Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 63 – 102 Žodžių daryba rankraštinėje Kazimiero Kristupo Daukšos lietuvių kalbos gramatikoje ANTANAS SMETONA Vilniaus universitetas Kazimieras Kristupas Daukša’s manuscript grammar, dating from the first half of the 19th century, is the earliest Lithuanian grammar written in Lithuanian. This makes it an important source for investigations into the history of grammar and grammatical terminology, and a testimony to the theoretical achievements of the science of language in Daukša’s times. Among other pre-Schleicherian grammars of Lithuanian (and other languages) it stands out by its exhaustive and theoretically sound treatment of word formation, which is given more prominence than in earlier grammars. Compounding and derivation are already distinguished and dealt with in separate sections. Daukša’s treatment of word formation can therefore be viewed as an autonomous part of the grammar, though its place in the grammatical system is not yet clearly defined. 1. ISTORINIS KONTEKSTAS 1.1. Mažosios Lietuvos gramatikos 1.1.1. Jau pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose greta žodžių kait ybos kalbama apie darybą. Danieliaus Kleino gramatikoje Grammatica Litvanica vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose yra darybos skyreliai: De nominis specie et figura (Apie vardo pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 64–69) ir De verbi specie et figura (Apie veiksmažodžio pavidalą ir figūrą) (Klein 1653: 129–131). Darybos sisteminimo nėra, tik paminimi pavieniai priešaginės darybos atvejai, vienas kitas priešdėlinis. Ten paaiškinama, kad vardažodžiai esti pirminiai ir išvestiniai, kad jie daromi iš vardažodžių ir iš kitų kalbos dalių. Iš vardažodžių daromos keturios išvestinių vardažodžių rūšys: savybiniai – tėvains (: tėvas), namiškis (: namai), miesčionis (: miestas), laukininkas (: laukas), karaliaučionis (: Karaliaučius), tėvavardžiai – Adomaitis (: Adomas), klebonaitis (: klebonas); mažybiniai – ponelis (: ponas), žmогutis (: žmogus), silpnokas (: silpnas); išvardžiai – geležinis (: geležis), teisybė (: teisus), grožybė, gražumas (: gražus). Iš kitų kalbos dalių irgi pasidaroma vardažodžių – tai galūnės -a ir priesagos -imas vediniai iš veiksmažodžių: valdžia (: valdau)1, pabaiga (: pabaigiu); išgulydymas, pamokinimas, sakymas. Kiek išsamiau aiškinami priesagos -imas variantai. Iš veiksmažodžių daromi ir būdvardžiai – šventas (: švenčiu), sveikas 1 Lotynų kalbos gramatikų pavyzdžiu senosiose gramatikose pamatine forma laikomas esamojo laiko pirmasis asmuo. Pavyzdžių pateikimas šiame darbe kiek varijuoja, nes, siekiant išlaikyti autentiškumą, pamatiniai žodžiai ne pateikiami ten, kur ir originale jų nebuvo. 64 | ANTANAS SMETONA (: sveikstu)2. Dar paminima daryba iš prieveiksmių – tolus (: toli), artimas (: arti). Veiksmažodžio darybos skyriaus struktūra irgi panaši, veiksmažodžiai yra pirminiai ir išvestiniai – klausinėju (: klausau)3. Jų yra trys rūšys: pradiniai (pradedu mirti – merdami, pradedu pulti – puol inėju), dažniniai (užpuolinėju, darbuliuoju, sakydavau, valgydavau)4 ir mažybiniai (valginėju, vaikštinėju, klausinėju, mirinėju, girauju, girsnoju). Atkreiptinas dėmesys, kad Kleinas priešdėlinius veiksmažodžius kartais priskiria prie pirminių (pasenstu), kartais prie sudurtinių (suvadinu). Veiksmažodžių darybos skyriuje paminimi ir keturių tipų sudurtiniai veiksmažodžiai: daiktavardis + veiksmažodis (karavedu, juokdarau), prieveiksmis + veiksmažodis (gerdarau), prielinksnis + veiksmažodis (prieimi, sugrįžtu) ir dalelytė + veiksmažodis (beesmi). Daugiau žodžių darybos skyrių nėra. Bet apie darybos dalykus kalbama ir kait ybos ar gramatinių formų darybos skyriuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau pirmojoje gramatikoje pastebėta funkcinė daryba. Dalyvių skyriuje (Klein 1653: 133) teigiama, kad kai kurie dalyviai virsta vardais esant tam tikroms sąlygoms: jungiant veiksmažodį su neigiamąja dalelyte (Kleino pavadinta prieveiksmiu) (nemokytas, negirdėtas), kai netenka laiko reikšmės (my lėtinas, plaktinas, mokytas) ir kai esa galima lyginti bei laipsniuoti (mokytas – mokyčiausias). Funkcinės darybos dalykai yra ir inaginin-ko bei vietininko prieveiksmėjimas (pulkais, vardu, atviromis, tylomis, viduj). Prie žodžių darybos Kleinas skiria ir aliatyvus bei iliatyvus, kurių nelaiko linksniais, o teigia, kad su tokiais baigmenimis daromi prieveiksmiai (manimp, namuosna, jūsump5). Kleino Kompendiume užsiminta apie mažybinių formų darybą ir nurodyta, kad daugiau apie tai galima pasiskaityti gramatikoje. Pirmojoje lietuvių kalbos gramatikoje pateikiami patys bendriausi dalykai. Bet ši gramatika pirmoji ir skirta praktikai bei parodyti, kad ir „barbarų kalba“ ne tokia prasta, kaip daugelio buvo manyta (žr. Klein 1653: 14–15). 1.1.2. Sapūno ir Šulco gramatikoje Compendium grammaticae lithvanicae apie žodžių darybą taip pat kalbama vardažodžio ir veiksmažodžio skyriuose. Yra skyriai apie pavidalą ir figūrą – Figura & Species (vertėjas K. Eigminas species verčia rūšimi) (Schultz 1997: 18). Šioje gramatikoje minimi tokie patys darybos tipai – savybiniai (tėvainis, mieščionis, laukininkas), tėvavardiniai (Adomaitis, Jokūbaitis), mažybiniai (ponelis, vaik elis, žmogutis, lietutis, dukteraitė) (Schultz 1997: 18–20). Kalbama apie vardažodžių darybą iš vardažodžių (geležinis, kūniškas, teisybė, viežlibumas, patogumas), atskirai paminimi priesagos -omas vediniai ir vediniai iš kitų kalbos dalių. Taip pat paminimi dalyviai, virtę vardažodžiais (mokytas, pagirtas, priprastas, 2 Šis dviskiemenių būdvardžių darybinis siejimas su veiksmažodžiu svarbus net šiuolaikinėms gramatikoms (žr. Paulauskienė 1994: 181–182). 3 Iš tikrųjų iš klausiu. 4 Kleinas, kaip matyti iš pavyzdžių, neskyrė gramatinio iteratyvo su -davo (būtojo dažninio laiko) nuo darbinių iteratyvų. 5 Kad senoviniai linksniai (kurie istoriškai ir nelabai seni – žr. Zinkevičius 1966: 200–202) Kleino laikais jau nebepriklausė linksnių paradigmai, rodo ir tai, kad jų postpozicinius elementus jis laikė prieveiksmiu, o ne linksniu darybos priemonėmis. Nors, kaip toliau matysime, Kazimieras Kristupas Daukša, būdamas rytų aukštaičių atstovas, iliatyvą dar įtraukė į linksnių paradigmą, o elementus -p, -pi jau laikė tam tikrais postpoziciniais priešdėlių variantais. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 65 išganytas, turįs, regis, tikįs) (Schultz 1997: 22). Apie sudėtinius žodžius (t. y. sudėtinius ir priešdėlinius) tik pasakoma, kad jų yra didelė įvairovė, kurioje lengva susigaudyti iš praktikos (Schultz 1997: 23). Veiksmažodžių daryba taip pat nedaug tesiskiria nuo Kleino gramatikos. Tik čia jau nustatomos keturios išvestinių veiksmažodžių rūšys (Schultz 1997: 41): dažniniai (puolinėju, siuntinėju), mažybiniai (pataikauju, vaikštinėju, girsnoju, garbinoju), leidžiamieji (juokinu, puldinu) ir intranzityviniai (myliu̇os, rašydinuos, be myliu, besi myliu̇os). Sudurtiniai veiksmažodžiai aptarti kiek išsamiau (Schultz 1997: 42): daromi veiksmažodžius jungiant su vardažodžiais (karavėdu, juokdarau, dalytėju)6, su prieveiksmiais (gierdarau, gandarau), su prielinksniais (prieimi, ateimi) ir su dalelytėmis (be eimi, be esmi). Dalyvio skyriuje minimas dalyvio virtimas vardažodžiu (Schultz 1997: 63–64) taip pat, kaip ir Kleino gramatikoje. Gramatikoje Sapūnas atskyrė būtąjį dažninį laiką nuo žodžių darybos ir pirmasis lietuvių kalbos gramatikos istorijoje jį įtraukė į laikų sistemą kaip antrąjį perfektą. Tik šią laiko formą daręs ne iš bendraties, o iš pirmojo perfekto, todėl nustatė dvi būtojo dažninio laiko priesagas: -davo (dirbdavo) ir -ydavo (sakydavo). Bendratį, kaip ir Kleinas, jis laikė išvestine forma (atskira nuosaka), tad jam neužteko vienos priesagos -davo išvestinei formai iš pirmojo perfekto daryti. Be to, pritūko ir nuoseklumo: juk bendratis turi tris balsius prieš -ti: -ė-, -y-, -o-, tad ir Sapūnas, siekdamas būti nuoseklus, turėjo skirti ne dvi, o keturias būtojo dažninio laiko formas: -davo, -ydavo, -ėdavo ir -odavo. Vis dėlto būtojo dažninio laiko atskyrimas nuo žodžių darybos yra svarbus teorinis pastebėjimas, atradimas, įsitvirtinęs daugelyje lietuvių gramatikų ir išlikęs dabartinėse tiek praktinėse, tiek ir mokslinėse gramatikose. 1.1.3. Daug išsamiau apie žodžių darybą rašoma Povilo Fridricho Ruigio (Paul Friedrich Ruhig) Anfangsgründe einer Littauischen Grammatick. Kleino gramatikos vėlesniems autoriams turėjo įtakos net iki Augusto Šleicherio (Schleicher), tačiau gali būti, kad didesnį dėmesį darbai galėjo lemti ir vokiečių gramatikos. Iš pradžių be jokios sistemos prie kai kurių kalbos dalių aprašų paminimi atskiri darybos atvejai, ypač sudūrimo. Tačiau visas skyrius skiriamas vediniams (3 paragrafai). Jo minima nomina derivata – denominativa: kantrumas (: kantrybė), puodžius (: puodas), girtuoklis (: girtas), geležinis (: geležis); gentilia: pavyzdžiai stebėtinai panašūs į Ostermejerio (žr. kitą paragrafą); patronimica: Jokubaitis, Karalūnas; diminutiva: brolužis, broliukas, brolytį ir t. t. – čia ne visai aiškiai pridėdami tokie vediniai: silpnokas, graudenimas, prašimas, atpirktotis, pridėtojis, daugumas, tarpininkas, priešininkas, pirmonis; in verba derivata – laupsinu (: laupsė), garbinu (: garbė), pasinaudoju (: nauda), atollinti (: toli), skirti (: skiru). Be abejo, visuose šiuose pavyzdžiuose yra daug netikslumų ir tikrųjų darybinių santykių nesuvokimo. 1.1.4. Bene išsamiausiai žodžių daryba aprašoma Gotfrido Ostermejerio (Gottfried Ostermeyer) Neue littauische Grammatik. Darbai skirta net 12 paragrafų. Aiš- 6 Nors abiejose gramatikose ir skiriami sudurtiniai veiksmažodžiai, tačiau tokių veiksmažodžių dabar nėra. LKŽIII 96 įrašytas gandaryti, tačiau pavyzdžiai pateikti iš senųjų bažnytinių knygų ir Antano Baranausko raštų, o karą vedu tai jau ir tais laikais tikriausiai buvo du žodžiai. 66 | ANTANAS SMETONA kiai atskirti du darybos būdai – vedinių darymas ir sudūrimas. Vediniai jau aprašomi gana nuosekliai. Pirmiausia išvardijamos daiktavardžio priesagos (-astis, -estis, -ybė, -yčia, -ystė, -immas, -ummas, -inkas, -innė, -innis, -ynė, -yklė, -ikas, -ėjas, -ėjis, -ėję, -ėna, -ojis, -ojė, -onas, -onis, -onė, -aukštis, -iškis, -iškė, -alas, -alus, -unas, -uwas, -uwe, -ėna, -ojis, -oje, -onas, -onis, -one, -alkštis, -iškis, -iškė, -alas, -alus, -unas, -uwas, -uwe, -gys, -lys, -wys, -orus, -žys, -ba, -džia, -kla, -we), paskui su pavyzdžiais paaiškinama, iš kokių kalbos dalių daromi daiktavardžiai: iš daiktavardžių – knygininkas (: knyga), iš būdvardžių – plotis (: platus), iš įvardžių – saviškė (: savęs)7, iš veiksmažodžių – valdžia (: valdau), vagis (: vagiu), šėriks (: šėriau) – yra pateikta darinių iš esamojo, būtojo ir būsimojo laiko bei bendraties; prieveiksmių – daugumas (: daug), prielinksnių – tarpas (: tarp). Visai taip pat aprašomas būdvardis – išvardijamos būdvardžio priesagos ir pateikiama būdvardžių darybos iš daiktavardžio, būdvardžio, įvardžio, veiksmažodžio, dalyvio, prieveiksmio, prielinksnio pavyzdžių. Veiksmažodžių priesagų Ostermejeris nevardija, tačiau vėl pateikia darybos pavyzdžių iš daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių (suvienyt), įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių, ištiktukų. Toliau kiek nusižengiama logikai ir skiriami dar keli pavieniai darybos atvejai: vardažodžių deminutyvai, patronimai (Adomaitis – Adomo sūnus), toliau gentivardžiai (lietuvininks, vokietis, tilžėnas, karaliaučionis, isrutiškis, klaipėdiškis, darkiemujis). Asmenų pavadinimai pagal gyvenamąją (arba kilmės) vietovę pakartojami tokie pat, kaip ir Ruigio gramatikoje, kai kurie kartojasi dar iš Kleino gramatikos. Kitas, mažesnis, skyrius – apie kompoziciją. Čia dūriniai suklasifikuoti pagal antrąjį komponentą kaip ir dabartinėse gramatikose, jaučiama, kad pirmasis apibrėžia, nusako antrąjį: daiktavardis + daiktavardis, būdvardis + daiktavardis, įvardis + daiktavardis, prieveiksmis + daiktavardis (pussiaužiemis, pussiauramžis, neganda, negalė, nežinė), prielinksnis + daiktavardis (posunis, isunis, patevis, bedugnis, patvoris, pavasaris, priangis), prieveiksmis + būdvardis (negvys, nelab’s)8. 1.2. Didžiosios Lietuvos gramatikos 1.2.1. Didžiojoje Lietuvoje rašomose ir leidžiamose gramatikose žodžių darbai skiriama daug mažiau dėmesio. Vienoje iš svarbesnių gramatikų Universitas Lingvarum Litvaniae (1737) apie darybą visai nieko nerašoma (minima tik formų daryba – laipsnių, būdvardžio giminių, laikų ir pan.). Matyt, šiai gramatikai jokios įtakos neturėjo Mažosios Lietuvos darbai, žr. Sabaliauskas (1979: 21), kurių autorius, reikia manyti, yra labiau paveikusios vokiečių gramatikų tendencijos. Būtent vokiečių gramatikų įtaka Mažosios Lietuvos autoriams galima paaiškinti ir tokį skirtingą požiūrį į žodžių darybos dalykus. 1.2.2. Didžiojoje Lietuvoje XVIII amžiuje daugiau gramatikų nebuvo išleista, todėl toliau aptariamos gramatikos yra Daukšos amžininkų. Deja, jose žodžių darybai skiriama ne ką daugiau vietos negu pirmtakų. Lenkiškai parašytoje Juozo Čiuldos Krót-kie pomysły o prawidłach grammatycznych języka żmudzkiego apie žodžių darybą para- 7 Iš tiesų padaryta iš savas, o savas greta savo padarytas iš savęs. 8 Matyt, prieveiksmiu vadinama dalelytė ne. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 67 šyta visiškai nedaug. Aiškinantis vardažodžio semantiką tėra pateikiami mažybinių daiktavardžių lizdai (Čiulda 1993: 133). Kad darybos suvokimo čia nėra, rodo mažybinių daiktavardžių sugretinimas su stilistiškai neigiamai konotuotais daiktavardžiais, kurie darybiškai gali būti ir neskaidūs (lenk. O imionach zgrubiałych i zdrobniałych), t. y. skirstoma pagal semantinius atspalvius. Toliau apie darybą prabylama tik sintaksės (lenk. O Składni) skyriuje: žodžių sudūrimas, priešdėlių pridėjimas (irgi suvokiamas kaip sudūrimas) bei priesagų pridėjimas sugretinamas su sintaksiniu žodžių jungimu ir derinimu. Sudurtinio vardažodžio pamatas – sintaksinė konstrukcija – gal ir pateisina tokį požiūrį, tačiau čia žodžių daryba nėra suvokiama kaip gana savarankiškas gramatikos reiškinys. Šiame požiūryje greičiau galima įžvelgti moderniosios funkcinės gramatikos užuomazgų, nes aiškinami tokie dalykai: laiką reiškiame galininku ir vietininku, iš tam tikros medžiagos padarytą daiktą apibūdiname priesagos -inis vediniais, visumai reikšti turime priesagą -ystė. Juk net priešdėlinių veiksmažodžių skyriaus pavadinimu pabrėžiama ne daryba, o funkcija – o słowach dokonanych ‘apie įvykio veikslo veiksmažodžius’ (Čiulda 1993: 191–197) – per funkciją aiškinamas priešdėlinių veiksmažodžių susidarymas. Nors ir atsidūrusi sintaksės skyriuje, žodžių daryba bene geriausiai aptariama dviejuose skyreliuose: „Apie vienų paprastųjų daiktavardžių padarymą iš kitų“ ir „Apie sudurtinius žodžius“ (lenk. O formowaniu się rzeczowników prostych jednych od drugich; O wyrazach złożonych) (Čiulda 1993: 191–193). Čia pateikiami ir trumpai apibūdinami bei suklasifikuojami tokie pavyzdžiai: 1) baltumas, aukštybė; 2) karalystė; 3) eglynas (prie jo prijungti ir kuopiniai daiktavardžiai banda, būrys, krūva, nors pirmieji du nėra vediniai); 4) audimas; antrajame skyrelyje – 1) pusgalvis, juodberis, balt-nugaris; 2) užtrobis, pasaulis, priekletis; 3) juokdarys, kaminšluostys, sandara, uždarbis; 4) girpel­nys, niekdžiugys; 5) šunbajoris, puspiemenis, pusšunis. Pavyzdžiai rodo, kad vieno klasifikavimo pagrindo ir apskritai sisteminio žodžių darybos pateikimo gerokai stinga. Ir vis dėlto šiuos skyrelius jau galima laikyti darybos mokslo apmatais. 1.2.3. Kita to meto gramatika – irgi lenkiškai parašyta Kaliksto Kasakauskio (Kalixt Kossakowski) Grammatyka języka żmudzkiego... Ši gramatika buvo išleista 1832 m., todėl tikriausiai ir Čiuldos, ir Daukšos galėjo būti skaityta. Žodžių darybos iš esmės šioje gramatikoje nėra, tik keliose vietose paminėti kai kurie atskiri darybos dalykai, bet jie pateikti padrikai ir nereikšmingai. Pavyzdžiui, apie darybą užsimenama prieveiksmių skyrelyje, kur paaiškinama, kad iš būdvardžių daromi prieveiksmiai – giarai (: giras), didiey (: didis), gražiey (: gražus), o iš jų prieveiksmių laipsniai – giariaus (: giarai), gražiaus (: gražiey), gražiausiey (: gražiaus). Truputį toliau skiriama dar viena prieveiksmių darybos grupelė, kur teigiama, kad prieveiksmiai daromi iš daiktavardžių (o juk iš tikrųjų jie padaryti iš daiktavardinių būdvardžių) – kalbiškai (: kalba), bitiškai (: bitė), poniškai (: ponas); kalbingai, poningai, akmeniškai, akmeningai (Kasakauskis 1832: 13–14). Būdvardžių laipsniavimo skyriuje trumpai paaiškinta, kaip daromos įvardžiuotinės formos (Kasakauskis 1832: 57–58), o vardažodžio ir veiksmažodžio klasifikavimo skyriuose nustatytos tokios jų rūšys: žodey nesudiety – dedu, raszau (: Kasakauskis 1832: 27), sudiety – sudedu, įraszau (Kasakauskis 1832: 28), sudietiny – draugmokitinis, medutekans; pirmutiny – tiews, dirwa; iszeyny – tiewiszkas, dirwinis (Kasakauskis 1832: 15). 68 | ANTANAS SMETONA 1.2.4. Dar viena XIX a. pirmosios pusės nežinomo autoriaus rankraštinė gramatika X. D. K. P. S. Prawida języka Litewskiego Czyli Grammatyką Litewską. Joje paminima tik veiksmažodžio priešdėlinė daryba kartu su formų paradigmomis. Nuo išsamaus darybos (ir kitų kalbos dalykų) aprašo atsiribota sąmoningai. Gramatikos autorius teigia: „...nematau reikalo plėsti šią knygelę tomis mažiau reikalingomis taisyklėmis; juk tyrinėjančiam šios mirusios (ar apleistos) kalbos literatūrą gausiai iškyla beribiai kalbos turtai ir grožis, plėtojasi ir daugumos žodžių, ypatingiau veikiančių protą, poveikis ir sangrąža; imkime pavyzdžiui žodį bijau, bijausi: gądaw, gądaws, Jšsygądaw, pargądaw, nusygądaw, parsegądaw, parsegądynaw...“ (X. D. K. P. S. 2002: 314). 2. DARYBOS PATEIKIMO DAUKŠOS GRAMATIKOJE BENDROJI APŽVALGA 2.1. Daukšos gramatikoje (toliau – DG) yra keturi specialiai žodžių darybai skirti skyriai: 1) Apie vienos kalbos dalies darymą iš kitų (Apie tajsimų vienos dal’os kalbos iš kitų209/1) – rašoma apie priesaginę darybą (DG 209–211); 2) Apie sudėtinius žodžius (Apie išreikš’kus sudetin’us212/12) – rašoma apie dūrinius ir priešdėlinius žodžius (DG 212–214); 3) Apie prielinksnį ir priešdėlį (Apie prielinksnį131/1) – rašoma apie priešdėlinę darybą (DG 131–135); 4) Apie prieveiksmių darymą iš būdvardžių ir dalyvių ir apie jų laipsniavimą (Apie tajsimų priežod’c’u iš pripultiniku ir vardžod’c’u ir apie ju žięngs’n’awimu174/14) – rašoma apie vieną prieveiksmių darybos modelį (su formantu -ai) (DG 174). 2.2. PRIESAGINĖS DARYBOS skyrius turi keturis poskyrius: 1) apie deminutyvų darybą (Apie tajsimų dajktiniku lapningu iš dajktininku abędnu (paprastin’u209/3); 2) apie daiktavardžių darybą (Apie tajsimų dajktiniku iš kitu dal’u kalbos210/1); 3) apie būdvardžių darybą (Apie tajsimu pripultiniku iš kitu dal’u kalbos210/19); 4) apie veiksmažodžių darybą (Apie tajsimu žod’c’u iš kitu dal’u kalbos211/1). Deminutyvų darybos skyrius bene išsamiausias, jie klasifikuojami, trumpai aptariama daryba. Tačiau tarp deminutyvų daiktavardžių įsiterpia ir viena grupelė būdvardžių su mažybinėmis priesagomis. Tai visiškai suprantama, nes senosiose gramatikose daiktavardis ir būdvardis dažnai apimami viena vardo sąvoka. Iš tiesų mažybinių daiktavardžių ir būdvardžių darybą sutapatinti galima tik formaliai. Mažybiniai būdvardžiai žymi tik silpnesnį ypatybės kiekį negu paprastieji (plg. gražus ir gražčiukas, gražutėlis), o malonumo semą įgyja tik pavartoti greta deminutyvinio daiktavardžio. Būdvardis visada derinamas su daiktavardžiu, tad iš tiesų deminutyviniai būdvardžiai reiškia ne ypatybės, o daikto, turinčio tą ypatybę, mažumą ar malonų santykį su juo. Kituose priesaginės darybos poskyriuose paprasčiausiai pateikiami atitinkamų kalbos dalių darybos lizdų pavyzdžiai, suklasifikuoti pagal pamatines kalbos dalis. Reikšmės aprašo nėra, pateikiami tik formalūs darybos pavyzdžiai. Priesaginės daiktavardžio darybos skyriuje pastebimas vienas nenuoseklumas – vėl pakartojama deminutyvų daryba, kuri darybos iš kitų kalbos dalių skyriuje visiškai netinka, nes yra modifikacinė. Toks metodologijos nenuoseklumas neleido atskleisti išsamios darybos sistemos ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 69 ir semantiniu ryšiu tarp pamatinių žodžių ir darinių. Tačiau idėja pateikti darinius pagal darybos pamatą irgi pakankamai vertinga. Kad kalbama būtent apie priešaginę daiktavardžių darybą iš kitų kalbos dalių, galima suprasti tik iš pavyzdžių. 2.3. SUDURTINIAI ŽODŽIAI gramatikoje pateikti ne atskirame skyriuje, o pagal kalbos dalis ir vadinami ne sudurtiniais, o sudėtiniais (pagal lenk. złożone). Gramatikoje yra trys poskyriai: 1) apie sudurtinius daiktavardžius (Apie daiktininkus sudetin’us212/2); 2) apie sudurtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudetin’us214/1); 3) apie sudurtinius veiksmažodžius (Apie žod’čus sudetin’us214/29). Šiuose poskyriuose ne tik pateikiama darybos pavyzdžių, bet ir paaiškinami kai kurie sudurtinių žodžių vartosenos dalykai bei nurodoma, kokiam kait ybos tipui priklauso darinys. Nevienodai išsamūs darinių aprašai: sudurtiniai daiktavardžiai aprašomi išsamiausiai, o veiksmažodžių pateikiami tik pavyzdžiai. Kaip ir kiti senųjų gramatikų autoriai, Daukša prie darinių priskiria ir priešėlinius žodžius, t. y. laikomasi nuostatos, kad priešėlinis žodis yra sudurtas iš prielinksnio ir savarankiško žodžio. Tai nėra koks netikėtas ar neįprastas požiūris ir turi racionalų pagrindą, nes neabejotinai prielinksniai ir priešėliai yra giminingi9. Todėl ir tam tikros prefiksacijos dalies sutapatinimas su kompozicija iš esmės yra priimtinas sinchroninei kalbotyrai, nes labai aišku, kad ir priešėliniai daiktavardžiai, ir dūriniai turi tą pačią darybos formantą – galūnę (plg. prieš aušrą = priešaušris ir grėblio kotas = grėbliakotis). 2.4. Nepaisant to, kad priešėliniai žodžiai laikomi dūriniais, vis dėlto galima teigti, kad apie PRIEŠĖLINĘ DARYBĄ gramatikoje kalbama ir atskirai. Prielinksniui skirtame skyriuje Apie priev ardi131/1 autorius viena kalbos dalimi laiko prielinksnius ir iš jų kilusius priešėlius, todėl čia mini ir priešėlinę darybą. Tai lėmė gramatikos autoriaus teorinės pažiūros į kalbos dalis: laikomasi dar antikinės tradicijos, kur prielinksnis ir priešėlis vadinamas vienu vardu todėl, kad jie giminingi ir dažnai prielinksnis (ypač vardažodžių) įeina į žodžio sudėtį, pvz., po stalu – pastalė. Autoriaus buvo jaučiama, kad čia tas pat. Pagaliau ir veiksmažodžių priešėlių atitikmenys yra prielinksniai, plg. išeiti iš..., įeiti į.... Natūraliai buvo suprantama, kad priešėlis ir prielinksnis – tas pats elementas, tik vienas laisvas, o kitas virtęs sudėtinę žodžio dalimi. Tačiau toks gramatikos autoriaus požiūris į priešėlio ir prielinksnio esmę gramatikoje palieka daug prieštaravimų: priešėlis rašomas kartu su žodžiu, vadinasi, kalbos dalimi laikomas ne tik žodis, bet ir žodžio dalis; priešėliniai žodžiai laikomi dūriniais, bet juk įprastųjų dūrinių kuris nors vienas elementas neturėtų būti laikomas atskiru žodžiu, atskira kalbos dalimi; jei su prielinksniais sutapatinami iš jų kilę priešėliai, turėtų būti koks nors paaiškinimas ir tų priešėlių, kurie neturi prielinksnių atitikmenų. Ypač sunku suprasti, kodėl postpoziciniai elementai -p, -pi taip pat laikomi prielinksniais, nors ir galima istorinėje gramatikoje sujungti prepozicinius ir postpozicinius elementus į vieną nesavarankiškų, linkusių suaugti su savarankišku žo- 9 Urbutis (1978: 284) teigia, kad priešėlinė daryba istorinėje kalbotyroje kartais laikoma kompozicijos rūšimi. Būtent taip yra ir Daukšos, ir daugelyje iki jo rašytų gramatikų, kur tik minimi sudurtiniai žodžiai. Netgi šiais laikais veiksmažodžių priešėliai klasifikuojami į prielinksnių ir dalelyčių kilmės priešėlius (be-, te-, nebe-, tebe-), o kad daiktavardžių priešėliai yra aiškūs prielinksniai, rašo daugelis tyrinėtojų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Priešėlinius daiktavardžius sudurtiniais žodžiais siūlo laikyti ir Paulauskienė (1994: 64). 70 | ANTANAS SMETONA džių, elementų klasę. Šiame DG skyriuje surašyti prielinksniai, paaiškinta, kokie jie būna pagal valdomą linksnį (prirašytas nepilnas lapas iš penkių, skirtų šiai kalbos daliai: DG 131–135), o visa kita skirta priešdėliams. Todėl šį skyrių ir galima laikyti priešdėlinės darybos skyriumi su įžanga apie prielinksnio kilmę. Taigi minčių apie priešdėlinę darybą galima rasti prielinksnio skyriuje, kur prielinksniai, priešdėliai ir vietininkų enklitikai (visi jie, gramatikos autoriaus terminu – prievardžiai) suskirstyti į tikruosius ir netikruosius, rašomus skyrium ir prilipėlius. Tais prilipėliais laikomi postpozicinių vietininkų baigmenys -p, -pi (tikrieji prievardžiai) ir priešdėliai (netikrieji prievardžiai). Tikriesiems prielinksniams dėmesio skirta nedaug – paprasčiausiai suskirstoma pagal skirtingų linksnių valdymą. Gramatikos autorius, nors ir sudėjęs į vieną skyrių prielinksnius ir priešdėlius, pabrėžia jų esminį skirtumą: prielinksniai, tapę žodžio dalimi, praranda savybę valdyti linksnį (prievardž’ aji prilipėd’ ai ne tikrieji neva valdo prietik’ ais¹³¹/²¹). Toliau pereinama prie priešdėlių (netikrųjų prievardžių prilipėlių) vartosenos ir darybos aiškinimo. Pirmiausia jie suklasifikuojami pagal kilmę: pirma grupė – tokie pat kaip ir tikrieji, nes turi absoliučius atitikmenis prielinksnius: až, ažu, in, i, iš, nu, nu, po, per, prie, pro, su¹³¹/²⁷; antra grupė – padaryti iš tikrųjų prielinksnių, kitaip tariant, priešdėlių variantai: ap yr api – išėina iš apie; nu išeina iš nu; pa išeina iš po, par iš per, pra iš pro, pri iš prie, sun iš su¹³¹/²⁹; trečia grupė – nepadaryti iš nieko ir vieni nieko nereiškia, t. y. dabar pasakytume, kad tai dalelyčių kilmės priešdėliai ir šiaip neturintys atitikmenų prielinksnių: at, ata, ato; už, užu; be, tebe, nebe <…> lenkiškų prievardi do, kuri Lietuvnikas iškalba da¹³¹/³². Paskui pateikiama didelė, tačiau niekaip nepavadinta priešdėlinės darybos, priešdėlių rašybos (ir vartosenos) aiškinimo dalis – tam skirta beveik keturi lapai (DG 132–135). Skyriuje Apie prievardį kalbama apie visas kalbos dalis, galinčias turėti priešdėlį: ir apie daiktavardžius, ir apie veiksmažodžius, ir apie būdvardžius. Gramatikoje aiškinant darybą su vienais ar kitais priešdėliais daugeliu atvejų nurodoma, iš kokios kalbos dalies daroma. Dėl tokio darybos pateikimo labai sunku atskirti, kas kokiai kalbos daliai priklauso. Ši painiava verčia pasirinkti tokį tolesnio priešdėlinės darybos aprašo planą: pagrindinis priešdėlinės darybos aprašas bus pateikiamas priešdėlinių veiksmažodžių skyriuje (nes ir Daukša daugiausia kalba apie veiksmažodžius, ir apskritai šis darybos būdas būdingiausias veiksmažodžiams) (žr. 5.2.2), o priešdėlinių daiktavardžių (žr. 3.3.2) ir būdvardžių (žr. 4.3.2) darybos skyriuose tik paminimi toms kalbos dalims būdingi dalykai su nuorodomis į pagrindinį priešdėlinės darybos skyrių (juoba kad šioje gramatikoje, kaip neseniai minėta, neatskirta dūryba nuo priešdėlinės darybos). 2.5. PRIEVEIKSMIŲ DARYBOS skyriaus pavadinimas Apie tajsimų priezod’cų iš pripulti- niku ir vardžod’cų ir apie ju žięngsn’avimu¹⁷⁴/¹⁴ rodo, kad laipsnių daryba čia dar neatskirta nuo žodžių darybos. Daukša prieveiksmį laiko nekaitoma kalbos dalimi, o laipsniavimą ne kait-ybine, o darybine kategorija. Apskritai visos kalbos dalys suskirstytos į kaitomąsias ir nekaitomąsias ir pagal tai gramatikoje sudaryti du dideli skyriai: Apie nekaitomąsias kalbos dalis ir Apie kaitomąsias kalbos dalis; pirmasis tarp nekaitomųjų kalbos dalių aprašomas prieveiksmis, o prieveiksmio darybos aprašas atsiduria kaitomųjų kalbos dalių skyriuje – galbūt todėl, kad pavadinime dar minimas ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 71 laipsniavimas. Prieveiksmių darybos skyrelyje mėginama pateikti net keturis darybos atvejus, tačiau, įdėmiau juos patyrinėjus, paaiškėja, kad apie tikrąją prieveiksmių darybą yra tik vienas (su formantu -ai, žr. 6.1.), o kitos trys pavyzdžių grupės: būdvardžių daryba iš prieveiksmių (žr. 6.2), aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio prieveiksmių daryba bei būdvardžio negimiminė būsenos formos daryba. 2.6. Menkai DG aprašyta GALŪNINĖ ŽODŽIŲ DARYBA. Nepriešdėlinių galūnių vedinių pasitaiko vos vienas kitas, o priešdėliniai galūnių vediniai gana dėsningai pagal savo struktūrą perkeliami į sudurtinių žodžių skyrius. Prie tikrosios galūninės darybos galima skirti gramatikos skyrelį, kuriame rašoma apie moteriškosios giminės asmenvardžių ir tautovardžių darybą iš vyriškosios giminės, pvz., anglė (: anglas). Skyrelis pavadintas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties moteriškos iš vyriškos171/28). Jame iš tiesų daugiau parodoma kaityba giminėmis, o vienas kitas žodžių darybos dalykas bus aptartas daiktavardžio darybos skyriuje (žr. 3.4.1). 2.7. ŽODŽIŲ DARYBOS NUOTRUPŲ galima rasti ir kituose gramatikos skyriuose, t. y. ten, kur reikalauja dėstymo logika. Iš tų darybos nuotrupų pirmiausia reikėtų paminėti gana išsamų veiksmažodžio formų darybos aprašą asmenavimo paradigmų įžanginiame skyrelyje (DG 176–181). Ten pateikiami trys veiksmažodžio formų darybos poskyriai pagal darybos pamatą – tris pagrindines veiksmažodžio formas. Tarp veiksmažodžio formų patenka ir keli veiksmažodžių bei daiktavardžių priesagų vediniai. Taip yra todėl, kad senosiose gramatikose dar ne iki galo skiriama veiksmažodžio formų ir kai kurių priesagų vedinių daryba. Tai galima suprasti žinant, kaip reguliariai, pavyzdžiui, iš veiksmažodžio daromi priesagos -imas (-ymas) vediniai. Toks darybos reguliarumas gramatikos autoriui, matyt, neleido kaip tik šio darybos atvejo nepaminėti ir fonetikos skyriaus poskyryje, kur išsamiai aiškinama balsio i rašyba (DG 118–119). Visi šių skyrių priesagų vediniai šiame darbe aptariami atitinkamose daiktavardžių ir veiksmažodžių priesaginės darybos dalyse. Taigi DG žodžių darybai apskritai skiriama daugiau dėmesio negu kitose Didžiojoje Lietuvoje rašytose gramatikose. Kita vertus, didesnio dėmesio darybai vis dėlto nepakako atsiplėšti nuo pirmtakų darybos dalykų supratimo. 3. DAIKTAVARDŽIŲ DARYBA 3.1. Priesaginiai daiktavardžiai 3.1.1. VEDINIAMS IŠ DAIKTAVARDŽIŲ DG skiriama daugiausia dėmesio. Didžiausia ir išsamiausiai aprašyta tokių daiktavardžių darybos kategorija – DEMINUTYVAI (priesaginiai mažybiniai daiktavardžiai). Tokia daiktavardžių priesaginės darybos aprašo pradžia yra išlikusi ir iki šių dienų, nors deminutyvai stilistiškai konotuoti ir vartojami ne visuose stiliuose. Tai lemia du faktoriai: a) dažnas jų vartojimas šnekamojoje kalboje ir b) potencialinis darybos reguliarumas: iš kiekvieno daiktavardžio net su keliomis priesagomis galima pasidaryti deminutyvų (Ulvy das, red., 1965: 253–288). Deminutyvai DG suskirstyti į tris darybos tipus (ketvirtasis gramatikoje skiriamas tipas yra būdvardžių darybos su mažybinėmis priesagomis ir aptariamas atitinkamame būdvardžio darybos skyriuje, žr. 4.1.2): 72 | ANTANAS SMETONA 3.1.2. PIRMOJO DEMINUTYVŲ TIPO pateikiami tokie pavyzdžiai: darželis (: daržas), oželis (: ožis), arklelis (: arklis), sunelis (: sunus), žmogelis (: žmogus), šunelis (: šuva), dun- telis (: duntis), galvelė (: galva), dedelė (: dede), rikštelė (: rikštė), akelė (: akis), avelė (: avis), avinelis (: avinas), žilvitelis (: žilvitis), karalelis (: karal'us), akmenėnelis (: akmuo), menešelis (: menù), motinėla (: motina), ge.guže.la (: ge.guže), žibinkštelė (: žibinkštis)²⁰⁹/⁸. Į šią grupę patenka dviejų priesagų variantų vediniai: -elis, -ėlis. Priesagų pasirinkimas susiejamas su skirtingu skiemenų skaičiumi pamatiniame žodyje. Teigiama, kad deminutyvai su priesaga -ėlis daromi iš žodžių, kurie turi daugiau kaip tris skiemenis (subalses²⁰⁹/⁸). Šis darybos būdas apibūdinamas išsamiai: įvardijamos pamatinių žodžių galūnės ir formos, iš kurių daroma: iš daiktavardžių vardininko, atmetant galūnes -as, -is, -us, -a, -ea, -is, o iš pamatinių žodžių su galūnėmis -uo(-ū), -va – iš kilmininko, atmetant galūnes -ies, -o. Taip atskiriami senojo priebalsinio kamieno vardažodžiai, t. y. pasakoma, kad daiktavardžių mėnuo, akmuo, šuva priesagų vediniai daromi iš kilmininko, o ne iš vardininko. Pirmieji du daiktavardžiai priskiriami prie triskiemenų¹⁰. Į šį darybos tipą buvo įtrauktas ir pavyzdys davganora – davganorėlė²⁰⁹/¹², tačiau jis išbrauktas motyvuojant, kad tai sudurtinis žodis. Daukša dar neskyrė tiesioginės ir tarpinės motyvacijos bei morfeminės analizės nuo darybinės, ir dar manyta, kad darybos pamatas gali būti ir paprastasis žodis, ir darinys (ir priesagos bei priešdėlio vedinys, ir dūrinys). Daukša iš pradžių aiškiai matė, kad daugnorėlė – mažybinis daiktavardis ir dėsningai jis turėtų būti padarytas iš daugnora, tačiau kamieno struktūroje buvo dvi šaknys, todėl daugnorėlę išbraukė iš deminutyvų sąrašo ir priskyrė prie sudurtinių žodžių. Pati priesagų forma dėl rašybos ypatumų neišryškinta: galvelė – ge.guže.la. Rašmuo ea yra polifonetinis, t. y. rašomas ten, kur garsas, autoriaus nuomone, tarmėse varijuoja. Priesagos priebalsis l gramatikos autoriaus tikriausiai kietinamas, tačiau rašybos ypatumai to neatskleidžia, nes kietasis l žymimas nenuosekliai: ge.guže.la, žibinkštėlea. O gal paprasčiausiai nebuvo surasta kokio vieno žymėjimo, atspindinčio padėtį skirtingose tarmėse. Žodžio gale, ten, kur dabar bendrinėje kalboje yra ė, sistemingai rašoma raide ea. Taip parašius, e variantai po l (ir kietojo, ir minkštojo) lieka nebeatpažįstami. Tai tik patvirtina Z. Zinkevičiaus teiginį, kad po kietojo l balsis ė varijuoja (Zinkevičius 1966: 162–163), tačiau variantų kokybės patikinti nėra galimybės. Taip pat negalima patikrinti ir priesagos -elė (originalas -edlea) abiejų balsių kokybės. Nors gramatikos autorius priesagų -elis ir -ėlis netapatino, gramatikos rašybos specifika kai kuriais atvejais skaitytojui neleidžia jų atskirti; kartais šios priesagos galėjo būti visiškai vienodos. 3.1.3. ANTRASIS IR TREČIASIS DEMINUTYVŲ TIPAI: avin’ukas, brol’ukas, šun’ukas, sun’u-kas, dunt’ukas, gajd’c’ukas²⁰⁹/¹⁷, runkitėa (: runka), deditea (: dedea), karvitea (: karvea), avitea (: avis), dukitea, dukteritea, duk’ritea (: duktea), sešitea, sešearitea (: sesu, sesuo)²⁰⁹/¹⁹ Šiuos tipus sujungti į vieną leido autoriaus paaiškinimas, kad iš vyriškosios giminės pamatinių žodžių, turinčių galūnes -as, -is, -us²⁰⁹/¹⁴, daroma su priesaga -iukas, o turin- 10 Priebalsinio kamieno paradigma nėra atskirai įvardyta: pagal kilmininką sujungta su i- kamieno vardažodžiais – taip, kaip dabar Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1997). ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 73 čių galūnes -a, -eₐ (-ea), -is, -ù (-uo)209/19 – su priesaga -ytė. Ir iš pavyzdžių, ir iš galūnių matyti, kad šie tipai aiškiai atskirti pagal giminę, o jais pavadinami gyvi daiktai, turintys motyvuotą giminę. Pateikiami tos pačios šaknies pamatiniai žodžiai – avinas ir avis – aviniukas ir avytė; arba kitame daiktavardžių darybos poskyryje – brol’ukas, brolitea210/4. Tai rodo, kad gramatikos autorius į darybos tipus žodžius skiria ne tik pagal darybos formantus, bet ir pagal semantinius giminės formų santykius. Nors abejotina, ar toks priesagų susiejimas su giminės diferenciniu požymiu atspindi realią vartoseną, nes su ta pačia priesaga ir iš skirtingų giminių pamatinių žodžių iš tiesų gali būti daromi abiejų giminių deminutyvai, plg.: brolyt is, brolyte. Tvirtinti, kad toks griežtas priesagų atskyrimas pagal giminę yra tarmės ypatybė, stinga duomenų. Nors autorius to nenurodo, tai gali būti ir vienas iš norminamųjų gramatikos faktų. Kalbėdamas apie pamatinių žodžių formas (vardininką ar kilmininką), vyriškosios giminės grupėje gramatikos autorius paaiškina priebalsinio kamieno darybos ypatumus ir šuniuka daro iš kilmininko. Tačiau moteriškosios giminės grupėje tokių smulkių darybos paaiškinimų nėra, nors pats pateikiama daugiau daiktavardžių darybos iš priebalsinio kamieno pavyzdžių: iš duktė ir sesuo – duktytė, dukterytė, dukrytė, seserytė, sesytė. Jokių paaiškinimų nepateikta, tačiau taip tikriausiai išsamiai perteikiama ir reali autoriaus tarmės, ir autoriui pažįstamų tarmių vartosena. Priesaga -ukas sistemingai rašoma su apostrofu -’ukas ir primygtinai pabrėžiama, kad balsis -u- esąs visada supriešakėjęs (Daukšos terminu – minkštas), o pamatinio žodžio kamiengalis visada minkštas. Dėl to, kaip autorius nurodo, priebalsiai d ir t, atsidūrę prieš supriešakėjusį u, neišvengiamai virstą minkštosiomis afrikatomis dž ir č: dančiukas, gaidžiukas. Apie neminkštinamą priebalsį prieš priesagą neužsimenama, nors tarmėse ir bendrinėje kalboje tariama labai įvairiai (Ambrazas, red., 1997: 91). 3.1.4. KITIEMS VEDINIŲ IŠ DAIKTAVARDŽIŲ DARYBOS MODELIAMS iliustruoti gramatikos autorius pasitelkia tėvo ir brolio lizdus: iš tėvo – tėvainis, tėvainystė, tėvikšt’a, tėvinė, tėviškė, tėvelis, tėvutis, tėvuta arba tavta; iš brol’o – brolėnas, bralajt’a, brol’ukas, brolel’is, brolitea210/2. Taigi prie kitų darybos tipų priskirti ir deminutyvai. Šiedu darybos lizdai nekelia kokių didesnių neaiškumų. Brolio lizde esantys brolėnas, broliukas, brolelis ir brolystė yra reguliarūs vediniai, kiek neįprastesni du moteriškosios giminės pavyzdžiai – brolaičia ir brolytė. Tai giminystės ryšių arba vestuvių veikėjų pavadinimai, nors į LKŽ pirmąjį tomą ir nepatekę. Neturint sakinių, galima tik spėti, kad jie yra tos pačios vertės kaip ir brolaitė (LKŽ, 1068). Brolaičia yra ē ir iā kamienų mišimo rytų aukštaičių tarmėse rezultatas, panašiai kaip Bronia, Teklia, eil ia, špūlia, kandžia (Zinkevičius 1966: 226, 247) – priesaga -aitė virsta į -aičia. Kiek sudėtingesnis tėvo lizdas. Čia pavyzdžiai suskirstyti į tris grupes (atskirtas kabliataškiais): pirmoji – tėvainis ir jo vedinys abstraktas tėvainystė; antroji – tėvynė, jos vedinys tėvykščia ir tėviškė; trečioji – deminutyvai tėvelis, tėvutis, tėvuta ir jo sinonimas tavta. Pastarieji du sinonimai sunkiausiai suvokiami. Gramatikoje dvigarsis au rašomas av – tavit’āj137/22 Vitavtas137/32. Tačiau tavta tapatinti su dabartine tauta neleidžia trys dalykai: pirma, priskyrimas prie deminutyvų; antra, sinonimiškumas su tėvuta; trečia, tauta iš tikrųjų ne vedinys iš tėvas (Fraenkel 1965: 1069). Pagaliau čia gali būti paprasčiausia rašybos klaida: ne tavta, o *tavuta – tevuta variantas. Patį tevuta greičiausiai galima tapatinti su tėvutis (LKŽXVI 157). Beje, kai kurių tėvo vedi- 74 | ANTANAS SMETONA nių reikšmės paaiškintos vardažodžio kamieno klasifikacijos skyriuje: Tevikšt’a, Tevinė, Teviškė – (Oczyzna), Tevajniste (dziedzictwo), Tevajnis (dziedzic)138/12. Lenku–lietuvių kalbų žodyne (Vaitkevičiūtė 1994) oczyžyna išversta tėvynė, gimtinė ir psn. tėviškė; dziedzictwo – paveldėjimas, paveldimas dvaras; dziedzic – įpėdinis, dvarininkas. Vadinasi, kai kuriuos vedinius semantiškai galima susieti su žodynuose jau užfiksuotais dariniais: tėvaynistė – tėvonystė ‘paveldėjimas, paveldas’; tėvajnis – tėvonis ‘2. tėvo turto paveldėtojas, įpėdinis’ (Keinys 2000: 842). 3.1.5. DAIKTAVARDŽIŲ DAR ribai IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ parodyti pasitelkta veiksmažodis rašyti ir trys šaknies mok- veiksmažodžiai – mokyti, mokti, mokėti: rašyti – rašalas, rašiklas, rašiklis, rašilas, rašimas, rašytojas, rašituvas, rašituvėa, raštas, raštinikas; mokiti11, mokti, moketi – mokitojas, mokitinis, mokituvėa, mokstas, mokimas, mokėjimas210/10 (Vedinių iš daiktavardžių ir veiksmažodžių pateikimas rodo, kad Daukša suvokė, jog darant naujus žodžius susiformuoja bendrasaknių žodžių lizdas, kurio žodžiai skiriasi savo struktūra, bet yra jungiami tos pačios šaknies formos ir semantikos.) Rašyti lizdas išsamus ir aiškus. Visi vediniai padaryti iš veiksmažodžio, bet nenurodyta iš kurių jo formų. Truputį neįprastai pateikiamas mokti lizdas, nes pateikiami net trys pamatiniai veiksmažodžiai, kurie irgi tarpusavyje susiję darybiniais ryšiais: mokyti ir mokėti yra vediniai iš mokti. Autorius darybos lizde nenurodo, kokie vediniai iš kokio veiksmažodžio padaryti. Veiksmažodis mokti nepriešdėlio dabartinėje kalboje nevartojamas, bet Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas iš Aušros, Antano Juškos ir Barono žodynų: Kūdikis moksta mylėti artimą. Temoksti jis visa, ja nor pramokti išmokti. Baigti atmintinai mokti (LKŽVIII, 333). Dabar tesakome išmokti, pramokti, Daukšos laikais jo tarmėje mokti galėjo būti vartojamas ir be priešdėlio. Todėl racionaliausia būtų buvę mokti laikyti šaknies mok- lizdo pagrindiniu žodžiu ir nebūtų reikėję šiam lizdui trijų pamatinių žodžių: mokti, mokyti ir mokėti. Pastarąsias dvi formas dabar priskirtume mišriosios darybos tipui, kur ne visos pagrindinės formos išlaiko priesagą (mokyti, moko, mokė; mokėti, moka, mokėjo). Gali būti, kad esamasis laikas be priesagos lėmė tai, kad Daukša visas formas darybiniu atžvilgiu laikė lygiavertėmis (plg.: moksta, moko, moka; nė viena esamojo laiko forma neturi priesagos). 3.1.6. Kaip jau minėta 2.7, apie daiktavardžių priesaginę darybą dar kalbama ir veiksmažodžio kaitos skyriuose. Veiksmažodžio asmenavimo skyriaus įžangoje pirmiausia nustatomi keturi veiksmažodžio kaitomų tipai ir paaiškinama, kas, žinant juos, iš pagrindinių veiksmažodžio formų esą galima atrasti visus būdus, laikus, skaičius, asmenis, dalyvius, taip pat ir vardus iš veiksmažodžių daromus175/33. Štai kodėl į šį skyrių patenka ir kai kurie reguliaresni priesaginės veiksmažodžių darybos atvejai. Toliau autorius pateikia tris skyrelius, kuriuose šalia veiksmažodžio formų darybos pateikiama ir kai kurių priesaginių veiksmažodžių ir daiktavardžių daryba iš esamojo laiko pirmojo asmens, būtojo kartinio laiko pirmojo asmens ir bendraties. 3.1.7. DG teigiama, kad iš būtojo kartinio laiko pirmojo asmens daromi daiktavardžiai su priesagomis -imas ir -ėjas/-ėjųs. Išsamiausiai (ir painiausiai) aprašyti priesagos -imas vediniai. Iš teksto aišku, kad gramatikos autorius priesagos variantų -imas ir -ymas neskyrė. Tai rytiečių tarmėms būdinga: nekirčiuotus ilguosius balsius ū ir y 11 Rankraštyje pabraukta brūkšnine linija. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 75 žodžio viduryje panevėžiškiai trumpina ir taria kaip trumpuosius u, i, be to, nereikia pamiršti ir trumpųjų kirčiuotų u, i ilginimo (Zinkevičius 1994: 62). Nekirčiuotame tekste sunku dabar nustatyti, kur kokie kirčiai buvo, tačiau iš gausių taisymų ir painaus aiškinimo matyti, kad ir pats gramatikos autorius abejojo dėl priesagos -imas tarimo ir rašybos. Štai keletas pavyzdžių iš viso gramatikos teksto: darimų181/21 dari-mo142/6 grasimų137/1 išgul(d)imo193/21 išskaitimų129/7 paliginimo140/17 parašimas126/29 pataj-simo166/21 perskírimas128/1 rašimas117/19 skajtimo112/29 sugrįžimu134/21 šavkymu136/30 iškal-bejymas117/17 išmeatymas125/10 perskiryymas129/19 suminkštinymas116/29 išradimas133/8 išradymas133/17. Iš šių pavyzdžių labai aiški išvada – raidės y ir i skirtos ne garso ilgiui žymėti. Pats Daukša šių raidžių skirtumą aiškina skyriuje apie raidžių tarimą bei rašymą ir pasitelkia tuos pačius pavyzdžius su priesaga -imas. Tačiau ir ten aiškinimas labai painus (DG 117–121). Kad priesagos -imas vediniai pateko į morfologiją ir kitus gramatikos skyrius, yra dėsninga, nes šie vediniai reguliarūs kaip ir kait ybos formos. Žodynuose jie paprastai nerašomi kaip antraštiniai žodžiai, o pateikiami atitinkamų veiksmažodžių lizduose. Visi gramatikos autoriaus aiškinimai, atrodo, yra pamatinio žodžio kamiengalio priebalsių, atsidūrusių prieš -imas, palatalizacijos problemos sprendimas. Daukša teigia, kad šioje pozicijoje galima rašyti du balsio [i] variantus: i minkštąjį (minkštumas žymimas arba taškeliu virš i, arba lankeliu šalia priešais esančio suminkštėjusio priebalsio, arba abiem iš karto) ir i kietąjį (kietumas žymimas arba taškelio virš i nebuvimu, arba rašoma raide y): šal’imas – šatys ‘šalęs’178/8 vadin’imas, sodin’ymas, pažin’i-mas – pažin’is, va/so-din’is ‘pažinęs, vadinęs, sodinęs’178/9. Kaip išimt ys, kur neminkštėja kamiengalio priebalsiai, nurodomos veiksmažodžių bendratys su priesaga i (y) ir priebalsiais prieš ją: -biti, -piti, -giti, -kiti, -riti, -siti, -siti178/25. Tai gali būti ir įrodymas, kad Daukša vis dėlto skyrė priesagos variantus -imas ir -ymas, nes būtent variantas su ilguoju balsiu daugiausia pateko į išimtis: mokimas, plikimas, kinkimas, minkimas, mirkimas, n’urkimas, nukimas, dulkinimas, spirgimas, skubimas, vilbimas, kusimas178/2712 3.1.8. Gramatikoje teigiama, kad iš būtojo kartinio laiko pirmojo asmens formos esą daromi daiktavardžiai su priesagomis -ėjas ir -ėjus, tiksliau – su viena priesaga -ėj-, bet dariniai būna skirtingų kaitymo paradigmų: pirkejas, pirkejus – pirkeja, pirkejį (: pirkav); kasejas, -jus, kaseja, -ji (: kas’av)179/5. Iš bendraties daromi daiktavardžiai su priesagomis -tojas, -tojus, -smas. Priesagos -tojas ir -tojus pagal linksniavimo paradigmų mišimą panašios į -ėjas ir -ėjus. Gramatikoje pateikiami tokie šių priesagų vedinių pavyzdžiai: garbintojas, garbintojus, garbintoja, garbintoji (: garbinti); artojas, artojus, artoja, artoji (: arti)181/8. Svarbu, kad Daukša jau matė, jog daiktavardžiai daromi ne vien iš bendraties. Iš pavyzdžių galima teigti, kad šių priesagų ia ir iu kamienų vediniai XIX amžiaus viduryje šiaurės panevėžiškių ir gramatikos autoriui žinomose tarmėse buvo vartojami pramaišiui. Kad priesagų -ėjas ir -tojas vediniams ypač būdingas kamienų mišimas, teigia ir Zigmas Zinkevičius (1966: 255). Beje, ten pat teigiama, kad panevėžiškių tarmėje ia ir iu kamienai „praktiškai susiliejo į vieną paradigmą“ (1966: 244). Rankraštinės 12 Apskritai, visa tai daugiau yra rašybos ir fonetikos, o ne darybos problemos, todėl jos išsamiau aprašomos rašybos ir fonetikos skyriuje. 76 | ANTANAS SMETONA gramatikos duomenys rodo, kad XIX amžiaus viduryje kamienai dar nebuvo susilieję į vieną, tačiau painiojami jau gerokai. Neįprasčiausios moteriškosios giminės formos pirkėjai, kasei, garbintoji ir artoji. Zinkevičius šalia marti ir pati paminių žemaičių poni ir viešni, žr. Zinkevičius (1966: 223–224), tačiau gramatikoje pateikiami asmenvardžiai, kurie gali būti abiejų giminių, tiksliau – moteriškosios giminės forma daroma iš vyriškosios. To paties daiktavardžio gimininių skirtingos formos priderintos prie būdvardžio u ir io kamienų, plg. gražus, graži; smalsus, smalsi – pirkėjus, pirkėji. Nors netolygumų irgi yra: šalia gražios, graži gramatikoje vartojama ir giedrus, giedra (o ne giedri!). Abu vedinių tipai (-tojas, -tojus; -ėjas, -ėjus) gramatikos autoriui yra gretutiniai ir abu vartotini. Daugiau šių priesagų vedinių pateikta sudurtinių daiktavardžių darybos skyriuje (žr. 3.2.3), kur jie pateikiami kaip dūrinių darybos pamatas, pvz., mėsėdis (: mėsos ėdėjas, ėstojas). Reguliariai pateikiami abiejų priesagų vediniai gramatikos autoriaus tikriausiai vertinami kaip lygiaverčiai, tačiau iu kamieno formos ten neminimos. Tai asmenų pavadinimai pagal pamatiniu žodžiu pasakytą veiksmą. Darybos reguliarumas rodo, kad šio tipo priesaginiai asmenų pavadinimai buvo pasidaromi vienodai su abiem priesagomis iš bendraties arba būtojo kartinio laiko: kirtėjas – kirstojas, ėdėjas – ėstojas, davėjas – duotojas, pjovėjas – pjautojas. Tik vienintelės žuvėtojas be darybinės poros – tai, reikia manyti, atspindi realią šiaurės panevėžiškių vartoseną. DG darinių iš bendraties skyriuje dar minima daiktavardžių su priesaga -smas daryba. Teigiama, kad iš kai kurių veiksmažodžių daromi daiktavardžiai apmainant -ti ant -smas: šauksmas (: šaukti), reksmas (: rekti), d’c’avgsmas (: d’c’avgtiesi), gr’avsmas (: gr’avsti). Daukša pastebėjo, kad daiktavardžių su priesaga -smas daroma ne tiek jau daug ir tik iš kai kurių veiksmažodžių (ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jų pateikiama tik apie 50). Gramatikoje darybos iš esamojo laiko kamieno skyrelyje kalbama tik apie veiksmažodžio formų darybą ir jokių naujų veiksmažodžių darybos pavyzdžių nepateikta. 3.1.9. Toliau priesaginių daiktavardžių skyriuje pateikiama DAIKTAVARDŽIŲ DARYBA IŠ BŪDVARDŽIŲ su priesagomis -ybė, -umas, -uomenė, -ulis: didybė, didumas, didumė, didumėna, did’c’unas, did’c’ulis (: iš did’c’o)₂₁₀/₅. Du vediniai kiek neįprasti – didumenė ir didžiulis. Žodyje didumenė rašoma ne dvigarsis uo, o tiesiog u. Daukša dvigarsiu uo žymėti nuosekliai vartojo rašmenį ū, o gramatikoje nemaža korektūros klaidų, ypač tokių, kaip neparašytas diakritikas, tačiau, antra vertus, tai gali būti ir gretutinė forma, pavyzdžiui, LKŽ pateikiami žodžiai didumenė ir didūmenė (LKŽ₍ₙ₎ 486). Neaišku, ar formos didumenė negali­ma laikyti žemaitybe, plg. Zinkevičius (1966: 85). Kitas vedinys – didžiulis. Jis mums šiandien suprantamas tik kaip būdvardis, bet Daukšos įrašytas prie daiktavardžių. Jei tai ne apsirikimas, galbūt turėta šio žodžio daiktavardinės vartosenos pavyzdžių, bet apie tai plačiau neaiškinama. 3.1.10. Gramatikos autorius teigia esant atskirą PRIESAGOS VEDINIŲ IŠ ĮVARDŽIŲ grupę: iš manies, tavies, savies, musu, jūsu – maniškis, taviškis, saviškis, musiškis, jušiškis; savibė, savitnumas, nūsavistėₐ₂₁₀/₇. Dabar priesagos -iškis vediniai maniškis, taviškis, saviškis, musiškis, jušiškis vertinami trejopai: a) kaip išvestiniai savybiniai įvardžiai (pvz., maniškis berniukas – taip vertina daugelis gramatikų); b) kaip daiktavardiškai vartojami įvardiniai būdvardžiai (pvz., Maniškis jau parvažiavo) (Keinys 2000: 381): ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 77 c) kaip iš įvardžių padaryti būdvardžiai (Paulauskienė 1994: 187). Iš tiesų tai yra įvardiniai būdvardžiai, bet dėl įvardžio kamieno specifikos jie, ir gavę būdvardžio priesagą, pasilieka įvardžio klasėje. Labai dažnai jie vartojami kaip daiktavardžiai, pvz.: Mūsiškiai šįkart pralaimėjo. O ar taviškis dar nesugrįžo? (galvoje turima žmonos vyras). Taigi Daukšai daiktavardinė vartosena pirmiausia krito į akis ir todėl šiuos įvardinės kilmės būdvardžius jis tiesiog vadino daiktavardžiais. Daukša pats gramatikos tekste pavartojo tik vieną šios priesagos vedinį: Vardaj savišk’aj arba tikri Lietuviški (imiona swojskie albo prawdziwe litewskie)¹³⁸/²⁷ – ir ne daiktavardžio, o būdvardžio pozicijoje. Taigi nors autorius šio tipo žodžius (maniškis, taviškis ir kt.) priskyrė prie daiktavardžių, tačiau nepateikė įtikinamų pavyzdžių. Teisus Daukša, atskyręs maniškį nuo maniško, aiškiai reiškiančio ypatybę (apie priesagą -iškas žr. 4.1.3). Savybė, savitumas, nuosavybė yra abstrakčios reikšmės daiktavardžiai. Savybė su priesaga -ybė padaryta iš savas, kuris taip pat gramatiškai gali būti interpretuojamas kaip būdvardis. Todėl savybė priklauso tam pačiam darybos tipui kaip ir aukštybė, didybė, galybė, tolybė (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne tokių darinių yra pateikta apie 200). Daukšos naujadaras savitnumas nėra tiesioginis vedinys iš savęs, tai vedinys iš būdvardžio savitnas. Į vedinių iš savęs grupelę patenka ir vienintelis šio skyriaus priešdėlinis daiktavardis nuosavystė. Jis turi savo vietą šiame darybos lizde, tačiau neatskleidžiama visa darybos grandinė, be to, prieštaraujama kai kurioms rankraštinės gramatikos teorinėms nuostatoms: pirma – nors priešdėlių vediniai laikomi dūriniais, šis priešdėlinis žodis įrašytas į vedinių sąrašą, antra – nepaaiškinama būdvar-diška šio priesagos vedinio kilmė, trečia – vis dėlto nenustatoma tikroji šio žodžio daryba ir jis antrąkart įrašomas į sudurtinių daiktavardžių skyrių (žr. 3.3.1). 3.1.11. DG teigiama, kad DAIKTAVARDŽIAI SU PRIESAGOMIS DAR DAROMI IŠ PRIEVEIKSMŲ, JAUSTUKŲ IR JUNGTUKŲ. Gramatikos autoriaus teigimu, iš prieveiksmių daromi abstraktai su priesaga -umas: ūkstumas (: ūksti), tolumac (: toli), daugumas, daugybė (: daug)²¹⁰/¹⁵. Paprastai dabar abejonių nekelia daugumas ir daugybė daryba iš prieveiksmio – bent gramatikose tuo neabejojama. Tolumas ir ankstumas irgi gali būti daromi iš atitinkamų prieveiksmių, tačiau negalima pamiršti ir darybos galimybės iš atitinkamų būdvardžių tolus, ankstus (Ambrazas, red., 1997: 412). Abstrakčios reikšmės daiktavardžių su priesaga -umas iš laipsniuojamų būdvardžių daryba tokia pat reguliari, kaip ir daryba su priesaga -imas iš veiksmažodžių, todėl negalėtų būti išimtys ankstumas ir tolumac. Be to, ir pats gramatikos autorius vartoja būdvardžius ankstus ir tolus, tiesa, juos irgi kildina iš prieveiksmių – žr. 6.2. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje nieko nerašoma apie tai, kad ir daugumą bei daugybę taip pat galima susieti su būdvardžiu arba daiktavardžiu daugus, daugis (LKŽ 326, 322). Be to, šalia anksti, toli tarmėse vartojama ir prieveiksmio forma daugi (Zinkevičius 1966: 392). 3.1.12. Daukša teigia, kad galima pasidaryti daiktavardžių ir iš jungtukų. Jungtuko reikšmė visiškai nedera su savarankiško žodžio reikšme, todėl jungtukas negali būti daiktavardžio darybos pamatas. Tai yra DG teorijos klaida, bet šioje monografijoje analizuojama tai, kas parašyta. Autoriaus pateikiami tokie pavyzdžiai: kadaj, kad’ a (: kad)²¹⁰/¹⁷ Žodžio kadaj laikyti daiktavardžiu niekaip negalima. Tai laiko prieveiks- 78 ANTANAS SMETONA mis, kurio darybos pamatas tikriausiai ir yra kad: „gal būt, čia esama priaugusios dalelytės -ai“ (Zinkevičius 1966: 408). Dar neaiškesnis pateikiamas pavyzdys kadžia. Jis vis dėlto gali būti suvokiamas kaip daiktavardis. Daukšos amžininko Ambraziejaus Kašarausko rankraštyje pateikiamas toks pavyzdys: Kuri tat kadė! (LKŽ, 44) – kadė ‘laikas, valanda’. O kadės virtimas kadžia rytų aukštaičių tarmėse dėl ė ir ia kamienų mišimo visiškai dėsningas (Zinkevičius 1966: 226, 247) (taip pat ir 3.1.4). Tačiau daiktavardžio kadžia ‘laikas, valanda’ darybinis siejimas su jungtuku kad iš tiesų yra klaidingas. Jungtuko semantika neleidžia prisijungti daiktavardžio darybos priemonių (priesagų), todėl iš jungtukų daiktavardžių padaryti negalima: priesaga turi keisti leksinę reikšmę, o jungtukas leksinės reikšmės neturi. Jo funkcija – gramatinė. Tai sakinio morfema. 3.2. Sudurtiniai daiktavardžiai 3.2.1. Gramatikos sudurtinių daiktavardžių darybos skyriuje pateikiami pavyzdžiai autoriaus bene daugiausia komentuojami. Pirmiausia aptariami sudurtiniai daiktavardžiai, padaryti iš dviejų daiktavardžių. Gramatikos autoriaus teigiama, kad tokios darybos pamatas – vieno daiktavardžio daugiskaitos kilmininkas ir kitas laisvai kaitomas daiktavardis. Nežinia, kodėl pirmojo sudurtinio daiktavardžio dėmens pamatinė forma laikoma daugiskaitos kilmininkas – teigiama, kad esą reikia pakeisti daugiskaitos kilmininko galūnę -u į -a arba visai numesti. Aišku viena, kad taip išvengiama priebalsinio kamieno pakitimų aiškinimo, pvz., šun-pėdis. Antrojo sudurtinio daiktavardžio dėmens pakitimai ir sudurtinio žodžio galūnės pasirinkimas nėra taip sklandžiai išaiškinti: vyriškosios giminės galūnės keičiamos į -is, o priebalsinio kamieno daiktavardžių galūnė keičiama į -enis. Morfeminės skaid(os) požiūriu tai nėra visiškai tikslu, tačiau praktiniais mokymo tikslais gana patogu: ryt-met-is, mišk-a-žmog-is, galvij-piem-enis. Apie jungiamuosius balsius nerašoma. Autorius teigia, kad moteriškosios giminės daiktavardžio galūnė keičiama į -e: bal-puš-ė. Tokį galūnių pasikeitimą autoriaus mato tik dūriniuose iš dviejų daiktavardžių, ir tai ne visada, nes, kaip matyti toliau, galūnės pasirinkimas nesutampa su pamatinio žodžio gimine, pvz., ritmėtis²¹⁷ ir darbmėtė²¹²/³¹ – abiejų dūrinių antrasis sandas metas. Taip pat gana abejotinas teiginys, kad jei atitinkamos giminės pamatinis žodis turi galūnę -is arba -ė, jis ir dūrinyje išlieka nepakitęs: vilka-žolė. Tai tik formaliai teisinga, nes iš tiesų juk čia susiduriama su lietuvių kalbai įprasta morfemų homonimija¹³. Beveik prie visų dūrinių nurodoma, kokioms linksniuotėms jie priklauso. Po darybos būdo ir dūrinio kait ybos paradigmos apibūdinimo paaiškinamos ir kai kurių dūrinių bei jų pamatinių žodžių junginių reikšmės. Remiamasi tokiais pavyzdžiais: Ritmėtis (: Rito metas), Mišk ažmogis (: Miško žmogus), Galvijpiemėnis (: Gal’ 13 Šis teorinis nenuoseklumas net ir šiuolaikinėje kalbotyroje ne visada iki galo suvokiamas, todėl jį verta paaiškinti atskirai. Juk klaidinga būtų tvirtinti, kad žodžiuose ož-k-a, ei-k-i ir Graž-k-a yra ta pati priesaga – tai trys skirtingos priesagos, tik jų forma sutampa. Taip pat turimos visiškai skirtingos galūnės al-us (nom. sg. u kamienas) ir vaik-us (acc. pl. a kamienas). Iš to seka išvada: žol-ė ir vilkžol-ė galūnės visiškai taip pat skiriasi kaip puš-is ir balpuš-ė. Todėl ir negalima teigti, kad žodyje vilkžolė galūnė yra nepakitusi. Žodžio žolė galūnė reiškia nom. sg.; žodžio vilkžolė – nom. sg. + darybos formantas. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 79 vijų piemuo), Vilkažolė, vilkžolė (: Vilko žolė), Šilažemė, šilžemė (: Šilo žemė), Šunpedis, šuntakis (: Šunies pedas, šunies takas), Balpušė (: Balos pušis) ir taip tol’avs212/17. Matyti, kad autorius parenka pavyzdžius taip, kad galima būtų iliustruoti sudurtinio daiktavardžio ir pamatinės sintaksinės konstrukcijos santykį, t. y. pastebima, kad darybos pamatu eina ne šiaip atsitiktiniai daiktavardžiai, o tik sudarantys prasmingą žodžių junginį. (Aišku, ne visada galima išskaidyti durinį ir gauti tos pačios reikšmės žodžių junginį: dviratis – tai ne du ratai; kupranugaris – tai ne kupra ir nugara; durinys dažnai semantiškai atsiplešia nuo pamato, funkcionuoja kalboje kaip savarankiškas žodis, įgyja naujų ir perkeltinių reikšmių.) Daukšos pavyzdžiai pateikiami ne šiaip, o aiškinama, kaip reikia išskaidyti sudurtinį žodį arba kokia sintaksinė konstrukcija turi atitikti durinį. Čia verta pacituoti patį gramatikos autorių: Dažnai sudėtiniai vardai išreiškiami dviem vardais: pirmas vartojamas vienaskaitos kilmininko linksnio, o antras kaitomas linksniais ir skaičiais pagal savo linksniuotę212/13. Tokia interpretacija verčia manyti, gal kartais Daukša neskyrė darybos krypties. Be to, pamatinė sintaksinė konstrukcija ir durinys nelaikomi visiškai sinonimais, įžvelgiamas semantinis skirtumas: sudurtinis žodis yra labiau neigiamos konotacijos, o sintaksinė konstrukcija – labiau teigiamos konotacijos: visi vardai, sakomi dviem vardais, reiškia šiek tiek pašėnavonės (plg. lenk. poszanować ‘pagerbti’), o jei sakomi vienu vardu sudėtiniu, tada reiškia daugiau papeikos212/24. 3.2.2. Toliau Daukša nustato dar kelis durinių modelius, pakomentuoja jų darybą ir kait ybą: šienapjūtis, rug’apjūtis, vasarojpjūtis, mežlavežtis212/28 kaitomi kaip nesudėtiniai pagal septintą gramatikoje nustatytą paradigmą – ji yra moteriška. Apie durinius naktigonėa, darbimėtea, naktidavža212/31 pasakyta, kad pirmųjų dėmenų pamatas – sutrumpėjęs vienaskaitos įnagininkas, nors ką tik buvo teigta, kad pirmojo durinio dėmens pagrindas – daugiskaitos kilmininkas (žr. 3.2.1.). Bet toks sprendimas, matyt, vienintelis įmanomas tuo atveju, kai neįvardijami jungiamieji balsiai. Neaiški kai kurių šių grupių durinių giminė. Daiktavardžių, reiškiančių negyvus daiktus, giminė nėra motyvuota, todėl net iki dabar kai kurių iš jų giminė nėra nusistovėjusi ir tarmėse varijuoja. Gramatikoje teigiama, kad durinio giminę lemianti antrojo pamatinio žodžio giminė (žr. 3.2.1.). Pavyzdžių, žinoma, mažoka, bet jei moteriškosios giminės duriniai šienapjūtis, rug’apjūtis, vasarojpjūtis, mežlavežtis yra padaryti iš dviejų daiktavardžių, išeina, kad nesilaikoma nustatytos taisyklės moteriškosios giminės durinių galūnę pasirinkti -ė. Pamatiniai daiktavardžiai tikriausiai buvo pjūtis, vežtis arba važtis14 – giminė neaiški. Jei laikysimės nuostatos, kad šie duriniai padaryti iš daiktavardžio ir veiksmažodžio, giminės pasirinkimas nebus motyvuotas, tačiau tada pasidaro neaiškus priesagos -t- atsiradimas. Apskritai tokia giminių (tiksliau – kamienų) pasirinkimo įvairovė visiškai dėsninga ir šiandieninėse tarmėse (Zinkevičius 1966: 219), vadinasi, šis reiškinys buvo gyvas ir XIX a. vidurio rytų aukštaičių tarmėse. 3.2.3. Atskirai aprašomi duriniai, reiškiantys asmenų pavadinimus: šienapjuvis, šienpjūvis (: šieno pjovėjas, pjauto jas); žmog ažudis, žmogžudis (: žmogavs arba žmon’u 14 Beje, daiktavardžiai vasarojpjūtis ir vežtis / važtis Lietuvių kalbos žodyne neužfiksuoti. Su važta neleidžia sieti laiko tarpo reikšmės neturėjimas (kaip pjūtės). Todėl mežlavežtis / mešlavaitės gali būti ir analoginės darybos dalykas. 80 | ANTANAS SMETONA žuditojas); dünadavis, dündavis (: dünos davėjas, dūtojas); malkakirtis (: malkų kirtėjas, kirstojas); mesedis (: mėsos edėjas, estojas)213/1. Pateiktos tik vyriškosios giminės formos. Gramatikoje teigiama, kad šio tipo dūriniai jungiami taip pat, kaip ir du paprasti daiktavardžiai, tik nuo veiksmažodinio daiktavardžio esą numetama daugiau komponentų: kokių ir kaip – nepaaiškinta. Iš tiesų tai gali būti dūriniai su antruoju veiksmažodiniu komponentu: šenapjūvis ‘kuris šieną pjauna’, žmogžudīs ‘kuris žmogų žudo’, duonadavis ‘kuris duoną duoda’ ir t. t. Šienapjūvis, žmogžudīs, duonadavis gali turėti sukeistus vietomis pamatinius komponentus: žmogžudys (: žudyti žmogų), bet galima manyti, kad tuo metu, kai buvo daromi tokio tipo dūriniai, buvusi kitokia žodžių tvarka sakinyje: duondavis (: duoną duoti), o gal jau padaryta iš kitokios konstrukcijos: duonadavis (: duonos davėjas; nusakomasis kilmininkas + veiksmažodinis daiktavardis) ‘tas, kuris duoda duonos’. Pastaroji mintis atrodo įtikinamesnė – antras žingsnis nuo veiksmažodžio, t. y. iš veiksmažodžio padarytas veikėjo pavadinimas davėjas (: duoti), toliau susiaurinama jo reikšmė nusakomuoju kilmininku duonos davėjas, darant dūrinį, atmetama priesaga su galūne ir gaunama duondavis. Tokių žodžių yra nemažai ir būtent tokią jų darybą mato Daukša. Kai kurių dūrinių pateikiami variantai su jungiamuoju balsiu ir be jo – toks pateikimas greičiausiai atspindi realius vartosenos polinkius. Iš konkrečių pavyzdžių minėtinas šienpjūvis – su veiksmažodžio šaknies balsiu u (tikriausiai tai ilgasis arba pusilgis balsis). LKŽxiv 750 pateikiami pavyzdžiai tik iš raštų bei vakarų ir pietų aukštaičių tarmių, o iš rytų aukštaičių pavyzdžių nėra. Kitas pavyzdys – mėsėdis ‘kas valgo mėsą’. Jo sandara įprasta, bet tame pačiame lape paminimas dar vienas iš tų pačių pamatinių žodžių padarytas dūrinys – mesiedas213/1. Reikia manyti, kad turimas galvoje laikas nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Šiaurės panevėžiškių tarmėje (apie Biržus) toks ē virtimas ie yra dėsningas (LKŽviii 44). Skirtinga galūnė leidžia jį atskirti nuo asmens pavadinimo mėsėdis. Šios dūrinių grupės pamatiniai žodžiai yra priesagų -tojas ir -ėjas vediniai. Jie DG pateikiami darybos iš pagrindinių veiksmažodžio formų skyriuje, o šiame darbe aptariami priesaginių daiktavardžių skyriuje (žr. 3.1.8.). 3.2.4. Gramatikoje atskirai aprašomi dūriniai su dabar vadinamaisiais prefiksoidais ir sufiksoidais – sudurtinių žodžių elementais, dėl darybos reguliariumo jau panašėjančiais į priešdėlius arba priesagas, pvz.: pusrytīs arba laibgalis. Šių reiškinių pastebėjimas ir grupavimas rodo nemen ką gramatikos autoriaus kalbinę įžvalgą. Atskirai aptariami dūriniai su pus-, vid- ir -gal-: pusrytis, pusbernis, pusbrolis, pusdienis, pusžuvis, pus’vanktais, pus’avžiemis, pus’avgavenis, pus’avdienis, vidudienis, vidunaktis, viduvasaris, vidužiemis, vidupievis (vidulavkis arba vidulavke15), drutgalis, laibgalis, tvoragalis, tvorugalis, sienogalis213/27, 213/29, 213/30. Su dėmenimis pus- ir pusiau- pateikiami pavyzdžiai rodo (ir gramatikos autoriaus tai konstatuojama), kad darybos pamatas gali būti ne tik daiktavardis pusė, bet ir prieveiksmis pusiau. Taip pat gramatikoje pasakoma šio darybos tipo darybinė reikšmė: žymi pusę antruoju dėmeniu įvardijamo daikto – pusęą rito, pusęą berno213/20. Be abejo, tai nelabai tikslus apibendrinimas, pusbernio tikroji darybinė reikšmė ‘dar ne- 15 Žodžiai vidulavkis ir vidulavke rankraštyje nubraukti. Žodžių daryba K. K. Daukšos gramatikoje | 81 priaugęs iki tam tikro amžiaus, pusšašio – ‘maždaug pusę antruoju dėmeniu pasakyto daikto’, pusbrolio – ‘tėvo arba motinos sesers ar brolio vaikas’ ir t. t. Dar galima paminėti du pavyzdžius, pirmiau įrašytus į sudurtinių būdvardžių skyrių, bet vėliau išbrauktus: pus’žmogis, pus’ponis214/17 (sudurtiniai būdvardžiai su dėmeniu pus- aptariami 4.2.3). Jų darybinė reikšmė yra daug labiau apibendrinta, mažiau varijuoja, gal todėl ir atitinkamų sudurtinių daiktavardžių reikšmių įvairovė nebuvo pastebėta. Dar atkreiptinas dėmesys į būdvardžius, padarytus iš pus- ir daiktavardžio, nes šiandien jie labai suįdaiktavardėję – apie tai plačiau žr. 4.2.3. DG jau įžvelgiama dūrinių su vid- skirtinga darybinė reikšmė: vidudienis, vidunak-tis, viduvasaris, vidužiemis reiškia „vidurį dienos, nakties, vasaros, žiemos“, t. y. ‘antroju dūrinio dėmeniu pasakyto laiko tarpo vidurys’. Į šią semantinę grupę nepatenka vidupievės – jis reiškia pievų tarp dirvų esantį“213/25. Panašiai reikšmė apibūdinta ir žodyne: „tarp laukų ar dirvų esanti pieva“ (LKŽXIX 96). Atkreiptinas dėmesys, kad iš šios dūrinių grupės gramatikos autoriaus išbraukti vidulaukis ir vidulaukė. Ir iš tiesų – vidulaukis neturi ‘buvimo tarp ko nors’ reikšmės. Dūriniai su šaknimi -gal- sudaro dvi grupes, atskirtas pagal pirmąjį dūrinio dėmenį – būdvardį arba daiktavardį. Iš būdvardžiu padarytų dūrinių pateikiami tokie pavyzdžiai: drūtgailis ir laibgalis. Gramatikoje teigiama, kad ne iš kiekvieno būdvardžio galima pasidaryti tokius dūrinius, o tik iš būdvardžio atžvalg(i)ngo? (względnego)213/26. Iš vos dviejų pavyzdžių sunku dabar pasakyti, ką turėjo galvoje autorius, nes matyti, kad ir pats abejojo dėl termino atžvalg(i)ngas, todėl net ir lenkišką atitikmenį pateikė. Šiandien šį lenkišką terminą suvokiame kaip santykinis (Vaitkevičiūtė 1994: 924). Vadinasi, Daukša teigė, kad tik iš santykinių būdvardžių daromi dūriniai su galas. Žinoma, iš visų santykinių nedaroma (pvz., nejungiama gražus + galas, greitas + galas), bet pateikti pavyzdžiai to neneigia. Be to, pateikiami ir pamatiniai junginiai drūtasaj galas, lajbasaj galas213/27, iš kurių matyti, kad pamatiniai būdvardžiai yra įvardžiuotiniai. Kita grupė dūrinių su pirmuoju dėmeniu daiktavardžiu: tvoragalis, tvorugalis, sienojgalis. Pateikiamų pavyzdžių darybinės reikšmės gerokai skiriasi: tvoragalis reiškia tvoros galas arba šmotas213/29, o tvorugalis reiškia tvoros galų, kur tvora baig’asi213/30, sienojgalis reiškia sienojos galų arba šmotu ir mažu sienojų213/31. Reikšmių apibendrinimą rodo ir autoriaus teiginys: visi „jiems tolygūs“ turi tą pačią reikšmę. Taigi, Daukša mano, kad tvoragalio / tvorugalio atveju reikšmės skirtumą lemia būtent jungiamasis balsis. Nežinia, ar čia tik tarmės ypatybė, nes daugiau apie tokius atvejus medžiagos rasti nepavyko. 3.3. Priešdėliniai daiktavardžiai 3.3.1. Priešdėliniai veiksmažodiniai daiktavardžiai minimi sudurtinių daiktavardžių skyriuje. Jie, autoriaus nuomone, sudurti iš priešdėlio ir veiksmažodžio: priedas, apirašas, atarašas, ažurašas, įrašas, išrašas, parašas, perrašas, prirašas, surašas, užrašas213/3 Kaip jau kalbėta 2.3, čia priešdėlinių veiksmažodžių galūnių vediniai sutapatinami su priešdėliniais daiktavardžiais, kuriuos iš tiesų galima laikyti dūriniais. Tokį klasifikavimą lėmė ir tai, kad apskritai visoje gramatikoje apie galūnių vedinius nė neužsiminta. Tiksliau sakant, autorius čia darybos neaptarinėja. Jis tiesiog konstatuoja faktą, 82 | ANTANAS SMETONA kad „dariniai iš priešdėlinių veiksmažodžių“ kaitomi kaip atitinkamų linksniuočių nepriešdėliniai daiktavardžiai (išėjungtinė nu žodž’ų sudetin’u [...] atsimaino kaip n’ėa sudeti₂₁₃/₂). Todėl šių pavyzdžių atsiradimas dūrinių skyriuje rodytų, kad gramatikos autorius neskyrė darybos tipų apirašas ir apyrankė. Tame pačiame skyriuje šios abejonės išsklaidomos – atskirai paminimi ir priešdėliniai daiktavardžiai, sudaryti iš prielinksnio ir daiktavardžio: pamiškė, palavkė, paupė; apinak­tis, apižiemis; priešienis₂₁₃/₃₄. Šalia pateikiama ir šių darinių darybinė reikšmė: žink­lina artumų sudetin’o prie n’ėasudetin’uj egsunt’0₂₁₃/₃₂ – darinys rodo artumą prie pamatiniu žodžiu pasakyto daikto. Sudurtinių daiktavardžių skyriuje minimas ir priešdėlinis daiktavardis nūsavistė₂₁₃/₃₆. Teigiama, kad jis padarytas iš prielinksnio ir įvardžio. Sav ybinio įvardžio darybos lizde šis darinys, be abejo, turi savo vietą, bet dėl sudėtingos darybos grandinės gramatikos autorius nesugebėjo jos nustatyti: šis darinys minimas ir priesaginių daiktavardžių skyriuje (žr. 3.1.10). 3.3.2. Daugiau apie priešdėlinių daiktavardžių darybą kalbama rankraštinės gramatikos prielinksnių skyriuje (žr. 2.4). Nors didžioji jo dalis skirta priešdėliniams veiksmažodžiams, nemažai pateikiama kitų kalbos dalių pavyzdžių, tarp jų ir priešdėlinių daiktavardžių. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIESDĖLIU AT- ir visais jo variantais yra nedaug. Su šiuo priešdėliu dažniausiai daromi veiksmažodžiai (žr. 5.2.7) ir aiškinama priešdėlio variantų vartosena. Autorius teigia, kad priešdėlis ato- vartojamas su daiktavardžiais, išvestais iš veiksmažodžių, ir pačioje daiktavardžio klasėje, kartais su būdvardžiais: atož’ura, atotvanas₁₃₃/₄. Pavyzdžių daugiau nepateikta, tačiau pats dar kelis kartus pavartoja atožvalga₁₅₉/₃₄ ir vieną kartą atomajna₁₅₀/₁₉ (tai gali būti ir korektūros klaida, nes šiaip visur kitur vartojama atamaina). Gramatikos autoriaus kalboje vartojamas tik vienas daiktavardis su priešdėliu at-: atmaina ‘paradigma, linksniuotė, asmenuotė, galūnė’ – atamajnos, atmajnas, atomajna. PRIEŠDĖLIAI PA- IR PO- taip pat minimi prielinksnių skyriuje. Ten paaiškinama, kad dažniausiai šie priešdėliai (gramatikos terminais prielinksniai) pridedami prie veiksmažodžių ir gerokai rečiau prie daiktavardžių ir būdvardžių. Veiksmažodžių pavyzdžių visiškai nepateikiama, o pailiustruojama tik retesnė vartosena. Pateikiami tokie daiktavardžiai: poil’sis, posunis, povajkis, podukra₁₃₃/₄. Šių priešdėlių vartosena labai susijusi ir su daiktavardžiais, ir su būdvardžiais, ir su sistemiškai daromais veiksmažodžiais, nors jų pavyzdžių ir mažiausia. XIX a. gramatikoje priešdėlių vediniai dar nesisteminami pagal kalbos dalis, be to, gal ir neįmanoma buvo to padaryti, nes, pavyzdžiui, būdvardžiai irgi pateikiami su tokiais pačiais priešdėlio variantais: padidis, pabaltis ir pan. Todėl, kad vaizdas būtų išsamesnis, visus priešdėlio pa- vedinius tikslingiau aptarti viename skyriuje. Tai daroma veiksmažodžių priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.3. DAIKTAVARDŽIŲ SU PRIESDĖLIAIS UŽ-, AŽ- yra tik pora (ažurašas, užrašas₂₁₃/₃), ir tie padaryti iš priešdėlinių veiksmažodžių, todėl jų ypatumai ir skirtumai išsamiai aptariami veiksmažodžio priešdėlinės darybos skyriuje 5.2.8. Daiktavardžių su priešdėliu į- irgi yra tik pora: islenis₁₃₂/₁₁ (: slėnis), irašas₂₁₃/₃ (: įrašyti). Gramatikos autorius šio priešdėlio vedinius retai vartoja ir gana trumpai apta- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 83 ria. Šio priešdėlio vedinių problematika labiau atskleidžiama per priešdėlinius veiksmažodžiu vedinius, todėl jis aptariamas veiksmažodžio darybos skyriuje 5.2.4. Iš pirmo žvilgsnio tame prielinksnių skyriuje visiškai nepagrįstai sudaryta PRIELINKSNIO IR PRIEŠDĖLIO PORA SU IR SAN- (SĄ-). Tai, matyt, lėmė ir pakitęs priešdėlio są-, san- vokalizmas (šiaurės panevėžiškių tariama su-, sun-), ir gramatikos autoriui žinomi prielinksnio su variantai (dalies vakarų aukštaičių ir latvių sa) – vadinasi, dėl grynai fonetinio panašumo galėjo ir sutapatinti šį prielinksni su priešdėliu. Priešdėlio są- vediniai gramatikoje: suntarmeₐ, suņdara, suņžineₐ₁₃₃/₅, sužineₐ₁₂₄/₁₆, sunkalbinis₁₄₃/₃₁, surašas₂₁₃/₄; priešdėlio su- vediniai: sustatimas₁₁₂/₃₆, subalʼseₐ₁₂₁/₁₂ ir du veiksmažodžiai – sudėtas₁₃₅/₁₆, sudūti₂₁₄/₃₅ (apie veiksmažodžių darybą su są- ir su- žr. 5.2.5). Du vediniai kelia abejonių. Surašas gali būti galūnės vedinys iš priešdėlinio veiksmažodžio surašyti (plg. aprašas iš aprašyti), nors gramatikos rašyba netrukdo surašas interpretuoti kaip sąrašas. Subalsę galima suprasti tik kaip są- vedinį – sąbalsę, nes šalia nėra to paties veiksmažodžio su priešdėliu su-. Visi šie pavyzdžiai vis dėlto leidžia daryti prielaidą, kad šiaurės panevėžiškiai dėl priešdėlių są- ir su- vokalizmo sutapimo galėjo šiuos priešdėlius ir tapatinti. 3.4. Daiktavardžiai – galūnių vediniai 3.4.1. DG galūninė daryba neįvardijama, tačiau apskritai apie galūnių vedinius Daukša vis tiek neišvengiamai turi kalbėti aiškindamas Apie moteriškosios giminės darymą iš vyriškosios (Apie tajsimų gimties moteriškos iš vyriškos₁₇₁/₂₈). Čia pateikiamos dvi žodžių grupės. Apie pirmąją grupę pasakyta, kad iš vyriškosios giminės daiktavardžių, padarytų iš kitų kalbos dalių, daromos moteriškosios giminės formos keičiant galūnę -us į -ė: undęₐneₐ (: undęₐnʼus), tiknėₐ (: tiknʼus), kitrėₐ (: kitrus)₁₇₂/₁₆. Tai jau yra galūninės žodžių darybos pristatymas. Nors žodžiai tiknius ir kitrus gali būti vartojami ir kaip būdvardžiai, tenka pasitikėti gramatikos autoriaus teigimu, kad tai daiktavardžiai, nes be pavyzdžių nė ką tegali spręsti. Antroji grupė apibūdinama dar trumpiau – iš vyriškosios giminės tautovardžių moteriškosios giminės tautovardis daromas keičiant galūnę -as į -ė: Lietuvʼnikeₐ (: Lietuvʼnikas), Rusėₐ (: Rusas), Lienkėₐ (: Lienkas), tʼcʼekėₐ (: tʼcʼekas), Latvēₐ (: Latvīs), Ingleₐ (: Inglis)₁₇₂/₁₈. Kažin ar galėjo būti XIX a. viduryje kitaip suvokiama. Juk čia iš tiesų pakeičiama tik galūnė. Dar ir šiandien neaišku, ar tai yra aiški darybos opozicija, ar lygiavertės substantiva mobilia formos, tarpusavyje nesiejamos darybinių ryšių. Juditos Džežulskienės disertacijoje teigiama, kad šios poros laikytinos „atskira (veiksmo atlikėjų ir ypatybės turėtojų pavadinimus apimančia) darybine asmenų (gyvūnų) kategorija“ (Džežulskienė 2001: 5). Vadinasi, apie poros narių darybinius santykius kalbėti vargu ar galima. Šis darybos modelis, atrodo, tarmėje nebuvo įprastas ir išplėtotas taip, kaip šiandien. Jis tiko tik žmonių vardams. Pateikęs septynias vardžodžių linksniavimo paradigmas, autorius išvardija ir keturiolika grupių žodžių, vienaip ar kitaip netelpančių į tas paradigmas: vieniems stinga daugiskaitos, kitiems vienaskaitos, vienų vienaskaita linksniuojama pagal vieną paradigmą, daugiskaita – pagal kitą ir pan. Į tokių nereguliarumų sąrašą pateko žvėrių ir paukščių vardai, kurie yra kurios nors vienos giminės, bet gali žymėti ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę (pvz., meška, kiškis). Autorius 84 | ANTANAS SMETONA nesiūlo plėsti kalbamo darybinio modelio arba naudotis kokiomis nors priesagomis abiejų giminių formoms pasidaryti (pvz., meškinas, kiškė), o ima pagalbinius žodžius patinas ir patytė ir net nedera su jais daiktavardžių: bajkštus kiškis patinas, bajkštus kiškis patytė; kėbli meška patinas, kėbli meška patytė; pilkas žvirblis patinas, pilkas žvirblis patytė; marga krėgždė patinas, marga krėgždė patytė169/16. 3.4.2. Daiktavardžių darybos skyriuje dar pateikiama darybos iš jaustukų pavyzdžių: aimana, ajman’a210/18. Lietuvių kalbos žodyne teigiama, kad jaustukas ai- man kiles iš sutapusių ai ir man (LKŽ, 38), todėl visiškai įmanoma, kad tokie žodžiai DG būtų priskiriami prie dūrinių. Tačiau aimana įrašyta į priesaginių daiktavardžių skyrių, nors priesagos šis žodis neturi. Šio tipo daiktavardžiai iš tiesų yra galūnių vediniai iš veiksmažodžių, plg. rauda (: raudoti), malda (: maldauti) ir kt. Veiksmažodžių ir būdvardžių darybos skyriuose jaustukas aiman vėl kaip darybos pamatas (žr. 5.1.4) – aimanuoti ir aimaningas. Iš tiesų darybos lizdo pagrindinis žodis yra jaustukas, tačiau pirmiausia iš jaustuko darome veiksmažodį, o paskui iš jo ir visus kitus įmanomus vedinius, pvz., priesagos -ingas vediniai daromi iš daiktavardžio: aimaningas (: aimana). Gramatikoje pateikiami du daiktavardžio aimana variantai – ā ir iā kamienų: aimana ir aimania. Tai tikriausiai atspindi realių to meto rytų aukštaičių vartoseną. 4. BŪDVARDŽIŲ DARYBA Daukša savo gramatikoje būdvardžių darybai, kaip ir daiktavardžių, paskyrė du skyrius: apie priesaginius būdvardžius ir apie sudurtinius būdvardžius. Priešdėliniai būdvardžiai pateko į du skyrius – sudurtinių būdvardžių ir prielinksnių. Būdvardžių darybos pateikimas nesiskiria nei nuo veiksmažodžių, nei nuo daiktavardžių darybos pateikimo. 4.1. Priesaginiai būdvardžiai 4.1.1. Atskirai aprašoma priesaginių būdvardžių daryba iš kitų kalbos dalių: Apie tajsimu pripultininku iš kitu dal’u kalbos210/19. Teigiama, kad būdvardžiai daromi iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių, dalyvių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių, jaustukų, ir be komentarų pateikiama šios darybos pavyzdžių. Taip pat dalis priesaginių būdvardžių paminima daiktavardžių priesaginės darybos skyriuje (žr. 3.1.1) ir sudaro ketvirtąjį diminutyvų tipą. Tai visiškai suprantama, nes net kalbos dalių sąraše daiktavardis nuo būdvardžio neatskirtas, o abu įvardijami kaip vardai – tai lotynų kalbos gramatikos tradicija. 4.1.2. Kaip ir daiktavardžių darybos skyriuje, priesaginės būdvardžių darybos aptarimas pradedamas nuo būdvardžių, turinčių mažybines priesagas: baltutis, baltutė, baltutelis, baltutelėa (: baltas, balta), nėdidutis, nėdidutėa, nėdidutelis, nėdidutelėa (: nėdidis, nėdidė), gražutis, gražutėa, gražutelis, gražutelėa (: gražus, graži)209/23. Šis darybos tipas pateiktas labai glaustai, be komentarų. Pasakoma, kad būdvardžių galūnės -as, -is, -us, -a, -i, -ė209/22 keičiamos į priesagas -utis ir -utelis (-utis, -utėa, -utelis, -utelėa209/22). Dariniai visiškai sistemingi ir aiškūs. Priesaga -utelė laikoma viena savarankiška priesaga, o ne dviejų priesagų samplaika. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 85 4.1.3. Toliau įvardijamos kalbos dalys, iš kurių daromi būdvardžiai. Iš daiktavardžių: iš brol’o – broliškas, brolinis; iš būdvardžių: iš balto – balsganas, balsvas ir visi susmulkinti – baltutis, baltutėlis210/20; iš įvardžių: iš manies, tavies, savies, musu, jusu eina: maniškas, taviškas, saviškas, musiškas, jusiškas210/21; iš dalyvių: iš pirkto – pirktinis, rašito – rašitinis16; iš veiksmažodžių: iš duoti – davingas, davus, dūšlingas, dūšlus, dūsningas, dūs(n)us210/25,26; iš prieveiksmių: iš toli – totus, tol’imas; iš unks(t)i – unks(t)us, unks(t)ivas; iš dabar – dabarikšt’čas, dabarikštis210/28; iš prielinksnių: iš prieš – priešingas; iš lig – ligus210/30; iš jaustukų: iš ajman – ajmaningas, ajmanus210/31. Iš pateiktų pavyzdžių galima susidaryti nuomonę ir apie autoriaus teorinę mintį. Žinoma, dariniai, pateikiami be sakinių arba žodžių junginių, neleidžia tiksliai suvokti jų reikšmės. Jokių abejonių ar problemų nekelia būdvardžių daryba iš daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių. Darybos iš būdvardžių pavyzdžiai atskirti į dvi dalis: įprastieji dariniai (balsganas, balsvas) ir deminutyvai (baltutis, baltutėlis). Daukša darinius maniškas, taviškas, saviškas, broliškas ir kt. laiko būdvardžiais. Tai visai dėsninga, nes priesagą -iškas teturi būdvardžiai (plg. žemiškas, žmogiškas, pieniškas ir kt.). Labai panašūs vediniai maniškis, taviškis, saviškis ir kt. gramatikoje laikomi daiktavardžiais (žr. 3.1.10). Nors iš tiesų vediniai su priesaga -iškis galėtų būti ir būdvardžiai (plg. vilniškis laikraštis), o maniškis, taviškis dažniausiai vartojami daiktavardiškai arba net jau ir sud daiktavardėję. Būdvardžių darybai iš jaustukų pasirinkti netinkami pavyzdžiai – aišku, kad aimanus ir aimaningas yra autentiški bendro darybos lizdo iš jaustuko aiman nariai, tačiau jie daromi ne tiesiogiai iš jaustuko, o yra jau antriniai dariniai iš atitinkamo daiktavardžio – žr. 3.4.2 ir 5.1.4. 4.1.4. Daukša yra apibūdinęs būdvardžių darybą iš dalyvių – pateikti priesagos -inis vediniai pirktinis, rašytinis. Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvdas, red., 1965: 571) pateikiama prielaida, kad tokius vedinius galima sieti su bendratimi ir išskirti priesagą -tinis. Vis dėlto čia atsiskleidžia Daukšos įžvalgumas, leidęs jam įžiūrėti darinyje ir santykinę būdvardžio reikšmę, ir neveikiamosios rūšies dalyvio reikšmę: ir dabar yra autorių, manančių, kad pirktinis, austinis, dirbtinis ir panašūs būdvardžiai yra daromi iš atitinkamų neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvių (pirtkas, austas, dirbtas) su priesaga -inis (Paulauskienė 1994: 183). Gramatikos autorius čia dar buvo įrašęs porą rastas – rastinis, bet nežinia kodėl ją išbraukė. 4.1.5. Gana painus darybos lizdas iš duoti. Šiaip būdvardžių daryba iš veiksmažodžių įprasta, bet darybos lizdo pavyzdžiai pateikiami kaip lygiaverčiai, neatsižvelgiant į darinių hierarchiją: davingas, davus, dūslingas, dūslus, dūsningas, dūsnus (: dūti)210/26. Vediniai iš duoti čia gali būti tik du: dūsnus ir dūslus. Iš būtojo kartinio laiko gali būti tik davus – be to, tai ne priesagos, o galūnės vedinys. Šiame lizde nenustatinėjamos pamatinės veiksmažodžio formos, nors šiaip Daukša gerai skiria darybą iš skirtingų veiksmažodžio pagrindinių formų – žr. 2.7. Priesagos -ingas vediniai daromi iš atitinkamų būdvardžių. Labai neaiški kai kurių vedinių reikšmė, todėl net yra pagrindo abejoti jų realumu. Davus, dūsnus ir dūslus yra sinonimai (LKŽ₁₁ 343). Dėl dūsnus ir dūslus sinonimiškumo, priesagų variantų ir reikšmių abejonių nekyla, nes žodyne pa- 16 Čia išbraukta: iš rasto – rastinis. 86 | ANTANAS SMETONA teikiama pakankamai pavyzdžių (LKŽII 614). Tačiau šalia davus nėra jokio pavyzdėlio, tik nurodyti šaltiniai – Jurgis Šlapelis ir Ambraziejus Kašarauskas. O šiu šaltinių patikimumu verčia abejoti vienas faktas: abu rankose laikę DG bei žodyną ir iš jų nurašinėjo pavyzdžius (žr. Būga 1923: 344–345; Balčikonis 1955), vadinasi, tai ne du skirtingi šaltiniai, o remiamasi iš esmės vienu nepatikrintu šaltiniu, kuriame gali būti ir nerealių formų. Dėl tos pačios priežasties abejonių kyla ir dėl daiktavardžio kadžia, kadė ‘laikas, valanda’ (žr. 3.1.12). Kitas gana painus dalykas – šaknies balsio (dvibalsio?) rašyba: dūti, dūšlingas, dūslus, dūšningas, dūs-nus. Šis polifonetinis rašmuo galėtų būti suvokiamas net trejopai. Pirma – tai iš tiesų polifonetinis rašmuo, reiškiantis, kad gramatikos autorius įvairiose tarmėse girdėjo įvairius garsus, pvz.: duoti, duti, dūti (plg. Zinkevičius 1966: 84–88); tai paremia ir gramatikos teiginys: aukštaičiai kai kuriose vietose taria sveiką dvigarsį, o žemaičiai tiktai pirmą balsį arba abu garsus sukeičia vietomis ir vietoj uo taria ou (ov)114/35. Beje, matome, kad dvibalsio uo kaitaliojimas Daukšos verčiamas kaip aukštaičių ir žemaičių skirtumas, tačiau ir pačių rytų aukštaičių šis dvibalsis monoftongizuojamas. Antra – tai gali būti ne polifonetinės, o morfologinės rašybos dalykas: jokių tarties variantų gramatikos autorius negirdėjo, o rašė pagal pamatinį žodį; reikalaujama rašyti avti, gavti, mavti, nes ave, gavo, move116/37. Trečia – autorius girdėjo žemaičius diftongizuojant ilgąjį šaknies balsį žodžiuose dosnus, doslus, dosningas, doslingas ir todėl rašė polifonetinį rašmenį ū, tačiau tai mažiausiai tikėtina, nes autorius kalbėdamas apie balsio o tarimą apie jo diftongizaciją nieko nesako. 4.1.6. Būdvardžių daryba iš prieveiksmių: tolus, tol’imas (: toli), ūnkstus, ūnkstivas (: ūnksti), dabarikšt’as, dabarikštis (: dabar)210/28. Daryba iš prieveiksmių vėl iliustruojama prieveiksmiais toli, anksti. Daugiau apie tai kalbama 3.1.11 ir 6.2. Jeigu nesvarstoma toli – tolus ir anksti – ankstus darybos kryptis, čia viskas suprantama. Priesagų vediniai tolimas ir ankstyvas, be abejo, daromi ne iš prieveiksmių, o iš atitinkamų būdvardžių. Vedinių dabarykščias ir dabarykštis daryba iš prieveiksmio nekelia abejonių. Pateikiami pramaišiui vartojami vediniai su skirtingomis nom. sg. galūnėmis. Atrodo, kad vedinys su daiktavardine galūne rytų aukštaičių bus vartotas dažniau, nes pateikiamas pirmas. 4.1.7. Būdvardžių daryba iš prielinksnių: priešingas (: prieš), ligus (: lig)210/30. Iš prielinksnių, kaip ir iš jungtukų (žr. 3.1.12), vardažodžio negalima padaryti. Prielinksniai neturi šaknies, prie kurios galėtų jungtis darybos formantai. Vadinasi, tokios darybos pavyzdžiai yra neteisingi. Priešingas galėtų būti padarytas iš prieveiksmio priešais (būta ir būdvardžio priešus) arba daiktavardžio priešas, kaip ir daugelis priesagos -ingas vedinių (Ambrazas, red., 1997: 198), o lygus apskritai reikėtų laikyti paprastu žodžiu. Taigi būdvardžių darybos iš prielinksnių modelis lieka be pavyzdžių ir laikytinas gramatikos autoriaus paklydimu. 4.2. Sudurtiniai būdvardžiai 4.2.1. Sudurtinių būdvardžių skyrelis nepalyginti glaustesnis už sudurtinių daiktavardžių skyrelį. Jis kartu su sudurtinių veiksmažodžių skyreliu sutilpo į vieną lapą ir ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 87 pavadintas Apie sudėtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudėtin’ūs214/1). Sudurtiniai būdvardžiai klasifikuojami pagal darybos pamatą, prie kai kurių yra trumpi paaiškinimai: būdvardžiai, padaryti iš dviejų daiktavardžių – linaziedis, šunžardis214/2; iš būdvardžio ir daiktavardžio – žmogus baltaplaukis arba baltaplaukis214/6; iš įvardžio ir daiktavardžio – kasdienis, kasdieninis, kasmetinis214/9; iš daiktavardžio ir veiksmažodžio – šalnakunis214/11; iš dviejų būdvardžių – judmargis, judberis, žal’margis214/18; iš būdvardžio ir dalyvio – Visogalis214/21; iš prieveiksmio ir dalyvio – davgalis214/22. Kaip atskiras sudūrimo komponentas paminėtas daiktavardis pusė, su kuriuo gali būti jungiami daiktavardžiai ir būdvardžiai, pvz.: pus’ūnžis, pus’bal̃tis214/15, 214/16. 4.2.2. Daugelis darinių nekelia jokių abejonių ir klausimų. Mėginama aiškinti kai kurių darinių, kaip ir sudurtinių daiktavardžių, darybinę reikšmę: judmargis, judberis, žal’margis ženklina dvi pripulti vienon vieton sumaišitas, kaip šitusie išrejašk’uosie – dvi mostis214/18; baltaplaukis arba baltaplaukis ženklina taj: žmogus, tur’untis baltus plaukus arba žmogus su baltais plaukais arba žmogus baltu plauku214/6. Tačiau čia išaiškinta ne darybinė, o individuali leksinė reikšmė, be to, pateikiami sinonimiški sintaksiniai atitikmenys – linksnis, prielinksninė konstrukcija ir išskirtinio dalyvinio pažyminio grupė; linaziedis, šunžardis – ženklina pripultinikų [būdvardį], tur’untie nūsavistie tu dajktiniku214/2. Kitų sudurtinių būdvardžių grupių reikšmė neaiškinama, o tik pasakoma, iš kokių kalbos dalių jie padaryti. Gramatikoje teigiama, kad dariniai judmargis, judberis, žal’margis padaryti iš dviejų būdvardžių. Iš tiesų abiejų šaknys yra būdvardinės. Jei Daukša būtų mėginęs surasti sintaksinį atitikmenį (kaip sudurtinių daiktavardžių atveju), gal būtų paaiškėję, kad tai būdvardinio prieveiksmio ir būdvardžio darinys – juodai margas, juodai bėras, žalial! margas (ne žalai – tai rodo minkštumo ženklas prie l). Akademinė Lietuvių kalbos gramatika nemato pirmojo dėmens prieveiksmio, o teigia esant du būdvardžio kamienus (Ulvy das, red., 1965: 600). Kai kurie kiti šaltiniai (Paulauskienė 1994: 197; Ambrazas, red., 1997: 234) laikosi tokio paties požiūrio kaip ir Daukša, nors iš tiesų čia gali būti įvairiai: juodmargis, juodberis, žal’margis tikrai yra iš prieveiksmio ir būdvardžio, bet tamsžalis gali būti ir iš tamsus žalias, nes kalboje visiškai įmanomas toks junginys: Nusipirkau tamsų žalią kostiumą. 4.2.3. Dar vienas sudurtinių būdvardžių darybos tipas – su daiktavardinės kilmės komponentu pus-. Su šiuo prefiksoidu daromi ir sudurtiniai daiktavardžiai (žr. 3.2.4.). Gramatikoje aiškiai atskirti du darybos tipai pagal antrą pamatinį dėmenį (būdvardį arba daiktavardį). Pirmoji vedinių grupė labai primena sudurtinius daiktavardžius: pus’ūnžis, pus’gal’vis, pus’bernis, pus’kvortis214/15. Ypač pusbernis ir puskvortis. Pusbernis net į sudurtinių daiktavardžių skyrių pateko. Daukša paaiškina šių darinių reikšmę ir įtikinamai parodo, kad jie gali būti suvokiami kaip būdvardžiai: tur’untis pusie to viso: umž’o, galvos ir pripulties ber̃no214/15, t. y. turintis pusę amžiaus, pusę galvos ir pusę berno ypatybių. Tam tikromis aplinkybėmis visi šie dariniai gali būti vartojami ir daiktavardiškai, ir net visiškai sudaiktavardėti. Deja, senosiose gramatikose labai maža pavyzdžių, ypač sakinių arba žodžių junginių. O būtent apie šių darinių klases galima kalbėti tik aiškiame žodžių junginių kontekste (pvz.: praėjęs pusamžis buvo ramus – daiktavardis; pusamžis vyras buvo ramus – būdvardis; tik pusamžis gali tai suprasti ir padaryti – daiktavardiškai vartojamas būdvardis; arba pavyzdys su žodžiu, 88 ANTANAS SMETONA paimtu iš DG – kopūsto pusgalvis; pusgalvis žmogus; ko tas pusgalvis nori). Vadinasi, teoriškai visiškai įmanoma, kad čia minimi dūriniai gali būti ir daiktavardžiai, ir būdvardžiai, ir daiktavardiškai vartojami būdvardžiai, tačiau skaitytojui belieka tik pasikliauti gramatikos autoriumi ir tikėti, kad jam žinomi čia minimi būdvardžiai – gramatikos medžiaga neleidžia to patikrinti. Beje, į šią grupę įrašyti, bet vėliau išbraukti pušžmogis ir pusponis rodo gramatikos autorių taip pat svyravus ir sunkiai galėjus nustatyti kalbos dalį, nes iš tikrųjų daugelis šios darybos būdvardžių kalboje dažniau vartojami kaip daiktavardžiai negu kaip būdvardžiai. Visi šioje pastraipoje minimi teiginiai tinka ir kitai labai panašiai žodžių grupei: gramatikoje dūriniais vadinamiems priešdėliniams būdvardžiams, sudurtiems iš tarnybinio žodžio be ir daiktavardžio: bęprotis, bęgalvis, bępirštis214/12 (apie juos rašoma priešdėlinių būdvardžių skyriuje). Kita dūrinių su pus- grupė – dūriniai su antruoju pamatiniu dėmeniu būdvardžiu: pus’bal­tis, pus’judis, pus’grąžtis, pus’girtis, pus’žabalis, pus’kurtis – tur’ūntis pusę pripulties: baltumo, judumo, grąžtumo214/16. Reikšmę gramatikos autorius apibūdina lakoniškai ir tiksliai: turintis pusę antrojo pamatiniu žodžiu pasakomos ypatybės. Čia galima tik atkreipti dėmesį į tai, kad labai sistemingai žymimas pirmojo dėmens paskutiniojo šaknies priebalsio minkštumas – nepaisoma po jo einančio balsio kokybės: pus’greitis, pus’girtis – iš tiesų s gali būti minkštas17, bet pus’baltis, pus’žabalis, pus’kurtis – neturėtų būti minkšto s prieš užpakalinės eilės balsius. Turint omenyje Daukšos polinkį į morfologinę, o ne fonetinę rašybą, visiškai galimas dalykas, kad jis čia paprasčiausiai rašo minkštumo ženklą pagal pamatinio žodžio minkštumą: pusė, pus’av (o gal ir iš tikrųjų tas minkštumas čia randasi iš pamatinio žodžio). Taip pat gali būti, kad tuo apostrofu dar žymimas ne visiškas sudurtų komponentų suaugimas. Šiame skyriuje neminimas pamatinis prieveiksmis pusiau, nors sudūrimas šio prieveiksmio ir kokio kito žodžio visiškai įmanomas kaip būdvardinis dūrinys. 4.3. Priešdėliniai būdvardžiai 4.3.1. DG būdvardžiai su priešdėliais pateikiami sudurtinių būdvardžių skyriuje, nes remiamasi (kaip buvo minėta 2.3) teorine nuostata, kad įvairias kalbos dalis galima sudurti su tarnybiniu žodžiu ir gauti dūrinį. Mėginama apibūdinti darybinę reikšmę: bęprotis, bęgalvis, bępirštis, t. y. neturintis proto, galvos, piršto, arba ‘neturintis pamatiniu žodžiu pasakyto daikto’ (dar žr. 5.2.10); apigrąžtis, pagrąžtis, apidis, apisal’dis, padidis, pasal’dis it.t. rodo truputį tos ypatybės214/23 – t. y. rodo dalį, truputį pamatiniu žodžiu pasakytos ypatybės; pailgas, pergaras214/26 ir nūsavis214/28 – reikšmė nepaaiškinta. Iš tiesų būdvardžiai beprotis, begalvis gali būti laikomi sudurtiniais žodžiais, nes turi aiškų darybos pamatą prielinksninę konstrukciją – be proto, be galvos. Tačiau apygeris ir šiandien kelia abejonių: galūnė pakitusi, priešdėlis yra, bet darybos pamatas sunkiai nustatomas. Gal jis tik mąstomas, nepasakytas (apygeris – maždaug geras, apie gerą), bet gramatikos nuosekliai laikosi nuostatos, kad šio tipo būdvardžiai reguliariai daromi iš visų kokybinių būdvardžių: apygeris (: geras). 17 Beje, čia matyti kalbos fonetinių dėsningumų nepaisymas: priešakinės eilės balsio minkštinamoje priebalsių grupėje esantys priebalsiai k, g blokuoja s minkštimą. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 89 Tačiau Daukša ir nesuplaka jų visų į vieną vietą. Nors skyrius pavadintas Apie sudėtinius būdvardžius (Apie pripultinikus sudėtin’us214/1), jame pavyzdžiai sugrupuoti pagal skirtingą darybos pamatą: būdvardis + būdvardis (žalmarģis), daiktavardis + daiktavardis (linažiedis), prielinksnis + daiktavardis (begalvis), prielinksnis + būdvardis (apygeris) ir t. t. Kai kuriuos būdvardžius su priešdėliais reikėtų paminėti atskirai. Pirmiausia pagrájtis, padidis ir pasal’dis – su priešdėliu pa-. Būdvardis pailgas pateikiamas atskirai, nes aiškiai atskiriama kiek kitokia daryba ir reikšmė. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika būdvardžio pailgas dabartinės kalbos požiūriu apskritai nelaiko vediniu (Ambrazas, red., 1997: 226), tačiau sugretintas su padidis galėtų būti ir priešdėlio vedinys – bent taip galėjo mąstyti Daukša. PRIEŠDĖLIAI PA- IR PO- dar minimi prielinksnių skyriuje. Ten paaiškinama, kad dažniausiai jie pridedami prie veiksmažodžių ir gerokai rečiau prie daiktavardžių ir būdvardžių. Šiame skyriuje veiksmažodžių pavyzdžių visiškai nepateikta, būdvardis pateikiamas tik vienas: pabalítis132/15. Išsamiau šių priešdėlių vartosena ir santykiai parodomi 5.2.3. Iš pirmo žvilgsnio nepagrįstai dariniams priskirtas pergeras. Dabar per geras laikomas dviem žodžiais. Bet galima suprasti ir Daukšos argumentą laikyti vienu žodžiu. Jeigu turime geras, gerutis, apygeris (įvairus gerumo kiekis), tai ir gerumo perviršis gali būti pažymėtas priešdėliu, juolab kad priešdėlis DG laikomas tuo pačiu kalbos elementu, tik vienais atvejais rašomu atskirai, kitais kartu. Šiuo atveju pergeras suvokiamas taip kaip pogeris, t. y. kaip tos pačios darbinės ir semantinės klasės elementas. Yra ir daugiau tokių pavyzdžių: potrętʿcʿaj133/21 – po trętʿcʿaj134/8. Prielinksnių skyriuje autorius tos pačios klasės elementus pripažįsta vienus esant tikraisiais prielinksniais, o kitus prilipėliais. Šiuolaikinės kalbotyros požiūriu, tai nėra labai toli nuo tiesos – reikia nepamiršti, kad į šią greta dar įrašyti ir postpozicinių vietininkų baigmenys -p, -pi, todėl visa tai gali apimti klitikų sąvoka. Taip pat negalima atmesti prielaidos, kad toks rašymas yra ne priešdėlio ir prielinksnio neskyrimo klausimas, o paprasčiausiai nenusistovėjusi rašyba drauge ir skyrium. 4.3.2. Dar apie priešdėlinius būdvardžius kalbama rankraštinės gramatikos prielinksnių skyriuje (jis aptartas 2.4). Vėl aiškinamos žodžių su priešdėliu be- reikšmės. Pirmoji reikšmė aiškiai susijusi su priešdėliniais veiksmažodžiais (besidžiaugiantis), o antrojoje vėl kartojama ir rašoma apie bekojis132/21 tipo būdvardžius arba daiktavardžius. Dar visa tai siejama su priešdėliais nebe- ir tebe-. Daukša žodžių su priešdėliu be- problematikos neišskaido į kalbos dalis, o atskirus darybos atvejus taip susiejo, jog dabar suskaidyti juos į skirtingas kalbos dalis ir aptarti skirtinguose skyriuose netikslinga ir vargu ar įmanoma. Todėl išsamesnė žodžių su priešdėliu be- analizė pateikiama 5.2.10. Dėl tų pačių priežasčių PRIEŠDĖLIŲ AP- IR API- (APY-) variantai aptariami 5.2.6. Daukša nevartojo ir ilgojo y, ir iš esmės rašto ženklais neskyrė ilgumo. Todėl aptariami tik du variantai: ap- ir api-. Gramatikos autoriaus teiginys, kad su būdvardžiais vartojama tik api-, tikriausiai reiškia priešdėlį apy-: apibaltis, apibaltė, apididis, apididė, apig’aris, apig’area, apijūdis, apijūdė133/12. Daukša teigia, kad su PRIEŠDĖLIU AT- dažniausiai daromi veiksmažodžiai, bet esą galima padaryti ir daiktavardžių bei būdvardžių (žr. 5.2.7). Tačiau būdvardžių pavyz- 90 | ANTANAS SMETONA džių jis nepateikia, nors pats vieną kartą pavartoja būdvardinės kilmės reguliarios darybos prieveiksmį atžagar’ą114/37 (: atžagarus). 5. VEIKSMAŽODŽIŲ DARYBA Veiksmažodžių darybos skyriai ne tokie aiškūs kaip daiktavardžių ir būdvardžių, be to, jie daug trumpesni. Dabartinės gramatikos nustato du veiksmažodžių darybos būdus – priesėdėlinį ir priesaginį. Priesėdėlinė daryba kur kas lankstesnė už priesaginę. Kiekvienas veiksmažodis turi daug reikšmių, priesėdėliai jungiami prie kiekviena reikšme vartojamo veiksmažodžio (ir ne po vieną, o po kelis, dažnai prie tos pačios šaknies prisijungia visi priešėdėliai). Daukša visur priesėdėlį laikė prielinksniu, o jo pridėjimą – sudūrimu, todėl jo gramatikoje atsirado sudurtinių veiksmažodžių. Kiek aiškesnė priesaginė veiksmažodžių daryba. Dažnai painiojama veiksmažodžio formų ir naujų žodžių daryba. Dėl viso to veiksmažodžių darybos aprašas gana pakrikas ir prieštaringas. Nors, jei nekreipsime dėmesio į terminų ir darybos reiškinių painiavą, dūrybos ir prefiksacijos savitą interpretaciją, atskirsime grynuosius žodžių darybos dalykus, galima susidaryti gana aiškų veiksmažodžių darybos vaizdą. 5.1. Priesaginiai veiksmažodžiai 5.1.1. Priesaginė veiksmažodžių daryba aprašoma tuo pačiu metodu kaip ir vardažodžių, t. y. atkreipiamas dėmesys į priesagos kategorinę reikšmę ir žiūrima, iš kurių kalbos dalių padaromas veiksmažodis, nors veiksmažodžių priesaginę darybą galima aprašyti ir pagal priesagas, nes ta pati priesaga, pvz., -auti, tinka veiksmažodžiams daryti ir iš būdvardžių – gudrauti (: gudrus), ir iš veiksmažodžių – šūkauti (: šaukti), bet Daukšą galima suprasti kaip nuoseklumo siekiantį gramatikos autorių: 1) priesaga rodo, kuriai kalbos daliai priklauso žodis; 2) priesaga – pagrindinė priemonė vienos kalbos dalies žodžiams iš kitų kalbos dalių pasidaryti. Todėl gramatikoje teigiama, kad veiksmažodžiai daromi iš įvairių kalbos dalių: daiktavardžių, būdvardžių, įvardžių, veiksmažodžių, prieveiksmių, prielinksnių ir jaustukų. 5.1.2. DG priesagų vedinių skyriuje pateikiama gerokai daugiau DARYBOS IŠ DAIKTAVARDŽIŲ pavyzdžių negu iš kitų kalbos dalių, o daugiausia dėmesio skiriama priesagai -auti. Gramatikoje pateikiamais pavyzdžiais iliustruojami trys darybos modeliai (pats autorius jų neklasifikuoja): 1) ‘rinkti pamatiniu žodžiu pasakytus daiktus’: gribavti (: gribę, gribę̇s), ūgauti (: ūga -os), kupolavti (: kupolai)₂₁₁/₂; 2) ‘atlikti pamatiniu žodžiu nusakomos būsenos veiksmą’: keḷ’avti (: keḷ’as)₂₁₁/₄; 3) ‘apsirūpinti pamatiniu žodžiu sakomu daiktu, ruošti pamatiniu žodžiu sakomą daiktą’: šienavti (: šienas -no)₂₁₁/₃ – pastarasis gali būti laikomas grybauti tipo variantu. Su kitomis iš daiktavardžių daromų veiksmažodžių priesagomis pavyzdžių pateikiama daug mažiau. Su priesaga -oti yra tik vienas pavyzdys: med’c’oti (: med’c’as)₂₁₁/₄ ‘ką nors daryti pamatiniu žodžiu pasakytoje vietoje’. Pora pavyzdžių su priesaga -inti: sidabrinti (: sidabras)₂₁₁/₄ ‘dengti ką nors pamatiniu žodžiu pasakytu daiktu’; garbinti (: garbę, garba)₂₁₁/₅ ‘atlikti veiksmus siekiant sukelti pamatiniu žodžiu sakomą būseną’. Kiek kitaip pateikiamos kai kurios pamatinės priesaginių veiksmažodžių formos ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 91 – ne tik vardininko, bet ir kilmininko. Šalia tokių formų atsidūręs daugiskaitos vardininkas kūpoliai leidžia daryti prielaidą, kad rytų aukštaičiams įprastesnė daugiskaitinė forma, o gal ir pats daiktavardis seniau buvo daugiskaitinis (LKŽ daugiskaitinės formos nepateikia). Daiktavardžio garbė irgi pateikiami du variantai – garbė ir garba. Tai gali būti skirtingų kamienų mišimo išraiška. Iš Daukšos pavyzdžių galima spręsti, kad šiaurės panevėžiškiai XIX a. viduryje abi formas vartojo lygiagrečiai. Sudurtinių veiksmažodžių darybos skyriuje pateikiama pora pavyzdžių su gana daria priesaga -(i)uoti. Žinoma, sudūrimo būdu veiksmažodžiai nedaromi. Abu Daukšos pateikiami priesagos -iuoti vediniai yra padaryti iš sudurtinio ir priešdėlinio daiktavardžių: piktažodc'uoti214/30 ir pravardc'uoti214/31. Gramatikos autorius, priskirdamas juos prie sudurtinių veiksmažodžių, klasifikavo ne pagal darybą, o pagal morfologinę darinio sandarą. 5.1.3. Priesaginių veiksmažodžių skyriuje pateikiamas tik vienas DARYBOS IŠ VEIKSMAŽODŽIŲ lizdas: rekavti, rekdti, rekdinti, rekinti, rektereti (: rekti)211/9. Komentarų nėra, bet iš pavyzdžių matyti, kad čia yra net trys reikšmės: iteratyvinė (rėkauti), kauzatyvinė (rėkdyti, rėkdinti, rėkinti) ir momentinė (rėkterėti). Be to, iš pavyzdžių galima matyti, kad -yti, -dyti, -inti turi tą pačią reikšmę ir gali būti laikomi vienos priesagos variantais. Žinoma, kalbant apie be konteksto pateiktų žodžių reikšmę, galima ir apsirikti. Bet čia sprendžiama, kad tai vienos priesagos variantai pagal dabartinę jų reikšmę ir pagal žodynų medžiagą. Kita priesaginių veiksmažodžių grupė aptariama veiksmažodžių asmenavimo skyriaus įžangoje, kurioje paaiškinama visa veiksmažodžio sistema, tačiau patenka ir keletas priesaginių daiktavardžių (apie juos žr. 3.1.7 ir 3.1.8) bei veiksmažodžių, turinčių veiksmažodžio kamieną. Priesaginių veiksmažodžių darybos pavyzdžių pateikiama bendraties ir būtojo kartinio laiko kamienų skyreliuose. Priesagos -terėti vediniai: šavkterėti ir šukterėti (: šavkti), skustėrėti (: skusti), begterėti (: begti), lavkterėti ir luktėrėti (: lavkti), travkterėti ir truktėrėti (: travktie), spavstėrėti ir spustėrėti (: spavsti), stavgtėrėti ir stugtėrėti (: stavgti)181/11. Gramatikos autorius atkreipia dėmesį į dvi veiksmažodžių grupes: šaknyje su dvigarsiu au (šaukti, laukti) ir kiti (skusti, bėgti). Pagal tai skiriami ir du darybos modeliai. Iš skusti ir bėgti pateikta tik po vieną pavyzdį, o iš veiksmažodžių, turinčių šaknyje au, pateikiama po du (su šaknies balsių kaita ir be jos): šaukt erėti ir šukt erėti. Pačiame tekste iš devynių šios priesagos variantų vartojama tik -terėti. Parūpinamieji ir priežastiniai veiksmažodžiai su priesaga -dinti (priesagos -inti variantu): dirbdinti ir dirbditi (: dirbti), s’u dinti ir s’u diti (: s’uti), valgidinti ir valgiditi (: valgyti), migdinti ir migditi (: migti), rikdinti ir rikditi (: rikti)181/23. Pavyzdžiai rodo, kad sistemingai vartojamos abi priesagos formos: -dinti ir -dyti. Šioje grupėje pakartojamos ir veiksmažodžio rikdyti formos iš priesaginių veiksmažodžių darybos skyriaus. Reikiamybės dalyviai: vardžodc'aj jiemingi n’apžinklint o lajko, pridedunt -nas, -na k.š.: dirbtinas, dirbtina181/3. Apskritai dėl reikiamybės dalyvio priklausymo veiksmažodžio ar būdvardžio gramatinei kategorijai dar ir dabar kyla diskusijų (Paulauskienė 1994: 184), todėl ir Daukšos pozicija šiuo klausimu irgi turėtų būti svarbi. Kaip matyti iš ką tik pacituoto sakinio, reikiamybės dalyvis priskirtas neveikiamųjų dalyvių klasei kaip nežymėtasis narys laiko kategorijos atžvilgiu. Tokia teorinė nuostata 92 | ANTANAS SMETONA leidžia ir pusdalyvį priskirti prie veikiamųjų dalyvių, irgi kaip neturintį laiko kategorijos narį. Gramatikos autoriaus matoma priesaga -nas, -na, nors iš tikrųjų tai yra priesaga -tinas, -tina. Jam atrodė, kad tiesiai prie bendraties (neatmetus -ti) pridėta -nas. Autorius sutapatina bendraties formantą ir priesagos pirmąjį skiemenį. Iš to galima daryti prielaidą, jog teoriniu požiūriu dar nebuvo apsispręsta, kad dariniai iš bendraties pirmiausia praranda bendraties formantą, o tik paskui pridedamos priesagos ir galūnės. Kita vertus, galima ir pagrįsti tokį autoriaus požiūrį: juk bendraties formantas – ne galūnė, jis savo funkcija ir forma artimesnis priesagai, o dviejų ar net trijų priesagų sudūrimas yra įprastas reiškinys. Tokio formalaus požiūrio laikomasi gana sistemingai. Štai priesagos -inėti vediniai: pirmiausia parodoma, kad būtojo laiko galūnė su kamiengaliu (-au) keičiama į priesagą -inėti – arinėjau (: ariau)18. Kai prieš kamiengalį atsiranda -in-, iš karto pataisoma taisyklė – -au keičiama ne į -inėti, o į -ėti: veiksmažodžių, kurie turi baigmenį -inav, keičiama -av į -ėjav k.š. Vadinav – vadinėja v179/11. Kiti šios priesagos vedinių pavyzdžiai (be jokių priesagos variantų): dirbinėjav (: dirbav), davinėjav (: dav’av), arinėja v (: ar’av), valginejav (: valg’av), kalbinejav (: kalbėjav), vaikštinejav (: vaikšt’ojav), ieškinėjav (: ieškojav)179/8. Jokių komentarų nepateikta, todėl kelia abejonių tik darybos pamato pasirinkimas – juk matyti, kad kalb-inėjau (: kalb-a, kalbėj-o), vaikšt-inėjau (: vaikšt-o, vaikščio-j-o), iešk-inėjau (: iešk-o, ieškoj-o) nėra padaryti iš būtojo kartinio laiko formos. Kita vertus, kalbinėti darbą iš būtojo kartinio laiko galima ir suprasti, nes gramatikoje yra bendratis kalbti141/28. 5.1.4. Dar priesaginių veiksmažodžių skyriuje pateikiama VEDINIŲ IŠ BŪDVARDŽIŲ, ĮVARDŽIŲ, PRIEVEIKSMIŲ, PRIELINKSNIŲ IR JAUSTUKŲ: bal’ti, bal’kti, bal’diti, baltinti, balti-ti (: iš balto)211/6; savinti, prisavinti (: iš savies)211/8; davginti (: davg), tolinti (: toli)211/10; priešintiės‘ (: prieš), ligi, liginti, ligintis‘ (: lig)211/11; ajmanuti, ajman’oti (: ajman’)211/12. Iš pateikiamų pavyzdžių galima spręsti tik apie teikiamus darybos modelius. Pavyzdžiams imami tie patys pamati-niai žodžiai visais darybos atvejais, nors tai dažnai būna ir neteisinga, pvz., iš jaustuko daromas daiktavardis – aimana (iš tiesų iš veiksmažodžio ajmanuoti), iš jaustuko būdvardis – ajmanus (iš tiesų iš daiktavardžio aimana, dar žr. 3.4.2), iš jaustuko veiksmažodis – ajmanuoti (tai jau teisinga). Visai taip pat aiškinama daryba iš prieveiksmių (veiksmažodžiai – dauginti, tolinti; būdvardis – tolus; daiktavardžiai – tolumas, daugumas, daugybė arba prielinksnių (priešingas, priešintis), net jei tai ne visada teisinga darybos požiūriu. Toks skirtingų kalbos dalių darybos pateikimas tikriausiai patogesnis ir aiškesnis mokymo metodikos požiūriu – nereikia pamiršti, kad Daukša buvo parapijos mokyklos mokytojas. Tačiau tai neatspindi tikrųjų hierarchinių darinių ryšių. Nei būdvardžio, nei veiksmažodžio darybos skyriuose jau nebeminima daryba iš jungtukų (ji buvo paminėta tik daiktavardžio darybos skyriuje, žr. 3.1.12). Daugelis priesagų vedinių iš būdvardžių įprastiniai: bal’ti, bal’kti, bal’diti, baltinti, baltiti211/6; savinti211/8. Daukša dviskiemeni veiksmažodį balti kildina iš būdvardžio baltas. Abu šie žodžiai paprastos struktūros. Todėl gramatikos autoriaus darybinio ryšio suvokimą tarp šių žodžių reikia didžiai vertinti teoriniu požiūriu. Juk greti-nant baltas 18 Pirmasis asmuo imamas kaip pagrindinė forma lotynų kalbos gramatikų pavyzdžiu. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 93 ir balti nematyti jokios priesagos: abu žodžiai vienodos sudėties. Bet Daukša įžvelgė vidinį darybinį ryšį – motyvaciją: balti ‘darytis baltam’. Dar dabar tokių žodžių ryšiai ne visai aiškūs (Paulauskienė 1994: 190), nes čia galima ir dvipusė motyvacija: baltas ‘išbalęs’ ir balti ‘darytis baltam’. Tad baltas gali būti suvokiamas kaip balimo rezultatas. Labai svarbu, kad jau XIX a. vidurio gramatikoje pastebėtas šis paprastos struktūros žodžių tarpusavio ryšys, kuris ir dabar iki galo neišaiškintas. Kas kita yra baltinti, baldinti, savinti. Čia aiški priesaga -inti. Abejonių kelia prie šios grupės priskirtas veiksmažodis prisavinti, nes paskutinis jo darybos žingsnis yra priešdėlio pridėjimas – juk pirmiau prie įvardžio savęs pridėti priešdėlio negalima, nes to neleidžia kategorinė įvardžio reikšmė. Matyt, Daukšai prisavinti buvo aiškesnis ir įprastesnis už savinti. Ir dabar dažniau vartojama sangrąžinė savintis forma. 5.2. Priešdėliniai veiksmažodžiai 5.2.1. Kaip sudurtinių daiktavardžių ir būdvardžių, taip ir sudurtinių veiksmažodžių skyriuje kalbama apie priešdėlinius veiksmažodžius. Tik jame iš viso nepateikta nė vieno sudurtinių veiksmažodžių darybos pavyzdžio – visa skyrelį sudaro būtent priešdėliniai veiksmažodžiai. Jame pateikiami tokie pavyzdžiai: 1) priešdėliniai sangrąžiniai veiksmažodžiai (Daukšos žodžiais, sudaryti iš priešdėlio, sangrąžos ir veiksmažodžio) apsėjti, apsiz’ureti, pasikalbeti214/32; 2) priešdėliniai veiksmažodžiai apidūti, apdūti, atadūti, ažūdūti, aždūti, idūti, išdūti, nudūti, padūti, pardūti, perdūti, pradūti, pridūti, sudūti, užūdūti, uždūti214/33. Pateikiamas vienas veiksmažodis duoti su beveik visais priešdėliais (api-, ap-, ata-, ažu-, až-, į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-, pri-, su-, užu-, už-). Dabartinėje kalboje yra dvylika veiksmažodžių priešdėlių, o DG – šešiolika, nes jis pateikia ir to paties priešdėlio variantus kaip atskirus priešdėlius. Priešdėliai api- ir ap- yra normalūs variantai, susidarę dėl fonetinių priežasčių. Dar turėtų būti priešdėlis at-, bet čia tikriausiai nepateikiamas todėl, kad pasirinktas pavyzdys prasideda priebalsiu d. Apskritai kitose gramatikos vietose vartojami abu variantai: at- ir ata-; nė vieno pavyzdžio nerasta su ati-. Pavyzdžiai rodo, kad Daukša kreipia dėmesį tik į žodžio sandarą. Matomas priešdėlis ir vardažodžio arba veiksmažodžio šaknis ir daroma iš to išvada, kad tai esąs sudūrimas. Atskirai paminimi sangrąžiniai veiksmažodžiai. Šiaip daugelis pavyzdžių visiškai reguliarios darybos ir kokių nors komentarų nereikalingi. Vargu ar reali forma pradūti. Formos su priešdėliais až- ir už- turi semantinį skirtumą (aždengti – lenk. zakryć, uždengti – lenk. nakryć) ir gramatikos autoriaus aptariamos prielinksnio skyriuje (žr. 6.1). 5.2.2. Aptariant priešdėlinių veiksmažodžių darybą, atskiro dėmesio vertas gramatikos skyrius, skirtas prielinksniui (žr. 2.4). Ši kalbos dalis gramatikos autoriaus yra sistemingai sutapatinta su priešdėliais, todėl didžioji šio skyriaus dalis skirta darybos dalykams. Kaip jau minėta, šiame skyriuje mėginamos aptarti visos kalbos dalys, galinčios turėti priešdėlių, todėl priešdėlinių daiktavardžių ir būdvardžių darybos dalykai perkeliami į atitinkamus skyrelius (daiktavardžių – 3.3.2, būdvardžių – 4.3.2). Rankraštinės gramatikos prielinksnių skyriuje priešdėliai aptariami atsitiktine tvarka. Nors šiame skyriuje sudėtos visos kalbos dalys, galinčios turėti priešdėlius, gra- 94 | ANTANAS SMETONA matikos autorius suvokia daiktavardžio ir veiksmažodžio priešdėlinės darybos skirtumus. Štai kaip aprašoma daryba su kai kuriais priešdėliais: prielinksniai ato, nuo, po, prie, pro, san dažniausiai rašomi su daiktavardžiais, padarytais iš veiksmažodžių, ir su sudurtiniais daiktavardžiais, bet kartais rašomi ir su būdvardžiais, k.š.: atož’ura, atovanas, poilsis, priešpauda <...> posunis, povaikis, podukra, priekletis, priešienis, produris, prokritis133/1. Šis teiginys rodo, kad veiksmažodiniai priešdėliniai daiktavardžiai, tokie kaip priespauda (: prispausti), aiškiai atskiriami nuo, gramatikos autoriaus žodžiais, sudėtinių daiktavardžių, tokių kaip priekletis (: prie klėties). Kitoje vietoje net paaiškinama, kokius sintaksinius atitikmenis turi taip padaryti tikrieji priešdėliniai (sudėtiniai) daiktavardžiai: bebarzdžis – reiškia tą patį kaip neturintis barzdos arba be barzdos132/22. Gramatikos autorius iki galo nuoseklus dar negalėjo būti. Sudurtinių žodžių darybos skyriuje priešdėlinius veiksmažodžius vis dėlto pavadina sudurtiniais žodžiais, nors tai vis tiek nepaneigia to, kad jis skyrė daiktavardžių darybą iš priešdėlinių veiksmažodžių ir priešdėlinių daiktavardžių darybą daiktavardžio klasės viduje. Požiūris į priešdėlinius žodžius kaip į dūrinius tolimesniuose gramatikos skyriuose (ypač skirtuose sudurtiniams žodžiams) padeda išvengti ir šiandien dažnai daromos teorinės klaidos: niekur neteigiama, kad su priešdėliu galima pasidaryti vedinį iš kitos kalbos dalies – priešdėlis juk nekeičia kategorinės žodžio reikšmės. Pavyzdžiui, sudurtinių būdvardžių skyriuje teigiama, kad galima padaryti būdvardį suduriant daiktavardį ir prielinksnį be, o tai visiškai nėra tas pats, kas teigti, jog iš daiktavardžio su priešdėliu padarome būdvardį. Šį reiškinį plačiau paaiškina Paulauskienė (1994: 192–193). Kelis kartus paminėta, kad sangrąžiniuose priešdėlių vediniuose sangrąžos dalelytė atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies. Rankraštinės gramatikos autorius suvokia, kad atskiros kalbos dalys turi savo priešdėlius ir kad priešdėlinė daryba nekeičia žodžio kategorinės reikšmės. Jis išvardija priešdėlius, su kuriais daromi tik veiksmažodžiai: ap, at, ata, až, da, in, iš, nu, par, per, pro, pri, su, už, užu – dedasi su žod’c’ajs yr visajs išreikš’c’ajs nū žod’c’u išėjunt’c’ajs132/6. Čia, be abejo, savotiška darybos sampratos klaida, nes, pavyzdžiui, atvaž̌iavimas padarytas ne iš važiavimas ir priešdėlio, o iš atvažiuoti ir priesagos. Tačiau Daukša visur dėsningai žiūri į žodžių sandarą, o ne į santykį tarp pamatinio žodžio ir darinio. Kalbamo meto gramatikos neskyrė morfeminės ir darybinės analizės. Todėl ir Daukša negalėjo kitaip mąstyti. Jis tik matė tai, kas yra žodyje, o tą patį darinį tokiu pamatu nesunku priskirti ir prie priešdėlinės, ir prie priesaginės darybos žodžių. Priešdėlis ir prielinksnis yra giminiški, todėl Daukša gali teigti, kad su tais pačiais priešdėliais padaromi ir veiksmažodžiai, ir daiktavardžiai, ir net būdvardžiai: až̌uupis arba až̌uupė, až̌ukalnis arba až̌ukalnė, išlenis, nėbilis, nėgalea, n’apikunta, nėkrikštas, netikėlis, ... apiname, paname, apibaltis, pabalts, apibalt’c’aj, pabalt’c’aj132/8;132/14. Iš tokių teiginių bei pavyzdžių kyla klausimas, ar skiriasi kai kurių priešdėlių variantų vartosena. Ir šis klausimas kyla ne tik gramatikos skaitytojams, bet ir pačiam autoriui. Toliau jis pamėgina iš tikrųjų atskirti kai kurių priešdėlių variantų vartoseną: ir ne tik formaliuoju rašybos pagrindu, bet įžvelgia ir reikšmės skirtumų. Gramatikoje atskirai aptariami šie priešdėlių variantai: ap- api-, at- ata-, až- ažu-, už- užu-, par- per-. Par- ir per-, žinoma, yra skirtingi priešdėliai, o ne to paties priešdėlio va- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 95 riantai, tačiau dėl fonetinių priežasčių patekę į vieną greta su variantų poromis. Kita vertus, až- ir už- nelaikomi variantais ir griežtai atskiriami. Apie priešdėlių poras i- ir in-, są- ir su-, po- ir pa- daug nekalbama, bet iš pateikiamų pavyzdžių, pastabų ir paminėjimų net kituose darybos skyriuose aišku, kad ir jie vienaip ar kitaip bandomi semantiškai susieti. Dėl to toliau jie visi aptariami. 5.2.3. PO- IR PA- aprašyti palyginti išsamiai, nors atskiro skyrelio, skirto šiems priešdėliams, nėra. Dviejose vietose mėginama apibrėžti jų vartoseną. Daukša teigia, kad po- dažniausiai vartojamas su iš veiksmažodžių padarytais daiktavardžiais (tokiais kaip poilsis iš pailsėti). Kadangi gramatikos autorius pa- ir po- laiko tuo pačiu priešdėliu, vadinasi, jis jau sugeba alomorfus sujungti į vieną morfemą (morfemos identifikacija). Fon etinis priešdėlio pakitimas dėsningas. Toks pakitimas paprastai esti žodžių galūninės darybos lydimasis reiškinys. Taip pat gramatikos autoriaus matomas atskiras darybos modelis iš sintaksinės konstrukcijos (prielinksnis + daiktavardis). Dūriniais laikomi daiktavardžiai posūnis, povaikis. Kartais daromi ir būdvardžiai, bet pavyzdžių nepateikiama, nors toliau šiame skyrelyje matyti, kad kaip tik vartojama padidis, pasaldis. Priešdėlis pa- vartojamas su veiksmažodžiais, iš jų padarytais žodžiais bei formomis ir kartais su daiktavardžiais, būdvardžiais bei prieveiksmiais: pa- dedasi su veiksmažodžiais ir visais iš jų padarytais žodžiais, taip pat dedasi ir su daiktavardžiais, būdvardžiais ir prieveiksmiais: panamė, pabal tis pabal tʿaj132/12. Veiksmažodžių pavyzdžių nėra, pateikiami tik retesni – daiktavardis ir būdvardis. Daugiau žodžių su šiais priešdėliais pateikiama rankraštinės gramatikos sudurtinių daiktavardžių (žr. 3.3.1) bei būdvardžių (žr. 4.3.1) skyriuose ir šiaip jų yra visame gramatikos tekste. Kad būtų aiškiau, ką gramatikos autorius manė apie priešdėlius pa- ir po-, galima apžvelgti jų vartoseną visoje gramatikoje: priešdėlis po- pavartotas 9 kartus: povaikis, posūnis, podukra133/6, povaik iš207/1 ‘pavyzdys’, porit130/16, poligintinʿaj136/16 ‘palyginamieji’, poilʿsis133/4, žimės po išrėškines arba poštarinės129/1 ‘sakinio skyrybos ženklai’; priešdėlis pa- vartojamas daug dažniau (per kelis šimtus pavyzdžių, bet tai daugiausia veiksmažodžiai ir jų formos). Gramatikos sudurtinių būdvardžių skyriuje pirmiausia pateikti pagraj tis, padidis ir pasalʿdis214/23. Kiti pavyzdžiai: pabajgos114/16, paavgo128/18, pabajgtinʿaj142/9, pabal tis132/15, pažisti125/22, pauntrins126/20, pašalijie130/30, pa-pėjktinʿaj138/4, paprastinʿis205/23, pamiškė, palavkė, paupė213/34, panamė132/14 ir t. t.19 Iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad priešdėlių pa- ir po- vartosena nesiskiria nuo šiandieninės, išskyrus būdvardinės kilmės priešdėlinius būdvardžius pagraj tis, padidis, pasalʿdis, pabal tis ir kai kuriuos priešdėlinius būdvardžius su priesaga -inis pabajgtinʿaj, papejktinʿaj, paprastinʿis – poligintinʿaj, po išrėškines, poštarinės. Šiaip rytų aukštaičiai kirčiuotoje pozicijoje o gali versti a (Zinkevičius 1966: 69), todėl DG galima įžvelgti kelis prieštaravimus. Pirma, neaišku, kodėl nevartojamas polifonetinis 19 Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje daiktavardžio ir būdvardžio darybos sistemose priešdėlis pa- nelaikomas po- variantu – abu vertinami kaip skirtingi priešdėliai (Ambrazas, red., 1997: 145, 224). Tada lieka neaiškus priešdėlio pa- nors ir ne visai reguliarus virtimas priešdėliu po- darant daiktavardžius iš veiksmažodžių: potraukis (: patraukti), postūmis (: pastumti), poilsis (: pailsėti), pokalbis (: pakalbėti) ir t. t. Tokių darinių labai daug, gal net tiek pat, kaip pagalba (: pagelbėti), paroda (: parodyti), pažyma (: pažymėti). Todėl ir rankraštinėje gramatikoje laikomasi požiūrio, kad priešdėliai pa- ir po- yra fonetiniai variantai; tam neprieštarauja ir Aldona Paulauskienė, šiuos priešdėlius laikanti fonetiniais variantais dėl vienodo santykio su prielinksniu po (Paulauskienė 1994: 96). 96 | ANTANAS SMETONA rašmuo, nes pavyzdžiai rodo tarimo svyravimą. Antra, nėra jokios sistemos priesagos -inis vedinių variantuose. Iš to galima daryti išvadą, kad kai kurių tarmės ypatybių gramatikos autorius nepastebėjo arba nesuprato. 5.2.4. Į- IR IN-. Gramatikos autorius nustatė, kad šie priešdėliai susiję, tačiau nepa-brėžė jų semantinės tapatybės. Gramatikoje yra tokie priešdėlio į- vediniai: pavyz-džiuose – įsikalbėti, įsirišti, įkalbėti, įidūti (yra ir pora daiktavardžių – islėnis, įrašas); autoriaus kalboje – įtikti, įvežtu, intiktu, įneštus, imėstos. Matyti tokia tendencija: prielinksnis į ir jo variantai in, ing, ieng prielinksnių aprašuose minimi ne kartą, tačiau paties autoriaus visiškai nevartojami, o priešdėlis in- pavartotas tik vieną kartą (beje, yra abu atvejai: įtikti ir intikti) ir dar 10 kartų pavartotas priešdėlis į-. Ir aišku kodėl: šiaurės panevėžiškiai prielinksnį į sistemingai keičia į prielinksnį ant (Zinkevičius 1966: 416). Tai patvirtina ir pats gramatikos autorius: kartais ir aukštaičiai seka žemaičius, bet dažnai vartoja prielinksnį ant vietoje į, pvz., ‘unt miestų ejnu’ tačiau toks pasakymas turi truputį kitą reikšmę, nes jis reiškia ‘pašalėje, arti, netoli miesto, pas miestą, prie miestui’, bet ne ‘vidun miesto’, nes ‘ejnu miestan arba ing miestų’ reiškia ‘vidun, vidurin mesto’. Priešdėlis ant- gramatikoje nė karto nepavartotas ir, kaip matyti iš ką tik pateiktų pavyzdžių, su priešdėliu į- nesupainiotas. 5.2.5. SĄ- IR SU-. Daugiausia su šiais priešdėliais duodama daiktavardžių pavyzdžių, todėl šiame darbe jie aprašomi priešdėlinių daiktavardžių skyriuje. Veiksmažodžiai ir jų formos gramatikoje pateikiami tokie: sudetas, sudūti. Šie pavyzdžiai jokių abejonių nekelia, tačiau palyginus su daiktavardžio priešdėliais paaiškėja, kad dėl priešdėlių są- ir su- vokalizmo sutapimo šiaurės panevėžiškiai galėjo juos ir painioti (plačiau žr. 3.3.2). 5.2.6. AP- IR API-. Šie priešdėlio variantai apibūdinti labai trumpai, jokio semantinio skirtumo tarp jų nematyti. Pirmiausia pateikiamos rekomendacijos, kada labiau linkstama vieną rašyti (ap- vartojamas su sangrąžiniais veiksmažodžiais), o kada kitą (api- pirmiausia vartojamas su veiksmažodžiais, prasidedančiais b, p), paskui paaiškinama, kad visais kitais atvejais vartojami sinonimiškai (apdėti arba apidėti; apdūti arba apidūti; apgauti arba apigauti; apjükti arba apijükti). Visai tas pats pasakyta apie priešdėlius až-, ažu- ir už-, užu-. Tik ažu- ir užu- rekomenduojama vartoti su veiksmažodžiais, prasidedančiais priebalsiais š, ž. Autoriaus teigimu, su būdvardžiais reikėtų vartoti tik api-. Tai greičiausiai reiškia, kad dėl rašybos ypatumų gramatikoje sutapatinti skirtingų kalbos dalių priešdėliai api- ir apy- (žr. 4.3.2). 5.2.7. AT- IR ATA-. Atrodo, kad semantinio skirtumo tarp šių priešdėlių nedaroma. Vadinasi, gramatikoje skirtumas tarp šių priešdėlių yra tik rašybos problema: nurodoma net penki atvejai, kai reikia rašyti at-, ir trys, kai reikia rašyti ata-. At- rašomas: 1) su sangrąžiniais veiksmažodžiais – atsikalbėti, atsidūti; 2) su veiksmažodžiais, prasidedančiais balsiais – atarti, atarditi, atesti, atęti, atieškoti, atirti; 3) su veiksmažodžio bendratimi, prasidedančia priebalsiais b, g, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž, ir iš jos padarytomis formomis, išskyrus neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyvius – ataneštas, atnešti, atnaujinti, atpešti, atpilti, atrasti, atrašyti, atsakyti, atšaukti, atvežti, atžingti, atžibti, atrasti, atsakiti, atvariti, atžlobinti; atnešti, atpešti, atšaukti, atžėlti; 4) su veikiamosios rūšies esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviais – atnešis, atpe- ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 97 šis₁₃₃,₃; 5) o apskritai bendratyje dažn’avs išsirunda at- nėa kaip ata-, o lab’avs’ai prieš n, p, š, s, ³⁴k.š. atnešti, atpėšti, atpilti, atšavkti₁₃₃/₃₃. Ata- rašomas: 1) su veiksmažodžiais, prasidedančiais priebalsiais d ir t, ir jų vediniais – atadirbti, atadirbimas, atadėti, atadejimas, atadūti, atadavimas, atatravkti, atatravkimas, atatvėrti, atatvėrimas, nors išsirunda ir atdirbti -bimas, atdėti -dejimas, atduoti -davimas₁₃₄/₃ (matome, kad taisyklė nėra griežta, matyt, paremta gyvosios kalbos faktais, vadinasi, tarmėje nėra labai griežtai vengiama nepatogios priebalsių samplaikos); 2) dažniau su esamojo ir būtojo kartinio laiko pirmosios asmenuotės veiksmažodžiais prieš priebalsius n, p, š, s – ataneša -eₐ, atapeša²⁰ -eₐ, atašavk’a -kea bėt vienog sakosi yr atšavk’a, atšavkėa – arba trumpaj sakunt prieš š abu at yr ata tiek pat išsirunda₁₃₄/₆ (iš esmės teigiama sinonimiška priešdėlio variantų vartosena); 3) su neveikiamosios rūšies būtojo laiko dalyviais ir kai kuriomis kitomis veiksmažodžio formomis (pavyzdžių nė neverta pateikti, nes pirmiau teigiama vienokia forma (su ata-), bet tuoj pat pripažįstama, kad vartojama ir kitokia forma (su at-)). Taigi matome, kad mėginimas atskirti ir griežtai apibrėžti šių priešdėlių variantų rašybą labai neaiškus. Iš tikrųjų priešdėlio buvimas prieš šaknį niekaip nesusijęs su veiksmažodžio gramatine forma, kuri rodoma priesagų ar galūnių, o gramatikos autorius suplaka čia fonetinius dalykus su gramatiniais, visiškai neturinčiais įtakos priešdėlių variantų vartojimui ir rašybai. Iš tokio sudėtingo išvedžiojimo galima pasakyti tik tiek, kad Daukšos tarmėje buvo vartojama ir ilgesnioji priešdėlio forma – atanešas, atanešiau, tačiau dažniau vartotos trumposios formos, nes taip tvirtinama penktuoju at- ir visais ata- rašybos atvejais. Į šias at- ir ata- vartosenos taisykles nepatenka priešdėlio variantas ato-. Pats autorius retai jį vartoja ir tik atskirai vienoje vietoje pamini, kad jis rašomas su daiktavardžiais (žr. 3.3.2). Dar vienas šio priešdėlio variantas ati- apskritai nei vartojamas, nei komentuojamas. Paties gramatikos autoriaus kalboje priešdėlio at- vedinių vartosenos atvejų visai nedaug, bet ir jie rodo, kad priešdėlio variantai nėra kaip nors sistemiškai skiriami. Vartojami tik keli vediniai su priešdėliu at- ir jo variantais, todėl galima juos visus ir paminėti: atmėsti – atameta, atametam’o s, atametamunt, atmėsdami, atmėasti, atmėtimas, atmėtus; atimti – atjiemis; atmainyti ‘kaityti’ – atmainamas, atmainimu, atmaino; atrasti – atrastie, atradimų; atsakyti – atsakiti, atsakunt’c’u. 5.2.8. Daug sudėtingesnis DG PRIEŠDĖLIŲ až- IR už- santykis. Gramatikos autorius griežtai perspėja, kad šių priešdėlių painiojimas yra labai didelė klaida. Semantinė šio reikalavimo motyvacija tokia: viena reiškia – aždengti (zakryć) akis stovinčiam, o visai kita reiškia – uždengti (nakryć) akis gulinčiam₁₃₅/₅ arba viena reiškia – užduoti ką kam esančiam ant viršaus (ant viršų, viršun) (ne iš, ne nuo viršaus), o visai kita reiškia – ažduoti, ažduoti ką kam iš šalies, iš šono (iš pradžios, galo, viduries, nuo, iš apačios, viršaus, iš krašto ar nuo krašto)₁₃₅/₂₈. Kitas motyvas – skirtingas šių priešdėlių vedinių valdymas. Daukšos aiškinimai sudėtingi ir painūs dėl dar nesusiformavusios mokslo kalbos ir terminų, todėl skirtumą geriausia suvokti iš pateikiamų pavyzdžių. Priešdėlio už- vediniai, jo nuomone, valdo prielinksnio ant konstrukciją, galininką ir iliatyvą: užjoti ant kalno, užeiti ant bažnit’os, uždėti peilį ant stalo, užstoti ant kel’ō, uždėti akmenį ant kel’ō, užžengą dangun, uždava sieną viršun₁₃₅/₁₀. Priešdėlio až- ve- 20 Žodžiuose ataneša ir atapeša priešdėlis at- pataisytas į ata-. 98 | ANTANAS SMETONA diniai valda prielinksnio až konstrukcija, galininką ir inagininką: ażoti až kalno/-u, ažėti až bažnit’os/-u, aždeti peili až stalo/u, ažstoti až keł’ol-u, ažvariti galvijus až kal-no/-u, až keł’ol-u; <...> ažstoti kedų; ażmegsti akmenimis keł’ų, ažtajisiti žabais pili-mų135/19. Čia labai pravartu peržvelgti ne gramatikoje pateikiamus autoriaus pavyzdžius, o tai, kaip jis pats vartoja šiuos priešdėlius ir prielinksnius: iš viso jie pavartoti 32 kartus; prielinksnis už, užu visiškai nevartojamas; prielinksnis až, ažu pavartotas 4 kartus (gal’ame skaityti ažu klajdy124/7, ažu toki skaityti131/33 prijemtu ažu ligu140/21 prijemtas ažu pirmų182/3); priešdėlio až-, ažu- vediniai pavartoti 25 kartus (ażginti149/30, ażgre-simo130/23, ažlajkidami149/17, ažrakintin’ąj136/13, ażsimajno125/10, ażsitil’a114/26, ażtil’a113/26, ažutil’a166/16, ažsitūr’a187/3, ażutur’a174/24, ažudravaimu136/29, ažujiema139/35, ažulajko158/14, ažustoja167/5, daiktavardis ažuvardis129/21); priešdėlio už-, užu- vediniai pavartoti 3 kartus (užžymėtos128/24 ir du būdvardžiai užgamin’aji137/22, užgamin’ūsie172/17). Taigi rytų aukštaičių vartojamo prielinksnio až, ažu ir priešdėlių až-, ažu- bei už-, užu- aprašą atitinka ir Zigmo Zinkevičiaus atlikti tyrimai (Zinkevičius 1966: 428). Žinoma, Daukšos aprašas atspindi XIX a. vidurio tarmės padėtį: už- šalia reikšmės ant apima ir įliatyvo reikšmę – užjoti ant kalno, užžengti dangun, užduoti viršun. Gramatikos autoriaus pavartoti du priešdėlio už- vediniai irgi sistemingi: užžymėtos – turima galvoje kirčio ženklai, rašomi ant raidžių viršaus; vardas užgaminis – iš užgamas ‘tauta, giminė’, turima galvoje tautovardis, vardas tautinis ir tai tikriausiai sietina su užgimęs ant Lietuvos. Dar reikėtų paminėti du veiksmažodinius daiktavardžius, kurie turi abu tuos priešdėlius: ažurašas, užrašas213/3. Dėsningai pagal Daukšos taisyklę ažurašas turėtų reikšti ‘antrašas’, o užrašas tikriausiai atitiktų šiuolaikinės reikšmės užrašą. 5.2.9. Panašu, kad PAR- ir PER- sugretinti tikriausiai tik dėl išorinio panašumo, nes kai kuriose tarmėse jie sutampa: parlaužti – perlaužti, parkirsti – perkirsti. Čia taip pat mėginama aiškinti šių priešdėlių vedinių darybinę reikšmę, kuri rodo tuos priešdėlius nesant vieno priešdėlio variantais, todėl tik galima spėti Daukšą žinojus šių priešdėlių painiojimo faktą, bet savo gramatikoje norminimo tikslais aiškiai juos atskyrusį. Tiesa, nerandame perspėjimo (o perspėjimai čia apskritai dažni), kad vienas ar kitas tarimo variantas būtų didelė klaida, iš to galima daryti išvadą, kad pats Daukša aiškiai skyrė šiuos priešdėlių vedinius ir negirdėjo, kad kas juos painiotų. Kita vertus, priešdėlio bei prielinksnio per rašyba – pe,r – rodo, kad tariama gali būti įvairiai: ir par, ir per. Gramatikoje išskirtos dvi priešdėlio par- vedinių darybinės reikšmės: veiksmo kryptis į savo namus ir individualios reikšmės veiksmas: 1) par dedamas tik su veiksmažodžiais, žyminčiais kokį krutėjimą, ir žymi asmens arba daikto atgal sugrįžimą arba sugrąžinimą134/19 – parvažiuoti, pareiti, parjoti, parkakti – ir padaryti galima ne su visais, o tik su krypties veiksmažodžiais; 2) parduoti, išparduoti ką ant turgaus. Priešdėlio per- vedinių nustatytos keturios darybinės reikšmės: rodo perėjimą ko per viršų [1], kiaurai [2] arba darymą per daug [3]134/28, paantrinimą, pabaigą, perdarymą [4]134/33 – pe,reiti, pe,rjoti, pe,rvaž’uoti, pe,rbegti, pe,rdauti, pe,rarti, pe,rskajiti, pe,rdirbti134/29, 134/31, 134/34. Kaip jau sakyta, polifonetinis pe,r rašymas neleidžia nustatyti tikrosios priešdėlio ir prielinksnio formos. Gramatikos rankraštyje yra ir klaidų. Priešdėlis ir prielinksnis per tik kartą per klaidą parašytas par134/32. Iš šios klaidos galima būtų nedrąsiai spėti, kad pats gramatikos autorius vartojo per formą par, nors, kaip sakyta, reikšmes aiškiai skyrė. ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE 99 5.2.10. Atskirai gramatikoje dar aptariamos PRIEŠDĖLIŲ BE-, NEBE- IR TEBE- reikšmės. Pirmiausia stebina gramatinė įžvalga, kurios net šiuo laiku tyrinėtojai kartais pristinga. Čia turima galvoje priešdėlio be- vedinių dvejų reikšmių nustatymas: pirmiausia matoma grynai formali, tarnybinė be- funkcija – ne keisti veiksmažodžio ir jo vedinių reikšmę, o atitraukti sangrąžą nuo galūnės, kad būtų patogiau kait yti: Bėa dedamas su veiksmažodžiais, kurių reikšmės dažniausiai ne keičia, bet kartais lots reiškia do – arba – gi labiausiai pridedamas prie sangrąžinių veiksmažodžių132/16. Nors priešdėlių (prielinksnių) skyriuje ir nepateikta nė vieno tokios be- vartosenos pavyzdžio, tačiau toliau – dalyvio kait ymo skyriuje šis teiginys pakartotas su pavyzdžiais: dᶜ’avg’untisis‘ arba beᵃsidᶜ’avg’untis; dᶜ’avg’untisi arba beᵃsidᶜ’avg’unti; dᶜ’avg’untisi arba beᵃsidᶜ’avg’unti207/26. Arba kitas pavyzdys: dedamas (beᵃsideᵃduntᶜ’as)130/1. Šios priešdėlio be- funkcijos gerokai vėliau neįžvelgė net Juozas Balčikonis. Atsiliepdamas apie vienos disertacijos panašų teiginį, jis rašė: „Tvirtinimas, kad „sangrąžinei dalyvio formai be- yra net būtinas“, yra gyva erezija. Partikula be- duoda tam tikrą veiksmažodžiui reikšmę.“ (Balčikonis 1978: 333). Vėliau Paulauskienė ir Tarvydaitė (1986: 154–156) visiškai įtikinamai įrodė, kad vis dėlto priešdėlis be- turi sangrąžos atitraukimo nuo kaitomos galūnės funkciją. Kita priešdėlio be- vedinių reikšmė: beᵃ su daiktavardžiais reiškia neturėjimą arba išsireiškia per tą patį prielinksnį su kilmininku, k.š.: beᵃkojis reiškia tą patį kaip neturintis kojos, kojų arba be kojos, kojų132/21, t. y. priešdėlio be- vedinys rodo pamatiniu žodžiu žymimo daikto stoką ir visiškai atitinka sintaksinę konstrukciją su prielinksniu be. Kitaip tariant: besidžiaugianti yra priešdėlinis veiksmažodis, o begalvis – sutraukta sintaksinė konstrukcija (dūrinys). Gramatikoje skiriami savarankiški priešdėliai nebe- ir tebe-. Aiškiai matomas jų reikšmės skirtumas: nebe- reiškia beveik tą patį, ką ir jau ne-, o tebe- reiškia beveik tą patį ką ir dar – Nebedarašau, ką neᵃ tiek pat kaip jau n’ėa rašav, tebedarašav, tebebeg’a-ras, ką n’ėa tiek pat’ kaip – do rašav132/26, 132/30. Gramatikos autorius mato ir konstrukcijų sinonimiją: šalia jau nerašau galima pasakyti ir jau neberašau, o šalia dar rašau galima pasakyti ir dar teberašau. Tuo Daukša lyg ir pripažįsta nepakankamą priešdėlių nebe- ir tebe- reikšmių apibūdinimą. 6. PRIEVEIKSMIŲ DARYBA 6.1. Pirmajai prieveiksmių darybos grupei, kaip minėta bendrojoje darybos apžvalgoje (žr. 2.5.), skiriami reguliarios darybos prieveiksmiai su formantu -ai. Tiesa, autorius šio formanto iš pradžių lyg ir nemato – teigia, kad prieveiksmiai daromi iš būdvardžių ir dalyvių vardininko su galūne -as, keičiant -s į -j: g’araj (: g’aras), mil’a-maj (: mil’amas)174/20. Tai formalus požiūris, nes suskaidoma galūnė, nors iš tiesų galūnės kaip morfemos skaidyti negalima. Suskaidžius morfemą, automatiškai pereinama į nereiškiminių kalbos vienetų (fonemų) lygmenį. Taip daroma tikriausiai siekiant vadovėlyje kuo suprantamiau ir lengviau įsimenamai pateikti medžiagą. Toliau pateikiami šio tipo darybos atvejai rodo, kad autorius skyrė prieveiksmio formantą -aj. Teigiama, kad iš būdvardžių ir dalyvių su galūnėmis -is ir -us prieveiksmiai daromi iš kilmininko – galūnės -o arba -aus keičiamos į formantą -aj: didᶜ’aj (: didis, didᶜ’o), 100 | ANTANAS SMETONA gal’unt’ė aj (: gal’untis, gal’unt’o), nęatikus’aj (: nęatikis, nęatikus’o), plat’c’aj (: platus, plataus), gard’aj (: gardus, gardavs), giedr’aj (: giedrus, giedravs)174/24. Dar patikslinama, kad paskutinis kamieno priebalsis visada suminkštėja, o t, d virsta č, dž. Čia neįprasti keli dalykai. Pirma, siūloma prieveiksmius daryti iš kilmininko, nors paaiškinta, jog kamiengalio t, d virsta afrikatomis č, dž. Matyt, logika buvo tokia: kilmininkas dažniausiai jau turi pavirtusius č, dž, todėl taisyklė pasidaro trumpesnė, aiškesnė ir suprantamesnė. Tačiau pateikus pavyzdžių paaiškėjo, kad -u kamieno kilmininke šio pakitimo nevyksta (platus, plataus), vadinasi, prireikė patikslinti į prieveiksmio kategoriją perkelto kamiengalio priebalsio minkštėjimą ir t, d virtimą č, dž. Kitas iš pirmo žvilgsnio kiek neįprastas teiginys, kad prieveiksmiai daromi iš būdvardžių ir dalyvių su galūne -is. Iš tiesų tokių būdvardžių yra tik vienas – didis – ir tai galima laikyti išimtimi. Tačiau veikiamosios rūšies dalyvio būtojo kartinio laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė DG sistemingai rašoma -is: netikis, atnešis, atpešis, matis ir yra visiškai sutapusi su esamojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūne, pvz.: galiuntis, dirbuntis. Iš šių dalyvių kartais irgi galima daryti prieveiksmius, jei leidžia pamatinio žodžio reikšmė, pvz., netikusiai (: netikęs, netikusio), nors prieveiksmis, padarytas iš šių formų, dažnai šiandien laikomas klaida. 6.2. Kita prieveiksmių darybos skyriuje minima prieveiksmių grupė su baigmeniu -i: arti, toli, anksti. Teigiama, kad iš jų daromi būdvardžiai: tolus, tolimas (: toli), artus, artimas (: arti), unkštus, unkštis (: unkšti)174/29. Turint galvoje ir kituose gramatikos skyriuose aprašytus vedinius iš arti, toli, galima daryti prielaidą, kad Daukša pamatiniais žodžiais laiko arti, toli, anksti. Tai teisinga, bet arti, toli, anksti istoriškai yra dariniai, ir greičiausiai iš būdvardžių. Be to, gramatikos autorius apie būdvardžių darybą kalba prieveiksmių darybos skyriuje. Pats vartojęs būdvardžius artus, ankstus, tolus, nepastebi priesagų -umas, -yvas darybos iš būdvardžių. Išvadoms, darybos tipams nustatyti medžiagos pakanka, bet palikta be apibendrinimo. Baigdamas gramatikos autorius atkreipia dėmesį į tai, kad šie prieveiksmiai gali dar trumpėti: tol’, art’, unkšt’174/30. Apskritai daryba iš prieveiksmių anksti, toli, arti minima keliose vietose: prie daiktavardžių darybos (žr. 3.1.11), prie būdvardžių darybos (žr. 4.1.6) ir prie veiksmažodžių darybos (žr. 5.1.4). 6.3. Apie prieveiksmių darybą, pasitaikius progai, rašoma ir kitose gramatikos vietose. Pavyzdžiui, kalbant apie prieveiksmių formantų -aj ir -u sinonimiką – grajtokaj aba grajtoku, tolokaj aba toloku129/29, 129/30 Čia nelabai aišku, ar tikrai tai yra prieveiksmiai, nes funkciškai gali būti ir nederinamoji būdvardžio forma, plg.: man gerai – man geru – man gera. Pats gramatikos autorius vartoja ir prieveiksmius, ir negiminines būsenos formas su formantu -u, atitinkančiu dabartinės bendrinės kalbos formantą -a: kas ir reg’as buti labai doru157/15, – neabejotina nederinamoji būdvardžio forma; kadu164/28, tadu158/14, slapt’ų168/22 – neabejotini prieveiksmiai. Vadinasi, nelieka jokio pagrindo abejoti gramatikos autoriaus teiginiu, kad formos grajtokaj aba grajtoku129/29, tolokaj aba toloku129/30 yra sinoniminės, o prieveiksmiai su formantu -u yra ryški rytietybė. Kita vertus, reikia prisiminti, kad į DG prieveiksmių darybos skyriuje esančią trečiąją grupę įtraukta būtent būdvardžio negimininė būsenos forma šaltu arba šalta175/5. Jau kitoje vietoje, kur kalbama apie vardadžio kaitymo ypatumus, užsimenama apie įnagininko prieveiksmėjimą: kai kurie iš jų nors ir turi visus linksnius, bet nulaužtuose linksniuose įgyja kitą reikšmę, kaip šit: slapt’ų, šalin (nuo slaptis, šalis), tolin, artin’, it.t. Visi tokie vardai gali būti ŽODŽIŲ DARYBA K. K. DAUKŠOS GRAMATIKOJE | 101 vadinami prieveiksmiais...168/23, t. y. inagininko (ir iliatyvo) reikšmė gali taip pakisti, kad tie vard žodžiai net prieveiksmiais virsta. Tai labai svarbus pastebėjimas, rodantis prieveiksmių darybos įvairovę. DG abiejų giminių vienaskaitos inagininkas senose paradigmose dažniausiai turi galūnę -u. Net primygtinai pabrėžiama, kad sakyti sukalba, su rikšte arba su rikšti, su širdc’a arba su širdi; su kumede aba su kumedži, su žole aba su žoly124/ yra didelė klaida – reikia sakyti su rikšt’ų, šird’ų, kumedų, žolų, kalbu. Dar DG prieveiksmių darybos skyriuje (tiesa, ten iš tiesų aptariama ne žodžių, o formų daryba) rašoma ir apie prieveiksmių darybos formantą -yn – šiltėlin (: šiltėlėsnis), šiltin (: šiltėsnis), o vardžodžio kaitumo paradigmose tas formantas vadinamas iliatyvo galūne.175/9 7. APIBENDRINIMAS Kazimiero Kristupo Daukšos gramatikoje žodžių darybai skiriama gerokai daugiau vietos negu iki tol rašytose lietuvių kalbos gramatikose. Nors žodžių daryba joje dar nėra vientisai suvokiamas gramatikos skyrius, jau matyti aiškus derivacijos ir kompozicijos atskyrimas bei apiforminimas atskirais skyriais. Todėl apie žodžių darybą Daukšos gramatikoje jau galima kalbėti kaip apie savarankišką gramatikos skyrių ir iš jos suvokimo bei pateikimo padaryti tokias išvadas: • Palyginti su pirmtakų ir amžininkų gramatikomis, rankraštinėje Daukšos gramatikoje žodžių darybai skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio ir tai daroma aukštesniu teoriniu lygiu. • Dar neapsispręsta dėl žodžių darybos vietos gramatikoje. Ji suvokiama trejopai: atskiruose skyriuose įvardyta ir aprašyta derivacija ir kompozicija; kai kurie darybos dalykai aprašomi kaip kalbos dalių aprašo organiškos dalys (veiksmažodžio kait ybos aprašas pradedamas darybos pastabomis, prielinksnių aprašo didžioji dalis skirta darybai); kai kuriems darybos dalykams iš viso nerasta vietos ir pateikiama atskirais skyrėliais atsitiktinėse vietose (įvardžiuotinių formų daryba, giminių formų daryba). • Atsisakyta (arba visai nesuvokta) galūninės darybos: grynosios daiktavardžio galūninės darybos (stalius) iš viso neminima, o priešdėliniai galūnių vediniai iš veiksmažodžių priskiriami kompozicijai. • Apie kompoziciją ir derivaciją kalbama ne apskritai, o pagal kalbos dalis, t. y. jau įžvelgiama visiškai skirtinga atskirų kalbos dalių daryba. • Daiktavardžio priešdėlinė daryba suvokiama kaip kompozicijos rūšis ir tai grindžiama teoriškai bei pavyzdžiais. • Jau teoriškai suvokiama, kad skirtingos kalbos dalys turi skirtingus darybos formantų komplektus. • Kaip ir visose pirmtakų ir amžininkų gramatikose, tyrinėjimą bei teiginių suvokimą labai sunkina tai, kad pateikiama mažokai pavyzdžių, nėra platesnio konteksto, be kurio kai kurių reiškinių net apskritai neįmanoma įvertinti. • Visiškai pagrįstai negimininės būdvardžio ir dalyvio formos priskiriamos prie prieveiksmių. • Žodžių darybos skyriuose nepaliekami be dėmesio ir kalbos norminimo dalykai: įvairūs darybos normos variantai vertinami kartais motyvuotai, o kartais remiamasi tik kalbine nuojauta. 102 | ANTANAS SMETONA ŠALTINIAI ČIULDA, J. Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. (Lietuvių atgimimo istorijos studijos, 6.) DAUKŠA, K. K. Trumpa kalbmoakslea li’žuv’o li’etuvįsko li’nkiškaj išguldīta pear Kaz’ų (Kazimier’ų) Kris’u (Krištap’ų) Davkši. Rankraštis, VU rankraštynas, F 119–516. KASAKAUSKIS, K. Grammatyką języka żmudzkiego ułożona przez X. Kalixte Kossakowskiego: Kalbrieda ležuwio žiamaytiszko, Wilno, 1832. KLEIN, D. Gramatica Litvanica, 1653. Cituojama pagal: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika: 1653 metai, red. Jonas Kruopas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957. OSTERMEYER, G. Neue littauische Grammatik, Königsberg, 1791. RUHIG, P. Anfangsgründe einer Littauischen Grammatic, Königsberg, 1747. SCHULTZ, T. Compendium Grammaticae Lithvanicae. Cituojama pagal: Sapūno ir Šulco gramatika, spec. red. Bonifacas Stundžia, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Universitas Linguarum Litvaniae, red. Kazimieras Eigminas, Vilnius: Mokslas, 1981. X. D. K. P. S. Prawidła Języka Litewskiego Czyli Grammatyką Litewską. Cituojama pagal: X. D. K. P. S. lietuvių kalbos gramatika: XIX amžiaus pradžia. Parengė Giedrius Subačius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BALČIKONIS, J. 1955: Surastas kalbos mokslo dokumentas. Tiesa 1955 04 16. BALČIKONIS, J. 1978: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslas. BŪGA, K. 1923: Medžiaga lietuvių kalbos žodynui ir šnektoms tirti. Tauta ir žodis 1, 344–345. DŽEŽULSKIENĖ, J. 2001: Lietuvių kalbos substantiva mobilia (mobilieji daiktavardžiai). Daktaro disertacija, Vilnius. FRAENKEL, E. 1962, 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg: Carl Winter, Goettingen: Vandenhoeck & Ruprecht. KEINYS, S. 2000: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. LKŽ₁–ₓₓ: Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius. PAULAUSKIENĖ, A., TARYDAITĖ, D. 1986: Gramatikos normos ir dabartinė vartosena, Kaunas: Šviesa. PAULAUSKIENĖ, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija (Paskaitos lituanistams), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. SABALIAUSKAS, A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija iki 1940 m., Vilnius: Mokslas. ULVYDAS, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. URBUTIS, V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. VAITKEVIČIŪTĖ, V. 1994: Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Enciklopedija. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1994: Lietuvių kalbos dialektologija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Antanas Smetona Lietuvių kalbos katedra Vilniaus Universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva Gauta 2003 09 15