikoje pastebėtas šis paprastos struk- tūros žodžių tarpusavio ryšys, kuris ir dabar iki galo neišaiškintas. Kas kita yra baltinti, balditi, savinti. Čia aiški priesaga -inti. Abejonių kelia prie šios grupės priskirtas veiksmažodis prisavinti, nes paskutinis jo darybos žingsnis yra prieš- dėlio pridėjimas — juk pirmiau prie įvardžio savęs pridėti priešdėlio negalima, nes to neleidžia kategorinė įvardžio reikšmė. Matyt, Daukšai prisavinti buvo aiškesnis ir įpras- tesnis už savinti. Ir dabar dažniau vartojama sangrąžinė savintis forma. 5.2. Priešdėliniai veiksmažodžiai 5.2.1. Kaip sudurtinių daiktavardžių ir būdvardžių, taip ir sudurtinių veiksmažodžių skyriuje kalbama apie priešdėlinius veiksmažodžius. Tik jame iš viso nepateikta nė vieno sudurtinių veiksmažodžių darybos pavyzdžio — visą skyrelį sudaro būtent prieš- dėliniai veiksmažodžiai. Jame pateikiami tokie pavyzdžiai: 1) priešdėliniai sangrąži- niai veiksmažodžiai (Daukšos žodžiais, sudaryti iš priešdėlio, sangrąžos ir veiksma- žodžio) apsie,jti, apsiž'ureti, pasikalbeti, ,.,; 2) priešdėliniai veiksmažodžiai apidiiti, apdūti, atadūti, ažudūti, azduti, idūti, išdūti, nudūti, padūti, pardūti, pe,rdūti, pradūti, pridūti, sudūti, užudūti, uždūti 433, Pateikiamas vienas veiksmažodis duoti su beveik visais priešdėliais (api-, ap-, ata-, ažu-, až-, į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-, uZu-, uz-). Dabartinėje kalboje yra dvylika veiksmažodžių priešdėlių, o DG -— šešioli- ka, nes jis pateikia ir to paties priešdėlio variantus kaip atskirus priešdėlius. Priešdė- liai api- ir ap- yra normalūs variantai, susidarę dėl fonetinių priežasčių. Dar turėtų būti priešdėlis at-, bet čia tikriausiai nepateikiamas todėl, kad pasirinktas pavyzdys prasideda priebalsiu d. Apskritai kitose gramatikos vietose vartojami abu variantai: at- ir ata-; nė vieno pavyzdžio nerasta su ati-. Pavyzdžiai rodo, kad Daukša kreipia dėmesį tik į žodžio sandarą. Matomas prieš- dėlis ir vardažodžio arba veiksmažodžio šaknis ir daroma iš to išvada, kad tai esąs sudūrimas. Atskirai paminimi sangrąžiniai veiksmažodžiai. Šiaip daugelis pavyzdžių visiškai reguliarios darybos ir kokių nors komentarų nereikalingi. Vargu ar reali for- ma pradūti. Formos su priešdėliais až- ir už- turi semantinį skirtumą (aždengti — lenk. zakryč, uždengti — lenk. nakryč)) ir gramatikos autoriaus aptariamos prielinksnio sky- riuje (žr. 6.1). 5.2.2. Aptariant priešdėlinių veiksmažodžių darybą, atskiro dėmesio vertas grama- tikos skyrius, skirtas prielinksniui (žr. 2.4). Ši kalbos dalis gramatikos autoriaus yra sistemingai sutapatinta su priešdėliais, todėl didžioji šio skyriaus dalis skirta dary- bos dalykams. Kaip jau minėta, šiame skyriuje mėginamos aptarti visos kalbos dalys, galinčios turėti priešdėlių, todėl priešdėlinių daiktavardžių ir būdvardžių darybos da- lykai perkeliami į atitinkamus skyrelius (daiktavardžių — 3.3.2, būdvardžių — 4.3.2). Rankraštinės gramatikos prielinksnių skyriuje priešdėliai aptariami atsitiktine tvar- ka. Nors šiame skyriuje sudėtos visos kalbos dalys, galinčios turėti priešdėlius, gra- 94 | ANTANAS SMETONA matikos autorius suvokia daiktavardžio ir veiksmažodžio priešdėlinės darybos skir- tumus. Štai kaip aprašoma daryba su kai kuriais priešdėliais: prielinksniai ato, nuo, po, prie, pro, san dažniausiai rašomi su daiktavardžiais, padarytais iš veiksmažodžių, ir su sudurtiniais daiktavardžiais, bet kartais rašomi ir su būdvardžiais, k.š.: atož'ura, ato- tvanas, poil'sis, priespavda <...> posunis, povajkis, podukra, priekletis, priesienis, pro- duris, prokirtis . .. Šis teiginys rodo, kad veiksmažodiniai priešdėliniai daiktavardžiai, tokie kaip priespauda (: prispausti), aiškiai atskiriami nuo, gramatikos autoriaus Žo- džiais, sudėtinių daiktavardžių, tokių kaip prieklėtis (: prie klėties). Kitoje vietoje net paaiškinama, kokius sintaksinius atitikmenis turi taip padaryti tikrieji priešdėliniai (sudėtiniai) daiktavardžiai: bebarzdis — reiškia tą patį kaip neturintis barzdos arba be barzdos .,,,. Gramatikos autorius iki galo nuoseklus dar negalėjo būti. Sudurtinių žodžių darybos skyriuje priešdėlinius veiksmažodžius vis dėlto pavadina sudurtiniais žodžiais, nors tai vis tiek nepaneigia to, kad jis skyrė daiktavardžių darybą iš priešdė- linių veiksmažodžių ir priešdėlinių daiktavardžių darybą daiktavardžio klasės viduje. Požiūris į priešdėlinius žodžius kaip į dūrinius tolimesniuose gramatikos skyriuose (ypač skirtuose sudurtiniams žodžiams) padeda išvengti ir šiandien dažnai daromos teorinės klaidos: niekur neteigiama, kad su priešdėliu galima pasidaryti vedinį iš ki- tos kalbos dalies — priešdėlis juk nekeičia kategorinės žodžio reikšmės. Pavyzdžiui, sudurtinių būdvardžių skyriuje teigiama, kad galima padaryti būdvardį suduriant daiktavardį ir prielinksnį be, o tai visiškai ne tas pats, kas teigti, jog iš daiktavardžio su priešdėliu padarome būdvardį. Šį reiškinį plačiau paaiškina Paulauskienė (1994: 192-193). Kelis kartus paminėta, kad sangraZiniuose priešdėlių vediniuose sangrazos dalely- tė atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies. Rankraštinės gramatikos autorius suvokia, kad atskiros kalbos dalys turi savo prieš- dėlius ir kad priešdėlinė daryba nekeičia žodžio kategorinės reikšmės. Jis išvardija priešdėlius, su kuriais daromi tik veiksmažodžiai: ap, at, ata, až, da, in, iš, nu, par, per, pro, pri, su, uz, užu — dedasi su žod“'ajs yr visajs iSre,jsk ajs nit žod"'u išejjnunt“"ajs „L. Cia, be abejo, savotiška darybos sampratos klaida, nes, pavyzdžiui, atvažiavimas pa- darytas ne iš važiavimas ir priešdėlio, o iš atvažiuoti ir priesagos. Tačiau Daukša visur dėsningai žiūri į žodžių sandarą, o ne į santykį tarp pamatinio žodžio ir darinio. Kal- bamo meto gramatikos neskyrė morfeminės ir darybinės analizės. Todėl ir Daukša negalėjo kitaip mąstyti. Jis tik matė tai, kas yra žodyje, o tą patį darinį tokiu pamatu nesunku priskirti ir prie priešdėlinės, ir prie priesaginės darybos žodžių. Priešdėlis ir prielinksnis yra giminiški, todėl Daukša gali teigti, kad su tais pačiais priešdėliais padaromi ir veiksmažodžiai, ir daiktavardžiai, ir net būdvardžiai: ažuupis arba aZuupe,, ažukalnis arba ažukalnę,, islenis, negbilis, negale,, n'apikunta, ne,krikštas, negikedis „„,; apiname,, paname,, apibaltis, pabaltis, apibalt“'aj, pabalt“'aj .,, .. Iš tokių teiginių bei pavyzdžių kyla klausimas, ar skiriasi kai kurių priešdėlių va- riantų vartosena. Ir šis klausimas kyla ne tik gramatikos skaitytojams, bet ir pačiam autoriui. Toliau jis pamėgina iš tikrųjų atskirti kai kurių priešdėlių variantų vartose- ną: ir ne tik formaliuoju rašybos pagrindu, bet įžvelgia ir reikšmės skirtumų. Grama- tikoje atskirai aptariami šie priešdėlių variantai: ap- api-, at- ata-, až- ažu-, už- užu-, par- per-. Par- ir per-, žinoma, yra skirtingi priešdėliai, o ne to paties priešdėlio va- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 95 riantai, tačiau dėl fonetinių priežasčių patekę į vieną gretą su variantų poromis. Kita vertus, až- ir už- nelaikomi variantais ir griežtai atskiriami. Apie priešdėlių poras į- ir in-, są- ir su-, po- ir pa- daug nekalbama, bet iš pateikiamų pavyzdžių, pastabų ir pa- minėjimų net kituose darybos skyriuose aišku, kad ir jie vienaip ar kitaip bandomi semantiškai susieti. Dėl to toliau jie visi aptariami. 5.2.3. PO- IR PA- aprašyti palyginti išsamiai, nors atskiro skyrelio, skirto šiems prieš- dėliams, nėra. Dviejose vietose mėginama apibrėžti jų vartoseną. Daukša teigia, kad po- dažniausiai vartojamas su iš veiksmažodžių padarytais daiktavardžiais (tokiais kaip poilsis iš pailsėti). Kadangi gramatikos autorius pa- ir po- laiko tuo pačiu prieš- dėliu, vadinasi, jis jau sugeba alomorfus sujungti į vieną morfemą (morfemos identi- fikacija). Fonetinis priešdėlio pakitimas dėsningas. Toks pakitimas paprastai esti Zo- džių galūninės darybos lydimasis reiškinys. Taip pat gramatikos autoriaus matomas atskiras darybos modelis iš sintaksinės konstrukcijos (prielinksnis + daiktavardis). Dūriniais laikomi daiktavardžiai posūnis, povaikis. Kartais daromi ir būdvardžiai, bet pavyzdžių nepateikiama, nors toliau šiame skyrelyje matyti, kad kaip tik vartojama padidis, pasaldis. Priešdėlis pa- vartojamas su veiksmazodziais, iš jų padarytais žo- džiais bei formomis ir kartais su daiktavardžiais, būdvardžiais bei prieveiksmiais: pa- dedasi su veiksmažodžiais ir visais iš jų padarytais žodžiais, taip pat dedasi ir su daiktavardžiais, būdvardžiais ir prieveiksmiais: paname,, pabaltis pabalt“'aj ., .. Veiks- mažodžių pavyzdžių nėra, pateikiami tik retesni — daiktavardis ir būdvardis. Daugiau žodžių su šiais priešdėliais pateikiama rankraštinės gramatikos sudurtinių daikta- vardžių (žr. 3.3.1) bei būdvardžių (žr. 4.3.1) skyriuose ir šiaip jų yra visame gramati- kos tekste. Kad būtų aiškiau, ką gramatikos autorius manė apie priešdėlius pa- ir po-, galima apžvelgti jų vartoseną visoje gramatikoje: priešdėlis po- pavartotas 9 kartus: povajkis, posunis, podukra „,,, povejsdis,, ‘pavyzdys’, porit,, . poligintin'aj „„„„*pa- lyginamieji', poil’sis „„„žime,s poiSrejSkine,s arba poistarine,s “sakinio skyrybos žen- klai'; priešdėlis pa- vartojamas daug dažniau (per kelis šimtus pavyzdžių, bet tai dau- giausia veiksmažodžiai ir jų formos). Gramatikos sudurtinių būdvardžių skyriuje pirmiausia pateikti pagrajtis, padidis ir pasal'dis, ,„. Kiti pavyzdžiai: pabajgos,,,,,, paavgo ,.,.. pabajgtin'aj ,, ., pabaltis ,, ., paZisti ,,,, pauntrins,, .. pasalijie , ... pa- pegktin'aj y ., paprastin’is,. ,., pamiske,, palavke, paupe,, .... paname, „ir t.t." IS pateiktų pavyzdžių matyti, kad priešdėlių pa- ir po- vartosena nesiskiria nuo šiandieninės, išskyrus būdvardinės kilmės priešdėlinius būdvardžius pagrajtis, padi- dis, pasal'dis, pabaltis ir kai kuriuos priešdėlinius būdvardžius su priesaga -inis pabaj- gtin'aj, pape,;jktin'aj, paprastin'is — poligintin'aj, poišre,įškinę,s, poistarine,s. Šiaip rytų aukštaičiai kirčiuotoje pozicijoje o gali versti a (Zinkevičius 1966: 69), todėl DG ga- lima įžvelgti kelis prieštaravimus. Pirma, neaišku, kodėl nevartojamas polifonetinis '" Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardžio ir būdvardžio darybos sistemose priešdėlis pa- nelaikomas po- variantu — abu vertinami kaip skirtingi priešdėliai (Ambrazas, red., 1997: 145, 224). Tada lieka neaiškus priešdėlio pa- nors ir ne visai reguliarus virtimas priešdėliu po- darant daiktavardžius iš veiksmažodžių: potraukis (: patraukti), postūmis (: pastumti), poilsis (: pailsėti), pokalbis (: pakalbėti) ir t. t. Tokių darinių labai daug, gal net tiek pat, kaip pagalba (: pagelbėti), paroda (: parodyti), pažyma (: pažymė- ti). Todėl ir rankraštinėje gramatikoje laikomasi požiūrio, kad priešdėliai pa- ir po- yra fonetiniai variantai; tam neprieštarauja ir Aldona Paulauskienė, šiuos priešdėlius laikanti fonetiniais variantais dėl vienodo santykio su prielinksniu po (Paulauskienė 1994: 96). 96 | ANTANAS SMETONA rašmuo, nes pavyzdžiai rodo tarimo svyravimą. Antra, nėra jokios sistemos priesagos -inis vedinių variantuose. Iš to galima daryti išvadą, kad kai kurių tarmės ypatybių gramatikos autorius nepastebėjo arba nesuprato. 5.2.4. Į- IR IN-. Gramatikos autorius nustatė, kad šie priešdėliai susiję, tačiau nepa- brėžė jų semantinės tapatybės. Gramatikoje yra tokie priešdėlio į- vediniai: pavyz- džiuose — isikalbeti, ,, , , isiris „„„, ikalbeti ,, iduti „, 444 (Yra ir pora daiktavardžių — islenis „„,„irašas, .„.); autoriaus kalboje — itikti,,„„„„ivegstu„„„„„intiktu,.„„inegštus „y... imegstos,,,.,., Matyti tokia tendencija: prielinksnis į ir jo variantai in, ing, ieng prie- linksnių aprašuose minimi ne kartą, tačiau paties autoriaus visiškai nevartojami, O priešdėlis in- pavartotas tik vieną kartą (beje, yra abu atvejai: įtikti ir intikti) ir dar 10 kartų pavartotas priešdėlis į-. Ir aišku kodėl: šiaurės panevėžiškiai prielinksnį į siste- mingai keičia į prielinksnį ant (Zinkevičius 1966: 416). Tai patvirtina ir pats grama- tikos autorius: kartais ir aukštaičiai seka žemaičius, bet dažnai vartoja prielinksnį ant vietoje į, pvz., ‘unt miestu ejnu’ tačiau toks pasakymas turi truputį kitą reikšmę, nes jis reiškia ‘pasalyje, arti, netoli miesto, pas miestą, prie miestui', bet ne “vidun miesto", nes 'ejnu miestan arba ing miestų" reiškia 'vidun, vidurin mesto" _ ... PrieSdelis ant- grama- tikoje nė karto nepavartotas ir, kaip matyti iš ką tik pateiktų pavyzdžių, su priešdėliu į- nesupainiotas. 5.2.5. S4- IR su-. Daugiausia su šiais priešdėliais duodama daiktavardžių pavyzdžių, todėl šiame darbe jie aprašomi priešdėlinių daiktavardžių skyriuje. Veiksmažodžiai ir jų formos gramatikoje pateikiami tokie: sudetas ., , suditi,, .. Šie pavyzdžiai jo- kių abejonių nekelia, tačiau palyginus su daiktavardžio priešdėliais paaiškėja, kad dėl priešdėlių są- ir su- vokalizmo sutapimo šiaurės panevėžiškiai galėjo juos ir painioti (plačiau žr. 3.3.2). 5.2.6. AP- IR API-. Šie priešdėlio variantai apibūdinti labai trumpai, jokio semantinio skirtumo tarp jų nematyti. Pirmiausia pateikiamos rekomendacijos, kada labiau links- tama vieną rašyti (ap- vartojamas su sangrąžiniais veiksmažodžiais), o kada kitą (api- pirmiausia vartojamas su veiksmažodžiais, prasidedančiais b, p), paskui paaiškina- ma, kad visais kitais atvejais vartojami sinonimiškai (apdeti arba apideti; apdūti arba apidūti; apgavti arba apigavti; apjūkti arba apijūkti „„„). Visai tas pats pasakyta apie priešdėlius až-, ažu- ir už-, užu-. Tik ažu- ir užu- rekomenduojama vartoti su veiks- mažodžiais, prasidedančiais priebalsiais š, ž. Autoriaus teigimu, su būdvardžiais rei- kėtų vartoti tik api-. Tai greičiausiai reiškia, kad dėl rašybos ypatumų gramatikoje sutapatinti skirtingų kalbos dalių priešdėliai api- ir apy- (žr. 4.3.2). 5.2.7. AT- IR ATA-. Atrodo, kad semantinio skirtumo tarp šių priešdėlių nedaroma. Vadinasi, gramatikoje skirtumas tarp šių priešdėlių yra tik rašybos problema: nuro- doma net penki atvejai, kai reikia rašyti at-, ir trys, kai reikia rašyti ata-. At- rašomas: 1) su sangrąžiniais veiksmažodžiais — atsikalbeti, atsidūti „„; 2) su veiksmažodžiais, prasidedančiais balsiais — atarti, atarditi, atesti, ate,jti, atieškoti, atirti „„„; 3) su veiks- mažodžio bendratimi, prasidedančia priebalsiais b, g j, k, , m,n, p, 5, Š, t, v, z, Z, ir iš jos padarytomis formomis, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvius — atane,štas, atnešti, atnavjinti, atpešti, atpilti, atrasti, atrašiti, atsakiti, atšavkti, atve,sti, at- zingti, atžnibti, atrasti, atsakiti, atvariti, atžlobinti; atnešti, atpe,Sti, atšavkti, atže,lti 4) su veikiamosios rūšies esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviais — atne,Sis, atpe,- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 97 SiS 4.4, 9) O apskritai bendratyje dazn’avs išsirunda at- ne, kajp ata-, o lab’avs’aj prieš n, p, š, s, “ks. ames, atpesti, atpilti, atSavkti |... Ata- rašomas: 1) su veiksmazo- dziais, prasidedančiais priebalsiais d ir t, ir ju vediniais — atadirbti, atadirbimas, ata- deti, atadejimas, ataduti, atadavimas, atatravkti, atatravkimas, atatveypti, atatveimas, nors iSsirunda ir atdirbti -bimas, aideti -dejimas, atduoti -davimas,,,, (matome, kad taisyklė nėra griežta, matyt, paremta gyvosios kalbos faktais, vadinasi, tarméje nėra labai griežtai vengiama nepatogios priebalsių samplaikos); 2) dažniau su esamojo ir būtojo kartinio laiko pirmosios asmenuotės veiksmazodziais prieš priebalsius m, p, š, s — atanegsa -e, atapejša“ -e,, atašavk'a -ke, beg vienog sakosi yr atšavk'a, atsavke, — arba trumpaj sakunt prieš š abu at yr ata tiek pat’ išsirunda ,, (i$ esmės teigiama sino- nimiška priešdėlio variantų vartosena); 3) su neveikiamosios rūšies būtojo laiko da- lyviais ir kai kuriomis kitomis veiksmažodžio formomis (pavyzdžių nė neverta pa- teikti, nes pirmiau teigiama vienokia forma (su ata-), bet tuoj pat pripažįstama, kad vartojama ir kitokia forma (su ar-)). Taigi matome, kad mėginimas atskirti ir griežtai apibrėžti šių priešdėlių variantų rašybą labai neaiškus. Iš tikrųjų priešdėlio buvimas prieš šaknį niekaip nesusijęs su veiksmažodžio gramatine forma, kuri rodoma priesa- gu ar galūnių, o gramatikos autorius suplaka čia fonetinius dalykus su gramatiniais, visiškai neturinčiais įtakos priešdėlių variantų vartojimui ir rašybai. Iš tokio sudėtin- go išvedžiojimo galima pasakyti tik tiek, kad Daukšos tarmėje buvo vartojama ir il- gesnioji priešdėlio forma — ataneštas, atanešiau, tačiau dažniau vartotos trumposios formos, nes taip tvirtinama penktuoju at- ir visais ata- rašybos atvejais. Į šias at- ir ata- vartosenos taisykles nepatenka priešdėlio variantas ato-. Pats autorius retai jį vartoja ir tik atskirai vienoje vietoje pamini, kad jis rašomas su daiktavardžiais (žr. 3.3.2). Dar vienas šio priešdėlio variantas ati- apskritai nei vartojamas, nei ko- mentuojamas. Paties gramatikos autoriaus kalboje priešdėlio at- vedinių vartosenos atvejų visai nedaug, bet ir jie rodo, kad priešdėlio variantai nėra kaip nors sistemin- gai skiriami. Vartojami tik keli vediniai su priešdėliu at- ir jo variantais, todėl galima juos visus ir paminėti: atmesti — atame,ta, atame,tamos', atame,tunt, atme,sdami, at- megsti, atmetimas, atmegtus; atimti — atjiemis; atmainyti ‘kaityti’ — atmajnamas, atmaj- nimu, atmajno; atrasti — atrasti,, atradimų; atsakyti — atsakiti, atsakynt’y. 5.2.8. Daug sudėtingesnis DG PRIESDELIU aZ- IR už- santykis. Gramatikos autorius griežtai perspėja, kad šių priešdėlių painiojimas yra labai didelė klaida. Semantinė šio reikalavimo motyvacija tokia: viena reiškia — aždengti (zakryč) akis stoviunčiamui, o visai kita reiškia — uždengti (nakryč) akis guliunciam „„„arba viena reiškia — užduoti ką kam esančiam ant viršaus (ant viršų, viršun) (ne iš, ne nuo viršaus), o visai kita reiš- kia — ažduoti, ažuduoti ką kam iš šalies, iš šono (iš pradžios, galo, viduries, nuo, iš apa- čios, viršaus, iš krašto ar nuo krašto) ,_.. Kitas motyvas — skirtingas šių priešdėlių vedinių valdymas. Daukšos aiškinimai sudėtingi ir painūs dėl dar nesusiformavusios mokslo kalbos ir terminų, todėl skirtumą geriausia suvokti iš pateikiamų pavyzdžių. Priešdėlio už- vediniai, jo nuomone, valdo prielinksnio ant konstrukciją, galininką ir iliatyvą: užjoti unt kalno, užejti unt bažnit“'os, uždeti pejli unt stalo, užstoti unt ke,l'o, uždeti akmegni unt ke,l’o, uzzienge, dungun, uzdave, šienų viršun ,..,,„Priešdėlio až- ve- * Zodziuose atane,a ir atape,ša priešdėlis at- pataisytas į ata-. 98 | ANTANAS SMETONA diniai valdą prielinksnio až konstrukciją, galininką ir įnagininką: ažjoti až kalno/-u, ažejti až bažnit“'os/-u, aždeti pejli až stalo/u, ažstoti až ke, l'o|-u, ažvariti galvijus až kal- no/-u, až ked'o/-u; <...> ažstoti kejlų; aime,sti akmenimis ke,l'ų, ažtajsiti žabajs pili- MY oo Cia labai pravartu perzvelgti ne gramatikoje pateikiamus autoriaus pavyz- dzius, o tai, kaip jis pats vartoja šiuos priešdėlius ir prielinksnius: i$ viso jie pavartoti 32 kartus; prielinksnis už, uzu visiškai nevartojamas; prielinksnis až, ažu pavartotas 4 kartus (gal'ame skajtiti ažu klajdy „,„ažu toki skajtiti ,, .., prijiemtu ažu ligu „„„prijiem- tas ažu pirmų ..); priešdėlio až-, ažu- vediniai pavartoti 25 kartus (ažginti ažgre- simo ažlajkidami, „„,ažrakintin'aj „„„„ažsimajno „„ažsitil'a ,„„„ažtil'a „„„,ažu- til'a,,., ažsitur'a „„„,ažutur'a „„„„ažudravdimu,,,„„ažujiema,.,„,.., azulajko ,, ., azustoja,. ., daiktavardis aZuvardis „„); priešdėlio uz-, užu- vediniai pavartoti 3 kar- tus (uzZimetos,,,, ir du budvardziai uzgamin’aj , ,,, uzgamin’isie,,, .). Taigi rytų auks- taiCiy vartojamo prielinksnio až, aZu ir priešdėlių az-, aZu- bei uz-, užu- aprašą atitinka ir Zigmo Zinkevičiaus atlikti tyrimai (Zinkevičius 1966: 428). Žinoma, Daukšos ap- rašas atspindi XIX a. vidurio tarmės padėtį: už- šalia reikšmės ant apima ir iliatyvo reikšmę — užjoti ant kalno, užžengti dangun, užduoti viršun. Gramatikos autoriaus pa- vartoti du priešdėlio už- vediniai irgi sistemingi: užžymėtos — turima galvoje kirčio ženklai, rašomi ant raidžių viršaus; vardas užgaminis — iš užgamas "tauta, giminė", turi- ma galvoje tautovardis, vardas tautinis ir tai tikriausiai sietina su užgimęs ant Lietuvos. Dar reikėtų paminėti du veiksmažodinius daiktavardžius, kurie turi abu tuos prieš- dėlius: ažurašas, užrašas, „„. Dėsningai pagal Daukšos taisyklę ažurašas turėtų reiks- ti ‘antrasas’, o užrašas tikriausiai atitiktų šiuolaikinės reikšmės užrašą. 5.2.9. Panašu, kad PAR- IR PER- sugretinti tikriausiai tik dėl išorinio panašumo, nes kai kuriose tarmėse jie sutampa: parlaužti — perlaužti, parkirsti — perkirsti. Čia taip pat mėginama aiškinti šių priešdėlių vedinių darybinė reikšmė, kuri rodo tuos priešdė- lius nesant vieno priešdėlio variantais, todėl tik galima spėti Daukšą žinojus šių prieš- dėlių painiojimo faktą, bet savo gramatikoje norminimo tikslais aiškiai juos atskyru- sį. Tiesa, nerandame perspėjimo (o perspėjimai čia apskritai dažni), kad vienas ar kitas tarimo variantas būtų didelė klaida, iš to galima daryti išvadą, kad pats Daukša aiškiai skyrė šiuos priešdėlių vedinius ir negirdėjo, kad kas juos painiotų. Kita vertus, priešdėlio bei prielinksnio per rašyba — per — rodo, kad tariama gali būti įvairiai: ir par, ir per. Gramatikoje išskirtos dvi priešdėlio par- vedinių darybinės reikšmės: veiks- mo kryptis į savo namus ir individualios reikšmės veiksmas: 1) par dedamas tik su veiksmažodžiais, žyminčiais kokį krutėjimą, ir žymi asmens arba daikto atgal sugrįžimą arba sugrąžinimą „,,,- parvažiuoti, pareiti, parjoti, parkakti — ir padaryti galima ne su visais, O tik su krypties veiksmažodžiais; 2) parduoti, išparduoti ką ant turgaus. Priešdė- lio per- vedinių nustatytos keturios darybinės reikšmės: rodo perėjimą ko per viršų [1], kiaurai [2] arba darymą per daug [3],,,,., paantrinimq, pabaigą, perdarymą [4],.,., — pegejti, pegjoti, pegvaž'ūti, pegbegti „,„; pegdūti .,.; pegarti, peyskajtiti, perdirbti, Kaip jau sakyta, polifonetinis pes rašymas neleidžia nustatyti tikrosios priešdėlio ir prielinksnio formos. Gramatikos rankraštyje yra ir klaidų. Priešdėlis ir prielinksnis per tik kartą per klaidą parašytas par ., ... Iš šios klaidos galima būtų nedrąsiai spėti, kad pats gramatikos autorius vartojo per formą par, nors, kaip sakyta, reikšmes aiš- kiai skyrė. 149/307 13023? ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 99 5.2.10. Atskirai gramatikoje dar aptariamos PRIESDELIU BE-, NEBE- IR TEBE- reikšmės. Pirmiausia stebina gramatinė įžvalga, kurios net šių laikų tyrinėjai kartais pristinga. Čia turima galvoje priešdėlio be- vedinių dviejų reikšmių nustatymas: pirmiausia matoma grynai formali, tarnybinė be- funkcija — ne keisti veiksmažodžio ir jo vedinių reikšmę, 0 atitraukti sangrąžą nuo galūnės, kad būtų patogiau kaityti: Be, dedamas su veiksmažodžiais, kurių reikšmės dažniausiai ne keičia, bet kartais lots reiškia do — arba — gi labiausiai pridedamas prie sangrąžinių veiksmažodžių „Nors priešdėlių (prielinks- nių) skyriuje ir nepateikta nė vieno tokios be- vartosenos pavyzdžio, tačiau toliau — dalyvio kaitymo skyriuje šis teiginys pakartotas su pavyzdžiais: d“ 'avg'untisis“ arba bęssid avg yntis; d 'avg'yntisi arba bessid 'avg'unti; d" 'avg'yntisi arba be,sid“avg'ynt,, „Arba kitas pavyzdys: dedamas (besidedyntas) , . Sios priešdėlio be- funkcijos gerokai vėliau neįžvelgė net Juozas Balčikonis. Atsiliepdamas apie vienos disertaci- jos panašų teiginį, jis rašė: „Tvirtinimas, kad „sangrąžinei dalyvio formai be- yra net būtinas“, yra gyva erezija. Partikula be- duoda tam tikrą veiksmažodžiui reikšmę.“ (Balčikonis 1978: 333). Vėliau Paulauskienė ir Tarvydaitė (1986: 154-156) visiškai įtikinamai įrodė, kad vis dėlto priešdėlis be- turi sangrąžos atitraukimo nuo kaito- mos galūnės funkciją. Kita priešdėlio be- vedinių reikšmė: be, su daiktavardžiais reiškia neturėjimą arba išsireiškia per tą patį prielinksnį su kilmininku, k.š.: be,kojis reiškia tą patį kaip neturintis kojos, kojų arba be kojos, kojų „t.y. priešdėlio be- vedinys rodo pamatiniu žodžiu žymimo daikto stoką ir visiškai atitinka sintaksinę konstrukciją su prielinksniu be. Kitaip tariant: besidžiaugianti yra priešdėlinis veiksmažodis, o begalvis — sutraukta sintaksinė konstrukcija (dūrinys). Gramatikoje skiriami savarankiški priešdėliai nebe- ir tebe-. Aiškiai matomas jų reikšmės skirtumas: nebe- reiškia beveik tą pati, ką ir jau ne-, o tebe- reiškia beveik ta patį ką ir dar — Ne„begrašav, ky ne, tiek pat’ kajp jav n'e, rašav,„„„,te,be,rašav, te;beg a- ras, ky ne, tiek pat’ kajp — do rasav ,,.. Gramatikos autorius mato ir konstrukcijų sinonimija: šalia jau nerašau galima pasakyti ir jau neberasau, o šalia dar rašau galima pasakyti ir dar teberašau. Tuo Daukša lyg ir pripažįsta nepakankamą priešdėlių nebe- ir tebe- reikšmių apibūdinimą. 6. PRIEVEIKSMIŲ DARYBA 6.1. Pirmajai prieveiksmių darybos grupei, kaip minėta bendrojoje darybos apžval- goje (žr. 2.5), skiriami reguliarios darybos prieveiksmiai su formantu -ai. Tiesa, au- torius šio formanto iš pradžių lyg ir nemato — teigia, kad prieveiksmiai daromi iš būdvardžių ir dalyvių vardininko su galūne -as, keičiant -s į -j: g'araj (: g'aras), mil'a- maj (: mil'amas) „,„„Tai formalus požiūris, nes suskaidoma galūnė, nors iš tiesų ga- lūnės kaip morfemos skaidyti negalima. Suskaidžius morfemą, automatiškai perei- nama į nereikšminių kalbos vienetų (fonemų) lygmenį. Taip daroma tikriausiai siekiant vadovėlyje kuo suprantamiau ir lengviau įsimenamai pateikti medžiagą. Toliau patei- kiami šio tipo darybos atvejai rodo, kad autorius skyrė prieveiksmio formantą -aj. Teigiama, kad iš būdvardžių ir dalyvių su galūnėmis -is ir -us prieveiksmiai daromi iš kilmininko — galūnės -o arba -aus keičiamos į formantą -aj: did“ aj (: didis, did“'0), 100 | ANTANAS SMETONA gal'unt“'aj (: gal'untis, gal’'ynt©o), ne tikus aj (: negtikis, negtikus'o)), plat“'aj (: platus, pla- tavs), gard“ 'aj (: gardus, gardavs), giedr'aj (: giedrus, giedravs),.,,,. Dar patikslinama, kad paskutinis kamieno priebalsis visada suminkštėja, o f, d virsta č, dž. Čia neįprasti keli dalykai. Pirma, siūloma prieveiksmį daryti iš kilmininko, nors pa- aiškinta, jog kamiengalio £, d virsta afrikatomis ¢, dž. Matyt, logika buvo tokia: kilmi- ninkas dažniausiai jau turi pavirtusius ¢, dž, todėl taisyklė pasidaro trumpesnė, aiškes- nė ir suprantamesnė. Tačiau pateikus pavyzdžių paaiškėjo, kad -u kamieno kilmininke šio pakitimo neįvyksta (platus, plataus), vadinasi, prireikė patikslinti į prieveiksmio kategoriją perkelto kamiengalio priebalsio minkštėjimą ir f, d virtimą č, dž. Kitas iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastas teiginys, kad prieveiksmiai daromi iš būd- vardžių ir dalyvių su galūne -is. Iš tiesų tokių būdvardžių yra tik vienas — didis — ir tai galima laikyti išimtimi. Tačiau veikiamosios rūšies dalyvio būtojo kartinio laiko vyriš- kosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė DG sistemingai rašoma -is: netikis, at- nešis, atpešis, matis ir yra visiškai sutapusi su esamojo laiko vyriškosios giminės vienas- kaitos vardininko galūne, pvz.: galiuntis, dirbuntis. Iš šių dalyvių kartais irgi galima daryti prieveiksmius, jei leidžia pamatinio žodžio reikšmė, pvz., netikusiai (: netikęs, netikusio), nors prieveiksmis, padarytas iš šių formų, dažnai šiandien laikomas klaida. 6.2. Kita prieveiksmių darybos skyriuje minima prieveiksmių grupė su baigmeniu -i: arti, toli, anksti. Teigiama, kad iš jų daromi būdvardžiai: tolus, tolimas (: toli), artus, arti- mas (: arti), unkstus, ynkstivas (: ynksti) ., ... Turint galvoje ir kituose gramatikos sky- riuose aprašytus vedinius iš arti, toli, galima daryti prielaidą, kad Daukša pamatiniais žodžiais laiko arti, toli, anksti. Tai teisinga, bet arti, toli, anksti istoriškai yra dariniai, ir greičiausiai iš būdvardžių. Be to, gramatikos autorius apie būdvardžių darybą kalba prieveiksmių darybos skyriuje. Pats vartojęs būdvardžius artus, ankstus, tolus, nepastebi priesagų -umas, -yvas darybos iš būdvardžių. Išvadoms, darybos tipams nustatyti medžia- gos pakanka, bet palikta be apibendrinimo. Baigdamas gramatikos autorius atkreipia dė- mes; į tai, kad šie prieveiksmiai gali dar trumpėti: tol”, art“, unkst“ ,, . . Apskritai daryba iš prieveiksmių anksti, toli, arti minima keliose vietose: prie daiktavardžių darybos (žr. 3.1.11), prie būdvardžių darybos (žr. 4.1.6) ir prie veiksmažodžių darybos (žr. 5.1.4). 6.3. Apie prieveiksmių darybą, pasitaikius progai, rašoma ir kitose gramatikos vieto- se. Pavyzdžiui, kalbant apie prieveiksmių formantų -aj ir -u sinonimiką — grajtokaj aba grajtoku „„„tolokaj aba toloku , .. Cia nelabai aišku, ar tikrai tai yra prieveiksmiai, nes funkciškai gali būti ir nederinamoji būdvardžio forma, plg.: man gerai — man geru — man gera. Pats gramatikos autorius vartoja ir prieveiksmius, ir negiminines būsenos formas su formantu -u, atitinkančiu dabartinės bendrinės kalbos formantą -a: kas ir reg as buti labaj doru , ., — neabejotina nederinamoji būdvardžio forma; kadu „„„,ta- du ss, ,„slapt“'u,,.„„— neabejotini prieveiksmiai. Vadinasi, nelieka jokio pagrindo abejo- ti gramatikos autoriaus teiginiu, kad formos grajtokaj aba grajtoku „„„tolokaj aba to- loku ,, ., yra sinoniminės, o prieveiksmiai su formantu -u yra ryški rytietybė. Kita vertus, reikia prisiminti, kad į DG prieveiksmių darybos skyriuje esančią trečiąją grupę įtraukta būtent būdvardžio negimininė būsenos forma šaltu arba šalta... Jau kitoje vietoje, kur kalbama apie vardažodžio kaitymo ypatumus, užsimenama apie įnagininko prieveiks- mėjimą: kai kurie iš jų nors ir turi visus linksnius, bet nulaužtuose linksniuose įgyja kitą reikšmę, kajp šit: slapt“"'u, šalin (nuo staptis, šalis), tolin, artin', it.t. Visi tokie vardai gali būti ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 101 vadinami prieveiksmiais,,„„„ t.y. inagininko (ir iliatyvo) reikšmė gali taip pakisti, kad tie vardažodžiai net prieveiksmiais virsta. Tai labai svarbus pastebėjimas, rodantis prie- veiksmių darybos įvairovę. DG abiejų giminių vienaskaitos įnagininkas visose paradig- mose dažniausiai turi galūnę -u. Net primygtinai pabrėžiama, kad sakyti sukalba, su rikšte arba su rikšti, su šird“'a arba su širdi; su kume,jle aba su kumae,li, su žole aba su žoly „„ , yra didelė klaida — reikia sakyti su rikšt“'u, Sird“'u, kumegdu, žolu, kalbu. Dar DG prie- veiksmių darybos skyriuje (tiesa, ten iš tiesų aptariama ne žodžių, o formų daryba) rašoma ir apie prieveiksmių darybos formantą -yn — Silte lin (: šiltele,snis), šiltin (: Silte,s- nis) „,,O vardažodžio kaitymo paradigmose tas formantas vadinamas iliatyvo galūne. 7. APIBENDRINIMAS Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikoje žodžių darybai skiriama gerokai dau- giau vietos negu iki tol rašytose lietuvių kalbos gramatikose. Nors žodžių daryba joje dar nėra vientisai suvokiamas gramatikos skyrius, jau matyti aiškus derivacijos ir kompozicijos atskyrimas bei apiforminimas atskirais skyriais. Todėl apie žodžių da- rybą Daukšos gramatikoje jau galima kalbėti kaip apie savarankišką gramatikos sky- rių ir iš jos suvokimo bei pateikimo padaryti tokias išvadas: + Palyginti su pirmtakų ir amžininkų gramatikomis, rankraštinėje Daukšos grama- tikoje žodžių darybai skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio ir tai daroma daug aukštesniu teoriniu lygiu. + Dar neapsispręsta dėl žodžių darybos vietos gramatikoje. Ji suvokiama trejopai: atskiruose skyriuose įvardyta ir aprašyta derivacija ir kompozicija; kai kurie darybos dalykai aprašomi kaip kalbos dalių aprašo organiškos dalys (veiksmažodžio kaitybos aprašas pradedamas darybos pastabomis, prielinksnių aprašo didžioji dalis skirta da- rybai); kai kuriems darybos dalykams iš viso nerasta vietos ir pateikiama atskirais skyreliais atsitiktinėse vietose (įvardžiuotinių formų daryba, giminių formų daryba). + Atsisakyta (arba visai nesuvokta) galūninės darybos: grynosios daiktavardžio ga- lūninės darybos (stalius) iš viso neminima, o priešdėliniai galūnių vediniai iš veiks- mažodžių priskiriami kompozicijai. + Apie kompoziciją ir derivaciją kalbama ne apskritai, o pagal kalbos dalis, t. y. jau įžvelgiama visiškai skirtinga atskirų kalbos dalių daryba. | + Daiktavardžio priešdėlinė daryba suvokiama kaip kompozicijos rūšis ir tai grin- džiama teoriškai bei pavyzdžiais. + Jau teoriškai suvokiama, kad skirtingos kalbos dalys turi skirtingus darybos for- mantų komplektus. + Kaip ir visose pirmtakų ir amžininkų gramatikose, tyrinėjimą bei teiginių suvoki- mą labai sunkina tai, kad pateikiama mažokai pavyzdžių, nėra platesnio konteksto, be kurio kai kurių reiškinių net apskritai neįmanoma įvertinti. + Visiškai pagrįstai negimininės būdvardžio ir dalyvio formos priskiriamos prie prieveiksmių. + Žodžių darybos skyriuose nepaliekami be dėmesio ir kalbos norminimo dalykai: įvairūs darybos normos variantai vertinami kartais motyvuotai, o kartais remiamasi tik kalbine nuojauta. 102 | ANTANAS SMETONA ŠALTINIAI CIULDA, J. Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. (Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 6.) Daukša, K. K. Trumpa kalbmokstea li“žuv'o li“tuviško lienkiškaj išguldita pear Kaz'ų (Kazimier'ų) Kris'u (Krištap'ų) Davksi. Rankraštis, VU rankraštynas, F 119-516. KASAKAUSKIS, K. Grammatyka języka žmudzkiego ulozona przez X. Kalixta Kossakowskiego: Katbrieda ležuwio žiamaytiszko, Wilno, 1832. KLEIN, D. Gramatica Litvanica, 1653. Cituojama pagal: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika: 1653 metai, red. Jonas Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. OSTERMEYER, G. Neue littauische Grammatik, Konigsberg, 1791. RUHIG, P. Anfangsgriinde einer Littauischen Grammatick, Konigsberg, 1747. ScuuLrz, T. Compendium Grammaticae Lithvanicae. Cituojama pagal: Sapiino ir Šulco gramatika, spec. red. Bonifacas Stundžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Universitas Lingvarum Litvaniae, red. Kazimieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981. X. D. K. P.S. Prawidia Iegzyka Litewskiego Czyli Grammatyka Litewska. Cituojama pagal: X. D. K. P. S. lietuvių kalbos gramatika: XIX amžiaus pradžia. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy- bosinstitutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. , BALČIKONIS, J. 1955: Surastas kalbos mokslo dokumentas. Tiesa 1955 04 16. BALČIKONIS, J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. BUGA, K. 1923: Medžiaga lietuvių kalbos žodynui ir šnektoms tirti. Tauta ir žodis 1, 344-345. DŽEŽULSKIENĖ, J. 2001: Lietuvių kalbos substantiva mobilia (mobilieji daiktavardžiai). Daktaro disertacija, Vilnius. į FRAENKEL, E. 1962, 1965: Litauisches etymologisches Worterbuch 1-2, Heidelberg: Carl Winter, Goettin- gen: Vandenhoeck & Ruprecht. KEINYS, S. 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽ ss Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. PAULAUSKIENĖ, A., TARVYDAITĖ, D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija (Paskaitos lituanistams), Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidykla. | SABALIAUSKAS, A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas. Urvypas, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 1994: Lenkų- lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Enciklopedija. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Antanas Smetona Gauta 2003 09 15 Lietuvių kalbos katedra Vilniaus Universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva