Mažmožiai 7–8

PASTABOS | 161 Paieška turi tęstis, ir minčių bei koncepcijų konfrontacija kada nors, be abejo, leis suformu- luoti geresnę, nei SRT suformuota, sintaksinių ryšių teoriją. Axel Holvoet Gauta 2005 05 13 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva MAŽMOŽIS 7 Nuo seno žinome, buvome mokomi, kad sonanto n alofonas y būna minkštas tik prieš k' (tai ištirta prof. Alekso Girdenio (Kalbotyra 48-49 (1), p. 165-167), pateikta šių eilučių autoriaus Lietuvių kalbos tarties žodyne (2001), šitaip tariama visoje Lietuvoje (kai kurie pietų aukštaičiai, vad. dzūkai, dėl slavų įtakos jį keičia n). Dabar žurnale Lituanistica (2004, 4 (20)) pasirodė (po Vilniaus pedagoginio universiteto moks- lininkų darbų) Arimanto Raškinio, Gailiaus Raškinio, Astos Kazlauskienės straipsnis „Lietuvių bendrinės šnekamosios kalbos garsų fondo kūrimo principai“ (p. 53-62). Jame teigiama, turbūt pagal prof. Antaną Pakerį (kaip rodo prof. A. Girdenio minimas straispnis), kad bendrinėje kalboje turi būti tariama an 'ks’t’ i, tan’km’é, an'kš't'is (p. 56), o paprastai visur lietuvių tariama anks't'i, tankm’é-, a.nkš't'is ir pan. Tai neįtikinamas siūlymas ir neigiamas dalykas (gal tame straipsnyje nereikėjo keisti ir daiktavardžių su priesaga -ybé priegaidės — tikimybė (p. 61) = tikimybė). Iš VPU per mokinius neteisybė ateina ir į LKI: svarbiame leidinyje Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija (2004) rašoma lurj'.kt' „lenkti“ (širvintiškiai) (p. 162), an'ks' du (Pakrazantis) (p. 215), der'.kt' (p. 18 — teorinė dalis). Einama net prieš knygos konsultanta prof. habil. dr. A. Girdenį! Yra net bé-k't' (p. 62). Ir tai šiauliškių... MAŽMOŽIS 8 Žemaičių šiaurėje (visi dounininkai, šiauriniai dūnininkai, vad. varniškiai, šiauriniai doninin- kai — nuo Saūgų į šiaurę) iš visų trumpų ir tvirtagalių galūnių atitraukia kirtį į žodžio pradžią (visuotinis kirčio atitraukimas). Tose šnektose gali būti ir taip, kad kirtis tenka ir kaitomo žo- džio prielinksniui (tai yra pastebėjęs Jonas Jablonskis, redaguodamas Antano Juškos žodyną). Lietuvių kalbotyros klausimų trečiame tome (1960) (p. 62-63) parašyta apie tai žemaičiuose — Kuršėnų, Papilės, Kaunatavos, Raudėnų ir kitose šnektose, skaityta apie Kalnalio (P. Kniūkš- tos), Laūkuvos (V. Grinaveckio), net vakarų aukštaičių Šakynos (A. Jonaitytės) šnektų pana- šius reiškinius, paties užeitas tarimas vare an_darbu- prie Šiupylių netoli Gruzdžių. Tuo patikė- jo daugelis dialektologų, ypač akad. Zigmas Zinkevičius, pirmosios Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijos autoriai. Dabar tuo klausimu labai plačiai rašo dialektologas Aleksas Girdenis su savo mokine dr. Lina Muriniene straipsnyje „Kirčio atitraukimo į proklitiką savitumai rytinėje šiaurės žemaičių tar- mėje“ (Baltistica 36 (1), 2001, p. 87-102). Jau apiblukusi nuo 1960 metų keltoji problema čia labai įtaigiai, iš visokių įrašų iššifruotais pavyzdžiais nagrinėjama, net dažnumas nurodomas, 162 | PASTABOS teikiami įvairesni svyravimai Akmėnės, Klykolių, Papilės, Vegėrių, Tirkšlių šnektose (santrumpa Vg (p. 92-93) būdavo Vaiguva, bet tenai nėra šito reiškinio — bus kokia klaida). „Daugiausia visur ncatitraukiami tokie kirčiai iš pažyminių, kartais iš trumpos galūnės (bet Šiek tiek pavyzdžių pateikta naujojoje Lietuvių kalbos tarmių chrestomatijoje (2004): Darbė- nuose ė(š) šėrdėi ~ iš širdiė (transponuota iš širdie); ėš jiega- (transponuota iš jėgai); ar ne ėš jie- ga-(~ iš jėgai) — negi iš tvirtapradės galūnės galėtų kirtį šitaip atitraukti! Tai nelaukta, nes susiję su iškilia mokslininko kalbininko, konsultavusio šį leidinį, asmenybe. Vytautas Vitkauskas Gauta 2005 05 23 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva „TUŠČIA VIETA“ YRA METODOLOGIŠKAI PAŽEIDŽIAMA SAVOKA' Vytautas Ambrazas savo atsakyme Ar gali ką nors reikšti tuščia vieta? (Acta Linguistica Lithu- anica 50, 136-138), diskutuodamas su mano pažiūromis į vadinamąją nulinę jungtį, mano, kad manieji „logikos teiginiai yra teisingi, bet jie visai neprieštarauja Gramatikoje pateiktai nulio sam- pratai“ (p. 136), nes joje į nulį „žiūrima kaip į metodinį konceptą, kuris padeda nustatyti, kada tam tikro rodiklio nebuvimas turi apibrėžtą gramatinę funkciją“ (p. 137). Jeigu nulis (ar tuščia vieta) priklauso metodologijai, tai jis ir turėtų būti vartojamas taip, kaip įprasta kituose moksluo- se — „neapkrautas“ semantika. Aš pats neprieštarauju nulio, kaip grynai techninės priemonės, panaudojimui (plg. balsių kaitos aiškinimą, kur vartojamas tos kaitos nulinio laipsnio terminas). Neprieštarauju ir tuščios vietos terminui, nes, pvz., formaliųjų gramatikų teorijoje vartojama tuščia (bazinių elementų) eilutė, kurios simbolis E atskleidžiamas kaip“ **. Prieštarauju tik reikš- mės suteikimui tuščiai vietai, nes tokios gramatikos išsiskiria iš visų empirinių mokslų (gramati- kos faktų negaliu laikyti tik psichikos dėmenimis, nes kalbotyra man nėra psichologijos šaka). Dėstydamas savo samprotavimus apie vadinamąją nulinę jungtį jau parodžiau, kaip atsiranda loginis prieštaravimas: kokia nors tekstu nekomunikuojama reikšmė ignoruojama ir tekstui (dėl perinterpretavimo) priskiriama papildoma reikšmė. Manau, kad taip dažnai atsitinka dėl to, kad 1 Kai 1999 m. išleistoje Lietuvių kalbos enciklopedijoje radau straipsnį Nulinis kalbos elementas (p. 441) ir, viską gerai apmąstęs, supratau, kad negaliu sutikti su diduma jo teiginių, sumaniau per trumpą laiką savo samprotavimus išdėstyti trijuose tekstuose: (i) apie vad. nuling jungtį, (ii) apie vad. nulines galūnes ir (iii) apie vad. nominatyvinius sakinius (tokius, kaip, pvz., Ziema.), kuriems kai kas irgi priskiria veiksmažodžio būti nulinę raišką. Tik po to turėjo paaiškėti išsamus mano požiūris į „nulinius“ kalbos elementus ir tik tada tikėjausi dalyvauti diskusijoje, jeigu kas nors nesutiktų su mano samprotavimais. Bet, paskelbus mintis apie vad. nulinę jungtį (Acta Linguistica Lithuanica 48, 177-184), visokios negandos visiškai nutraukė mano apmąstymus, o per tą laiką sulaukiau poleminio Vytauto Ambrazo atsako. Dėl to, laikinai atitrūkdamas nuo ankstesnio sumanymo, esu priverstas veltis į diskusiją. Šio mano teksto skaitytojams pasakau, kad kai kuriuos argumentus dėl nulinių kalbos elementų pasilieku ateičiai, nes tikiuosi parašyti ir apie nulines galūnes, ir apie vad. nominatyvinius sakinius. 2 T'pocc, M., Jlanren, A., Teopusa ddopmanbnoix epammamuk, Mocksa, 1971, 15.