Irena Ermanytė. „Antonimų žodynas“

176 | RECENZIJOS (p. 400); uspilto-s (p. 397) = us'p'iltos; vadove: (p. 414) = vadove“; atėjo: (p. 414) = atėjo“; to:ks (p. 430) = t6°ks; lė.idž'u (p. 457) = lé.id?u; puokštė (nėra žodyne); peli-ti (p. 462) = peli“ti; acisé-zdavo (p. 467) = acisé-zdavu; ėda (p. 479) = é-da; Za-si-tez (p. 484) = ža:s'i"t'es; riedam (p. 508) = riėdam; pasiré-d'e. (p. 532) = pasiré-d'e.; kota (p. 543) = ko ta.; atlé-kt (p. 559) = atl'é-kt; reng'uos'i (p. 565)= ren'g'ūos'i; pasiryžimas (1) (p. 569) = (2); rodyti (p. 570) = rodyti, rodo, rode; gal dar kas nepastebėta. Klaidų šiame veikale tikrai sumažėjo, artéjame prie pavyzdingo mokslinio teksto: toks tar- jimo, ir kitokių klaidelių, todėl jas buvo galima lengvai nurodyti (rengiant spaudai) ir pataisyti. Ar viskas priklauso tarmei, juk neapibrėžta sąvoka „tarmės žodis“, nors visą žodyno tomą lyg ir jungia apibrėžimas „paveldėtas žodis“. Ne tarmės žodžiai ir formos būtų: literatas (p. 88), sūlošiu (=sulošiū) (p. 97); neismaisi-tu. GRŠ = nei§maisi-tu. (rodos, ten tokios meta- tonijos nebūna); už bl@-cvas (p. 452); daugumé- (=daugiausia) rinko- [vežti] tarna.uto-jus visūs JNK (p. 559) ir kt. Tai irgi nedaug, o nuorodos būtų labai pravarčios ir reikalingos. Dabar lauksime paskutinio šios šnektų grupės, bendrinės kalbos pagrindo, viso turto. Tre- čiajame tome reikėtų nurodyti ir kokias nemalonias klaidas, netobulumus. Tarmių leksikos žodynų tinkamas sudarinėjimas, užrašymas yra be galo svarbus reikalas — tarmės ir senieji raštai yra didieji tautos kalbos turtai, rūpimi daugeliui indoeuropeistikos tyrinėtojų. Esama ir neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, priebalsių grupės minkštumo reikalų: m'inks't'i ar kitaip, al'ks'n'is ar kitaip. Vytautas Antanas Vitkauskas Gauta 2005 06 09 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva IRENA ERMANYTĖ ANTONIMŲ ŽODYNAS Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, xxiii + 584 p., ISBN 9986-668-52-2 Antonimy žodynas — ilgai trukusio ir daug išmanymo bei kruopštumo pareikalavusio darbo rezultatas. Jo autorė Irena Ermanytė — patyrusi žodynininkė, daugybę metų rašiusi ir redagavusi didijį Lietuvių kalbos žodyną, išleidusi mokyklinį Lietuvių kalbos antonimų žodyną (1985 m.), todėl visiškai galima pasitikėti ir jos lingvistiniais sugebėjimais, ir moksliniu sąžiningumu. Recenzuojamasis žodynas priklauso specialiųjų žodynų tipui, nes jame teikiami vieno tipo leksikos vienetai: poros ar grandinės tokių žodžių, kurių reikšmės diametraliai priešingos, t. y. antonimai. Išrinkus medžiagą iš viso daugiatomio Lietuvių kalbos žodyno, papildžius pavyz- džiais iš grožinės literatūros, publicistikos, šiame veikale stengtasi pateikti ir sisteminius, ir kon- tekstinius antonimus, aiškinti ir lietuvių bendrinės kalbos, ir tarmių, ir senųjų raštų faktus. Taigi prieš akis — didelės apimties leksikografinis darbas, kuriame galima rasti duomenų ne tik apie dabartinės lietuvių kalbos žodžių sisteminius ryšius, bet ir apie tam tikruose tekstuose susifor- muojančius priešybės santykius, vienaip ar kitaip veikiančius visą kalbos sistemą. RECENZIJOS | 177 1. „Antonimų žodyno" struktūra beveik tradicinė: pradžioje yra trys skyreliai (,,Ivadas®, „Žo- dyno sandara“ ir „Sutrumpinimai“), po jų eina pats žodyno korpusas, kuriame antonimai patei- kiami lizdais, išdėstytais pagal vieno iš antonimų abėcėlę, o gale duodamas antonimų kilmės frazeologizmų sąrašas ir antonimų lizdų rodyklė. Kad žodynas parašytas remiantis pakankamu teoriniu leksinės semantikos pagrindu, rodo „Įva- do“ turinys. Čia argumentuotai išdėstyta, kas sudaro antonimų, kaip dviejų priešybės narių, pa- grindą, kas lemia šių žodžių priešybę (šaknis, darybos formantai ar kontekstas), kokie loginiai veiksniai antonimus sieja kalboje, kaip susidaro antonimais grindžiamos stilistinės figūros. Skai- tant įvadą, kyla tik vienas klausimas — ar pats žodyno tekstas atskleidžia visus teorinėje dalyje postuluotus teiginius ir ar reikėjo žodyno įvade rašyti viską, kas žinoma jo autorei, apgynusiai daktaro disertaciją kaip tik apie antonimus. Į šį klausimą tiksliai būtų galima atsakyti tik detaliai išanalizavus pačias antonimų poras ir jų vartoseną iliustruojančius pavyzdžius. Bet ir be atides- nio tyrimo kyla abejonių tam tikrų samprotavimų svarba šiam žodynui. Labai keistai čia supran- tamos sąvokos „funkcija“ ir „išvestinumas“, siejantis tokias antonimų poras, kaip artimas — toli- mas (kelias), aukštas — žėmas (medis), gilūs — seklus (ežeras) ar aušra — sutema, gimti — mižti, uvertiūra — finalas. Visai aišku, kad abu šių priešybių nariai turi kažkokią bendrą turinio ypatybę, kurios vienas narys turi daugiau, kitas — mažiau, kad ta bendra turinio ypatybė leidžia sujungti žodžius į tam tikro tipo leksines semantines paradigmas, bet kuo čia dėta funkcija ir kaip su ja siejasi „išvestinumas“? Taip pat abejotina, ar žodyne kaip nors gali būti atspindėta intonacijos įtaka semantiniam antonimų poros santykiui. Taigi iš esmės gerai argumentuotame teoriniame žodyno įvade galėtų būti kiek tikslingiau formuluoti teiginiai, vertingi leksikografijai, o ne ap- skritai pamąstymams apie antonimus. „Žodyno sandaros“ skyriuje paaiškinta, kaip išdėstyta medžiaga. Šis skyrius gana fragmentiš- kas, duomenų pateikimo principai jame nėra kaip reikiant išdėstyti. Pavyzdžiui, čia tėra pasaky- ta, kaip pateikiama veiksmažodžių antonimų antrojo nario sinoniminė eilė (pirmiausia rašomas veiksmažodis be priešdėlio, o po jo pagal abėcėlę surašomi priešdėliniai veiksmažodžiai), bet nieko neužsimenama apie kitų kalbos dalių sinoniminių eilių pateikimą; nurodyta, kad antonimų reikšmes vengiama aiškinti sinonimais, bet visai neaišku, kaip tos reikšmės aiškinamos — ar aiški- nimai iš kur nors paimti, ar sukurti pačios autorės. Šiame skyriuje apibrėžta, kas sudaro antoni- mų poras, nurodoma, kaip jos numeruojamos. Bet, vos pradėjus žiūrinėti paties žodyno tekstą, paaiškėja, kad tikrai abejotinas antonimų porų numeravimas petitiniais spaudmenimis, o reiks- mių — pajuodintais. Pirmiausia, kyla tam tikrų vizualinių sunkumų, be to, atrodo, kad reikšmių skyrimas yra svarbesnis už pačių antonimų porų skyrimą. Petito skaičiukais prieš antraštinį žodį kartais numeruojama ne tik ta pačia reikšme vartojamo žodžio, t. y. tos pačios leksemos, pora (a), bet ir kita reikšme vartojamas tas pats žodis (jau kita leksema), sudarantis antonimų porą su kitu žodžiu (b). Toks vienodas ne to paties tipo faktų pateikimas įneša nereikalingos painiavos ir tampa galvosūkiu vartotojams. Plg.: a) 1 glostyti švelniai braukyti ranka — kandžioti skaudinti, žeisti dantimis 2 glostyti švelniai braukyti ranka — musti, šerti smūgiais kelti skausmą 3 glostyti švelniai braukyti ranka — pėšti skaudinti raunant plaukus b) 1 ramūs kuris neteikia permainų — audringas kuris neramus, permaningas 2 ramūs kuris negreit susierzina, supyksta — irzlūs kuris greit susierzina 3 ramūs kuris taikingas, be kraujo praliejimo — krūvinas kuris susijęs su kraujo praliejimu 178 | RECENZIJOS Toks antonimų porų numeravimas ypač klaidina, kai pirmasis poros žodis daugiareikšmis ir kai kiekvienai leksemai randama keletas antonimuy; tada taip ir neaišku, kas tuo skaitmeniu žymi- ma — ar antonimų pora, ar leksema. Pavyzdžiui, pateikiant būdvardžio gyvas antonimus, pažymė- ti penki numeriai, bet kas jais sužymėta — ar tik penkios antonimų poros? O gal žodyno autorei atrodo, kad šis būdvardis vienareikšmis, jei jo reikšmės nesunumeruotos pajuodintais spaudme- nimis, kaip tai padaryta kituose straipsniuose: 1 gyvas kuris turi gyvybę — marūs kuris turi mirti, mirtingas 2 gyvas kuris turi gyvybę — miręs, numiręs kuris neturi gyvybės 3 gyvas kuriame vyksta organiniai procesai — negyvas kuriame nevyksta organiniai procesai 4 gyvas kuris judrus, žvalus — lėtas, romūs kuris palengva juda, neskuba 5 gyvas kuris aktyviai reiškiasi — sustingęs kuris pasyvus, vangiai reiškiasi ir plg.: 1 skystas kuris turi ypatybę tekėti — kietas kuris atsparus lenkimui 2 skystas 1. kuris turi daug vandens — tirštas 1. kuris turi mažai vandens 2. kuris gerai teka — 2. kuris silpnai teka 3. kuris tarpais, retai išaugęs — 3. kuris be tarpų, tankus Kai kur porų numeravimas apskritai kelia klausimų dėl antonimų pateikimo sekos. Pavyzdžiui, neaišku, kokiais sumetimais kai kurios poros numeruojamos pradedant nuo perkeltinių reikš- mių: 1 pakilimas prk. dvasinis sustiprėjimas — deprėsija, išsekimas prk. dvasinis nusilpimas 2 pakilimas prk. dvasinis sustiprėjimas — nūopolis prk. ryškus dvasinis sumenkimas 3 pakilimas atitriikimas nuo paviršiaus — nusileidimas paviršiaus pasiekimas lėkus 4 pakilimas lygio paaukštėjimas — nuslūgimas lygio pažemėjimas 5 pakilimas geresnių rezultatų gavimas — nūosmukis blogesnių rezultatų gavimas Pasitaiko ir visai nereikalingo numeravimo, matyt, pražiūrėta redaguojant, pvz.: 1 aprėikšti (o kur 2?). 2. Vertinant žodyno turinį, pirmiausia svarbu nustatyti, ar recenzuojamojo darbo apimtis bei užmojai atitinka dabartinę kalbos būklę. Todėl reikėtų šį bei tą pasakyti apie medžiagos žodynui atranką. Įvade rašoma, kad medžiaga rinkta iš gyvosios kalbos, LKŽ I-XX tomų, lietuvių litera- tūros klasikų, įvairių raštų ir periodikos. Galima tik pagirti žodyno autorę už surastus bei susis- temintus kalbos faktus ir jų iliustracijas, nes tokį darbą atlikti reikėjo daug kruopštumo ir išma- nymo. Ir vis dėlto klausimų dėl antraštinių žodžių atrankos kyla ne taip jau mažai. Vienas iš jų kad ir toks: kodėl šiais laikais rengiant žodyną nesinaudota tekstyno duomenimis, kodėl nepa- rinkta pastarųjų dešimtmečių naujažodžių, o įtrauktos itin retos tarmybės (magūs, moma, tota, šapara?, skirmos, senykščias — dabarykščias, nušilti — nušalti), visiški okazionalizmai (aukštū- kas ir žemūkas, kabis ir nelabis, kušančiasis ir slinkasis, pardosas, parduoksnė, parduolė ir pirksné), niekuo iš esmės nesiskiriantys ty pačių žodžių variantai (šalia aukštyn teikiami dazniau- siai tarminiai aukšty, aukštyna, aukštynai, aukštyniui, aukštynuo)? Nelabai suprantama, kodėl antraštiniais žodžiais teikiamos ir atskiromis antonimų poromis laikomos negimininės būdvar- džių formos, kai šalia pateikiami visai tos pačios reikšmės gimininiai būdvardžiai (regis, čia pažeidžiamos žodžio ir jo formų ribų taisyklės). Arba vėl: kodėl į žodyną kaip antraštiniai vieni potenciniai dariniai įtraukiami, o kiti ignoruojami? Pavyzdžiui, įdėti būdvardžiai ankstokas — vėlokas, o lygiai tos pačios darybos žodžių gerokas — blogokas, jaunokas — senokas jau nėra; įtrauktas tik vienas kitas būdvardinis ar veiksmažodinis abstraktas, pvz.: lankstūmas — inertiškū- RECENZIJOS | 179 mas; linksmumas — liūdnūmas; ilgadieniškūmas — trumpadieniškūmas; išaukštinimas — nuzémi- nimas, pazéminimas; kėlimas — gulimas ir dar vienas kitas. Bet kam juos apskritai dėti, kai šalia duodami visai tos pačios reikšmės jy pamatiniai žodžiai? Juk, atrodo, visiems gerai žinoma leksi- kografinė praktika nekelti antraštiniais žodžiais reguliariųjų mutacinių vedinių, t. y. tokių, kurie tik pereina į kitą kalbos dalies grupę, bet išlaiko tą pačią ypatybės ar veiksmo reikšmę. Neaiškūs autorės motyvai teikti antraštiniais ir tokius priešdėlinius vedinius, kurie nuo veiksmažodžių be priešdėlių skiriasi tik veikslo reikšme, pvz.: papilnėti — patuštėti, paplatéti — susiaurėti, paplatinti — pasiaūrinti, susiaurinti (argi Šiais atvejais neužtektų nepriešdėlinių veiksmažodžių priešprie- šos?). Vargu ar reikia imti antraštiniais tokius žodžius, kurie laikomi kalbos klaidomis, pvz.: atidaryti 'atmerkti (akis)', kūdas, kudlotas ir kt. Vertinant pateiktąsias antonimų poras, kyla ir vienas principinis klausimas, jau seniai disku- tuojamas leksikologijos teoretikų: kada priešingą reikšmę įgyja žodžiai su neiginiu? Įvade šis klausimas nėra svarstomas, 0 antonimų poros, kuriose antrasis žodis yra pirmojo variantas su neiginiu, problemos išspręsti nepadeda, pvz.: spausdintas — nespausdintas (kodėl ne rankrašti- nis?), tūktiškas — netaktiskas (kodėl neužtenka akiplėšiškas, įžūlūs, Siurkstus?). Tokie pasvarsty- mai ir autorės pozicijos aiškus išsakymas padėtų ne tik leksikologijos tyrėjams, bet ir žodyno vartotojams. 3. Žodyno autorė parodė puikią kalbininkės nuovoką, ieškodama antonimų atitikmenų. Ji at- skleidė, kad lietuvių kalboje esama tokių žodžių, kurie dėl savo reikšmių gausumo, kontekstų įvairumo gali sudaryti daugybę antonimų porų (pvz.: darbas sudaro aštuonias, džiaūgsmas — vienuolika, kalnas — trylika, kėlti — septynias, kėlti — devynias, viršūnė — šešias poras ir t. t.). Dauguma antonimų porų iliustruojama sakiniais, iš kurių ryškėja ir sisteminis, ir atsitiktinis prie- šybių santykis, atsiskleidžia stilistinių figūrų, grindžiamų antonimais, įvairovė. Ypač įdomūs tie pavyzdžiai, kurie rodo, kad antonimiškos gali būti net tų pačių žodžių reikšmės, pvz.: brėkšti gali reikšti ir ‘temti’, ir ‘austi’; čiaupti — “atverti burna’ ir ‘uzverti burną'; atristi — ‘ritant priartinti’ ir ‘ritant pašalinti'; išgarbinti — “išgirti, išaukštinti' ir “iškeikti, pažeminti'; kasti — “daryti duobg’ ir “naikinti duobę'. Taigi žodyno straipsniai rodo dideles mūsų kalbos išgales nusakyti sudėtingus priešybių santykius. Didelės apimties žodyne vis dėlto neretai pasitaiko tam tikrų turėtos medžiagos sisteminimo trūkumų. Juos, pavyzdžiui, rodo kai kur ne visai pamatuotai parinkti antonimų poros nariai: a) neatitinka deklaruojamos antonimo sampratos, kai antonimiškai sugretinami ne tai pačiai kalbos daliai priklausantys žodžiai: apsireniges — nuogalius, išlaisvintasis — vėrgas, išmintingas — neišmūnėlis, laisvasis — vérgas, lobingas — elgeta, teisūs — apgavikas ir kt.; b) abejotina, ar galima antonimais laikyti tos pačios kalbos dalies žodžius, bet priklausančius ne tiems patiems semanti- niams tipams, pavyzdžiui, veiksmažodžius, kurių vienas reiškia aktyvų veiksmą, o kitas — savai- minį vyksmą ar net būseną: įsisprdusti — išsprausti; gyvėnti — nusižudyti; arba prieveiksmius, kurių vienas reiškia vietą, o kitas kryptį: namo — svetur (Kelias savaites svetur prabuvęs namo grįžo); kas kita būtų namiė — svetur; c) kartais antraštiniam žodžiui parenkami atsitiktiniai poros nariai (gal dėl to, kad rastas tik toks iliustracinis pavyzdys?), o iš akių išleidžiami galimi daug tikslesni antonimai, pvz.: atlaikyti antonimu parinktas musti, o kur spausti, slégti(?); kaip ateivio, atvykėlio antonimai nurodomi tik išeivis, išvykėlis, o kur čiūbuvis, viétinis, saviskis(?); atlapotas antonimas esą yra tik ūždaras (o jei būtų kalbama apie atlapotą apsiaustą?); kodėl žodžio baltymas nuro- dytas tik vienas antonimas juodymas, o kur trynys? Rastas tik vienas, ir tas keistokas, antonimas būdvardžiui paténkintas, o būtent — piktas (— Pats duok, — susvebleno Damulė, daugiau patenkin- 180 | RECENZIJOS ta negu pikta), bet argi nebūtų ryškesnis šio žodžio priešybės santykis su dalyviais nusivylęs, paniūręs, prk. suriiges? Daiktavardžiui kvapas parinkti bent keli antonimai: dvokas, smardas, smarvė; bet juk kvapas toli gražu ne visada reiškia malonų kvepėjimą, paprastai šiuo žodžiu nusakoma bendroji medžiagos ypatybė veikti uoslę (kvapas gali būti ir malonus, ir nemalonus), o ir žodyno sakinys visai nerodo, kad nurodyti žodžiai antonimiški kvapui (Ir bus smardas vietoje gero (!) kvapo). Suprantama, kad parinktų antonimų kiekį labai ribojo turimi sakiniai (autorė stengėsi teikti tuos sakinius, kuriuose būtų abu priešybės nariai), bet negi geriau, kad vartotojas žodyne rastų tik tuos antonimus, kurie pasitaikė autorei po ranka, o negalėtų rasti visiems gerai žinomų žodžių porų? Todėl gaila, kad nurodytos tik dvi laimėti poros: laimėti — pralaimėti ir laimėti — prarasti, o kur laimėti — pralošti, laimėti — nepavykti, laimėti — prakišti? Nurodytas tik vienas antonimiškas veiksmažodžio žudyti žodis gimdyti, o jo sinonimui uZmusti jau randamas visai kitoks antonimas — pasigailėti; tai ar pasigailėti negali būti žudyti antonimas ir atvirkščiai? Šio tipo netikslumų esama tikrai nemaža (plg. dar: téisinis — beteisis, tikinti — neigti, užklausti — atkirsti). Visi tokie netikslumai verčia abejoti, ar teisinga žodyno autorės pozicija parinkti anto- nimus labiau remiantis atsitiktiniais tekstais negu sisteminiais žodžių ryšiais. Žodyno tekste iš tiesų pateikta nemaža porų, kurios jokiu būdu nėra sisteminiai antonimai ir tarp kurių kalbos sistemoje yra susiklostę visai ne antoniminiai, o hiponiminiai ar ekvonimi- niai santykiai, pvz.: daina — rauda, ūošvė — ūošvis, 2 lapas — spyglys, tekėti — vėsti, valgyti — gėrti, brolis — sesuo, tėvas — motina ir pan. Suprantama, tokie žodžiai gali tapti kontekstiniais anto- nimais, bet pateikti pavyzdžiai tokio antonimiškumo nerodo (Tėvą ir motiną gyvą turįs; Tik darnus tėvo ir motinos auklėjimas gali pakreipti vaikus norima linkme; Valgydamas, gerdamas skaninos, t. y. sako, kad skanu jam; Jis iškėlė jiems vaišes — jie valgė ir gėrė) arba verčia suabejoti nurodytos poros antonimiškumu, pvz.: 1 stovėti — griūti (Ne braškantis griūva, o stovintis); sunku įžiūrėti antonimišką santykį ir tarp veiksmažodžių sakyti ir girdėti (plg. Aš girdėjau dan- guje galingą balsą, sakantį). Kai kurios poros visai neiliustruojamos pavyzdžiais, o tai dar la- biau trukdo jų narius suvokti kaip antonimus, pvz.: dygti — irti, dygti — nykti, erotiskas — plato- niškas, gaminti — naudoti, garsinti — tylėti, gaūbti — skėsti, skleisti; išanalizūoti — susintėtinti, léistis — stingti ir t. t. Kartais, atvirkščiai, pasitaiko straipsnių, perkrauty neinformatyvių iliust- racinių pavyzdžių (žr. straipsnius aktyvits — pasyvūs, anksti — vėlai, artėti — tolti, aukštyn — žemyn, baltas — jūodas, čia — ten ir kt.). 4. Žodyno turinio vertę didele dalimi lemia semantiniai žodyno straipsnių duomenys. Naudo- jimąsi šiuo žodynu labai palengvina čia teikiami antonimų reikšmių ar jų atspalvių aiškinimai. Autorė pateikia ne išsamias reikšmių definicijas, bet trumpus jų paaiškinimus, kurių, beje, visiš- kai pakanka, kad vartotojas nesunkiai galėtų identifikuoti abiejų antonimų poros narių semanti- ką. Gaila, kad niekur nėra plačiau paaiškinta reikšmių aiškinimų teikimo metodika, autorės pasi- rinktos metakalbos požymiai. Ir vis dėlto gerai matyti kryptingos autorės pastangos įprastus, daugiausia iš Dabartinės lietuvių kalbos žodyno paimtus aiškinimus sisteminti (pvz., to paties gramatinio tipo ar leksinės semantinės grupės žodžių reikšmėms stengiamasi duoti vienodo mo- delio aiškinimus), kurti savus (ypač perkeltinių ar simbolinių reikšmių) apibrėžimus. Taigi varto- tojų naudai atliktas tikrai didelis darbas. Žinoma, negalima nepastebėti, kad kai kur jis nėra iki galo pavykęs. Net ir atrankinis vertinimas leido pastebėti netikslių reikšmės aiškinimų, kurie arba leidžia prikurti pernelyg daug antonimų porų, arba trukdo nurodyti tikrus antonimus. Pavyzdžiui, neaiš- ku, kokiu pagrindu į atskirus straipsnius išskaidyti dainiioti — verkti ir dainuoti — raudoti; dosnūs RECENZIJOS | 181 — gobsus ir dosnūs — spulūs; ar pakanka kiek kitokių pačios autorės sukurtų sinonimų reikšmės aiškinimų, kad būtų galima kalbėti apie kelias antonimų poras? Visai be reikalo skiriamos dvi poros apsistoti “kur nors sustoti, rasti užeigą' — išvykti ir apsistoti “kur nors sustoti, rasti uzeiga’ — pasitrūukti; menkai tesiskiriantys reikšmių aiškinimai (išvykti reikšmė paaiškinta "leistis į ke- lionę, nukeliauti", o pasitraukti — ‘nuvykti, nukeliauti') tikrai neturėtų leisti taip daryti. Mįslę užmena daiktavardžių atokaita, saulėkaita reikšmių aiškinimai bei nurodyti jų antonimai. Pirma- sis žodis paaiškintas kaip ‘vieta priešais saulę", 0 antrasis taip, tarsi juo būtų pavadinta pirmojo rūšinė sąvoka ‘saulés atokaita'; ir nors pirmojo žodžio semantinė apimtis daug platesnė, jam randamas tik vienas antonimas pavėsis, 0 antrajam — net trys: pavėsis, paūksmė ir ūksmė. Kartais visai tos pačios reikšmės aprašomos kitokiais žodžiais, o tai labai trukdo skaitytojui suvokti teikiamų antonimų santykį su pirmuoju žodžiu, pvz.: pirmoje poroje su grįžti, sugrįžti veiksmažodis nueiti aiškinamas ‘pésciam kur nors nuvykti', o poroje su pareiti jau kitaip: ‘Zings- niuojant pasitraukti šalin'. Ar tokie aiškinimai pagrįsti? Ar aiškinimo žodžiai iš tiesų atskleidžia kitokias reikšmes? Ar pirmąją porą iliustruojantis sakinys Melagiui platus kelias nueiti, bet siau- ras sugrįžti negali būti pakeistas Melagiui platus kelias nueiti, bet siauras pareiti? Argi jau tikrai taip skiriasi nueiti reikšmės, kad jas reikia aiškinti visai skirtingai? Tikrai reikia pagirti autorę, kad ji vengia reikšmes aiškinti tik sinonimais. Galima paminėti vos vieną kitą aiškinimą, kurį būtų galima pakeisti įtikinamesniu, pvz.: įsiminti įsidėmėti", pamiršti ‘neisidemeti’, žvalūs “gyvas, vikrus’, gyvas “judrus, zvalus’. Vienur kitur abejonių sukelia autorės požiūris į perkeltines reikšmes. Nėra aišku, ar jas nusa- kant laikomasi istorinio požiūrio (laikyti perkeltinėmis bet kurias motyvuotąsias reikšmes), ar sinchroninio (perkeltinėmis laikyti tik tas, kurios turi papildomą konotacinį atspalvį). Tokių abe- jonių kyla suradus pažymas prk. ties daiktavardžio naujokas reikšme ‘tik pradedantis kurį darbą žmogus), ties būdvardžių vaisingas ir bevaisis reikšmėmis “kuris duoda gerų rezultaty’ ir “kuris neduoda rezultatų", ties veiksmažodžių kairėti ir dešinėti reikšmėmis “darytis kairiųjų pažiūrų" ir “darytis dešiniųjų pažiūrų". Kadangi aiškiai perkeltinėmis reikšmėmis vartojami ir simbolinę prie- šybę reiškiantys žodžiai pažymėti specialiu ženklu (taškeliu pirmojo antonimų poros nario deši- nėje), pažymų prk. reikalingumu apskritai galima suabejoti. Bet jeigu jos yra, visai negerai, kad taip pažymėtos reikšmės kai kur paliktos be iliustracinių pavyzdžių, pvz.: minkštas prk. “kuris gailestingas, jautrus' — kietas prk. “kuris negailestingas, šiurkštus". Labai apmaudu, kad viename kitame reikšmės aiškinime pasitaiko kalbos klaidų: ilginimas “darymas ilgesniu (= ilgesnio) erdvės atžvilgiu", trurmpinimas “darymas trumpesniu (= trumpes- nio) erdvės atzvilgiu’; ilgūmas "buvimas ilgesniu (= ilgesniam) už ką nors erdvės atžvilgiu", frumpti- mas "buvimas trumpesniu (= trumpesniam) uz ką nors erdvės atžvilgiu". 5. Kadangi žodynui medžiaga rinkta ne tik iš leksikografiniy darbų, bet ir iš įvairių raštų, i jį pateko šiek tiek terminų, šalia kurių, kaip ir įprasta, pažymėta vartojimo sritis. Tačiau vienur kitur termininių pažymų, deja, trūksta, pvz.: nepažymėti ekonomikos, finansų terminai aktyvas — pasyvas (nors paaiškinta, kad ši pora, vartojama kita reikšme, priklauso kalbotyros sričiai); ne- nurodyta, kad terminai stačiastilbis — gulsčiastilbis, stačiavarpis — lenktavdrpis yra botanikos, dažninis — kartinis — kalbotyros, o integruoti — diferencijūoti matematikos terminai. Galbūt many- ta, jog dvi pastarosios poros vartojamos ne tik kalbotyroje ir matematikoje? Bet kodėl tada jų reikšmės paaiškintos kaip termininės? 6. Nedidelę žodyno dalį sudaro skyrius „Antonimų kilmės frazeologizmai“. Pateiktas sąrašas ir iliustraciniai pavyzdžiai supažindina su vienu iš galimų frazeologinių junginių tipų. Šių frazeo- 182 | RECENZIJOS logizmų komponentai yra praradę savo įprastas leksines reikšmes, tad ir jų antonimiškumas čia nėra išlaikytas, t. y. formaliai į frazeologizmo sudėtį įeina antonimų pora, bet priešybės ji nerodo, nes paklūsta bendrai junginio reikšmei, pvz.: nei pakartas nei paleistas ‘apie padėtį be išeities', ir vilkas sotus, ir avis sveika “interesai suderinami’, vienas pirštas burnoje, kitas uodegoje ‘apie sun- kiai besiverčiantį' ir kt. Skyrelis neilgas, bet gali būti naudingas lietuvių kalbos frazeologijos tyrėjams, kurie vienoje vietoje ras to paties struktūrinio tipo pastoviuosius žodžių junginius. Bendrą leksikografinį lygį gerina „Antonimų lizdų rodyklė“. Joje tiksliai nurodyta, kuriame žodyno puslapyje kokią antonimų porą galima rasti. Pirmuoju rodyklės žodžiu eina visi iš eilės antonimų poros nariai, surašyti abėcėlės tvarka, todėl žodyne lengva rasti kiekvieno iš jų duome- nis, kurie pačiame korpuse gali būti ir gerokai išblaškyti. Žodyno įforminimas paprastas ir suprantamas (išskyrus minėtus numeravimo nesklandumus), iš esmės atitinka šiuolaikinės leksikografijos reikalavimus. Recenzijoje išsakyti priekaištai rodo, kaip sunku parengti gerą didelės apimties žodyną, kokio leksikologijos ir leksinės semantikos problemų išmanymo ir atidumo toks darbas reikalauja iš kalbininko. Irena Ermanytė — puiki savo srities specialistė, nors tokiame didžiuliame darbe ir jai buvo sunku išvengti klaidų, netikslumų. Tačiau jos veikalu Antonimų žodynas galima nuoširdžiai pasidžiaugti. Tai tikrai vertingas lietuvių kalbos leksikografijos darbas. Jis remiasi rimtomis au- torės teorinėmis studijomis ir teikia įdomių lietuvių leksikos faktų. Naudingas jis bus ir būsi- miems žodžių semantinių ryšių tyrėjams, ir visiems, kuriems įdomus ir atrodo vertingas lietuvių kalbos savitumas. Evalda Jakaitienė Gauta 2004 12 02 Lietuvių kalbos katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01122 Vilnius, Lietuva