Mažmožiai 7–8

PASTABOS 161 Paieška turi tęstis, ir minčių bei koncepcijų konfrontacija kada nors, be abejo, leis suformuluoti geresnę, nei SRT suformuota, sintaksinių ryšių teoriją. Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 05 13 MAŽMOŽIS 7 Nuo seno žinome, buvome mokomi, kad sonanto n alofonas ŋ būna minkštas tik prieš k’ (tai ištirta prof. Alekso Girdenio (Kalbotyra 48–49 (1), p. 165–167), pateikta šių eilučių autoriaus Lietuvių kalbos tarties žodyne (2001), šitaip tariama visoje Lietuvoje (kai kurie pietų aukštaičiai, vad. dzūkai, dėl slavų įtakos jį keičia n). Dabar žurnale Lituanistica (2004, 4 (20)) pasirodė (po Vilniaus pedagoginio universiteto mokslininkų darbų) Arimanto Raškinio, Gailiaus Raškinio, Astos Kazlauskienės straipsnis „Lietuvių bendrinės šnekamosios kalbos garsų fondo kūrimo principai“ (p. 53–62). Jame teigiama, turbūt pagal prof. Antaną Pakerį (kaip rodo prof. A. Girdenio minimas straipsnis), kad bendrinėje kalboje turi būti tariama aŋ’ks’t’i, taŋ’km’ė, aŋ’kš’t’is (p. 56), o paprastai visur lietuvių tariama aŋks’t’i, taŋkm’ė, a.ŋkš’t’is ir pan. Tai neįtikinamas siūlymas ir neigiamas dalykas (gal tame straipsnyje nereikėjo keisti ir daiktavardžių su priesaga -ybė priegaidės – tikimybė (p. 61) = tikimybė). Iš VPU per mokinius neteisybė ateina ir į LKI: svarbiame leidinyje Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004) rašoma luŋ’.kt’ „lenkti“ (širvintiškiai) (p. 162), aŋ’k’š’č’au (Pākražantis) (p. 215), deŋ’.kt’ (p. 18 – teorinė dalis). Einama net prieš knygos konsultantą prof. habil. dr. A. Girdenį! Yra net bė’kt’ (p. 62). Ir tai šiauliškių... MAŽMOŽIS 8 Žemaičių šiaurėje (visi dounininkai, šiauriniai dūnininkai, vad. varniškiai, šiauriniai donininkai – nuo Saūgų į šiaurę) iš visų trumpų ir tvirtagalių galūnių atitraukia kirtį į žodžio pradžią (visuotinis kirčio atitraukimas). Tose šnektose gali būti ir taip, kad kirtis tenka į kaitomo žodžio prielinksniui (tai yra pastebėjęs Jonas Jablonskis, redaguodamas Antano Juškos žodyną). Lietuvių kalbotyros klausimų trečiame tome (1960) (p. 62–63) parašyta apie tai žemaičiuose – Kuršėnų, Papilės, Kaunatavos, Raudėnų ir kitose šnektose, skaityta apie Kalnėlio (P. Kniūkštos), Laukuvos (V. Grinaveckio), net vakarų aukštaičių Šakynos (A. Jonitytės) šnektų panašius reiškinius, paties užėtas tarimas vā-re aŋ darbu· prie Šiupylų netoli Gruzdžių. Tuo patikėjo daugelis dialektologų, ypač akad. Zigmas Zinkevičius, pirmosios Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos autoriai. Dabar tuo klausimu labai plačiai rašo dialektologas Aleksas Girdenis su savo mokine dr. Lina Muriniene straipsnyje „Kirčio atitraukimo į proklitiką savitumai rytinėje šiaurės žemaičių tarmėje“ (Baltistica 36 (1), 2001, p. 87–102). Jau aplinkusi nuo 1960 metų keltoji problema čia labai įtaigiai, iš visokių įrašų iššifruotais pavyzdžiais nagrinėjama, net dažnumas nurodomas, 162 | P A S T A B O S teikiami įvairesni svyravimai Akmenės, Klykoliu, Papilės, Vegerių, Tirkšlių šnektose (santrumpa Vg (p. 92–93) būdavo Vaiguva, bet tenai nėra šito reiškinio – bus kokia klaida). Daugiausia visur neatitraukiami tokie kirčiai iš pažyminį, kartais iš trumpos galūnės (bet puo žemaičiùs Rdn, Trš, Šiaudinė prie Pp; puo agl’ík’ės Krš ir kt.). Šiek tiek pavyzdžių pateikta naujojoje Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje (2004): Darbėnuose ė(š) šėrdė ~ iš širdie (transponuota iš širdie); ėš jėgà (transponuota iš jėgai); ar ne ėš jie-gà(~ iš jėgai) – negi iš tvirtapradės galūnės galėtų kirtį šitaip atitraukti! Tai nelaukta, nes susiję su iškil ia mokslininko kalbininko, konsultavusio šį leidinį, asmenybe. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 05 23 „TUŠČIA VIETA“ YRA METODOLOGIŠKAI PAŽEIDŽIAMA SĄVOKA1 Vytautas Ambrazas savo atsakyme Ar gali ką nors reikšti tuščia vieta? (Acta Linguistica Lithuanica 50, 136–138), diskut uodamas su mano pažiūromis į vadinamąją nulinę jungtį, mano, kad manieji „logikos teiginiai yra teisingi, bet jie visai neprieštarauja Gramatikoje pateiktai nulio sampratai“ (p. 136), nes joje „nulį „žiūrima kaip į metodinį konceptą, kuris padeda nustatyti, kada tam tikro rodiklio nebuvimas turi apibrėžtą gramatinę funkciją“ (p. 137). Jeigu nulis (ar tuščia vieta) priklauso metodologijai, tai jis ir turėtų būti vartojamas taip, kaip įprasta kituose moksluose – „neapkrautas“ semantika. Aš pats neprieštarauju nulio, kaip grynai techninės priemonės, panaudojimui (plg. balsių kaitos aiškinimą, kur vartojamas tos kaitos nulinio laipsnio terminas). Neprieštarauju ir tuščios vietos terminui, nes, pvz., formaliųjų gramatikų teorijoje vartojama tuščia (bazinių elementų) eilutė, kurios simbolis E atskleidžiamas kaip ‘ ’.² Prieštarauju tik reikšmės suteikimui tuščiai vietai, nes tokios gramatikos išsiskiria iš visų empirinių mokslų (gramatikos faktų negaliu laikyti tik psichikos dėmenimis, nes kalbotyra man nėra psichologijos šaka). Dėstydamas savo samprotavimus apie vadinamąją nulinę jungtį jau parodžiau, kaip atsiranda loginis prieštaravimas: kokia nors tekstu nekomunikuojama reikšmė ignoruojama ir tekstui (dėl perinterpretavimo) priskiriama papildoma reikšmė. Manau, kad taip dažnai atsitinka dėl to, kad 1 Kai 1999 m. išleistoje Lietuvių kalbos enciklopedijoje radau straipsnį Nulinis kalbos elementas (p. 441) ir, viską gerai apmąstęs, supratau, kad negaliu sutikti su diduma jo teiginių, sumaniau per trumpą laiką savo samprotavimus išdėstyti trijuose tekstuose: (i) apie vad. nulinę jungtį, (ii) apie vad. nulines galūnes ir (iii) apie vad. nominatyvinius sakinius (tokius, kaip, pvz., Žiema), kuriems kai kas irgi priskiria veiksmažodžio būti nulinę raišką. Tik po to turėjo paaiškėti išsamus mano požiūris į „nulinius“ kalbos elementus ir tik tada tikėjausi dalyvauti diskusijoje, jeigu kas nors nesutiktų su mano samprotavimais. Bet, paskelbus mintis apie vad. nulinę jungtį (Acta Linguistica Lithuanica 48, 177–184), visokios negandos visiškai nutraukė mano apmąstymus, o per tą laiką sulaukiau poleminio Vytauto Ambrazo atsako. Dėl to, laikinai atitrūkdamas nuo ankstesnio sumanymo, esu priverstas veltis į diskusiją. Šio mano teksto skaitytojams pasakau, kad kai kuriuos argumentus dėl nulinių kalbos elementų pasilieku ateičiai, nes tikiuosi parašyti ir apie nulines galūnes, ir apie vad. nominatyvinius sakinius. 2 Гросс, М., Лантен, А., Теория формальных грамматик, Москва, 1971, 15.