Janina Švambarytė, Giedrė Čepaitienė. „Zanavykų šnektos žodynas“ I (A–K)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 139 – 147 RECENZIJOS Reviews ŽANAVYKŲ ŠNEKTOS ŽODYNAS I, A–K. TEKSTO AUTORĖS JANINA ŠVAMBARYTĖ, GIEDRĖ ČEPAITIENĖ. REDAKTORIAI ALDONAS PUPKIS (VYRIAUSIASIS RED.), KLEMENTINA VOSYLYTĖ. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, 830 p., ISBN 5-420-01504-8 (1 tomas), ISBN 5-420-01505-6 (bendras). Mūsų senieji raštai ir tarmės, kaip yra mokęs Juozas Balčikonis, yra svarbiausia medžiaga įvairiems tyrinėjimams, sprendimams ir svarstymams. Toks buvo LKŽ tikslas – vos ne visa medžiaga, tai pabrėžiama ir daugelio tyrinėtojų darbuose. Šalia LKŽ ėmė rodytis ir tarmių žodynų. Vienas iš stambiausių – Žanavykų šnektos žodynas, kurio pirmas tomas pasirodė 2003 metais (teksto autorės Janina Švambarytė, Giedrė Čepaitienė, redaktoriai Aldonas Pupkis ir Klementina Vosylutė). Medžiagą rinko didelis būrys įvairių kultūros darbuotojų, ypač studentų lituanistų – tai buvo nemažas idealistų žmonių sambūris, su įkarščiu rinkę šnektų leksiką, sudarę žodyno planą. Buvo pašnekinta nemažai dar šnektą išlaikiusių žmonių, nors jau į zanavykų šnektas veržte veržiasi ir neseniai dar šnektai buvę svetimi dalykai: priesaga -ininkas vietoj -inyko, neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių padirbti, paleisti (1 kirč.) kirčiavimas trečiąja kirčiuote (padirbti, paleisti ir kt.). Keista, kad apie Žvirgždaičius, Bajoraičius, Keturnaūjieną nepastebėta kirčiuoto e didelio supriešakinimo (sę.n'is, m'ė.t'ę ir kt 1954 m. čia buvo norma). Šnektos smarkiai keičiasi, dėl kolektyvizacijos, melioracijos, žemės netekimo nebeliko kaimo tvirtų bendruomenių, sugebėdavusių perduoti šnektų sistemą iš kartos į kartą. Ir šiaip leksika labai kinta, senoji menkėja, raštai ir televizija daug ką maršina, varo iš vartosenos. LKŽ medžiaga daug kuo pildė šį žodyną (leksika judrus kalbos sluoksnis), bet tas veikalas buvo kitaip rengtas, vien tik tai transponuotos formos, dažnai būdavo pakeičiama šnektų morfologija. Tai daro šį žodyną gana įvairų ir nevienalytį. Šalia transkribuotų, dabar užrašytų sakinių, šimtmečių senumo ir dabar suliteratūrintų Antano Tatarės duomenų, iš bendrinės kalbos žodžių ir kokio vieno tarminio žodžio sudaryti sakiniai: dažniausiai buvo teigiama tik priesaga -ininkas, -ė vietoj -inyko, -ės; priešdėliai nuo-, prie-, są-, už- užgoždavo tarminius nū-, pry-, sū-, až-, žū- ir kt., būdavo pasirenkamos bendrinės kalbos lytys. (Vėliau, nuo V tomo, ypač nuo XI, padėtis buvo taisyta. Tarmines lytis stengtasi teikti transponuotas pagal bendrinės kalbos garsų atliepimus tarmiškiesiems.) Tarmės (šnektos) žodyno šaltinis yra tam tikro krašto, vietovės, net kaimo šnektos žmonės, ten gimę, augę ir kalbantys istoriškai susiformavusia tarme, kuriai būdinga tam tikra fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos sistema. Šitaip laikantis tarminio žodyno suda- 140 | RECENZIJOS rymo principų savaime atrinkta atsitiktiniai dalykai, iš radijo, teatro ar kitų bendrinės kalbos kanalų skambanti, į žmonių galvas sminganti bendrinės kalbos sistema, atskiri tos sistemos dalykai. Jei remiamasi visais, bet kokiais ir bet kaip kalbančiais to krašto gyventojais, išeina kitokio tipo – gal kokie sociologiniai žodynai ar kitaip vadintini. Zanavykų šnektos žodynas yra kiek netikėto tipo leksikos rinkinys. Paprastai įvairių sumanymų turi tarimų leksikografai pasaulyje sudarinėja išsamiuosius, skirtumų (diferencinius), net vieno kaimo, atskiro žmogaus žodynus. Šiuo atveju buvo siekta gilintis ne tiktai į užrašytą šnektos leksiką, bet įtraukti ir to krašto rašytojų, kultūros veikėjų raštų pavyzdžių, medžiagos iš kitų kalbos veikalų (gausiai iš LKŽ). Įdėta daug pastangų, bet yra ir šešėlių, nes rašytojas kažin ar vien tik savo šnekta galėjo ar gali remtis, moka ir iš bendrinės kalbos, ir iš kitų tarmių kai ką pasiimti, gali būti leidyklos ar redakcijos pataisytas ir kas nors jam įterpta. Šalia Antano Tatarės, Juozo Lozoraičio, Albino Bernoto, Petronėlės Orintaitės ir kitų visai nėra Jono Jablonskio raštų pavyzdžių (o juk dažnai jis sakinius ir atskirus žodžius pažymėdavo santrumpa Rg = Rýgiškiai, ta tarme rėmė visą bendrinės kalbos pamatą). Tai ypač nelaukta. Kartais dėl leidybos aplinkybių atsitinka visai nenumatytų dalykų. Iš Amerikos spaudos tikriausiai žemaičių darbuotojų bus padaryti žodžiai dovenà, dovenót Bs, taip pat ir ãpmaudas Bs bus atsiradęs; iš žemaičių per Petronėlę Orintaitę, dešimtmečiais tarp jų gyvenusią, bus atėję žodžiai apveidùs, -ì ‘gražus’, atminàis ‘retkarčiais’, it (p. 163), forma budynių ‘šermenų’ (p. 393), garankštis ‘raukšlė’; rytiečių atgóžt iš Orintaitės raštų pavirsta atgõžti. Rašytojos naujadarai atgyna ‘apsigynimas’, atgoda ‘poilsis’ irgi patekę į šį žodyną, rodos, be reikalo, toks pat bene bus ir kiaurameigis ‘negilus miegas’, net atkeleivis ‘ateivis’ ir pan. Pranas Vaičaitis irgi turi iš kitų tarmių ėmęs žodžių, pvz.: atžūlas (iš žemaičių), atpėnė vėl’ ir pan. Tarmėtyrininkai, žodynininkai, etnografai čia ras daug svarbios medžiagos (pateikiamos supaprastinta transkripcija), iškeliamieji žodžiai transponuojami pagal garsų atliepimus bendrinėje kalboje ir kokių priežasčių žymiems to krašto kalbininkams Aldonui Pupkiui, Giedrei Čepaitienei, Vilijai Sakalauskienei, Arvydui Vidžiūnui, a. a. Juozui Pikčilingiui, Jonui Jurevičiui ir dešimtims kitų negalima daryti, nebent netikėtai atsirado bendrinės kalbos tekste formos dirbt, gílt, gùndyt, gùrktelt (= dirbti, gilti, gundyti, gūrktelti); jùngas, kùisla (= jùngas, kùisla) ir t. t. Tradicinį tokį kirčiavimą, imtą kaip tik iš zanavykų ir Prūsijos lietuvių tarmių, nuo Frydricho Kuršaičio laikų įsigalėjusį mūsų kalbotyroje, kažin ar reikėjo čia keisti (kai kada gerokai šlubuoja vardažodžių ir įvardžių kirčiuočių žymėjimai). Keista, bet tekste yra -ti bendratys, o iškeliamas fonetinį trumpų galūnių numetimą patyrusios lytys, pvz., pabambėt → tekste pabambė·ti (p. 107), bárti → bá·rti (p. 115), bijót → bijó·ti (p. 136), bráižyt → brá·iži·ti (p. 163), dirbt → dîrpti (p. 288), girdėt → girdė·ti (p. 393) ir t. t. Kiekvienas paskelbtas tarmių tekstas, žodynas ar koks žodžių sąrašas turi kalbos istorijai didesnę ar mažesnę reikšmę (net toks ydingas ir nežinia kokio tipo ir pateiktų faktų mokslinės tikrenybės Vito Labučio Daukšių tarmės žodynas, 2003), nes metai plau­te plau­na tarmių leksiką ir morfologiją. Toks didelis kelių tomų, keliolikos žymų kalbininkų rengtas veikalas kelia susidomėjimą – juo bus remiamasi, ieškoma faktų savo tyrinėjimams, nurašoma LKŽ ateities tomams. Labai išryškintas naujų dalykų skverbimasis į šnektas – žodžiai audrà, abstinėtas, džėntelmenas, motìnìs, -ė, ìtaka, ìtampa, asmùo, atàskaitinis, etnogrãfinis, net „naujokų“ reikšmių, formų kitimas, pvz.: evakúot ‘kraustyti’ atė· rùsai / evakã·vo ji· kliùona; RECENZIJOS 141 gradirúot ‘lyginti kelią’, kaprýzas ‘ginčas’: kapriˈzas išėˈju (tarp judviejų); kapelà ‘kompanija’: visi jie kapelà čė atvažˈuodavu…; kapituliúoti ‘baigtis’: kàˈras kapitùlˈėˈvu1 ir kt. Žodyno autoriai norėjo užrašyti visutelaičius viso tarmės (jų terminu šnektos) ploto gyvento- jų vartojamus žodžius, todėl užfiksavo ir pateikė kaip tarmės (šnektos) faktus tokius profesio- nalizmus: Ainõsius (p. 21), bet Kaipošiaus nėra (tai tikrinis žodis, ne to veikalo dalykas); ákcentas, akcentúot, tragedija (p. 28), aktorysťà (p. 30), stribų bajávas2, baráklas, bérmontininkas, blátas, blátytis, -inasi, -inosi, bulánas ‘ulonas’, dragūnas ‘toks kareivis’, dramblys ‘straublinis žinduolis’, kàimo krònika (p. 339), džiunglės ‘tankus miškas’, džiunglynas ‘t. p.’, jakta (p. 365), gydykla ‘gydymo įstaiga’, gladijòlas „kardelis, tokia gėlė“, gramátika, gramátiškas, išdáidis ‘gramatikos ženklas šauktukas’ (Antano Tatarės naujadaras), posakis òpera- vaidino (p. 561), naujágimis ‘naujai atvestas (gyvulys)’, žarg. joptvajūkas ‘toks drabužis’, kibinìmat ‘toks kariuomenės keiksmas’3, patárliu (p. 651), ateistų kirkė ‘protestantų bažnyčia’ (buvo tik ó-kˈieču- baˈžˈnˈčie iki 1979–1984 m., kol teko tame krašte lankytis), kokliétas ‘kotletas’, kòsmosas ‘kosminis laivas’, kumpánija ‘bùrvs, kompanija’ ir kt. Matyt, šiuo atveju nesiaiškinta, kas yra „tarmės žodis“: tai juk paveldėtas, bent kelių kartų vartotas ir vartojamas žodis, o profesionalizmai (sakykime, šio krašto ir bendrinės kalbos eiguljà, eiguvà ir kt.) yra sociologijos objektas, šnekos, o ne šnektos faktai (geriau mokantis bendrinės kalbos tarptautinių žodžių formų, vartojama vis taisyklingiau, pavyzdžiui, kaip iš žemaičių l'ep'etùor'ije KrŠ, KRTV, l'ep'etùorėje TrŠ, PvN ‘ambulatorija’ išnyko be kokių liekanėlių) – tai momentiniai žodžiai, kurių nefiksavo ir J. Balčikonio redaguoti LKŽ tomai, ir paskutinieji (nuo XV iki XX tomo). Bendrinės kalbos žodžių derini- mosi klausimas tarmėse tyrinėtinas atskirai. Kazimieras Būga 1920 metais yra pastebėjęs, kad lietuviai, pasiimdami vartoti naują lietuviš- ką žodį, dažnai pakeičia jo priegaidę ir kirčio vietą (žr. K. Būga, Rinktiniai raštai III 784–789). Jei ką tarmės iš tų pakaitų ir vartoja, LKŽ baigiamuosiuose tomuose (XV–XX) įsivesta santrum- pa „nj.“, rodanti tarmių pavyzdžių naujumą. Čia ypač reikėjo tuo pasinaudoti, kad jaunesni kalbos istorijos tyrėjai ir užsieniečiai iš kokių žodžių neimtų daryti toli einančių išvadų. (1954 m. rudenį Juozas Balčikonis iš šių eilučių autoriaus nepriėmė žodžio audrà, nes tai tik 5–10 metų „senumo“ forma iš radijo, mokyklų.) Tokių formų čia randame nemažai, be jokios pastabos, lyg nuo amžių vartotų. Tokia yra ydà (2); šitoks ir ilgáiniui, atėjęs iš žemaičių (ilgáiniui), bendrinės kalbos vartotojų pasigautas su pakeistu kirčiu ir įdiegtu zanavykams (ir kapsams); taip pat kainà (dažniau 4, o ne 3 kirčiuotės naujai išmokusiu), speigas (bendrinė k.) (p. 38), daugelio šnektų šiaurės Lietuvoje speigas. Sunku sutikti su žodžių gyvulys, gyvulio (³ᵇ) kirčiavimu, o visoje Lietuvoje vns. kilm. yra gyvùlio, gyvólio, taip pat mókýtojas (mókau juk, ne mokáu!) kirčiavimu visame žodyno tekste. Zanavykai dvibalsiuose ir dvigarsiuose tvirtagalę priegaidę nutęsia per abu sandus. Išimtis daroma ie, uo: diẽną ~ diẽną, guõlis, guõst, naujadaras gurguõlė (iš pokario urmu prievolių pristatymo), kiẽmas ir kt. Pabrėžtinas, ryškesnis tų dvibalsių kirčiavimas nerodo tokios išimties. 1 Nors daug žodynininkų tarptautinių žodžių kraipomąjį vartojimą laiko ne tarmėtyrininkų objektu (žr. Филин Ф. П., Проект Словаря русских народных говоров, Москва–Ленинград, 1961, 34). 2 Apie tai per radijo kalbos valandėlę 1959 m. yra plačiai kalbėjęs Jonas Kabelka. 3 Jų vyrukai parsiveždavo iš sovietų armijos buvusių karininkų gana įvairių, miestų gatvėse ir dabar skambančių. 142 | RECENZIJOS Dar yra vienas neaiškumas. Dažnai nurodoma kokia kirčiuotė, bet žodžio lizdas to nerodo, yra tik autorių kaip ir pareiškimas: akuotas (1, 3) – tekste tik vns. vard.; árdas (3) – iš teksto irgi nematyti; toks ir atejūnas (1), gaidras (2), o teigiama gandrai (p. 71); bačkà (2) sunkiai nustatoma; bilietas (3ᵇ) be įrodymo; taip pat ir biragas (3ᵇ), brūzgas (4), daigas (4); dáiktas (1) – vienaskaitos vietininkas to nerodo; taip pat yra ir su žodžiu dárbas (1); dviskiem enis daiktavardis inkstas niekaip negali būti 3ᵇ kirčiuotės (tai daugiaskiemenių vardžodžių ypatybė). Zanavykai paprastai yra pavyzdingi kirčio išlaikytojai, neblogai ir čia tą matome. Tai knygos vertybė. Žinoma, tokiame dideliame veikale, kai buvo įvairūs žodžių užrašinėtojai, dirbo daug kitatarmių žmonių, galėjo ir ne viską gerai išgirsti, užrašyti, kai dabar menkėja mūsų kirčiavimas. Tyrinėtojams reikėtų atkreipti dėmesį tik į vieną kitą dalyką: yra abejotinų, labai išsiskiriančių iš visų kalbos mokslo leidinių priegardžių ir kirčiuočių. Taisyti reikėtų šiuos žodžius: bėgimas (2 kartus, p. 11), aikštùs, -i (2) = (4), ákmenis (3ᵇ) negalėtų būti – čia kokia maišyta paradigma (p. 28), albskis (4) = (2), alýtnamis (proginis žodis) = alýtnamis (plg. ten pat alýtinė), amžinybė (1) = (2), nuódi·tis = nuódytis (p. 39), anklodė (2) = (1), ankstybis, -ė (2) sf. (p. 21), bet sakinys gerai teigia: anksti·bės jau každavų (p. 43), ankštiras, paliktas be kirčiuotės žymos, o turėtų būti 2 kirč., antvógis taip pat 1 kirč., atbulinis (1) = (2), atsākantis (1) – tie dalyviai neturi kirčiuočių, áudeklinis, -ė (1) = audeklinis (2) – studentų pramanas, aviėnis (1) = (2), balamūtinimas Bs (1) – be kirčio (iš kur ta kirčiuotė?), bambókas (1) = (2), bereikalas (1) = (3ᵇ), bešeimis (3) = (2), bezdamóji (4) – įvardžiuotinės formos kirčiuočių numerių neturi, blindė (4) = (2), bóružė (2) = (1), brūnis (4) = (2), buožgálvis (2) = (1), bužis (4) = (2), čariškas (3ᵇ) = (1), dáiktarė (3ᵇ) = (1), daugybė (1) = (2), dėkaut = dėkauti, dešimtinė (1) = (2), dievinis, -ė (4) = (2), duóklė (2) = dioklė (2), diùpkė = (2), divėrinis (2) = (1), viešulas = viešulas (3ᵃ) (p. 363), ni'kėva = ni'kėva (p. 377), elskis (1) = (2), gárga, bet niùgarga nelabai įtikinamas (nėra ir pavyzdžio), gárma –, bet išgárma, nigárma, prágarma, prīgárma nėra užfiksuota sakiniuose (prie stalo sugalvota), geležinkrovė (4) = (1), geriantys, -i (3ᵇ) – dalyviai numeruotų kirčiuočių neturi, genybė (1) = (2), gėrkle = gėrkle (p. 437), giriñalovė (1) = girna-lo·vė, gýslė (2) = (1), apsikrė·stu· = apsikrė·stu. (p. 458), gyvis (1) = (2), gyvulė (3) = (3ᵃ), gõjus = gõjus (2), grąžinimas (2) = (1), išė·mi lá.nga = išė·me. (?), nesėmė – virti – ėmė lyg ir negalėtų (p. 546), indótai = (1), išvaizdingas (2) = išvaizdingas (1), malónės = malónės (p. 580), bijū·nai = bijūnai (p. 580), kiauldobiliai = kiaūldobiliai, galū·nes = galū·nes Šk (p. 678), klebšnys (2) = (4), milijó·na. = milijó·na. (p. 728), kubizdalis = (1), nejišro·m’i·c = nejišro·m’i·c (p. 791), kūlverščiais = kūlverščiais (p. 890). Tai tam tikri riktai – ir nesusiklausymas, ir studentų prasti įrašai. Ką padarysi – pradžioje jų buvo daugiau, toliau darbe, antrojoje dalyje, mažėja. Tai teikia vilčių, kad antrajame tome tų šešėlių liks dar mažiau ar visai išnyks. Į šį žodyną įtraukta naujadarų lietuvių kalboje apskritai, specialybių terminų, neturinčių paveldėjimo. Dėstytojams studentų teikiami tarmių pavyzdžiai irgi tikrintini, nes visko būdavo pateikiama (iš vėjavakiškumo)⁴, todėl Vladas Grinaveckis iš suvalkiečių studentų irgi bus visko užrašęs (tai tik nuogirdos). Iš ten ir tikra žemai tybė įkandìn (su ypatingu kirčiu), o visų 4 Net J. Balčikoniui būdavo pateikiama Lūkštas ež. Varn, nors yra tik Lūkštas; Veiviržà vietoj visuotinai vartojamo Veiviržas; Ištrà, o vietoj sakoma Įstras; Šatrija, bet tradiciškai Šatrijà ir kt. (Žr. Balčikonis, Rinktiniai raštai I, 339–347). RECENZIJOS | 143 lietuvių irgi, studentų paverstu irgi, čia lyg ir nereikėjo dar plėstinti. Tarmių keturpėsčia studentų ir čia „panauninta“ – keturpėsčia. Žodyno autoriai kai ką labai keičia, pavyzdžiui, visus vienskiemenius tvirtagalės priegaidės žodžius keičia tvirtapradžiais: tuõs, šiuõs, kuriuõs, jie, tie ir kt. visame tekste, bet iš kur yra įjėję, ijėjė, įjėję, juõsios (bet ir juõsius) (žr. p. 569). Lyg ir labai apibendrintai teikiama vienoda žodžių sandūra. Buitiniame kalbėsenos stiliuje jos būna dažnai, balsiai, dvibalsiai – ai ir a, e balsiai, bet -ai, -’ai ir -u, -o nesusilieja: atèiv’ėi õ-k’iec’ei Žvr, acärg’ei užriek Bajoraičiai ir kt. Žanavykų šnektos žodynas yra svarbus daugeliu požymių – apimtimi, gražiais šnekamosios kalbos sakiniais. Dirbo daug žmonių nuoširdžiai, atsidėję. Žodynininkų darbas yra sunkus, reikalauja didelio kruopštumo, akylumo, pastovumo. Nebuvo nuolatinio žodyno rengėjų kolektyvo, jis vis kito, mainėsi vadovai, todėl ir yra svyravimų. Dėl to ir nepasėkta to klausimo literatūros, net Antano Tatarės hiper-normalizmų su veiksmažodžių priesagomos -yti ir -inti atsiradimo (ištirta prof. Zigmo Zinkevičiaus5), o žodyno įvade iš esmės nepanagrinėta. Vytautas Vitkauskas Gauta 2004 04 21 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g., 10308 Vilnius, Lietuva INETA SAVICKIENĖ THE ACQUISITION OF LITHUANIAN NOUN MORPHOLOGY Wien: Verlag der Österreichischen Akademie der Wissenschaften, 2003, 152 p., ISBN 3-7001-3138-0 (Veröffentlichungen der Kommission für Linguistik und Kommunikationsforschung, 28) The monograph under review6 is the very first attempt at describing the emergence of nominal grammatical categories in the speech of a Lithuanian child. Therefore it deserves particular attention and a somewhat more extensive summary, as every further study on the acquisition of nouns will have to refer to the pioneer work of Ineta Savickienė of Kaunas VDU University. The collecting and processing of data on the acquisition of Lithuanian was initiated by Prof. Magdalena Smoczyńska (Jagellonian University, Kraków) in 1992, and it took over ten years to obtain an exhaustive description of the acquisition of morphology by one Lithuanian child7. Another scholar whose efforts greatly contributed to this research was Prof. Wolfgang U. 5 Zinkevičius, Z., Lietuvių kalbos istorija IV, Vilnius, 1990, 202–203 (apie matindamas ‘matydamas’, suwalginsiu ir kt.). 6 The monograph is based on the doctoral dissertation: Ineta Savickienė, Lietuvių vaiko daiktavardžio morfologija, Kaunas, VDU, 1999. 7 The acquisition of verbs was discussed on the basis of the same corpus of data by the author of this review (Pawel Wójcik, The Acquisition of Lithuanian Verb Morphology: A Case Study, Kraków: Universitas (Baltica Varsoviensia, 2).