Rašybos norminimo apraiškos „Ewangelie polskie y litewskie“ 1647 ir 1674 metų leidimuose

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 51–59 Rašybos norminimo apraiskos Ewangelie polskie y litewskie 1647 ir 1674 metų leidimuose MILDA LUČINSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius This article deals with the graphemics of two editions (1647 and 1674) of Jonas Jaknavičius’ Ewangelie polskie y litewskie. The differences between them reflect the author’s endeavours to arrive at a more consistent orthography. Such features are discussed as: the use of individual graphemes, the rendering of the diphthongoids in /m/, /n/, that of the diphthongs /au/, /uo/, /ai/, /ei/, /ui/, and the use of the superscript macron to mark a postvocalic nasal. Elements of an established orthographical usage can be discerned in the use of “a pochylone”, the use of <w> to mark the second element of the diphthong /au/, and the spelling of individual lexemes and proper names. Direct influence of the Polish source text on these corrections is not evident. New in the 1674 edition is the use of the nasal abbreviations ē, ī, ō. Changes connected with the use of types reflect the intervention of proof-readers, perhaps of the printer himself. The 1679 and 1690 editions do not markedly differ from the 1674 edition, and the corrections introduced in the latter evidently maintained themselves until 1705, when the Ewangelie were rewritten in a Western Lithuanian language variety. 1. ĮVADAS Apie atskirų autorių vartotus raidynus ir rašybą rašyta ne vieno senosios lietuvių raštijos tyrėjo, plačiausią apžvalgą pateikta Jono Palionio. Šioje apžvalgoje kalbama apie raidyną kaip rašmenų sistemą ir apie rašybos principus, būtent kokiais pagrindais remiantis buvo vartojami atskiri rašmenys, nors šiedu dalykai glaudžiai susiję (Palionis 1967: 19). Panašiai rašyba traktuojama ir pastaraisiais metais – rašybos terminu vadinama grafika ir ortografija. Grafika suprantama kaip braižomųjų ženklų sistema, vartojama raštuose kalbos fonemoms ir šnekos garsams reikšti, o ortografija – tų ženklų vartojimo principai bei taisyklės (Michelini 2000: 44). Šiame straipsnelyje apžvelgiami kai kurie grafikos ir ortografijos skirtumai Jono Jaknavičiaus Ewangelie polskie y litewskie (toliau – Evangelijos) 1647 ir 1674 metų leidimuose. Taigi bus kalbama apie raidyno ir rašybos skirtumus, atsiradusius dėl parengėjų ar redaktorių, korektorių, leidėjų taisymų rengiant leidybai 1674 m. Evangelijų leidimą. Nustatyta, kad Jaknavičiaus Evangelijose (1647, 1674, 1679 ir 1690 m.), kaip ir 1646 m. Slavocinskio giesmyne ir iš dalies Belarmino katekizmo vertime, buvo vartojamas Sirvydo raidynas. Balsių rašyba daugiausia rėmėsi fone 52 | Milda Lučinskienė tiniu principu, o priebalsiai Sirvydo (Daukšos, Kleino), taigi ir Jaknavičiaus, buvo rašomi remiantis morfologiniu principu (Palionis 1995: 28–30). Panaši ir šių leidinių ortografija, tačiau jos nevienodumą lėmė tai, kad ta pati fonema buvo žymima keliais rašmenimis ar rašmenų junginiais, ir atvirkščiai – tas pats rašmuo žymėjo ne vieną fonemą ar jos variantą (Michelini 2000: 44). 2. TAISYMŲ ANALIZĖ 2.1. Grafemos á vartojimas JE47 ir JE74 Vienas iš dažniausiai pasitaikančių rašybos skirtumų yra a keitimas á (apie 2500 pavyzdžių)1 ir atvirkščiai (apie 100 pavyzdžių): (i) a → á: JE47 karalíjte 2₁₆ → JE74 Káralíjte 2₂₁; JE47 Pranáßo 4₁₀ → JE74 Pránáßo 4₂₃; JE47 parabíta 4₁₄ → JE74 párábíta 5₃; JE47 paßakie 5₂₀ → JE74 páßakie 6₁₀–₁₁; JE47 apßakídámas 7₁₅ → JE74 ápßakídámas 8₈; JE47 wadina 9₃ → JE74 wádiná 10₂; JE47 wáfara 2₁₂ → JE74 wáfárá 2₁₇ Rašmuo á buvo vartojamas Evangelijose, Petkevičiaus Katekizme, Morkūno Postilėje (Zinkevičius 1988: 198, 203), Kleino gramatikose, Knygoje nobážnystės (Jakulytė 2001: 73)2. Toks dažnas akutō formos diakritikas ant á yra atsiradęs dėl lenkų „a pochylone“ balsiui vartoto rašmens įtakos lietuviškam tekstui. Žinoma, kad XVI–XVII a. ir vėlesnio amžiaus senųjų tekstų ortografija nebuvo suvienodinta ir kiekviena spaustuvė turėjo savo rašmenų vartojimo polinkius. Toks nesuvienodintas „samogłosek pochylonych“ balsių žymėjimas kelia sunkumų, kai kalbos faktus reikia atskirti nuo rašybos. Nebuvo Lenkijoje tokios institucijos, kuri būtų galėjusi nurodyti spaustuvėms laikytis vienodesnės rašybos (Birkenmajer 1971: 230). XVII a. pačioje Lenkijoje gausėjo netaisyklingai rašomų a ir á atvejų, ši tendencija ypač sustiprėjo XVIII a. pirmoje pusėje, kada á pradėtas vartoti daug dažniau ir nesilaikant jokių normų, todėl tas pats žodis, ta pati forma vienur buvo rašoma su a, kitur su á (Klemensiewicz 1985: 287). Palionis yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Sirvydo PS antroje dalyje jau dažnesnis „a pochylone“ ir kad „kokios fonologinės ar prozodinės reikšmės [jis] neturi“ (Palionis 1979: 21). Kadangi šią PS dalį spaudai rengė Jaknavičius, todėl tikėtina, kad jis šį rašmenį vartojo dažniau nei Sirvydas. JE74 akutō ženklu žymimas balsis a ilgajame ar trumpajame skiemenyje, o kartais net visi žodyje esantys balsiai a. Kartais tie patys žodžiai JE74 buvo rašomi dvejopai, pvz., itin dažnai á rašomas savybiniuose įvardžiuose mano, tavo, savo; šių įvardžių rašyba įvairuoja taip: fawo – 98x, fáwo – 62x; mano – 84x, máno – 31x; tawo – 32x, 1 Atlikti lyginamąją JE₄₇ ir JE₇₄ tekstų analizę padėjo kompiuterinės šių leidimų žodžių formų konkordancijos. Jas parengė Lietuvių kalbos instituto darbuotojai Milda Lučinskienė ir Vytautas Zinkevičius (programuotojas), vadovaujami Šiaulių Ambrazo, pagal „Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo 1996–2005 metų programą“, finansuojamą Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis. 2 Plačiau apie á vartojimą Knygoje nobážnystės rašo D. Jakulytė. EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 53 távo – 54x. Ypač dažnai „a pochylone“ rašomas žodyje tárė – 145x (bet greta yra ir tare – 83x), irá – 47x (ira – 120x). Galima manyti, kad JE₄₇ redaktoriui toks „a pochylone“ rašmens vartojimas atrodė norminis: visuomenė tokį rašmenį jau buvo aprobavusi (gramatikos bei kiti senieji raštai), jis buvo laikomas taisyklingu³ (juk taip kruopščiai peržiūrėtą Evangelijų tekstą jėzuitų prižiūrimas redaktorius galėjo tik pagerinti ir pataisyti). (ii) á → a (100x): JE₄₇ atáius 15₂₇ → JE₇₄ atáius 17₁₆; JE₄₇ kád 28₂₀ → JE₇₄ kad 31₁₅; JE₄₇ Tái 31₃ → JE₇₄ Tay 34₃; JE₄₇ wáykieli 10₁₅ → JE₇₄ waykieli 11₁₇. JE₄₇ „a pochylone“ pavartotas 286 kartus, tačiau JE₇₄ parengėjas šį rašmenį vartojo vos ne dešimt kartų dažniau (2865x). Toks atvirkštinis taisymas iliustruoja normos stabilizavimo procesą. 2.2. Rašmenų ſ, s ir ∫∫ vartojimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotame raidyne, kaip ir lenkiškajame, grafema s turėjo du alografus: s tradiciškai buvo rašoma žodžio gale, o ſ – žodžio viduryje. Iš toliau pateiktų pavyzdžių matyti, kaip įvairavo rašmenų s ir ſ, ∫∫ tarp balsių rašyba Jaknavičiaus Evangelijose. Labiausiai nenusistovėjusi buvo ∫∫ rašyba. Skirtingai nuo Rytų Prūsijos lietuviškųjų raštų, kuriuos veikė vokiška rašyba, LDK raštuose (dažniausiai katalikų leidiniuose), kaip ir tuometiniuose lenkų raštuose, buvo dvejinama tik ſ. Rytų Prūsijos raštuose dažniausiai tokiu dvejinimu norėta pažymėti prieš dvejinamąjį priebalsį esančio balsio trumpumą (Palionis 1995: 31). Manoma, kad rašmenų dvejinimui daugiausia įtakos turėjo originalai (Palionis 1967: 48). Tačiau nuoseklumo principas nebuvo išlaikomas, mat neretai to paties leidimo viename žodyje kaitaliojami ſ ir ∫∫ (vns. gal. JE₄₇ wiſſu 77₁₆–₁₇ ir JE₄₇ wiſſu 129₁₉). (i) ∫∫ → ſ (23x): JE₄₇ iźg wiſſo 119₁₁ → JE₇₄ iźg wiſo 125₁₂; JE₄₇ Táſſay 169₁₆–₁₇ → JE₇₄ Taſay 175₁₃; JE₄₇ iźg wiſſu 203₆ → JE₇₄ iźg wiſu 209₁₈; JE₄₇ iſſay 158₁₁ → JE₇₄ iſay 163₃. ſ → ∫∫ (10x): JE₄₇ eſi 61₁ → JE₇₄ eſſi 66₁₀; JE₄₇ wiſas 148₁₃ → JE₇₄ wiſſas 153₁₂; JE₄₇ taſay 166₃ → JE₇₄ taſſay 171₁₉. ∫∫ → s (4x): JE₄₇ knigoſſe 69₁₆ → JE₇₄ knigoſe 75₅; JE₄₇ anaſſay 150₂₆ → JE₇₄ ánásay 155₂₂. ſs → ſ (2x): JE₄₇ ne tikieſſite 161₂₈ → JE₇₄ ne tikieſites 166₁₆–₁₇. ſ → ſs (2x): JE₄₇ iſſipildis 2₂₀ → JE₇₄ iſſipildis 3₂–₃. ſ → s (5x): JE₄₇ aſliciu 53₁₈ → JE₇₄ asliciu 58₁₄; JE₄₇ wiriaujus 17₂₃–₂₄ → JE₇₄ wiriausius 19₁₅. (ii) s → ſ (5x): JE₄₇ swiečiumu 13₁₁ → JE₇₄ ſwiečimu 14₁₉; JE₄₇ dunguoſe 176₂₂ → JE₇₄ dunguoſe 182₁₉–₂₀. 3 Toks normos supratimas pateiktas knygoje Encyklopedia wiedzy o książce bei tyrėjo M. Cybulskio, kuris analizuoja XVII a. lenkiškų tekstų kalbą (Cybulski 1992: 17). 54 | Milda Lučinskienė (iii) ʃs → ʃʃ (13x): JE₄₇ eʃi 51₂₃ → JE₇₄ eʃʃi 56₉ (6x); JE₄₇ wiʃi 89₂ → JE₇₄ wiʃʃi 94₂₀ (5x); JE₄₇ iʃigando 59₁₁₋₁₂ → JE₇₄ iʃʃigundo 64₁₂. Iš atliktos JE₄₇ ir JE₇₄ skirtumų analizės, remiantis kompiuteriniu konkordancijų duomenimis, nustatyta, kad kiekybiškai rašmenys ʃ ir ʃʃ šiuose leidimuose pasiskirstė vienodai, tačiau pastebėti tam tikri jų vartojimo principų skirtumai. JE₄₇ Jaknavičių priskiriamoje vertimo dalyje dgs. klm. iuʃu buvo rašomas tik su vienu ʃ (46x), o nežinomam redaktoriui priskiriamoje dalyje – atvirkščiai, tik su dvigubu ʃʃ (14x). Kadangi, kaip jau buvo minėta, sudvejintas priebalsis dažniausiai buvo rašomas po trumpojo balsio, tai šiuo atveju JE₇₄ redaktorius „ištaisė“ JE₄₇ rašybos nenuoseklumą ir pasirinko variantą, kuris tuo metu galėjo būti suvoktas kaip norminis – būtent iuʃu. Redaktoriaus bandymą „norminti“ tekstą rodytų ir digrafo ʃs redagavimas žodyje eʃi: JE₄₇ tokia žodžio forma užfiksuota 19x, eʃʃi – tik 1x (102₄), o JE₇₄ eʃi jau lieka perpus mažiau (9x) ir atitinkamai pagausėja eʃʃi (8x). Ištyrus ʃ ir ʃʃ vartoseną JE₄₇ lenkiškajame originale, paaiškėjo, kad jame digrafas ʃʃ pavartotas 6x ir tik tikriniuose varduose (JE₄₇ Naáʃʃoná 143₁₅; JE₄₇ Ieʃʃego 143₂₂; JE₄₇ Manaʃʃes 144₁₇₋₁₈). Taigi šiuo atveju galime kalbėti apie lietuviškų raštų rašybos tradiciją, kurios tiesiogiai neįtakojo konkretus lenkiškas originalas. (iv) ʃ → ʒ (12x)⁴: JE₄₇ Pharifeuʃams 69₂₈–₇₀₂, → JE₇₄ Pharizeuʃams 75₁₇₋₁₈ (5x); JE₄₇ Iʃaakas 143₃₋₄ → JE₇₄ Iʒáákas 148 (2x); JE₄₇ Ierʃalem 60₁₀₋₁₁ → JE₇₄ Ieruzalem 65₁₁₋₁₂ (2x); JE₄₇ Ieʃus 53₂₋₃ → JE₇₄ IEʒus 57₁₉ (1x). Iš šių taisymų matyti, kad fonema /z/ retais atvejais nelietuviškuose tikriniuose varduose JE₄₇ buvo žymima grafema ʃ: JE₄₇ Phariʃeuʃas parašytas 5x, o Phariʒ(ʒ)euʃas – 14x; Ieruʃalem – 2x, Ieruzalem – 8x; Ieʃus JE₄₇ – 1x, o IEʒus – 192x; Iʃaakas – 2x. Tačiau JE₇₄ būtent šių leksemų su grafema ʃ nebelieka – nuosekliai rašoma grafema ʒ. Nors taisyta, tačiau iki galo nesuvienodinta JE₇₄ tik žodžių Iʃ(ʒ)raelo ir Iero(ʒ)olimos rašyba. Taigi galime kalbėti apie redaktoriaus bandymą tvarkyti nelietuviškų tikrinių vardų ortografiją. 2.3. Junginių ā, ū, ē, i + m, n ir o + m žymėjimas JE₄₇ lietuviškame tekste abreviatūrų nebuvo gausu: ā parašyta 14x, o ū – tik 5x, rašmenys ī, ē, ō apskritai nevartoti. Lenkiškame šių Evangelijų tekste abreviatūrinės raidės rašomos dažniau: ā – 33x, ē – 8x, ō –7x, ī – tik 1x. Žodžio vidury virš raidės dažniausiai buvo rašomas ri estas brūkšnelis (cirkumflekso ženklas), o žodžio gale – tiesus, neretai tokiu rašmeniu JE₄₇ baigdavosi eilutė (15x) arba žodis po abreviatūrinės raidės buvo perkeliamas į kitą eilutę (7x)⁵. Tokios abreviatūrinės raidės buvo rašomos ir kituose senuosiuose raštuose, pavyzdžiui, Wol- JE₄₇ maʃgot 56₁₂ (1x) → JE₇₄ máʒgot 61₆₋₇. 5 Žodyje Evangelija JE₄₇ abreviatūrinė ā nerašoma, nuo antrojo leidimo (dažniausiai pavadinimuose) toks rašmuo parašytas 3x (Ewāgelia), žodis trumpinamas Ewā 9x. EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 55 fenbüttelio postilėje (1573), kada tekstą reikėdavo sutalpinti riboto formato stačiakampyje (Gelumbekaitė 2000: 184). Taigi tokia abreviatūrinė raidė su diakritiku žymėjo du garsus. Šį žymėjimo tradicija kilusi iš rankraštinių raštų, kai skubant ir taupant laiką buvo stengiamasi žodžius ir atskirus skiemenis trumpinti (Birkenmajer 1971: 2–3). (i) un, um → ū (16x): JE₄₇ dungaus 86₆ → JE₇₄ dūgaus 91₁₉; JE₄₇ athunkie 116₈–₉ → JE₇₄ atūkė 122₆; JE₄₇ mums 71₂₀ → JE₇₄ mūs 77₁₃; JE₄₇ pardaveiump 154₁₇ → JE₇₄ párdaveiūp 159₁₃; am, an → ā (11x): JE₄₇ mokitiniams 127₁₅ → JE₇₄ mokitinās 133₁₃; JE₄₇ iam 86₁₈–₁₉ → JE₇₄ iā 92₂,₁₃–₁₄; JE₄₇ oran 189₂₂ → JE₇₄ orā 196₁; JE₄₇ Ewangelia 6₁₈–₁₉ → JE₇₄ Ewāgelia 7₉–₁₀; im → ī (3x): JE₄₇ fawimp 121₁₂–₁₃ → JE₇₄ fāwip 127₁₄; JE₄₇ pagimde 143₈ → JE₇₄ pagīde 148₇–₈; om → ō (2x): JE₄₇ dienoms 146₂₂ → JE₇₄ dienōs 151₂₀; en → ē (1x): JE₄₇ talentu 127₁₉ → JE₇₄ talētu 133₁₆–₁₇; (ii) ā → am (10x): JE₄₇ pałkūciaulijā 34₁₀ → JE₇₄ páłkūciauljam 37₁₇–₁₈; JE₄₇ vntrā 58₆ → JE₇₄ vntram 63₅–₆; JE₄₇ iā 25₁ → JE₇₄ iam 27₁₃; JE₄₇ kuriā 61₁ → JE₇₄ kuriam 66₇; JE₄₇ mokitiniams 86₁₈–₁₉ → JE₇₄ mokitinās 92₁₃–₁₄; ū → um, un (4x): JE₄₇ kayčiū 49₃ → JE₇₄ kayčium 53₁₀; JE₄₇ mūs 155₁ → JE₇₄ mums 159₂₄; JE₄₇ dūgui 209₁₃ → JE₇₄ dungui 216₁₀. Tiesi ar truputį lenkta linija virš raidžių a, e, i, u ir o žymėjo m ar n raidžių trūkumą. Viduramžiais ypač dažnai taip buvo žymima trūkstama raidė m junginiuose am, em, um (Cappelli 1967: xxiii–xxiv). Tok iom is abreviatūrinėmis raidėmis grafiškai pažymėti tik nosiniai garsai, nors apskritai šiuose Evangelijų leidimuose nosinumas grafiškai nežymimas. Ano meto raštų rašybos analizė rodo, kad vienokios ar kitokios formos „nosiniais“ ir dvizenkliais rašmenimis daugelio atvejų tada dar buvo žymimi tikri nosiniai balsiai, buvo vartojami remiantis fonetiniu principu (Palionis 1967: 45). Evangelijose, kaip ir Sirvydo raštuose, nuosekliai am, an, em, en yra keliais atvejais: em, en turi bendratīs ir jos vediniai tų veiksmažodžių, kurių esamajame ar būtajame kartiniame laike šie dvigarsiai suvra; an turi jungtukas idant; am, an, em, en išlaikomas nelietuviškos kilmės tikriniuose ir bendriniuose varduose (Morkūnas 1967: 140–142). Iš pateiktų pavyzdžių aiškėja JE₇₄ redaktoriaus polinkis junginius am, an, um, un, en, im ir om keisti abreviatūromis ā, ū, ī, ē, ō (33x), tačiau užfiksuota ir atvirkštinio keitimo pavyzdžių (14x). Taigi nuo JE₇₄ junginiams en, im ir om žymėti papildomai pradėtos vartoti abreviatūrinės raidės ē, ī ir ō, jos dažniausiai rašomos eilutės pabaigoje ar keliant žodį į kitą eilutę. Neatmestina galimybė, kad spaustuvininkas, rinkdamas teksto eilutę, savo nuožiūra ją trumpino ir todėl surinko abreviatūrą. 2.4. Dvibalsių [au], [uo] rašyba Sirvydo raidynė rašmuo u žymėjo garsus u ir ū; v buvo rašomas žodžio pradžios trumpajam balsiui u žymėti, o dvigubinė w – garsui v (Palionis 1967: 36, 40). Nors Sirvydo raidynu rėmėsi JE₄₇ ir JE₇₄, tačiau jau iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad kartais šie 56 | MILDA LUČINSKIENĖ rašmenys buvo painiojami. Garsas [u] JE₄₇ dažniausiai žymimas rašmeniu v (JE₄₇ vbagay 197₁₃; JE₄₇ všveyzdetoias 23₁₅–₁₆; JE₄₇ vlėčiu 89₂₄) žodžio pradžioje, tik 1 kartą pabaigoje (JE₄₇ ſakaw 183₁₀)⁶, kartais rašmeniu u (4x) (JE₄₇ uſ/wiro 119₂₀; JE₄₇ unt (2x) 50₁₄, 131₂₃; JE₄₇ uuždangoi 209₄–₅). Rašmuo w JE₄₇ žymi garsą [u] žodžio gale, išskyrus taw ir ſaw⁷, tik kartą (JE₄₇ ſakaw 208*₁₉) ir JE₇₄ jau redaguotas. Gana nuosekliai grafema w vartojama garsui [v] žodžio pradžioje abiejuose Evangelijų leidimuose. (i) w, v ir u žodžio gale (rečiau – žodžio viduryje): w → u (31x): JE₄₇ taw 43₂ → JE₇₄ tau 46₂₃ (20x); JE₄₇ ſakaw 208₁₉ → JE₇₄ ſakáu 215₁₆; u → w (2x): JE₄₇ aukščiáufiei 61₁₉–₂₀ → JE₇₄ áukščiáwſiei 66₂₂; JE₄₇ bitaw 90₉–₁₀ → JE₇₄ bitaw 96₅. (ii) w, v ir u žodžio pradžioje: u → v (13x): JE₄₇ unt 50₁₄ → JE₇₄ vnt 54₂₁ (4x); JE₄₇ ANuo 24₁₃ → JE₇₄ ANVO 26₂₁; v → u (8x): JE₄₇ vnt 37₁₀ → JE₇₄ unt 40₂₂ (3x); JE₄₇ vſždeta 106₁₃ → JE₇₄ uždėtu 112₅–₆; v → w (3x): JE₄₇ Vnt 31₁₇ → JE₇₄ Wnt 34₁₆; JE₄₇ vołakti 113₂₁ → JE₇₄ wotakti 119₁₅; JE₄₇ vogas 99₁₀ → JE₇₄ wuogas 104₂₄. Iš pateiktų skirtumų galima nustatyti kai kuriuos JE₇₄ redaktoriaus rašybos principus: 1) stengiamasi atsisakyti rašmens w, žyminčio trumpą balsį [u] dvibalsyje [au], dažniausiai vienskiemeniuose žodžiuose taw ir saw (JE₄₇ taw 42x; JE₄₇ ſaw 3x). JE₇₄ taw paprašytas jau du kartus rečiau – 22x ir tik 1x ſaw⁸ – taigi stengiamasi pereiti prie pastovesnės ir paprastesnės rašybos, nors šių žodžių rašyba ir nėra iki galo suvienodinta; 2) JE₄₇ ir JE₇₄, išskyrus minėtus įvardžius, junginys aw viename skiemenyje nerašomas, išskyrus 1x ne Jaknavičiui priskiriamoje dalyje (JE₄₇ ſakaw 208₁₉), bet ir šio JE₇₄ nebelieka; 3) redaguoti prielinksnio ant variantai unt, vnt ir wnt, tačiau šie taisymai nėra esminiai, nes abiejuose leidimuose vyrauja variantas vnt (JE₇₄ 266x), o kitus du galima vertinti kaip „atsitiktinius“ atvejus – unt (JE₇₄ 3x), wnt (JE₇₄ 2x); 4) JE₄₇ prieš rašmenį o, kuriuo žymimas dvibalsis uo, visais atvejais pridedamas v (8x; 1x – w). JE₇₄ tokia rašyba išlaikoma, tik keliais atvejais redaktorius keičia pridėtinį v į w. Nėra aišku, ar tai tarmės atspindys (toks v pridėjimas išlikęs ir dabar pietų bei didesnėje rytų aukštaičių tarmės dalyje (Zinkevičius 1966: 188), ar tik rašybos dalykas. 2.5. Dvibalsių [ai], [ei], [ui] rašyba JE₄₇ ir JE₇₄ [a, e, u + i] junginiai žymimi dvejopai: su i ar y antrajame dėmenyje. Atlikus keitimų analizę ir remiantis JE₄₇ atvirkštinės žodžių formų konkordancijos duomenimis, nustatyta, kad JE₄₇ grafema y dvibalsiuose ai, ei, ui rašoma net šešis kartus dažniau nei grafema i. 6 JE₄₇ nerasta nė vieno atvejo, kad žodžio viduryje garsui [u] žymėti būtų vartojamas rašmuo v. 7 Įtakos tokiai taw ir ſaw rašybai Evangelijose galėjo turėti šių įvardžių kitų linksnių formos, kurios rašomos su w (fawi, ſawis, tawi, tawam ir kt.). 8 Tokia forma užrašyta 1x papildomai pridėtoje perikopėje (JE₇₄ 166–167). EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 57 ai → ay (98x): JE₄₇ vbagai 3₁₉ → JE₇₄ vbagay 4₄; JE₄₇ kurgai 4₁₇ → JE₇₄ kurłay 5₆; JE₄₇ kaip 7₁₈, 64, 105, → JE₇₄ kayp 8₁₂, 69₁₉, 110₁₇; JE₄₇ pálnikais 15₂₃ → JE₇₄ pálnikays 17₁₂; ay → ai (8x): JE₄₇ kurlay 47₇ → JE₇₄ kurlai 51₇; JE₄₇ kieterwiopay 201₉–₁₀ → JE₇₄ kieterwio-pai 207₁₆–₁₇; JE₄₇ priefinikay 205₂₂–₂₃ → JE₇₄ priefinikai 212₈; ei → ey (28x): JE₄₇ funkiei 25₁₇ → JE₇₄ funkiey 28₅; JE₄₇ erškiečiei 35₁₈–₁₉ → JE₇₄ erškiečiey 39₂; JE₄₇ wagiei 209₁₆ → JE₇₄ wagiey 216₁₂; ey → ei (10x): JE₄₇ ištleydis 84₁₅–₁₆ → JE₇₄ ištleidis 90₆; JE₄₇ reykia 187₈ → JE₇₄ reikia 193₁₆; ui → uy (3x): JE₄₇ Diewui 15₂₅ → JE₇₄ Diewuy 17₁₄; uy → ui (1x): JE₄₇ pałkuy 201₂₄ → JE₇₄ páłkui 208₅–₆. JE₇₄ redaktorius taip pat stengėsi šių dvibalsių antrąjį dėmenį žymėti grafema y. Priešingo keitimo pavyzdžių (JE₄₇ a, e, u + y → JE₇₄ a, e, u + i) yra šešis kartus mažiau, taigi galima manyti, kad tų grafemų rašyba nors ir nebuvo suvienodinta, tačiau aiškėja rašybos principas šiuos dvibalsius rašyti su grafema y. Dažniausiai redaguoti šie žodžiai: kai(y)p (22x), kursai(y) (20x), tai(y) (8x), tei(y)p (13x). Apskritai trumpoji i keičiama ilgaja y (ygreku) net 140x (89x taisyta žodžio gale, 51x – viduryje), o atvirkštinio redagavimo yra tik 19 atvejų. Tokiai žodžių rašybai įtakos turėjo lenkų kalbos ortografija: žodžio pradžioje lenkų kalboje dažniausiai buvo rašoma i (iako A 9), žodžio gale y (smutney J 3), prieš priebalsius taip pat nuosekliai rašyta grafema y (bogoboyney P 12) (Książek-Bryłowa 1976: 341). Taip viename skiemenyje esantys junginiai (su y) buvo žymimi ir JE₄₇, ir JE₇₄. 2.6. /š/ žymėjimas9 K. Sirvydo vartotoje rašmenų sistemoje garsą [š] žymėjo rašmuo ʃ (lotyniškąja antikva išspausdintuose tekstuose – ſz ir ʃ) ir ś (šiuo rašmeniu žymėtas ir minkštas s). ʃ → ſz (22x): JE₄₇ aufztunt 11₂ → JE₇₄ aufztunt 12₅; JE₄₇ Wieʃpaties 14₁₃–₁₄ → JE₇₄ Wieſzpaties 16₂–₃; JE₄₇ śiefʃtos 30₁ → JE₇₄ Siaſztos 32₂₄; JE₄₇ ʃwëtes 208₂–₃ → JE₇₄ ſzwëtes 215₁; ś → ʃ (7x): JE₄₇ duśios 202₂ → JE₇₄ duʃios 208₁₀–₁₁ (5x); JE₄₇ paraśinetus 8₂₁ → JE₇₄ paraſynetus 9₉; JE₄₇ śiewennis 31₂₈ → JE₇₄ ſiewminos 35₁–₂; ʃ → ś (7x): JE₄₇ ʃwintos 55₁₀ → JE₇₄ śwen tos 60₇ (2x); JE₄₇ ʃvjmuf 95₂₆ → JE₇₄ vʃimuś 101₁₇; JE₄₇ ʃfyrdis 209₁₉ → JE₇₄ śirdis 216₁₅. Kalbėdami apie ʃ keitimą ſz, turėtume atkreipti dėmesį į JE₄₇ ir JE₇₄ vartojamus šriftus. JE₄₇ lenkiškas ir lietuviškas tekstas surinktas gotiškuoju švabacheriu¹⁰, lenkiškos antraštės – lotyniškąja antikva, o lietuviškos antraštės ir perikopių tekste pa- 9 Pastebėti dar tokie taisymai: ʃ → sʃ (1x: JE₄₇ wieʃpaties 41₁₃ → JE₇₄ Wiesſpáties 45₅–₆); ſz → ʃ (1x: JE₄₇ Sjitai 4₁₄–₁₅ → JE₇₄ Sſjitai 5₄); ſz → ʃ (1x: JE₄₇ Szwętes 209₂₁ → JE₇₄ śwętes 216₁₇). 10 Gotiškasis švabacheris greitai plito ir XVI–XVII a. buvo vartojamas daugelyje šalių. Įdomu tai, kad švabacheris dažniausiai buvo vartojamas tekstuose, spausdinamuose tautinėmis kalbomis (lenkų, lietuvių ir kt.), tekstai lotynų kalba dažniausiai buvo renkami antikva (Kawecka-Gryczowa 1982: 220). Šiame straipsnyje terminas švabacheris vartojamas remiantis enciklopediniu knygotyros žodynu (Kaunas 1997: 360). 58 | MILDA LUČINSKIENĖ teikti gretutiniai leksemų variantai – lotyniškąja antikva kursyvu11. JE74 lenkiškas tekstas jau perrinktas lotyniškąja antikva, lietuviškas dar surinktas gotiškais rašmenimis, o perikopių antraštės abiejuose tekstuose išskirtos lotyniškąja antikva kursyvu. Atlikus skirtumų analizę, pastebėta, kad ligatūrinis rašmuo ſ keistas digrafu ſz (22x) JE74 tik perikopių pavadinimuose. Paaiškėjo, kad ligatūrinis ſ JE47 buvo renkamas tik gotiškuoju švabacheriu ir lotyniškąja antikva kursyvu (nebuvo ženklo z (ſz), tik 3), taigi tik lietuviškose antraštėse. Čia reikėtų paminėti ir tuos keturis atvejus, kai JE47 lotyniškąja antikva kursyvu surinktuose gretutiniuose variantuose rašoma grafema ž, JE74 keičiama ž, kadangi pasirinktas variantas jau surinktas gotiškuoju švabacheriu, kuriame nėra spaudmens ž (JE47 vžleios2719 → JE74 vžleios3012; JE47 ažurawgie3028 → JE74 ažuraugie341). Taigi, praėjus 27 metams po pirmojo leidimo, buvo ne tik pakeistas lenkiško teksto ir perikopių pavadinimų šriftas, bet, matyt, pakeista ir Vilniaus akademijos spaustuvės spaudmenų garnitūra12. Tikėtina, kad dėl šios priežasties lotyniškosios antikvos kursyvu spaudmenų kasoje jau nebebuvo ligatūrinio ſ ir todėl jį keitė dviem raidėm ſz. 3. IŠVADOS Nors tiek raidyno, tiek ortografijos srityje dar pastebima nenuoseklumų ir įvairavimų, tačiau jau bandoma vienodinti tekstą, pereiti prie pastovesnių rašmenų ir rašybos principų. Gana nuosekliai, nusižiūrėjus į lenkų kalba spausdinamų raštų tradiciją, pradedamas vartoti diakritinis rašmuo „a pochylone“, kuris spaustuvės korektoriaus galėjo būti suvoktas jau kaip norminis variantas. Tam tikrų nusistovėjusių taisyklių taikymą rodo ir žodžio iuſu, rašmens w, žyminčio trumpą balsį [u] dvibalsyje au ir kai kurių tikrinių vardų ortografijos redagavimas. Šių taisymų konkretus lenkiškas originalas tiesiogiai nepaveikė. Taigi Evangelijose nuo JE74 junginiams en, im ir om žymėti papildomai pradėtos vartoti abreviatūrinės raidės ē, ī ir ō. Taisymai, susiję su šriftais, liudija prie teksto tvarkymo prisidėjus spaustuvės korektorių ar net patį spaustuvininką. Kadangi 1679 ir 1690 metais perleistos Evangelijos menkai tesiskyrė nuo 1674 m. leidimo (Lučinskienė 2001: 117–128), tad galime manyti, kad šie taisymai įsitvirtino iki pat 1705 m. leidimo, kada šios Evangelijos buvo perrašytos vakariniu rašomosios kalbos variantu. 11 Lotyniškoji antikva, nestipriai pakreipta į dešinę pusę, buvo vadinama kursyvu arba italiku. Toks kursyvas vartotas siekiant išskirti atskirus žodžius tekste ar teksto dalis, surinktas antikva (Kawecka-Gryczowa 1982: 221). 12 I. Petrauskienė nurodo, kad 1633–1652 m. buvo produktyviausias Vilniaus akademijos spaustuvės veiklos etapas. „Padėtis ypač pasitaisė nuo 1666 m., matyt, nusipirkus naujų spausdinimo staklių ir šriftų“ (Petrauskienė 1976: 41). Apie tai, kad Vilniaus akademijos jėzuitams rūpėjo spaudmenų kokybė, rodo ir po 1634 m. rugpjūčio 28 dienos išleistas Lietuvos jėzuitų provincijolo M. Lenčickio potvarkis dėl leidinių spausdinimo Vilniaus akademijos spaustuvėje ir jų platinimo. Viename iš punktų nurodoma, kad iš užmo-kesčio, paimto už spausdinimą, turi šiek tiek likti „restauravimui ir atnaujinimui spaudmenų, kurie lengvai nusitrina, ir jų pataisymui reikalinga daug lėšų“ (Petrauskienė 1992: 251). EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE RAŠYBOS NORMINIMAS | 59 SUTRUMPINIMAI JE47 – [Jonas Jaknavičius] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TÁK NIEddielne láko y wſzytkich Świąt, które w Kościele Katholickim, według Rzymskiego porządku przez cały rok czytają. Wydáne za dozwoleniem ſtárbych w WILNIE. W Drukárniey Akademiey soc. Iesv Roku / 1647. JE4 – [Jonas Jaknavičius] EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE. Ták NIEDZIELNE láko y WSZYTKICH ŚWIĄT, Ktore w kościele Katholickim, według Rzymskiego porządku przez cały Rok czytają. WILNAE. Typis Academicis soc: IESV. 1674. PS – [Konstantinas Sirvydas,] punkty kazan NA POST WIELKI ſęzykiem Litewſkiem przez W. X. Constantego ſzyrwidą Theologá Societatis iesv nápilánę. á Teras ná Polſki Jezyk przetłumaczone, y oboiem do Druku podáne. žá pozwoleniem Stárbych. W Wilnie / W Drukárni Akademii Societatis Iesv. Roku Pańskiego, 1644. LITERATÚRA BIRKENMAJER, A., KOCOWSKI, B., TRZYNADLOWSKI, J., red., 1971: Encyklopedia wiedzy o książce, Wrocław, Warszawa, Kraków: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. CAPPELLI, A. 1967: Dizionario di abbrevia ture latine ed italiane. Ristampa, Milano: OFSA-Casarile. CYBULSKI, M. 1992: Norma języka literackiego wobec normy rękopiśmiennych tekstów urzędowych z XVII wieku. Odmiany polszczyzny XVII wieku, Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej. GELUMBECKAITĖ, J. 2000: [Rec.] Wolfenbüttelio postilė. Archivum Lithuanicum 2, 173–194. JAKULYTĖ, D. 2001: „Knygos nob ažnystės“ kalba. Knyga nob ažnystės krikščioniškos (1653) – XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus. KAUNAS, D. 1997: Knygotyra. Enciklopedinis žodynas, Vilnius: Alma littera. KAWECKA-GRYCZOWA, A. 1982: Współczesne polskie drukarstwo i grafika książki. Mały słownik encyklopedyczny, Wrocław etc.: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. KLEMENSIEWICZ, Z. 1985: Historia języka polskiego, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. KSIĄŻEK-BRYŁOWA, W. 1976: O języku druków lubelskich z XVII wieku. Annales Universitatis Mariae Curie-Skłodowska, vol. XXXI, 19, Lublin–Polonia. LUČINSKIENĖ, M. 2001: Ryšytvebių redagavimas Jono Jaknavičiaus Evangelie polskie y litewskie 1674 metų leidime. Archivum Lithuanicum 3, 117–128. MICHELINI, G. 2000: Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. MORKŪNAS, K. 1967: Mišrieji dvigarsiai am, an, em, en ir balsiai ą, ę K. Širvydo raštuose. Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 139–146. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. PALIONIS, J. 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija, Vilnius: Mokslas. PALIONIS, J. 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. PETRAUSKIENĖ, I. 1976: Vilniaus akademijos spaustuvė 1575–1773, Vilnius: Mokslas. PETRAUSKIENĖ, I. 1992: Vilniaus akademijos spaustuvės šaltiniai XVI–XIX a., Vilnius: Mokslas. URBAŃCZYK, S., red., 1978: Encyklopedia wiedzy o języku polskim, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas. Milda Lučinskienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2003 11 22