Janina Švambarytė, Giedrė Čepaitienė. „Zanavykų šnektos žodynas“ I (A–K)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 139 - 147 RECENZIJOS Reviews ZANAVYKŲ ŠNEKTOS ŽODYNAS I, A-K. TEKSTO AUTORĖS JANINA SVAMBARYTĖ, GIEDRĖ CEPAITIENĖ. REDAKTORIAI ALDONAS PUPKIS (VYRIAUSIASIS RED.), KLEMENTINA VOSYLYTĖ. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 830 p., ISBN 5-420-01504-8 (1 to- mas), ISBN 5-420-01505-6 (bendras). Mūsų senieji raštai ir tarmės, kaip yra mokęs Juozas Balčikonis, yra svarbiausia medžiaga įvairiems tyrinėjimams, sprendimams ir svarstymams. Toks buvo LKŽ tikslas — vos ne visa medžiaga, tai pabrėžiama ir daugelio tyrinėtojų darbuose. Šalia LKŽ ėmė rodytis ir tarmių žodynų. Vienas iš stambiausių — Zanavykų šnektos žody- nas, kurio pirmas tomas pasirodė 2003 metais (teksto autorės Janina Švambarytė, Giedrė Čepaitienė, redaktoriai Aldonas Pupkis ir Klementina Vosylytė). Medžiagą rinko didelis būrys įvairių kultūros darbuotojų, ypač studentų lituanistų — tai buvo nemažas idealistų žmonių sambūris, su įkarščiu rinkę šnektų leksiką, sudarę žodyno planą. Buvo pašnekinta nemažai dar šnektą išlaikiusių žmonių, nors jau į zanavykų šnektas veržte veržiasi ir neseniai dar šnektai buvę svetimi dalykai: priesaga -iniūkas vietoj -inyko, neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių padirbti, palčisti (1 kirč.) kirčiavimas trečiąja kirčiuote (padirbti, paleisti ir kt.). Keista, kad apie Žvirgždžičius, Bajoršaičius, Ketūrnaujieną nepastebėta kirčiuoto e didelio supriešakinimo (sė.n'is, m'ė.t'e ir kt 1954 m. čia buvo norma). Snektos smarkiai keičiasi, dėl kolektyvizacijos, melioracijos, žemės netekimo nebeliko kaimo tvirtų bendruomenių, suge- bėdavusių perduoti šnektų sistemą iš kartos į kartą. Ir šiaip leksika labai kinta, senoji menkė- ja, raštai ir televizija daug ką maršina, varo iš vartosenos. LKŽ medžiaga daug kuo pildė šį žodyną (leksika judrus kalbos sluoksnis), bet tas veikalas buvo kitaip rengtas, vien tiktai transponuotos formos, dažnai būdavo pakeičiama šnektų morfologija. Tai daro šį žodyną gana įvairų ir nevienalytį. Šalia transkribuotų, dabar užrašytų sakinių, šimtmečių senumo ir dabar suliteratūrintų Antano Tatarės duomenų, iš bendrinės kalbos žodžių ir kokio vieno tarminio žodžio sudaryti sakiniai: dažniausiai buvo teigiama tik priesaga -ininkas, -ė vietoj -inyko, -ės; priešdėliai nuo-, prie-, są-, už- užgoždavo tarminius nū-, pry-, sū-, až-, žu- ir kt., būdavo pasirenkamos bendrinės kalbos lytys. (Vėliau, nuo V tomo, ypač nuo XI, padėtis buvo taisyta. Tarmines lytis stengtasi teikti transponuotas pagal bendri- nės kalbos garsų atliepimus tarmiškiesiems.) Tarmės (šnektos) žodyno šaltinis yra tam tikro krašto, vietovės, net kaimo šnektos žmo- nės, ten gimę, augę ir kalbantys istoriškai susiformavusia tarme, kuriai būdinga tam tikra fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos sistema. Šitaip laikantis tarminio žodyno suda- 140 | RECENZIJOS rymo principų savaime atkrinta atsitiktiniai dalykai, iš radijo, teatro ar kitų bendrinės kalbos kanalų skambanti, į žmonių galvas sminganti bendrinės kalbos sistema, atskiri tos sistemos dalykai. Jei remiamasi visais, bet kokiais ir bet kaip kalbančiais to krašto gyventojais, išeina kitokio tipo — gal kokie sociologiniai žodynai ar kitaip vadintini. Zanavykų šnektos žodynas yra kiek netikėto tipo leksikos rinkinys. Paprastai įvairių sumany- mų turį tarmių leksikografai pasaulyje sudarinėja išsamiuosius, skirtumų (diferencinius), net vieno kaimo, atskiro žmogaus žodynus. Šiuo atveju buvo siekta gilintis ne tiktai į užrašytą šnektos leksiką, bet įtraukti ir to krašto rašytojų, kultūros veikėjų raštų pavyzdžių, medžiagos iš kitų kalbos veikalų (gausiai iš LKŽ). Įdėta daug pastangų, bet yra ir šešėlių, nes rašytojas kažin ar vien tik savo šnekta galėjo ar gali remtis, moka ir iš bendrinės kalbos, ir iš kitų tarmių kai ką pasiimti, gali būti leidyklos ar redakcijos pataisytas ir kas nors jam įterpta. Šalia Antano Tatarės, Juozo Lozoraičio, Albino Bernoto, Petronėlės Orintaitės ir kitų visai nėra Jono Jablonskio raštų pavyzdžių (o juk dažnai jis sakinius ir atskirus žodžius pažymėdavo santrumpa Rg = Rygiskiai, ta tarme rėmė visą bendrinės kalbos pamatą). Tai ypač nelaukta. Kartais dėl leidybos aplinkybių atsitinka visai nenumatytų dalykų. Iš Amerikos spaudos tikriausiai žemaičių darbuotojų bus padaryti žodžiai dovena, dovenot Bs, taip pat ir apmaudas Bs bus atsiradęs; iš žemaičių per Petronėlę Orintaitę, dešimtmečiais tarp jų gyvenusią, bus atėję žodžiai apveidus, -i ‘grazus’, atminais ‘retkarciais’, it (p. 163), forma budynių ‘Sermeny’ (p. 393), garankštis “raukšlė'; rytiečių atgozt iš Orintaitės raštų pavirsta atgozti. Rašytojos naujadarai atgyna ‘apsigynimas’, atgoda ‘poilsis’ irgi patekę į šį žodyną, rodos. be reikalo, toks pat bene bus ir kiauramiegis "negilus miegas’, net atkeleivis “'ateivis' ir pan. Pranas Vaičaitis irgi turi iš kitų tarmių ėmęs žodžių, pvz.: atžūlas (iš žemaičių), atpėnč ‘vel’ ir pan. Tarmėtyrininkai, žodynininkai, etnografai čia ras daug svarbios medžiagos (pateikiamos supaprastinta transkripcija), iškeliamieji žodžiai transponuojami pagal garsų atliepimus ben- drinėje kalboje ir kokių priekaištų žyntiems to krašto kalbininkams Aldonui Pupkiui, Giedrei Čepaitienei, Vilijai Sakalauskienei, Arvydui Vidžiūnui, a. a. Juozui Pikčilingiui, Jonui Jurevi- čiui ir dešimtims kitų negalima daryti, nebent netikėtai atsirado bendrinės kalbos tekste formos dirbt, gilt, gūndyt, gūrktelt (= dirbti, gilti, gūndyti, gūrktelti); jūngas, kūisla (= jūngas, kūisla) ir t. t. Tradicinį tokį kirčiavimą, imtą kaip tik iš zanavykų ir Prūsijos lietuvių tarmių, nuo Frydricho Kuršaičio laikų įsigalėjusį mūsų kalbotyroje, kažin ar reikėjo čia keisti (kai kada gerokai šlubuoja vardažodžių ir įvardžių kirčiuočių žymėjimai). Keista, bet tekste yra -ti ben- dratys, o iškeliamos fonetinį trumpų galūnių numetimą patyrusios lytys, pvz., pabambėt — tekste pabambė-ti (p. 107), bart — ba.rti (p. 115), bijot — bijoti (p. 136), braižyt — bra.iži“ti (p. 163), dirbt — dirpti (p. 288), girdét — girdėti (p. 393) ir t. t. Kiekvienas paskelbtas tarmių tekstas, žodynas ar koks žodžių sąrašas turi kalbos istorijai didesnę ar mažesnę reikšmę (net toks ydingas ir nežinia kokio tipo ir pateiktų faktų moksli- nės tikrenybės Vito Labučio Daukšių tarmės žodynas, 2003), nes metai plaute plauna tarmių leksiką ir morfologiją. Toks didelis kelių tomų, keliolikos žymių kalbininkų rengtas veikalas kelia susidomėjimą — juo bus remiamasi, ieškoma faktų savo tyrinėjimams, nurašoma LKŽ ateities tomams. Labai išryškintas naujų dalykų skverbimasis į šnektas — žodžiai audra iš žem. audra, abstinenitas, džentelmenas, motininis, -ė, įtaka, įtampa, asmuo, atūskaitinis, etnografinis, net „naujokų“ reikšmių, formų kitimas, pvz.: evakūot “kraustyti' até: rūsai / evakavo ji: klūona; RECENZIJOS | 141 gradirūot "lyginti kelia’, kapryzas ‘gincas’: kapri-zas isé-ju (tarp judviejų); kapela ‘kompanija’: visi jie kapela če atvaž'ūodavu...; kapituliūoti "baigtis': ka-ras kapitul'@-vu' ir kt. Žodyno autoriai norėjo užrašyti visutelaičius viso tarmės (jų terminu šnektos) ploto gyvento- jų vartojamus žodžius, todėl užfiksavo ir pateikė kaip tarmės (šnektos) faktus tokius profesio- nalizmus: Ainosius (p. 21), bet Kaipošiaus nėra (tai tikrinis žodis, ne to veikalo dalykas); akcen- tas, akcentūot, tragėdija (p. 28), aktorysta (p. 30), stribų bajavas®, baraklas, bérmontininkas, blatas, blatytis, -inasi, -inosi, bulanas ‘ulonas’, dragiinas ‘toks kareivis’, dramblys ‘straublinis zinduolis’, kaimo kronika (p. 339), džiūnglės “tankus miskas’, dZiunglynas ‘t. p.’, jakta (p. 365), gydykla “gydymo istaiga’, gladijolas „kardelis, tokia gėlė“, gramatika, gramatiskas, isdidis ‘gramatikos ženklas Sauktukas’ (Antano Tatarės naujadaras), posakis opera: vaidino“ (p. 561), naujagimis ‘naujai atvestas (gyvulys)’, Zarg. joptvajūkas "toks drabužis", kibinimat “toks kariuomenės keiks- mas“, patarliu (p. 651), ateistų kirké "protestantų bažnyčia' (buvo tik 6-k'iec'u- baz'n'i-ce iki 1979-1984 m., kol teko tame krašte lankytis), kokliétas ‘kotletas’, kosmosas “kosminis laivas’, kumpanija “būrys, kompanija’ ir kt. Matyt, šiuo atveju nesiaiškinta, kas yra „tarmės žodis“: tai juk paveldėtas, bent kelių kartų vartotas ir vartojamas žodis, o profesionalizmai (sakykime, šio krašto ir bendrinės kalbos eigulija, eiguva ir kt.) yra sociologijos objektas, šnekos, o ne šnektos faktai (geriau mokantis bendrinės kalbos tarptautinių žodžių formų, vartojama vis taisyklingiau, pavyzdžiui, kaip iš žemaičių l'ep'etiior'ije KrS, KRrv, "ep'etūoreje TRS, PVN ‘ambu- latorija' išnyko be kokių liekanėlių) — tai momentiniai žodžiai, kurių nefiksavo ir J. Balčikonio redaguoti LKŽ tomai, ir paskutinieji (nuo XV iki XX tomo). Bendrinės kalbos žodžių derini- mosi klausimas tarmėse tyrinėtinas atskirai. Kazimieras Būga 1920 metais yra pastebėjęs, kad lietuviai, pasiimdami vartoti naują lietuviš- ką žodį, dažnai pakeičia jo priegaidę ir kirčio vietą (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai 111 784-789). Jei ką tarmės iš tų pakaitų ir vartoja, LKŽ baigiamuosiuose tomuose (XV-XX) įsivesta santrum- pa „nj.“, rodanti tarmių pavyzdžių naujumą. Čia ypač reikėjo tuo pasinaudoti, kad jaunesni kalbos istorijos tyrėjai ir užsieniečiai iš kokių žodžių neimtų daryti toli einančių išvadų. (1954 m. rudenį Juozas Balčikonis iš šių eilučių autoriaus nepriėmė žodžio audra, nes tai tik 5-10 metų „senumo“ forma iš radijo, mokyklų.) Tokių formų čia randame nemažai, be jokios pastabos, lyg nuo amžių vartotų. Tokia yra yda (2); šitoks ir ilgainiui, atėjęs iš žemaičių (ilgainiui), bendrinės kalbos vartotojų pasigautas su pakeistu kirčiu ir įdiegtu zanavykams (ir kapsams); taip pat kaina (dažniau 4, o ne 3 kirčiuotės naujai išmokusių), speigas (bendrinė k.) (p. 38), daugelio šnektų šiaurės Lietuvoje spéigas. Sunku sutikti su žodžių gyvulys, gyvulio (3%) kirčiavimu, o visoje Lietuvoje vns. kilm. yra gyvulio, gyvolio, taip pat mokytojas (mokau juk, ne mokau!) kirčiavimu visame žodyno tekste. Zanavykai dvibalsiuose ir dvigarsiuose tvirtagalę priegaidę nutęsia per abu sandus. Išimtis daroma ie, uo: diéna- ~ diėną, guolis, guost, naujadaras gurguolé (iš pokario urmu prievolių pristatymo), kiėmas ir kt. Pabrėžtinas, ryškesnis tų dvibalsių kirčiavimas nerodo tokios išim- ties. Nors daug žodynininkų tarptautinių žodžių kraipomajj vartojimą laiko ne tarmėtyrininkų objektu (žr. Ownun O. II., Ilpoexr Crosapa pycckux napodusix 2060pos, Mocksa-Jlenunrpan, 1961, 34). * Apie tai per radijo kalbos valandėlę 1959 m. yra plačiai kalbėjęs Jonas Kabelka. Jų vyrukai parsiveždavo iš sovietų armijos buvusių karininkų gana įvairių, miestų gatvėse ir dabar skambančių. 142 | RECENZIJOS Dar yra vienas neaiškumas. Dažnai nurodoma kokia kirčiuotė, bet žodžio lizdas to nerodo, yra tik autorių kaip ir pareiškimas: akiiotas (1, 3) — tekste tik vns. vard.; drdas (3) — i$ teksto irgi nematyti; toks ir atėjūnas (1), gaiidras (2), o teigiama gandrai (p. 71); bačka (2) sunkiai nustato- ma; bilietas (3") be įrodymo; taip pat ir biragas (3), brūzgas (4), daigas (4); daiktas (1) — vienas- kaitos vietininkas to nerodo; taip pat yra ir su žodžiu darbas (1); dviskiemenis daiktavardis inkstas niekaip negali būti 3 kirčiuotės (tai daugiaskiemenių vardažodžių ypatybė). Zanavykai paprastai yra pavyzdingi kirčio išlaikytojai, neblogai ir čia tą matome. Tai knygos vertybė. Žinoma, tokiame dideliame veikale, kai buvo įvairūs žodžių užrašinėtojai, dirbo daug kitatarmių žmonių, galėjo ir ne viską gerai išgirsti, užrašyti, kai dabar menkėja mūsų kirčiavi- mas. Tyrinėtojams reikėtų atkreipti dėmesį tik į vieną kitą dalyką: yra abejotinų, labai išsiskirian- čių iš visų kalbos mokslo leidinių priegaidziu ir kirčiuočių. Taisyti reikėtų šiuos žodžius: bėgimas (2 kartus, p. 11), aikštūs, -i (2) = (4), akmenis (3") negalėtų būti — čia kokia maišyta paradigma (p. 28), albskis (4) = (2). alytnamis (proginis žodis) = alytnamis (plg. ten pat alytinė), amžinybė (1) = (2), nūodi'tis = nuodytis (p. 39), anklodé (2) = (1), ankstybis, -ė (2) sf. (p. 21), bet sakinys gerai teigia: anksti-bės jau kazdavu (p. 43), ankštiras, paliktas be kirčiuotės žymos, o turėtų būti 2 kirč., anitvogis taip pat 1 kirč., atbulinis (1) = (2), atsūkantis (1) — tie dalyviai neturi kirčiuočių, audeklinis, -ė (1) = audeklinis (2) — studentų pramanas, aviénis (1) = (2), balamuitinimas Bs (1) — be kirčio (iš kur ta kirčiuotė?), bambokas (1) = (2), bereikalas (1) = (3°), bešeimis (3) = (2), bezdamėji (4) — įvardžiuotinės formos kirčiuočių numerių neturi, blindé (4) = (2), boružė (2) = (1), brūnis (4) = (2), buožgalvis (2) = (1), buzis (4) = (2), cariskas (3?) = (1), daktarė (3°) = (1), daugybė (1) = (2), dékaut = dėkauti, dešimtinė (1) = (2), dievinis, -ė (4) = (2), duoklė (2) = duoklė (2), dūipkė = (2), dvivérinis (2) = (1), viesulas = viesulas (3*) (p. 363), n'i-keva = ni-keva (p. 377). elskis (1) = (2), gdrga, bet niigarga nelabai įtikinamas (nėra ir pavyzdžio), gdérma —, bet iSgarma, niigarma, pragarma, prigarma nėra užfiksuota sakiniuose (prie stalo sugalvota), gelezinkrové (4) = (1), geriantys, -i (3*) — dalyviai numeruotų kirčiuočių neturi, gerybė (1) = (2), gėrklę = gėrklę (p. 437), girnalovė (1) = girna- love, gyslė (2) = (1), apsikré-stu- = apsikr'é-stu- (p. 458), gyvis (1) = (2), gyvulė (3) = (3*), gojus (p. 546), indotai = (1), išvaizdingas (2) = išvaizdingas (1), malonés = malonės (p. 580), bijii-nai = bijiinai (p. 580), kiauldobiliai = kiauldobiliai, galii-nes = galūnes Sk (p. 678), klebsnys (2) = (4), milijona. = milijo-na- (p. 728), kubizdalis = (1), nejisro-m’i.c = neiisré-m’i-c (p. 791), kiilversciais = kulversciais (p. 890). Tai tam tikri riktai — ir nesusiklausymas, ir studentų prasti įrašai. Ka padarysi — pradžioje ju buvo daugiau, toliau darbe, antrojoje dalyje, mažėja. Tai teikia vilčių, kad antrajame tome tų šešėlių liks dar mažiau ar visai išnyks. Į šį žodyną įtraukta naujadarų lietuvių kalboje apskritai, specialybių terminų, neturinčių paveldėjimo. Dėstytojams studentų teikiami tarmių pavyzdžiai irgi tikrintini, nes visko būda- vo pateikiama (iš vėjavaikiškumo)*, todėl Vladas Grinaveckis iš suvalkiečių studentų irgi bus visko užrašęs (tai tik nuogirdos). Iš ten ir tikra žemaitybė įkandin (su ypatingu kirčiu), o visų 4 Net J. Balčikoniui būdavo pateikiama Lūkštas ez. Varn, nors yra tik Litkstas; Veivirža vietoj i visuotinai vartojamo Veiviržas; [stra, o vietoj sakoma Jstras; Šatrija, bet tradiciškai Šatrija ir kt. (Žr. Balčikonis, Rinktiniai raštai I, 339—347). RECENZIJOS | 143 lietuvių irgi, studentų paverstu irgi, čia lyg ir nereikėjo dar platinti. Tarmių kėturpėsčia studen- tų ir čia „panaujinta“ — ketūrpėsčia. Žodyno autoriai kai ką labai keičia, pavyzdžiui, visus vienskiemenius tvirtagalės priegaidės žodžius keičia tvirtapradžiais: tos, Sitios, kuriūos, jie, tie ir kt. visame tekste, bet iš kur yra jiėjie, jiėjei, jiėje, juosiuos (bet ir jūosius) (žr. p. 569). Lyg ir labai apibendrintai teikiama vienoda žodžių sandūra. Buitiniame kalbésenos stiliuje jos būna dažnai, balsiai, dvibalsiai — ai ir a, e balsiai, bet -ai, -'ai ir -u, -o nesusilieja: atéiv'ei O:k'ieč'ei Žvr, acūrg'ei uzrick Bajoraičiai ir kt. Zanavykų šnektos žodynas yra svarbus daugeliu požymių — apimtimi, gražiais šnekamosios kalbos sakiniais. Dirbo daug žmonių nuoširdžiai, atsidavę. Žodynininkų darbas yra sunkus, reikalauja didelio kruopštumo, akylumo, pastovumo. Nebuvo nuolatinio žodyno rengėjų ko- lektyvo, jis vis kito, mainėsi vadovai, todėl ir yra svyravimų. Dėl to ir nepasekta to klausimo literatūros, net Antano Tatarės hipernormalizmų su veiksmažodžių priesagomis -yti ir -inti atsiradimo (ištirta prof. Zigmo Zinkevičiaus* ), o žodyno įvade iš esmės nepanagrinėta. Vytautas Vitkauskas Gauta 2004 04 21 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g., 10308 Vilnius, Lietuva INETA SAVICKIENĖ THE ACOUISITION OF LITHUANIAN NOUN MORPHOLOGY Wien: Verlag der Osterreichischen Akademie der Wissenschaften, 2003, 152 p., ISBN 3-7001-3138-0 (Veroffentlichungen der Kommission fiir Linguistik und Kommunikationsforschung, 28) The monograph under review“ is the very first attempt at describing the emergence of nominal grammatical categories in the speech of a Lithuanian child. Therefore it deserves particular attention and a somewhat more extensive summary, as every further study on the acquisition of nouns will have to refer to the pioneer work of Ineta Savickiené of Kaunas VDU University. The collecting and processing of data on the acquisition of Lithuanian was initiated by Prof. Magdalena Smoczynska (Jagellonian University, Krakow) in 1992, and it took over ten years to obtain an exhaustive description of the acquisition of morphology by one Lithuanian child’. Another scholar whose efforts greatly contributed to this research was Prof. Wolfgang U. 5 Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija 1V, Vilnius, 1990, 202-203 (apie matindamas ‘matyda- mas’, suwalginsiu ir kt.). 8 The monograph is based on the doctoral dissertation: Ineta Savickienė, Lietuvių vaiko daiktavardžio morfologija, Kaunas, VDU, 1999. The acguisition of verbs was discussed on the basis of the same corpus of data by the author of this review (Pawel Wojcik, The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: A Case Study, Krakow: Universitas (Baltica Varsoviensia, 2).