Dainora Pociūtė, par. „Knyga nobažnystės krikščioniškos 1653“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 115-124 RECENZIJOS Reviews KNYGA NOBAŽNYSTĖS KRIKŠČIONIŠKOS 1653. FAKSIMILINIS LEIDIMAS. PARENGĖ DAINORA POCIŪTĖ. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, MMIV, Ixv, 660 p., ISBN 9955-9408-0-8 Recenzuojamas leidinys — unikalus dviem aspektais. Pirmiausia, dabar šis mūsų rašto pamin- klas tampa nesunkiai prieinamas platesniam tyrinėtojų ratui, nes Lietuvos bibliotekose, kaip žinome, yra tik šio svarbaus XVII a. vidurio šaltinio mikrofilmas bei Knygos nobažnystės krikščioniškos (toliau: KN) 1684 metais Karaliaučiuje išleistas kontrafakcinis leidimas. Todėl labai džiugu, kad parengėja, atsižvelgdama į tai, jog Švedijoje saugomas Knygos nobažnystės krikščioniškos originalas yra vienintelis šiuo metu žinomas jos egzempliorius, 2003 m. minint 350 metų knygos išleidimo sukaktį ėmėsi „iniciatyvos parengti faksimilinį šio veikalo leidimą, kuris būtų parankus ir moksliniam tekstų tyrimui, ir lituanistinių studijų gilinimui universitetuose“ (p. ix). Antra, šis Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidinys unikalus dar ir tuo, kad knygos leidėjai grįžo (jeigu taip galima sakyti) prie „tradicinės“ senųjų raštų faksimilių leidimo prakti- kos, palikdami vadinamąjį foną ir visiškai pagrįstai atsisakė kurį laiką Baltų lankų leidyklos propaguoto „modernaus“ principo senųjų raštų faksimiles pateikti ne tik be fono, bet dar ir sumažinto formato. Taigi, eidami „tradiciniu“ keliu šio leidinio leidėjai akivaizdžiai įrodė, kad mūsų dienomis išleisti geros kokybės faksimilinį leidinį nėra sunku. Todėl šio KN leidimo parengėją ir leidėjus norisi ne tik pagirti, bet ir jiems padėkoti, kad, nesivaikydami nežinia iš kur ir kokių vėjų atpučiamų madų, leisdami šį leidinį jie pirmiausia galvojo apie jo kokybę bei svarbą moksliniams tyrimams, o ne apie komercinius ar kitus kokius dalykus. Leidinį sudaro Pratarmė (p. ix-x) ir, savaime suprantama, dvi netolygios dalys. Tai žinomos senosios lietuvių literatūros tyrinėtojos Dainoros Pociūtės parašytas atskirai studijai prilygs- tantis įvadinis straipsnis Lietuviškosios Bažnyčios knyga (p. xiii-Ixv) ir KN fotografuotinis tekstas (p. 1-660). Jau iš cituotų Pratarmės žodžių, nusakančių leidinio parengimo tikslus, ir iš paskes- nio teiginio, jog šis leidimas „taps tolesnių kritinių atskirų šio veikalo dalių ir jų šaltinių rengimų ir leidimų pradžia“ (p. x; dar plg. p. xlvi, xlviii), tampa aišku, kodėl šiame leidime nėra detalesnių komentarų. Jų teks palaukti. Su mūsų senąja literatūra mažiau susipažinęs skaitytojas (o tokių — netgi lituanistų — vis daugiau išleidžia ir kai kurios aukštosios mokyklos), perskaitęs Pratarme sužinos, kad 1684 metais Karaliaučiuje išleidus KN kontrafakciją, pirmasis šios knygos leidimas labai greitai buvo užmirštas ir apie jį rimčiau pradėta kalbėti tik po to, kai 1958 metais Upsaloje iš Vilniaus krašto kilęs Jozefas Trypučko išleido bibliografinį sąvadą Polonica vetera Upsaliensia, kuriame (p. 102, 162, 166) buvo pateikta žinių apie Upsalos universiteto bibliotekoje saugomą šį konvoliutą. 116 | RECENZIJOS Bene pirmasis šia publikacija susidomėjo Juozas Tumelis. Jis, sulyginęs Jozefo Trypučkos paskelbtus duomenis su Lietuvos bibliotekose saugomų egzempliorių atitinkamais duomeni- mis, pastebėjo, kad jie ne visai sutampa. Tada ir ėmė aiškėti, kad Lietuvoje esamų egzempliorių antraštiniame lape esantis įrašas O dabar antra karta perdrukavota rodo ne tai, kad pirmuoju leidimu laikytinas 1598 metų Merkelio Petkevičiaus Katekizmas (toliau: PK) ir yra skirtas ne reformacijos priešininkams klaidinti, bet realybę atitinkantis faktas. Vis dėlto Lietuvoje esančiuose KN kontrafakciniuose egzemplioriuose vienas katalikus klaidinantis įrašas yra — tai leidimo metai, spausdinimo vieta ir leidėjas. Tiesa, Pratarmės pradžioje esantis teiginys, kad „1653 m. Kėdainiuose išleista Knyga nobažnystės krikščioniškos buvo ryškiausias lietuviškos kalvinistinės literatūros istorinis akcentas, vainikavęs šimto kalvinistinės spaudos metų Lietuvoje patirtį nuo tada, kai Mikalojus Radvilas' Juodasis savo dvare Brastoje 1553 m. pradėjo nuoseklią spausdintos Lietuvos knygos istoriją“ (kursyvas mano — J. K. ) (p. ix), iš karto kelia klausimą, ar toks platus kultūrologinis aspektas, kuris, be jokios abejonės, būtinas nagrinėjant lituanicos dalykus, šiuo atveju neužgožia lituanistinių dalykų? Įvadinė studija Lietuviškosios Bažnyčios knyga pradedama skyreliais „Radvilų Kėdainiai“ (p. xiii— xvii) ir „Kėdainių mokykla“ (p. xviii-xx). Pirmame pateikiama daugiau su Kėdainiais ir jų buvu- siais valdytojais susijusių istorinių žinių, 0 antrame — ne tik apie Kėdainių kolegiją, bet ir apie tuo metu Kėdainiuose buvusius knygų rinkinius — bibliotekas. Čia studijos autorė pamini kunigaikščio Jonušo Radvilos, Kėdainių bažnyčios bibliotekas bei asmeninį Samuelio Tomaševskio knygų rinkinį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad pateikiami faktai neturėtų kelti jokių abejonių. Tačiau, kai prisimeni žinomos reformacijos tyrinėtojos Ingės Lukšaitės tvirtinimą, kad iki šiol ne visai „aišku, ar Kėdainių bažnyčios ir gimnazijos biblioteka buvo viena ir ta pati biblioteka“ (Lukšaitė 2001:15), tada nejučia pats savęs klausi, kodėl apie šią problemą neužsimenama čia. Nejaugi įvadinės studijos autorė turi patikimų duomenų, kad Kėdainių bažnyčios ir gimnazijos (arba kolegijos) biblioteka buvo viena ir ta pati. Jeigu taip, tai tada būtų buvę pravartu visus tokią mintį pagrindžiančius argumentus išsakyti, juoba kad Ingė Lukšaitė to paties straipsnio, kuriuo nau- dojasi ir Dainora Pociūtė, kitoje vietoje jau rašo apie Kėdainių gimnazijos biblioteką, plg. „Kėdainių gimnazijos bibliotekos sąrašas ar katalogas nežinomas“ (Lukšaitė 2001: 16). Savaime suprantama, kad kalbininko žvilgsnis iš karto krypsta į trečią skyrelį „Lietuvių kal- bos vartojimas Kėdainių viešajame gyvenime“ (p. xx-xxii), tikintis susidaryti pakankamą vaizdą, kokią gi vietą to meto Kėdainiuose užėmė lietuvių kalba. Bet, perskaičius skyrelį, peršasi išvada, kad jo pavadinimas ne visai atitinka turinį. Mat apsiribota tik lietuvių kalbos vartosenos religi- niams reikalams aptarimu. Be to, ir čia pasitaiko tikslintinų teiginių. Pavyzdžiui, skyrelis prade- damas teiginiu: „Nors Lietuvos Reformatų Bažnyčioje nuo jos susikūrimo pradžios buvo naudojama (gal vartojama? — J. K.) lenkų kalba, tapusi ir pagrindine rašomąja Bažnyčios kalba, XVII a. pradžioje reformatų sinodai ėmėsi sistemingų priemonių lietuvių kalbos vartosenai išplėsti, nurodydami vykdyti katekizaciją bei laikyti pamaldas ir lietuvių kalba“ (p. xx). Čia iš karto norėtųsi sužinoti, kurių metų sinodai ėmėsi priemonių lietuvių kalbos vartosenai išplėsti, nes jau ne kartą minėta reformacijos istorijos žinovė Ingė Lukšaitė teigia, kad „XVI a. sinodų protokolai buvo sudeginti“, 0 iš nuo 1611 metų išlikusių sinodo protokolų „akivaizdu, kad dar kelis dešimtmečius lietuviškų knygų rengimas nebuvo svarbus sinodo rūpestis“ (Lukšaitė 2001: Ne visai aišku, kodėl Dainora Pociūtė, rodos, visuotinai priimtą šių LDK didikų pavardės formą Radvila keičia į Radvilas. Citatose paliekama autorės vartojama forma Radvilas. RECENZIJOS | 117 7). Jeigu Dainora Pociūtė, rašydama apie priemones lietuvių kalbos vartosenai išplėsti, turi galvoje 1627 metų generalinį sinodą, kuriame Kristupas Minvydas buvo paskirtas Kėdainių kunigu, tai labai abejotina, ar šis sinodas priskirtinas XVII a. pradžiai. Tiesa, tarsi norėdama pateisinti skyrelio pavadinimą Dainora Pociūtė, nebūdama tokia tikra kaip Ingė Lukšaitė (2001: 14), spėja, kad Kėdainių mokykloje lietuvių kalba, „kaip papildoma katechetinio aiškinimo kalba [...] galėjo būti vartota“ (p. xxi). Tačiau tokio spėjimo, mano galva, per maža. Čia tikriausiai būtų buvę labai pravartu panagrinėti, kiek lietuvių kalba buvo reikalin- ga Kėdainių magistrato valdininkams, juoba kad tokiam nagrinėjimui prielaidų, atrodo, yra (plg. Lukšaitė 2001: 17). Tačiau bene daugiausia abejonių ir įvairių klausimų kelia skyrelis „Bažnytinės Lietuvos DK reformatų lenkiškos literatūros situacija“ (p. xxii-xxvii), kur pačioje pradžioje dar kartą pakar- tojama, kad KN „išleidimo Kėdainiuose metai — 1653 — netiesiogiai žymėjo jau šimto Lietuvos evangelikų literatūros ir spaudos istorijos metų sukaktį“ (p. xxii). Lenkiška leidinių apžvalga pradedama tvirtinimu, kad jai pradžią yra davusi 1553 metais „Mikalojaus Radvilo Juodojo įkurta pirmoji Lietuvos DK lotyniška (!? kursyvas mano — J. K.) spaustuvė...“, o toliau apžvelgiami Mažasis ir Didysis katekizmai, 1559 metų giesmynas, Brastos bei Gdansko Biblijos? bei kiti lenkiški reformatų leidiniai, kurie, be jokios abejonės, svarbūs konfesiniu bei kultūrologiniu požiūriu, bet, mano galva, nedaug ką bendra turi su KN atsiradimu. Atvirkščiai, pirmieji lenkiški kalvinistinės krypties leidiniai daugiau ar mažiau prisidėjo prie lenkų kalbos įsigalėjimo ir iš platesnės vartosenos stūmė lietuvių kalbą. Todėl toks palyginti platus lenkiškų leidinių aptari- mas kažin ar pateisinamas lituanistiniu požiūriu, nebent šiuo aptarimu autorė būtų siekusi paneigti kai kurių reformatų istorikų norą perdėtai išaukštinti jų nuopelnus lietuvių raštijai (plg. Kregždė 1978*) arba dar kartą pabrėžti, kad pačioje savo pradžioje kalvinizmas buvo ne masių (valstiečių), bet išrinktųjų (elito) religija ir į paprastus žmones atsigręžė tik tada, kai jau buvo pralaimėjusi kovą su tuo metu gana pažangiomis jėzuitų švietimo idėjomis. Žinoma, norint pateisinti autorę, galima tvirtinti, kad, apžvelgdama lenkiškas reformatų religines knygas, ji siekė parodyti, kaip vėliau į KN patekę religiniai tekstai buvo kodifikuojami bei unifikuojami. Tokia išvada išplauktų iš šio skyrelio pabaigos. Tačiau tokią išvadą iš dalies paneigia pati autorė, teigdama, kad KN giesmyno santykis su unifikuotais lenkiškais Gdansko leidiniais yra dviprasmiškas (p. xxvii). Ir tą santykį detaliai atskleisti ruošiamasi būsimuose leidiniuose. Be to, priekabiau panagrinėjus šio skyrelio teiginius, tokios lenkiškų reformatų leidinių analizės nepateisina ir tvirtinimas, kad „parengti Knygos nobažnystės krikščioniškos tekstai pirmiausia turėjo atspindėti XVII a. pirmojoje pusėje nusistovėjusią ortodoksijos sistemą, lietuviškai rep- rezentuoti po ilgų ginčų ir svarstymų kodifikuotus Lietuvos ir Lenkijos Reformatų Bažnyčių lenkiškuosius tekstus“ (p. xxvii). Bet tai savaime suprantamas dalykas, kad religinei praktikai leidžiamas leidinys turi atitikti kodifikuotus tekstus. O atsakymo į klausimą, kodėl šio principo KN giesmyno parengėjai nuosekliai nesilaikė, ši lenkiškų leidinių apžvalga taip pat nepateikia. 2 Tik nežinia, kodėl lygindama Brastos ir Gdansko Biblijas (p. xxvi-xxvii) Dainora Pociiité išnašose greta kitos literatūros nenurodo Ginos Kavaliūnaitės disertacijos, kurioje taip pat rašoma apie abi šias Biblijas bei jų vertimo principus (žr. Kavaliūnaitė 2003: 82-89). Šio leidinio Dainora Pociūtė nemini, nors kartoja jame parašytas mintis ne tik apie KN bei jos autorius, bet net ir kai kurias senas klaidas, pvz., apie Kėdainiuose gamintą geros kokybės popierių, paženklintą filigraniniu užrašu Civitas Caiodunensis, (žr. Kregždė 1978: 81-95). 118 | RECENZIJOS Toliau rašydama apie Kėdainių spaustuvę, jos įkūrimą bei leidinius Dainora Pociūtė taip pat nevengia plačių istorinių ekskursų, gerokai peržengdama chronologines ribas. Pavyzdžiui, aptardama kitas reformatų (ir ne tik reformatų) spaustuves Lietuvos DK teritorijoje, autorė mini nuo 1672 m. Slucke veikusią spaustuvę. Be to, kartais galbūt šiek tiek perdėtas noras išaukštinti su reformatais susijusius dalykus užgožia istorinius faktus. Taip, atrodo, atsitiko teigiant, kad Slucke „pradėjusi veikti spaustuvė buvo vienintelė (kursyvas mano — J. K.) tuo metu veikusi Lietuvos DK spaustuvė (šalia Vilniaus Akademijos spaustuvės)“ (p. Xxviii—xxix). Kodėl vienintelė, jeigu dar veikė ir kita? Nebent Slucko spaustuvė vienintele vadinama todėl, kad nespausdino lietuviškų knygų. Aptardama su KN rengimu bei spausdinimu susijusius istorinius duomenis, autorė remiasi 1653 metų kovo 18 dienos Jonušo Radvilos laišku, kuriame kunigaikštis įtaręs, kad spausdini- mo „kliūtys buvo dirbtinai sukeltos dėl to, jog kai kurie vietiniai kunigai nenori matyti nurody- tos Telegos pavardės“ (p. xxxii). Toliau tekste pacitavusi iš Jonušo Radvilos laiško išverstą sakinį, Dainora Pociūtė 81 išnašoje juos cituoja lenkiškai ir tuojau pat prideda: „Literatūros istoriografijoje, tikriausiai dėl klaidingos šios Radvilo citatos interpretacijos, yra paplitusi atvirkštine [=atvirkštinė] nuomonė, teigianti, kad Radvilas piktinęsis tuo, jog knygoje dėl kunigų išsigalvojimo autoriumi nurodytas Telega“ (p. xxxii). Ir po šių žodžių nurodo šaltinius, kuriuose tokia interpretacija pateikiama: Vaclovo Biržiškos Aleksandryną, Juozo Tumelio straipsnį „Knygos nobažnystės krikščioniškos“ (1653) pirmojo leidimo klausimu“, išspausdintą Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimų 7-ame tome, bei Jurgio Lebedžio Senąją lietuvių literatūrą, bet nenurodo (gal neapsižiūrėjusi?) ne kartą minėto neseno Ingės Lukšaitės straips- nio, kuriame kartojama panaši interpretacija“, nors šiuo straipsniu Dainora Pociūtė remiasi palyginti dažnai. Skyrelyje „Knygos autorystė“ (p. xxxiii-xxxiv) Dainora Pociūtė, remdamasi lenkiška KN „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ bei kalbininko Antano Jakulio darbais, nurodo, kas kurias šios knygos dalis parengė arba galėjo parengti. Ir po šios vykusios ir reikalingos apžvalgos autorė nieko nedetalizuodama netikėtai pareiškia, kad „XVI-XVII a. buvo susidarę trys rašomosios lietuvių kalbos variantai“ (p. xxxiv). Kadangi iki šiol daugiausia buvo kalbama tik apie Lietuvos DK teritoriją, su lietuvių rašomosios kalbos istorijos ankstyvuoju periodu mažiau susipažinęs skaitytojas iš tokio teiginio gali pasidaryti išvadą, kad tuo metu trys rašomosios kalbos variantai egzistavo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Tokių dviprasmybių nekiltų, jeigu studijos autorė būtų bent kiek šį teiginį detalizavusi arba bent nurodžiusi atitinkamą literatūrą. Supažindinusi skaitytojus su KN parengėjais — Steponu Jaugeliu Telega (p. xxxiv—xxxvi), Samueliu Tomaševskiu (p. xxxvi-xxxvii), Jonu Božimovskiu (p. xxxvii-xxxviii) bei Samueliu Min- vydu (p. xxxviii) — Dainora Pociūtė pereina prie knygos sandaros (p. xxxix-xl) ir svarsto, kiek gi knygų sudaro recenzuojamą konvoliutą. Mat vieni (Dalia Jakulytė, Zigmas Zinkevičius) teigia, kad jį sudaro trys knygos, kiti (Juozas Tumelis, autorės nenurodoma Ingė Lukšaitė (2001: 4) bei su išlygomis ir pati autorė) linkę laikyti keturių knygų rinkiniu. Šiuo atveju remiamasi prielaida, kad religinės knygos požymį nuo seno lėmė žanrinė specifika. Siekdama šį teiginį 4 Plg.: „Kai kurių abejonių dėl Samuelio TamaSausko (kitaip TomaSauskas, Tomaszewski, apie 1605 1650 m.) ir Stepono Jaugelio Telegos indėlio rengiant giesmyną pasėjo Jonušas Radvila 1653 m. kovo 18 laiške seniūnui Laurynui Kochanskiui, pastebėjęs, kad Telegos autorystė esanti kunigų išmislas“ (Lukšaitė 2001: 19). RECENZIJOS | 119 pagrįsti Dainora Pociuté rašo: „Kaip hebrajiskas Biblijos pavadinimas žymėjo „knygas“, taip ir Martyno Mažvydo Katekizmas, kuriame buvo spausdintas ne tik katekizmas, bet ir giesmynėlis bei elementorius (neskaitant dedikacijų ir prakalbų, daugelį to meto knygų lydinčių) buvo pavadintas ne viena (nors ir turėjusią ištisinę paginaciją) „knyga“, bet „knygelėmis“. Tokių pavyzdžių būta ir kitomis kalbomis spausdintoj literatūroj“ (p. xl). Pirmiausia, kažin ar autorei buvo būtina iš šešiolikto ir septyniolikto amžiaus keltis į tokius tolimus laikus ir kraštus, juoba kad nei hebrajiško Senojo Testamento (kurio, beje, ir laikosi protestantai, žr. Rubšys 1995: 1, 26) pavadinimo Tanak, nei jo reikšmės autorė nepateikia. Antra, aiškindama Martyno Mažvydo žodžio knygelės (dgsk. vard.) reikšmę, Dainora Pociūtė pamiršo skaitytojams priminti, kad šio vedinio reikšme yra domėjęsis ukrainiečių kalbininkas Anatolijus Nepokupnas. Jo duomeni- mis, Martyno Mažvydo knygelės „reiškia ne „knygelė“ ar „ši knyga“, kaip tradiciškai teigiama lietuvių kalbos tyrinėjimuose, o „vadovėlis““ (Nepokupnas 1994: 75, 76). Be to, nagrinėjant Martyno Mažvydo vartojamo vedinio knygelės reikšmę, tikriausiai nederėtų užmiršti ir pamati- nio žodžio knyga formos Mažosios Lietuvos XVII a. raštuose. Kadangi XVII a. rankraštiniuose žodynuose vokiško žodžio Buch lietuviškas atitikmuo yra knygos (dgsk. vard.) (pl. žr. Lexicon Lithuanicum 1987: 106-107; Clavis Germanico-Lithuana 1997: 1, 408), rodos, galima įtarti, jog vedinys knygeles gali būti daugiskaitinės formos knygos priesaginis vedinys. Kadangi Dainoros Pociūtės pateiktus argumentus galima įvairiai traktuoti, todėl, nesileidžiant į smulkmenas, šiuo atveju parankiausia būtų laikytis tikslaus bibliografinio požiūrio ir kalbėti apie tris knygas, turinčias ne tik atskirą paginaciją, bet ir atskirus klaidų atitaisymus. Šio požiūrio, aptardama atskiras KN dalis, laikosi ir pati autorė (p. xl-xlv). KN giesmyno pristatymas (p. xl-xlii) pradedamas tvirtinimu, kad jame „pateikta 100 psalmių vertimų tekstų ir 158 giesmės (147 iš jų įvairiose pagrindinėse giesmyno dalyse ir 11 giesmyno priede „Giesmes Pridotka“)“ (p. xl). Bet, matyt, apsižiūrėjusi, kad šio teiginio pirmoji pusė gali klaidinti skaitytoją (prisiminus p. xxxix cituojamus Samuelio Chylinskio žodžius, jog šiame giesmyne yra „tik 78 Dovydo psalmės, poetiškai išverstos iš lenkų kalbos“), autorė tuojau pat patikslina, kad šiame giesmyne iš tikrųjų spausdinamos tik 78 psalmės, iš kurių 22 pateiktos dviem vertimo variantais. Ir beveik iškart po šio patikslinimo visai pagrįstai paneigiamas ir Vaclovo Biržiškos tvirtinimas esą KN giesmynas „kartu su kitais 1653 m. Kėdainių spaustuvės leidiniais nebuvo kokia naujai paruošta ir parašyta knyga, bet tik antras, padidintas ir kiek ištaisytas ir papildytas 1598 m. katekizmo leidimas, tiktai be lenkiškojo teksto“ (Biržiška 1990: 1, 289). Viskas, ką šiame skyrelyje rašo autorė, yra teisinga. Tačiau būtų buvę dar įtikinamiau, jeigu čia arba skyrelyje „KN santykis su Merkelio Petkevičiaus Katekizmu“ (p. xlv—xlvi) Dainora Pociūtė būtų pateikusi daugiau statistinių duomenų. Mat, turint omenyje, kad PK išspaudinta 40 psalmių vertimų ir 41 psalminis tekstas (t. y. 128 psalmė PK pateikta dviem vertimo varian- tais) ir kad iš jų 8 psalmių (t. y. 26, 46, 67, 80, 82, 109, 117, 122) KN giesmyne buvo atsisakyta, gausime, kad, rengiant spaudai KN giesmyną, pirmą kartą į lietuvių kalbą buvo išverstos 46 psalmės (t. y. 78 KN psalmės — 32 PK psalmės = 46 naujai išverstos psalmės). Dar akivaizdžiau Dainoros Pociūtės mintis paremia KN giesmyno giesmių skaičius. Kadangi PK buvo išspausdinta tik šiek tiek per 50 giesmių, tampa aišku, kad KN laikyti PK pakartotu leidimu nėra jokio pagrindo. Ta pačia proga dar norėtųsi atkreipti Dainoros Pociūtės dėmesį, kad, rengdama spaudai ne vieną sykį žadėtus kritinius KN dalių leidimus, ji pabandytų paaiškinti, kodėl 22 KN giesmyno 120 | RECENZIJOS psalmės (t. y. 1, 3, 23, 25, 27, 28, 30, 32, 51, 68, 86, 91, 103, 113, 118 (KN, rodos, klaidingai pažymėta cviii), 121, 127, 128, 130, 134, 142, 146) pateiktos dviem vertimo variantais. Ar kartais tokiam pateikimui neturėjo įtakos PK? Mat tik paviršutiniškai palyginus tekstus aiškėja, kad iš šių 22 KN dviem vertimo variantais pateiktų psalmių net 17 (t. y. 1, 3, 23, 27, 28, 32, 51, 86, 91, 103, 121, 127, 128, 130, 134, 142, 146) vienas vertimo variantas yra artimesnis PK tekstui. Likusiųjų 5 psalmių (t. y. 25, 30, 68, 113, 118), turinčių KN giesmyne du vertimo variantus, PK nėra. Gal narpliojant šiuos klausimus pavyks išsiaiškinti, kodėl KN giesmyno rengėjai atsisakė 6 PK psalmių (t. y. 26, 46, 67, 80, 82, 109, 117, 122)? Supažindindama skaitytojus su KN postile Suma..., Dainora Pociūtė, remdamasi daugiausia provizoriškais Antano Jakulio tyrinėjimais, atkreipia skaitytojų dėmesį, kad lietuviško kėdainiškio varianto ir lenkiškojo Grzegorzo iš Žarnowieco Postilės tekstai nėra adekvatūs ir laukia tyrinėtojų. Dabar lietuvių literatūros istoriografijoje įsitvirtinusi nuomonė, kad KN Suma yra Grzegorzo iš Žarnowieco Postilės vertimas, paremta lenkiškos KN „Prakalbos į malonųjį skaitytoją“ žiniomis ir, žinoma, nėra tiksli. Taip pat belieka pagirti autorę, kad ji palyginti nedideliame skyrelyje „Kontrafakcinis 1684 m. Knygos nobažnystės krikščioniškos leidimas“ (p. xlvi-lii), pasinaudojusi daugiausia dabar ne visiems skaitytojams lengvai prieinamais Juozo Tumelio darbais, ne tik juos patikslina, bet pakankamai aiškiai nurodo, kuo antrasis — kontrafakcinis — KN leidimas skiriasi nuo pirmojo. Taip pat atkreipia būsimų skaitytojų dėmesį, kad į kontrafakcinį leidimą pateko ne pirmojo KN leidimo katekizmo tekstas, bet buvo remtasi 1680 metais Karaliaučiuje atskiru leidimu išėjusiu šiek tiek išplėstu katekizmo tekstu. Aprašydama vienintelį šiuo metu žinomą KN egzempliorių, Dainora Pociūtė gana detaliai aptaria Upsalos egzemplioriuje esančius lotyniškus ir lenkiškus įrašus, pateikia jų vertimus. Iš jų sužinome, kad vienas šios knygos autorių — Samuelis Minvydas — 1656 metų kovo 27 dieną šį KN egzempliorių padovanojo Žiupronių bažnyčios kunigui Pauliui Gnatovskiui. Kartu čia norisi atkreipti tiek autorės, tiek ir skaitytojų dėmesį, kad pirmo (lotyniško) Pauliaus Gnatov- skio įrašo vertime yra įsibrovusi klaida ir vietoj ... garbiojo Minvydo Stanislovo dovana turėtų būti garbiojo Minvydo Samuelio dovana (p. vi, 2 eilutė iš viršaus). Antras svarbus dalykas, kad nagrinėdama įrašus autorė kartu supažindina skaitytojus ir su šios knygos Švedijoje buvusio savininko Johano Gabrieliaus Sparwenfeldo gana spalvinga asmenybe (p. lvi-lvii). Visi, kurie domisi senosios lietuviškos knygos istorija, su įdomumu perskaitys Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje šiuo metu saugomo KN pirmojo leidimo maldy- no fragmento kelią į šią biblioteką (p. Iviii-lix). Recenzuojamo leidinio straipsnis baigiamas dviem skyreliais, kuriuose pateikiama KN po- pieriaus vandenženklių tyrinėjimo istorijos (p. lix-Ixviii) apžvalga ir Upsalos egzemplioriaus įrišimo aprašymas. Iš pirmojo sužinome, kad KN pirmajam leidimui panaudotas dviejuose Vilniaus popieriaus malūnuose pagamintas popierius (p. Ixii), o iš antrojo, kad Upsalos eg- zempliorius į Švediją pateko neįrištas, nes jam įrišti švedų diplomatas ir kolekcionierius Gab- rielius Sparwenfeldas panaudojo vadinamąjį „olandišką“ popierių, pagamintą prancūzo Iuil- ledary Bauvais (p. Ixiv-Ixv). Užvertus ne tik įvado, bet ir viso recenzuojamo leidinio paskutinį puslapį, norisi dar kartą pasidžiaugti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido labai reikalingą ir kokybišką leidinį. O knygos parengėją Dainorą Pociūtę norisi paprašyti per daug neuždelsti rengiant RECENZIJOS | 121 kritinius atskirų KN dalių leidimus, nors tai be galo sunkus ir kruopštus darbas. Čia išsakytomis, kartais galbūt ir perdėm subjektyviomis, pastabomis pirmiausia norėta atkreipti parengėjos dėmesį, ką būsimuose kritiniuose leidimuose derėtų patikslinti, ką panagrinėti plačiau. Ir jeigu šios pastabos bus bent kiek naudingos, vadinasi, jų autorius savo tikslą bus pasiekęs. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BiRžiška, V. 1990: Aleksandrynas 1, Vilnius: Sietynas. Clavis Germanico-Lithuana 1997. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. I dalis: A-E, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KAVALIŪNAITĖ, G. 2003: Samuelio Boguslavo Chylinskio Naujojo Testamento vertimo santykis su originalais. Daktaro disertacija, Vilnius. KReGZDE, J. 1978: Lietuvos reformatų raštija, Chicago: Devenių kultūrinio fondo leidinys. Lexicon Lithuanicum 1987. Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. LukšaiTĖ, I. 1999: Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos. LukšaAiTĖ, I. 2001: Knygos nobažnystės (1653) parengimo kultūrinė aplinka. Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653), XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus, 4-29. NEepokuUPNAS, A. 1994: M. Mažvydo „Katekizmo“ — bylojancio vadovėlio (knygelių) vaizdas istorijos ir kultūros kontekste. Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius: Apyaušris, 70-77. RuBSys, A. 1995: Raktas į Senąjį Testamentą 1, Vilnius: Katalikų pasaulis. Juozas Karaciejus Gauta 2004 12 12 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva BERTHOLD FORSSMAN LETTISCHE GRAMMATIK Dettelbach: J. H. Roll, 2001, 418 p., ISBN 3-89754-194-7 (Miinchener Studien zur Sprachwissenschaft, Beiheft 20) Bertholdo Forssmano Latvių kalbos gramatika, kaip nurodoma jos „Pratarmėje“, skiriama ne tik indoeuropeistams ir baltistams, bet ir slavistams bei kitiems kalbininkams, kurie domisi tiek dabartine latvių rašomąja kalba, tiek šios kalbos istorine gramatika. Nepaisant vėlyvo paliudijimo rašto šaltiniais, baltų kalbos dėl savo fonetikos ir gerai išsilaikiusios fleksinės siste- mos yra laikomos labai archajiškomis. Gramatikos autorius taip pat nurodo, kad 1923 m. išleista Janio Endzelyno Latvių kalbos gramatika buvo ir tebėra nepamainomas pavyzdinis vado- vėlis, tačiau pradedančiam mokytis latvių kalbos jis yra per daug išsamus, praktiškai sunkiai vartojamas ir neturi sąsajų su dabartine latvių literatūrine kalba. Todėl recenzuojamoji B. Fors- smano gramatika yra lyg tiltas tarp dabartinės latvių literatūrinės kalbos ir jos istorinio trakta- vimo, o pateikiami sinchroniniai skyriai besidominčiam latvių kalba gali būti kaip pradžiamoks- lis. Gramatikos autorius pabrėžia ir tai, jog mokėti lietuvių kalbą indoeuropeistams yra būtina, todėl diachroniniuose skyriuose kontrastiškai yra panaudojama lietuvių kalbos medžiaga, bet,