Rašybos norminimo apraiškos „Ewangelie polskie y litewskie“ 1647 ir 1674 metų leidimuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 51-59 Rašybos norminimo apraiškos Ewangelie polskie y litewskie 1647 ir 1674 metų leidimuose MILDA LUČINSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius This article deals with the graphemics of two editions (1647 and 1674) of Jonas Jaknavicius’ Ewangelie polskie y litewskie. The differences between them reflect the author’s endeavours to arrive at a more consistent orthography. Such features are discussed as: the use of individual graphemes, the rendering of the diphthongoids in /m/, /n/, that of the diphthongs |au/, /uo/, ail, Jei], lui], and the use of the superscript macron to mark a postvocalic nasal. Elements of an established orthographical usage can be discerned in the use of “a pochylone”, the use of <w > to mark the second element of the diphthong |au/, and the spelling of individual lexemes and proper names. Direct influence of the Polish source text on these corrections is not evident. New in the 1674 edition is the use of the nasal abbreviations é, i, 6. Changes connected with the use of types reflect the intervention of proof-readers, perhaps of the printer himself. The 1679 and 1690 editions do not markedly differ from the 1674 edition, and the corrections introduced in the latter evidently maintained themselves until 1705, when the Ewangelie were rewritten in a Western Lithuanian language variety. 1. IVADAS Apie atskirų autorių vartotus raidynus ir rašybą rašyta ne vieno senosios lietuvių raštijos tyrėjo, plačiausia apžvalga pateikta Jono Palionio. Šioje apžvalgoje kalba- ma apie raidyną kaip rašmenų sistemą ir apie rašybos principus, būtent kokiais pagrindais remiantis buvo vartojami atskiri rašmenys, nors šiedu dalykai glaudžiai susiję (Palionis 1967: 19). Panašiai rašyba traktuojama ir pastaraisiais metais — rašybos terminu vadinama grafika ir ortografija. Grafika suprantama kaip braižo- mųjų ženklų sistema, vartojama raštuose kalbos fonemoms ir šnekos garsams reikšti, o ortografija — tų ženklų vartojimo principai bei taisyklės (Michelini 2000: 44). Šiame straipsnelyje apžvelgiami kai kurie grafikos ir ortografijos skirtumai Jono Jaknavičiaus Ewangelie polskie y litewskie (toliau — Evangelijos) 1647 ir 1674 metų leidimuose. Taigi bus kalbama apie raidyno ir rašybos skirtumus, atsiradusius dėl parengėjų ar redaktorių, korektorių, leidėjų taisymų rengiant leidybai 1674 m. Evangelijų leidimą. Nustatyta, kad Jaknavičiaus Evangelijose (1647, 1674, 1679 ir 1690 m.), kaip ir 1646 m. Slavočinskio giesmyne ir iš dalies Belarmino katekizmo vertime, buvo vartojamas Sirvydo raidynas. Balsių rašyba daugiausia rėmėsi fone- hn ro MILDA LUCINSKIENE tiniu principu, o priebalsiai Sirvydo (Daukšos, Kleino), taigi ir Jaknavi¢iaus, buvo rašomi remiantis morfologiniu principu (Palionis 1995: 28-30). Panaši ir šių leidi- nių ortografija, tačiau jos nevienodumą lėmė tai, kad ta pati fonema buvo žymima keliais rašmenimis ar rašmenų junginiais, ir atvirkščiai — tas pats rašmuo žymėjo ne vieną fonemą ar jos variantą (Michelini 2000: 44). 2. TAISYMŲ ANALIZĖ 2.1. Grafemos a vartojimas JE, ir JE, Vienas iš dažniausiai pasitaikančių rašybos skirtumų yra a keitimas d (apie 2500 pa- vyzdžių)! ir atvirkščiai (apie 100 pavyzdžių): (i) a — a: JE, karalifte 2,, — JE,, Kdrdlifte 2,; JE,,Pranafio 4,,— JE, Pranafo 4,; JE, parafita 4, — JE,, parafiita 5;; JE, pafakie 5,,— JE, pafakie 6, ,; JE,,apJakidamas 7 — JE, apJakidamas 8; JE, wadina 9, — JE, wading 10; JE, wafara 2 ,— JE, wafara 2 .. Rašmuo d buvo vartojamas Evangelijose, Petkevičiaus Katekizme, Morkūno Posti- lėje (Zinkevičius 1988: 198, 203), Kleino gramatikose, Knygoje nobažnystės (Jaku- lytė 2001: 73)°. Toks dažnas akūto formos diakritikas ant di yra atsiradęs dėl lenkų „a pochylone“ balsiui vartoto rašmens įtakos lietuviškam tekstui. Žinoma, kad XVI- XVII a. ir vėlesnio amžiaus senųjų tekstų ortografija nebuvo suvienodinta ir kiekvie- na spaustuvė turėjo savo rašmenų vartojimo polinkius. Toks nesuvienodintas „Sa- mogltosek pochylonych“ balsių žymėjimas kelia sunkumų, kai kalbos faktus reikia atskirti nuo rašybos. Nebuvo Lenkijoje tokios institucijos, kuri būtų galėjusi nurodyti spaustuvėms laikytis vienodesnės rašybos (Birkenmajer 1971: 230). XVII a. pačioje Lenkijoje gausėjo netaisyklingai rašomų a ir d atvejų, ši tendencija ypač sustiprėjo XVIII a. pirmoje pusėje, kada d pradėtas vartoti daug dažniau ir nesilaikant jokių normų, todėl tas pats žodis, ta pati forma vienur buvo rašoma su a, kitur su di (Kle- mensiewicz 1985: 287). Palionis yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Sirvydo PS antroje dalyje jau dažnesnis „a pochylone“ ir kad „kokios fonologinės ar prozodinės reikšmės [jis] neturi“ (Palionis 1979: 21). Kadangi šią PS dalį spaudai rengė Jaknavičius, todėl tikėtina, kad jis šį rašmenį vartojo dažniau nei Sirvydas. JE,, akūto ženklu žymimas balsis a ilgajame ar trumpajame skiemenyje, o kartais net visi žodyje esantys balsiai a. Kartais tie patys žodžiai JE, buvo rašomi dvejopai, pvz., itin dažnai 4 rašomas savybiniuose įvardžiuose mano, tavo, savo; šių įvardžių rašyba įvairuoja taip: /awo — 98x, fawo — 62x; mano — 84x, mano — 31x; tawo — 32x, ! Atlikti lyginamąją JE ir JE | teksty analizę padėjo kompiuterinės šių leidimų žodžių formu konkor- dancijos. Jas parengė Lietuvių kalbos instituto darbuotojai Milda Lučinskienė ir Vytautas Zinkevičius (programuotojas), vadovaujami Sauliaus Ambrazo, pagal „Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996-2005 metų programą“, finansuojamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis. 2 Plačiau apie d vartojimą Knygoje nobaznystés rašo D. Jakulyté. EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RASYBOS NORMINIMAS | 53 tawo — 54x. Ypač dažnai „a pochylone“ rašomas žodyje rare — 145x (bet greta yra ir tare — 83x), ira — 47x (ira — 120x). Galima manyti, kad JE, redaktoriui toks „a pochylone” rašmens vartojimas atro- dė norminis: visuomenė tokį rašmenį jau buvo aprobavusi (gramatikos bei kiti senie- ji raštai), jis buvo laikomas taisyklingu“ (juk taip kruopščiai peržiūrėtą Evangelijų ta (ii) a — a (100x): JE, ataius 15, — JE,, dtaius 17,,; JE,, kad 28 JE, Tai 31, — JE,, Tay 34,; JE, waykieli 10 ,— JE, waykieli 11 .. — JE, kad 31; 20 JE, „a pochylone“ pavartotas 286 kartus, tačiau JE,, parengėjas šį rašmenį varto- jo vos ne dešimt kartų dažniau (2865x). Toks atvirkštinis taisymas iliustruoja nor- mos stabilizavimo procesą. 2.2. RaSmenu /, s ir // vartojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotame raidyne, kaip ir lenkiškajame, gra- fema s turėjo du alografus: s tradiciškai buvo rašoma žodžio gale, o /— žodžio vidury- je. Iš toliau pateiktų pavyzdžių matyti, kaip įvairavo rašmenų s ir /, /f tarp balsių rašyba Jaknavičiaus Evangelijose. Labiausiai nenusistovėjusi buvo // rašyba. Skirtingai nuo Rytų Prūsijos lietuviškųjų raštų, kuriuos veikė vokiška rašyba, LDK raštuose (dažniausiai katalikų leidiniuose), kaip ir tuometiniuose lenkų raštuose, bu- vo dvejinama tik /. Rytų Prūsijos raštuose dažniausiai tokiu dvejinimu norėta pazy- mėti prieš dvejinamąjį priebalsį esančio balsio trumpumą (Palionis 1995: 31). Mano- ma, kad rašmenų dvejinimui daugiausia įtakos turėjo originalai (Palionis 1967: 48). Tačiau nuoseklumo principas nebuvo išlaikomas, mat neretai to paties leidimo viena- me žodyje kaitaliojami [ir ff (vns. gal. JE wifu 77, „ir JE,„wi/fu 129,,). (i) Jf — J (23x): JE, išg wiffo 119,, — JE, i5g wifo 125,,; JE, Tdffay 169, . — JE,, Tafay 175; JE, i358 iuffu 203, — JE, išg iufu 209 ; JE, iiffay 158, — JE. , iifay 163. [= Jf (10x): JE, efi 61, — JE, effi 66 tafay 166, — JE. taffay 171 ,. JI — s (4x): JE, knigoffe 69, — JE, knigose 75; JE, anaffay 150, — JE. dndsay 155... Js = J (2x): JE, ne tikiefsite 161, — JE, ne tikiefites 166 [= fs (2x): JE, ifipildis 2,, — JE, ifsipildis 3, ,. J — s (5x): JE, afliciu 53, — JE, asli¢iu 58, ; JE wiriaufius 17 19 13? JE, wifas 148 , — JE, wiffas 153 ,; JE, 10? 16-17° ja 3224 — JE,, wiriausius 15* (ii) s — J (5x): JE, swieciimu 13,, — JE,, fwiečimu 14 dunguofe 182, „„ JE,, dunguose 176,, — JE, 19? # Toks normos supratimas pateiktas knygoje Encyklopedia wiedzy o ksigzce bei tyrėjo M. Cybulskio, kuris analizuoja XVII a. lenkiškų tekstų kalbą (Cybulski 1992: 17). 54 | MILDA LUČINSKIENĖ (iii) Js — JJ (13x): JE, efsi 51,, = JE, effi 56,(6x); JE„wifsi 89, — JE wiffi 94,,(5x): JE, ifsigundo 59,, ,, — JE, iffigundo 64 ,. Iš atliktos JE, ir JE,, skirtumų analizės, remiantis kompiuterinių konkordancijy duomenimis, nustatyta, kad kiekybiškai rašmenys / ir ff šiuose leidimuose pasiskirs- tę vienodai, tačiau pastebėti tam tikri jų vartojimo principų skirtumai. JE, Jaknavi- čiui priskiriamoje vertimo dalyje dgs. klm. iufu buvo rašomas tik su viengubu / (46x), o nežinomam redaktoriui priskiriamoje dalyje — atvirkščiai, tik su dvigubu ff (14x). Kadangi, kaip jau buvo minėta, sudvejintas priebalsis dažniausiai buvo rašomas po trumpojo balsio, tai šiuo atveju JE,, redaktorius „ištaisė“ JE „rašybos nenuoseklu- mą ir pasirinko variantą, kuris tuo metu galėjo būti suvoktas kaip norminis — bū- tent iufu. Redaktoriaus bandymą „norminti“ tekstą rodytų ir digrafo /5 redagavimas žodyje e/si: JE, tokia žodžio forma užfiksuota 19x, effi — tik 1x (102,), o JE,, efsi jau lieka perpus mažiau (9x) ir atitinkamai pagausėja effi (8x). Ištyrus [ir /f vartoseną JE, lenkiškajame originale, paaiškėjo, kad jame digrafas // pavartotas 6x ir tik tikriniuose varduose (JE,, Ndaffona 143,.; JE, Ieffego 143, JE,,Manaffes 144, „). Taigi šiuo atveju galime kalbėti apie lietuviškų raštų rašybos tradiciją, kurios tiesiogiai neįtakojo konkretus lenkiškas originalas. (iv) f > 3 (12x)*: JE, Pharifeufkams 69,—-70, — JE,, Pharizeufams 75 Ifaakas 143, , — JE,, Izaakas 148, (2x); JE, Ierufalem 60 (2x); JE, Iefus 53, , — JE,, IE3us 57,, (1x). 17-18 (5x); JE, — JE,, Ieruzalem 65 10-11 11-12 IS šių taisymų matyti, kad fonema /z/ retais atvejais nelietuviS§kuose tikriniuose varduose JE, buvo žymima grafema /: JE, Pharifeuffas parašytas 5x, o Phari3(5)euf;- as — 14x; Ierufalem — 2x, Ieruzalem — 8x; Iefus JE — 1x, o IE3us — 192x; Ifaakas — 2x. Tačiau JE,, būtent šių leksemų su grafema / "nebelieka — nuosekliai rašoma grafema j. Nors taisyta, tačiau iki galo nesuvienodinta JE_, tik žodžių I/(5)raelo ir Ierof(3)olimos rašyba. Taigi galime kalbėti apie redaktoriaus bandymą tvarkyti nelietuviškų tikrinių vardų ortografiją. 2.3. Junginiu a, u, e, i + m, n ir o + m žymėjimas JE „lietuviškame tekste abreviatūrų nebuvo gausu: a parašyta 14x, o ū — tik 5x, raš- menys 7, ė, 0 apskritai nevartoti. Lenkiškame šių Evangelijų tekste abreviatūrinės rai- dės rašomos dažniau: @ — 33x, ė — 8x, 0 -7x, i — tik 1x. Žodžio vidury virš raidės dažniausiai buvo rašomas riestas brūkšnelis (cirkumflek- so ženklas), o žodžio gale — tiesus, neretai tokiu rašmeniu JE, baigdavosi eilutė (15x) arba žodis po abreviatūrinės raidės buvo perkeliamas į kitą eilutę (7x)°. Tokios abre- viatūrinės raidės buvo rašomos ir kituose senuosiuose raštuose, pavyzdžiui, Wol- *— JE, majgot 56, (1x) — JE,,mdjgot 61, „. 5 Žodyje Evangelija JE „abreviatūrinė a nerašoma, nuo antrojo leidimo (dažniausiai pavadinimuose) toks rašmuo parašytas 3x (Ewagelia), žodis trumpinamas Ewa 9x. EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 55 fenbiitttelio postilėje (1573), kada tekstą reikėdavo sutalpinti riboto formato stačia- kampyje (Gelumbeckaitė 2000: 184). Taigi tokia abreviatūrinė raidė su diakritiku žymėjo du garsus. Ši žymėjimo tradi- cija kilusi iš rankraštinių raštų, kai skubant ir taupant laiką buvo stengiamasi žodžius ir atskirus skiemenis trumpinti (Birkenmajer 1971: 2-3). (i) un, um — i (16x): JE, dungaus 86, — JE,, dūgaus 91 ; JE ,atlunkie 116, , — JE., attitkie 122; JE, mums 71, — JE, mis 77; JE, pardaweiump 154, — JE,, pardaweiūp 159,.; am, an — a (11x): JE, mokitiniams 127 ; — JE,, mokitinias 133 JE, ia 92,5. JE, oman 189,, — JE, ora 196;; JE,,Ewangelia 6 im — i (3x): JE, fawimp 121 , . — JE,, fawip 127 148, ; om — O (2x): JE, dienoms 146,, — JE, dienos 151; en — ė (1x): JE, talentu 127 , — JE, talétu 133. (ii) @ — am (10x): JE, pafkuciaufia 34,) — JE, pdfkuciaufiam 37, JE_vntra 58, = JE, vatram 63, ; JE, ia 25, — JE, iam 27 ; JE, kuria 61, — JE,, kuriam 66.; JE, mokitiniams 86, , — JE, mokitinias 92, ,,; ū — um, un (4x): JE, fkayčiū 49, — JE, fkayčium 53; JE, mis 155 — JE, mums 159,,; JE, dūgui 209; — JE,, dungui 216. iš JE, iam 86 1 — 18-19 => JE, Ewagelia Vero JE,, pagimde 143, — JE. pagide 14? 13° Tiesi ar truputį lenkta linija virš raidžių a, e, i, u ir 0 žymėjo m ar n raidžių trūkumą. Viduramžiais ypač dažnai taip buvo žymima trūkstama raidė m junginiuose am, em, um (Cappelli 1967: xxiii—xxiv). Tokiomis abreviaturinémis raidėmis grafiškai pažymėti tik nosiniai garsai, nors ap- skritai šiuose Evangelijų leidimuose nosinumas grafiškai nežymimas. Ano meto raštų rašybos analizė rodo, kad vienokios ar kitokios formos „nosiniais“ ir dviženkliais rašmenimis daugeliu atvejų tada dar buvo žymimi tikri nosiniai balsiai, buvo vartoja- mi remiantis fonetiniu principu (Palionis 1967: 45). Evangelijose, kaip ir Sirvydo raš- tuose, nuosekliai am, an, em, en yra keliais atvejais: em, en turi bendratis ir jos vedi- niai tų veiksmažodžių, kurių esamajame ar būtajame kartiniame laike šie dvigarsiai suyra; an turi jungtukas idant; am, an, em, en išlaikomas nelietuviškos kilmės tikri- niuose ir bendriniuose varduose (Morkūnas 1967: 140-142). Iš pateiktų pavyzdžių aiškėja JE , redaktoriaus polinkis junginius am, an, um, un, keitimo pavyzdžių (14x). Taigi nuo JE,, junginiams en, im ir om žymėti papildomai pradėtos vartoti abreviatūrinės raidės č, f ir 6, jos dažniausiai rašomos eilutės pabai- goje ar keliant žodį į kitą eilutę. Neatmestina galimybė, kad spaustuvininkas, rinkda- mas teksto eilutę, savo nuožiūra ją trumpino ir todėl surinko abreviatūrą. 2.4. Dvibalsių [au], [uo] rašyba Sirvydo raidyne rašmuo u žymėjo garsus u ir ū; v buvo rašomas žodžio pradžios trum- pajam balsiui u žymėti, o dvigubinė w — garsui v (Palionis 1967: 36, 40). Nors Sirvydo raidynu rėmėsi JE ir JE,,, tačiau jau iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad kartais šie 56 | MILDA LUČINSKIENĖ rašmenys buvo painiojami. Garsas [u] JE, dažniausiai žymimas rašmeniu v (JE, vbagay 197 ,,; JE _viweyidetoias 23. ,,; JE,,vličiu 89,,) žodžio pradžioje, tik 1 kartą pabaigoje (JE, /akav 183,,)*, kartais rašmeniu u (4x) (JE„uffwiro 119,; JE, unt (2x) 50,,, 131,,; JE, uujdangoi 209, ,). Rašmuo w JE, Zymi garsą [u] žodžio gale, išskyrus taw ir faw", tik kartą (JE, fakaw 208*,,) ir JE,, jau redaguotas. Gana nuo- sekliai grafema w vartojama garsui [v] žodžio pradžioje abiejuose Evangelijų leidi- muose. (i) w, v ir u žodžio gale (rečiau — žodžio viduryje): w — u (31x): JE, taw 43, — JE,, tau 46, (20x); JE, fakaw 208,,— JE,, fakau 215 u — w (2x): JE, auksciaufieii 61, , — JE,, duksciawfieii 66,,; JE, bitau 90 bitaw 96.. (ii) w,v ir u žodžio pradžioje: u —v (13x): JE, unt 50,,— JE, vnt 54, (4x); JE, ANuo 24 , — JE, ANVO 26,; v =u (8x): JE, vnt 37, — JE, unt 40,, (3x); JE, videtu 106, — JE. ujdetu 112_; v => w (3x): JE, Vat 31, — JE, Wnt 34 : JE, volakti 113, — JE,, wolakti 119 vogas 99, — JE., wuogas 104,,. 16° 9-20 5-10 7? JE, JE, 15? Iš pateiktų skirtumų galima nustatyti kai kuriuos JE,, redaktoriaus rašybos princi- pus: 1) stengiamasi atsisakyti rašmens w, žyminčio trumpą balsį [vu] dvibalsyje [au], dažniausiai vienskiemeniuose žodžiuose tau ir sau (JE, taw 42x; JE, faw 3x). JE, taw parašytas jau du kartus rečiau — 22x ir tik 1x faw * — taigi stengiamasi pereiti prie pastovesnės ir paprastesnės rašybos, nors šių žodžių rašyba ir nėra iki galo suvieno- dinta; 2) JE, ir JE,,, išskyrus minėtus įvardžius, junginys aw viename skiemenyje nerašomas, išskyrus 1x ne Jaknavičiui priskiriamoje dalyje (JE,, fakaw 208 ,), bet ir šio JE,, nebelieka; 3) redaguoti prielinksnio ant variantai unt, vnt ir wnt, tačiau šie taisymai nėra esminiai, nes abiejuose leidimuose vyrauja variantas vat (JE., 266x), o kitus du galima vertinti kaip „atsitiktinius“ atvejus — unt (JE,, 3x), wnt (JE,,2x); 4) JE,, prieš rašmenį o, kuriuo žymimas dvibalsis uo, visais atvejais pridedamas v (8x; Ix — w). JE, tokia rašyba išlaikoma, tik keliais atvejais redaktorius keičia pri- dėtinę v į w. Nėra aišku, ar tai tarmės atspindys (toks v pridėjimas išlikęs ir dabar pietų bei didesnėje rytų aukštaičių tarmės dalyje (Zinkevičius 1966: 188), ar tik rašybos dalykas. 2.5. Dvibalsių [ai], [ei], [ui] rašyba JE, ir JE , [a, e, u + i] junginiai žymimi dvejopai: su i ar y antrajame dėmenyje. Atli- kus keitimų analizę ir remiantis JE,, atvirkštinės žodžių formų konkordancijos duo- menimis, nustatyta, kad JE, grafema y dvibalsiuose ai, ei, ui rašoma net šešis kartus dažniau nei grafema i. 6 JE, nerasta nė vieno atvejo, kad žodžio viduryje garsui [4] žymėti būtų vartojamas rašmuo v. Įtakos tokiai taw ir faw rašybai Evangelijose galėjo turėti šių įvardžių kitų linksnių formos, kurios rašomos su w (/awi, fawis, tawi, tawam ir kt.). . Tokia forma užrašyta 1x papildomai pridétoje perikopéje (JE, 166-167). EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RASYBOS NORMINIMAS | 57 ai — ay (98x): JE, vbagai 3,, — JE. vbagay 4; JE kurfai 4 — JE, kurfay 5; JE kaip 83 045 105, = JE. kayp 8, 69. 110: JE, pdfnikais 15,, — JE, pd[nikays 17 ,; ay — ai (8x): JE kurfay 47, — JE, kurfai 51; JE _ kietweriopay 201, | — JE, kietwerio- pai 207, „; JE priefinikay 205,, ,. — JE, priefinikai 212; ei — ey (28x): JE, funkiei 25 , — JE,, funkiey 28: JE, erfikieciei 35 39,; JE, wagiei 209, — JE,, wagiey 216, ey — ei (10x): JE, ifieydis 84 , — JE. iffeidis 90,; JE reykia 187, — JE. reikia 193; ui — uy (3x): JE, Diewui 15, — JE, Diewuy 17, ; uy — wi (1x): JE, pafkuy 201,, — JE, pd [kui 208, . 7 18-19 —> JE, erGkiečiey JE,, redaktorius taip pat stengėsi šių dvibalsių antrąjį dėmenį žymėti grafema y. Priešingo keitimo pavyzdžių (JE, a, e, u +y = JE. a, e, u +i) yra šešis kartus mažiau, taigi galima manyti, kad tų grafemų rašyba nors ir nebuvo suvienodinta, tačiau aiškė- ja rašybos principas šiuos dvibalsius rašyti su grafema y . Dažniausiai redaguoti šie žodžiai: kai(y)p (22x), kursai(y) (20x), tai(y) (8x), tei(y)p (13x). Apskritai trumpoji i keičiama ilgaja y (ygreku) net 140x (89x taisyta žodžio gale, 51x — viduryje), o at- virkstinio redagavimo yra tik 19 atvejų. Tokiai žodžių raSybai įtakos turėjo ir lenkų kalbos ortografija: žodžio pradžioje lenkų kalboje dažniausiai buvo rašoma i (iako A 9), žodžio gale y (smutney J 3), prieš priebalsius taip pat nuosekliai rašyta grafema y (bogoboyney P 12) (Ksiąžek-Brytowa 1976: 341). Taip viename skiemenyje esantys junginiai (su y) buvo žymimi ir JE, ir JE, 2.6. /š/ žymėjimas“ K. Sirvydo vartotoje rašmenų sistemoje garsą [š] žymėjo rašmuo f (lotyniškąja an- tikva išspausdintuose tekstuose — /ž ir 5) ir § (šiuo rašmeniu žymėtas ir minkštas s). 5 — Jz (22x): JE, aufįtunt 11, — JE,, aufztunt 12.; JE, Wiefpaties 14 , |. — JE,, Wiefzpaties 16, „; JE, siefitos 30, — JE,, Siafztos 32,,; JE, fwétes 208, , — JE,, fzwėtes 215,. § = f (7x): JE,, dusios 202, — JE,, dufjios 208,, ,, (5x); JE,, parasinetus 8, — JE, parafiynetus 9; JE, sieyminos 31,, — JE, feyminos 35, ,; 5 — s (7x): JE, fwintos 55,, — JE, swentos 60, (2x); JE, vimufs 95, — JE,, vimus 101; JE, fyrdis 209, — JE, širdis 216 _.. Kalbedami apie 5 keitimą Jz, turėtume atkreipti dėmesį į JE, ir JE, vartojamus šriftus. JE, lenkiškas ir lietuviškas tekstas surinktas gotiškuoju švabacheriu"", len- kiškos antraštės — lotyniškąja antikva, o lietuviškos antraštės ir perikopių tekste pa- v Pastebeti dar tokie taisymai: 5 — 53 (1x: JE, wiefipaties 41, — JE,, Wiesspdties 45. „); Jz — f (1x: JE, Ssitai 4,, ..— JE, Skitai 5); z — $ (1x: JE, Szwgtes 209, — JE, swigtes 216,.). "" Gotiskasis Svabacheris greitai plito ir XVI-XVII a. buvo vartojamas daugelyje šalių. Įdomu tai, kad švabacheris dažniausiai buvo vartojamas tekstuose, spausdinamuose tautinėmis kalbomis (lenkų, lietuvių ir kt.), tekstai lotynų kalba dažniausiai buvo renkami antikva (Kawecka-Gryczowa 1982: 220). Šiame straips- nyje terminas švabacheris vartojamas remiantis enciklopediniu knygotyros žodynu (Kaunas 1997: 360). 58 | MILDA LUČINSKIENĖ teikti gretutiniai leksemų variantai — lotyniškąja antikva kursyvu". JE,, lenkiškas tekstas jau perrinktas lotyniškąja antikva, lietuviškas dar surinktas gotiškais rašme- nimis, O perikopių antraštės abiejuose tekstuose išskirtos lotyniškąja antikva kursy- vu. Atlikus skirtumų analizę, pastebėta, kad ligatūrinis rašmuo f keistas digrafu Jz (22x) JE,, tik perikopių pavadinimuose. Paaiškėjo, kad ligatūrinis 5 JE, buvo renka- mas tik gotiškuoju švabacheriu ir lotyniškąja antikva kursyvu (nebuvo ženklo z (Jz), tik 3), taigi tik lietuviškose antraštėse. Čia reikėtų paminėti ir tuos keturis atvejus, kai JE, lotyniškąja antikva kursyvu surinktuose gretutiniuose variantuose rašoma grafema z, JE,, keičiama į, kadangi pasirinktas variantas jau surinktas gotiškuoju švabacheriu, kuriame nėra spaudmens z (JE, vžleios 27,,— JE, viteios 30,,; JE, ažurawgie 30, — JE, ajuraugie 34). Taigi, praėjus 27 metams po pirmojo leidimo, buvo ne tik pakeistas lenkiško teksto ir perikopių pavadinimų šriftas, bet, matyt, pakeista ir Vilniaus akademijos spaustuvės spaudmenų garnitūra". Tikėtina, kad dėl šios priežasties lotyniškosios antikvos kur- syvu spaudmenų kasoje jau nebebuvo ligatūrinio f ir todėl jį keitė dviem raidėm Jz. 12 3. IŠVADOS Nors tiek raidyno, tiek ortografijos srityje dar pastebima nenuoseklumų ir įvaira- vimų, tačiau jau bandoma vienodinti tekstą, pereiti prie pastovesnių rašmenų ir rašy- bos principų. Gana nuosekliai, nusižiūrėjus į lenkų kalba spausdinamų raštų tradiciją, pradeda- mas vartoti diakritinis rašmuo „a pochylone“, kuris spaustuvės korektoriaus galėjo būti suvoktas jau kaip norminis variantas. Tam tikrų nusistovėjusių taisyklių taikymą rodo ir žodžio iufu, rašmens w, žyminčio trumpą balsį [vu] dvibalsyje au ir kai kurių tikrinių vardų ortografijos redagavimas. Šių taisymų konkretus lenkiškas originalas tiesiogiai nepaveikė. Taigi Evangelijose nuo JE,, junginiams en, im ir om žymėti papildomai pradėtos vartoti abreviatūrinės raidės ė, 7 ir O. Taisymai, susiję su šriftais, liudija prie teksto tvarkymo prisidėjus spaustuvės korektorių ar net patį spaustuvininką. Kadangi 1679 ir 1690 metais perleistos Evangelijos menkai tesiskyrė nuo 1674 m. leidimo (Lučinskienė 2001: 117-128), tad galime manyti, kad šie taisymai įsitvirtino iki pat 1705 m. leidimo, kada šios Evangelijos buvo perrašytos vakariniu rašomosios kalbos variantu. '' Lotyniškoji antikva, nestipriai pakreipta į dešinę pusę, buvo vadinama kursyvu arba italiku. Toks kursy- vas vartotas siekiant išskirti atskirus žodžius tekste ar teksto dalis, surinktas antikva (Kawecka-Gryczowa 1982: 221). 2 1. Petrauskienė nurodo, kad 1633-1652 m. buvo produktyviausias Vilniaus akademijos spaustuvės veiklos etapas. „Padėtis ypač pasitaisė nuo 1666 m., matyt, nusipirkus naujų spausdinimo staklių ir šriftų“ (Petrauskienė 1976: 41). Apie tai, kad Vilniaus akademijos jėzuitams rūpėjo spaudmenų kokybė, rodo ir po 1634 m. rugpjūčio 28 dienos išleistas Lietuvos jėzuitų provincijolo M. Lenčickio potvarkis dėl leidinių spausdinimo Vilniaus akademijos spaustuvėje ir jų platinimo. Viename iš punktų nurodoma, kad iš užmo- kesčio, paimto už spausdinimą, turi šiek tiek likti „restauravimui ir atnaujinimui spaudmenų, kurie lengvai nusitrina, ir jų pataisymui reikalinga daug lėšų“ (Petrauskienė 1992: 251). EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 59 SUTRUMPINIMAI JE,,- [Jonas Jaknavičius] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEdžielne iško y wizytkich Swiat, ktore w Koščiele Katholickim, wedlug Rzymskiego porzadku przez caly rok czytaią. Wydane za dozwo- leniem [tdrfiych. w WILNIE. W Drukarniey Akademiey soc. lesv Roku / 1647. JE,, - [Jonas Jaknavi¢ius]| EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE. Tak NIEDZIELNE lako y WSZYTKICH SWIaT, Ktore w kosciele Katholickim, wedlug Rzymskiego porzqdku przez caly Rok czytaiq. WILN/E. Typis Academicis soc: IESV. 1674. PS - [Konstantinas Sirvydas,] punkty kazan NA POST WIELKI I¢3ykiem Litewlkiem przez W. X. Constan- tego szyrwida Theologé Societatis iesv napilane. a Tera3 na Polfki J¢3yk priettumac3one /y oboiem do Druku podéne. zd pozwoleniem Starfiych. W Wilnie / W Drukdrni Akademii Societatis Iesv. Roku Pariskie- go, 1644. LITERATURA BIRKENMAIJER, A., KoCOWSKI, B., TRZYNADLOWSKI, J., red., 1971: Encyklopedia wiedzy o ksigzce, Wroclaw, Warszawa, Krakow: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich. CAPPELLI, A. 1967: Dizionario di abbreviature latine ed italiane. Ristampa, Milano: OFSA-Casarile. CyBULSKI, M. 1992: Norma jezyka literackiego wobec normy r¢kopiSmiennych tekstéw urzedowych z XVII wieku. Odmiany polszczyzny XVII wieku, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Sklodowskiej. GELUMBECKAITE, J. 2000: [Rec.] Wolfenbiittelio postilé. Archivum Lithuanicum 2, 173-194. JAKULYTE, D. 2001: „Knygos nobaznystés™ kalba. Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653) — XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus. KAUNAS, D. 1997: Knygotyra. Enciklopedinis žodynas, Vilnius: Alma littera. KAWECKA-GRYCZOWA, A. 1982: Wspotcezesne polskie drukarstwo i grafika ksiąžki. Maty stownik encyklopedyczny, Wroctaw etc.: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich. KLEMENSIEWICZ, Z. 1985: Historia języka polskiego, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe. KsiAZEK-Bryrowa, W. 1976: O jezyku drukéw lubelskich z XVII wieku. Annales Universitatis Mariae Curie-Skiodowska, vol. XXXI, 19, Lublin-Polonia. LUCINSKIENE, M. 2001: Rytietybių redagavimas Jono Jaknavičiaus Ewangelie polskie y litewskie 1674 metų leidime. Archivum Lithuanicum 3, 117-128. MicHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jy šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MORKŪNAS, K. 1967: Mišrieji dvigarsiai am, an, em, en ir balsiai ą, ę K. Širvydo raštuose. Lietuvių kalboty- ros klausimai 9, 139-146. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI-XVII a., Vilnius: Mintis. PALIONIS, J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. PALIONIS, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PETRAUSKIENĖ, I. 1976: Vilniaus akademijos spaustuvė 1575-1773, Vilnius: Mokslas. PETRAUSKIENĖ, I. 1992: Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai XVI- XIX a., Vilnius: Mokslas. URBANCZYK, S., red., 1978: Encyklopedia wiedzy o języku polskim, Wroclaw, Warszawa, Krakow, Gdansk: Zaktad Narodowy im. Ossolinskich. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. Milda Lučinskienė Gauta 2003 11 22 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva mildaluc(ilki.lt