Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga „-išk-“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 1 - 10 Siaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai su priesaga -isk- RENATA ENDZELYTĖ Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas This article deals with Lithuanian proper names derived with the suffix -išk-, which goes back to IE *.isk'-. In most cases this suffix is the token of a new formation based on the meanings of place, dependency or particularity. Toponyms with this suffix are derived from personal names, appellatives or other toponyms. Chronologically, toponyms with the suffix -iSk- are of relatively recent origin, being for the most part derivatives based on other proper names (less frequently on appellatives). 1. IVADAS Priesaga -iSk- yra labai sena, iSriedéjusi iš indoeuropiečių prokalbėje buvusios prie- sagos *-isk'-. Šią priesagą turi slavai, germanai, skandinavai (Ambrazas 2000: 183). Iš baltų kalbų rečiausiai ji sutinkama latvių kalboje, o lietuvių ir prūsų kalbose jos vedinių būta daug (Skardžius 1996: 150). Priesaga -išk- pirmiausia reiškia “kokių nors kieno būdingų ypatybių turėjimą [...], susijusį su pačia daikto esme' (Skardžius 1996: 153). Būdvardžiams priesaga -isk- suteikia apibendrintą kokybės reikšmę, ypatybę, bu- dingą pagrindiniu žodžiu reiškiamam daiktui ar žodžiui. Dauguma būdvardžių su -išk- virto daiktavardžiais, pvz.: dvariškis, moteriškė (plg. budv. moteriška), namiškis, vyriškis (plg. būdv. vyriškas), tėviškė. Priesagos -išk- variantas -iškas, -a yra viena pačių dariausių kokybinių būdvardžių darybos priesagų. Jos vediniai sudaro panašios bei būdingos ypatybės būdvardžių gru- pės branduolį. Būdingiausia šios priesagos daiktavardinių būdvardžių darybinė reikš- mė yra “panašus į pamatiniu žodžiu pasakytą daiktą' (šmėkliškas vaizdas, draūgiškas žmogūs). Priesagos -iškas,-a būdvardžiai taip pat žymi esmines daikto ypatybes, ši reikšmė yra glaudžiai susijusi su būdingos ypatybės reikšme. Dažniausiai daromi iš išvestinių arba sudurtinių būdvardžių, kurie gali eiti ir daiktavardžiais, priesagos -iškas,-a būdvardžiai paprastai žymi būdingą arba esminę daikto ypatybę (beprasmis- ka viltis, beviltiška būklė). (Ambrazas, red., 1994: 207-208). Dabartinėje lietuvių kalboje su priesagos -išk- variantu -iškis,-ė iš tikrinių žodžių (miestų, miestelių, kaimų vardų) įprasta darytis asmenų pavadinimus pagal jų kilmės ar gyvenamąją vietą, pvz.: kauniškis, -ė, vilniškis, -ė. Tarmėse priesagos -iškis,-ė vedi- niai dažnesni negu bendrinėje kalboje įsigalinčios priesagos -ietis, -ė vediniai. Iš tikri- nių žodžių daromi ir būdvardžiai, turintys išskiriamąją reikšmę (panašūs į aukščiau minėtus daiktavardžius), pvz., vilniškiai svečiai. Iš bendrinių vietą reiškiančių daik- 2 | RENATA ENDZELYTĖ tavardžių vedinių yra nedaug (dvariškis, kalniškis, namiškis). Pasitaiko vienas kitas asmens pavadinimas, padarytas ne iš vietovardžių ar šiaip bendrinių vietų pavadini- mų, o iš kitokių žodžių, turinčių kiek kitokią priklausymo reikšmę (karaliskis, kariš- kis, šeimynišRis) (Ambrazas, red., 1994, 139-140, 219). Kilmės ir priklausomybės reikšmė ypač akivaizdi asmenvardinės kilmės vietovar- džiuose. Gyvenamųjų vietų vardų, turinčių šitą priesagą, gausu visoje Lietuvoje (Raz- mukaitė 1998: 139-141), o šiaurės vidurio Lietuvoje, buvusioje Žiemgalos teritori- joje, anot Kazimiero Būgos, vietovardžių priesaga -išk- yra ištikimiausias lietuviškumo rodytojas (Būga 1961: 582). Straipsnyje darybos, semantikos, struktūros požiūriu aptariami šiaurės vidurio Lie- tuvos (Joniškio, Pakruojo ir Pasvalio rajonų) vietų vardai', turintys priesagą -isk-. Tokių rasta per pusę šimto, jų ypač gausu gyvenamųjų vietų bei smulkiųjų vietovar- džių vardyne. Ne visi šios priesagos vediniai yra vienodai seni, dalis jų gali būti paly- ginti nauji vediniai, ypač smulkieji vandenvardžiai ar žemėvardžiai. Tam tikra prasme tai sietina su posesyvine šios priesagos reikšme, nes dauguma šių vietovardžių pada- ryti iš asmenvardžių“* (tikėtina, savininkų įvardijimų). Toponimų su -išk- randama visose vietovardžių klasėse: gyvenamųjų vietų (bažnytkaimių, dvarų, kaimų, vienkie- miu), vandens telkinių (upių ir ežerų, upelių, griovių, šaltinių, balų, pelkių, sietuvy) vardų, ir žemėvardžių (dirvų, laukų, pievų, ganyklų, kalnų, miškų, kapų, įvairių kitų vietovių). Analizuojant žodžių darybą skiriamas darybos pamatas ir darybos formantas. Šiuo atveju darybos formantas yra priesaga -išk-. Tikrinių žodžių daryba su tam tikromis išlygomis remiasi bendrinių žodžių analizės principais (Vanagas 1970: 24-29, 53— 58). Dėl tikrinių žodžių klasės specifikos skiriamas dar vienas tikrinių žodžių dary- bos tipas — pirminiai toponimai. Tai tie atvejai, kai vieno toponimo vardas tiesiog perkeliamas šalia esančiam objektui. Taigi pirminiais vietų vardais laikomi tie vardai, kurių pamatiniai žodžiai (darybos pamatas) jau turi priesagą -išk-; vardai, kurių pa- matiniai žodžiai šios priesagos neturi, t. y., kurių virtimą toponimais lėmė priesagos - išk- gavimas, laikomi antriniais, arba vediniais. Analizuojant vietų vardus paaiškėjo, jog dauguma jų yra antriniai, turintys aiškią posesyvinę reikšmę onimai. Beveik visi vietovardžiai sudaryti iš daiktavardžių, todėl jie skiriami į kilusius iš tikrinių ir ben- drinių žodžių. Skirtingos galūnės priesagai suteikia įvairumo. Taip atsiranda priesagos variantų. Gyvojoje kalboje variantai -iškė, -iškis, -iškės, -iškiai dažnai tik formalus dalykas, ta- čiau galintis lemti naujo vietovardžio susidarymą, pvz.: Daunor-iské k., Daunoravos apl., INS; Daunor-iskiai k., Svirplių apl., JNš, plg. Daūnoras avd.; Karp-iškiai b., PSVT; Kdrp-iskis upl., LNKV, plg. Karpis avd.; Šleidar-iškė vk., KRx; Šleidar-iškiai vk., Skilvio- Vietovardžiai rinkti iš gyvosios kalbos, dr. Kazimiero Garšvos asmeninės kartotekos, Lietuvos žemės vardyno, Kraštotyros draugijos Pakruojo skyriaus archyvo, Lietuvos žemės ūkio ministerijos Respublikinio žemėtvarkos instituto vietovardžių ir gamtos bei kultūros paminklų apsaugos žiniaraščio, Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno (Vanagas, red., 1976), Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno (Vanagas, red., 1963). Manoma, kad posesyvinės reikšmės vietovardžiai nėra labai archaiški, kadangi dėl posesyvumo jų semantika nutolo nuo konkrečios objektų klasės semantikos (Vanagas 1970: 278). to VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- | 3 nių apl., INS; Sleider-iskis vk., Saugėlaukio apl., INS, plg. Sleideris avd. Kartais tas pats objektas gali turėti skirtingų vardo variantų, pvz., vyriškosios ar moteriškosios gimi- nės, vienaskaitos ar daugiskaitos formos. Dėl to atsiranda naujas vardas, žodžių da- rybos požiūriu laikytinas priesagos ar galūnės vediniu, pvz.: Katil-iskés k., Žagarės apl., INS; Katil-iškiai k., ŽGR; Katil-iškiai k., Žiūrių apl., Psv, plg. Katilius avd.; Plėd-iškė dr., Giminėnų k., JNš; Plėd-iškis dr., Plediškių k., Stoniūnų k., JNš, plg. Plėdiškiai k., Plėdis avd.; Veicel-iškė dr., Klioriškių vnk., JNš; Veicel-iškės dr., Skribakių k., JNš; Vei- cel-iškis dr., Stoniūnų k., JNš, plg. Veicelis avd. Analizuojant vietų vardus dažnai sunku atskirti, kuris iš dviejų tapačių vietovar- dziy yra senesnės kilmės, kuris yra priesagos vedinys, o kuris perėmė jau priesaginį pavadinimą. Dažnai sunku nustatyti pamatinio žodžio reikšmę, kai jis yra apeliatyvi- nės kilmės asmenvardis. Tuomet kyla klausimas: ar vietos vardas kilo iš apeliatyvinio asmenvardžio, ar iš bendrinio žodžio. Tokie dvejopos kilmės vietovardžiai aptariami atskirai, nes priskirti juos tik prie asmenvardinių ar tik prie apeliatyvinių negalima, pvz.: Smailiškis dr., JNšK, Smailiskis mš., INSK : plg. Smailys, Smailis avd. (smailūs, -i). Etimologinė analizė rodo, kad vietovardžių su priesaga -išk- darybos pamatu daž- niausiai eina įvairūs asmenvardžiai: tiek senieji dvikamieniai (Doviltiškė vk., ŽGR : Doviltas avd.), vienkamieniai (Dargiškis sdb., INSKL : Dargis avd.), pravardiniai jvardi- jimai (Sakaliskiai k., PKR : Sakalas avd. — sakalas; Balciskiai k., Psv : Balčius avd. — baltas, -a), patroniminiai asmenvardžiai (Sindriiiniskiai k., Psv : Sindriiinas avd.), tiek krikščioniškieji vardai (Antaniskis vk., PRK : Antanas avd.), jy trumpiniai (Kaziuliské dr., Lan: Kazialis, plg. Kazys, Kazimieras avd.); ne tik lietuviški, bet ir latviški (Daba- riskis vk., LGM : Dabars avd.) bei kitokie (Gerliskiai kln., KRK : Herlich avd.) asmen- vardziai. Kitomis pamatinémis leksemomis dažniausiai eina daiktavardžiai, reiSkian- tys gyvūnų (laukinių gyvūnų, naminių gyvulių, roplių, vabzdžių, žuvų), paukščių (laukinių ir naminių), augalų (medžių ir smulkiųjų augalų) pavadinimus; fiziografi- niai terminai (kalnas, pakalnė, šilas); etnonimai (gūdas, čigonas, latvis, žydas), asme- nų pavadinimai (bérnas, kareivis, klebonas); kūno dalių pavadinimai (garbana, kupra, ragas), buities reikmenys (diida, dalgis, kirvis). Pamatinés būdvardinės leksemos nu- rodo objekto ypatybę (plikas, smailūs, ramūs) ar spalvą (baltas, jūodas, ridas). 2. PIRMINIAI VIETOVARDŽIAI Pirminiais laikomi tie vietų vardai, kurie pereidami iš vienos žodžio kategorijos į kitą negavo jokių formaliųjų darybos požymių. Kitaip tariant, pirminiais laikomų vietų vardų pamatiniai žodžiai yra priesagą -išk- jau turintys daiktavardžiai. Dažniau- siai tai asmenvardžiai arba oikonimai, kurių vardas perkeliamas greta esančiam ob- jektui. Didesnio objekto vardas dažniausiai perkeliamas mažesniam: Kiaūliškis dr., PKR : Kiaūliškis buv. dv., PKR; Kūpeliškės krm., INS : Kūpeliškės k.; Kudrėniškis krm., LNKV : Kudrėniškis k., LNKV; Spitkiškė vk., PKR : Spitkiškė dv.; Trūliškis plk., Psv : Trūliš- kis mš., Psv. Kai kuriems objektams vardas perkeliamas norint pabrėžti jų lokalizaci- ją: Jakiškiai II vk., JNš : Jakiškiai k., dv., vk., INS; Kareiviškis I, Kareiviškis II k., PKR : Kareiviškis k., PKR; Keliuotiskiai II k., Všk : Keliuotiškiai k., INSK; Siliskiai I k., PKR, KRK, Siliskiai IT k., PKR KRK : Siliskiai vk., PKR. 4 | RENATA ENDZELYTĖ Keletą pirminių oikonimų galima kildinti iš asmenvardžių*: Gipiskiai k., Psv : Gi- piškis avd.; Judiškiai dv., LNKV : Judiškis avd. Asmenvardiniai oikonimai dažniausiai turi daugiskaitos vardininko forma (pluralia tantum). Tai rodo, kad vieta pavadinama ne vieno asmens, bet jų grupės (šeimos) kaip vieneto vardu. Tam tikra prasme tokie oikonimai galėtų būti traktuojami kaip galūnių vediniai, tačiau iš esmės tai tas pats vardas, tik turintis kuopinę reikšmę. Mažesniųjų objektų vardai skaičiaus nekeičia: Katėliškis b., PSvT : Katéliskis avd. IS sudaiktavardéjusiy būdvardžių, reiškiančių fiziografinius terminus, sudaryti vie- ty vardai Kalniškiai vk., PKR : kdlniskis “kalne gyvenantis žmogus, kalnénas’ (LKZ, 148); Pakalniskiai k., LNKV: Pakalniškis vk., KRK : pakalniskis, pakalniskis ‘pakalné- nas, pakalnés gyventojas’ (LKŽ,. 147). 3. ANTRINIAI VIETOVARDŽIAI Antrinių toponimų priesaga -išk- yra derivacinis požymis, pamatiniai žodžiai šios priesagos neturi. Šių vietovardžių darybos pamatas yra įvairūs daiktavardžiai, daž- niausiai — asmenvardžiai. Vietų vardų su priesaga -išk- akivaizdi priklausomybės (jei vardas sudaromas iš asmenvardžio ar oikonimo) ir ypatybės (jei vardas sudaromas iš kitokio daiktavardžio ar būdvardžio) reikšmė. Antriniai vietų vardai dažniausiai su- daromi iš asmenvardžių (70,6696). Kiti tikriniai žodžiai vartojami labai retai: oiko- niminės kilmės vietų vardai sudaro maždaug 1,3%, o hidroniminės — 1,9%. Neaiškios kilmės vietų vardai sudaro apie 1696, o iš įvairios reikšmės daiktavardžių sudaryti toponimai — beveik 11%. 3.1. Antriniai oikonimai Dauguma oikonimų, arba gyvenamųjų vietų vardų, yra kilę iš asmenvardžių, ape- liatyvų. Keletas oikonimų gali būti kildinami iš hidronimų, kitų oikonimų. Asmenvardinės kilmės oikonimų pamatiniais žodžiais eina ir lietuviški (senieji dvi- kamieniai ir vienkamieniai, patroniminiai, apeliatyviniai), ir nelietuviški (krikščio- niškieji ir kitų tautų) vardai (Vanagas 1982: 62-97; Maciejauskienė 1991: 243-248): Adomiškis vk., INSK : Adomas avd.; Albertiškiai vk., KRK : Albertas avd.; Aleniškis vk., PKR : Alena, Elena avd.; Antaniskis vk., PRK : Antanas avd.; Badariskis vk., PSVT : Ba- daras avd.; Buiviskiai k., SLC : Buivys, plg. Būivydas avd.; Čeniškiai k., INSK : Cenys avd.; Čiaučiniškis vk., LGM : Čiaučynas avd.; Dabariskis vk., LGM : Dabaras avd.; Dévainis- kiai dv., PKR, Dėvainiškis vk., PKR : Dévainis avd.; Doviltiškė sdb., ZGR : Doviltis avd.; Gailioniskiai k., INSK : Gailionis avd.; Gražiškiai k., INS : Gražys avd.; Jūkiškiai vk., KRK, Jakiškiai dv., k., JNš : Jakas avd.; Jūkiškiai k., PKR : *Jūkas, plg. Jukonis avd.; Karaliūniškis k., PSvT : Karaliūnas avd.; Katiliškiai k., ŽGR : Katilius avd.; Keliuotiškiai k., INSK : Keliuotis avd.; Krasniškiai k., ZML : *Krasnas, *Krasnys avd., plg. Krasnauskas, Asmenvardinių oikonimų galima dvejopa kilmė: iš priesaginio asmenvardžio (pirminiai) ir iš nepriesa- ginio asmenvardžio (antriniai). Kadangi Lietuvių pavardžių žodyne yra užfiksuota ir priesaginių asmenvar- džių, todėl tokie oikonimai priskiriami prie pirminių, plg. Gipas ir Gipiškis, Judys ir Judiškis. VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- | 5 Kasnickas, Krasnėvičius avd.; Kūngiškiai k., ŽML : Kūngas, Kungys avd.; Laūmekiškis vk., SLC : Laimekis avd.; Mineikiškis vk., Psv : Mineika, Mineikis avd.; Minginiškiai vk., KRK : Minginas avd.; Nagliskis vk., SLC : Naglis, Naglius avd.; Norkūniškiai vk., LGM : Norkiinas avd.; Pėtriškis vk., LGM : Pėtras avd.; Plikiskis dv., VSK, Plikiškiai k., INS : Plikis, Plikys avd.; Patriskiai k., Psv : Putris, Putrys avd.; Razaliskis k., SLC : Rozalija avd.; Rimšoniškiai k., PKR : Rimšonis avd.; Stasiskiai vk., SLC : Stasys avd.; Silingiskis vk., LNKV: Šilingis avd.; Šulmiškis vk., LM : *Šulmas, plg. Šulminas avd.; Švodbiškis bk., dv., JNŠK : Svéba, Švobas avd.; Trūliškis vk., Psv : Trūlis avd.; Urnėžiškės k., SKs : Urnėžas, Urnėžis, Urnėžius avd.; Valantiniškis sdb., INSK : Valantinas avd.; Vesélkiskiai k., LNKV : Vesélka avd.; Zimbiskiai k., LNKV : Zimba avd. Atskirą oikonimų grupę sudaro kilę iš latviškų asmenvardžių“: Milidiškiai vk., JNŠK : la. Milidis avd.; Pileriskis k., KRK : la. Pileris avd.; Pundeniskis vk., PSVT : la. Pundenis avd.; plg. lie. Pundys, Pundinas avd.; Vagariškis k., KRK : la. Vagars avd.; plg. lie. Vagrys avd. SKS : Reibiniai k., Sks; Siksnéliskiai k., Psv : Šikšnėliai k., PKR; Žagūriškiai k., ZGR : Žagūrė k. Hidroniminės kilmės oikonimai dažniausiai aiškūs, nes kaimas yra prie to paties vardo vandens telkinio: Savėliškis k., PKR : Savélis upl.; Sidabriškis k., Psv : Sidabra up.; Šiladiškis vk., LGM : Šiladis upl.; Verigriškis dv., KRK, Verigriškis vk., PKR : Verigris upl. Dalis vietų vardų siejami su apeliatyvais: Akmeniškiai k., ŽML : akmué; Dirvoniš- kiai k., JNŠK : dirvonas; Dvareliškiai k., KRK : dvarėlis, dvaras; Kalneliskiai k., VšK : kalnélis, kalnas; Kriaūšiškiai k., VSK : kriaūšis; Šiliškiai vk., KR, Šiliškis vk., LM, KRK : šilas. Oikonimas Cigoniskis k., JNS sietinas su etnonimu cigonas, čigonas. 3.2. Antriniai hidronimai“ Dauguma antrinių hidronimų kilę iš asmenvardžių. Tačiau pažymėtina, kad šiais vandenvardžiais pavadinami daugiausia mažesni vandens telkiniai: balos, sietuvos ir kt. Tai gana nauji vardai, nurodantys objekto priklausymą tam tikram asmeniui, ko- kią nors ypatybę ar kitokį ryšį su pamatiniu žodžiu. Asmenvardinių hidronimų daryba gana aiški: Abromiškis stv., PKR : *Abromas, plg. Abraomas avd.; Aliūniškė upl., PKR : Aliūnas avd.; Bėkiškis stv., PSVT : Bėkas, Bekys avd.; Buletriskis b., PšvT : Būletris avd.; Būrbiškis b., PSVT : Būrba avd.; Daudiškas upl., PKR : Dauda avd.; Daugėliškis b., SLC : Daugėla avd.; Dragiškis gr., KRK : Drūgas avd.; Jenikeliškės b., Sks : Jerikelis avd.; Jėčiškės b., INS : Jėčius avd.; Karpiškis upl., LNKV, Kūrpiškiai b., PšvT : Karpis avd.; Kindariškis b., PšvT : *Kindaris, plg. Kindaravicius, Kinderis avd.; Kleiniškė b., ZML : Kleinas, Kleinys avd.; Kraujeliskis šlt., JNšK : Kraujėlis avd.; Kvedariškė kdr., ŽGR : Kvédaras avd.; Laimiškis upl., LNKV : Laima avd.; Liberis- 4 Taip nurodė vietovardžių pateikėjai, nors kai kurios latviškos pavardės turi ir lietuviškų atitikmenų. $ Daugelio upévardziy analizė pagrįsta Aleksandro Vanago (Zr. literatūros sąrašą) tyrinėjimais, kiti vietovardžiai analizuoti remiantis jų pavyzdžiu. 6 | RENATA ENDZELYTĖ kis 1kn., VšK : Liberis, Lyberis avd.; Majūliškis b., VSK : Majūlis avd.; Martyniškis vt., KRK : Martynas avd.; Sargeliškis gr., LNKV : Sargėlis avd.; Sargėliškis upl., gr., PKR : Sargėlis avd.; Šėmetiškės b., LNKV : Šėmeta avd. Šlekiškis b., VSK : Šlekys avd.; Vaitiškės b., INS, Vaitiškė upl., INS : Vaitis, Vaitys, Vaičius avd. Atrodo, kad vietovardis Pagaleibiškė b., PSvT; yra dvejopos darybos: jis gali būti kartu ir priesagos vedinys, ir prielinksninis junginys iš asmenvardžio Leiba, plg. pa- gal-leib-iškė. Daiktavardžiai, einantys vandenvardžių darybos pamatu, priklauso kelioms seman- tinėms grupėms: + asmenų pavadinimai: Bėrniškis b., INS : bėrnas, plg. la. bėrns ‘vaikas’; + etnonimai: Cigoniské b., INSK : čigonas; e įvairios reikšmės daiktavardžiai: Vilniškė b., PKR : vilna, vilnis. 3.3. Antriniai žemėvardžiai Šios vietovardžių klasės priesagos -išk- vediniai dažniausiai daromi iš asmenvar- džių bei apeliatyvų. Vardai rodo objekto priklausymą kokiam nors asmeniui (kaip dauguma anksčiau aptartų smulkiųjų hidronimų) arba tos vietos ypatybę. Daugiausia žemėvardžių, kaip ir ankstesnėse toponimų klasėse, padaryta iš asmenvardžių: Aleksandriškė dr., ŽML : Aleksandras avd.; Aneliškis pv., JNšK : Anėlė avd.; Bagdoniškė dr., pv., PKR : Bagdonas avd.; Balkiškė dr., JNš : Balkis, Balčius avd.; Būrbiškiai gn., KRK, Būrbiškis dr., PSVT : Būrba avd.; Butkiškė dr., Pšvr : Butkus avd.; Cépiskes dr., JNS : Cépas avd.; Dabuliskis dr., INSK : Dabulis avd.; Dapkiskis dr., Psv : Dapkus avd.; Gedviliskis dr., LoM : Gedvilas avd.; Jurgiškis dr., pv., KRK : Jurgis avd.; Kaziuliské dr., LGM : Kaziulis, Kazys avd.; Klioriskis dr., INS : Kliorys avd.; Kukuliskis dr., pv., PKR : Kūkulas avd.; Lauciske dr., SKS : Laūčius avd.; Leibiské dr., SKS, Leibiskis kln., SKS : Leiba avd.; Lipiskiai dr., ZML : Lipas avd.; Martyniškiai krm., LNKV : Martynas avd.; Mazeikiskis dr., VSK : Mažeika, Mažeikis avd.; Merkeliskis 1., Psv : Merkelis avd.; Mūre- liskés gn., krm., SKS : Mūrelis avd.; Naudziiiniskis kln., ZML : NaudZiiinas avd.; Pauriskis dr., PKR : Paiiras avd.; Petriskis mS., SLC : Pétras avd.; Plediske dr., INS, Plediskis dr., INS : Pledys avd.; Poviliskis pv., LNKV : Povilas avd.; Sargéliskiai dr., LNKV : Sargélis avd.; Smailiskis dr., INSKL : Smailys avd.; Soviskis pv., SLC : Sova, Sovys avd.; Sunakiskis dr., INS : Šūnakis avd.; Usiskiai vt., SLE : Ūsas avd.; Valiūšiškė pv., La: Valiusis avd.; Žemriė- tiskis dr., INS : Zemriéta avd. Vietovardis Pamoziriskis gn., LGM gali būti dvejopos darybos — ir priešdėlio, ir priesagos vedinys. Greičiausiai tai priešdėlio pa- vedinys iš priesaginio etnonimo mo- zūras ar asmenvardžio Mozūras, plg. pa-moziir-iskis. Hidroniminės kilmės yra vietovardis Šiladiškis dr., La : Šiladis upl. Kiek dažniau vietų vardai kildintini iš oikonimų“: Bivainiškis mš., JNS : Bivainiai k., INS; Gedžiūniškis mš., INSK : Gedžiinai k., LNKV; Kibiskiai pv., LNKV : Kibai k.; Mažūtiš- kė dr., PSVT : Mažūčiai k., ZML; Reibiniškės krm., SKS : Reibiniai k., Sks; Oreliškiai gn., LNKV : Orėliai k., INSK. b Vietovardziy darybos pamatą nurodė pateikejai. VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- | 7 Kiti daiktavardžiai, einantys vietų vardų darybos pamatu, semantiskai labai jvai- rūs: + asmenų pavadinimai: Burliokiskis kln., Psv : burliokas ‘sentikis rusas Lietuvoje’ (LKŽ, 1193); Kleboniškis dr., PSVT, pv., PKR : klebonas; Murkliškis pv., PSVT : murklys “kas murkia; paniuręs, nešnekus žmogus; storulis, rubuilis' (LKZ, 420), plg. murk- ti; Pirdūliškis dr., SLC : pirdūlis ‘pirdzius’ (KZ, 1087); + etnonimai: Cigoniskis gn., PSVT : čigonas; Zydiškė dr., mš., PSVT, gn., INS : žydas; e kūno dalys: Gdrbaniske dr., ŽGR : garbana; Kiaūšiškė dr., PKR : kiaūšis, kiaušinis; e įrankiai: Dalgiškis dr., INS : dalgis; Kirveliškės dr., krm., SKs : kirvėlis, kirvis; + fiziografiniai terminai: Paklūoniškis vt., mš., LGM : paklūonė; Sodėliškis dr., PKR : sodélis, sodžius; Šniūriškiai kln., ZML : šniūras, šniūrai “ilgas siauras žemės rėžis; ploto matas' (LKZ,, 195); + augalai ar jy dalys: Zabiskis krm., VSK : Zabas ‘virbas, Zabaras, šakelė; stiebas, zagaras, rykštė; krūmas, kramynas’ (LKZ,, 14), ‘virbas, zabaras’ (DLKZ 947); + valgių pavadinimai: Šiūpiniškis gn., PKR: šiupinys; + mitonimai: Perkiiniskis dr., Psv : Perkūnas; + gyvūnų pavadinimai: Glindiškis 1., Psv : glinda; Ožėliškis pv., SLC : ožėlis, ožys; e abstraktūs daiktavardžiai: Siaūtiškės dr., PSVT : siaūtis “gūsis, Suoras; mostas, mo- jis' (LKZ, 482), ‘siautimas’ (DLKŽ 689); plg. sidutéti. + socialinės aplinkos dalykai: Pūniškis vt., PKR : pūnė “klojimo užgardis supilti pe- lams, peludė; tvartas; diendaržis; būda, palapinė; ola, urvas, landa; kiaušinio tuštu- ma’ (LKZ, 916). Vietovardis Juodokiskis mš., VSK gali būti kildinamas iš būdvardžio juoddkas, plg. jūodas. VIII 3.4. Neaiškūs vietovardžiai Kai kurių vietų vardų kilmę galima apibūdinti keleriopai, nes tiksliai to pasakyti neįmanoma. Pirmiausia tai tie vietų vardai, kurių pamatinės leksemos gali būti tiek asmenvardžiai, tiek apeliatyvai, pvz.: + gyvūnų ir paukščių pavadinimai: Briediškė 1., ŽGR : Briedis avd., briedis; Kūrmiškis pv., PKR : Kurma, Kūrmis avd., kūrmis; Gaidiškis dr., krm., LNKV, mš., PKR : Gaidys avd., gaidys; Gėrviškiai k., INSK : Gėrvė, Gervys avd., gėrvė; Pelédiskis vk., INSK : Pelėda, Pelėdžius avd., pelėda; Sakališkis vk., LGM, mš., PKR: Sakalas avd., sakalas; Šarkiškės mš., INS : Šarka, Šarkis, Šarkys, Šarkus avd., šarka; Varniškis dr., mš., LNKV : Varnas avd., varnas; + etnonimai: Gudiškis" dr., VšK : gūdas, Gūdas avd.; Latvėliškis dv., plv., KRK : Latvėlis avd., plg. Latvis avd., latvėlis, latvis; Latviškė pv., PKR, Latviskis 1., PSVT : latvis, Latvis avd.; Maskoliskiai k., SLC : Maskolius avd., plg. maskėlius “caro kariuomenės kareivis; rusas’ (LKZ,, 893); 7 Šaknis gud- gali būti kilusi ne iš etnonimo gudai, bet iš bendrinio žodžio *gudas, *guda ‘laukas, pieva", plg. pr. gudde ‘krumar’, žr. Karalitinas (1999: 27-40); taip pat plg. guda ‘guba; baidyklė paukščiams gasdin- ti; baidyklė vaikams gasdinti’ (LKZ, 692), gude ‘pustykle, bude, galastuvas’ (LKZ, 693). 8 | RENATA ENDZELYTĖ + asmenų ir profesijų pavadinimai: Kairiškis 1., INSK : plg. Kairys avd., kairys; Kalvis- kis vk., INSK : plg. Kalvis avd., kalvis, kalva; Kareiviškis k., PKR : plg. Karéiva avd., karéi- va, kareivis; Kūpriškis vk., VSK, 1., LNKV : plg. Kuprys avd., kupra, kūprius. Laikyti šiuos onimus tik asmenvardinės ar tik apeliatyvinės kilmės nėra visiškai tikslu. Labiau tikėtina, kad gyvenamųjų vietų vardai gali būti kilę iš asmenvardžių, o kai kurie žemėvardžiai, pvz., miškų, pievų, dirvų vardai, — iš apeliatyvų. Vienu požiū- riu nėra abejonių — visi jie yra priesagos -išk- vediniai iš daiktavardžių. 4. IŠVADOS 1. Būdvardžiams priesagos variantas -iškas, -a suteikia apibendrintą kokybės reikš- mę, ypatybę, būdingą pagrindiniu žodžiu reiškiamam daiktui. Su kitu priesagos va- riantu -iškis,-ė iš tikrinių žodžių (miestų, miestelių, kaimų vardų) įprasta darytis as- menų pavadinimus pagal jų kilmės ar gyvenamąją vietą. Šios priesagos suteikiama kilmės ir priklausomybės reikšmė ypač akivaizdi asmenvardinės kilmės vietovardžiuo- se, kurių gausu visoje Lietuvoje. Šiaurės vidurio Lietuvoje, buvusioje Žiemgalos teri- torijoje, vietovardžiai su priesaga -išk- rodo lietuvišką jų kilmę. 2. Chronologiniu požiūriu vietų vardai su priesaga -išk- gali būti palyginti nauji ve- diniai, kadangi dauguma jų padaryti iš kitų tikrinių žodžių (dažniausiai asmenvar- džių). Be to, vietovardžių naujumą suponuoja posesyvinė priesagos ir jos vedinių reikš- mė. 3. Vietovardžių darybai vartojami įvairūs priesagos -išk- variantai. Šiaurės vidurio Lietuvos teritorijai būdingesni -iškis, -iškiai, -iškė, kiek retesnė priesaga -iškės. Varto- jant skirtingus priesagos variantus iš to paties vardo galima sudaryti keletą vietovar- džių, pvz.: Daūnora, Daūnoras avd. : Daunėriškė k., Daunoravos apl., JNš, Daunoriš- kiai k., Svirplių apl., JNš; Šleideris avd. : Šleidariškė vk. KRK, Sleidariskiai vk., Skilvioniy apl., INS, Sleideriskis vk., Saugėlaukio apl., INS. 4. Vietovardziy pamatiniai žodžiai dažniausiai yra daiktavardžiai. Tai įvairios kil- mės asmenvardžiai (70,66%): lietuviški ir rečiau nelietuviški, krikščioniški ir apelia- tyviniai, paprastieji ir su priesagomis. Kiti dažniau vartojami žodžiai yra įvairios reikš- mes apeliatyvai (10,92%). Neaiškios kilmės vietovardžiai sudaro 15,98%. Hidronimai, oikonimai vietų vardų darybai vartoti retai (atitinkamai 1,9296 ir 1,396 visų vietų vardų). Nedaiktavardiniai toponimai sudaro vos 0,296 vietų vardų. Panašios propor- cijos būdingos ir gyvenamųjų vietų vardams, ir vandenvardžiams, ir žemėvardžiams. 5. Etimologinė analizė rodo, kad vietovardžių su priesaga -išk- pamatinėmis lekse- momis dažniausiai eina asmenvardžiai bei kiti daiktavardžiai, reiškiantys gyvūnų (lau- kinių gyvūnų ir naminių gyvulių, roplių, vabzdžių, žuvų), paukščių (laukinių ir nami- nių), augalų (medžių ir smulkiųjų augalų) pavadinimus; fiziografiniai terminai (kalnas, pakalné, šilas); etnonimai (gūdas, čigonas, latvis, žydas), asmenų pavadinimai (bėrnas, kareivis, klebonas); kūno dalių pavadinimai (garbana, kupra, ragas), buities reikmenys (diida, dalgis, kirvis). Pamatinės būdvardinės leksemos nurodo objekto ypatybę (pli- kas, smailūs, ramūs) ar spalvą (baltas, jūodas, rudas). VIETOVARDŽIAI SU PRIESAGA -išk- VIETOVARDŽIŲ SUTRUMPINIMAI JNš — Joniškis JNšK — Joniškėlis Krk - Kriukai LaM - Lygumai LNKV — Linkuva PKR -— Pakruojis Psv +- Pasvalys Pšvr — Pašvitinys Sks — Skaistgirys Suc — Saločiai VšK -—- Vaškai ŽGR — Žagarė ŽML — Žeimelis KITI SUTRUMPINIMAI apl. -— apylinkė avd. — asmenvardis b. — bala bk. — bažnytkaimis br. — brasta dr. - dirva dv. — dvaras gn. — ganykla gr. — griovys k. — kaimas kdr. — kūdra kin. - kalnas krm. — krūmai Į. — laukas la. — latvių lie. — lietuvių Ikn. - lieknas ms. — miškas plv. — palivarkas pv. — pieva sdb. — sodyba stv. — sietuva šlt. — šaltinis upl. -— upelis vk. — vienkiemis vt. — vietovė 10 | RENATA ENDZELYTĖ LITERATŪRA IR ŠALTINIAI AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BUGA, K. 1961: Rinktiniai raštai 3, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. KARALIŪNAS, S. 1999: Etnonimo Gudai kilmė. Darbai ir dienos 10 (19), 7-54. KuzAvinis, K., SAVUKYNAS, B. 1987: Lietuvių vardų kilmės žodynas; Vilnius: Mokslas. LKŽ — Lietuvių kalbos žodynas A-Ž, Vilnius, 1941-2002. LPZ — Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, ats. red. A. Vanagas, Vilnius: Mokslas, 1985, 1989. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MICKIENE, I. 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija, Kaunas. RAZMUKAITĖ, M. 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. SKARDŽIUS, P. 1996: Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VANAGAS, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba, Vilnius: Mintis. VANAGAS, A. 1981a: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A. 1981b: Lietuvių hidronimų semantika. Lietuvių kalbotyros klausimai 21,4—153. VANAGAS, A. 1982: Mūsų vardai ir pavardės, Vilnius: Mokslas. VANAGAS, A., red., 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. VANAGAS, A., red., 1976: Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius: Mintis. Renata Endzelytė Gauta 2004 03 25 Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 52, 3000 Kaunas, Lietuva [email protected]