Dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 35–53 Dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas The article gives an overview of finite and non-finite adverbial time clauses in modern standard Lithuanian and highlights the similarities and differences between them. Time clauses are classified with regard to the types of temporal relationship (simultaneity or sequence) and their grammatical marking. Special attention is given to such features as: agreement of tense forms in main and subordinate clause (this is characteristic of finite subordinate clauses, whereas non-finite clauses enjoy a relative freedom with regard to tense marking); obligatory subject deletion (in non-finite clauses, but also in certain finite types); agreement of aspect forms in main and subordinate clause; the use of subordinators and other syntactic markers of subordination; relative positioning of main and subordinate clause. ... mūsų supratimas visuomet yra istoriškai ir topografiškai apibrėžtas. (SVERDIOLAS 1996: 258) 0. ĮVADAS „Gramatikos paskirtis yra reikšmių kodavimas. Kiekviena kalba turi atlikti panašų komplektą užduočių. Iš universalaus telkinio, kuris užpildytas gramatinių konstrukcijų tipais, kiekviena kalba traukia savuosius rinkinius. Dėl pasirinkimo pobūdžio panašūs reikšmių tipai gali turėti nevienodą gramatinę raišką skirtingose kalbose. Bet įvairavimai nėra atsitiktiniai. Kiekvienas konstrukcijų tipas turi savitą semantinį poveikį, ir nors tam tikra reikšmė įvairiose kalbose gali būti reiškiama įvairiomis konstrukcijomis, jos bus panašios semantikos“ (Dixon 1995: 175). Specialios gramatinės priemonės reikalingos ir perduodant informaciją apie laiką1: naudojantis kalendorinį laiko žymėjimą atspindinčiais žodžiais ar jų junginiais2 bei gramatinio laiko kategorijos teikiamomis galimybėmis perteikiama konkreti laiko reikšmė; santykinė laiko reikšmė išryškinama lyginant vieno veiksmo3 santykį su kitu veiksmu. Veiksmų eiliškumą / laiko 1 Turimas omenyje lingvistinis laikas, pasinaudojant Elizabeth Traugott siūlymu diskutuojant apie laiką skirti mažiausiai keturias jo rūšis: fizinį, psichinį, kalendorinį ir lingvistinį (Traugott 1978: 371). 2 Apie laiką nusakančius leksinius darinius ir jų sinonimiką žr. Valiulytė (1998: 177–333). 3 Straipsnyje veiksmu apibendrintai apibūdinama bet kokia situacija, reiškiama predikatu, siekiant išlaikyti lietuviškos gramatinės terminijos tradiciją (plg.: Ulvydas 1976; Ambrazas 1994, action – Ambrazas 1997; Vitas Labutis pristatydamas šalutinių laiko sakinių naudą fakto sąvoką (Labutis 1998 : 291) pramaišiui su veiksmo sąvoka (Labutis 1998 : 292)). Situacijos terminą pasirenka Com- 36 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ santykius gali ikoniškai atspindėti pati pasakojimo tvarka, jų perteikimui gali būti naudojami užbaigtumą nurodantys dariniai, sujungiamieji ar prijungiamieji rodikliai (plg. Traugott 1978: 379). Panaudojant vienokio ar kitokio lygmens prijungimo priemones, laikas nusakomas prijungiamaisiais laiko sakiniais. Toks laiko matavimas pagrįstas asimetriniu propozicijų⁴ tarpusavio santykiu⁵. Straipsnyje aprašant prijungiamuosius laiko sakinius remiamasi šiais postulatais: • Sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu⁶ vadinamas sakinys, kurį sudaro du⁷ sintaksiškai nelygiaverčiai sakiniai⁸ arba dėmenys⁹. • Sakiniu laikoma propozicijos projekcija, kurios pagrindas yra veiksmažodis, reiškiantis predikatą, ir vardažodžiai, kurie suvokiami kaip predikato argumentai. Predikato ir jo argumentų struktūrą (propoziciją) gali papildyti aplinkybės, kuriomis „reiškiama propozicijos periferija. [...] Aplinkybėms [...] būdinga kategorija yra prieveiksmiai“ (Holvoet, Judžentis 2003: 116). rie (1985: 5), Greenbaum (1996: 339–340), naujadarą stevent, kaip bendrą terminą vietoj event ir state, kai nereikia skirti veiksmo nuo būsenos, vartoja Durrell, Brée (1993: 296). Jei reikia detalizuoti, galima kalbėti apie propozicijų sąsają su būsenomis (states), kurios gali būti traktuojamos kaip laikin os ar nuolatinės, su įvykiais / atsitikimais (events), kuriems būdingi pakitimai; veiksmai (actions) gali būti apibūdinami kaip įvykiai, kuriuos atlieka atsakingas veikėjas (agentas), pvz.: „Actions are events for which a responsible agent is identified.“ (Givón 1984: 87). 4 Christianas Lehmanas propoziciją apibūdina kaip semantinį sakinio (clause) koreliatą (Lehman 1988: 182), Peter Hugoe Matthews – kaip sakinių reiškiamą tvirtinimą / teiginį ir nurodo, kad tas pats propozicinis sakinio turinys gali būti išreikštas skirtingais sakiniais (Matthews 1997: 300); Talmy Givón teigia propozicinį turinį (kaip tam tikrą kalbos lygmenį susijusį su sakiniu) esant būtinu parametru kalbos struktūros analizei (Givón 1979: 3–4) ir sakinį, arba propoziciją, įvardija kaip pagrindinį informacijos perteikimo kalboje vienetą (Givón 1984: 239) ar pagrindinį vienetą mentalinės informacijos kaupykloje (Givón 1990: 896); panašiai propoziciją apibūdina ir John Lyons: skirtingi tos pačios kalbos sakiniai gali reikšti tą pačią propoziciją (Lyons 1993: 142). Propozicijos gali būti vertinamos ir teisingumo aspektu – kaip teisingos ir melagingos (apie tai Lyons 1993: 38 tt) – bei pagal tai, ką jos atspindi: priežastinį ryšį tikrovėje ar pasakyme: – kaip de re ir de dicto (Matthews 1997: 87). 5 Apie asimetrinį – vienos krypties – santykį tarp dviejų propozicijų sudėtiniame sakinyje žr. Talmy (1978: 625tt). 6 Pagrindinių gramatinių kategorijų apibūdinimas yra labiausiai problemiškas, tarp tokių patenka ir sudėtinio sakinio dėmenys – pagrindinis ir šalutinis, nes nėra aiškaus funkcinio (semantinio ar / ir pragmatinio) apibrėžimo: pasak Williamo Crofto, jos identifikuojamos euristiškai (Croft 1990: 13); šalutinio sakinio, kaip santykius reiškiančios kategorijos, apibūdinimą pagal santykį su sintetine konstrukcija, kurios dalis ji yra, pateikia Huddleston (1999: 339). 7 Vytautas Ambrazas taip aiškina supaprastinto – dviejų dėmenų – sakinio modelio pasirinkimą nagrinėjant sudėtinius sakinius: „Prijungiamaisiais laikome sakinius, sudarytus iš dviejų ar daugiau gramatinę sakinio formą turinčių dėmenų [...]. Dėmenų ryšio pobūdis nuo jų skaičiaus nepriklauso, todėl toliau, kalbant apie prijungiamuosius sakinius, apsiribojama iš dviejų dėmenų sudarytais sakiniais“ (Ambrazas 1972: 23). 8 Apie terminų – pagrindinis, šalutinis sakinys sąlygiškumą žr. Ambrazas (1994: 660). Apie sakinio kaip visumos (sentence) ir sakinio kaip sudėtinio sakinio dėmens / dalies (clause) santykį žr. Huddleston (1999: 331, 341). 9 Apie pagrindinio ir šalutinio dėmens ir sąvokų vartojimą lietuvių kalbotyroje žr. Holvoet, Judžentis (2003: 117). Axelio Holvoeto vartojamas šalutinio dėmens terminas yra platesnės apimties nei terminas „šalutinis sakinys“, nes „šalutinis sakinys į sudėtinio sakinio struktūrą įtraukiamas kartu su prijungimo rodikliu, todėl šalutinį dėmenį platesne prasme galima apibrėžti kaip prijungiamojo sakinio bei prijungimo rodiklio visumą“ (Holvoet 2003: 101). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 37 • Jungiamuoju žodžiu laikomas kiekvienas žodis, kuris vartojamas kaip sudėtinio sakinio dėmenų jungimo rodiklis (Holvoet, Judžentis 2003: 122). Jungiamieji žodžiai10 [...] įeina į šalutinio dėmens sudėtį (Ambrazas 1994: 659–660). • Šalutiniai sakinio dėmenys pagal sintaksinį ryšį gali būti skirstomi į valdomus ar modifikuojančius (Holvoet, Judžentis 2003: 119–120). • Pagal šalutinio sakinio veiksmažodines formas šalutiniai sakinio dėmenys skirstomi į finitinius, kurių pagrindą sudaro asmenuojamosios veiksmažodžio formos, ir nefinitinius, kurių pagrindą sudaro neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (žr. Holvoet, Judžentis 2003: 120). Šiame straipsnyje dabartinės lietuvių kalbos prijungiamieji laiko sakiniai aprašomi stengiantis išryškinti būtent finitinių ir nefinitinių sakinių panašumus ir skirtumus, nes lietuvių kalbotyroje prijungiamaisiais sakiniais tradiciškai įprasta vadinti tik jungtukinius šalutinius sakinius, kurių predikatas išreiškia asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Tokios nuostatos, aišku, buvo laikomasi aprašant ir prijungiamuosius laiko sakinius, plg.: „Apžvelgiami [...] sakiniai su prijungiamaisiais laiko aplinkybės jungtukais“ (Drotvinas 1962: 249); „prie laiko prijungiamųjų sakinių skirtini tik tie sakiniai, kuriuose laiko santykiai yra gramatiškai išreikšti“ (Ambrazas 1972: 31). Nors buvo įvardijama pati galimybė vartoti dalyvines, pusdalyvines, padalyvines aplinkybes „kaip laiko, priežasties, sąlygos ir pan. prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų“ atitikmenis (Ambrazas 1976: 527), bet buvo vengiama jas vadinti sakiniais11. Vytauto Ambrazo nuomone, „daugelis padalyvinių, pusdalyvinių ir dalyvinių aplinkybių pagal savo funkciją užima lyg ir tarpinę padėtį tarp sakinio dalių ir prijungiamojo sakinio šalutinių dėmenų“ [...] ir dažnai vartojamos „kaip prijungiamųjų sakinių šalutinių dėmenų sinonimai. Tačiau nuo prijungiamojo sakinio šalutinių dėmenų skiriasi tuo, kad neturi atskiro tarinio ir yra labiau susijusios su sakiniu“ (Ambrazas 1976: 533). Bet gramatiniuose aprašuose būdavo aptariamas šalutinio laiko sakinio / dėmens ir laiko aplinkybės funkcijos panašumas (Ambrazas 1976: 844) bei pabrėžiama, kad „laisvą laiko konstrukcijos poziciją galima užpildyti ne tik konstitutyviniu sakiniu, bet ir jo nominalizacija [...], padalyvine konstrukcija [...] ar kuria kita laiko aplinkybe“ (Ambrazas 1972: 33)12. 10 Dar apie jungiamuosius žodžius žr. Ambrazas (1999: 284). 11 Išskyrus Jablonskį, kuris skirstė šalutinius sakinius į pilnuosius ir sutrauktinius, pastaraisiais vadindamas dalyvines, padalyvines ir pusdalyvines žodžių grupes (Jablonskis 1957: 515), bet pats prisipažino tai daręs „vien senu papratimu“ (!) (Jablonskis 1957: 518). 12 Elena Valiulytė sintaksiniais variantais pavadina paprastą laiko aplinkybę ir dalyvinės konstrukcijas – dalyvinę, padalyvinę ar pusdalyvinę laiko aplinkybę, sudėtinio prijungiamojo sakinio dėmenį su specialiais laiko reikšmės jungtukais (Valiulytė 1995: 68). Vitas Labutis formuluoja: „Tari­niu pasakyto fakto laiką galima išryškinti kitu faktu. Šiam reikalui tinka dalyvinės, padalyvinės ir pusdalyvinės konstrukcijos ir šalutiniai predikatiniai dėmenys (šalutiniai sakiniai)“ (Labutis 1998: 291). 38 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 1. LAIKO SAKINIŲ PAGRINDINĖS REIKŠMĖS Prijungiamieji laiko sakiniai13 MODIFIKUOJA14 pagrindinio sakinio predikatą: jie tikslina veiksmo realizacijos aplinkybes – nusako pagrindinio ir šalutinio sakinio veiksmų vienalaikiškumo ar sekos santykį. Prijungiamaisiais laiko sakiniais gali būti pabrėžiamas šalutinio ir pagrindinio sakinio veiksmų ištisinis / visiškas (1) ar dalinis (2) vienalaikiškumas, pvz.: (1) Mama tą dainelę niūniuoja, [kol pyksta]. (2) [Bevažiuojant] sutemo; arba seka, pvz.: (3) Mama uždainuoja, [kai supyksta]. (4) Brolis, [gavęs algą], grąžino skolą. Prijungiamaisiais laiko sakiniais kartu su sekos ar vienalaikiškumo reikšmėmis gali būti perteikiami ir kiti hiponimiški15 bendrai laiko sąvokai parametrai: momentas, trukmė, pasikartojimas (Van der Auwera 1999: 11). Hiponimiškų laiko parametrų perteikimą16 nulemia pagrindinio ir šalutinio sakinio tarinių atitinkama parinktis – gramatinio laiko formų savitarpio santykis17, predikatų veikslo reikšmių derėjimas su jungiamojo žodžio semantika bei kitos sakinio sandaros ypatybės18. Kartais vienos gramatinės raiškos modelis gali turėti dvejopą reikšmę: prijungiamieji laiko sakiniai gali reikšti ne tik tam tikros tvarkos veiksmų lokalizaciją laiko skalėje, bet ir priežastinę19 sąsają tarp veiksmų. 13 „Sakiniai, kurių semantiniai ryšiai su pagrindiniu sakiniu remiasi abiejų sakinių laiko [...] aplinkybių sutapimu“ (Holvoet, Judžentis 2003: 154). 14 Lietuvių kalbotyroje įprastesnis terminas – šliejimas, apibūdinamas kaip „tik loginiais ryšiais pagrįstas, su formų kaita nesusijęs žodžių prijungimo būdas“ (Balkevičius 1963: 35); kaip „nekaitomo priklausomojo dėmens [...] prijungimas, atspindint tarp junginio dėmenų tam tikrus semantinius santykius“ (Balkevičius 1998: 40); kaip būdingiausias prieveiksmių ryšys su kitais sakinio žodžiais (Ul vydas 1971: 427). Apie modifikavimą žr. Holvoet, Judžentis (2003: 134). 15 Apie hiponimiją žr. Lyons (1993: 291–295). 16 Traugott nuomone, tai susiję su kitomis kalbos kategorijomis: būsimojo laiko nuorodos perteikimas susijęs su modalumu, seka – su išskaičiavimu / numeracija, veiks­las (aspektas) – su pasikartojimu, dažnumu (Traugott 1978: 372). 17 Leonardas Drotvinas yra aprašęs lietuvių kalbos prijungiamuosius laiko sakinius pagal tariniais einančių veiksmažodžių laikų ir veikslų savitarpio santykius (Drotvinas 1962: 249–265). Vytauto Ambrazo nuomone, prijungiamųjų laiko sakinių būdingas bruožas – sintaksinio laiko plano derinimas (Ambrazas 1976: 845t) ir dėmenų tariniais einančių veiksmažodžių laikų derinimas bei veikslų santykis (Ambrazas 1994: 680). 18 Apie sintaksinės sandaros ir reikšmės paralelumą ir tai, kad sintaksiškai relevantiškos reikšmės atsispindi sakinių sandaroje, žr. Ambrazas (1972: 30). Dėmenų ryšius, be jungtukų ir intonacijos, padeda nusakyti dar atliepiamieji žodžiai, dėmenų tvarka, tariniai (kartais ir kitomis sakinio dalimis) einančių žodžių gramatinė forma bei reikšmė (Ambrazas 1994: 658). 19 Apie prijungiamųjų / prieveiksminių laiko sakinių reikšmių persipynimą žr. Van der Auwera (1999: 11); apie laiko sakinius su maišyta funkcija žr. Edgren (1971: 224–226) ar su kitokia (non- LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI 39 2. LAIKO SAKINIŲ GRAMATINIAI POŽYMIAI Aptariant prijungiamuosius laiko sakinius svarbu atkreipti dėmesį į gramatinius jų požymius, atspindinčius asimetrinį santykį20 tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio dėmenų: • būtinybę derinti abiejų dėmenų predikatų gramatinį laiką; • privalomą subjekto elipsę šalutiniuose nefinitiniuose dėmenyse ir kai kuriuose finitiniuose dėmenyse (kai apibūdinami pagrindiniame sakinyje išreikšto subjekto laiko santykiai to paties subjekto atliekamu kitu veiksmu); • jungiamųjų žodžių vartoseną; • jungiamųjų žodžių ir predikatų veikslo reikšmių galimus derinius; • prijungiamojo dėmens santykį – tiesioginį ar per tarpininką – su pagrindiniu dėmeniu; • prijungiamojo dėmens pozicines galimybes pagrindinio dėmens atžvilgiu. 2.1. Dėmenų predikatai Sudėtinio prijungiamojo sakinio pagrindinio dėmens predikatais gali būti tik asmenuojamosios veiksmažodžio formos, šalutinio dėmens predikatais gali būti ir asmenuojamosios, ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos (Halliday 1994: 222; Huddleston 1999: 338). Pagal šį formalų bruožą šalutiniai laiko sakiniai skirstomi į finitinius laiko sakinius ir nefinitinius – dalyvinius, padalyvinius, pusdalyvinius – laiko sakinius. Asmenuojamųjų veiksmažodžių laiko reikšmė paprastai suvokiama kaip absoliuti, atskaitos tašku imant kalbėjimo momentą (žr. Comrie 1985: 122, 1999: 365; Šlიზienė 1994: 293), nes gramatinė laiko kategorija (tense), kaip ir gramatinė asmens kategorija, bei laiko ir vietos prieveiksmiai yra suprantami deiktiškai21 (Lyons 1981: 170) – jų reikšmė priklausoma nuo atskaitos taško, kuris yra kalbantysis ar kalbėjimo momentas. Asmenuojamosios veiksmažodžių formos sudėtiniuose prijungiamuosiuose laiko sakiniuose dėl laiko aplinkybių sugretinimo (o tokio sugretinimo reikšmės aspektus nulemia ir išryškina jungiamojo žodžio semantika, kuri leidžia nepaisyti veiksmų sekos pagal natūralų linijinį sakinio dėmenų išdėstymą bejungtukių sakinių atveju, plg. Haiman 1985: 18) įgyja santykinę reikšmę (Šlიზienė 1994: 293), bet laiko aplinkybių gretinimas sąlygoja tai, kad šalutinio laiko sakinio veiksmažodis ir pagrindinio sakinio veiksmažodis yra to paties gramatinio laiko (plg. Ambrazas 1997: 738), pvz.: (5) Pasikalbame, [kol / kai valgome pietus]. temporal) funkcija žr. Edgren (1971: 227–234). Specialių – aplinkybinių – prieveiksminių sakinių porūšį išskiria Greenbaum (1996: 342). 20 Šalutinio dėmens asimetrinė sąsaja su pagrindiniu dėmeniu atsispindi gramatinėje šalutinio dėmens sandaroje: jame gali būti vartojamos ir neasmenuojamosios veiksmažodžio formos arba specialūs – jungiamieji – žodžiai, pakeičiama žodžių tvarka ar praleidžiami tam tikri elementai (Huddleston 1999: 337). 21 Gramatinę laiko kategoriją galima įvardyti kaip labiausiai paplitusią laiko nuorodą: „the most pervasive aspect of temporal deixis is ‘tense’“ (Levinson 1999: 134). Apie deiksę daugiau žr. Levinson (1999). 40 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (6) Pasikalbėjome, [kol / kai valgėme pietus]. (7) Pasikalbėdavome, [kol / kai valgydavome pietus]. (8) Pasikalbėsime, [kol / kai valgysime pietus]. Veiksmažodinėms neasmenuojamosioms formoms būdinga tai, kad jų laiko reikšmė visada yra santykinė (Ambrazas 1976: 533), t. y. priklausoma nuo gramatinio laiko, esančio pagrindiniame dėmenyje, tai lemia jų iš dalies laisvą junglumą (Haiman 1985: 228): pusdalyvinis (9), padalyvinis (10), dalyvinis (11) laiko sakinius gali būti vienodai tinkamas visiems gramatinio laiko variantams pagrindiniame sakinyje, pvz.: (9) Pasikalbame / Pasikalbėjome / Pasikalbėdavome / Pasikalbėsime [valgydami pietus]. (10) [Kaimynams aistringai besiaiškinant tarpusavio santykius] mes ramiai papietaujame / papietavome / papietaudavome / papietausime. (11) [Pakalbėjęs telefonu su mama] jis gali / galėjo / galėdavo / galės ramiai dirbti. 2.2. Šalutinio dėmens subjekto raiška Finitiniais laiko sakiniais galima nusakyti vieno veikėjo atliekamų skirtingų veiksmų vienalaikiškumą ar seką arba skirtingų veikėjų atliekamų veiksmų vienalaikiškumą ar seką. Subjektas prijungiamuosiuose finitininiuose laiko sakiniuose būna praleidžiamas tik pirmuoju atveju – nusakant to paties veikėjo dviejų skirtingų veiksmų santykį laiko skalėje. Vienas iš visiškai identiškų (turinčių vienodą gramatinę išraišką) subjektų paprastai būna eliminuojamas, pvz.: (12) [Kai Ø atidarė duris], Jonas apstulbo. Sakiniuose, kuriuose pagrindinio ir šalutinio dėmenų subjektai yra tik semantiškai identiški (t. y. reiškiantys tą patį veikėją, bet turintys skirtingą sintaksinę realizaciją: vienas iš jų išreikštas naudininku, kurio reikalauja tam tikri veiksmažodžiai, o kitas vardininku arba „slepiasi“ asmenuojamojo veiksmažodžio galūnėje), vienas iš sintaksinių subjekto variantų gali būti praleidžiamas kaip (13) ar (14) sakiniuose, bet vengiant dviprasmiškumo gali būti ir abu paliekami kaip (15) sakinyje: (13) Kai jam pavyks iškepti skanų tortą, tada Ø ir atvažiuos. (14) Kai Ø pavyks iškepti skanų tortą, tada jis ir atvažiuos. (15) Kai jam pavyks iškepti skanų tortą, tada jis ir atvažiuos. Nefinitiniams laiko sakiniams būdinga nulinė subjekto raiška: dalyviniais ir pusdalyviniais laiko sakiniais pažymimas pagrindiniame sakinyje išreikšto veikėjo22 kitas veiksmas, pabrėžiant tų veiksmų sąsają laiko skalėje. Trūkstamas prijungiamojo nefinitinio dėmens subjektas suvokiamas kaip koreferentiškas tam subjektui, kuris yra išreikštas 22 Apie identišką subjektą prijungiamųjų dalyvinių konstrukcijų atveju žr. Haiman (1985: 221). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 41 pagrindiniame dėmenyje (Blake 1994: 111). Tokia giminės, asmens ir skaičiaus koreferencija pagrindinio sakinio veiksniui yra užfiksuota pačių dalyvių23 ir pusdalyvių formose24. Neišpildžius bent vienos koreferentiškumo sąlygos, sakiniai taptų negramatiški, pvz.: (16) *[Pakalbėjusi telefonu su mama], Jonas galės ramiai dirbti. (17) *Jie pasikalba, [valgydamos pietus]. Padalyviams būdinga reikalauti tik vieno būtino argumento, išreikšto naudininku25, todėl padalyvinių laiko sakinių veikėjo koreferentiškumas su pagrindinio dėmens veikėju yra galimas tik tais atvejais, kai ir pagrindinio dėmens veikėjas išreiškiamas naudininku26; šio linksnio reikalauja tam tikri poreikio, lemties, noro, patikimo ir pan. reikšmės veiksmažodžiai, pvz.: (18) Jam reikėjo/ buvo būtina/ teko/ norėjosi/ patiko ir paverkšlenti, [siekiant jos palankumo]. Bet dažniausiai pagrindiniu sakiniu ir šalutiniu padalyviniu laiko sakiniu žymimi skirtingų veikėjų atliekami veiksmai, pvz.: (19) [Kaimynams tebesipykstant] mes pietavome. (20) Mes atėjome [saulei leidžiantis]. 2.3. Jungiamieji žodžiai Priėmus nuostatą, kad absoliuti sinonimija yra vargiai įmanoma ir skirtingos formos turi skirtingą komunikatyvinę paskirtį (Haiman 1985: 19) ir kad egzistuojantys formų skirtumai turi atspindėti kažkokius reikšmės skirtumus (Haiman 1985: 71), galima teigti, kad nefinitiniai laiko sakiniai gali būti sinonimiški finitiniams sakiniams (plg. (9) su (5), (6), (7), (8)), bet finitinais laiko sakiniais nusakomų veiksmų eilės tvarka gali būti perteikiama kiek subtiliau27 nei nefinitiniais, nes kai kuriuos laiko reikšmės aspektus paryškina privalomas jungiamasis žodis (pvz., kai žymi vienalaikiškumą, o kol 23 „Pusiau predikatinių dalyvių vardininko formos dažniausiai vartojamos su tuo pačiu subjektu siejamam pagrindiniam ir antraeilam, arba šalutiniam, sakinio veiksmui diferencijuoti. Tas veiksmas, kurį norima iškelti į pirmą vietą, reiškiamas asmenuojamąja veiksmažodžio forma, o mažiau pabrėžiamas veiksmas, susijęs su pagrindiniu veiksmu laiko, priežastingumo ir kt. santykiais, pasakomas dalyvio vardininku“ (Ambrazas 1979: 68). 24 Apie tai, kad pats dalyvio vartojimas arba „pati dalyvio forma“ žymi juo nusakomo veiksmo subordinaciją veiksmui, nusakomam asmenuojamąja veiksmažodžio forma, žr. Ambrazas (1979: 68). 25 Apie absoliutinių konstrukcijų periferiskumą (Haiman 1985: 220) ir skirtingus (retais atvejais tapačius) subjektus (Haiman 1985: 221). 26 Tokie padalyvinių aplinkybių vartojimo beasmeniuose sakiniuose atvejai įvardijami kaip panašios reikšmės asmeninių sakinių pusdalyvinių ar dalyvinių aplinkybių atitikmenys (Ambrazas 1976: 532). 27 Plg.: „šiais sakiniais galima pasakyti daug sudėtingesnį laiką negu vientisinio sakinio aplinkybėmis“ (Sirtautas, Grenda 1988: 165). 42 | J Ū R A T Ė P A J Ė D I E N Ė su teigiamu predikatu žymi ne tik vienalaikiškumą, bet akcentuoja dar ir veiksmo laiko ribą). Daugumas nefinitinių laiko sakinių neturi prijungimo rodiklio28. Nefinitinių dėmenų nesavarankiškumą nulemia pati neasmenuojamoji veiksmažodžio forma, o finitinių laiko sakinių nesavarankiškumas – privaloma, dažniausiai prepozicinė, jungiamojo žodžio vartosena (Ambrazas 1994: 660). Jungiamieji žodžiai yra ne tik išorinis prijungimo rodiklis, bet ir prijungiamajam sakiniui suteikia tam tikrų29 laiko reikšmės aspektų. Veiksmažodinių formų veikslo parinkimas turi derėti su jungiamųjų žodžių reikšmėmis. Jungiamieji žodžiai, galintys pabrėžti vienalaikiškumą arba laiko seką (tai priklauso nuo predikatų parinkties), yra apibendrintai laiko reikšmę perteikiantys kai, kada, kuo-met. Nurodyti veiksmo trukmę bei jos ribas galima su kol, iki, ligi. Tik betarpišką (Ambrazas 1994: 683; 1997: 741) veiksmų seką ir momentines veiksmų ypatybes pabrėžti padeda jungiamieji žodžiai kai tik, kaip tik, tik, vos, vos tik. 2.4. Jungiamųjų žodžių ir veikslių deriniai 2.4.1. FINITINIAI SAKINIAI. Visiško vienalaikiškumo santykiams reikšti gali būti vartojami bendros laiko reikšmės jungiamieji žodžiai kai, kada, kuomet arba trukmės–ribos reikšmės jungiamieji žodžiai kol, ligi, iki esant eigos veikslo veiksmažodžiui šalutiniame dėmenyje ir eigos veikslo veiksmažodžiui pagrindiniame dėmenyje, pvz.: (21) [Kai / Kada / Kuomet / Kol / Ligi / Iki eina per kiemą,] dair o si aplinkui. Jei pagrindiniame dėmenyje yra įvykio veikslo veiksmažodis, veiksmų vienalaikiškumas būna dalinis: (22) [Kai/Kada/ Kuomet/ Kol/Ligi/ Iki eina per kiemą,] apsidairo aplinkui. Sekos santykiui reikšti tinka ne tik bendros laiko reikšmės jungiamųjų žodžių (23), bet ir momentą pabrėžiančių jungiamųjų žodžių (24) derinys su įvykio veikslo veiksmažodžiu šalutiniame dėmenyje, jei įvykio veikslo veiksmažodis yra ir pagrindiniame dėmenyje, pvz.: (23) [Kai / Kada / Kuomet (aš) nutilau,] prabilo jie. (24) [Kai(p) tik / Lig tik / Tik / Vos / Vos tik (aš) nutilau,] prabilo jie. Trukmę reiškiantys jungiamieji žodžiai nedera tais atvejais, kai abiejuose – ir šalutiniame, ir pagrindiniame – dėmenyse yra įvykio veikslo veiksmažodžiai (be neiginio), pvz.: 28 Apie šią nefinitinių prijungiamųjų sakinių ypatybę žr. Biber (2000: 838), Halliday (1994: 229, 240). 29 Plg.: „Semantic conjunctions indicate subordination and at the same time they express the semantic relation between clauses“ (Ambrazas 1997: 721); „[laiko] sakinių funkciją paprastai lemia tam tikri – laiko – jungtukai arba atitinkami jungiamieji žodžiai: kai, kada, kol, iki, ligi“ (Valeckienė 1998: 105). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 43 (25) * [Kol/ Ligi/ Iki aš nutilau], prabilo jie. Su trukmę ir ribą žyminčiais jungiamaisiais žodžiais pavartotas momentinės reikšmės įvykio veikslo veiksmažodis žymi veiksmą ne kaip tašką, o kaip atkarpą, į kurią pagrindinio dėmens predikatu nusakomas veiksmas ar jo pradžios momentas neturi pakliūti (pasak Crofto, įvykio veikslo vartojimas leidžia sutelkti dėmesį į įvykio galinį tašką ir jo poveikį pacientui, o eigos veikslo veiksmažodžiai dėmesį fokusuoja labiau į veikėjo atliekamą veiksmą nei į veiksmo pasekmes, žr. Croft 1990: 162), t. y. atkarpos neturėtų užkloti viena kitos, arba atkarpa ir taškas neturėtų turėti sąlyčio taškų. Tokius veiksmus suprasti kaip laike sutampančias atkarpas nelieka galimybės abiejų dėmenų veiksmažodžiams einant su neiginiu, nes kol/ligi/iki + momentinės reikšmės veiksmažodis su neiginiu pakeičia veiksmo reikšmės lauką iš taškinio–momentinio žymėjimo į atkarpos–trukmės žymėjimą su griežtai nustatyta veiksmo pabaigos riba, o neiginys prie pagrindinio dėmens predikato paryškina veiksmų seką: (26) [Kol / Ligi / Iki aš nenutilau], nepradėjo kalbėti ir jie. Neigiamojo elemento arba elemento, turinčio neiginio išraišką, savybė tapti iškiliausia informacijos atkarpa (Croft 1990: 170) gali suteikti kitokių reikšmės atspalvių sakiniams, kai neiginys pavartojamas su įvykio veikslo rezultatinės reikšmės veiksmažodžiais, bet jie neturi predikato neigimo reikšmės, kaip pavyzdžiui, sakinyje: (27) Bek, [kol neatsitiko bėda], o tik žymi pagrindinio dėmens veiksmo ribą, pvz.: (28) ? Mušė, [kol neužmušė]. (29) * Rašė, [kol / iki nepabaigė / neparašė]. Sakinius, kuriuose šalutinio dėmens neigiamuoju veiksmažodžiu pakartojamas pagrindinio dėmens veiksmažodis, yra įprasta vertinti kaip netaisyklingus ir svetimus bendrinei kalbai (Ambrazas 1994: 683), nes jų šalutiniu dėmeniu tartum paneigiamas pagrindinis dėmuo³⁰. Gal jų egzistavimą būtų galima paaiškinti kokybės modifikatoriaus elipse? Pasak Talmy Givón, neiginio funkcinė valda apima tris tarpusavyje iš dalies susijusius reikšminius komponentus: propozicinės semantikos (propozicinės tiesos / teiginio vertės apvertimą), subjektyvaus tikrumo (arba tarpinio tikrumo – kalbėtojas savo teiginiu gali žymėti, kad įvykis / būsena (apie kurį kalbama) neįvyko) ir diskursinį–pragmatinį (paneigimo kalbos aktas, atliktas aiškiai nustatytais / apibrėžtais sakinių potipiais šnekos akte) (Givón 1984: 322). Propozicinio teiginio vertės apvertimas šalų- 30 Tokio modelio sakinių egzistavimas dažniausiai aiškinamas rusų kalbos įtaka, nes rusų kalbos prijungiamiesiems laiko sakiniams sudaryti vartojamo jungtuko/jungiamojo žodžio poka ne dalelytė ne laikoma paties jungiamojo žodžio struktūriniu elementu, neturinčiu neigiamos reikšmės/neigiamo krūvio, žr. Belousov (1989: 560). 44 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ tinio sakinio neiginiu, sudarantis priešpriešą pagrindinio dėmens propoziciniam teiginiui ir todėl sukuriantis nelogišką priešpriešą tokiuose sakiniuose kaip (28) ir (29), būtų panaikinamas, jei šalutiniame sakinyje atsirastų kokybės modifikatorius, pvz.: (28a) Mušė, [kol neužmušė mirtinai]. (29a) Rašė, [kol / iki neparašė taip, kaip norėjo parašyti]. Šiuose sakiniuose atsiradus kokybės modifikatoriui neiginys tampa papildomu segmentiniu rodikliu ir tai kitaip sudeda reikšminius kirčius nei analogiškos sandaros sakiniuose be neiginio, plg. (30) (31), nes neiginio dėka svarbiausiu dalyku (fokusu)31 tampa šalutinis sakinys, kuriuo akcentuojama veiksmo rezultato kokybinė reikšmė, ją ir rodo galimybė prijungti būdo modifikatorius sakiniuose (28a) ir (29a), o analogiški sakiniai be neiginio (30) ir (31) pabrėžia proceso trukmę, bet pasiekto rezultato kokybė nėra vertinama: (30) Mušė, [kol užmušė]. (31) Rašė, [kol / iki parašė / pabaigė]. Givón teigia, kad laisvai pasirenkamieji / fakultatyvieji priveiksminiai sakinio argumentai dažniausiai sudaro naujos informacijos fokusą (savyje fokusuoja naują informaciją), ir daro prielaidą, kad tokio jų elgesio loginis pagrindas yra tai, kad fakultatyvaus argumento prijungimas prie sakinio (clause) turi būti svarbus kaip naujos informacijos židinys komunikaciniu požiūriu (žr. Givón 1984: 260). 2.4.2. NEFINITINIAI SAKINIAI. Sinonimiškuose finitinių ir nefinitinių šalutinių sakinių variantuose gali būti vartojamos analogiškos eigos arba įvykio veikslo veiksmažodinės formos: (32) [Kai / Kada / Kuomet / Kol / Ligi tylu], kalba jie. (33) [Man tylint] kalba jie. (34) [Kai aš nutylu], kalba jie. (35) [Man nutilus] kalba jie. Nefinitinis laiko sakinys gali būti įsiterpęs į finitini laiko sakinį, pvz., tarp jungiamojo žodžio ir predikato, ir patikslinti veiksmų vienalaikiškumą (38) (39) ar seką (40), bet tokiais atvejais nefinitinio prijungiamojo dėmens (atliekančio laiko aplinkybės, patikslinančios jungiamojo žodžio reikšmę, funkciją), įsiterpusio į šalutinį finitini dėmenį, neužtenka, kad sakinys būtų pilnas, nes abu jie rodo šalutinius veiksmus, o jų santykinė laiko reikšmė gali paaiškėti tik gretinant su pagrindiniu dėmeniu, plg.: (36) Užspringo, kai [ryd amas pirmą kąsnį] susijuokė. 31 Apie kognityviškai suprantamą fokuso sąvokos sąsają su neiginiu kaip impulsu ir apie galimus kokybės parametrų įvedimus žr. Lawler, Hoek. LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 45 (37) Kai [giminaičiams pietaujant] mes triukšmaujame, mama būna nepatenkinta. (38) Kai [pamatęs mašiną] apsispręsi dėl pirkimo, paskambink man. Kai kurie momentinę laiko reikšmę pabrėžiantys jungiamieji žodžiai32 gali būti pavartojami sinonimiškuose finitiniuose ir nefinitiniuose laiko sakiniuose, plg.: (39) [Vos / Tik aš nutilu,] pradeda kalbėti jie. (40) [Vos / Tik man nutilus] pradeda kalbėti jie. Iš laiko reikšmės jungiamųjų žodžių savo prisijungimo galimybėmis išsiskiria prieš, kuris vartojamas tik nefinitiniuose pusdalyvių ar padalyvių laiko sakiniuose ir tikslina jų reikšmes: pavartojant šį jungiamąjį žodį šalutiniame dėmenyje pagrindinio dėmens veiksmas tampa ankstesnis, plg.: (41) [Prieš važiuodamas pas dentistą] jis persirengė. (42) Jie atvažiavo [prieš saulei tekant]. Veiksmas, nusakomas pusdalyviniu ar padalyviniu sakiniu, kuris neturi jungiamojo žodžio prieš, perteikia vienalaikiškumo su pagrindinio dėmens veiksmu santykį, plg.: (43) [Važiuodamas pas dentistą] ponas Bynas mašinoje persirengė. (44) Jie atvažiavo [saulei tekant]. Norint pabrėžti, kad veiksmų seka artėja prie vienalaikiškumo, gali būti pasirenkama samplaika prieš pat: (45) Jis susirado tamsinto stiklo [prieš pat užtemstant saulei]. (46) Jis ėjo į salę [prieš pat užgestant šviesoms] / [prieš pat užgesinant šviesas]. Dažniau panašių „ribinių“ sekos situacijų įvardijimui pasirenkama nominalizuota (daiktavardinė) konstrukcija, plg.: prieš pat saulės užtemimą, prieš pat šviesų užgesinimą. 32 Nefinitiniuose sakiniuose laiko reikšmei patikslinti vartojami pagalbiniai žodžiai buvo skirtingai vertinami lietuvių kalbotyroje: Jablonskis, pateikęs sutrauktinių sakinių, galinčių „turėti šalutinių sakinių jungtis“ pavyzdžius ([...] Vos pasirodžius saulelei, tuojau jauti jos spindulių galybę [...]), teigia, kad sutrauktiniuose sakiniuose „tokie žodžiai, kaip: lig, ligi, kol... [..] tėra vadinamosios kalbos dalelytės“, nes „jų darbas čia – padėti vien sakinio daliai, kuri išreikšta kitais žodžiais, tiksliau pasižymėti“ (Jablonskis 1957: 518). Ambrazas jiems suteikia jungiamojo žodžio statusą: „Laiko reikšmei tiksliau apibrėžti vartojami jungiamieji žodžiai iki, ligi, ligi tik, prieš ir kt. einantys padalyvinės, pusdalyvinės ar dalyvinės konstrukcijos pradžioje. [...] Pažymėtina, kad jungiamieji žodžiai iki, ligi ryškiai modifikuoja konstrukcijos laiko reikšmę“ (Ambrazas 1976: 534). 46 | JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 2.5. Šalutinio dėmens santykis su pagrindiniu Šalutinis dėmuo, modifikuojantis visą pagrindinį dėmenį arba pagrindinio dėmens veiksmažodį (o ne specialų atraminį tarpininką, einantį laiko aplinkybę pagrindiniame dėmenyje), yra susijęs su juo asimetriniu santykiu, pvz.: (47) Neišeisiu, [kol nesumokės]. (48) Išeisiu, [kai sumokės]. Šalutinis dėmuo, modifikuojantis pagrindinį dėmenį ne tiesiogiai, o per atliepiamąjį žodį, su pastaruoju yra susijęs simetriniu santykiu, pvz.: (49) Neišeisiu tol, [kol nesumokės]. (50) Išeisiu tik tada, [kai sumokės]. Atliepiamojo žodžio, kuriuo gali būti bendros deiktinės reikšmės laiko prieveiksmiai tada, tol, po to, iki tol, tuomet (galimos jų samplaikos su dalelytėmis tik, net), buvimas smarkiai sumažina pagrindinio sakinio dėmens gramatinį-semantinį savarankiškumą – jiems modifikatorius yra būtinas. Atliepiamasis žodis turi sintaksinę – laiko aplinkybės – poziciją. Prieveiksminio antecedento vieta pagrindiniame dėmenyje gali įvairuoti, nors nesunku pastebėti polinkį atliepiamąjį žodį prepoziciniame pagrindiniame sakinyje nukelti į galą, nes tuomet antecedentą papildo iškart po jo einantis semantiškai būtinas laiko sakinys: (51) Aš atvažiuosiu tik tada, [kai pas jus nebus to grituoklio]. (52) Suvokiau savo žodžių prasmę tiktai tuomet, [kai ji į mane timptelėjo]. (53) Su nepažįstamais pasisveikinsi po to, [kai šeimininkai tau juos pristatys]. (54) Tokia netikrumo būsena tęsis tol, [kol neįsitvirtins tikri savininkai]. (55) Šitokia apmokėjimo tvarka galios iki tol, [kol nebus pradėtas taikyti įstatymas]. Šalutinis laiko sakinys simetriniu santykiu gali būti susijęs ir su platesnės laiko reikšmės kontaktiniu žodžiu33 ar žodžių junginiu, reiškiančiu laiko sąvokas, pvz.: (56) Apsilankydavo pas ją retai, [tik kai būdavo gavęs premiją]. (57) Sėkmės pojūtis buvo pilnai išgaravęs kitos dienos rytą, [kai galva nuo skausmo skilinėjo į dalis]. 33 Plg.: „Sakiniu su kai, kada [...] šalutiniai dėmenys kartais yra siejami su daiktavardžiais, žyminčiais laiko [...] sąvokas“ (Ambrazas 1972: 42–43). Apie galimybę dvejopai interpretuoti tokius sakinius – kaip antrosios, patikslinamosios laiko aplinkybės arba kaip pažymimuosius sakinius: „sakiniai, kurių šalutinis dėmuo patikslina laiko [...] aplinkybėmis einančius daiktavardžius, paprastai turi semantinio prijungimo sakiniams būdingą vidinę struktūrą“ (Ambrazas 1972: 43). Tokių homonimiškų sakinių interpretaciją nulemia kontaktinio žodžio funkcija pagrindiniame sakinyje, nes šalutinis sakinys patikslina kontaktinio žodžio reikšmę. LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI 47 Eliminuojant šalutinį laiko sakinį pagrindinis dėmuo nepraranda reikšminio savarankiškumo, plg.: (56a) Apsilankydavo pas ją retai. (57a) Sėkmės pojūtis buvo pilnai išgaravęs kitos dienos rytą. Sakiniai pagal atliepiamojo ar kontaktinio žodžio / žodžių junginio ir šalutinio dėmens poziciją gali būti apibūdinami kaip: ANAFORINIAI34 (58) Ji žiūrėjo pro langą tol, [kol visai nesutemo]. (59) Ji tol žiūrėjo pro langą, [kol priėmė nepavirto tamsa] arba KATAFORINIAI35 (60) [Kol nepamatė savo išrinktosios], tol nepasveiko. 2.5.1. LAIKO NUORODOS STIPRIAU REIKALAUJANTIS PAGRINDINIO DĖMENS TARINYS. Laiko sakiniai tam tikrais atvejais ir be atliepiamojo žodžio yra kiek stipriau įtraukti į sudėtinį sakinį, jei pagrindiniu sakinio dėmeniu nusakomai situacijai apibūdinti yra semantiškai reikalinga konkretesnė laiko – trukmės (atkarpos ilgio) ar laiko momento (taško) – reikšmę pateikianti nuoroda, pvz.: (61) Vaikai mane lydi, [kol pasiekiame Bartkienės tvorą]. (62) Paprastai jis grįžta namo [baigiantis vasarai]. (63) Brolis turėtų pasijusti stiprus, [kai užaugs]. (64) Taip jai nutikdavo, [vos pro duris įžengdavo girtas dėdė]. (65) Birželis įpusėja, [kol kalbų]. (A. Marčėnas) Šiais ir panašiais atvejais pagrindiniam dėmeniui reikalingas semantinis papildymas (tai priklauso ne tik nuo tam tikrų semantinių ir gramatinių veiksmažodžio, bet ir nuo viso pagrindinio dėmens sandaros ypatybių) – per daug apibendrintą pagrindinio sakinio reikšmę padeda sukonkretinti laiko sakinys. Trukmės nuoroda dar reikalingesnė, kai pagrindinio dėmens predikatu eina veiksmažodžių laukti, trukti formos, pvz.: (66) Jis paprastai laukia, [kol pasibaigia ilgoji pertrauka]. (67) Jis laukia, [kol šeimininkė atsistoja], tik tada parag ina arklį. 34 Anafora – tai santykis tarp įvardžio ir kito elemento, esančio tame pačiame ar ankstesniame sakinyje (Matthews 1997: 18). Anaforinis įvardis – įvardis ar kitas panašus elementas, kuris gali būti suprantamas tik iš santykio su antecedentu. Anafora įvardijama kaip nuoroda į tai, kas anksčiau pasakyta (Lyons 1993: 659). 35 Katafora vadinama nuoroda į tai, kas yra / bus pasakyta vėliau (Lyons 1993: 659). Katafora – tai santykis tarp anaforinės frazės ir jos antecedento, kuris eina vėliau (Matthews 1997: 48), arba dar vadinama atgalinė anafora (backward anaphora) (Matthews 1997: 34). 48 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (68) Pamokėlė truks, [kol vaikai sugebės išlaikyti dėmesį]. (69) Grumtynės paprastai trunka, [kol tokių kovotojų nepagauna skruzdėlės]. Sakiniai, kurių pagrindinio dėmens predikatu eina veiksmažodžio laukti formos, o šalutinis dėmuo prasideda jungiamuoju žodžiu kol (Vfin laukti + kol ...), išsiskiria ir tuo, kad jų interpretavimas priklauso nuo veiksmažodžių gramatinio laiko derinio pagrindiniame ir šalutiniame sakiniuose: kaip šalutinius laiko sakinius interpretuoti galima tais atvejais, kai abiejų dėmenų predikatų gramatinis laikas yra tas pats/ sinchroniškas: (70) Laukia, [kol pasibaigia pamokos]. (71) Laukė, [kol pasibaigė pamokos]. (72) Laukdavo, [kol pasibaigdavo pamokos]. (73) Lauks, [kol pasibaigs pamokos]. Tais atvejais, kai pagrindiniame ir šalutiniame dėmenyse vartojami skirtingų gramatinių laikų veiksmažodžiai, t. y. esamojo arba būtojo (kartinio/dažninio36) laiko veiksmažodis pagrindiniame dėmenyje, bet būsimojo laiko veiksmažodis šalutiniame dėmenyje, labiau įmanoma šalutinį dėmenį, formaliai turintį laiko sakinio požymius, interpretuoti kaip papildinio sakinį, pvz.: (74) Laukė/ laukdavo/ laukia, [kol pasibaigs pamokos]37. Sakiniai su būsimojo laiko veiksmažodžių formomis abiejuose dėmenyse (VFIN futurum laukti, kol VFIN futurum) atrodo gali būti interpretuojami priklausomai nuo konteksto ir kaip laiko, ir kaip papildinio prijungiamieji, pvz.: (75) Jonas lauks, [kol pasibaigs pamokos]. 36 Apie tai, kad būtasis dažninis laikas yra tik „„tam tikras būtojo laiko variantas, iš tradicijos laikomas atskiru laiku“, nes „pasikartojimas yra ne laiko, o veiksmo pobūdžio reikšmė“, žr. Šlizienė (1994: 291). 37 Dar palyginimui keli sakinių (Vfin LAUKTI, KOL + būsimojo laiko veiksmažodis) pavyzdžiai iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstyno: Yra tokių, kurios padeda kiaušinius į svetimus lizdus, palaukia, kol juos išperės įtėviai, o tada jau pačios globoja, maitina. Kitos palaukia, kol gegužiukas užaugs, paliks lizdą, ir tik tada ima jį savaip auklėti. Laukė, kol bus pakviestas, tankiai alsavo. Laukia, kol vokietis išsimiegos. Nereikia laukti, kol Lietuva taps turtinga valstybe. Reikia turėti kantrybės ir laukti, kol šios įmonės atsigaus ir grąžins kreditus. Tačiau korporacijos vadovai nekantriai laukia, kol bus priimti Lietuvos ir Rusijos tarpusavio susitarimai dėl kurių prekių. Taigi nebebus laukiama, kol skolos gerokai viršys galimybes. Tėvas tik stovi kampe ir laukia, kol išdžius juodai nudažytas švarkas, kol kirvarpos pasisotins ir kada nors paliks mūsų namus. LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI 49 Paprastai toks modelis būna suvokiamas kaip laiko sakinys (kiek Jonas lauks?), nes abiejų dėmenų predikatų sinchroniškos gramatinio laiko formos labai stipriai išryškina laiko santykius. Atsakymas į klausimą: Ko lauks Jonas? greičiausiai būtų išreikštas tik daiktavardine konstrukcija: Jonas lauks pamokų pabaigos. 2.6. Pozicija38 pagrindinio dėmens atžvilgiu Prijungiamųjų laiko sakinių pozicija pagrindinio dėmens atžvilgiu yra gana laisva39, todėl atrodo, kad vietos parinkimas beveik neturi įtakos semantiniams santykiams: ankstesnį veiksmą žymintis šalutinis dėmuo gali eiti ir po vėlesnius santykius laiko skalėje žyminčio pagrindinio dėmens, nes reikšmių santykį nulemia ne šalutinio dėmens pozicija sakinyje, bet jungiamųjų žodžių ir pagrindinio bei šalutinio dėmenų pagrindą sudarančių asmenuojamųjų ir neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų reikšminis santykis, taip pat veiksmažodžių veikslo bei gramatinio laiko formų derinys sudėtiniame sakinyje. Prijungiamojo sakinio dėmenų išdėstymo tvarka40 gali padėti paryškinti norimus dėmesio sutelkimo centrus (apie fokusų struktūrą – Grote 1998: 22), nes elementų išdėstymo tvarka atspindi informacijos pateikimo tvarką pagal svarbumą / reikšmingumą diskurse41. Šalutinis laiko sakinys gali eiti ir prieš pagrindinį (76), ir po jo (77), gali ir įsiterpti į jį (78), jeigu jame yra atliepiamasis žodis ar laiko aplinkybė, kurią reikia patikslinti: (76) [Kai miegojau,] jie įlindo į skynią. (77) Jie įlindo į skynią, [kai miegojau.] (78) Kaip tik tada, [kai miegojau,] jie įlindo į skynią. Finitinių laiko sakinių veiksnys būna praleidžiamas tais atvejais, kai jis yra identiškas pagrindinio sakinio veiksniui. Tokia šalutinio dėmens subjekto elipsė suteikia laiko sakiniui daugiau pozicinių galimybių, jei pagrindinis sakinys yra išplėstinis, todėl tokiu šalutiniu laiko sakiniu gali būti modifikuojamas ne tik veiksmažodis (ar veiksmažodinė frazė)42, bet ir visas pagrindinis sakinys arba kai kurie jo nariai, pvz.: (79) Mama, [kol dirbo ligoninėje], pas tetą dažnai nuvažiuodavo. 38 Apie labilią prieveiksminių konstrukcijų poziciją (Sanders 1978); apie tai, kad mobilesnę poziciją gali nulemti tekstiniai ir pragmatiniai faktoriai (Biber 2000: 131); apie laisvą dėmenų tvarką laiko sakiniuose (Ambrazas 1976: 844). 39 Apie tai, kad daugelis prijungiamųjų anglų kalbos sakinių gali būti gana laisvai perstumiami į kitą poziciją (kartu su savo prijungiamuoju jungtuku) ir sudaryti jei ne visiškai sinonimišką, tai bent gramatišką sakinį, žr. Haiman (1985: 40–41) 40 „Kadangi propozicija, kuri sudaro foną, iš principo visada išreiškiama šalutiniu sakiniu, turinčiu aiškų prijungimo rodiklį, tai jos statusą nebūtina išryškinti tokia papildoma priemone, kaip dėmenų tvarka“ (Holvoet 2003: 107), „fono ir figūros išsidėstymas prijungiamuosiuose sakiniuose yra sugramatintas“ (Holvoet 2003: 106). 41 Apie ikoniškumo principą, žr. Croft (1990: 194), apie ikoniškumo principus sintaksėje ir biologinį ikoniškumo kodų pagrindą, žr. Givón (1990: 966–984). 42 Sakinio prieveiksmis gali būti semantiškai susijęs ne vien su veiksmažodžiu, bet ir su visu sakiniu, žr. Matthews (1997: 338). 50 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (80) Mama nuvažiudavo, [kol dirbo ligoninėje], pas tetą dažnai. (81) Mama pas tetą nuvažiudavo dažnai, [kol dirbo ligoninėje]. (82) [Kol dirbo ligoninėje], mama dažnai nuvažiudavo pas tetą. Aplinkybės laiko sakinių statusas lemia palyginti laisvą jų ryšį su modifikuojamu veiksmažodžiu. Tam tikri informacijos tipai užima konkrečias pozicijas būdingas jų vartosenai, nes kalbantysis norėdamas palengvinti klausytojo suvokimo procesą fokusinę / svarbią informaciją deda ten, kur ją tikisi rasti klausytojas (Luchjenbroers 1996: 149). Laiko nuoroda paprastai yra vertinama kaip svarbi43, todėl laiko sakiniai gali pasirodyti išsiskiriantys iš kitų šalutinių aplinkybės / prieveiksmio funkciją atliekančių sakinių44 lyg ir stipresniu įtraukimu į pagrindinio sakinio struktūrą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, laiko nuorodos gali būti suvokiamos kaip lygiavertės branduolio statuso elementams45. Gali būti, kad šis „svarbumo koeficientas“ yra priklausomas nuo labilio aplinkybinę / prieveiksminę funkciją atliekančios konstrukcijos pozicijos, apibrėžiamos kaip paviršinio lygmens sintaksinės funkcijos46. Formaliai atskirdami tik modifikatoriaus funkciją šalutiniai laiko sakiniai gali pavyksti perteikiamos informacijos svarbumą, kai jie netikėtai įterpiami į sakinį arba iškeliami į sakinio pradžią. 3. IŠVADOS Prijungiamaisiais laiko sakiniais perteikiami veiksmų sekos arba vienalaikiškumo santykiai. Finitiniai laiko sakiniai su neišreikštu veiksniu (t. y. veiksniu, identišku pagrindinio sakinio veiksniui, todėl eliminuotu) išsiskiria didesnėmis modifikavimo galimybėmis – jie gali fokusuoti ne tik veiksmažodį, bet ir jo argumentus ar net visą sakinį. Finitiniai sakiniai su skirtingais subjektais tinka apibendrintam laiko santykiui nurodyti, kai laiko nuorodą reikia pateikti kaip veiksmų vienalaikiškumą ar seką. Jungiamieji žodžiai gali paryškinti papildomus laiko reikšmės aspektus, pavyzdžiui, pabrėžti ne tik vienalaikiškumą, bet ir trukmę (Žiūrėjo laidą, [kol valgė]), paryškinti ne tik netarpišką seką ([Įėjęs į parduotuvę] pravirko), bet akcentuoti ir momentą ([Kai tik įėjo į parduotuvę], pravirko). 43 Edgren nuomone, vietos ir laiko prieveiksmiai perteikia svarbią informaciją ir tai gali būti perteikiama kaip svarbiausia informacijos dalis pagrindiniame sakinyje, bet prijungiamajame laiko sakinyje prieveiksminio darinio informacinė vertė esanti mažesnė (Edgren 1971: 239–240). 44 Apie tai, ar prijungiamasis sakinys atitinka prieveiksmius, ir apie stilistines transformacijas keičiantis dėmenų pozicijai žr. Haiman (1985: 41). 45 Luchjenbroers, aprašydama branduolio ir modifikatorių perteikiamos informacijos ypatumus anglų kalbos pavyzdžiuose, teigia, kad 27% tirtų atvejų pasižymėjo tuo, jog laiko nuorodos buvo suvokiamos kaip lygiavertės branduolio statuso elementams (Luchjenbroers 1996: 149–150). 46 Gerald A. Sanders paviršinio lygmens sintaksines funkcijas nusako šiomis universalijomis: kad visose kalbose sakiniai gali būti pradedami prieveiksminiais dariniais; kad visos kalbos turi sakinių, kuriuose prieveiksminiai dariniai gali būti ir nepradinėje sakinio pozicijoje, ir kad beveik visų, o gal ir visų kalbų prieveiksminėms konstrukcijoms įprastesnė (nežymėta) nepradinė pozicija sakinyje (Sanders 1978: 72–74). LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI 51 Dalis nefinitinių – pusdalyviniai ir padalyviniai – laiko sakinių išsiskiria galėjimu prisijungti jungiamąjį žodį prieš, su kuriuo negali jungtis asmenuojamosios veiksmažodžio formos finitiniuose laiko sakiniuose nei būtojo kartinio laiko dalyviai nefinitiniuose dalyviniuose laiko sakiniuose: pusdalyviniai ir padalyviniai laiko sakiniai su jungiamuoju žodžiu prieš nurodo ankstesnį veiksmą, o bejungtukai tokių pačių sakinių variantai žymi veiksmų vienalaikiškumo santykius. Prijungiamojo sakinio modelis, kurio pagrindinis dėmuo turi asmenuojamąsias veiksmažodžių laukti ar trukti formas, išsiskiria iš kitų stipresniu semantinio papildymo reikalavimu nurodyti laiko aplinkybę. Kaip ir visiems šalutiniams laiko sakiniams, taip ir sakiniams, kurių pagrindinio dėmens pamatą sudaro asmenuojamoji veiksmažodžio laukti forma, būdinga turėti sinchronišką pagrindinio dėmens veiksmažodžiui gramatinio laiko formą. Jei pagrindinio dėmens predikatas VFIN laukti išreikštas esamojo ar būtojo (kartinio ar dažninio) laiko formomis, o šalutinio dėmens predikatas turi būsimojo laiko formą (kol + VFIN FUTURUM), tokie prijungiamieji sakiniai paprastai atlieka papildinio sakinių funkciją, nors pagal gramatinę šalutinio dėmens sandarą jie yra identiški/homonimiški šalutiniams laiko sakiniams. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1972: Lietuvių kalbos prijungiamųjų sakinių struktūriniai tipai. Baltistica 8 (1), 23–48. AMBRAZAS, V. 1976a: Padalyvinės, pusdalyvinės ir dalyvinės aplinkybės. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 527–540. AMBRAZAS, V. 1976b: Prijungiamieji sakiniai. Ulvydas, K., red., Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 789–916. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1994a: Sudėtinis sakinys. Prijungiamieji sakiniai. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 658–696. AMBRAZAS, V. 1994b: Veiksmažodžio neasmenuojamosios formos. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 354–385. AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V., red., 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. AUWERA, J. van der, 1999: Adverbs and adverbials. Brown, Miller, eds., 1999, 8–12. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mintis. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BELOUSOV, V. N., KOYTUNOVA, I. I., KRUČININA, I. N. ir kt. 1989: Kratkaja russkaja grammatika, Moskva: Russkij jazyk. BIBER, D. et. al. 2000: Longman Grammar of Spoken and Written Language, London: Longman. BLAKE, B. J. 1994: Case, Cambridge: University Press. BROWN, K., MILLER, K. 1996: Syntax: A Linguistic Introduction to Sentence Structure, London and New York: Routledge. BROWN, K., MILLER, J., eds., 1999: Concise Encyclopedia of Grammatical Categories, Amsterdam: Elsevier. COMRIE, B. 1985: Tense, Cambridge: University Press. COMRIE, B. 1999: Tense. Brown, Miller, eds., 1999, 363–368. CROFT, W. 1990: Typology and Universals, Cambridge: University Press. 52 | JŪRATĖ PAJEDIENĖ Dixon, R. M. W. 1995: Complement clauses and complementation strategies. Palmer, F. R., ed., Grammar and Meaning. Essays in Honour of Sir John Lyons, Cambridge: University Press, 175–220. Drotvinas, L. 1962: Apie dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos laiko konstrukcijas. Lietuvos TSR MA darbai. Serija A, 1 (12), 249–265. Durrell, M., Brée, D. 1993: German temporal prepositions from an English perspective. Zelinsky-Wibbelt, C., ed., The Semantics of Prepositions. From Mental Processing to Natural Language Processing, Berlin–New York: Mouton de Gruyter, 295–325. Edgren, E. 1971: Temporal clauses in English, Uppsala: Academia Upsaliensis. Givón, T. 1979: On Understanding Grammar, New York, San Francisco, London: Academic Press. Givón, T. 1984. 1990: Syntax. Vols. 1, 2, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. Greenbaum, S. 1996: The Oxford English Grammar, New York, San Francisco, London: Oxford University Press. Greenberg, J. H., Ferguson, Ch. A., Moravcsik, E. A., eds., 1978a: Universals of Human Language 3. Word Structure, Stanford: Stanford University Press. Greenberg, J. H., Ferguson, Ch. A., Moravcsik, E. A.,eds., 1978b: Universals of Human Language 4. Syntax, Stanford: Stanford University Press. Grote, B. 1998: Representing temporal discourse markers for generation purposes. In: Proc. of the COLING-ACL workshop on Discourse Markers and Discourse Relations, Montreal. Haiman, J. 1985: Natural Syntax, Cambridge: University Press. Halliday, M. A. K. 1994: An introduction to functional grammar. 2nd edition, London: Arnold. Haumann, D. 1997: The Syntax of Subordination, Tübingen: Niemeyer. Holvoet, A. 2003: Sujungiamieji ir prijungiamieji sakiniai formos bei funkcijos požiūriu. Holvoet, A., Judžentis, A., red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 99–114. Holvoet, A., Judžentis, A. 2003: Sudėtinio prijungiamojo sakinio aprašymo pagrindai. Holvoet, A., Judžentis, A., red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1), 115–172. Huddleston, R. H. 1999: Sentence types and clause subordination. Brown, Miller, eds., 1999, 329–343. Jablonskis, J. 1911/1957: Lietuvių kalbos sintaksė. Jablonskis, J., Rinktiniai raštai 1. Sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 435–549. Labutis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Lawler, J., Hoek, K. K. Space, Time, and Polarity (Or, Negs in Space!). <www.personal.umich.edu/~jlawler/negsinspace.doc> Lehman, Ch. 1988: Towards a typology of clause linkage. Haiman J., Thompson, S. A., eds., Clause Combining in Grammar and Discourse, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins, 181–225. Levinson, S. 1999: Deixis. Brown, Miller, eds., 1999, 132–136. Lyons, J. 1981: Language and Linguistics, Cambridge etc.: Cambridge University Press. Lyons, J. 1993: Semantics. Vols. 1, 2, Cambridge: University Press. Luchjenbroers, J. 1996: Diskursyvinį analizį a schematičeskaja struktura. Voprosy jazykoznanija 1996 (2), 141–155. Matthews, P. H. 1997: The Concise Oxford Dictionary of Linguistics, Oxford–New York: Oxford University Press. Sanders, G. A. 1978: Adverbial constructions. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978b, 51–84. Sirtautas, V., Grenda, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. Sližienė, N. 1994: Veiksmažodžio laikas. Ambrazas, V., red., Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 290–304. Sverdiolas, A. 1996: Steigtis ir sauga, Vilnius: Baltos lankos. LIETUVIŲ KALBOS PRIJUNGIAMIEJI LAIKO SAKINIAI | 53 Talmy, L. 1978: Figure and ground in complex sentences. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978b, 625–649. Traugott, E. C. 1978: On the expression of spatio–temporal relations in language. Greenberg, Ferguson, Moravcsik, eds., 1978a, 367–400. Ul vydas, K., red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija, Vilnius: Mintis. Ul vydas, K., red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mokslas. Valeckienė, A. 1998: Funkcinė gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valiulytė, E. 1995: Sintaksinė laiko raiška. Lituanistica 22, 68–81. Valiulytė, E. 1998: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jūratė Pajėdienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2004 03 23