Irena Ermanytė. „Antonimų žodynas“

176 | RECENZIJOS (p. 400); ušpilto·s (p. 397) = uš'p'ilto·s; vadō·ve (p. 414) = vadō·ve; atē·jo (p. 414) = atē·jo; tō·ks (p. 430) = tō·ks; lē.idž'u (p. 457) = lé.idž'u; púokštė (nėra žodyne); pel·ti (p. 462) = pel·ti; acisē·zdavo (p. 467) = acisē·zdavu; ē·da (p. 479) = ē·da; ža·si·tez (p. 484) = ža·s'i't'es; riedam (p. 508) = riedam; pasirė·d'e. (p. 532) = pasirė·d'e.; kō·ta (p. 543) = kō·ta.; atlē·kt (p. 559) = atl'ē·kt; reng'uōs'i (p. 565)= ren'g'uōs'i; pasiryžimas (1) (p. 569) = (2); rodýti (p. 570) = rōdyti, rōdo, rōdė; gal dar kas nepastebėta. Klaidų šiame veikale tikrai sumažėjo, artėjame prie pavyzdingo mokslinio teksto: toks tarminis žodynas yra labai sunkus darbas, kurio neįveikė I tomo autoriai. Čia yra ir neapsižiūrėjimo, ir kitokių klaidelių, todėl jas buvo galima lengvai nurodyti (rengiant spaudai) ir pataisyti. Ar viskas priklauso tarmei, juk neapibrėžta sąvoka „tarmės žodis“, nors visą žodyno tomą lyg ir jungia apibrėžimas „paveldėtas žodis“. Ne tarmės žodžiai ir formos būtų: literātas (p. 88), sulōsiu (=sulōši) (p. 97); neišmaišt·tu. GrS = neišmaišt·tu. (rodos, ten tokios metatonijos nebūna); už blē·cvas (p. 452); daugumō· (=daugiausia) rīnko· [vežti] tarnā·uto'jus visūs JNK (p. 559) ir kt. Tai irgi nedaug, o nuorodos būtų labai pravarčios ir reikalingos. Dabar lauksime paskutinio šios šnektų grupės, bendrinės kalbos pagrindo, viso turto. Trečiajame tome reikėtų nurodyti ir kokias nemalonias klaidas, netobulumus. Tarmių leksikos žodynų tinkamas sudarinėjimas, užrašymas yra be galo svarbus reikalas – tarmės ir senieji raštai yra didieji tautos kalbos turtai, rūpimi daugeliui indoeuropeistikos tyrinėtojų. Esama ir neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, priebalsių grupės minkštumo reikalų: m'iṅkšt'i ar kitaip, al'ks'n'is ar kitaip. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 06 09 Irena Erm anytė Antoni mų žodynas Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, xxiii + 584 p., ISBN 9986-668-52-2 Antonimų žodynas – ilgai trukusio ir daug išmanymo bei kruopštumo pareikalavusio darbo rezultatas. Jo autorė Irena Erm anytė – patyrusi žodynininkė, daugybę metų rašiusi ir redagavusi didįjį Lietuvių kalbos žodyną, išleidusi mokyklinį Lietuvių kalbos antonimų žodyną (1985 m.), todėl visiškai galima pasitikėti ir jos lingvistiniais sugebėjimais, ir moksliniu sąžiningumu. Recenzuojamasis žodynas priklauso specialiųjų žodynų tipui, nes jame teikiami vieno tipo leksikos vienetai: poros ar grandinės tokių žodžių, kurių reikšmės diametraliai priešingos, t. y. antonimai. Išrinkus medžiagą iš viso daugiatomio Lietuvių kalbos žodyno, papildžius pavyzdžiais iš grožinės literatūros, publicistikos, šiame veikale stengta(si) pateikti ir sisteminius, ir kontekstinius antonimus, aiškinti ir lietuvių bendrinės kalbos, ir tarmių, ir senųjų raštų faktus. Taigi prieš akis – didelės apimties leksikografinis darbas, kuriame galima rasti duomenų ne tik apie dabartinės lietuvių kalbos žodžių sisteminius ryšius, bet ir apie tam tikruose tekstuose susiformuojančius priešybės santykius, vienaip ar kitaip veikiančius visą kalbos sistemą. RECENZIJOS | 177 1. „Antonimų žodyno“ struktūra beveik tradicinė: pradžioje yra trys skyreliai („Įvadas“, „Žodyno sandara“ ir „Sutrumpinimai“), po jų eina pats žodyno korpusas, kuriame antonimai pateikiami lizdais, išdėstytais pagal vieno iš antonimų abėcėlę, o gale duodamas antonimų kilmės frazeologizmų sąrašas ir antonimų lizdų rodyklė. Kad žodynas parašytas remiantis pakankamu teoriniu leksinės semantikos pagrindu, rodo „Įvado“ turinys. Čia argumentuotai išdėstyta, kas sudaro antonimų, kaip dviejų priešybės narių, pagrindą, kas lemia šių žodžių priešybę (šaknis, darybos formantai ar kontekstas), kokie loginiai veiksniai antonimus sieja kalboje, kaip susidaro antonimais grindžiamos stilistinės figūros. Skaitant įvadą, kyla tik vienas klausimas – ar pats žodyno tekstas atskleidžia visus teorinėje dalyje postuluotus teiginius ir ar reikėjo žodyno įvade rašyti viską, kas žinoma jo autorei, apgynusiai daktaro disertaciją kaip tik apie antonimus. Į šį klausimą tiksliai būtų galima atsakyti tik detaliai išanalizavus pačias antonimų poras ir jų vartoseną iliustruojančius pavyzdžius. Bet ir be atidesnio tyrimo kyla abejonių tam tikrų samprotautų svarba šiam žodynui. Labai keistai čia suprantamos sąvokos „funkcija“ ir „išvestinumas“, siejantys tokias antonimų poras, kaip artimas – tolimas (kelias), aukštas – žemas (medis), gilus – seklus (ežeras) ar aušra – sutema, gimti – mirti, uvertiūra – finalas. Visai aišku, kad abų šių priešybių nariai turi kažkokią bendrą turinio ypatybę, kurios vienas narys turi daugiau, kitas – mažiau, kad ta bendra turinio ypatybė leidžia sujungti žodžius į tam tikro tipo leksines semantines paradigmas, bet kuo čia dėta funkcija ir kaip su ja siejasi „išvestinumas“? Taip pat abejotina, ar žodyne kaip nors gali būti atspindėta intonacijos įtaka semantiniam antonimų poros santykiui. Taigi iš esmės gerai argumentuotame teoriniame žodyno įvade galėtų būti kiek tikslin-giau formuluoti teiginiai, vertingi leksikografijai, o ne apskritai pamąstymams apie antonimus. „Žodyno sandaros“ skyriuje paaiškinta, kaip išdėstyta medžiaga. Šis skyrius gana fragmentiškas, duomenų pateikimo principai jame nėra kaip reikiant išdėstyti. Pavyzdžiui, čia tera pasakyta, kaip pateikiama veiksmažodžių antonimų antrojo nario sinoniminė eilė (pirmiausia rašomas veiksmažodis be priešdėlio, o po jo pagal abėcėlę surašomi priešdėliniai veiksmažodžiai), bet nieko neužsimenama apie kitų kalbos dalių sinoniminių eilių pateikimą; nurodyta, kad antonimų reikšmės vengiama aiškinti sinonimais, bet visai neaišku, kaip tos reikšmės aiškinamos – ar aiškinimai iš kur nors paimti, ar sukurti pačios autorės. Šiame skyriuje apibrėžta, kas sudaro antonimų poras, nurodoma, kaip jos numeruojamos. Bet, vos pradėjus žiūrinėti paties žodyno tekstą, paaiškėja, kad tikrai abejotinas antonimų porų numeravimas petitiniais skaitmenimis, o reikšmių – pajudintais. Pirmiausia, kyla tam tikrų vizualinių sunkumų, be to, atrodo, kad reikšmių skyrimas yra svarbesnis už pačių antonimų porų skyrimą. Petito skaičiukais prieš antraštinį žodį kartais numeruojama ne tik ta pačia reikšme vartojamo žodžio, t. y. tos pačios leksemos, pora (a), bet ir kita reikšme vartojamas tas pats žodis (jau kita leksema), sudarantis antonimų porą su kitu žodžiu (b). Toks vienodas ne to paties tipo faktų pateikimas įneša nereikalingos painiavos ir tampa galvosūkiu vartotojams. Plg.: a) 1 glostyti švelniai braukyti ranka – kandžioti skaudinti, žeisti dantimis 2 glostyti švelniai braukyti ranka – mušti, šerti smūgiais kelti skausmą 3 glostyti švelniai braukyti ranka – pėšti skaudinti raunant plaukus b) 1 ramūs kuris neteikia permainų – audringas kuris neramus, permainingas 2 ramūs kuris negreit susierzina, supyksta – irzlus kuris greit susierzina 3 ramūs kuris taikingas, be kraujo praliejimo – krūvinas kuris susijęs su kraujo praliejimu 178 | RECENZIJOS Toks antonimų porų numeravimas ypač klaidina, kai pirmasis poros žodis daugiareikšmis ir kai kiekvienai leksemai randama keletas antonimų; tada taip ir neaišku, kas tuo skaitmeniu žymima – ar antonimų pora, ar leksema. Pavyzdžiui, pateikiant būdvardžio gyvas antonimus, pažymėti penki numeriai, bet kas jais sužymėta – ar tik penkios antonimų poros? O gal žodyno autorei atrodo, kad šis būdvardis vienareikšmis, jei jo reikšmės nesunumeruotos pajuodintais spaudmenimis, kaip tai padaryta kituose straipsniuose: 1 gyvas kuris turi gyvybę – marūs kuris turi mirti, mirtingas 2 gyvas kuris turi gyvybę – miręs, numiręs kuris neturi gyvybės 3 gyvas kuriame vyksta organiniai procesai – negyvas kuriame nevyksta organiniai procesai 4 gyvas kuris judrus, žvalus – lėtas, romus kuris palengva juda, neskuba 5 gyvas kuris aktyviai reiškiasi – sustingęs kuris pasyvus, vangiai reiškiasi ir plg.: 1 skystas kuris turi ypatybę tekėti – kietas kuris atsparus lenkimui 2 skystas 1. kuris turi daug vandens – tirštas 1. kuris turi mažai vandens 2. kuris gerai teka – 2. kuris silpnai teka 3. kuris tarpais, retai išaugęs – 3. kuris be tarpų, tankus Kai kur porų numeravimas apskritai kelia klausimų dėl antonimų pateikimo sekos. Pavyzdžiui, neaišku, kokiais sumetimais kai kurios poros numeruojamos pradedant nuo perkeltinių reikšmių: 1 pakilimas prk. dvasinis sustiprėjimas – depresija, išsekimas prk. dvasinis nusilpimas 2 pakilimas prk. dvasinis sustiprėjimas – nuopolis prk. ryškus dvasinis sumenkimas 3 pakilimas atitrūkimas nuo paviršiaus – nusileidimas paviršiaus pasiekimas lėkus 4 pakilimas lygio paaukštėjimas – nuslūgimas lygio pažemėjimas 5 pakilimas geresnių rezultatų gavimas – nuosmukis blogesnių rezultatų gavimas Pasitaiko ir visai nereikalingo numeravimo, matyt, pražiūrėta redaguojant, pvz.: 1 apreikšti (o kur 2?). 2. Vertinant žodyno turinį, pirmiausia svarbu nustatyti, ar recenzuojamojo darbo apimtis bei užmojai atitinka dabartinę kalbos būklę. Todėl reikėtų šį bei tą pasakyti apie medžiagos žodynui atranką. Įvade rašoma, kad medžiaga rinkta iš gyvosios kalbos, LKŽ I–XX tomų, lietuvių literatūros klasikų, įvairių raštų ir periodikos. Galima tik pagirti žodyno autorę už surastus bei susistemintus kalbos faktus ir jų iliustracijas, nes tokį darbą atlikti reikėjo daug kruopštumo ir išmanymo. Ir vis dėlto klausimų dėl antraštinių žodžių atrankos kyla ne taip jau mažai. Vienas iš jų kad ir toks: kodėl šiais laikais rengiant žodyną nesinaudota tekstyno duomenimis, kodėl neparinkta pastarųjų dešimtmečių naujažodžių, o įtrauktos itin retos tarmybės (magùs, momà, totà, šapara?, skirmõs, senýkščias – dabarykščias, nušìlti – nušaltì), visiški okazionalizmai (aukštù-kas ir žemùkas, kãbis ir nelãbis, kušančiàsis ir slinkančìsis, pardõsas, parduõksnė, parduõlė ir pìrksnė), niekuo iš esmės nesiskiriantys tų pačių žodžių variantai (šalia aukštyn teikiami dažniausiai tarminiai aukštỹ, aukštỹna, aukštỹnai, aukštỹniui, aukštỹnuo)? Nelabai suprantama, kodėl antraštiniais žodžiais teikiamos ir atskiromis antonimų poromis laikomos negimininės būdvardžių formos, kai šalia pateikiami visai tos pačios reikšmės gimininiai būdvardžiai (regis, čia pažeidžiamos žodžio ir jo formų ribų taisyklės). Arba vėl: kodėl į žodyną kaip antraštiniai vieni potenciniai dariniai įtraukiami, o kiti ignoruojami? Pavyzdžiui, įdėti būdvardžiai ankstõkas – vėlõkas, o lygiai tos pačios darybos žodžių gerõkas – blogõkas, jaunõkas – senõkas jau nėra; įtrauktas tik vienas kitas būdvardinis ar veiksmažodinis abstraktas, pvz.: lankstumas – inertiška- RECENZIJOS | 179 mas; linksmumas – liūdnumas; ilgadieniškumas – trumpadieniškumas; išaukštinimas – nužeminimas, pažeminimas; kėlimas – gulimas ir dar vienas kitas. Bet kam juos apskritai dėti, kai šalia duodami visai tos pačios reikšmės jų pamatiniai žodžiai? Juk, atrodo, visiems gerai žinoma leksikografinė praktika nekelti antraštiniais žodžiais reguliariųjų mutacinių vedinių, t. y. tokių, kurie tik pereina į kitą kalbos dalies grupę, bet išlaiko tą pačią ypatybės ar veiksmo reikšmę. Neaiškūs autorės motyvai teikti antraštiniais ir tokius priešdėlinius vedinius, kurie nuo veiksmažodžių be priešdėlių skiriasi tik veikslo reikšme, pvz.: papilnėti – patuštėti, paplatėti – susiaurėti, paplatinti – pasiaurinti, susiaurinti (argi šiais atvejais neužtektų nepriešdėlinių veiksmažodžių priešpriešos?). Vargu ar reikia imti antraštiniais tokius žodžius, kurie laikomi kalbos klaidomis, pvz.: atidaryti ‘atmerkti (akis)’; kūdas, kudlotas ir kt. Vertinant pateiktąsias antonimų poras, kyla ir vienas principinis klausimas, jau seniai diskutuojamas leksikologijos teoretikų: kada priešingą reikšmę įgyja žodžiai su neiginiu? Įvade šis klausimas nėra svarstomas, o antonimų poros, kurios antrąjį žodį yra pirmojo variantas su neiginiu, problemos išspręsti nepadeda, pvz.: spausdintas – nespausdintas (kodėl ne rankraštinis?), taktiškas – netaktiškas (kodėl neužtenka akiplėšiškas, įžūlus, šiurkštus?). Tokie pasvarstymai ir autorės pozicijos aiškus išsakymas padėtų ne tik leksikologijos tyrėjams, bet ir žodyno vartotojams. 3. Žodyno autorė parodė puikią kalbininkės nuovoką, ieškodama antonimų atitikmenų. Ji atskleidė, kad lietuvių kalboje esama tokių žodžių, kurie dėl savo reikšmių gausumo, kontekstų įvairumo gali sudaryti daugybę antonimų porų (pvz.: dárbas sudaro aštuonias, džiaugsmas – vienuolika, kálnas – trylika, kélti – septynias, kélti – devynias, viršūnė – šešias poras ir t. t.). Dauguma antonimų porų iliustruojama sakiniais, iš kurių ryškėja ir sisteminis, ir atsitiktinis priešybių santykis, atsiskleidžia stilistinių figūrų, grindžiamų antonimais, įvairovė. Ypač įdomūs tie pavyzdžiai, kurie rodo, kad antonimiškos gali būti net tų pačių žodžių reikšmės, pvz.: brėkšti gali reikšti ir ‘temti’, ir ‘aušti’; čiáupti – ‘atverti burną’ ir ‘užverti burną’; atristi – ‘ritant priartinti’ ir ‘ritant pašalinti’; išgarbinti – ‘išgirti, išaukštinti’ ir ‘iškeikti, pažeminti’; kásti – ‘daryti duobę’ ir ‘naikinti duobę’. Taigi žodyno straipsniai rodo dideles mūsų kalbos išgales nusakyti sudėtingus priešybių santykius. Didelės apimties žodyne vis dėlto neretai pasitaiko tam tikrų turėtos medžiagos sisteminimo trūkumų. Juos, pavyzdžiui, rodo kai kur ne visai pamatuotai parinkti antonimų poros nariai: a) neatitinka deklaruojamos antonimo sampratos, kai antonimiškai sugretinami ne tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai: apsirengęs – nuogalius, išlaisvintasis – vėrgas, išmintingas – neišmanėlis, laisvàsis – vėrgas, lobingas – elgeta, teisūs – apgavikas ir kt.; b) abejotina, ar galima antonimais laikyti tos pačios kalbos dalies žodžius, bet priklausančius ne tiems patiems semantiniams tipams, pavyzdžiui, veiksmažodžius, kurių vienas reiškia aktyvų veiksmą, o kitas – savaiminį vyksmą ar net būseną: įsisprausti – išspráusti; gyventi – nusižudyti; arba prieveiksmius, kurių vienas reiškia vietą, o kitas kryptį: namõ – svetùr (Kelias savaites svetur prabuvęs namo grįžo); kas kita būtų namiẽ – svetùr; c) kartais antraštiniam žodžiui parenkami atsitiktiniai poros nariai (gal dėl to, kad rastas tik toks iliustracinis pavyzdys?), o iš akių išleidžiami galimi daug tikslesni antonimai, pvz.: atlaikyti antonimu parinktas mūšti, o kur spáusti, slėgti(?); kaip ateivio, atvykėlio antonimai nurodomi tik išeivis, išvykėlis, o kur čiabuvis, vietinis, saviškis(?); atlapótas antonimas esą yra tik uždaras (o jei būtų kalbama apie atlapotą apsiaustą?); kodėl žodžio báltymas nurodytas tik vienas antonimas juodýmas, o kur trynys? Rastas tik vienas, ir tas keistokas, antonimas būdvardžiui paténkintas, o būtent – piktas (– Pats duok, – sušvelno Damulė, daugiau patenkin- 180 | RECENZIJOS ta negu pikta), bet argi nebūtų ryškesnis šio žodžio priešybės santykis su dalyviais nusivylęs, paniūręs, prk. surūgęs? Daiktavardžiui kvãpas parinkti bent keli antonimai: dvókas, smárdas, smárvė; bet juk kvãpas toli gražu ne visada reiškia malonų kvėpėjimą, paprastai šiuo žodžiu nusakoma bendroji medžiagos ypatybė veikti uoslę (kvapas gali būti ir malonus, ir nemalonus), o ir žodyno sakinys visai nerodo, kad nurodyti žodžiai antonimiški kvapui (Ir bus smardas vietoje gero (!) kvapo). Suprantama, kad parinktų antonimų kiekį labai ribojo turimi sakiniai (autorė stengėsi teikti tuos sakinius, kuriuose būtų abu priešybės nariai), bet negi geriau, kad vartotojas žodyne rastų tik tuos antonimus, kurie pasitaikė autorei po ranka, o negalėtų rasti visiems gerai žinomų žodžių porų? Todėl gaila, kad nurodytos tik dvi laimėti poros: laimėti – pralaimėti ir laimėti – prarasti, o kur laimėti – pralóšti, laimėti – nepavykti, laimėti – prakìšti? Nurodytas tik vienas antonimiškas veiksmažodžio žudyti žodis gimdyti, o jo sinonimui užmušti jau randamas visai kitoks antonimas – pasigailėti; tai ar pasigailėti negali būti žudyti antonimas ir atvirkščiai? Šio tipo netikslumų esama tikrai nemaža (plg. dar: teisinis – beteisis, tikinti – neigti, užklaus­ti – atkirsti). Visi tokie netikslumai verčia abejoti, ar teisinga žodyno autorės pozicija parinkti antonimus labiau remiantis atsitiktiniais tekstais negu sisteminiais žodžių ryšiais. Žodyno tekste iš tiesų pateikta nemaža porų, kurios jokiu būdu nėra sisteminiai antonimai ir tarp kurių kalbos sistemoje yra susiklostę visai ne antoniminiai, o hiponiminiai ar ekvoniminiai santykiai, pvz.: dainà – raudà, úošvė – úošvis, 2 lápas – spyglỹs, tekėti – vesti, válgyti – gérti, brólis – sesuõ, tė́vas – mótina ir pan. Suprantama, tokie žodžiai gali tapti kontekstiniais antonimais, bet pateikti pavyzdžiai tokio antonimiškumo nerodo (Tėvą ir motiną gyvą turįs; Tik darnus tėvo ir motinos auklėjimas gali pakreipti vaikus norima linkme; Valgydamas, gerdamas skaninos, t. y. sako, kad skanu jam; Jis iškėlė jiems vaišes – jie valgė ir gėrė) arba verčia suabejoti nurodytos poros antonimiškumu, pvz.: 1 stovėti – griūti (Ne braškantis griūva, o stovintis); sunku įžiūrėti antonimišką santykį ir tarp veiksmažodžių sakyti ir girdėti (plg. Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį). Kai kurios poros visai neiliustruojamos pavyzdžiais, o tai dar labiau trukdo jų narius suvokti kaip antonimus, pvz.: dýgti – ìrti, dýgti – nykti, erótiskas – platòniškas, gamìnti – naudóti, gársinti – tylėti, gaũbti – skėsti, skléisti, išanalizuoti – susintetinti, lė́stis – stìngti ir t. t. Kartais, atvirkščiai, pasitaiko straipsnių, perkrautų neinformatyvių iliustracinių pavyzdžių (žr. straipsnius aktyvùs – pasyvùs, anksčì – vėlai, artė́ti – tóltì, aukštyn – žemyn, bál­tas – júodas, čia – ten ir kt.). 4. Žodyno turinio vertę didele dalimi lemia semantiniai žodyno straipsnių duomenys. Naudojimasi šiuo žodynu labai palengvina čia teikiami antonimų reikšmių ar jų atspalvių aiškinimai. Autorė pateikia ne išsamias reikšmių definicijas, bet trumpus jų paaiškinimus, kurių, beje, visiškai pakanka, kad vartotojas nesunkiai galėtų identifikuoti abiejų antonimų poros narių semantiką. Gaila, kad niekur nėra plačiau paaiškinta reikšmių aiškinimų teikimo metodika, autorės pasirinktos metakalbos požymiai. Ir vis dėlto gerai matyti kryptingos autorės pastangos įprastus, daugiausia iš Dabartinės lietuvių kalbos žodyno paimtus aiškinimus sisteminti (pvz., to paties gramatinio tipo ar leksinės semantinės grupės žodžių reikšmėms stengiamasi duoti vienodo modelio aiškinimus), kurti savus (ypač perkeltinių ar simbolinių reikšmių) apibrėžimus. Taigi vartotojų naudai atliktas tikrai didelis darbas. Žinoma, negalima nepastebėti, kad kai kur jis nėra iki galo pavykęs. Net ir atrankinis vertinimas leido pastebėti netikslių reikšmės aiškinimų, kurie arba leidžia prikurti pernelyg daug antonimų porų, arba trukdo nurodyti tikrus antonimus. Pavyzdžiui, neaišku, kokiu pagrindu į atskirus straipsnius išskaidyti dainuoti – verkti ir dainuoti – raudoti; dosnūs RECENZIJOS 181 – gobšus ir dosnūs – spulūs; ar pakanka kiek kitokių pačios autorės sukurtų sinonimų reikšmės aiškinimų, kad būtų galima kalbėti apie kelias antonimų poras? Visai be reikalo skiriamos dvi poros apsistoti ‘kur nors sustoti, rasti užeigą’ – išvykti ir apsistoti ‘kur nors sustoti, rasti užeigą’ – pasitraukti; menkai tesiskiriantys reikšmių aiškinimai (išvykti reikšmė paaiškinta ‘leistis į kelionę, nukeliauti’, o pasitraukti – ‘nuvykti, nukeliauti’) tikrai neturėtų leisti taip daryti. Mislę užmena daiktavardžių atokaita, saulėkaita reikšmių aiškinimai bei nurodyti jų antonimai. Pirmasis žodis paaiškintas kaip ‘vieta priešais saulę’, o antrasis taip, tarsi juo būtų pavadinta pirmojo rūšinė sąvoka ‘saulės atokaita’; ir nors pirmojo žodžio semantinė apimtis daug platesnė, jam randamas tik vienas antonimas pavėsis, o antrajam – net trys: pavėsis, paukšmė ir ūksmė. Kartais visai tos pačios reikšmės aprašomos kitokiais žodžiais, o tai labai trukdo skaitytojui suvokti teikiamų antonimų santykį su pirmuoju žodžiu, pvz.: pirmoje poroje su grįžti, sugrįžti veiksmažodis nueiti aiškinamas ‘pėsčiam kur nors nuvykti’, o poroje su pareiti jau kitaip: ‘žingsniuojant pasitraukti šalin’. Ar tokie aiškinimai pagrįsti? Ar aiškinimo žodžiai iš tiesų atskleidžia kitokias reikšmes? Ar pirmąją porą iliustruojantis sakinys Melagiui platus kelias nueiti, bet siauras sugrįžti negali būti pakeistas Melagiui platus kelias nueiti, bet siauras pareiti? Argi jau tikrai taip skiriasi nueiti reikšmės, kad jas reikia aiškinti visai skirtingai? Tikrai reikia pagirti autorę, kad ji vengia reikšmes aiškinti tik sinonimais. Galima paminėti vos vieną kitą aiškinimą, kurį būtų galima pakeisti įtikinamesniu, pvz.: įsiminti ‘įsidėmėti’, pamiršti ‘neįsidėmėti’, žvalūs ‘gyvas, vikrus’, gyvas ‘judrus, žvalus’. Vienur kitur abejonių sukelia autorės požiūris į perkeltines reikšmes. Nėra aišku, ar jas nusakant laikomasi istorinio požiūrio (laikyti perkeltinėmis bet kurias motyvuotąsias reikšmes), ar sinchroninio (perkeltinėmis laikyti tik tas, kurios turi papildomą konotacinį atspalvį). Tokių abejonių kyla suradus pažymas prk. ties daiktavardžio naujokas reikšme ‘tik pradedantis kurį darbą žmogus’, ties būdvardžių vaisingas ir bevatis reikšmėmis ‘kuris duoda gerų rezultatų’ ir ‘kuris neduoda rezultatų’, ties veiksmažodžių kairėti ir dešinėti reikšmėmis ‘daryti kairiųjų pažiūrų’ ir ‘darytis dešiniųjų pažiūrų’. Kadangi aiškiai perkeltinėmis reikšmėmis vartojami ir simbolinę priešybę reiškiantys žodžiai pažymėti specialiu ženklu (taškeliu pirmojo antonimų poros nario dešinėje), pažymų prk. reikalingumu apskritai galima suabejoti. Bet jeigu jos yra, visai negėda, kad taip pažymėtos reikšmės kai kur paliktos be iliustracinių pavyzdžių, pvz.: minkštas prk. ‘kuris gailestingas, jautrus’ – kietas prk. ‘kuris negailestingas, šiurkštus’. Labai apmaudu, kad viename kitame reikšmės aiškinime pasitaiko kalbos klaidų: ilginimas ‘darymas ilgesniu (= ilgesnio) erdvės atžvilgiu’, trumpinimas ‘darymas trumpesniu (= trumpesnio) erdvės atžvilgiu’; ilgumas ‘buvimas ilgesniu (= ilgesniam) už ką nors erdvės atžvilgiu’, trumpumas ‘buvimas trumpesniu (= trumpesniam) už ką nors erdvės atžvilgiu’. 5. Kadangi žodynui medžiaga rinkta ne tik iš leksikografinių darbų, bet ir iš įvairių raštų, į jį pateko šiek tiek terminų, šalia kurių, kaip ir įprasta, pažymėta vartojimo sritis. Tačiau vienur kitur termininių pažymų, deja, trūksta, pvz.: nepažymėti ekonomikos, finansų terminai aktyvas – pasyvas (nors paaiškinta, kad ši pora, vartojama kita reikšme, priklauso kalbotyros sričiai); nenurodyta, kad terminai stačiaštabis – gulsčiaštabis, stačiavarpis – lenktavarpis yra botanikos, dažninis – kartinis – kalbotyros, o integruoti – diferencijuoti matematikos terminai. Galbūt manyta, jog dvi pastarosios poros vartojamos ne tik kalbotyroje ir matematikoje? Bet kodėl tada jų reikšmės paaiškintos kaip termininės? 6. Nedidelę žodyno dalį sudaro skyrius „Antonimų kilmės frazeologizmai“. Pateiktas sąrašas ir iliustraciniai pavyzdžiai supažindina su vienu iš galimų frazeologinių junginių tipų. Šių frazeo- 182 | RECENZIJOS logizmu komponentai yra praradę savo įprastas leksines reikšmes, tad ir jų antonimiškumas čia nėra išlaikytas, t. y. formaliai į frazeologizmo sudėtį įeina antonimų pora, bet priešybės ji nerodo, nes paklūsta bendrai junginio reikšmei, pvz.: nei pakartas nei paleistas ‘apie padėtį be išeities’, ir vilkas sotus, ir avis sveika ‘interesai suderinami’, vienas pirštas burnoje, kitas uodegoje ‘apie sunkiai besiverčiantį’ ir kt. Skyrelis neilgas, bet gali būti naudingas lietuvių kalbos frazeologijos tyrėjams, kurie vienoje vietoje ras to paties struktūrinio tipo pastoviuosius žodžių junginius. Bendrą leksikografinį lygį gerina „Antonimų lizdų rodyklė“. Joje tiksliai nurodyta, kuriame žodyno puslapyje kokią antonimų porą galima rasti. Pirmuoju rodyklės žodžiu eina visi iš eilės antonimų poros nariai, surašyti abėcėlės tvarka, todėl žodyne lengva rasti kiekvieno iš jų duomenis, kurie pačiame korpuse gali būti ir gerokai išblaškyti. Žodyno įforminimas paprastas ir suprantamas (išskyrus minėtus numeravimo nesklandumus), iš esmės atitinka šiuolaikinės leksikografijos reikalavimus. Recenzijoje išsakyti priekaištai rodo, kaip sunku parengti gerą didelės apimties žodyną, kokio leksikologijos ir leksinės semantikos problemų išmanymo ir atidumo toks darbas reikalauja iš kalbininko. Irena Ermantyė – puiki savo srities specialistė, nors tokiame didžiuliame darbe ir jai buvo sunku išvengti klaidų, netikslumų. Tačiau jos veikalu Antonimų žodynas galima nuoširdžiai pasidžiaugti. Tai tikrai vertingas lietuvių kalbos leksikografijos darbas. Jis remiasi rimtomis autorės teorinėmis studijomis ir teikia įdomių lietuvių leksikos faktų. Naudingas jis bus ir būsimiems žodžių semantinių ryšių tyrėjams, ir visiems, kuriems įdomus ir atrodo vertingas lietuvių kalbos savitumas. Evalda Jakaitienė Lietuvių kalbos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva Gauta 2004 12 02